MENO LEIDINYS Nr. 11 (197)
www.durys.daily.lt
Redaktorė Rita Bočiulytė
r.bociulyte@kl.lt

Langas

Helsinkyje atstovavo Lietuvai

Tarptautinėje konferencijoje Suomijos sostinėje Helsinkyje Lietuvai atstovavo viena iš Klaipėdos menininkų grupės „Žuvies akis“ įkūrėjų ir entuziasčių klaipėdietė menotyrininkė Goda Giedraitytė.

Lapkričio 17 ir 18 dienomis G.Giedraitytė dalyvavo tarptautinio teatrų festivalio „Baltic Circle“ (Helsinkis, Suomija) kontekste organizuotoje konferencijoje „Gastrolės Skandinavijoje ir Baltijos šalyse: sujungiant regionines ir tarptautines perspektyvas“.

Kaip pasakojo klaipėdietė, konferencijos tikslas buvo pristatyti tarptautinio ir regioninio bendradarbiavimo modelius bei padiskutuoti apie menininkų ir jų idėjų sklaidos už didžiųjų miestų ribų galimybes. Konferencijoje pranešimus skaitė scenos menų – teatro, šokio, performanso – ekspertai. Svarstyta, kaip sudaryti sąlygas vaikams ir jaunimui pažinti ne visada „lengvą“ meną, kaip pritraukti naujas auditorijas, pasidalyta mintimis, kaip į savo kūrinių pristatymą netradicinėse erdvėse reaguoja patys menininkai. Aptartos menininkų ir jų kūrinių pristatymo finansavimo ir rinkodaros galimybės. Konferencijoje pateikti realūs skirtingų šalių ir organizacijų veiklos pavyzdžiai.

G.Giedraitytė konferencijoje perskaitė pranešimą „Šiuolaikinio meno sklaida – nuolatinis buvimas ribinėje zonoje?“ apie menininkų grupės „Žuvies akis“ veiklą prodiusuojant ir pristatant šiuolaikinio meno reiškinius Vakarų Lietuvos regione.

Su kūriniais – po sostines

Klaipėdiečio fotomenininko Gyčio Skudžinsko fotografijas lapkritį galima pamatyti Bratislavoje ir Vilniuje, o gruodį jo knyga bus eksponuojama parodoje Londone.

Dvi savaites nuo lapkričio 5-osios Slovakijos sostinėje Bratislavoje festivalio „OFF_Festival“ metu „Batelier“ erdvėjė veikė paroda „Naujoji Lietuvos fotografija“, kurioje pristatyta jaunosios kartos fotografų U.Gelgudos, R.Narkaus su M.Zabarauskaite, G.Skudžinsko, V.Samulionytės, A.Kubiliaus kūryba.

„OFF_festival“ – alternatyvus šiuolaikinės fotografijos festivalis, kasmet supažindinantis su naujais fotografijos talentais iš Slovakijos bei tarptautinės fotografijos scenos. Šis unikalus projektas atsirado iš poreikio sukurti erdvę bei sąlygas jaunųjų fotografų pristatymui ir yra atsvara tuo pačiu metu Bratislavoje vykstančiam itin tradiciniam ir vienam reikšmingiausių fotografijos festivalių Centrinėje Europoje „Fotografijos mėnuo“.

Lapkričio 17-ąją „Prospekto galerijoje“ Vilniuje atidaryta G.Skudžinsko personalinė fotoparoda ir pristatyta jo fotoknyga „Tyla“ (2011). To paties pavadinimo fotografijų ciklas tapo menininko knygos ir parodos ašimi.

„Šio ciklo darbai eliminuoja orientacinius erdvės ir laiko parametrus bei siekia kalbėti apie perpildytą atvaizdo reprodukcijų rinką, – teigė autorius. – Fotografija be įvykio / pranešimo dezorientuoja stebėtoją bei naikina regėjimo kaip greito pažinimo patirtį. Gamtoje, viešose ir privačiose erdvėse užfiksuoti atvaizdai suvokėjui netransliuoja aiškių tos erdvės parametrų, bet priešingai, jungiasi į tęstinę vizualinę konstrukciją, kurios pagrindinis tikslas – ne esamos situacijos reprodukavimas, bet ribos tarp regimo ir suvokiamo, pažįstamo ir svetimo, natūralaus ir socialaus akcentavimas. Jei tylą suprastume kaip protestą prieš nuspėjamą tuščiažodžiavimą, tai šiose fotografijose eliminuojamos perteklinės vizualinės nuorodos. Iš kitos pusės, asketiškas fotografijų vizualumas cituoja bei permąsto minimalistinės dailės istoriją.“

G.Skudžinsko fotoparodą „Tyla“ Vilniaus „Prospekto galerijoje“ galima apžiūrėti iki gruodžio 3-iosios. O jau gruodžio 2-ąją menininko fotoalbumas „Tyla“ bus pristatytas tarptautinėje knygų parodoje „Photobookshow“ Didžiosios Britanijos sostinėje Londone. Paroda atvers duris „Worklof Studio“ erdvėje Braitone.

Seimas įsigijo paveikslų

Iš Lietuvos Seime lapkričio 7–21 dienomis viešėjusios šiąvasar Tolminkiemyje surengto tarptautinio tapybos plenero parodos šalies Parlamentas įsigijo 5 paveikslus.

Jau per vernisažą buvo nuspręsta, kad Seime turi likti šios parodos pėdsakas, džiaugėsi parodos kuratorė „Klaipėdos galerijos“ direktorė Violeta Jusionienė.

Seimo trečiųjų rūmų parodų galerijoje atidarant tarptautinio projekto „Kristijonas Donelaitis. 300 metų jubiliejų pasitinkant“ tapybos plenero darbų parodą dalyvavo jos autoriai – Lietuvos ir Rusijos menininkai, taip pat Lietuvos kultūros atašė Kaliningrade Romanas Senapėdis. Parodą ir projektą pristatė Seimo pirmininko pavaduotojas Algis Čaplikas.

Atsižvelgdamas į tai, kad 2014 m. sukanka 300 metų, kai gimė žymiausias lietuvių literatūros kūrėjas K.Donelaitis, ir kad šios iškilios datos minėjimas sudaro sąlygas aktyvesniam kultūriniam šio Europos regiono bendradarbiavimui, lituanistiniam paveldui atnaujinti ir puoselėti, K.Donelaičio kūrybai pasaulyje skleisti, kultūrinei bendruomenei Lietuvoje ir užsienyje telkti bei donelaitikai įprasminti, Lietuvos Respublikos Seimas 2014 m. paskelbė Kristijono Donelaičio metais. Renginiai, skirti atmintinai datai, jau prasidėjo.

Rugpjūčio 15–26 dienomis Tolminkiemyje (dabar – Čistyje Prudy, Kaliningrado sritis, Rusijos Federacija) vyko Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus organizuotas tarptautinis tapybos pleneras „Kristijonas Donelaitis. 300 metų jubiliejų pasitinkant“, kuriame dalyvavo 8 profesionalūs Klaipėdos ir Kaliningrado dailininkai. Klaipėdai atstovavo Algis Vadoklis, Virginijus Viningas, Arūnas Mėčius, Dalia Skridailaitė ir Simas Žaltauskas, o Kaliningradui – Sargisas Gogorianas, Vladimiras Karnilovas ir Andrejus Mašichinas.

Per 10 kūrybinės stovyklos dienų menininkai sukūrė daugiau nei 50 paveikslų, dalis jų buvo eksponuojami Seime. Daugelyje drobių – Tolminkiemio peizažai, kiekvieno autoriaus skirtingai interpretuoti, atlikti skirtinga technika.

Su paroda jau susipažino Kaliningrado bei Klaipėdos dailės gerbėjai. Kitąmet ji keliaus į Suomiją, Vokietiją ir Italiją – ją labai nori pamatyti tenykštės lietuvių bendruomenės.

Projektą „Kristijonas Donelaitis. 300 metų jubiliejų pasitinkant“ remia Lietuvos kultūros rėmimo fondas ir Klaipėdos miesto savivaldybė, jo partneriai – Kaliningrado srities istorijos ir dailės muziejus bei šio muziejaus filialas Tolminkiemyje – Kristijono Donelaičio memorialinis muziejus ir Lietuvos Respublikos generalinis konsulatas Kaliningrade.

Parengė Rita Bočiulytė

„Permainos“ ir kiti muzikiniai žaidimai

Spalio 25-ąją Klaipėdos koncertų salėje nuaidėjo paskutinis 7-ojo šiuolaikinės muzikos festivalio „Permainų muzika“ akordas. Visą mėnesį miesto melomanus visaip viliojęs ir intrigavęs, lavinęs ir žavėjęs, o gal net ir papiktinęs (klausantis šiuolaikinės muzikos galima ir tokia reakcija) festivalis ir šiemet paliudijo savo aukštą kokybę bei plačius užmojus.

Danguolė Vilidaitė

Aštuoniuose koncertuose išgirdome daug ir labai įvairios muzikos, skambėjo jau pasaulyje pripažintų ar dar tik savo kūrybinį kelią pradedančių autorių darbai. Prieškoncertiniuose susitikimuose susipažinome su jaunaisiais Lietuvos menininkais, savo laimės gana sėk-mingai ieškančiais užsienyje. Žodžiu, šioje muzikinių įvykių gausoje tikrai galima buvo rasti kažką sau, tiek „sportine“, informacijos rinkimo, tiek estetine prasme.

Asmeniškai man šis šiuolaikinės muzikos forumas yra vienintelė galimybė gyvai prisiliesti prie naujausių meno tendencijų, gyvai, o ne iš nuogirdų ar panaršius internete. Juk visi suprantame, kad dailės kūrinio originalas skiriasi nuo reprodukcijos ar kopijos, originalo perteikiamas įspūdis daug stipresnis. Panašūs dėsniai galioja ir muzikoje.

Liūdna gaida

„Permainų muzika“ dažnai kažką skolinasi iš Vilniuje vykstančio panašaus festivalio „Gaida“, taip pat „medžioja“, surankioja geriausius Lietuvos pastarųjų metų projektus, tik, deja, nei apimtimis nei programa „Gaidai“ prilygti negali. Tai lemia ne tik finansai, bet ir didesnė tam tikro muzikinio intelekto, kūrybingumo koncentracija sostinėje. Publika ten irgi kitokia – labiau išprususi, geriau suprantanti ir toleruojanti naujus meno impulsus.

Beveik kiekviename „Gaidos“ koncerte skamba lietuvių dabarties autorių darbai, juos net atlieka atvykstantys koncertuoti kolektyvai, žymūs ir labai profesionalūs, turintys ypatingą šiuolaikinės muzikos pajautą. Tai privalumas. Festivalis taip pat turi galimybę inicijuoti naujų opusų sukūrimą. (Šiais metais buvo pristatyta net dešimt premjerinių kūrinių).

O kaipgi Klaipėdoje?

7-ojoje „Permainų muzikoje“ lietuviškos muzikos tikrai netrūko, būta premjerų. Puiku, bet vėl pasigedau didesnio dėmesio mūsų miesto kompozitoriams, išgirdome tik vieną Loretos Narvilaitės kūrinį. Kažkiek šią nišą užpildo koncertai Klaipėdos universiteto Menų fakultete lapkričio 16-ąją ir pačioje Koncertų salėje lapkričio 25-ąją („Marių klavyrų aidai“), bet to, manyčiau, maža.

Kuriančių kompozitorių Klaipėdoje tikrai yra. Galų gale nieko blogo neatsitiktų, jei būtų pakartota ir ankstesnių laikų įdomesnė kompozicija. Juk festivaliai, orientuoti į šiuolaikinę muziką, tokios praktikos neatsisako.

„Permainų muzika“, kaip sakoma, atvira įvairioms naujoms pasaulio meninėms tendencijoms, galbūt galėtų atsiverti ir mūsų miesto jaunosios kartos ieškojimams (elektroniniams, multimedijiniams, eksperimentiniams ir kt.), kad ir neprofesionaliems – galėtų atsiverti mūsų miesto muzikinės erdvės tikrosioms permainoms, jas fiksuoti. Tai būtų labai įdomu ir prasminga.

Paskutiniai potėpiai – ryškiausi

Apie atskirus festivalio renginius spaudoje jau buvo gana nemažai rašyta, tad apsiribosiu tik dviem paskutiniaisiais, man bendrame kontekste ne mažiau reikšmingais, o gal net ir pačiais įdomiausiais epizodais.

