LITERATŪRA ŠIANDIEN
www.durys.daily.lt
Sudarytojas Gintaras Grajauskas
grajauskas@gmail.com

Kariauju ergo gyvenu

Eugenijus Ališanka. Jeigu. Eilėraščiai.

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2011. 88 p.

Dainius Vanagas

Nepaisant to, kad nostalgija yra vienas iš madingiausių jausmų, žmogus visuomet gyvena pačioje įdomiausioje epochoje. Švelnūs, seilėti svaičiojimai apie praeitį – tik atminties žaidimo dalis arba socialinės utopijos perversija, perkelianti idealą iš laiko, kurio dar nėra, į laiką, kurio jau nebus. Be abejo, kiekviena epocha – ne išimtis ir mūsiškė – savo gyventojams siunčia sąskaitas už erdvės ir kismo nuomą; čia jau, deja, nemalonioji dalis. Mokama dažniausiai lojalumu estetiniams kriterijams, pageidaujamu sąmonės fragmentacijos laipsniu, atitinkamo etiketo (ne)paisymu ir nuosekliai per visą istoriją vis geriau sunokstančiais agnosticizmo vaisiais.

Eugenijus Ališanka su sąskaitomis, bent jau iš pirmo žvilgsnio, tvarkosi nepriekaištingai. Jo naujų eilėraščių rinkinys, pavadinimu „Jeigu“, surenka į krūvą visus galimus ir negalimus sąlygos sakinius, kurių dėka aš recenzuoju šią knygą, mielas skaitytojas šią recenziją skaito, o vėliau, galbūt pats išgliaudęs eilėraščius, recenzuos savo draugams arba priešams: priklauso nuo to, kaip patiks. Šių sąlygų motyvas visai nepoetiškas: žmogus turi jam skirtą laiką, su kuriuo kažką vis tiek reikėtų nuveikti, nes jį „nuteisė gyventi/iki gyvos galvos“ – ką gi, niekur nesidėsi („turite teisę tylėti. visa, ko nepasakysite, gali būti panaudota prieš jus“ 68 psl.) O smagiausia veikla, kurios gali imtis į tokią delikačią padėtį patekęs žmogus, yra mėtyti takus dėl takelių, verti žodžius ant siūlo vis naujomis kompozicijomis, niekuo ne(pasi)tikėti ir stengtis būti universaliam, nes tai paskutinė legitimacija, dar prieinama kūrėjui.

E.Ališanka turi visus puikiam šiuolaikiniam poetui būdingus požymius, netgi tuos, kurių poetai pasiutusiai kratosi, būtent: jo eilėraščiai nebepavojingi. Nuo jų jau nebeužsikrėsi nei kūrybine įtampa, nei ilgesiu, nebūsi pakirstas pribloškiančių minties ar formos pasažų. Ir ne dėl to, kad pastarųjų nebūtų. Tiesiog išrask, kad gudrus, dviratį. Poeto eilėraščiai slysta dailiai, bet be pasekmių. Tiesa, egzistencinio nerimo, saujose tirpstančio laiko įvaizdžių ir moduliacijų eilėraščiuose nors vežimu vežk, nors tai vargiai atsiperkanti investicija: tam, kuriam šis egzistencinis nerimas būtų sveika praktika, ši knyga į rankas niekuomet nepaklius, o tie, kurie apsispręs skaityti, tokio nerimo ir taip turi į valias. Ar šiems reikia antros dozės? O gal to, ko patys pasigaminti negali?

Eilėraščiai, galima sakyti, yra puikūs. Tačiau ką tai reiškia šiandien? Kad nėra naivūs ir saldūs; kad pakankamai ciniški; kad pats skaitytojas turi nuspręsti, kokiu laimikiu pripildyti eilėraščių semantinius tinklus; kad pats skaitytojas privalo susidėti skyrybos ženklus, pauzes, išskirti žodžius, kurie verti didžiųjų raidžių, nes autorius iš didelės meilės jo paslaugų pirkėjui nieko pasakyti nebenori. Tegu skaitytojas pats išsigalvoja autorių, kad vienaip ar kitaip liktų patenkintas. Tegu pats kuria, kol galiausiai skaitytojui autoriaus nebereikės: galės pirkti tuščius sąsiuvinius ir pats juos užpildyti. Puikūs eilėraščiai taip pat reiškia, kad antrą kartą jie nebus skaitomi. Net ir pirmą sykį perskaityti jie greitai pasimirš. Tuo iš esmės reikėtų pasidžiaugti, nes su savo epocha mes elgiamės sąžiningai ir nedviprasmiškai. Juk visa, kas sukuriama, turi kiek įmanoma greičiau pranykti, kuo greičiau užleisti vietą naujam – rytojaus kūrybos – produktui. Dėl to pamirštas eilėraštis – tai iki galo įgyvendintas eilėraštis. Dėl sąmoningų ar nesąmoningų E.Ališankos pastangų, ši koncepcija jo naujoje eilėraščių rinktinėje žydi puikiai.

