Libanas – my love, mon amour

Libanas – my love, mon amour

Ugnė Barauskaitė

Pradžia

Nuo Kalėdų pradėjome kryptingai rengtis būsimai kelionei – organizuoti „posėdžius“. Toną uždavė Regina – savo prašmatniuose namuose surengė tikrą puotą su karštu vynu, paštetais, baklava ir netgi dovanėlių loterija balsiai skaitant Omaro Khayyamo eiles. Visos nuoširdžiai džiaugėsi ir krykštavo, o po kaušelio vyno netgi pradėjo varžytis, kuriai bus suteikta garbė ir malonumas kitą vakarėlį rengti savo namuose.

Matot, iš kalbų apie buvusias atostogas ir vaizdinės medžiagos galima sužinoti nemažai vertingų dalykų. Pavyzdžiui, jei asmuo skundžiasi netgi karališkais apartamentais, pigiausiam kambary su juo nepagyvensi. Drabužių įvairovė nuotraukose aiškiai perspėja, kad asmens bagažas netilps į jokius rėmus, tad oro uoste grupės lauks perkraustymo darbai ir chaosas. Taip pat galima numatyti, ar asmuo per atostogas kris nuo uolų ir kiš galvą liūtui į nasrus, o gal visą dieną leis saulėkaitoj su kokteiliu. Turint galvoje, kad šios devynios keliautojos bus įkalintos viena kitos draugijoje ilgas devynias paras, tokia informacija išties verta dėmesio.

Vat Marytė posėdžiuose nedalyvavo – ir iškart sukėlė rūpesčių dėl dvigubai didesnio bagažo. O kadangi mano kelionių patirtis menka, tai niekas ir nenutuokė, kad nuo uolų krisiu aš. Dar gerai, kad liūtų nasrų nepasitaikė!

Chaosas prasideda

Likus kelioms savaitėms iki kelionės, elektroniniai laiškai („reply to all“) skraidė pirmyn ir atgal keliskart per dieną. Atmosfera pradėjo kaisti, asmeniškai aš – dar ir irzti. Būsimos išlaidos, atsižvelgiant į mano pradinį įsivaizdavimą, kilo kaip ant mielių. Kelionės planas kasdien pasipildydavo vis nauja ekskursija (ir nauja dolerių suma), todėl galiausiai ėmė atrodyti, kad dienos bus ilgos, bet, pasak Geoffo Dyerio, „nepakankamai, kad tilptų visa laimė, kurią turėjome į jas sugrūsti“. Kad laimė susigrūstų labiau, Regina sumanė nustatyti grafiką, kokia tvarka keltis rytais. Nepavyko.

Ketinimas susiplanuoti ekskursijas iš anksto minučių tikslumu irgi pradėjo smarkiai klibėti. Kol ramūs Artimųjų Rytų žmonės parašydavo Ligitai atsakymą, ji būdavo spėjus viską sudėlioti ir perplanuoti penkis kartus. Bet gavusi naują pasiūlymą vėl grasindavosi viską versti aukštyn kojom.

Dar aršesnės diskusijos užvirė dėl gyvenamosios vietos. Vienos damos norėjo kambarių su pusryčiais ir balkonais, kitos – kuo pigiau ir be nieko. Vienos miesto centre, kitos – su vaizdu į jūrą. O gal apskritai gyvenkime dviejuose skirtinguose viešbučiuose?.. Nusigriebiau šios idėjos kaip skęstantis šiaudo, nes staiga labai aiškiai supratau, kad tradicinis dienos pavidalas (katė, kompiuteris ir jokių bobų) bus visiškai sugriautas, ir visą savaitę nuo ankstyvo ryto iki vėlyviausio vakaro man iš paskos sekios išprotėjusios tetos su virduliukais.

O, ne!

Ryžtingai parašiau: „Neturėkit iliuzijų, kad devynios bobos, prabuvusios kartu visą dieną nuo pat ryto, kartu važinėjusios, kartu pie-tavusios ir kartu šokusios, naktį dar norės sėdėti nosis sukišusios vienam balkone. Na, nesvaikit!“

Iš atskriejusių atsakymų supratau, kad jos ketino elgtis būtent taip – sėdėti nosis sukišusios. Mano pozicijos nesuprato niekas.

<…>

Pirmoji diena. Beirutas

Nakvojome pas bičiulį Adibą. Naktipiečiai, vynelis, pasėdėjimas terasoje ir tolumoj giedantis gaidys. Oh girls, we made it!..

Atsikelti po vos kelių valandų miego buvo lengva. Sunkiau buvo visoms vienu metu patekti į tualetą ir ką nors rasti lagaminuose. Dauguma jų buvo surinkti ir sutrombuoti kaip Ravensburgo dėlionė – vieną detalę išlupi, ir pakrinka visa sistema. Tuo labiau kad Marytės sistema pradėjo krikti pro kitą galą – pakeliui į Beirutą jos lagaminas prakiuro, teko užlipdyti lipnia juosta. Naujo lagamino bus ieškoma visą savaitę. Per tuos kultūrinius objektus prekintis nebuvo kada.

<…>

Galiausiai padėkojom namams, sukaišiojom krepšius ir susėdom į mašinas. Aš oriai įsitaisiau priekyje ir prisisegiau diržą. Vairuotojas pakikeno: „We don‘t do that in Lebanon“. Jie Libane to nedaro. Ir nudūmė kalnų keliukais žemyn. Nesakau, kad visu greičiu – bet smarkiai.

Kai sustojome prie pirmos pasitaikiusios parduotuvėlės vandens nusipirkti, aš jau buvau įkliuvusi. Nesakau, kad amžiams – bet smarkiai.

Tai, kas man Lietuvoje ar kitoje šalyje atrodydavo negražu, netvarkinga ar nepadoriai apleista, čia sukėlė begalinę simpatiją. Man čia patinka viskas. Ir dulkėtos gatvės, ir pro šalį zvimbiantys motoroleriai, ir pilkai rusvi namai su nudryžusiomis užuolaidomis balkonuose, ir juokingai saldžios reklamos – viskas atrodo miela ir tinkama. Sunkiasvorės „furos“, kurias pamačiusi Lietuvoje užsimerkiu iš siaubo, čia lekia pro šalį pasipypsėdamos, o man nebaisu nė kiek, netgi tuneliuose. Ir netgi juodaakiai vyrai, kurie namuose man visiškai nepatinka, čia staiga pasirodė nepaprastai gražūs.

Juk žmonės randa savo Indiją ar savo Tibetą. Aš radau savo Libaną.

Pagaliau įvažiuojame į patį Beirutą. Miesto pakraštys atrodo gana pilkas. Ištisai daugiaaukščiai – vieni nauji ir tviskantys, kiti nušiurę kaip Vilniaus Karoliniškės, treti – apskritai įgriuvę ir sušaudyti. Pradedu suprasti, kodėl aplinkiniai klaiko: „Kur tu važiuoji? Į Libaną?! Juk ten karas!!!“ Na, karas baigėsi dar 1990 metais. Bet jis čia tikrai buvo, ir jo alsavimas justi visur. Skylėti namai, bejėgiškai nukibusios žydros langinės, suardytos gelžbetonio konstrukcijos… Monumentai žuvusiems atminti, automatais ginkluoti pareigūnai ir smėlio maišai postuose. Tuo labiau kad 2006-aisiais čia vėl griaudėjo sprogimai, o vos prieš porą metų padėtis buvo tokia įtempta, kad visas pasaulis užgniaužęs kvapą laukė įsiplieskiant naujo karo.

