Rūkas

Rūkas

Sondra Simana

Naktis nusitempė miestelį K į tamsos epicentrą.

——-

Nenujaučiau, kad ši naktis bus kitokia, nepanaši į praėjusią, kad turėsiu keistomis aplinkybėmis palikti namus.

Mane pažadino balsas, paprašė keltis. Paklusau nieko blogo neįtardama, tikėdamasi, kad rytas išauš dar negreit ir manęs nespės pasigesti. Vakaras buvo tvankus, todėl užmigau prie atviro lango, šalimais pasidėjusi Pasakojimus apie levitaciją.

Paraginta išlipau pro langą ir panirau į tirštą rūką, nejaučiau šalčio. Balsas aidėjo šalia, čia pat, už rūko šydo. Atrodė, rūkas eina su manimi. Galėčiau iškišti ranką ir aptikti jo kraštą, bet kad ir kiek kišau, jis pasislinkdavo ten, kur judėjau. Nieko nemačiau priekyje, už savęs, šonuose, nei viršuje. Iš visų pusių mane juosė neperregima oro siena. Tarsi būčiau patekusi į mažą belangę pro liuką, kuris man įsmukus užsivėrė ir dingo. Rūko misterija nekėlė uždaros erdvės baimės, todėl leidausi vedama ir saugoma. Pasiklioviau balsu. O gal tai buvo rūko balsas? To negalėjau suprasti, būdama jo viduje.

Ėjome jau gerą valandą greičiu, panašiu kaip vedžioju šunį. Bekopiant į statų kalną, rūkas sutirštėjo, pamaniau, ruošiasi susidūrimui. Nuo tirštumo jo sienelės įgavo violetinį blizgesį. Pakilo karštis, kaip tą paskutinę vasaros dieną, varvant medui iš močiutės žaizdos, sakė, įkando kiaulė, kai pasilenkė paglostyti mažą paršelį. Laižiau varvantį medų, o močiutė vis kartojo mano vardą. Daugybę kartų kartojo ir su kiekvienu žodžiu ant jos kaktos ištrykšdavo prakaito lašas. Lašai nesirito žemyn, bet telkėsi ties smilkiniais – ištuštėjusios atminties duobutėse. Prakaito rezervuarai buvo perpildyti, bet močiutė vis nesustojo kartojusi mano vardo. Nenorėjau, kad prakaitas užpiltų saldžią žaizdą, todėl apsivijau jos kaklą ir sustabdžiau kvėpavimą.

Pasiekėme kalno viršukalnę. Į rūko kambarėlį prasismelkė spalvos. Gal tai pirmieji brėkštančio ryto spinduliai. Jie buvo dulsvi ir aš negalėjau suprasti, ar šviesa ateina iš išorės, ar ją skleidžia rūkas. Švytintis oras paliko man platesnę judėjimo aikštelę savo viduje ir aš pasigailėjau, kad esu be naktinių. Norėjau prisiglausti prie rūko, bet jis tuoj atitoldavo, kai tik pribėgdavau ir bandydavau prisiploti krūtine ar nugara. Artėjau prie jo lėtai-greitai, lėtai-greitai ir buvo panašu, kad mes šokame.

Trys žingsneliai pirmyn, du kairėn, atgal ir dešinėn… neiškart pastebėjau pasikeitusią aplinką, tarsi būčiau patekusi į 3D kino filmą. Į mane ėjo ir tolo daugybė juodai baltų mano pačios atvaizdų. Rūkas ilgai neišlaikydavo ramaus paviršiaus, todėl atvaizdai prasmegdavo minkštoje nematerijoje, iš ten kildavo ir vėl pasislėpdavo tarp oro sluoksnelių. Bandžiau įsižiūrėti, prisiminti, kodėl taip atrodžiau vienu ar kitu gyvenimo metu: plika galva, man dvylika, – nusiskutau, kai mokyklos seselė pasakė, kad ant plaukų stiebelių supasi šimtai glindų geldelių; votys, – netikėčiausiose kūno vietose išsprogdavo vočių pumpurėliai, nes nebevalgiau mėsos, kiaušinių ir pieno; o šios milžiniškos akys susmigo į kaimynės nugarą, išeinančią atsikratyti nepakeliamos gyvenimo apstybės – trečio nėštumo prieš dešimt metų bendrabučio kambarėlyje. Ne visus veidus atpažinau, bet buvo aišku, kad anksčiau ar vėliau jie sugrįš pas mane.

