P.Šmitas – apie svarbiausius dalykus

P.Šmitas – apie svarbiausius dalykus

Dalia Bielskytė

Liepos 1-ąją Ievos Simonaitytės bibliotekoje, atidarydamas fotografijų parodą „Klaipėda: vaizdai ir veidai“, savo 70-ąjį gimtadienį šventė klaipėdietis menotyrininkas Petras Šmitas.

Bendras vardiklis – Klaipėda

Pasveikinti žmogų, keturis dešimt-mečius meno istorijos mokiusį ir tebemokantį Klaipėdos jaunimą, susirinko uostamiesčio inteligentija. I.Simonaitytės bibliotekoje šurmuliavo žmonės, skambėjo sveikinimo kalbos, dainos, muzika. Žmonės ne tik sveikino jubiliatą, bet ir šnekučiavosi tarpusavyje. Tokią atmosferą galima apibūdinti labai paprastai – visi savi. Jausmas ir įspūdis tikrai buvo įdomus – šventę šventė jubiliato fotografijų herojai.

P.Šmito fotografijose – portretai ir duetai, grupinės kompozicijos, kasdienybė ir šventės, miesto nuotaikos, architektūros elementai, gamta… Poetai, dailininkai, aktoriai, režisieriai, žurnalistai, politikai – gudrūs, linksmi, susikrimtę, atpažįstami, jaukūs, tikri. Štai dailininkė Angelina Banytė, monumentali, kaip ir jos paveikslai. O štai Vidas Pinkevičius – savo drobių spalvose paskendęs, kuklus, tarsi išblukęs. Žaismingai ūsą raito Saulius Bertulis, jį pažįstantys tarsi jau girdi linksmą pasisveikinimą „Su Naujais metais!“. Įdėmus aktoriaus Broniaus Gražio žvilgsnis primena, kaip esam jo pasiilgę. Liūdnose Liudviko Natalevičiaus akyse – paslaptys, kaip ir jo tapyboje… Parodoje matai visus, besimaudančius Klaipėdos kultūroje, atseki jų ryšius, draugystes, iš metų į metus keliaujantį kūrybinį bendrabūvį. Tą patį byloja ir čia pat eksponuojami pageltusiuose laikraščio puslapiuose spausdinti tekstai. Nijolė Balčiūnaitė, Juozas Vosylius, Edvardas Malinauskas, Vytautas Jakštys, Angelas Gabrielaitis, Danius Drulys… Klaipėdos kultūros kontekste – tos pačios pavardės, dešimtmečiais tvirtu mazgu surištos su Klaipėda, taip pat ir su P.Šmito gyvenimu.

„Bendras vardiklis – Klaipėda, – paprašytas paaiškinti, kaipgi jubiliejinei parodai rinko fotografijas ir savo publikacijas spaudoje, atsakė ponas Petras. – Čia atsispindi visas mano gyvenimas. Retrospektyva: darbai, žmonės, miestas, kūryba… Klaipėdoje gyvenu nuo 11 metų. Mačiau, kaip ji buvo sugriauta, kaip kėlėsi. Pamažu uostamiestį tiesiog įsimylėjau. Čia mano namai, mano šeima, mano bičiuliai, mano darbai, mano kūryba. Klaipėda – pats gražiausias, pats mieliausias miestas. Ji – mano gyvenimas. Todėl aš ir kalbu apie Klaipėdos žmones, inteligentiją…“.

Prakalba nuo jubiliejaus kalno

Jubiliejus – viršukalnė, nuo kurios galima aprėpti gražiausius horizontus tiek žvalgantis atgal, tiek į priekį… Atsidusęs, šyptelėjęs ir pasitrynęs baltą, išpuoselėtą barzdą, P.Šmitas išrėžė prakalbą apie svarbiausius gyvenime dalykus:

– JUBILIEJUS – metų skaičius. O tie metai… Nesidžiaugiu jais, negalvoju, kiek jų yra, – dirbu, ir tiek. Net nepajutau, kaip jie praėjo. Ką tik buvau visai jaunas, o dabar, žiūrėk, senis. Taip galima pasakyti, ar ne? Ir nesutiksiu su tais žmonėmis, kurie sako, kad sieloje yra labai jauni. Aš ir sieloje nesijaučiu jaunas. Ir nereikia nei kitam vaidinti, nei pačiam sau meluoti – yra tiek metų, kiek yra. Savo metus reikia suvokti.

Gyvenime svarbiausia – ŠEIMA. Labiausiai džiaugiuosi žmona, sūnum, marčia, anūkais. Aš tikrai esu šeimos žmogus. Nors buvo visokių paklydimų, visada žinojau – šeima man reikšminga. Šeimoje jaučiuosi stipriausias. Čia nuolat gaubia šiluma, jaučiu šalia esant artimus žmones.

