G.Giedraitytė: nemoku ramiai sėdėti

G.Giedraitytė: nemoku ramiai sėdėti

 

Rita Bočiulytė

r.bociulyte@kl.lt

Šiandien „Švyturio menų doke“ prasideda tris dienas truksiantis Klaipėdos menininkų grupės „Žuvies akis“ rengiamas 6-asis tarptautinis šiuolaikinių menų festivalis „Plartforma“. Jo organizatorė klaipėdietė menotyrininkė ir kultūros vadybininkė Goda Giedraitytė šiemet „Plartforma“ rūpinasi visais aspektais – nuo programos iki dalyvių maitinimo. Ir tai ne vienintelis meno projektas, kurio ėmėsi jauna moteris per motinystės atostogas.

Savanorystės metais

– Iš kur tokiems dalykams imate laiko, energijos ir idėjų, augindama mažą vaikelį?

– Šis festivalis irgi buvo mano kūdikis, gimęs po 2004 metais koordinuoto „SEAS“. Tuomet sumąsčiau, kad reikia tęsti tokią menų sintezės festivalio idėją, daviau jam vardą „Plartforma“, kelerius metus organizavau. Paskui, dirbant savivaldybėje (Klaipėdos kultūros skyriaus vedėja – R.B. past.), nebuvo galimybės kaip reikiant įsilieti į festivalio organizavimą, o šiemet tokia proga pasitaikė, ir štai aš čia.

Nors šiuo metu vaikelį auginanti mama – yra svarbiausios mano pareigos. Vis juokiuosi, kad šie metai ES paskelbti savanorystės metais, tai todėl, kai vaikelis miega, ir darbuojuosi visuomenės labui. O jeigu rimtai, jau taip toji mano natūra „surėdyta“. Nemoku ramiai sėdėti, galvoje nuolat kirba sumanymai, idėjos. Norisi juos realizuoti, kiek tai įmanoma.

– Kas tai per projektai?

– Šiemet laimėjome Kultūros ministerijos ir OSFL fondo konkursą „Regionų atskirties mažinimui“, ir su menininkų grupe „Žuvies akis“ apkeliavome 17 Klaipėdos regiono mokyklų bei vaikų globos namų, kuriuose rodėme šokio spektaklį vaikams. Pateikėme paraišką R.Boscho fondui, ir „Žuvies akies“ nariai dvi savaites stažavosi Diuseldorfe (Vokietija). Šiuo metu vykdomi projektai – „Kaligrafija ant burių“ (kartu su L.Kukliene ir M.Petruliu) ir tarptautinis šiuolaikinių menų festivalis „Plartforma“, taip pat tarptautinių projektų „Kedja“ ir „DNA“, kurių partneriai esame, administravimas. Ir dar keli mažesni reiškiniai, apie kuriuos nesismulkinsiu.

Unikali galimybė

– Per penkis „Plartformos“ festivalius jau susiformavo specifiniai renginio bruožai. Kuriuos pati labiausiai branginate ir kodėl?

– Visų pirma, tai pačią festivalio koncepciją – įvairūs meno žanrai, įvairios šalys – viskas viename sūkuryje. Šiuolaikinio meno Klaipėdoje nėra gausu, todėl šis festivalis – unikali galimybė pajusti, kuo alsuoja dabarties kūrėjai teatro, muzikos, šokio, cirko, dailės ir kitose srityse. Antra vertus, dažniausiai festivaliai skirti vienam žanrui, o šiame – įvairių menų paletė. Tokiu būdu festivalis kaskart novatoriškas, nes kasmet pasiūlo naujų žanrų projektų. Be to, tai patrauklu žiūrovui, kuris viename festivalyje gali susipažinti su skirtingomis meno raiškomis. Tai – unikalus dalykas, gal tik Šiaulių „Virusas“ panašią misiją vykdo.

Taip pat „Plartforma“ neatsiejama nuo pačios netradicinės erdvės – urbanistinio uosto landšafto. Tai visada dovanoja netikėtas emocijas ir įspūdžius. Norisi parodyti, jog net ir, regis, nepritaikytoje erdvėje galima atverti įstabius meno akivarus.

