Pamilau

Pamilau

Daiva Molytė-Lukauskienė

Ką galima mylėti?

Vyrą, moterį, merginą, senelį, profesorių, lakūną, princą, sekretorę, administratorę, direktoriaus pavaduotoją, projektų vadovę, poetą, rašytoją, režisierių, mergišių, prostitutę, šunį, katę, pelę, žuvelę, dukrą, sūnų, miestą, kaimą, geležinkelio stotis, mašinas, namus, medžius, gėles, šunis, kates…

Pamenu, garsus poetas rašė, kad jam kartais užtenka žinoti, kad kažkur, tolimam pajūry, gyvena moteris, paskendusi savuosiuose rūpesčiuose, augina vaikus, prekiauja sekmadieniais Blusų turguje uostamiestyje, prie Parodų rūmų: žaisliukais, pilimis, katytėmis, drakonais, iš ekologiško plastiko pagamintais miniatiūriniais slibinais. Ir viskuo, kas kadaise džiugino jų šeimą.

Ech, kvėpavimas į marmurą, granitą, cementą, akmeninį senamiesčio grindinį, sprogstančius medžius, ūžiančias mašinas, liūliuojančius vandenis, karklus, krūmus, žoles.

– Aš giedosiu paukšteliu ir bildėsiu būgneliu, – lengvai ir tyliai niūniavo tarsi susigėdusi šešiametė prie senamiesčio bronzinio peliuko, mažiausios miesto skulptūros, kurią neseniai aplaužė vandalai. Peliukas buvo pritvirtintas prie granito pakylos, ant jos užrašyta: „Mintis paversk žodžiais ir žodžiai taps stebuklais“. Neliko užrašo dalies, neliko stebuklo. Neliko ir laimės sagų, kurias saugojo bronzinis kaminkrėtys ant stogo. Kažkam iki pilnos laimės pristigo tik tų keliolikos guzikėlių, kurie puošė senamiesčio sieną, į kuriuos meiliai ir viltingai žiūrėdavo kiekvienas čia stabtelėjęs ir sugalvojęs norą.

Aš giedosiu paukšteliu ir bildėsiu būgneliu… Skambėjo ausyse žodžiai keliaujant pro „Meridianą“ Biržos tilto link. Pro skulptūrą žvejui, pastatytą priešais buvusią rotušę. Iš miesto fontanų tryško vanduo.

Pirmoji žaluma, pirmieji žiedai, naujosios Dangės krantinės, vestuvininkų būriai, įsimylėjėliai tarsi pavasariniai paukščiai čiulbantys, ulbantys, klykiantys. Meilė, meilūs, mylėti… Myliu ją, po septyniolikos metų galiu garsiai ir romantiškai šaukti tarsi laukinukė, tarsi naivuolė iš atokiausio užkampio. Galiu tyliai bambėti, niurnėti piktai, skausmingai, grėsmingai. Bet myliu, pamilau ją…

Prisipažinti sunku. Ne kiekvienas išdrįsta pasakyti tai, kas yra jam svarbu. Pasakyk man. Nesakyk…

Tarsi žiūrėčiau į paveikslą, kabantį ant baltos parodrūmio sienos. Anot senosios žemaitės, atidžiau paveiziejus, matyti, kad darbas senas, tik data ištaisyta. 2011-ieji?

Gelsvas popierius, banalus siužetas. Jo nėra, nieko jame nėra. Tik veidas, nepažįstamosios veidas, tik dėmės ir linijos. Grafitas, anglis ir trintukas.

– Taigi teptukus nuvalė į drobę, – šypsosi smagi galerininkė, stabtelėjusi prie kito, provincijos dvaro rūmų tapytojo šedevro.

Išties didžioji dauguma profesionalių dailininkų darbų parodoje priminė nelaimingų studenčių ilgesingas kančias Dailės akademijos labirintuose. Argi tiek naktų ir dienų reikėjo nerimastingai ieškoti ir nesurasti? O gal blogai aiškino, gal blogai mokė, mokėsi, mokėjo, kad šiandien sustingus prie kūrinio prestižinėje erdvėje į galvą lenda tik tokios mintys? Meilė menui?

Tarsi panirčiau po vandeniu, iškilčiau ir nuplaukčiau tolyn. Prieš srovę. Tarsi pirkčiau žalvarinių monetų kolekciją.

– Kokia kaina? Kiek galėtų tai kainuoti? – klausinėjo drūtas vyriškis Blusų turguje pardavėjo.

– Neparduosiu tau pomidorų, – įžūliai tėškė moteriškė senamiesčio turguje. – Pirk tuos, kuriuos aš tau sudedu į krepšį. Nesvarbu, kad suvytę. Visos jūs norite gražių, sveikų, raudonskruosčių, – plyšavo po plastikiniu stogu.

Tai bent meilė – pomidorams. Meilė nemeilė – perkama, neparduodama.

Myliu ją tik tokią, kokią atradau po septyniolikos metų, vaikštinėdama Dangės krantinėmis su bičiule mokslininke, atvykusia iš kito miesto… Kartais tereikia išeiti iš namų su viešnia, kad atrastum iš naujo Klaipėdą.

Ji rimta ir džiazuojanti, nuolatos dvejojanti, abejojanti. Išeinanti ir sugrįžtanti. Ieškanti, surandanti ir atrandanti, kartais prarandanti. Saulėta ir vėjuota. Sausa ir šlapia. Šalta ir deginanti, o kartais įkyrokai moralizuojanti šiukšlėmis ir tepalo dėmėmis ant šaligatvio, šalia batų parduotuvės ir šokių salės. Tarsi šviesa ar laužas kopose, tarsi jaunas mėnulis virš miško, kurį regiu pro svetainės langą. O pilnatį matau virtuvėje, virš raudonų plytų daugiabučių. Miesto realijos. Su ventiliatorių gausmu ir ūžesiu, gaisrinių, greitųjų pagalbų, policijos sirenų šauksmu ir švyturėliais.

