Š.Petruškevičienė: tai tiesiog labai svarbu

Š.Petruškevičienė: tai tiesiog labai svarbu

 

 

Rita Bočiulytė

r.bociulyte@kl.lt

Gargždų kultūros centro kultūros projektų vadovei Šarūnei Petruškevičienei darbas ir laisvalaikis sutampa. 32-ejų muzikos mokytoja augina tris sūnus ir per metus surengia tris festivalius Klaipėdos rajono žmonėms.

Kaip iš kirvio – sriuba

– Pirmiausia papasakokite apie save.

– Gimiau Šilutėje, paskui tėvai mane parsivežė į Šiūparius Dovilų seniūnijoje. Dabar ir gyvenu Doviluose. O baigiau aš Klaipėdos universiteto Menų fakultetą, muzikos mokytojo bakalauro studijas. Ieškojau darbo ir kelis metelius praleidau Pagėgiuose dirbdama mokytoja. Vėliau įsidarbinau mažuose kultūros namuose Klaipėdos rajone. Ten, ko gero, išmokau renginių srityje „iš kirvio išsivirti sriubą“, t.y. – neturint jokio finansavimo (renginių organizavimui pinigėlių niekas neduodavo) surengti įvairius bendruomenės renginius. Ten taip pat supratau bendradarbiavimo su aplinkiniais svarbą. Tai, matyt, svarbu visoms gyvenimo sritims, bet kultūroje tai yra vienas pamatinių akmenų. Vėliau perėjau dirbti į didžiausią Klaipėdos rajone Gargždų kultūros centrą. Ten dirbu iki šiol kultūros projektų vadove.

Kadangi atlyginimai kultūros srityje maži, dauguma mano kolegų turi antrus darbus, ne išimtis ir aš. Dar darbuojuosi Klaipėdos muzikiniame teatre kultūros projektų vadybininke.

Jei manęs paprašytų nurodyti kokiame CV, kokių turiu pomėgių, įrašyčiau – festivalių organizavimas ir kitų projektų įgyvendinimas. Taip jau yra, kad mano darbas ir laisvalaikis sutampa. Per metus surengiu tris festivalius: nuo 2006-ųjų muzikos festivalį „Pavasario gaida“ bei vaikų ir jaunimo kultūros, sporto ir meno festivalį „O mes – vaikai, o mes – pasaulis“, o pernai prisidėjo dar ir dainuojamosios poezijos festivalis „Skambant gitarai“ – visi didžiausi tų žanrų renginiai Klaipėdos rajone.

– Tokiam intensyviam darbui ir pomėgiui tiesiog būtinas šeimos palaikymas ir supratimas. Ar taip ir yra?

– O taip, žinoma. Gyvenu su keturiais vyrais – mano vyru Antanu ir trimis mūsų sūnumis. Tautvydui – 12 metų, Sauliui – septyneri, o Tadui – dar tik vieneri. Iš tikrųjų nei padidėjusi šeima, nei motinystės atostogos mano veiklos nesustabdė. Priešingai – dar smagiau gyventi.

Išaugino iki geriausio

– O kaip atsirado „Pavasario gaida“, jau kelinti metai džiuginanti ir stebinanti ne tik publiką, bet ir festivalio dalyvius – visą būrį garsių Lietuvos atlikėjų?

– Šio festivalio užuomazga gimė 2005 metais. Po studijų Klaipėdos universitete mane pakvietė dirbti į Klaipėdos rajoną, mažo miestelio kultūros namus. Pastebėjau, kad kaimuose, miesteliuose tikrų profesionalaus meno koncertų nebūta daugiau kaip 10 metų. Ir vyravo nuomonė, kad klasikinė muzika neįdomi, nereikalinga, kad į tokius koncertus tiesiog niekas neis. Vis dėlto nepasidaviau tokiai pesimistinei nuotaikai ir, laimėjusi projektų konkurse, dviejuose miesteliuose suorganizavau keturis džiazo ir instrumentinės muzikos koncertus. Pripažinsiu, žiūrovų tik-rai buvo labai nedaug.

