LITERATŪRA ŠIANDIEN
www.durys.daily.lt
Sudarytojas Gintaras Grajauskas
grajauskas@gmail.com
Trys vienatvės ir balastas
Romualdas Granauskas. Trys vienatvės. Novelių romanas.
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2011. 192 p.
Dainius Vanagas
Šiandien korektiškas ir delikatus skaitytojas, susidūręs su prėską įspūdį paliekančia knyga, idealiu atveju turėtų jaustis lyg parduotuvėje, kai į vežimėlį per klaidą įkrenta svetimo skonio delikatesas – etinis ar estetinis svetimkūnis. Tuomet reikia galantiškai („ak“) nustebti, padėti nepageidaujamą produktą atgal į lentyną ir švaria sąžine judėti toliau – be kritikos, be pasipiktinimo, apsipirkinėjimo ritualą pasišviečiant vien sterilios tolerancijos liepsna. Štai nepriekaištingas taikios, nugludintos bendruomenės vaizdinys. Tačiau visuomet atsiranda šmikių, neperkalbamų reakcionierių, kuriems pagalių kaišiojimas į ratus labiau siejasi su kuriamąja, ugdomąja nei su ardomąja veikla.
Antai tokie žmonės greičiausiai sakytų, kad naujausias Romualdo Granausko kūrinys, novelių romanas „Trys vienatvės“, yra žemiau jo galimybių ribų. Drąsesni netgi pridėtų, kad šis kūrinys apskritai yra žemiau kokybiškos, skaitytinos, rekomenduotinos literatūros ribų. Ir, tiesą sakant, piktintis tokia pozicija nėra pagrindo.
„Trys vienatvės“, nukeliančios skaitytoją į įvairius sovietinės tikrovės užkaborius, yra pramoginis, vietomis neišradingai absurdiškas, vietomis absurdiškai neišradingas skaitalas, kuriame dailiai, tačiau neypatingai fiksuojama žmogaus genezė. Tai knyga, kuri perskaitoma per vakarą, kuriai nereikia tylos, pasiruošimo, pertraukų, kad mintys lyg dulkės kilimą išpurčius chaotiškai pakiltų iki debesų, o po to lėtai sugultų į savo – tačiau jau naujas – vietas. Nei kilimo, nei galvos ši knyga nepapurtys. Na, nebent kilimą, jei tvarkant namus į situaciją bus pažvelgta kūrybiškai.
Paskutinioji novelė, taip ir pavadinta – „Trys vienatvės“, parašyta išties meistriškai, įtaigiai (jau vien ko vertas šuns akis skubiai, kol neatėjo Šeimininkas, kapojančio varno paveikslas), taip tik įrodydama, koks milžiniškas kūrybinis potencialas tebeslypi R.Granausko aruoduose. Tik kam reikalingas kitų devynių novelių balastas? Kad į rašytojo karą už palankesnę produktyvumo statistiką būtų mestas naujas, šviežias kareivis? O gal kad dar sykį būtų pademonstruota totali nemeilė fikcijai, kuri lietuvių rašytojų prozoje, ypač vyresniosios kartos, jau ir taip yra pasiekusi grėsmingus rodiklius? Gerokai prasmingiau buvo išleisti vienos novelės brošiūrą, ir dabar, užuot griebęsi už galvų, galėtume su džiaugsmu mėgautis puikiu kūriniu.
Nepaisant jau kelis šimtmečius žmoniją purtančios racionalizacijos, mūsų sąmonė vis dar pilna mitinių prietarų, kadangi Pavardės tebekuria Stebuklus: jei tokią knygą į leidyklą – bet kokią leidyklą – atneštų nežinomas pradedantysis, jam, be abejo, būtų mandagiai parodytos durys, o dabar štai, guli R.Granausko knygutė ant stalo ir kvatotis, kad yra išspausdinta, nustoti negali.
Kaip vienas ryškiausių knygos požymių pažymėtinas jos nepriekaištingas atitikimas naujausiam mados klyksmui. Novelių romanas „Trys vienatvės“ be didelio sąžinės graužimo galėtų būti išimtas iš grožinės literatūros lentynų ir perkeltas į šiandien lūžtančius nuo pertekliaus memuarų, autobiografijų ir dienoraščių skyrius. Net netaikant skrupulingos lyginamosios analizės, akivaizdu, kad visose novelėse, išskyrus „Tris vienatves“, pasakotojas yra pats rašytojas, o tekstai prisodrinti jo buitinio ir kūrybinio gyvenimo detalių – būtent autentiškumas paralyžiuoja šią knygą. Galbūt tai apskritai ne knyga, o duoklė gerbėjams, tarsi suvenyras ar fano marškinėliai su užrašu ant nugaros „Granauskas“ už ilgametę ištikimybę ir dėmesį. Tokia interpretacija būtų galima ir užbaigti; bangos baloje nurimtų ir būtų galima laukti kitų šio garbaus ir puikių kūrinių praeityje autoriaus tekstų, jei ne viena detalė, liečianti visą lietuvių literatūros padangę.
