Kelios impresijos prancūziškų „patiekalų“ tema

Programa „Les éléments. Prancūziški muzikiniai receptai XVII–XVIII a. Europoje“, skambėjusi Klaipėdos koncertų salėje sausio 19-ąją, – vienas pirmųjų 2012-ųjų sezono koncertų, skirtas vidurio ir vėlyvojo baroko kompozitorių kūrybai.

Danguolė Vilidaitė

Šįkart Klaipėdos kameriniam orkestrui (meno vadovas Mindaugas Bačkus) talkino solistai Darius Stabinskas (viola da gamba, programos vadovas) ir Vytautas Sriubikis (fleita, Lietuva–Šveicarija).

„Kvėpuojanti“ kitaip, manieringiau

Pats koncerto pavadinimas rodė, kad jo turinys bus kažkuo neįprastas, kitoks. Taip ir buvo.

Šiame prancūziškame kulinariniame šou išgirdome atrinktus pačius skaniausius, jei taip galima išsireikšti kalbant apie muziką, „kąsnelius“. Skambėjo žymių ir mažiau mums žinomų autorių – prancūzų J.B.Lully, P.Collasse’o, J.F.Rebelio ir A.Campra’os, austrų G.Muffato ir J.H.Schmelzerio, vokiečių J.Pachelbelio ir J.S.Bacho, anglo H.Purcellio – kūriniai.

Ypatingą nuotaiką vakarui suteikė orkestro siekis įvaldyti baroko manierą, turinčią kitokią artikuliaciją, puošmenas, kitaip „kvėpuojančią“. Juk ir ornamentai tais laikais nebuvo vien tik puošmenos ar pikantiškos detalės, kaip mes dabar dažniausiai suprantame. Jie buvo svarbi jausmų sužadinimo ir perteikimo priemonė, jie dažniausiai gimdavo spontaniškai.

Skambėjo minkščiau ir subtiliau

Atrodo, kad D.Stabinskas, aktyvus senovinės muzikos propaguotojas ir tikras šio periodo žinovas, mokslus krimtęs Italijoje, Austrijoje ir Didžiojoje Britanijoje, savo meilę autentiškam to laikotarpio grojimui kažkiek perdavė ir klaipėdiečiams.

Juste galėjai pajusti, jog orkestrantams įdomu dirbti, juos įkvėpia atsiveriančios naujos interpretacijos galimybės. Netikslumų buvo, bet visumos įspūdis geras. Imponavo greitas tempas, veržlus, džiaugsmingas ir įtraukiantis muzikavimas.

Ypač įdomu buvo išgirsti sopraninės viola da gamba solo epizodus, stebėti paties D.Stabinsko buvimą scenoje, jo judesius grojant, šiek tiek manieringesnius, plastiškesnius, tarsi kitame laike. Lyginant su kitais styginiais griežiamaisiais, viola da gamba skambėjo minkščiau ir subtiliau. Instrumentas mažesnis už violončelę ir laikomas tarp kelių, tad atrodė, kad muzikantas jį tarsi apgaubia.

Įsimintiniausi momentai

Man labiausiai įsiminė H.Purcellio pasakalija iš operos „Karalius Artūras“, J.B.Lully maršas turkų ceremonijai iš komedijos – baleto „Miestelėnas bajoras“, virtuoziški V.Sriubikio „viražai“ J.S.Bacho siuitoje h-moll (gal šio kūrinio parinkimas „pirmajam patiekalui“ kažkuo susijęs su solisto pavarde?), nors Badinerie neįtikino. Nustebino J.F.Rebelio atradimai „Chaoso“ dalyje iš muzikos baletui „Stichijos“.

Ir dar. Didžioji koncerte skambėjusios muzikos dalis buvo įvairūs baroko šokiai, sceninės muzikos fragmentai. Tad bent minimali garso vizualizacija čia būtų buvusi kaip tik.

Ar visi klausytojai lengvai „valgė“ pagal prancūzišką meniu pagamintus muzikinius patiekalus, atsakyti sunku. Muzikoje, kaip ir visame mene, dar galioja subjektyvumo dėsnis, ir ateidami į koncertą, kiekvienas atsinešame savo patirtį, įsitikinimus, galų gale ir tos dienos nuotaiką. Asmeniškai man šis projektas tikrai atrodo vertingas ir vertas pratęsimo.