Vėliau perėjau dirbti į didžiausią Klaipėdos rajone Gargždų kultūros centrą, direktorė pritarė projekto auginimui ir 2006-aisiais jis išaugo į pirmąjį kamerinės muzikos festivalį „Pavasario gaida“. Tuomet buvau numačiusi būtent kamerinės muzikos žanro sklaidą. Tiek pirmasis, tiek ir antrasis festivaliai žiūrovų sulaukė labai mažai. Ko gero, didžiausias lūžis įvyko trečiajame. Buvo surengti jau devyni renginiai trijose savivaldybėse – Kretingos, Šilutės ir Klaipėdos rajonuose. Festivalyje dalyvavo Baltijos gitarų kvartetas, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto solistai, bardai Saulius Bareikis, Andrius Kulikauskas ir kiti. Labai padedant vietinei žiniasklaidai, nuolat publikuojant būsimų koncertų anonsus, nuvilnijus puikiems atsiliepimams, žiūrovų susirinkdavo kone pilnos salės. Iki šiol didžiausias savo renginių skaičiumi, kolektyvais buvo ketvirtasis festivalis, skirtas Lietuvos tūkstantmečiui paminėti. Jo programa apglėbė 18 koncertų visoje Klaipėdos apskrityje. Festivalyje pasirodė Virgilijus Noreika, baleto solistai Eglė Špokaitė, Martynas Rimeikis, smuikininkas Martynas Švėgžda von Bekkeris, Šv. Kristoforo kamerinis orkestras ir kiti. Pirmą kartą tuomet surengėme socialinę akciją, kurios metu festivalio žiūrovai padėjo išsaugoti „praskolintus“ namus dviem našlaičiams. Visi koncertai tuomet sulaukė didelio dėmesio. Šis festivalis Klaipėdos rajono gyventojų įvertintas kaip geriausias 2009 metų renginys.

Ketvirtoji „Pavasario gaida“ aiškiai parodė, kad kamerinės muzikos žanras jai per siauras, ir į penktąjį festivalį įsijungė jaunieji Lietuvos talentai Ona Kolobovaitė, Mindaugas Rojus, teatro laboratorija „Atviras ratas“, berniukų choras „Ąžuoliukas“ bei kiti. Penktojo festivalio metu tęsėme socialinę akciją – žiūrovai aukojo vaikino, sergančio onkologine liga, gydymui. Beje, penktajame festivalyje įvedėme ir simbolinį įėjimo į koncertus mokestį.

Padeda artimui nelaimėje

– Šiemet jau plačiai pasklido žinia, kad Vakarų Lietuvos provincijoje, kaimuose koncertuoja geriausi šalies kolektyvai, žymiausi atlikėjai. Kaip jums pavyko juos prisikviesti?

– Šiemetis – šeštasis festivalis išskirtinis užsimezgusia draugyste su Lietuvos nacionaline filharmonija. Pasirašyta ilgalaikio kultūrinio bendradarbiavimo sutartis. Festivalyje pasirodė visi filharmonijos kolektyvai, išskyrus simfoninį orkestrą. Vyko 10 renginių penkiose vietovėse, apsilankė per 3500 žiūrovų. Vėlgi tęsėme socialinę akciją.

– Įdomu, kodėl jūs bei festivalis dar ir tuo užsiimate?

– Surinktus 3400 litų padalijome dviem Klaipėdos rajone gyvenantiems vaikams. 9 mėnesių kurčiai mergaitei Liepai reikalinga labai brangi operacija, o 9 metų Henrikui reikia pinigėlių insulino pompai įsigyti. Tad padalijome abiem po lygiai. Tiesą sakant, turiu vienintelį prietarą: kiek gyvenime kažkam duosi, tiek ir tau bus atseikėta. Rajonai, mano galva, turi vieną labai didelį pliusą prieš didžiuosius miestus – čia visi visus pažįsta ir problemas, suvienijus pajėgas, daug lengviau išspręsti. Na, jei padedi kaimynui ištikus bėdai, tokios pat pagalbos gali tikėtis ir pats, kai tau bus blogai. Savo veikloje visada stengiuosi propaguoti savitarpio pagalbos, bendruomeniškumo idėjas. Tai tiesiog labai svarbu.

– Kokių dar turite tikslų?

– Festivalis auga, keičiasi, tobulėja, bet nesikeičia jo pagrindinis tikslas – nepalikti kultūriniame užribyje toliau nuo didžiųjų centrų gyvenančių žmonių bei puoselėti profesionalaus meno tradicijas Klaipėdos rajone.

