Novelės rudens maratonas

Novelės rudens maratonas

Juozas Šikšnelis

Priminsiu, kad Klaipėda yra įsikūrusi ypatingo klimatinio poveikio zonoje, todėl vėlai rudenį čia ima žydėti novelės. Tik nereikia jų painioti su iš Olandijos bei Lenkijos vežamomis chrizantemomis bei kitomis rudeninėmis gėlėmis. Novelė – ypatingas augalas ir niekas iki paskutinio momento nežino, koks derlius bus šiemet. Viskas paaiškėjo lapkričio 21–25 dienomis, kai Klaipėdoje bei apylinkėse vyko tradicinis Novelės ruduo, rengiamas Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus.

Iki šiol šis renginys buvo vadinamas tarptautiniu, nes jame dalyvaudavo novelių kūrėjai iš svečių šalių. Šiemet viskas labiau priminė maratoną. Keturias pirmąsias dienas Klaipėdos rašytojai judėjo dviem apskritimais: miesto ribose po mokyklas ir užmiestyje po rajonų savivaldybių viešąsias bibliotekas. Aplankyta: Vydūno, Siuvimo ir verslo paslaugų, S.Šemerio, Verslo ir paslaugų, Tauralaukio mokyklos ir „Aukuro“ bei „Varpo“ gimnazijos.

Aktyviausiai mokyklose literatūros pamokose savo kūrybą skleidė rašytojai R.Kairienė, N.Kepenienė, o aktoriaus A.Šimanskio lūpomis bylojo ir pats Novelių rudens sumanytojas šviesaus atminimo R.Černiauskas.

Antrajame rate aplankyti Endriejavas, Gargždai, Kretinga, Palanga, Skuodas, Barstyčiai. Be jau minėtų rašytojų, čia dalyvavo dar E.Karnauskaitė, D.Molytė, A.Kuklys, S.Poškus, D.Sobieckis, šių eilučių autorius ir kiti.

Į baigiamąjį maratono renginį, kuris vyko Ievos Simonaitytės bibliotekos kavinėje „Bistro 25“, atvyko novelistė D.Kalinauskaitė iš Vilniaus. RoRa skaitė Cortasarą, G.Grajauskas – ištrauką iš naujojo kūrinio, o J.Šikšnelis atliko novelių karunkas balsui ir popieriaus naikinimo mašinai. Visiems skaitovams mušamaisiais akompanavo L.Švirinas.

Tinklalapyje www.klavb.lt ir klrasytojai.blogas.lt vyko konkursas „Parašyk novelei pabaigą“. Prizus jo nugalėtojams įsteigė knygynų tinklas „Rotas“. Buvo paskelbtos penkios novelės be pabaigos. Vienos autorės novelė taip ir liko be pabaigos, skaitytojai tikriausiai jos neįkando. Viena novelė sulaukė net penkių pabaigos variantų: vieni autoriai jautriai pagriebė kūrinio stygą, kiti tik apgraibomis, svarbiausia, kad kiekvienas kūrinį perskaitė savaip.

Novelei reikia erdvės, skaitančių akių ir klausančių ausų. Belieka viltis, kad per penkias Novelės rudens dienas šis kiek primirštas ir apleistas žanras atrado naujų gerbėjų.

Novelės rudens rėmėjas – Klaipėdos miesto savivaldybė, knygynų tinklas „Rotas“, partneris – Klaipėdos apskrities viešoji I.Simonaitytės biblioteka.

Renginiuose dalyvavo daugiau nei 400 klausytojų. Siekta ne kiekybės rekordo, bet noro priartinti klausytoją prie novelės, paskatinti skaitymą.

Dar vienas žvilgsnis į prekių galaktiką

Dar vienas žvilgsnis į prekių galaktiką

Zygmunt Bauman. Vartojamas gyvenimas.

Apostrofa, Vilnius, 2011. 336 p.

Dainius Vanagas

Viešojoje erdvėje galima pastebėti tendenciją: aktualūs humanitariniai diskursai – net ir dažnai eskaluojami įvairių informavimo priemonių – greičiau įgrįsta, tampa banalūs, „savaime suprantami“, nei yra visavertiškai įsisąmoninami ir įtraukiami į gyvojo mąstymo kategorijas. Panašu, taip nutiko ir su „vartotojų visuomenės“ fenomenu. Kalbėti šia tema pasidarė lyg ir paika. Juk viskas, rodos, akivaizdu, negana to, patiriama kasdien: žmonių virtimas prekėmis, solidarumo, kolektyvinės atsakomybės stoka, autoritetų, pastovumo, tvirtos pozicijos devalvacija. Jei iškyla reikalas nurodyti kaltininką, tiesiog bedama pirštu į kapitalizmo slibiną, kuris, nutukęs nuo produktų pertekliaus, bjauriai atsirūgsta visuotiniu dekadansu, ir kriminalas, regis, išspręstas. Telieka pabarti neklaužadas… A, tiesa! Juk nėra jokios galios, kuri įstengtų tai padaryti. Kapitalistiniai besočiai nepažabojami. Ką čia mažas žmogelis… Be abejo, užuot bambėjus, racionaliau yra tyliai ir ramiai pasidžiaugti dar likusia gyvenimo atkarpėle. Susvetimėjimas, abejingumas artimui, prekyba žmogiškaisiais santykiais, žinoma, dalykas rimtas; lieka tikėtis, kad problemas išspręs jas sukėlusieji. Mat ką nors keisti, t.y. patiems imtis aktyvaus maištininko vaidmens, yra bergždžia ir, rodos, netgi nekorektiška suvešėjusio ir totalitarinę diktatūrą įvedusio pliuralizmo akivaizdoje.

