Diena, apvertusi gyvenimą aukš tyn kojomis
„La Fabrique” erdvėse Montružo mieste Prancūzijoje spalio 14 – lapkričio 13 dienomis pristatyta 2011/2013 m. „Jaunųjų Europos kūrėjų“ (JEK) bienalės pirmoji paroda, po dviejų mėnesių pasieksianti Klaipėdą, kurios Kultūrų komunikacijų centras kuruoja lietuviškąją ekspozicijos dalį. Tarp aštuonių jos autorių – vilnietė videomenininkė Lina Albrikienė, tapusi viena iš trijų pagrindinio JEK bienalės prizo laimėtojų.
Vernisažas – Prancūzijoje
JEK bienalėje dalyvauja 80 menininkų iš 10 Europos šalių. Per vernisažą paskelbti trys pagrindinio prizo laimėtojai – Tomas Dezso iš Vengrijos, Cesare Bignotti iš Italijos bei lietuvė L.Albrikienė, įvertinta už videodarbą „Vilnius iš mano vaikystės archyvų (I). Lazdynai“.
Lietuvai atstovaujanti L.Albri-kienė gimė 1984 m. Vilniuje. Baigė fotografijos ir medijų meno studijas Vilniaus dailės akademijoje. Nuo 2004 m. dalyvauja įvairiuose meno projektuose. Savo darbuose autorė plėtoja atminties, archyvo tematikas.
Su Lina kalbėjomės jai tik grįžus iš JEK 2011/2013 m. bienalės pirmosios parodos pristatymo Prancūzijoje.
– Kokie įspūdžiai?
– Oi, šis klausimas vėl priminė akimirkas iš parodos atidarymo „La Fabrique“… Viskas buvo labai gerai suorganizuota. Paroda atrodė įspūdingai didelėje ir šviesioje fabriko erdvėje. Daugybė meno kūrinių!..
Ekspozicija buvo suskirstyta pagal dalyvaujančias šalis, o tai suteikė puikią galimybę išvysti tendencijas, vyraujančias kiekvienos dalyvaujančios šalies menininkų darbuose. Tiesa, jei ekspozicija būtų suskirstyta kitaip, suradus tam tikrą bendrą kryptį, darbai galbūt kitaip „kalbėtųsi“ tarpusavyje.
Didelį įspūdį paliko parodos pristatymas visuomenei. Puikiai padirbėta platinant informaciją apie atidaromą renginį: buvo išsiuntinėta daugybė kvietimų, iškabinta gausybė plakatų, anonsuojančių vernisažą. Ir ne veltui – pirmąjį atidarymo vakarą šį renginį aplankė 1200 žmonių. Tiesa, buvo galima įeiti tik su kvietimais, todėl tarp lankytojų buvo daug garbių svečių. Netrūko ir žurnalistų, parodoje apsilankė ir garsios, meniniam pasauliui svarbios TV laidos „Arte TV“ atstovas.
Ir Lietuva pripažino
– Atidarymas tau buvo ypač sėkmingas – esi viena iš pagrindinio prizo laimėtojų. Ar tikėjaisi? Ką šiandien tau tai reiškia?
– Vykdama į Montružą nė nežinojau, kad bus renkami laureatai. Važiavau tiesiog dalyvauti atidaryme spalio 14-ąją. Pamaniau, kad tai puiki proga tiek gyvai pamatyti ekspoziciją, tiek susipažinti su žmonėmis.
Atėjus į atidarymą, generalinis bienalės kuratorius Andrea Ponsini pranešė, kad mano videodarbas laimėjo apdovanojimą. Negalėjau tuo patikėti, kol nepatvirtino dar keli šalia buvę žmonės. Kūnas pradėjo virpėti, prisipažinsiu, ir ašara išriedėjo… Suvokiau, kad tai mano kūrybinio kelio pradžia. Tokios galimybės aš jau tiek metų laukiau.
Tiesa, susilaukusi dukrytės, dvejus metus buvau apleidusi kūrybą. O dabar vėl apėmė toks impulsas kurti!.. Negaliu sustoti. Labai džiaugiuosi ir pačiu prizu – trijų mėnesių rezidentūra ir bendra paroda su dar dviem laimėtojais Briuselyje, galerijoje „BeLa Editions“. Argi gali būti kas nuostabiau?! Jokie pinigai neatstotų tokio laimėjimo. Jaučiu, kad spalio 14-oji apvertė mano gyvenimą aukštyn kojom. Tai puiki galimybė priartėti prie savo svajonės.
– Kaip viena pagrindinio prizo laimėtojų Montruže sulaukei nemažo organizatorių, žurnalistų, lankytojų dėmesio. O kaip tave grįžusią sutiko Lietuva?