<…>

Vieta, kur pagaliau išsilaipiname, vadinama Beiruto Amerikos universitetu. Sunku patikėti, kad visas šis grožis buvo sugriautas ir vėl pastatytas iš naujo. Pirmoji ekskursija – būtent čia. Kad apsiprastume. Su vietine flora ir, be abejo, fauna. Ir sakydama „fauna“, tą ir turiu galvoje – nes katinus libaniečiai myli. Negalėčiau sakyti, kad universiteto teritorijoje gyvena šimtai kačių, bet dešimtys – tai tikrai. Niekas joms netrukdo laisvai vaikštinėti ir prausti kailį saulėje. O štai šunų – nėra. Vėliau išsiaiškinau, kad karo metais šunys buvo žudomi, kad lojimas netrukdytų puldinėti kaimų naktimis. Be to, musulmonai, ypač sunitai, šunį laiko nešvariu gyvūnu, kurio nevalia laikyti namuose, esą nelankys angelai. Mačiau vos kelis vedžiojamus šunis (ir tuos pačius, panašu, turistų), benamio laukinuko – nė vieno, ir dar kelis aviganius, kurie iš tiesų ganė avis, tai yra dirbo. Irina, kuri čia anksčiau gyveno, apskritai nustebo, kad man taip pasisekė: pamatyti šunį. Ji, pavyzdžiui, per pusę metų nematė išvis.

O štai flora čia pritrenkė. Cikas, kuris lietuviškam bute išleidžia vos vieną lapą per metus (ir tą patį tuoj nuėda mano katė), čia yra eilinis kiemo augalas, pagal kalibrą, sakyčiau, krūmas. Alijošiai veisiasi ištisomis plantacijomis, o kaktusai bet kuriam neprižiūrėtam patvory moja šimtais didžiulių letenų – mėsingų, apvalių ir nuplikusių. Tačiau viską perspjauna fikusai. Iš pažiūros – į vieną daiktą suaugę dešimtys kamienų. Bet ne, tai – vienas medis. Kai jam tampa per sunku išlaikyti lapiją, vieną giją nuleidžia žemyn, pasiremia. Ir taip ramstosi, ramstosi – kol tampa neapglėbiamu ir neapeinamu monstru. Kaip sakė Regina, ir nežinai, žmogau, ką augini savo buto virtuvėje!

Beje, architektūros pasaulio garsenybė Zaha Hadid šiame universitete studijavo matematiką, ir tik vėliau Londone pasuko Guggenheimo muziejų kūrimo link. Kažką panašaus į kosminį laivą ir Vilniui suprojektavo. Tiesa, tik ant popieriaus.

Dar viena įdomi detalė: visoje universiteto teritorijoje griežtai draudžiama vartoti alkoholį („and I‘m serious, no alcohol“), o štai rūkyti leidžiama tik oranžinių suoliukų teritorijoje. Visur kitur suoliukai žali. And I‘m serious.

Štai taip atrodo Beiruto Amerikos universitetas pažemiui. Dabar galima į jį pasižiūrėti pro viešbučio langą, taip sakant, iš viršaus.

Du viršutiniai kambariai buvo neblogi, su vaizdu į jūrą ir universiteto bokštą su laikrodžiu. O mano, Jurgos ir Irinos kambarys buvo toks studentiškai mažiukas, kad sustačius lagaminus teko iš naujo pergalvoti žodžio „traffic“ reikšmę ir taikymą. Ir kai viršutinės merginos paklausė, kada pasikviesim į svečius, aš kukliai numykiau, kad labai prašom, bet balius būtų pėsčias ir stačias. Arba dviem pamainom.

Pirmas savarankiškas pasivaikščiojimas – krantinės link. Bangos į molą daužosi, purslai kaip cunamis laksto. Dailūs suoliukai sustatyti, kai kurie – mozaikiniai, su išdėliota šachmatų lenta. Kad nereikėtų neštis – ir kad vėjas nenupūstų. Didžiuliai vazonai su palmėmis. Iškart prieš akis sėkmės džentelmenas Kramorovas išskėstais pirštais: „tam dierevo – vo!“

Kavinėse žmonės sėdi, kaljaną pučia. Ne tik vyrai, bet ir moterys. Pavyzdžiui, prie gretimo stalo sėdėjo kokios keturios: vienos su skarelėmis, musulmonės, kitos vienplaukės, krikščionės, – dūmą traukia, kažką apšneka. Toks „Seksas ir miestas“ a la Beirut.

Galiausiai pasivaikščiodamos priėjome Pigeon’s Rock – mūsiškai, matyt, Karvelių uolą, bet neteko regėti ar skaityti, kad kas verstų. Jeigu kur žemėlapyje vaizduojamos miestų įžymybės, prie Beiruto būtinai bus pridėta ši uola, panaši į jūron pamerktą riestainį. Ir šalia dar viena, mažesnė. Tęsiant konditerinę temą – kaip kyšantis džiūvėsėlis.

Čia pirmąsyk buvom užkalbintos rusiškai. Išsilavinęs arabas labai norėjo užmegzti kontaktą su šviesiaplauke Ligita. Aišku, mes įsižeidėme ir oriai vaizdavome, kad su rusais bei rusų kalba neturime nieko bendra, bet kaipgi neturime, jeigu turime? Toli ieškot nereikia, mūsų grupėje – dvi rusės. Kaip libaniečiai kalba trimis kalbomis iš karto – arabiškai, angliškai ir prancūziškai, taip mes malame lietuviškai, angliškai ir rusiškai. Net nepastebėdamos šito.

Tačiau nesigilinkim. Protingas žmogus puikiausiai supranta, su kokiais stereotipais normali moteris siejama būti nenori.

Tačiau iš esmės jau pirmąją dieną pastebėjome, kad čia – ne Tunisas, vyrai nesikabinėja. Jeigu stoviniuojančias užkalbina, tai tik mandagiai paklausia, iš kur atvykome. Išgirdę, kad iš Lietuvos, pagarbiai linksi galvom. Pasiteirauja, ar patinka čia, ir būtinai pabaigoje priduria: Welcome to Lebanon. Jokių kavų, jokių pasimatymų, jokių „diskaciekų“. Jokių bandymų palaikyti už rankos.

Po pirmojo seminaro Suha pasišauna mus palydėti, tad šoka į džinsus – ir jau klegame siauromis Hamros sektoriaus gatvelėmis. Šaligatviai maždaug tokio platumo, kad einant trise jau reikia daryti viražus pilvu aplink stulpą. Tamsu. Tačiau visai nebaisu. Tarkim, šitaip krykštauti Vilniuje drįsčiau nebent Vokiečių gatvėje, kur šviesu, visi geria alų ir yra maždaug vienodai įsilinksminę. Visur kitur apskritai norėčiau po vidurnakčio neiti.