Atsiminimai išsekino labiau nei ėjimas. Panorau sustoti, atsisėsti ant žemės ir užsimerkti, nieko nebematyti. Bandžiau sėstis, bet ir apačioje buvo rūkas, todėl pradėdavau kristi žemyn. Vėl greitai atsistodavau ir eidavau. Nebuvo malonu kristi. Eiti tiesiai nežinia kur vis dėlto įprasčiau nei kristi nežinia kur. Žingsnis lėtėjo. Ramus balsas paklausė, ar norėčiau obuolio.

– Norėčiau didelio žalio obuolio, to, kuris išbūna per žiemą sklepe, tokiame žemių pylime, o prakandus traška kaip sniegas tarp eglių šakų, pučiant lediniam vėjui, einant penktą valandą ryto valyti banko tualetų, vienai, per giliai įmigusią gatvę. Įsivaizduodavau ką nors, kas tokiu metu nemiega, dažniausiai upę miško gilumoje, ramiai gurguliuojančią po sniegu. Ji teka, o aš einu. Žvali ir niekada nematyta upė įkvėpdavo jėgų šveisti banko tualetus ankstyvą rytmečio valandą, kai pats saldžiausias miegas laikė prirakinęs miestelio žmones prie dormeo ir lateksų. Labai norėčiau t-o-k-i-o obuolio, – pridūriau.

Iš viršaus nusileido eglės šaka, o ant jos kabėjo didžiulis žalias obuolys. Iš pradžių atsargiai nukrėčiau sniegą nuo eglišakės, kad šalta masė neužkristų ant manęs, tuomet nusiskyniau obuolį ir nešiausi rankoje. Pabandžiau jį sviesti į rūką, gal pavyktų pramušti skylę ir išlįsti lauk, bet rūkas įdubo nuo obuolio smūgio ir atmetė jį atgal, tiesiai į pravirą burną. Obuolys įstrigo, turėjau pagaliau atsikąsti, ko troškau, ir suvalgyti.

Kai jau buvau pavargusi labiau nei galėčiau įsivaizduoti nuovargį, rūkas tarpais prasiskyrė: išryškėjo švytinčios oro spiralės, kurios sukosi aplink mane vis greičiau ir greičiau. Erdvę tarp manęs ir besirangančių spiralių užpildė krintantys žemyn guraus ledo gniužulai. Tarsi dangaus srovė būtų išsilaisvinusi iš sąstingio ir pasileidusi nematoma vaga žemyn. Aštrūs ledukai, palietę petį ar alkūnę, palikdavo įdrėskimą.

Kai krintantis dangaus ižas ištirpo, milžinišku greičiu aplinkui judanti rūko spiralė išstūmė mane į erdvų urvą, ant kurio sienų buvo nupieštos žmogystos su ilgomis uodegomis, pelėdos akimis ir vorų kojomis, visi tie prieštvaniniai sutvėrimai, kurių nepasiėmė į laivą Nojus ir jie nuskendo.

Spiralė susirangė po mano kojomis, o aš stovėjau nuoga prieš didžiulę šviečiančią akį ir žiūrėjau į jos vyzdį.

– Aš pamiršau savo vardą, – pagaliau išdrįsau prabilti.

Akis mirktelėjo ir užsimerkė. Aplinkui tapo nepakeliamai tamsu. Rūko spyruoklė surišo mano kojas, nors švelniai, bet labai tampriai, – negalėjau pajudėti, todėl vėl kreipiausi į akį, kad tik ji atsimerktų:

– Jūs paklauskite mano močiutės. Ji tikrai atsimins mano vardą. Ji kartodavo jį daugybę kartų. Jai nereiks net atsiminti, tas vardas matosi ant jos lūpų. Jūs jį galėsite pasiimti. Tik neužsimerkite.

Gauruota galva atmerkė vienintelę akį, aš pasinaudojau proga ir pabandžiau įsižiūrėti į rūką, spirale apkabinusį mano kojas. Anksčiau nebuvo kada pamatyti jo atskirai nuo savęs. Jis atrodė toks bejėgis, pavargęs. Atsitūpiau ir paglosčiau. Juk drauge praleidome ne vieną valandą, jis vedė mane, drauge šokome. Glosčiau ir glosčiau, pamiršusi ne tik savo vardą, bet ir pabaisą, piešinius ant urvo sienų, ir kuo ilgiau glosčiau, tuo labiau virtau judančia srove, kuri pradėjo lietis nuo požeminio skardžio žemyn, pro plyšius lauk ir, kai jau nebeliko rankų, glosčiau plaukais, nosies galiuku, nuovargiu, ausų speneliais, mintimis, ramybe, liepsna…

O močiutė vis kartojo mano vardą: VandensVandensVandensVandensVandens.