Tiesa, šioje rinktinėje pasitaikė ir keletas anachronizmų, t.y. eilėraščių, kurie nė neketina atlikti elitinį užmaršties ritualą, kurie užsispyrę it ožiai riša savo barzdą prie atminties kojų ir įkyriai reikalauja, kad būtų tempiami, kol ne eilėraštis, o pati atmintis žus. Šie eilėraščiai (pvz., „iš zabarijos legendų ir padavimų“, „liežuvis neapsiverčia“, „žinai ir kas“), užuot apsiriboję minties karkasu, taip pamėgtu asketiškojo E.Ališankos, pabando sukurti ir vaizdą, spalvą, mitą, pasakojimą. Atsiranda istorija. Ir poezija klysta, jei mano galinti be jos apsieiti, nes intelektualiais sąmonės čiurlenimais jau retą benustebinsi. Galbūt tai per vartotojiška pozicija: ieškoti literatūroje nuostabos. Kvepia paviršutiniško šokiravimo dekoracijomis, sufabrikuotų, fiktyvių temų egzaltacija. Tačiau grįžkime į pradžią: visuomet gyvenama pačioje geriausioje epochoje, o kalbos apie dekadansą – tik dar viena pramoga, kuria esame apdovanoti. Ir šioje epochoje karaliauja ne tie, kurie teisūs, ne tie, kurie taiklūs ar subtiliai lakoniški, ne tie, kurie išsamiausiai demonstruoja visuomenei jos susvetimėjimą. Karaliauja tie, kurie turi talentą pasėti nuostabą, kurie parodo tai, kas dar nerodyta, arba – kas nutinka kiek dažniau – įtikinti, kad tai, kas rodoma, rodoma pirmąsyk.

Būkime atviri iki pabaigos: „Kariauju ergo gyvenu“, sako E.Ališanka. („liežuvis neapsiverčia“ 13 psl.) Bingo! Jis juokiasi, nes žino: „žemės lopas kapinių pakrašty“, dėl kurio kariaujama cituojamame eilėraštyje, tik juoko yra vertas, tik kvailumo aplodismentų. Tačiau ekscentriški karai bent jaudina išlepusią, persisotinusią visuomenę. Reikalingas sukrėtimas, vienos dienos atradimas. Tai, kad E.Ališanka dėl to ne itin suka galvą, yra drąsus žingsnis. Jis rašo jau klasikiniu tapusiu postmoderniu stiliumi, kaip ir dera, nejausdamas žemės po kojomis. Kas toliau? Kažkur dar kyšo neapmokėtos sąskaitos kamputis.

Poezijos leidimų skaičius mažėja ne dėl prastos poezijos. Šioji savo amunicijoje turi įmantrumą, grakštumą, minties, jausmo, formos tikslumą, laisvumą – tobuli estetiniai ramsčiai. Tačiau vargu ar jų pakanka, kad kūrinys patektų į mūsų dienų žmogaus dvasinę virtuvę. Buvo laikas, kai šie ginklai buvo neatremiami. Istorijoje visuomet ta pati dainelė: pastatykite anuomet novatorišką Makedoniečio falangą prieš branduolinį ginklą. Štai ir cirkas. O poezijai teliko paskutinis, dar niekad nemėgintas ginklas: daugiau savęs neberašyti. Ir jeigu pasaulis tuomet grius, ironiška, bet tai bus poezijos pergalė. Bet jeigu ne. Jeigu…

Tad geriau nerizikuoti ir nesužinoti. Geriau su nuoširdžia viltimi dėtis, kad nieko neįvyko. Tuomet pasiimti E.Ališankos rinktinę „Jeigu“ ir kaip senais laikais – ne tokiais puikiais kaip mūsų – pabandyti dar sykį sugriebti eilėraštį, papurtyti jį kaip reikiant, kad šis, padūkęs ir įžeistas, smogtų atgal – jei pajėgs – ir tegu visi, sakę, kad poezija mirė, lai neturi kur dėti akių.

Novelė ir šiemet žydės

Juozas Šikšnelis

Klaipėda yra įsikūrusi ypatingo klimatinio poveikio zonoje, todėl vėlai rudenį čia ima žydėti… novelės.

Tik nereikia jų painioti su astromis, iš Olandijos bei Lenkijos vežamomis chrizantemomis bei kitomis rudeninėmis gėlėmis. Novelė – ypatingas augalas, ir niekas iki paskutinio momento nežino, koks derlius bus šiemet.