Šiandien ją pamilau, o rytoj galbūt nekęsiu…

Alyvų žydėjimas

Alyvų žydėjimas

Algis Kuklys

Netikėtas bičiulio Mykolo skambutis privertė Antaną susimąstyti, ar nevertėtų susitikti su žmonėmis, su kuriais kartu mokėsi prieš keturiasdešimt metų, juolab kad savaitgalis jam buvo laisvas. Į šitą kelionę jis pasiėmė tik portfelį su kukliomis dovanomis, o savo automobilį paliko garaže, todėl važiavo traukiniu. Juk vakare prie vaišių stalo nesivaržys, pakilnos stikliuką, skambiai padainuos, nes mėgo liaudies dainas. Beje, ir bičiulis Mykolas taip siūlė daryti, nes savaitgalį keliuose budi priekabi policija.

Kad traukinyje neužmigtų ir nepralėktų pro savo sustojimą, nuobodžiai sklaidė laikraščio puslapius. Jam atrodė įdomesnės užsienio naujienos, nei tos pačios mūsų krašto bėdos: nedarbas, kylančios kainos ir įvairūs skandalai. Kaip sakė Šekspyro Hamletas: nieko naujo Danijos karalystėje… Antanas stebėjosi, jog dėl savo nerangumo anksčiau nesurado laiko aplankyti kurso bičiulių, tarsi jie būtų jam nusikaltę. Jie atsiųsdavo kvietimus, bet Antanui lyg tyčia kas nors sutrukdydavo – arba liga, arba giminaičiai. Bičiulis Mykolas jam dėl to nepriekaištavo, tačiau tikriausiai blogai pagalvodavo. Ką gi, šiandien įsistatysiu kiaulės akis ir vaizduosiu aplinkybių auką, liūdnai pagalvojo.

Įdomu, kiek traukiniu nuvažiavau kilometrų per visą gyvenimą? Jeigu netingėčiau, suskaičiuočiau, bet mano flegmatiškumas ne kartą išvesdavo žmoną iš kantrybės. Anot jos, tiktai gulėdamas lovoje nežiopsodavau. Bet visa tai buvo anksčiau, kai nesiskundžiau nei sveikata, nei vyriška potencija. O dabar kas ? Atvėsę pelenai… Antanas sulankstė laikraštį ir tyčia paliko traukinyje, kad kitas keleivis jį perskaitytų, o pats netrukus išlipo perone ir atidžiai apsidairė. Peronas buvo nudažytas kita spalva, be rusiško stoties pavadinimo, o medžiai per tuos dešimtmečius gerokai ūgtelėję. Ir daugiaaukščius namus iš karto atpažino, ir senąją gerokai rekonstruotą maisto prekių parduotuvę, kurioje nė karto nieko nepirko, nes gyveno kitoje miesto pusėje. Netoli stoties riogsojo medinis gėrimų paviljonas, kurį vadino „snargline“, nes čia rinkosi šio rajono valkatėlės bei girtuokliai. Prisimaukę alaus, jie nesidrovėdavo, išėję už paviljono, „nusičiurinti“. Tačiau niekas tuo laiku nesistebėjo, nes tokių paviljonų mūsų šalyje stovėjo daugybė. Jų dar liko kaimiškose gyvenvietėse.

Kadangi turėjo keletą laisvų valandų, tai nesėdo į maršrutinį autobusą, bet lėtai žingsniavo gatvėmis, kurių šaligatviai atrodė nepasikeitę – seni ir susikraipę. Kai sušilo, užsuko į jaukų nedidelį barą atsigaivinti. Čia sukosi simpatiškos ir mandagios mergaitės. A, būčiau jaunesnis ir žvalesnis, nusiminė jis, kai gėrė šaltą alų. Neskaičiuodamas laiko ir žiopsodamas pro langą į praeivius, pasijuto kaip poilsiautojas, kuriam niekas nerūpi. Nuo baro sklido muzika; dainavo užsienio dainininkė, nes dabar visos kavinės skleidžia ne lietuvių estradą, tarsi jos apskritai nebūtų. Staiga, akyliau įsižiūrėjęs, kitoje gatvės pusėje pastebėjo žydinčių alyvų krūmą, stovintį šalia seno dviejų aukštų namo. Paskui Antanas atsikvošėjo, kad šičia atvažiavo per patį alyvų žydėjimą, kai baltų, melsvų ir kitokių atspalvių žiedai sirpsta ant visų šakų ir šakelių. Ir būtent tokiu laiku kažkada jis ilgam išvyko iš to miesto, kai svaiginamai kvepėjo alyvos, kai vaikščiojo jauni ir dailūs lyg antikos dievai. O kur dabar tie ereliai, ironizavo Antanas. Gal kitų jau nėra tarp gyvų? Štai jis žiopso pro baro langą ir stengiasi prisiminti pavardes, nes sklerozė nuosekliai retina atmintį, genėja jos šakas. Bet ko reikia, kad iš atminties gelmių pasigirstų kažkada ištarti žodžiai? Ir kokia palaima, kai tu niekur neskubi. Toks įspūdis, lyg būtum pabėgęs iš beprotnamio.

