Arbit Blato kūriniai į tėvynę sugrįžo kaip dovana

Po rekonstrukcijos duris atvėrusioje Lietuvos dailės muziejaus (LDM) Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje nuo spalio 12-osios veikia tęstinė dailės paroda „Arbit Blatas. Sugrįžimas į tėvynę“. Joje – garsaus ir pasaulyje pripažinto lit-vakų kilmės dailininko kūriniai.

Ilona Mažeikienė

Iš Niujorko ir Venecijos

Joje, kaip ir Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje, pristatoma dailininko Arbit Blato šeimos – žmonos, garsios operos dainininkės Reginos Resnik bei posūnio Michaelio Philipo Daviso – Lietuvai dovanota kolekcija. Paroda Klaipėdoje praplėsta, papildyta dviem dešimtim naujų, Lietuvoje dar nematytų kūrinių, pasiekusių LDM visai neseniai, tik rugsėjo mėnesį. Arbit Blato kolekciją sudaro daugiau nei 380 kūrinių, atgabentų iš kūrybinių dirbtuvių Niujorke bei Venecijoje.

Arbit Blatas (Neemija, hebr. Nehemiah Arbitblatas, 1908–1999) gimė Kaune, studijavo Vokietijos ir Prancūzijos dailės mokyklose. Nuo 1926 m. iki Antrojo pasaulinio karo nuolat gyveno Paryžiuje, tačiau kasmet lankydavosi pas gimtinėje likusius tėvus. 1940 m. emigravo už Atlanto. Tapęs Amerikos piliečiu aktyviai dalyvavo Prancūzijos, o vėliau ir Italijos kultūriniame gyvenime. Priklausė dailininkų humanistų kartai. Kūrybinę menininko individualybę suformavo ryšiai su XX a. vidurio prancūzų dailės tradicijomis bei ryškiausiais to meto meno atsinaujinimo sąjūdžiais.

Už kultūrinius nuopelnus „Prancūzijos ambasadoriumi“ vadintas dailininkas dusyk 1978 ir 1994 m. buvo pagerbtas Garbės legiono ordino Riterio bei Karininko kryžiais, taip pat reikšmingais kitų šalių apdovanojimais – medaliu Venezia Riconoscente (Venecija, 1980), valstybiniu medaliu Masada (1982, Izraelis), aukščiausiu Paryžiaus miesto apdovanojimu – Medaille de Vermeil (1986).

Paryžiuje buvo pastebėtas

Modernią meninę dailininko pasaulėjautą subrandino tarpukario Paryžius, atskleidęs ryškų Arbit Blato talentą, spontanišką temperamentą bei originalumą.

Arbit Blatas priklausė tarpukario laikotarpiu įsitvirtinusiam Paryžiaus mokyklos (École de Paris) dailininkų ratui. Tuometėje kūrybinio pasaulio sostinėje svarbų vaidmenį vaidino gausi žydų dailininkų bendruomenė, kurią sudarė emigrantai iš Rytų bei Vidurio Europos, čia suradę palankias sąlygas kurti ir praturtinę vakarietišką meną gyvu jausmingu temperamentu, trykštančiu meile gyvenimui.

1926 m. Arbit Blatas debiutavo parodose Kaune. Čia Lietuvių dailės draugijos parodose eksponuoti jo kūriniai patraukė Justino Vienožinskio, Igno Šlapelio bei Jono Veisbarto dėmesį.

Arbit Blatas paliko ryškų pėdsaką ir kaip modernios dailės skleidėjas. Nuo 1932 m. Kaune veikė pirmoji privati dailininko pastangomis įsteigta galerija. Šilti, bičiuliški santykiai siejo Blatą su dailininkais Adomu Smetona, Adomu Galdiku, Antanu Samuoliu, Juozu Mikėnu, Maxu Bandu, rašytoju Juozu Tysliava bei kitais. Jie nenutrūko ir jam išvykus į Paryžių.

Po personalinių parodų Prancūzijos sostinės galerijose tapybinis dailininko talentas buvo pastebėtas ir pagaliau sulaukė pripažinimo.

Pripažintas tarptautiniu mastu

1934 m. meno vadybininko Pierre’o Matisse’o, garsaus prancūzų fovisto Henri’o Matisse’o sūnaus, pastangomis vienoje iš Fuller Building galerijų Niujorke surengta pirmoji Blato paroda Amerikoje atvėrė plačius tarptautinio pripažinimo horizontus.

Tarp kitų Niujorke eksponuotų kūrinių, daugiausia Paryžiaus ir Normandijos peizažų, buvo rodyti lietuviška tematika sukurti paveikslai „Natiurmortas su lietuviškais šventaisiais“ bei keli Nidos kraštovaizdžiai.

1939 m. Paryžiuje pasirodė pirmoji Arbit Blato kūrybai skirta monografija, kurios autorius tuometinis Grenoblio muziejaus direktorius Pierre-André Farcy įžvalgiai pastebėjo optimistinę Blato kūrybos prigimtį bei Paryžiaus meninėje aplinkoje išsiugdytas ir pasireiškusias savybes: subtilumą, įgimtą valią; gretino Arbit Blato ir kito garsaus litvako Chaimo Soutine’o kūrybinius talentus.

Pats dailininkas laikė save tapytoju ekspresionistu, tačiau jo kūryboje pasireiškė ir impresionizmo, postimpresionizmo bei realizmo estetika. Geriausiai jo meniniai sugebėjimai atsiskleidė tapybos, vėliau – skulptūros, grafikos bei scenografijos srityse.

Atspindi įvairiapusį talentą

Arbit Blato paroda Klaipėdoje prasideda improvizuota dirbtuve, kurioje siekta atkurti autentišką kūrybinės dailininką supusios aplinkos pojūtį.

Čia eksponuojami asmeniniai dailininko daiktai – kelios etiudinės, paletės, teptukai, akiniai bei pypkė; greta kabo piešinukai, pa-rodų plakatai, nedidelio formato skulptūrėlės, Venecijos krantinės vaizdu ištapyta širma, istoriniai baldai. Įžanginėje ekspozicijos dalyje rodomos filmų „Karmen“ bei „Getas“ ištraukos.

Parodoje eksponuojama kolekcija atspindi įvairiapusį Arbit Blato talentą.

Joje pristatyti visi svarbiausi dailininko pamėgtų žanrų bei temų atspindžiai įvairaus laikotarpio kūriniuose. Impresiškus Paryžiaus bei kitų Prancūzijos, Belgijos, Austrijos miestų peizažus tarsi pratęsia epiški naktinės Venecijos noktiurnai, džiugūs, jaukūs ir saulės kupini Venecijos aikščių ir krantinių vaizdai.

Svarbi vieta parodoje skirta vienai labiausiai dailininko pamėgtų kūrybos sričių – portretams. Tai nekasdieniai, pakylėti didžiosios scenos bei muzikos elito atstovų atvaizdai, įamžinti dailininko žmonos, Metropoliteno operos teatro solistės Reginos Resnik ir britų baritono Gerainto Evanso kostiuminiai vaidmenys bei atlikėjai – Placido Domingo, Luciano Pavarotti, Riccardo Muti, Arturo Toscanini, Georgas Solti, legendinis prancūzų pantomimos meistras Marcelis Marceau.

Atskira parodos dalis primena Arbit Blato bičiulius, garsius Monmartro dailininkus – Pablą Picasso, Maurice’ą Vlamickį, Maurice’ą Utrillo, Georgio de Chirico, tėvynainius Chaimą Soutine’ą, Emmanuelį Mané Katzą, Michaelį Kikoine’ą. Skulptūriniai bei litografiniai portretai parodoje Klaipėdoje eksponuojami pirmą kartą.

Sukūrė tėvų atminimui

Savitą parodos skyrių sudaro gyvybingi ir ekspresyvūs kūriniai, sukurti Bertoldo Brechto bei Kurto Weillio „Operos už tris skatikus“ tematika.

Ši garsi zongų opera, pasakojanti apie visuomenės „dugno“ atstovų gyvenimą, net du dešimtmečius „maitino“ dailininko vaizduotę. Tarsi improvizuodamas dailininkas sukūrė didžiulę operos scenas bei personažus vaizduojančią paveikslų, litografijų bei skulptūrų seriją.

Atskirą dovanotos kolekcijos kūrinių grupę sudaro Antrojo pasaulinio karo holokausto aukų bei koncentracijos stovykloje kalėjusių dailininko tėvų atminimui sukurti darbai – monumentalus tapybinis triptikas, bronzinės skulptūros bei originalus gipsinis bareljefas „Paskutinis traukinys“ (eksponuojamas pirmą kartą). Kūriniai buvo sukurti Venecijos žydų geto atminimui ir įmontuoti Campo del Ghetto Nuovo aikštės sienoje 1980 m. ten vykusių iškilmių metu.

Lankytojų dėmesį atkreips ir meistriškai dailininko nutapyti natiurmortai.

Arbit Blato kūrinių paroda Klaipėdoje veiks iki 2012 m. rugsėjo 12 d.

Nidos meno kolonija traukia menininkus iš viso pasaulio

Nida po truputėlį tampa vis labiau žinoma pasauliniame menininkų rezidencijų žemėlapyje. Čia vis daugiau studentų ir menininkų kuria ne tik vasarą, bet ir ne sezono metu. Atrodo, kad miestelis virsta mėgstama vieta menininkų susitikimams ir atgyja sena idėja – Nida kaip patraukli vieta menininkų kolonijai.

Vytautas Michelkevičius

Sandėliai virto kūrybos vieta

Šiemet kovą Vilniaus dailės akademija (VDA) po rekonstrukcijos atidarė Nidos meno koloniją – tarptautinę rezidencijų, meno ir edukacijos erdvę. Po ilgamečių komandinių VDA pastangų seni sandėliai virto moderniomis kūrybinėmis dirbtuvėmis, dažnam primenančiomis Skandinaviją.

Vienu metu jose ilgesnį laiką (nuo vieno iki keturių mėnesių) gali gyventi ir kurti 5 menininkai, architektai, dizaineriai, kuratoriai ar meno tyrėjai, o trumpam kolonijoje apsistoti gali net iki 63 žmonių. Beveik dviejų tūkstančių kvadratinių metrų erdvėse ir vasarą, ir žiemą vyksta kūrybinės dirbtuvės, tarptautiniai susitikimai, konferencijos, seminarai, kino peržiūros, parodos ir kiti renginiai.

Nidos meno kolonijoje kaip bendruomenėje gyvenantys ir kuriantys menininkai kartu gaminasi pietus, padeda vienas kitam įgyvendinti kūrybinius sumanymus, o vakarais periasi menininkų sukonstruotoje pirtyje.

Per pirmąjį veiklos pusmetį ilgalaikėse rezidencijose buvo apsistoję beveik 40 menininkų. Jų didžioji dauguma – užsieniečiai (nuo Čikagos iki Paryžiaus ir nuo Berlyno iki Tokijo) ir tik keletas lietuvių.

Į rezidencijas – konkursas

Visuomet į rezidencijas būna nemažas konkursas – nuo 4 iki 8 paraiškų į vieną vietą.

Lietuvių gal maža todėl, kad Lietuvoje rezidencijos samprata dar nėra prigijusi, nors, pavyzdžiui, Olandijoje yra beveik 100 skirtingų rezidencijų. Menininkų rezidencijų vieta – tai galimybė menininkams atitrūkti nuo kasdieninių darbų ir rūpesčių bei susikoncentruoti ties nauju kūriniu ar tiesiog apmąstyti savo kūrybą. Rezidencija taip pat yra svarbi menininko karjeros dalis. Pavyzdžiui, patekimas į žinomą rezidenciją prilygsta personalinei pa-rodai prestižinėje galerijoje.

Dalis menininkų gauna stipendijas pragyvenimo ir kūrybos išlaidoms padengti, kiti ieškosi finansavimo šaltinių patys.

Nida traukia užsienio menininkus, ypač iš didelių miestų, nes čia jie gali atitrūkti nuo didmiesčių šurmulio ir kultūrinių renginių, atsidėti kūrybai bei apmąstymams. Ir visuomet jie turi galimybę praleisti laiką su kitais menininkais, dažnai užsimezga netikėti bendradarbiavimo projektai. Kaip antai tarp menininko iš Čikagos ir rusų menininkės iš Vokietijos. Taip pat nuolat kolonijos komanda organizuoja išvykas į Klaipėdos kultūrinius renginius ar susitikimus su menininkais.

