Kukutis: teigiantis, ieškantis, nemirtingas

Kukutis: teigiantis, ieškantis, nemirtingas

Klaipėdos Pilies teatras pakvietė į 55-ąją premjerą – režisieriaus Alvydo Vizgirdos spektaklį „Visa tiesa apie Kukutį, gyvą ir mirusį“ pagal Marcelijaus Martinaičio „Kukučio balades“ (dailininkė – Marta Vosyliūtė, kompozitorius – Gintaras Kizevičius).

Gitana Gugevičiūtė

Baladėms – sceninis pavidalas

Laukiau šios premjeros, nes M.Martinaitis – vienas mėgstamiausių mano poetų, o „Kukučio baladės“, kurias pats poetas vadina „didžiausiu gyvenimo nuotykiu“, – neeilinis kūrinys, „kalbantis“ jau ne viena užsienio kalba. Šią tikrovišką melų pasaką teatras skiria rašytojo M.Martinaičio 75 metų jubiliejui.

Mėginimų baladėms suteikti sceninį pavidalą būta ir anksčiau. 1988 m. spektaklį „Kukučio baladės“ sukūrė Benas Šarka (diplominis darbas). 1989 m. Vilniaus universiteto Kiemo teatras pastatė spektaklį „Kukutynė“. 2005 m. Šiaulių dramos teatre gimė vienos dalies vaidinimas „Kukučio kelionė“. O jei mėgintume skaičiuoti ir mokykliniuose teatruose, vaidybos studijose gyventus Kukučio gyvenimus, tikriausiai susidarytų nemažas sąrašas pastatymų, kuriuose į akistatą su žmogiškąja egzistencija stoja karikatūriškas, naivus, „kampuotas“ būties filosofas Kukutis – valstietis ir estetas, žmogus ir dievas, vienintelis ir „daugybinis“ asmuo, bandantis įminti egzistencijos mįsles.

Spinduliuoja archetipinę išmintį

Atskleisdamas „visą tiesą apie Kukutį, gyvą ir mirusį“, režisierius dar kartą įtikino, kad „Kukučio baladės“ – nepaprastai stiprus, įtaigus literatūrinis kūrinys, kuriam kaip nors „pakenkti“ yra sunku: net ir blefuojamos intonacijos, trūkinėjanti minties transliacija, galbūt iki galo nesuvoktas turinys neįveikia kūrinio, spinduliuojančio archetipinę išmintį.

„Visa tiesa apie Kukutį, gyvą ir mirusį“ – lakoniškas, šviesus spektaklis, kuriame nėra tradicinio konflikto ir visas veiksmas rutuliojasi tarsi savaime (režisierius ir inscenizacijos autorius balades sugrupavo pagal temas: Kukučio gyvenamoji vieta, meilė, rūpesčiai, mirtis, sapnai etc). Čia svarbiausia ne veiksmas, o įvykiai; pats procesas, o ne rezultatas. Racionalios motyvacijos nėra, todėl viskas įmanoma: sėdėdami ant didelių metalinių bidonų keturi personažai kažko (tarsi beketiškojo Godo) laukia, ir tas kažko laukimas tampa poezijos spektaklio ašimi.

Tačiau spektaklis nestatiškas: jis kuria judrų aplinkos / intensyvių vidinių išgyvenimų paveikslą, jungiantį opoziciškus pradus – mirtį ir gyvenimą, gamtą ir kultūrą, kaimą ir miestą, dangų ir žemę.

Prieš akis – „mišri figūra“

Sceniniame vyksme nei laikas, nei erdvė nėra (ir negali būti) įrėminami: laikas – beribis, nes apima visus laikus; erdvė tęsiasi per kelis žemynus, todėl irgi yra beribė (Pabudo rytą Kukutis / ir mato – jis pats / guli šalia negyvas. <…> Ir mato Kukutis pro langą: / leidžiasi aeroplanas, / pakyla išgąsdintos varnos. / Pro kitą langą, / nosis prie stiklo priploję, / žiūri / buriatų vaikai. / O pro virtuvės langą – / po Niagaros kriokliu / giminės verkia <…>).

Veiksmas vystosi iškart keliomis kryptimis – horizontaliai ir vertikaliai, tarsi nesisiedamas su tuo, kas buvo ir kas bus. Tačiau apmąstomos būties fragmentai, minčių skeveldros jungiasi į vienį (tai atsispindi ir M.Vosyliūtės karkasinėje scenografijoje, paryškinančioje mitopoetinę spektaklio sąrangą).

Atskirų fragmentų, įvykių jungtimi, be abejo, tampa pats Kukutis, kurį perimdami, išplėšdami vienas kitam iš burnos ir sąmonės, pakaitomis vaidina, apie kurio patirtis pasakoja penki aktoriai: Sigutė Gaudušytė, Renata Idzelytė, Ersilijus Pilipavičius, Liudas Vyšniauskas, Aleksas Mažonas. Pastarąjį draminio aktoriaus amplua teko pamatyti pirmą kartą. Akivaizdu, kad įtikinamiausia jo išraiškos priemone išlieka kūno kalba.

Aktorių dėka prieš akis stoja „mišri figūra“: valstietiškai nemitrus naivuolis, pragmatikas ir mąstytojas; menkas ir galingas estetas, „nuodėmingos dvasios“, neabejingos moterims ir smulkioms pagundoms; personažas, pilnas savęs, gyvenimo ir mirties.

„Visa tiesa apie Kukutį, gyvą ir mirusį“ – spektaklis be pagrindinių vaidmenų, tačiau kiekvienas vaidmuo čia pagrindinis ir svarbiausias. Todėl ateityje, spektaklio griaučiams „apaugus mėsa“, norėtųsi matyti mąstančius vaidmenis, išlaisvintus iš psichologinių rezervatų, iš savo pačių klišių, pilnus sokratiškosios paradokso poetikos (nesuprantant / suprasti / ko nereikia / suprasti).

Rezistencijos nihilizmui vieta

A.Vizgirda teigia M.Martinaičio tekstus pasirinkęs neatsitiktinai: „Man norėjosi ieškoti pasipriešinimo egoizmui, melui, kvailystei, įsigalėjusiai visuomenėje. <…> Aplink mus, lietuvius, šiandien susikaupę daug bjaurasties. Ir keisčiausia, kad tas pesimizmas motyvuotas, neatsiradęs iš niekur. Spektaklyje bandome kalbėti apie šviesesnę, nors ir mistinę būtybę. Kukučio baladės – tai apie lietuvį Kukutį, kuris gyveno dar sunkesniame istoriniame periode, bet ir tuomet nebuvo toks sugniuždytas lietuvis, kaip yra dabar“.

Šiame intelekto hipertrofijos amžiuje spektaklis apie ieškantįjį, kuris eina „nesąmonių labirintu“ (V.Kubilius) ir suvokia egzistencijos netikrumą, subjekto neužbaigtumą, būties prieštaringumą, tačiau tai daro ne ciniškai neigdamas, o jausdamas, išgyvendamas, teigdamas, tampa savotiškos rezistencijos nihilizmui vieta, ažūriniu monumentalaus paradokso statiniu.

Sutvarkė unikalias istorines kapinaites

Sutvarkė unikalias istorines kapinaites

Silva Pocytė

Po klaipėdiečio iniciatyva surengtos talkos senosios evangelikų liuteronų kapinės Šyšgiriuose pasikeitė neatpažįstamai. Talkininkai gali didžiuotis padarę gerą darbą Klaipėdos krašto kultūros istorijai, atidavę deramą pagarbą čia šimtmečius gyvenusių žmonių atminimui.

Šyšgiriai – keliasdešimt gyventojų turintis netoli Šyšos upės esantis Kintų seniūnijos (Šilutės rajonas) kaimas, kuriame laukuose esančioje kalvelėje lengvai atpažįstama senųjų evangelikų liuteronų kapinių vieta. Kapinės unikalios jose dar išlikusiais lietais ir kaltais kryžiais, stelomis bei kitų antkapinių paminklų liekanomis. Čia dar galima išskaityti būdingų Klaipėdos kraštui antkapinių įrašų, liudijančių dvikalbę regiono kultūrinę tradiciją, Šyšgiriuose gyvenusių žmonių pavardes. Šios, kaip ir nemaža dalis kitų Klaipėdos krašto senųjų kapinių, pastaraisiais metais stokojo nuolatinės priežiūros, jose atsirado medžių sąvartų, priaugo daug sąžalynų.

Spalio 15-ąją vyko Šyšgirių kapinių tvarkymo talka, kurioje dalyvavo penkių Martyno Mažvydo vardu pavadintų mokyklų, esančių Klaipėdoje, Tauragėje, Nemakščiuose, Kaune ir Vilniuje, mokytojai, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto (BRIAI) mokslininkai ir studentai, Kintų seniūnijos darbuotojai. Talką inicijavo Klaipėdos M.Mažvydo pagrindinės mokyklos direktorius Vytautas Dumčius, paruošiamuosius kapinių tvarkymo darbus organizavo ir talkai vadovavo Kintų seniūnas Antanas Kližentis. Prie talkininkų prisijungė ir klaipėdietis dailininkas Romanas Borisovas bei du svečiai iš Kaliningrado – fotografas Vladimiras Charčenko ir dailininkas Viktoras Riabininas.

Daugiau kaip 50 žmonių būrys per kelias valandas sutvarkė kapines, vėliau BRIAI mokslininkai vykdė kapinių fiksavimo darbus. Kapinėse buvo identifikuotos 99 kapavietės arba jų liekanos, visi antkapiniai paminklai buvo apmatuoti ir nufotografuoti. Po darbų visi vykome į Kintus, kur buvo skanaujama žuvienė, o BRIAI istorikai papasakojo mokytojams plačiau apie kapinių fiksavimo darbus ir jų svarbą saugant Klaipėdos krašto konfesinį, kalbinį ir kultūrinį paveldą, kuris atspindi protestantišką krašto praeitį ir įamžina čia šimtmečius gyvenusių žmonių atminimą.