Antanas pasiėmė portfelį ir, išėjęs iš baro, lėtai patraukė gatve žvalgydamasis į namus, bet kai stabtelėjo priešais autobusų stotį, nustebęs sustojo vietoje…

Nė kvapo neliko nei senosios stoties, nei medinio bendrabučio, kuriame praleido keletą metų, kai mokėsi aukštesniojoje profesinėje mokykloje. Senas, aptriušęs ir vėjo perpučiamas bendrabutis nepuošė miesto, bet jame skambėjo gaivališkas juokas, nes moksleivių nedabojo nei komendantė, nei kitas prievaizdas. Sykį tik laimingo atsitiktinumo dėka jame nekilo gaisras, nes didžioji bendrabučio krosnis, apie kurią sukosi studentų gyvenimas, žiemą būdavo stiprokai kūrenama anglimis. Kambarių medinės sienos buvo plonos, tad jis prisiklausė įvairiausių garsų. Retsykiais čia vykdavo studentiškos „puotos“ su dainomis ir lažybomis, bet jose Antanas nesipainiodavo dėl savo drovumo. Juk atvyko iš provincijos, be to, ir tėvai griežtai įspėjo, kad nelatravotų. Siaurame kambarėlyje gyveno su tokiu nedrąsiu jaunuoliu Pauliuku, todėl kiti juos pravardžiavo „triušiais“. Tačiau Antanas nepyko ant savo bendrakursių, nes visiems buvo priklijuotos pravardės. Kartais bendrabutyje netikėtai pasirodydavo mokyklos direktorius su pavaduotoju, tačiau keisčiausia, kad jie nė karto neužklupo studentiško „baliaus“. Tuo laiku niekas nesinešiojo mobiliųjų telefonų, o svarbiausia – tarp studentų nepasitaikė skundikų.

Po penkerių metų, kai užbaigs mokslus, Pauliukas jį pakvies į savo vestuves pabūti piršliu. Antanui nepavyko išsisukti nuo piršliavimo, tačiau jo bičiuliui vedybinis gyvenimas nenusisekė. Žmona Pauliukui įstatė „ragus“, nors, tiesa, pagimdė jam sūnų ir dukrą, o pati netikėtai numirė nuo vėžio. Todėl jo bičiulis pats vienas augino vaikus ir plūkėsi negailėdamas savęs. Turbūt jam padėjo kietas žemaituko charakteris, jog neištižo nuo vargo naštos. Bet anomis dienomis jie net nesapnavo, kas laukia ateityje, dažnai svarstė kokie laukia egzaminai ir diplominiai darbai, o kambarėlyje, nedidelėje vazelėje pavasarį visuomet pamerkdavo šviežių alyvų sruogą. Jos kvapas tarsi įkūnijo pačią jaunystę su iliuzijomis ir viltimis, jaunystę, kuri, atrodė, niekada nesibaigs. O ji vieną dieną išėjo ir nesugrįžo…

Jis atsitokėjo lūkuriuojantis gatvių kryžkelėje ir spoksantis į tą pačią erdvę, kurioje anksčiau stovėjo neišvaizdus medinis bendrabutis. Vidurdienį negailestingai plieskė saulė, tarsi ji norėtų viską išdžiovinti, o gatvių asfaltą paversti į tamsų plastiliną. Gailėjosi, kad nepasiėmė šviesios kepurėlės, todėl nedelsdamas pasitraukė į medžių pavėsį. Paskui, pasukęs siaura gatvele, pagaliau pasiekė upę. Jis įkvėpė gerai pažįstamus vandens ir dumblo kvapus, nes dažnai vaikščiodavo upės pakrantėmis. Tie patys apsamanoję akmenys, valtelės, o toliau – vaikų tramplynas iš storų lentų. Tarsi nieko nebūtų įvykę… Antanas žengė dar keletą žingsnių ir staiga už penkiasdešimt metrų pamatė melsvai žydinčių alyvų krūmus. Nejaugi tai – tos pačios alyvos, nusistebėjo, kol, arčiau priėjęs, neįsitikino, jog nesuklydo. Ir kaip nesistebėsi, kad po šitiek metų jos nesunyko, jų niekas neiškirto.

Susiradęs patogesnę vietą, atsisėdo, kvėpuodamas gaivesniu oru ir mėgaudamasis alyvomis. Jo kurso draugė Adelė, su kuria čia vaikštinėdavo, taip pat mėgo alyvas, čia pirmą kartą ją pabučiavo virpėdamas nuo susijaudinimo, nes iki tol neprisilietė prie jokios mergaitės lūpų. Juk su Paulium jie buvo „triušiai“, vengiantys įžūlesnių merginų žvilgsnių. Suprakaitavusiais delnais jis glostė Adelės plaukus, pečius ir liemenį, bet žemiau juosmens nedrįso „keliauti“, nors labai norėjo. Nedaug betrūko, kad būtų nualpęs, tačiau išgelbėjo merginos žodžiai, girdi, jau vėlu, laikas kulniuoti į bendrabutį. Ir Antanas jai neprieštaravo. Jis taip pat neprieštaravo, kai Adelės, kuri buvo vyresnė, dėka pagaliau kartu atsigulė į lovą, nes kambarėlyje liko vieni, be jos smalsių draugių. Nepatyręs vaikinas iš pradžių neišmanė, ką su mergina veikti, tačiau ji nejučiomis tapo gyvenimo mokytoja, nes buvo labiau patyrusi. Paskui pavargę klausėsi vėjo ūžesio ir lietaus barbenimo į skardinį bendrabučio stogą. Bendrakursiai greitai suuodė, kad dėl Adelės jis neteko proto, tačiau ir kiti buvo ne šventieji. Net kelios merginos iki diplominio gynimo spėjo pasidaryti abortus, o viena porelė susituokė paskutiniame kurse.

Antanas ilgai žvelgė į aptriušusius namus, prisiglaudusius prie aukštų medžių, tačiau jų nefotografavo. Regėjosi, kad šičia laikas ėjo ir praėjo, ir niekas nepasikeitė. Gal tik šių namų gyventojai paseno, o kiti numirė arba išvyko į kitą miestą. Mokslininkai tokias vietas dėl tam tikrų reiškinių vadina anomaliomis, bet nuo to laiko lyg nuo dulkių niekur nepasislėpsi. Nepasislėpsi ir nuo praeities, kaip ir nuo savo šešėlio. Užtenka mažos smulkmenos ir atmintis atkuria vaizdą, o kartais – net kvapus. Antanas tikėjo, kad visa jaunystė dvelkia visokiausiais kvapais, bet vėliau jie pamažu išnyksta, lyg jų ir nebuvo…

Netikėtai išgirdo įkyrų mobiliojo telefono zirzimą. Antano ieškojo bičiulis Mykolas.

