Nematytų A.Mončio darbų paroda – Vokietijoje

Riugeno salos Bergeno miesto muziejuje Vokietijoje kovo 1-ąją bus atidaryta žymaus lietuvio skulptoriaus Antano Mončio (1921–1993) skulptūrų ir piešinių paroda, kuriai eksponatus paskolino Berlyne gyvenanti dailininko dukra ir jo vardu pavadintas muziejus Palangoje.

Parodos atidaryme dalyvaus A.Mončio dukra Sabina, iš Paryžiaus atskris antroji skulptoriaus žmona Margrit von Haller su gera A.Mončio bičiule Isabelle Delajarte.

„Sulaukiau Danijos menininko, gero mūsų muziejaus bičiulio Hanso Christiano Thomseno skambučio, kuris pranešė, kad taip pat atvyks į vernisažą“, – džiaugėsi A.Mončio namų-muziejaus direktorė Loreta Birutė Turauskaitė.

Su ja į Vokietiją taip pat skris Palangos savivaldybės atstovai, klaipėdietis Gliukų teatro režisierius ir aktorius Benas Šarka, per vernisažą parodysiantis performansą.

Iš Palangos į Bergeno miesto muziejų iškeliaus 1963–1970 m. A.Mončio sukurti skulptūrų eskizai ir jų projektai – įrėminti 25 darbai, kurie niekada dar nebuvo rodyti. Parodą papildys šiek tiek vėlesnio laikotarpio A.Mončio mažoji skulptūrinė plastika – 11 medžio, akmens ir keramikos darbų iš jo dukros Sabinos kolekcijos.

Iš A.Mončio namų-muziejaus į Vokietiją iškeliausiantys eksponatai apdrausti šio projekto rėmėjo Romualdo Beniušio asmeninėmis lėšomis. A.Mončio kūrybos pristatymui Vokietijoje taip pat skyrė lėšų Lietuvos kultūros rėmimo fondas. Parodos kuratorius – vokiečių kilmės menininkas Vilniaus dailės akademijos dėstytojas Heinzas-Hermannas Jurczekas. Šio projekto ypatingasis rėmėjas – „DFDS Seaways”.

L.B.Turauskaitės žodžiais, parodyti A.Mončį Vokietijos meno gerbėjams – įdomu ir aktualu. Netoli Palangos gimęs, didžiąją gyvenimo dalį praleidęs Vakaruose, Paryžiuje miręs skulptorius turėjo ryšių su Vokietija. 1946–1949 m. jis studijavo Freiburgo meno mokykloje, vėliau Vakarų Vokietijoje rengdavo meno stovyklas.

„Rytų Vokietijoje A.Mončio darnai niekada nebuvo rodyti. Bet tai – ne vienintelė priežastis, paskatinusi A.Mončio kūrybinį palikimą pagarsinti Riugene. Palanga draugauja su Bergenu, abu miestai yra pasirašę bendradarbiavimo sutartį. Vienas iš jos punktų – kultūra ir menas. Mes ne tik garsiausias Lietuvos kurortas. Ir meno srityje turime kuo pasigirti“, – tvirtino A.Mončio namų-muziejaus direktorė.

A.Mončio kūrinių paroda Bergene veiks iki balandžio 13 d.

„Durų“ inf.

Meno projekte Berlyne – „Abi tuštumos pusės“

Lietuvos šiuolaikinio meno gerbėjus Berlyno galerija „Werkstattgalerie“ vasario 16-ąją pakvietė susipažinti su Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) sumanytu projektu „Abi tuštumos pusės“.

Parodoje pristatomi klaipėdiečių Remigijaus Treigio, Bronės Neverdauskienės, vilniečių Monikos Žaltauskaitės-Grašienės ir Agnės Jonkutės darbai.

Parodos kuratorius KKKC direktorius ir menotyrininkas Ignas Kazakevičius šiame projekte suburtų menininkų kūrybines taktikas siūlo apibendrinti parodos motto: „Viskas, nuo ko nusigręžia Dievas, tampa žmogiška; viskas, ką palieka ramybėje žmogus, – tobula“.