Abu jie skirti žemiausiai grojantiems smuikų šeimos instrumentams. Abu jie tiria įvairias naujas šių instrumentų spalvines ir technines galimybes. Abiejuose ryškiai juntamas itališko skonio, grožio pajautos prisilietimas. Tai spalio 11-ąją rodytas bendras italų ir lietuvių projektas „Smėlio laikrodžiai“ bei italų kontrabosininkų ansamblio „Ludus Gravis“ koncertas „Vizija“, skambėjęs spalio 25-ąją.

„Smėlio laikrodžius“ net laikyčiau savotiška festivalio kulminacija. Kad šis koncertas susilauks išskirtinio publikos dėmesio, galima buvo numanyti iš anksto – geri atsiliepimai Lietuvos žiniasklaidoje, dalyvavimas įvairiuose prestižiniuose pasaulio šiuolaikinio meno festivaliuose (darbas įtrauktas į svarbiausių Europos šiuolaikinės muzikos festivalių tinklą „Reseau Varese“). Turėjo gi tai sužadinti smalsumą.

Šios audiovizualinės kompozicijos idėjos autorė yra jauna kompozitorė Justė Janulytė. Ją realizuoti padėjo vaizdo režisieriai Lucas Scarzella ir Michele Innocente, gyvą elektroniką įgyvendino Michele Tadinis ir Antonello Raggis, scenografiją kūrė Jūratė Paulėkaitė (1862–2011), šviesos dizainu rūpinosi Eugenijus Sabaliauskas ir Vilius Vilutis. Kiekvieno iš jų indėlis labai svarbus.

Sėkminga J.Janulytės kūrybinė biografija. Amato paslapčių ji iš pradžių mokėsi pas du žymiausius Lietuvos meistrus – Bronių Kutavičių ir Osvaldą Balakauską, vėliau studijavo Milane, G.Verdi’o konservatorijoje (iš čia – ryšiai su italų meno pasauliu). Jai sekasi ne tik tėvynėje (pradedant pirmuoju diplominiu darbu), bet ir užsienyje, pavyzdžiui, 2009-aisiais menininkė laimėjo pirmąją vietą UNESCO organizuojamoje Tarptautinėje kompozitorių tribūnoje (jaunimo kategorijoje).

Kaip byrantis laikas

Pastaraisiais metais J.Janulytę labai traukia monochrominė muzika, tad kūriniai rašomi tų pačių instrumentų ansambliams. Stilistiškai švarios ir gana racionaliai tvarkomos jos kompozicijos dažnai turi labai poetiškus pavadinimus, prasmingus, tiesiančius tiltus: „Krintančio sniego tyla“, „Jei popierius galėtų sapnuoti, jis sapnuotų vandenį“, „Užtemimai“, „Kas yra ištyręs liepos nakties bedugnę, kiek sieksnių reikia lėkti gilyn į tuštumą, kurioje nieko nebeįvyksta…?“. „Smėlio laikrodžiuose“ taip pat daug paslėptų metaforų ir iliuzijų.

Keturi violončelininkai (Edmundas Kulikauskas, Povilas Jacunskas, Rūta Tamutytė ir Onutė Švabauskaitė) – keturi skirtingo laiko (politempinis kanonas) smėlio laikrodžiai, groja paslėpti tiulio cilindruose. Jų gyvas garsas įrašomas ir čia pat kompiuteriu įvairiai atkartojamas, keičiamas, sluoksniuojamas. Aukštieji flažoletiniai motyvai po truputį leidžiasi žemyn, tarsi smėlis, lėtai byra, skaidosi, apauga. Faktūrine medžiaga vis tankėja, kol užpildo visą violončelės diapazoną, grėsmingai gaudžia.

Gana primityviai atrodanti tiulio medžiaga stebuklingai atgyja vos tik ant jos pradedami projektuoti įvairūs vaizdai – nufilmuoti tikri reiškiniai. Spindintys šviesos taškeliai, linijos ir pluoštai – lyg smėlio laikrodžių smiltelių lėkimas. Tai tarsi kosminė erdvė, ramybė, meditacija. Bet neilgam.

Garsinei ir vaizdinei medžiagai tankėjant, garsėjant, pereinama į tornado, aprasojusio stiklo su lašeliais vaizdus, įtampa auga. Dar vėliau ši gyva ir dinamiška spalvų materija sustingdoma, „sušaldoma“ kartu su atlikėjais – smėlio laikrodžio indas jau užpildytas. Beveik fiziškai jauti, kaip garsas smelkiasi per kūną, nejauku. Kulminacija, ne, daugiau – katarsis ir vėl nauja pradžia, nauja ramybė.

Daug gražių žodžių galima pasakyti apie „Smėlio laikrodžius“, nors greičiausiai patys svarbiausi jų taip ir liks kažkur mintyse, pojūčiuose, neišsakyti – neįtikėtinas reginys.

Apie kontrabosus…

Kiek kitokius įspūdžius, ne mažiau gilius ir prasmingus, galėjome patirti ir baigiamajame festivalio koncerte „Vizija“. Jo dalyvis – aštuonių kontrabosininkų ansamblis iš Italijos „Ludus Gravis“ (muzikos vadovas – Stefano Scodanibbio, solistas – Daniele Roccato).

Kolektyvas dar jaunas, susikūrė vos prieš keletą metų (pirmasis pasirodymas įvyko 2010-ųjų pavasarį Madride), bet ansamblis jau dalyvavo ne viename rimtame tarptautiniame muzikos festivalyje, intensyviai koncertuoja, ir ne tik Italijoje. Į Lietuvą muzikantai atvyko „Gaidos“ (kartu „Permainų muzikos“) kvietimu.

Akademinė muzikinė literatūra, skirta kontrabosams, nėra gausi, nes ir pats instrumentas pakankamai įvertintas buvo tik XX a., ypač džiaziniame muzikavime. Tad ir mūsų asociacijos, susijusios su šiuo instrumentu, atitinkamos.

Lietuvoje turime tokius meistrus kaip Eugenijus Kanevičius, Arnoldas Gurinavičius, virtuozišką klasiką dažniausiai atlieka Donatas Bagurskas. Kam labiau pasisekė, prieš keletą metų Vilniuje išgirdo prancūzų kontrabosininkų sekstetą „L‘Orchestre de Contrebasses“ – jų pasirodymuose šis instrumentas panaudojamas netradiciškai ir labai įvairiai, sujungiant skirtingas grojimo tradicijas, net cirko elementus.

…tik rimtai

Jau pačios pirmosios „Ludus Gravis“ grojimo minutės atskleidė dar kitokį požiūrį. Aštuoni kontrabosai čia sujungiami į vieną garsinę-harmoninę faktūrą, panaudojant ne tik žemuosius, kaip įprasta, bet ir aukščiausius galimus tonus. Tarsi tai būtų vienas daug stygų (ir aštuonis strykus) turintis instrumentas.

Jau pačios pirmosios minutės parodė rimtą šio kolektyvo nusiteikimą, kad tai nebus cirkas ar lengvas žaismingas virtuoziškumas, technika dėl formos. Jei tai ir bus žaidimas, tai labai prasmingas. Gal tik dviejuose opusuose – Rūtos Vitkauskaitės „The Orion Arm“ ir Stefano Scodanibbio „Due Pezzi Brillanti“ – dar buvo girdimi „žaidimo dėl žaidimo“ atgarsiai.

Garsą kontempliuoti, į jo obertonų grožį ramiai įsiklausyti kvietė Arvo Pärto „Pari Intervallo“, Johno Cage’o „Ryoanji“ ir „Dream“ (pastaroji kompozicija melodingesnė, spalvingesnė, jos originali versija sukurta 1948-aisiais ir skirta groti fortepijonu). Šių kūrinių atlikimas man padvelkė ūkanoto rudens melancholija, o gal nostalgija, kažko nepatirto (ar prarasto) ilgesiu.

Koncerto pabaigoje išgirdome vieno iš minimalizmo guru amerikiečio Terry Riley kompoziciją „In C“ (S.Scodanibbio versija kontrabosams „In D“) – vieną ryškiausių ir turbūt pirmųjų šio stiliaus pavyzdžių muzikoje.

Kūrinio garsinė drobė – intensyvi ir motoriška, su gana aštriais rit-miniais akcentais – „Ludus Gravis“ interpretacijoje tapo dainingesnė ir kiek subtilesnė. Dūzgiančių garsų arkos tįso, sujungė muzikantus, pynėsi kažkur erdvėje, sukurdamos nepakartojamą muzikinį vyksmą, užburiantį savo grožiu, ritminiu ir intonaciniu tikslumu.

Galima buvo tik stebėtis atlikėjų sinchroniškumu, fiziniu ištvermingumu, kažkokiu labai dvasingu įsijautimu ir įtaiga. Nepakartojamas įspūdis. Verta šio festivalio pabaiga.

Sidabrinė vario fiesta

Į taip pavadintą koncertą, skirtą Klaipėdos koncertų salės (KKS) Brass kvinteto kūrybinės veiklos 25-mečiui, lapkričio 15-ąją gausiai rinkosi klausytojai. Šventiškai papuoštoje fojė šurmuliavo margaspalvė publika, „nutūpusi“ net visus minkštasuolius.

Laima Sugintienė

Toks – vienintelis Lietuvoje

Šia proga kvintetas (Vilmantas Bružas – vadovas, trimitas, Alius Maknavičius – trimitas, Algirdas Ulteravičius – valtorna, Steponas Sugintas – trombonas, Jurgis Dargis – tūba) drauge su svečiu – klaipėdiečiu „šimkiuku“, garsiojo Virgilijaus Nemaniūno ugdytiniu ar tiesiog geru bičiuliu trimitininku, Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro trimitų grupės koncertmeisteriu ir Sostinės vario kvinteto meno vadovu Algirdu Januševičiumi parengė programą, kurioje skambėjo kūriniai nuo baroko iki šiuolaikinių lietuvių autorių, džiazo standartų.

Regis, ką tik minėjome KKS Brass kvinteto 20-metį. Tuomet vieni linkėjo, „kad šiais sunkiais kultūrai laikais kolektyvas neprarastų kūrybinės ugnelės, o miestas dar ilgai didžiuotųsi turįs vienintelį Lietuvoje į antrą dešimtmetį įkopusį varinių pučiamųjų kvintetą“. Linkėjimai išsipildė: štai sulaukėme ir ketvirčio amžiaus…

Klaipėdiečiai pagrįstai gali didžiuotis: toks ansamblis – vienintelis Lietuvoje ketvirtį amžiaus gyvuojantis, nuolat grojantis, vis naujas programas rengiantis pučiamųjų kolektyvas. Iki klaipėdiečių kvinteto susikūrimo reguliariai dirbančių šio žanro atstovų nebuvo ne tik Lietuvoje, bet ir visose Baltijos šalyse. Lietuvoje tik vilniečių Sostinės vario kvintetas štai jau gerą dešimtmetį eina šiuo keliu.

Šiek tiek istorijos

Šiandien mažai kas žino, kad klaipėdietį kompozitorių Remigijų Šileiką, tuomet, dar aname šimtmetyje, parašiusį savo pirmąjį kvintetą variniams pučiamiesiems, galima laikyti ansamblio krikštatėviu. O netrukus, 1986-ųjų balandį (būtent nuo tol atlikėjai ir skaičiuoja savojo kvinteto gyvavimą), penki vyrukai pasiryžo parodyti publikai savo ilgų repeticijų vaisius, paskelbti miesto visuomenei apie naujo ansamblio susikūrimą.

„Startinį penketuką“ sudarė penki savo amato profesionalai, kiek-vienas atskirai jau turintis solidžią dalyvavimo įvairiuose respublikiniuose ir tarptautiniuose konkursuose bei festivaliuose patirtį, pelnęs garbingus laureatų, diplomantų vardus: čionykščiai trimitininkai V.Bružas ir Viktoras Kovaliovas, po studijų tuometiniame Leningrade į Klaipėdą atvažiavęs valtornininkas Zigmantas Augaitis, iš Vilniaus – trombonininkas S.Sugintas ir tūbininkas Alfredas Dubinskas. Šį pasirodymą muzikos kritikai pavadino „debiutu, pranokusiu visus lūkesčius“.

Šios sudėties brass kvintetas į savo metraštį įrašė pačius svariausius pasiekimus: kolektyvas tapo kelių prestižinių tarptautinių konkursų Rusijoje, Vengrijoje ir Prancūzijoje laureatu bei diplomantu. Klaipėdiškių ne kartą klausėsi Vokietijos, Danijos, Olandijos, Prancūzijos, Rusijos melomanai.