Kai atsibudau, jau buvo vėlyvas rytas. Mačiau pro langą, – mano lovoje rąžosi rūkas, keliasi, rengiasi suknelę, kurią vakar pasiruošiau ant kėdės krašto, maunasi pėdkelnes ir bučiuoja mano vyrą, dar mieguistą ir laimingą.

——-

Miestelyje K tarp kranų gervių sklandė pelenai ir leidosi į šviesmares.

Novelė parašyta kūrybinio rašymo seminare „Rašyti kaip K“ Kafka. Projektą „KafkART. Tarpmedialūs susitikimai“ organizavo VDU.

Dalia Bielskytė

Dalia Bielskytė

***

Esu kaltas aš kaltas, aš kaltas aš kaltas…

Varpai muša rykštėmis balstantį mano buvimą.

Prie sukrypusių vartų liūdnumas sulysęs prikaltas –

Esu kaltas aš kaltas, aš kaltas aš kaltas –

Cypia rūdis pažįstantys ir išpažįstantys vyriai.

Mano kojos baltoms kelio dulkėms eiles deklamuoja.

Mano dulkės ant kelio baltoms pėdoms patalą kloja.

Mano dukros ant suolo sėdėdamos tyliai dainuoja –

Esu kaltas aš kaltas, aš kaltas aš kaltas…

Ir nei vyrių, nei dulkių, nei dukrų – ledinis asfaltas.

Ir buvimas seniai jau nei liūdnas, nei cypia, nei baltas…

13. ***

Apie ką tu rašai?

Išdidžiai apie nieką.

Apie nieką aš ir gyvenu.

Ir niekam nedėkui, kad

Niekas

Nesiklauso dienų ir dainų.

Apie ką tu verki?

Apie nieką.

Apie nieką ir neverkiu čia.

Ir niekam o niekam

Nedėkui,

Kad gimiau ir akla, ir kurčia.

Apie ką tu kalbi?

Apie nieką.

Apie nieką, žinok, ir tyliu.

Ir niekam o niekam nedėkui,

Kad norėčiau,

Bet nebegaliu.

***

Balti debesys debesys

Brukasi vienas per kitą,

Žiūri į žemę, stebisi –

Buvo sakyta,

Kad išaušo

Pasaulio galas,

O čia – begalinis pasaulis!

Debesys brukasi, barasi –

Lyja su saule…

***

Aš vis dar atveriu duris,

Kai pasibeldžia

Šaka ar vėjas,

Ar baugus praeivis.

Bet jau

Nebekuriu ugniakure

Ugnies,

Taigi tavęs

Jau niekas nepakvies

Prie karšto vyno

Dilgčiojančios taurės.

Lig ašaros

Sumažinau pasaulį.

Lig trupinio,

Lig sniegenos,

Lig taško,

Lig svetimo velionio

Žvakės vaško

Ant mano delno –

Šalto kaip

Naktis,

Kurioj nuskendo

Kekšė praeitis,

Ant žirgo

Svetimo

Užmetus balną.

***

Dievas,

Gražus kaip žvaigždė

Burnoje

Jauno mėnesio

Liepą,

Per žydrynę

Prabridęs palieka

Baltą brydę

Virš tavo sapnų.

Man ant kelių prigulęs

šypsaisi –

Lūpas smilgos

Kutu kutenu.

***

Verkti

Reikia gražiai.

Negali bet kaip

Sriūbauti

Šniurkšti

Gokčioti

Juolab baubti.

Nieks tavęs nepaguos –

Stačiai.

———

Verkti

Reikia gražiai.

***

Kur tu,

Mano žuvie mėlynoji?

Kur tinklą užmest?

Kur

Tavo žvynuota gyvybė?

Anei uodega plakt,

Nei žibėti.

Žiaunom dumblėtom

Žiovauju žiopčioju žiojuosi –

Nebyli,

Žodžius išžarsčiusi

Vėjais.

***

Manot, kad Dievui rūpi

Jūsų sapnai?

Jūsų katės?

Jūsų slapti mylimieji?

Dievas vaikšto pajūriu,

Mėto

Plokščius akmenukus,

Galvoja:

– Žydėjime mano!

***

Mane naktim aplanko nemiga,

Juoda viešnia, kurios nelaukia niekas.

Juodos viešnios puošni juoda suknia

Gyvatės pėdsaką palangėje palieka

Lyg ženklą,

Kad gerai jau nebebus –

Nes pilnatis, nes lapkritis, nes lyja,

Nes laipo juodos katės po medžius

Ir juodos gegužės

Sukūkčioja krūtinėje.

***

Geltonas žiedas, stagaruos paklydęs,

Neranda saulės paliktos jam brydės,

Ir ašaros voratinklyje stringa,

Ir pirmą kartą šiemet sninga

Ant žiedo, saulės spindulio spalvos –

Stagaruose paklydusios galvos.