Tokioje tariamo akivaizdumo pelkėje atsiduria ir tik ką į lietuvių kalbą išverstas žymaus lenkų sociologo Zygmunto Baumano veikalas „Vartojamas gyvenimas“, meistriškai analizuojantis XXI a. būvį per žmonių santykių komercializacijos prizmę. Nors ši tema jau ilgokai gvildenama įvairių sričių mokslininkų, manyti, kad ji išsemta, yra trumparegiškumo požymis. Antai vienoje iš savo esė Sigitas Parulskis rašo: „Perskaičiau „lryte“ Zygmunto Baumano paskaitą apie blogą situaciją šioje planetoje. Banalybių rinkinys. Viskas, be abejo, teisinga, bet nė vienos naujos idėjos“. Toks požiūris puikiai iliustruoja rinkos ekonomikos principus (arba skaitymą pro pirštus): jau žinomas idėjas – net jei jos teisingos ir vertingos – privalu keisti naujomis; kitaip nebus įdomu, smagu.

Visgi Z.Baumanui iki banalybių rinkinio toli. Naujajame jo veikale apstu taiklių įžvalgų ir pavyzdžių, koncentruojamasi į dažnai iš akių pametamus vartotojiškos kultūros niuansus, ypač akcentuojama, kad šiuolaikinis žmogus vis dar stokoja atidos ir gilesnio suvokimo, jog kiekviena mintis „aš perpratau sistemą; dalykai akivaizdūs; aš regiu kiaurai, bet geriau tyliai ir iš šalies stebėsiu šį groteskišką vartotojiškumo paradą kaip nieko bendra su manimi neturinčią fiestą“ yra ne maištas globalių reiškinių atžvilgiu, bet šių reiškinių triumfo išraiška. Paradoksalu, tačiau faktas, kad situacija gali pasirodyti akivaizdi ir lengvai suprantama, daro vartotojišką kultūrą itin pavojinga. Ši užliūliuoja savo žaidimo dalyvius (vartotojus), leidžia jiems jaustis protingiems ir įžvalgiems, gerai informuotiems ir aprūpintiems įrankiais bei gidais, reikalingais atskirti tariamus grūdus nuo tariamų pelų. Vartotojiškas pasaulis taip išbučiuoja mūsų pačių skonį ir nuomonę, kad apsalę nuo pasyvaus įsitikinimo savo teisumu tampame abejingi savo aplinkai, vadinasi, patenkinti ir nukenksminti, be jokių maišto galimybių – taigi sistema apsaugo save nepriekaištingai. Tokiu būdu net laikantys save didžiais šiuolaikinio pasaulio kritikais tampa esminiais jo šalininkais.

„Vartojamas gyvenimas“ stengiasi atskleisti šiuos adaptacijos ir legitimacijos aspektus, paaiškinti, kaip veikia šis magiškas ir stulbinantis mechanizmas, kuomet žmogus, būdamas sąmoningas ir bent jau jo paties požiūriu laisvas, džiūgauja net tada, kai yra apiplėšinėjamas, menkinamas ir galų gale – įkalinamas socialinės tvarkos gniaužtuose. Nors Z.Baumanas kartais neišvengia perdėm abstrakčių, kol kas dar sunkiai patikrinamų įžvalgų, daugelis jo minčių krypsta į elementarią, kasdieninę žmogaus patirtį. Nė vienas mūsų nėra nuošalyje. Nė vienas, įnikęs į malonumų vartojimą, neišvengs kartais labai skausmingo tuštinimosi.

Išlepinti subjektyvumo pergalės, po ranka turėdami tūkstančius galimybių sukurti bet kokį malonumo ir savęs protegavimo modelį, susiduriame su laisvės ir atsakomybės sampratų slinktimis, kurios, pasak Z.Baumano, atveria gilias žaizdas: „Naktimis po prievartinės rutinos dienų sapnuojama laisvė nuo suvaržymų. Naktimis po prievartinių pasirinkimų dienų sapnuojama laisvė nuo atsakomybės“ (160 p.). Kaltės už savo nesėkmes nebėra kam perleisti. Nebegalima apkaltinti nieko, išskyrus savo paties neteisingus (neekonomiškus) pasirinkimus. Orientyrų, autoritetų atsisakymas iš žmonių atėmė atpirkimo ožį, kuris dažnai apvalydavo sąžinę.

Be abejo, dažnai girdime akcentuojant laisvę rinktis. Ši laisvė, pateikianti nors ir ribotą, bet gan platų asortimentą įvairiose gyvenimo srityse, yra maloni akiai. Užtat už galimybę nesirinkti sumokama socialine tremtimi. Jei nesirenku, vadinasi, manęs nėra, tiksliau, nėra ten, kur žmogus dar matomas. Vartojimui netinkamas gyvenimas yra nepaslepiamas randas. Tokiu būdu už išmuštruotos bendruomenės ribų lieka ekonomiškai ir produkavimo požiūriu neefektyvūs asmenys: elgetos, (psichiniai) ligoniai, troškimų, tokių, kaip alkoholis ar narkotikai, sukaustyti žmonės, imigrantai (jei netenkina tiesioginių valstybės poreikių).