Ar žinai, kur gyvenu?

Turiu adresą, surasiu, atsakė jis.

Ateik. Mes tavęs laukiame. Tau bus siurprizas…

Koks siurprizas ?

Ateik, pamatysi…

Išsitraukęs fotoaparatą, keletą kartų nufotografavo alyvų krūmus ir upės pakrantę, po to pasuko į miesto centrą. Jam atrodė, kad šis miestas kažkada skendo tarp žydinčių alyvų, o jos atsispindėjo melsvame danguje.

Besmegenis

Jaunųjų kūryba

Valentina Belokon

Besmegenis

– Aš – trumpam namo, pirštines pasikeist, – pasakė ir nubildėjo koridorium. Pamenu, nusistebėjau, kokie ryškiai geltoni man pasirodė jos iš tikrųjų šviesiai rudi aulinukai. Sumišęs stovėjau ir mąsčiau, ar eiti iš paskos. Pro šalį praėjo grupelė paauglių. Paskui juos nusekė šuo. Po poros minučių, o gal sekundžių, priėjo uždususi moteriškė. Sustojo priešais, nužvelgė namą. Nuo viršaus iki apačios. Ir mane savo žvilgsniu tarsi įmūrijo sienon. Nė neparodžius, kad suvokė mane esant žmogų, pasilenkė ir durų rankenos paklausė:

– Bobiko nematei?

– Nemačiau, – sakau.

– A, – išsiviepė, linktelėjo ir

nuėjo.

Ilgai, o gal ir nelabai, jau tiksliai nebepamenu, negalėjau apsispręsti, ką galvot ir kaip jaustis, kai supranti, kad iš tavęs ką tik pavogė tave ir pakabino ant daugiabučio laukujų durų rankenos – rudo plastikinio, o gal ir metalinio – nežinau, taip nė karto ir nepaliečiau – spuogo ant keiksmažodžiais aprašinėtų, apspjaudytų durų. Ir man kažkodėl atrodė, kad ta keista moteriškė ne šiaip mane iš manęs atėmė ir pakabino ant durų rankenos. Ji mane pakabino ant tos durų rankenos, kuri šildosi laiptinėj. Kurį laiką net maniausi jaučiąs vatinę seno radiatoriaus skleidžiamą šilumą.

Visada jaučiau kaži ką savy klibant, grėsmingai supantis, tik niekaip negalėjau suprasti, ko gi man trūksta, kad byru it smėlinės tešlos sausainis. Trupu, lūžinėju. Leidžiuosi pakabinamas. Kaip papuošimas ant nubyrėjusios eglutės. Ir štai, dabar – ant svetimo namo svetimų durų svetimos rankenos svetimo asmens pakabintas.

– Ilgai laukei? – klausia pirštinėtomis rankomis mėgindama patraukti nuo akių nepaklusnią sruogą.

– Nereikia, – sakau.

– M?

– Nereikia, sakau.

– Ko nereikia?

– Palik tą sruogą, tegu būna.

– Ne, nu tu šiandien keistas. Ko gėrei?– nusijuokia ir sugrūda plaukus po kepure.

Ir aš pajutau, o gal man tik pasirodė, kaip tas ant rankenos pakabintas aš iškvėpė vatinį deguonį ir priglaudė ausį prie durų.

– Ko dabar? Einam einam, besmegenis pats nesusiridens.

– Nereikia besmegenio.

– Taigi tik šiandien šnekėjai, kad reikia, kol sniegas dar limpa.

Sakiau. Tik man taip nesinori čia būti. Taip nesinori čia pasilikti.

Taip nesinori per amžius čia kabėti ir leistis svetimų letenų čiupinėjamam, dusinamam, trinamam,– galvojau. Ir dar galvojau, kad snaigės besmegeniuose turbūt jaučiasi taip pat, kaip aš dabar ant rankenos. Nugalėtos, pamestos, atimtos. Nepilnos.

– Nestatysiu aš besmegenio.

– Kodėl? Tu žiūrėk, kiek sniego kieme, pagalvok, kokia galimybė!– spjaudo pyktį ir nusivylimą, siaubūnė.

– Aš tau vėliau… Aš negaliu dabar, man reikia…

Ir nubėgau, ir man pasivaideno, kad sniegas, mano kojų trypiamas, klausė kodėl, o aš-kuris-ant-rankenos liūdnai dūsavo klausydamas mano tolstančių žingsnių. O aš-nusivylęs-savo-praradimais slinkau namo. Slinkau ir galvojau apie mūsų besmegenį. Su plaukais iš šermukšnio šakelių, strampais vietoj rankų ir neaiškiais krateriais vietoj veido. Galvojau, kaip gerai dabar toms snaigėms, kurios liks gulėti kur nusileidusios ir niekas jų nesučiups, nedusins, netrupins. Kaip gerai, galvojau, toms snaigėms, kad jos ne sausainiai. Kaipgi joms gerai, kad yra mažos, kaip nepakartojamai gerai, kad jų daug ir kad jokios Bobikų ieškančios bobos jų neardo, kaip ne-pa-kar-t…

Tada pamačiau jį. Pagal visas filmų ir filmukų klišes statytą. Su šaliku ant kaklo, šluota, įmūryta strampe, morka vietoj nosies. Ir man pasirodė, kad, mane pamatęs, jis dar plačiau išsiviepė ir gal net mirktelėjo kaire slyva.

