Žvilgsnis į M.K.Čiurlionį iš šimtmečio perspektyvos

Vilniuje vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875–1911): jo laikas ir mūsų laikas“ dalyvavo per 40 pranešėjų iš 12 šalių – muzikologai, dailėtyrininkai, filosofai, įvairiais aspektais gilinęsi į mįslingą didžiojo lietuvių menininko kūrybą.

Danutė Petrauskaitė

Kiekviena karta – iš naujo

Konferenciją organizavo Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Kompozitorių sąjunga, bendradarbiaujant su Vilniaus dailės akademija ir Lietuvos kultūros tyrimų institutu.

Kažin ar būtų deramai paminėtos M.K.Čiurlionio 100-osios mirties metinės, jei ne Lietuvos kompozitorių sąjungos Muzikologų sekcija, sumaniusi rugsėjo 21–24 d. surengti aukšto lygio mokslinę konferenciją. Idėjinė vadovė buvo Gražina Daunoravičienė, savo iniciatyva pakvietusi ne vieną žymų muzikos ir dailės tyrinėtoją iš Vokietijos, Suomijos, Anglijos, Prancūzijos, Italijos, JAV, Rusijos, Lenkijos, Armėnijos, Estijos, Norvegijos ir Lietuvos. Jos talkininkės – Jūratė Katinaitė, Rima Povilionienė, Audronė Žiūraitytė – atliko aibę paruošiamųjų darbų.

Nors pradžioje atrodė, kad jau viskas apie M.K.Čiurlionį pasakyta ir parašyta, kad kažin ar galima tikėtis naujų įžvalgų, tačiau didelis norinčiųjų dalyvauti konferencijoje skaičius bei jų tyrimo objektų įvairovė įrodė, kad kiekviena karta iš naujo bando pažvelgti į didžiojo lietuvių menininko kūrybinį palikimą ir jį įvertinti.

Sukėlė daugiausia diskusijų

Dailėtyros klausimais pasisakė žinoma M.K.Čiurlionio tyrinėtoja Rasa Andriušytė-Žukienė, apžvelgusi M.K.Čiurlionio suvokimo ir pristatymo raidą XX–XXI a. sandūroje, ypač jo darbų eksponavimą užsienyje. Ji pagrįstai iškėlė klausimą, ar tas eksponavimas koreguoja menotyrininkų požiūrį, ar tikslina M.K.Čiulionio vietą Europos meno istorijoje.

Laima Petrusevičiūtė, šiuo metu dirbanti Norvegijos muzikos akademijoje, savo pranešime išskyrė pagrindines M.K.Čiurlionio kūrybos studijų kontekstų grupes ir sugretino du šiaurietiškam egzistenciniam romantizmui atstovaujančius dailininkus – Munchą ir Čiurlionį.

Pillė Veljataga pateikė Čiurlionio dailės vertinimus bei interpretacijas XX a. dviejų pirmųjų dešimtmečių spaudoje, Salomėja Jastrumskytė analizavo plastinių elementų architektoniką.

Daugiausia diskusijų susilaukė muzikologų Gražinos Daunoravičienės ir Jono Bruverio pranešimai. Pirmajame buvo detaliai išanalizuoti M.K.Čiurlionio fortepijoninės kūrybos faktūros sluoksniai, pristatytas bazinių struktūrų katalogas, įrodantis, kad šis menininkas žvelgė gimstančio modernizmo kryptimi, iššifruotos kai kurios jo kriptogramos ir atrastos muzikinės ląstelės, kurios vėliau pasirodė ir Antono Weberno muzikiniuose audiniuose. Antrajame pranešime buvo kalbama apie M.K.Čiurlionio didingumą, pateikiant šios estetinės kategorijos genezę bei jos atspindžius muzikoje ir dailėje.

Gilinosi į kūrybos paslaptis

Daugelį sudomino filosofas Antanas Andrijauskas, sutelkęs dėmesį į turtingą M.K.Čiurlionio vaizduotę, stiprią pasąmonės veiklą, išlavintą intuiciją, improvizacinius gebėjimus, sinestezinį tikrovės suvokimą.

Vieni prelegentai bandė atskleisti M.K.Čiurlionio kūrybos paslaptis, labiau gilindamiesi į orientalistines bei senovės Egipto apraiškas jo kūryboje (Tina K.Ramnarine), kiti ieškojo lenkų, lietuvių, vokiečių bei rusų kultūrinių pėdsakų (Rüdiger Ritter, Nathalie Lorand, Rimantas Astrauskas, Gabrielė Kondrotaitė, Anna Nowak).