Vertinga „Jaunųjų kūrėjų platforma“, leidžianti pris(is)tatyti jauniems, debiutuojantiems menininkams. Tai galimybė tiek patiems kūrėjams pasirodyti, išbandyti savo jėgas, tiek žiūrovams pamatyti ateinančius. Apskritai edukacinis festivalio aspektas svarbu, nes tai ne tik atskirų projektų pristatymas, bet ir supažindinimas su šiuolaikinio meno specifika, tendencijomis.

Tapo reprezentacinis

– Kuo šiųmetė „Plartforma“ bus kitokia, skirsis nuo ankstesnių?

– Klaipėdos savivaldybė šiemet „Plartformą“ įtraukė į reprezentacinių festivalių sąrašą. Tai mums didelė garbė ir, suprantama, atsakomybė. Be to, pati organizacija „Žuvies akis“ kartu su šiuo festivaliu tapo tarptautinio menų tinklo „DNA: Development of New Art“ partnere, remiama ES Kultūros programos. Abi šios pozicijos teigiamai atsiliepė ir festivalio biudžetui, tai iš karto sudarė galimybes pasikviesti daugiau užsienio atlikėjų, organizuoti platesnę reklaminę kampaniją.

Šiemet pristatome net 13 projektų, 7 iš jų – užsienio kūrėjų. Skirtumas nuo ankstesnių festivalių – orientacija į Centrinės Europos menininkus: atsivežame projektus iš Vengrijos, Čekijos, Slovėnijos. Taip pat pristatysime Prancūzijos, Nyderlandų ir Estijos menininkus.

Šių metų festivalio naujiena – žiūrovų teisėmis atvyksta visi DNA tinklo prodiuseriai iš 7 valstybių: Danijos, Vokietijos, Čekijos, Lenkijos, Slovėnijos, Slovakijos bei Vengrijos. Tad garsiname festivalį, kartu Klaipėdą bei Lietuvą ir už šalies ribų.

Reklamos atžvilgiu šiemet pirmąsyk turėjome galimybę anonsuoti festivalį nacionalinės televizijos eteryje, išleidome renginio katalogą. Šie gal ir maži žingsneliai liudija, kad festivalis auga ir stiprėja.

Akcentuoja menų sintezę

– Kaip galima pastebėti iš programos, šeštajame festivalyje dominuos šiuolaikinis šokis – tai atsitiktinumas ar dėsningumas?

– Iš tiesų rengdami programą akcentavome menų sintezės projektus. Ir stengėmės atrinkti tokius, kuriuose vyrautų ir muzika, ir videomenas, tačiau šiuolaikinėje praktikoje šokis neretai tampa įvairių sintezės projektų dalimi, gal todėl ir susidaro įspūdis, jog dominuoja šokio projektai. Grynojo šokio pristatome tik 5 projektus, dar 4 atstovauja sintetiniams menams – šokio filmams, šokio operai ar videoperformansui.

Koją pakišo ir šiemet iš savo įprastos datos pajudėjęs „Sirenų“ festivalis: dėl susidubliavimo laike teko atsisakyti poros sutartų teatrinių projektų.

Festivalio programa iki paskutinės minutės yra kintantis reiškinys, nes dėl žmogiškųjų faktorių ar socialinių pokyčių ima viskas ir apsiverčia aukštyn kojomis.

– Bet jau turbūt aišku, kokie vizualiniai projektai šiemet papildys „Plartformą“?

– Pristatysime du šokio filmus. „Žuvies akies“ prodiusuota „Pasaka“ – vienas pirmųjų šio žanro filmų Lietuvoje, šiemet pateiktas ir „Scanoramos“ trumpojo metražo filmų programos konkursui. Kūrėjai iš Nyderlandų parodys trumpą, bet itin įtaigų filmą apie uostą. Tai kūrinys, tiesiog sukurtas „Plartformai“, nes sujungia ir meną, ir uosto erdves.