– Na, pirmiausia mane pasitiko didelė gėlių puokštė ant stalo ir atšalę vyro kepti blyneliai bei labai mielas raštelis. Draugai, kaip žinome, šiais laikais sveikina „Facebooke“.
O po kelių dienų pasipylė žurnalistų skambučiai. Dar neteko sulaukti tiek daug žiniasklaidos dėmesio. Labai džiaugiuosi, kad pagaliau ir Lietuva mane pripažino…
Pasigedo konceptualumo
– Šis apdovanojimas suteikia galimybę vykti į tarptautinę rezidentūrą Prancūzijoje, Portugalijoje, Austrijoje arba Klaipėdoje. Ar jau nusprendei – kur? Gal tuo metu rezidentūroje planuoja viešėti kiti pagrindinio prizo laimėtojai?
– Visą vaikystę svajojau nuvykti į Portugaliją ir štai – suteikta galimybė gyventi ir kurti jos mieste Amarante. Tačiau apsispręsdama atsižvelgiau ne tik į svajones…
Pasirinkau rezidentūrą Prancūzijoje, Montruže. Šis miestas įsikūręs Paryžiaus pašonėje. Na, o Paryžiuje verda gyvenimas, gausybė galerijų, dideli archyvinių dokumentų klodai. Taip pat viešėdama Montruže susipažinau su nuostabiais žmonėmis, su kuriais, tikiu, ne tik bendradarbiausime, bet išeisime ir vyno pagurkšnoti.
Mano vizito metu į Montružo rezidenciją atvyks ir T.Dezso. Taigi bus puiki galimybė aptarti būsimos bendros parodos planus.
– Tris pagrindinio prizo laureatus – tave, vengrą T.Dezso ir italą C.Bignotti – atrinko tarptautinė komisija. Viena šio prizo dalių – visų jūsų trijų grupinė paroda Briuselio „BeLe Editions“ galerijoje. Ar apžiūrėjai šių savo kolegų darbus? Ką apie juos manai? Gal įžvelgi tam tikrų aspektų, siejančių visus laureatų kūrinius?
– Man bus labai įdomu su kitais dalyviais iš užsienio surengti bendrą parodą. Tik kirba klausimas, kaip sujungsime visų trijų darbus bendroje parodoje? Na, su T.Dezso kūryba matau sąsajų. Jis taip pat analizuoja atminties temą, žvelgia į praeitį, kalba apie užmarštį. Kai tik pamačiau šio menininko fotografijas, jos iškart mane sužavėjo: aiškūs laiko ženklai, jautri, poetiška, tačiau niūri realybė…
C.Bignotti savo kūryboje analizuoja estetikos ir antiestetikos klausimus. Jis vaizduoja siurrealistinį pasaulį, o mano ir T.Dezso kūryboje svarbus realusis pasaulis su savo praeitimi, dabartimi ir ateitimi.
– Įdomu, kaip pati save vertini visos JEK bienalės parodos kontekste? Tas kontekstas skiriasi ar panašus į esantį Lietuvoje?
– Mano akimis, jaunųjų Lietuvos menininkų kūriniai yra labai konceptualūs. O tarp 80 menininkų, dalyvaujančių JEK bienalėje, pasigedau daugiau tokių darbų. Manau, kad daugelis jų nebuvo iki galo baigti idėjos prasme. Tačiau, žinoma, buvo tikrai labai gerų kūrinių. O vertinti savojo darbo kitų kontekste nedrįstu. Tegu vertina menotyrininkai ir žiūrovai.
Vysto atminties temą
– Pakalbėkim plačiau apie bienalės prizą pelniusį tavo kūrinį „Vilnius iš mano vaikystės archyvų (I). Lazdynai“. Kodėl, teikdama paraišką JEK atrankai, pasirinkai būtent šį darbą? Kuo jis tau reikšmingas? Kokių turi sąsajų su visa tavo kūryba?
– JEK atrankai pasiūliau porą savo darbų. Abu jie iš to paties ciklo. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose buvo eksponuojami abu videodarbai, tačiau JEK bienalei komisija atrinko tik vieną.
Na, šis darbas, kaip ir daugelis kitų, yra labai jautrus man asmeniškai. Jis atskleidžia asmeninę patirtį, aplinką, kurioje augau. Atminties temą vystau visoje savo kūryboje.
– Gal galėtumei kiek plačiau papasakoti apie savo ciklą „Vilnius iš mano vaikystės archyvų“?