Laukti liko neilgai: lapkričio 21–25 dienomis Klaipėdoje bei apylinkėse vyks „Novelės rudens – 2011“ renginiai. Tada ir pamatysime, ar gausiai šiemet užderėjo novelės. Mokyklose, bibliotekose ir kitose žmonių susibūrimų vietose.

Novelių žydėjimą vainikuos Novelių puota, kurios metu bus paskelbti ir apdovanoti konkurso „Parašyk novelei pabaigą“ laureatai.

Konkurso esmė: tinklalapyje www.klavb.lt bei klrasytojai.blogas.lt/ bus skelbiamos penkių anoniminių autorių nedidelės apimties novelių pradžios. Joms reikės sukurti pabaigas. Reikalavimas – neišsiplėsti, apimtis iki vieno A3 formato puslapio, kad novelė nevirstų romanu. Konkurse gali dalyvauti ir senas, ir jaunas, ir pradedantis, ir vis nebaigiantis.

Komisija išrinks labiausiai pavykusias noveles ir lapkričio 25-ąją per Novelės puotą paskelbs nugalėtojus bei apdovanos juos vertingais prizais.

Jaunųjų kūryba

Deimantė Bandzevičiūtė

Laiškanešys

durys įdėtos tam, kad atėjęs
     laiškanešys galėtų paskambinti
paskambintų laiškanešys
           nauju skambučiu ir jo lauktų
jo jau laukė
dailaus laiškanešio skambučio
kaip iš reklaminio atviruko
laiškanešys neskambina
nei dukart nei vieną
tilin tilin
neskambina
ir veltui naujos durys
ir skambutis tas

Dievais

tetos Elenutės akys
buvo užsėtos meldais,
todėl dar vaikystėje
tapo ragana
dienų dienoje
tupėdavo pakrantėje
ir burdavo dėdėms
iš moliuskų geldelių
ir kalbėjosi su.

O dievams viskas gerai.

Drugeliai
Turi
Ilgas
Blakstienas
Jomis
Bučiuojasi
Prieš
Patekant
Saulei
Išnyksta
Blakstienos
Lieka
Tik
Bučiniai
Ir
Vilkai

***

gegužė ar gegužis
gegužės ar gegužio
gegužę ar gegužį
vis tiek tas pats
ku-kū ku-kū ku-kū

Kišeninis senelis

Seneliai neužima daug vietos
paprastai jie yra labai kompaktiški –
gali įsidėti į kišenę,
            neštis į autobusą ir klausytis
kaip radijo iškosėtų amžiaus godų.

Sunkiai sunkiai gyvenau gyvenau,
debesys kitaip stovėjo.
Noriu palikti pasaulį tokį,
kokį atradau: su savo Antanu
su savo Sniečkumi.
Klausaus kišeninio senelio
it Amerikos balso.
Jis dėl visko kaltina šv. Petrą:
dėl raktų, vartų, dangaus.

O aš tik kiniškas arbatinukas –
Ir aš jau užviriau.

***
susitikime rytiniais ekspresais
kaip susitinka žmonės
kad vėl išsiskirtų

nebūta čia Dievo, mėnulio
tik daugiau
                nei šimtas metų vienatvės
tik saulėgrąžos atsigręžusios
į gražius žmones

išsiskirkime knygomis
kaip ir daug istorijų išsiskyrė
kad vėl susitiktų

tavęs nebuvo
bet bus tau būti

Veidrodžio karalystėje

tavo veidrodžio karalystėje
jokių stebuklų nevyksta
tik prasliūkina Dali
be ūsų
ten tik baltas vilkas
grasina revoliucija
kažkur tik lokininkas
ir butaforiniai dėdės jam ploja
čia visi tik bučiuojasi
ant mėnulio išlinkimo
čia tik spindima vaivorykštėmis
tavo veidrodžio karalystė
tavo veidrodžio karalystėje telpa
tik veidrodis
tavo veidrodyje –
tik veidas

Angelų

Angelų būna piktų
Rilkė man pritartų ir dabar
Plotume kartu katučių
O jei tie angelai dar
Ir tikri
Patupdo tavo Dievą į inkilą
Ir kas belieka
Tik pačiam ropštis į medį
Iškrapštyt Dievą iš inkilo
Ir atsiprašyti
Kad esti tarp mūsų
Tokių piktų angelų

Kas yra laukimas

laukti laukti laukti
nesulaukti

laukiamas laukiamas laukiamas
nesulaukiamas

lauk lauk lauk
ir nesulauk to vieno laukiančio

Gimtadienis

Susirink savo girtus tėvus
ir paleistuves motinas, vaike,
sakydavo sekmadieniais, o
kartais šeštadieniais
priklauso nuo to kiek šiandien
mirė, gimė ar vedė,
o vakare dažniausiai –
tik grojantis atvirukas su žodžiais:
„Atminki, kad pasišvęsti
reikia visam gyvenimui. Vladislovas.“
Ir laiškų krūva, perrišta siūlu,
ir senas žemėlapis ant stalo
žvakės liepsnoj klebonas,
per savo gimtadienį sudeginęs
                                         prisiminimus.