Beje, jeigu kalbatės su libaniečiu apie tai, ar gatvėse saugu, jam net į galvą nešaus pagalvoti apie kriminogeninę situaciją ir užpuolimus vidury tamsios nakties. Jų supratimu, tas žodis apibrėžia tik karo grėsmę. „Dabar saugu, – tvirtai sako jie, – taip pat kaip Vilniuje“. Suprask, bombos nekrenta.

Šalia, arba Šeimos galva. Fuga Nr. 486

Šalia, arba Šeimos galva. Fuga Nr. 486

Spektaklio konspektas

Užrašė Mindaugas Valiukas

Šį spektaklį vaidina šeimyninis lėlių teatras „Trys mylimos paskenduolės“ (aktoriai Euzebijus ir Zeda Katleriai). Pagal jų šešiamečio sūnaus Gervazo Katlerio to paties pavadinimo pjesę vaikams. Šis kūrinys, pradėtas rodyti kaip kalėdinis vaidinimas darželiuose, ilgainiui labai išpopuliarėjo keliose trečiojo ir penktojo pasaulio šalyse. Rodomas iki šiol.

1 scena

Ponas Q. sėdi prieš televizorių. Ponas Q. prieš televizorių sėdi jau ilgai. Prieš televizorių jis sėdi kokias tris valandas. Kažkas ne taip. Jis paima pultelį, perjungia kanalą. Tada, lyg tam reikėtų kažkokios drąsos, jis perjungia kitą kanalą. Ponas Q. staigiai atsisuka. Nieko. Kažkas ne taip. Gal viskas dėl to, kad dingo elektra? Bet elektros čia niekada nebuvo. Ne. Ponas Q. eina į virtuvę. Kriauklės perlamutras, neplauti indai, dujų balionas, dulkės, lyg saulės laikrodis pasvirusi šluota… bet kažko trūksta. Miegamajame tas pats. Kaip ir vonioj, tualete. Staiga prieš pono Q. akis – plyšys grindyse. Visada buvo, ar nūnai atsirado? Plyšys – beveik skylė – tinkama pragarmėjimui. Ponas Q. pasilenkia, žiūri per plyšį žemyn ir mato keistam blizgančiam rutuly nesiskutusį savo veidą. Tada plaukuota letena su riebaluotu pilku skuduru pono Q. veidą nuo rutulio paviršiaus nušluosto. Ir lieka matine sena oda aptrauktas kaimyno kiaušas. O visai netoliese kitas, – tik ne toks didelis ir ne toks matinis, – kaimynės. Jie choru užverčia galvas ir choru, tik ne unisonu, o sekundos intervalu, kreipiasi į poną Q.:

– Druskos?

– Neuždainuokit man dantų. Žinau aš tą jūsų konservatoriją. Kur mano žmona?

– Jū-sų žmo–na?

– Tik nereikia tų na na! Žmona. Kur ma–na?

Kaimynai susižvalgo tarpusavy, dėbteli į poną Q. kažkaip keistai, tyli, nežino, ką sakyt.

– Grindyse skylė, apačioj jūs. Gravitacija. Ir jei tiesa, ką apie jus pasakoja…

– Su kaimynais mes niekada taip nepasielgtume…

– Aha, žinau aš jus, konservatorius!

– Gal ji išėjo… Pati. Kur nors… Į parduotuvę?

– Į parduotuvę? Be savo kablukų?! Be piniginės? Ir nuoga? Į nudistų supermarketą, ane? Ką verdat?

– Jūs gi žinot, jau penkiolika metų, šeimos verslas, konservai.

– Ką dabar verdat? Mano žmoną?

– Ką jūs, mes jau ketverius metus žmonų neturėjom.

– Nusileisiu patikrint. Leidžiuosi.

Kaimynai stovi, nieko nesako.

– Na tai padėkit, priimkit maneeeee!

Kaimynai stovi, nieko nedaro. Ponas Q. šlumšteli kaip maišas su kaulais ir oda. Prisitrenkia, guli. O kaimynai stovi, nieko nedaro. O kaimynai – ponas Q. mato per vokų plyšelius, girdi viena ausim (kita prilipus prie riebaluotų grindų) – su palengvėjimu atsidūsta. Įdomu – sumaltų mane į konservus tie plikagalviai dainininkai, jei kojas pakratyčiau, jei būčiau be sąmonės? Reikia pašokt, kol nepribaigė. O gal dar paleisgyviaut, pažiūrėt, kas bus? Mals? Nemals? O kaimynai stovi, nieko nedaro. Gal netiki? Tada ponas Q. pašoka.

– Na, rodykit, kas katiluose, kas šaldikliuose, kas ant kablių, stiklainius; mėsą, kaulus.

Ponas Q. nuodugniai išnaršė visą kaimynų šeimyninę skerdyklą: apžiūrėjo galeriją stiklainių, kaulų malkinę (ką jie su kaulais daro?), kaukolių aulą, akių obuolių podėliuką, tačiau nei visos, nei gabalais žmonos niekur nebuvo. Tai gerai.

– Tai aš jau eisiu. Tiksliau – lipsiu, nes butas užrakintas iš vidaus. Raktas duryse. Kilstelkit mane!

Kaimynai mielai iškėlė ir dar apdovanojo poną Q. mažyčiu konservų stiklainėliu. „Lakštingalų liežuvėlių paštetas“ – perskaitė ponas Q.

– Tik čia ne tai, kas parašyta. Lakštingalų liežuvėlių paštetas neegzistuoja – bandėm virt. Nieko nesigavo. Tai nurinkom kirmėles nuo supuvusios arklienos ir pabandėm iš jų. Delikatesas. Ir be jokių E. Visi giria. – Kaimynas užčiaupė kaimynę argumentu „jis neturi laiko tavo plepalams“. Ponas Q., grįžęs į savo asketišką virtuvę, nepalyginamai skurdžią maisto atliekų atžvilgiu, išgirdo apstulbusio kaimyno retorinį klausimą: „Tu su juo flirtavai?!“ Ten, apačioj, įsiplieskė mūšis (gerai, kad visi jų indai metaliniai), bet atidarius „Lakštingalų liežuvėlių pašteto“ indelį pasklido tokia smarvė, kad ponas Q. užsikimšo net ausis. Jo akys ašarojo. Jis verkė. Buvo labai skanu. Ir baisu. Ir neramu. Ir visaip kaip kitaip negera. Dingo pono Q. žmona.

2 scena

Kaimynai jau nebesimušė indais, jie arba dirbo, arba mylėjosi, tą išdavė ritmingas vis greitėjantis barškesys. Viena kitą mylinčios pavydžios riebaluotos kaukolės. Ir staiga ponas Q. prisiminė poną Š. – didį mėgėją paflirtuoti. Ponas Q. čiupo telefoną, tik iš trečio karto surinko numerį. Ragelio niekas nekėlė, autoatsakiklyje pasigirdo: „Jūs paskambinote geriausiam savo draugui ponui Š. Atsiliepti negaliu, nes esu užsiėmęs. Pagarbiai – geriausias Jūsų draugas ponas Š. Be to, jei neturit darbo pasiūlymo, eikit nachui“. Ponas Q. metė ragelį, kurio kriauklėje ilgai dar aidėtų reverberizuotas „nachui“.