Paaiškindamas parodos koncepciją jis pridūrė, kad šiame projekte menininkai tematizuoja tuštumą: „Tuštuma – kaip daiktų sąvokos. Kaip esamasis žmogaus laikas. Kaip laisvė. Kaip socialinis vakuumas. Kaip galimybė pradėti iš naujo. Tuštuma – kaip ryšys“.

Berlyne eksponuojama naujausia A.Jonkutės tapyba, B. Neverdauskienės ir M.Žaltauskaitės-Grašienės instaliacija „Absoliuti lygybė“ ir R.Treigio fotografijos.

Nors paroda sukomponuota iš daugelio objektų, paveikslų, fotografijų, kiekvieno autoriaus užimamą teritoriją galima pavadinti tiesiog kūriniu. Trys galerijos erdvės – trys kūriniai, trys tuštumos versijos, apimančios abi tuštumos suvokimo galimybes – fizinę ir numanomąją. Apie šiuos būvius autoriai byloja panaudodami ar transformuodami fotografijos mediją.

Jau 15 metų plėtojantis išskirtinę autorinę techniką R.Treigys fotografuoja kultūros ir natūros perėjimus, fiksuoja tarp jų esančią tuštumą užpildžiusias eterio traiškanas, nuoskilas ir šiukšles.

Monolitinėse visomis prasmėmis savo drobėse A.Jonkutė pertapė tai, ką surenka tarpukario laikų objektyvas nuo gelžbetoninio namo sienos ar nuskalbtos užuolaidos.

B.Neverdauskienė ir M. Žaltauskaitė-Grašienė žmogaus istoriją perteikė per odą, kurią kompiuterinio žakardinio audimo dėka „pavertė“ skirtingais pynimais, o šiuos – objektais. Jų instaliacija „Absoliuti lygybė“ pernai eksponuota tarptautinėse meno bienalėse Maskvoje (Rusija) ir Švedijoje, šiemet sausį pristatyta Vilniuje, Pamėnkalnio galerijoje.

KKKC suorganizuota paroda „Abi tuštumos pusės“ Berlyne bus eksponuojama iki kovo 17 d. O birželio pabaigoje galerija „Werkstattgalerie“ į KKKC Parodų rūmus atveš didžiulę skirtingų Vokietijos menininkų kartų parodą „Tarp abstrakcijos ir konkretumo“. I.Kazakevičiaus teigimu, joje pamatysime daug ir įvairaus vokiško meno – nuo FLUXUS kūrinių iki naujausių instaliacijų, tapybos, videodarbų.

„Durų“ inf.

Amerikoje – nepamirštami veidai ir vaizdai

Keliaujant po tolimus kraštus beveik kiek-vienas sutiktas tautietis tampa itin brangus. Žinai, kad esi ne vienas tarp svetimų, kad gali persimesti lietuvišku žodžiu, o esant reikalui ir gauti reikiamą informaciją. Bet ypač džiugu, kai kitoje Atlanto pusėje sutinki klaipėdietį – buvusį Menų fakulteto absolventą, pasiryžusį ištiesti pagalbos ranką.

Danutė Petrauskaitė

Bando rasti laimę JAV

Neaišku, kaip būčiau nusigavusi iš Niujorko iki Putnamo, o iš ten nuvykusi į Naująjį Heiveną, jei ne Donatas Bukauskas – trombonininkas bei dainininkas, džiazo muzikos atlikėjas, bandantis rasti laimę JAV.

Nors jam neblogai sekasi ir Lietuvoje. Jis – daugelio džiazo festivalių dalyvis, grupės „Jazzmaitija“ vadovas, kurį laiką grojo Krašto apsaugos ministerijos Savanorių pajėgų bigbende. Donatas yra ne tik puikus solistas improvizatorius, bet ir dainų autorius. Jo kompozicija „Mes, savanoriai“ susilaukė ministro padėkos rašto ir šilto publikos įvertinimo.