Todėl renginiai organizuojami skirtingose rajono vietose. Kartais išgirstu priekaištų, kodėl vienas ar kitas geras koncertas vyksta ne rajono centre Gargžduose, o mažame miestelyje. Atsakymas paprastas – o kuo mažųjų miestelių publika prastesnė? Negi žmogus vien dėl to, kad gyvena toliau nuo kultūrinių centrų, nėra vertas kokybiškos kultūros? O festivalio sėkmę geriausiai iliustruoja 90 procentų siekiantis renginių lankomumas.

Niekad nenuvertina publikos

– Kas jus pačią džiugina organizuojant šį festivalį?

– Visų pirma džiaugiuosi tuo, kad muzikos festivalis „Pavasario gaida“ iš ambicingo jaunos studenčiokės sumanymo virto didžiausiu profesionalaus meno žanro renginiu Klaipėdos rajone. Renginys laukiamas, turi savą publiką. Kaip gali nesidžiaugti, matydama tuos pačius veidus kone visuose koncertuose? Kaip gali nesidžiaugti galimybe savo organizuojamu renginiu suteikti žmonėms meno pažinimo džiaugsmą?

– Kas svarbiausia jūsų veikloje?

– Turėti viziją, kokį nori matyti festivalį po 10 metų, ir žingsnelis po žingsnelio įgyvendinti savo sumanymus. Pažinti ir gerbti savo publiką, jausti jos norus ir kartu supažindinti su vis naujais atlikėjais. Svarbiausia viską daryti nuoširdžiai, nes tik taip tavimi tikės ir padės.

– Ką galvojate apie provincijos publiką? Ar ji skiriasi nuo didmiesčių?

– Kažkas man yra pasakęs, kad provincija tai ne gyvenamoji vieta, o mąstymo būdas. Niekados nenuvertinu festivalio žiūrovų vien dėl to, kad jie gyvena mažuose miesteliuose. Mūsų publika puiki. Muzika turi stebėtiną poveikį. Ji sugeba paliesti pačią širdį ir suvirpinti visą vidų. Todėl tikrai nebūtina turėti kokį muzikinį išsilavinimą, kad galėtum suvokti tai, kas vyksta scenoje.

Beje, patys atlikėjai labai dažnai akcentuoja, kad mažų miestelių žmonės kur kas geriau supranta ir priima meną nei dauguma didžiuosiuose miestuose, kur labai daug „meninio persivalgymo“, snobizmo ir kritiškumo. Man svarbiausia, kad atėjęs žmogus išeitų laimingas, kad lauktų kito koncerto.

Stengiasi priimti šiltai

– Jau turbūt mąstote apie kitų metų „Pavasario gaidą“?

– Organizuojant festivalį pradžioje daug apie jį galvoji, koks jis bus, ką nori padaryti ir kaip viskas išeis, ar tavo mintys sutampa su žmonių norais…

Keletą naktų pusiau nemiegi, nes tada galvoje verda tikras minčių skruzdėlynas, kol galų gale sudėlioji aiškią būsimo renginio viziją. Tada prasideda darbai, ir dažniausiai būna jausmas, kad nieko nespėji.

Ateina festivalio pradžia, ir vienas renginys keičia kitą. Keičiasi žmonės, atlikėjai, žiūrovai, atsiliepimai… Džiaugiesi, kai viskas sekasi, kai ateina pilna salė žiūrovų, kai stebi, kaip išeina su šypsenomis veiduose… Matai klaidas ir išgyveni dėl jų.

Atsėlina nuovargio jausmas ir mintis, kam tau viso šito reikia? Bet ateina paskutinis renginys ir su juo liūdesys, kad štai ir baigėsi… Taip ir šiais metais viskas vyksta. Bet noriu padėkoti visiems, kurie padeda, nes vienas žmogus nieko negali padaryti, o kai padeda kolegos, palaiko šeima – viskas įmanoma.

Tikiuosi, kad gausiu finansavimą ir galėsiu žmonėms kitąmet padovanoti dar vieną „Pavasario gaidos“ festivalį.