***

Ir ateis nelauktai valanda,

Kai vanduo bus skanesnis už vyną,

Skleisis vėjyje liepa balta

Ir žydės išprotėję vėdrynai…

Bučiniais globsiu tavo akis,

Saulei ratą padangėje sukant,

Ir voliosis žolyne širdis

Lyg nuo virvės paleistas šuniukas.

***

Raudoną moterį, jurginą, rudenį

Lietus pamerks į debesies ąsotį,

Tik geltoni klevai, šalnų užgrūdinti,

Vienutėj spalio nesiliaus šypsotis

Žmonėms ir gervėms, skrendantiems į pietus,

Kur saulė maudos raudonojoj jūroj,

O aš stovėsiu nugarą išrietusi

Ir kniauksiu ilgesį. Storai ir niūriai.

***

Jau saulė slepias po naktim skylėta

Ir uždegu aš baltą žvakę, nes

Vienatvę pranašauja tartum lietų

Sinoptikai per vakaro žinias.

***

Laimė trumpa

Ir blyški, vos įžiūrima –

Žalčio liežuvio žymė

Mėnesienoj.

Rinksi gintaro trupinius,

Jūros akis

Saulės kraujui užliejus.

Tavo žaltys jau

Seniai užkapotas,

Tavo vaikai

Renkas lietų ir vėją.

Niūriai tylėdami

Velkasi tunikas

Budeliai broliai,

Sesės teisėjos.

***

… Ir ilgesys –

Lyg karuselės

Senos graudokas girgždesys

Tuštėjančiam rugsėjo parke…

Vos tik atmerkusi akis,

Jas vėl skubėdama užmerkiu –

Nakties sparnuoti angelai

Iliuziją šilkinę verpia

Ir sausą širdį į sapnus,

Kaip duoną vandenin,

Pamerkia.

Libanas – my love, mon amour

Libanas – my love, mon amour

Ugnė Barauskaitė

Antroji diena. Balbekas, Andžaras

Tiksliai septintą visas dailiai klegantis būrelis rikiuojasi kieme. Turizmo agentūros pavadinimas sukelia begalinį juoką: „Nakhal“. Parašyta – tai nieko, o pabandykite perskaityti! Laimė, jų darbo stilius su šiomis rusiškomis asociacijomis nieko bendra neturi. Paslaugūs, malonūs, punktualūs. Kartu su mumis važiuoja nemažai kitokio plauko užsieniečių, todėl gidas bendrauja iškart dviem kalbomis: angliškai ir prancūziškai. Kadangi akcentas abiem atvejais vienodas, paaiškėja, kad prancūziškai aš suprantu. Priešingai nei tuomet, kai kalba prancūzai.

Kol kitos plepa, dairausi ir fiksuoju įspūdžius. Kadangi autobusas lekia, įspūdžiai padriki.

Tarp miestų iš tiesų nėra ribų. Jeigu gidas nepasakytų, kad dabar palikome Beirutą ir įvažiavome į kokį nors kitą miestelį, nepastebėtume jokio skirtumo.

Užtat musulmonų gyvenami rajonai akivaizdžiai skiriasi nuo krikščioniškųjų, ir ne vien skaromis ant galvų. Nežinia, kaip jie gyvena viduje, tačiau pakelės šiukšlinos – matyt, įprasta viską mesti tiesiai pro langą. Labiausiai šokiruoja pajūrio ruožas, verste užverstas plastikiniais buteliais, padangomis ir kitomis šiukšlėmis. „Jis niekieno, vieša vieta“, – paaiškina gidas.

Nudryžę kilimai iškarti per balkonus ir prispausti dviem būtinai plastikinėmis kėdėmis. Apskritai tokios kėdės visur – ir prie namų, ir terasose, ir kavinėse, ir parduotuvėse. Net prie mečečių.

Namai labai arti vieškelio, ir pakėlę garažų vartus žmonės ant kelkraščio prekiauja savo turtais: vaisiais, duona, skerdiena ar automobilių detalėmis. Bendras pavidalas labai primena Kalvarijų turgų sendaikčių pusėje. Čia pat dulkėse sutūpę du vyriokai geria kavą. Trečias – nežinia kodėl – eilutėmis dėlioja akmenėlius. Gausiai iškarstyti skalbiniai irgi džiovinami būtinai vieškelio pusėje.

Netikėtai sustojame, o gidas paaiškina: „Lamb traffic!“ – kerdžius su šunimis per kelią gena avis. Važiuojant pro mažus miestelius ir kaimelius tokių „liambtrafikų“ pasitaiko nemažai. Kol stoviniuojame, pagal mašinų numerius išmokstu arabiškus skaičius. Vis šis tas!

