LITERATŪRA ŠIANDIEN
www.durys.daily.lt
Sudarytojas Gintaras Grajauskas
grajauskas@gmail.com
J.Šikšnelis: nesirengiu poste prisnūsti
Rita Bočiulytė
r.bociulyte@kl.lt
Rugsėjo vidury vykusiame Lietuvos rašytojų sąjungos (LRS) Klaipėdos skyriaus ataskaitiniame-rinkiminiame susirinkime išrinktas naujas skyriaus pirmininkas bei valdyba.
Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos Gerlacho palėpėje susirinkę 20 iš 23-ų uostamiesčio, Klaipėdos rajono, Palangos, Kretingos, Skuodo, Plungės ir Mažeikių rašytojų – LRS narių, neužtrukę nė pusantros valandos, atviru balsavimu nusprendė, kas jiems vadovaus artimiausius ketverius metus. Ryškia balsų dauguma (15) skyriaus pirmininku išrinktas klaipėdietis rašytojas Juozas Šikšnelis.
Birželio 1-ąją staiga mirus ilgamečiam LRS Klaipėdos skyriaus pirmininkui Rimantui Černiauskui, šis postas iki šiol buvo tuščias. Į jį galėjo kandidatuoti bet kuris skyriaus narys, pateikęs susirinkimui veiklos programą.
Pretendentų buvo trys – poetė, prozininkė ir vertėja Nijolė Kliukaitė-Kepenienė, poetas Dainius Sobeckis ir prozininkas J.Šikšnelis. Kalbėdamas susirinkime, jis akcentavo būtinybę ieškoti naujų veiklos formų, atgaivinti prigesusį rašytojų tarpusavio bendravimą ir iškelti rašytojo vardą, pastaruoju metu nuvertintą visuomenės akyse.
„Dirbsiu ne vienas, su valdybos nariais pasiskirstyme, kas už ką bus atsakingas – dirbsime visi“, – sakė „Klaipėdai“ J.Šikšnelis.
Į LRS Klaipėdos skyriaus valdybą išrinkti rašytojai Vytautas Čepas, Gintaras Grajauskas, Elena Karnauskaitė, N.Kepenienė, Algis Kuklys, Daiva Molytė-Lukauskienė, Rolandas Rastauskas ir D.Sobeckis.
Žino, ko nori
– Ką manote apie šį postą? Ar rašytojui jis prideda autoriteto, kokių nors galių? Nebaisu bristi į šią upę? Kita vertus, gi turite vadovavimo patirties… Įdomu, jūs demokratas ar autokratas? – apipyliau klausimais naująjį Klaipėdos rašytojų vedlį J.Šikšnelį.
– Daugeliui kyla klausimas: kodėl Šikšnelis sutiko kelti savo kandidatūrą į Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkus? Neatsakysiu. Tegul kiekvienas savaip spėlioja, bet tvirtai pareiškiu: ne dėl to, kad du rašytojai, iškėlę savo kandidatūras, man būtų nepriimtini. Ir ne dėl to, kad vertinčiau save labiau už juos. Ir ne dėl to, kad būčiau įsikalęs sau į galvą, jog be vado Klaipėdos rašytojai ims ir nustos rašyti. Ar galite įsivaizduoti tokį siaubą? Dar ne dėl to, kad būti rašytojų vadu yra didelė garbė. Net ne dėl to, kad šis užsiėmimas tai visų pirma krūva rūpesčių. Ir dėl daugelio priežasčių, kurias sugalvos visi, užduodami šį klausimą.
Galėčiau pasakyti taip: kandidatuoti manęs prašė daug žmonių, kuriuos gerbiu ir kuriems negaliu atsakyti. Teisybė tokia, jog apsisprendžiau paskutinę minutę ir pasakiau „taip“ visiems ir sau pačiam. Ar gerai padariau, ne man spręsti, bet žinau, kaip norėčiau tvarkytis. Ir jeigu pavyks savo noru uždegti pradžioje valdybą, paskui visus kol kas 23 skyriaus narius, misija bus sėkminga. Varžovus rinkimuose N.Kepenienę ir D.Sobeckį labai vertinu. Nijolė viena produktyviausių bei universaliausių mūsų krašto rašytojų, I.Simonaitytės bei G.Petkevičaitės-Bitės literatūrinių premijų laureatė. Dainius – jauniausias tarp rašytojų, pasižymėjęs savo tekstais ir jų vertimais į rusų kalbą, be to, šį rudenį sukūrė skyriaus internetinį tinklalapį. Dabar mes būsime labiau matomi, prieinami, lengviau bendrausime su jaunaisiais kūrėjais.
