Diena, apvertusi gyvenimą aukš tyn kojomis

Diena, apvertusi gyvenimą aukš tyn kojomis

„La Fabrique” erdvėse Montružo mieste Prancūzijoje spalio 14 – lapkričio 13 dienomis pristatyta 2011/2013 m. „Jaunųjų Europos kūrėjų“ (JEK) bienalės pirmoji paroda, po dviejų mėnesių pasieksianti Klaipėdą, kurios Kultūrų komunikacijų centras kuruoja lietuviškąją ekspozicijos dalį. Tarp aštuonių jos autorių – vilnietė videomenininkė Lina Albrikienė, tapusi viena iš trijų pagrindinio JEK bienalės prizo laimėtojų.

Vernisažas – Prancūzijoje

JEK bienalėje dalyvauja 80 menininkų iš 10 Europos šalių. Per vernisažą paskelbti trys pagrindinio prizo laimėtojai – Tomas Dezso iš Vengrijos, Cesare Bignotti iš Italijos bei lietuvė L.Albrikienė, įvertinta už videodarbą „Vilnius iš mano vaikystės archyvų (I). Lazdynai“.

Lietuvai atstovaujanti L.Albri-kienė gimė 1984 m. Vilniuje. Baigė fotografijos ir medijų meno studijas Vilniaus dailės akademijoje. Nuo 2004 m. dalyvauja įvairiuose meno projektuose. Savo darbuose autorė plėtoja atminties, archyvo tematikas.

Su Lina kalbėjomės jai tik grįžus iš JEK 2011/2013 m. bienalės pirmosios parodos pristatymo Prancūzijoje.

– Kokie įspūdžiai?

– Oi, šis klausimas vėl priminė akimirkas iš parodos atidarymo „La Fabrique“… Viskas buvo labai gerai suorganizuota. Paroda atrodė įspūdingai didelėje ir šviesioje fabriko erdvėje. Daugybė meno kūrinių!..

Ekspozicija buvo suskirstyta pagal dalyvaujančias šalis, o tai suteikė puikią galimybę išvysti tendencijas, vyraujančias kiekvienos dalyvaujančios šalies menininkų darbuose. Tiesa, jei ekspozicija būtų suskirstyta kitaip, suradus tam tikrą bendrą kryptį, darbai galbūt kitaip „kalbėtųsi“ tarpusavyje.

Didelį įspūdį paliko parodos pristatymas visuomenei. Puikiai padirbėta platinant informaciją apie atidaromą renginį: buvo išsiuntinėta daugybė kvietimų, iškabinta gausybė plakatų, anonsuojančių vernisažą. Ir ne veltui – pirmąjį atidarymo vakarą šį renginį aplankė 1200 žmonių. Tiesa, buvo galima įeiti tik su kvietimais, todėl tarp lankytojų buvo daug garbių svečių. Netrūko ir žurnalistų, parodoje apsilankė ir garsios, meniniam pasauliui svarbios TV laidos „Arte TV“ atstovas.

Ir Lietuva pripažino

– Atidarymas tau buvo ypač sėkmingas – esi viena iš pagrindinio prizo laimėtojų. Ar tikėjaisi? Ką šiandien tau tai reiškia?

– Vykdama į Montružą nė nežinojau, kad bus renkami laureatai. Važiavau tiesiog dalyvauti atidaryme spalio 14-ąją. Pamaniau, kad tai puiki proga tiek gyvai pamatyti ekspoziciją, tiek susipažinti su žmonėmis.

Atėjus į atidarymą, generalinis bienalės kuratorius Andrea Ponsini pranešė, kad mano videodarbas laimėjo apdovanojimą. Negalėjau tuo patikėti, kol nepatvirtino dar keli šalia buvę žmonės. Kūnas pradėjo virpėti, prisipažinsiu, ir ašara išriedėjo… Suvokiau, kad tai mano kūrybinio kelio pradžia. Tokios galimybės aš jau tiek metų laukiau.

Tiesa, susilaukusi dukrytės, dvejus metus buvau apleidusi kūrybą. O dabar vėl apėmė toks impulsas kurti!.. Negaliu sustoti. Labai džiaugiuosi ir pačiu prizu – trijų mėnesių rezidentūra ir bendra paroda su dar dviem laimėtojais Briuselyje, galerijoje „BeLa Editions“. Argi gali būti kas nuostabiau?! Jokie pinigai neatstotų tokio laimėjimo. Jaučiu, kad spalio 14-oji apvertė mano gyvenimą aukštyn kojom. Tai puiki galimybė priartėti prie savo svajonės.