Ir kas

Ir kas sakė, kad
malūnai seniai nebeveikė,
jei ant tavo egzistencijos
vis lyja ir lyja miltais.
Ir kas sakė, kad
Don Kichotui nebūta
prieš ką kovoti,
jei ant mano egzistencijos
vis lyja ir lyja miltais.

Tolerancija

pakrantėje prie
mažų kioskelių žmonės
džiaugėsi juokdariu
tik maža mergaitė verkė
taip nieks neišmokė jos tolerancijos

Vėjas

Jaunas vėjas šiurena plaukus
Rojaus tremtiniai traukias
Sminga jų kryžiaus dalia.

Senas vėjas lanksto
Iš atminties išblukusias smilgas
Juodom panagėm vėl
Grįžta žmonės.

Egzorcistas

Mano tėvams reikia egzorcisto,
kad išvytų tą velnią:
tą televizorių, tą radiją.

Tetai reikia egzorcisto,
kad išvytų tą velnią:
tuos aukštakulnius, tas plukes
                                                   iš galvos.

Man reikia egzorcisto,
kad išvytų tą velnią:
tą norą gyventi daug.
Per daug.

Vaikai
iš smėlio

Vaikai iš smėlio dėžės,
nemąstę apie gyvenimą,
o jį tik gyveno.
Vaikai, nužudę savo
tėvus ir motinas –
jie sugriovė smėlio pilis.
Gyvenimą.

Artimas skausmas

Skausmas būna sūrus,
tai ji suprato,
kai iššukuoti prisiminimai
nuvarvėjo ant lūpos.

Iš seno medžio
ją stebėjo pelėda,
o ji pjaudama
silkei galvą
pamanė, kad galėjo tapt
patologe.

Prisiminimų nebeliko
ant lūpos –
juos paaukojo Budai.

Ji džiaugėsi atradusi tėvą.

Iš „Pasakų apie narsųjį riterį Tenksalotą ir drakoną misterį Kaindlį“

Šeštosios galvos pasakojimas, kuriame misteris Kaindlis ir riteris Tenksalotas švenčia vieną labai ypatingą dieną

Gintaras Grajauskas

– Ar galėčiau jūsų dar šio bei to paklausti, misteri Kaindli? – mandagiai pasiteiravo riteris Tenksalotas iškart po pusryčių – kiaušinienės su traškia šonine, skrebučiais, keptais pomidorais ir arbatos su pienu.

– Žinoma, – maloniai linktelėjo misteris Kaindlis. – Tik prieš tai noriu jūsų paprašyti. Ar nemalonėtumėte manęs paklausti – kuri šiandien diena?

– Hm, be abejo, – kiek sutriko Tenksalotas. – Štai, prašom: ar nepasakytumėte, misteri Kaindli, kuri šiandien diena?

– Su didžiausiu malonumu, mano jaunasis drauge, – jausmingai atsakė misteris Kaindlis. – Kaip mane gyvą matote, galiu prisiekti, ranką ant širdies pridėjęs, jog šiandien – balandžio tryliktoji.

Misteris Kaindlis palaimingai atsiduso ir nutilo, įsmeigęs akis į tolumas.

– Esu linkęs neabejodamas jums pritarti, garbusis misteri Kaindli, – tarė Tenksalotas. – Visai galimas dalykas, jog šiandien – balandžio tryliktoji. Ir kas toliau?

– O toliau, jaunasis drauge, štai kas. Ši diena – ypatinga. Šiandien mes švęsime, vaišinsimės ir puotausime. Nors šiemet išpuola pirmadienis, mums tai visai nesvarbu.

– Jūsų gimtadienis! – pabandė atspėti Tenksalotas.

– Oi, ne, – sukrizeno misteris Kain-

dlis. – Mano amžiaus džentelmenui triukšmingai švęsti savo gimtadienius tikrai nepriderėtų. Šiandien švęsime Vyro, atkeliavusio iš Pasaulio Krašto, dieną.

– Vyro, atkeliavusio iš Pasaulio Krašto? Skamba labai intriguojamai, – mandagiai tarė Tenksalotas.

– Taip. Arba, kaip jį dar vadindavo, Rudojo Kornvalio Milžino dieną. Jo garbei mes, vadovaujami manęs, tai yra šeštosios mūsų galvos, visą dieną lėbausim, gersime škotišką viskį, valgysime keptą žąsį ir dainuosim.

– Gaila, nepažįstu Rudojo Korn-valio Milžino. Tikriausiai šaunus vyras. O ir škotiško viskio nesu ragavęs, – prisipažino Tenksalotas. – Bet mielai prisijungsiu prie jūsų puotos, misteri Kaindli.