Ponas Q. beldė į duris, kol jam buvo atidaryta. Ir, matyt, tik todėl, kad jų neišlaužtų.

– Gal galėtumėt vėliau, aš esu labai užsiėmęs…

– Ar žinote vienintelę pateisinamą priežastį nekelti ragelio?

– Be abejo, vienintelė priežastis nekelti ragelio yra seksas.

– Geriausias draugas. Klasika. Kur ji?

– Kas?

– Per šakas! Kur mano žmona? Kurią jūs dulkinat.

– Aš nieko nedulkinu…

– Jūs pažiūrėkit į save veidrody. Nuogas. Prakaituotas, uždusęs. Kilimą nepaskrendantį pluncijat (dulkinat)?

– Aš užsiiminėju joga.

– Taip suprakaitavęs? Bandot sau pačiulpti?

Jie susimuša. Kaunasi, kaip gali tik geriausi draugai. Ponui Š. išlupama akis. Ji švytuoja tik ant gyslų.

– Aš mylėjausi su jūsų žmona. – prisipažįsta ponas Š. Ponas Q. tik tada liaujasi lupti jam antrąją akį. – Bet tai buvo prieš n metų…

– Taip seniai? – po ilgos pauzės. – O joga tikrai padeda?

– Gelbsti nuo nedarbo. – bando įsimontuoti atgal akies obuolį. Nesiseka. – Rengiausi emigruoti, bet dabar su tokia akim… Kas man darbą duos?..

– Niekas ten jums į akis nežiūrės. Jums gerai, galite paprasčiausiai susikraut daiktus ir išvažiuoti, jūsų niekas nelaiko. O aš negaliu. Turiu sūnų. Žmoną. Kažkur…

– O gal jinai emigravo? Tai dabar labai madinga ir užkrečiama. Aš pats buvau užsikrėtęs. Dabar teks atsikrėst, palaidot viltis išvysti svečias šalis bent viena akim.

– Vieną ir teturit.

– Bet liksiu čia. Gal invalidumą duos. Kokią man grupę duotumėt iš akies?

Ponas Q. prieina, įdėmiai apžiūri geriausio draugo kadaruojančią akį. Dukart ją sprigteli.

– Atrodo baisiai. Pabandykit į kastingus pavaikščiot. Kine tokių gali prireikti. Zombius vaidintumėt. Grimui sutaupytų. O mano žmona negalėjo emigruoti. Ji nekalba kitom kalbom. Tik nežinau kodėl, ar kad nemoka, ar iš principo. Ir jos visi dokumentai – va.

– Kokia moteris… – Ponas Š. stebeilijasi į nuotrauką dokumente. – Kokia moteris!

Ponas Q. duria pirštu į sveikąją bičiulio akį. Išeidamas teištaria: „Dvi luošos sesutės per kalnelį nesueina“. Bet savo balso neišgirsta, nes jį nustelbia pono Š. staugimas.

3 scena

Ponas Q. klajojo gatvėmis, kurios siaurėjo, jų srovė pamažu darėsi vis drumzlinesnė; praeivius ji nešė lyg nuorūkas žemyn. Ponas Q., kaip ir kitos nuorūkos, nieko negalvojo ir leidosi nešamas. Čia niekas negalvojo. Čia galvojo srovė. Srovė kiekvienai nuorūkai rasdavo jos vietą, jos šiukšlinę, jos likimą. Priešintis beprasmiška. Ponas Q. bjaurėjosi drumzlėmis ir atliekomis, bet srove pasikliovė. Jis čia neturėjo svarių argumentų. Jis čia tebuvo prie gliaumėto kranto plakama nuorūka. Lojali nuorūka. Kuriai už lojalumą bus atsidėkota…

Pono Q. uostu tapo akligatvis, kuriame vyko aktyvi prekyba kvaišalais ir godus jų vartojimas. Vartotojai būdavo tokie pavargę, kad vartodavo vietoj, tačiau tai visai neglumino prekeivio, auksaplaukio kokių trylikos paauglio mėlynom akim. Vaikis kaip trylikametis Kristus, gydantis pervytusias bulves, – taip atrodė jo pacientai (klientai). Ponas Q. stebėjo šią kvaišalingąją liturgiją neatitraukdamas akių nuo mažojo Jėzaus akių.

– Tavo akys kaip motinos.

– Kaip tu mane radai?

– Srovė atnešė.

– Ko tau reikia?

– Tavo motina dingo.

– Kaip Merė Popins. Tik ji ne Merė Popins. Taip jai ir reikia. Tai kūrvai (pyp pasako kitas aktorius).

– Kokia leksika… Čia visi pas jus tokie… poetai?

– Ir tu, tėti, esi kūrva (pyp pasako kitas aktorius).. Dink ir tu.

– Aš dingsiu, tik norėjau paklaust, gal matei ją.

– Tikiuosi niekad nepamatyti. Kaip ir tavęs.

– Ji labai išgyveno tavo… pabėgimą. Ji tavęs ieškojo. Sakau, gal surado?..

– Pabėgimą?! Jūs gi mane išvarėt. Jūs mane išmetėt nachui (pyp pasako kitas aktorius)… Išspriegėt kaip nuorūką.

– Bet tu pats dėl visko kaltas… Neklausei tėvų, neruošei matematikos namų darbų ir gėrei sidrą…

– Tai buvo tik vieną kartą!

– Du.

– Vieną! (jie kartoja tai x7)

– Neatsikalbinėk. Amžinai atsikalbinėji. Mane labiausiai ir užkniso tie atsikalbinėjimai. Atsikalbinėja ir atsikalbinėja. Tie burbėjimai. Ir amžinai nepatenkintas. Kaip mergaitė tu kažkoks. Kaip ne vyras. Ir tas knygas… Skaito ir skaito, skaito ir skaito. Valgydamas skaito, duše skaito, šikdamas skaito, tenisą žaisdamas skaito! Aš sakau, kaip jis tenisą išmoks žaist, jeigu žaisdamas skaito. Kaip jis, blet, tenisą išmoks arba ledo ritulį. Aš dar suprasčiau detektyvą, nuotykių, kur tau – Šekspyrą blet (pypt), Džoisą, blet (pypt), Čechovą ir Charmsą… Ar tu žinai, kad tas Šekspyras gal nė vienos eilutės nėra parašęs? To Šekspyro gal net išvis, blet, nėra buvę! O „Uliso“ viso, nuo pradžių iki galo, niekas nėra perskaitęs!, blet. Dieną naktį, naktį dieną. Skaito ir skaito. Kai pradėjai nuo vienerių… Motinai gėdą stotelėj padarė! Nupirkom tau žinduką, o naudojimo instrukcijos mūsiškai nėra, tik angliškai ir kiniškai. Aš tai nemoku. Sakau, kišk tu tą soskę, ir viskas. O jinai bando, slebizuoja, hieroglifus orientalistė perskaitys, matai. O tu paimi ir išverti tą instrukciją. Pienburnis varvanosis. Motina verkia, prieš visą stotelę… Argi kultūringi žmonės taip elgiasi? Tai tu pasivesk į šalį ir išversk, kad niekas negirdėtų. Nuo gimimo aišku buvo, kad monstras gimė. Gėda, ne vaikas. Devynerius metus kentėm. Devynerius ilgus metus… Motina dar gal būtų ir ilgiau kentus… Sakau, gal surado. Neužmiršo tavęs, vis paverkdavo periodiškai. Eisiu ieškot, sako, negaliu.

