Už muzikinį intelektą ir klasikinio vokalo grožį!

Už muzikinį intelektą ir klasikinio vokalo grožį!

Gruodžio 8-ąją Klaipėdos koncertų salėje devynių koncertų ciklą – šventinės klasikos festivalį „Salve Musica“ – koncertu „Ramus advento skambesys“ pradėjo Klaipėdos kamerinis orkestras ir dainininkė Sigutė Stonytė.

Laima Sugintienė

Viešnia – Nacionalinės premijos laureatė, klaipėdietė S.Stonytė (sopranas) – viena žymiausių Lietuvos operos solisčių. Ne kartą kalbėta apie jos itin įtaigiai atliktus vaidmenis, išgirta vokalinė ir aktorinė kultūra, išnagrinėtas nepaprasta valia ir žmogiškumu paženklintas charakteris. Visada džiugu, kai dainininkė atvyksta į gimtąjį miestą, menantį jos pirmuosius muzikinius žingsnius – ji baigė S.Šimkaus konservatorijos Nijolės Mameniškienės dainavimo klasę.

Apie dėvėtą kaliošą

Tarp jos sukurtų vaidmenų bene visos pagrindinės soprano repertuaro partijos: Violetta, Abigaille, Amelia, Aida, Ledi Macbeth, Leonora, Tosca, Margarita, Elisabeth, Senta, Liza ir Tatjana, Salomėja bei daugelis kitų. Grafienė ir Dezdemona – naujausi įspūdingi jos vaidmenys.

Vieno pokalbio metu S.Stonytė paatviravo: „Kaip solistė, operos dainininkė išeisiu išdidi. Išeisiu su pagrindiniu vaidmeniu. Ir gerai sudainuotu. Galvojau, kad tai bus Grafienė. Tačiau teatro vadovybė vis skatina likti. Visada buvau solistė, kuri neprašė vaidmenų, o rinkosi iš siūlomų. Šiuo metu iš sopranų esu vyriausia, sakau – tegu jaunesni dainuoja… Tačiau vis esu kviečiama“.

Po to ir buvo Dezdemona. „Mes esame Nekrošiaus pateptieji, – sakė dainininkė. – Jis mato tai, ko neįžvelgia kiti – koks tu esi iš tikrųjų. Mato, kad pajėgsi įgyvendinti jo sumanymą ir tavimi pasitiki. Paprastai vyrauja kitos nuostatos: na, pažiūrėsim, pažiūrėsim, ką tas dėvėtas kaliošas gali…“ Beje, prestižinio žurnalo „Opernwelt“ geriausių 2010–2011 m. spektaklių ir operos artistų rinkimuose figūruoja ir Eimunto Nekrošiaus režisuotas „Otelas“. Jį leidinys išrinko iš daugybės operų Vokietijoje, Prancūzijoje, Belgijoje, Italijoje, Brazilijoje…

Aukščiausios prabos profesionalumas

Margoje festivalio „Salve Musica“ pradžios koncerto programoje kiekvienas rado sau artimą stilių – ir didingąjį baroką bei klasikinę ariją, ir saulėtą neapolietišką dainą…

„Už muzikinį intelektą ir klasikinio vokalo grožį“ – tokios nominacijos Auksinis scenos kryžius dainininkei buvo įteiktas šį pavasarį. Taikliau nepasakysi. Tai apibūdina visa ko, ko dainininkė imasi, esmę. Ar tai būtų trumputės, tačiau toli gražu ne menkutės menine prasme barokinės arijos (H.Purcello Didonės rauda iš operos „Didonė ir Enėjas“, A.Caldaros „Come Raggio di Sol“ balsui ir styginiams, Kserkso arija „Ombra mai fu“ iš G.F.Hendelio „Kserkso“), ar W.A.Mozarto Grafienės kavatina „Porgi Amor iš operos „Figaro vedybos” (būtent už šį vaidmenį ji ir apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi), ar itališko bel canto pavyzdžiai – populiarioji G.Puccini’o Laurettos arija „O mio babbino caro“ iš operos „Džanis Skikis“ ir G.Verdi’o „Ave Maria“ balsui ir styginiams, ar du tokie skirtingi rytai: poetiškas, tyras R.Strausso „Morgen” balsui, smuikui ir styginiams bei kiek nupopsintas R.Leoncavallo „Mattinata”, meistrės lūpose suskambęs visiškai nebanaliai. Tai buvo dar vienas aukščiausios prabos profesionalo puikiai atlikto darbo pavyzdys. Racionalus, apskaičiuotas, tačiau gyvas, tikras ir nuoširdus.