Trumpai

Trumpai

„Saugokite Florą“ – Kaune

Šį rudenį 65-ąjį sezoną pradėjęs Klaipėdos dramos teatras trumpam užsuko į Kauną. Spalio 14-ąją kultūros ir sporto centre „Girstutis“ klaipėdiečiai parodė naują, bet jau populiarią Neilo Simono dviejų dalių komediją „Saugokite Florą“. Pjesę šiemet pavasarį Klaipėdos dramos teatre režisavo Arvydas Lebeliūnas, pagrindinius vaidmenis spektaklyje sukūrė Klaipėdos dramos teatro žvaigždžių duetas – Nelė Savičenko ir Regina Šaltenytė, taip pat vaidina Renata Idzelytė, Toma Gailiutė, Rimantas Pelakauskas, Edvardas Brazys, Vaidas Jočys bei Igoris Reklaitis. Jų spektaklis – vienas sėkmingiausių pastarųjų metų Klaipėdos dramos teatro pastatymų, ypač žavi virtuozišku pagrindinių vaidmenų atlikėjų duetu.

Įvertino Laisvąjį teatrą

Klaipėdos Laisvasis teatras sukorė 400 kilometrų per visą Lietuvą, kad savo debiutinį spektaklį „Sudie, derintojau!“ (rež. Nerijus Gedminas) parodytų tarptautiniame monospektaklių festivalyje „Atspindys“, vykusiame Visagine. Ne vien dėl dėmesingos publikos vertėjo atlikti tokį žygį. Tarptautinės žiuri pirmininkas aktorius Regimantas Adomaitis neslėpė, kad klaipėdiečių darbas buvo labai rimtas pretendentas į pagrindinį apdovanojimą. Didžiojo prizo jie negavo, bet aktorė Augustė Pociūtė apdovanota už geriausią debiutą žurnalo „Naujoji Romuva“ prizu ir jai buvo įteiktas visaginiečių komisijos padėkos raštas bei atminimo dovana „už subtilų jauno žmogaus išgyvenimų atskleidimą“.

Poetė reziduoja Vokietijoje

 

Visą spalį klaipėdietė poetė ir tapytoja Daiva Molytė-Lukauskienė reziduoja Vokietijoje, LUKAS menininkų namuose Arenshope. Ten ją iškomandiravo Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras pagal kultūrinių mainų programą su kolegomis vokiečiais. Klaipėdietė tik nuvykusi su vokiečių rašytojais iš Berlyno ir Rostoko Jorgu Menke-Peitzmeyeriu ir Wolfgangu Mundtu skaitė savo kūrybą Arenshopo literatūros dienose „Lust am Lesen“. Arenshopas – nedidelis miestelis, skalaujamas vandenų. Iš vienos pusės – jūra (Ostsee), iš kitos – marios (Saaler Bodden). Jis panašus į Nidą. Jau XIX a. menininkai ieškojo ramių vietų, kuriose galėjo kurti, semtis įkvėpimo ir idėjų gamtoje. Arenshopas yra viena iš jų.

Fotografas išleido knygą

Klaipėdietis fotomenininkas ir spaudos dizaineris Gytis Skudžinskas seniai tyliai plušėjo prie savo paties autorinės knygos. Šį mėnesį ji pagaliau pasirodė. Fotografijų albume „Tyla / Silence“ publikuojamas to paties pavadinimo G.Skudžinsko fotografinis projektas, taip pat pristatoma tęstinė fotoinstaliacija „Traces“, kiti jo kūrybos ciklai. Knygoje apie G.Skudžinsko kūrinius rašo Jurijus Dobriakovas, Agnė Narušytė, Rolandas Rastauskas. Albumas išleistas 500 egz. tiražu, lietuvių ir anglų kalbomis. Leidėjas – VšĮ „Kultūros meniu“, spausdino „Druka“. Pristatymas numatytas kartu su autoriaus fotografijų paroda – lapkričio 16 d. Vilniuje, Lietuvos fotomenininkų sąjungos „Prospekto galerijoje“.

Arbit Blato kūriniai į tėvynę sugrįžo kaip dovana

Arbit Blato kūriniai į tėvynę sugrįžo kaip dovana

Po rekonstrukcijos duris atvėrusioje Lietuvos dailės muziejaus (LDM) Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje nuo spalio 12-osios veikia tęstinė dailės paroda „Arbit Blatas. Sugrįžimas į tėvynę“. Joje – garsaus ir pasaulyje pripažinto lit-vakų kilmės dailininko kūriniai.

 

Ilona Mažeikienė

Iš Niujorko ir Venecijos

Joje, kaip ir Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje, pristatoma dailininko Arbit Blato šeimos – žmonos, garsios operos dainininkės Reginos Resnik bei posūnio Michaelio Philipo Daviso – Lietuvai dovanota kolekcija. Paroda Klaipėdoje praplėsta, papildyta dviem dešimtim naujų, Lietuvoje dar nematytų kūrinių, pasiekusių LDM visai neseniai, tik rugsėjo mėnesį. Arbit Blato kolekciją sudaro daugiau nei 380 kūrinių, atgabentų iš kūrybinių dirbtuvių Niujorke bei Venecijoje.

Arbit Blatas (Neemija, hebr. Nehemiah Arbitblatas, 1908–1999) gimė Kaune, studijavo Vokietijos ir Prancūzijos dailės mokyklose. Nuo 1926 m. iki Antrojo pasaulinio karo nuolat gyveno Paryžiuje, tačiau kasmet lankydavosi pas gimtinėje likusius tėvus. 1940 m. emigravo už Atlanto. Tapęs Amerikos piliečiu aktyviai dalyvavo Prancūzijos, o vėliau ir Italijos kultūriniame gyvenime. Priklausė dailininkų humanistų kartai. Kūrybinę menininko individualybę suformavo ryšiai su XX a. vidurio prancūzų dailės tradicijomis bei ryškiausiais to meto meno atsinaujinimo sąjūdžiais.

Už kultūrinius nuopelnus „Prancūzijos ambasadoriumi“ vadintas dailininkas dusyk 1978 ir 1994 m. buvo pagerbtas Garbės legiono ordino Riterio bei Karininko kryžiais, taip pat reikšmingais kitų šalių apdovanojimais – medaliu Venezia Riconoscente (Venecija, 1980), valstybiniu medaliu Masada (1982, Izraelis), aukščiausiu Paryžiaus miesto apdovanojimu – Medaille de Vermeil (1986).

Paryžiuje buvo pastebėtas

Modernią meninę dailininko pasaulėjautą subrandino tarpukario Paryžius, atskleidęs ryškų Arbit Blato talentą, spontanišką temperamentą bei originalumą.

Arbit Blatas priklausė tarpukario laikotarpiu įsitvirtinusiam Paryžiaus mokyklos (École de Paris) dailininkų ratui. Tuometėje kūrybinio pasaulio sostinėje svarbų vaidmenį vaidino gausi žydų dailininkų bendruomenė, kurią sudarė emigrantai iš Rytų bei Vidurio Europos, čia suradę palankias sąlygas kurti ir praturtinę vakarietišką meną gyvu jausmingu temperamentu, trykštančiu meile gyvenimui.

1926 m. Arbit Blatas debiutavo parodose Kaune. Čia Lietuvių dailės draugijos parodose eksponuoti jo kūriniai patraukė Justino Vienožinskio, Igno Šlapelio bei Jono Veisbarto dėmesį.

Arbit Blatas paliko ryškų pėdsaką ir kaip modernios dailės skleidėjas. Nuo 1932 m. Kaune veikė pirmoji privati dailininko pastangomis įsteigta galerija. Šilti, bičiuliški santykiai siejo Blatą su dailininkais Adomu Smetona, Adomu Galdiku, Antanu Samuoliu, Juozu Mikėnu, Maxu Bandu, rašytoju Juozu Tysliava bei kitais. Jie nenutrūko ir jam išvykus į Paryžių.

Po personalinių parodų Prancūzijos sostinės galerijose tapybinis dailininko talentas buvo pastebėtas ir pagaliau sulaukė pripažinimo.

Pripažintas tarptautiniu mastu

1934 m. meno vadybininko Pierre’o Matisse’o, garsaus prancūzų fovisto Henri’o Matisse’o sūnaus, pastangomis vienoje iš Fuller Building galerijų Niujorke surengta pirmoji Blato paroda Amerikoje atvėrė plačius tarptautinio pripažinimo horizontus.

Tarp kitų Niujorke eksponuotų kūrinių, daugiausia Paryžiaus ir Normandijos peizažų, buvo rodyti lietuviška tematika sukurti paveikslai „Natiurmortas su lietuviškais šventaisiais“ bei keli Nidos kraštovaizdžiai.

1939 m. Paryžiuje pasirodė pirmoji Arbit Blato kūrybai skirta monografija, kurios autorius tuometinis Grenoblio muziejaus direktorius Pierre-André Farcy įžvalgiai pastebėjo optimistinę Blato kūrybos prigimtį bei Paryžiaus meninėje aplinkoje išsiugdytas ir pasireiškusias savybes: subtilumą, įgimtą valią; gretino Arbit Blato ir kito garsaus litvako Chaimo Soutine’o kūrybinius talentus.

Pats dailininkas laikė save tapytoju ekspresionistu, tačiau jo kūryboje pasireiškė ir impresionizmo, postimpresionizmo bei realizmo estetika. Geriausiai jo meniniai sugebėjimai atsiskleidė tapybos, vėliau – skulptūros, grafikos bei scenografijos srityse.

Atspindi įvairiapusį talentą

Arbit Blato paroda Klaipėdoje prasideda improvizuota dirbtuve, kurioje siekta atkurti autentišką kūrybinės dailininką supusios aplinkos pojūtį.

Čia eksponuojami asmeniniai dailininko daiktai – kelios etiudinės, paletės, teptukai, akiniai bei pypkė; greta kabo piešinukai, pa-rodų plakatai, nedidelio formato skulptūrėlės, Venecijos krantinės vaizdu ištapyta širma, istoriniai baldai. Įžanginėje ekspozicijos dalyje rodomos filmų „Karmen“ bei „Getas“ ištraukos.

Parodoje eksponuojama kolekcija atspindi įvairiapusį Arbit Blato talentą.

Joje pristatyti visi svarbiausi dailininko pamėgtų žanrų bei temų atspindžiai įvairaus laikotarpio kūriniuose. Impresiškus Paryžiaus bei kitų Prancūzijos, Belgijos, Austrijos miestų peizažus tarsi pratęsia epiški naktinės Venecijos noktiurnai, džiugūs, jaukūs ir saulės kupini Venecijos aikščių ir krantinių vaizdai.

