D.Andriulionio „Kelias“

D.Andriulionio „Kelias“

 

 

 

Kristina Jokubavičienė

Per jubiliejinės Dano Andriulionio tapybos parodos „Kelias” atidarymą Prano Domšaičio galerijoje prie autoriaus prasiveržti buvo sudėtinga – jį visą laiką supo didžiulis sveikintojų būrys, o paveikslus ramiai apžiūrėti galėjo tik gerokai anksčiau atėjusieji.

Turi dvilypio universalumo

Šiemet tapytojas jau surengė personalines parodas Rokiškyje ir Vilniuje, o 60-jo jubiliejaus metus užbaigia restrospektyvine kūrybos apžvalga Klaipėdoje. Parodoje eksponuojami darbai atspindi dviejų pastarųjų dešimtmečių kūrybos laikotarpį. Tai kompaktiška ir sėkmingos paties autoriaus atrankos dėka iškalbinga ekspozicija. Joje yra visi būdingi ir atpažįstami „andriulioniškos“ tapybos aspektai, kurių fone aiškėja ir pokyčių ženklai.

D.Andriulionio kūriniai turi įdomaus dvilypio universalumo. Galima į juos žvelgti kaip į dekoratyvias, efektingų formatų, patrauklių tapysenos bei spalvų požiūriu paviršių kompozicijas, bet kokiems interjerams suteikiančias modernumo ir į juos natūraliai įsiliejančias. Kitas sluoksnis sudėtingesnis. Jo darbuose nėra siužeto, naratyvo, realybės vaizdų taip pat nedaug. Dviejų vienas ant kito klojamų autonomiškų sluoksnių vaizdiniai ir objektai susijungia tam tikruose taškuose ir koreliuoja tarpusavyje. Kaip šaradose, kur reikia atspėti užmintą žodį, remiantis pateiktu tekstu, taip Dano paveiksluose užmaskuotais ar labiau atvirai pateikiamais vaizdais, ženklais remiantis reikia atrasti prasmę, jų nešamą žinią. Kūrinio informatyvumas reikalauja iš žiūrovo jo turimos informacijos, ir tai galų gale bus ne tik bendras kultūros ar meno pažinimas, istorijos žinios, bet ir labai asmeninė patirtis.

Pulsuoja ritminės struktūros

Schemos prigimtyje glūdi objektyvus racionalizmas. Atrodo, kad ir Dano paveikslų schemose jis vyrauja. Tačiau tarp paralelinių sluoksnių formuojasi toks gaivališkas emocinis laukas, kad būtent jausmų, emocijų proveržiai išjudina patį konstruktą, kuris dažniausiai yra suvokiamas kaip visatos įvaizdis.

Formų kūrimo maniera, spalvinis sprendimas ir savita tapymo technika susiklosto į išbaigtą visumą, pagaulius plastinius regėjimus. Stambios formos kartojasi mažesnėse, ritmiškai skaidosi, antrina kaip sutartinėje. Kietą geometrizmą švelnina spalvinės dermės bei tapysena – plona, kurianti dažų sluoksnių nykimo, atskirų tonų (ir formų) persiliejimo įspūdį. Tapybinio paviršiaus efektus paryškina ir švytėjimo suteikia blizgantys smulkūs intarpai bei keli lako sluoksniai.

Kiekviename paveiksle šios pulsuojančios ritminės struktūros kuria lyg nedidelį tvarkingos erdvės fragmentą, kuriame yra vietos ir seniesiems kosmogoniniams simboliams, baltų ženklams, lietuvių liaudies audinių spalviniams motyvams, jų taisyklingų matmenų ir ataudų, šviesos ir tamsos, judėjimo ir pastovumo virsmui. Kurėno, namo, krikšto motyvas tampa praeities, kelionės, laikinumo, saugumo metafora. Iš archetipinių motyvų, lyg iš senųjų mitų nuotrupų dėstomi nauji vaizdinių mitai, kuriuose galioja savas erdvėlaikis. Nagrinėjimo, struktūrizavimo ir sujungimo procese nėra nei pradžios, nei pabaigos, pasiekiama ypatinga meno kūrinio atvirumo būsena, bet visada išlieka centrinė ašis. Originalios, archajiškus slaptaraščius ar itin modernias mikroschemas primenančios kompozicijos byloja apie individualią autoriaus kūrybinę patirtį, stabilų, aiškių estetinių nuostatų formuojamą meninį pasaulį.