Už muzikinį intelektą ir klasikinio vokalo grožį!

Geros „sportinės“ formos

Keletą kūrinių interpretavo ir vien Klaipėdos kamerinis orkestras (meno vadovas Mindaugas Bačkus). Jis maloniai nustebino: ką tik dėmesingai ir galantiškai „lydėjęs“ solistę, įtaigiai sugrojo skirtingų stilių orkestrinę muziką. Ji buvo atlikta nepriekaištingai, kolektyvas dar kartą paliudijo esąs geros „sportinės“ formos.

Be abejo, griežiant be dirigento iškyla papildomų užduočių, ir vėl, kaip jau ne kartą, lyderio – „lokomotyvo“ vaidmens su entuziazmu ėmėsi pats vadovas. Klausantis A.Vivaldi’o Concerto grosso RV 565 (be M.Bačkaus, soliavo Z.Brazauskas ir R.Agintaitė, klavesinu grojo E.Povilanskienė), buvo juntama, kad D.Stabinsko pamokas orkestras dar prisimena. Kiek iškrito iš bendro programos konteksto jautriai nuskambėjusi D.Šostakovičiaus Styginių kvarteto Nr. 7 fis-moll (Op. 108) transkripcija. O štai klausantis E.Griego Preliudo iš „Holbergo laikų“ siuitos styginiams op. 40 žavėjo orkestro tembrinės metamorfozės, dar labiau tai krito į akis/ausis atliekant P.Čaikovskio Polonezą iš operos „Eugenijus Oneginas“ – net nepasigedau simfoninio orkestro.

Prilygo Kalėdų stebuklui

Prilygo Kalėdų stebuklui

Reikėjo tai matyti. Jų akis. Jų nuoširdumą. Jų buvimą muzikoje. Sausakimša bažnyčios auditorija – bendraklasiai ir mokytojai, tėveliai ir seneliai, po pamaldų likę tikintieji – visi nealsuodami klausėsi iš pačių sielos gelmių sklindančios muzikos.

Laima Sugintienė

Taip dainuoti – su pasimėgavimu, kiek naiviu begaliniu nuoširdumu gali tik neprofesionalai, dar neslegiami atsakomybės naštos, įvairių fobijų ir kompleksų, o kartais – perkaitimo ar nuobodulio, daugiau ar mažiau pažįstamų kiekvienam, kas muziką už darbą pasirinko.

Atliko pirmąsyk Lietuvoje

Tai buvo išskirtinis įvykis. Gruodžio 4-ąją Klaipėdoje, po Marijos Taikos Karalienės bažnyčios (gruodžio 3-iąją kūrinys skambėjo Vilniuje, Šv. Kazimiero bažnyčioje, dirigavo Laurynas Vakaris Lopas) skliautais skambėjo bene žymiausio praėjusio amžiaus anglų kompozitoriaus Benjamino Britteno kantata „Saint Nicolas“ („Šventasis Mikalojus“). Aukšta gaida – tiesiogine ir perkeltine prasmėmis – Vydūno mokykla pradėjo jubiliejiniam 20-mečiui skirtą renginių ciklą.

Jo sumanytojas, idėjos autorius ir vienas pagrindinių vykdytojų – pats mokyklos direktorius Arvydas Girdzijauskas, tą vakarą ne tik prisiėmęs visą atsakomybę už renginio organizavimą (pats vežęs instrumentus į bažnyčią, pasirūpinęs didžiulio būrio iš sostinės atvykusių atlikėjų maitinimu), bet ir pats stojęs prie dirigento pulto. Paklaustas, kodėl būtent šis kūrinys, pasakojo, esą labai patinkanti B.Britteno muzika, seniai asmeninėje bibliotekoje turėjęs kišeninę partitūrą, tačiau vis nebuvę palankių aplinkybių. Ir štai pernai proga pasitaikė: Verdeno gimnazijoje (Vokietija) vydūniečiai šią kantatą atliko drauge su vokiečių choru. Tuomet kilo mintis sugiedoti šį Lietuvoje dar neskambėjusį kūrinį ir gimtinėje.

Kantatos atlikimui buvo pasitelktas labai didelės atlikėjų – mėgėjų ir profesionalų pajėgos: solistas Algirdas Janutas (tenoras), Muzikos ir teatro muziejaus kamerinis choras „Cantemus“ (vadovas L.V.Lopas), Klaipėdos Vydūno vidurinės mokyklos jaunimo choras (vadovė Ingrida Bertulienė), J.Tallat-Kelpšos konservatorijos absolventų orkestras (vadovas L.V.Lopas), Karolina Juodelytė (vargonai) ir pianistai Onutė Malinauskienė bei Romas Kalvėnas.