Keli pranešimai buvo skirti kompozicinėms mokykloms bei jų rezonansams, M.K.Čiurlionio gyvenimo bei studijų Varšuvoje ir Leipcige ypatumams (Algirdas Ambrazas, Audronė Jasinevičiūtė-Ivanauskienė, Magdalena Dziadek).

Teoretikus labiau domino kompozitoriaus muzikos kalba (Eglė Gudžinskaitė, Rima Povilionienė, George Kennaway, Darius Kučinskas), jo retrospekcija šiuolaikinių kompozitorių kūryboje (Rūta Gaidamavičiūtė), istorikus – M.K.Čiurlionio epochos bei asmenybės ypatumai (Jūratė Trilupaitienė), jo muzikos percepcija karo metais (Vytautė Markeliūnienė, Jūratė Petrikaitė), kūrinių bei idėjų sklaida egzilyje (Danutė Petrauskaitė).

Mįslė lieka neįminta

Nepamiršta ir menų sintezės tema (Greta Berman, Daniele Buccio, Konstantin Zenkin, Eva Maria Jensen, Wiesna Mond-Kozłowska, Gerhard Lock), akcentuotas M.K.Čiurlionio fenomenas europietiškojo meno kontekste (Hermann Jung). Su politiniais aspektais M.K.Čiurlionį įdomiai susiejo Jūratė Landsbergytė, o amerikietis Vance D.Wolvertonas, skaitęs pranešimą apie JAV veikusį Čiurlionio ansamblį, deja, pateikė tik visiems jau seniai žinomus faktus.

Konferencijos metu veikė Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijos surengta M.K.Čiurlioniui skirta paroda, taip pat buvo pristatyti du nauji leidiniai: pianisto Roko Zubovo įrašytas visų M.K.Čiurlionio fortepijoninių kūrinių šešių kompaktinių plokštelių rinkinys, pateiktas su gausiai iliustruotu jo gyvenimo bei kūrybos aprašymu, ir muzikologo Rimanto Janeliausko knyga „Neatpažinti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muzikos ciklai“.

Konferencijos dalyviai rugsėjo 23-iąją turėjo galimybę Filharmonijos salėje pasiklausyti M.K.Čiurlionio pianistų konkurso laureatų koncerto, o kitądien nuvykti į Kauną, M.K.Čiurlionio dailės galeriją, kur paskaitą skaitė prof. Vytautas Landsbergis.

Gerai organizuota ir turininga konferencija paskatino ieškoti naujų rakursų, tyrinėjant lietuvių genijaus darbus. Juk M.K.Čiurlionio kūrybos mįslė iki galo taip ir lieka neįminta.

S.Juščiui – 80

Robertas Varnas

Šiandien Žvejų kultūros rūmuose rengiamas Stanislovo Juščiaus jubiliejinis vakaras-koncertas, skirtas šio klaipėdiečio muziko – ilgamečio chorų vadovo ir dirigento 80-mečiui.

S.Juščius – tikras žemaitis iš Pagėgių krašto. Pokario Klaipėdoje ir Vilniaus konservatorijoje – žymių muzikų Juozo Karoso ir Klemenso Griauzdės auklėtinis. Vėliau – ilgam, o, matyt, jau ir visam laikui prisiekęs tarnauti Klaipėdai.

Stanislovas daugeliui bene ankstyviausiai, nuo pat 1957-ųjų atmenamas mūsų kartos klaipėdiečių chorų dirigentas, bendradarbis, kolega, bičiulis, lygiai kaip ir nepamainomas, patyręs partneris marių platybėse…

Jo ramų žingsnį, talpų žodį, nuoširdų žvilgsnį jau daugelį metų pažįsta, su pagarba ir meile mena gausybė donelaičiukų, muzikų – šimkiukų, taip pat buvusių Dailės, Pieno kombinatų, kitų jo kadaise suburtų ir garsėjusių chorinių sambūrių dalyviai. Kaip ir šiandieninės „Alnos“ – pagyvenusių žmonių choro dainininkai, tie nenuilstantys veteranai patriotai.