Svarbi vieta parodoje skirta vienai labiausiai dailininko pamėgtų kūrybos sričių – portretams. Tai nekasdieniai, pakylėti didžiosios scenos bei muzikos elito atstovų atvaizdai, įamžinti dailininko žmonos, Metropoliteno operos teatro solistės Reginos Resnik ir britų baritono Gerainto Evanso kostiuminiai vaidmenys bei atlikėjai – Placido Domingo, Luciano Pavarotti, Riccardo Muti, Arturo Toscanini, Georgas Solti, legendinis prancūzų pantomimos meistras Marcelis Marceau.

Atskira parodos dalis primena Arbit Blato bičiulius, garsius Monmartro dailininkus – Pablą Picasso, Maurice’ą Vlamickį, Maurice’ą Utrillo, Georgio de Chirico, tėvynainius Chaimą Soutine’ą, Emmanuelį Mané Katzą, Michaelį Kikoine’ą. Skulptūriniai bei litografiniai portretai parodoje Klaipėdoje eksponuojami pirmą kartą.

Sukūrė tėvų atminimui

Savitą parodos skyrių sudaro gyvybingi ir ekspresyvūs kūriniai, sukurti Bertoldo Brechto bei Kurto Weillio „Operos už tris skatikus“ tematika.

Ši garsi zongų opera, pasakojanti apie visuomenės „dugno“ atstovų gyvenimą, net du dešimtmečius „maitino“ dailininko vaizduotę. Tarsi improvizuodamas dailininkas sukūrė didžiulę operos scenas bei personažus vaizduojančią paveikslų, litografijų bei skulptūrų seriją.

Atskirą dovanotos kolekcijos kūrinių grupę sudaro Antrojo pasaulinio karo holokausto aukų bei koncentracijos stovykloje kalėjusių dailininko tėvų atminimui sukurti darbai – monumentalus tapybinis triptikas, bronzinės skulptūros bei originalus gipsinis bareljefas „Paskutinis traukinys“ (eksponuojamas pirmą kartą). Kūriniai buvo sukurti Venecijos žydų geto atminimui ir įmontuoti Campo del Ghetto Nuovo aikštės sienoje 1980 m. ten vykusių iškilmių metu.

Lankytojų dėmesį atkreips ir meistriškai dailininko nutapyti natiurmortai.

Arbit Blato kūrinių paroda Klaipėdoje veiks iki 2012 m. rugsėjo 12 d.

Nidos meno kolonija traukia menininkus iš viso pasaulio

Nidos meno kolonija traukia menininkus iš viso pasaulio

Nida po truputėlį tampa vis labiau žinoma pasauliniame menininkų rezidencijų žemėlapyje. Čia vis daugiau studentų ir menininkų kuria ne tik vasarą, bet ir ne sezono metu. Atrodo, kad miestelis virsta mėgstama vieta menininkų susitikimams ir atgyja sena idėja – Nida kaip patraukli vieta menininkų kolonijai.

Vytautas Michelkevičius

Sandėliai virto kūrybos vieta

Šiemet kovą Vilniaus dailės akademija (VDA) po rekonstrukcijos atidarė Nidos meno koloniją – tarptautinę rezidencijų, meno ir edukacijos erdvę. Po ilgamečių komandinių VDA pastangų seni sandėliai virto moderniomis kūrybinėmis dirbtuvėmis, dažnam primenančiomis Skandinaviją.

Vienu metu jose ilgesnį laiką (nuo vieno iki keturių mėnesių) gali gyventi ir kurti 5 menininkai, architektai, dizaineriai, kuratoriai ar meno tyrėjai, o trumpam kolonijoje apsistoti gali net iki 63 žmonių. Beveik dviejų tūkstančių kvadratinių metrų erdvėse ir vasarą, ir žiemą vyksta kūrybinės dirbtuvės, tarptautiniai susitikimai, konferencijos, seminarai, kino peržiūros, parodos ir kiti renginiai.

Nidos meno kolonijoje kaip bendruomenėje gyvenantys ir kuriantys menininkai kartu gaminasi pietus, padeda vienas kitam įgyvendinti kūrybinius sumanymus, o vakarais periasi menininkų sukonstruotoje pirtyje.

Per pirmąjį veiklos pusmetį ilgalaikėse rezidencijose buvo apsistoję beveik 40 menininkų. Jų didžioji dauguma – užsieniečiai (nuo Čikagos iki Paryžiaus ir nuo Berlyno iki Tokijo) ir tik keletas lietuvių.

Į rezidencijas – konkursas

Visuomet į rezidencijas būna nemažas konkursas – nuo 4 iki 8 paraiškų į vieną vietą.

Lietuvių gal maža todėl, kad Lietuvoje rezidencijos samprata dar nėra prigijusi, nors, pavyzdžiui, Olandijoje yra beveik 100 skirtingų rezidencijų. Menininkų rezidencijų vieta – tai galimybė menininkams atitrūkti nuo kasdieninių darbų ir rūpesčių bei susikoncentruoti ties nauju kūriniu ar tiesiog apmąstyti savo kūrybą. Rezidencija taip pat yra svarbi menininko karjeros dalis. Pavyzdžiui, patekimas į žinomą rezidenciją prilygsta personalinei pa-rodai prestižinėje galerijoje.

Dalis menininkų gauna stipendijas pragyvenimo ir kūrybos išlaidoms padengti, kiti ieškosi finansavimo šaltinių patys.

Nida traukia užsienio menininkus, ypač iš didelių miestų, nes čia jie gali atitrūkti nuo didmiesčių šurmulio ir kultūrinių renginių, atsidėti kūrybai bei apmąstymams. Ir visuomet jie turi galimybę praleisti laiką su kitais menininkais, dažnai užsimezga netikėti bendradarbiavimo projektai. Kaip antai tarp menininko iš Čikagos ir rusų menininkės iš Vokietijos. Taip pat nuolat kolonijos komanda organizuoja išvykas į Klaipėdos kultūrinius renginius ar susitikimus su menininkais.

Siekia užmegzti ryšį

Per veiklos pusmetį daugiausia dėmesio sulaukė kanadiečių menininkų Justino Tylerio Tate’o, gyvenančio Taline, kūriniai. „Spygliuočių krepšinio aikštelė“ – tai krepšinio aikštelė iš europadėklų netikėtoje vietoje pušyne. Aikštelės pagrindas yra prisitaikęs prie reljefo, t.y kalvotas kaip ir pati vietovė, o bėgant taikinio link dažnai reikia apsivaryti kamuolį aplink pušį ar krūmą. Aikštelėje smagių žaidimo momentų patyrė ne tik menininkai, bet ir vietinis jaunimas. Kitame kūrinyje „Limonado kioskas“ menininkas sekmadieniais smėlynuose, nusileidus nuo Parnidžio kopos, kviesdavo atsigaivinti savo paties gamybos limonado stikline. Amerikiečių menininkas Ernestas Truely sukonstravo sūpynes, ir dabar praeinantys turistai dažnai palydimi menininkų šypsniais ir pamojavimais.

Tokiais kūriniais menininkai siekia užmegzti ryšį su vietos gyventojais bei svečiais. Kiti eksperimentuoja su druska, Kuršių nerijos augalais, kvapais, garsais ir t.t. Pavyzdžiui, prancūzų ir amerikiečių menininkas Gwenn-Ael Lynnas sukūrė Kuršių nerijos pavasarinių kvapų žemėlapį, kurį galima rasti jo puslapyje

www.gwennaellynn.com.

„Nidoje kasdiena kaip sekmadienis“, – šypsojosi radijo stoties „Neringa FM“ vadovas Linas Ramanauskas. Radijo studija nuo šių metų persikėlė į koloniją ir transliuoja radijo bangomis regione, o internetu www.neringafm.lt visame pasaulyje. Menininkai ir studentai taip pat rengia autorines laidas bei siunčia eteriu savo mėgstamos muzikos rinkinius klausytojams.

Ateiviai tik gerąja prasme

Per septynis gyvavimo mėnesius Nidos meno kolonijoje buvo surengta 11 trumpalaikių (4–14 dienų) kultūros ir edukacijos projektų (6 iš jų – tarptautiniai), kuriuose dalyvavo 253 žmonės. Be to, čia vyko 14 VDA katedrų vasaros praktikų, kuriose dalyvavo 252 studentai. Suorganizuoti 23 vieši renginiai (parodos, paskaitos, kino peržiūros, pristatymai) ir 7 atvirų menininkų studijų dienos, kuriose menininkai pristatė savo kūrinius visuomenei.

Kartais menininkai ar projektų dalyviai susivokia, kad jie visą savaitę nebuvo išėję prie jūros, nors iki jos tik 600 metrų, nes gyvenimas ir kūrimas kartu taip įtraukia, kad pamiršti kur esi. Kolonijoje studentai mokosi iš menininkų, o šie semiasi idėjų iš vietos gyventojų, gamtos ir Lietuvos kultūros. Tad jei koloniją ir būtų galima pavadinti kosminiu laivu ar teleportacijos tašku, tai visi kolonizatoriai būtų ateiviai tik gerąja prasme.

Nidos meno kolonija leidžia žurnalą, kuriame pristato menininkų rezidencijoje kūrybą, taip pat vykusius projektus bei straipsnius apie Nidos kultūrinius ir gamtinius ypatumus. Spausdintą versiją galima rasti kolonijoje arba parsisiųsti elektroninę iš interneto puslapio www.nidacolony.lt.

Žvilgsnis į M.K.Čiurlionį iš šimtmečio perspektyvos

Žvilgsnis į M.K.Čiurlionį iš šimtmečio perspektyvos

Vilniuje vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875–1911): jo laikas ir mūsų laikas“ dalyvavo per 40 pranešėjų iš 12 šalių – muzikologai, dailėtyrininkai, filosofai, įvairiais aspektais gilinęsi į mįslingą didžiojo lietuvių menininko kūrybą.

Danutė Petrauskaitė

Kiekviena karta – iš naujo

Konferenciją organizavo Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Kompozitorių sąjunga, bendradarbiaujant su Vilniaus dailės akademija ir Lietuvos kultūros tyrimų institutu.