Siekia užmegzti ryšį

Per veiklos pusmetį daugiausia dėmesio sulaukė kanadiečių menininkų Justino Tylerio Tate’o, gyvenančio Taline, kūriniai. „Spygliuočių krepšinio aikštelė“ – tai krepšinio aikštelė iš europadėklų netikėtoje vietoje pušyne. Aikštelės pagrindas yra prisitaikęs prie reljefo, t.y kalvotas kaip ir pati vietovė, o bėgant taikinio link dažnai reikia apsivaryti kamuolį aplink pušį ar krūmą. Aikštelėje smagių žaidimo momentų patyrė ne tik menininkai, bet ir vietinis jaunimas. Kitame kūrinyje „Limonado kioskas“ menininkas sekmadieniais smėlynuose, nusileidus nuo Parnidžio kopos, kviesdavo atsigaivinti savo paties gamybos limonado stikline. Amerikiečių menininkas Ernestas Truely sukonstravo sūpynes, ir dabar praeinantys turistai dažnai palydimi menininkų šypsniais ir pamojavimais.

Tokiais kūriniais menininkai siekia užmegzti ryšį su vietos gyventojais bei svečiais. Kiti eksperimentuoja su druska, Kuršių nerijos augalais, kvapais, garsais ir t.t. Pavyzdžiui, prancūzų ir amerikiečių menininkas Gwenn-Ael Lynnas sukūrė Kuršių nerijos pavasarinių kvapų žemėlapį, kurį galima rasti jo puslapyje

www.gwennaellynn.com.

„Nidoje kasdiena kaip sekmadienis“, – šypsojosi radijo stoties „Neringa FM“ vadovas Linas Ramanauskas. Radijo studija nuo šių metų persikėlė į koloniją ir transliuoja radijo bangomis regione, o internetu www.neringafm.lt visame pasaulyje. Menininkai ir studentai taip pat rengia autorines laidas bei siunčia eteriu savo mėgstamos muzikos rinkinius klausytojams.

Ateiviai tik gerąja prasme

Per septynis gyvavimo mėnesius Nidos meno kolonijoje buvo surengta 11 trumpalaikių (4–14 dienų) kultūros ir edukacijos projektų (6 iš jų – tarptautiniai), kuriuose dalyvavo 253 žmonės. Be to, čia vyko 14 VDA katedrų vasaros praktikų, kuriose dalyvavo 252 studentai. Suorganizuoti 23 vieši renginiai (parodos, paskaitos, kino peržiūros, pristatymai) ir 7 atvirų menininkų studijų dienos, kuriose menininkai pristatė savo kūrinius visuomenei.

Kartais menininkai ar projektų dalyviai susivokia, kad jie visą savaitę nebuvo išėję prie jūros, nors iki jos tik 600 metrų, nes gyvenimas ir kūrimas kartu taip įtraukia, kad pamiršti kur esi. Kolonijoje studentai mokosi iš menininkų, o šie semiasi idėjų iš vietos gyventojų, gamtos ir Lietuvos kultūros. Tad jei koloniją ir būtų galima pavadinti kosminiu laivu ar teleportacijos tašku, tai visi kolonizatoriai būtų ateiviai tik gerąja prasme.

Nidos meno kolonija leidžia žurnalą, kuriame pristato menininkų rezidencijoje kūrybą, taip pat vykusius projektus bei straipsnius apie Nidos kultūrinius ir gamtinius ypatumus. Spausdintą versiją galima rasti kolonijoje arba parsisiųsti elektroninę iš interneto puslapio www.nidacolony.lt.

Žvilgsnis į M.K.Čiurlionį iš šimtmečio perspektyvos

Vilniuje vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875–1911): jo laikas ir mūsų laikas“ dalyvavo per 40 pranešėjų iš 12 šalių – muzikologai, dailėtyrininkai, filosofai, įvairiais aspektais gilinęsi į mįslingą didžiojo lietuvių menininko kūrybą.

Danutė Petrauskaitė

Kiekviena karta – iš naujo

Konferenciją organizavo Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Kompozitorių sąjunga, bendradarbiaujant su Vilniaus dailės akademija ir Lietuvos kultūros tyrimų institutu.

Kažin ar būtų deramai paminėtos M.K.Čiurlionio 100-osios mirties metinės, jei ne Lietuvos kompozitorių sąjungos Muzikologų sekcija, sumaniusi rugsėjo 21–24 d. surengti aukšto lygio mokslinę konferenciją. Idėjinė vadovė buvo Gražina Daunoravičienė, savo iniciatyva pakvietusi ne vieną žymų muzikos ir dailės tyrinėtoją iš Vokietijos, Suomijos, Anglijos, Prancūzijos, Italijos, JAV, Rusijos, Lenkijos, Armėnijos, Estijos, Norvegijos ir Lietuvos. Jos talkininkės – Jūratė Katinaitė, Rima Povilionienė, Audronė Žiūraitytė – atliko aibę paruošiamųjų darbų.

Nors pradžioje atrodė, kad jau viskas apie M.K.Čiurlionį pasakyta ir parašyta, kad kažin ar galima tikėtis naujų įžvalgų, tačiau didelis norinčiųjų dalyvauti konferencijoje skaičius bei jų tyrimo objektų įvairovė įrodė, kad kiekviena karta iš naujo bando pažvelgti į didžiojo lietuvių menininko kūrybinį palikimą ir jį įvertinti.

Sukėlė daugiausia diskusijų

Dailėtyros klausimais pasisakė žinoma M.K.Čiurlionio tyrinėtoja Rasa Andriušytė-Žukienė, apžvelgusi M.K.Čiurlionio suvokimo ir pristatymo raidą XX–XXI a. sandūroje, ypač jo darbų eksponavimą užsienyje. Ji pagrįstai iškėlė klausimą, ar tas eksponavimas koreguoja menotyrininkų požiūrį, ar tikslina M.K.Čiulionio vietą Europos meno istorijoje.

Laima Petrusevičiūtė, šiuo metu dirbanti Norvegijos muzikos akademijoje, savo pranešime išskyrė pagrindines M.K.Čiurlionio kūrybos studijų kontekstų grupes ir sugretino du šiaurietiškam egzistenciniam romantizmui atstovaujančius dailininkus – Munchą ir Čiurlionį.

Pillė Veljataga pateikė Čiurlionio dailės vertinimus bei interpretacijas XX a. dviejų pirmųjų dešimtmečių spaudoje, Salomėja Jastrumskytė analizavo plastinių elementų architektoniką.

Daugiausia diskusijų susilaukė muzikologų Gražinos Daunoravičienės ir Jono Bruverio pranešimai. Pirmajame buvo detaliai išanalizuoti M.K.Čiurlionio fortepijoninės kūrybos faktūros sluoksniai, pristatytas bazinių struktūrų katalogas, įrodantis, kad šis menininkas žvelgė gimstančio modernizmo kryptimi, iššifruotos kai kurios jo kriptogramos ir atrastos muzikinės ląstelės, kurios vėliau pasirodė ir Antono Weberno muzikiniuose audiniuose. Antrajame pranešime buvo kalbama apie M.K.Čiurlionio didingumą, pateikiant šios estetinės kategorijos genezę bei jos atspindžius muzikoje ir dailėje.

Gilinosi į kūrybos paslaptis

Daugelį sudomino filosofas Antanas Andrijauskas, sutelkęs dėmesį į turtingą M.K.Čiurlionio vaizduotę, stiprią pasąmonės veiklą, išlavintą intuiciją, improvizacinius gebėjimus, sinestezinį tikrovės suvokimą.

Vieni prelegentai bandė atskleisti M.K.Čiurlionio kūrybos paslaptis, labiau gilindamiesi į orientalistines bei senovės Egipto apraiškas jo kūryboje (Tina K.Ramnarine), kiti ieškojo lenkų, lietuvių, vokiečių bei rusų kultūrinių pėdsakų (Rüdiger Ritter, Nathalie Lorand, Rimantas Astrauskas, Gabrielė Kondrotaitė, Anna Nowak).

Keli pranešimai buvo skirti kompozicinėms mokykloms bei jų rezonansams, M.K.Čiurlionio gyvenimo bei studijų Varšuvoje ir Leipcige ypatumams (Algirdas Ambrazas, Audronė Jasinevičiūtė-Ivanauskienė, Magdalena Dziadek).

Teoretikus labiau domino kompozitoriaus muzikos kalba (Eglė Gudžinskaitė, Rima Povilionienė, George Kennaway, Darius Kučinskas), jo retrospekcija šiuolaikinių kompozitorių kūryboje (Rūta Gaidamavičiūtė), istorikus – M.K.Čiurlionio epochos bei asmenybės ypatumai (Jūratė Trilupaitienė), jo muzikos percepcija karo metais (Vytautė Markeliūnienė, Jūratė Petrikaitė), kūrinių bei idėjų sklaida egzilyje (Danutė Petrauskaitė).

Mįslė lieka neįminta

Nepamiršta ir menų sintezės tema (Greta Berman, Daniele Buccio, Konstantin Zenkin, Eva Maria Jensen, Wiesna Mond-Kozłowska, Gerhard Lock), akcentuotas M.K.Čiurlionio fenomenas europietiškojo meno kontekste (Hermann Jung). Su politiniais aspektais M.K.Čiurlionį įdomiai susiejo Jūratė Landsbergytė, o amerikietis Vance D.Wolvertonas, skaitęs pranešimą apie JAV veikusį Čiurlionio ansamblį, deja, pateikė tik visiems jau seniai žinomus faktus.

Konferencijos metu veikė Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijos surengta M.K.Čiurlioniui skirta paroda, taip pat buvo pristatyti du nauji leidiniai: pianisto Roko Zubovo įrašytas visų M.K.Čiurlionio fortepijoninių kūrinių šešių kompaktinių plokštelių rinkinys, pateiktas su gausiai iliustruotu jo gyvenimo bei kūrybos aprašymu, ir muzikologo Rimanto Janeliausko knyga „Neatpažinti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muzikos ciklai“.

Konferencijos dalyviai rugsėjo 23-iąją turėjo galimybę Filharmonijos salėje pasiklausyti M.K.Čiurlionio pianistų konkurso laureatų koncerto, o kitądien nuvykti į Kauną, M.K.Čiurlionio dailės galeriją, kur paskaitą skaitė prof. Vytautas Landsbergis.

Gerai organizuota ir turininga konferencija paskatino ieškoti naujų rakursų, tyrinėjant lietuvių genijaus darbus. Juk M.K.Čiurlionio kūrybos mįslė iki galo taip ir lieka neįminta.

S.Juščiui – 80

Robertas Varnas

Šiandien Žvejų kultūros rūmuose rengiamas Stanislovo Juščiaus jubiliejinis vakaras-koncertas, skirtas šio klaipėdiečio muziko – ilgamečio chorų vadovo ir dirigento 80-mečiui.

S.Juščius – tikras žemaitis iš Pagėgių krašto. Pokario Klaipėdoje ir Vilniaus konservatorijoje – žymių muzikų Juozo Karoso ir Klemenso Griauzdės auklėtinis. Vėliau – ilgam, o, matyt, jau ir visam laikui prisiekęs tarnauti Klaipėdai.

Stanislovas daugeliui bene ankstyviausiai, nuo pat 1957-ųjų atmenamas mūsų kartos klaipėdiečių chorų dirigentas, bendradarbis, kolega, bičiulis, lygiai kaip ir nepamainomas, patyręs partneris marių platybėse…

Jo ramų žingsnį, talpų žodį, nuoširdų žvilgsnį jau daugelį metų pažįsta, su pagarba ir meile mena gausybė donelaičiukų, muzikų – šimkiukų, taip pat buvusių Dailės, Pieno kombinatų, kitų jo kadaise suburtų ir garsėjusių chorinių sambūrių dalyviai. Kaip ir šiandieninės „Alnos“ – pagyvenusių žmonių choro dainininkai, tie nenuilstantys veteranai patriotai.