Vizitinė kortelė

Gimė 1951 m. Rokiškyje.

Vilniaus inžineriniame statybos institute (VISI) pradėjo architektūros, o tuometėje Klaipėdos fakultetų vaizdinės agitacijos katedroje (dabar VDA Klaipėdos vizualiojo dizaino katedra) baigė grafinio dizaino studijas.

Nuo 1992-ųjų dalyvavo daugiau nei 300 įvairių šalies parodų bei tarptautinių projektų.

Nuo 1999 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys, kone kasmet rengia autorines parodas.

D.Andriulionio kūrinių esama privačiose kolekcijose ir muziejų rinkiniuose Prancūzijoje, Ispanijoje, JAV, Rusijoje, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Izraelyje, Austrijoje, Japonijoje.

Gyvena ir kuria uostamiestyje, dėsto kompoziciją ir tapybą Klaipėdos siuvimo ir paslaugų verslo mokykloje.

Kūrybos sritis – tapyba.

Klaipėdos krašto auksakalių sugrįžimas

Klaipėdos krašto auksakalių sugrįžimas

Goda Giedraitytė

Klaipėdos apskrities dailininkų sąjungos Baroti galerijoje veikia pirmoji jungtinė Klaipėdos krašto auksakalių cecho paroda simbolišku pavadinimu „Pradžia“.

Subūrė 19 juvelyrų

Sakoma, kad dabartis – tai pamiršta istorija… Ir ne veltui. Minint Šv. Eligijaus – auksakalių ir kalvių globėjo – dieną, Klaipėdoje naujam gyvenimui prikeltas dar prieš du šimtmečius įsteigtas auksakalių cechas. Tuomet palaimintas Prūsijos karaliaus, dabar pašventintas į vernisažą susirinkusio gausaus gerbėjų būrio, cechas subūrė 19 Klaipėdos miesto bei krašto (dalyvauja du autoriai iš Šilutės ir vienas – iš Kretingos) juvelyrų ir susijusių profesijų atstovų, prisistatančių parodoje.

Pasak parodos kuratoriaus, klaipėdiečio juvelyro dizainerio Viktoro Sitalo, nuo šiol cechas perio-diškai rengs tematines parodas ir renginius, demonstruosiančius autorinių papuošalų kūrimo ir gamybos Klaipėdos krašte tradicijas, tendencijas ir naujoves, o cecho nariai propaguos autorinę rankų darbo juvelyriką, perteikiančią savininko charakterį ir mūsų laikmečio dvasią.

Prisodrinta jaudinančio autentiškumo ir unikalumo, paroda stebina formų ir turinio įvairove. Čia eksponuojami papuošalai, stalo įrankiai, mažosios plastikos objektai, emaliniai paveikslėliai. Kūriniai ištlieti, nukaldinti iš sidabro, aukso, šakudo (vario ir aukso lydinys), dekoruoti brangiaisiais akmenimis ar gintaru, atlikti emalio technika (beje, pastarąją vieni pirmųjų ėmė naudoti būtent senovės baltų auksakaliai).

Atsiveria transformacijomis

Apžiūrint kiekvieną, kūnu pagaugai nubėga, kai suvoki, kiek juose slypi meistrystės, kruopštaus ir preciziško darbo, technikos išmanymo. Akimirkai nuskrieji į miniatiūrinį J.Swifto „Guliverio kelionių“ pasaulį, kur stebi, kaip mažais įrankėliais skrupulingai beldžiamasi į metalo ar akmens šerdis, laukiant jų stulbinančios šviesos atsivėrimo.