MOKINIAI. 1976 metais pradėjau dirbti Vaikų dailės mokykloje (dabar – Adomo Brako vaikų dailės mokykla), dėstyti meno istoriją, tebedirbu ten ir dabar. Mano meno istorijos paskaitų taip pat klausėsi ir Klaipėdos universiteto Pedagoginio fakulteto studentai, ir S.Šimkaus konservatorijos auklėtiniai. Pedagoginis darbas neleidžia pasenti, apmusyti, verčia pasitempti, nuolat gilintis į nūdienos aktualijas. Mėgstant savo dalyką, malonu dirbti su jaunimu, perteikiant jam tūkstantmečiais žmonijos kurtą, turiningą istorinę meno patirtį. Ir ypač džiugu, kad tave atsimena buvę mokiniai ir labinasi jau žilstelėję ponai. Dar maloniau, kai buvę mokiniai pasuka nelengvu menotyrininko keliu… Dirbta ne veltui…

FOTOGRAFIJA. Šiuolaikinis fotoaparatas leidžia sustabdyti prabėgančią akimirką, kad paskui vėl ir vėl galėtum į ją sugrįžti. Fotografavimas man – puikus būdas bendrauti su bičiuliais, su artimaisiais, įdomiais Klaipėdos žmonėmis. Fotografija tiksliai užfiksuoja architektūrinį motyvą, žmogaus išorinę bei jo dvasinę būseną. Čia jos privalumai ir neribotos kūrybinės galimybės. Man fotografija – tai realiai atspindėta autentiška tikrovė, sulydyta su grožio formule kaip visokios kūrybos pamatine vertybe, išvengiant laikinų efektų ar eksperimentų, kurių šiuolaikiniuose menuose daugiau negu reikia.

MENAS. Aš visada buvau už modernizmą, ieškojimus, naujoves, bet kai naujovės avantiūristinės, tuščios – aš nesutinku jų vadinti menu. Estetikos mene jau niekas nebeieško. Sako, ieško idėjos, prasmės. Bet juk ir prasmė gali būti estetiška? Negana vien provokuoti, erzinti. Dabar mes meną paverčiame abejotina pramoga, žaidimu dėl žaidimo. Rezultatas nesvarbus, svarbus procesas. Štai Klaipėdos parodų rūmuose – tuščios sienos, tuščia erdvė… Aš tokio nihilizmo negaliu priimti. Esu meno istorikas ir žinau, kad per tūkstančius metų nebuvo nieko panašaus. Žmonės kurdami išreiškia idėjas, mintis, joks meno kūrinys negimsta be, šiuolaikiškai tariant, koncepto. Bet… Ar besituštinanti moteris ekrane – konceptas? Mes visi tuštinamės, koks tikslas tai demonstruoti? Bjauru… Gal aš, kaip vyresnės kartos žmogus, nebesuvokiu jaunosios kartos minčių… Nors tokių suvokti ir nenoriu.

DRAUGAI – didžiulė vertybė. Kaip be draugų gyventi? Kaip be jų būti? Kai išeina draugai – labai skaudu… Štai, Černiauskas išėjo… (Birželio 1-ąją mirė Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas Rimantas Černiauskas. Aut. past.) Man taip liūdna, bet… Esu realistas ir labai adekvačiai suvokiu pasaulį. Žmogus išėjo, o mums reikia būti toliau, kurti, daryti tai, ko jis nepadarė. Sėdėti, aimanuoti ir lieti ašaras – ne man. Gyvenimas yra labai trapus, reikia mėgautis juo tol, kol esi. Todėl aš stengiuosi visada džiaugtis savo draugais – susitikti, pabendrauti, pabūti, nes nežinau, kada išeisiu, kada nutrūks gyvenimo gija. Žmogus yra labai trapus, jis greit lūžta. Žmogaus galybė – tik iliuzija, galinga yra gamta, kurioje mes – maži šapeliai, bet kada galintys dingti sraunioje laiko tėkmėje.

RELIGIJA. Susikuria žmonės visokias iliuzijas apie žvaigždeles, kosmosus. Juokas man. Gali žmogus fantazuoti, viltį turėti. Gerai, kad yra viltis. Bet, kaip sakoma, ji paguodžia kvailį. Aš tokios vilties neturiu – esu realistas. Taip galvoju: mane tėvai atvedė į šį pasaulį, aš paliksiu savo vaikus, vaikaičius, o pats išeisiu ir – viskas. Mirtis paprasta – miegas be sapnų. Daugiau nieko nėra. Jokių pasakų. Nė vienas iš ten negrįžo, nepasakė, kad kažkas ten egzistuoja. Religija – tik opiumas liaudžiai. Taip patogiau – gali kažkam pasiguost. Man tokios paguodos nereikia – myliu savo draugus, gyvus žmones.