– Kaip viena pagrindinio prizo laimėtojų Montruže sulaukei nemažo organizatorių, žurnalistų, lankytojų dėmesio. O kaip tave grįžusią sutiko Lietuva?

– Na, pirmiausia mane pasitiko didelė gėlių puokštė ant stalo ir atšalę vyro kepti blyneliai bei labai mielas raštelis. Draugai, kaip žinome, šiais laikais sveikina „Facebooke“.

O po kelių dienų pasipylė žurnalistų skambučiai. Dar neteko sulaukti tiek daug žiniasklaidos dėmesio. Labai džiaugiuosi, kad pagaliau ir Lietuva mane pripažino…

Pasigedo konceptualumo

– Šis apdovanojimas suteikia galimybę vykti į tarptautinę rezidentūrą Prancūzijoje, Portugalijoje, Austrijoje arba Klaipėdoje. Ar jau nusprendei – kur? Gal tuo metu rezidentūroje planuoja viešėti kiti pagrindinio prizo laimėtojai?

– Visą vaikystę svajojau nuvykti į Portugaliją ir štai – suteikta galimybė gyventi ir kurti jos mieste Amarante. Tačiau apsispręsdama atsižvelgiau ne tik į svajones…

Pasirinkau rezidentūrą Prancūzijoje, Montruže. Šis miestas įsikūręs Paryžiaus pašonėje. Na, o Paryžiuje verda gyvenimas, gausybė galerijų, dideli archyvinių dokumentų klodai. Taip pat viešėdama Montruže susipažinau su nuostabiais žmonėmis, su kuriais, tikiu, ne tik bendradarbiausime, bet išeisime ir vyno pagurkšnoti.

Mano vizito metu į Montružo rezidenciją atvyks ir T.Dezso. Taigi bus puiki galimybė aptarti būsimos bendros parodos planus.

– Tris pagrindinio prizo laureatus – tave, vengrą T.Dezso ir italą C.Bignotti – atrinko tarptautinė komisija. Viena šio prizo dalių – visų jūsų trijų grupinė paroda Briuselio „BeLe Editions“ galerijoje. Ar apžiūrėjai šių savo kolegų darbus? Ką apie juos manai? Gal įžvelgi tam tikrų aspektų, siejančių visus laureatų kūrinius?

– Man bus labai įdomu su kitais dalyviais iš užsienio surengti bendrą parodą. Tik kirba klausimas, kaip sujungsime visų trijų darbus bendroje parodoje? Na, su T.Dezso kūryba matau sąsajų. Jis taip pat analizuoja atminties temą, žvelgia į praeitį, kalba apie užmarštį. Kai tik pamačiau šio menininko fotografijas, jos iškart mane sužavėjo: aiškūs laiko ženklai, jautri, poetiška, tačiau niūri realybė…

C.Bignotti savo kūryboje analizuoja estetikos ir antiestetikos klausimus. Jis vaizduoja siurrealistinį pasaulį, o mano ir T.Dezso kūryboje svarbus realusis pasaulis su savo praeitimi, dabartimi ir ateitimi.

– Įdomu, kaip pati save vertini visos JEK bienalės parodos kontekste? Tas kontekstas skiriasi ar panašus į esantį Lietuvoje?

– Mano akimis, jaunųjų Lietuvos menininkų kūriniai yra labai konceptualūs. O tarp 80 menininkų, dalyvaujančių JEK bienalėje, pasigedau daugiau tokių darbų. Manau, kad daugelis jų nebuvo iki galo baigti idėjos prasme. Tačiau, žinoma, buvo tikrai labai gerų kūrinių. O vertinti savojo darbo kitų kontekste nedrįstu. Tegu vertina menotyrininkai ir žiūrovai.

Vysto atminties temą

– Pakalbėkim plačiau apie bienalės prizą pelniusį tavo kūrinį „Vilnius iš mano vaikystės archyvų (I). Lazdynai“. Kodėl, teikdama paraišką JEK atrankai, pasirinkai būtent šį darbą? Kuo jis tau reikšmingas? Kokių turi sąsajų su visa tavo kūryba?

– JEK atrankai pasiūliau porą savo darbų. Abu jie iš to paties ciklo. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose buvo eksponuojami abu videodarbai, tačiau JEK bienalei komisija atrinko tik vieną.