Stanislovas apdovanotas ne vien muzikinės, bet ir puikios literatūrinės kūrybos plunksna. Kaip norėtųsi pagaliau išvysti jo seniai pažadėtus memuarus. Mylėdamas marių ir didžiuosius jūros vandenis, Stasys – kompozitorius iš daugelio metų savo kūrybos atrinko nemažą pluoštą geriausių kūrinių ir išleido dainų rinkinį simboliniu pavadinimu – „Mano miestui ir jūrai“. Tos nuoširdžios dainos visados skambėjo ir šiandien tebeskamba chorų programose, o paties autoriaus platų mostą jau seniai ir dainininkai, ir klausytojai įsidėmėjo koncertuose, dainų šventėse

Solidus, garbingas jubiliato gyvenimo amžius, brandūs pedagoginiai, kūrybiniai bei organizaciniai darbai yra nusipelnę ne tik pagarbos – jie laukia platesnio žvilgsnio, gilesnių įžvalgų, ne vien tokio formaliai proginio pakalbėjimo kaip šis.

Mielasis mūsų Stanislovai, priimk savo gausių bičiulių nuoširdžiausius sveikinimus ir palinkėjimus visokeriopos stiprybės, kūrybos ir gyvenimo sėkmės.

Jubiliejinio vakaro-koncerto pradžia – 17 val. Įėjimas – laisvas.

Venecijos bienalė „ILLUMInations“ – apie tylų ir garsų švytėjimą

Lapkričio 27-ąją baigiasi beveik pusę metų trukęs vienas didžiausių ir svarbiausių pasaulio kultūros renginių, vykstančių kas dveji metai, – 54-oji Venecijos bienalė.

Danguolė Ruškienė

Lietuvio projektui – apdovanojimas

Nuo 1895 m. rengiamoje tarptautinėje šiuolaikinio meno bienalėje, kuri apima ne tik vizualiuosius menus, bet ir tokias meno sritis kaip architektūrą, kiną, šokį, muziką bei teatrą, Lietuvos menininkai dalyvauja septintą kartą (nuo 1999 m.). Šįsyk Lietuvai atstovavusio menininko Dariaus Mikšio projektui „Už baltos užuolaidos“ Venecijos bienalės komisija skyrė „Specialaus paminėjimo apdovanojimą“. Projektas buvo įvertintas už konceptualią eleganciją ir produktyvų daugiaprasmį nacionalinės meno istorijos pateikimą.

Tai – jau trečias palankus Lietuvos menininkų kūrybinių sumanymų vertinimas. 2005 m. Lietuvos paviljone pristatyta Jono Meko kūryba buvo pažymėta „Specialiuoju bienalės žiuri paminėjimu“, o 2007 m. Nomedos ir Gedimino Urbonų projektas „Villa Lituania” pelnė „Garbingą nacionalinio paviljono paminėjimą“.

Šiųmečiame D.Mikšio projekte dalyvavo daugiau nei pusė (173) Lietuvos valstybinę stipendiją gavusių kūrėjų, tarp kurių yra ir kelios Klaipėdos krašto menininkų pavardės. Klaipėdiečių Remigijaus Treigio, Lino Julijono Jankaus, Joanos Deltuvaitės, Irmos Leščinskaitės, Juozo Vosyliaus, telšiškių Vytauto Mockaičio (1958–2011), Romualdo ir Zitos Inčirauskų kūriniai, papildę lietuvių parodos katalogo sąrašą, tvarkingai sudėlioti kitapus baltos užuolaidos sustatytuose stelažuose, kaip ir kiti, laukė savo eilės ant Lietuvos paviljono avanscenos.

Už baltos užuolaidos

Tai, kad po ilgų klaidžiojimų siaurais Venecijos takais pagaliau suradęs Lietuvos paviljoną erdvioje Scuala di San Pasquale Baylon salėje lankytojas išvysta tik baltą užuolaidą ir kukliai priešais ją išrikiuotus kelis meno kūrinius, ne vieną priverčia nusivilti ir apsigręžus pėdinti toliau. Laimė, jeigu paviljone budintis atstovas suspėja pristatyti projekto idėją. Tada užtrunkama žymiai ilgiau. Kaip teigiama solidžiame parodos kataloge, šios pa-rodos lankytojams suteikiama galimybė patiems formuoti ekspoziciją, t. y., iš sąrašo išsirinkus menininko pavardę, paprašyti apžiūrėti bet kurį kūrinį. Kūriniai tuoj pat atnešami iš anapus baltos užuolaidos esančios saugyklos ir pakeičia lig tol buvusius ekspozicijoje. Kitas galimas variantas – užuot aktyviai dalyvavęs, lankytojas gali tiesiog stebėti kitų lankytojų veiksmus. Taip net ir pasyviau nusiteikusiems suteikiama galimybė stebėti nuolat besikeičiančią ekspoziciją.

Lietuvių paviljonas nebuvo vienintelis šiais metais išsiskyręs nacionaliniams paviljonams nebūdinga pristatomų menininkų gausa. Labai panašią strategiją pasirinko ir patys italai. Tačiau, skirtingai nuo mūsų atstovų, jie pateikiamos informacijos, atrodo, net nebandė suvaldyti. Begalė kūrinių, konkuruodami tarpusavyje tiek fiziškai, tiek idėjiškai, užgriūna lankytoją vos tik įžengus į paviljoną. Kita vertus, čia galima vaikštinėti ištisą dieną ir kaskart atrasti kažką naujo.

Skirtingai nuo italų, lietuviai savo instaliacijoje-performanse išsaugo ne tik saiko, bet ir intrigos momentą. Iš dalies lankytojų pageidavimų, iš dalies čia asistuojančio darbuotojo veiksmų nulemta ekspozicija įgauna labai netikėtų išraiškų. Šalia R.Treigio solidžiai įrėmintų fotografijų rikiuojamos kuklios Leono Striogos kamerinės skulptūrėlės. Čia pat elegantiškai ant ratukų išvežamas Raimondo Martinėno „Materlinko sodas“ ir tarsi atsitiktinai ant laiptelių tiesiai iš voko išdėliojamos dar kelių autorių mažesnio formato nuotraukos. Įspūdis toks, lyg užsukus į svečius šeimininkas pradeda iš stalčių traukti pabaigos neturinčią savo kolekciją.

Naujų kontekstų paieškos

Bent šiek tiek susipažinus su 54-osios bienalės koncepcija, kurią šių metų kuratorė – žymi šveicarų dailės istorikė ir kritikė Bice Curiger konstravo iš paslankių ir dinamiškų idėjinių linijų, tampa aišku, kad nusistovėjusių nuostatų kaita čia neišvengiama.

Kuratorė skatina ne tik patį kūrėją / menininką, bet ir žiūrovą / suvokėją surasti individualų rakursą į pateikiamą kūrinį / reiškinį. Interpretacinis laukas prasiplečia adekvačiai suvokėjo ir menininko patirčių bagažui. Be to, šis santykis įvelkamas į naujus, daugiau ar mažiau kintančius kontekstus. Nors, viena vertus, B.Curiger siekia išprovokuoti netradicinius požiūrius ir sprendimus, kita vertus, ji linkusi apeiti diskusinius socialinius aspektus ir susitelkti prie globalesnių ir pastovesnių reiškinių – ištisas epochas ženklinančių gajų egzistencinių problemų.

Apie kuratorės naujų kontekstų paieškas ir polinkį eksperimentuoti byloja ir tai, kad ji pasirinko visai naujus sprendimus. Tarp šiuolaikinių kūrinių įterpė tokias ryškias meno istorijos citatas kaip italų tapytojo Tintoretto (1518-1594) chrestomatines drobes ar jau ankstesnėse bienalėse eksponuotus Sigmar Polke ir Maurizio Cattelan kūrinius. Nors į šiuolaikinį kontekstą inkorporuotas retrospektyvus žvilgsnis buvo vertinamas nevienareikšmiškai, tačiau tai, kad net keletas bienalės autorių klasikų kūrybą (ne tik Tintoretto, bet ir Andrea Mantegna) pasirinko kaip išeities tašką, įrodo, kad tokios temos menininkams vis dar yra aktualios. Išlaikydami tematines sąsajas, savaip istorinę tematiką interpretavo Monica Bonvicini, Nicholas Hlobo, daugiau iliustratyvių citatų buvo galima aptikti ir Italijos paviljone.

Plati erdvė interpretacijoms

Pabandžius nubrėžti paraleles tarp pastarųjų Venecijos bienalių, kurių kuratoriai rinkosi visiškai skirtingas temas, išryškėja keletas bendrų tendencijų.

52-osios bienalės metu (kuratorius – Robert Storr, tema – „Think with the Senses – Feel with the Mind. Art in the Present Tense“) akivaizdžiai pasireiškęs militaristinis menininkų nusiteikimas šiek tiek prislopo praėjusioje bienalėje, kur daugiau buvo akcentuojamas konstruktyvus kūrybiškumas, o parodinėse erdvėse vyravo efektingi optiniai sprendimai (kuratorius – Daniel Birnbaum, tema – „Making Worlds“). Šiųmetėje bienalėje galime nesunkiai aptikti ir vieno, ir kito.

Pats bienalės pavadinimas „ILLUMInations“ (lot. illuminatio – apšvietimas, išryškinimas; natio – tauta) suponuoja dvi prasmes / formas, pasiūlančias pakankamai plačią erdvę autorinėms įžvalgoms ir interpretacijoms. Nors kaip ir 53-iosios bienalės metu, ieškoma efektingų erdvinių sprendimų, kurie suvokėjo patirtis akumuliuoja padedant regos ir klausos pojūčiams, šįkart akivaizdžiai mažiau dėmesio lieka tarptautiniams dialogams. „ILLUMInations“ mezga nacionalinių ir asmeninių patirčių istorijas, kurios universalizuojamos iki bendražmogiškų.

Dėlioja įtaigias replikas

Lenkai, kurie savo nacionaliniame paviljone pirmą kartą Venecijos bienalės istorijoje pristatė ne savo šalies menininko, o Izraelyje gimusios autorės Yael Bartana kūrinį, jau šį faktą deklaravo kaip politinį įvykį. Ne mažiau politizuotos ir pačios autorės videoinstaliacijos, kuriose, kalbant apie žydų renesansą Lenkijoje, nagrinėjami asmens, kolektyvo ir nacijos patirčių bei identiteto klausimai.

Panašius klausimus į provokatyvią simbolių kalbą išverčia ir Serbijos menininkas Dragoljub Raša Todosijevic. Jis erdvioje ekspozicinėje salėje skrupulingai dėlioja įtaigias replikas, kurias nesunkiai galima susieti tiek su nacionalinėmis, tiek su asmeninėmis patirtimis.

Visomis prasmėmis įspūdingas amerikiečių menininkų Jennifer Allora ir Guillermo Calzadilla projektas, kuriame ironiškai pažvelgiama į savo šalies didybę ir galią. Tiek šalies istorijos, tiek laiko slinkčiai nužymėti menininkai pasiūlo vieną mastelį – gimnasto kūną, kurio raumenys konkuruoja su apversto tanko vikšrais.

Apie gimimą ir mirtį

Kraštutines žmogaus egzistencijos temas – gimimą ir mirtį Prancūzų paviljone analizuoja Christian Boltanski. Iš keturių dalių sudarytoje ekspozicijoje autorius pačiam suvokėjui suteikia galimybę tapti pilnateisiu kūrinio dalyviu / bendraautoriumi. Žiūrėdamas į be perstojo švieslentėje besikeičiančius raudonus (mirtys) ir žalius (gimimai) skaičius, jautiesi visiškas bejėgis. Dar labiau susigūžti priverčia „Likimo rato“ tarškėjimas, kuris, vos akimirką sustojęs ir suteikęs galimybę žvilgtelt į konkretaus kūdikio atvaizdą, vėl staiga įsuka isterišką ir, atrodo, nekontroliuojamą likimo konvejerį.

Mirties baimės, laikinumo, egzistencinio nerimo ir fizinio skausmo pritvinkęs Vokietijos paviljonas, kuriame sukurta ritualinė misterija skirta praėjusiais metais mirusiam teatro ir kino režisieriui Christophui Schlingensiefui. Ši instaliacija Vokietijos paviljono erdvę pavertė trinave bažnyčia su altoriumi. Prietemoje skendintys mirusio menininko asmeniniai daiktai, palatos baldai, rentgeno nuotraukos, įvairūs fluxus atributai, šokiruojantys akcionistų veiksmai videoįrašuose papildomi Ch.Schlingensiefo išpažintimi, jo paskutiniais samprotavimais, išsakytais prieš mirtį. Būtent čia pradingsta suvokimas tarp esamo ir menamo, tarp realybės ir fikcijos, tarp gyvenimo ir mirties. Vokiečių paviljonas šiais metais buvo įvertintas kaip geriausias.