Ir ką? – galvojau. Tavo šaliką švenčių proga pasidovanos girtuoklis, šluotą konfiskuos pagiriotas kiemsargis, slyvas sules paukščiai, o morką galvai nusiritus ant žemės nusineš benamiai šunys. Ir – nei snaigių, nei tavęs, besmegeni, tai ko gi tu džiaugiesi?

Besmegenis mane pavadino sausainiu – o gal man tik pasirodė – ir išdidžiai kilstelėjo smakrą. Visai kaip Onė, pamaniau, ir pajutau nemalonų dilgčiojimą plaučiuose. Gaila Onės. Taip norėjo sudėlioti tą besmegenį, visą savaitę kliedėjo, kaip nugyvensim šį penktadienį. Aš pasiimsiu storas pirštines ir apsikamšysiu šiltesniais rūbais, kad galėtumėm prie besmegenio dar ir angelus padaryt,– sakė. O man jau nuo pat pradžių kažkas nepatiko, kaži kokie neišsakyti žodžiai spaudė, graužė, pūliavo galugerkly, bet taip ir neįgijo man suvokiamo pavidalo. Kad ir kur būtų – chore, šokių pamokoj, kavinėj ar studentų atstovybės susirinkime, – Onė nuvogdavo man minutę, parašydavo sms su tekstu, blizgančiu nuo sniego. Dabar man atrodo, kad visos tos žinutės ne man buvo skirtos, o besmegeniui. „Besmegeniui reikia šaliko“, „Iš kur gausim šluotą?“, „Sugalvojau! Gal prismaigstom jam į galvą šermukšnių šakelių?“ „Matei orų prognozę? Žada šlapdribą“, „Gal pasiimk ryt morką?“ Ir net tos žinutės mane skaldo į kitus mane, kurie manęs nė nepažįsta, arba į tokius, kurie kažko reikalauja. Jie rėkia iš skirtingų pusių, skirtingais balsais ir intonacijom, ir nebežinau, į kurį pirmą atsisukti, nes nežinau, kuris pirmas pradėjo rėkti.

*

Besmegenis pasitaisė šaliką ir toliau spoksojo per mane. Kiaurai. Mūrijo mane į namų sienas, skaidė molekulėm ir mėtė jas į snaiges, snaigės leidosi ant mano palto, o besmegenis, besidarbuodamas, bukai šypsojosi.

Ulavas. Aš esu pieva

Ulavas. Aš esu pieva

– Ulavai!

Aidas nusirita pieva. Turbūt iki ežero. Ten įlenda į poilsiautojų ausis ir, žinau, naktį jie negalės miegoti – spėlios, kas išleido Ulavą iš plaučių, kad tas galėtų sklęsti virš laukų, lenkti mašinas autostradoj ir tapti niekam tikusia lopšine saujelei vaikų, kurie ne laiku atsidūrė paežerėj. Lopšinė sėdės vaikų ausyse, o jie manys, kad tai palovy įsitaisęs Šiaubaš nemokšiškai bando užmigdyti auką prieš nukirpdamas sruogelę plaukų ir purvinu, dvokiančiu pirštu iškrapštydamas truputį sieros iš ausies. Vaikai blaškysis, o Ulavas atsimušinės į lempų gaubtus ir vis bandys patekti į jų galvas – per akis, nosis, burnas – kad galėtų ten apsigyventi ir niekada niekada daugiau neleisti miegoti. Išsigandę vaikai bėgs pas tėvus ir apsikloję jų šiluma saugiai miegos. Ulavui teks laukti kitos nakties.

Aš jau seniai nebemiegu. Nuo tada, kai Ulavas išėjo maudytis ir negrįžo. Sakė einąs tik nusiplauti dulkių, prilipusių dirbant su mediena. Sakė, grįš dar pienui neužvirus.

Sėdėjau ant verandos laiptelių ir laukiau. Įsivaizdavau savo vyrą – šlapiais plaukais, su šlepetėm rankoj – grįžtantį, apkabinantį mane per liemenį ir vedantį verandon pasiimti pieno nuo viryklės.

Pienas spėjo išgaruoti, puodas neblogai apsvilo, o aš tegirdėjau spengimą ausyse. Tą, kuris iš pradžių, tik persikrausčius iš miesto, mane nervino ir baisiai vargindavo. Ulavas sakydavo, kad girdžiu tylą.

– Jei reikėtų rinktis – miesto ar kaimo,– rinkčiausi miestietišką,– dažnai bambėdavau.

– Ir liktum tuščiom rankom – mieste nėra tylos,– atsakydavo Ulavas ir šypteldavo tokiu šypsniu, kokiu nesišypsodavo joks kitas žmogus jokiu kitu laiku. Ulavo veidas šitaip persikreipdavo tik tada, kai kalbėdavomės apie tylą. Tai buvo liūdnas lūpų krustelėjimas, nevykęs bandymas nuoširdžiai nusišypsoti, žinant, kad nekas teišeis, bet tikintis, VILIANTIS, kad akys, į kurias žiūri, nepamatys didžiulio šašo, dengiančio niekada iki galo neužgyjančią žaizdą.

Ulavas beveik visą gyvenimą buvo kurčias. Jis mėgo tylą.

*

– Ulavai! Ulavai! U-la-vai! – aš spygauju pievoj. Kartais man dingojasi, kad pasauly nieko nebeliko – tik aš ir šita begalinė pieva. Tada tylos spengime nebegirdžiu Ulavo. Todėl bandau jį prisišaukti.

Aš sėdėjau ant verandos laiptelių ir laukiau Ulavo. Pavakarė buvo šilta ir aš, atsukusi veidą į saulę, glosčiau savo pilvą, kuriame, žinojau, kada nors apsigyvens tas, kurio nebereikės mokyti klausytis tylos. Ir man neteks prašyti jo įsileisti mane savo sielon, nes pati būsiu jį įsileidusi. Ir mes visi trys klausysimės tylos ir jausim, kaip laikas sprūsta pro šalį bijodamas mus užkliudyti, ir tylutėliai juoksimės, jausdami silpną kutenimą giliai krūtinėj. Taip kutena laikas, jei išmoksti jį jausti.