Na, šis darbas, kaip ir daugelis kitų, yra labai jautrus man asmeniškai. Jis atskleidžia asmeninę patirtį, aplinką, kurioje augau. Atminties temą vystau visoje savo kūryboje.

– Gal galėtumei kiek plačiau papasakoti apie savo ciklą „Vilnius iš mano vaikystės archyvų“?

– Jį sudaro ne tik videodarbai. Taip pat esu dariusi ir videoinstaliaciją bei instaliaciją. Pirmiausia gimė videoinstaliacija „Judesys“. Čia aš panaudojau dar vaikystėje mamos spintelėje aptiktą 8 mm kino juostelės fragmentą. Joje užfiksuota mano tėvų vestuvių ceremonija, nufilmuota Vilniaus santuokų rūmuose. Kūrinys gimė visai netikėtai. Tiesiog smalsumo vedama nuskenavau iš šios kino juostos pavienius kadrus. Nieko nesitikėdama peržiūrinėjau juos skaidrių rodymo programa. Tuomet pirmą kartą išvydau savo mirusio tėčio judesį. Sumontavau trumpą nė minutės netrunkantį videodarbą ir projektavau jį ant pastatomo ekrano priešais altorių Vilniaus Bernardinų bažnyčioje.

Kitą instaliaciją „Štabas“ konstravau iš senų, dar nuo tarybinių laikų pas močiutę užsilikusių pledų, spintelės ir kėdžių. Yra ir dar vienas videodarbas iš šio ciklo. Jį pavadinau „Mano močiutės suolelis“, kūriniui panaudojau dvi nespalvotas nuotraukas.

Inspiravo filmas

– Videodarbe „Vilnius iš mano vaikystės archyvų (I). Lazdynai“ naudoji fragmentus iš 1974 m. sukurto Vytenio Imbraso filmo „Lazdynai. Architektų gatvė“. Kaip šis filmas pakliuvo į tavo rankas? Kokią įtaką jis padarė tavo kūriniui, o gal visai kūrybai?

-Pirmą kartą šį filmą pamačiau per televiziją maždaug prieš 10 metų. Buvo labai įdomu lyginti vaikystės vietas su tuomet nufilmuotomis. Sužavėjo pati dokumentinio filmo estetika – vaizduojamas tobulas, gražus, ramus rajonas, kuriame aš užaugau. Atkreipiau dėmesį, kad operatorius užfiksavo veik vien tėvelius, vaikštinėjančius su vaikais vežimėliuose.

Na, apskritai senoji dokumentika mane žavi. Pradėjusi galvoti, kokį baigiamąjį magistrinį darbą pristatyti, nutariau toli nesidairyti ir apsistoti ties savo vaikyste, aplinka, kurioje augau. Tuomet prisiminiau seniai matytą V.Imbraso dokumentinį filmą ir nusprendžiau surasti jį Lietuvos kino studijos archyvuose. Peržiūrėjau jį daugybę kartų ir dėmesį patraukė filme matomi vaikų žvilgsniai. O toliau buvo man svarbių vietų peržiūra. Taip ir sudėliojau savo videodarbą.

Neneigsiu – tas dokumentinis filmas mano kūrybai padarė tikrai didžiulę įtaką, nes tuomet, kai sukūriau videodarbą „Vilnius iš mano vaikystės archyvų (I). Lazdynai“, galutinai susidėliojau savo tolesnę kūrybos eigą bei kryptį. Anksčiau dirbau tik su asmenine archyvine medžiaga, o gimus šiam kūriniui pradėjau tyrinėti ir kolektyvinės atminties archyvus.

Kurs naują projektą

– Ką reiškė gyventi Lazdynuose? Ar šis Vilniaus rajonas turi kažką ypatinga? Ar ypatinga yra tik tai, kad jis visas persmelktas asmeniniais atsiminimais?

– Kai grįžau iš parodos atidarymo Prancūzijoje, „Architektūros fondas“ pakvietė su architektais dalyvauti ekskursijoje po Vilniaus miegamuosius rajonus. Buvau pamaloninta, nes šiam projektui mane pasiūlė vienas iš Lazdynų mikrorajono architektų Vytautas Brėdikis, kuris taip pat įamžintas ir V.Imbraso dokumentiniame filme „Lazdynai. Architektų gatvė”. Taigi ekskursijos metu apsilankėme ir Lazdynuose: mano mokykloje, šalia baseino su vėtrunge, praėjome pro mano močiutės namus. Tiesą sakant, didžiavausi, kad esu lazdynietė ir galėjau kitiems dalyviams daugiau papasakoti apie tam tikras vietas. Manau, kad kiekvienam svarbi aplinka, kurioje augame, kurioje gyvena mums brangūs žmonės. O kuo ypatingas Lazdynų rajonas, išsamiai jums atsakytų V.Imbraso dokumentinis filmas.