O atsiveria jie netikėtomis transformacijomis – tampa ne tik žiedais, apyrankėmis ar sagėmis, bet ir paukščiais, medžių lapeliais ar net Kalėdų eglute ant rogių. Kartais labai realistiškais, o kartais abstrakčiais, dekoratyviais, tik nuspėjamais… Vieniems autoriams dirbiniuose įkūnijama tematika ir siužetai išnyra iš paties gyvenimo. Kiti plastinius jų būvius ilgai nešiojasi mintyse, kol pastarieji įgauna nušlifuotą juvelyrinį kūną. Treti kuria spontaniškai, vizualinius sprendinius netikėtai „išgriebdami“ iš užslėptų pasąmonės klodų.

Formaliai akcentuojamas ornamento grafiškumas, faktūrų žaismė (A.Krutkevičius, S.Bertulis, A.Mačiulaitienė, L.Jakumas), formų dinamika (A.Anusas), kiti – mėgaujasi akmens ir metalo sinteze (V.Bizauskas, A.Žvagulis, I.Limbienė, R.Krapavickas) ar trykšta žaidybine dvasia (N.Poškutė, Z.Zakrevskaja, A.Milukas), treti meta klasikinės prabangos kortą (V.Sitalo). Būtina paminėti ir V.Lingienę, D.Girdenį, D.Stončių, G.Martus, V.Milkintą, J.Lapienienę, kurių pristatomų kūrinių įvairovė sunkiai leido juos kategorizuoti pagal vieną esminį plastikos dėmenį.

Superasmeniškas menas

Akivaizdu, kad kiekvienas autorius išsiskiria savo stilistika, kūrybiniu braižu, estetinėmis vertėmis. Juk kiekvienas kūrinys – tai menininko savasties išraiška. Tarsi identifikacinė kortelė ar tik Aukščiausiajam atveriama išpažintis. Kas (koks) esu aš, tai sudedu ir į savo kūrinius – gyvenimiškąsias vertybes, kaprizingas užgaidas, slapta rezgamas išdaigas, sapnų inkliuzus, širdies virpesius…

Taip vienintelį kartą išaudžiamas unikalus vienetinis pasaulis, kurį ima ir „perskaito“ ta(s) vienintelė(-is)… Netikėtai atpažįsta šifrus, ženklus ir atkoduoja autoriaus paslėptą žinią. Šis emocinis suvokimo momentas, jog tai – Mano papuošalas, persmelkia ir nebepaleidžia, kol meno kūrinys neapsigyvena naujojo savininko delnuose. Būtent todėl auksakalystė – autentiškas, savitas, intymus ir superasmeniškas menas. O kur dar jo ilgaamžiškumo paslaptis, apgaubta šeimos relikvijos ar talismano magijos. Ir taip, anot juvelyrės N.Poškutės, karta iš kartos…

Tad Klaipėdos auksakalių cechui norisi palinkėti puoselėti senąsias amato tradicijas ir garbingai saugoti dar prieš du šimtmečius suteiktą privilegiją, kad gera pradžia nebūtų tik – pusė darbo. Ir taip karta iš kartos…

Klaipėdos krašto auksakalių cecho nariai ir parodos autoriai:

Aurimas Anusas

Saulius Bertulis

Vidas Bizauskas

Dainius Girdenis

Linas Jakumas

Robertas Krapavickas

Arūnas Krutkevičius

Jūratė Lapienienė

Ilona Limbienė

Vilija Lingienė

Aušra Mačiulaitienė

Grigorijus Martus

Vitalis Milkintas

Adomas Milukas

Neringa Poškutė

Viktoras Sitalo

Dainius Stončius

Zoja Zakrevskaja

Alfredas Žvagulis