Kažin ar būtų deramai paminėtos M.K.Čiurlionio 100-osios mirties metinės, jei ne Lietuvos kompozitorių sąjungos Muzikologų sekcija, sumaniusi rugsėjo 21–24 d. surengti aukšto lygio mokslinę konferenciją. Idėjinė vadovė buvo Gražina Daunoravičienė, savo iniciatyva pakvietusi ne vieną žymų muzikos ir dailės tyrinėtoją iš Vokietijos, Suomijos, Anglijos, Prancūzijos, Italijos, JAV, Rusijos, Lenkijos, Armėnijos, Estijos, Norvegijos ir Lietuvos. Jos talkininkės – Jūratė Katinaitė, Rima Povilionienė, Audronė Žiūraitytė – atliko aibę paruošiamųjų darbų.

Nors pradžioje atrodė, kad jau viskas apie M.K.Čiurlionį pasakyta ir parašyta, kad kažin ar galima tikėtis naujų įžvalgų, tačiau didelis norinčiųjų dalyvauti konferencijoje skaičius bei jų tyrimo objektų įvairovė įrodė, kad kiekviena karta iš naujo bando pažvelgti į didžiojo lietuvių menininko kūrybinį palikimą ir jį įvertinti.

Sukėlė daugiausia diskusijų

Dailėtyros klausimais pasisakė žinoma M.K.Čiurlionio tyrinėtoja Rasa Andriušytė-Žukienė, apžvelgusi M.K.Čiurlionio suvokimo ir pristatymo raidą XX–XXI a. sandūroje, ypač jo darbų eksponavimą užsienyje. Ji pagrįstai iškėlė klausimą, ar tas eksponavimas koreguoja menotyrininkų požiūrį, ar tikslina M.K.Čiulionio vietą Europos meno istorijoje.

Laima Petrusevičiūtė, šiuo metu dirbanti Norvegijos muzikos akademijoje, savo pranešime išskyrė pagrindines M.K.Čiurlionio kūrybos studijų kontekstų grupes ir sugretino du šiaurietiškam egzistenciniam romantizmui atstovaujančius dailininkus – Munchą ir Čiurlionį.

Pillė Veljataga pateikė Čiurlionio dailės vertinimus bei interpretacijas XX a. dviejų pirmųjų dešimtmečių spaudoje, Salomėja Jastrumskytė analizavo plastinių elementų architektoniką.

Daugiausia diskusijų susilaukė muzikologų Gražinos Daunoravičienės ir Jono Bruverio pranešimai. Pirmajame buvo detaliai išanalizuoti M.K.Čiurlionio fortepijoninės kūrybos faktūros sluoksniai, pristatytas bazinių struktūrų katalogas, įrodantis, kad šis menininkas žvelgė gimstančio modernizmo kryptimi, iššifruotos kai kurios jo kriptogramos ir atrastos muzikinės ląstelės, kurios vėliau pasirodė ir Antono Weberno muzikiniuose audiniuose. Antrajame pranešime buvo kalbama apie M.K.Čiurlionio didingumą, pateikiant šios estetinės kategorijos genezę bei jos atspindžius muzikoje ir dailėje.

Gilinosi į kūrybos paslaptis

Daugelį sudomino filosofas Antanas Andrijauskas, sutelkęs dėmesį į turtingą M.K.Čiurlionio vaizduotę, stiprią pasąmonės veiklą, išlavintą intuiciją, improvizacinius gebėjimus, sinestezinį tikrovės suvokimą.

Vieni prelegentai bandė atskleisti M.K.Čiurlionio kūrybos paslaptis, labiau gilindamiesi į orientalistines bei senovės Egipto apraiškas jo kūryboje (Tina K.Ramnarine), kiti ieškojo lenkų, lietuvių, vokiečių bei rusų kultūrinių pėdsakų (Rüdiger Ritter, Nathalie Lorand, Rimantas Astrauskas, Gabrielė Kondrotaitė, Anna Nowak).

Keli pranešimai buvo skirti kompozicinėms mokykloms bei jų rezonansams, M.K.Čiurlionio gyvenimo bei studijų Varšuvoje ir Leipcige ypatumams (Algirdas Ambrazas, Audronė Jasinevičiūtė-Ivanauskienė, Magdalena Dziadek).

Teoretikus labiau domino kompozitoriaus muzikos kalba (Eglė Gudžinskaitė, Rima Povilionienė, George Kennaway, Darius Kučinskas), jo retrospekcija šiuolaikinių kompozitorių kūryboje (Rūta Gaidamavičiūtė), istorikus – M.K.Čiurlionio epochos bei asmenybės ypatumai (Jūratė Trilupaitienė), jo muzikos percepcija karo metais (Vytautė Markeliūnienė, Jūratė Petrikaitė), kūrinių bei idėjų sklaida egzilyje (Danutė Petrauskaitė).

Mįslė lieka neįminta

Nepamiršta ir menų sintezės tema (Greta Berman, Daniele Buccio, Konstantin Zenkin, Eva Maria Jensen, Wiesna Mond-Kozłowska, Gerhard Lock), akcentuotas M.K.Čiurlionio fenomenas europietiškojo meno kontekste (Hermann Jung). Su politiniais aspektais M.K.Čiurlionį įdomiai susiejo Jūratė Landsbergytė, o amerikietis Vance D.Wolvertonas, skaitęs pranešimą apie JAV veikusį Čiurlionio ansamblį, deja, pateikė tik visiems jau seniai žinomus faktus.

Konferencijos metu veikė Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijos surengta M.K.Čiurlioniui skirta paroda, taip pat buvo pristatyti du nauji leidiniai: pianisto Roko Zubovo įrašytas visų M.K.Čiurlionio fortepijoninių kūrinių šešių kompaktinių plokštelių rinkinys, pateiktas su gausiai iliustruotu jo gyvenimo bei kūrybos aprašymu, ir muzikologo Rimanto Janeliausko knyga „Neatpažinti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muzikos ciklai“.

Konferencijos dalyviai rugsėjo 23-iąją turėjo galimybę Filharmonijos salėje pasiklausyti M.K.Čiurlionio pianistų konkurso laureatų koncerto, o kitądien nuvykti į Kauną, M.K.Čiurlionio dailės galeriją, kur paskaitą skaitė prof. Vytautas Landsbergis.

Gerai organizuota ir turininga konferencija paskatino ieškoti naujų rakursų, tyrinėjant lietuvių genijaus darbus. Juk M.K.Čiurlionio kūrybos mįslė iki galo taip ir lieka neįminta.

S.Juščiui – 80

S.Juščiui – 80

 

Robertas Varnas

Šiandien Žvejų kultūros rūmuose rengiamas Stanislovo Juščiaus jubiliejinis vakaras-koncertas, skirtas šio klaipėdiečio muziko – ilgamečio chorų vadovo ir dirigento 80-mečiui.

S.Juščius – tikras žemaitis iš Pagėgių krašto. Pokario Klaipėdoje ir Vilniaus konservatorijoje – žymių muzikų Juozo Karoso ir Klemenso Griauzdės auklėtinis. Vėliau – ilgam, o, matyt, jau ir visam laikui prisiekęs tarnauti Klaipėdai.

Stanislovas daugeliui bene ankstyviausiai, nuo pat 1957-ųjų atmenamas mūsų kartos klaipėdiečių chorų dirigentas, bendradarbis, kolega, bičiulis, lygiai kaip ir nepamainomas, patyręs partneris marių platybėse…

Jo ramų žingsnį, talpų žodį, nuoširdų žvilgsnį jau daugelį metų pažįsta, su pagarba ir meile mena gausybė donelaičiukų, muzikų – šimkiukų, taip pat buvusių Dailės, Pieno kombinatų, kitų jo kadaise suburtų ir garsėjusių chorinių sambūrių dalyviai. Kaip ir šiandieninės „Alnos“ – pagyvenusių žmonių choro dainininkai, tie nenuilstantys veteranai patriotai.

Stanislovas apdovanotas ne vien muzikinės, bet ir puikios literatūrinės kūrybos plunksna. Kaip norėtųsi pagaliau išvysti jo seniai pažadėtus memuarus. Mylėdamas marių ir didžiuosius jūros vandenis, Stasys – kompozitorius iš daugelio metų savo kūrybos atrinko nemažą pluoštą geriausių kūrinių ir išleido dainų rinkinį simboliniu pavadinimu – „Mano miestui ir jūrai“. Tos nuoširdžios dainos visados skambėjo ir šiandien tebeskamba chorų programose, o paties autoriaus platų mostą jau seniai ir dainininkai, ir klausytojai įsidėmėjo koncertuose, dainų šventėse

Solidus, garbingas jubiliato gyvenimo amžius, brandūs pedagoginiai, kūrybiniai bei organizaciniai darbai yra nusipelnę ne tik pagarbos – jie laukia platesnio žvilgsnio, gilesnių įžvalgų, ne vien tokio formaliai proginio pakalbėjimo kaip šis.

Mielasis mūsų Stanislovai, priimk savo gausių bičiulių nuoširdžiausius sveikinimus ir palinkėjimus visokeriopos stiprybės, kūrybos ir gyvenimo sėkmės.

Jubiliejinio vakaro-koncerto pradžia – 17 val. Įėjimas – laisvas.

Langas

MENO LEIDINYS Nr. 10 (196)
www.durys.daily.lt
Redaktorė Rita Bočiulytė
r.bociulyte@kl.lt

Langas

 

Startavo su jaunaisiais kūrėjais

2012/2013 metų „Jaunųjų Europos kūrėjų“ (JEK) bienalė su 80 menininkų iš 10 Europos šalių spalio 14-ąją pirmą kartą pristatyta „La Fabrique“ erdvėse Montružo mieste Prancūzijoje. Joje Lietuvai atstovauja aštuoni menininkai, tarp jų – ir vienas klaipėdietis. Atidarymo metu paskelbti pagrindinio prizo laimėtojai, tarp kurių – ir lietuvių autorė.