Taip pat labai džiaugiamės, jog šiemet bendradarbiaujame su tapytoju klaipėdiečiu Rolandu Marčiumi, kuris specialiai festivaliui kuria keturis didelio formato tapybos darbus ant tentų. Jie bus pritvirtinti ant išorinių doko sienų – kaip vieša ekspozicija.

Tai būtina pamatyti

– Festivalio programa – įspūdinga ir gausa, ir įvairove. Vis dėlto ne visi norintys turės tiek laiko ir pinigų, kad pamatytų viską. Ko jokiu būdu neturėtų praleisti šioje „Plartformoje“ publika, besidominti šiuolaikiniu menu?

– Šiemet turime tris tikrai išskirtinius projektus. Tai prancūzų grupės „A.lter S.essio“ šokio spektaklis „Loss-Layers“, V.Jankausko šokio teatro spektaklis „Budėjimai“ ir estų šokis-instaliacija „Kūnų grobikai“. Du pirmieji išsiskiria vizualia estetika, šviesos ir tamsos žaisme, o trečiasis – netradiciniu erdviniu sprendimu (šokama metaliniame narve) bei akrobatiniais judesiais. Visi projektai buvo nominuoti arba įvertinti atitinkamais apdovanojimais. Pavyzdžiui, V.Jankauskas už šio spektaklio choreografiją gavo aukščiausią Lietuvos teatro apdovanojimą – Auksinį scenos kryžių.

Tačiau būtina pamatyti ir netikėtus meninius sprendimus: spektaklį „Aš čia, tu ten“, kuriame vaidinama grojant akordeonais, arba šokio operą „Dykra“, kur solistas tampa ir šokėju, o šokėjai – choru. Įspūdingas slovėnų teatro projektas „Šajning“, kurio kulminaciniai elementai konstruojami pasitelkiant šviesą (spektaklis bus su lietuviškais subtitrais, tad nereikėtų baimintis dėl kalbos barjero).

Organizatoriams labai sunku išskirti kelis svarbiausius, nes kiekvienas projektas yra unikalus ir įdomus. Todėl šiemet tikrai stengėmės išlaikyti priimtinas bilietų kainas, studentams darome 50 proc. nuolaidą. Siūlome įsigyti ir vienos dienos bilietą, kuris sutaupys iki 40 proc. išlaidų. Festivalio tikslas yra sudaryti galimybes, kad kuo daugiau žmonių pamatytų kultūros vertybes. Todėl šiemet nusprendėme Klaipėdos universiteto Režisūros ir Choreografijos katedrų studentams padovanoti pirmąją festivalio dieną. Festivalio atidarymo renginiuose šiandien jie galės apsilankyti nemokamai.

– Ar kitąmet „Plartforma“ sugrįš?

– Sugrįš būtinai. Dėl to esame įsipareigoję tiek miesto savivaldybei, tiek ir ES. Tiesą sakant, šio festivalio visų pirma reikia mums patiems. Tai – būdas išreikšti save, sukurti kažką gražaus ir naudingo savo miestui, prisidėti prie jo kultūrinės raidos. Tikime festivalio misija ir dėkojame ištikimiems žiūrovams. Iki pasimatymo jau šiandien.

Muzikos permainos – kažkur ten, toli, anapus

Muzikos permainos – kažkur ten, toli, anapus

Rugsėjo 21-ąją Klaipėdoje prasidėjo septintasis šiuolaikinės muzikos festivalis „Permainų muzika“, o su juo – ir naujas, jau aštuntasis Klaipėdos koncertų salės sezonas. Kaip ir kiekvienais metais, festivalis truks apie mėnesį, publikos vertinimui bus pateikti aštuoni koncertai.

Danguolė Vilidaitė

Kinta forma

Šiek tiek keičiasi festivalio forma: nebeturėsime taip pamėgtų videoklubo susitikimų su žymiais Lietuvos meno žmonėmis jų paskaitose ir videoperžiūrose. Šiais metais taip pat atsisakyta koncertų vedėjų funkcijos. Atsiradusias spragas žada užpildyti informatyvūs lankstinukai ir valandos trukmės prieškoncertiniai susitikimai su kompozitoriais ir atlikėjais.