Stanislovas apdovanotas ne vien muzikinės, bet ir puikios literatūrinės kūrybos plunksna. Kaip norėtųsi pagaliau išvysti jo seniai pažadėtus memuarus. Mylėdamas marių ir didžiuosius jūros vandenis, Stasys – kompozitorius iš daugelio metų savo kūrybos atrinko nemažą pluoštą geriausių kūrinių ir išleido dainų rinkinį simboliniu pavadinimu – „Mano miestui ir jūrai“. Tos nuoširdžios dainos visados skambėjo ir šiandien tebeskamba chorų programose, o paties autoriaus platų mostą jau seniai ir dainininkai, ir klausytojai įsidėmėjo koncertuose, dainų šventėse

Solidus, garbingas jubiliato gyvenimo amžius, brandūs pedagoginiai, kūrybiniai bei organizaciniai darbai yra nusipelnę ne tik pagarbos – jie laukia platesnio žvilgsnio, gilesnių įžvalgų, ne vien tokio formaliai proginio pakalbėjimo kaip šis.

Mielasis mūsų Stanislovai, priimk savo gausių bičiulių nuoširdžiausius sveikinimus ir palinkėjimus visokeriopos stiprybės, kūrybos ir gyvenimo sėkmės.

Jubiliejinio vakaro-koncerto pradžia – 17 val. Įėjimas – laisvas.

Venecijos bienalė „ILLUMInations“ – apie tylų ir garsų švytėjimą

Lapkričio 27-ąją baigiasi beveik pusę metų trukęs vienas didžiausių ir svarbiausių pasaulio kultūros renginių, vykstančių kas dveji metai, – 54-oji Venecijos bienalė.

Danguolė Ruškienė

Lietuvio projektui – apdovanojimas

Nuo 1895 m. rengiamoje tarptautinėje šiuolaikinio meno bienalėje, kuri apima ne tik vizualiuosius menus, bet ir tokias meno sritis kaip architektūrą, kiną, šokį, muziką bei teatrą, Lietuvos menininkai dalyvauja septintą kartą (nuo 1999 m.). Šįsyk Lietuvai atstovavusio menininko Dariaus Mikšio projektui „Už baltos užuolaidos“ Venecijos bienalės komisija skyrė „Specialaus paminėjimo apdovanojimą“. Projektas buvo įvertintas už konceptualią eleganciją ir produktyvų daugiaprasmį nacionalinės meno istorijos pateikimą.

Tai – jau trečias palankus Lietuvos menininkų kūrybinių sumanymų vertinimas. 2005 m. Lietuvos paviljone pristatyta Jono Meko kūryba buvo pažymėta „Specialiuoju bienalės žiuri paminėjimu“, o 2007 m. Nomedos ir Gedimino Urbonų projektas „Villa Lituania” pelnė „Garbingą nacionalinio paviljono paminėjimą“.

Šiųmečiame D.Mikšio projekte dalyvavo daugiau nei pusė (173) Lietuvos valstybinę stipendiją gavusių kūrėjų, tarp kurių yra ir kelios Klaipėdos krašto menininkų pavardės. Klaipėdiečių Remigijaus Treigio, Lino Julijono Jankaus, Joanos Deltuvaitės, Irmos Leščinskaitės, Juozo Vosyliaus, telšiškių Vytauto Mockaičio (1958–2011), Romualdo ir Zitos Inčirauskų kūriniai, papildę lietuvių parodos katalogo sąrašą, tvarkingai sudėlioti kitapus baltos užuolaidos sustatytuose stelažuose, kaip ir kiti, laukė savo eilės ant Lietuvos paviljono avanscenos.

Už baltos užuolaidos

Tai, kad po ilgų klaidžiojimų siaurais Venecijos takais pagaliau suradęs Lietuvos paviljoną erdvioje Scuala di San Pasquale Baylon salėje lankytojas išvysta tik baltą užuolaidą ir kukliai priešais ją išrikiuotus kelis meno kūrinius, ne vieną priverčia nusivilti ir apsigręžus pėdinti toliau. Laimė, jeigu paviljone budintis atstovas suspėja pristatyti projekto idėją. Tada užtrunkama žymiai ilgiau. Kaip teigiama solidžiame parodos kataloge, šios pa-rodos lankytojams suteikiama galimybė patiems formuoti ekspoziciją, t. y., iš sąrašo išsirinkus menininko pavardę, paprašyti apžiūrėti bet kurį kūrinį. Kūriniai tuoj pat atnešami iš anapus baltos užuolaidos esančios saugyklos ir pakeičia lig tol buvusius ekspozicijoje. Kitas galimas variantas – užuot aktyviai dalyvavęs, lankytojas gali tiesiog stebėti kitų lankytojų veiksmus. Taip net ir pasyviau nusiteikusiems suteikiama galimybė stebėti nuolat besikeičiančią ekspoziciją.