Būtų neteisinga nepaminėti ilgamečio skyriaus vadovo Rimanto Černiausko, kuris mus netikėtai paliko. Jis savotiškai suprato savo misiją. Vieniems jo vadovavimas tiko, kiti buvo abejingi, kiekvienam – savo. Tarp kitko, mūsų ataskaitinis-rinkiminis susirinkimas vyko ne dėl to, kad a.a. R.Černiauskas pasimirė, o pagal nuostatų punktą, reikalaujantį, jog pirmininko kadencijos trukmė – ketveri metai, ir vienas asmuo šiame poste negali išbūti daugiau nei dvi kadencijas. Pagal tokius nuostatus turiu šansų šiame poste sulaukti gilios senatvės. Žinoma, jeigu nuostatai reguliuotų likimą ir pridėtų sveikatos. Galiu visus – draugus, prijaučiančius, priešus ir abejinguosius užtikrinti, kad nei postas manęs nesusendins, nei aš posto nepasendinsiu, tikrai nesirengiu jame prisnūsti.
Beje, esu demokratas iki plaukų pašaknų, mėgstu tartis su pavaldiniais, kol jie man neprieštarauja. Čia juokas.
Nieko nežadėjo
– Kuo papirkote kolegas, kad kone visi dalyvavusieji susirinkime balsavo už jus, nors buvo dar du kandidatai?
– Kodėl balsavo? Nieko nežadėjau. Tikriausiai tai buvo pagrindinė priežastis.
Juk dabar visi esame sotūs visokių rūšių rinkimais, kuriuose dalyvauja sunkiai suskaičiuojamas kandidatų skaičius. Ir visi vieni už kitus gražiau gieda, žadėdami pieno upes, kisieliaus krantus. Aš nieko nežadėjau, tik rūsčiai priekaištavau. Tikriausiai rašytojai susigraudino ir iš inercijos balsavo už mane. Čia irgi juokas. Mūsų gyvenime trūksta juoko, visi tokie rimti arba nuliūdę.
Suburti kuriančius žmones nelengva. Suprantu ir rengiuosi iššūkiams. Juk kūrėjas nėra žmogus, dirbantis pagal darbo sutartis ir dieną pradedantis sulig žadintuvo birbėjimu. Kas gali drįsti įsakinėti kūrėjui? Tik mūza. Esu mažai panašus į mūzą, todėl iš anksto susitaikau su mintimi, kad Vakarų Lietuvos rašytojus valdysiu ne įsakymais, bet pasmailinęs liežuvį, paploninęs balsą, bandysiu juos įveikti meiliu žodžiu. Aišku, kaip senas biurokratas bandau juokauti, juk skyrius ne įstaiga su darbo valandomis, pietų pertrauka, poilsio dienomis. Šiaip tie pavadinimai „sąjunga“, „skyrius“ primena netolimus laikus, ypač „skyrius“, gal dar yra prisimenančių garsią trečiojo skyriaus bylą, kai vienas vis dar garsus politikas įsikūrė operatyvinį padalinį savo politiniams konkurentams sekti. Arba psichiatrinės skyriai. Bet kaip pavadinsi, taip nepagadinsi.
Rašytojus sukūrė Dievas ir jie turi teisę egzistuoti, ir net atskirais atvejais pragyventi iš savo veiklos. Prasigyventi gali tik svajonėse arba anapusiniame gyvenime. Greičiau nusigyventi, nes nemaža rašytojų dalis yra priversta savo knygoms ieškoti rėmėjų arba leisti už savo pinigus, kurie, deja, ant medžių neauga.
Dar derėtų pridurti, jog Dievas kurdamas rašytojus vieniems davė ir norą rašyti, ir talentą parašyti, kitiems tik norą, tretiems tik talentą be noro, taigi rašytojai yra įvairūs. Ką ir kaip jie rašo – kiekvieno rašytojo reikalas, čia kaip ir su skendimu. Rašytojas kūriniuose privalo apsinuoginti, kartu sukurti tą nematomą karaliaus iš pasakos apsiaustą, kurio net vaikas iš tos pačios pasakos nepastebi ir nepaviešina: karalius yra nuogas! Kiekvienas tikros literatūros sakinys turi būti tiesa ir melas pramaišiui. Ir negali atsirasti bedantis pirštu ir teigiantis: čia melas, čia tiesa. Taip baigiasi literatūra ir prasideda gyvenimo būdo žurnalas ar akistata, ar srovės, ar vienas iš daugelio geltonosios žurnalistikos šedevrų. Atrodo, bus užnešę į šoną. Grįžkim prie skyriaus reikalų.
– Vis dėlto kokia jūsų, kaip naujojo pirmininko, veiklos programa minimum ir maksimum?
