Kam reikalingi nemokami renginiai

Kam reikalingi nemokami renginiai

Neringa Babravičė

Dažnokai pamintydama apie tai, kas iš renginių praėjusią vasarą nemokamai pasiūlyta Klaipėdos žmonėms, prisiminiau „Naktigones 2011“ ir kai kuriuos kitus praėjusios vasaros uostamiesčio erdvių kultūros įvykius – bent pavienius projektų „Pėdinkim į Girulius“, „Nuo Joninių iki Žolinės“, „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ ar kitų renginių vakarus. Nors pagrindiniu objektu apžvalgai savavališkai pasirinkau Sigučio Jačėno „Vasarvidžio regėjimų: tarp Žemės ir Dangaus“ projektą.

Prisipažinsiu, jog remdamasi ta patirtimi, kurią įgijau per praėjusius dvejus metus gana kibiai sekdama S.Jačėno veiklą Klaipėdoje, per „Naktigones 2011“ iš anksto tikėjausi proginių mūsų kultūros faktų įprasminimo vakarų – pirmiausia Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Vytauto Mačernio ir Česlovo Milošo sukakčių paminėjimo. Bet to nebuvo, o buvo Jono Krivicko „Kreivo“ dainos, Rainerio Marijos Rilkės poezija ir Povilo Budrio dailės darbai, Jono Biliūno bei jo žmonos Julijos Janulaitytės-Biliūnienės laiškai ir kūryba, apeiginė lietuvių vidurvasario tautosaka, žurnalistės Vitalijos (Vitos) Morkūnienės knygos „Su savimi ir tavimi“ bei „Pokalbiai Tėvo Stanislovo celėje“, Rimanto Černiausko groteskiškosios esė „Miestelio istorijos“, Alicijos Bykovskos-Salčynskos radijo pjesė „Pro skerdyklos langiuką“ (o tiksliau – Juozo Šikšnelio šios pjesės vertimas), Kosto Ostrausko neįtikėtinas dialogas „Žemaitė sutinka Šekspyrą“ ir Juozo Marcinkevičiaus dramatizuota poema „Svečiai Baublyje“.

Ir tai S.Jačėno buvo įgyvendinta vėl pakankamai konceptualiai – viso renginių ciklo ašimi pasirinkus vasarvidžio – gamtos galių persilaužimo – literatūrinio ir muzikinio pagerbimo ritualą. Arba, kaip rašoma „Naktigonių 2011“ programiniame lankstinuke, – tai, kas tikra, ką turime branginti ir vertinti. Ir visas šias apeigas (kažkas pavadino jas net atlaidais) asmeniškai aš visai mielai priėmiau. Ypač Birutės Mar literatūrinį spektaklį „Jis ir Ji“ (pagal J.Biliūno ir J.Janulaitytės laiškus ir kūrybą) ir paties S.Jačėno su Pranu Narušiu sukurtą R.Černiausko kultūrologinių esė „Miestelio istorijos“ interpretaciją. Ir visai negalvojau, kaip, pvz., J.Krivicko „Kreivo“ autorinės dainos susijusios su R.M.Rilke ir P.Budrio dailės darbais, nes visa tai mums buvo pasiūlyta tą patį birželio 22-osios vakarą. Arba kas yra bendro tarp J.Marcinkevičiaus draminės poemos „Svečiai Baublyje“ ir K.Ostrausko neįtikėtino dialogo „Žemaitė sutinka Šekspyrą“. Paprasčiausiai gėrėjausi tuo – ir tik tiek. Na, ne visai „tiek“… Šiek tiek „piktinausi“ ir „Naktigonių“ pavertimu savotišku maratonu… Tačiau gal pirmiausia apie tai, kas džiugino?..

Štai aktoriaus Aleksandro Šimanskio sukurtas Žymantas dabar man tapo vos ne didžiausia Žemaitės biografijos intriga – tiek paprastos žmogiškos šilumos per šį personažą sklido iš scenos tą vakarą, jog tai tarsi siūlo koreguoti ir tradicinį požiūrį į Julijos Žymantienės gyvenimą… O aktorės Jūratės Jankauskaitės sukurtas Žemaitės portretas irgi nenuvylė – ne tik dėl neįtikėtino panašumo į klasikės portretus, bet ir dėl itin atsakingo įsigilinimo į modernųjį K.Ostrausko diskursą. Arba kiek smagiai groteskiškų minčių sukėlė vien per „Svečių Baublyje“ skaitymus itin profesionaliai įterpta scenografijos detalė – juodais plastiko maišais aptrauktos kėdės (čia lyg ir oponuoju kultūros apžvalgininkės Laimos Kaupienės nuomonei – žr. Kulturpolis.lt, 2011 07 02 ar Bernardinai.lt, 2011 07 04) – ne tik apie intelektualiai ir emociškai sterilizuotą XIX a. panelių (vienai jų atstovavo aktorė Eglė Barauskaitė) ir ponių (analogiškai – aktorės Reginos Arbačiauskaitės vaidmuo), bet ir apie nūdienos „elito“ santykį su kultūros paveldu.

Vis dėlto prisipažįstu, jog nelabai supratau, ką jau per spektaklį „Persivertęs pasaulis“ simbolizavo baltas apsiaustų nuo lietaus plastikas – spėlioti buvo galima daug ką… O gal režisierius vien to ir siekė, kadangi pakankamai suglumau sužinojusi, kad ir per „Vasarvidžio regėjimus“ bus V.Morkūnienės knygos „Su savimi ir tavimi“ pristatymas (nors vienas Klaipėdoje jau buvo – ar ne žiemą?). Tad gana sumišusi pati viena ir sprendžiu mįslę, kuo šis leidinys yra toks ypatingas, kad jam buvo skirta tiek daug ne tik aktorių Vlado Baranausko ir S.Jačėno, bet ir žiūrovų ar net vienuolių (konkrečiai – brolių Bernardo ir Benedikto) dėmesio… Juolab kad pakankamai greitai (bet ne per „Naktigones“) jau visai priešingai pasijutau „Žuvies akyje“ per kitos autorės – Sondros Simanos – apsakymų romano „Einantis kalnas“ (nors ir jo nesu skaičiusi, o tik iš Klaipėdos jaunimo centro skaitovų ir iš literatūrologo Marijaus Šidlausko lūpų kai ką nuklausiusi) sutiktuves, tiesiog pakerėjusias itin gyvybingu įvairiapusio kultūrinio vyksmo (puikios

menų sintezės) neformalumu – autentiškumu. To „Naktigonės“ turi dar tik pavydėti…

O juk, atrodo, ir joms trūksta vien niekniekio. Pvz., kai „Kuršių ainių“ kamerinė grupė birželio 29-ąją vinguriavo beveik visiems susirinkusiems gerai žinomas XIX a. lietuvių poetų kūrinių melodijas, tikrai buvo nesunku bent po keletą tų tekstų egzempliorių pasiūlyti žiūrovams, kad ir šie pasijustų natūralia mūsų tautos gyvybės dalimi… Ypač kad dvasinę „Naktigonių 2011“ vyksmo įtaigą kartais menkino ir prastoka kai kurių skaitovų dikcija (bent per „Persivertusio pasaulio“ skaitymus). Be to, klausydamasi „Svečių Baublyje“ vos nesupainiojau dviejų rašytojų, nes per maestro Vytauto Paukštės asmenį Juozo Marcinkevičiaus Poška ir Justino Marcinkevičiaus Mažvydas skyrėsi tik tiek, kiek skyrėsi jų istorinės epochos ir į šio aktoriaus lūpas įterpti žodžiai… Būtent – tik žodžiai, nes eiliuota forma išsakytos abiejų kūrinių mintys pasidarė panašios vos ne kaip du vandens lašai…

Tad dabar leisiu sau „grybštelėti“ ir per Valstybės dieną Koncertų salės parko estradoje (jau per projektą „Nuo Joninių iki Žolinės“) išgirstus Just.Marcinkevičiaus Vilento ir Mažvydo bei Mindaugo ir Puodžiaus „dialogus“, to paties maestro V.Paukštės išreikštus vėlgi tuo pačiu „maestotišku“ monologu. Tikrai, jei tų tekstų nebūčiau mokėjusi beveik atmintinai, taip, ko gero, ir nebūčiau atskyrusi, kuris Just.Marcinkevičiaus „Mažvydo“ ar „Mindaugo“ personažas kuriuo momentu kalba, o juk dar buvo visai „šviežias“ ir V.Paukštės Poška…

Dėl to dabar ir sprendžiu dilemą, kas per šių metų „Vasarvidžio regėjimus“ galėjo būti kaltas jau šiuo atveju. Mūsų lietuviškoji dramaturgija, taip „įklimpusi“ į iškilmingąjį „dramatizmą“, kad dėl to prarado net ir meninį individualumą?.. Klaipėdietiškų renginių režisieriai, kurie „bijo“ Lietuvos kultūros autoritetus atiduoti ne Nacionalinės premijos laureatams ar Klaipėdos kultūros magistrams (kaip kad bijodavo ir sovietiniais laikais – juk tada, pvz., meninį Lenino portretą kurti leisdavo tik „išrinktiesiems“)?.. Ar paprasčiausias finansinis skurdas ir inercija – nueita pačiu lengviausiu keliu (už minimalų nemokamų renginių biudžetą „būtų kvaila persistengti!“ – o „maestro V.Paukštė tikrai nepaves!“)? Tačiau, mano subjektyvia nuomone, kad ir kas dėl to būtų kaltas, estetinis tokio pasirinkimo efektas yra gana prastas – tas, kas galėjo įgyti iškirtinį monumentalumą, virto paprasčiausia statika. O dėl to kartais buvo prarasta ne tik dramaturginė intriga, bet neišryškintas ir istorinio paveldo šiandieninis aktualumas.

Tačiau tai tikrai yra smulkmena, lyginant jau su tuo, ką išgirdau Girulių bibliotekoje. Mane net šiurpas nukratė, kai ten per spaudoje taip išliaupsintos rokoperos „Eglė žalčių karalienė“ santrauką Drebulę vytiniu nuplakė ir Žilviną dalgiais užkapojo ne Eglės broliai, bet seserys (o S.Nėries kūrinys ten „perrašytas“ ir dar daugybe kitų aspektų)… Tokio alogiško teksto subjaurojimo jau seniai nebuvau girdėjusi – jaunutės libreto autorės akivaizdžiai nesuvokė, ką pri(si)dirbo… Bet kodėl nė vienas uostamiesčio kultūros renginių kuratorius (ar mūsų savivaldybėje tokios paskirties asmenų jau apskritai nėra?) šito nepastebėjo dar prieš šio šedevro premjerą? Ir dargi gana griežtai nesudraudė: Šešėli, žinok savo vietą! – dabar taip netikėtai mano prisimintais rusų dramaturgo Jevgenijaus Švarco žodžiais, kadangi nepagarba [dvasinės šviesos] šaltiniui netoleruotina.

Tačiau be galo džiugu, jog tokių akibrokštų per neįtikėtinai maloniai gausius šių metų uostamiesčio ir jo prieigų nemokamus renginius daugiau tarsi ir nepatyriau. Tiesa, dar „neperkandau“ ir vieno „Muzikinio rugpjūčio pajūryje“ „pokšto“ – gana neprofesionalaus kažkokio klubo vaikiukų pastrykčiojimo, netrukusio net dvi minutes pagal dar absurdiškesnę fonogramą, Klaipėdos geležinkelio stotyje liepos 29 d. Na, bet gal suvokti jau šiam „šedevrui“ esu tiesiog per sena, nes per parodos „Trys pasauliai viename“ atidarymą kai kada per sena jaučiausi iš tikrųjų. Tad leidžiu sau stabtelėti ir prie šio – teesie spaudoje jau gana plačiai išgvildento reiškinio.