Lietuvių paviljonas nebuvo vienintelis šiais metais išsiskyręs nacionaliniams paviljonams nebūdinga pristatomų menininkų gausa. Labai panašią strategiją pasirinko ir patys italai. Tačiau, skirtingai nuo mūsų atstovų, jie pateikiamos informacijos, atrodo, net nebandė suvaldyti. Begalė kūrinių, konkuruodami tarpusavyje tiek fiziškai, tiek idėjiškai, užgriūna lankytoją vos tik įžengus į paviljoną. Kita vertus, čia galima vaikštinėti ištisą dieną ir kaskart atrasti kažką naujo.

Skirtingai nuo italų, lietuviai savo instaliacijoje-performanse išsaugo ne tik saiko, bet ir intrigos momentą. Iš dalies lankytojų pageidavimų, iš dalies čia asistuojančio darbuotojo veiksmų nulemta ekspozicija įgauna labai netikėtų išraiškų. Šalia R.Treigio solidžiai įrėmintų fotografijų rikiuojamos kuklios Leono Striogos kamerinės skulptūrėlės. Čia pat elegantiškai ant ratukų išvežamas Raimondo Martinėno „Materlinko sodas“ ir tarsi atsitiktinai ant laiptelių tiesiai iš voko išdėliojamos dar kelių autorių mažesnio formato nuotraukos. Įspūdis toks, lyg užsukus į svečius šeimininkas pradeda iš stalčių traukti pabaigos neturinčią savo kolekciją.

Naujų kontekstų paieškos

Bent šiek tiek susipažinus su 54-osios bienalės koncepcija, kurią šių metų kuratorė – žymi šveicarų dailės istorikė ir kritikė Bice Curiger konstravo iš paslankių ir dinamiškų idėjinių linijų, tampa aišku, kad nusistovėjusių nuostatų kaita čia neišvengiama.

Kuratorė skatina ne tik patį kūrėją / menininką, bet ir žiūrovą / suvokėją surasti individualų rakursą į pateikiamą kūrinį / reiškinį. Interpretacinis laukas prasiplečia adekvačiai suvokėjo ir menininko patirčių bagažui. Be to, šis santykis įvelkamas į naujus, daugiau ar mažiau kintančius kontekstus. Nors, viena vertus, B.Curiger siekia išprovokuoti netradicinius požiūrius ir sprendimus, kita vertus, ji linkusi apeiti diskusinius socialinius aspektus ir susitelkti prie globalesnių ir pastovesnių reiškinių – ištisas epochas ženklinančių gajų egzistencinių problemų.

Apie kuratorės naujų kontekstų paieškas ir polinkį eksperimentuoti byloja ir tai, kad ji pasirinko visai naujus sprendimus. Tarp šiuolaikinių kūrinių įterpė tokias ryškias meno istorijos citatas kaip italų tapytojo Tintoretto (1518-1594) chrestomatines drobes ar jau ankstesnėse bienalėse eksponuotus Sigmar Polke ir Maurizio Cattelan kūrinius. Nors į šiuolaikinį kontekstą inkorporuotas retrospektyvus žvilgsnis buvo vertinamas nevienareikšmiškai, tačiau tai, kad net keletas bienalės autorių klasikų kūrybą (ne tik Tintoretto, bet ir Andrea Mantegna) pasirinko kaip išeities tašką, įrodo, kad tokios temos menininkams vis dar yra aktualios. Išlaikydami tematines sąsajas, savaip istorinę tematiką interpretavo Monica Bonvicini, Nicholas Hlobo, daugiau iliustratyvių citatų buvo galima aptikti ir Italijos paviljone.

Plati erdvė interpretacijoms

Pabandžius nubrėžti paraleles tarp pastarųjų Venecijos bienalių, kurių kuratoriai rinkosi visiškai skirtingas temas, išryškėja keletas bendrų tendencijų.