JEK – tai tarptautinė šiuolaikinio meno bienalė, kurioje savo kūrybą pristato jaunoji menininkų karta. Kasmetinės Prancūzijos miesto Montružo inicijuotos jaunųjų kūrėjų parodos išaugo į jungtinę kelių Europos šalių organizuojamą šiuolaikinio meno bienalę. 2006 m. Klaipėdos miestas tapo šio projekto partneriu. Šiuo metu bienalėje dalyvauja devynios šalys: Austrija, Italija, Ispanija, Lietuva, Portugalija, Prancūzija, Slovakija, Vengrija, Vokietija bei garbės svečio teisėmis tik Prancūzijoje savo autorių darbus pristatantys Nyderlandai. Šios šalys atrinko po 8 jaunus autorius. Jų sukurti darbai dalyvauja tarptautinėje bienalėje, kuri aplankys visas šalių narių ekspozicines erdves.

Šiemet Lietuvos ekspozicija, kurią kuruoja Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras, pristato ne tik paskutines meno pasaulio tendencijas – kūrybinio proceso atvirumą, socialinį kūrinio turinio sutelktumą, superrealizmo estetiką, menų sintezės darinius, bet ir reprezentuoja geriausias Lietuvos dailės tradicijas, ypač klasikinių žanrų aktualizavimo kontekste. Atrinkti autoriai – saviti ir įdomūs, kurių darbuose kokybė demonstruojama tiek turinio, tiek technikos aspektais. Kūriniai konceptualūs, atviri socialinės aplinkos refleksijoms bei koduojantys keliaplanį interpretacijų lauką. Užtikrinta ir žanrų įvairovė, tiesa, dažnai peržengianti savo srities ribas.

JEK bienalėje Lietuvai atstovauja Lina Albrikienė (Vilnius), Ieva Bertašiūtė-Grosbaha (Kaunas), Algirdas ir Remigijus Gataveckai (Vilnius), Greta Grendaitė (Kaunas), Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė (Vilnius), Rodionas Petrovas (Klaipėda), Darius Šidlauskas (Vilnius) ir Renata Vinckevičiūtė (Kaunas).

Tarptautinė bienalės komisija išrinko tris pagrindinio prizo laimėtojus. Tai – Tomas Dezso iš Vengrijos, Cesare Bignotti iš Italijos bei lietuvė L.Albrikienė už videodarbą „Vilnius iš mano vaikystės archyvų (I). Lazdynai“. Šie jauni menininkai turės galimybę tris mėnesius gyventi ir dirbti rezidentūroje Montruže bei drauge atidaryti bendrą parodą Briuselyje, „BeLa Editions“ galerijoje.

JEK bienalės paroda Prancūzijoje vyks iki lapkričio 13 d., o 2012 m. sausio pabaigoje bus pristatyta Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose, iš kur vėliau keliaus į Vokietiją, iš jos – į kitas meno projekte dalyvaujančių šalių ekspozicines erdves.

Klaipėdietė sostinėje atidarė galeriją

„Raudona“ – jauniausia sostinės galerija, kurią įsteigti sumanė… klaipėdietė. Onkohematologinės bendrijos „Kraujas“ pirmininkė Dalia Bielskytė bendrijos patalpose Vilniaus centre (Trakų g. 9) įkūrė nedidelę, jaukią galeriją, kuri nebijo Vilniaus dailės galerijų konkurencijos, nes daugeliu atžvilgių yra išskirtinė.

Galerijoje eksponuojami ne Vilniuje reziduojančių profesionalių dailininkų darbai, taip siekiant parodyti talentingus Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio menininkus dailės gerbėjams sostinėje. Tai, kad galerija šliejasi prie medicininės pakraipos įstaigos – taip pat netikėta ir nauja – taip ne tik formuojamas naujas meno mylėtojų ratas, bet ir vykdoma labdara – visi, įsigyjantys galerijoje eksponuojamus paveikslus, remia bendrijos „Kraujas“ veiklą. „Mūsų tikslas – tapti tiltu tarp meno ir visuomenės. Galime sau leisti prabangą – būti nekomerciniai“, – sakė D.Bielskytė.

Galerija „Raudona“ savo veiklą pradėjo šią vasarą klaipėdiečio Arūno Mėčiaus tapybos paroda „Deminutyvai“. Taip pat eksponuota garsios pajūrio grafikės, kaligrafės Lidijos Skačkauskaitės-Kuklienės tapybos paroda „AuGam“ ir bendra Lietuvos dailininkų tapybos darbų paroda „Purpurinis laikas“.

Nuo rugsėjo 21-osios iki spalio 30-osios galerijoje „Raudona“ vyksta garsaus klaipėdiečio tapytojo Algimanto Jusionio (1954–2003) kūrinių ekspozicija „Kai tapau – aš gyvenu“. „Ją atvežėme kaip gyvybės manifestą, kaip sprogstamąjį aistros, meilės ir talento mišinį, kad visi apsilankiusieji paskęstų spalvotos ekspresijos jūroje ir pasijustų… tiesiog laimingi. Menas išgelbės kiek-vieną, kuris juo patikės“, – tvirtino galerijos šeimininkai.

Galerijos „Raudona“ planuose – klaipėdiečių Virginijaus Viningo, Edvardo Malinausko, panevėžiečio Tomo Rudoko personalinės parodos, grupiniai teminiai projektai. Galerijos patalpose vyks ir kiti kultūriniai renginiai – poezijos skaitymai, susitikimai, kameriniai koncertai.

Įsiliejo į Maskvos meno bienalę

Spalio 14-ąją Z.Cereteli meno galerijoje Maskvoje (Rusija) pristatytas Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) sumanytas ir įgyvendintas trijų Baltijos šalių – Lietuvos, Latvijos ir Estijos – šiuolaikinio meno projektas „Estetika vs. Informacija. Vol. 2“. Ši paroda – tai 4-osios Maskvos šiuolaikinio meno bienalės dalis.

Pagrindinis renginio kuratorius Peteris Weibelis šioje bienalėje akcentavo technologijas kaip universalią žmonijos kalbą, suprantamą moterims ir vyrams, krikščionims ir musulmonams, rusams ar kinams… Pasak P. Weibelio, „bet kuris menas yra technologiškas, net jei autorius naudoja teptuką ir dažus, menininkai naujų pasaulių nekuria, o tik „perrašo“ juos, perdaro jau egzistuojančią kūriniją“.

Šiame kontekste Lietuvos kuratorius KKKC direktorius menotyrininkas Ignas Kazakevičius pristato 7 lietuvių, latvių ir estų menininkų projektus. Parodoje dalyvaujantys menininkai: Svajonė ir Paulius Stanikai (LT), Bronė Neverdauskienė (LT), Monika Žaltauskaitė–Grašienė (LT), Juozas Laivys (LT), Denes Farkas (EE), Maarit Murka (EE), Dace Dzerina (LV), Gintis Gabranas (LV).

Projekte „Estetika vs. Informacija. Vol. 2“, atsižvelgiant į šiandieninę informacinės perkrovos situaciją, „nuolatinio pokyčio“ būseną, siūloma sukeisti vietomis „estetikos“ ir „informacijos“ vertes, mūsų pačių priskirtas tam tikriems reiškiniams ar daiktams. Projektas kelia klausimą – ar estetikos dėmenimis įmanoma išreikšti informacinį pranešimą taip pat aktyviai, suprantamai, intriguojančiai, paveikiai, sukrečiančiai, kaip grynąją informaciją?

Paroda vyksta iki lapkričio 20 d. Projektą remia LR Kultūros rėmimo fondas ir Klaipėdos miesto savivaldybė. Projekto partneriai – LR ambasada Rusijos Federacijoje.

Metų knygos rinkimuose – 11 kūrinių

Metų knygos rinkimų akcija šiemet skaitytojus kviečia išrinkti geriausias lietuvių literatūros knygas trijose kategorijose iš 11 pasiūlytų leidinių. Ekspertų komisijos atrinko nuo 2010 m. rugsėjo iki 2011 m. rugpjūčio pabaigos išleistas penkias knygas suaugusiesiems ir po tris vaikams bei paaugliams.

Knygos suaugusiesiems: Alfonso Andriuškevičiaus „Vėlyvieji tekstai“ („Apostrofa“), Romualdo Granausko „Trys vienatvės“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla), Sigito Parulskio „Prieš mirtį norisi švelnaus“ („Alma littera“), Undinės Radzevičiūtės „Baden Badeno nebus“ ir Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum II“ („Baltos lankos“).

Knygos vaikams: Vytauto V.Landsbergio „Stebuklingas Dominyko brangakmenis“ („Dominicus Lituanus“), Kęstučio Kasparavičiaus „Mažoji žiema“ ir Violetos Palčinskaitės „Muzika troliui“ („Nieko rimto“).

Knygos paaugliams: Gintarės Adomaitytės „Paklydusi pasaka“ („Gimtasis žodis“), Akvilinos Cicėnaitės „Mano tėtis ir kiti nesusipratimai“ („Alma littera“) ir Gendručio Morkūno „Iš nuomšiko gyvenimo“ („Nieko rimto“).

Už labiausiai patikusią knygą visose trijose kategorijose galima balsuoti akcijos interneto svetainėje, www.lrt.lt, elektroniniu paštu metuknyga@lrt.lt arba siunčiant laišką Lietuvos paštu adresu: Metų knygos rinkimams, Nacionalinė M.Mažvydo biblioteka, Gedimino pr. 51, LT – 01504 Vilnius.

Daugiausia skaitytojų balsų surinkę knygų autoriai tradiciškai bus apdovanoti Vilniaus knygų mugėje 2012-ųjų vasarį. Apdovanojimų gali tikėtis ir burtų keliu atrinkti skaitytojai bei grupes akcijoje dalyvauti būrę mokytojai ir bibliotekininkai.

Akciją organizuoja Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, Nacionalinė M.Mažvydo biblioteka bei Skaitymo ir kultūrinio raštingumo asociacija.

„Durų“ inf.

Venecijos bienalė „ILLUMInations“ – apie tylų ir garsų švytėjimą

Venecijos bienalė „ILLUMInations“ – apie tylų ir garsų švytėjimą

 

Lapkričio 27-ąją baigiasi beveik pusę metų trukęs vienas didžiausių ir svarbiausių pasaulio kultūros renginių, vykstančių kas dveji metai, – 54-oji Venecijos bienalė.