Kontrastų principu

Drastišką smurto, masinių žudynių ir tuštybės, paviršinio gyvenimo blizgesio kontrastą nacionaliniame paviljone suformavo šveicarų menininkai. Thomas Hirschhornas, deklaruodamas tris momentus – meilę, politiką ir estetiką, – analizuoja kūrinio idėjos, raiškos ir suvokimo problematiką. Ekspozicinę erdvę užtvindę šiandieninės buities „kristalai“: sidabrine folija apvynioti treniruokliai, „krištoliniai“ mobilieji telefonai, kompiuteriai ir kitos gėrybės agresyviai disonuoja su dokumentinėmis reportažinėmis nuotraukomis iš dramatiškų įvykių, kurios liudija apie visai kitokią būtį. Ir čia kalbama ne apie vienos tautos ar nacijos tragediją, o apie atsakomybę prieš žmogų, nesvarbu, kokios tautybės jis būtų ir kur gyventų.

Estų paviljone Liina Siib aktyviai įsijungia į prieš penkerius metus Estijos žiniasklaidoje kilusią diskusiją dėl Estijoje esančio didžiausio Europoje vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumo. Savo filmuose ir instaliacijose autorė pateikia kelias skirtingas moterų vaidmenų / gyvenimų versijas, aprėmintas ankštų fizinių erdvių. Išryškindama žiniasklaidos teiginių ir realybės absurdiškumą, menininkė užaštrina moters statuso visuomenėje problemą. Žymiai dekoratyvesnius sprendimus pasirinko kaimynai latviai. Jų menininkas Kristapas Gelzis eksponuoja fluorescenciniais dažais nutapytus abstrahuotus lyrinius peizažus, kurie, kaip teigiama parodos kataloge, reflektuoja asmeninį autoriaus santykį su pasauliu.

Rusų kuratoriaus Boriso Groyso sprendimas Venecijos bienalėje pristatyti rusų avangardistų grupę „Collective Actions“ ir jos lyderio Andrejaus Monastyrskio kūrybinę veiklą net ir pačių rusų buvo vertinamas gana kritiškai.

Įtraukia lankytojus

Skirtingas patirtis inspiruojančių kūrinių, optiškai ir fiziškai trikdančių įprastą erdvės ir laiko suvokimą, šiais metais Venecijos bienalėje taip pat buvo apstu.

Parodos lankytojas čia ne tik atsidurdavo netikėtoje erdvėje, bet ir tapdavo neatsiejama kūrinio dalimi. Tokie pojūčiai akumuliuojami Japonijos, Liuksemburgo, Vengrijos, Saudo Arabijos ir kituose nacionaliniuose paviljonuose bei atskirų menininkų parodose. Akivaizdu, kad ir toliau daugėja projektų, grindžiamų naujausiomis technologijomis. Jos įgalina visiškai naujus ir daugeliu atvejų netikėtus autorinius sprendimus.

Kitai sumanymų grupei būtų galima priskirti tuos autorius, kurie, naudodamiesi tradicinėmis priemonėmis, formuluoja ne mažiau novatoriškas sąvokas. Menininkų grupė, pasivadinusi Marilyn Monroe alonimu Norma Jeane, parodos lankytojus įtraukia į aktyvų kūrybinį procesą. Jie čia iš didžiulio Egipto vėliavos spalvų plastilino kubo dekoruoja sienas įvairiausiais ženklais, tekstais ir piešiniais. „Kas bijo išraiškos laisvės?“ – moterų protesto akcijos Kaire inspiruotas šūkis, kuris neabejotinai turi ryškią feministinę potekstę.

Šveicarijoje gimusio, šiuo metu JAV gyvenančio ir kuriančio menininko Urso Fischerio instaliacija, esanti nuolatiniame kitime, daugiau susijusi su laiko dėmenimis. Čia natūralaus dydžio vaškinės figūros tirpsta nuo atviros liepsnos kaip žvakės, inspiruodamos laikinumo ir nepastovumo rodmenis. Daugiausia dėmesio sulaukęs ir „Auksinio liūto“ apdovanojimą pelnęs Cristian Marclay filmas „The Clock“, trunkantis 24 val., sujungia realų ir ekrane rodomą laiką. Virtuoziškai valdydamas filmo medžiagą, kuri sudaryta beveik iš 4000 filmų, Marclay sukonstravo meditatyvią, tačiau nemonotonišką paros trukmės kino juostą, kurios pagrindinio objekto – laikrodžio rodyklė visuomet sutaps su jūsų. Ir tai tikrai nebus vienintelis sutapimas apsilankius Venecijos bienalėje.

„Tadas Blinda. Pradžia“ – taukuota špyga auksinėj subinėj

Nepraėjus nė savaitei po premjeros „Tadas Blinda. Pradžia“ tapo žiūrimiausiu lietuvišku filmu Lietuvoje, surinko daugiau nei 2 mln. litų ir jau mėnesį puikuojasi kino topų viršūnėse. Bet ar jis to vertas? Nagi, pasižiūrėkime…

Aivaras Dočkus

Suviliojo reklaminis „treileris“

1861-ieji. Baudžiavos panaikinimą apraizgiusios politinės intrigos atokiame Žemaitijos kaime netikėtai virsta kautynėmis. Jas įžiebė jaunas intrigantas, iš Sankt Peterburgo atsiųstas caro kariuomenės karininkas Janekas. Veiksmų sūkuryje atsitiktinai atsidūrusiam Tadui tenka atsisveikinti su nerūpestinga kasdienybe ir prisiimti atsakomybę iš pradžių už savo, o vėliau ir už kitų – draugų bei mylimų žmonių – gyvybes. Mėgindamas suvokti savo vietą žiaurioje tikrovėje, Tadas atranda vertybes, dėl kurių verta gyventi ir mirti.

Šlovė amžinoji filmą „Tadas Blinda. Pradžia“ pristačiusio reklaminio „treilerio“ kūrėjams! Jie puikiai išmano patrauklios apgavystės amatą. Planai. Frazės. Užrašai. Poveikis tobulai apskaičiuotas sekundės tikslumu. Prieš mus – pirmasis Lietuvos kino istorijoje „blokbasteris“. Dinamiškai besivystantis istorinis nuotykių epas. Lietuviškasis Holivudas.

Suviliotos meistriškai suregzto dviejų minučių filmuko, minios šturmavo kino teatrus. Pasipylė pagyros, ovacijos, teigiamos anotacijos ir žiūrimumo rekordai. Publika tebeplūsta iki šiol, susidomėjimas neatslūgsta, kritikų plunksnos nedrįsta naujojo „Blindos“ autoriams padaryti net mažiausio įdrėskimo. Santūriausi pasisakymai maždaug tokie – „reikia vertinti kaip lietuvišką filmą“. Atsiprašau, aš tokio vertinimo nesuprantu. Be to, teko skaityti, jog kūrėjai taikę į Holivudą. Reklaminio „treilerio“ kūrėjai amerikiečiai ten pataikė. Paties filmo – ne. Jų Holivudas – geriausiu atveju… Amerika pirtyje.

Pirmoji „Tado Blindos. Pradžios“ scena beveik išmuša iš kėdės balno. Tempas, į veiksmą perkelianti kamera, dramatiški įvykiai. Skendimas ne visai įtikinamas, bet įžanginiam „užsikabinimui“ jėgos pakanka. Tai tiek Holivudo. Toliau filmas kaip sniego gniužulas didėdamas ritasi žemyn. Ir sustoja kažkur itališko kostiuminio televizijos serialo zonoje. Kai kur labai arti telenovelės.

Scenarijus

Sykį Woody’s Allenas šnipštelėjo į ausį aktoriui Jonathanui Rhysui Meyersui: „96 procentai filmų buvo nesėkmingi dar iki filmavimo darbų pradžios. Jie paprasčiausiai neturėjo geros istorijos“. Sunku ginčytis.

Pagiriamųjų straipsnių puslapiuose šmėstelėjo, kad Jono Banio scenarijus vokiečiams nekėlė įtarimų, esą atitinka visus dramaturgijos komerciniam kinui kriterijus. Hmm… Tai gal jie skaitė pro rožinius melodramų akinius? Tuomet tikra tiesa. Nes istorinių nuotykių ten gal keli lapai. Užtat dvaro ir lovos intrigėlių sočiai. Kaip ir „agitbrigadų“ bei lietuviškų televizijos serialų „bajeriukų“. Su lenkams per ausis tvojančiu humoru žymiai geriau, o ir į nūdienos aktualijas pataikyta kaip pirštu į akį.

Tačiau pokštų ir dramatizmo santykis neatlaiko pusiausvyros. Komiškumas stipriai pakiša koją, kai norisi išgyventi dėl herojų. Neaišku, kas rimta ir kas juokais. Kodėl Snegiriovas ir Muravjovas turėtų kelti grėsmę, juk jie abu – natūralūs klounai.

Lemtinga klaida – pagrindinis herojus. Holivude šioje vietoje visuomet įbedami stipriausi atramos taškai. Jei netiki herojumi, netiki ir filmo idėja. Be šių dviejų faktorių juostos variklis neužsiveda. Tadas Blinda – nei šioks, nei toks. Visur netyčia. Beveik kaip Ostinas Pauersas. Turėjo būti lūžio taškas – iš vėjo pamušalo į sukilėlių vadą. Tas taškas peršoktas lyg kas būtų puslapius išplėšęs. Žiūrėk, jau ir didvyris. Nes dar reikia parodyti Edmundo ir Konstancijos romanėlį. Kam jis čia – man neišsprendžiama lygtis. Ir šiaip Blinda – be jokios priešistorės, neaišku, nei kas, nei iš kur, nei kodėl. Gal tiesiai iš tvenkinio išniro. Personažas, pagrįstas išankstiniu tikėjimu. Bet už tokį nesinori kumščių gniaužti ir kautis. O ir tų kautynių – špyga taukuota. Nėra tiek kovos scenų, kiek reikia pirštų špygai sulenkti.

Apskritai filmo scenos kažkokios padrikos, nelimpa viena prie kitos, palaida epizodų bala. O pabaiga – „antiscenarijaus“ pavyzdys. Telenoveliška meilės prisiminimų mozaika vietoj privalomų gaudynių ir žūtbūtinio mūšio.

Dialogai maždaug tvarkingi, tačiau poetiniai – patriotiniai pliūptelėjimai atrodo kaip dirbtiniai implantai. Sena lietuviško kino bėda. Tai, kas turi būti išreikšta veiksmu ar sugrota aktorių meistriškumo stygomis, pasakoma deklaratyviais šūkiais.

Aktoriai

Solidžiausius vaidmenis sukūrė mūsų „old school-o“ arba „senosios gvardijos“ kariai – Donatas Banionis ir Antanas Šurna. Šis pajuto magišką improvizacijos galią ir surengė asmeninį Snegiriovo šou. Jis gali iš sėdimosios traukyti kulkas kokį pusvalandį – nuobodu nebus. Ir be pervaidinimų – įtikinamai. Tiesa, abiejų asų rusiškoje tartyje prasiveržia lietuviškas akcentėlis, bet jį užgožia personažų tikroviškumas.

Kas kita – ausį rėžiantis Tatjanos Liutajevos akcentas. Scenos iš karto „papjautos“. Žiūrovai persijungia į seklių režimą. Pasipila svarstymai – Konstancija yra rusų kilmės ar aktorė pralaimi kovą su lietuvių kalba? Vis dėlto ne akcentas čia didžiausia silpnybė. Tatjana vaidina teatrališkai. Tiksliau, ji net nebando nieko kurti, neįtikinamai beria scenarijaus eilutes ir tiek. Neįsijautė į vaidmenį ir iškeliavo į mėgėjų teatro gastroles.

O štai Dainius Kazlauskas į Edmundo charakterį šoka trimis kojomis. Reklaminis filmukas piršo mintį, jog tai bus vienas įdomiausių personažų. Blogiukai juk visada daug spalvingesni ir gilesni už geruosius. Deja, tos „trys kojos“ pakišo Dainiui koją. Režisierius nepasaugojo, ir aktorius smarkiai „perspaudė“. Vėl pojūtis – kaip teatre. Kazlauskas sklaidosi po sceną, nors prieš jį daug jautresnis sutvėrimas negu žiūrovas paskutinėje teatro salės eilėje. Kamera. Edmundo ir Konstancijos mylavimosi scenos – olimpinė dirbtinumo viršūnė.