Jautriai ir įžvalgiai dėstydamas savo požiūrį, Z.Baumanas niekuomet nepasiduoda pagundai moralizuoti. Priešingai, atrodo, kad jis netgi mėgaujasi visu šiuo postmodernybės spektakliu, jos teikiama įvairove ir problematika, kartu pripažindamas tiek vartotojiškos kultūros privalumus, tiek minusus. Visgi svarbiausias – bent jau etiniu požiūriu – atsakas į postmodernybės dehumanizaciją (vis daugiau žmogaus gyvenimo aspektų įtraukiami į rinkos ekonomikos galaktiką), pasak Z.Baumano, yra besąlygiška pagarba kito žmogaus orumui. Žmogaus vertės svarba, tvirtų, pastovių santykių palaikymas yra šios knygos leit-

motyvas.

Verta pažymėti, kad Z.Baumanas turi grakštų dėstymo stilių, kuris socialinius reiškinius leidžia nagrinėti sklandžia, įtaigia ir netgi meniška kalba: „Žūtbūtinėje kovoje dėl labiausiai riboto iš ribotų resursų – potencialių vartotojų dėmesio – potencialūs prekių tiekėjai, taip pat ir informacijos teikėjai desperatiškai ieško dar likusių trupinėlių vartotojų laiko, mažiausių plyšelių tarp vartojimo momentų, į kuriuos dar būtų galima prikimšti informacijos“ (78 p.).

Knygoje „Vartojamas gyvenimas“ publikuojama Leonido Donskio esė „Modernybės krizė ir nejautros epocha, arba Gyvenimas pagal Zygmuntą Baumaną“ taip pat įneša savito šarmo, leisdama susipažinti su kitais garsiojo sociologo veikalais ir idėjomis.

Vartotojų visuomenė, bent jau istoriniu požiūriu, vis dar yra naujas ir menkai pažįstamas reiškinys. Tariamas akivaizdumas, kuris kartais pasitelkiamas kaip argumentas, kodėl neverta toliau šnekučiuotis šia „banalia“ tema, yra apgaulingai pavojingas: bet kuri kokybiška mūsų gyvenamo laiko studija yra ne tik intelektualinė pramoga džiūgauti ką nors supratus, bet ir žingsnis į priekį aktualizuojant įtampos, grėsmės ir pavojaus šaltinius žmonių santykiuose bei sprendžiant (mažų mažiausiai asmeniniu lygmeniu) aktualias tapatybės, savivertės ir socialinių konstrukcijų problemas.