O koks jis bus? Turiu minčių truputėli įkeisti koncepciją, įvesti daugiau žanrų – šokio, teatro, kino. Galvoju apie galimybę pasikviesti menininkų ir iš kitų šalių – o kodėl gi ne?

– O ką manote apie mūsų atlikėjus?

– Per šešerius metus įsitikinau viena paprasta tiesa – kuo žmogus daugiau pasiekęs, kuo jis daugiau iš savęs reikalauja ir, tarkim, turėtų „nosį riesti“ – tuo jis paprastesnis, nuoširdesnis.

Iš tokių atlikėjų kaip Judita Leitaitė, Eglė Špokaitė, Virgilijus Noreika, M.K.Čiurlionio kvartetas, Valstybinis Vilniaus kvartetas ir daugelio kitų nesu sulaukusi jokio priekaišto publikos atžvilgiu, dėl sudaromų sąlygų ar panašiai.

Atvirkščiai, didžioji dauguma džiaugiasi iniciatyva mažuosiuose miesteliuose skleisti tikrąją kultūrą. Prieš kelis metus važinėjau po Lietuvą su solistais kaip koncertų vedėja, ir mums nemalonius jausmus sukeldavo ne salių skurdumas ar kažkokie techniniai nepatogumai, o pri-imančiųjų šaltumas.

Tarkim, važiuoji į koncertą 200 km. Atvyksti, o tau net arbatos nepasiūlo, kad sušiltum… Todėl aš visada stengiuosi priimti šiltai (šiais metais didžiausias akcentas – žemaitiška gira ir kastinis su bulvėmis).

Labai svarbu, kad išvykę iš mūsų žinomi atlikėjai išsivežtų kuo geresnius atsiliepimus. Nes taip sklinda gandas, kad Klaipėdos rajonas – vieta, kurioje vertinamas menas, gyvena šilti žmonės ir ten tiesiog gera…

Tarp kitko, Gargždų bažnyčia jau skamba tarp atlikėjų kaip puikios akustikos erdvė. Tikrai esu sulaukusi pageidavimų koncertuoti būtent joje.

Atsiliepimai

Atsiliepimai

Saulius Lipčius

M.K.Čiurlionio styginių kvarteto meno vadovas

Džiugu, kad gražiame Žemaitijos kampelyje atsirado šis išskirtinis festivalis, apgaubtas meile, šiluma ir dėmesiu. Kadangi mūsų kvartetas griežia jame nebe pirmą kartą, galiu pasakyti, kad tai jau tradicinis ir gerai organizuojamas renginys. Su jaukia atmosfera, išugdyta ir palankia menui publika. Su ypatingu dėmesiu atlikėjams, nuostabiu žemaitišku kastiniu ir nepakartojama aura salėse. Festivalis „Pavasario gaida“ kasmet kelia sau kartelę, kviesdamas geriausius savo srities menininkus, o jo programos jau nebenusileidžia sostinės ar kitų didžiausių Lietuvos miestų kultūrinių renginių programoms. Linkiu net ir sunkmečio sąlygomis organizuojant šį festivalį nenuleisti rankų, degti kūrybine ugnimi ir džiaugtis kiekvienu išskirtiniu pasirodymu.

Kristina Zmailaitė ir Edmundas Seilius

Operos dainininkai

Labai norime padėkoti už tai, kad toks festivalis yra. Jis reikalingas kaip oras dvasingos ir gilios muzikos ištroškusiam klausytojui. Labai smagu buvo sužinoti, kad publikos ratas plečiasi ir smalsių žmonių, trokštančių pažinti neaprėpiamus klasikinės muzikos klodus, vis daugėja. Gargždų publika, kaip ir daug kur Lietuvos miesteliuose, yra šilta, maloni ir atvira dialogui su mumis, atlikėjais. „Pavasario gaida“ – gyvybiškai reikalingas reiškinys, leidžiantis Gargžduose išlaikyti darnų ir vis augantį kultūringos bendruomenės branduolį. Labai džiugu, kad festivalio rengėjai susidraugavo su profesionaliosios muzikos propaguotoja Lietuvos nacionaline filharmonija. Linkime ir toliau tęsti geros muzikos sklaidos tradicijas. Mielai sugrįšime dar ne vienam pasimatymui su nuostabiąja Gargždų publika.