Kitas aktorinis nusivylimas – Mykolas Vildžiūnas. Jo Janekas – viena pagrindinių filmo ašių. O jis pilkas ir neįdomus. Nors įkūnija puikybę, valdžios ir keršto troškimą. Tuščia abstrakcija be charakterio.

Kaip ir Agnė Ditkovskytė. Vienintelė vertybė – ji didvyriškai susilaiko nuo pervaidinimo. Tiesiog nieko nevaidina – graži moteris gražiai pastovi ekrane. Tarp jos herojės ir Tado Blindos cheminės reakcijos neįvyksta. Tiesą pasakius, tarp jų išvis nėra ryšio. Neišauga ta meilė, o ir scenų jos vystymui per mažai. Žiūrovams liepta priimti meilės faktą ir taškas.

Tadas Blinda – Mantas Jankavičius. Daug diskusijų. Daug prieštaringų nuomonių. Bet kažkaip dar iš to genialiai apgaulingo reklaminio filmuko buvo aišku, kad Blindos nebus. Pamatysime M.Jankavičių, kuris yra… M.Jankavičius. Pirmiausia – ne tas tipažas. Ne veltui Holivude tokiems istoriniams filmams aktoriai atrinkinėjami iš šimtų kandidatų, ir ne žvaigždės statusas, o kartais net ne talentas nulemia galutinį sprendimą.

Negali sakyti, kad Mantas nesistengia. Jis nežino, koks turi būti ir kas jame turi dėtis. Todėl blaškosi ir nieko neapčiuopęs grįžta į save. Scenarijus nesukuria tvirto stuburo, o režisierius nenukreipia tinkama linkme. Keista, bet Mantas idealiai susitvarko su Blindos poezijos skaitymų Kristinai scena. Herojiškai kapanojasi nesąmoningame epizode, kai ištrūkęs iš kilpos patiria „holivudinį“ laisvės priepuolį. Paskęsta tik King Kongo pozoje ant kalno riaumodamas: „Auksinė subinė!“. Vienas idiotiškiausių filmo momentų.

Riaumok neriaumojęs, Tado Blindos nėra. Bet yra kitas herojus – Jokūbo Bareikio Motiejus. Užtikrintas. Motyvuotas. Kuomet vyriškai auklėja Blindą, nesuabejoji nė vienu žodžiu, nė vienu smūgiu. Kartais ekrane pasirodantis Jokūbas sukuria įsimintiną charakterį.

Režisūra

Už operatoriaus Ramūno Greičiaus neprasto darbo režisieriui Donatui Ulvydui pasislėpti nepavyksta. Susidaro įspūdis, jog ką aktoriai susikūrė, tai ir turėjo. O tokiame filme „tikiu – netikiu“ faktorius daugiausia priklauso nuo aktorių. Teatrališki daugelio jų išgyvenimai sukelia makabrišką juoką.

Nepaisant kelių kameros skrydžių Lietuvos peizažais, planų gilumos ir platumos trūksta. Krinta į akis, jog veiksmas plėtojasi ribotoje teritorijoje. Kvapą gniaužiančių vaizdų nėra.

Epizodų grandinė sudėliota chaotiškai. Šykščios kautynių scenos bejėgiškai nuobodžios. Dvikovos vienas prieš vieną – neišraiškingos. O tas Blindos pabėgimas pelkėse… Be logikos, fantazijos ir įtraukimo į veiksmą. Kaip ir kaimiečių sukilimo scena. Keliolika absoliučiai taikių bėdžių su deglais – koks motyvas į juos šaudyti? Toks jausmas – kad tik greičiau nufilmuoti. Nepanaudota nepaprastai tinkama vieta Tado vidiniam persilaužimui. Pamenate, kaip jis laidoja draugą? Filmavimas iš toli. Paveikslėlis gražus, bet Blindos sielograužos nematyti. O juk čia svarbiausia, kas užkasama ir atkasama personažo viduje. Bet lengviau paleisti virkdančią dainą. Prašoksime – nereikės Manto kankinti.

Taip ir visa juosta šuoliuoja kaip žirgas, ne, koks čia žirgas, kuinas. Be Blindos balne. O kur tas išreklamuotas svieto lyginimas ir žadėtieji istoriniai nuotykiai? Atmerkit man akis, nes regėjau kažkokias neįtikinamas plikbajorių aistras. Nei meno, nei pramogos. Banalybės ir žiovulys. Apie alaus reklamą neverta net užsiminti. Koks ten reklamuojamas alus, toks ir filmas.

Kita vertus, jei publika ploja, ko gero, šiandien jai tiek ir tereikia. Mano užuojauta publikai. Jos užuojauta man.

Naujas filmas

Pavadinimas: „Tadas Blinda. Pradžia“.

Šalis: Lietuva.

Premjera: 2011 m. rugsėjo 23 d.

Žanras: nuotykiai.

Trukmė: 110 min.

Režisierius: Donatas Ulvydas.

Prodiuseris: Žilvinas Naujokas.

Scenarijaus autorius: Jonas Banys.

Operatorius: Ramūnas Greičius.

Aktoriai: Mantas Jankavičius, Agnė Ditkovskytė, Dainius Kazlauskas, Antanas Šurna, Donatas Banionis, Mykolas Vildžiūnas, Jokūbas Bareikis, Tatjana Liutajeva, Vidas Petkevičius, Andrius Kaniava.

Dialogai: lietuvių, rusų kalbomis.

Amžiaus cenzas: T.

MENO LEIDINYS Nr. 10 (196)
www.durys.daily.lt
Redaktorė Rita Bočiulytė
r.bociulyte@kl.lt

Langas

Startavo su jaunaisiais kūrėjais

2012/2013 metų „Jaunųjų Europos kūrėjų“ (JEK) bienalė su 80 menininkų iš 10 Europos šalių spalio 14-ąją pirmą kartą pristatyta „La Fabrique“ erdvėse Montružo mieste Prancūzijoje. Joje Lietuvai atstovauja aštuoni menininkai, tarp jų – ir vienas klaipėdietis. Atidarymo metu paskelbti pagrindinio prizo laimėtojai, tarp kurių – ir lietuvių autorė.

JEK – tai tarptautinė šiuolaikinio meno bienalė, kurioje savo kūrybą pristato jaunoji menininkų karta. Kasmetinės Prancūzijos miesto Montružo inicijuotos jaunųjų kūrėjų parodos išaugo į jungtinę kelių Europos šalių organizuojamą šiuolaikinio meno bienalę. 2006 m. Klaipėdos miestas tapo šio projekto partneriu. Šiuo metu bienalėje dalyvauja devynios šalys: Austrija, Italija, Ispanija, Lietuva, Portugalija, Prancūzija, Slovakija, Vengrija, Vokietija bei garbės svečio teisėmis tik Prancūzijoje savo autorių darbus pristatantys Nyderlandai. Šios šalys atrinko po 8 jaunus autorius. Jų sukurti darbai dalyvauja tarptautinėje bienalėje, kuri aplankys visas šalių narių ekspozicines erdves.

Šiemet Lietuvos ekspozicija, kurią kuruoja Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras, pristato ne tik paskutines meno pasaulio tendencijas – kūrybinio proceso atvirumą, socialinį kūrinio turinio sutelktumą, superrealizmo estetiką, menų sintezės darinius, bet ir reprezentuoja geriausias Lietuvos dailės tradicijas, ypač klasikinių žanrų aktualizavimo kontekste. Atrinkti autoriai – saviti ir įdomūs, kurių darbuose kokybė demonstruojama tiek turinio, tiek technikos aspektais. Kūriniai konceptualūs, atviri socialinės aplinkos refleksijoms bei koduojantys keliaplanį interpretacijų lauką. Užtikrinta ir žanrų įvairovė, tiesa, dažnai peržengianti savo srities ribas.

JEK bienalėje Lietuvai atstovauja Lina Albrikienė (Vilnius), Ieva Bertašiūtė-Grosbaha (Kaunas), Algirdas ir Remigijus Gataveckai (Vilnius), Greta Grendaitė (Kaunas), Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė (Vilnius), Rodionas Petrovas (Klaipėda), Darius Šidlauskas (Vilnius) ir Renata Vinckevičiūtė (Kaunas).

Tarptautinė bienalės komisija išrinko tris pagrindinio prizo laimėtojus. Tai – Tomas Dezso iš Vengrijos, Cesare Bignotti iš Italijos bei lietuvė L.Albrikienė už videodarbą „Vilnius iš mano vaikystės archyvų (I). Lazdynai“. Šie jauni menininkai turės galimybę tris mėnesius gyventi ir dirbti rezidentūroje Montruže bei drauge atidaryti bendrą parodą Briuselyje, „BeLa Editions“ galerijoje.

JEK bienalės paroda Prancūzijoje vyks iki lapkričio 13 d., o 2012 m. sausio pabaigoje bus pristatyta Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose, iš kur vėliau keliaus į Vokietiją, iš jos – į kitas meno projekte dalyvaujančių šalių ekspozicines erdves.

Klaipėdietė sostinėje atidarė galeriją

„Raudona“ – jauniausia sostinės galerija, kurią įsteigti sumanė… klaipėdietė. Onkohematologinės bendrijos „Kraujas“ pirmininkė Dalia Bielskytė bendrijos patalpose Vilniaus centre (Trakų g. 9) įkūrė nedidelę, jaukią galeriją, kuri nebijo Vilniaus dailės galerijų konkurencijos, nes daugeliu atžvilgių yra išskirtinė.

Galerijoje eksponuojami ne Vilniuje reziduojančių profesionalių dailininkų darbai, taip siekiant parodyti talentingus Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio menininkus dailės gerbėjams sostinėje. Tai, kad galerija šliejasi prie medicininės pakraipos įstaigos – taip pat netikėta ir nauja – taip ne tik formuojamas naujas meno mylėtojų ratas, bet ir vykdoma labdara – visi, įsigyjantys galerijoje eksponuojamus paveikslus, remia bendrijos „Kraujas“ veiklą. „Mūsų tikslas – tapti tiltu tarp meno ir visuomenės. Galime sau leisti prabangą – būti nekomerciniai“, – sakė D.Bielskytė.

Galerija „Raudona“ savo veiklą pradėjo šią vasarą klaipėdiečio Arūno Mėčiaus tapybos paroda „Deminutyvai“. Taip pat eksponuota garsios pajūrio grafikės, kaligrafės Lidijos Skačkauskaitės-Kuklienės tapybos paroda „AuGam“ ir bendra Lietuvos dailininkų tapybos darbų paroda „Purpurinis laikas“.

Nuo rugsėjo 21-osios iki spalio 30-osios galerijoje „Raudona“ vyksta garsaus klaipėdiečio tapytojo Algimanto Jusionio (1954–2003) kūrinių ekspozicija „Kai tapau – aš gyvenu“. „Ją atvežėme kaip gyvybės manifestą, kaip sprogstamąjį aistros, meilės ir talento mišinį, kad visi apsilankiusieji paskęstų spalvotos ekspresijos jūroje ir pasijustų… tiesiog laimingi. Menas išgelbės kiek-vieną, kuris juo patikės“, – tvirtino galerijos šeimininkai.

Galerijos „Raudona“ planuose – klaipėdiečių Virginijaus Viningo, Edvardo Malinausko, panevėžiečio Tomo Rudoko personalinės parodos, grupiniai teminiai projektai. Galerijos patalpose vyks ir kiti kultūriniai renginiai – poezijos skaitymai, susitikimai, kameriniai koncertai.

Įsiliejo į Maskvos meno bienalę

Spalio 14-ąją Z.Cereteli meno galerijoje Maskvoje (Rusija) pristatytas Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) sumanytas ir įgyvendintas trijų Baltijos šalių – Lietuvos, Latvijos ir Estijos – šiuolaikinio meno projektas „Estetika vs. Informacija. Vol. 2“. Ši paroda – tai 4-osios Maskvos šiuolaikinio meno bienalės dalis.