Manau, jog ne tik aš, bet ir daugybė kitų meno mėgėjų, taip ir nepajėgėme vieni patys įspėti, jog, pvz., „tirštas skystis, atrodo, varvantis iš moters vaginos, primena vergovės laikus, kai Afikos belaisviai Amerikoje išgaudavo melasą“ (žr. interviu su Edwardu Lucie-Smithu ir Zavieru Ellisu – „Klaipėda“, „Durys“, 2011 07 28, 9 psl.). Bent mano vaizduotė tikrai nebuvo paruošta tokiam socialinės konkretikos suvokimo lygmeniui. Tiesa, žvelgiant į jauną juodaodę moterį kažkokios asociacijos tarsi ir kirbėjo, tačiau ne tik „tirštas skystis iš vaginos“, bet, pvz., ir ypatingai sulėtinti akių vokų nusileidimai toje „instaliacijoje“(?)/ „performanse“(?) bet kokiam socialumui buvo gana kontrastingi, užtat hipertrofuoto, tik niekaip neįspėjamos prasmės lytiškumo toje parodoje apskritai netrūko… Ir nemanau, jog netgi ir itin profesionalių (ir pakankamai jaunų) lietuvių menotyrininkų vaizduotė savarankiškai tam buvo irgi itin paslanki. Juk ne veltui meno istorikas Petras Šmitas klausia: „Ar besituštinanti moteris ekrane – konceptas?“ (ten pat, 4 psl.).

Tai gal tokio meno apskritai nereikia? – leidžiu sau ir vėl itin naiviai bei visai neoriginaliai paklausti. Vis dėlto pati galvoju, jog reikia. Tik manau, kad ir per kitų šiuolaikinio meno parodų atidarymus derėtų daugiau dėmesio skirti ne „prezentaciniam“ vyno gurkšnojimui, bet nemokamai ir suprantamai (pirmiausia – valstybine kalba) edukacijai. O šiuo aspektu išskirtinai noriu pasidžiaugti ne tik S.Jačėno „Naktigonėmis“ ar Klaipėdos koncertų salės renginių „Nuo Joninių iki Žolinės“ ciklu, bet ir projekto „Pėdinkim į Girulius“ vyksmu. Nes šiemet jis įgijo išskirtinę vertę, kadangi ne tik giruliškiams, ne tik poilsiautojams, bet ir Klaipėdos miesto ar ir aplinkinių rajonų gyventojams suteikė nemokamą galimybę gana kryptingai perprasti ir meno, ir muzikinių instrumentų atsiradimo istorijas, o drauge įtraukė žiūrovus ir į gana įvairiapusį šiandieninio uostamiesčio kultūrinį vyksmą (ypač renginių vedėjos Ingridos Giunter pasišventimo šiam reikalui dėka). Be to, esamomis sąlygomis tai darė dargi ir pakankamai meistriškai – su reikiama pagarba žiūrovams, nes tik tokiu atveju jie galėjo to paties tikėtis ir iš pastarųjų. O kiti „nesusipratimai“ tokiais atvejais yra lengvai pataisomi. Tam irgi galiu pateikti labai konkretų pavyzdį.

Kas buvo koncerte „Muzikinis tiltas: Bostonas – Klaipėda“, tas tikrai pajuto, koks milžiniškas skirtumas buvo juntamas tarp nuolatinių Koncertų salės lankytojų ir tų klausytojų, kuriems prieinama tik „labdara“. Juk tik pastarieji akivaizdžiai nesuprato, jog tarp muzikinio kūrinio dalių nedera ploti… Tačiau vedėjai Rūtai Vildžiūnienei vis dėlto išdrįsus tą publikos nepatyrimo spragą šiltai pakoreguoti, žiūrovų klausymo kultūra koncerto pabaigoje savaime įgijo jau visai priešingą kokybę.

Tą patį galima pasakyti ir apie „Muzikinio rugpjūčio pajūryje“ ar Jūros šventės vakarus Laikrodžių muziejaus kiemelyje. Ir ten atsitiktinai užklydusių žiūrovų buvo gana dažnai „paskandalijama“ – tiek telefonais, tiek ir paprasčiausiais nuo alaus pernelyg įkaitusių būrelių tarpusavio „bla bla bla bla“… Tačiau pagaliau suvokus, jog patekta „ne į tas roges“, buvo arba labai gražiai įsitraukta į esamą vyksmą, arba tiesiog iš Laikrodžių kiemelio pradingta (šiuo atveju dažniausiai nuo alaus „pasiklydusiųjų“)… Ir nėra ko dėl paskutiniojo varianto liūdėti – kultūrinė edukacija yra ypač sudėtingas ir nevienadienis procesas. Bet ji visada atsiperka – pirmiausia visuomenės susiklausymu. Taip vos per trejetą vasarų Klaipėdoje susitelkė puikios „Naktigonių“ ir „Nuo Joninių iki Žolinės“ bendruomenės, o nuo pernai jau atsirado ir lengvai atpažįstamas keliasdešimties pėdintojų į Girulius būrelis…

Tad toliau ir nesigilinkime, tik pasidžiaukime, jog uostamiestyje tai apskritai dar yra. Juk jei ne nemokami uostamiesčio renginiai, daug kas jau seniai būtumėm pamiršę ne tik Lietuvos meno kūrėjus, bet ir pasaulinę klasiką. O apie tai, kas yra tobuli atlikėjų ir publikos kontaktai bei mokamų koncertų ar kitų renginių/reginių lankymo kultūra, jau ir iš viso netektų kalbėti.

Klajonės po mirusias istorijos kopas: plenero Tolminkiemyje dienoraščiai

Klajonės po mirusias istorijos kopas: plenero Tolminkiemyje dienoraščiai

Rugpjūčio 15–26 dienomis Tolminkiemyje (dabar – Čistyje Prudy, Kaliningrado sritis, Rusijos Federacija) vyko Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus organizuotas tarptautinis tapybos pleneras „Kristijonas Donelaitis. 300 metų jubiliejų pasitinkant“, kuriame dalyvavo Klaipėdos ir Kaliningrado tapytojai.

Dalia Bielskytė

Plenere gimė daugiau nei pusšimtis tapybos darbų, 38 jų eksponuojami parodoje, kurią klaipėdiečiai galės pamatyti jau spalio 6-ąją, „Klaipėdos galerijos“ filiale Herkaus Manto gatvėje.

„Ne veltui važiavau į šį plenerą, – grįždamas namo po beveik dviejų Kaliningrado srityje praleistų savaičių kalbėjo jauniausias plenero dalyvis tapytojas Simas Žaltauskas, Tolminkiemyje ne tik tapęs, bet ir stogą lopęs, ir dalgį pustęs, ir šieną pjovęs. – Norėjau pamatyti žemę, kurioje gyveno ir kūrė Donelaitis. Pamačiau: kaimas apleistas, niekas žemės nedirba… Nieko negali sakyt – pajutau dvasią… Ypač kai dabartiniai „būrai“ vargonų klausėsi susėdę nugara į altorių ir ant jo „patiestus“ Donelaičio priesakus… Dabar man aišku, kodėl Donelaitis mirė nuo „psichinio išsekimo“. Beje, Donelaitis mirė, o „būrai“, nors kiek modifikuoti – liko. Tik, manau, dar tamsesni nei kadais…“

Panašios mintys ir liūdesys ginė namo, į Lietuvą, visus plenero dalyvius, pavargusius nuo klajonių po mirusias istorijos kopas: Klaipėdos tapytojus Arūną Mėčių, Dalią Skridailaitę, Algį Vadoklį, Virginijų Viningą, Simą Žaltauską, plenero kuratorę Violetą Jusionienę ir mane, renginio metraštininkę. Kaliningradiečiai dailininkai Sargisas Gogorianas, Vladimiras Karnilovas, Andrejus Mašichinas pasiliko ten, Karaliaučiaus žemėje, kurią jau daugelį dešimtmečių vadina savo namais – Kaliningrado sritimi.

2011 08 15, pirmadienis

Atvažiavome vėlai vakare, išvarginti ilgo laukimo muitinėje. Tačiau kelionė vingiuotais ir kalnuotais keliukais buvo nuostabi. Jau neturėjome laiko stabtelėti ties pakelėje stūksančiais įspūdingais pilių ir dvarų griuvėsiais, bet Karaliaučiaus krašto dvasia mus lydėjo kiekviename žingsnyje. Unikaliame krašte kadais klestėjusi kultūra pralaimi gamtai, pirmykščiam chaosui. Graudulingus pamatų akmenis, buvusios gerovės likučius godžiai ryja iki juostos siekiantys sąžalynai ir baugios Sosnovskio barščių – dirbtinai išvestų, nuo-dingų, grėsliai besidauginančių augalų – džiunglės. Sodybvietes dar galima atpažinti iš medžių guotų, retų išsivarčiusių tvorų dantų, kur ne kur kyšančių iš jau nebylios merdinčio krašto burnos. Graudžiai didingai gražus kultūros kapituliavimas, keliantis pirmykštį siaubą ir neįvardijamą ilgesį – ko ilgiuosi, jei niekada čia negyvenau, čia ne mano tėvynė? Baltintų sienų, fachverkų, tvarkingų darželių, baltaveidžių senolių, šviežiai kepamos duonos kvapo? „Mūsų kraštas“, – sako naujieji jo šeimininkai, atvykę iš tolių ir negrąžintinai suvartoję viską, ką rado čia palikta. Nieko nesukūrę ir už nieką neatsakingi.

Vietiniai net ir savo sukurtame chaotiškame, pražūtimi, laikinumu alsuojančiame peizaže atrodo svetimi, nepritampantys. Kalbėdami jie labai dažnai vartoja nuosavybę pabrėžiančius įvardžius, o kad niekas nesuabejotų – nuodija ir žudo kraštą atkakliu abejingumu, nevalyvumu ir tinginyste. Ši tendencija akivaizdžiai juntama ir Tolminkiemyje. Tačiau čia, Dievo ir valdžios pamirštame užkampyje, yra keletas nuostabių dalykų: Donelaičio muziejus ir naminė degtinė, švelniai vadinama „donelaika“. Tai stiprus, pagal unikalų receptą gaminamas, malonaus skonio gėrimas, kurį tenka gerti – fizinė ir moralinė dezinfekcija. Čiabuviai įrodo, kad veiksminga.

2011 08 17, trečiadienis

Šiandien stipriai lijo. Apniukęs dangus ir iki kaulų besismelkianti drėgmė dar labiau sustiprino apleistumo, našlaitystės jausmą. Bažnyčia, paslėpusi nuo lietaus, taip pat buvo nebyli ir šalta – altorius, užklotas trimis marškomis, ant kurių lietuvių, rusų ir anglų kalba surašyti Donelaičio pamokymai būrams, jos nei prašnekina, nei sušildo. Rūsyje glūdinti Donelaičio kripta, šalia – bronzinis biustas, apkaišytas dirbtinėmis gėlėmis, nesuteikia pastatui sakralumo. Turbūt emigravo iš čia Donelaitis ir jo šimtametė istorija, kurią palikti palikuoniams jis pats net minčių neturėjo.