– Mums bus didelė garbė, – tarė misteris Kaindlis, išridendamas iš pusrūsio nemenką ąžuolinę statinaitę, viena ranka išlupdamas volę ir sklidinai pripildydamas krištolo taures. – O apie Vyrą iš Pasaulio Krašto, kaip matau, teks jums šį tą papasakoti. Ir aš esu visai tikras, mielas Tenksalotai, jog ši istorija bus jums prie širdies. Prašom, jūsų taurė.

– Dėkoju, – Tenksalotas paėmė taurę ir patogiau įsitaisė krėsle, pasiruošęs klausytis.

– Hm… Net nežinau, nuo ko čia pradėjus… Gal tiesiog – pradžioje imsiu ir tiesiai šviesiai paklausiu: ar esate ką girdėjęs apie garo mašinas ir garvežius?

– Be abejo, – linktelėjo Tenksalotas. – Tai įrenginiai, davę pradžią žmonijos industrinei…

– Puiku, – pertraukė jį misteris Kaindlis, nekantriai mostelėjęs ranka. – Tai gal žinote ir kas sugalvojo garo mašiną? Ir kas sugalvojo garvežį?

– Luktelkit, kažkadaise tikrai žinojau; mokėmės apie tai. – Tenksalotas suraukė kaktą. – Na taip, kiek pamenu, garo variklį sukūrė Vatas. Džeimsas Vatas. O garvežį – ne kas kitas, o Džordžas Stefensonas.

Misteris Kaindlis nepatenkintas papurtė galvą.

– Taip ir maniau. Klystate, mielas drauge. Tai apmaudi klaida, kurią kažkodėl daro dauguma žmonių. Jei dėl Vato dar ir galima būtų ginčytis – šiokį tokį, nors ir gana apgailėtiną, garo variklį jis tikrai sugalvojo, tai dėl Stefensono visiškai aišku: garvežį sukūrė ne jis.

– Tikrai? – sutriko Tenksalotas.

– Tikrų tikriausiai. Būtent todėl šiandien mes ir švenčiame Rudojo Milžino, Vyro iš Pasaulio Krašto dieną. Bet pradėkime iš pradžių. Į sveikatą, Tenksalotai! Gurkštelkime šio tauraus gėrimo už garbingo ir verto vyro, Ričardo Trevitiko, garbę ir atminimą!

Tenksalotas pakėlė prie lūpų taurę ir atsargiai gurkštelėjo. Oioi! Narsusis riteris visas išraudo, o iš akių ištryško ašaros.

– Kaip jums viskis? – mandagiai pasiteiravo misteris Kaindlis.

– Atvirai kalbant, degina kaip ugnis, – pasiskundė Tenksalotas.

– Pradžioje – degina. Vėliau – šildo, – tarė misteris Kaindlis. – Beje, apie ugnį: žmonės kažkodėl sieja drakonus su ugnimi. Iš tiesų mes esame labiau vandens, nei ugnies būtybės. Ir ugnimi alsuojam tik labai retai, išskirtiniais atvejais. Sutrikus virškinimui – užvalgius, pavyzdžiui, kokių nebešviežių konservų.

Čia misteris Kaindlis dėbtelėjo į Tenksaloto šarvus ir smagiai sukrizeno.

– O tai, ką jūs laikote dūmais, tumulais virstančiais drakonui iš šnervių, tėra viso labo garai. Žinoma, išskyrus tas akimirkas, kai aš rūkau savo pypkę, – toliau tęsė misteris Kaindlis. – Jei norite žinoti, mes, drakonai, esame garu varomi sutvėrimai. Ir liepsna mums reikalinga vien tinkamai temperatūrai palaikyti. Kad neužgestumėm. Palyginti su jumis, žmonėmis, mūsų mechanika yra kiek tobulesnė. Kad ir vien tuo, jog mes turime įtaisytą apsauginį vožtuvą. Žmonės dažnai naudoja tokį posakį, kurį perėmė iš drakonų, neturėdami nė menkiausio supratimo, ką jis iš tiesų reiškia: „nuleisti garą“. Mes jį iš tiesų ir nuleidžiam, labai paprastai – kai prireikia, tiesiog atidarom apsauginį vožtuvą. O žmonės tokiais atvejais krinta pakirsti širdies smūgio, nes tokio vožtuvo neturi. Bet mes kiek nukrypom į šalį, grįžkime prie Kornvalio milžino… Tai štai: vieną gražią dieną, kai buvau gerokai jaunesnis ir piktesnis, prie mano durų pasirodė didžiulis, rudaplaukis, susitaršęs ir seniai nesiskutęs žmogus, nešinas ąžuoline statinaite – lygiai tokia, kaip šita. – Misteris Kaindlis mostelėjo į viskio statinaitę. – Lyg niekur nieko atsisėdo ant akmens lauke prie durų, gurkštelėjo iš statinaitės ir uždainavo. Traukė savo keistas dainas vieną po kitos – toks įspūdis, jog čia pat, vietoje, jas ir sugalvodamas. Dainavo man negirdėta, bet nuostabiai gražia kalba – kaip vėliau paaiškėjo, kornų kalba.