Klaipėdos varinių pučiamųjų kvintetas yra pirmasis muzikų kolektyvas, kurį parėmė ir miesto valdžia. Vėliau pamažu formavosi tuometis Muzikos centras, šiandien reformavęsis ir išaugęs į KKS.

O šiandien iš senbuvių kolektyve likę tik du. Tai V.Bružas ir S.Sugintas. Įvairiu laiku ansamblyje groti pradėjo dabartinės sudėties nariai A.Maknavičius, A.Ulteravičius ir J.Dargis.

Pastaruoju metu ansamblis didelį dėmesį skiria jaunimo edukacijai, nuolat koncertuoja mokyklose. Mažuosius klausytojus džiugina prieš pusmetį startavęs edukacinis muzikinis spektaklis apie varinius pučiamuosius instrumentus „Kaip Šarka ir Pelėdžiukas dūdas pūtė“, kurį kvintetas atlieka kartu su Klaipėdos aktoriumi lėlininku Linu Zube, pūtikai nuolat dalyvauja vasaros koncertų cikle „Nuo Joninių iki Žolinės“.

Meras liko iki pabaigos

Koncertą jubiliatai, brass kvinteto žanro veteranai Lietuvoje, „įrėmino“ džiazo standartais „Just a Closer Walk“ (ar. J.Graino) ir „Traditional Amasing Grace“ (ar. L.Hendersono), kuriame kvinteto spalvų paletę papildė ir skambus, neįtikėtinai galingas svečio trimito skambesys. Aidėjo originalūs (A.Remesos „Jomarko“, trys dalys iš J.Horovitzo „Music Hall Suite“, C.Lavalee „La Rose Nuptiale“) bei instrumentuoti – A.Vivaldi „Ruduo“ iš „Metų laikų“ (ar. A.Frackenpohlo), L.Mason „Nearer My God To Thee“, (ar L.Hendersono) ir kiti kūriniai.

Jubiliejinę programą paįvairino ir papuošė du opusai, kurie buvo atlikti sekstetu: dvi dalys iš S.Szokolay „Archaic siute“ ir H.Frigyeso „Sekstetto per Ottoni“.

Kolega A.Januševičius „įteikė“ ansambliui ypatingą dovaną – įspūdingai atliko O.Kettingo Intradą trimitui solo, o kūrinio natas padovanojo savo trimito mokytojui S.Šimkaus konservatorijos pedagogui V.Nemaniūnui. Tai buvo labai jaudinantis ir gražus gestas bei puikus pavyzdys gausiai tą vakarą susirinkusiems konservatorijos ugdytiniams. Klaipėdos merą Vytautą Grubliauską, atvykusį pasveikinti kolektyvo narių sukakties proga bei įteikti LR kultūros ministerijos ir savivaldybės padėkos raštu tai paskatino prisiminti kuriozišką savo, kaip trimitininko, kelio pradžią, kai to paties pedagogo natas suėdė šuo. O kvintetui linkėdamas naujų aukštumų, meras apibūdino jo veiklą kaip labai reikšmingą ne tik uostamiesčio, Lietuvos, bet ir užsienio šalių kontekste.

Klaipėdos tapatybės dalis

Ši jauki situacija neliko nepastebėta ir viešnios iš Vilniaus, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos muzikologės doc. dr. Rūtos Stankevičiūtės, pasidžiaugusios: „Smagu, kad ir toliau pučiamųjų muzika išlieka itin ryški Klaipėdos tapatybės dalis. Tai labai klaipėdietiška tradicija. Labai smagu matyti gyvą bendruomenę, mokytojų ir mokinių bendravimą“.

Jai antrino kolegė, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto prof. dr. Danutė Petrauskaitė: „Tai mano bendraamžiai, bendradarbiai. Seku jų darbus. „Metų laikus“ dar reikėtų parepetuoti, matyti, kad sunku. Tačiau kiti kūriniai pylėsi kaip iš gausybės rago, o solistas atskleidė tiesiog beribes instrumento galimybes“, – pasidalijo įspūdžiu muzikologė.

Koncerto kulminacija tapo du kūriniai, kuriuose nepakartojamai soliavo svečias. Kvapą užgniaužusi publika išklausė D.Staigerio „Carnival‘s Jest from Venice“, (ar. V.Šilinsko) ir J.Levy „Grand Russian Fantasia“ (ar. P.Jokubausko ir V.Šilinsko).

Savo ugdytinio pasiekimais džiaugėsi ir V.Nemaniūnas, o kvinteto grojime pabrėžė pastebįs ryškią pažangą, puikų ansambliavimą, ko anksčiau pasigesdavęs. „Jų muzikavimas tapo kompaktiškesnis, lygiau skamba visi instrumentai. Be abejo, temperamentu, ryškia energetika užkrėtė ir solistas. Išskirčiau laisvai sugrotą „Jomarką“ bei linkėčiau ateityje atlikti labiau apgalvotą programą“, – sakė trimitininkų guru.

Prof. Kazimieras Kšanas prisipažino, kad turėjęs rinktis, kur eiti, mat tą vakarą vyko ir chorinės muzikos koncertas – Klaipėdos universiteto Menų fakulteto 40-mečio renginys. „Pabudo manyje buvęs trimitininkas, – šyptelėjo maestro. – Norėjau išgirsti muzikus, su kuriais ne kartą teko dirbti, kuriuos puikiai pažįstu. Mane stebina ne tik jų profesionalumas, bet ir entuziazmas, jaunatviška energija. Juk reikia ne tik daug kūrybinių, bet ir fizinių jėgų, laiko. Puiki, apskaičiuota programa, ją, be abejo, itin papuošė svečias. Vakaras paliko labai gerą įspūdį“.

K.Donelaičio epochos kultūrinės inovacijos

Artėjant 300-osioms Kristijono Donelaičio gimimo metinėms, Klaipėdoje surengta mokslinė konferencija prabilo ne vien lietuvių, bet ir užsienio tyrinėtojų lūpomis, atskleisdama Donelaičio epochos kultūrines inovacijas.

Darius Barasa

Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto jaunesnysis mokslo darbuotojas

Kad tik būtų įgyvendinta

2010 m. Lietuvos Respublikos Seimas 2014-uosius paskelbė Kristijono Donelaičio metais ir priėmė 2010-2014 m. K.Donelaičio (1714–1780) 300-ųjų gimimo metinių minėjimo programos, kurią vykdo Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisija, metmenis.

Toji programa, suprantama, neprilygs Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimo užmojams, tačiau gali, regis, lygintis ar net pranokti tokias buvusias vykdytas programas, kaip M.Mažvydo pirmosios lietuviškos knygos 450 metų sukakties (1997 m.), lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo 100-mečio (2004 m.) ar Didžiojo Vilniaus Seimo 100-mečio (2005 m.) minėjimai. Dėl parodyto dėmesio ir ažiotažo masto V.Kudirkos, M.Jankaus 150-ųjų (2008 m.), K.Būgos 130-ųjų (2009 m.), J.Jablonskio 180-ųjų (2010 m.) ar J.Basanavičiaus 160-ųjų (2011 m.) bei kitų gimimo metinių minėjimų programas, palyginti su K.Donelaičio, galima laikyti tik paraštinėmis. K.Donelaičio 300-ųjų gimimo metinių programa turi rimtų pretenzijų užgožti ir nustelbti ne ką įspūdingesnę Žemaičių krikšto ir Žemaičių vyskupystės įsteigimo 600 metų jubiliejaus minėjimo 2009–2017 m. programą.

Tačiau vargu ar šiuo atveju reikėtų būgštauti dėl konkurencijos. Nerimauti kur kas labiau verta dėl to, kad nors pusė tų sumanymų būtų išties įgyvendinta. Klostantis pozityviam K.Donelaičio programos įgyvendinimo scenarijui, netolimoje ateityje šviestųsi didelės malonios staigmenos: nauji leidiniai apie K.Donelaitį ir jo „Metų“ leidimai, svarbių lietuviškai raštijai ir kultūrai XVIII a. veikalų vertimai į lietuvių kalbą, donelaitikos sklaida visuomenės informavimo priemonėse, kultūros ir edukacinės programos.

Norint geriau suvokti

Mokslinės konferencijos tokiame kontekste laikytinos savaime suprantamu dalyku sine qua non. Pirmoji šios programos tarptautinė konferencija „Kristijono Donelaičio epochos kultūrinės inovacijos“ buvo surengta šiemet spalio 20 ir 21 d. Klaipėdos universitete. Konferenciją iš dalies finansavo Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija. Šis renginys sudarė galimybę mokslinėmis įžvalgomis pasidalyti tyrinėtojus iš Italijos, Vokietijos, Lenkijos, Rusijos bei Lietuvos.

Per dvi renginio dienas buvo perskaityta 16 pranešimų. Kokia turtinga vykusių procesų įvairumu ir kontrastais buvo K.Donelaičio epocha, galima spręsti iš plataus pranešimų spektro: nuo lig šiol vešinčių stereotipų, politinių ir dvasinių laikmečio metmenų akcentavimo iki muzikinės kultūros, giesmynų, Karaliaučiaus universiteto, bibliotekų, pietistų ir liuteronų ortodoksų pristatymo, Donelaičio simbolio aktualizavimo naujaisiais laikais. Nepamiršta buvo ir Donelaičio kaip kunigo ir lietuvių literatūros kūrėjo asmenybė bei jo kūryba.

Pagrįstai galime kelti klausimą, ar šioje temoje dar yra įžvelgiamos kokios nors inovacijos – juk K.Donelaičio asmenybė, jo kūryba kaip niekas kitas yra susilaukę gausių mokslinių tyrimų. Tačiau norint geriau suvokti Donelaitį kaip asmenybę ir kūrėją, reikia pažvelgti į pačią epochą, kuri darė įtaką jam, Prūsų Lietuvai ir visai Prūsijos valstybei. Ši idėja ir tapo pagrindiniu konferencijos moto. Renginio dalyvius sveikino, naujų įžvalgų ir įdomių diskusijų linkėjo Klaipėdos universiteto rektorius prof. habil. dr. Vladas Žulkus, Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas, Lietuvos kultūros atašė Kaliningrade Romanas Senapėdis.

Istorijos kontrastų fone

Vaisingoms diskusijoms provokuojančiu pranešimu konferenciją pradėjusi doc. dr. N.Strakauskaitė (Klaipėdos universitetas, pranešimas „Prūsų Lietuva Prūsijos istorijos kontrastų fone XVIII-XIX a.“) neatsitiktinai pasiūlė epochos inovacijų ieškoti plačiuose kontekstuose, į istoriją pažvelgiant šia seka: Prūsijos Karalystė – Prūsų Lietuva – Donelaitis, bet ne atvirkščiai, kaip iki šiol buvo įprasta lietuvių visuomenėje.

Kaip pabrėžta pranešime, XVIII a. Prūsijoje kontrastų rasti nėra sunku: iš vienos pusės, valstybėje pastebima ryški Švietimo epochos sklaida bei pažangi teisinė sistema. Kita vertus, reakcingais ženklais reiškėsi išlaikyta dvarininkų luomo privilegijuota padėtis. Švietimo sistemos pasiekimai, ypač kova su liaudies neraštingumu (Prūsija pirmoji Europoje 1736 m. deklaravo visuotinio pradinio mokslo įgyvendinimo principą), akivaizdžiai kontrastavo su Friedricho Wilhelmo I – kareivių karaliaus – militaristinėmis ambicijomis.

Kontrastų galima įžvelgti ir šiuolaikiniuose tos epochos vertinimuose: vieniems – tai piktavališkos germanizacijos amžius, kitiems – natūralios komunikacijos pasek-mėje išryškėjęs akultūracijos, asimiliacijos procesas. Pasak doc. dr. N.Strakauskaitės, negatyvios germanizacijos stereotipas dažnai yra įkeliamas į XVIII a. – Donelaičio epochą, nors iš tikro jos apraiškų reikia ieškoti kitame laikmetyje ir kitoje valstybėje – XIX a. antros pusės Vokietijos imperijoje.