– Jį sudaro ne tik videodarbai. Taip pat esu dariusi ir videoinstaliaciją bei instaliaciją. Pirmiausia gimė videoinstaliacija „Judesys“. Čia aš panaudojau dar vaikystėje mamos spintelėje aptiktą 8 mm kino juostelės fragmentą. Joje užfiksuota mano tėvų vestuvių ceremonija, nufilmuota Vilniaus santuokų rūmuose. Kūrinys gimė visai netikėtai. Tiesiog smalsumo vedama nuskenavau iš šios kino juostos pavienius kadrus. Nieko nesitikėdama peržiūrinėjau juos skaidrių rodymo programa. Tuomet pirmą kartą išvydau savo mirusio tėčio judesį. Sumontavau trumpą nė minutės netrunkantį videodarbą ir projektavau jį ant pastatomo ekrano priešais altorių Vilniaus Bernardinų bažnyčioje.
Kitą instaliaciją „Štabas“ konstravau iš senų, dar nuo tarybinių laikų pas močiutę užsilikusių pledų, spintelės ir kėdžių. Yra ir dar vienas videodarbas iš šio ciklo. Jį pavadinau „Mano močiutės suolelis“, kūriniui panaudojau dvi nespalvotas nuotraukas.
Inspiravo filmas
– Videodarbe „Vilnius iš mano vaikystės archyvų (I). Lazdynai“ naudoji fragmentus iš 1974 m. sukurto Vytenio Imbraso filmo „Lazdynai. Architektų gatvė“. Kaip šis filmas pakliuvo į tavo rankas? Kokią įtaką jis padarė tavo kūriniui, o gal visai kūrybai?
-Pirmą kartą šį filmą pamačiau per televiziją maždaug prieš 10 metų. Buvo labai įdomu lyginti vaikystės vietas su tuomet nufilmuotomis. Sužavėjo pati dokumentinio filmo estetika – vaizduojamas tobulas, gražus, ramus rajonas, kuriame aš užaugau. Atkreipiau dėmesį, kad operatorius užfiksavo veik vien tėvelius, vaikštinėjančius su vaikais vežimėliuose.
Na, apskritai senoji dokumentika mane žavi. Pradėjusi galvoti, kokį baigiamąjį magistrinį darbą pristatyti, nutariau toli nesidairyti ir apsistoti ties savo vaikyste, aplinka, kurioje augau. Tuomet prisiminiau seniai matytą V.Imbraso dokumentinį filmą ir nusprendžiau surasti jį Lietuvos kino studijos archyvuose. Peržiūrėjau jį daugybę kartų ir dėmesį patraukė filme matomi vaikų žvilgsniai. O toliau buvo man svarbių vietų peržiūra. Taip ir sudėliojau savo videodarbą.
Neneigsiu – tas dokumentinis filmas mano kūrybai padarė tikrai didžiulę įtaką, nes tuomet, kai sukūriau videodarbą „Vilnius iš mano vaikystės archyvų (I). Lazdynai“, galutinai susidėliojau savo tolesnę kūrybos eigą bei kryptį. Anksčiau dirbau tik su asmenine archyvine medžiaga, o gimus šiam kūriniui pradėjau tyrinėti ir kolektyvinės atminties archyvus.
Kurs naują projektą
– Ką reiškė gyventi Lazdynuose? Ar šis Vilniaus rajonas turi kažką ypatinga? Ar ypatinga yra tik tai, kad jis visas persmelktas asmeniniais atsiminimais?
– Kai grįžau iš parodos atidarymo Prancūzijoje, „Architektūros fondas“ pakvietė su architektais dalyvauti ekskursijoje po Vilniaus miegamuosius rajonus. Buvau pamaloninta, nes šiam projektui mane pasiūlė vienas iš Lazdynų mikrorajono architektų Vytautas Brėdikis, kuris taip pat įamžintas ir V.Imbraso dokumentiniame filme „Lazdynai. Architektų gatvė”. Taigi ekskursijos metu apsilankėme ir Lazdynuose: mano mokykloje, šalia baseino su vėtrunge, praėjome pro mano močiutės namus. Tiesą sakant, didžiavausi, kad esu lazdynietė ir galėjau kitiems dalyviams daugiau papasakoti apie tam tikras vietas. Manau, kad kiekvienam svarbi aplinka, kurioje augame, kurioje gyvena mums brangūs žmonės. O kuo ypatingas Lazdynų rajonas, išsamiai jums atsakytų V.Imbraso dokumentinis filmas.
– Rezidentūroje Montruže ruošitės parodai Briuselyje. Planuoji plėtoti tą pačią temą, ar žvilgsnis krypsta kažkur kitur?