Ne mažiau jis sumanus ir did-miesčių labirintuose. D.Bukauskas galėtų dirbti gidu Niujorke, nes puikiai orientuojasi dangoraižių džiunglėse, yra kinų kvartalo restoranų ir amerikietiškų džiazo klubų žinovas. Nepamainomas jis ir Amerikos greitkeliuose – puikiai orientuojasi bet kokioje magistralėje, lekia kaip vėjas ir nesunkiai randa atokiausią vietovę.

Jo dėka teko pamatyti ir elitinį Jeilio universitetą, įkurtą XVIII a. pradžioje Naujajame Heivene. Atrodė, lyg būčiau patekusi į britišką Oksfordą ar Bristolį. Mat Jeilio pastatai, bokštai, pievelės, kiemai, arkos ir vartai sudaro nepakartojamą visumą, kurią daugelis architektų vadina gražiausiu Amerikos universitetiniu miesteliu. Jame mokosi apie 11 tūkst. studentų iš daugelio pasaulio šalių, dirba apie 2 tūkst. aukščiausios kvalifikacijos profesorių – tarp jų ir poetas, literatūros tyrinėtojas bei vertėjas Tomas Venclova.

O D.Bukauską šiandien galime vėl sutikti Klaipėdoje, dažniausiai restorane „Kurpiai“ – jo pamėgtoje koncertinėje erdvėje. Tik nežinia, ar ilgam, nes jo svajonė pradėti džiazo atlikėjo karjerą JAV dar neišblėso.

Rašytojo U.Sinclairo pėdsakais

Amerikiečių rašytojas Uptonas Sinclairas (1878–1868), propagavęs socializmo idėjas, išgarsėjo savo romanu „Džiunglės“, kurio herojai – pirmosios bangos lietuvių emigrantai, nepaprastai sunkiomis sąlygomis dirbę Čikagos gyvulių skerdyklose.

Šis romanas, pasirodęs 1906-aisiais, sukėlė tikrą sensaciją. Jis inicijavo socialines permainas ir pokyčius maisto pramonės srityje. Knyga buvo tuojau pat išversta į 36 kalbas, tarp jų – ir į lietuvių. Gaila, kad šiandien šis literatūrinis veikalas yra mažai žinomas Lietuvoje, nors JAV yra įtrauktas į privalomų mokiniams perskaityti knygų sąrašą, apie jį kalbama verslo etikos ir politologijos paskaitose.

Vienas geriausių šio romano žinovų – lingvistas, senųjų raštų tyrinėtojas, Ilinojaus universiteto profesorius Giedrius Subačius, parašęs apie „Džiungles“ išsamią studiją. Jis pabandė atskleisti lietuviškų pavardžių, panaudotų šiame romane, paplitimą Lietuvoje ir priėjo išvadą, kad rašytojas jas „pasiskolino“ iš Čikagoje sutiktų lietuvių, kuriuos pavadino vardų donorais ir atskleidė daug jų gyvenimo detalių. Todėl buvo itin džiugu susitikti su prof. G.Subačiumi, jo dėka išvysti tas gatveles, kuriomis vaikščiojo „Džiunglių“ herojų prototipai, apsilankyti ne tik skerdyklų teritorijoje, bet ir kai kuriuose jų pastatuose, kur ir šiandien rūsiuose išliko įmontuoti geležiniai „lenciūgai“ ir kabliai, ant kurių buvo kabinama skerdiena.

Karo vaikų lemtis

Čikagoje jau apie 60 metų gyvena Melita Krause-Filetti (g. 1935). Karo metais jos šeima buvo priversta iš Lietuvos repatrijuoti į Rytprūsius, o iš ten, sovietams artėjant, bėgti nuo Raudonosios armijos.

Ji su mama pakliuvo į pražūtingą vokiečių lainerį „Wilhelmas Gust-loffas“, kuris gabeno tūkstančius karo pabėgėlių – ypač daug moterų ir vaikų, ketinusių per Baltijos jūrą pasiekti Vokietiją. Bet tą šaltą sausio 30-osios vakarą rusų povandeninės torpedos negailestingai suniokojo laivą, ir šis didžiuliu greičiu pradėjo skęsti. Tai buvo didžiausia karo meto laivo katastrofa, per kurią iš 10 582 juo plaukusių žmonių išsigelbėjo tik 1252 asmenys. Melita prisimena šauksmus, verksmus, sutryptus kūnus, nakties tamsą ir ledinę jūrą, bet ji buvo tarp laimingųjų – pasiekė krantą ir su mama pateko į Danijos pabėgėlių stovyklą. Ten lankė mokyklą, o JAV atvėrus duris naujiesiems emigrantams, apsigyveno Čikagoje.