Judita Leitaitė

Vyriausybinės kultūros ir meno premijos laureatė, solistė

Šio festivalio idėja – remti sergančiuosius – yra nuostabi, ir tikiu, kad tai taps pavyzdžiu visiems. Ačiū Dievui, kad yra tokių puikių, dorų, išmintingų žmonių, kaip „Pavasario gaidos“ vadovė Šarūnė.

Sergejus Krinicinas

Gitaristas

Žmogaus tikrasis dosnumas pasireiškia ne tada, kai yra pinigų, o tada, kai jų nėra. Aukojimas iš nepritekliaus, manu, ir yra tikros, nesuvaidintos meilės artimui įrodymas. Tokia mano nuomonė apie „Pavasario gaidos“ socialinę akciją. Nuoširdi publika šiltais aplodismentais įrodė, kad toks festivalis tolimame Lietuvos kampelyje yra reikalingas. Pajutau, kad mažų miestelių publika neišlepinta, laukia koncertų, klausytojai tarsi ištroškę gėrė muzikos garsus. Stengiausi groti širdimi, jaučiau, kaip muzika liečia kitą širdį. Nepakartojamas jausmas… Džiaugiuosi, kad klausytojai nebuvo „maitinami greitu ir pigiu maistu“. Tai, kas brandinta amžiais, turi tikrą vertę. Žmonės tai pajuto, vadinasi, turime vilties, kad artimiausioje ateityje išvengsime dvasios degradavimo. Dėkoju organizatoriams! Jūsų nematomi darbai reikšmingi ne mažiau už matomų atlikėjų veiksmą.

Eugenijus Paškevičius

Lietuvos kamerinio orkestro obojininkas

Esu gimęs Vėžaičiuose, nuo pirmosios klasės lankiau Gargždų muzikos mokyklą. Man labai smagu, kad gargždiškiai, turėdami tikrai nedidelį finansavimą, sugeba prisikviesti profesionalius muzikinius Lietuvos kolektyvus ir surengti tokį nuostabų festivalį, kuris savo meninėmis programomis gali būti lyginamas su pačiais iškiliausiais Lietuvos profesionaliosios muzikos festivaliais. Lietuvos kamerinis orkestras (LKO) sau kelia tuos pačius aukštus meninius tikslus, ar groja mažuose šalies miesteliuose, ar didmiesčiuose, ar garsiausiuose Vakarų Europos festivaliuose. Publika tikrai skiriasi – mažesnių Lietuvos miestelių klausytojai dažnai būna nuoširdesni nei didmiesčių. Festivalio uždarymui LKO parinko austrų kompozitoriaus J.Haydno kūrinį – „Atsisveikinimo simfoniją“, kuria Lietuvos nacionalinės filharmonijos muzikai atsisveikino su nuostabiu festivaliu degant žvakėms. Šį kūrinį mūsų LKO paprastai groja Naujųjų metų išvakarėse tradiciniuose šventiniuose koncertuose Vilniuje, Šv. Jonų bažnyčioje. O šįkart šį nuostabų opusą dovanojome gargždiškiams su pačiais geriausiais palinkėjimais tiek festivalio organizatoriams, tiek miestelio žmonėms.

Gediminas Derus

LKO violončelininkas

Gargždų bažnyčia – nuostabi sakralinė erdvė kamerinei ir orkestrinei muzikai, turinti puikią akustiką. LKO visada labai mielai koncertuoja bažnyčiose. Nuolat grojame regionuose įvairias klasikinės muzikos programas ir niekada nepataikaujame publikai. Nuostabu, kad Gargžduose teko regėti tokią gausią publiką. Būtų dar nuostabiau, jei į klasikinės profesionaliosios muzikos koncertus ateitų dar daugiau jaunų žmonių.

