Su rudenėjančio Niujorko nuotaikomis
Pasaulio sostine vadinamas miestas traukia visus – verslininkus, menininkus, mokslininkus. Kiekvienas čia pagal savo veiklos sritį gali rasti daug ką naujo ir įdomaus, net ir tyrinėdamas lietuvių egzodo muzikinę kultūrą. Todėl apsidžiaugiau atsiradus galimybei rugsėjo pabaigoje ir spalio pradžioje vėl apsilankyti Niujorke ir atidžiau įsižiūrėti į jo praeitį bei dabartį.
Danutė Petrauskaitė
Stulbina gyvybingumas
Nors po kojomis šnarantys medžių lapai bylojo, kad ruduo atkeliavo ir į Niujorką, Manhatano gatvės pasitiko nuo asfalto sklindančiu dienos karščiu ir, kaip visada, – dieną naktį besitęsiančiu gatvės šurmuliu.
Net šių dienų keliautojas, visko matęs ir daug kur lankęsis, lieka apstulbintas miesto gyvybingumo. O ką jau sakyti apie XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios lietuvių emigrantus, iš šiaudinės pastogės patekusius į dangoraižių džiungles. Lietuvos diplomatas Kazys Gineitis 1925 m. rašė: „Žmonės – upėmis, vežimai – kalnais, greitumas – galvotrūkčiais, daugumas visa ko – sunkiai sunešamas. Trumpai – visa ko čia labai daug, labai didžia ir labai įvairu. Fizinė ir dvasinė Niujorko atmosfera pilna elektrinių žiežirbų, visas Niujorkas yra tarytum viena dinamikos mašina, kuri taip pat instinktyviai privalo suktis, kaip bitė instinkto vedama privalo medų nešti“. Šiandien vežimus jau yra pakeitę taksi – geltonieji „kebai“, kurie nuolat signalizuodami zuja užkimštomis miesto gatvėmis. Čia galima išgirsti šūkaujančius juodaodžius, besistengiančius įsiūlyti kokią nors prekę ar berenkančius aukas neaiškioms organizacijoms, o vakare gėrėtis įsižiebusių įvairiaspalvių reklamų spindesiu. Naktinis Niujorkas šviesomis išryškina didingiausių dangoraižių kontūrus, siūlo įvairiausias pramogas – pradedant barais ir baigiant teatrais.
Rodo E.Johno miuziklą
Daugelį turistų vilioja Brodvėjus – pagrindinė bei seniausia Manhataną kertanti gatvė. Šiandien ji yra gerai žinoma dėl 40 ten įsikūrusių teatrų, todėl vadinama Amerikos teatro pramonės centru.
Labiausiai žiūrovus traukia išpopuliarėję miuziklai – „Čikaga“, „Vestsaido istorija“, rodomi ne vieną dešimtmetį. Tačiau pastarųjų metų teatrų repertuare yra ir naujovių – tai Eltono Johno „Billy Elliot“, susilaukęs aukščiausių muzikos kritikų bei publikos įvertinimų. Šiam darbui kompozitorių pastūmėjo 2000 m. Kanų festivalyje demonstruotas to paties pavadinimo filmas, pasakojantis apie Anglijos angliakasių šeimoje augusį berniuką, svajojusį tapti šokėju. 2005 m. miuziklas buvo pastatytas Londone, o po trejų metų – ir Niujorko scenoje. Tačiau realizuoti šį sumanymą ir vienur, ir kitur nebuvo lengva. Brodvėjaus teatro kūrybinei grupei teko apkeliauti daugelį Amerikos miestų bei miestelių ir iš kelių tūkstančių baleto mokyklas lankančių berniukų atrinkti 15-a. Jie buvo papildomai treniruojami, nes turėjo mokėti šokti ne tik klasikinius, bet ir gatvės šokius (hiphopą, breiką), būti gerais gimnastais ir cirko akrobatais, be to, puikiai dainuoti ir vaidinti.
Billio vaidmuo teko trims geriausiems šokėjams. Bet po kurio laiko juos ne kartą teko keisti. Mat sparčiai augantys berniukai po metų kitų jau netiko tam vaidmeniui, tad reikėjo ieškoti jiems pamainos. Matyt, ši priežastis ir lėmė teatro sprendimą, kad 2012 m. sausį šis spektaklis jau bus rodomas paskutinį kartą.
Volstrite – neramu
Garsioji Metropoliteno opera, kaip ir visada, siūlo klausytojams klasikinį repertuarą, kurį galima išvysti ir Vilniuje, ir Klaipėdoje. Todėl šį kartą dėmesį patraukė daugelio jaunųjų muzikų itin vertinama Džiulijardo mokykla (Julliard School), juolab kad buvau gavusi kvietimą apsilankyti šioje mokymo įstaigoje.