Pirmasis dėmesio vertas objektas – Ksaros urvai. Tai vyninė, nedidelė, bet labai daili ir jauki. Su istoriniais agregatais ir statinėmis. Pirmiausia apeiname urvus. Gidė mažutė, smulki. Ryškiai rožiniu džemperiu ir aptemptomis kelnėmis. Papasakoja, kiek metų statinės naudojamos vynui laikyti, o paskui sudedamos čia urvuose kaip dekoracijos. Kažkoks užsienietis juokais pasišauna vieną nupirkti. „Naudotą?“ – gerokai nustemba jaunoji gidė.

Pirmiausia urvus išrausė romėnai, norėję tuneliais sujungti kalnuose esančias olas. Matyt, vėliau urvai buvo užmiršti, nes pasakojama ir kita istorija, kaip iš jėzuitų vienuolyno be pėdsakų ėmė dingti vištos. Vienuoliai pradėjo budėti naktimis – ir apylinkių lapė juos atvedė į šiuos olų koridorius.

Kadangi vyndarystės tradicijos šioje teritorijoje vos ne seniausios pasaulyje (nustebome – ak, koksai neišprusimas!) ir mena finikiečių laikus, vienuoliai greitai sumetė, kad šie urvai, kuriuose visus metus išlieka 11–13 laipsnių temperatūra, yra puikiai tinkami vynui brandinti. O galiausiai jėzuitai 1973 metais pardavė Ksarą dabartiniams savininkams, kurie sėkmingai palaiko vyndarystės tradicijas ir savo vynus importuoja į tris dešimtis šalių. Deja, Lietuva tarp jų neminima.

Apėję urvus buvome pakviesti smagiosios dalies, kuri privaloma visiems vyno muziejams pasaulyje. Net gana musulmoniškame krašte.

Baltąjį ir raudonąjį vyną įvertinome visos. O štai rožinį kelios išpila lauk (mintyse girdžiu Nikulino balsą: „Razbitj? Pollitra? Da nū ja tebe!“). Taaaip, sakydamos, kad negeria, ponios nesimaivo. Jos tikrai negeria. Tai ne aš – kad tik už dyką!

Toliau keliaujame Balbeko link. Luitas, kuris voliojasi slėnyje, yra didžiausias pasaulio akmuo. Gerokai per tūkstantį tonų. Netoliese yra dar vienas toks pat, gal net didesnis, bet turistams, sako, patinka būtent šitas. Oriai vadinamas „Nėščiuoju akmeniu“. Galima užlipti (nukristi – irgi). Jei žiūrėsite į nuotraukas, tas violetinis taškas šalia vėliavos esu aš. Kitas taškas – Irina. And we can take the world!

Už spygliuotos vielos – kažin kokie neaiškūs griuvėsiai. Kairėje – Veneros šventykla, vėliau perkvalifikuota į bažnyčią, o galiausiai virtusi griuvėsiais. Atrodo visai nemaža. Bet kai vėliau pamatome pagrindinių šventyklų kompleksą, suprantame, kad čia – tik menkas sandėliukas.

Trumpa informacija. Balbeke, Libano žemėje, o ne kur kitur yra patys didžiausi pasaulyje romėnų šventyklų komplekso griuvėsiai. Šventyklos buvo statytos Jupiterio, Bacho ir Veneros garbei. Tiesa, niekada nebuvo pastatytos iki galo, kaip užmanyta pagal projektą, mat per tris šimtus metų, kol jos buvo renčiamos, pasikeitė ir politinė, ir religinė situacija, todėl ant šventyklų sienų galima aptikti ir romėniškų, ir krikščioniškų, ir musulmoniškų simbolių bei rašmenų.

Įdomu, kad ši teritorija karo metais buvo smarkiai bombarduojama, tačiau šventykla liko nekliudyta. Matyt, Jupiteris dar turi galių…

Tiesa, alternatyviosios istorijos šalininkai mano, kad jokie romėnai čia pamatų nedėjo. Pirma, Jupiterio šventyklos statybos neužfiksuotos jokiuose dokumentuose, o tuo metu romėnai buvo įgudę biurokratai ir dokumentavo absoliučiai viską: kur statys, kiek medžiagų reikės, kas aplink stovės, kas statyboms vadovaus ir kiek žmonių akmenis tampys. O čia – nieko, nė menkiausios užuominos! Antra, aplink nėra jokio romėniško miesto – nei maudyklių, nei namų. Kokio velnio romėnams statyt didžiausią pasaulyje šventyklą ten, kur nėra romėnų?.. Be to, tos alternatyviosios istorijos šalininkai mano, kad pamatų luitai per dideli ir per tiksliai išskaptuoti, kad būtų žmogaus rankų darbo. Mažų mažiausiai pasidarbavo atlantai! Sako, kažkuriame kampe yra šią teoriją liudijantis pėdos įspaudas, bet mes to akmens nematėme.