– Rezidentūroje Montruže ruošitės parodai Briuselyje. Planuoji plėtoti tą pačią temą, ar žvilgsnis krypsta kažkur kitur?

– Kadangi valstybinėse įstaigose intensyviai ieškausi finansavimo pragyvenimui ir kūrybai Prancūzijoje, teko staigiai išvystyti naują meninį projektą, kurį įgyvendinsiu rezidentūros metu. Tačiau tai, ką planuoju kurti, jau seniai kirba mano galvoje. Tiesiog laikas privertė susistyguoti, susidėlioti, ką noriu toliau daryti.

Pasakysiu tik tiek, kad naujajame projekte ketinu kapstytis jau nebe po savo asmeninius archyvus, o po kolektyvinius, šiuo atveju pavadinčiau juos viešaisiais archyvais.

Kalbino Neringa Bumblienė

2011/2013 m. JEK bienalės paroda 2012 m. sausio 20 d. bus pristatyta Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose, iš kur vėliau keliaus į Vokietiją ir į kitas meno projekte dalyvaujančių šalių ekspozicines erdves. Šių metų bienalėje Lietuvai atstovauja L.Albrikienė, Ieva Bertašiūtė-Grosbaha, Algirdas ir Remigijus Gataveckai, Greta Grendaitė, Severija Inčirauskaitė-

Kriaunevičienė, Rodionas Petrovas, Darius Šidlauskas ir Renata Vinckevičiūtė.

Komentaras

Andrea Ponsini

JEK bienalės generalinis kuratorius

Magiškas, svajingas, subtilus, kartu paveikus ir gilus kūrinys – toks L.Albrikienės videodarbas „Vilnius iš mano vaikystės archyvų (I). Lazdynai“. Žiūrėdami jį staiga suprantame esą pagrobti iš realybės, užburti ypatingos nuotaikos, užhipnotizuoti rodomo vaizdo. Vaiko akimis menininkė žvelgia į tavo akis, o tavosios – atgal į vaikystę… Tu vėl esi Vilniuje… Galbūt nė nepažįsti miesto, galbūt atrandi jį pirmą kartą, tačiau kažkas pažįstamo, artimo yra tenai. Dabartis palengva išblėsta ir lėtai pajudi, kartu su suvenyrais iš praeities. Svajingas grimzdimas į prisiminimų kelionę, kuri išbudina tavo atmintį, sugrąžina pamirštą vaikystę, paslėptą tavyje…

 

JEK bienalė: startas ir prioritetai

 

Goda Giedraitytė

Menotyrininkė, JEK Klaipėdoje iniciatorė ir plėtotoja

JEK – tai tarptautinė šiuolaikinio meno bienalė, jungtinis šalių partnerių projektas, skirtas jaunųjų menininkų kūrybos pristatymui. Bienalę administruoja Montružo miestas (Prancūzija), esantis prie pat Paryžiaus ir garsėjantis kaip aktyvus kultūrinis centras, ypač daug dėmesio skiriantis jaunų, talentingų menininkų paieškoms ir pristatymui. Pagrindinis bienalės tikslas – pristatyti šiuolaikinio meno tendencijas bei suteikti galimybę jauniesiems kūrėjams pradėti savo tarptautinę karjerą. Pats parodos konceptas yra ne tik unikalus, kadangi pristato pačių jauniausių, vis dar ieškančių savo tikrojo kūrybinio kelio kūrėjų darbus, bet ir drąsus savo charakteriu ir užmojais, nes reprezentuoja ateities talentus, kryptis ir tendencijas. Kartu tai – reikšmingas šalies kūrybinio potencialo pristatymas bei pažintis su kitų valstybių jaunaisiais menininkais. Viskas prasidėjo 2005 m. tuometės LR ambasados Prancūzijoje kultūros atašė Mėtos Mikelaitienės dėka. Parodos iniciatoriams pakvietus prie jungtinės ekspozicijos kaip partneriui prisijungti Lietuvai, ji nedvejodama pasiūlė Klaipėdos miestą. Tuomet savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja ir Klaipėdos dailės parodų rūmų administracija šį pasiūlymą įvertino kaip labai naudingą mūsų miestui ir ypač jauniesiems jo kūrėjams, ir man teko garbė nuvykti į Montružą patvirtinti mūsų ketinimus tapti partneriais. 2006-aisiais jau dalyvavome JEK parodoje, pristatydami 10 jaunųjų Klaipėdos kūrėjų. Nuo to laiko paroda išaugo, vietoj 6 partnerių šiuo metu jungia 9 valstybes. Tapo bienale, vykstančia kas dveji metai. Be bendros parodos, menininkams siūloma ir rezidencijų partnerių šalyse programa. Pats menininkų daugėjimas atrankinėse parodose liudija, kad projekto idėja pasitvirtino.