Danguolė Ruškienė

Lietuvio projektui – apdovanojimas

Nuo 1895 m. rengiamoje tarptautinėje šiuolaikinio meno bienalėje, kuri apima ne tik vizualiuosius menus, bet ir tokias meno sritis kaip architektūrą, kiną, šokį, muziką bei teatrą, Lietuvos menininkai dalyvauja septintą kartą (nuo 1999 m.). Šįsyk Lietuvai atstovavusio menininko Dariaus Mikšio projektui „Už baltos užuolaidos“ Venecijos bienalės komisija skyrė „Specialaus paminėjimo apdovanojimą“. Projektas buvo įvertintas už konceptualią eleganciją ir produktyvų daugiaprasmį nacionalinės meno istorijos pateikimą.

Tai – jau trečias palankus Lietuvos menininkų kūrybinių sumanymų vertinimas. 2005 m. Lietuvos paviljone pristatyta Jono Meko kūryba buvo pažymėta „Specialiuoju bienalės žiuri paminėjimu“, o 2007 m. Nomedos ir Gedimino Urbonų projektas „Villa Lituania” pelnė „Garbingą nacionalinio paviljono paminėjimą“.

Šiųmečiame D.Mikšio projekte dalyvavo daugiau nei pusė (173) Lietuvos valstybinę stipendiją gavusių kūrėjų, tarp kurių yra ir kelios Klaipėdos krašto menininkų pavardės. Klaipėdiečių Remigijaus Treigio, Lino Julijono Jankaus, Joanos Deltuvaitės, Irmos Leščinskaitės, Juozo Vosyliaus, telšiškių Vytauto Mockaičio (1958–2011), Romualdo ir Zitos Inčirauskų kūriniai, papildę lietuvių parodos katalogo sąrašą, tvarkingai sudėlioti kitapus baltos užuolaidos sustatytuose stelažuose, kaip ir kiti, laukė savo eilės ant Lietuvos paviljono avanscenos.

Už baltos užuolaidos

Tai, kad po ilgų klaidžiojimų siaurais Venecijos takais pagaliau suradęs Lietuvos paviljoną erdvioje Scuala di San Pasquale Baylon salėje lankytojas išvysta tik baltą užuolaidą ir kukliai priešais ją išrikiuotus kelis meno kūrinius, ne vieną priverčia nusivilti ir apsigręžus pėdinti toliau. Laimė, jeigu paviljone budintis atstovas suspėja pristatyti projekto idėją. Tada užtrunkama žymiai ilgiau. Kaip teigiama solidžiame parodos kataloge, šios pa-rodos lankytojams suteikiama galimybė patiems formuoti ekspoziciją, t. y., iš sąrašo išsirinkus menininko pavardę, paprašyti apžiūrėti bet kurį kūrinį. Kūriniai tuoj pat atnešami iš anapus baltos užuolaidos esančios saugyklos ir pakeičia lig tol buvusius ekspozicijoje. Kitas galimas variantas – užuot aktyviai dalyvavęs, lankytojas gali tiesiog stebėti kitų lankytojų veiksmus. Taip net ir pasyviau nusiteikusiems suteikiama galimybė stebėti nuolat besikeičiančią ekspoziciją.

Lietuvių paviljonas nebuvo vienintelis šiais metais išsiskyręs nacionaliniams paviljonams nebūdinga pristatomų menininkų gausa. Labai panašią strategiją pasirinko ir patys italai. Tačiau, skirtingai nuo mūsų atstovų, jie pateikiamos informacijos, atrodo, net nebandė suvaldyti. Begalė kūrinių, konkuruodami tarpusavyje tiek fiziškai, tiek idėjiškai, užgriūna lankytoją vos tik įžengus į paviljoną. Kita vertus, čia galima vaikštinėti ištisą dieną ir kaskart atrasti kažką naujo.

Skirtingai nuo italų, lietuviai savo instaliacijoje-performanse išsaugo ne tik saiko, bet ir intrigos momentą. Iš dalies lankytojų pageidavimų, iš dalies čia asistuojančio darbuotojo veiksmų nulemta ekspozicija įgauna labai netikėtų išraiškų. Šalia R.Treigio solidžiai įrėmintų fotografijų rikiuojamos kuklios Leono Striogos kamerinės skulptūrėlės. Čia pat elegantiškai ant ratukų išvežamas Raimondo Martinėno „Materlinko sodas“ ir tarsi atsitiktinai ant laiptelių tiesiai iš voko išdėliojamos dar kelių autorių mažesnio formato nuotraukos. Įspūdis toks, lyg užsukus į svečius šeimininkas pradeda iš stalčių traukti pabaigos neturinčią savo kolekciją.

Naujų kontekstų paieškos

Bent šiek tiek susipažinus su 54-osios bienalės koncepcija, kurią šių metų kuratorė – žymi šveicarų dailės istorikė ir kritikė Bice Curiger konstravo iš paslankių ir dinamiškų idėjinių linijų, tampa aišku, kad nusistovėjusių nuostatų kaita čia neišvengiama.

Kuratorė skatina ne tik patį kūrėją / menininką, bet ir žiūrovą / suvokėją surasti individualų rakursą į pateikiamą kūrinį / reiškinį. Interpretacinis laukas prasiplečia adekvačiai suvokėjo ir menininko patirčių bagažui. Be to, šis santykis įvelkamas į naujus, daugiau ar mažiau kintančius kontekstus. Nors, viena vertus, B.Curiger siekia išprovokuoti netradicinius požiūrius ir sprendimus, kita vertus, ji linkusi apeiti diskusinius socialinius aspektus ir susitelkti prie globalesnių ir pastovesnių reiškinių – ištisas epochas ženklinančių gajų egzistencinių problemų.

Apie kuratorės naujų kontekstų paieškas ir polinkį eksperimentuoti byloja ir tai, kad ji pasirinko visai naujus sprendimus. Tarp šiuolaikinių kūrinių įterpė tokias ryškias meno istorijos citatas kaip italų tapytojo Tintoretto (1518-1594) chrestomatines drobes ar jau ankstesnėse bienalėse eksponuotus Sigmar Polke ir Maurizio Cattelan kūrinius. Nors į šiuolaikinį kontekstą inkorporuotas retrospektyvus žvilgsnis buvo vertinamas nevienareikšmiškai, tačiau tai, kad net keletas bienalės autorių klasikų kūrybą (ne tik Tintoretto, bet ir Andrea Mantegna) pasirinko kaip išeities tašką, įrodo, kad tokios temos menininkams vis dar yra aktualios. Išlaikydami tematines sąsajas, savaip istorinę tematiką interpretavo Monica Bonvicini, Nicholas Hlobo, daugiau iliustratyvių citatų buvo galima aptikti ir Italijos paviljone.

Plati erdvė interpretacijoms

Pabandžius nubrėžti paraleles tarp pastarųjų Venecijos bienalių, kurių kuratoriai rinkosi visiškai skirtingas temas, išryškėja keletas bendrų tendencijų.

52-osios bienalės metu (kuratorius – Robert Storr, tema – „Think with the Senses – Feel with the Mind. Art in the Present Tense“) akivaizdžiai pasireiškęs militaristinis menininkų nusiteikimas šiek tiek prislopo praėjusioje bienalėje, kur daugiau buvo akcentuojamas konstruktyvus kūrybiškumas, o parodinėse erdvėse vyravo efektingi optiniai sprendimai (kuratorius – Daniel Birnbaum, tema – „Making Worlds“). Šiųmetėje bienalėje galime nesunkiai aptikti ir vieno, ir kito.

Pats bienalės pavadinimas „ILLUMInations“ (lot. illuminatio – apšvietimas, išryškinimas; natio – tauta) suponuoja dvi prasmes / formas, pasiūlančias pakankamai plačią erdvę autorinėms įžvalgoms ir interpretacijoms. Nors kaip ir 53-iosios bienalės metu, ieškoma efektingų erdvinių sprendimų, kurie suvokėjo patirtis akumuliuoja padedant regos ir klausos pojūčiams, šįkart akivaizdžiai mažiau dėmesio lieka tarptautiniams dialogams. „ILLUMInations“ mezga nacionalinių ir asmeninių patirčių istorijas, kurios universalizuojamos iki bendražmogiškų.

Dėlioja įtaigias replikas

Lenkai, kurie savo nacionaliniame paviljone pirmą kartą Venecijos bienalės istorijoje pristatė ne savo šalies menininko, o Izraelyje gimusios autorės Yael Bartana kūrinį, jau šį faktą deklaravo kaip politinį įvykį. Ne mažiau politizuotos ir pačios autorės videoinstaliacijos, kuriose, kalbant apie žydų renesansą Lenkijoje, nagrinėjami asmens, kolektyvo ir nacijos patirčių bei identiteto klausimai.

Panašius klausimus į provokatyvią simbolių kalbą išverčia ir Serbijos menininkas Dragoljub Raša Todosijevic. Jis erdvioje ekspozicinėje salėje skrupulingai dėlioja įtaigias replikas, kurias nesunkiai galima susieti tiek su nacionalinėmis, tiek su asmeninėmis patirtimis.

Visomis prasmėmis įspūdingas amerikiečių menininkų Jennifer Allora ir Guillermo Calzadilla projektas, kuriame ironiškai pažvelgiama į savo šalies didybę ir galią. Tiek šalies istorijos, tiek laiko slinkčiai nužymėti menininkai pasiūlo vieną mastelį – gimnasto kūną, kurio raumenys konkuruoja su apversto tanko vikšrais.

Apie gimimą ir mirtį

Kraštutines žmogaus egzistencijos temas – gimimą ir mirtį Prancūzų paviljone analizuoja Christian Boltanski. Iš keturių dalių sudarytoje ekspozicijoje autorius pačiam suvokėjui suteikia galimybę tapti pilnateisiu kūrinio dalyviu / bendraautoriumi. Žiūrėdamas į be perstojo švieslentėje besikeičiančius raudonus (mirtys) ir žalius (gimimai) skaičius, jautiesi visiškas bejėgis. Dar labiau susigūžti priverčia „Likimo rato“ tarškėjimas, kuris, vos akimirką sustojęs ir suteikęs galimybę žvilgtelt į konkretaus kūdikio atvaizdą, vėl staiga įsuka isterišką ir, atrodo, nekontroliuojamą likimo konvejerį.