PLANAI. Žmogus visada turi planų – kol gyvas. Pats didžiausias mano planas dabar yra išleisti knygą apie Klaipėdos A.Brako vaikų dailės mokyklą. Ją jau pabaigiau – liko parašyti įžangą. Rašiau trejus metus, gerai, kad neskubėjau – išėjo brandesnė, išsamesnė. Kas dirbo, ką nuveikė, kas mokėsi, ko pasiekė, koks dailės mokyklos vaidmuo visuomenės gyvenime…

Žmogui įdomu gyventi tol, kol kuria. Tad aš galvoju, ką gi daryti toliau. Norėtųsi turėti Klaipėdoje leidinį, kuriame galima būtų padiskutuoti apie šiuolaikinį meną, dailę, parodas, kur būtų ne viena, o kelios nuomonės. Tada iš istorijos taško kada nors bus įdomu pamatyti, kuris gi buvo teisus. Juk mus tik istorija nuteis, parodys, kas ko vertas – mes patys savęs visada pagailėsim. Bet tai – jau ateinančių kartų dalykai. O mes gyvename savo laike ir kaip mokame, taip jį atspindime savo gyvenimu ir darbais, kūryba.

Vizitinė kortelė

Petras Šmitas gimė 1941 m. liepos 3 d. Žemaitijos kampelyje tarp Mosėdžio ir Skuodo miestelių – Simaičių kaime.

1952 m. vasarą šeima persikėlė gyventi į Klaipėdą.

Lankė Udralių pradinę, Klaipėdos 5-ąją vidurinę, vėliau – 1-ąją darbo jaunimo vakarinę mokyklas.

1959–1968 m. mokėsi Telšių taikomosios dailės technikume (nuo 1998 m. – Vilniaus dailės akademijos Telšių taikomosios dailės skyrius) keramikos specialybės.

1962–1965 m. atliko būtinąją karinę tarnybą.

1968–1971 m. dirbo piešimo ir braižybos mokytoju Klaipėdos 14-oje vidurinėje mokykloje.

1969–1975 m. studijavo menotyrą Lietuvos valstybiniame dailės institute (nuo 1990 m. – Vilniaus dailės akademija).

1971–1976 m. vadovavo Klaipėdos paminklų apsaugos inspekcijai.

Nuo 1976 m. iki šiol dirba Klaipėdos vaikų (nuo 2006 m. – Adomo Brako) dailės mokykloje, moko meno istorijos, dailės ir architektūros istorijos kursą daugelį metų dėstė Klaipėdos universitete bei S.Šimkaus konservatorijoje.

Fotografuoti pradėjo gana vėlai – studijuodamas. Pirmąją fotografijų parodą pristatė 2001 m. Klaipėdos parodų rūmuose. Nuo tol surengė 11 fotopa-rodų – Klaipėdoje, Švėkšnoje, Vilniuje, Kaliningrade (Rusija) ir kitur.

Š.Petruškevičienė: tai tiesiog labai svarbu

Š.Petruškevičienė: tai tiesiog labai svarbu

 

 

Rita Bočiulytė

r.bociulyte@kl.lt

Gargždų kultūros centro kultūros projektų vadovei Šarūnei Petruškevičienei darbas ir laisvalaikis sutampa. 32-ejų muzikos mokytoja augina tris sūnus ir per metus surengia tris festivalius Klaipėdos rajono žmonėms.

Kaip iš kirvio – sriuba

– Pirmiausia papasakokite apie save.

– Gimiau Šilutėje, paskui tėvai mane parsivežė į Šiūparius Dovilų seniūnijoje. Dabar ir gyvenu Doviluose. O baigiau aš Klaipėdos universiteto Menų fakultetą, muzikos mokytojo bakalauro studijas. Ieškojau darbo ir kelis metelius praleidau Pagėgiuose dirbdama mokytoja. Vėliau įsidarbinau mažuose kultūros namuose Klaipėdos rajone. Ten, ko gero, išmokau renginių srityje „iš kirvio išsivirti sriubą“, t.y. – neturint jokio finansavimo (renginių organizavimui pinigėlių niekas neduodavo) surengti įvairius bendruomenės renginius. Ten taip pat supratau bendradarbiavimo su aplinkiniais svarbą. Tai, matyt, svarbu visoms gyvenimo sritims, bet kultūroje tai yra vienas pamatinių akmenų. Vėliau perėjau dirbti į didžiausią Klaipėdos rajone Gargždų kultūros centrą. Ten dirbu iki šiol kultūros projektų vadove.