Išsakytas mintis pratęsė doc. dr. A.Baublys (Klaipėdos universitetas, „K.Donelaičio epochos dvasiniai ir politiniai iššūkiai“), nubrėžęs pagrindines XVIII a. Prūsijos politinio ir dvasinio gyvenimo gaires. Prūsijos valstybės vidaus politikos procesai – valdžios centralizacija, monarchinio absoliutizmo stiprėjimas, kariuomenės stiprinimas – pavertė Prūsiją viena iš centrinių jėgų, sprendusių ir formavusių Europos politikos raidos strategiją, su ja buvo priversti skaitytis didieji Europos politikos žaidėjai. Kita vertus, kultūrinėje-dvasinėje plotmėje vyko transformacija nuo pietizmo protegavimo iki religinio abejingumo ir apšvietos idėjų, nuo liaudies švietimo gimtąja kalba ugdymo iki religijos ir švietimo atskyrimo. Akcentuotina reikšmingai nuskambėjusi prelegento mintis, kad dvikalbystės plitimas teoriškai pabaigė lietuviško etnoso ignoravimo viešajame gyvenime periodą.

Pažvelgė kolonistų akimis

Neatsiejama K.Donelaičio epochos dalimi buvo kolonizacijos bangos Prūsijoje. Vieną jų, būtent zalcburgiečių, itin detaliai savo pranešime atskleidė prof. dr. B.Jähnig (Berlynas, „Zalcburgiečių emigrantų ištrėmimas, jų priėmimas ir apgyvendinimas Prūsijoje“).

Reikšminga, kad šiuo atveju į kolonizacijos vyksmą buvo pažvelgta ne tradiciniu vietos gyventojų – Prūsijos lietuvininkų, tačiau kolonistų akimis. Lietuviškoje sąmonėje ši kolonizacija siejama su tokiais primityvais vertinimais, kaip lietuvininkų germanizacija, geriausiu atveju – asimiliacija, sąmoninga ir nuoseklia vokiečių slinktimi į Rytus ir pan. Tačiau istorijos aukos sindromas, kaip aiškėja iš pranešimo, labiau turėtų būti taikytinas zalcburgiečiams, ne lietuvininkams. Tremties iš gimtinės tragedija, dėl ypač sunkių sąlygų šimtų mirtis kelyje ir dar keletas tūkstančių pietų kalniečių mirčių naujoje tėvynėje (taip ir nesugebėjusių aklimatizuotis rūsčiame šiaurės krašte) – ypač svarbi, deja, dažnai pamiršta to „pikto“ kolonisto-zalsburgiečio paveikslo mozaikos dalis.

Zalcburgiečių, tik šįkart kaip liaudiško pietizmo nešėjų, motyvas nuskambėjo prof. dr. G.Jasinskio (Olštynas, Lenkija, „Surinkiminio judėjimo Mozūrijoje pradžia: „Šventųjų“ grupė XVIII–XIX a. sandūroje) pranešime. Pagrindinis dėmesys buvo skirtas liaudiško pietistinio judėjimo lyginimui Prūsų Lietuvoje ir Mozūrijoje, maldininkų (surinkiminio) sąjūdžio plitimo priežasčių nustatymui. Išsamiai aptartos ankstyviausio liaudiško pietistinio judėjimo tarp mozūrų, vadinamosios „Šventųjų“ grupės kilmės ištakos, apibūdinti pagrindiniai veiklos bruožai. Svarbu pažymėti, kad atskleistame mozūrų surinkiminiame judėjime negalima nepastebėti stulbinamų panašumų, paralelių su lietuvininkų pietistiniu sąjūdžiu. Todėl kunigo dr. V.Gaigalaičio dar XX a. pradžioje iškelta viena iš versijų, kuri ir šiandien gana populiari, kad lietuvininkų surinkimininkų judėjimas buvo iš išorės neveikiamas ir vien tik lietuvininkams savitas judėjimas, yra visiškai atmestina.

Apie aplinką universitetuose

Pietizmo temą, tik jau intelektualinėje terpėje ir ankstyvesniu laikotarpiu, išplėtojo dr. K.Daugirdas (Europos istorijos institutas, Maincas, „Karaliaučiaus teologijos fakultetas Donelaičio studijų laikotarpiu“). Akcentuota, kad K.Donelaičio studijų metais Karaliaučiaus universitete vyko reikšmingi struktūriniai ir personaliniai pokyčiai, visų pirma – pie-

tizmo ir ortodoksijos poliarizacija. Šių dviejų srovių kovą ir keltą įtampą neabejotinai patyrė K.Donelaitis, jis buvo priverstas lankyti tiek pietistų profesorių (G.Rogallio, A.Wolffo, D.Saltheniaus, F.Schultzo, J.Kypkės ir kitų), tiek ortodoksų (J.Quandto, J.Behmes) paskaitas. Pranešėjas iškėlė prielaidą, kad galbūt dėl pietistų dominavimo ir įsitvirtinimo universitete K.Donelaitis su pastaraisiais galėjo palaikyti glaudesnius ryšius ir galbūt dėl to buvo pietistiškai indoktrinuotas.

Bendrą laikmečio Rytų Baltijos regiono universitetų situaciją XVIII a. pab. – XIX a. pr., jų aplinką, studentiją apžvelgė dr. R.Leiserowitz (Vokietijos istorijos institutas Varšuvoje, „Humanitarinė-dvasinė aplinka Karaliaučiaus, Varšuvos, Dorpato, Vilniaus universitetuose: studentai kaip pagrindiniai kultūrinės komunikacijos veikėjai“). Akcentuota Karaliaučiaus universiteto metamorfozė nuo faktiškai vienintelės aukštosios mokyklos XVIII a. pab. rytiniame Baltijos regione iki lokalinės reikšmės mokymo įstaigos. Tai atskleidė užsienio studentų skaičiaus kitimo analizė. Išskirti to meto studijų viename ar kitame universitete pasirinkimo kriterijai: mokymo įstaigos prestižas ir reputacija; specialybės ir profesijos poreikis (pvz., Karaliaučiaus universitetas aukštai reitinguotas teologijos ir filosofijos srityje); tradiciniai ryšiai (kalbiniai, nacionaliniai veiksniai). Pasirinkimą, regis, lėmė ir toks žmogiškas veiksnys kaip universitetų pasiekiamumas to meto susisiekimo ir transporto tinklu.

Kur skaitė, ką giedojo?

Prof. dr. A.Walter (Osnanbrücko universitetas, Vokietija, ir Klaipėdos universitetas „Karaliaučiaus bibliotekų aplinka K.Donelaičio laikotarpiu. Rinkinių likimas po 1945 m.“) aptarė to laikmečio Karaliaučiaus miesto bibliotekų situaciją, iškeldamas klausimą: kokiomis iš jų savo studijų metais galėjo naudotis K.Donelaitis?

Buvo apžvelgtos knygų tomais turtingiausios viešos bibliotekos: Karaliaučiaus karališka Pilies, miesto ir universiteto, Valenrodo, slaptoji kanceliarijos. Akcentuota ir privačių, pvz., universitetų profesorių D.Saltheniaus, F.Schultzo ar J.Quandto bibliotekų reikšmė, teigiant, kad šios bibliotekos galbūt darė didesnę įtaką akademinei ir mokslinei minčiai, nei viešosios, nes naudojimasis pastarosiomis buvo gana ribotas.

Vienas autoritetingiausių Prūsų Lietuvos giesmynų specialistų prof. G.Michelini (Parmos universitetas, Italija, „Prūsų Lietuvos giesmynai Donelaičio laikais“) detaliai aptarė XVIII a. naudotų giesmynų leidimus, jų sudarymo, giesmių vertimų problemas. Kaip pabrėžė mokslininkas, K.Donelaitis bus užaugęs prie 1705 m. pirmąkart pasirodžiusio F.Z.Šusterio giesmyno, nors vėliau jam bus žinomi ir ankstesni 1666–1705 m. D.Kleino bei vėlesni 1732–1745 m. J.Berento, 1732–1740 m. F.U.Glazerio, 1750 m. A.F.Šimelpenigio sudaryti giesmynai. Labai tikėtina, kad Tolminkiemio parapijos klebonas daugumą šių giesmynų giesmių mokėjo atmintinai, o giesmynai bus darę įtaką ir jo poezijai.

K.Donelaičio sąsajas su muzika ir tos epochos muzikinės kultūros ypatybes europiniu kontekstu apžvelgė prof. dr. D.Kšanienė (Klaipėdos universitetas, „Muzikinės kultūros apraiškos Prūsų / Mažojoje Lietuvoje K.Donelaičio laikais“). Greta įtakingos bažnytinės muzikos pabrėžtas Apšvietos amžiaus intensyvus pasaulietinės muzikinės kultūros plėtojimasis (miestų kapelos, orkestrai, muzikiniai teatrai ir kt.). Prūsų Lietuvos muzikinis gyvenimas, absorbavęs Prūsijos, Vokietijos muzikinę kultūrą, į ją integravo ir savitus (etninius) bruožus.

Ieškojo kūrybos ištakų

K.Donelaičiui skirta konferencija sunkiai įsivaizduojama be deramos duoklės kunigo ir lietuvių literatūros kūrėjo kūrybai.

Šiuo atveju inovatoriškumu pasižymėjo dr. A.Kuzborska (Varmijos-Mozūrijos universitetas Olštyne, Lenkija, „K. Donelaičio kūrybos europietiškos ištakos“), kurios tvirtinimu K.Donelaičio epinė poema „Metai“, priešingai nei teigta literatūros tyrinėtojo akademiko prof. K.Korsako, nėra visiškai originali ar savarankiška. Nenuginčijamą K.Donelaičio nuopelną lietuvių grožinės literatūros srityje pripažinusios pranešėjos nuomone, poemos teksto analizė ir jos lyginimas europiniu mastu leidžia teigti, jog K.Donelaičio kūrybos ištakų reikia ieškoti antikinėje ir to meto Europos, ypač vokiečių, literatūroje. Išorinės formos analogais ir pirmtakais gali būti laikytini Jameso Thomsono, E.Kleisto, A. Hallerio ir kitų kūryba. Iš antikos autorių pirmiausia paminėtini Vergilijus ir Hesiodas.

A.Kuzborskos išsakytas mintis papildė doc. dr. Ž.Sidabraitė (Klaipėdos universitetas, „K.Donelaičio didaktikos kontekstas“), akcentavusi K.Donelaičio kūrybos moralinės didaktikos tikslą ir aiškią utilitarinę paskirtį, kartu atskleisdama tokį pasirinkimą nulėmusius motyvus ir priežastis.

Dr. L.Citavičiūtė ir G.Kadžytė (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Vilnius) įvertino M.Rėzos, kaip pirmojo Prūsų lietuvių grožinės literatūros publikuotojo, nuopelnus, pabrėždamos jo darbo (redagavimo, vertimo, komentarų) moksliškumo privalumus ir trūkumus. Kartu buvo apžvelgta lietuviško eiliuoto folklorinio pasakojimo raida ir tradicija nuo K.Donelaičio iki nūdienos. Prof. dr. V.Gilmanovas (Baltijos federalinis I.Kanto universitetas, Kaliningradas), remdamasis „Metų“ teksto teikiamomis prasmėmis ir kuriamomis nuotaikomis, pamėgino pažvelgti į Donelaičio fenomeną per šiuolaikinės katastrofizmo epochos prizmę.

Tarp konflikto ir suartėjimo

Mokslinėmis įžvalgomis apie K.Donelaičio kaip simbolio panaudos reikšmę ir aktualizavimą pasidalijo dr. V.Safronovas (Klaipėdos universitetas, „Tarp konflikto ir suartėjimo: Donelaičio simbolio aktualizavimas XIX a. pab. – XX a. pab. Klaipėdos krašte“).

Pastebėta, kad Donelaičio virtimas simboliu ir aktualizavimas pasireiškė statant jam paminklus, jo vardo įprasminimas gatvių, aikščių, draugijų, mokyklų pavadinimuose ir pan. Tas simbolis visą laiką buvęs ambivalentiškas – suartinęs ir skatinęs konfliktą. Lektorius aiškiai išskyrė tris kontekstus, pastebėtus skirtingais laikotarpiais: 1) Donelaitis – kaip Prūsijos Lietuvos regioninio patriotizmo simbolis, vienijęs bei integravęs vokiečius ir lietuvius (XIX a. pab. – XX a. pr.); 2) Donelaitis – kaip lietuviams skirtas lietuvių kultūros simbolis, nacionalizuotas kaip lietuvių ir tik lietuvių didvyris, turėjęs vien tik lietuvius vienijančią paskirtį (XX a. pr. – 1945 m.); 3) Donelaitis – kaip klasių kovos, antivokiškumo, tačiau kartu ir lietuvių nacionalinės kultūros simbolis (po 1945 m.).