– Nesurado, nesurado. Ketverius metus nemačiau. O kad dingo, tai nesistebiu. Kas su tavim galėtų gyvent? Su tavim dirbtinis fikusas nuvystų. Bibys (pypt) plastikinis nusileistų. Kai tave šiandien pamačiau, pagalvojau, kad matau vaiduoklį.

Pagal visą logiką tu negali būt gyvas. Motina tave turėjo užmušti. Laiku jūs mane išvarėt/aš pabėgau. Kažkas būtų miręs. Aš/jūs… Taip ir matau tą didelį virtuvinį peilį. Visą kruviną. O dabar dinkit. Dinkit, vaiduokliai, šmėklos! Nes aš jus abu užmušiau.

Berniuko monologą jau kurį laiką stebi policininkas. Bloknotukas, rašiklis kairėj rankoj. Ir bananas, savo vietoj.

– Ką jūs užmušėt, jaunikaiti?

– O koks jūsų reikalas? Jūs iš žmogžudysčių skyriaus?

– Ne, iš narkotikų.

– Nu tai ir nelįskit ne į savo sferą, jei žmogžudystėse diletantas.

– Aš jo nepažįstu! – išsižada ponas Q. sūnaus.

– Tėvo šmėkla manęs nepažįsta… Nekeršysiu už tave.

– Ką stumdai? Čia jau mano sfera. Va blėkutė (rodo ženklelį).

– O ko reikia?

– Aš jo nepažįstu!

– O ko turi?

– Metamfetamino.

– Ko? Kas tas y?

– Tu ką, nematei „Breaking bad“?

– Atsiprašau, telikas sugedo. O nuo to metamfetamino kaip su libido?

– Siaubingai gerai. Bet jei tu pedofilas, tai nieko neparduodu ir priedo dar užmušu. Nors būna tokių metamfetamininių čiulpinukų. Blondinėms ir vaikams labai patinka.

– (Tėvas) O dieve… Aš jo nepažįstu!

– Ne, aš nuobodybė natūralas. Man tris gramus. Čia viskas dėl žmonos… Jos jau seniai nebejaudina mano bananas (pypt). Tai vis bandau kažką naujo… Heroinas jau nebeveikia. Šakės…

– Jums gerai, o mano žmona išvis dingo.

– Kreipėtės į policiją?

– Ne. O padėtų?

– Ne.

– (Tėvui) O dabar dink iš čia, kekše (čia pypsėt reikia? – ne, čia ne keiksmažodis, – bet vis tiek negražus žodis. – Užtai koks puikus daiktas. Aktorių svarstymai). Linkėjimai mamai.

– Ačiū.

– Perduok, kad jinai kekšė.

Ponas Q., ištrūkęs iš dugno, dugne suradęs seniai matytą sūnų, bet neradęs žmonos ir iš sūnaus apie ją nieko naujo nesužinojęs, guodėsi tuo, kad paieškų ratas tapo mažesnis. Bet kad jis dar labiau susitrauktų reikėjo geros idėjos. Kur ieškoti dabar?

4 scena

Dvi merginos gatvėje. Viena sako:

– Imk, patrauk.

– Mane paima ir patraukia, – abi juokiasi. Užsirūko.

– Girdėjai, Mariją vakar maniakas nužudė. 44-a.

– Taip jai ir reikia. Buvo tikra

kekšė.

– Nevaryk ant kolegų. Pati gi kekšė esi.

– Marija buvo visiška kekšė.

– Kas čia dar visiška kekšė – didelis klausimas.

– Jo, čia gali nuspręst tik profesionalai. Koks jūsų talentas? Aš kekšė. Mes tuoj pažiūrėsim. Prašom, – juokiasi abi.

Viena jų staiga dingsta. Kažkas blykst, kažkas drykst ir t.t. antram plane. Kita žvalgosi, tada sako:

– Na ir būk tu dingusi, o man nusišvilpt, – apsižvalgo, numoja ranka, įsikiša ausines, pasileidžia muziką ir eina prie medžio. Atsitupia ir nusišvilpia.

Beniūniuojant jai iš nuogo užpakalio atsėlina ponas Kęstutis su barzda ir peiliu. Barzda ant veido, peilis kairėje. Kęstutis labai laimingas, galėdamas išbraukti iš gyvųjų sąrašo dar vieną prostitutę (46-ąją, kitos 2 moterys buvo vienuolės ir šios klaidos, nedovanotino tragiško apsirikimo Kęstutis sau niekaip negali atleisti, – užsimiršimą jam teikia tik uolus, nuodugnus žudymas ir folkjazz improvizacijos arfa tųdviejų vienuolių gimtojo kaimo užeigoje „Trys mylimos paskenduolės“), prieš tai ją pagąsdinus, pašiurpinus savo kultiniais garsiukais ir judesiukais. Tačiau autorinės Kęstučio išraiškos priemonės lyg į betoninę sieną atsimušė į nuogą kekšės subinę. Mergina įterpė stringus atgal į jų vietą, atsistojo tiesi kaip lendrė (pypt) ir net neatsisukusi pasišalino, palikdama poną Kęstutį vaidinti… medžiams, žolei, paukščiams rudeniniams…

Ponas Q. išvydo susitraukusį, susisukusį kaip sena varpa kūkčiojantį šniurkščiojantį žmogelį. Jis iškart pažino garsųjį maniaką (ponas Q. buvo užkietėjęs jo fanas, net yra parašęs jam ilgą, kupiną susižavėjimo užšifruotą laiškutį, bet atsakymo, kuris buvo irgi užšifruotas ir atrodė taip – tiesiogpadaryktai, – įskaityti nepajėgė. Bet tai dar labiau sukurstė aklo susižavėjimo liepsnas). Kas maestro taip įžeidė? – susirūpino ponas Q. Ponas Kęstutis viską papasakojo rūpestingajam praeiviui. Kęstutis buvo ištiktas giliaus šoko. Jo atlikimo sistema visada veikė puikiai, įspūdingas aukų sąrašas kalbėjo pats už save. O čia viena nedėkinga, neišprususi kekšė neįvertino, įžūliai ignoravo jo talentą. Kęstutis prisipažino, kad širdies gilumoje su siaubu laukė šios akimirkos, bet kad ji ištiks taip greitai… Dar Kęstutis pagrasino, kad jei dabar per 3 minutes negaus pagrot arfa folkjazzo arba bent symphoambiento (pypt), jis už save neatsako ir gali įvykti kažkas siaubingo. Ponas Q. suprato, kad taip ir bus, todėl veikti privalėjo labai greitai, galgi net žaibiškai.

– Ar buvote sutikęs šiandien juodaplaukę mano amžiaus moterį?

– Ką reiškia sutikęs?