Kirchės tarpduryje tapo armėnas Sargisas Gogorianas. Kirchės papėdėje jos plytų raudonį, mirgantį lietuje, drobėn tiesia S.Žaltauskas. Kiti pabirę po šlapias pievas ieško žvilgsniu bent užuominos, bent mirksnio to, ko rast atvažiavo – Donelaičio dvasios, jo būties pėdsakų, per tris šimtus metų išlikusių Tolminkiemio realioje ir metafizinėje erdvėje.

2011 08 19, penktadienis

Vakaras praėjo gražiai susipažįstant – visi pasakojome apie save.

Mes, klaipėdiškiai, esame sena draugų kompanija, taip pat pažįstame ir Sarkisą, tačiau V.Karnilovo, o ypač A.Mašichino pasakojimų buvo labai įdomu klausytis. Vladimiras kilęs iš didelės 13 vaikų šeimos. Visi broliai – dailininkai iš pašaukimo, institutą baigęs tik jis. O Andrejus, į plenerą atsivežęs savo mylimą Džeko Raselo terjerų veislės kalytę Tedi, dirba Kaliningrado zoologijos sode krokodilų ir gyvačių prižiūrėtoju. Jo pasakojimas apie tai, kaip prieš atiduodamas mėsą mėgsta palakstyti po alkano krokodilo voljerą, arba kaip reikia mikliai įmesti triušį į pitono arba kobros narvą, klausytojus sudomino net labiau nei jo kūrybinė biografija. Paaiškėjo, kad amūrinis pitonas gyvena ir tapytojo dirbtuvėje. Keista stebėti, kaip žmogus, kuris be skrupulų gyvu maistu šeria plėšrius roplius („Tiesiog nežiūriu į tuos triušiukus ir viščiukus, kurie po akimirkos dingsta alkanų roplių nasruose, nesiklausau, kaip rėkia pitono smaugiamas triušis“, – kalbėjo jis.), lyg vaiką nešiojasi už didelius pinigus iš Maskvos parsivežtą meilią kalaitę…

2011 08 20, šeštadienis

Tolminkiemio aplinka tikrai įkvepianti – aš džiugiai barškinu kompiuterio klaviatūrą, jaukiai sėdėdama įsaulyje ant suoliuko prieš kleboniją. Dailininkai pabyra po donelaitynės teritoriją, nešini drobėmis, dažais ir stebėtinu įkvėpimu. Į tą patį peizažą kiekvienas žvelgia kitaip ir tapo, tapo, tapo…

Tolminkiemio pastatai stūkso ant kalno, už klebonijos atsiveria nuostabūs toliai. Kairiau – šventorius, vartai, bažnyčia, našlių namelio liekanos, pamatai, seni, išlakūs medžiai. Loja kaimo šunys, lėtai teka kaimo, kuriame, regis, niekas nedirba, gyvenimas.

Nuostabu stebėti – žvelgi į baltą drobę, o ji akyse virsta paveikslu. Jis ne tik gražus, bet ir, o stebukle, įstabiai kvepia. Impresionistiški Sarkiso regėjimai, stulbinamas Vladimiro realizmas, platūs V.Viningo teptuko mostai ir jo įspūdinga paletė… „Negaliu sustoti”, – vieną po kito klodamas peizažus ant drobės atsidūsta A.Vadoklis.

Svajinga, romantiška D. Skridailaitė pasirinko atokų sodybos kampą. Atrėmusi molbertą į seną tvorą, tai energingai kloja spalvingus potėpius ant drobės, tai sėdi žolėje ir žvelgia – gal į drobę, gal į tolį, o gal į istorinę atmintį, kuri ne mažiau nei aplinka veikia Tolminkiemyje tapančiųjų kūrybą.

A.Mėčius šį kartą atsisakė įprasto siurrealistinio žaidimo ir pasidavė aplinkos kerams. Pastatai, medžiai, spalvos persikelia į nedideles, kvadratines drobes. S.Žaltauskas nepaleidžia iš rankų teptukų ir nesiskiria su molbertu – savaip interpretuodamas tikrovę, jis kuria savitą tapybinį pasakojimą 300 metų senumo istoriją…

2011 08 22, pirmadienis

Pavargę nuo kaimo monotonijos, sėdame į mašiną ir keliaujame – Krasnolesije, Oziorskas, Nesterov, Gusev… Nauji vardai slepia šimtmečių atmintį, lėtai dingstančią dilgėlių ir piktžolių sąvašynuose: Romintė, Darkiemis, Stalupėnai, Gumbinė…

Parduotuvėlės, kultūros namai, mokyklos, vaikai, žaidžiantys kelio dulkėse, palaidos vištos, karvės, gausybė murzinų šunų, puldinėjančių dviračius ir mašinas. Tarsi žiūrėtumėm seną rusišką filmą, o gal net patys jame vaidintumėm. Deja, tai ne scenografija, ne dekoracijos, o tikras gyvenimas, kurio nei atgal sugrąžinsi, nei paskubinsi, nei pakeisi – laiko inercija, kultūrinis letargas, vedantis tiesiai į užmarštį. Juokaujame, kad neapimtų neviltis ir noras sprukti. Saulė suteikia peizažui optimizmo, tačiau nufotografavę gigantišką nebeveikiančio geležinkelio tiltą, kelias berželiais užžėlusias kirches, kurių pašonėje dega raudonos žvaigždės, išlankstytos iš metalinių virbų, skubame namo, į Tolminkiemį, kur mūsų jau laukia griežta vakarienė: „Jieštie, riebiata, čtob byli takimi žė, kak ja, – ragina mus nepailstanti, šmaikštaus būdo, apvali kaip spurga muziejaus direktorė Liudmila Pavlovna, pravardžiuojama Donelaičio našle. – Čtob tarielki vernuli pustymi.“

2011 08 24, trečiadienis

Laikas čia, Kaliningrado krašte, vos beatmenančiame metą, kai dar vadinosi Karaliaučiaus kraštu, bėga greitai ir nepastebimai. Rytas–vakaras, rytas–vakaras, tik pagal džiūstančių visuose pašaliuose ir kvepiančių šviežiais dažais paveikslų skaičių matai, kad esi gyvas.

Jei atvirai, tai net nelabai aišku, ar tas laikas čia egzistuoja, ar mes – kažkokiame vakuume, iš kur niekada nebeištrūksime. Kaip ir tie, kadais atvykę į klestintį kraštą ir čia pasilikę – nesuvokiantys nei kas jie, nei iš kur, nei ko nori… Šlitinėja gatvėmis kaip ufonautai, užteršia šulinius, verčia atliekas į duobę prie šventoriaus…. „Kodėl jūs nedirbate žemės?“ – klausiame. „Valdžios reikia paklausti,“ – atsako, patraukę pečiais.

2011 08 26, penktadienis

Plenero parodos atidarymas Kaliningrado mieste praėjo gana formaliai – nejaukioje, tamsioje Kaliningrado srities istorijos ir dailės muziejaus salėje šilumą spinduliavo tik dar kvepiančios aliejumi drobės ir namų ilgesiu degančios plenero dalyvių akys. Jų misija „Donelaitis“ baigėsi, palikusi sumaištį širdyje ir gausų paveikslų derlių.

Išvakarėse plenero uždarymas Tolminkiemio bažnyčioje buvo kitoks – jausmingas, net graudus. Pažiūrėti ant viškų surengtos plenero parodos susirinko visas kaimas, rajono galvos, srities šviesuoliai. Rašytojai iš Kaliningrado atvažiavo ir portatyvinius vargonus atsivežė – vargonų muzika Tolminkiemio bažnytėlėje vėl skambėjo po 70 metų. Bachas, eilės ir gražūs žodžiai – virš Donelaičio kapo. Ir pats Donelaitis, kilni jo dvasia – milžiniškas drugys machaonas – atskrido, jaunai vargonuotojai skambinant fugą, nutūpė ant vargonėlių ir mėgavosi muzikos didybe…

…O mes Bradūną paskaitėm. Lietuviškai – tai, ką jis pats 1990-ųjų rugsėjį svečių knygoje sava ranka buvo parašęs: „Bent taip, keliais savo plunksnos žodžiais, lenkiu galvą prieš didįjį Donelaitį“. Ir eilėraštis. „Donelaičio kapas“:

Iš kapo vėl prasiveržia būtis –

Ant varpučio rasų karoliais žėri…

Štai kur ji – prasmė mylėti kraštą, kurio nebėra, ir jo didį poetą.

13-ieji „Tinklai“: dokumentikos pergalė prieš vaidybą ir eksperimentą

13-ieji „Tinklai“: dokumentikos pergalė prieš vaidybą ir eksperimentą

Mažųjų kino formų festivalis „Tinklai“ šiemet užsivilko solidžius marškinėlius, paženklintus magišku 13–uoju numeriu. Trumpojo metražo „hariai poteriai“ pagamino daugybę stebuklingų gėrimų akims. Būtent Klaipėdos žiūrovams patikėta pirmoji degustacija Lietuvoje…

Aivaras Dočkus

…Su ritualiniais atidarymo (rugsėjo 21 d.) ir uždarymo (rugsėjo 25 d.) koncertais. Su berlynietiškais spiritizmo seansais. Tačiau mus, kaip visada, labiausiai domina lietuviško kino iliuzionistai ir jų naujausi triukai. Kiekybė priverčia žegnotis ir poteriauti. Dešimt filmų – dviejų dalių „Jaunosios dokumentikos“ programoje, devyni – „Vaidybos ir eksperimento“ seanse. Tarp kitko, iš visų 19 lietuvių filmų, kurie šiemet parodyti „Tinkluose“, net 9 – premjeriniai.

Todėl užsiiminėti žodžių ekvilibristika nėra kada. Iš karto – prie reikalo.

Jaunatviško maksimalizmo perkrovos

Favoritus tarp vaidybinių ir eksperimentinių filmų galėtų išrinkti nebent žynys Krivių Krivaitis, pasikinkęs „kastanediškų meditacijų“ tuntą. Gaudyti gerus planus moka beveik visi jaunieji kūrėjai – ateityje lietuviško kino laukia stilingos vizualizacijos revoliucija. Režisūra taip pat pagalių į kameros objektyvą nekaišo, o šviežiai iškepti aktoriai tikroviškumu nustelbia teatrališkuosius mūsų ekranų vilkus. Didžiausia bėda – jaunatviškas maksimalizmas, liepsnojantis troškimas į vieną filmą sukrauti šimtus išradingų dialogų ir dešimtis viena kitą praryjančių idėjų. Bet kadangi „Tinklai“ šiek tiek vokiški, pradėkime tvarkingai – nuo pirmojo filmuko. O jis – labiausiai minimalistinis.

„140 dB“ – naujosios „MTV“ kartos produktas. Režisierius Tadas Svilainis šiam kanalui galėtų tiekti genialias užsklandas. Nepriekaištinga kompiuterinė grafika, neribotos galimybės, virtualus pasaulis. Toks kūrėjas be trinties įsilietų į Holivudo kompiuteristų gretas. Tačiau trumpojo metražo filmų festivalio kontekste, ši minutės trukmės juosta – labiau amato demonstravimas nei išbaigtas projektas.

„Nesiseka šiandien“ – originalaus mąstymo pavyzdys. Tarp mistikos ir juodosios komedijos. Šiek tiek filosofiškas, šiek tiek mistiškas filmukas apie krintančius angelus ir kasdieniškai savo mažytėmis problemėlėmis susirūpinusius žmogeliukus. Dovilei Šarutytei puikiai pavyko sukurti klampią, įtraukiančią į veiksmą atmosferą. Ryškiausias minusas – pabaiga a la susikurkite prasmę patys. Gal tai, ką matėte, – rimta, o gal – pokštas?