 

Daugiasluoksnė pasaulio pabaiga pagal Larsą von Trierą

Daugiasluoksnė pasaulio pabaiga pagal Larsą von Trierą

Skandalingojo kino provokatoriaus, danų režisieriaus Larso von Triero juosta „Melancholija“ jau tapo vienu reikšmingiausių kino įvykių šiemet. Aštrius pasisakymus mėgstantis danas buvo išvarytas iš Kanų kino festivalio, o filmo žvaigždė Kirsten Dunst iškovojo geriausios aktorės titulą.

Aivaras Dočkus

„Melancholija“ yra pagrindinis pretendentas į Europos kino apdovanojimus – nominuota net devyniose kategorijose. Ši fantastinė drama lapkričio 10-ąją Vilniuje atidarė „Scanoramos“ kino forumą, o lapkričio 27-ąją jį uždarys Klaipėdoje.

Iliuzionistinis triukas

L. von Trierui pavyko neįtikėtinas, bet akivaizdus iliuzionistinis triukas. Jis grįžo į optimalią formą, kurią paskutinį sykį demonstravo prieš aštuonerius metus. O jau atrodė, kad „Antikristas“ taps susinaikinimo tašku. Beliks tik puikavimasis gebėjimu provokuoti ir šokiruoti. Anaiptol.

„Melancholija“ – vizualiai turtingiausias režisieriaus darbas. Tačiau gražūs vaizdai yra akį traukiantis paveikslas, uždengiantis slaptą įėjimą į daugybės įdomių apmąstymų sodą.

„Melancholija“ – apokaliptinė drama. Katastrofų filmas. Vidinių ir globalinių katastrofų. Jis ir dalijamas į dvi lygias dalis. Įdomiausia, jog peržiūrėjęs pirmąją jau lyg užbaigi sau atskirą filmą. Tačiau tik pasibaigus antrajai perpranti visumą. Ir visai kitaip vertini herojus bei įvykius. Juoda beveik tampa balta ir atvirkščiai. Prieš tuos du skyrius dar yra įžanga. Sulėtintų paveikslų paroda, kurioje užkoduojama būsimos tragedijos nuojauta. Ši baiminga atmosfera kaip giltinė su dalgiu pamėkliškai šalia tavęs stovės per visą filmą. Neatsitraukdama.

„Melancholija“ – ir siaubo filmas. Tikrojo siaubo. Nes tikrasis siaubas – ne įvykis, o jo laukimas. Ne veiksmas, o kankinanti nežinia.

I dalis. Vidinė katastrofa

Nuo pirmųjų kadrų patenki į nerimastingą blogos nuojautos žaidimą.

Spąstai užsidaro – esi viduje ir nuo tavęs dabar niekas nebepriklauso. Belieka naiviai tikėtis, jog tragedija aplenks. Netgi, jog tai bus kažkas panašaus į šeimos rietenas „Oskaru“ apdovanotoje juostoje „Šventė“. Sutapimų daug. Susirinkusi giminė, veidmainiški tostai, nepatogi tiesa, kuri netrukus susprogdins ploną vestuvių idilės šydą. Bet čia – tik vienas Triero sumanymo elementų. Kitas – daug svaresnis. K.Dunst vaidinama Džiastina yra sulėtinto veikimo bomba. Ir ji tiksi vis smarkiau. Aukščiausias aktorės ir režisieriaus susiklausymo bei meistriškumo lygis.

K.Dunst savo herojės portretą tapo pustoniais. Iš pirmo žvilgsnio Džiastina alpsta laimės svaigulyje. Toje laimėje nėra nieko apsimestinio, bet kaskart prabėga vos matomas abejonės šešėlis. Šypsena nėra dirbtinė, ji nuoširdi, bet išduodanti vidinį nerimą. O jis vis didėja. Milimetrais. K.Dunst tą kiekvieną kryžiaus kelio milimetrą nueina. Milimetrai virsta centimetrais, ir kai atsiveria apčiuopiama properša, Džiastina transformuojasi ir išorėje. Stulbinamas aktorinis Kirsten darbas – personažo sielos architektūra. Iš simpatiškos nuotakos į depresyvią savęs bei kitų naikintoją.