– Išbraukęs…

– Gražiai pasakėt… Taip, tris.

– O dieve!

– Klausau? – bet niekas neišgirdo.

– Šiandien gera diena. Buvo, iki tos uogos su subine nuoga… Už ką man tokia bausmė?.. – ponas Q. kitu atveju būtų labai mielai pasiklausęs visokių smulkmenų iš maniakų gyvenimo, bet trys minutės seko…

– Ji buvo brunetė su žilų plaukų sruoga.

– Ne.

– Buvo, buvo. Ir nesidažė tos durnos savo sruogos.

– Nemačiau tokios. Sruoga? O ką, visai gražu. Tokią galvą aš gal net virš židinio pasikabinčiau savo slaptam butely. Tokios galvos nesimėto. Raritetas… Tikėkimės – rytoj… – kaip įdomu, galvojo ponas Q., kitu atveju gal įsiprašytų ir į svečius, arbatos pas kumyrą, pamatytų trofėjų kolekciją… bet laikas, šlykštynė, bėgo kaip barbitūratų pripumpuotas kurtas…

– Jei jūs tokios nesutikot, tai yra šansų, kad ji gyva?

– Manau, taip.

– O kaip jūsų kolegos?

– Matote, šiandien sekmadienis, o dalis mano kolegų maniakų yra pavyzdiniai šeimos žmonės, savaitgalius leidžią griežtai su žmonom, vaikais ir jų tais labradorais redriveriais, kerpa savo pieveles, ant grotelių iš mėsos daro anglį; kiti – uolūs katalikai arba žydai, tai sekmadieniais jiems dirbti – šventvagystė. Tik aš vienas plušu, nes esu suknistas ateistas darboholikas… – Kęstutis būtų dar ilgai kalbėjęs, Ponas Q. tai jautė, bet trys minutės seko, todėl jis atsiprašė, pasiskundęs prostatos niekšybėmis, ir pasišalino. „Šiltas žmogutis, – pagalvojo ponas Kęstutis, – gaila, kad jį nusinešė prostatos niekšybės. Būčiau pavaišinęs jį arbata „Žemuogių pievelė“, parodęs pašto ženklų kolekciją su naktinėmis plaštakėmis, kekšių iškamšas, užleisčiau mėgstamiausią savo plokštelę savo slaptam butely… Ir ką gali žinoti, kas ten būtų toliau…“

Arfą ponas Kęstutis išvydo bordelio vitrinoje, dar beprasidedant jo rūstybės priepuoliui, kurio metu jis rengėsi apversti špižinę šiukšliadėžę parke, jei pavyks, jei pakaks jėgų, nes sunki, o ir nelengvos darbo paros būta (apversta šiukšliadėžė būtų it koks Dada ready made artefaktas – Kęstutis seniai svajojo leisti sau tokią bravūrą, bet susidurdavo su tokiais barjerais, kaip įgimtas kuklumas, etiketo paisymas, stuburo išvarža bei visuomenės nuomonė – o jei nesupras, o jei palaikys vandalizmo aktu?!) ir, pasibeldus kam nors į duris, – pabėgti. Tiesa, arfoje trūko dalies stygų – jos buvo išimtos specialiai, kad striptizo šokėja per tą tarpą galėtų landžioti šokdama. Nebeilgai ji niekins muzikos instrumentus! Čia gi arfa, karve tu! Ji bus… 47-a. Ne, ji bus 48-a. Skaičiaus „47“ pono Kęstučio sistemoje nebebus. „47“ bus kenotafas.

5 scena

Atsitiktinai – dideliam mieste surasti savo žmoną… Čia ne uždavinys, čia fantastinės novelės pavadinimas, galvojo ponas Q. Surasti sūnų kitas dalykas, kad ir šimtą metų nematytą, nežinant, kaip jis dabar atrodo, ar išvis gyvas… Bet sūnus yra sūnus, sūnus yra bendras kraujas, kurį galima išgirsti, sūnus – giminaitis, vienintelis giminaitis, – o žmona? Žmona – jokia giminė. Visiškai svetimas žmogus… Tai kaip tuomet ją suieškoti?

Bent jau nuo Kęstučio rūstybės priepuolio nutolau per šūvio atstumą. Jei sprogęs išsitaškytų įtūžio skeveldrom – nekliudytų…

– Kukū! – išgirdo ponas Q. moterišką balsą ir iškart sumojo, kad tai nei žmona, nei gegutė, nors abi jo vardą žinojo puikiai. – Ar čia yra vyrų? Kukū!

Tada ponas Q. išvydo ją.

– Man padangą nuleido, galėtumėt pakeisti ratą? – kreipėsi į jį Graži Moteris. Pono Q. kairioji koja įaugo į žemę, kita tuo metu, ieškojo jėgų sprukti. Tas galūnių konfliktas įvyko todėl, kad ponas Q. negalėjo atitraukti akių nuo Gražios Moters, bet turėjo tai padaryti, kad paspruktų, nes nemokėjo pakeisti rato. Bet, atrodo, buvo jau vėlu.

– Ku? – ponas Q. pagautas nuleido akis, kreiptasi į jį. – Ponas Ku?

Ponas Q. pakėlė akis. Iš kur ji žino mano vardą?

– Kaip jūs mane pavadinote?

– Ponas Ku.

– Mano vardas Q.

– O koks skirtumas? Skamba tai vienodai. O ko taip išsigandai? Dar neišmokai pakeisti rato? Gal dar nori pasakyti, kad per tiek laiko neįsigijai automobilio? O mano tai tas pats… – Graži Moteris prieina prie jo, įdėmiai žiūri į akis, – Tai kur buvai? Sėdėjai kalėjime.

– Aš nesėdėjau jokiam kalėjime…

– Tai kur tu buvai šitiek metų?

– Tikrai ne kalėjime.

– Bet žiūri į mane kaip ką tik paleistas kalinys. Tavo geriausia savybė. Eiman pas mane ant galinės sėdynės, aš tau viską priminsiu.

Ponas Q. žinojo tiksliai, kad:

1. Graži Moteris nėra jo žmona.

2. Jis nepažįsta Gražios Moters, nes gražių moterų bijo.

Ponas Q. buvo beveik įsitikinęs, kad ši moteris yra prostitutė ir tokiu būdu vilioja klientus. Tačiau jis niekaip negalėjo atsispirti kvietimui ant galinės sėdynės. Ponas Q. nusprendė, kad per daug atsitiktinumų ir reikia viską pačiupinėti nuodugniau.

Automobilis buvo matytas. Bet jie visi vienodi, pagalvojo ponas Q. Jiedu atsisėdo ant galinės sėdynės. Galinė sėdynė taip pat jam pasirodė pažįstama. Bet ir jos visos vienodos…

Graži Moteris ėmė daryti tai, kas visada labai patiko ponui Q. Viskas būtų buvę puiku, jei Graži Moteris būtų darius vien tai, kas labai patinka ponui Q. Bet ji vis prašnekdavo apie ką nors, pavyzdžiui:

– Kaip suprantu, per tą laiką, kai nesimatėm, nepraturtėjai.

– Nei draudimo negavai?

– Nei palikimo?

– Gaila.