52-osios bienalės metu (kuratorius – Robert Storr, tema – „Think with the Senses – Feel with the Mind. Art in the Present Tense“) akivaizdžiai pasireiškęs militaristinis menininkų nusiteikimas šiek tiek prislopo praėjusioje bienalėje, kur daugiau buvo akcentuojamas konstruktyvus kūrybiškumas, o parodinėse erdvėse vyravo efektingi optiniai sprendimai (kuratorius – Daniel Birnbaum, tema – „Making Worlds“). Šiųmetėje bienalėje galime nesunkiai aptikti ir vieno, ir kito.

Pats bienalės pavadinimas „ILLUMInations“ (lot. illuminatio – apšvietimas, išryškinimas; natio – tauta) suponuoja dvi prasmes / formas, pasiūlančias pakankamai plačią erdvę autorinėms įžvalgoms ir interpretacijoms. Nors kaip ir 53-iosios bienalės metu, ieškoma efektingų erdvinių sprendimų, kurie suvokėjo patirtis akumuliuoja padedant regos ir klausos pojūčiams, šįkart akivaizdžiai mažiau dėmesio lieka tarptautiniams dialogams. „ILLUMInations“ mezga nacionalinių ir asmeninių patirčių istorijas, kurios universalizuojamos iki bendražmogiškų.

Dėlioja įtaigias replikas

Lenkai, kurie savo nacionaliniame paviljone pirmą kartą Venecijos bienalės istorijoje pristatė ne savo šalies menininko, o Izraelyje gimusios autorės Yael Bartana kūrinį, jau šį faktą deklaravo kaip politinį įvykį. Ne mažiau politizuotos ir pačios autorės videoinstaliacijos, kuriose, kalbant apie žydų renesansą Lenkijoje, nagrinėjami asmens, kolektyvo ir nacijos patirčių bei identiteto klausimai.

Panašius klausimus į provokatyvią simbolių kalbą išverčia ir Serbijos menininkas Dragoljub Raša Todosijevic. Jis erdvioje ekspozicinėje salėje skrupulingai dėlioja įtaigias replikas, kurias nesunkiai galima susieti tiek su nacionalinėmis, tiek su asmeninėmis patirtimis.

Visomis prasmėmis įspūdingas amerikiečių menininkų Jennifer Allora ir Guillermo Calzadilla projektas, kuriame ironiškai pažvelgiama į savo šalies didybę ir galią. Tiek šalies istorijos, tiek laiko slinkčiai nužymėti menininkai pasiūlo vieną mastelį – gimnasto kūną, kurio raumenys konkuruoja su apversto tanko vikšrais.

Apie gimimą ir mirtį

Kraštutines žmogaus egzistencijos temas – gimimą ir mirtį Prancūzų paviljone analizuoja Christian Boltanski. Iš keturių dalių sudarytoje ekspozicijoje autorius pačiam suvokėjui suteikia galimybę tapti pilnateisiu kūrinio dalyviu / bendraautoriumi. Žiūrėdamas į be perstojo švieslentėje besikeičiančius raudonus (mirtys) ir žalius (gimimai) skaičius, jautiesi visiškas bejėgis. Dar labiau susigūžti priverčia „Likimo rato“ tarškėjimas, kuris, vos akimirką sustojęs ir suteikęs galimybę žvilgtelt į konkretaus kūdikio atvaizdą, vėl staiga įsuka isterišką ir, atrodo, nekontroliuojamą likimo konvejerį.

Mirties baimės, laikinumo, egzistencinio nerimo ir fizinio skausmo pritvinkęs Vokietijos paviljonas, kuriame sukurta ritualinė misterija skirta praėjusiais metais mirusiam teatro ir kino režisieriui Christophui Schlingensiefui. Ši instaliacija Vokietijos paviljono erdvę pavertė trinave bažnyčia su altoriumi. Prietemoje skendintys mirusio menininko asmeniniai daiktai, palatos baldai, rentgeno nuotraukos, įvairūs fluxus atributai, šokiruojantys akcionistų veiksmai videoįrašuose papildomi Ch.Schlingensiefo išpažintimi, jo paskutiniais samprotavimais, išsakytais prieš mirtį. Būtent čia pradingsta suvokimas tarp esamo ir menamo, tarp realybės ir fikcijos, tarp gyvenimo ir mirties. Vokiečių paviljonas šiais metais buvo įvertintas kaip geriausias.