Konferencijos baigiamajame pranešime dr. N.Jermakova (Baltijos federalinis I.Kanto universitetas, Kaliningradas) ir R.Senapėdis (Lietuvos kultūros atašė Kaliningrade) dar kartą apžvelgė Karaliaučiaus universiteto istorijos pagrindinius raidos momentus. Įsidėmėtini ir provokuojantys gali pasirodyti pateiktos improvizuotos apklausos „Kas buvo Donelaitis?“ dabartiniams Kaliningrado universiteto studentams rezultatai (apklausta maždaug 60 1–3 kursų studentų). Beveik pusė jų mažiau ar daugiau tiksliai sugebėjo atsakyti, kad Donelaitis – tai lietuvių poetas, „Metų“ autorius, kunigas ir pan. Iš dalies reikėtų sutikti su pranešėjais, kad rezultatai nėra nuviliantys. Kita vertus, tai priverčia susimąstyti, ką Klaipėdos universiteto akademinis jaunimas galėtų pasakyti apie svetimtaučius ir į mokyklinę programą neįtrauktus vokiečių rašytojus, kūrusius Klaipėdos krašte ar kilusius iš jo, rašiusius lietuviška tematika, – H.Sudermanną (1857–1928), E.Wichertą (1831–1902), Ch.Keyserį (1890–1966) ir kitus. Kažin ar galėtume pasidžiaugti panašiais pasiekimais.

Tarptautinę mokslinę konferenciją „Kristijono Donelaičio epochos kultūrinės inovacijos“ galima laikyti sėkmingu tramplinu į jubiliejinės programos renginių ir novatoriškų sumanymų įgyvendinimą. Reikšminga, kad apie K.Donelaitį ir jo epochą buvo prabilta ne vien lietuvių, bet ir užsienio tyrinėtojų lūpomis, pažvelgta plačiu europinio konteksto žvilgsniu. Kartu džiugu, kad ši konferencija tapo įrodymu, jog Donelaičio figūra ir simbolis nebeturi konflikto potencialo ir gali vien tik suartinti.

Dešimtmečiai – dirigento keliu

Simfoninis koncertas, skirtas žinomo talentingo orkestro ir operos dirigento Algio Jono Lukoševičiaus 70-mečiui, priminė, kad maestro batutai yra paklusę daug orkestrų – simfoninių, kamerinių, pučiamųjų; diriguota įvairiausios stilistikos, skirtingų epochų operos veikalams. Toji muzikos meilė atėjo iš vaikystės ir paauglystės metų, praleistų Vilniuje, iš inteligentiškos šeimos, o patyrimas – iš ilgų ir sudėtingų studijų.

Daiva Kšanienė

Su muzika – nuo mažens

Tėvelis buvo žymus žemės mokslų specialistas, baigęs Karaliaučiaus universitetą, Berlyne apgynęs daktaro disertaciją, dirbęs Lietuvos mokslų akademijoje, mokslinio tyrimo institutuose Baisogaloje ir Trakų Vokėje, dėstęs Vilniaus universitete bei kitose aukštosiose mokyklose. Jis padarė didelę įtaką savo sūnaus humanitariniam auklėjimui. Dar didesnį poveikį būsimojo dirigento formavimuisi turėjo mama Janina Lukoševičienė, menininkė aktorė. Jos vaidyba ir dainavimu žavėjosi net didysis F.Šaliapinas, lankęsis Lietuvoje. Atsidavusi šeimai ji Vilniuje dirbo didelį visuomeninį darbą: organizuodavo mokyklų mokinių labdaringus koncertus, nepamiršdama ir savo profesijos – daug vaidino Vilniaus geležinkelininkų kultūros rūmų lenkų liaudies teatre, dažnai koncertuodavo Lenkijoje.

Toji tėvų veikla ir meninė namų aplinka, šeimos draugystė su žymiais menininkais (Mikėnais, Gudaičiais, Dvarionais, Balsiais, Grincevičiūte ir kt.) formavo dar vaiko A.J.Lukoševičiaus polinkius, principus bei pažiūras. Muzika šeimoje buvo itin gerbiamas menas, vaikas nuo mažens buvo skatinamas muzikuoti.

Baigęs pirmąją pradinės mokyklos klasę, 1948 m. A.J.Lukoševičius, perėjęs didelę atranką, tapo Vilniaus dešimtmetės muzikos mokyklos chorinio dirigavimo specia-

lybės mokiniu. Žymus Lietuvos chorvedys Pranas Šližys tuomet iš įvairių Vilniaus mokyklų atrinkinėjo gabiausius muzikai vaikus į kuriamą dešimtmetę muzikos mokyklą.

Įdomu, kad po šešerių metų, 1954-aisiais, jaunasis muzikantas padarė akibrokštą ir perėjo į baleto klasę, vadovaujamą garsių baleto artistų bei baletmeisterių V.Grivicko ir G.Sabaliauskaitės. Tėvai nepritarė tokiam sūnaus pasirinkimui; jie skatino grįžti prie muzikos. Todėl 1955 m. A.J.Lukoševičius perėjo į tos pačios mokyklos žymaus pedagogo prof. V.Radovičiaus smuiko klasę. Garsūs buvo ir kiti A.J.Lukoševičiui dėstę pedagogai – V.Landsbergis, V.Venckus ir kt. Jaunuolis grojo ir S.Sondeckio vadovaujamame mokinių kameriniame orkestre; buvo net orkestro koncertmeisteris.

Studijavo Vilniuje ir Peterburge

Vieną pirmųjų koncertinių krikštų 13-metis muzikantas (1954 m.) patyrė atlaidų metu Baisogalos bažnyčioje – klebonas pakvietė jį šventės metu pagroti smuiku. A.J.Lukoševičius sakė: „Parepetavome su vargonininku ir sekmadienį užkopiau „ant viškų“. Milžiniška bažnyčia sausakimša tikinčiųjų, aidi akustika; ore tvyranti rimties ir didybės dvasia – visa tai sukrėtė mane. O kai begrojant Bacho – Guno „Ave Marija“ tūkstantagalvė minia atsisuko į „viškas“, aš pašiurpau pirmą kartą pajutęs ir suvokęs tokią muzikos galią“.

Dar didesnį įspūdį ir poveikį jaunuoliui padarė dirigavimas tarpzoninėje Šeduvos dainų šventėje ir jos konkurse. Jis grojo smuiku, fortepijonu ir dirigavo jungtiniam chorui. Tuomet jaunasis muzikantas su sese ir broliu tapo laureatais. „Visi šie potyriai ir išgyvenimai greičiausiai ir nulėmė tai, kad futbolas, atletika, krepšinis, žvejyba ir visa kita po truputį užleido pirmenybę (nors ir iki šiol ne iki galo) muzikai“, – pasakojo A. J. Lukoševičius.

Baigęs mokyklą, 1957 m. A.J.Lukoševičius įstojo į Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) smuiko klasę. Čia jaunąjį muziką formavo taip pat talentingi pedagogai. Ypač išsiskyrė prof. J.Juzeliūno asmenybė. Jis dėstė muzikos kūrinių analizę. Grodamas prof. J.Fledžinsko vadovaujamame kameriniame ansamblyje, jaunuolis vėl buvo kolektyvo koncertmeisteris.

Studijos vyko sėkmingai, tačiau baigus smuiko klasę kilo ambicingas noras tapti dirigentu. Jis buvo realizuotas 1971 m. įstojus į Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) konservatorijos Operinio-simfoninio dirigavimo katedrą. Baigęs pagrindines studijas, toliau tobulinosi tos pačios specialybės aspirantūroje.

Mokslai vienoje garsiausių ir geriausių konservatorijų A.J.Lukoševičiui tapo tikrais muzikos meno universitetais. Dirigavimo žinių jis sėmėsi iš iškilių tuomečią pedagogų, profesorių: A.Rabinovičiaus, E.Mravinskio, A.Dmitrijevo, J.Serebriakovo, A.Jansono. O bendrauti teko su daugeliu garsių muzikų, kurie darė didelį poveikį jaunojo dirigento asmenybės formavimuisi. Tai I.Glikmanas, R.Tichomirovas, M.Heifec, E.Grikūrovas ir kiti.

Baigęs šias sudėtingas studijas, A.J.Lukoševičius dar porą metų (1976–1978) buvo tos pačios Operinio-simfoninio dirigavimo katedros asistentas – stažuotojas.

Darbų pynė

Maestro A.J.Lukoševičiui teko darbuotis įvairiausiuose muzikiniuose baruose. Jo biografija nepaprastai marga, neįtikėtinai įdomi. Kaip pasakojo jis pats, yra tekę dirbti ir įvairiausius nemuzikinius darbus – kroviku, miško kirtėju, kino kaskadininku, teatro režisieriumi.

Jaunystėje jis grojo legendinėje Vilniaus kavinėje „Neringa“ bei kituose sostinės restoranuose; buvo baleto koncertmeisteris Minsko (Baltarusija) valstybiniame operos ir baleto teatre bei šio miesto Choreografijos mokykloje. Vėliau dirbo koncertmeisteriu tuometėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, dėstė Krivoj Rogo (Ukraina) aukštesniojoje muzikos mokykloje bei buvo to miesto Muzikinio teatro muzikinės dalies vedėjas ir vyriausiasis dirigentas. Visa tai – lygiagrečiai su studijomis.

Krivoj Rogo teatre A.J.Luko-ševičius dirigavo muzikiniams spektakliams; bendravo su įžymiais artistais M.Vodianojumi, V.Kandelaki, J.Savinkova, T.Šmyga ir kitais. Muzikas reiškėsi ir kaip kūrėjas, kompozitorius, sukūrė ir atliko muziką spektakliams „Švytintis akmuo“ ir „Karti dalia“. Pastaroji buvo itin gerai įvertinta Ukrainos muzikos kritikos bei muzikologų.

Baigęs Lietuvos valstybinę konservatoriją, jaunasis muzikas tapo šios institucijos dėstytoju ir koncertmeisteriu, keletą metų buvo Lietuvos valstybinio pučiamųjų instrumentų orkestro „Trimitas“ dirigentu. Su šiuo orkestru A.J.Lukoševičius surengė daugybę koncertų, parengė įdomių programų. Dirbant „Trimito“ dirigentu, jam teko bendradarbiauti su įžymiais operos ir estrados solistais bei kompozitoriais – E.Kaniava, B.Gorbulskiu, A.Raudonikiu, J.Navakausku, V. ir J.Juozapaičiais bei kitais.

A.J.Lukoševičiui teko dėstyti ir prestižinėje Leningrado (Sankt Peterburgo) konservatorijoje. Septynerių metų studijas ir darbo metus maestro prisimena ypač šiltai. Tai stebėtos garsių dirigentų orkestro repeticijos, koncertai, o ypač bendravimas, pokalbiai su E.Mravinskiu, K.Osterreicheriu… A.J.Lukoševičiui ten dar studijų metais teko diriguoti sudėtingus muzikos veikalus – D.Šostakovičiaus Aštuntąją simfoniją, A.Bruknerio Ketvirtąją, P.Čaikovskio Šeštąją, taip pat J.Brahmso, L. van Beethoveno simfonijas, S.Rachmaninovo, M.Rave-lio Koncertus fortepijonui su orkestru, Ch. Gounod operą „Faustas“, M. de Falla baletą „Trikampė kepurė“.

Apsistojo Klaipėdoje

Po blaškymosi metų maestro apsistojo Klaipėdoje. Nuo 1977 m. jis tapo Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar Klaipėdos universiteto Menų fakultetas) dėstytoju, Orkestrinio dirigavimo (dabar Pučiamųjų ir styginių) katedros vedėju, po keliolikos metų – docentu. Lygiagrečiai A.J.Lukoševičius 1989–1991 m. buvo Klaipėdos muzikinio teatro vyriausiasis dirigentas, o 1991–1992 m. – šio teatro meno vadovas.