Amazonė

Amazonė

Algis Kuklys

Audronė atsargiai žengė basomis kojomis per šaltą rasotą žolę, taip ėjo sapne regėta moteris, ginkluota ilgu ir nedideliu kirviu, o nuo pievų kilo balzganas rūkas ir, jeigu ne elektros stulpai, būtų patikėjusi, kad mato gamtą, kurioje gyveno mūsų tolimi protėviai, ir tą pačią dieną, kasdama pajūrio smėlį, netikėtai aptiko labai senus žmogaus palaikus, prie jų buvo ne tik žalvarinės rankų ir kaklo apyrankės, bet ir prie šono gulintis surūdijęs kirvis ir ilgas peilis, todėl spėjo, kad aptiko kuršės kapą, nes tai bylojo papuošalai, o po to ji persižegnojo, taip darydavo visada, kai surasdavo žmogaus kapą, tačiau niekas iš Audronės nesišaipė, nes kiekviena amžino poilsio vieta verta pagarbos, ir toji žegnonė buvo tarsi atsiprašymas, jog sutrukdė mirusio ramybę, juk ir mes atsigulsime karste, tąsyk pagalvojo atsargiai dėliodama kaulelius ant popieriaus lakšto, o kai galop užbaigė dėlionę, nufotografavo palaikus, paskui jaunutė dailininkė iš Dailės akademijos nupiešė atrastąją, va tokiomis akimirkomis pamatai žmogaus laikinumą, pusbalsiu ištarė dailininkei, kuri nosine šluostėsi aprasojusią kaktą, nes karštis lenkė prie žemės, bet mobiliojo telefono skambutis už kelių dienų privertė Audronę atsitokėti iš gilių apmąstymų, nes skambino iš redakcijos, tačiau archeologė atsainiai atsakė, kad reikės savaitę luktelėti, nes darbai tik prasidėjo, paskui suirzusi pagalvojo stebėdama nuo pavėsinės dailininkės kantrų piešimą, kad žurnalistai tokie įžūlūs ir nekantrūs, o laikrodis jau rodė pietų metą, juk praalko visa grupelė jaunų žmonių, kuriems ji vadovavo, visi pavargo išsekinti karščio, po to prisiminė savo jaunystę, kai joks karštis nei šaltis neatrodė sunkus, o dabar dažnokai svaigsta galva, todėl dirbo su pertraukomis, ir tik vakare, kai nusiprausė veidą ir susišukavo žilus plaukus, prieš akis vėl iškilo ankstesnis sapnas, tikriausiai susijęs su aptiktu moters kapu, bet pagaliau kokia čia mistika, o gal ji turi ypatingą intuiciją, nes tiek dešimtmečių atidavė kasinėjimams, vėliau prisiminė, kad panašus atvejis kažkada buvęs Irake, kai anglų archeologas, kasinėjęs šumerų miestą, netikėtai surado molines lenteles, išrašytas dantiraščiu, bet prieš tai sapne jam pasirodė baltai apsirengęs barzdotas vyras, kuris ranka parodė į grindis, nes ten būta slėptuvės, o kažkada Audronė svajojo, kad nuvyks į Rytus, ten kasinės ir būtinai ką nors reikšmingo suras, bet, kaip sakė žymus lietuvių kalbininkas, „ieškojau Rytų, o juos suradau tėvynėje“, tik apmaudu, kad krikščionybė pernelyg greitai nušlavė archainę baltišką kultūrą, tad liko vieni fragmentėliai, kuriuos renkame po trupinėlį, tačiau nuovargis greitai įveikė ir ji užmerkė akis, bet kai po savaitės smalsi žurnalistė teiravosi, ar jie tąsyk neatrado amazonės kapo, Audronė nusišypsojo, paskui atsakė, jog taip nemananti, nes jeigu būtų atkasę nors penkis tokius kapus, tuomet galvotų apie labai karingų moterų kažkada gyvenamą vietovę, tačiau, anot jos, surasta kuršė, kai tapo našle, turbūt paėmė į rankas vyro ginklus, kad apgintų savo šeimą, ir galop žurnalistė, nufotografavusi atkastus palaikus, nurūko mašina provincijos keliais, o ji, nebaigusi gerti kavos, vėl patraukė į kasinėjimų vietą, ten, kur profesorės laukė smalsus jaunimas, primenantis Audronei nerūpestingus metus, kai būtent vasarą, kasinėjant Žemaitijos piliakalnį, pirmą kartą susipažino su savo būsimuoju vyru, mėlynakiu ir besišypsančiu, nors vėliau jam teko patirti ne vieną operaciją, bet jaunam jūra iki kelių, ir būtent tą atmintiną vasarą netoli piliakalnio jie netyčia aptiko dešimto amžiaus kapus, o viename iš jų gulėjo devynerių metukų berniuko ir jo sesutės kauleliai, turbūt jie mirė vienu metu, todėl tėvams teko išgyventi sunkias akimirkas, kai, suvyniotus į drobulę, turėjo užversti žemėmis, paskui į tą vietą žmonės sunešė akmenis, juos sudėjo ratu, ir tai buvo apsauga nuo piktųjų dvasių, o gal buvo tokia tradicija, kad svetimi žinotų, jog čia kapai, todėl nevalia trikdyti jų ramybės, nes mirusių pasaulis yra kitoks, ir tai ji suvokė nuo pirmų kasinėjimų, vėliau sapnuose regėdavo senų laikų žmones, kartais taip aiškiai, kad galėjo smulkiai aprašyti, kaip apsirengę vyrai ir moterys, galbūt tarp jų buvo ir jos giminės protėviai, nes visi turime savo šaknis, tik, deja, to nesuvokiame, nors išmanome filosofijas ir aukštas technologijas; tačiau kitą dieną Audronė atkasė dar vieną kapą, o jame, sprendžiant iš gausių papuošalų, gulėjo moteris, prie jos šonų buvo surūdijęs kardas ir ieties antgalis, vadinasi, ji aptiko ypatingą kuršių kapinyną, nes kuršiai – karinga gentis, jų kapų dar niekas neatrado, jie gyveno kaip vikingai, mokėjo ne tik prekiauti, plaukioti Baltijos jūra bei upėmis, bet ir kariauti, belieka atrasti nors vieno laivo liekanas, ir pagaliau suprato, kad ši karšta vasara jai atlygins už visą gyvenimą, nes tokios sėkmės galėjo pavydėti visi šalies archeologai, o žiniasklaida padarys savo darbą – žaibiškai išplatins šią naujieną, nors Audronė niekada nemėgo būti dėmesio centre, už tai josios „bičiulė“ Rūta su kaupu turėjo tokios tuštybės, todėl, jeigu apie ją nerašydavo koks laikraštis, ilgam prarasdavo darbingumą ir visus peikdavo, bet pirmiausia savo tiradą pradėdavo nuo Audronės, kuri ją aplenkė, nes anksčiau apsigynė disertaciją, o netrukus gavo aukštesnes pareigas, bet, kaip sakė vienas istorikas, „jokie įsitikinimai ir jokios tradicijos nesikeičia iki to laiko, kol jos turi prasmę, kol jos reikalingos buityje“, todėl gilioje senovėje žmonės nežinojo, kas yra tuštybė ir pasipūtimas, tuo laiku jiems ne tas rūpėjo, nes gyvenimas buvo sunkus, aplinkui tykojo įvairūs pavojai.