Trigubas klaipėdietiškas akcentas

„Pakelės istorija“ – tvarkingiausias siužeto atžvilgiu darbas. Režisierius Darius Šilėnas daro tai, ko labiausiai trūksta lietuviškam kinui. Nuosekliai papasakoja paprasčiausią istoriją. Su charakteriais, su įvykiais, su pradžia, vystymu ir atomazga. Siužetas kosmine išmone nespinduliuoja, bet viskas skrupulingai gula į savo lentynėles. Dviejų tranzuotojų nuotykiai. Ištisine linija be lyrinių nukrypimų.

Ievos Javaitytės „Trečiadieniais“ – tiesiog smagus pokštas su primadona Galina Dauguvietyte, kuri čia pelnytai gauna daugiau ekrano laiko negu filme „Zero 2“. Tokia charizmatiška persona, kad į ją užsižiūrėjus vos nepraslysta pagrindinė mintis. O ji tragikomiška ir net su socialinių aktualijų atspalviu.

„Užmik“ – labiausiai komplikuotas ir perkrautas kūrinys. Susidomėjimo kreivė šokinėja tai aukštyn, tai žemyn. Tai išsižiojęs šypsaisi iš meistriškai suraitytų dialogų, tai imi žiovauti, reikalaudamas aiškesnio pasakojimo stiliaus ir greitesnės pabaigos. Režisierius Kasparas Vydūnas sukūrė kelis filmus filme. Idėjų katilas toks pilnas, jog du trečdaliai jų išbėga lauk taip ir nepasiekę žiūrovo. Bet potencialas – neišsemiamas, tereikia išgryninti.

Panašūs nelygumai ištinka ir dviejų Marijų – Kvataradzės ir Stonytės juostą „Paskutinis žmogus, su kuriuo kalbėjau“. Sunkus įsibėgėjimas, daug papildomų posūkių, kol pasiekiama esmė. O filmuko viduryje ima dėtis gana įdomūs dalykai. Tarp dviejų herojų, visiškai svetimų keistuolių, užsimezga gražus ryšys. Nuotaika kaip Sofia Coppola šedevre „Lost in Translation“.

13-uosiuose „Tinkluose“ – trigubas klaipėdietiškas akcentas. Arūnas Eimulis pristatė smagią kino komiksų trilogiją „Super M nuotykiai“. Šios trumpojo metražo odisėjos unikalumas – iki smulkiausių detalių atkurtas turkų B kategorijos filmukų stilius. Dėl turkiškų „Žvaigždžių karų“ ištraukų iki šiol virsta iš koto tūkstančiai Youtube lankytojų. Tad Arūno turkiškai klaipėdietiška trilogija jiems būtų vertingas atradimas.

Ten, kur glūdi mūsų jėga

O štai dokumentikoje mes tradiciškai stiprūs, nors, žinoma, kasmet tokio atradimo kaip 12-ųjų „Tinklų“ „Upė“ naivu tikėtis.

Vis dėlto šiemet pro šalį praplaukė nebent „Man klinikinė depresija ir aš siurbiu žolę“, „Šuolis“ ir „Ryšys“, nors juose taip pat būta intriguojančių proskynų. Filosofiškai mąsli „Pabaiga“ nugrimzdo į pretenzingą nuobodulį. „Gimę SSRS“ liko gyvuoti paveikslėliuose kaip nebloga, tačiau neišsirutuliojusi idėja. Anastasijos Piroženko „Laikinai“ persmelkia tikrovišku nesustabdomų senėjimo procesų liūdesiu. Herojai įdomūs, bet planai gal kiek per statiški. Per mažai herojai atvirauja. Per daug laukimo vaizduojant laukimą, todėl filmukas kai kuriose vietose tampa kantrybės išbandymu. Žiūrovas jau pusiaukelėje žino, ką jam norima pasakyti. Juliaus Markevičiaus „Per Europą Buratinu“ – puikus pavyzdys, kaip iš paprasčiausios kelionės galima susukti simpatišką dokumentinį filmą. Su išmoningai ironiškais užkadriniais pastebėjimais. Su spontaniškai pagautais vaizdais ir pasigautais pakeleiviais. Vienintelė problema – kuo arčiau pabaiga, tuo labiau filmukas virsta atsainoku kelionių žurnalu. Dingsta vertingos detalės, išblėsta „draivas“, viskas vyksta „greitomis prabėgomis“.

Trys patys geriausi

Andriaus Lekavičiaus „Šaro ratai“ – geras filmukas apie gerumą. Geri žmonės dar neišnyko. O tarp jų smagu gyventi net ir tam, kurį beširdiškai nuskriaudė likimas. Žaismingas pats filmavimas nuo herojaus ratų. Keista, bet tai, kas turėtų slėgti, sukelia teigiamas emocijas. Tik „Šaro ratai“ galėtų būti šiek tiek ilgesni. Kita vertus, tiek, kiek yra, pataiko tiesiai į kairiąją krūtinės pusę.

Andriui Blaževičiui ir Mindaugui Sruogiui – plojimai jau vien už surastą tokią heroję. „Tremtinės istorija, kurią išvežė pats tėvas“ iš esmės yra herojės natūralumo, energijos, charizmos ir iškalbingumo šou. Moteris – dokumentinis filmas. „Tinklų“ publika lydėsi iš juoko. Vienu metu rimtai baiminausi, kad po mano kėde neatsirastų balutė. Režisieriai nepaprastai tiksliai sudėliojo akcentus. Kur pradėti, kur išversti iš koto, kur išradingai pabaigti. Vizitinė kortelė – frazė „ar išeis šitas filmas?“. Topų topas iš 79 metų moteriškės lūpų: „Jei būčiau žinojusi, kas yra ta lesbietė, būčiau susiradusi kokią panelę“. Tai tik viena iš kokio šimto sparnuotų pasisakymų. Nepaisant komiškumo, nepražūva ir socialinis, ir istorinis aspektas. Reikia pamatyti šią gražiai piktą močiutę.

Tomo Bručo „Čeburekų pardavėjai“ – vienas ilgiausių lietuviškos dokumentikos programos filmų. Ir neabejotinai vienas geriausių, tad tikrai neprailgsta. Fabula palangietiška – nelegalaus čeburekų verslo užkulisiai. Kone kriminalinė komedija. Yra slaptas fabrikėlis, yra „šeškė“, tapusi bosu, yra istorijos apie „atkatą“ čeburekais policininkams. Yra viršesni policininkai, kurie maitinami grynaisiais. Humoras susipina su nelinksmomis Lietuvėlės aktualijomis. Herojai paprasti ir neieškantys žodžio kišenėje. Savikritiški ir saviironiški. Štai tokioje šalyje mes gyvename, ir nereikia šnairuoti į Rusiją ieškant „bėzpridėlo“. Viskas čia pat, panosėje, atsiduoda čeburekais. Režisierius sumaniai panaudoja visas istorijos galimybes – ir į plotį, ir į gylį.

Taigi lietuviška trumpojo metro dokumentika smarkiai gyva. O dėl vaidybos – lauksime naujos vilties kitais metais.

G.Giedraitytė: nemoku ramiai sėdėti

G.Giedraitytė: nemoku ramiai sėdėti

 

Rita Bočiulytė

r.bociulyte@kl.lt

Šiandien „Švyturio menų doke“ prasideda tris dienas truksiantis Klaipėdos menininkų grupės „Žuvies akis“ rengiamas 6-asis tarptautinis šiuolaikinių menų festivalis „Plartforma“. Jo organizatorė klaipėdietė menotyrininkė ir kultūros vadybininkė Goda Giedraitytė šiemet „Plartforma“ rūpinasi visais aspektais – nuo programos iki dalyvių maitinimo. Ir tai ne vienintelis meno projektas, kurio ėmėsi jauna moteris per motinystės atostogas.

Savanorystės metais

– Iš kur tokiems dalykams imate laiko, energijos ir idėjų, augindama mažą vaikelį?

– Šis festivalis irgi buvo mano kūdikis, gimęs po 2004 metais koordinuoto „SEAS“. Tuomet sumąsčiau, kad reikia tęsti tokią menų sintezės festivalio idėją, daviau jam vardą „Plartforma“, kelerius metus organizavau. Paskui, dirbant savivaldybėje (Klaipėdos kultūros skyriaus vedėja – R.B. past.), nebuvo galimybės kaip reikiant įsilieti į festivalio organizavimą, o šiemet tokia proga pasitaikė, ir štai aš čia.

Nors šiuo metu vaikelį auginanti mama – yra svarbiausios mano pareigos. Vis juokiuosi, kad šie metai ES paskelbti savanorystės metais, tai todėl, kai vaikelis miega, ir darbuojuosi visuomenės labui. O jeigu rimtai, jau taip toji mano natūra „surėdyta“. Nemoku ramiai sėdėti, galvoje nuolat kirba sumanymai, idėjos. Norisi juos realizuoti, kiek tai įmanoma.

– Kas tai per projektai?

– Šiemet laimėjome Kultūros ministerijos ir OSFL fondo konkursą „Regionų atskirties mažinimui“, ir su menininkų grupe „Žuvies akis“ apkeliavome 17 Klaipėdos regiono mokyklų bei vaikų globos namų, kuriuose rodėme šokio spektaklį vaikams. Pateikėme paraišką R.Boscho fondui, ir „Žuvies akies“ nariai dvi savaites stažavosi Diuseldorfe (Vokietija). Šiuo metu vykdomi projektai – „Kaligrafija ant burių“ (kartu su L.Kukliene ir M.Petruliu) ir tarptautinis šiuolaikinių menų festivalis „Plartforma“, taip pat tarptautinių projektų „Kedja“ ir „DNA“, kurių partneriai esame, administravimas. Ir dar keli mažesni reiškiniai, apie kuriuos nesismulkinsiu.

Unikali galimybė

– Per penkis „Plartformos“ festivalius jau susiformavo specifiniai renginio bruožai. Kuriuos pati labiausiai branginate ir kodėl?

– Visų pirma, tai pačią festivalio koncepciją – įvairūs meno žanrai, įvairios šalys – viskas viename sūkuryje. Šiuolaikinio meno Klaipėdoje nėra gausu, todėl šis festivalis – unikali galimybė pajusti, kuo alsuoja dabarties kūrėjai teatro, muzikos, šokio, cirko, dailės ir kitose srityse. Antra vertus, dažniausiai festivaliai skirti vienam žanrui, o šiame – įvairių menų paletė. Tokiu būdu festivalis kaskart novatoriškas, nes kasmet pasiūlo naujų žanrų projektų. Be to, tai patrauklu žiūrovui, kuris viename festivalyje gali susipažinti su skirtingomis meno raiškomis. Tai – unikalus dalykas, gal tik Šiaulių „Virusas“ panašią misiją vykdo.

Taip pat „Plartforma“ neatsiejama nuo pačios netradicinės erdvės – urbanistinio uosto landšafto. Tai visada dovanoja netikėtas emocijas ir įspūdžius. Norisi parodyti, jog net ir, regis, nepritaikytoje erdvėje galima atverti įstabius meno akivarus.

Vertinga „Jaunųjų kūrėjų platforma“, leidžianti pris(is)tatyti jauniems, debiutuojantiems menininkams. Tai galimybė tiek patiems kūrėjams pasirodyti, išbandyti savo jėgas, tiek žiūrovams pamatyti ateinančius. Apskritai edukacinis festivalio aspektas svarbu, nes tai ne tik atskirų projektų pristatymas, bet ir supažindinimas su šiuolaikinio meno specifika, tendencijomis.