Palyginti neseni prisiminimai ir įspūdžiai gyvi maestro atmintyje. Jis mena savo diriguojamus koncertus su Klaipėdos liaudies operos teatro simfoniniu orkestru, vadovaujamu K.Kšano, vėliau jau Klaipėdos muzikiniame teatre statytus ir diriguotus operos spektaklius – K.Menoti „Mediumas“, G.Donizetti „Varpelis“, G.Rossini „Italė Alžyre“, P.Čaikovskio „Eugenijus Oneginas“, J.Novako „Opera Mafijozo“, baletus – J.Pavlovskio „Snieguolė ir septyni nykštukai“, A.Mnacakanovo „Čaplino ir Dolskio korta“, taip pat W.A.Mozarto „Requiem“, M.Ravelio „Bolero“…

Iki šiol dirigentas dirba Klaipėdos universiteto Menų fakultete, vadovauja studentų kameriniam orkestrui, veda smuiko užsiėmimus. Jo batutai pakluso Lietuvos dainų švenčių, Baltijos šalių studentų festivalių „Gaudeamus“ orkestrai. Maestro kviečiamas būti respublikinių muzikinių konkursų žiuri nariu bei pirmininku. Su savo vadovaujamu Klaipėdos universiteto kameriniu orkestru pasirodė prestižinėse Lietuvos koncertų salėse, dalyvavo sudėtingame konkurse Italijoje, kur pelnė pirmąją premiją. Maestro nemažai yra dirigavęs Menų fakulteto pučiamųjų orkestrui, padaręs įrašų Lietuvos radijuje.

Didžiulis įvykis A.J. Lukoševičiaus gyvenime buvo piligriminė kelionė su žmona Daiva pėsčiomis į Romą pas popiežių Joną Paulių II. Ši kelionė, maestro žodžiais, galutinai suformavo jo pasaulėžiūrą bei gyvenimo suvokimą. „Daugybė sutiktų skirtingų tautybių krikščionių – lenkų, čekų, slovakų, austrų, italų – leido pajusti ir suprasti paprastą tiesą, kad pasaulyje dauguma žmonių – geri, jautrūs, dori, pasiryžę pagelbėti, draugiškai padėti“.

Jubiliejinis koncertas

Jubiliejaus proga maestro A.J.Lukoševičius su savo buvusiais studentais dirigentais lapkričio 5-ąją Klaipėdos muzikiniame teatre surengė puikų simfoninės muzikos koncertą.

Grojo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninis orkestras. Skambėjo gerai melomanų auditorijai žinomi kūriniai, labai tikę tokiai iškilmingai progai. Koncerto pradžioje buvo atlikta įspūdingoji C.M. von Weberio operos „Laisvasis šaulys“ uvertiūra, kurią temperamentingai ir įtikinamai diriguodamas interpretavo jubiliatas. Talentingam maestro vadovavimui, jo mostams orkestras pakluso ir atliekant uždegančią P.Sarasatės „Navarą“ dviem smuikams ir orkestrui. Virtuoziškas smuikų solo partijas atliko maestro dukra Gabija Lukoševičiūtė ir anūkė Salva Marija.

Koncertą papuošė jauni dirigentai – A.J.Lukoševičiaus buvę studentai Klaipėdos universiteto Menų fakultete. Santūriai ir kartu stilingai G.Bizet tris dalis („Pastoralė“, „Adaggieto“, „Farandola“) iš muzikos A.Dode dramai „Arlietė“ dirigavo latvių dirigentas, buvęs maestro magistrantas Gatis Darzinis.

Klaipėdos muzikinio teatro dirigentas, buvęs maestro magistrantas Dmitrijus Zlotnikas uždegančiai ir pakiliai dirigavo F. fon Zupe operetės „Rytas, diena, vakaras Vienoje“ uvertiūrą. Gražiai, maloniai ir jautriai dainingą violončelės solo partiją šiame kūrinyje atliko orkestro artistė Margarita Filipova.

Koncerto pabaigoje, diriguojant maestro A.J.Lukoševičiui, šventiškai ir iškilmingai nuskambėjo J.Strausso valsas „Žydrasis Dunojus“.

Klaipėdos muzikinio teatro orkestras grojo sklandžiai, susiklausęs. Kai kurie netikslumai medinių pučiamųjų instrumentų partijose nesugadino gero bendro įspūdžio. Koncertą santūriai ir lakoniškai vedė Aurelija Dovydaitienė.

Dėkingi klausytojai, apipylę maestro gėlėmis ir dovanomis, po kiekvieno kūrinio skandavo „bravo“, „bis“, o pabaigoje atsistoję kartu su orkestru pagiedojo „Ilgiausių metų“.

Trumpai

Trijose nominacijose – laurai

Antrajame Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje, rugsėjo 30-ąją – spalio 28-ąją vykusiame Varėnoje, dalyvavo 14 Lietuvos teatrų. Festivalis baigėsi 18 nominacijų laureatų apdovanojimu. Laurus net trijose nominacijose pelnė Klaipėdos dramos teatro spektaklis – E.E. Schmitto „Oskaras ir ponia Rožė“, 2009-aisiais režisuotas Povilo Gaidžio. Jį publika išrinko geriausiu festivalio spektakliu. Aktorė Elena Gaigalaitė už ponios Rožės vaidmenį tituluota geriausia festivalio aktore, o aktorius Donatas Švirėnas už Oskaro vaidmenį pripažintas ryškiausiu festivalio jaunuoju aktoriumi. Laureatai apdovanoti diplomais ir žymios keramikės Elvyros Petraitienės sukurtomis festivalio skulptūrėlėmis.

Įvertino už geriausią režisūrą

Lapkričio 19–23 d. didžiuosiuose Rygos teatruose surengtas Baltijos teatrų festivalis, kuriame pristatyti geriausi Estijos, Latvijos ir Lietuvos nacionalinės dramaturgijos pastatymai. Lietuvai atstovavo Klaipėdos dramos teatras su vienu sėkmingiausių savo spektaklių – Gintaro Grajausko „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“. Jį 2010-aisiais pastatė režisierius Jonas Vaitkus. Lietuvoje jau pelnęs 15 apdovanojimų spektaklis lapkričio 22-ąją parodytas Latvijos nacionalinio teatro didžiojoje salėje. Tarptautinės žiuri sprendimu „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ gavo dar vieną apdovanojimą – už geriausią režisūrą. Festivalio Didysis prizas atiteko Naujojo Rygos teatro spektakliui „Zieduonis ir visata“ (rež. Alvis Hermanis).

Išleido fotoalbumą apie „Žuvėdrą“

Ką tik pasirodė klaipėdiečio fotomenininko ir knygų leidėjo Antano Stanevičiaus naujas fotografijų albumas „Atkaklioji Žuvėdra“, dedikuotas 46 metus gyvuojančiam Klaipėdos universiteto sportinių šokių ansambliui „Žuvėdra“ – šešiskart pasaulio ir septyniskart Europos Lotynų Amerikos šokių čempionui. „Su „Žuvėdra“ draugauju nuo 1999-ųjų. Draugauju, vadinasi, fotografuoju, kartu keliauju, išgyvenu ansamblio džiaugsmus ir sunkumus“, – teigė autorius. Tai jau penktasis A.Stanevičiaus fotografijų albumas ir antrasis – apie „Žuvėdrą“. Pirmasis „Auksinė Žuvėdra“ išleistas 2005-aisiais ir, anot fotografo, buvo skirtas daugiau ansamblio istorijai, o naujasis – grynai šokiui. Visuomenei leidinys bus pristatytas gruodį.

Prizas – paroda ir katalogas

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras (KKKC), norėdamas palaikyti jauno meno pulsą, paskelbė specialų konkursą menininko karjerą pradedantiems autoriams ar kuratoriams ir kviečia teikti paraiškas parodoms 2012 metams. Meno tarybos posėdyje bus išrinkti du nugalėtojai. Jaunojo menininko / kuratoriaus prizas susidarys iš dviejų segmentų: tai galimybė surengti parodą KKKC Parodų rūmuose bei atrinkto meno projekto ar autoriaus kūrybos katalogo leidyba. Projekte kviečiami dalyvauti visų sričių jaunieji menininkai bei profesinę karjerą pradedantys kuratoriai (iki 10 metų kūrybinės veiklos po studijų baigimo). Paraiškos priimamos iki lapkričio 30 d. Rezultatai bus paskelbti gruodžio pabaigoje.

„Mažoji plastika III“: intymu, solidu, an emiška

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose iki gruodžio 4-osios veikia respublikinė paroda „Mažoji plastika III“, kurią pristato Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyrius.

Kristina Jokubavičienė

Turi galimybes augti

Parodos atidarymas sulaukė gausaus svečių būrio, o nepailstantis kuratorius skulptorius Saulius Bertulis – pagyrimų ir padėkos žodžių už nuoseklumą ir tai, kad nenuleido rankų, nepametė mažosios plastikos parodų idėjos pusiaukelėje. Smagu parodos plakate prie žodžių „Mažoji plastika“ matyti skaičių „III“, o per atidarymą išgirsti pažadus, kad, kaip ir antrajai 2008-aisiais vykusiai parodai, šiai taip pat bus išleistas katalogas.

Mažosios skulptūros raidai Europoje ypač svarbūs buvo aštuntasis ir devintasis praėjusio amžiaus dešimtmečiai. Dar 1973 m. pradėtos rengti mažosios skulptūros trienalės Murska Sobotoje (Slovėnija), 1980 m. savo istoriją pradėjo Fellbacho (Vokietija) mažųjų skulptūrų trienalė. Abi trienalės šiandien yra reikšmingi meno forumai, atskleidžiantys pokyčius mažųjų skulptūrų srityje ir jų integraciją į plačias ir nežabotas šiandienio meno teritorijas.

Panašiu metu, 1979 m., pirmoji respublikinė medalių ir mažosios plastikos paroda įvyko ir Vilniuje. Tačiau jos tęsinio nesulaukta. O kad poreikio būta, rodo ir dešimtajame dešimtmetyje pradėtos organizuoti Vilniaus skulptorių mažosios plastikos parodos, ir iki šiol rengiami dailininkų skulptorių mažosios plastikos pristatymai.

Galbūt kitaip susiklosčius aplinkybėms ir mes šiandien turėtume kažką panašaus į minėtas trienales Slovėnijoje bei Vokietijoje. Bet 2005 m. Klaipėdoje atgaivintos šalies mažosios plastikos parodos turi visas galimybes po kelerių (na, bent truputį daugiau nei po kelerių) metų išaugti į tarptautinį mažosios plastikos forumą. Nuoširdžiai to linkėdami organizatoriams, kuratoriams ir rėmėjams, trumpai pažvelkime į trečiosios parodos erdves.

Artimas žiūrovui mastelis

Parodoje dalyvauja 30 autorių. Visi jie atstovauja skirtingoms kartoms ir mokykloms. Kaip ir praeitoje parodoje, Vakarų Lietuvos regiono dailininkai, tiksliau, Klaipėdos ir Telšių, akivaizdžiai vyrauja.

Kol nėra katalogo, respublikinio tipo parodoje nebūtų pamaišę etiketėse nurodyti, iš kokio miesto yra autoriai, daugiau aiškumo būtų suteikę ir priminti jų gimimo metai. Juk ne visi visus pažįsta, juolab paroda pristato daug naujų menininkų.

Vienas iš parodos privalumų, kad ji suteikia galimybę kartkarčiais susipažinti su tuo, ką veikia dailininkai už Klaipėdos ribų – net ir palyginti netoli esantys telšiečiai, juolab kauniečiai ar vilniečiai. Kad jie dalyvauja, kaip įprasta, vangiai – deja, tokia realybė.

Parodų rūmų antrojo aukšto salėse eksponuojama per 80 kūrinių, kurių „mažumas“ varijuoja nuo kelių iki keliasdešimties centimetrų. Dydis nėra griežtai nustatytas – vieni šaltiniai nurodo jį turint būti ne daugiau nei pusmetris, kiti – leidžia iki pusantro metro. Bet kokiu atveju universaliausias dydžio nusakymas yra vidutinė žmogaus figūra – taigi pakankamai „humaniškas“, artimas žiūrovui mastelis. Publikos potyriai, apžiūrint mažosios plastikos kūrinius, yra daug nuoširdesni, intymesni. Sumažintame formate gali rasti pakankamai jėgos, paprastai priskiriamos monumentaliosios skulptūros darbams, ir kameriškumo, kuris yra patrauklus, nes neatsiranda barjero tarp autoriaus intencijų ir žiūrovo.

Mažieji kūriniai paneigia susiformavusią nuomonę, kad tik didelės skulptūros gali būti monumentalios ir „rimtos“. Sumažintame formate yra pakankamai galimybių demonstruoti kūrybos užmojį. Mažos skulptūros taip pat nėra būsimų didelių kūrinių sumažinti variantai. Šią savo funkciją – būti kada nors įgyvendintino kūrinio maketu, modeliu – mažoji plastika yra palikusi praeityje. Nors kas gali paneigti, kad parodos eksponatuose neslypi būsimas kurios nors miesto erdvės meninis akcentas?..