Tai, kad novelių romanas „Trys vienatvės“ nominuotas 2011 m. Metų knygos rinkimams, yra neabejotinas nonsensas ir kompromituoja pačių rinkimų vertę. Arba dar blogiau: demonstruoja, kad nėra iš ko rinktis, kad per metus Lietuvoje neatsiranda net penkių išties originalių kūrinių, nors šia versija, tiesą sakant, labai nesinori tikėti. Taigi problema veikiausiai slypi atrankos ir rinkkodaros procesuose. Gerą, žinomą pavardę visuomet lengviau parduoti, o dar jei kolegos, seni pažįstami, palaiko, tai estetiniai, meniniai kriterijai apskritai pašalinami iš scenos.
Vyresnioji rašytojų karta, lietuvių literatūros ledlaužiai, turi minusą – visos vyresniosios kartos turi: jie vieni kitus puikiai pažįsta ir demonstruoja besąlygišką lojalumą (tai puikiai iliustruoja Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos knygų pristatymai, į kuriuos susirenka iš esmės tik pristatomos knygos autoriaus bičiuliai ir kolegos. Liejasi vien meduoti žodžiai ir panegirikos upeliai; galima pagalvoti, kad tiesiog neįmanoma, na, tiesiog protu nesuvokiama, jog koks nors autorius, kurį spausdina ši leidykla, galėtų rašyti prastai ar prasčiau nei kadaise). Dėl anksčiau išsikovotos pagarbos, solidarumo, korektiškumo vyresniosios kartos autoriai daug ką nutyli. Juk ir prie vieno stalo turbūt ne kartą sėdėta, ir butelio, tikėtina, būta, apie vyrus, moteris kalbėta – tokios sentimentalios detalės draugystės ryšius užmezgusių kolegų akyse papuošia bet kurį kūrinį, sukuria visai kitą, intymią vertę, kuri, deja, yra pasiekiama tik mažai išrinktųjų grupelei. O kitiems lieka plika, sausa knyga, kurios negali išgelbėti, „ištempti“ jokie prisiminimai, vizijos ar asmeniškas rašytojo pažinojimas, mat jie neprivilegijuotam skaitytojui neprieinami. Ir puiku, nes su literatūra tai neturi nieko bendra. Tokioje mažoje šalyje kaip Lietuva, kur rašytojų ratas yra labai siauras ir glaudus, bet kokiems estetinių mokyklų susirėmimams ar bent jau minimaliai trinčiai kelią užkerta draugysčių ir neišvengiamo artumo perteklius. Todėl natūralu, kad neretai rašytojo, kalbančio apie kurį nors savo kolegą ar naują jo knygą, klausymas ima panašėti į L.Brežnevo ekonominių ataskaitų skaitymą. Tik tokiomis antiliteratūriškomis machinacijomis galima paaiškinti „Trijų vienatvių“ nominavimą 2011 m. Metų knygos rinkimams.
Žinoma, jaunoji karta taip pat turi minusą – visos jaunosios kartos turi: jai nėra ką prarasti, jos dar nesuvaržė įsipareigojimai, draugystės, postai, titulai ar padėtis; savo „kalbėjimo“ ir nuoširdumo pertekliumi ji kompensuoja vyresniųjų tylų status quo suokalbį. Tiesiog idiliškas vaizdelis, kai jauniesiems autoriams ką nors leptelėjus apie autoritetą, vyresnieji pasipiktina ir su kartėliu šnabždasi tarpusavyje, esą jaunimas visai jau nieko nebegerbia. Ir ačiū Dievui, sušuktų žmogus, kuriam rūpi gyvenimas, nes taip veikia Istorija. Be to, ateis metas, kai tie patys karštakošiai turės ginti savo tradiciją nuo naujų, kraujo ištroškusių pradedančiųjų. O kol kas panašu, kad jauniesiems kūrėjams, kaip kad rodo keletas spaudoje jau pasirodžiusių recenzijų, novelių romano „Trys vienatvės“ vertė yra labai abejotina.
O galbūt polemika apie literatūros kūrinių vertę šiandien išties jau turi reakcijos prieskonį? Juk derėtų nepamiršti, kad gyvename parduotuvėje: blogų knygų nebūna, vien neteisingai jas pasirinkę skaitytojai. Smagūs laikai atėjo, ar ne?