Melita gerai pažįsta kiekvieną šio miesto kampelį, noriai pasakoja jame gyvenusių lietuvių ir savo gyvenimo istoriją. Ji – buvusi Jaunimo centro talkininkė, padėdavusi atvykusiems mokslininkams ir kultūros darbuotojams adaptuotis svetimame mieste. Ir šiandien M.Krause-Filetti domisi Lietuvos gyvenimu, saugo savo šeimos dokumentus, kuriais remiantis galima būtų vaizdžiai aprašyti dramatišką karo pabėgėlių dalią.

Kaune pasaulį išvydusiam Antanui Saulaičiui (g. 1939) vaikystę ir jaunystę teko praleisti svetimuose kraštuose. Bostono jėzuitų universitete jis įgijo filosofijos, teologijos ir chemijos magistro laipsnius, 1969 m. buvo įšventintas į kunigus, vykdė savo jėzuitišką misiją Brazilijoje, JAV, Lietuvoje ir visur tapo itin mėgstamas bei laukiamas.

A.Saulaitis – nepaprastas dvasininkas, skleidžiantis apie save šilumą, sugebantis rasti bendrą kalbą su įvairaus amžiaus žmonėmis. Jis – skautas, pedagogas, populiarių vadovėlių jaunimui autorius, dažnas radijo laidos „Mažoji studija“ ir internetinio tinklalapio „Bernardinai.lt“ svečias, publicistinių straipsnių autorius.

Šiuo metu A.Saulaitis darbuojasi Lemonte įsikūrusioje palaimintojo Jurgio Matulaičio lietuvių katalikų misijoje. Sekmadieniais pasiklausyti jo laikomų šv. mišių ir sakomų pamokslų susirenka gausus lietuvių būrys iš įvairių Čikagos apylinkių. Kunigas kalba ne tik apie tikėjimo tiesas, bet pasisako ir aktualiais gyvenimo klausimais, savo žodžiu moko, pataria, suteikia viltį. Jis ragina Lietuvos jaunimą nesirinkti emigranto dalios, o išvykusiuosius – neužmiršti savo tėvynės. Išpuoselėta Lemonto aplinka, jauki bažnyčia byloja, kad egzistuoja ne tik Mažoji ir Didžioji, bet ir Amerikos Lietuva.

Prisiminimų miestas

Nuo sausio 27-osios iki vasario vidurio Baroti galerijoje veikė vieno žymiausių uostamiesčio fotomenininkų Vyto Karaciejaus paroda „Klaipėdos metamorfozės“. Proginėje parodoje, skirtoje Klaipėdos 760-osioms metinėms, buvo eksponuojama 20 fotografijų, atrinktų iš daugiau nei keturis dešimtmečius kaupto archyvo.

Danguolė Ruškienė

Subjektyvi vizualizacija

Klaipėdoje gyvenantis nuo 1975-ųjų V.Karaciejus tapo šio miesto vizualiuoju metraštininku. Jo kūrybos pagrindą sudaro uostamiestyje bei pajūryje užfiksuoti kadrai. Tris savaites veikusioje parodoje – ne archyviniai vaizdai, chronologiškai žymintys uostamiesčio raidą, bet subjektyvi autoriaus miesto vizualizacija.