Kadangi atlyginimai kultūros srityje maži, dauguma mano kolegų turi antrus darbus, ne išimtis ir aš. Dar darbuojuosi Klaipėdos muzikiniame teatre kultūros projektų vadybininke.

Jei manęs paprašytų nurodyti kokiame CV, kokių turiu pomėgių, įrašyčiau – festivalių organizavimas ir kitų projektų įgyvendinimas. Taip jau yra, kad mano darbas ir laisvalaikis sutampa. Per metus surengiu tris festivalius: nuo 2006-ųjų muzikos festivalį „Pavasario gaida“ bei vaikų ir jaunimo kultūros, sporto ir meno festivalį „O mes – vaikai, o mes – pasaulis“, o pernai prisidėjo dar ir dainuojamosios poezijos festivalis „Skambant gitarai“ – visi didžiausi tų žanrų renginiai Klaipėdos rajone.

– Tokiam intensyviam darbui ir pomėgiui tiesiog būtinas šeimos palaikymas ir supratimas. Ar taip ir yra?

– O taip, žinoma. Gyvenu su keturiais vyrais – mano vyru Antanu ir trimis mūsų sūnumis. Tautvydui – 12 metų, Sauliui – septyneri, o Tadui – dar tik vieneri. Iš tikrųjų nei padidėjusi šeima, nei motinystės atostogos mano veiklos nesustabdė. Priešingai – dar smagiau gyventi.

Išaugino iki geriausio

– O kaip atsirado „Pavasario gaida“, jau kelinti metai džiuginanti ir stebinanti ne tik publiką, bet ir festivalio dalyvius – visą būrį garsių Lietuvos atlikėjų?

– Šio festivalio užuomazga gimė 2005 metais. Po studijų Klaipėdos universitete mane pakvietė dirbti į Klaipėdos rajoną, mažo miestelio kultūros namus. Pastebėjau, kad kaimuose, miesteliuose tikrų profesionalaus meno koncertų nebūta daugiau kaip 10 metų. Ir vyravo nuomonė, kad klasikinė muzika neįdomi, nereikalinga, kad į tokius koncertus tiesiog niekas neis. Vis dėlto nepasidaviau tokiai pesimistinei nuotaikai ir, laimėjusi projektų konkurse, dviejuose miesteliuose suorganizavau keturis džiazo ir instrumentinės muzikos koncertus. Pripažinsiu, žiūrovų tik-rai buvo labai nedaug.

Vėliau perėjau dirbti į didžiausią Klaipėdos rajone Gargždų kultūros centrą, direktorė pritarė projekto auginimui ir 2006-aisiais jis išaugo į pirmąjį kamerinės muzikos festivalį „Pavasario gaida“. Tuomet buvau numačiusi būtent kamerinės muzikos žanro sklaidą. Tiek pirmasis, tiek ir antrasis festivaliai žiūrovų sulaukė labai mažai. Ko gero, didžiausias lūžis įvyko trečiajame. Buvo surengti jau devyni renginiai trijose savivaldybėse – Kretingos, Šilutės ir Klaipėdos rajonuose. Festivalyje dalyvavo Baltijos gitarų kvartetas, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto solistai, bardai Saulius Bareikis, Andrius Kulikauskas ir kiti. Labai padedant vietinei žiniasklaidai, nuolat publikuojant būsimų koncertų anonsus, nuvilnijus puikiems atsiliepimams, žiūrovų susirinkdavo kone pilnos salės. Iki šiol didžiausias savo renginių skaičiumi, kolektyvais buvo ketvirtasis festivalis, skirtas Lietuvos tūkstantmečiui paminėti. Jo programa apglėbė 18 koncertų visoje Klaipėdos apskrityje. Festivalyje pasirodė Virgilijus Noreika, baleto solistai Eglė Špokaitė, Martynas Rimeikis, smuikininkas Martynas Švėgžda von Bekkeris, Šv. Kristoforo kamerinis orkestras ir kiti. Pirmą kartą tuomet surengėme socialinę akciją, kurios metu festivalio žiūrovai padėjo išsaugoti „praskolintus“ namus dviem našlaičiams. Visi koncertai tuomet sulaukė didelio dėmesio. Šis festivalis Klaipėdos rajono gyventojų įvertintas kaip geriausias 2009 metų renginys.