Tapo reprezentacinis

– Kuo šiųmetė „Plartforma“ bus kitokia, skirsis nuo ankstesnių?

– Klaipėdos savivaldybė šiemet „Plartformą“ įtraukė į reprezentacinių festivalių sąrašą. Tai mums didelė garbė ir, suprantama, atsakomybė. Be to, pati organizacija „Žuvies akis“ kartu su šiuo festivaliu tapo tarptautinio menų tinklo „DNA: Development of New Art“ partnere, remiama ES Kultūros programos. Abi šios pozicijos teigiamai atsiliepė ir festivalio biudžetui, tai iš karto sudarė galimybes pasikviesti daugiau užsienio atlikėjų, organizuoti platesnę reklaminę kampaniją.

Šiemet pristatome net 13 projektų, 7 iš jų – užsienio kūrėjų. Skirtumas nuo ankstesnių festivalių – orientacija į Centrinės Europos menininkus: atsivežame projektus iš Vengrijos, Čekijos, Slovėnijos. Taip pat pristatysime Prancūzijos, Nyderlandų ir Estijos menininkus.

Šių metų festivalio naujiena – žiūrovų teisėmis atvyksta visi DNA tinklo prodiuseriai iš 7 valstybių: Danijos, Vokietijos, Čekijos, Lenkijos, Slovėnijos, Slovakijos bei Vengrijos. Tad garsiname festivalį, kartu Klaipėdą bei Lietuvą ir už šalies ribų.

Reklamos atžvilgiu šiemet pirmąsyk turėjome galimybę anonsuoti festivalį nacionalinės televizijos eteryje, išleidome renginio katalogą. Šie gal ir maži žingsneliai liudija, kad festivalis auga ir stiprėja.

Akcentuoja menų sintezę

– Kaip galima pastebėti iš programos, šeštajame festivalyje dominuos šiuolaikinis šokis – tai atsitiktinumas ar dėsningumas?

– Iš tiesų rengdami programą akcentavome menų sintezės projektus. Ir stengėmės atrinkti tokius, kuriuose vyrautų ir muzika, ir videomenas, tačiau šiuolaikinėje praktikoje šokis neretai tampa įvairių sintezės projektų dalimi, gal todėl ir susidaro įspūdis, jog dominuoja šokio projektai. Grynojo šokio pristatome tik 5 projektus, dar 4 atstovauja sintetiniams menams – šokio filmams, šokio operai ar videoperformansui.

Koją pakišo ir šiemet iš savo įprastos datos pajudėjęs „Sirenų“ festivalis: dėl susidubliavimo laike teko atsisakyti poros sutartų teatrinių projektų.

Festivalio programa iki paskutinės minutės yra kintantis reiškinys, nes dėl žmogiškųjų faktorių ar socialinių pokyčių ima viskas ir apsiverčia aukštyn kojomis.

– Bet jau turbūt aišku, kokie vizualiniai projektai šiemet papildys „Plartformą“?

– Pristatysime du šokio filmus. „Žuvies akies“ prodiusuota „Pasaka“ – vienas pirmųjų šio žanro filmų Lietuvoje, šiemet pateiktas ir „Scanoramos“ trumpojo metražo filmų programos konkursui. Kūrėjai iš Nyderlandų parodys trumpą, bet itin įtaigų filmą apie uostą. Tai kūrinys, tiesiog sukurtas „Plartformai“, nes sujungia ir meną, ir uosto erdves.

Taip pat labai džiaugiamės, jog šiemet bendradarbiaujame su tapytoju klaipėdiečiu Rolandu Marčiumi, kuris specialiai festivaliui kuria keturis didelio formato tapybos darbus ant tentų. Jie bus pritvirtinti ant išorinių doko sienų – kaip vieša ekspozicija.

Tai būtina pamatyti

– Festivalio programa – įspūdinga ir gausa, ir įvairove. Vis dėlto ne visi norintys turės tiek laiko ir pinigų, kad pamatytų viską. Ko jokiu būdu neturėtų praleisti šioje „Plartformoje“ publika, besidominti šiuolaikiniu menu?

– Šiemet turime tris tikrai išskirtinius projektus. Tai prancūzų grupės „A.lter S.essio“ šokio spektaklis „Loss-Layers“, V.Jankausko šokio teatro spektaklis „Budėjimai“ ir estų šokis-instaliacija „Kūnų grobikai“. Du pirmieji išsiskiria vizualia estetika, šviesos ir tamsos žaisme, o trečiasis – netradiciniu erdviniu sprendimu (šokama metaliniame narve) bei akrobatiniais judesiais. Visi projektai buvo nominuoti arba įvertinti atitinkamais apdovanojimais. Pavyzdžiui, V.Jankauskas už šio spektaklio choreografiją gavo aukščiausią Lietuvos teatro apdovanojimą – Auksinį scenos kryžių.

Tačiau būtina pamatyti ir netikėtus meninius sprendimus: spektaklį „Aš čia, tu ten“, kuriame vaidinama grojant akordeonais, arba šokio operą „Dykra“, kur solistas tampa ir šokėju, o šokėjai – choru. Įspūdingas slovėnų teatro projektas „Šajning“, kurio kulminaciniai elementai konstruojami pasitelkiant šviesą (spektaklis bus su lietuviškais subtitrais, tad nereikėtų baimintis dėl kalbos barjero).

Organizatoriams labai sunku išskirti kelis svarbiausius, nes kiekvienas projektas yra unikalus ir įdomus. Todėl šiemet tikrai stengėmės išlaikyti priimtinas bilietų kainas, studentams darome 50 proc. nuolaidą. Siūlome įsigyti ir vienos dienos bilietą, kuris sutaupys iki 40 proc. išlaidų. Festivalio tikslas yra sudaryti galimybes, kad kuo daugiau žmonių pamatytų kultūros vertybes. Todėl šiemet nusprendėme Klaipėdos universiteto Režisūros ir Choreografijos katedrų studentams padovanoti pirmąją festivalio dieną. Festivalio atidarymo renginiuose šiandien jie galės apsilankyti nemokamai.

– Ar kitąmet „Plartforma“ sugrįš?

– Sugrįš būtinai. Dėl to esame įsipareigoję tiek miesto savivaldybei, tiek ir ES. Tiesą sakant, šio festivalio visų pirma reikia mums patiems. Tai – būdas išreikšti save, sukurti kažką gražaus ir naudingo savo miestui, prisidėti prie jo kultūrinės raidos. Tikime festivalio misija ir dėkojame ištikimiems žiūrovams. Iki pasimatymo jau šiandien.

Muzikos permainos – kažkur ten, toli, anapus

Muzikos permainos – kažkur ten, toli, anapus

Rugsėjo 21-ąją Klaipėdoje prasidėjo septintasis šiuolaikinės muzikos festivalis „Permainų muzika“, o su juo – ir naujas, jau aštuntasis Klaipėdos koncertų salės sezonas. Kaip ir kiekvienais metais, festivalis truks apie mėnesį, publikos vertinimui bus pateikti aštuoni koncertai.

Danguolė Vilidaitė

Kinta forma

Šiek tiek keičiasi festivalio forma: nebeturėsime taip pamėgtų videoklubo susitikimų su žymiais Lietuvos meno žmonėmis jų paskaitose ir videoperžiūrose. Šiais metais taip pat atsisakyta koncertų vedėjų funkcijos. Atsiradusias spragas žada užpildyti informatyvūs lankstinukai ir valandos trukmės prieškoncertiniai susitikimai su kompozitoriais ir atlikėjais.

Tokių valandėlių bus net penkios. „Permainų muzikos“ organizatorei kompozitorei Loretai Narvilaitei pavyko pasikviesti, sakyčiau, net labai gausų kompozitorių būrį, ne tik lietuvių ir ne tik Vilniuje gyvenančių. Jau matėmės su Mindaugu Urbaičiu ir Raminta Šerkšnyte, su sėkmingai savo kūrybinę veiklą užsienyje tęsiančiais Vykintu Baltaku (Belgija) ir Ignu Krunglevičiumi (Norvegija), ir su performanso meistrais iš Vokietijos Gerhardu Stäbleriu bei Kunsu Shimu.

Dar laukiantys susitikimai irgi turėtų būti labai įdomūs – juk kažkiek prisiliesti prie kūrėjo, jo „virtuvės“, bandyti nors šiek tiek sau praskleisti kūrimo paslaptį visada traukia. O tai, kad po koncertų publika dar gali atskirai šiems menininkams padėkoti, festivaliui suteikia papildomo orumo.

Modernesne gaida

„Permainų muzikoje“ išgirsime ir modernesnių projektų su elektronika ir vaizdo projekcijomis, įvairesniais šviesos efektais, choreografija. Netikėti turėtų būti Latvijos radijo choro, dainuojančio šiuolaikinę muziką a cappella principu, ir kontrabosų ansamblio iš Italijos „Ludus Gravis“ pasirodymai.

Bet didžiausia šių metų dovana Klaipėdos klausytojams laikyčiau spalio 11-osios koncertą „Smėlio laikrodžiai“. Tai bendras lietuvių ir italų darbas, inicijuotas kompozitorės Justės Janulytės, kurį galima įvardinti kaip garso, vaizdo, laiko ir erdvės teatrą (fragmentą rasite čia: http://www.mic.lt/lt/news/view/1063). Šį renginį ypač siūlyčiau aplankyti šiuolaikinės muzikos skeptikams.

Primenu, kad „Smėlio laikrodžius“ pasaulyje lydi nepaprasta kūrybinė sėkmė. Po premjeros 2010-ųjų „Gaidos“ festivalyje, jie spėjo apkeliauti vos ne visus svarbiausius festivalius Berlyne, Amsterdame, Niujorke, Sidnėjuje, Glazge, Varšuvoje ir t.t. Koncertinė geografija dar plečiasi.

Grąžina pasitikėjimą

Vertindama pirmąjį šių metų „Permainų muzikos“ koncertą „Skambantis horizontas“, taikyčiau pasakymą, kad tokia muzika grąžina pasitikėjimą šiuolaikiniu menu.

Ypač tai tinka R.Šerkšnytės opusui „Vasarvidžio giesmė“ – tobula kompozicija, padaryta kažkaip moteriškai jautriai, jausmingai ir kartu matematiškai labai tiksliai. Klaipėdos kamerinį orkestrą (meno vadovas Mindaugas Bačkus) ir dirigentą Modestą Pitrėną galima atskirai pagirti už šio kūrinio precizišką ir išraiškingą interpretaciją, frazuotė ištobulinta iki mažiausių detalių.

Kiti skambėję kūriniai – I.Stravinskio groteskiškas Concerto in D (1946 m.), vaizdingasis L.Narvilaitės „Anapus horizonto“ (2006 m.) fleitai (Vytenis Giknius), mušamiesiems ir styginių orkestrui, ritmiškai intensyvus, motoriškas M.Urbaičio „Hard Talk“ (2010 m.), poetiškai dramatiškas prancūzų kompozitoriaus ir mušamųjų atlikėjo E.Sejourne’o koncertas vibrafonui ir kameriniam orkestrui (1999 m.).

Pavelo Giunterio solo, kaip visada, buvo virtuoziškas, spalvingas, be priekaištų. Kartais atrodydavo, kad atlikėjas gyvena savo ritmu ir savajame, mums nepasiekiamame laike. Visus, manyčiau, sužavėjo gražus ir dainingas vibrafono garsas pirmoje E.Sejourne’o koncerto dalyje, netikėti obertonai, išgaunami per instrumento plokšteles braukiant stryku.