Ją pažadino stiprus švilpiantis vėjas, kuris, atrodė, pakels arba prie žemės prispaus palapinę, todėl dingtelėjo galvoje, ar tik neprasidėjo škvalas, nes karšta vasara neretai pateikia siurprizų, o kai išlindo iš palapinės, šalia išvydo nuvirtusį medį, ir tuoj nuskubėjo prie kasinėjimų vietos, tačiau ten nieko baisaus neatsitiko: kapai buvo gerai uždengti plėvelėmis ir akmenimis prispausti iš kraštų, bet pavėsinę vėjas nusviedė tolokai, paskui apžiūrėjo palapines, visų klausinėdama, ar jiems nieko neatsitiko, ir tik šviesiaplaukis Tomas juokavo, girdi, profesore, buvo labai įdomu, kaip kino filme, ir kai škvalas nurimo, jie ėmė ruošti pusryčius, ir čia nereikėjo aiškinti, nes stovykloje nebuvo tarnų, valgį gaminosi patys, o kai kada ir Audronė jaunimą vaišindavo kava su saldainiais, vėliau visi stebėjosi, kad laimingai baigėsi naktis, nes lūžęs medis nepasiekė profesorės palapinės, juk gamtos stichija nemėgsta juokų, todėl žmonės ir žvėrys jos visada bijojo, gal tokia vėtra pražudė ir tuos vaikus, kurių palaikus ji atrado anksčiau, ir to kapo niekada neužmirš, nes Audronės atmintis tapo savotišku archyvu su vaizdais, žodžiais ir skaičiais, todėl jos gera atmintimi stebėjosi studentai ir kolegos, profesorė atsimena tai, ko nereikėtų prisiminti, nes visokių šunybių pasitaiko ir mokslo pasaulyje, o jeigu ji parašytų atsiminimus, tai ne vienam solidžiam vyrui būtų karšta, karščiau nei šią vasarą, bet ji memuarų nekurps, kad apie ją negalvotų, jog esanti kerštinga furija, juk daugelis savo nuoskaudų ilgai neužmiršta, bet kai prieš keletą metų palaidojo vyrą, su kuriuo darniai sutarė visą gyvenimą, Audronė pasikeitė, nes skausmingai suvokė, jog ir jai teks išvykti pas jį, tačiau, kad pabėgtų nuo slegiančios vienatvės, dar tyrinėjo, skaitė paskaitas, o kai kada važiuodavo į konferencijas, ten sutikti žmonės suteikdavo malonių įspūdžių bei noro gyventi, nors ji galėjo auginti savo anūkus, bet Audronė niekada nebus bobulyte, užsidariusia tarp keturių sienų ir vėpsančia į televizorių, turbūt iš protėvių paveldėjo genus, kurie neleidžia tinginiauti, tokie žmonės nedejuoja net sunkiausią akimirką, moka paslėpti savo jausmus, kad neatrodytų silpni, kaip ir išnykę kuršiai, kurie tikėjo tuo, ką daro ir nieko neprašė iš kitų, bet apmaudu, kad jie nesulaukė šių dienų, todėl nežinome nei jų kalbos, nei dainų, visa tai paskendo neįžvelgiamose istorijos ūkanose, kaip ir karaliaus Mindaugo auksinė karūna, o profesorė visada ėjo ten, kur vedė intuicija, nes logika kartais tapdavo bejėgė, tik apie tai Audronė niekam neporino, nes kolegos vargu ar suprastų, jiems logika buvo absoliutas, tarsi piramidė, nuo kurios viskas prasideda, tačiau jeigu ne intuicija, ji pati ir keletas kapinyno tyrinėtojų būtų susisprogdinę, nes po žeme buvo pastebėta vokiečių aviacinė bomba, likusi nuo Antrojo pasaulinio karo, tiesiog tą lemtingą akimirką ji buvo šalia, tarsi kažko laukiama, ir staiga pirmoji išvydo aprūdijusios bombos sparnelius, po to Audronei nutirpo rankos ir kojos, nes tokio objekto niekas nesitikėjo, ir kai miškelio pakraštyje tą pačią dieną buvo susprogdinta mirtis, tuomet visi lengviau atsikvėpė, bet apie tai dar ilgokai kalbėjo, o ji planavo kelionę į Taliną, ten skaitys pranešimą apie šios vasaros kasinėjimus, o su estais ji gerai sutarė, jie vertino profesorės tyrinėjimus, netgi siūlė skaityti paskaitas jų studentams apie kuršių kultūrą, tačiau Audronė turi ką veikti ir Vilniuje, nors čia kolegos į ją žiūri skeptiškai, ir pati nestokoja skepticizmo, ne viską priima už tikrą pinigą, galbūt gyvenimas tuo ir įdomus, kad nežinai, ką surasi ir kas tavęs laukia rytoj, neskubėdama dėliojo mintis žiūrėdama į besileidžiančią saulę, juk ir jos tėvai, Aukštaitijos kaimo paprasti žmonės, taip pat stebėdavo saulę, su ja guldavo ir keldavos, o apie didelius mokslus net nesvajojo, užtai džiaugėsi, kad jų dukra mokėsi Vilniuje, ir sugrįžusi į namus porindavo jiems, ką matė ir ką žinojo, motina išvirdavo skanius barščius, iškepdavo bulvinių blynų, kuriuos ragaudavo su spirgais, tuosyk viskas atrodė šviežia ir jauku, ir tėvų sodas, ir tie platūs laukai, o sapnuodavo šviesius sapnus, tarsi jie būtų paveikslėliai, bet kai neteko tėvų, tai neteko ir to, kas ją siejo anksčiau, ir dabar, žvelgdama į miglose paskendusią saulę, tarsi kalbėjosi su motina, bet netikėtai pajuto, kad už jos nugaros kažkas stovi, tačiau Audronę sukaustė tokia baimė, kad ji visa sustingo, kol galop paklausė „kas tu esi“, ir tuoj pat pasigirdo atšiaurus atsakymas – „esu ta, kurios tu ieškojai…“

Jaunųjų kūryba

Jaunųjų kūryba

Nerijus Cibulskas


Susitikimas
Ji pasitraukia šalin, kai kiemo žibintai
vis dar panašūs į budinčius švyturius.
Ilsi, gluminanti akimirka, kai dvi lygiavertės
tamsos mėgina viena kiton pasižiūrėti.