Su gana kukliomis fachverkinio pastato erdvėmis masteliais konkuruojančiuose atspauduose – daugeliui tik iš atvirukų ar senų žurnalų iškarpų pažįstamas miestas. Tai – daugiausia fasadinė Klaipėdos pusė – su iškilmingais vietinės reikšmės renginiais, triukšminga minia ir visuotinai svarbiais statiniais. Anuomet ideologizuoto turinio pripildytos teritorijos, kurios mena ne pačią maloniausią tautos istorijos atkarpą. Visa tai braunasi į (ne)sąmoningai išgyventos praeities rezervuarus, nuklotus storesniu ar plonesniu laiko patinos sluoksniu. Vieni, skatinami nepasotinamo nostalgijos jausmo, linkę šias patirtis stimuliuoti, o kiti, siekdami išsivaduoti nuo nemalonių išgyvenimų, bando jas nugrūsti į tolimiausius atminties užkaborius. Bet kuriuo atveju 1974–1994 m. nuotraukų turinys mezga efektingą intrigą, kuri vieniems galbūt yra daugiau pažintinio, o kitiems – jau atmintinio pobūdžio.

Išliko fotografijose

V.Karaciejus pateikia ne tik anuometinio paradinio miesto fiksaciją, savo turiniu galinčią konkuruoti su istorijos vadovėliais. Jau tais laikais fotografijoms kadrų jis ieškojo ir mažiau populiariose miesto teritorijose – siaurose senamiesčio gatvelėse ar dar tik besikuriančiuose naujuose rajonuose.

Kaip teigė pats autorius, dažniausiai fotografavo vykdydamas užsakymus. Todėl ir parodoje – daugiausia atspaudai iš „darbinių“ negatyvų, kurie turėjo jau iš anksto užprogramuotas paskirtis. Nemaža dalis tokių kadrų atsidūrė ir jo asmeniniame archyve. Galbūt tam, kad po daugelio metų būtų iš naujo (o gal ir pirmą kartą) atspausti. Vietos ir laiko nuorodos išryškinamos pačioje fotografijoje, nesusipratusiems ar stokojantiems istorinių žinių parodos lankytojams padeda susiorientuoti fotografinių lakštų aprašai.

…Čia neįprastai tuščiomis gatvėmis važinėja ano laikmečio automobiliai, kurių šiandien beveik nepamatysi. Žmonės apsirengę pagal tuometę madą, senoji architektūra dar išsaugojusi visas pastato struktūrines dalis, o buvusi Lenino aikštė (dabar – Atgimimo) – stebėtinai erdvi. Nebėra ne tik Lenino, nebėra ir tokių Klaipėdos erdvių, kokios išliko V.Karaciejaus fotografijose. Pasikeitė ne tik žmonių apdarai, bet ir jų veidai. Kaip ir paties miesto. Liūdėti dėl to ar džiaugtis – čia jau kiekvieno pasirinkimas.

Išryškino atmosferą

Autorius savo fotografijoms dažniausiai rinkosi bendrus planus, talpinančius pakankamai informacijos. Tokiu būdu sufleruodamas ne tik apie konkretų laiką ir vietą, bet ir apie neutralią savo poziciją fiksuojamo vaizdo atžvilgiu.

Viena vertus, V.Karaciejus siekia objektyvumo. Čia tvarkingus kadro plotus užsiima ne tik žemė, objektai, bet ir dangus, ryškesnei autorystei beveik nepaliekant vietos.

Kita vertus, jis eksperimentuoja, praplėsdamas vaizdą plačiakampiu objektyvu. Pastarasis dar labiau susintetina informaciją, tačiau į realų vaizdą jau įnešdamas akivaizdžių korekcijų.

Panašu, kad fotografui rūpėjo ne tik informacinis miesto klodas, jis siekė išryškinti ir kitą momentą – veikiau ne apčiuopiamą, bet pajuntamą – miesto atmosferą. Apsilaupę senosios architektūros sienos, baigiantys susmegti pastatai, kaip ir ūkų apardyti aštriabriaunių laivų korpusai ar vešli pieva Teatro aikštėje, išduoda ne tik uostamiesčio raidos pokyčius, bet ir liudija apie vis dar nekintančią jo atmosferą. Bent jau V.Karaciejaus fotografijoje.

Pakoregavo realybę

Autoriaus minties vingius dar labiau išryškino šiandienių technologijų įgalinti vaizdo manipuliavimo triukai. Anuometiniai ženklai, seniai likę tik nuotraukose ar miesto gyventojų atmintyje, čia nėra adekvatūs buvusiai tikrovei.