Elektroniniai atradimai ir kita

Antrasis festivalio vakaras, pavadinimu „Meilės daina ir išsiskyrimas“, buvo skirtas kompiuterinės ir elektroninės muzikos garsams, vaizdo projekcijai, performansui. (Didžioji jo dalis lengvai būtų įsiliejusi į festivalio „PLArTFORMA“ programą.)

Išgirdome ir pamatėme daug įdomių struktūros prasme ir visai skirtingų kūrinių.

Koncerto centru tapo dvi Argentinos kompozitoriaus Alejandro Viňao (šiuo metu gyvena Anglijoje) kompozicijos „Go“ (1981 m.) kompiuteriui ir „Chant D‘Ailleurs“ (1991 m.) sopranui ir kompiuteriui – šis menininkas laikomas vienu iš žymesnių dabarties elektroninės muzikos kūrėjų, įvertintas ne vienu reikšmingu apdovanojimu.

„Chant D‘Ailleurs“ tiriamos ne tik akustinės kompiuterinės ir elektroninės muzikos galimybės, bet ir žmogaus balsas. Dainuodama tris įsivaizduojamo pasaulio giesmes, sopranas Rita Balta (dabar gyvena Vokietijoje), atrodo, turėjo atrasti visas įmanomas ir neįmanomas savo balso galimybes, emocines spalvas, melizmų variantus, garso išgavimo būdus (net labai egzotiškus). Sudėtinga partitūra. Turbūt ir grafiškai atrodo įdomiai.

Apie meilę įvairiai

Švelniau, melodingiau ir mūsų klausai įprasčiau skambėjo V.Baltako „Pažeistasis šešėlis“ (1993 m.) sopranui, įrašui ir vaizdo projekcijai (Gintaras Šeputis) ir M.Urbaičio „Meilės daina ir išsiskyrimas“ (1979 m.) balsui ir vėluojančiai sistemai. Gražios, dėmesio vertos kompozicijos, atliktos nepriekaištingai.

I.Krunglevičiaus darbai žavėjo savo idėjų paprastumu ir genialiu išbaigtumu. „Nakties muzikoje“ („Nachtmusik‘, 2006 m., sukurta kartu su Raymond Ingar Berge) žaidžiama W.A.Mozarto serenados vaizdo įrašu, įvairiai derinant atlikėjus, gerą ir blogą atlikimo variantą. „Riteryje“ („The Knight“, 2009 m.) violončelei, kontrabosiniam klarnetui ir vaizdo projekcijai ironiškai pateikiama meilės istorija, kai vienas iš įsimylėjėlių nori visiškai užvaldyti kitą. Ekrane užrašytas elementarus tekstas perteikia dialogą, kurio įtampa vis auga ir baigiasi vieno ekrano vaizdo išjungimu – po „smūgio“ (garsas imituojamas violončelės čirpimu). O muzika gi skamba elementari, monotoniška.

G.Stäblerio juokingi performansai pagyvino bendrą šio koncerto nuotaiką.

Vis dėlto… Vertindama pirmuosius „Permainų muzikos“ koncertus, su rūpesčiu galėčiau konstatuoti – nei vienas, nei kitas nesulaukė tinkamo publikos dėmesio. Tam klaipėdietiškam užsispyrimui, nenorui šiuolaikinę muziką priimti ar bent jau su ja susipažinti gerai tiktų L.Narvilaitės kūrinio „Anapus horizonto“ pavadinimas, tik kita, ne teigiama prasme. Dažnai geriausi dalykai, vykstantys mūsų mieste, taip ir nesuleidžia šaknų giliau, lieka ten, kažkur toli, anapus.

Pro kaligrafijos ir tapybos langą

Pro kaligrafijos ir tapybos langą

Kretingiškei dailininkei Lidijai Skačkauskaitei-Kuklienei, Lietuvoje garsiai kaligrafijos meistrei, grafikei ir tapytojai, šie metai – neeiliniai, jubiliejiniai. Juos menininkė įamžino savo kūrinių parodomis, atspindinčiomis jos gyvenimo filosofiją.

Rita Bočiulytė

Ieškant harmonijos

Vasarą „Klaipėdos galerijoje“ ji pristatė savo naujausią tapybą, ją apibendrinusi vienu žodžiu „AuGam“, rugsėjo pradžioje I.Simonaitytės bibliotekos galerijoje „13L“ išskleidė skaitmeninės grafikos bei koliažų parodą „Juoda-balta“, o praėjusį šeštadienį jubiliejinę seriją pratęsė Palangos „Ramybės“ galerijoje, kur iki spalio 20-osios veikia jos retrospektyvinė kaligrafijos ir tapybos ekspozicija „Langas“.

Visose Lidijos parodose – nieko rėksmingo, drastiško, šokiruojančio. Tik grakščios linijos, subtili kompozicija, įspūdingi spalviniai santykiai, įvairios nuotaikos, simbolinės bei semantinės užuominos ir tiesiog preciziškas atlikimas. Kartu tai apglėbia daugiau nei du kūrybos dešimtmečius, autorei ieškant harmonijos su gamta ir pasauliu.

Harmonijos Lidija ieško gamtoje, nes gamta, anot menininkės, visada yra išmintinga, o jos motyvai – nepabostantys. Peizažas jos kūryboje inspiruoja lyrines būsenas, užuominas į paslaptingą pasaulį. Būtent tą pasaulį, kurį seniai užmiršome, kurį jautė ir suprato mūsų protėviai, dar nepraradę ryšio su gamta. Kaip pastebėjo dailininkės vyras rašytojas Algis Kuklys, „būdama jautri spalvai ir linijai, Lidija sukuria nuotaikas, savotišką bioenergetinį lauką. O tai suponuoja žmogaus – kaip subjekto – santykį su visu pasauliu, nes jis būna fragmentuotas įvairiomis reminiscencijomis. Kitaip sakant, žmogaus (subjekto) ir gamtos (objekto) stratifikacija gali būti sėkminga, jei ieškoma harmonijos. Tai šią menininkę išskiria iš kitų šiuolaikinių dailininkų, kuriems svarbiau rėksmingai nustebinti arba ignoruoti plačiai pripažintas menines vertybes“.

Siekia naujos išraiškos

Dailininkės L.Skačkauskaitės-Kuklienės jubiliejinė paroda I.Simonaitytės bibliotekos galerijoje žiūrovus pasitinka su naujais autorės grafikos darbais. Tik keli sukurti 2009-aisiais. Didžiąją dalį įvairaus formato kūrinių sudaro skaitmeninės grafikos kompozicijos su kaligrafijos ir koliažo akcentais („Baltieji pradeda ir laimi“, „Juoda-balta“, „Mandalos“, „Prašykite“ ir kt.). Tačiau ekspozicija prasideda kaligrafijos triptiku „Troba su dviem galais“. Tai ekspresyvūs, įtaigūs kūriniai, atlikti tušu ir teptuku. Akivaizdu, kad Lidijos kaligrafiją įkvepia poezija – M.Martinaičio, J.Strielkūno eilėraščiai. Jai labai svarbu užrašyti pasveriant, neskubant, pajuntant, kur yra žodžio ir prasmės pradžia. Grafinė žodžio išraiška, šriftas atspindi epochą, stilių, nuotaiką… Balta, juoda ir visa paletė žemės spalvų – šiltų, jaukių, subtilių… Lidija sako, kad suradus tinkamą motyvą, iš vieno darbo galima sukurti labai daug kitų.

Kitur matyti, kad siekdama kitos kokybės ir naujos, šviežesnės išraiškos, ji pasitelkė šiuolaikines technologijas. „Kompiuteriu galima pabandyti atrasti naujus dalykus, greičiau išgauti norimą efektą, – paaiškino menininkė. – Idėjų man netrūksta, bet įgyvendinti daug sunkiau, nes viskam reikia laiko. Laimė, kompiuteris pradėjo manęs klausyti. Tokie koliažiniai kaligrafijos ir kompiuterinės grafikos eksperimentai mano studijoje prasidėjo gal prieš metus.“

Kiekvienas jos kūrinys turi savo sukūrimo istoriją, stebėtoją verčia susimąstyti. Pasak pačios autorės, tai yra efemeriškas jausmų ir būsenų pasaulis, gal tik išreikštas užkoduotai.

„Kiekviena paroda – rimtas egzaminas, – prisipažino Lidija. – Kai darbai atsiduria kitoje, ne mano studijos erdvėje, apima didžiulė baimė, kaip jie atrodys, ar lūkesčiai išsipildys.“

Anot jos, lūkesčiai – visada didesni už tą vaizdinį, kuris susiformuoja galvoje. „O, kad ranka klausytų proto ir širdies!.. – atsiduso menininkė. – Tai profesionalumo siekis.“

Gyvenimo filosofija

„Labiausiai mėgstu duoną, obuolius ir lauko gėles, – prasitarė dailininkė per vieną vernisažą ir šypsodamasi pridūrė: – o jus pavaišinsiu ne vynu, o tobuliausiu gėrimu žemėje – grynu vandeniu.“

„Tokia mano gyvenimo filosofija, – vėliau paaiškino ji. – Žmogus turėtų stengtis, kad protas būtų blaivus, mąstyti aiškiai, šviesiai. Geriau netemdyti minčių ugniniu vandeniu. Nors pagal astrologiją vieną dieną per mėnesį nedraudžiama gerti raudonojo vyno.“

Ir į gamtą jos požiūris – kaip ekologės: „Mes vartojame nesustodami, nei mylim, nei gerbiam jos. O reikia su visom stichijom gyventi harmoningai. Aš stengiuosi. Visiems linkėti gero, nusiteikti pozityviai, mylėti žemę. Su laiku irgi reikia skaitytis, kaip su kitom stichijom. Keliuosi anksti, su saule, tik gultis su ja, deja, ne visuomet pavyksta.“

Ji kaligrafiją kuria, kai ramu, kai vyras ir abu sūnūs dar miega. O tapyti sako galinti bet kada, ir priešokiais.

„Tapyba – smagu, nes neįpareigojanti, viską darau intuityviai, – pasakojo Lidija. – O skaitmeninis darbas su kompiuteriu reikalauja logikos. Kaligrafijos vaizdiniams rastis padeda literatūra. Man labai patinka rašyti poeziją.“

Jos kūryba nevargina. Vargina monotoniški dalykai. „Gal nemalonus bendravimas, buities darbai…“ – įvardijo.

L.Skačkauskaitė-Kuklienė jau trejus metus būsimiems dizaineriams dėsto rašto meną ir grafinį dizainą. „Ne, – purto galvą, – šis darbas irgi nevargina. Su studentais įdomu – jie labai kūrybingi, talentingi.“

O prieš bet kokį nuovargį ji turi slaptą ginklą – jogą.

Vizitinė kortelė

Lidija Skačkauskaitė-Kuklienė gimė 1961 m. rugsėjo 12 d. Radviliškio raj.

1980 m. baigė Kauno S.Žuko taikomosios dailės technikumą, įgydama meninio audimo specialybę.

1987 m. baigė Vilniaus valstybinį dailės institutą (dabar – Dailės akademija), kurio Klaipėdos vaizdinės agitacijos katedroje (dabar – Klaipėdos vizua-liojo dizaino katedra) studijavo grafinį dizainą.

Nuo 1987 m. dalyvauja meno parodose, įvairiuose respublikiniuose ir tarptautiniuose kūrybiniuose projektuose.