Ketvirtoji „Pavasario gaida“ aiškiai parodė, kad kamerinės muzikos žanras jai per siauras, ir į penktąjį festivalį įsijungė jaunieji Lietuvos talentai Ona Kolobovaitė, Mindaugas Rojus, teatro laboratorija „Atviras ratas“, berniukų choras „Ąžuoliukas“ bei kiti. Penktojo festivalio metu tęsėme socialinę akciją – žiūrovai aukojo vaikino, sergančio onkologine liga, gydymui. Beje, penktajame festivalyje įvedėme ir simbolinį įėjimo į koncertus mokestį.

Padeda artimui nelaimėje

– Šiemet jau plačiai pasklido žinia, kad Vakarų Lietuvos provincijoje, kaimuose koncertuoja geriausi šalies kolektyvai, žymiausi atlikėjai. Kaip jums pavyko juos prisikviesti?

– Šiemetis – šeštasis festivalis išskirtinis užsimezgusia draugyste su Lietuvos nacionaline filharmonija. Pasirašyta ilgalaikio kultūrinio bendradarbiavimo sutartis. Festivalyje pasirodė visi filharmonijos kolektyvai, išskyrus simfoninį orkestrą. Vyko 10 renginių penkiose vietovėse, apsilankė per 3500 žiūrovų. Vėlgi tęsėme socialinę akciją.

– Įdomu, kodėl jūs bei festivalis dar ir tuo užsiimate?

– Surinktus 3400 litų padalijome dviem Klaipėdos rajone gyvenantiems vaikams. 9 mėnesių kurčiai mergaitei Liepai reikalinga labai brangi operacija, o 9 metų Henrikui reikia pinigėlių insulino pompai įsigyti. Tad padalijome abiem po lygiai. Tiesą sakant, turiu vienintelį prietarą: kiek gyvenime kažkam duosi, tiek ir tau bus atseikėta. Rajonai, mano galva, turi vieną labai didelį pliusą prieš didžiuosius miestus – čia visi visus pažįsta ir problemas, suvienijus pajėgas, daug lengviau išspręsti. Na, jei padedi kaimynui ištikus bėdai, tokios pat pagalbos gali tikėtis ir pats, kai tau bus blogai. Savo veikloje visada stengiuosi propaguoti savitarpio pagalbos, bendruomeniškumo idėjas. Tai tiesiog labai svarbu.

– Kokių dar turite tikslų?

– Festivalis auga, keičiasi, tobulėja, bet nesikeičia jo pagrindinis tikslas – nepalikti kultūriniame užribyje toliau nuo didžiųjų centrų gyvenančių žmonių bei puoselėti profesionalaus meno tradicijas Klaipėdos rajone.

Todėl renginiai organizuojami skirtingose rajono vietose. Kartais išgirstu priekaištų, kodėl vienas ar kitas geras koncertas vyksta ne rajono centre Gargžduose, o mažame miestelyje. Atsakymas paprastas – o kuo mažųjų miestelių publika prastesnė? Negi žmogus vien dėl to, kad gyvena toliau nuo kultūrinių centrų, nėra vertas kokybiškos kultūros? O festivalio sėkmę geriausiai iliustruoja 90 procentų siekiantis renginių lankomumas.

Niekad nenuvertina publikos

– Kas jus pačią džiugina organizuojant šį festivalį?

– Visų pirma džiaugiuosi tuo, kad muzikos festivalis „Pavasario gaida“ iš ambicingo jaunos studenčiokės sumanymo virto didžiausiu profesionalaus meno žanro renginiu Klaipėdos rajone. Renginys laukiamas, turi savą publiką. Kaip gali nesidžiaugti, matydama tuos pačius veidus kone visuose koncertuose? Kaip gali nesidžiaugti galimybe savo organizuojamu renginiu suteikti žmonėms meno pažinimo džiaugsmą?

– Kas svarbiausia jūsų veikloje?

– Turėti viziją, kokį nori matyti festivalį po 10 metų, ir žingsnelis po žingsnelio įgyvendinti savo sumanymus. Pažinti ir gerbti savo publiką, jausti jos norus ir kartu supažindinti su vis naujais atlikėjais. Svarbiausia viską daryti nuoširdžiai, nes tik taip tavimi tikės ir padės.

– Ką galvojate apie provincijos publiką? Ar ji skiriasi nuo didmiesčių?

– Kažkas man yra pasakęs, kad provincija tai ne gyvenamoji vieta, o mąstymo būdas. Niekados nenuvertinu festivalio žiūrovų vien dėl to, kad jie gyvena mažuose miesteliuose. Mūsų publika puiki. Muzika turi stebėtiną poveikį. Ji sugeba paliesti pačią širdį ir suvirpinti visą vidų. Todėl tikrai nebūtina turėti kokį muzikinį išsilavinimą, kad galėtum suvokti tai, kas vyksta scenoje.