Parodai atspausdamas nuotraukas iš senųjų negatyvų, kurie beveik visi buvo nespalvoti, V.Karaciejus įvedė spalvą, papildomų detalių. „Man kadras turi būti išbaigtas, užsipildyti. Todėl ir pritaikiau dar papildomų dalykų“, – teigė autorius. Realybės korekcijos, anot jo, yra būtinos, kad atskleistų reiškinio esmę, išryškintų tam tikrus momentus, kurie bėgant laikui tampa ne taip lengvai „perskaitomi“.

Užpildydamas tuščius kadro laukus papildoma informacija – rupaus, gruoblėto paviršiaus faktūra, retsykiais vaizdą formuodamas iš kelių negatyvų, suteikdamas at-spalvį vienam ar kitam jo sluoksniui, fotografas pasiekė originalių sprendimų, peržengiančių tradicinės fotografijos sampratą. Tokiomis priemonėmis megzdamas aliuzijas į senųjų meistrų tapybos ar grafikos technikas, jis dar labiau padidino atstumą tarp nūdienos ir anuometinio miesto, tarp to, kas buvo ir kas yra.

V.Karaciejaus Klaipėda – tokia, kokią jis prisimena šiandien. Į kurią žvelgia jau per atitinkamą išgyvento laiko ir įgytų patirčių filtrą. Tai – ne Klaipėdos, o prisiminimų chronologija, subjektyvi miesto gyvenimo dokumentacija.

Fotografo kūrybos maršrutais

Rita Bočiulytė

Kauno fotografijos galerijoje atidaręs autorinę fotografijų parodą „Regėjimo pratimai“, klaipėdietis fotomenininkas Gytis Skudžinskas jau ruošiasi savo kūrybos pristatymams Vilniuje, Klaipėdoje ir Prancūzijoje.

„Regėjimo pratimai“ Kaune

Kaune nuo vasario 9-osios veikiančioje parodoje „Regėjimo pratimai“ G.Skudžinskas pristato fotografinius ciklus „Tyla“ (2008–2011), „Vėliavos“ (2011) ir „Background“ (2011–2012).

Šiuos darbus jungia autoriaus siekis kalbėti apie perpildytą atvaizdo reprodukcijų rinką, informacijos kiekius fotografijoje, vizualumo bei jo suvokimo ir įsisavinimo įpročius.

Ciklo „Tyla“ fotografijos – be įvykio, pranešimo – dezorientuoja stebėtoją ir naikina regėjimo – kaip greito pažinimo – galimybę. Anot G.Skudžinsko, šis sprendimas – reakcija į stereotipinius fotografijos kaip iliustracijos vertinimus. Eliminavus tiesiogines nuorodas, panaikinama ir pasakojamoji fotografijos galia. Ir nors šio ciklo fotografijas galima „perskaityti“ kaip ikonografines peizažo fotografijos konstrukcijas, iš tiesų jose aktualizuojama ir tiriama suvokėjo vaizduotės, įpročio ir inercijos trajektorija.

Dalyvaus parodoje Prancūzijoje

Fotocikle „Vėliavos“ panašiai rekonstruojama valstybinių simbolių veikimo galimybė. „Panaikinant sutartinę koloristinę objektų sudėtį, kartu panaikinama ir nacionalinio identiteto simbolinė reikšmė. Kita vertus, tai nėra savitikslis veiksmas, nes vėliau spalvinė konstrukcija išdėstoma pagal procentalią viso pasaulio heraldikos koloristiką. Tad šiose fotografijose tiriama konvencionali vaizdo „perskaitymo“ galimybė“, – aiškino fotomenininkas.

Fotografijos darbų serijoje „Background“ jis tiria fotomenininkų studijas, kai jose nevyksta fotografavimo procesas. „Čia stebėjimo objektu tapo fotoproceso aplinka (tiksliau – fotostudijos fono erdvė), legitimuojanti fotografuojamo objekto išskirtinumą, fotografijos vertę ar net fotomenininko statusą. „Išlaisvintas“ nuo tiesioginės paskirties fotografinis fonas tampa nepažinia erdve, bet kartu yra prisodrintas reikšmių, suteikiančių savaime svarbios ir įprasminamos zonos statusą“, – mano G.Skudžinskas.