Kas žino, kaip ten buvo, Egipto piramidės iki šiol jaukia mokslininkų protus. Faktas vienas: tokios didybės daugiau niekur nepamatysi. Net jeigu romėnai (ar kas ten) pasidarbavo ant senų pamatų, jų statyta šventykla tikrai gniaužia kvapą. Kaip sakė Regina, tik čia gali suprasti tikruosius romėnų kultūros užmojus!

Tą puikiai įrodo kieme drybsantys poros metrų aukščio luitai – ne kas kita, kaip lubų puošyba, liaudiškai vadinama plintusu.

***

Kitas archeologinis objektas – Andžaras. Tai jau musulmoniško tipo gyvenvietė, kažkokio Sirijos pono, kuris čia nusileisdavo iš kalnų, medžioklės namelis. Kadangi ponui labai patiko vienas užsienio architektas, čia išdygo bizantinio stiliaus rūmelis. Jo link veda gatvė su mažyčiais kambarėliais – pasirodo, tai buvusios parduotuvėlės, mūsiškai vadinamos „lavočkomis“. Centre stūkso keturių kolonų darinys, aiškiai nurodantis pasaulio kryptis. Musulmonams reikalinga tai žinoti. Rūmelis nedidelis, bažnyčios tipo, negana to, rekonstruotas su fantazija. Gidas paaiškina, kad viršutinių arkų čia nebuvo, stūksojo paprasčiausios sienos, bet architektui pasirodė tinkama sumūryti papildomus papuošimus.

Žmonų pusėje konstatuojame: kambarėliai maži, net man vietos neužtektų, o ką jau ten Reginai su savo karolių ištekliais. Sultono pagailėjome – kokia jau čia medžioklė, jeigu su visom keturiom žmonom atsibeldžia…

(Tęsinys. Pradžia GL, 2011 11 24)

Šis tas neapipjaustyto

LITERATŪRA ŠIANDIEN
www.durys.daily.lt
Sudarytojas Gintaras Grajauskas
grajauskas@gmail.com

 

Dėmesio! Prasideda konkursas

Dienraščio „Klaipėda“ literatūros leidinys „Gintaro lašai“ skelbia jaunųjų kūrybos konkursą. Dalyvių amžius – nuo 16 iki 30 metų. Laukiame jūsų kūrybos – prozos, poezijos, eseistikos – iki 2012-ųjų lapkričio 15-osios. Geriausi kūriniai bus spausdinami „Gintaro lašuose“. Kaip jau įprasta, metų pabaigoje bus renkami laureatai, kurių lauks simpatiški prizai. Kūrybą galite siųsti elektroniniu paštu: grajauskas@gmail.com. Sėkmės ir kantrybės! Tai bus jau 4-asis „Gintaro lašų“ jaunųjų kūrybos konkursas. Pirmasis surengtas 2006-aisiais.

Už haiku – du diplomai

Dviguba naujiena: klaipėdietis poetas, dramaturgas ir prozininkas Mindaugas Valiukas sausį įstojo į Lietuvos rašytojų sąjungą ir laimėjo du diplomus IV tarptautinio rusiško haiku konkurse. Internete vykusiam konkursui poetai iš viso pasaulio šiemet atsiuntė 3500 haiku. Autoriai varžėsi keliose kategorijose, jose kiekvienas komisijos narys išrinko po vieną geriausią, iš viso – 45 haiku. M.Valiukas įvertintas haiku laisvu stiliumi ir tradicinio haiku kategorijose. „Tuos haiku išverčiau į rusų kalbą iš savo knygos „Dambrelis“, – sakė rašytojas.

Šis tas neapipjaustyto

Sigitas Parulskis. Prieš mirtį norisi švelnaus.

Alma littera, Vilnius, 2011. 248 p.