– Man labai praverstų…

– Procentas už nelaimingo atsitikimo idėją.

Ponas Q. išsprogino akis. Graži Moteris tai pastebėjo:

– Tai visgi tau pavyko?! Norėjai nuo manęs nuslėpti? Nepavyks, matau tave kiaurai.

– Bet kas gi tau darosi?

Ponui Q. ėmė svaigti galva. O gal čia tik pro langą atgal bėgančio horizonto kaltė? Dežaviu. Su juo tai tikrai kažkada yra buvę.

– Gaidy, tu vėl rankinį nuleidai! – staugė įpykusi Graži Moteris. Bet įpykusi ji jau nebebuvo graži.

– Mano mašinytė… Atleisk, mažule, šitas idiotas vėl tave sudaužė, – susiėmusi galvą kalbėjo vėl Graži Moteris, didžiuliam, nevaldomam nuo didelio kalno atbulom riedančiam džipui.

6 scena

Sveiki visi. Aš esu bobutė. Malonu jus pasveikinti atvykus į spektaklio vidurį. Naudodamasi šia proga noriu pakalbėti apie senų žmonių problemas, nes šiame spektaklyje apie jas nebus kalbama. Taip pat perduoti linkėjimus Valdemarui.

Va mes niekada nebuvom tokios kekšės, kaip dabartinės moterys ir merginos. Nu visko būdavo ir mūsų laikais, ir pasiutusios buvom, raganos ir viską, bet kad taip… Prisiregistruoju pažinčių portale, noriu susirasti draugą neįpareigojantiems santykiams, o ten pilna mergų, ir visos jos ieško sponsorių. Masiškai. Kol aš išsiaiškinau, ką reiškia tas ieškau sponsorių… Dievulėliau… Man tokių dalykų pasiūlė… Ir aš supratau… Nu ir ką reiškia tas sponsorių ieškojimas? Jūs, padorūs žmonės – neatspėsit! Ogi prostituciją. Jos už tai nori pinigų. Nu kūrvos jos, suprantat?! Iškrypėlės mūsų mėlynakės. Išsigimėlės mūsų geltonkasės. Netikit? Užsidarykit savo kiaute ir nieko nenorėkit žinot, labai tipiška. Sakau, Sodoma Gomora, bliamba, kažkokia. Nu gerai, ir mums traukdavo:

– Mergužėle, griūk į ravą, aš pasmailinsiu noragą.

– Mergužėle, griūk į ravą, aš pasmailinsiu noragą.

Bet mes tame rave tą noragą smailindavom ne už atlygį, o iš entuziazmo! Girdit? Ir nerėkaudavom kaip tos iš tinklalapių su daug iksiukų, nevaidindavom ir nieko neimituodavom. Mes dainuodavom! Bet kaip mes dainuodavom! Norit išgirst, kaip mes dainuodavom rave smailindamos noragą? Gerai: Aaaaaaaaa-oooooooooo-uuuuuuuuuuuu…Mhhhhhhhhh etc.

Ir dar viena problemėlė. Aš žinau, kodėl vyrai nekenčia savo žmonų motinų – uošvių, jie dažniausiai teisūs, kad trokšta jų mirties. Bet pačios dukros… Jos perima šią bauginamą tendenciją. Mūsų mylimos geltonkasės šatenės dukrelės, ką jos nūnai pamilo pirkti? Ogi bobučių traiškykles – džipus. Tik ir girdžiu – nepatikėsi, nusipirkau džipą. Tada girdžiu – džipas partrenkė bobutę. Įsivaizduoji, pirkau džipą. Tada girdžiu: bobutę partrenkė džipas, partrenkė bobutę džipas, hameris bobutę sutraiškė nafig.

– Vien bobos dabar už džipų vairų – vieni kablukai ant visureigių šiknų.

– Vien bobos dabar už džipų vairų – vieni kablukai ant visureigių šiknų.

Vien bobos (gal džipai joms kiaušus atstoja?). O iš kur džipai? A? Iš sponsorių. Suprantat? Prisičiulpia babkių, nusiperka džipų ir traiško… Kūrvos dukros traiško savo nelaimingas sengalvėles. Kur mes atėjom? Ką tai reiškia? Ar jos tampa kūrvom, kad užmuštų savo kūrvas, t.y. nelaimingas motinas, ar jos bekūrvaudamos taip degraduoja, kad pradeda traiškyt savo kūrvas, t.y. savo nelaimingas motinas? Va kur klausimas… Va kur klausimas.

Pavydžiu vyrams. Jie visada miršta kažkaip gražiai, elegantiškai – iškrenta per viešbučio langą, užspringsta vėmalais, paskęsta baloje iki kelių arba plaukiodami jachta be gelbėjimosi liemenės – tai taip vyriška, romantiška… O mus traiško džipai. Jokios poezijos. Tik proza, proza, proza. Gležnus bobučių pečius traiškanti kasdienybės proza. Bobučių kaulais grįsti kasdienybės prozos džipų keliai nežinomi…

Atvažiuoja džipas… Atrodo, ate…

Trys vienatvės ir balastas

LITERATŪRA ŠIANDIEN
www.durys.daily.lt
Sudarytojas Gintaras Grajauskas
grajauskas@gmail.com

Trys vienatvės ir balastas

Romualdas Granauskas. Trys vienatvės. Novelių romanas.

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2011. 192 p.

Dainius Vanagas

Šiandien korektiškas ir delikatus skaitytojas, susidūręs su prėską įspūdį paliekančia knyga, idealiu atveju turėtų jaustis lyg parduotuvėje, kai į vežimėlį per klaidą įkrenta svetimo skonio delikatesas – etinis ar estetinis svetimkūnis. Tuomet reikia galantiškai („ak“) nustebti, padėti nepageidaujamą produktą atgal į lentyną ir švaria sąžine judėti toliau – be kritikos, be pasipiktinimo, apsipirkinėjimo ritualą pasišviečiant vien sterilios tolerancijos liepsna. Štai nepriekaištingas taikios, nugludintos bendruomenės vaizdinys. Tačiau visuomet atsiranda šmikių, neperkalbamų reakcionierių, kuriems pagalių kaišiojimas į ratus labiau siejasi su kuriamąja, ugdomąja nei su ardomąja veikla.

Antai tokie žmonės greičiausiai sakytų, kad naujausias Romualdo Granausko kūrinys, novelių romanas „Trys vienatvės“, yra žemiau jo galimybių ribų. Drąsesni netgi pridėtų, kad šis kūrinys apskritai yra žemiau kokybiškos, skaitytinos, rekomenduotinos literatūros ribų. Ir, tiesą sakant, piktintis tokia pozicija nėra pagrindo.

„Trys vienatvės“, nukeliančios skaitytoją į įvairius sovietinės tikrovės užkaborius, yra pramoginis, vietomis neišradingai absurdiškas, vietomis absurdiškai neišradingas skaitalas, kuriame dailiai, tačiau neypatingai fiksuojama žmogaus genezė. Tai knyga, kuri perskaitoma per vakarą, kuriai nereikia tylos, pasiruošimo, pertraukų, kad mintys lyg dulkės kilimą išpurčius chaotiškai pakiltų iki debesų, o po to lėtai sugultų į savo – tačiau jau naujas – vietas. Nei kilimo, nei galvos ši knyga nepapurtys. Na, nebent kilimą, jei tvarkant namus į situaciją bus pažvelgta kūrybiškai.