Mirties baimės, laikinumo, egzistencinio nerimo ir fizinio skausmo pritvinkęs Vokietijos paviljonas, kuriame sukurta ritualinė misterija skirta praėjusiais metais mirusiam teatro ir kino režisieriui Christophui Schlingensiefui. Ši instaliacija Vokietijos paviljono erdvę pavertė trinave bažnyčia su altoriumi. Prietemoje skendintys mirusio menininko asmeniniai daiktai, palatos baldai, rentgeno nuotraukos, įvairūs fluxus atributai, šokiruojantys akcionistų veiksmai videoįrašuose papildomi Ch.Schlingensiefo išpažintimi, jo paskutiniais samprotavimais, išsakytais prieš mirtį. Būtent čia pradingsta suvokimas tarp esamo ir menamo, tarp realybės ir fikcijos, tarp gyvenimo ir mirties. Vokiečių paviljonas šiais metais buvo įvertintas kaip geriausias.

Kontrastų principu

Drastišką smurto, masinių žudynių ir tuštybės, paviršinio gyvenimo blizgesio kontrastą nacionaliniame paviljone suformavo šveicarų menininkai. Thomas Hirschhornas, deklaruodamas tris momentus – meilę, politiką ir estetiką, – analizuoja kūrinio idėjos, raiškos ir suvokimo problematiką. Ekspozicinę erdvę užtvindę šiandieninės buities „kristalai“: sidabrine folija apvynioti treniruokliai, „krištoliniai“ mobilieji telefonai, kompiuteriai ir kitos gėrybės agresyviai disonuoja su dokumentinėmis reportažinėmis nuotraukomis iš dramatiškų įvykių, kurios liudija apie visai kitokią būtį. Ir čia kalbama ne apie vienos tautos ar nacijos tragediją, o apie atsakomybę prieš žmogų, nesvarbu, kokios tautybės jis būtų ir kur gyventų.

Estų paviljone Liina Siib aktyviai įsijungia į prieš penkerius metus Estijos žiniasklaidoje kilusią diskusiją dėl Estijoje esančio didžiausio Europoje vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumo. Savo filmuose ir instaliacijose autorė pateikia kelias skirtingas moterų vaidmenų / gyvenimų versijas, aprėmintas ankštų fizinių erdvių. Išryškindama žiniasklaidos teiginių ir realybės absurdiškumą, menininkė užaštrina moters statuso visuomenėje problemą. Žymiai dekoratyvesnius sprendimus pasirinko kaimynai latviai. Jų menininkas Kristapas Gelzis eksponuoja fluorescenciniais dažais nutapytus abstrahuotus lyrinius peizažus, kurie, kaip teigiama parodos kataloge, reflektuoja asmeninį autoriaus santykį su pasauliu.

Rusų kuratoriaus Boriso Groyso sprendimas Venecijos bienalėje pristatyti rusų avangardistų grupę „Collective Actions“ ir jos lyderio Andrejaus Monastyrskio kūrybinę veiklą net ir pačių rusų buvo vertinamas gana kritiškai.

Įtraukia lankytojus

Skirtingas patirtis inspiruojančių kūrinių, optiškai ir fiziškai trikdančių įprastą erdvės ir laiko suvokimą, šiais metais Venecijos bienalėje taip pat buvo apstu.

Parodos lankytojas čia ne tik atsidurdavo netikėtoje erdvėje, bet ir tapdavo neatsiejama kūrinio dalimi. Tokie pojūčiai akumuliuojami Japonijos, Liuksemburgo, Vengrijos, Saudo Arabijos ir kituose nacionaliniuose paviljonuose bei atskirų menininkų parodose. Akivaizdu, kad ir toliau daugėja projektų, grindžiamų naujausiomis technologijomis. Jos įgalina visiškai naujus ir daugeliu atvejų netikėtus autorinius sprendimus.

Kitai sumanymų grupei būtų galima priskirti tuos autorius, kurie, naudodamiesi tradicinėmis priemonėmis, formuluoja ne mažiau novatoriškas sąvokas. Menininkų grupė, pasivadinusi Marilyn Monroe alonimu Norma Jeane, parodos lankytojus įtraukia į aktyvų kūrybinį procesą. Jie čia iš didžiulio Egipto vėliavos spalvų plastilino kubo dekoruoja sienas įvairiausiais ženklais, tekstais ir piešiniais. „Kas bijo išraiškos laisvės?“ – moterų protesto akcijos Kaire inspiruotas šūkis, kuris neabejotinai turi ryškią feministinę potekstę.

Šveicarijoje gimusio, šiuo metu JAV gyvenančio ir kuriančio menininko Urso Fischerio instaliacija, esanti nuolatiniame kitime, daugiau susijusi su laiko dėmenimis. Čia natūralaus dydžio vaškinės figūros tirpsta nuo atviros liepsnos kaip žvakės, inspiruodamos laikinumo ir nepastovumo rodmenis. Daugiausia dėmesio sulaukęs ir „Auksinio liūto“ apdovanojimą pelnęs Cristian Marclay filmas „The Clock“, trunkantis 24 val., sujungia realų ir ekrane rodomą laiką. Virtuoziškai valdydamas filmo medžiagą, kuri sudaryta beveik iš 4000 filmų, Marclay sukonstravo meditatyvią, tačiau nemonotonišką paros trukmės kino juostą, kurios pagrindinio objekto – laikrodžio rodyklė visuomet sutaps su jūsų. Ir tai tikrai nebus vienintelis sutapimas apsilankius Venecijos bienalėje.

„PLArTFORMA“: šokio spektakliuose stinga choreografijos

„PLArTFORMA“: šokio spektakliuose stinga choreografijos

Rugsėjo 29 – spalio 1 dienomis „Švyturio menų doke“ šeštąjį kartą vykęs tarptautinis šiuolaikinių menų festivalis „PLArTFORMA“ galėjo pasigirti gana gausia jaunatviška auditorija ir geru oru. Priešingai nei šokio spektakliai – savo choreografija.

Violeta Milvydienė

Dominavo svečiai

Šiemet pripažinto reprezentaciniu Klaipėdos miesto festivalio visumos įvaizdį iš esmės formuoja netolimojo užsienio pajėgos – pavieniai svečiai ar grupelės iš Estijos, Vengrijos, Čekijos ir Slovėnijos. Dar šokio spektaklių platformoje pasirodė dalyvė iš Prancūzijos, o demonstruojamų filmų programoje – olandai.

Savo kūrybą pristatė ir keli Lietuvos menininkai: šiuolaikinio šokio kūrėjai iš Vilniaus Rūta Butkus ir Vytis Jankauskas, klaipėdiečiai (ir/ar dirbantys Klaipėdoje) – choreografė Agnija Šeiko, aktorius ir režisierius Valentinas Masalskis bei dailininkas Rolandas Marčius.

Labiausiai intrigavo šokio spektakliais įvardyti projektai. Tokių šiųmečiame festivalyje – dauguma. Tačiau tenka apgailestauti – išdėstytos jų koncepcijos buvo stipresnės už choreografinę raišką.

Hipnotizavo vaizdiniai

Pirmajame festivalio vakare parodytas Prancūzijos trupės „A.lter S.essio“ šokio spektaklis „Loss-Layers“ iš pradžių hipnotizavo savita idėja ir efektingais vaizdiniais, demonstruojamais kompiuterine technika (beje, sukurtais paties vadovo, meno direktoriaus Fabrice Planquette). Tačiau ilgainiui video-piešiniai ėmė aiškiai dominuoti, goždami atlikėjos Yum Keiko Takayama kūniškąją kalbą. Keli battements développés (aukšti kojos pakėlimai), „laužytų“ ar plastiškų viršutinio breiko judesių deriniai, keliolika tours (sukiniai) – štai ir visa choreografija. Abejonės kilo ir dėl techninio atlikimo – tuomet japonės vietoje bandžiau įsivaizduoti mūsiškę Loretą Juodkaitę, kurios savita rankų plastika ir užburiantys it dervišo sukiniai čia būtų tiesiog fantastiškai tikę.

Tolimesnio vyksmo ar vizualaus įspūdžio nepagyvino nei šokėjos persirenginėjimas (kūno spalvos suknelės pakeitimas į baltą, dar vėliau – raudoną), nei baltojo kvadrato sukimasis ar paleisti dūmų kamuoliai. Nuo pernelyg garsios muzikos pradėjo tvinkčioti smilkiniuose (ne vienas užsidengė ausis, norėdamas apsaugoti jų būgnelius), stiprūs gongo garsai vertė krūpčioti visu kūnu (galbūt panašios reakcijos ir siekta).

Nuo antrosios pusės kompozicija choreografiškai visai sustojo. Kita vertus, jei ši statiška dalis nebūtų užtęsta, tai ir finalas nenuskambėtų taip netikėtai (ne)lauktai – nuogai išsirengusios herojės nugaroje ima „augti“ sparnai (paukščio ar angelo iliuzija?).

Studentiško etiudo lygmens

VšĮ „Menų spaustuvė“ pristatytame ir vilnietės Rūtos Butkus sukomponuotame bei pačios atliktame debiutiniame monospektaklyje „Šventė“ – nieko originalaus ar dar nematyto. Moters vienišumo, apskritai žmogaus psichologinės izoliacijos tema – rimta ir ypač aktuali problema, tik nelygu, kaip toji išpažintis viešai pateikiama, kokiais būdais prabylama į žiūrovą. Pavyzdžiui, kitą vakarą demonstruotame šokio filme „Pasaka“ (autoriai – menininkų grupė „Žuvies akis“) Muzikinio teatro baleto solistė Aušra Krasauskaitė panašią savijautą atskleidė itin jautriai, įtikinamai – tiesiog profesionaliai.

Nešventiškosios „Šventės“ už-uomazga – klūpojimas, perėjimas keliais avanscena beveik visiškoje tamsoje – gerokai užtruko, nemotyvuotai, dirbtinai ištemptas atrodė ir kėdžių perstatinėjimas. Vaizduojama laukimo kančia – apatiška, vėliau desperatiška ir stresuojanti – ne tik nesukrėtė, nepalietė jautriausių stygų, kaip galėjo (turėjo, privalėjo), tačiau atrodė infantili, hiperbolizuota ir beprasmiška (nenuostabu, kad šalia sėdinčios paauglės nesulaikė juoko pliūpsnio).