2008 m. Vilniaus pedagoginio universiteto Kultūros ir meno edukologijos institute apsigynė edukologijos magistro laipsnį.

Nuo 1990 m. – Lietuvos šrifto ir kaligrafijos draugijos narė.

Nuo 1999 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narė.

2005 m. jai suteiktas LR meno kūrėjo statusas.

Nuo 2008 m. – tęstinio leidinio „Kaligrafijos sąsiuviniai“ kūrybinės grupės narė.

Nuo 2011 m. – Lietuvos grafinio dizaino asociacijos narė.

Dirba lektore Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos vizualiojo dizaino katedroje.

Po atviru Klaipėdos dangumi – tapytojo A.Karvelio reminiscencijos

Po atviru Klaipėdos dangumi – tapytojo A.Karvelio reminiscencijos

Po atviru dangumi, Klaipėdos legendinės bohemos pamiltame kieme uostamiesčio centre (Herkaus Manto g. 40A), rugsėjo 10-ąją klaipėdietis menininkas Arvydas Karvelis pristatė mobilią savo tapybos parodą. Ant drobės ir kartono tapyti jos paveikslai sukurti per pastaruosius 10 metų Danijoje ir Vokietijoje, Klaipėdoje buvo parodyti pirmąkart. Šią vietą autorius, ko gero, pasirinko neatsitiktinai. Ji tapytojui kelia daug gražių prisiminimų. Kad ir apie „Karvelines“ – jo jaunystės gimtadienius, kuomet toje istorinėje vietoje prie sienos pozuodavo tuometinė bohema, susirinkusi švęsti.

Vy­tau­to Pet­ri­ko nuo­tr.

Skulptorių „Viešas dialogas“ atviras diskusijai

Skulptorių „Viešas dialogas“ atviras diskusijai

Klaipėdos senamiestyje, viešojoje miesto erdvėje, iškilo šešios skulptūrinės kompozicijos. Tai ekspozicijos „Viešas dialogas“ organizatorių ir kūrėjų komandos atviras kvietimas žiūrovams padiskutuoti.

Goda Giedraitytė

Trimis pjūviais

Prieš kelis dešimtmečius Klaipėdą iš kitų Lietuvos miestų išskyręs kaip viešąja erdve besirūpinantį miestą, Smiltynės skulptūrų simpoziumas, savo rezultatus suguldęs Skulptūrų parke ir Danės upės krantinėje, šiandien fiksuojamas tik kaip pozityvus prisiminimas, deja, neįgavęs procesui užtikrinti būtino tęstinumo.

Ilgai mieste augo tik paminklai svarbioms sukaktims paminėti ar asmenybėms įamžinti, kas iš principo nėra peiktina, tačiau viešųjų erdvių humanizavimo ir miesto tapatybės identifikavimo atžvilgiu neprisideda prie sociokultūrinio miesto ryšio su žmogumi formavimo. Anot viešųjų erdvių specialisto Marcuso Neustettero, „miestas savo viešosiose erdvėse atskleidžia savąjį veidą ir demonstruoja išskirtinumą“.

Mažoji plastika mūsų mieste aktyviau pabiro prieš kelerius metus, parėmus miesto savivaldybei ir atsiradus privačioms iniciatyvoms. Minėtą skulptūrų simpoziumų tradiciją kiek mažesnėmis apimtimis, laiko atžvilgiu trumpesnėmis ekspozicijomis ir pasitelkiant lengvesnes medžiagas ėmėsi tęsti Klaipėdos apskrities dailininkų sąjunga ir jos Baroti galerija. Jau antri metai šios institucijos organizuoja simpoziumus, kurių kūrybinius rezultatus eksponuoja viešosiose miesto erdvėse. Anot projekto kuratoriaus Isroildžono Baroti, „idėja paprasta – išnešti profesionalų meną į viešas edves, skatinant žiūrovo ir kūrėjo dialogą, nes nė viena parodinė salė nesuteiks galimybės pamatyti ekspoziciją tokiam dideliam ir skirtingam žiūrovų kiekiui, kaip vieša miesto erdvė“.

Menas viešosiose erdvėse gali būti vertinamas trejopai: kaip meno kūrinys, kaip urbanistinio landšafto elementas ir kaip socialinis reiškinys, formuojantis komunikacinę terpę. Paanalizuokime šiųmetinę ekspoziciją „Viešas dialogas“ visais trimis pjūviais.

Meno kūrinys

Eksponuojamos šešios įvairiapusės autorių komandos – nuo jaunų alternatyvos atstovų iki Lietuvos meno pasaulyje pripažintų kūrėjų – sukurtos skulptūrinės kompozicijos. Tiesa, pasak meno teoretikės Rosalindos Krauss, „dabartinėms meninėms praktikoms erdvėje apibūdinti jau nebetinka terminas „skulptūra“, nes jas galima apibrėžti tik neigimo būdu: tai, kas nėra gamta, ir nėra architektūra.“ Tad kalbant apie viešųjų erdvių įmeninimą, tikslingiau būtų vartoti terminą „kompleksiškas aplinkos kūrimas“. Tačiau „Viešo dialogo“ eksponatai, nepaisant savo naratyvinių sprendimų inovatyvumo, nenutolsta nuo tradicinio trimačio objekto ir gali būti apibrėžiami kaip skulptūrinės kompozicijos.

Kūriniai plastiškai išbaigti, vizualiai įtaigūs, mastelio ir tūrio aspektais emociškai veikiantys, kompoziciškai vientisi, turinio prasme aktualūs, „žaidžiantys“ su mus supančia aplinka, dauguma atlikti vadovaujantis ready made stilistikos principais.

Pavyzdžiui, Dovydas Klimavičius savo kūriniui „Plyta“ panaudojo visiems gerai žinomą kelio ženklą. Ženklus sukabinęs į savotišką visomis kryptimis žvelgiančią vėjarodę, autorius kvestionuoja žmogaus vidinės laisvės ribas. Ar iš tiesų visuomenė riboja mūsų galimybes, ar tai mūsų pačių sąmonės labirintai kviečia pasirinkti lengviausią kelią?

Kūriniu „Dialogas“ moralizuoja ir Danas Aleksa: dvi žmonių figūros sėdi viena į kitą atgręžusios nugaras ir bendrauja virtualioje erdvėje. Tarp kėdžių – internetinis raizgalas, o salotinė skulptūros spalva – aliuzija į pirmųjų kompiuterių spalvinę gamą. Tai – socialiai angažuotas kūrinys, kviečiantis žiūrovą ne tik įvertinti meno kūrinį, bet ir susimąstyti apie jo nešamą idėją.

Funkcionali Lino Kutavičiaus „Gėlė“ („Pelėsis“) – ekomeno ir naujų technologijų panaudojimo pavyzdys. Gėlė visą dieną kaupia saulės energiją, o pražysta (arba nušvinta) tik sutemus. Tokiu būdu skulptūra ne tik puošia viešąją erdvę, bet ir atlieka svarbią apšvietimo funkciją.

Dekoratyvinėse Jono Gelčio („Palikuonis“ („Klonas“), Martyno Gaubo („Virusas“) ir Kazio Venclovo („Atlasas“) kompozicijose triumfuoja dydis ir medžiagiškumas – esminiai aplinką veikiantys elementai. Tačiau jei du zoomorfiniai gyviai puikiai įsikomponuoja juos supančioje erdvėje, suteikdami jai jaukumo ir netikėtumo įspūdį, tai iškili K.Venclovo skulptūros forma ir ažūrinis raštas intriguoja kiek kitokiu – kūniškos minties – girgždesiu.

Urbanistinio landšafto elementas

Analizuojant urbanistinius viešųjų erdvių sprendinius, dažniausiai atsižvelgiama į konkrečios vietos charakterio, landšafto ypatybes. Tačiau daug svarbiau, kad meno kūrinys ne tik įsilietų į duotą aplinką, bet ir pats ją kurtų. T.y., kad objektas ir jį supanti aplinka formuotų vieningą ansamblį. „Jei tarsime, jog pati erdvė diktuoja jos panaudojimo funkciją, tai reikš labai ribotą meninės raiškos galimybę. Pasaulinėje praktikoje kur kas dažnesnis atvirkštinis reiškinys – meninė akcija kokybiškai pakeičia erdvę“ (M.Neustetteras).

Tai akivaizdžiai liudija ir mūsų pristatomas projektas: stengtasi sukurti vieningą ekspoziciją esamoje geografinėje situacijoje. Urbanistinio landšafto atžvilgiu minėti objektai yra įtaigūs, jų užvaldomos teritorijos pagrįstos. Tokiu būdu jie humanizuoja (apgyvendina) visiems pažįstamą tūrinę erdvę – skverus tarp Didžiosios Vandens ir Tomo gatvių, kuria naują miesto erdvės ir praeivio santykį, skatina jų dialogą.

Kvestionuojant miesto tapatybės klausimą, šie kūriniai gal ir neatspindi išskirtinės klaipėdietiškos dvasios, tačiau jiems ir nebuvo keliamas toks uždavinys. Šiuo atveju svarbu pats jų buvimas. Pats reiškinys, atkreipiantis dėmesį į ne tik architektūros ir gamtos kuriamą viešąją erdvę.

Socialinis reiškinys

Kalbant apie šias skulptūras – kaip socialinį reiškinį, pasąmonėje kirba nuolatinis klausimas, kas turi rūpintis tokių objektų atsiradimu ir sklaida mieste.

Pavieniai fundatoriai? Bet tuomet kyla meninio lygio klausimas, nes užsakovas dažniausiai diktuoja savo norus ir turi savo skonį. Patys menininkai, juos vienijančios asociacijos (kaip ir šiuo atveju)? Jie dažniausiai neturi lėšų savo kūriniams finansuoti, o fondų paramos vos užtenka ambicingiems projektams. Savivaldybė? Tačiau pagal įstatymus ji neprivalo rūpintis profesionalaus meno sklaida, o gali tik prisidėti prie miestui aktualių kultūros projektų paramos.

Greičiausiai reikia kalbėti apie jungtinę sąveiką, kooperuojant kūrybines idėjas ir lėšas – savivaldybės, verslo struktūrų, miesto bendruomenės. Užsienio praktika įpareigoja miesto vystytojus, statybines bendroves skirti tam tikrą procentą savo pajamų viešųjų erdvių sutvarkymui. Tuo tikslu skelbiami konkursai, parenkami meno kūriniai. Turint omeny Lietuvoje klestėjusį statybų bumą, galime tik įsivaizduoti, kiek viešųjų erdvių būtume sutvarkę.

Tačiau, kaip teisingai pastebėjo menotyrininkas Ignas Kazakevičius, „Lietuvoje nėra „įmeninimo strategijų“, meno viešosiose erdvėse programų, t.y. nėra suformuluota idėjų pateikimo, konkursų ir viešo visuomenės vertinimo sistema, nėra apibrėžtos galimybės, kur menininkas galėtų reikštis. O juk „gyva ir intensyvi viešojo meno programa gali pasiūlyti plačias miesto aplinkos gerinimo galimybes, didinant viešųjų erdvių priimtinumą, ir plėtoti socialinę sanglaudą“ (M.Neustetteras).

Projekto autoriai irgi tikisi, jog jis tęsis, o mieste gimusioms skulptūroms atsiras nuolatinė ekspozicinė erdvė, ne tik laikinas prieglobstis. Tokiu būdu senamiestis būtų gaivinamas realiai, o ne tik kalbomis. Idėja yra, reikalingas tik palaikymas. Miesto valdžios, verslo atstovų, pačių miesto gyventojų.