Be didelių eksperimentų

Trečiojoje parodoje vyrauja tikros medžiagos, ir tai suteikia jai svarumo. Bet medžiagos tikrumas dar nereiškia, kad kalbama apie smulkiojoje skulptūroje priimtas, tradicines. Ar juodos duonos riekė tradicinė medžiaga? O gintaras, tekstilė, kartonas? Kaip pažiūrėsi. Matyt, svarbiau, kas ir kaip iš tos grynos „prabos“ medžiagos padaryta, kokius jausmus, asociacijas kelia žiūrovui, koks dialogas mezgasi tarp kūrinio ir meno vartotojo.

Prieš kelis dešimtmečius visai natūralus būtų buvęs klausimas, ar plastikos parodos dalyviai tikrai skulptoriai. Šiandien jis skamba įtartinai retrogradiškai, tad ir nekyla.

Juk dailininkas neturi fokusuotis vien į mažąją plastiką, daugelis dalyvių kuria įvairiose dailės srityse. Nykstant dailės rūšių riboms, maišantis raiškos būdams, tai tampa nebesvarbu. Išeita toli už klasikinės skulptūros sampratos ribų – tiesiog trimačiai objektai. Šiuolaikinis menas išlaisvino dailininką iš siauros vienos srities rėmų. Taip tik op – ir jau kitoje teritorijoje…

Nors kartais atrodo, kad išlaisvino absoliučiai nuo visko, ir norėtųsi bent vienos kitos stabilesnės atramos (kūrybiškumo, meistriškumo, medžiagos įvaldymo, įkvėpimo etc).

Parodos visuma turi solidumo, bet jos tradicionalizmas kiek anemiškas, be didelių eksperimentų ar inovacijų. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad kiekvieno autoriaus atveju tai, ką jis daro šiuo momentu, gali būti didelis eksperimentas. Manau, kad taip yra su jaunųjų parodos dalyvių, kurių šiuosyk itin gausu, kūryba. Vyraujanti kryptis veda link asociatyvinės plastikos, įprasto ir jau keletą dešimtmečių eksploatuojamo principo. Per žmogaus figūros interpretacijas ar abstrahuotų formų dermes siekiama atskleisti savąjį santykį su pasauliu (ir pačiu savimi), nagrinėti beribes būties, jos prasmės, laikinumo, tuštybės temas, gana deklaratyviai ir paviršutiniškai prisiliečiant prie visuomenės ydų ar atiduodant duoklę socialinei kritikai.

Demokratiškas parodos organizavimo principas, leidžiantis patiems autoriams atsirinkti, ką pateikti parodai, yra priimtinas. Tačiau ar nevertėtų rengiantis kitai, ketvirtajai, mažosios plastikos parodai pagalvoti apie jos temą? Gal tai skatintų kūrėjus susitelkti į aktyvius ir provokuojančius mažojo meno kūrinius aktualiame šiuolaikinio meno (ir gyvenimo) kontekste.

Dvi tapytojos, dvi sesės

Kristina Jokubavičienė

„Dvi tapytojos iš senosios Klaipėdos. Ana ir Margaretė Zinhuber“ – taip pavadinta paroda, kurią pristato Liuneburge (Vokietija) įsikūręs Rytprūsių krašto muziejus, iki gruodžio 4-osios eksponuojama Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje.

Prikėlė iš užmaršties

Parodos kuratorius dr. Jornas Barfodas yra išleidęs keliolika knygų apie Rytprūsių dailę ir čia kūrusius dailininkus, taip pat yra žinomas kaip nuoseklus Nidos dailininkų kolonijos tyrinėtojas. Per atidarymą jis išsamiai pristatė mūsuose beveik nežinomų dailininkių kūrybą ir sulaukė daugybės klausimų – juk ne vienas šio krašto dailės istorijos puslapis dar yra tarsi tabula rasa.

Iš tikro žinios apie Klaipėdoje gimusių tapytojų Anos (1864–1947) ir Margaretės (1876–1953) Zinhuber kūrybą iki šiol buvo labai skurdžios. Ir ne tik pas mus. Pirmas reikšmingas žingsnis buvo žengtas 2007 m., kai Rytprūsių krašto muziejus Liuneburge surengė jų kūrybos parodą. Žinoma, prieš tai buvo atliktas didžiulis darbas – rinkta informacija iš kolekcininkų, senos spaudos, studijuoti šaltiniai, vestos derybos su seserų tapybos darbų turinčiais privačiais asmenimis dėl galimybės skolintis juos parodai. Tačiau rezultatas buvo vertas įdėto darbo – paroda sulaukė visuomenės ir specialistų dėmesio. Tapytojos ir jų kūryba buvo tikrąja to žodžio prasme prikeltos iš užmaršties. Būtent iš Liuneburgo muziejaus internetinės svetainės pirmą kartą ir sužinojome apie Klaipėdoje gimusias dailininkes. Tada ir kilo mintis parodą pristatyti mūsų mieste.

Jau ketvirtoji iš Liuneburgo

Rytprūsių krašto muziejus Liuneburge gerai žinomas Mažosios Lietuvos istorijos ir kultūros tyrinėtojams. Muziejus kaupia ir populiarina regiono istorinės praeities atminimą. Šešios nuolat veikiančios ekspozicijos skirtos Rytprūsių gamtai, istorijai, žemės ūkio ir pramonės vystymuisi, dailiesiems amatams, kultūros ir mokslo istorijai, tapybos ir grafikos raidai.

Muziejaus dailės skyriuje saugoma vertinga XIX a. pabaigos – XX a. pirmos pusės Rytprūsių dailės kolekcija. Ekspozicijoje išryškintos dvi temos: Karaliaučiaus meno akademija ir Nidos dailininkų kolonija; joje galima pamatyti ir vieną P.Domšaičio paveikslą.

P.Domšaičio galerijos ir Rytprūsių krašto muziejaus kontaktai užsimezgė dar 2004 m. Paroda „Dvi tapytojos iš senosios Klaipėdos. Ana ir Margaretė Zinhuber“ – jau ketvirtoji, surengta muziejaus iš Liuneburgo. P.Domšaičio galerijoje 2006 m. muziejus pristatė parodą „Tapytojai Nidoje“, skirtą Nidos dailininkų kolonijai, 2007 m. – Juknaičiuose gimusio tapytojo Horsto Skodlerrako tapybą, 2009 m. – P.Domšaičio amžininko ir bičiulio grafiko Aleksandro Kolde’s du litografijų ciklus.

Kasmet atvykdavo į Klaipėdą

Iš Klaipėdos ir Klaipėdos krašto iki Antrojo pasaulinio karo kilusių dailininkų nėra daug. Po dailės studijų Karaliaučiaus meno akademijoje, viliojami krašto gamtos, kūrėjai į gimtinę grįždavo dažniausiai vasaromis, lankydavosi plačiai išgarsėjusioje Nidos dailininkų kolonijoje. Tarp Kuršių nerijoje kūrusių menininkų buvo ir seserys tapytojos Zinhuber.

Parodoje P.Domšaičio galerijoje pristatomi 32 Anos ir Margaretės Zinhuber iki 1940-ųjų sukurti aliejiniai paveikslai, akvarelės, piešiniai, surinkti iš privačių rinkinių Vokietijoje. Nors nuo 1908 m. seserys gyveno Berlyne, iki pat 1943-iųjų jos kasmet atvykdavo į Klaipėdą, Kuršių neriją, Nidos dailininkų koloniją. Apie tai vaizdingai byloja A. ir M. Zinhuber peizažai, kuriuose užfiksuoti Tomo Mano namelis Nidoje, bažnyčia Juodkrantėje, kiti Kuršių nerijos kampeliai. Tapydama paveikslus, Ana dažnai pasinaudodavo Margaretės fotografuotais pamario vaizdais, o motyvų peizažams rasdavo ir Brandenburgo, Harco, Riugeno salos kraštovaizdžiuose.

Gimtinės motyvai išliko

Palyginti gausu parodoje senosios Klaipėdos ir jos apylinkių – Kopgalio, Melnragės ir kitų vaizdų. Gimtojo miesto motyvai seserų darbuose išliko nuo pirmųjų kūrinių iki prisiminimų paveikslų, sukurtų jau gyvenimo saulėlydyje.

Paveikslas „Molas prie Klaipėdos“, Anos nutapytas maždaug 1880-aisiais, kai jai buvo vos šešiolika, ekspozicijoje jis kabo greta kitos kompozicijos „Juodkrantės kaimo gatvė“. Nutapytas jau brandžios menininkės rankos paveikslas atskleidžia Aną buvus subtilia ir talentinga, puikaus kolorito jausmo ir poetiškos sielos kūrėja.

Abi seserys kūrė tradiciniu, realistiniu stiliumi, tačiau tikrovė, gamta jų paveiksluose vaizduojama lyg pridengta lengvu paslapties šydu, pakylėta nuo žemiškųjų rūpesčių, nušviesta nostalgiškų prisiminimų ir vizijų šviesos. Kūrinių lyrizmas, romantiška, kartais net ir sentimentalumo nestokojanti dvasia verčia ilgėliau sustoti prie šių nedidelio formato jaukių kūrinių, pasiduoti jų žavesiui ir tikrumui. Tai nuoširdi, gamtos grožį ir meilę jai deklaruojanti kūryba.

Sudėtinga krašto istorija nunešė užmarštin daugelio dailininkų, gimusių mūsų krašte, pavardes, didžioji dalis jų kūrinių negrįžtamai prarasta. Tuo labiau brangi kiekviena nauja pažintis su praeities vaizdais ir jų kūrėjais.

Biografijos faktai

Ana Natali Zinhuber (Anna Natalie Sinnhuber) gimė 1864 rugpjūčio 31 d. pasiturinčio Klaipėdos pirklio Vilhelmo Gustavo Zinhuberio (Wilhelm Gustav Sinnhuber) ir Natali Fainholc (Natalie Feinholtz) šeimoje, buvo šeštoji iš dešimties vaikų. Zinhuberių protėviai buvo atsikėlę į miestą iš Zalcburgo. 1872–1880 m. Ana lankė miesto aukštesniąją dukterų mokyklą (Städtische Höheren Töchterschule), veikusią Turgaus gatvėje. Dailės mokėsi privačiai: pas peizažistą Fricą Dėglingą (Fritz Dägling, 1844–1913) Karaliaučiuje, vėliau pas Vilhelmą Feldmaną (Wilhelm Feldmann) ir Paulių Flikelį (Paul Flickel) Berlyne bei Michaelį Ceno Dymerį (Michael Zeno Diemer) Miunchene. Kaip laisvai kurianti dailininkė gyveno Karaliaučiuje, o nuo 1908 m. – Berlyne. Ir Karaliaučiuje, ir Berlyne abi seserys gyveno kartu viename bute, kuriame užtekdavo vietos ir bendrai ateljė.

Margaretė Zinhuber (Elise Margarethe Sinnhuber) gimė 1876 gruodžio 14 d., buvo dešimtasis – jauniausias vaikas šeimoje. Deja, tikslesnių žinių apie jos mokslus nėra. Kaip ir Ana, Margeretė nuo mažų dienų pasižymėjo gabumais dailei, kuriuos vyresnioji sesuo padėjo lavinti, mokė piešimo pagrindų. Karaliaučiuje Ana paskatino Margaretę toliau mokytis tapybos. Margaretė tapė, gal kiek silpniau nei jos sesuo, tačiau visai neblogai fotografavo (parodoje galima pamatyti nuotraukų, kuriose užfiksuoti Nidos, Klaipėdos motyvai, reprodukcijų), vėliau pagal užsakymus kopijuodavo senųjų meistrų paveikslus Berlyno muziejuose. Pragyvenimui seserys užsidirbdavo ir gaudamos užsakymų iš meno leidinių leidyklų, privačiai mokydamos piešimo, tapybos. Dr. J.Barfodas, pristatydamas parodą, atkreipė dėmesį, kad XX a. pradžioje retas dailininkas, juolab dailininkės moterys galėjo pragyventi vien iš laisvos kūrybos. Seserims Zinhuber tuo metu sekėsi.