Silva Maceikaitė

LKO smuikininkė

Festivalio atmosfera atrodė labai šilta ir nuoširdi. Jo labdaros akcija turi šventą misiją – padėti – ir mes mielu noru prisidėjome prie šio kilnaus tikslo. Tokie festivaliai labai reikalingi, o ypač mažuose miesteliuose, kur paprastas žmogus nėra lepinamas profesionaliosios kultūros renginių gausos. O atlikėjo misija yra kažkam suteikti džiaugsmą. Pastebėjome, kad dažnai mažų miestelių publika priima nuoširdžiau dėl to, jog retesnės dovanos sielai yra laibiau vertinamos. LKO koncertas buvo įstabus ir tuo, kad turėjo dar ir edukacinę misiją. Kiekvienoje šventovėje atmosfera būna ypatinga, kadangi esi arčiau kažko aukštesnio. Kartais muzikavimas tampa tarsi malda. Buvo smagu koncertuoti Gargždų bažnyčioje ir pajusti jos nuostabią aurą. Linkiu festivaliui ir toliau gyvuoti bei džiuginti Gargždų klausytojus. Taip pat linkiu rėmėjų, kurie padėtų pakylėti kitų sielas.

Raimundas Jasiukaitis

Ansamblio „Musica Humana“

violončelininkas

Labai smagu, kad „Pavasario gaida“ žengia koja kojon su profesionaliausiais Lietuvos muzikos festivaliais ne tik džiugindama savo krašto žmones įstabiomis muzikinėmis programomis, bet ir padėdama savo kraštiečiams, kuriems reikalinga skubi finansinė parama. Gera buvo pajusti nedidelio Žemaitijos miestelio publikos nuoširdumą ir pagarbumą, to kartais pasigendame didmiesčiuose.

Prof. Audronė Vainiūnaitė

Valstybinio Vilniaus kvarteto narė

Kaip dažnai jaučiame koncertuodami Lietuvos regionuose, Gargždų miestelio publika bei koncertų organizatoriai išsiskiria didele širdimi. Labdaros akcijos prasmė milžiniška – privalome padėti vienikitiems.

Prof. Augustinas Vasiliauskas

Valstybinio Vilniaus kvarteto narys

Būtų smagu atgaivinti Lietuvos fundatorių idėją – statyti bažnyčias, išlaikyti regioninius muzikos festivalius, padėti ligoniams ir vargšams. Dabar gi vargšas šelpia vargšą – tai nuostabu, bet apmaudu. Tai prilyginčiau Šv. Rašto palyginimui, kaip senutė varguoliui atidavė savo paskutiniuosius 10 denarų – kitaip sakant, savo visą turtą. Galime pasidžiaugti ne tik puikiu Gargždų festivaliu, bet ir visa nuostabia Lietuvos regionų publika – visada laukiančia mūsų, miela ir draugiška. Mūsų kvartetas iš Lietuvos miestelių visuomet parsiveža šiltus prisiminimus. J.Haydno „Septyni paskutiniai mūsų Išganytojo žodžiai ant kryžiaus“ turėtų skambėti daugumoje Lietuvos bažnyčių gavėnios metu – puiku, kad tai sudomino gargždiškius. Vilniaus kvartetas – už grynąjį profesionalųjį kvartetinės muzikos meną, todėl mielai tolimesniuose Gargždų festivaliuose atliktų iškiliuosius klasikinius opusus kvartetui.

Vilija Dačinskienė

Lietuvos nacionalinės filharmonijos koncertų vadybininkė

Esu sužavėta festivalio šventomis idėjomis ir profesionaliu jų vykdymu. Įstabu ir netikėta, kad šiuo metu, kai dauguma siekia populiarumo ir finansinės naudos, tolimame Žemaitijos krašte išvystame žėrinčius deimantus – draugiškus, kūrybingus ir paprastus kolegas, nuoširdžius klausytojus. Atvykus į Gargždus, visiems atlikėjams aišku – šis paprastumas slepia kilnius festivalio organizatorių tikslus ir gilias menines bei visuomenines įžvalgas.

Langas

MENO LEIDINYS Nr. 7 (193)
www.durys.daily.lt
Redaktorė Rita Bočiulytė
r.bociulyte@kl.lt

 

Langas

Lodzėje susitiko su partneriais

Klaipėdos menininkų grupės „Žuvies akis“ atstovės Agnija Šeiko ir Goda Giedraitytė šiąvasar lankėsi Lodzės mieste Lenkijoje, kur susitiko su projekto „DNA: Development of New Art, Continuum 2011–2013“ partneriais.