Ir neberegi kažko daugiau, nei buvo,
nei dabar yra. Nei kada nors bus.
Ji išėjo, o didelis garsų būgnas pakibęs virš gatvės,
kieta jo oda aptraukusi šitą išretėjusį pasaulį.

Žeri gelsvas košmarų žiedadulkes į mano dieną.
Nereikia nė miegoti, viskas ryšku.
Pasitraukei į kertę, kur jau nebepasiekia
švyturių pirštai, kur baigiasi nublukęs kiemas.

Staiga viena tamsa tartum per miegus rikteli.
Apgraibomis gūžiasi prie švintančios sienos.
Susiplaka visi buvo, yra ir bus.
Mūsų akys, trumpam susitikusios, vėl užgęsta.

Šermukšniai
Šermukšniai anapus mirgančio plento.
Iš ten kimba daugybė akių į šio pilko palto atlapus,
riekia perpus giliu, pritemusiu raudoniu.
Ir narkozė dabar būtų tuščias pamušalas pojūčiams.
Grūdinto rudens instrumentai lyžteli odą, pasiskonėja,
krinta atgal į spirituotą nežinios skystį.
Ką gi, pats suklupau viduryje neišvengiamo skrodimo.
Tik jau sakyk, tik jau pasakyk man, kuomet
visa tai taps pakankamai tikra: jaučiu
kaip suglamžyti sparnai pamažu atveria manuosius
– čia pasirink – audinius, raumenis, metus.
Tai ir bus tos rugsėjo legendos apie jaukias ligonines,
iš kurių beveik nesugrįžtama.
Ir tolumoj tik sunkūs medžiai. Jie anapus mirgėjimo,
skubėdami lipa per ploną įpjovos ribą
ir kartais numina per žemai
pakibusį dangų.

* * *
Į savo bespalvį kailį įsupa
karštis, nurengiantis nuo manęs
paskutinį pasipriešinimą.
Tačiau tai dar ne nuogumas.
Dengiuosi visais randamais,
juodastikliais trikampiais, erzinu
keistuolį kovotoją. Aplinkui –
vienintelis ringas, kur niekas
nenori būti teisėjais.
Kas palies virvę, kuris kris
prie senos paryžietiškos girdyklos?
Žmogui su liepsnojančiu antausiu
vanduo nekainuoja. Moteriai
nekainuoja prakaitas,
tekantis nuo manęs,
nustėrusio druskos stulpo.

Pasinė
Ir vėl trys prie keturių – kompanija,
atrodo, jau gana menka
(kuopa dar vis tokia pati
klasės albumuose).

Tarpuvartėj,  prie andainykštės
televizorių taisyklos.
Blykčioja, dalinasi
mimikom, sumuojasi vienas su kitu.

Tartum į šį tylėjimą iš piniginių
žirtų mažos artimųjų kopijos.

Su jubiliejumi tave. Su elektriniu
žavesiu spokso, neatlupa
padėrusių akių
nuo ankšto, pasibaigusio pasaulio.

Kadaise juk visi buvo lempiniai.
Bet ir gyveno. Migloti. Transliavo
savo skaidrius eterius, naujienas
į bendrą baro vakuumą.

Ūmai tik sniegas. Tik pultas,
kurio klavišas bukai nebenori
perjungti programos.

Dangaus blicas kerta į pačią šerdį.
Stovi du trys, susikaupę
paskutinei pasinei nuotraukai.

Žaidžiant
Žaidžiame slėpynių su miegu.
Judrūs, užsivedę, nuogi. Paskutiniai
skaičiavimai ir vienas iš mudviejų
turės eiti ieškoti.

Tamsuoja iš visų slaptaviečių mūsų akys.
Netgi nežinome, kurios yra kurio,
ar tai iš vis akys sklinda
iš laukinių baimės nišų.

Akys plačios, žvelgia iš savų paslapčių,
matuoja mano sukrypusį stuburą,
liežia kaulo minkštimą,
bėgioja boluojančia manosios ramybės dykuma.

Jos smėlynai senka prieš miegą.
Šis gyvuliškai pasirąžęs keliasi,
eina ieškoti ir nesuranda.

Tada aš einu ieškoti ir nesurandu.
Šaudau savo aklumu iš patogių pozicijų,
bet veltui, be rezultato.

Kuris naktyje bus laimėtojas?
Slėpynės ima priminti medžioklę.
Dviejų aukų šuolį prieš vienintelę kulką.

Smilga
I
Regi, kaip glaudžias priebučiuos,
kramto tą pačią
aitrią ilgos nemigos smilgą.

Kartais – sako, jog tai sugeba
nuo gimimo – bukais kojų pirštais
brūkšteli kažkur paausy,

nusipurto ir įsiręžia
į jam vienam jaučiamą tuštumą.

Ši kaip marškiniai. Išlyginti,
glotnūs, net imi nejaukiai varžytis,
kai paskutinė saga pakimba po kaklu.

Kūnas rausiasi juose, kol pasidaro
sau pakankamai vietos.