Pagrindinis renginio kuratorius Peteris Weibelis šioje bienalėje akcentavo technologijas kaip universalią žmonijos kalbą, suprantamą moterims ir vyrams, krikščionims ir musulmonams, rusams ar kinams… Pasak P. Weibelio, „bet kuris menas yra technologiškas, net jei autorius naudoja teptuką ir dažus, menininkai naujų pasaulių nekuria, o tik „perrašo“ juos, perdaro jau egzistuojančią kūriniją“.

Šiame kontekste Lietuvos kuratorius KKKC direktorius menotyrininkas Ignas Kazakevičius pristato 7 lietuvių, latvių ir estų menininkų projektus. Parodoje dalyvaujantys menininkai: Svajonė ir Paulius Stanikai (LT), Bronė Neverdauskienė (LT), Monika Žaltauskaitė–Grašienė (LT), Juozas Laivys (LT), Denes Farkas (EE), Maarit Murka (EE), Dace Dzerina (LV), Gintis Gabranas (LV).

Projekte „Estetika vs. Informacija. Vol. 2“, atsižvelgiant į šiandieninę informacinės perkrovos situaciją, „nuolatinio pokyčio“ būseną, siūloma sukeisti vietomis „estetikos“ ir „informacijos“ vertes, mūsų pačių priskirtas tam tikriems reiškiniams ar daiktams. Projektas kelia klausimą – ar estetikos dėmenimis įmanoma išreikšti informacinį pranešimą taip pat aktyviai, suprantamai, intriguojančiai, paveikiai, sukrečiančiai, kaip grynąją informaciją?

Paroda vyksta iki lapkričio 20 d. Projektą remia LR Kultūros rėmimo fondas ir Klaipėdos miesto savivaldybė. Projekto partneriai – LR ambasada Rusijos Federacijoje.

Metų knygos rinkimuose – 11 kūrinių

Metų knygos rinkimų akcija šiemet skaitytojus kviečia išrinkti geriausias lietuvių literatūros knygas trijose kategorijose iš 11 pasiūlytų leidinių. Ekspertų komisijos atrinko nuo 2010 m. rugsėjo iki 2011 m. rugpjūčio pabaigos išleistas penkias knygas suaugusiesiems ir po tris vaikams bei paaugliams.

Knygos suaugusiesiems: Alfonso Andriuškevičiaus „Vėlyvieji tekstai“ („Apostrofa“), Romualdo Granausko „Trys vienatvės“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla), Sigito Parulskio „Prieš mirtį norisi švelnaus“ („Alma littera“), Undinės Radzevičiūtės „Baden Badeno nebus“ ir Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum II“ („Baltos lankos“).

Knygos vaikams: Vytauto V.Landsbergio „Stebuklingas Dominyko brangakmenis“ („Dominicus Lituanus“), Kęstučio Kasparavičiaus „Mažoji žiema“ ir Violetos Palčinskaitės „Muzika troliui“ („Nieko rimto“).

Knygos paaugliams: Gintarės Adomaitytės „Paklydusi pasaka“ („Gimtasis žodis“), Akvilinos Cicėnaitės „Mano tėtis ir kiti nesusipratimai“ („Alma littera“) ir Gendručio Morkūno „Iš nuomšiko gyvenimo“ („Nieko rimto“).

Už labiausiai patikusią knygą visose trijose kategorijose galima balsuoti akcijos interneto svetainėje, www.lrt.lt, elektroniniu paštu metuknyga@lrt.lt arba siunčiant laišką Lietuvos paštu adresu: Metų knygos rinkimams, Nacionalinė M.Mažvydo biblioteka, Gedimino pr. 51, LT – 01504 Vilnius.

Daugiausia skaitytojų balsų surinkę knygų autoriai tradiciškai bus apdovanoti Vilniaus knygų mugėje 2012-ųjų vasarį. Apdovanojimų gali tikėtis ir burtų keliu atrinkti skaitytojai bei grupes akcijoje dalyvauti būrę mokytojai ir bibliotekininkai.

Akciją organizuoja Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, Nacionalinė M.Mažvydo biblioteka bei Skaitymo ir kultūrinio raštingumo asociacija.

„Durų“ inf.

„PLArTFORMA“: šokio spektakliuose stinga choreografijos

Rugsėjo 29 – spalio 1 dienomis „Švyturio menų doke“ šeštąjį kartą vykęs tarptautinis šiuolaikinių menų festivalis „PLArTFORMA“ galėjo pasigirti gana gausia jaunatviška auditorija ir geru oru. Priešingai nei šokio spektakliai – savo choreografija.

Violeta Milvydienė

Dominavo svečiai

Šiemet pripažinto reprezentaciniu Klaipėdos miesto festivalio visumos įvaizdį iš esmės formuoja netolimojo užsienio pajėgos – pavieniai svečiai ar grupelės iš Estijos, Vengrijos, Čekijos ir Slovėnijos. Dar šokio spektaklių platformoje pasirodė dalyvė iš Prancūzijos, o demonstruojamų filmų programoje – olandai.

Savo kūrybą pristatė ir keli Lietuvos menininkai: šiuolaikinio šokio kūrėjai iš Vilniaus Rūta Butkus ir Vytis Jankauskas, klaipėdiečiai (ir/ar dirbantys Klaipėdoje) – choreografė Agnija Šeiko, aktorius ir režisierius Valentinas Masalskis bei dailininkas Rolandas Marčius.

Labiausiai intrigavo šokio spektakliais įvardyti projektai. Tokių šiųmečiame festivalyje – dauguma. Tačiau tenka apgailestauti – išdėstytos jų koncepcijos buvo stipresnės už choreografinę raišką.

Hipnotizavo vaizdiniai

Pirmajame festivalio vakare parodytas Prancūzijos trupės „A.lter S.essio“ šokio spektaklis „Loss-Layers“ iš pradžių hipnotizavo savita idėja ir efektingais vaizdiniais, demonstruojamais kompiuterine technika (beje, sukurtais paties vadovo, meno direktoriaus Fabrice Planquette). Tačiau ilgainiui video-piešiniai ėmė aiškiai dominuoti, goždami atlikėjos Yum Keiko Takayama kūniškąją kalbą. Keli battements développés (aukšti kojos pakėlimai), „laužytų“ ar plastiškų viršutinio breiko judesių deriniai, keliolika tours (sukiniai) – štai ir visa choreografija. Abejonės kilo ir dėl techninio atlikimo – tuomet japonės vietoje bandžiau įsivaizduoti mūsiškę Loretą Juodkaitę, kurios savita rankų plastika ir užburiantys it dervišo sukiniai čia būtų tiesiog fantastiškai tikę.

Tolimesnio vyksmo ar vizualaus įspūdžio nepagyvino nei šokėjos persirenginėjimas (kūno spalvos suknelės pakeitimas į baltą, dar vėliau – raudoną), nei baltojo kvadrato sukimasis ar paleisti dūmų kamuoliai. Nuo pernelyg garsios muzikos pradėjo tvinkčioti smilkiniuose (ne vienas užsidengė ausis, norėdamas apsaugoti jų būgnelius), stiprūs gongo garsai vertė krūpčioti visu kūnu (galbūt panašios reakcijos ir siekta).

Nuo antrosios pusės kompozicija choreografiškai visai sustojo. Kita vertus, jei ši statiška dalis nebūtų užtęsta, tai ir finalas nenuskambėtų taip netikėtai (ne)lauktai – nuogai išsirengusios herojės nugaroje ima „augti“ sparnai (paukščio ar angelo iliuzija?).

Studentiško etiudo lygmens

VšĮ „Menų spaustuvė“ pristatytame ir vilnietės Rūtos Butkus sukomponuotame bei pačios atliktame debiutiniame monospektaklyje „Šventė“ – nieko originalaus ar dar nematyto. Moters vienišumo, apskritai žmogaus psichologinės izoliacijos tema – rimta ir ypač aktuali problema, tik nelygu, kaip toji išpažintis viešai pateikiama, kokiais būdais prabylama į žiūrovą. Pavyzdžiui, kitą vakarą demonstruotame šokio filme „Pasaka“ (autoriai – menininkų grupė „Žuvies akis“) Muzikinio teatro baleto solistė Aušra Krasauskaitė panašią savijautą atskleidė itin jautriai, įtikinamai – tiesiog profesionaliai.

Nešventiškosios „Šventės“ už-uomazga – klūpojimas, perėjimas keliais avanscena beveik visiškoje tamsoje – gerokai užtruko, nemotyvuotai, dirbtinai ištemptas atrodė ir kėdžių perstatinėjimas. Vaizduojama laukimo kančia – apatiška, vėliau desperatiška ir stresuojanti – ne tik nesukrėtė, nepalietė jautriausių stygų, kaip galėjo (turėjo, privalėjo), tačiau atrodė infantili, hiperbolizuota ir beprasmiška (nenuostabu, kad šalia sėdinčios paauglės nesulaikė juoko pliūpsnio).

Trikdė ir pernelyg susiaurinta teatrinio šokio samprata: minimalus leksikos panaudojimas – sušokti vos keli trumpučiai fragmentai, vaidybinės raiškos (be plaukų „žaidimo“) irgi nepastebėta. Tad iškyla sąmoningas klausimas: nejau reikia net ketverius metus studijuoti choreografiją ir vaidybą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kad sugebėtum „sukurpti“ banalų studentišką etiudą, net 45 minutes bandantį publikos kantrybę ir manipuliuojantį jos dėmesiu? Ar priežastimi galėtume laikyti pirmąjį kūrybinį autorės bandymą?

Pasitelkė akrobatiką

Minimalistine choreografija pasižymėjo ir estų šokio spektaklis „Kūnų grobikai“, 2010 m. nominuotas Estijos nepriklausomo šokio apdovanojimui. Jis pagrįstas Džeko Finėjaus fantastine novele (1955), kurioje rašoma apie vieną Kalifornijos miestą, užvaldytą iš kosmoso į žemę atskriejusių ir tobulai į miegančius žmones persikūnijančių sėklų.

Mistika dvelkiančiame, vizualiai efektingame spektaklyje atlikėjų ketveriukė (dvi merginos ir du vaikinai) karstėsi didelio metalinio narvo strypais. Koncepcija įprasminta ne choreografiškai – ji labiau paremta akrobatine technika. Ir atlikėjai čia nelygiaverčiai – viena iš jų, ryškiai stipriau fiziškai pasirengusi, be jokios aukščio baimės demonstravo įvairius sudėtingus triukus, o kiti trys personažai laipiojo ir šokinėjo kur kas atsargiau.

Prologas nuteikė mįslingai, pradinis vyksmas masino įtempti žvilgsnį ir suklusti. Gaila, pačioje pradžioje įkaitinta atmosfera greitai atslūgo, o vėliau įtraukiamos naujos scenografijos detalės ar pagalbinės išraiškos priemonės nebesuteikė inscenizacijai nei įtampos, nei intrigos, nei tęsinio ar užbaigtumo. Fabula taip ir liko iki galo neatskleista.

Finaliniame vakare – įvairovė

Paskutinę festivalio dieną į doko elingus sugužėjo didžiausias būrys meno gerbėjų – jaunimo, studentų bei draugų ir kolegų, palaikančių šiuolaikinio šokio kūrėjus. Vakaro programa – itin įvairi.

Pirmiausia susirinkusieji buvo pakviesti aktyviai įsijungti į „Zerro Ballet“ iš Budapešto (Vengrija) šokio spektaklį „Windows 2011“. Prologe atliekami keli moderniosios choreografijos junginiai (reikia suprasti – įjungiamas ir įkraunamas kompiuteris). Toliau režisūra konstruojama improvizaciniu principu: žiūrovas į mikrofoną skelbia tam tikrą kompiuterinę komandą (Exit, Print, Copy ir kt.), kurią tučtuojau – vienodai, skirtingai ar individualiai – vykdo trys atlikėjai.

Kai kurios instrukcijos iliustruojamos gana išradingai, kitos – primityviai ir tiesmukai, pavyzdžiui: Insert (įterpimas) – judama tarp stovinčių žiūrovų, Spam (išsiųsti informaciją) – publikai dalijamos šūsnys skrajučių ir bukletų su reklaminiais skelbimais, Restart (perkrauti) – išeinama iš scenos ir netrukus grįžtama, Trash (šiukšlės) – iki kaklo įlendama į juodus polietileno maišus, Facebook (veidas, knyga) – rodomos įvairios grimasos.