Projektas vienija aštuonias Europos kultūrines organizacijas, veikiančias daugiausia scenos menų ir festivalių srityse: „New Web“ (Čekija), „Entre Scénen“ (Danija), „Schloss Bröllin“ (Vokietija), „L1“ (Vengrija), „Žuvies akis“ (Lietuva), „Chorea teatro asociacija“ (Lenkija), „A4“ (Slovakija), “Glej teatras“ (Slovėnija).

G.Giedraitytės teigimu, projekto „DNA“ misija – paremti naujus talentus, skatinti jų kūrybinę saviraišką ir pasidalijimą patirtimi, tarpkultūrines kompetencijas ir tarptautinį mobilumą, profesio-

nalų bendradarbiavimą su kolegomis ir žiūrovais visoje Europoje. Projektas orientuotas į scenos menų (teatras, šokis, performansas, gatvės menai ir eksperimentiniai projektai) plėtotę ir skirtas jauniesiems menininkams, kultūrinėms NVO (rezidencijos, kūrybinės dirbtuvės) bei plačiajai visuomenei (festivaliai, viešas spektaklių pristatymas). Numatomi projekto rezultatai: 10 festivalių Prahoje, Budapešte, Klaipėdoje, Bratislavoje, Arhause, Lodzėje, Brioline, specia-

lus kūrybinių dirbtuvių festivalis Prahoje, aštuonios rezidencijos menininkams, du nauji teatro pastatymai – Liublijanoje ir Arhause bei apie 100 viešų spektaklių pristatymų partnerių šalyse.

Pirmojo susitikimo su partneriais metu Lodzėje buvo galutinai suderinta projekto programa ir jos įgyvendinimo tvarkaraštis, aptarti finansiniai partnerių įsipareigojimai, diskutuota apie projekto viešinimą ir informacijos sklaidą. Daug dėmesio skirta projekto rezidencijų programoms ir naujiems bendriems pastatymams. Menininkų grupė „Žuvies akis“, kaip tinklo partneris, įsipareigojusi surengti tarptautinį šiuolaikinių menų festivalį „Plartforma“ 2011 ir 2012 m. bei Lietuvos mastu skleisti informaciją menininkams apie projekto partnerių veiklas – rezidencijas, kūrybines dirbtuves, seminarus ir pan.

Bendra projekto suma 2011–2013 m. – maždaug 400 tūkst. eurų, iš kurių 200 tūkst. gauti iš ES Kultūros programos, beveik 120 tūkst. skyrė „New Web“ (pagrindinis projekto vykdytojas), o likusius skirtingomis sumomis – septyni partneriai.

Naujasis DNA projektas tęsia pilotinio projekto, įgyvendinto 2009–2010 m. ir idėjas.

„Realūs bendradarbiavimo rezultatai pasijus jau šių metu „Plartformoje“, vyksiančioje rugsėjo 29 – spalio 2 dienomis, nes festivalyje pristatysime keturis DNA tinklo partnerių projektus – du iš Vengrijos, po vieną iš Slovėnijos ir Čekijos. Be to, visi partneriai atvyks į šių metų „Plartformą“ kaip kviestiniai svečiai. Po festivalio vyks antrasis partnerių susitikimas – jau mūsų mieste“, – patikslino G.Giedraitytė.

Važiuos tapyti Tolminkiemin

Kultūros rėmimo fondas skyrė finansavimą Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Klaipėdos skyriaus organizuojamam tęstiniam trejų metų projektui „Kristijonas Donelaitis. 300 metų jubiliejų pasitinkant“. Pirmas projekto etapas – 10 dienų tapybos pleneras – prasidės jau šiemet rugpjūčio 15-ąją Tolminkiemyje.

Siekdami paminėti ir aktualizuoti K.Donelaičio jubiliejinius metus, LDS Klaipėdos skyriaus kūrėjai organizuoja bendrą Klaipėdos ir Kaliningrado dailininkų plenerą Tolminkiemyje (dabar – Čystyje prudy, Kaliningrado sritis, Rusijos Federacija). Plenere dalyvaus 9 dailininkai – klaipėdiečiai Virginijus Viningas, Simas Žaltauskas, Dalia Skridailaitė, Romanas Borisovas, Arūnas Mėčius, Algirdas Vadoklis ir kaliningradiečiai Sergisas Gogorianas, Vladimiras Karnilovas, Andrejus Mašichinas.