Beje, patys atlikėjai labai dažnai akcentuoja, kad mažų miestelių žmonės kur kas geriau supranta ir priima meną nei dauguma didžiuosiuose miestuose, kur labai daug „meninio persivalgymo“, snobizmo ir kritiškumo. Man svarbiausia, kad atėjęs žmogus išeitų laimingas, kad lauktų kito koncerto.

Stengiasi priimti šiltai

– Jau turbūt mąstote apie kitų metų „Pavasario gaidą“?

– Organizuojant festivalį pradžioje daug apie jį galvoji, koks jis bus, ką nori padaryti ir kaip viskas išeis, ar tavo mintys sutampa su žmonių norais…

Keletą naktų pusiau nemiegi, nes tada galvoje verda tikras minčių skruzdėlynas, kol galų gale sudėlioji aiškią būsimo renginio viziją. Tada prasideda darbai, ir dažniausiai būna jausmas, kad nieko nespėji.

Ateina festivalio pradžia, ir vienas renginys keičia kitą. Keičiasi žmonės, atlikėjai, žiūrovai, atsiliepimai… Džiaugiesi, kai viskas sekasi, kai ateina pilna salė žiūrovų, kai stebi, kaip išeina su šypsenomis veiduose… Matai klaidas ir išgyveni dėl jų.

Atsėlina nuovargio jausmas ir mintis, kam tau viso šito reikia? Bet ateina paskutinis renginys ir su juo liūdesys, kad štai ir baigėsi… Taip ir šiais metais viskas vyksta. Bet noriu padėkoti visiems, kurie padeda, nes vienas žmogus nieko negali padaryti, o kai padeda kolegos, palaiko šeima – viskas įmanoma.

Tikiuosi, kad gausiu finansavimą ir galėsiu žmonėms kitąmet padovanoti dar vieną „Pavasario gaidos“ festivalį.

O koks jis bus? Turiu minčių truputėli įkeisti koncepciją, įvesti daugiau žanrų – šokio, teatro, kino. Galvoju apie galimybę pasikviesti menininkų ir iš kitų šalių – o kodėl gi ne?

– O ką manote apie mūsų atlikėjus?

– Per šešerius metus įsitikinau viena paprasta tiesa – kuo žmogus daugiau pasiekęs, kuo jis daugiau iš savęs reikalauja ir, tarkim, turėtų „nosį riesti“ – tuo jis paprastesnis, nuoširdesnis.

Iš tokių atlikėjų kaip Judita Leitaitė, Eglė Špokaitė, Virgilijus Noreika, M.K.Čiurlionio kvartetas, Valstybinis Vilniaus kvartetas ir daugelio kitų nesu sulaukusi jokio priekaišto publikos atžvilgiu, dėl sudaromų sąlygų ar panašiai.

Atvirkščiai, didžioji dauguma džiaugiasi iniciatyva mažuosiuose miesteliuose skleisti tikrąją kultūrą. Prieš kelis metus važinėjau po Lietuvą su solistais kaip koncertų vedėja, ir mums nemalonius jausmus sukeldavo ne salių skurdumas ar kažkokie techniniai nepatogumai, o pri-imančiųjų šaltumas.

Tarkim, važiuoji į koncertą 200 km. Atvyksti, o tau net arbatos nepasiūlo, kad sušiltum… Todėl aš visada stengiuosi priimti šiltai (šiais metais didžiausias akcentas – žemaitiška gira ir kastinis su bulvėmis).

Labai svarbu, kad išvykę iš mūsų žinomi atlikėjai išsivežtų kuo geresnius atsiliepimus. Nes taip sklinda gandas, kad Klaipėdos rajonas – vieta, kurioje vertinamas menas, gyvena šilti žmonės ir ten tiesiog gera…

Tarp kitko, Gargždų bažnyčia jau skamba tarp atlikėjų kaip puikios akustikos erdvė. Tikrai esu sulaukusi pageidavimų koncertuoti būtent joje.

Atsiliepimai

Atsiliepimai

Saulius Lipčius

M.K.Čiurlionio styginių kvarteto meno vadovas

Džiugu, kad gražiame Žemaitijos kampelyje atsirado šis išskirtinis festivalis, apgaubtas meile, šiluma ir dėmesiu. Kadangi mūsų kvartetas griežia jame nebe pirmą kartą, galiu pasakyti, kad tai jau tradicinis ir gerai organizuojamas renginys. Su jaukia atmosfera, išugdyta ir palankia menui publika. Su ypatingu dėmesiu atlikėjams, nuostabiu žemaitišku kastiniu ir nepakartojama aura salėse. Festivalis „Pavasario gaida“ kasmet kelia sau kartelę, kviesdamas geriausius savo srities menininkus, o jo programos jau nebenusileidžia sostinės ar kitų didžiausių Lietuvos miestų kultūrinių renginių programoms. Linkiu net ir sunkmečio sąlygomis organizuojant šį festivalį nenuleisti rankų, degti kūrybine ugnimi ir džiaugtis kiekvienu išskirtiniu pasirodymu.