Keliolika minučių stebėti iš salės nurodomą eigą atlikėjams – gana smagu, bet ne ilgiau (numatyta spektaklio trukmė – 45 min.). Ir todėl, kad kartojami tie patys, iš anksto apgalvoti veiksmai, ir todėl, kad vis daugiau kalbama, dainuojama ar šiaip judama nei šokama.

Stilingai ir estetiškai

V.Jankauskas – jau susiformavęs choreografas, turintis savotišką stilingos, gana rafinuotos kūrybos braižą. Į „PLArTFORMĄ“ jis atvežė savo vardo teatro (2008 m. gavusio profesionalaus statusą) spektaklį „Budėjimai“. Reklama, jog pastarasis jau pelnė Auksinio scenos kryžiaus apdovanojimą už geriausią choreografiją, vertė tikėtis kažko ypatingo…

„Budėjimuose“ nėra jokio konkretaus siužeto – spektaklis neparemtas nei literatūrine medžiaga, nei kažkokia konkrečia istorija. Jo struktūrą lemia kompozicinis išdėstymas, kiekvienam nevaržomai laisvai šokant savajame apšviestame kvadrate, paskui – visų judėjimas kartu įvairiomis trajektorijomis ir pan., o pabaigoje vėl tarsi grįžtant į pradžią.

Spektaklyje vyrauja tradicinis stilistikos formų grynumas, estetiškos abstrakcijos, dvelkiančios ramia harmonija ir derėjimu su skirtingu muzikos akompanimentu. Visame kame juntamas santūrus vidinis nusiteikimas (jokių emocinių proveržių). Judesiai pripildyti natūralios organikos, charakteringai susipynę parterinės technikos elementai, dažnai akcentuojami vibruojantys rankų mostai, atitinkantys pasirinktą pavadinimą. Kontaktinio šokio nedaug – berods specialiai vengiama kūniškų sąsajų, išskyrus porą dialogų. Merginų duete išryškinta vyresniosios (patyrusios V.Jankausko partnerės, teatro direktorės ir pedagogės Giedrės Kirkilytės-Jankauskienės) rūpestinga globa jaunesniąja, o mišriajame panaudotas „veidrodinis“ principas, t.y. vienam priešais kitą analogiškai atvirkščiai atkartojant tuos pačius žingsnius.

Jeigu spektaklio kūrėjui rūpėjo atskleisti judesio estetiką, anot jo paties, gvildenant „dvasinio būdravimo būseną“, – tai puikiai pavyko, ir tikslas pasiektas.

Simuliuojama žaismingai

Vakaro ir viso festivalio programą vainikavo bendras dainininko, libreto autoriaus ir muzikos kūrėjo Jono Sakalausko bei choreografės A. Šeiko projektas, įvardytas kaip šokio opera. „Dykra“ – toks jos pavadinimas – reiškia XIV–XV a. rečiau gyvenamų arba visai negyvenamų žemių juostą Mažojoje Lietuvoje, kai kuriuose Žemaitijos, Suvalkijos ir Aukštaitijos kraštuose. Terminas, atsiradęs istorinėje vokiečių literatūroje, vartojamas ir neįžengiamam miškui apibūdinti (Jasas R., Matulevičius A. Visuotinė lietuvių enciklopedija. – V: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003, t. 4, 765 psl.). Taigi reikėtų įsivaizduoti pelkynus, kemsynus, brūzgynus ir pan.

Tiesiogiai šis vaizdas tarsi neturi nieko bendra su spektakliu – nebent tik ta ypatybe, kad jo turinys formuojamas panašia eklektika. Įkvėptame prancūzų filosofo Žano Bodrilardo knygos „Simuliacija ir Simukliarai“ bei Rodrigo Pla filmo „Vidinė dykuma (Meksika, 2008 m.) spektaklyje operos solistas J.Sakalauskas ne tik dainuoja, bet ir šoka, o šokėjai (Darius Berulis, Mantas Černeckas, Pet-ras Lisauskas) dainuoja ir kalba. Rimtais veidais tariamos filosofinės frazės skamba absurdiškai, kai elgesys imituoja visai ką kita, arba jas lydi kardinaliai priešingi veiksmai. Keturi suaugę vyrukai su vaikišku naivumu dūksta, „įjungtoje“ mimikoje pasirodo paryškintos intonacijos, kiek vėliau „tikrinama“ publikos reakcija. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupės artistas M.Černeckas pamalonino akį keliais klasikinio šokio deriniais, atliekamais kanoniškai, pagal taisykles, tik vos ne vos sušaržuotai.

„Dykros“ visuma pripildyta lengvo ir šviesaus komiškumo, neįprastas nederančių dalykų sujungimo modelis pateiktas subtiliai, neperspaustai. Ypatingos žaismės kupinas scenovaizdis (Sigitos Šimkūnaitės ir Arūno Paslaičio) bei minimalistiniai Sandros Straukaitės sukurti kostiumai suteikia emocionalių, pakilios nuotaikos blyksnių, o ironizuojanti pabaiga išprovokuoja šypsnį.

Faktas, jog spektaklį norėtųsi išvysti dar kartą, – svarbus rodiklis, gal net didžiausias privalumas, vertinant bet kokį pirmąsyk pamatytą kūrinį.

Kodėl jie mažai šoka?

Šiuolaikiniai menininkai scenoje atlieka vis daugiau funkcijų: juda, mimikuoja, muša ritmą, šoka, kalba ir dainuoja… Berods, būtų paprasčiau, jei šokėjai šoktų, dainininkai – dainuotų, aktoriai – vaidintų.

Akivaizdu – riba tarp kitų teatro formų ir choreografijos nyksta, ji net specialiai „ištrinama“, svarbiausios būdingos savybės susiniveliuoja.

Argi tie postmodernistiniais bei siurrealistiniais vadinami ieškojimai – šiuolaikinio meno ypatybė, kažkokia naujovė? Juk sinkretizmas, anot rašytinių šaltinių, jau gyvavo pirmykščiame mene, dar antikos laikais – populiariuose graikų, romėnų ir kt. spektak-liuose.

Taigi – kodėl šokėjai vis mažiau šoka?

Aktorius, šokėjas ir choreografas Gytis Ivanauskas yra pasakęs: „Svarbu emocija, o ne techniškas judesių atlikimas“ arba: „Man įdomiau ne kojos pakėlimo aukštis, o mintis“. Galima sutikti su šiais teiginiais, jeigu…

Modernios choreografijos kūrėjų deklaruojamos idėjos neretai įdomios, originalios, tik jas apibūdinantys „sužodinimai“, ištisi įmantrūs sakiniai dažnai neatitinka sceninio vyksmo, ir situacija komplikuojasi, kai pritrūksta (arba beveik nėra) naujų choreografinių sprendimų. Apskritai – stokojama paties šokio.

Tiesa, kitokį, vilties teikiantį variantą išvydome spalio 13 ir 14 d. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose vykusioje „Šokio vitrinoje“ (tik tai jau būtų kita tema).

Punktyrai festivalio paraštėse

Gitana Gugevičiūtė

Ilgai Klaipėda su šiuolaikiniu menu bendravo tarsi priešokiais, spontaniškai, ir neaišku, ar tie susitikimai ryškiau paveikdavo tolimesnio kultūrinio gyvenimo raidą. Tačiau tarptautinis šiuolaikinių menų festivalis „PLArTFORMA“ liudija, kad nuveiktas nemažas darbas.

Pokytis akivaizdus

Jei prieš keletą metų tik vienas kitas pasirodymas suviliodavo didesnį pulką žiūrovų, tai panašu, kad šiemečiame festivalyje publikos nestigo.

Jei prieš šešerius metus klausimas „Ar eisi į „PLArTFORMĄ“?“ atrodė neįmanomas be kito klausimo „O kas toji „PLArTFORMA“?“, tai šiandien jis skamba visai natūraliai.

Suprantama, su masiniais renginiais – tokiais kaip Jūros šventė ar Klaipėdos pilies džiazo festivalis – nėra ko lyginti(s), bet pokytis akivaizdus.

Tarptautinis šiuolaikinių menų festivalis „PLArTFORMA“ nuosekliai plėtoja koncepciją, suformuluotą dar 2004-aisiais Klaipėdoje koorganizuoto festivalio „SEAS“ metu: paribio zonos geografinės ir metafizinės interpretacijos, įvairių vizualinių menų, skirtingų žanrų sąveikos, menų sintezės projektų prezentacija urbanistinio uosto landšafto erdvėse (antrus metus iš eilės festivalis vyko „Švyturio menų doke“).

Pretekstas žiūrovo budrumui

Šiemetė „PLArTFORMA“, skirtingai nuo prieš tai buvusiųjų, orientavosi į Centrinės Europos menininkus, tad programoje buvo galima išvysti projektus iš Prancūzijos, Slovėnijos, Estijos, Čekijos, Vengrijos, Olandijos ir, žinoma, Lietuvos. Festivalyje atiduota duoklė ir jauniesiems menininkams (jaunųjų kūrėjų platformoje su spektakliu „Gaidos“ dalyvavo „Trupė p.s.“), ir tapybai (tapytojas Rolandas Marčius specialiai festivaliui sukūrė 4 darbus, kurie buvo eksponuoti ant išorinių doko sienų).

Matyti projektai leidžia kalbėti apie subalansuotą programą – be ryškių kontrastų, tačiau pakankamai įdomią ir vertingą. Bent trys projektai – prancūzų grupės „A.lter S.essio“ šokio spektaklis „Loss-Layers“, Vyčio Jankausko šokio teatro spektaklis „Budėjimai“ ir estų šokis-instaliacija „Kūnų grobikai“ – organizatorių buvo pristatyti kaip išskirtiniai, nes nominuoti, įvertinti garbingais apdovanojimais.

Apdovanojimai – ne tik pripažinimas, bet ir našta, pretekstas žiūrovo budrumui, įtarumui rastis; galimybė mintyse „padiskutuoti“ su rimtomis profesionalų komisijomis, skiriančiomis tuos apdovanojimus. Tarkim, preciziško, aiškaus, tikslaus, bet monotoniško, iliustratyvaus ir labai jau rimto it klasikinis lietuviškas kinas spektaklio „Budėjimai“ (idėja ir choreografija V.Jankausko) Auksinį scenos kryžių būtų verta atiduoti, pvz., atlikėjai Yum Keiko Takayama ir šokio spektakliui „Loss-Layers“ – už puikią garso, vaizdo projekcijos (lyg aktyvios scenografijos), gerai treniruoto kūno plastikos dermę, dinamišką, efektingą vaizdą, paklaidinantį žiūrovą tarp iliuzijos ir realybės.

Reiškiasi įvairiomis formomis

Festivalio organizatoriams vis papriekaištaujama, kad „PLArTFORMOS“ erdvėje dominuoja šiuolaikinis šokis. Iš tiesų tokioms kalboms pagrindas yra. Mat judesys teatre tapo savaime suprantamu, nebestebinančiu dalyku, o šokis scenoje reiškiasi įvairiomis formomis: kaip savarankiškas spektaklis, kaip siužeto dalis, kaip „parama“ žodžiui.

Šiame festivalyje tai ir buvo matyti. Net „labiausiai draminiame“ slovėnų „Glej teatro“ spektaklyje „Švytėjimas“, teatrinėmis priemonėmis peržaidžiančiame to paties pavadinimo Stanley’o Kubricko filmą (ar Styveno Kingo pasakojimą), judesio kinematografija padeda kurti slogią atmosferą, kurioje grūdasi praeities šmėklos, ateities vizijos, mirties pavidalai… „Trupės p.s.“ spektaklis „Gaidos“ – dar vienas radikalus dinamiško spektaklio pavyzdys, kurio draminė pusė užkoduojama ne tekste, siužeto slinktyje, o ritme, garse, judesyje.

Matyti spektakliai, šokio filmai, videoperformansas patikino, kad esmė kartais sunkiai apčiuopiama, judesiu kuriamų prasmių laukas gana platus, ir nėra paprasta jame susiorientuoti.

Turiningi prasmėmis

Kaip turtingą prasmėmis norėtųsi išskirti Agnijos Šeiko metaforišką šokio filmą „Pasaka“ (dailininkas režisierius Artūras Šimonis, operatorius Simonas Glinskis), kuriame modeliuojamos, šokio kalba eksplikuojamos atsiskyrimo, brandos temos. Choreografė išradingai išskaidė veiksmą, sukūrė kelias vienodai svarbias siužetines linijas, ėjo maksimalaus išraiškingumo link – kiekvienas judesys tapo išraiškos elementu, bet kokia kūno pozicija transliuoja idėją ar jausmą.