„Dailininko kūrybai didelę įtaką turi darbo vieta, jos istorinė praeitis. Erdvė kuria nuotaiką, sąsajas, asociacijas, pasufleruoja kompoziciją ir kokias naudoti spalvas. Būtent todėl projektui pasirinkome Tolminkiemį, kuriame K.Donelaitis praleido didžiąją savo gyvenimo dalį. Menininkai, vaikščiodami prieš kelis šimtmečius garsaus kūrėjo pramintais keliais, gyvendami ir tapydami erdvėje, kurioje kūrė K.Donelaitis, galės iš savo laik-

mečio pažvelgti į praeitį, interpretuoti lietuvių literatūros pradininko tekstus bei jo gyvenimą, iš šiuolaikinio žmogaus pozicijų prisiliesti prie senosios kultūros ir ją pavaizduoti drobėje“, – mano projekto vadovė „Klaipėdos galerijos“ direktorė Violeta Jusionienė.

Anot organizatorių, artėjančios K.Donelaičio 300 metų gimimo metinės (2014) – pati tinkamiausia proga iš naujo įvertinti ypač nusipelniusio Lietuvos kultūrai rašytojo kūrybą, gyvenimą, atrasti naujų, šiuolaikinių interpretacijų, dailės išraiškos priemonėmis priminti K.Donelaičio aktualumą, istorinę reikšmę Lietuvos visuomenei, Kaliningrado srities bendruomenę paskatinti saugoti kultūrinį paveldą.

Klaipėdos krašto vizualiojo meno meistrams paminėti K.Donelaičio jubiliejų svarbu, nes jis savo kūryboje įamžino lietuvininkų gyvenimo būdą, mentalitetą, pasaulėžiūrą. Be šio palikimo mes nedaug žinotume apie Klaipėdos kraštą ir jo senovės gyventojus. K.Donelaičio kūryba taps iššūkiu ir įkvėpimo erdve dailininkų vaizduotei.

Į Kintus – kurti iš metalo

Rugpjūčio 1–12 dienomis Kintuose rengiama profesionalaus meno laboratorija „Pamario ženklai“.

Vydūno kultūros centre ji šiemet vyks jau devintąjį kartą. Kaip pasakojo šio centro direktorė Rita Tarvydienė, pakviesti tik penki dailininkai, nes šiemet vyksta Vydūno kultūros centro pastatų rekonstrukcija ir kapitalinis remontas. „Pusę teritorijos ir patalpų esame atidavę statybininkams, – sakė ji. – Bet tikimės, kad ir suspaustoje erdvėje pavyks tradiciją išlaikyti.“

Į Kintus kurti iš metalo ir emalio susiruošė dailininkai Saulius Bertulis, Neringa Poškutė ir Aurimas Anusas iš Klaipėdos, taip pat plungiškė Beata Zdramytė. Prie jų prisijungs kintiškė Aušra Mačiulaitienė. Visi jie – dailiosios metalo plastikos specialistai. Laboratorijai vadovaus irgi šios srities žinovas Romas Tarvydas, prieš devynerius metus inicijavęs dailininkų kūrybinį sambūrį Kintuose. Per tą laiką Vydūno kultūros centre jau sukaupta nemaža metalo plastikos kūrinių kolekcija, joje – žinomų Lietuvos ir užsienio menininkų darbai, kurių idėjos gimė Kintų meno laboratorijoje „Pamario ženklai“. Kolekcijos parodos jau pabuvojo Klaipėdoje ir Vilniuje, net Ispanijoje.

Šių metų menininkų kūrybinė laboratorija Kintuose skiriama Šilutės 500 metų jubiliejui ir įsilies į Šilutės – Lietuvos kultūros sostinės – renginių programą. „Šiemet laboratorijos tema – „Tiltai“ – mūsų krašto gamtos ir technikos simbolis bei kaip sąsaja tarp dabarties ir praeities, įvykių, žmonių“, – paaiškino R.Tarvydienė. Ji džiaugėsi, kad prie dailininkų prisijungs ir klaipėdiečio Lino Švirino vadovaujama studija „Grock“, laboratorijos metu parengsianti koncertinį pasirodymą su Kintų jaunimu.

Parengė Rita Bočiulytė