Galop, kad ir kokios gražios tos dainos, man pradėjo po truputį įgrist – mat po kiekvieno gurkštelėjimo Rudasis Milžinas dainavo vis garsiau ir vis prasčiau, kol aš nebeištvėręs atidariau duris, pasirengęs vienu spyriu nubildinti jį nuo kalno viršūnės su visa statinaite. Taigi – atidarau duris, o jis jau stovi išsitempęs kaip kareivis, su ta savo statinaite rankose. Žiūri savo žydromis akimis, šypsosi į rudą barzdą ir tiesia statinaitę man – te, gurkštelk. Ir aš – kažkaip savaime, net nežinau, kaip tai nutiko – taip pat išsišiepiau, paėmiau statinaitę ir gurkštelėjau. Jis linktelėjo, dar labiau išsišiepė ir gurkštelėjo pats. Tada aš, tada vėl jis. Ir kaskart vis plačiau šiepėmės vienas kitam – na patiko jis man, iš pirmo žvilgsnio. Po pusės statinaitės mudu kvatojomės, laužėm rankas, ėjom ristynių, paskui jis dainavo korniškai, paskui aš drakoniškai, paskui abu ašarojome apsikabinę… Taip mano gyvenime per vieną dieną atsirado du galingi dalykai: Ričardas Trevitikas iš Korn-

valio ir škotiškas viskis. Su škotišku viskiu, mielas Tenksalotai, judu jau šiek tiek pažįstami, o apie gudragalvį Trevitiką dar išgirsite.

Misteris Kaindlis gurkštelėjo viskio ir prisidegė pypkę.

– O po kelių dienų, kai jau visas dainas buvome išdainavę, Trevitikas tarsi netyčia išsitraukė iš krepšio kažkokius brėžinius ir ėmėsi juos atsainiai apžiūrinėti. Žvilgtelėjau ir aš. Ir ką jūs sau manote, Tenksalotai? Tai buvo garo vežimo, garvežio brėžiniai!

– Tikrai žavinga, – trumpai tarstelėjo Tenksalotas.

– O taip, iš tiesų! Šis gudrus vyras puikiai žinojo, į ką kreiptis. Pataikė būtent tuo adresu. Juk didesnių garo specialistų už drakonus visame pasaulyje nerasi… Nepasakosiu jums visų techninių smulkmenų apie aukšto slėgio garo katilus – pasakysiu trumpai: jo garvežys išties buvo labai neblogai sugalvotas. Jis net panaudojo krumpliaračių sistemą, kurią mes, drakonai, vadiname Saulės ir Planetų pavara. Tiesa, keletą esminių momentų jis buvo pražiūrėjęs – tad turėjau jam šį bei tą paaiškinti apie apsauginį vožtuvą ir vadinamuosius „garo marškinius“ – be kurių kiekvienas drakonas akies mirksniu užvirtų ir susprogtų.

– Berods suprantu, kur lenkiate, – tarė Tenksalotas. – Išeitų, mes esame skolingi drakonams ne tik už dūdmaišius, bet ir už garvežio atsiradimą?

– Ne tik drakonams. Visų pirma – Ričardui Trevitikui, Kornvalio milžinui. Ir dar vienam škotui, vardu Viljamas – dideliam išradėjui ir fantazuotojui, veikiausiai taip pat ne kartą bendravusiam su drakonais. Tas Viljamas gyveno Korn-valyje, Redrute, visai šalia Trevitiko namų, kai šis buvo dar vaikas. Jo namas buvo viso miestelio berniūkščių susižavėjimo objektas: mat jame buvo įrengtas dujinis apšvietimas, kambariai grūste prigrūsti keisčiausių mašinų, modelių ir įrenginių, o kartkartėmis pats Viljamas, būdamas gerai nusiteikęs, apsukdavo aplink namą keletą ratų savo paties sukonstruotu garo vežimu. Trevitikui tai padarė tokį įspūdį, kad visą savo gyvenimą jis paskyrė garui ir garvežiams.

– Įspūdinga. Su jūsų pagalba, misteri Kaindli, jam neabejotinai turėjo visai neblogai sektis?