Trikdė ir pernelyg susiaurinta teatrinio šokio samprata: minimalus leksikos panaudojimas – sušokti vos keli trumpučiai fragmentai, vaidybinės raiškos (be plaukų „žaidimo“) irgi nepastebėta. Tad iškyla sąmoningas klausimas: nejau reikia net ketverius metus studijuoti choreografiją ir vaidybą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kad sugebėtum „sukurpti“ banalų studentišką etiudą, net 45 minutes bandantį publikos kantrybę ir manipuliuojantį jos dėmesiu? Ar priežastimi galėtume laikyti pirmąjį kūrybinį autorės bandymą?

Pasitelkė akrobatiką

Minimalistine choreografija pasižymėjo ir estų šokio spektaklis „Kūnų grobikai“, 2010 m. nominuotas Estijos nepriklausomo šokio apdovanojimui. Jis pagrįstas Džeko Finėjaus fantastine novele (1955), kurioje rašoma apie vieną Kalifornijos miestą, užvaldytą iš kosmoso į žemę atskriejusių ir tobulai į miegančius žmones persikūnijančių sėklų.

Mistika dvelkiančiame, vizualiai efektingame spektaklyje atlikėjų ketveriukė (dvi merginos ir du vaikinai) karstėsi didelio metalinio narvo strypais. Koncepcija įprasminta ne choreografiškai – ji labiau paremta akrobatine technika. Ir atlikėjai čia nelygiaverčiai – viena iš jų, ryškiai stipriau fiziškai pasirengusi, be jokios aukščio baimės demonstravo įvairius sudėtingus triukus, o kiti trys personažai laipiojo ir šokinėjo kur kas atsargiau.

Prologas nuteikė mįslingai, pradinis vyksmas masino įtempti žvilgsnį ir suklusti. Gaila, pačioje pradžioje įkaitinta atmosfera greitai atslūgo, o vėliau įtraukiamos naujos scenografijos detalės ar pagalbinės išraiškos priemonės nebesuteikė inscenizacijai nei įtampos, nei intrigos, nei tęsinio ar užbaigtumo. Fabula taip ir liko iki galo neatskleista.

Finaliniame vakare – įvairovė

Paskutinę festivalio dieną į doko elingus sugužėjo didžiausias būrys meno gerbėjų – jaunimo, studentų bei draugų ir kolegų, palaikančių šiuolaikinio šokio kūrėjus. Vakaro programa – itin įvairi.

Pirmiausia susirinkusieji buvo pakviesti aktyviai įsijungti į „Zerro Ballet“ iš Budapešto (Vengrija) šokio spektaklį „Windows 2011“. Prologe atliekami keli moderniosios choreografijos junginiai (reikia suprasti – įjungiamas ir įkraunamas kompiuteris). Toliau režisūra konstruojama improvizaciniu principu: žiūrovas į mikrofoną skelbia tam tikrą kompiuterinę komandą (Exit, Print, Copy ir kt.), kurią tučtuojau – vienodai, skirtingai ar individualiai – vykdo trys atlikėjai.

Kai kurios instrukcijos iliustruojamos gana išradingai, kitos – primityviai ir tiesmukai, pavyzdžiui: Insert (įterpimas) – judama tarp stovinčių žiūrovų, Spam (išsiųsti informaciją) – publikai dalijamos šūsnys skrajučių ir bukletų su reklaminiais skelbimais, Restart (perkrauti) – išeinama iš scenos ir netrukus grįžtama, Trash (šiukšlės) – iki kaklo įlendama į juodus polietileno maišus, Facebook (veidas, knyga) – rodomos įvairios grimasos.

Keliolika minučių stebėti iš salės nurodomą eigą atlikėjams – gana smagu, bet ne ilgiau (numatyta spektaklio trukmė – 45 min.). Ir todėl, kad kartojami tie patys, iš anksto apgalvoti veiksmai, ir todėl, kad vis daugiau kalbama, dainuojama ar šiaip judama nei šokama.

Stilingai ir estetiškai

V.Jankauskas – jau susiformavęs choreografas, turintis savotišką stilingos, gana rafinuotos kūrybos braižą. Į „PLArTFORMĄ“ jis atvežė savo vardo teatro (2008 m. gavusio profesionalaus statusą) spektaklį „Budėjimai“. Reklama, jog pastarasis jau pelnė Auksinio scenos kryžiaus apdovanojimą už geriausią choreografiją, vertė tikėtis kažko ypatingo…

„Budėjimuose“ nėra jokio konkretaus siužeto – spektaklis neparemtas nei literatūrine medžiaga, nei kažkokia konkrečia istorija. Jo struktūrą lemia kompozicinis išdėstymas, kiekvienam nevaržomai laisvai šokant savajame apšviestame kvadrate, paskui – visų judėjimas kartu įvairiomis trajektorijomis ir pan., o pabaigoje vėl tarsi grįžtant į pradžią.

Spektaklyje vyrauja tradicinis stilistikos formų grynumas, estetiškos abstrakcijos, dvelkiančios ramia harmonija ir derėjimu su skirtingu muzikos akompanimentu. Visame kame juntamas santūrus vidinis nusiteikimas (jokių emocinių proveržių). Judesiai pripildyti natūralios organikos, charakteringai susipynę parterinės technikos elementai, dažnai akcentuojami vibruojantys rankų mostai, atitinkantys pasirinktą pavadinimą. Kontaktinio šokio nedaug – berods specialiai vengiama kūniškų sąsajų, išskyrus porą dialogų. Merginų duete išryškinta vyresniosios (patyrusios V.Jankausko partnerės, teatro direktorės ir pedagogės Giedrės Kirkilytės-Jankauskienės) rūpestinga globa jaunesniąja, o mišriajame panaudotas „veidrodinis“ principas, t.y. vienam priešais kitą analogiškai atvirkščiai atkartojant tuos pačius žingsnius.

Jeigu spektaklio kūrėjui rūpėjo atskleisti judesio estetiką, anot jo paties, gvildenant „dvasinio būdravimo būseną“, – tai puikiai pavyko, ir tikslas pasiektas.

Simuliuojama žaismingai

Vakaro ir viso festivalio programą vainikavo bendras dainininko, libreto autoriaus ir muzikos kūrėjo Jono Sakalausko bei choreografės A. Šeiko projektas, įvardytas kaip šokio opera. „Dykra“ – toks jos pavadinimas – reiškia XIV–XV a. rečiau gyvenamų arba visai negyvenamų žemių juostą Mažojoje Lietuvoje, kai kuriuose Žemaitijos, Suvalkijos ir Aukštaitijos kraštuose. Terminas, atsiradęs istorinėje vokiečių literatūroje, vartojamas ir neįžengiamam miškui apibūdinti (Jasas R., Matulevičius A. Visuotinė lietuvių enciklopedija. – V: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003, t. 4, 765 psl.). Taigi reikėtų įsivaizduoti pelkynus, kemsynus, brūzgynus ir pan.

Tiesiogiai šis vaizdas tarsi neturi nieko bendra su spektakliu – nebent tik ta ypatybe, kad jo turinys formuojamas panašia eklektika. Įkvėptame prancūzų filosofo Žano Bodrilardo knygos „Simuliacija ir Simukliarai“ bei Rodrigo Pla filmo „Vidinė dykuma (Meksika, 2008 m.) spektaklyje operos solistas J.Sakalauskas ne tik dainuoja, bet ir šoka, o šokėjai (Darius Berulis, Mantas Černeckas, Pet-ras Lisauskas) dainuoja ir kalba. Rimtais veidais tariamos filosofinės frazės skamba absurdiškai, kai elgesys imituoja visai ką kita, arba jas lydi kardinaliai priešingi veiksmai. Keturi suaugę vyrukai su vaikišku naivumu dūksta, „įjungtoje“ mimikoje pasirodo paryškintos intonacijos, kiek vėliau „tikrinama“ publikos reakcija. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupės artistas M.Černeckas pamalonino akį keliais klasikinio šokio deriniais, atliekamais kanoniškai, pagal taisykles, tik vos ne vos sušaržuotai.

„Dykros“ visuma pripildyta lengvo ir šviesaus komiškumo, neįprastas nederančių dalykų sujungimo modelis pateiktas subtiliai, neperspaustai. Ypatingos žaismės kupinas scenovaizdis (Sigitos Šimkūnaitės ir Arūno Paslaičio) bei minimalistiniai Sandros Straukaitės sukurti kostiumai suteikia emocionalių, pakilios nuotaikos blyksnių, o ironizuojanti pabaiga išprovokuoja šypsnį.

Faktas, jog spektaklį norėtųsi išvysti dar kartą, – svarbus rodiklis, gal net didžiausias privalumas, vertinant bet kokį pirmąsyk pamatytą kūrinį.

Kodėl jie mažai šoka?

Šiuolaikiniai menininkai scenoje atlieka vis daugiau funkcijų: juda, mimikuoja, muša ritmą, šoka, kalba ir dainuoja… Berods, būtų paprasčiau, jei šokėjai šoktų, dainininkai – dainuotų, aktoriai – vaidintų.

Akivaizdu – riba tarp kitų teatro formų ir choreografijos nyksta, ji net specialiai „ištrinama“, svarbiausios būdingos savybės susiniveliuoja.

Argi tie postmodernistiniais bei siurrealistiniais vadinami ieškojimai – šiuolaikinio meno ypatybė, kažkokia naujovė? Juk sinkretizmas, anot rašytinių šaltinių, jau gyvavo pirmykščiame mene, dar antikos laikais – populiariuose graikų, romėnų ir kt. spektak-liuose.

Taigi – kodėl šokėjai vis mažiau šoka?

Aktorius, šokėjas ir choreografas Gytis Ivanauskas yra pasakęs: „Svarbu emocija, o ne techniškas judesių atlikimas“ arba: „Man įdomiau ne kojos pakėlimo aukštis, o mintis“. Galima sutikti su šiais teiginiais, jeigu…

Modernios choreografijos kūrėjų deklaruojamos idėjos neretai įdomios, originalios, tik jas apibūdinantys „sužodinimai“, ištisi įmantrūs sakiniai dažnai neatitinka sceninio vyksmo, ir situacija komplikuojasi, kai pritrūksta (arba beveik nėra) naujų choreografinių sprendimų. Apskritai – stokojama paties šokio.

Tiesa, kitokį, vilties teikiantį variantą išvydome spalio 13 ir 14 d. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose vykusioje „Šokio vitrinoje“ (tik tai jau būtų kita tema).