Kaligrafija – ant burių

Kaligrafija – ant burių

 

Klaipėda ne be reikalo vadinama Lietuvos kaligrafijos sostine. Šį vardą menininkai ruošiasi darsyk patvirtinti tarptautiniu projektu „Kaligrafija Klaipėdai”.

Kad uostamiestis pagarsėtų kaip Lietuvos kaligrafijos sostinė, itin prisidėjo garsus kaligrafijos meistras prof. Algis Kliševičius (1950–2008). Jo dėka per pastaruosius du dešimtmečius Klaipėdoje susibūrė stipri kaligrafija besidominčių menininkų grupė, kuri tęsia Antano Kučo, Alberto Gursko ir kitų Lietuvos kaligrafijos meistrų suformuotas tradicijas.

Klaipėdoje inicijuotos ir surengtos keturios svarbiausios Lietuvos rašto meno ir kaligrafijos parodos, nuolat organizuojami įvairūs kaligrafiniai projektai. Kaligrafijos menui populiarinti ir propaguoti čia leidžiamas vienintelis Lietuvoje tęstinis leidinys „Kaligrafijos sąsiuviniai“.

Kitąmet rugpjūtį bus švenčiamas Klaipėdos 760 metų jubiliejus. Norima jį paminėti dar labiau pagarsinant rašto meno unikalumą ir svarbą. Todėl organizuojamas tęstinis tarptautinis projektas „Kaligrafija Klaipėdai“, kurį sudarys keli etapai.

Pirmajame etape bus surengtas tarptautinis kaligrafijos darbų konkursas, kurio metu atrinkti kūriniai jau gruodį visuomenei bus pateikti Prano Domšaičio galerijoje – tarptautinėje kaligrafijos ir rašto meno parodoje „Kaligrafija ant burių”.

Antrajame etape (2012 m.), siekiant kuo platesnio šiuolaikinės pasaulio menininkų kaligrafų kūrybos pristatymo, ketinama atrinkti 10–14 šios parodos darbų, kurie bus atspausdinti ant burių ir 2012 m. vasarą eksponuojami viešoje erdvėje – Danės upėje. O trečiajame etape (2013 m.) paroda keliaus po kitus Lietuvos miestus ir užsienį.

Ją lydės edukacinė programa, įgalinsianti supažindinti visuomenę su rašto estetika ir spaudos svarba. Parodos kuratoriai – klaipėdiečiai grafikai kaligrafai Lidija Skačkauskaitė-Kuklienė ir Mindaugas Petrulis, menotyrininkė Goda Giedraitytė.

Parodoje kviečiami dalyvauti visų sričių profesionalūs menininkai ir studentai, kuriantys kaligrafijos, šrifto, tipografijos ar rašto meno srityse. Laisvai rašto meno plotmėje interpretuoti darbai taip pat bus priimami.

Projekto organizatoriai kviečia menininkus iki spalio 31 d. pateik-ti darbus, atspindinčius Klaipėdos dvasią. Daugiau informacijos el. paštu goda.giedraityte@gmail.com arba lydyja1@gmail.com.

„Durų” inf.

Nuasmenintas pasaulis

Nuasmenintas pasaulis

Uostamiesčio Fotografijos galerijoje veikiančioje pirmojoje personalinėje Liudo Andrikio parodoje – septynios fotografijos, sujungtos vienu intriguojančiu pavadinimu „Pussy magnet“.

Danguolė Ruškienė

Kaip teigiama parodos anotacijoje, pussy magnet sąvoka anglakalbių žargonu reiškia vaikiną, kurio erotiniams kerams negali atsispirti nė viena moteriškos lyties atstovė. Jauno autoriaus darbuose, iš kurių pusė jau matyti praėjusių metų parodoje „Kiti“, – fiktyvus pasaulis, kuriame išgalvotas situacijas konstruoja išgalvoti personažai. Klaipėdoje pa-roda veiks iki spalio 7-osios.

Provokacija pačiam sau

Nuo vaikystės fotografuojantis, skirtingus socialinius vaidmenis realiame gyvenime atliekantis autorius, startavo su kiek neįprastu ir provokuojančiu kūrybiniu pareiškimu.

Inspiruotas FLUXUS idėjų, Liudas susikonstravo savitą žaidybinę meno ir kūrybos sampratą, kurią drąsiai deklaruoja jau pirmojoje savo parodoje. Anot autoriaus, jis vadovaujasi nuostata, kad „kūryba, menas yra pokštas, provokacija“, ir, noriai atsiribojęs nuo įprastų savo socialinių vaidmenų bei pareigų, įsijungia į naujus vaidmenis ir naujas situacijas.

Linkęs eksperimentuoti temomis ir žanrais, Liudas yra kur kas konservatyvesnis kūrybai pasirenkamos technikos atžvilgiu. Gana anksti susipažinęs su analoginės fotografijos subtilybėmis, jis ir šiandien fotografuoja analogine kamera. Autoriui svarbus ne tik šios technikos diktuojamas kūrybinis procesas, bet ir netikėtumo momentas, kada galutinį rezultatą sąlygoja ne tiek jis pats, kiek atsitiktinumas.

Lengvabūdiška kūrinių nuotaika iš pradžių užprogramuoja atsainų ir ironišką suvokėjo požiūrį, tačiau jokiais būdais neliudija analogiškos paties autoriaus nuomonės. Parodoje pristatomi kūriniai tam tikra prasme – jo savirefleksijos. Provokacija ne tiek visuomenei, kiek pačiam sau. Kruopščiai režisuojamose situacijose išryškėja paties autoriaus atsiribojimo momentas. Viena vertus, jis beveik visuomet dalyvauja neįprastose orgijose, kita vertus – jis maskuoja savo asmenybę, pasislėpdamas po kauke, pasitraukdamas į antrąjį planą ir tokiu būdu išvengdamas dominavimo. Elgesio natūralumas pranyksta ne tik užmaskuojant savo veidą, paslepiant emocijas, bet ir pasitelkiant butaforiją. Tai jau teatrališkos fotografijos tendencijos, kurioms autorius noriai paklūsta.

Netikėti jo pasirodymai kadre suponuoja ir atsitiktinumo momentą, kuris konstruoja intriguojančias ir daugiau ar mažiau paveikias sąsajas su esamu laiku.

Užkrečia spontaniškumu

Taip be didesnių pastangų žaidybinė fotografijų maniera tampa beveik įtikinama erotizuotų orgijų dokumentika. Stebina tai, kad autorius to pasiekia nesąmoningai. Žaisdamas pats, įtraukdamas į žaidimą žavias partneres, jis įtraukia ir suvokėją. Norom ar nenorom tampi keistų scenų ir keistų įvykių dalyviu. Aiškiai suvokdamas režisuojamo pasaulio fiktyvumą, savanoriškai įsitrauki į imituojamą laisvą, neįpareigojančią atmosferą, užkrečiančią savo spontaniškumu. Nors nuoseklumo stokojantys subjektų veiksmai sunkiai nuspėjami ir dramatinė linija akivaizdžiai trūkinėja, atsirandančios pauzės tampa savotišku išsigelbėjimu, tam tikra erdve subjektyvioms suvokėjo interpretacijoms.

Mažiau įprasta ir tai, kad pagrindinis geismų objektas čia – vyriškos lyties atstovas. Netikėtai atsirandantis kadre, natūraliai įaugantis į jo prasminį audinį, vėliau nepastebimai eliminuojamas iš jo. Visi prasminiai ženklai dėliojami būtent aplink jį – kaip centrinę kadro figūrą, ne tik sugeriančią silpnosios lyties dėmesį, bet ir drastiškai transliuojančią patriarchalines sąvokas. Jis – kaip šmėkla, pasirodanti ir pradingstanti vien tam, kad įmagnetintų lauką aplink savo heroję. Tačiau ir jam pasitraukus moteris netampa padėties, situacijos valdove. Nors personažai draugiškai kaitaliojasi vietomis, į pirmąjį planą išeidami tai vienas, tai kitas, žongliruodami iš principo tomis pačiomis vizualinėmis sąvokomis, neabejotinai vyro figūra išlieka dominuojanti.

Tai, ką šioje parodoje rodo Liudas, ko gero, mažai ką bendro turi su asmens tapatybės paieškomis. Visa tai veikiau pasitelkiama kaip jos nepastovumo ir fragmentiškumo įrodymas. Tikrovėje egzistuojantis statusas, formuojantis atitinkamus elgesio modelius, veikiamas tiek kultūrinės aplinkos, tiek ir istorinės patirties, čia tampa visiškai nebeaktualus. Todėl konstruojamos individo struktūros neatspindi vaizduojamų subjektų identiteto, akivaizdžiai maskuoja jų asmenybę. Čia žmogus tampa ženklu, nuoroda, užprogramuojančia lengvabūdišką ir žaismingą fotografijos stilių. Gilesnio turinio ir prasmių paieškos šiuo atveju atrodo visiškai bergždžios.

Intriga mezgasi

Skirtingai nuo simuliuojamų situacijų ir veiksmų, fiksuojamų herojų aplinka išlaiko autentiškumo bruožus. Tai – praeities palikimas, kuris čia pateikiamas kaip vertybė, modernaus ir šiuolaikiško gyvenimo nepaliestas reliktas. Tai – kasdienės, buvusios buities ir būties liudijimas, kartu ir fonas įsibėgėjusioms autoriaus mintims, prašokančioms kelis dešimtmečius ir nukeliančioms suvokėją ant ano meto platformos.

Liudo fiksuojami praeities žavesio pritvinkę kambariai – vis dažniau menininkų eksploatuojamas laukas. Čia jis klaidina, pasiūlydamas sunkiau ar lengviau atmenamų laikų versiją, gana stipriai disonuojančią su šiame lauke funkcionuojančiais nenuginčijamus modernumo ženklus turinčiais subjektais. Toks kadro dvilypumas tik sustiprina abejones dėl vaizdo autentiškumo – kaip tikrovės fakto – galimumo.

Fotoaparato objektyvas pasitinkamas kruopščiai pasirengus. Akivaizdus pozavimas tampa įžūlia provokacija, intriguojančia suvokėją savo neapibrėžtumu. Autorius akivaizdžiai koketuoja su žiūrovu. Pamėtėjęs kelias užuominas, vėliau jį palieka kaip nepatyrusį partnerį, stokojantį jo kuriamame pasaulyje ne tik patirties, bet ir žinių. Rekonstruoti pasakojimo praktiškai neįmanoma. Pauzių daugiau nei vaizdų. Sąstingio daugiau nei veiksmo. Yra preliudija, mezgama drama, bet iki atomazgos taip ir neprieinama. Sąmoningai ar ne, tai paliekama nuspręsti pačiam.

Atrodo, kad fotografas nesiima jokių gudrybių. Nėra ypatingų rakursų. Šviesos srautai beveik nevaldomi, koloritas įprastas. Tačiau intriga mezgasi. Nors autoriaus transliuojama žinutė nėra iki galo perskaitoma, galbūt todėl ir nepakankamai paveiki, bet žaidybinė kūrinių nuotaika konstruojama sėkmingai. Fiktyvios, teatrinės metaforos su akivaizdžiais popmeno ženklais ir kičo citatomis yra jau įprastas reiškinys ne tik pasaulinėje, bet ir Lietuvos fotografijoje. Tačiau, tenka pripažinti, kad vietiniame kontekste tai vis dar skamba pakankamai gaiviai.