– Kadangi valstybinėse įstaigose intensyviai ieškausi finansavimo pragyvenimui ir kūrybai Prancūzijoje, teko staigiai išvystyti naują meninį projektą, kurį įgyvendinsiu rezidentūros metu. Tačiau tai, ką planuoju kurti, jau seniai kirba mano galvoje. Tiesiog laikas privertė susistyguoti, susidėlioti, ką noriu toliau daryti.
Pasakysiu tik tiek, kad naujajame projekte ketinu kapstytis jau nebe po savo asmeninius archyvus, o po kolektyvinius, šiuo atveju pavadinčiau juos viešaisiais archyvais.
Kalbino Neringa Bumblienė
2011/2013 m. JEK bienalės paroda 2012 m. sausio 20 d. bus pristatyta Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose, iš kur vėliau keliaus į Vokietiją ir į kitas meno projekte dalyvaujančių šalių ekspozicines erdves. Šių metų bienalėje Lietuvai atstovauja L.Albrikienė, Ieva Bertašiūtė-Grosbaha, Algirdas ir Remigijus Gataveckai, Greta Grendaitė, Severija Inčirauskaitė-
Kriaunevičienė, Rodionas Petrovas, Darius Šidlauskas ir Renata Vinckevičiūtė.
Komentaras
Andrea Ponsini
JEK bienalės generalinis kuratorius
Magiškas, svajingas, subtilus, kartu paveikus ir gilus kūrinys – toks L.Albrikienės videodarbas „Vilnius iš mano vaikystės archyvų (I). Lazdynai“. Žiūrėdami jį staiga suprantame esą pagrobti iš realybės, užburti ypatingos nuotaikos, užhipnotizuoti rodomo vaizdo. Vaiko akimis menininkė žvelgia į tavo akis, o tavosios – atgal į vaikystę… Tu vėl esi Vilniuje… Galbūt nė nepažįsti miesto, galbūt atrandi jį pirmą kartą, tačiau kažkas pažįstamo, artimo yra tenai. Dabartis palengva išblėsta ir lėtai pajudi, kartu su suvenyrais iš praeities. Svajingas grimzdimas į prisiminimų kelionę, kuri išbudina tavo atmintį, sugrąžina pamirštą vaikystę, paslėptą tavyje…
JEK bienalė: startas ir prioritetai
Goda Giedraitytė
Menotyrininkė, JEK Klaipėdoje iniciatorė ir plėtotojaJEK – tai tarptautinė šiuolaikinio meno bienalė, jungtinis šalių partnerių projektas, skirtas jaunųjų menininkų kūrybos pristatymui. Bienalę administruoja Montružo miestas (Prancūzija), esantis prie pat Paryžiaus ir garsėjantis kaip aktyvus kultūrinis centras, ypač daug dėmesio skiriantis jaunų, talentingų menininkų paieškoms ir pristatymui. Pagrindinis bienalės tikslas – pristatyti šiuolaikinio meno tendencijas bei suteikti galimybę jauniesiems kūrėjams pradėti savo tarptautinę karjerą. Pats parodos konceptas yra ne tik unikalus, kadangi pristato pačių jauniausių, vis dar ieškančių savo tikrojo kūrybinio kelio kūrėjų darbus, bet ir drąsus savo charakteriu ir užmojais, nes reprezentuoja ateities talentus, kryptis ir tendencijas. Kartu tai – reikšmingas šalies kūrybinio potencialo pristatymas bei pažintis su kitų valstybių jaunaisiais menininkais. Viskas prasidėjo 2005 m. tuometės LR ambasados Prancūzijoje kultūros atašė Mėtos Mikelaitienės dėka. Parodos iniciatoriams pakvietus prie jungtinės ekspozicijos kaip partneriui prisijungti Lietuvai, ji nedvejodama pasiūlė Klaipėdos miestą. Tuomet savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja ir Klaipėdos dailės parodų rūmų administracija šį pasiūlymą įvertino kaip labai naudingą mūsų miestui ir ypač jauniesiems jo kūrėjams, ir man teko garbė nuvykti į Montružą patvirtinti mūsų ketinimus tapti partneriais. 2006-aisiais jau dalyvavome JEK parodoje, pristatydami 10 jaunųjų Klaipėdos kūrėjų. Nuo to laiko paroda išaugo, vietoj 6 partnerių šiuo metu jungia 9 valstybes. Tapo bienale, vykstančia kas dveji metai. Be bendros parodos, menininkams siūloma ir rezidencijų partnerių šalyse programa. Pats menininkų daugėjimas atrankinėse parodose liudija, kad projekto idėja pasitvirtino.