II
Savo gestais primena šunį.
Parko grindiniu jį vedžiojo ilgaplaukė
ir draudė kvėpuoti žolynais.

Kad ją kur, jis pagalvotų.
Ir toliau dėbso
į pažirusių lapų kaleidoskopą.

Ir jau vis vien nebe ruduo.

III
Jis čia pasiliko ir dabar įvairiai
dėlioja tas kelias raides,
kurios aprėpia žodį sudie.

Pasiliko, bet laukti neišmoko.

Diena keliauja pro pat
išsiplėtusias šnerves, gaudžia,
šoka nusikračiusi visais partneriais.

O jis ir vėl su ta savo smilga.
Trumpesne už gyvenimą.
Ilgesne už tai, ką pamiršo.

Landšaftas
Ant aštraus palydovo spindulio suverti
gruoblėti lietaus debesys.
Po jais tebesirungia stovyklų ugnis,
aklai šokdama pagal lašų violončeles.
Muzikiniai intarpai, kurių neišgirsta joks žmogus:
žolė užtikrintai veržiasi pro žemės odą,
kol dar sugeba – klausosi šaknų šauksmo.
Sustingę, akmenuoti paviršiai tartum Brailio rašysena,
visi abejingi ir kietapėdžiais batais peržengia
kliūtis, sąžiningai suklupdami savo viduje.
Taip ir nenuvykau prie bokšto,
kuris nekantriai svyra slėnio pusėn, grumiasi
su savomis dvasiomis, kurios laksto
spiraliniais laiptais. Dūsuoja ir neužmiega.
Aš pasispiriu toliau nuo viso šio trumparegiškumo.
Toliau nuo šio nebylaus kraštovaizdžio.
O vėlų vakarą susapnuoju kadais aprašytą skroblą.
Jo vaizdinys užantspauduoja neįvykusią kelionę.

Sem
Ten pilna sapno žiežirbų, šviesos
naktis ten teka kriokliu. Jo neatpažino
užsimiegojęs Herakleitas.

Garsus krioklys. Jame galiu nardinti
savo kūną begalybę kartų.

Visi jutimai priplakti sraunumo.

Galiu apsivalyt nuo šleikštulio,
kurį patyrė man brangiausi.

Ten pilna spalvingiausių dulkių,
šokančių kadaise išnešiotų
mandalų prisiminimą.

Tai žemė, kur paklupdė rimbais
išakėtą dangų. Nuostaba.

Čia šitiek gęstančio manęs.

Berniuko, rodančio pirštu
į savo tuščio proto kiautą.

Eilėraštis purto arba ne

LITERATŪRA ŠIANDIEN
www.durys.daily.lt
Sudarytojas Gintaras Grajauskas
grajauskas@gmail.com

 

 

Eilėraštis purto arba ne

Sondra Simanaitienė

Auksinis ruduo, nekreipi dėmesio į sustingusią metaforą. Auksinis laureatų ruduo, irgi nekreipi dėmesio, kol neišgirsti – Daiva Čepauskaitė ir Donaldas Kajokas, du vieni savičiausių poetų Lietuvoje, bičiuliai Kaune, skirtingi, artimai tolimi. Mano draugė Daivos eilėraščių knygutę įsidėjo į rankinę ir nešiojosi visus metus, išsitraukia, paskaito tarsi su savimi pasikalba, – ramiau būti, kai yra žemėje panašiai būnančių.

Kauno apskrities viešoji biblioteka šį rudenį vykdė projektą „Auksinis laureatų ruduo“. Klaipėdietiškas auksas – 2000 m. „Poezijos pavasario“ laureatas Gintaras Grajauskas buvo pakviestas į Kauną, o iš Kauno į Klaipėdą atvyko D.Čepauskaitė ir D.Kajokas. Tai buvo seniai, lapkričio 23 d., todėl nebeverta kramtyti nagų, jei kas norėjo, bet pražiopsojo. Geriau susirasti naujausias Daivos ir Donaldo knygas – „Eilėraščiai“ (D.Č. rinktinė) bei „Kurčiam asiliukui“ – ir graužti jas ilgais bemiegiais vakarais. Pastebiu, padaugėjo iki gyvuonies nugraužtų nagų autobusuose… Bet ne apie juos dabar, – apie auksą.

Apie auksą, kuris byra iš poetų

burnų:

dar dvylika žodžių

Sigitui Gedai – su vyno taure

„tykiai sningant vienišiausi

vienišiau už vienišumą

bus arčiausiai lyg mirčiausiai

kalėdžiausio kalėtumo“

(D.Kajokas, eil. „kalėda dao“)

KALĖDOS – KALĖTI, eina S.Gedos smaragdinis šešėlis, eina jėga. Energija, kaip pasakytų D.Kajokas. Poetas vakaro metu vis kartojo žodį energija, pats save pagaudamas, kad per dažnai, ir mėgino paaiškinti: apie poeziją galiu kalbėti tik energetiniais terminais, kai skaitant kažkas pradeda purtyti.