– Aš nieko nejaučiu. Niekada nesuprasiu, ko tu mane mokai,– naktimis verkdavau įsikniaubusi į jo petį. Ulavas niekada nieko neatsakydavo – tik tylėdamas glostydavo mano plaukus.

Tą pavakarę pajutau kutenimą krūtinėj.

*

Nebegaliu daugiau rėkti. Aš nebegaliu šnibždėti ir esu maža ir bejėgė šitoj milžiniškoj pievoj, kuri puola mane savo begalybe, norėdama išvyti, nes man čia ne vieta. Pieva liepia man stotis ir eiti.

Manimi ropinėja skruzdės. Aš esu pieva.

Aš sėdėjau ant verandos laiptelių gramdydama puodą, kuriame jau seniai nebebuvo pieno. Tyla nustojo grėsmingai pulsavusi ir pasislėpė už miško, susprogdinusio saulę.

Virtuvėj metališku šaltumu plyšavo telefonas.

*

– Ulavas nuskendo.

Tylėdama laikiau prispaudusi prie ausies telefono ragelį. Klausiausi tylos, besiblaškančios kabeliuose. Ji buvo kitokia – mirusi.

– Aš suprantu, tau dabar sunku, aš viską sutvarkysiu, tu tik nesijaudink, viskas bus gerai, aš paskambinsiu kam…

Klausiausi žodžių, o girdėjau formalinų dvelkiančią tylą.

Vakar šildžiausi pavakario saulėj sėdėdama ant verandos laiptelių, laukdama kol užvirs pienas ir grįš Ulavas. Žiogai jau tada negirdėjo jo plaukų šnaresio.

Pienas neturėjo užvirti.

*

Aš sėdėjau ant verandos laiptelių ir laukiau Ulavo. Norėjau, kad grįžęs jis, kaip ir kasvakar, apkabintų mane per liemenį ir nusivestų į mūsų namus. Mes turėjom gerti šiltą pieną ir justi švelnų brizą, dvelkiantį nuo mūsų blakstienų.

Ulavas grįžo kitaip.

*

Sėdžiu ant laiptelių, vedančių į verandą. Švelni rugpjūčio saulė šildo mano skruostus ir akių vokus. Glostau savo pilvą, kuriame, žinau, gyvena tas, kurio turėjom laukti kartu su Ulavu. Pirštų galiukais jaučiu jo kvėpavimą.

Kai sūnus gims, leisiu Ulavui patekti į jo galvą ir mes naktimis stebėsim ežero bangavimą. „Ten tavo tėtis“, – sakysiu ir leisiu vaikui bučiuoti i glostyti vandens paviršių.

Sūnau, tik neskubėk gimti.

Senamiestyje – kultūros ženklai ir žmonės

LITERATŪRA ŠIANDIEN
www.durys.daily.lt
Sudarytojas Gintaras Grajauskas
grajauskas@gmail.com

 

Senamiestyje – kultūros ženklai ir žmonės

Vasarišką liepos šeštadienį bare „Senamiestis“ Klaipėdos kultūros žmonės susibūrė dar kartą prisiminti prieš mėnesį Anapilin išėjusį rašytoją, Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininką, Klaipėdos kultūros magistrą Rimantą Černiauską. Kaip uostamiesčio danguje tądien tilpo saulė ir lietus, taip susirinkusiųjų širdyse – graudulys ir džiaugsmas.

Dalia Bielskytė

Netektys neišblaškė

Šis birželis buvo ypač sunkus – netekčių plejada, prasidėjusi pačią pirmąją dieną, kai netekome rašytojo R.Černiausko, baigėsi kita skaudžia netektim – liepos 1-ąją klaipėdiečiai išlydėjo amžinam poilsiui Lietuvos teatro sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininką aktorių Valentiną Klimą. Mirtys netikėtos, beprasmės – kentėjo visi, patekę į gedėjimo ratą.

Tokiame kontekste sunku buvo tikėtis surinkti žmones į renginį. Susidarė įspūdis, kad ištisą mėnesį tik vaikščiojome iš šermenų į šermenis, nešini širdies skausmu ir baltomis lelijomis, dalijome užuojautos žodžius, patys jų geidaudami. Laikas kažkur nusinešė įvykius, žmones, tad kam ir ką dar bekalbėti?.. Slėpkimės. Juk kaip kažkas baugiai pasakė, dangaus kanceliarija paskelbė rimtą etatų mažinimą…

Tačiau, nepaisant visko, netektys ne išblaškė, o suvienijo Klaipėdos kultūros žmones. Šeštadienio popietę „Senamiesčio“ bare susibūrė geras pusšimtis jų – literatų, aktorių, dailininkų, muzikų, meno gerbėjų. Ne tik prisiminti bičiulį, rašytoją, atidengti jam skirtą atminimo ženklą, bet ir pasikalbėti apie tai, ką gi daryti toliau.

Svarbiausia – neišsiskirstyti

Renginiui toną davė režisierės Dalios Kanclerytės sukurtas siužetas apie Rimą. 15 minučių, grąžinusių visus atgalios, į tas netolimas dienas, kai smagus ir malonus žmogus net didžiausius niurzgas priversdavo kikenti. „Aš Puškino genijaus tęsėjas, jis – mano protėvis“, – rimtu veidu iš ekrano porino rašytojas, o susirinkusieji juokėsi, tarsi jis tikrai sėdėtų čia pat bare su visais ir pasakotų savo istorijas, kuriose būdavo taip smagu pasiklysti.