Tokių valandėlių bus net penkios. „Permainų muzikos“ organizatorei kompozitorei Loretai Narvilaitei pavyko pasikviesti, sakyčiau, net labai gausų kompozitorių būrį, ne tik lietuvių ir ne tik Vilniuje gyvenančių. Jau matėmės su Mindaugu Urbaičiu ir Raminta Šerkšnyte, su sėkmingai savo kūrybinę veiklą užsienyje tęsiančiais Vykintu Baltaku (Belgija) ir Ignu Krunglevičiumi (Norvegija), ir su performanso meistrais iš Vokietijos Gerhardu Stäbleriu bei Kunsu Shimu.

Dar laukiantys susitikimai irgi turėtų būti labai įdomūs – juk kažkiek prisiliesti prie kūrėjo, jo „virtuvės“, bandyti nors šiek tiek sau praskleisti kūrimo paslaptį visada traukia. O tai, kad po koncertų publika dar gali atskirai šiems menininkams padėkoti, festivaliui suteikia papildomo orumo.

Modernesne gaida

„Permainų muzikoje“ išgirsime ir modernesnių projektų su elektronika ir vaizdo projekcijomis, įvairesniais šviesos efektais, choreografija. Netikėti turėtų būti Latvijos radijo choro, dainuojančio šiuolaikinę muziką a cappella principu, ir kontrabosų ansamblio iš Italijos „Ludus Gravis“ pasirodymai.

Bet didžiausia šių metų dovana Klaipėdos klausytojams laikyčiau spalio 11-osios koncertą „Smėlio laikrodžiai“. Tai bendras lietuvių ir italų darbas, inicijuotas kompozitorės Justės Janulytės, kurį galima įvardinti kaip garso, vaizdo, laiko ir erdvės teatrą (fragmentą rasite čia: http://www.mic.lt/lt/news/view/1063). Šį renginį ypač siūlyčiau aplankyti šiuolaikinės muzikos skeptikams.

Primenu, kad „Smėlio laikrodžius“ pasaulyje lydi nepaprasta kūrybinė sėkmė. Po premjeros 2010-ųjų „Gaidos“ festivalyje, jie spėjo apkeliauti vos ne visus svarbiausius festivalius Berlyne, Amsterdame, Niujorke, Sidnėjuje, Glazge, Varšuvoje ir t.t. Koncertinė geografija dar plečiasi.

Grąžina pasitikėjimą

Vertindama pirmąjį šių metų „Permainų muzikos“ koncertą „Skambantis horizontas“, taikyčiau pasakymą, kad tokia muzika grąžina pasitikėjimą šiuolaikiniu menu.

Ypač tai tinka R.Šerkšnytės opusui „Vasarvidžio giesmė“ – tobula kompozicija, padaryta kažkaip moteriškai jautriai, jausmingai ir kartu matematiškai labai tiksliai. Klaipėdos kamerinį orkestrą (meno vadovas Mindaugas Bačkus) ir dirigentą Modestą Pitrėną galima atskirai pagirti už šio kūrinio precizišką ir išraiškingą interpretaciją, frazuotė ištobulinta iki mažiausių detalių.

Kiti skambėję kūriniai – I.Stravinskio groteskiškas Concerto in D (1946 m.), vaizdingasis L.Narvilaitės „Anapus horizonto“ (2006 m.) fleitai (Vytenis Giknius), mušamiesiems ir styginių orkestrui, ritmiškai intensyvus, motoriškas M.Urbaičio „Hard Talk“ (2010 m.), poetiškai dramatiškas prancūzų kompozitoriaus ir mušamųjų atlikėjo E.Sejourne’o koncertas vibrafonui ir kameriniam orkestrui (1999 m.).