– Ir taip, ir ne, – pakraipė galvą misteris Kaindlis. – Matote, paprastai taip ir būna: pasaulyje vieni turi idėjų, talentą ir smalsų protą, o visai kiti – galios, pinigų ir gabumą prekiauti. Todėl mažai kas ir težino, jog pirmąjį garvežį sukūrė Trevitikas. Ir net ne vieną, o visus keturis garvežius: pirmasis, mano ir manosios pypkės garbei, vadinosi „Pūškuojantis Velnias“; apie jį Kornvalyje iki šiol dainuojamos dainos. O ketvirtasis, paskutinysis, vadinosi „Pagauk, Jei Gali“. Ir visi keturi kuo puikiausiai veikė – bėda tik, kad kai garvežius mėgindavo užkelti ant medinių bėgių, pritaikytų arklių traukiamiems vežimams, šie juos tiesiog sutraiškydavo. Bet čia juk jau bėgių problema, visai ne garvežių… O Trevitikas visus už savo išradimus gautus pinigus kaipmat išleisdavo – kaip jūs manote, kur? Žinoma, naujam būsimam garvežiui – pats likdamas be skatiko. Galų gale, netekęs pinigų ir vilties, išplaukė į Pietų Ameriką – įrenginėjo savo mašinas Peru, Kosta Rikos, Kolumbijos kasyklose… Taupė pinigus nuosavai sidabro kasyklai, tikėdamasis iš jos užsidirbti pakankamai savo garvežiams – ir jau būtų surinkęs tuos pinigus, bet čia prasidėjo neramumai, ir Kornvalio milžinas, vėl likęs be skatiko kišenėje, ėmėsi konstruoti naujo pavyzdžio šautuvus Bolivaro sukilėliams. Kai galų gale, sušelptas vieno garsaus anglo, vargais negalais grįžo namo, mes dar kartą susitikome. Šįkart viskiu vaišinau aš. Buvo nekalbus, sulysęs ir pavargęs, vis kosčiojo, bet nuo viskio kiek pralinksmėjo. Vis kėlė aukštyn didžiulį kaip kultuvė kumštį ir kartojo: „Me ne vidn cewsel Sawznek!“* Nemoku korniškai, bet spėju, kad čia kaip ir koks jo šūkis – riteriai mėgsta tokius užsirašyti ant skydo. Manyčiau, kas nors apie garą ir garvežius – „Duokim garo!“ ar panašiai. Ir vis pasakojo apie Kornvalį – kokia tai nuostabi vieta, gražiausia visame pasaulyje. Ir kad Kornvalyje yra vietovė, vadinama Pasaulio Kraštu – kadaise jis netoli jos darbavosi kasykloje keistu pavadinimu – „Ding Dong“. Ir kad kornų kalba iš tiesų yra senoji riterių kalba, o Tintedželio pilyje gimęs ne kas kitas, o pats karalius Arturas. Paskui užmigo, padėjęs galvą ant stalo, per miegus vis murmėdamas ir šūkčiodamas tą savo – „Sawznek, Sawznek!“

Misteris Kaindlis patylėjo, įsmeigęs akis į židinį.

– Tuomet jį mačiau paskutinįjį kartą. Buvo pernelyg sunku žiūrėt į tą žilą milžiną, priveiktą apsukrių nykštukų. Pakilau ir išėjau, pagarbiai nusilenkęs. O netrukus sužinojau didis išradėjas Ričardas Trevitikas mirė nuo plaučių uždegimo, visų užmirštas, be skatiko kišenėje, ir buvo palaidotas vargšų kapinėse. Štai tokia istorija.

– Labai liūdna istorija, – tarė Tenksalotas. – Bet labai graži. Ir labai riteriška.

– Taigi, jaunasis bičiuli. Bet šiandien liūdėti nevalia – šiandien Vyro, atkeliavusio iš Pasaulio Krašto, gimtadienis. O jam, galvas dedu, tikrai nepatiktų, jei sėdėtume nukabinę nosis. Tad teprasideda didžioji puota! Pripilkime taures sklidinai ir pakelkime jas už šaunų vyrą, didį išradėją, tikrą riterį ir geraširdį poetą Ričardą Trevitiką! Me ne widn sewsel Sawznek!

– Me ne widn cewsel Sawznek! – pagarbiai pakartojo Tenksalotas, iškėlęs taurę – ir kaip reikiant sriūbtelėjo viskio – tos skystos ugnies, kartais taip maloniai sušildančios sužvarbusią sielą.

*Misteris Kaindlis klysta: „Me ne widn cewsel Sawznek!“, išvertus iš kornų kalbos, reiškia „Aš niekada nekalbėsiu angliškai!“

Artūras Valionis

ac‘žaibs‘dc

Jei jau gimei,
tai ir elkis ramiai.