Tikiu, kad kiekvienas žiūrovas rado ką su savimi išsinešti iš „PLArTFORMOS“ ir pasidėti į atminties archyvą. Savo atminty norėčiau išsaugoti vengrų muzikos, videomeno ir šokio performansą „Meson temporary“ – įžūlų, nesterilų, gyvą, ekstravagantišką sceninį veiksmą, kuriame atlikėjas naikina ribas tarp atliekamo vaidmens ir savęs paties; medija reprezentuojama kaip estetika. Po V.Jankausko „Budėjimų“ jų tariamas nerimtumas, fiziologiškumas, gyva muzika, pasitikėjimas žiūrovo intelektu, fantazija etc tapo alternatyva dvasingumo konteineriams.

Tegul muzika skamba mumyse

Tarptautinei muzikos dienai ir Klaipėdos narystės Baltijos miestų sąjungoje 20-mečiui skirtas projektas „Jūros mūzos“ Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre (KVMT) rugsėjo 29-ąją subūrė ne itin gausią auditoriją. Tačiau atėjusieji tikrai nenusivylė. Nei orkestro skambesiu, nei jauna talentinga soliste.

Laima Sugintienė

Tai nauja KVMT iniciatyva, kuria siekiama vystyti tarpkultūrinius projektus, paremtus jūrinės tapatybės koncepcija, o pagrindinė „Jūros mūzos“ idėja – Baltijos kūrėjų pristatymai bei užsienio atlikėjo pasirodymas, teigė organizatoriai.

Šventei toną davė ir solidumo suteikė miesto meras Vytautas Grubliauskas. Solidarizuodamasis su atlikėjais ir į juos kreipdamasis „kolegos“, jis akcentavo mintį, kad Tarptautinė muzikos diena – „tai šventė, liečianti kiekvieną“, ir prasmingai palinkėjo: „Tegul muzika skamba mumyse!“.

O teatro vadovas Ramūnas Kaubrys prisipažino, kad mintis kitaip, naujai paminėti šią datą kilo dar rašant „rinkiminę“ programą konkursui į teatro vadovo kėdę bei pažadėjo, kad renginys bus tęstinis, intrigavo jau turintis sumanymų kitų metų šventei.

Solistė ėmėsi lyderio vaidmens

Koncerto puošmena tapo jauna ir graži (ir tai šiuolaikiniame pasaulyje tampa svarbu), vos 22-ejų, bet jau tituluota, turtingos ir įspūdingos kūrybinės biografijos smuikininkė Paula Šūmanė iš Latvijos. Garsių pedagogų Paryžiaus konservatorijoje ir Austrijoje, Graco muzikos ir vaizduojamųjų menų universitete auklėtinė, 13-os prestižinių tarptautinių konkursų laureatė, „Kremerata Baltica“ dalyvė jau koncertavo su Vokietijos Badeno filharmonijos, „Hoffer Symphoniker“, Latvijos nacionaliniu simfoniniu ir kameriniu, Portugalijos Lisabonos Metropolitano, Čilės Santjago simfoniniu ir kitais orkestrais.

Debiutui su KVMT orkestru ji pasirinko tautiečio Janio Ivanovo Koncerto smuikui ir orkestrui e-moll antrąją, lėtąją dalį. Vieno žymiausių latvių simfonistų opusas, parašytas gūdžiausiais sovietmečio laikais ir pagal to meto tradicijas derinantis kantileną su žanriniais „liaudies šventės vaizdais“, folkloro „inkliuzais“, buvo atliktas itin jautriai ir subtiliai, organiškai ir jaunatviškai nuoširdžiai. Iškart sužavėjo puikus instrumento tembras ir nepriekaištinga jo valdymo technika, ideali intonacija. Greituosiuose epizoduose – kūrinys priminė rondo formą – smuikininkė pademonstravo ir puikią virtuozinę techniką.

Programoje pamačius chrestomatinį ir pastaruoju metu Klaipėdoje ne kartą su įvairiais solistais girdėtą Felixo Mendelssohno Bartholdy Koncertą smuikui ir orkestrui e-moll op. 64 (1844), kirbėjo mintis – ir vėl… Tačiau jau pirmieji taktai suintrigavo: koncertas sužibo naujom spalvom, interpretacija – ekspresyvesnė, dinamiškesnė, labiau nei įprastai išryškinti kontrastai. Artistiška ir temperamentinga solistė, pasitelkusi visą išraiškos priemonių arsenalą, tarp jų – ir įtaigią kūno kalbą, scenoje jautėsi labai savimi pasitikinti ir drąsiai ėmėsi lyderio vaidmens.

Nors orkestras griežė darniai ir gana jautriai, subtiliose ir trapiose lėtosiose dalyse ar epizoduose buvo kiek per „sunkus“ ir stabdė jaunatviškai romantišką smuikininkės polėkį. Muzikuojant su itin „plonai“ lėtąsias dalis, piano vietas griežusia soliste, norėjosi dar jautresnio santykio.

Kai pliusas tampa minusu

Proginiame koncerte skambėjo Baltijos regiono muzika. Koncerto pradžioje – kaip ir dera šeimininkams – efektingai ir pakiliai nuskambėjo vienintelis lietuviškas opusas – Eduardo Balsio „Liaudis linksminasi“ iš baleto siuitos „Eglė žalčių karalienė“. Kaip šiam autoriui būdinga, įspūdingos instrumentuotės kūrinys buvo geras užtaisas kitų tautų (norvegų, suomių, danų, švedų, vokiečių) muzikos sklaidai.

Programa gerai apgalvota: stilistiškai gana vientisa, šventei puikiai tikusi, nes efektinga, labai spalvinga, įdomios instrumentuotės. Vyravo šokio atspalvio, žanrinių vaizdelių pri(per)sodrinta gyvo tempo muzika su iliustratyviais elementais ir folkloro inspiracijomis: tas pats E.Balsys, Edvardas Griegas – „Norvegų šokiai“ op.35 Id., moderniausias muzikinės kalbos prasme Carlas Nielsenas – „Gaidžiukų šokis“ iš operos „Maskaradas“ (1906) ar sudėtingos faktūros ir specifinės artikuliacijos Hugo Alfvenas – „Midsommarvaka“ („Vasarvidžio vigilija“) Schwedische Rhapsodie Nr.1 op.19 (1903). Nors visi jie gana panašios raiškos, to paties laikmečio, visi sukurti XX a. pradžioje, net trys – pamečiui, gal todėl atrodė gana vienodoka, bet smalsu buvo išgirsti mums mažai pažįstamą kaimynų muziką.

Šio pobūdžio muziką kontrasto principu keitė sodriai gili (J.Ivanovo), skaidri (E.Griego – „Rytas“ iš muzikos H.Ibseno dramai „Peras Giuntas“) arba jautri ir elegiška (Jeano Sibeliuso Valse triste orkestrui iš muzikos dramai „Järnefelta Kuolema“ op. 44 (1904) kantilena ar choralinio pobūdžio, gili ir sukaupta (Wilhelmo Stenhammario Interliudas iš kantatos „Daina“ Op.44 (1921).

Nepaisant privalumų, pirmoji koncerto dalis buvo akivaizdžiai per ilga. Šokio charakterio kūrinių buvo per daug, ir ne visi jie sulaukė tinkamo publikos dėmesio iki pat pirmosios koncerto dalies pabaigos.

Koncerto metu ne kartą kilo mintis, kad tokio pobūdžio programa – spalvinga ir žėrinti, turtingos instrumentuotės, įvairialypės artikuliacijos, atskleidžianti ir leidžianti pademonstruoti visas simfoninio orkestro galimybes – būtų itin gera medžiaga edukaciniam projektui su profesionaliais vedėjo komentarais. Dar ir dar kartą prisiminiau Portugalijos Porto miestą (apie jo koncertų salės veiklą jau rašiau). Kad mums to gyvybiškai reikia, liudijo koncerto metu (!) po salę bėgiojantys vaikai. Šaunuoliai mokytojai, juos atvedę. Tačiau tai tik „A“. Metas tarti „B“. Ne pro šalį į tokį renginį (tikiu, kad kada nors toks bus) ateiti ir fotografui, įnirtingai pleškinusiam būtent pačioje subtiliausioje – tyčia, ne kitaip, jautriausioje ir tyliausioje solistės griežimo vietoje…

Antra vertus, kodėl koncerto metu žiūrovų salėje nematyti teatro darbuotojų? Tikiu, vien jų buvimas salėje (vėl – kaip Porto miesto koncertų salėje) drausmintų mėgėjus naudotis mobiliaisiais telefonais, šnekučiuotis ir pan.

Orkestro metamorfozės

Jau ne kartą stebino orkestro gebėjimas tarsi feniksui pakilti iš pelenų: po visiško fiasko šiemečiame Jaunųjų talentų festivalyje – puikus pasirodymas G.Puccini’o premjeroje ir nepriekaištingas (na, beveik) „Jūros mūzose“.

Koncerto programa buvo tinkama, kad būtų pademonstruotos viso orkestro ir atskirų jo grupių galimybės. Žavėjomės darniais smuikų, sodriais violončelių unisonais, vieninga artikuliacija. Egzaminą išlaikė ir medinių pučiamųjų grupė, kuriai tokio tipo muzikoje visada tenka ypač didelis krūvis, daug solinių epizodų (puikus, gražaus tembro obojus, solidus fagoto solo, išraiškinga fleita, lankstus klarnetas). Gėrėjomės solidžiais varinių pučiamųjų choralais. Geras balansas tarp orkestro grupių.

Tą vakarą girdėjome ORKESTRĄ. Ne atskiras grupes, tačiau vientisą, vieningai drauge pulsuojantį, bendros kraujotakos siejamą organizmą. Regis, atlikėjai patikėjo jaunu, tąkart gana santūriai ir racionaliai, tačiau labai užtikrintai ir pasitikinčiai juos vedusiu dirigentu. Buvo dėmesingi ir lankstūs, įkvėptai muzikavo.

Tai didelis dirigento Modesto Barkausko, jau ne kartą matyto ne tik prie orkestro pulto, bet ir spektakliuose (G.Verdi’o „Traviata“, C.Orfo „Carmina Burana“ , J.Strausso „Šikšnosparnis“, „Štrausiana“, V.Konstantinovo „Ką senelis padarys, viskas bus gerai“), nuopelnas ir pasiekimas. Šiuo projektu atlikėjai įtikinamai reabilitavosi po minėtos nesėkmės.

Netikėtas vedėjo pasirinkimas

Konferencija, susirinkimas, protokolas… Tokios mintys sukosi galvoje klausantis neutralaus ir dalykiško (tik informacijos perteikimas, jokių emocijų) vedėjo Mariaus Druktenio. Na, tokia ir Rita Miliūtė. Kodėl gi ne? Jau tikrai geriau nei patetiškai – dramatiškai tęsiamas „ooopusas…“. Renginys – su politiniu atspalviu, jį stiprino ir scenovaizdyje panaudotos Baltijos valstybių vėliavos. Be abejo, gali būti ir taip. Juolab kad renginio koncepcija labai aiškiai buvo išdėstyta koncerto pradžioje. Tačiau pristatydamas atlikėjus, vedėjas išsidavė nesąs šios aplinkos žmogus: lyg ir ne tie prasminiai atlikėjų biografijų akcentai… Ir tik dėl vedėjo klaidos publika, šįkart tikrai pelnytai pašokusi ant kojų po efektingo Mendelssohno koncerto, liko… be biso. Ir tas mikrofonas… Vėl mintyse: konferencija, susirinkimas, protokolas… Gyvuoja nerašyta taisyklė – akademinės muzikos koncertuose, jei atlikėjai groja be mikrofonų, tai ir vedėjas turėtų apsieiti be jo. Prisiminkime etaloninį pavyzdį: „v zale imeni Čaikovskogo…“

Nuo 1998-ųjų su nedidelėmis pertraukomis KVMT veikiausiai vienintelis mieste simfoniniais koncertais minintis šią muzikams svarbią dieną, regis, rado gražią ir prasmingą idėją. Gražaus tęsinio, tegul muzika skamba mumyse!