Ir kalbos tą popietę buvo skaidrios – skaitymai, prisiminimai, liudijimai, svarstymai, kaip pratęsti Rimo darbus ir saugoti jo atminimą. Siūlyta pasirūpinti jo kūrybos leidyba, atsiminimų knyga, kompaktine tekstų, skaitomų Klaipėdos aktorių, plokštele, kiekvieną birželį drauge važiuoti į Švėkšną ir „pažiūrėti į slėnį Rimo akimis“. Bet pagrindinė mintis – neišsiskirstyti. Likti tame rate, kurį būdamas gyvas subūrė aplink save rašytojas, puoselėti tradicijas, tęsti nebaigtus darbus ir pradėti naujus.

Vienas naujųjų – sukurti Klaipėdos kultūros žmonių susibūrimų ir pasikalbėjimų tradiciją, kuri, kadaise gyvavusi, dabar yra gerokai primiršta. Tam puikiai pasitarnautų „Senamiesčio“ baras, kuriame jau dabar lankosi dauguma uostamiesčio kultūrininkų. Kartą per mėnesį čia galėtų vykti laisvi, bohemiški pasisėdėjimai, kūrybos skaitymai, pasitarimai, baro interjerą ilgainiui galėtų papuošti skulptūros, mažosios plastikos elementai, fotografijos ir kiti atminimo ženklai, bylojantys apie per Meno kiemą ir jame esantį barą tekantį laiką bei jame pėdsakus paliekančius žmones.

Jūra geros valios

Pirmasis ženklas ant „Senamiesčio“ baro sienos – R.Černiauskui atminti skirta lentelė su besišypsančiu jo knygos „Slieko pasaka“, 2008-aisiais mažųjų skaitytojų išrinktos Lietuvos metų knyga, personažu. „Vaikų, žmonių, sliekų ir vaiduoklių gyvenimus aprašė Rimantas Černiauskas“, – byloja ji smalsiam praeiviui, bet draugui pasako daug daugiau: Rimas yra čia, kur užbėgdavo beveik kasdien pasilabinti su bičiuliais, išgerti kavos, Rimas yra amžinas mūsų atmintyje ir darbuose.

Gražus atminimo ženklas. Nuo idėjos iki rezultato – vos trys savaitės ir jūra geros valios. Prie jo gimimo prisidėjo būrys kultūros žmonių: „Klaipėdos galerijos“ direktorė Violeta Jusionienė (personažo idėja), skulptorius Sergejus Plotnikovas (kūrinys), bendrovės „Pamario restauratorius“ vadovas Aldas Kliukas (mecenatas), rašytojas Juozas Šikšnelis (sakinys), tapytojas ir grafikas Arūnas Mėčius (šriftas), Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyrius (minčių lietus). O „Senamiesčio“ baro šeimininkai noriai dovanojo kelias valandas baro laiko ir vaišino visus susirinkusius „rimantiškomis“ vaišėmis (degtinytė, juoda duona, agurkėlis ir šoninės kąsneliai, o jautresniems gomuriams – karštas vynas).

„Mes norėjome prisidėti prie atminimo įamžinimo ir geros idėjos, – atidengdami atminimo ženklą kalbėjo S.Plotnikovas ir A.Kliukas. – Neverskite mūsų didvyriais, tikrai dar ne viskas šiame pasaulyje skaičiuojama pinigais.“

Atminimo ir pagarbos ženklai, bylojantys apie gyvą Klaipėdos kultūrinio gyvenimo istoriją, turėtų pamažu pakeisti baro interjerą. Bus renkamos fotografijos, ieškoma būdų, kaip sukurti ženklus jubiliejus švenčiantiems menininkams, kultūros žmonėms, pelniusiems miesto ar Lietuvos vertinimus, atmintiniems įvykiams. Jau dabar yra susikaupę „skolos ženklų“ – Algimantui Jusioniui, Algiui Kliševičiui, Alfonsui Žaliui atminti. Neabejojama, kad po daugelio metų baro sienos galės tikrai daug pasakyti.

Antrasis susitikimas – šįvakar

Klaipėdos kultūros žmonių judėjimas – skamba išdidžiai. Tačiau iš esmės – tai paprasta. Judėjimas – tai kryptingas, kūrybingas bendravimas ir bendrabūvis. „Na, štai, norėjote, kad kultūros žmonės judėtų – prašom, jie juda“, – papokštavo garsi Klaipėdos žurnalistė, kai oro užgaidos į Rimanto atminimo vakarą susirinkusius žmones pavaikė iš baro į kiemą, iš kiemo – į barą.

Antrasis Klaipėdos kultūros žmonių susitikimas – jau šįvakar 17.30 val. „Klaipėdos galerijoje“ atidaromoje bendroje uostamiesčio dailininkų parodoje „Klaipėda – mano miestas“. Po vernisažo norintieji galės prisėsti prie bare „Senamiestis“ rezervuotų staliukų ir pratęsti liepos 2-osios pokalbį, paskaityti, pamuzikuoti, pasidalyti idėjomis – veikti viską, ką tik širdis geidžia, viską, ką maloniai susibūrę veikia geri draugai.

…Prisipažinsiu, ruošiantis liepos 2-osios renginiui, vis dairiausi pro langus – laukiau ateinančio Rimanto. Jis nebeatėjo per kiemą, bet visi jutome jo buvimą. Ne bauginantį, ne slegiantį, o draugišką ir lengvą, kaip tada, kai jis dar ir buvo šalia.

„Kas jam? Sėdi dabar ir kalbasi su Donelaičiu, – sakė rašytojas Algis Kuklys. – O mums jo čia taip trūksta.“ Juokavo tą vakarą visi. Kalbėjo, kad ir lietų Rimantas siuntęs, idant niekas laukan nebėgtų, jaukiai bare glaustųsi, ir jo taip mėgtus anekdotus pasakojo… Skambėjo stiklai, juokas, ašaros kažkur giliai galugerkly… Skambėjo viltis, kad tie žmonės, kurie susirinko kartą, susirinks dar ir dar, ir įvykdys planus, gimusius liūdint ir ilgintis draugo.