Dainius Vanagas

Kaip bepurkštautumėme, kaip benorėtume – besąlygiškai prastų, absoliučiai nevertingų daiktų, kūrinių, minčių nėra. Ir ramiai rymant kur nors saulėtoje pievoje, kai net šalia dvokiantis karvės mėšlas skelbia gyvenimo džiaugsmą, tokia mintis yra akivaizdi. Užtat bendraujant su žmonėmis protas nežinia kodėl taip atbunka ir suminkštėja (galbūt apsąla nuo savimylos ar veidmainiškų ambicijų?), kad būtinai atsiras statiškos pozicijos, žodeliai „patinka“, „nepatinka“, „kokybiška“, „gilu“, „lėkšta“ bei panašūs dalykėliai, kuriuos mes patenkinti (visai be pagrindo) vadiname saldžiausiais pokalbio vaisiais. Vis dar manoma, kad žmogus privalo būti kažkoks: su užtaisytomis nuomonių, skonio, savybių apkabomis, patartina turėti savus priešus ir draugus, oponentus ir šalininkus tam, kad nebūtų sukamasi beorėje nenaudingumo orbitoje. Taigi bendraudamas žmogus turi sąmoningai sukvailėti, apsipjaustyti verbaliniu skalpeliu neišoperuojamas ataugas, priešingu atveju nepavyks pagauti vienijančio dažnio.

Laimė, kad su rašytojais nereikia bendrauti. Daugelis jų (bent jau geresnioji dalis) apie savo kūrinius nešneka arba šneka mažai, mat žino: bet kuris dialogas ar aiškinimas paskers bet kokią kūrybinę pastangą, subanalins, išžagins net pačius menkiausius, niekam nenusikaltusius tikslus. Knygų skaitymas malonesnė pramoga nei gyvas bendravimas (net ir įskaičiuojant vienatvės kainą).

Nereikia – nors turbūt ne visiems pasiseka – bendrauti ir su Sigitu Parulskiu. Jis tylus, taupus ir žino, ką daro. Šnekučiuotis su rašytoju apie jo trumpų tekstų knygą „Prieš mirtį norisi švelnaus“ būtų mazochizmas, su draugais juokinga, su tėvais nepadoru, o su mylimaisiais apgailėtina.

Užtat ramiai rymant kur nors saulėtoje pievoje šalia karvės mėšlo, dalintis šios knygos įspūdžiais kad ir su ta pačia karve būtų ne tik ekscentriška, bet ir sveikintina. Po pokalbio su karve žmogus jaučiasi geriau nei po pašnekesio su žmogumi – karvė nereikalauja sukvailėti.

Šokinėjant po S.Parulskio tekstus užgriūna palaiminga nejautros, iškrypimo, lengvumo ir malonumo lavina, primenanti pojūčius, keliamus puikių ir groteskiškai madingų filmų, pvz., „Bulvarinis skaitalas“: fabula trykšta inertiškai, plačiais mostais, vengdama bet kokių suvaržymų, niekuo nesibodėdama (nebent tuo, kas apskritai neturėtų kelti šleikštulio).

Tekstai skirti nereikliam skaitytojui, kitaip tariant, tokiam, kuris knygas skaito dėl to, kad tai daryti smagu, kad tai kokybiška alternatyva šokių, dainų, talentų, perversijų konkursų komisijų replikoms, o ne vedamas abejotino įsitikinimo, kad literatūra – tai dievo karvytė.

Knygos ingredientų sąrašas, kaip ir būdinga S.Parulskiui, platus: kur ne kur numestas keiksmažodis (švarus, nepiktybiškas), kad skaitymas, taip sakant, geriau slystų; idiotai pabrėžtinai dar sykį išvadinami idiotais; esti kontraversiškų, netikėtų minties pasažų, kurie, stebint, kaip juoda virsta balta ir atvirkščiai, sukelia saldų, piktdžiugišką malonumą; lyg apgraužti kaulai tarp sakinių mėtosi absurdas ir komizmas, tačiau apmaudu: jų gerokai per mažai, kad knygos puslapiai įsirėžtų į smegenų vingius. Kartais ištrykšta gašlumas, tuomet skaitytojas puslapius verčia dukart greičiau, mat pikantiškumas – vykęs emocijų katalizatorius. Aktualumo dėlei apžaidžiami egzotiški socialiniai reiškiniai, pvz., užmiesčio sodybos kaip vyrų kankinimo įrankis, kojų ir krūtų konfrontacija, taip pat kičas, dievas, moterys, vienatvė, toliau skalpuojami kunigai, politikai, froidistai.

S.Parulskis knygos nugarėlėje prisistato kaip kinikas – nepatogios tiesos sakytojas. Gera, tačiau varginanti intencija. Apskritai yra per daug rašytojų, kurie kaip savo kelrodę žvaigždę pasirenka „tiesą“, nors būtų gerokai įdomesni, kūrybingesni ir – galimas daiktas – arčiau tiesos deklaruodami esą nepatogaus melo pasakotojai. Žmonės nėra kvaili, tačiau elgiasi kaip šešėlis: jeigu bėgi – vejasi, jei vejiesi – bėga. Jei skelbi tiesą, apšauks melagiu, jei meluosi – patikės.