Kontrastų principu

Drastišką smurto, masinių žudynių ir tuštybės, paviršinio gyvenimo blizgesio kontrastą nacionaliniame paviljone suformavo šveicarų menininkai. Thomas Hirschhornas, deklaruodamas tris momentus – meilę, politiką ir estetiką, – analizuoja kūrinio idėjos, raiškos ir suvokimo problematiką. Ekspozicinę erdvę užtvindę šiandieninės buities „kristalai“: sidabrine folija apvynioti treniruokliai, „krištoliniai“ mobilieji telefonai, kompiuteriai ir kitos gėrybės agresyviai disonuoja su dokumentinėmis reportažinėmis nuotraukomis iš dramatiškų įvykių, kurios liudija apie visai kitokią būtį. Ir čia kalbama ne apie vienos tautos ar nacijos tragediją, o apie atsakomybę prieš žmogų, nesvarbu, kokios tautybės jis būtų ir kur gyventų.

Estų paviljone Liina Siib aktyviai įsijungia į prieš penkerius metus Estijos žiniasklaidoje kilusią diskusiją dėl Estijoje esančio didžiausio Europoje vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumo. Savo filmuose ir instaliacijose autorė pateikia kelias skirtingas moterų vaidmenų / gyvenimų versijas, aprėmintas ankštų fizinių erdvių. Išryškindama žiniasklaidos teiginių ir realybės absurdiškumą, menininkė užaštrina moters statuso visuomenėje problemą. Žymiai dekoratyvesnius sprendimus pasirinko kaimynai latviai. Jų menininkas Kristapas Gelzis eksponuoja fluorescenciniais dažais nutapytus abstrahuotus lyrinius peizažus, kurie, kaip teigiama parodos kataloge, reflektuoja asmeninį autoriaus santykį su pasauliu.

Rusų kuratoriaus Boriso Groyso sprendimas Venecijos bienalėje pristatyti rusų avangardistų grupę „Collective Actions“ ir jos lyderio Andrejaus Monastyrskio kūrybinę veiklą net ir pačių rusų buvo vertinamas gana kritiškai.

Įtraukia lankytojus

Skirtingas patirtis inspiruojančių kūrinių, optiškai ir fiziškai trikdančių įprastą erdvės ir laiko suvokimą, šiais metais Venecijos bienalėje taip pat buvo apstu.

Parodos lankytojas čia ne tik atsidurdavo netikėtoje erdvėje, bet ir tapdavo neatsiejama kūrinio dalimi. Tokie pojūčiai akumuliuojami Japonijos, Liuksemburgo, Vengrijos, Saudo Arabijos ir kituose nacionaliniuose paviljonuose bei atskirų menininkų parodose. Akivaizdu, kad ir toliau daugėja projektų, grindžiamų naujausiomis technologijomis. Jos įgalina visiškai naujus ir daugeliu atvejų netikėtus autorinius sprendimus.

Kitai sumanymų grupei būtų galima priskirti tuos autorius, kurie, naudodamiesi tradicinėmis priemonėmis, formuluoja ne mažiau novatoriškas sąvokas. Menininkų grupė, pasivadinusi Marilyn Monroe alonimu Norma Jeane, parodos lankytojus įtraukia į aktyvų kūrybinį procesą. Jie čia iš didžiulio Egipto vėliavos spalvų plastilino kubo dekoruoja sienas įvairiausiais ženklais, tekstais ir piešiniais. „Kas bijo išraiškos laisvės?“ – moterų protesto akcijos Kaire inspiruotas šūkis, kuris neabejotinai turi ryškią feministinę potekstę.

Šveicarijoje gimusio, šiuo metu JAV gyvenančio ir kuriančio menininko Urso Fischerio instaliacija, esanti nuolatiniame kitime, daugiau susijusi su laiko dėmenimis. Čia natūralaus dydžio vaškinės figūros tirpsta nuo atviros liepsnos kaip žvakės, inspiruodamos laikinumo ir nepastovumo rodmenis. Daugiausia dėmesio sulaukęs ir „Auksinio liūto“ apdovanojimą pelnęs Cristian Marclay filmas „The Clock“, trunkantis 24 val., sujungia realų ir ekrane rodomą laiką. Virtuoziškai valdydamas filmo medžiagą, kuri sudaryta beveik iš 4000 filmų, Marclay sukonstravo meditatyvią, tačiau nemonotonišką paros trukmės kino juostą, kurios pagrindinio objekto – laikrodžio rodyklė visuomet sutaps su jūsų. Ir tai tikrai nebus vienintelis sutapimas apsilankius Venecijos bienalėje.