Paskutinioji novelė, taip ir pavadinta – „Trys vienatvės“, parašyta išties meistriškai, įtaigiai (jau vien ko vertas šuns akis skubiai, kol neatėjo Šeimininkas, kapojančio varno paveikslas), taip tik įrodydama, koks milžiniškas kūrybinis potencialas tebeslypi R.Granausko aruoduose. Tik kam reikalingas kitų devynių novelių balastas? Kad į rašytojo karą už palankesnę produktyvumo statistiką būtų mestas naujas, šviežias kareivis? O gal kad dar sykį būtų pademonstruota totali nemeilė fikcijai, kuri lietuvių rašytojų prozoje, ypač vyresniosios kartos, jau ir taip yra pasiekusi grėsmingus rodiklius? Gerokai prasmingiau buvo išleisti vienos novelės brošiūrą, ir dabar, užuot griebęsi už galvų, galėtume su džiaugsmu mėgautis puikiu kūriniu.

Nepaisant jau kelis šimtmečius žmoniją purtančios racionalizacijos, mūsų sąmonė vis dar pilna mitinių prietarų, kadangi Pavardės tebekuria Stebuklus: jei tokią knygą į leidyklą – bet kokią leidyklą – atneštų nežinomas pradedantysis, jam, be abejo, būtų mandagiai parodytos durys, o dabar štai, guli R.Granausko knygutė ant stalo ir kvatotis, kad yra išspausdinta, nustoti negali.

Kaip vienas ryškiausių knygos požymių pažymėtinas jos nepriekaištingas atitikimas naujausiam mados klyksmui. Novelių romanas „Trys vienatvės“ be didelio sąžinės graužimo galėtų būti išimtas iš grožinės literatūros lentynų ir perkeltas į šiandien lūžtančius nuo pertekliaus memuarų, autobiografijų ir dienoraščių skyrius. Net netaikant skrupulingos lyginamosios analizės, akivaizdu, kad visose novelėse, išskyrus „Tris vienatves“, pasakotojas yra pats rašytojas, o tekstai prisodrinti jo buitinio ir kūrybinio gyvenimo detalių – būtent autentiškumas paralyžiuoja šią knygą. Galbūt tai apskritai ne knyga, o duoklė gerbėjams, tarsi suvenyras ar fano marškinėliai su užrašu ant nugaros „Granauskas“ už ilgametę ištikimybę ir dėmesį. Tokia interpretacija būtų galima ir užbaigti; bangos baloje nurimtų ir būtų galima laukti kitų šio garbaus ir puikių kūrinių praeityje autoriaus tekstų, jei ne viena detalė, liečianti visą lietuvių literatūros padangę.

Tai, kad novelių romanas „Trys vienatvės“ nominuotas 2011 m. Metų knygos rinkimams, yra neabejotinas nonsensas ir kompromituoja pačių rinkimų vertę. Arba dar blogiau: demonstruoja, kad nėra iš ko rinktis, kad per metus Lietuvoje neatsiranda net penkių išties originalių kūrinių, nors šia versija, tiesą sakant, labai nesinori tikėti. Taigi problema veikiausiai slypi atrankos ir rinkkodaros procesuose. Gerą, žinomą pavardę visuomet lengviau parduoti, o dar jei kolegos, seni pažįstami, palaiko, tai estetiniai, meniniai kriterijai apskritai pašalinami iš scenos.

Vyresnioji rašytojų karta, lietuvių literatūros ledlaužiai, turi minusą – visos vyresniosios kartos turi: jie vieni kitus puikiai pažįsta ir demonstruoja besąlygišką lojalumą (tai puikiai iliustruoja Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos knygų pristatymai, į kuriuos susirenka iš esmės tik pristatomos knygos autoriaus bičiuliai ir kolegos. Liejasi vien meduoti žodžiai ir panegirikos upeliai; galima pagalvoti, kad tiesiog neįmanoma, na, tiesiog protu nesuvokiama, jog koks nors autorius, kurį spausdina ši leidykla, galėtų rašyti prastai ar prasčiau nei kadaise). Dėl anksčiau išsikovotos pagarbos, solidarumo, korektiškumo vyresniosios kartos autoriai daug ką nutyli. Juk ir prie vieno stalo turbūt ne kartą sėdėta, ir butelio, tikėtina, būta, apie vyrus, moteris kalbėta – tokios sentimentalios detalės draugystės ryšius užmezgusių kolegų akyse papuošia bet kurį kūrinį, sukuria visai kitą, intymią vertę, kuri, deja, yra pasiekiama tik mažai išrinktųjų grupelei. O kitiems lieka plika, sausa knyga, kurios negali išgelbėti, „ištempti“ jokie prisiminimai, vizijos ar asmeniškas rašytojo pažinojimas, mat jie neprivilegijuotam skaitytojui neprieinami. Ir puiku, nes su literatūra tai neturi nieko bendra. Tokioje mažoje šalyje kaip Lietuva, kur rašytojų ratas yra labai siauras ir glaudus, bet kokiems estetinių mokyklų susirėmimams ar bent jau minimaliai trinčiai kelią užkerta draugysčių ir neišvengiamo artumo perteklius. Todėl natūralu, kad neretai rašytojo, kalbančio apie kurį nors savo kolegą ar naują jo knygą, klausymas ima panašėti į L.Brežnevo ekonominių ataskaitų skaitymą. Tik tokiomis antiliteratūriškomis machinacijomis galima paaiškinti „Trijų vienatvių“ nominavimą 2011 m. Metų knygos rinkimams.

Žinoma, jaunoji karta taip pat turi minusą – visos jaunosios kartos turi: jai nėra ką prarasti, jos dar nesuvaržė įsipareigojimai, draugystės, postai, titulai ar padėtis; savo „kalbėjimo“ ir nuoširdumo pertekliumi ji kompensuoja vyresniųjų tylų status quo suokalbį. Tiesiog idiliškas vaizdelis, kai jauniesiems autoriams ką nors leptelėjus apie autoritetą, vyresnieji pasipiktina ir su kartėliu šnabždasi tarpusavyje, esą jaunimas visai jau nieko nebegerbia. Ir ačiū Dievui, sušuktų žmogus, kuriam rūpi gyvenimas, nes taip veikia Istorija. Be to, ateis metas, kai tie patys karštakošiai turės ginti savo tradiciją nuo naujų, kraujo ištroškusių pradedančiųjų. O kol kas panašu, kad jauniesiems kūrėjams, kaip kad rodo keletas spaudoje jau pasirodžiusių recenzijų, novelių romano „Trys vienatvės“ vertė yra labai abejotina.

O galbūt polemika apie literatūros kūrinių vertę šiandien išties jau turi reakcijos prieskonį? Juk derėtų nepamiršti, kad gyvename parduotuvėje: blogų knygų nebūna, vien neteisingai jas pasirinkę skaitytojai. Smagūs laikai atėjo, ar ne?