Impresionistinis Anos ir Margaretės peizažų stilius, subtilus motyvų pateikimas, smulkus, vibruojantis potėpis, jautrūs spalviniai deriniai turėjo didelį pasisekimą tarp meno gerbėjų. Tačiau ketvirtąjį XX a. dešimtmetį užsakymų pradėjo mažėti. Keitėsi publikos skonis, realistinė ir nuoširdi, nepretenzinga seserų tapyba tiesiog nebedomino amžininkų. Po 1945 m. abi seserys gyveno vienišos, visų užmirštos. Joms teko patirti skurdą ir nepriteklius. Ana mirė Berlyne 1947 m. sausio 24 d., jos sesuo Margeretė – po šešerių metų, 1953 m. sausio 24 d. Dalis tapytojų kūrybinio palikimo buvo prarasta, dalis išliko privačiuose rinkiniuose Vokietijoje.

Mozarto Koncertai fortepijonui Klaipėdoje: nuostabus ciklas ir aukščiausio lygio orkestro gimimas

Laurentas Blondelis

„Festival de l‘Orangerie de Sceaux“ (Prancūzija) viceprezidentas

Klaipėdos koncertų salėje 2012 m. birželio 8-osios koncertu pasibaigs dvejus metus trukęs Alexanderio Paley (JAV) ir Klaipėdos kamerinio orkestro bendradarbiavimas, kuriant išskirtines visų W.A.Mozarto Koncertų fortepijonui interpretacijas. Jas dar ilgai minėsime tarp reikšmingiausių Mozarto kūrybai skirtų įvykių.

A.Paley – neeilinis pianistas, tad ypatingas ir jo santykis su Mozarto fortepijonine kūryba. Pasak atlikėjo, šiuos „amžinybei bylojančius kūrinius“ pianistams įvaldyti nepaprastai sunku, todėl bene tinkamiausias būdas juos atlikti – jungti į ciklus, kad su kiekvienu kūriniu galėtume vis giliau prasiskverbti į neįžvelgiamas kompozitoriaus kūrybos gelmes.

Kaip tik dėl šios priežasties šiemet lapkritį Pekine jis atliks visas Mozarto sonatas fortepijonui (kaip jau sykį prieš keletą metų yra jas atlikęs Paryžiuje), o Klaipėdos kameriniam orkestrui pasiūlė į vieną ciklą sujungti visus Mozarto Koncertus fortepijonui.

Publikai A.Paley skambinami Mozarto Koncertai fortepijonui tampa tikrais muzikiniais atradimais. Iš pradžių jo stebinama artikuliacija verčia visiškai naujai suvokti pirmosios dalies allegro, vėliau neįtikėtinai jautriais pianissimo niuansais jis atveria paslaptingą adagio žavesį, o paskutinėje dalyje neįprastai greitais tempais staiga įsuka publiką į kvapą gniaužiantį ir linksmą rondo.

O to, kaip A.Paley bendrauja su Klaipėdos kamerinio orkestro muzikantais, vertėtų pasimokyti visiems pradedantiems profesionaliems dirigentams. Niekada nesimokęs dirigavimo su šiuo orkestru jis užmezgė tikrą partnerystę. Per gana trumpą laiką pianistas sugebėjo tiek pažinti kiekvieną orkestrantą, kad abipusis pasitikėjimas ir greita reakcija į kiekvieną solisto pageidavimą užtikrino intensyvų fortepijono ir orkestro muzikinį dialogą. Talkinant primarijui Zigmantui Brazauskui ir orkestro meno vadovui bei puikiam violončelininkui Mindaugui Bačkui, šio bendradarbiavimo su A.Paley dėka, kaip teko girdėti, orkestras neabejotinai pasiekė itin aukštą muzikinio meistriškumo lygį.

Su rudenėjančio Niujorko nuotaikomis

Pasaulio sostine vadinamas miestas traukia visus – verslininkus, menininkus, mokslininkus. Kiekvienas čia pagal savo veiklos sritį gali rasti daug ką naujo ir įdomaus, net ir tyrinėdamas lietuvių egzodo muzikinę kultūrą. Todėl apsidžiaugiau atsiradus galimybei rugsėjo pabaigoje ir spalio pradžioje vėl apsilankyti Niujorke ir atidžiau įsižiūrėti į jo praeitį bei dabartį.

Danutė Petrauskaitė

Stulbina gyvybingumas

Nors po kojomis šnarantys medžių lapai bylojo, kad ruduo atkeliavo ir į Niujorką, Manhatano gatvės pasitiko nuo asfalto sklindančiu dienos karščiu ir, kaip visada, – dieną naktį besitęsiančiu gatvės šurmuliu.

Net šių dienų keliautojas, visko matęs ir daug kur lankęsis, lieka apstulbintas miesto gyvybingumo. O ką jau sakyti apie XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios lietuvių emigrantus, iš šiaudinės pastogės patekusius į dangoraižių džiungles. Lietuvos diplomatas Kazys Gineitis 1925 m. rašė: „Žmonės – upėmis, vežimai – kalnais, greitumas – galvotrūkčiais, daugumas visa ko – sunkiai sunešamas. Trumpai – visa ko čia labai daug, labai didžia ir labai įvairu. Fizinė ir dvasinė Niujorko atmosfera pilna elektrinių žiežirbų, visas Niujorkas yra tarytum viena dinamikos mašina, kuri taip pat instinktyviai privalo suktis, kaip bitė instinkto vedama privalo medų nešti“. Šiandien vežimus jau yra pakeitę taksi – geltonieji „kebai“, kurie nuolat signalizuodami zuja užkimštomis miesto gatvėmis. Čia galima išgirsti šūkaujančius juodaodžius, besistengiančius įsiūlyti kokią nors prekę ar berenkančius aukas neaiškioms organizacijoms, o vakare gėrėtis įsižiebusių įvairiaspalvių reklamų spindesiu. Naktinis Niujorkas šviesomis išryškina didingiausių dangoraižių kontūrus, siūlo įvairiausias pramogas – pradedant barais ir baigiant teatrais.

Rodo E.Johno miuziklą

Daugelį turistų vilioja Brodvėjus – pagrindinė bei seniausia Manhataną kertanti gatvė. Šiandien ji yra gerai žinoma dėl 40 ten įsikūrusių teatrų, todėl vadinama Amerikos teatro pramonės centru.

Labiausiai žiūrovus traukia išpopuliarėję miuziklai – „Čikaga“, „Vestsaido istorija“, rodomi ne vieną dešimtmetį. Tačiau pastarųjų metų teatrų repertuare yra ir naujovių – tai Eltono Johno „Billy Elliot“, susilaukęs aukščiausių muzikos kritikų bei publikos įvertinimų. Šiam darbui kompozitorių pastūmėjo 2000 m. Kanų festivalyje demonstruotas to paties pavadinimo filmas, pasakojantis apie Anglijos angliakasių šeimoje augusį berniuką, svajojusį tapti šokėju. 2005 m. miuziklas buvo pastatytas Londone, o po trejų metų – ir Niujorko scenoje. Tačiau realizuoti šį sumanymą ir vienur, ir kitur nebuvo lengva. Brodvėjaus teatro kūrybinei grupei teko apkeliauti daugelį Amerikos miestų bei miestelių ir iš kelių tūkstančių baleto mokyklas lankančių berniukų atrinkti 15-a. Jie buvo papildomai treniruojami, nes turėjo mokėti šokti ne tik klasikinius, bet ir gatvės šokius (hiphopą, breiką), būti gerais gimnastais ir cirko akrobatais, be to, puikiai dainuoti ir vaidinti.

Billio vaidmuo teko trims geriausiems šokėjams. Bet po kurio laiko juos ne kartą teko keisti. Mat sparčiai augantys berniukai po metų kitų jau netiko tam vaidmeniui, tad reikėjo ieškoti jiems pamainos. Matyt, ši priežastis ir lėmė teatro sprendimą, kad 2012 m. sausį šis spektaklis jau bus rodomas paskutinį kartą.

Volstrite – neramu

Garsioji Metropoliteno opera, kaip ir visada, siūlo klausytojams klasikinį repertuarą, kurį galima išvysti ir Vilniuje, ir Klaipėdoje. Todėl šį kartą dėmesį patraukė daugelio jaunųjų muzikų itin vertinama Džiulijardo mokykla (Julliard School), juolab kad buvau gavusi kvietimą apsilankyti šioje mokymo įstaigoje.

Mokykla iš tiesų gali pasigirti puikiomis auditorijomis, teatro ir koncertų salėmis, gerais instrumentais ir aukštos kvalifikacijos dėstytojais. Ten veikia ir karjeros centras, padedantis studentams ieškotis darbo. Tik stebino tai, kad muzikos istorijos paskaitą veda ne vienas, bet du dėstytojai, kas atrodo neracionalu ir finansiniu požiūriu nenaudinga.

Garsioji Volstrito (Wall Street) gatvė šį kartą buvo nerami. Jos pradžioje stovintis metalinis jautis, simbolizuojantis JAV finansinę galią, buvo apsuptas policijos, kaip ir šalia esantis skveras, kuriame įsikūręs gausus būrys žmonių protestavo prieš bankininkų savivalę, kylančius mokesčius, reiškė savo pasipiktinimą šalies politika ir esamomis gyvenimo sąlygomis. Protestuotojų nuotaikos bylojo apie jų tolesnį ryžtą siekti savo užsibrėžto tikslo.

Lietuviškų pėdsakų beieškant

Vienas pirmųjų lietuvių, apsigyvenusių Niujorke dar 1659 m., buvo Alexanderis Carolus Curtius (Aleksandras Karolis Kuršius) – Lietuvos didikų palikuonis, kuris šiame mieste įsteigė lotynų mokyklą ir dvejus metus jai vadovavo. Kuršius tapo vienu pirmųjų gydytoju ir lotynų kalbos mokytoju Niujorke. 1925 m., švenčiant miesto 300 metų sukaktį, lietuvių pastangomis ant buvusios lotynų mokyklos mokytojo atminimui buvo iškabinta memorialinė lenta. Ją labai norėjosi nufotografuoti, tačiau pastatas, esantis šalia vertybinių popierių biržos, buvo akylai saugojamas policijos. Į jokias diskusijas, kad būtų galima patekti į aptvertą teritoriją, ji nesileido. Tačiau vienas iš sukalbamesnių policininkų išpildė prašymą – mano fotoaparatu lentelę nufotografavo.

Visai neseniai dar veikusi Niujorke Aušros Vartų parapijos bažnyčia, garsėjusi savo choru ir kultūrine veikla, šiandien jau uždaryta. Liūdnai ji atrodo tarp akį rėžiančių reklamų – vieniša ir apleista. Lietuviai dar bando teismuose ją susigrąžinti iš JAV bažnyčios hierarchų, tačiau kažin ar laimės, nes lietuviškai besimeldžiančių tikinčiųjų liko labai mažai. Tuo teko įsitikinti ir apsilankius Bruklino Šv. Mergelės apreiškimo bažnyčioje. Į sekmadienio Mišias susirinko vos kelios dešimtys žmonių, ir tie patys – labai garbingo amžiaus. Tarp jų teko sutikti ir 90 metų perkopusią buvusią klaipėdiškę Malviną Guobytę-Klivečkienę.

Bruklinas, buvusi gana skurdi ir labiausiai lietuvių emigrantais apgyvendinta Niujorko dalis, ir šiandien skiriasi nuo prašmatnaus Manhatano. Čia ne vienerius metus sunkiai gyveno lietuvių kompozitorius ir pianistas Vytautas Bacevičius, palaidotas šalia esančiose kapinėse (Cypress Hills). Gaila, kad vietos lietuviai nėra girdėję jo vardo, todėl kažin ar kas nors aplanko jo kapą.

Lems tautinė savimonė

Lietuvos konsulatas Niujorke veikia pačiame miesto centre – Penktojoje aveniu, tačiau, nežinant adreso, sunkiai jį sekasi surasti. Mat prie namo neplevėsuoja lietuviška vėliava, nes konsulatas, įsikūręs didžiuliame pastate, nuomoja tik nedidelę jo dalį.

Tačiau įėjus į vidų pasitinka malonios darbuotojos. Darbų joms užtenka – nuolat atsiranda tautiečių, kuriems reikia išduoti pasus ar pagelbėti kitais klausimais. Tenka rūpintis ir kultūrine veikla – paminėti valstybines šventes, rengti parodas, organizuoti koncertus.

Taigi Niujorke galima aptikti kelių emigracijos bangų nublokštų lietuvių kultūrinius pėdsakus. Vieni jų jau apkloti istorijos dulkėmis ir sunkiai įžvelgiami, kiti – vienokiu ar kitokiu būdu įamžinti, o trečiabangininkai juos dar tik palieka. Ar jie bus gilūs, ar žinos apie Niujorko lietuvius kitos kartos, lems jų tautinė savimonė ir kultūrinė veikla.