Mokykla iš tiesų gali pasigirti puikiomis auditorijomis, teatro ir koncertų salėmis, gerais instrumentais ir aukštos kvalifikacijos dėstytojais. Ten veikia ir karjeros centras, padedantis studentams ieškotis darbo. Tik stebino tai, kad muzikos istorijos paskaitą veda ne vienas, bet du dėstytojai, kas atrodo neracionalu ir finansiniu požiūriu nenaudinga.
Garsioji Volstrito (Wall Street) gatvė šį kartą buvo nerami. Jos pradžioje stovintis metalinis jautis, simbolizuojantis JAV finansinę galią, buvo apsuptas policijos, kaip ir šalia esantis skveras, kuriame įsikūręs gausus būrys žmonių protestavo prieš bankininkų savivalę, kylančius mokesčius, reiškė savo pasipiktinimą šalies politika ir esamomis gyvenimo sąlygomis. Protestuotojų nuotaikos bylojo apie jų tolesnį ryžtą siekti savo užsibrėžto tikslo.
Lietuviškų pėdsakų beieškant
Vienas pirmųjų lietuvių, apsigyvenusių Niujorke dar 1659 m., buvo Alexanderis Carolus Curtius (Aleksandras Karolis Kuršius) – Lietuvos didikų palikuonis, kuris šiame mieste įsteigė lotynų mokyklą ir dvejus metus jai vadovavo. Kuršius tapo vienu pirmųjų gydytoju ir lotynų kalbos mokytoju Niujorke. 1925 m., švenčiant miesto 300 metų sukaktį, lietuvių pastangomis ant buvusios lotynų mokyklos mokytojo atminimui buvo iškabinta memorialinė lenta. Ją labai norėjosi nufotografuoti, tačiau pastatas, esantis šalia vertybinių popierių biržos, buvo akylai saugojamas policijos. Į jokias diskusijas, kad būtų galima patekti į aptvertą teritoriją, ji nesileido. Tačiau vienas iš sukalbamesnių policininkų išpildė prašymą – mano fotoaparatu lentelę nufotografavo.
Visai neseniai dar veikusi Niujorke Aušros Vartų parapijos bažnyčia, garsėjusi savo choru ir kultūrine veikla, šiandien jau uždaryta. Liūdnai ji atrodo tarp akį rėžiančių reklamų – vieniša ir apleista. Lietuviai dar bando teismuose ją susigrąžinti iš JAV bažnyčios hierarchų, tačiau kažin ar laimės, nes lietuviškai besimeldžiančių tikinčiųjų liko labai mažai. Tuo teko įsitikinti ir apsilankius Bruklino Šv. Mergelės apreiškimo bažnyčioje. Į sekmadienio Mišias susirinko vos kelios dešimtys žmonių, ir tie patys – labai garbingo amžiaus. Tarp jų teko sutikti ir 90 metų perkopusią buvusią klaipėdiškę Malviną Guobytę-Klivečkienę.
Bruklinas, buvusi gana skurdi ir labiausiai lietuvių emigrantais apgyvendinta Niujorko dalis, ir šiandien skiriasi nuo prašmatnaus Manhatano. Čia ne vienerius metus sunkiai gyveno lietuvių kompozitorius ir pianistas Vytautas Bacevičius, palaidotas šalia esančiose kapinėse (Cypress Hills). Gaila, kad vietos lietuviai nėra girdėję jo vardo, todėl kažin ar kas nors aplanko jo kapą.
Lems tautinė savimonė
Lietuvos konsulatas Niujorke veikia pačiame miesto centre – Penktojoje aveniu, tačiau, nežinant adreso, sunkiai jį sekasi surasti. Mat prie namo neplevėsuoja lietuviška vėliava, nes konsulatas, įsikūręs didžiuliame pastate, nuomoja tik nedidelę jo dalį.
Tačiau įėjus į vidų pasitinka malonios darbuotojos. Darbų joms užtenka – nuolat atsiranda tautiečių, kuriems reikia išduoti pasus ar pagelbėti kitais klausimais. Tenka rūpintis ir kultūrine veikla – paminėti valstybines šventes, rengti parodas, organizuoti koncertus.
Taigi Niujorke galima aptikti kelių emigracijos bangų nublokštų lietuvių kultūrinius pėdsakus. Vieni jų jau apkloti istorijos dulkėmis ir sunkiai įžvelgiami, kiti – vienokiu ar kitokiu būdu įamžinti, o trečiabangininkai juos dar tik palieka. Ar jie bus gilūs, ar žinos apie Niujorko lietuvius kitos kartos, lems jų tautinė savimonė ir kultūrinė veikla.