Pavelo Giunterio solo, kaip visada, buvo virtuoziškas, spalvingas, be priekaištų. Kartais atrodydavo, kad atlikėjas gyvena savo ritmu ir savajame, mums nepasiekiamame laike. Visus, manyčiau, sužavėjo gražus ir dainingas vibrafono garsas pirmoje E.Sejourne’o koncerto dalyje, netikėti obertonai, išgaunami per instrumento plokšteles braukiant stryku.

Elektroniniai atradimai ir kita

Antrasis festivalio vakaras, pavadinimu „Meilės daina ir išsiskyrimas“, buvo skirtas kompiuterinės ir elektroninės muzikos garsams, vaizdo projekcijai, performansui. (Didžioji jo dalis lengvai būtų įsiliejusi į festivalio „PLArTFORMA“ programą.)

Išgirdome ir pamatėme daug įdomių struktūros prasme ir visai skirtingų kūrinių.

Koncerto centru tapo dvi Argentinos kompozitoriaus Alejandro Viňao (šiuo metu gyvena Anglijoje) kompozicijos „Go“ (1981 m.) kompiuteriui ir „Chant D‘Ailleurs“ (1991 m.) sopranui ir kompiuteriui – šis menininkas laikomas vienu iš žymesnių dabarties elektroninės muzikos kūrėjų, įvertintas ne vienu reikšmingu apdovanojimu.

„Chant D‘Ailleurs“ tiriamos ne tik akustinės kompiuterinės ir elektroninės muzikos galimybės, bet ir žmogaus balsas. Dainuodama tris įsivaizduojamo pasaulio giesmes, sopranas Rita Balta (dabar gyvena Vokietijoje), atrodo, turėjo atrasti visas įmanomas ir neįmanomas savo balso galimybes, emocines spalvas, melizmų variantus, garso išgavimo būdus (net labai egzotiškus). Sudėtinga partitūra. Turbūt ir grafiškai atrodo įdomiai.

Apie meilę įvairiai

Švelniau, melodingiau ir mūsų klausai įprasčiau skambėjo V.Baltako „Pažeistasis šešėlis“ (1993 m.) sopranui, įrašui ir vaizdo projekcijai (Gintaras Šeputis) ir M.Urbaičio „Meilės daina ir išsiskyrimas“ (1979 m.) balsui ir vėluojančiai sistemai. Gražios, dėmesio vertos kompozicijos, atliktos nepriekaištingai.

I.Krunglevičiaus darbai žavėjo savo idėjų paprastumu ir genialiu išbaigtumu. „Nakties muzikoje“ („Nachtmusik‘, 2006 m., sukurta kartu su Raymond Ingar Berge) žaidžiama W.A.Mozarto serenados vaizdo įrašu, įvairiai derinant atlikėjus, gerą ir blogą atlikimo variantą. „Riteryje“ („The Knight“, 2009 m.) violončelei, kontrabosiniam klarnetui ir vaizdo projekcijai ironiškai pateikiama meilės istorija, kai vienas iš įsimylėjėlių nori visiškai užvaldyti kitą. Ekrane užrašytas elementarus tekstas perteikia dialogą, kurio įtampa vis auga ir baigiasi vieno ekrano vaizdo išjungimu – po „smūgio“ (garsas imituojamas violončelės čirpimu). O muzika gi skamba elementari, monotoniška.

G.Stäblerio juokingi performansai pagyvino bendrą šio koncerto nuotaiką.

Vis dėlto… Vertindama pirmuosius „Permainų muzikos“ koncertus, su rūpesčiu galėčiau konstatuoti – nei vienas, nei kitas nesulaukė tinkamo publikos dėmesio. Tam klaipėdietiškam užsispyrimui, nenorui šiuolaikinę muziką priimti ar bent jau su ja susipažinti gerai tiktų L.Narvilaitės kūrinio „Anapus horizonto“ pavadinimas, tik kita, ne teigiama prasme. Dažnai geriausi dalykai, vykstantys mūsų mieste, taip ir nesuleidžia šaknų giliau, lieka ten, kažkur toli, anapus.