– Turiu aibę sumanymų, tik nedrįstu jais dalytis, nes bijau užkalbėjimo, blogos akies, prakeikimo ir taip toliau. O jeigu rimtai, tai bijau tik abejingumo, darbo dėl regimybės, ne buvimo kažkuo, o dėjimosi, kad esi kažkas, miglos pūtimo, žodžio nesilaikymo, tiesos pramaišiui su melu ir dar daugelio neskanių dalykų. Bet čia tikriausiai ne apie rašytojus.
Kiekvienas – unikalus
– Kokios esate nuomonės apie Klaipėdos rašytojų bendruomenę? Kokios jos stipriosios ir silpnosios pusės?
– Mūsų – tik 23. Nei šioks, nei toks skaičius. Klaipėdoje yra keletas „prinokusių“ rašytojų, kurie seniai laukiami sąjungoje. Bandysiu juos paakinti nedelsiant rašyti pareiškimus. Gali būti nelengva, nes rašytojai nuo paprastų žmonių skiriasi dar ir tuo, kad nemėgsta rašyti, kai jiems kas nors diktuoja. Kiekvienas rašytojas yra unikalus, ir juos apibūdinti man pritrūks lietuvių kalbos žodžių, kurių, kaip žinome, yra apie milijoną. Džiaugiuosi visais ir net nesvajoju, kad jie irgi man atsakytų tuo pačiu.
Dažnas rašytojas knygai sudeda santaupas ir laukia, kol jos atsipirks. Kas gali atsakyti, kada tai įvyks? Ekonomikos dėsniai šioje veikloje negalioja. Tad rašytojas glosto akimis savo knygų nugarėles, bibliotekininkams irgi yra ką parodyti, bet kas toliau? Nereikia pūsti miglos, kelti „pjaro“ ir prieš pasirodant knygai įteigti tautai, kad pagaliau bus… bomba. Nereikia kelti garsių skandalų dar skandalingesnėse televizijos laidose ar dalyvauti dabar madinguose šokių, dainų ir kitokių cirkų projektuose. Taigi ne tie šalutiniai, dirbtiniai veiksniai lemia tautos grįžimą prie knygos. Reikia santūrių, mažai pastebimų, bet kryptingų judesių. Kad nesulauktume šalutinio efekto. Rašytojai visų pirma turi susivokti: neužtenka sugalvoti idėją, ją paversti tekstu, radus rėmėjų, išleisti knygą, o ją išleidus, surengti prašmatnias sutiktuves. Tikrasis darbas turėtų prasidėti jau knygai gyvenant tarp mūsų. Gal banalu, bet knyga tarsi vaikas – nesirūpinsi ir jos likimas gali nesusiklostyti. Todėl stebiuosi, kad daugelis kolegų net nesureaguoja, kai bandau rodyti jų knygų panaudos statistiką bibliotekoje. Vienus ji turėtų džiuginti, kitus liūdinti ar skaudinti. Bet tiesiog mums visiems reikėtų tai analizuoti ir daryti išvadas.
– Jei ne paslaptis, kiek algos jums mokės Lietuvos rašytojų sąjunga?
– Daug kalbėdamas net nepaminėjau pinigų. Negaliu atsakyti į šį klausimą, nes nieko apie tai nežinau. Niekas nežadėjo aukso kalnų. Apskritai nieko nežadėjo. Ir ne pinigai lėmė mano apsisprendimą. Seniai susitaikiau su mintimi, kad jau nepavyks uždirbti visų man priklausančių pinigų. Pritrūks laiko.
– Kokių darbų imsitės pirmiausia?
– Pirmojo darbo nedirbsiu, imsiuosi visų iš karto. O jų krūva. Artimiausias didesnis Klaipėdos rašytojų renginys – tradicinis „Novelės ruduo“. 2011-ųjų „Baltijos“ almanacho numeris irgi turi pasirodyti iki metų pabaigos. Manau, kad mūsų „Baltijai“ reikia turėti rimtą redkolegiją, kad šis leidinys sustiprėtų.
Vizitinė kortelė
Klaipėdietis 61-erių rašytojas J.Šikšnelis (slp. Raidas Dubrė) per pastaruosius du dešimtmečius parašė ir išleido kone dvi dešimtis knygų – apysakų, pjesių, novelių rinkinių ir visą stirtą detektyvinių romanų.
Gimė jis 1950 m. Švendubrėje Varėnos raj.
1973 m. Vilniaus universitete baigė bibliotekininkystės ir bibliografijos studijas.
Nuo 2008 m. dirba Klaipėdos apskrities I.Simonaitytės viešosios bibliotekos direktoriumi.
Nuo 1994 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narys.