Polaidis ankstyvą pavasarį, vėl
ieškai srovės,
vandens ar elektros, nesvarbu,
jei ji pravalo latakus, suvirpina
įšalusį pastangos raumenį,
atpalaiduoja nervų galiukus, laidais
pajėgia pasiekti medžių plaukų šaknis,
apčiupinėja tą mikroschemą,
ar kažką panašaus,
įaustą kiekviename kūne.

Yra bandžiusių nuplėšt
visą paviršių, kad ją rast,
bet paviršius, žinot, paviršium
ir lieka. Ieškok neieškojęs.                       

Pats žinai, taip nieko nebus: esi
prijungtas prie įtampos,
apsaugančios nuo įtampos
panaikinimo, kartais gauni poilsio,
bet tik tiek ir buvo žadėta, tikrai
prisimintum, jei kas būtų
patikinęs, kad paprastumas yra
sudėtinis, bet nesudėtingas ir įžemintas

Todėl geriau įsijausk į šiuos išretintus
dažnius, ledo virtimą vandeniu,
vandens garais ir taip toliau,
išprakaituok iš savęs
išsivadėjusius sekmadienius,
nuskandink užmarštyje
patiklias besnapes voveres,
lesančias iš delno riešutus
praeities pušynuose;
jie žali kiaurus metus ir tanki spyglių
spalva bent iš dalies tinka
spragų lopymui

Nusirašinėk iš savo juodraščių,
kai niekas nemato, kad negalėtum būti
apskųstas, įduotas,
iš raidžių dėliodamas logaritmą,
kurio pats neįveiktum,
net ir būdamas stiprus ne vien
statistiškai,
karštligiškai ieškok išeities,
būdamas čia pašalinis ir
bandydamas susiorganizuoti ilgalaikį
pasilikimo leidimą, kad nereikėtų
slapstytis;
priskirtiniais laikotarpiais išeitys
pajėgios ištikti net ir niekur
neišeinant 

Pagirtina, murmi, gana kapstytis,
gan dažnai pastaruoju metu pasitaiko tokia
retenybė; ateities istorikai jau veria burnas
atviriems pasipasakojimams prieš miegą kas
buvo rytoj ir po atitinkamo metų skaičiaus,
galėtum būt vienas iš jų

Gal ir pasirodys, kad be reikalo esi įtrauktas
į visą šį reikalą,
tačiau prisimink, kad akimirkas patariama
sugerti akimirksniu,
galvok tik tą, kas ateina į galvą,
o įgūdžiai patys atsistatys
palaipsniui, paeiliui

be prasmės ir be ypatingo tikslo, tik nuo
žvilgsnio polaidžio
kukliai sproginėjant lemputėms

Paulius Aušra

Turi problemikių?

mesk pro langą kokiam surūgėliui ant galvos,
mesk į šiukšlių dėžę kartu su surūgusiu pienu,
iškepk orkaitėj ir įkišk į šaldiklį,
išvaryk už durų įdavęs į kelionę vieną iš savo
mylimiausių apgamų ant nosies ar smakro,
pasodink kartu su kaktusu ir padovanok kaimynui,
pasisodink šalia, apkabink ir suspausk taip stipriai,
kad kitos problemikės bijotų net prisiliesti,
įdėk į voką apmokėdamas sąskaitas,
sutarkuok su morkom, bulvėm, svogūnais,
nunešk į darbą ir palik bosui ant stalo,
nuleisk į unitazą tuštindamasis,
dosniai išdalink visiem, kas prašo, o pats
mandagiai atsisakyk, atseit laikaisi dietos,
išbėk laukan ir visiem papasakok,
išrėk jas laiptinėj, gatvėj, miške ir po vandeniu,
išrėk karpiui, upėtakiui, kiškiui, žvirbliui,
ir visiem, ką sutiksi gyvūnėlių parduotuvėj,
išrėk kiviui, mandarinui, bananui, kiaulei taupyklei,
išrėk kaip didžiausias savo paslaptis,
kaip pin, puk ir laiptinės durų kodą, kuris niekam ne paslaptis,
išrėk ir išriaugėk viską, kol būsi tuštesnis už skylę kojinėse.

o dabar, kai tampi panašus į žmogų,
paklausyk

išduosiu tau tikrą paslaptį:
niekur tos problemikės nedingo,
rytoj pat įlįs pas tave pro mažiausią plyšį

svarbiausia – laukti jų su puoduku kavos, tortu
ir maloniai šypsotis, susidraugauti su jomis,
rasti bendrų temų ir mėgautis jų draugija,
nes gyventi kartu reikės dar tiek, kiek…
na, ir pats supranti

svarbiausia – neįsileisti jų į tikruosius
savo namus – kūną ir sielą, rasti joms jaukų
kambarėlį namuose, neimti nuomos
mokesčio ir penktadieniais kartu
pažiūrėti kokį filmą

svarbiausia – neužmiršti, kad
gyventi be savo problemikių būtų žiauriai
nuobodu.