S.Parulskio tiesa, kuri kiek didesnė nei S.Freudas, tačiau nepalyginamai mažesnė nei bet kuris metafizinis pranašas, greitai nusibosta; taip yra dėl to, kad ji, net būdama teisinga, yra labai menka – menka aprėpties prasme. Maža ką apie ją galima pasakyti, perdėm lengva perprasti. Apie tiesą apskritai nėra ko pliaukšti: du trys skaidrūs, švarūs puslapiai – ir viskas. Tačiau dviejų trijų puslapių knygų rinkai mažoka, todėl visa laimė, kad literatūra leidžia meluoti į valias, plėsti linijas iki chameleoniškos begalybės. Tereikia vos vieno lašelio tiesos ir melo statinė bus sugadinta, tiksliau, paversta meno kūriniu. O S.Parulskis, rodos, pamiršo, kaip reikia meluoti, kaip kliedėti ir vesti skaitytoją į skaitymo nuotykį. Tiesmukumas, net jei šaudo tiesos kulkomis, neturi jokių galimybių prasimušti pro storą šiuolaikinio žmogaus odą. Kasdienis, žemiškasis stilius, kuriuo S.Parulskis bando priartėti prie skaitytojo, atima „kitoniškumo“ pojūtį. Nelieka skirties tarp skaitalo ir skaitytojo, dingsta egzotika, šviežumo kvapas, kol galų gale pajunti, kai jau gerą pusvalandį maliesi vis po tuos pačius tiesos sakinius, tuos pačius akcentus ir aistras.

Dar šis tas: visi, matantys ar norintys matyti S.Parulskį kaip ciniką, katalikybės niekintoją, įvairiausias bjaurastis rašinėjantį rašytoją, po šios knygos galutinai turėtų liautis taukšti tokius niekus. Nors „Prieš mirtį norisi švelnaus“ ir nėra rašytojo kūrybos viršūnė, joje kaip niekad aiškiai juntamos pozityvios S.Parulskio intencijos, rūpestis ir užuojauta žmogui, noras jam padėti, bent per nago juodymą palengvinti vienatvės ir senėjimo naštą. Tekstuose pasirodantis švelnumas ar netgi egzaltacija retkarčiais priverčia pasijausti nepatogiai, nerangiai, neįprastai, tai – geras požymis.

Knyga „Prieš mirtį norisi švelnaus“ primena laikraščio skiautes. Tekstų temos dinamiškos, gaivališkos, apstu šokinėjimų laike, erdvėje (Vilnius, Berlynas, Viena, Zalcburgas), milžiniški greičiai – tikras „Bulvarinis skaitalas“. Gaila, kad toks chaosas žmonių bendravime nėra įmanomas. Jis, be abejonės, būtų redukuotas į pokalbio kvailybę, į apipjaustymą, kad galėtų lietis rišlia, sausa vaga. Tad pokalbyje su žmogumi turėčiau ginti poziciją, kad šis S.Parulskio kūrinys toli gražu nėra perliukas. Užtat karvei galėčiau išrėžti, kad skaitymas – nors ir nebuvo įsimintinas, tačiau sumuojant su pojūčiu, kad gyventi įdomu ir gera, kad lova, ant kurios vartomi puslapiai, minkšta, o arbata nei per karšta, nei per šalta, kad pradėjus už lango švietė rytas, o bebaigiant lijo naktimi, kad buvo puikių sakinių ir prisiminimų – neapkarto. Kaip neapkarsta niekas tiems, kurie apsisprendė gyventi toliau.

Vienas eilėraštis

Julius Keleras

tu esi

kartais tu esi pilna žiemos ir niekas negali

sugaudyt byrančių snaigių, apsnigtų

kažkur miegančių sraigių, niekada nepasieksiančių

uždaram kambary besiilsinčių tavo pėdų

kartais tu esi pilna vasarinių drugelių –

jie irgi primena snaiges, šiltas, judančias,

kabančias vėjuose kaip sniego voratinkliai,

tu – tylus, prislopintas balsas šaltuos jų koridoriuos

kartais tu keliesi su senais daiktais,

dar neatsibudusiais priebuty, prisimeni juos

ir jie valandėlei nenorom atgyja –

kaip trumpam vaiko užsuktas vilkelis

kartais bandai atsimint mano vardą, savo

veidą prie mano lūpų ten, aname laike,

aname veidrody, kur niekad juodai nesnigo,

kur drugeliai galėjo laimingai gyventi ištisas vasaras

tu esi tai, kas negali kartotis, kas nevysta,

bet vyksta šviesoj, kas bręsta prieblandoj

aukštai, viršūnėj kaip niekieno nepastebėtas vaisius

ir prieš žiemą be baimės ramiai nusileidžia į žolę