Vestuvių vakarėlyje blaškosi ne vien ji. Blaškosi visi. Kaip gyvuliai, nevalingai pajutę artėjančią katastrofą. Jausmai ir nervai pakrinka. Nusiplėšiamos kaukės. Idilė sugriūva. Bomba susprogsta. Bet tai tik nedidelis virptelėjimas Visatoje palyginti su tuo, kas atidėta vėlesniam laikui.

II dalis. Globalinė katastrofa

Antroji dalis – trijų aktorių ir personažų (neskaitant vaiko) reakcija į tai, kas įvyko, vyksta ir įvyks. K.Dunst, Kieferis Sutherlandas ir Charlotte Gainsbourg – ašis, aplink kurią sukasi siužeto ratas.

„Žemė – tai blogis“, – sako Džiastina seseriai Kler. Beveik užtikrinta, jog mokslininkų prognozės nepasitvirtins, ir Melancholijos planeta susidurs su Žeme. Kler puola į paniką, o Džiastina atsipalaiduoja ir nusiramina. Štai čia L. von Trieras jau gali manipuliuoti žiūrovo pasąmone. Ir jam tai neprilygstamai sekasi. Išgąsčio ir tikroviškumo „Melancholijoje“ šviesmečiais daugiau negu vizualiųjų efektų prigrūstame apokaliptiniame filme „2012“. Nežinios atmosfera surakina ledinėmis grandinėmis. Siaubo trileris, nuo kurio ima tirpti galūnės. Smalsumas susijungia su baime, ir gimsta grynų gryniausias „saspensas“. Bus katastrofa, ar ne? Psichologinis sadistas von Trieras žongliruos nervų ląstelėmis. Jis leis patikėti ir vienu, ir kitu variantu. Perjunginės įtampos pavaras. Nuo atbulinės iki aukščiausios. O atsakymu taps savadarbis įrankis. Medinis strypas su viela.

Ir štai tada smegenys apvers aukštyn kojomis pirmos filmo dalies fotografiją. Šizofrenikė virs kone teisuole. Pamatysite vestuvių puotos dalyvius visai kitokioje šviesoje. Tėvus, kuriems rūpi ne duktė, o asmeninės praeities žaizdos. Vyrą, kuris tik nori patenkinti aistrą. Bosą ir jo patikėtinį, trokštančius reklaminio šūkio. Ir visus kitus – pilką masę, susirinkusią švęsti savo tuštybės.

Bet tai dar toli gražu ne viskas, ką surezgė manipuliatorius Larsas. Po medinio strypo su viela epizodo atsidursime vėl kitame „Melancholijos“ lygmenyje. Trumpas jo anonsas: moterys stipresnės už vyrus; motiniški instinktai prieš racionalų suvokimą; seserų vienybė; magiškas ritualas.

Ir tai tik tiek, kiek gali pamatyti vienas žiūrovas. Kiti galbūt ras daugiau. Galbūt iš viso nieko. O galbūt visiškai kitką.

Naujas filmas

Pavadinimas: „Melancholija“.

Šalis: Danija, Švedija, Vokietija, Italija, Prancūzija.

Premjera: 2011 m. lapkričio 10 d. „Forum Cinemas Vingis“ Vilniuje, Europos šalių kino forume „Scanorama“. Premjera Klaipėdoje – lapkričio 27 d. „Forum Cinemas Klaipėda“.

Žanras: fantastinė drama.

Trukmė: 136 min.

Režisierius: Larsas von Trieras.

Prodiuseriai: Meta Louise Foldager, Peteris Garde.

Aktoriai: Kirsten Dunst, Charlotte Gainsbourg, Alexanderis Skarsgardas, Kieferis Sutherlandas, Johnas Hurtas.

Scenaristas: Larsas von Trieras.

Operatorius: Manuelis Alberto Claro.

Kompanija: „Zentropa Entertainments“.

Siužetas: Vestuvės. Prašmatni puota, svečiai linksminasi. Tačiau ar ji laiminga? Tai tik tuščias ritualas? Žemės link skrieja Melancholijos planeta. Neišvengiamai artėja pasaulio pabaiga.