Mėgėjai su profesionalais

Kantata autoriaus ir skirta bendram mėgėjų bei profesionalų atlikimui. Būtent taip – studentų ir muzikų profesionalų pajėgomis – ji buvo atlikta pirmą kartą Lancingo koledže 1948 m., diriguojant pačiam kompozitoriui B.Brittenui.

Ši tradicija buvo išlaikyta ir pirmąjį kartą Lietuvoje atliekant šį kūrinį. Būtent šių „dviejų sluoksnių“ dermė suteikė jam ypatingą aurą, kai nuoširdumas atperka ir ne visada derėjusius styginius, ir kiek per garsius, subtilesnėse vietose gležnus choristų balselius užgožusius timpanus ar šiaip vieną kitą nesklandumą.

Įspūdį stiprino ne tik bažnyčios erdvė, bet ir kiti kontekstai: ir vykusiai pasirinkta data: gruodžio 6 d. – šv. Mikalojaus diena, mat būtent tą dieną daugiau nei prieš pusantro tūkstančio metų mirė pats kantatos prototipas šv. Mikalojus; taip sutapo, kad būtent tądien sukako 35 metai, kai mirė ir pats kantatos autorius. Derėjo tai ir su advento nuotaika: artėja Kalėdos, tačiau ne visi žino, jog už dovanas dalijančio Kalėdų Senelio slypi garsus krikščionių šventasis – šv. Mikalojus, garsėjęs gerais darbais. Ilgainiui šv. Mikalojus tapo jūreivių, pirklių, lankininkų, vaikų, prostitučių, vaistininkų, advokatų, lombardų savininkų ir kalinių patronu.

Visa šventojo gyvenimo istorija, pasakojama paties pagrindinio veikėjo lūpomis, ir buvo nuosekliai perteikiama devyniose kontrastingose kantatos dalyse. Tai vienas įspūdingiausių B.Britteno, pelnytai laikomo operos ir chorinio žanro meistru, vokalinio-simfoninio žanro kūrinių.

Įsiliejo klausytojų balsai

Sunku įsivaizduoti ir labiau tinkamą solisto pasirinkimą. Lakus ir įtaigus, nuostabaus tembro A.Januto tenoras, regis, galėjo ir vienas pats atsverti du chorus bei gongu, timpanais, vargonais ir fortepijonu „apsiginklavusią sunkiąją artileriją“. Solistas įtikinamai vedė savo personažą sunkių išbandymų keliu, narsiai įveikdamas visas šventojo (solisto – taip pat) kelyje pasitaikiusias kliūtis.

Kantatoje A.Janutas įspūdingai įkūnijo patį šventąjį, kuris iš amžių glūdumos pasirodo šiuolaikiniams maldininkams ir pasakoja savo istoriją – nuo gimimo iki pat mirties. Patyrusio dramaturgo ranka raiškiai tapė tiesiog matomus muzikinius paveikslus, tarp jų – audros jūroje sutramdymą ir iškilmingą įšventinimą į vyskupus, stebuklingus šventojo darbus ir mirtį. O choras ir galerijos vaikų choras transformavosi į įvairius šios dramos personažus – vaikus, jūreivius, maldininkus ir kitus.

Autorius, regis, labai paprastomis priemonėmis sukūrė itin efektingą kūrinį, kuriame įspūdingus ir dramatiškus, plataus diapazono, vokaliai sudėtingus tenoro epizodus gretino su skaidriu ir tyru vaikų „Aleliuja“ (šaunuoliai terceto dalyviai!), ar choro a cappella fragmentus – su audros scena ir t.t.

Itin jautrūs momentai, kai į atlikėjų chorą įsiliejo ir klausytojų balsai: prieš renginį apdairiai padalytos natos (V d. šv. „Mikalojus atvyksta į Mirą ir išrenkamas vyskupu“, kur choras paskelbia šv. Mikalojų vyskupu ir jį prisaikdina: „Tarnauk tikėjimui ir nugalėk jo priešus“, ir IX d. „Šv. Mikalojaus mirtis“, giesmė „Dievas veikia paslaptingai darydamas stebuklus“) leido ir šio nuostabaus renginio liudininkams pasijusti reikšmingais randantis su Kalėdų stebuklu besiasocijuojančiam įvykiui.