Kristina Zmailaitė ir Edmundas Seilius

Operos dainininkai

Labai norime padėkoti už tai, kad toks festivalis yra. Jis reikalingas kaip oras dvasingos ir gilios muzikos ištroškusiam klausytojui. Labai smagu buvo sužinoti, kad publikos ratas plečiasi ir smalsių žmonių, trokštančių pažinti neaprėpiamus klasikinės muzikos klodus, vis daugėja. Gargždų publika, kaip ir daug kur Lietuvos miesteliuose, yra šilta, maloni ir atvira dialogui su mumis, atlikėjais. „Pavasario gaida“ – gyvybiškai reikalingas reiškinys, leidžiantis Gargžduose išlaikyti darnų ir vis augantį kultūringos bendruomenės branduolį. Labai džiugu, kad festivalio rengėjai susidraugavo su profesionaliosios muzikos propaguotoja Lietuvos nacionaline filharmonija. Linkime ir toliau tęsti geros muzikos sklaidos tradicijas. Mielai sugrįšime dar ne vienam pasimatymui su nuostabiąja Gargždų publika.

Judita Leitaitė

Vyriausybinės kultūros ir meno premijos laureatė, solistė

Šio festivalio idėja – remti sergančiuosius – yra nuostabi, ir tikiu, kad tai taps pavyzdžiu visiems. Ačiū Dievui, kad yra tokių puikių, dorų, išmintingų žmonių, kaip „Pavasario gaidos“ vadovė Šarūnė.

Sergejus Krinicinas

Gitaristas

Žmogaus tikrasis dosnumas pasireiškia ne tada, kai yra pinigų, o tada, kai jų nėra. Aukojimas iš nepritekliaus, manu, ir yra tikros, nesuvaidintos meilės artimui įrodymas. Tokia mano nuomonė apie „Pavasario gaidos“ socialinę akciją. Nuoširdi publika šiltais aplodismentais įrodė, kad toks festivalis tolimame Lietuvos kampelyje yra reikalingas. Pajutau, kad mažų miestelių publika neišlepinta, laukia koncertų, klausytojai tarsi ištroškę gėrė muzikos garsus. Stengiausi groti širdimi, jaučiau, kaip muzika liečia kitą širdį. Nepakartojamas jausmas… Džiaugiuosi, kad klausytojai nebuvo „maitinami greitu ir pigiu maistu“. Tai, kas brandinta amžiais, turi tikrą vertę. Žmonės tai pajuto, vadinasi, turime vilties, kad artimiausioje ateityje išvengsime dvasios degradavimo. Dėkoju organizatoriams! Jūsų nematomi darbai reikšmingi ne mažiau už matomų atlikėjų veiksmą.

Eugenijus Paškevičius

Lietuvos kamerinio orkestro obojininkas

Esu gimęs Vėžaičiuose, nuo pirmosios klasės lankiau Gargždų muzikos mokyklą. Man labai smagu, kad gargždiškiai, turėdami tikrai nedidelį finansavimą, sugeba prisikviesti profesionalius muzikinius Lietuvos kolektyvus ir surengti tokį nuostabų festivalį, kuris savo meninėmis programomis gali būti lyginamas su pačiais iškiliausiais Lietuvos profesionaliosios muzikos festivaliais. Lietuvos kamerinis orkestras (LKO) sau kelia tuos pačius aukštus meninius tikslus, ar groja mažuose šalies miesteliuose, ar didmiesčiuose, ar garsiausiuose Vakarų Europos festivaliuose. Publika tikrai skiriasi – mažesnių Lietuvos miestelių klausytojai dažnai būna nuoširdesni nei didmiesčių. Festivalio uždarymui LKO parinko austrų kompozitoriaus J.Haydno kūrinį – „Atsisveikinimo simfoniją“, kuria Lietuvos nacionalinės filharmonijos muzikai atsisveikino su nuostabiu festivaliu degant žvakėms. Šį kūrinį mūsų LKO paprastai groja Naujųjų metų išvakarėse tradiciniuose šventiniuose koncertuose Vilniuje, Šv. Jonų bažnyčioje. O šįkart šį nuostabų opusą dovanojome gargždiškiams su pačiais geriausiais palinkėjimais tiek festivalio organizatoriams, tiek miestelio žmonėms.