…Stop kadras – šypsena iš ekrano. Tokia tikra, tokia pažįstama, kaip Prano Narušio saksofono muzika, graudžiai užliejanti erdvę.

Literatūrinis konkursas

Literatūrinis konkursas

 

Skelbiamas Ievos Simonaitytės literatūrinės premijos konkursas. Premija skiriama už meniškai brandžius literatūrinius kūrinius, kuriuose atsispindi Klaipėdos krašto bei Mažosios Lietuvos dvasia. Iki gruodžio 1 d. Klaipėdos apskrities I.Simonaitytės viešajai bibliotekai fiziniai ir juridiniai asmenys gali pateikti konkursinius kūrinius, išleistus per paskutinius dvejus kalendorinius metus. I.Simonaitytės literatūrinė premija skiriama nuo 1987 m. Premijos dydis – 4 tūkst. litų. Jos steigėjai – bendrovė „Mūsų laikas“ ir I.Simonaitytės biblioteka.

Rašytojai rinksis į rinkimus

 

Rugsėjo 15 d. 16 val. Klaipėdoje, I.Simonaitytės bibliotekos Gerlacho palėpėje, vyks Lietuvos rašytojų sąjungos (LRS) Klaipėdos skyriaus ataskaitinis rinkiminis susirinkimas, kuriame bus renkami taryba bei naujas skyriaus pirmininkas. Laikinai šias pareigas einantis rašytojas Juozas Šikšnelis priminė, kad į šį postą gali kandidatuoti bet kuris skyriaus narys, pateikęs susirinkimui veiklos programą. Skyriui vadovaus tas, kuris rinkimuose gaus balsų daugumą. LRS Klaipėdos skyrius vienija 24 rašytojus.

Tomas Norkaitis

Tomas Norkaitis
***
in memoriam
visiems tiems eilėraščiams,
kuriuos man siuntei,
o aš šaukiau nenoriu,
nereikia, netrukdyk,
neturiu laiko
kai nekreipiau dėmesio
į tą dievišką ištarmę,
kai galvojau, kam man?
kodėl aš, beraštis, turėčiau?

in memoriam visiems
taip staiga netikėtai
atėjusiems ir taip
staiga išėjusiems –
kas beskaitys tas
neužrašytas knygas
apie

***
ar tam sutvėrei man laiką,
kad jo neturėčiau?
ar tam sutvėrei mintis,
kad nemąstyčiau?
ar tam sutvėrei mane,
kad sunaikinčiau save?
kad sugriaučiau pasaulį –
vien griuvėsiai ir aš,
toks pats
brozdinas, apdulkėjęs
neatskirsi
kur plytgalis
kur būta žmogaus –
o tokie geri buvo norai,
o taip maniau tobulėjąs,
diena iš dienos
vis labiau ir labiau
vis daugiau ir daugiau
vis kitaip
vis dar, dar ir dar
kur dabar tie norai?
tik griuvėsių pilkumoj
kaltai mirksinčios akys

***
in memoriam visam tam,
kurį man siuntei,
kurį galėjau stebėti
kaip žmogiškąją tragediją,
komediją,
gal dėl to niekada
nežiūrėjau filmų,
turėjau šį personažą
per didelį sau
lyg kino salės gale
patamsy atsitiktinis žiūrovas
diena iš dienos
negalėjau atsistebėti
tuo iš ekrano trenkiančiu dydžiu,
skausmu be žodžių,
tas prispaustos gyvybės alsavimas
versdavo krūpčioti,
kai kiekvienas lūkestis
kas bus kitame kadre
priversdavo suvokti,
kokia kukli yra
mano fantazija

in memoriam tam mažam
susigūžusiam atsitiktiniam
žiūrovui, netikėtai
gavusiam bilietą
stebėti šią amžiną
gyvybės ir mirties kovą –
seansas baigiasi,
herojai tuoj ruošis naujiems,
vėl, rodos, iš niekur
rinksis atsitiktiniai žiūrovai

***
eidavau gyvenimo gyventi
bet vis grįždavau
eidavau
bet vis grįždavau
tartum pats gyvenimas
nepriimtų jo gyventi
neįsileistų

norėjau gimti
išvysti saulės šviesą
pats dariau Cezario pjūvį
rašiau eilėraščius –

mano motinos žemės įsčios
tapo mano kapais
***
sakyk man, Dieve,
o gal turėjau boksininku būti?
gal turėjom?

duočiau į snukį,
ne, ne dėl to,
kad ką pikta turėčiau,
šiaip, sportas juk toks,
tokios taisyklės,
bent būtų taisyklės,
bent gulinčio nespardytų,
jei jau jėgos nelygios

***
tu pats geriausias
tu pats šauniausias
tu tiesiog stebuklas
tu tiesiog nerealus
tavęs tiesiog nėra

Pasakojimai
važiuoju į Vilnių mašina,
už Kauno kažko gazas nebeima –
spaudžiu gazą, o lėtėja, mušu
ketvirtą, biški geriau, bet
vis tiek 70km/h važiuoju
autostradoj, kur greitis 110 km/h,
kaip tik sustot net nėr kur,
žiūriu, kamštis už manęs jau daros,
fūrų kolona ir autobusų, ir
šiaip mašinų po Velykų pilna,
toks kvapas plastmasės salone
lyg degtų ir šiaip jau bijau,
kad visai sustosim vidury kelio,
sakau: „broli, imk gesintuvą,
ramiau bus“, o aš greit
apgalvoju: jei kas, staigiai stoju,
atsisegu diržą, griebiu „tašę“
nuo galinės sėdynės, kur sąsiuvinis
su eilėraščiais, tais pačiais, nei man,
nei tuo labiau niekam kitam
nereikalingais, ir bėgu

***
sėdi po medžiu
ir žiūri –
auga