D.Kajoko pomėgį kartoti žodį „energija“ galima susieti su jo, pvz., biografija: Donaldas yra sportininkas ir sugeba mosikuoti ne tik irklais (E. pašnibždėjo, kad jis – profesionalus irkluotojas, nors internete rašo, kad dirbo gimnastikos treneriu), bet ir eilėraščiais. Todėl žodis energija gali reikšti ypatingą susikaupimo būseną. Poetas pajuokavo, kad jau randasi abejojančių jo Kūno kultūros instituto diplomu, o poetas Aidas Marčėnas, kažkada išgirdęs Kajoko samprotavimus apie purtantį eilėraštį, pasiūlė apsilankyti Ignalinos atominėje, kur patirtų maksimalaus purtymo poeziją.

D.Kajokas, paklaustas apie prozos ir eilėraščio rašymo skirtumus, sakė, kad kai perkrovos yra didelės, pasiimti eilėraštį sunku, tuomet geriau rašyti prozą, kuri reikalauja ilgesnio proceso. D.Kajokas yra išleidęs turbūt devynias poezijos ir tris prozos (esė) knygas. Proza yra ieškesių laukas, o poezija kaip gaubtas.

D.Čepauskaitės poezijos knygas suskaičiuoti lengviau – keturios. Šiuo metu ji dirba Kauno kameriniame teatre, nors turi medikės diplomą. Jos eilėraščiuose gausu asociacijų, metaforų, kylančių iš žmogaus fiziologijos išmanymo ir stebėjimų. Apie savo dabartinį eilėraščių nerašymą ji sakė: Kiek galima save virškinti? Aš save suvirškinau, ir dabar tylu. Paklausta, ar ji skiria moterų ir vyrų poeziją, ironiškai perklausė: tai gal skirkime džiovininkų ir skrandininkų poeziją? Besiklausydama jos, negražiai pagalvojau, o vis dėlto būtų įmanoma analizuoti Daivos eilėraščius kaip medikės, kad ir nepraktikuojančios, nemažai kibirų prisipildytų – sąnarių, kaulų, dantų, kraujo…

„Jau nesvarbu, jau nieks

neklausia vardo,

jau renkas kandys į batus

tuščius,

ruduo praeidamas kelius išardo

ir pakeliui iškosėja plaučius.“

(D.Čepauskaitė, iš eil. „Lopšinė“)

D.Čepauskaitė šiuo metu daugiausia rašo pjeses ir į jų rašymą žiūri kaip į darbą. Eilėraščių rašymas jai niekada nebuvo darbas. Eilėraštis ir pjesė – skirtingų talpų indai. Kažkada ji patikėjo D.Kajoko pamokymu rašyti eilėraščius iki 35-erių, nes vėliau poezija nebekalbina žmogaus. Patikėjo ir neberašo. Pajuokavo, kad Kajokas ją apgavęs, pats toliau rašo ir gal rašys kaip Rytų poetai iki mirties, mat rytiečiai remiasi darnos pajautimu, o vakariečiai stipriausi tada, kai dramatizuoja. Kaip žinoma, į antrą gyvenimo pusę dramatinių įtampų mažėja, o visatos ir darnos pajauta, o gal ilgesys stiprėja. Panašu, kad D.Kajokas rašys iki gilios senatvės, nes jo mąstysena labiau orientuota į Rytų pasaulėžiūrą, kurioje savo vietą randa visi dievai: krikščioniški, rytietiški, budizmas, kuriame dievų apskritai nėra, tiek kalba, kurioje, anot Kajoko, yra užkoduoti visi pagrindai: kai pradedi jausti kalbą, pamatai, kad lietuvių kalba panaši į japonų ir t.t. Kajokas prisiminė S.Gedos žodžius: „…kiek daug Lietuvoje Japonijos, Japonijoje – Lietuvos“. Yra namai, kuriuose gyvena visos pasaulio kalbos, filosofas Martinas Heideggeris juos vadina būties namais. Rašytojai dirba su kalba, kuri juos nuveda į būties namus. Ir kuo į tolimesnius kambarius, tuo mažiau lieka skirtumų tarp hieroglifo ir raidės, tarp kvėpavimo ir skambėjimo.

Pagrindinė rašančiojo siekiamybė, sakė Kajokas, bendrąsias tiesas įkomponuoti į gyvenamą laiką pagal savo jėgą, aistrą ir asmeninę patirtį. Nors aplinkui daugiausia kurčių asiliukų, bet vis dėlto kalbėti noris.

Bylojo auksiniai poetai kurtiems asiliukams, susirinkusiems Gerlacho palėpėje, nelabai noriai, bet nuoširdžiai. Vakarą vedusiai Kauno bibliotekos skaitytojų klubo kuratorei Linai Sabaitytei lengva nebuvo. Ji stengėsi užduoti protingus klausimus, tačiau poetai muistėsi ir vis bandė išsisukti nuo tiesių atsakymų. Abu jie atrodė kaip brolis ir sesuo, vienas kitą papildydavo, be skrupulų perleisdavo žodį. Vakaro vedėja žaismingai pasiūlė poetams susikauti eilėraščiais, tačiau eilėraščių mūšis neįmanomas tarp poetų, kurie panašiai būna savo buvimą, o šiuo metu abu nerašo poezijos, kaip sakė: mes abu už durų.

D.Čepauskaitė ir D.Kajokas tarsi du dainuojantys rudenio lapai, trumpam nusileidę iš dangaus į kurčių asiliukų draugiją, nubrėžė nykstantį poezijos lanką ir ištirpo giliai alsuojančioje rudenio tamsoj.

„šiek tiek buvau

kur kas trumpiau dar būsiu

bet esu vis labiau“.

(D.Kajokas)