Gediminas Derus

LKO violončelininkas

Gargždų bažnyčia – nuostabi sakralinė erdvė kamerinei ir orkestrinei muzikai, turinti puikią akustiką. LKO visada labai mielai koncertuoja bažnyčiose. Nuolat grojame regionuose įvairias klasikinės muzikos programas ir niekada nepataikaujame publikai. Nuostabu, kad Gargžduose teko regėti tokią gausią publiką. Būtų dar nuostabiau, jei į klasikinės profesionaliosios muzikos koncertus ateitų dar daugiau jaunų žmonių.

Silva Maceikaitė

LKO smuikininkė

Festivalio atmosfera atrodė labai šilta ir nuoširdi. Jo labdaros akcija turi šventą misiją – padėti – ir mes mielu noru prisidėjome prie šio kilnaus tikslo. Tokie festivaliai labai reikalingi, o ypač mažuose miesteliuose, kur paprastas žmogus nėra lepinamas profesionaliosios kultūros renginių gausos. O atlikėjo misija yra kažkam suteikti džiaugsmą. Pastebėjome, kad dažnai mažų miestelių publika priima nuoširdžiau dėl to, jog retesnės dovanos sielai yra laibiau vertinamos. LKO koncertas buvo įstabus ir tuo, kad turėjo dar ir edukacinę misiją. Kiekvienoje šventovėje atmosfera būna ypatinga, kadangi esi arčiau kažko aukštesnio. Kartais muzikavimas tampa tarsi malda. Buvo smagu koncertuoti Gargždų bažnyčioje ir pajusti jos nuostabią aurą. Linkiu festivaliui ir toliau gyvuoti bei džiuginti Gargždų klausytojus. Taip pat linkiu rėmėjų, kurie padėtų pakylėti kitų sielas.

Raimundas Jasiukaitis

Ansamblio „Musica Humana“

violončelininkas

Labai smagu, kad „Pavasario gaida“ žengia koja kojon su profesionaliausiais Lietuvos muzikos festivaliais ne tik džiugindama savo krašto žmones įstabiomis muzikinėmis programomis, bet ir padėdama savo kraštiečiams, kuriems reikalinga skubi finansinė parama. Gera buvo pajusti nedidelio Žemaitijos miestelio publikos nuoširdumą ir pagarbumą, to kartais pasigendame didmiesčiuose.

Prof. Audronė Vainiūnaitė

Valstybinio Vilniaus kvarteto narė

Kaip dažnai jaučiame koncertuodami Lietuvos regionuose, Gargždų miestelio publika bei koncertų organizatoriai išsiskiria didele širdimi. Labdaros akcijos prasmė milžiniška – privalome padėti vienikitiems.

Prof. Augustinas Vasiliauskas

Valstybinio Vilniaus kvarteto narys

Būtų smagu atgaivinti Lietuvos fundatorių idėją – statyti bažnyčias, išlaikyti regioninius muzikos festivalius, padėti ligoniams ir vargšams. Dabar gi vargšas šelpia vargšą – tai nuostabu, bet apmaudu. Tai prilyginčiau Šv. Rašto palyginimui, kaip senutė varguoliui atidavė savo paskutiniuosius 10 denarų – kitaip sakant, savo visą turtą. Galime pasidžiaugti ne tik puikiu Gargždų festivaliu, bet ir visa nuostabia Lietuvos regionų publika – visada laukiančia mūsų, miela ir draugiška. Mūsų kvartetas iš Lietuvos miestelių visuomet parsiveža šiltus prisiminimus. J.Haydno „Septyni paskutiniai mūsų Išganytojo žodžiai ant kryžiaus“ turėtų skambėti daugumoje Lietuvos bažnyčių gavėnios metu – puiku, kad tai sudomino gargždiškius. Vilniaus kvartetas – už grynąjį profesionalųjį kvartetinės muzikos meną, todėl mielai tolimesniuose Gargždų festivaliuose atliktų iškiliuosius klasikinius opusus kvartetui.

Vilija Dačinskienė

Lietuvos nacionalinės filharmonijos koncertų vadybininkė

Esu sužavėta festivalio šventomis idėjomis ir profesionaliu jų vykdymu. Įstabu ir netikėta, kad šiuo metu, kai dauguma siekia populiarumo ir finansinės naudos, tolimame Žemaitijos krašte išvystame žėrinčius deimantus – draugiškus, kūrybingus ir paprastus kolegas, nuoširdžius klausytojus. Atvykus į Gargždus, visiems atlikėjams aišku – šis paprastumas slepia kilnius festivalio organizatorių tikslus ir gilias menines bei visuomenines įžvalgas.