Jo fotoparoda „Regėjimo pratimai“ Kauno fotografijos galerijoje paviešės iki vasario 26-osios. O kovo 2-ąją G.Skudžinsko fotografijos jau bus eksponuojamos parodoje Prancūzijoje. Ten Saint-Martin d’Uriage kultūros centre „Belvédère“ Paryžiaus organizacija „FetArt Paris“ pristatys pernai vykusio festivalio „Circulation(s)“ 10 autorių, tarp kurių – ir klaipėdietis.

Roterdamas–Vilnius–Klaipėda

Tarp kitko, vasario 10–12 dienomis Olandijoje, Roterdamo meno festivalyje, „Het Wilde Weten“ erdvėje veikusioje tarptautinėje knygų parodoje buvo galima pavartyti prieš kelis mėnesius pasirodžiusią G.Skudžinsko fotografijų knygą „Tyla/Silence“ (išleido vilniečių „Kultūros meniu“, spausdino uostamiesčio „Druka“).

Vasario 25-ąją G.Skudžinskas ją pristatys 13-ojoje Vilniaus knygų mugėje, VšĮ „Kultūros meniu“ stende. Tai bus jau antrasis šios knygos pristatymas sostinėje. Pirmąsyk ji buvo atskleista lapkritį kartu su G.Skudžinsko fotografijų paroda „Tyla“ Lietuvos fotomenininkų sąjungos „Prospekto galerijoje“. Bet tuomet dar nebuvo žinoma, kad ši knyga autoriui (jis – ir knygos dizaineris) pelnė vieną iš 11 diplomų šalies knygos meno konkurse „Vilnius – 2011“, patekdama tarp gražiausiai ir originaliausiai apipavidalintų Lietuvos knygų. 19-ąsyk vykusiame konkurse ekspertų komisija išrinko 18 laureatų iš daugiau kaip 40 leidyklų, spaustuvių ir knygų dailininkų pateiktų 126 leidinių.

Uostamiestyje savo knygą ir fotografijų parodą „Tyla“ G.Skudžinskas pristatys kovo 9-ąją Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose.

Nepakartojama įsimylėjimo būsena

Įsivaizduokit – jūs ką tik įsimylėję. Skraidote padebesiais. Jokių papildomų sąlygų. Jokių charakterio skirtumų. Jokių komunalinių mokesčių. Jokių apmąstymų apie ateitį. Nuogas įaudrinantis jausmas, nepakenčiantis egoizmo ir verčiantis šventai aukotis. Nėra tu ir aš. Yra MES. Dokumentinis filmas „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ pasakoja apie tokią būseną.

Aivaras Dočkus

Dokumentinė emocija

Ją taikliausiai apibūdina tų dienų įvykių komentatoriumi pasirinktas filosofas Leonidas Donskis. Tokios būsenos ir visas režisierės Giedrės Žickytės filmas. Net kai ekrane – sausio tragedijos kadrai, įsimylėjimo jausmas niekur nedingsta. Kažkuris iš juostos herojų pranašiškai sako, jog šitas pojūtis tikriausiai daugiau nepasikartos. Arba to paties L.Donskio žodžiais, Lietuva sugrįš į prozą ir kasdienę buitį.

„Kaip mes žaidėme revoliuciją“ – dokumentinė emocija. Čia galima priekaištauti, kad nėra gilesnio žurnalistinio tyrimo. Kad mažai paties roko maištininko Algirdo Kaušpėdo. Kad „Anties“ dainos simboliškai galėtų lydėti beveik visus archyvinius kadrus su mitingų ir roko maršų vaizdais. Bet nežinia, kas tuomet atsitiktų su ta pagrindine įsimylėjimo emocija, kuri yra didžiausia filmo vertybė. Ji prikelia krizių ir nepriteklių nualintą patriotizmą iš sunkios abejingumo ligos patalo. O tas patriotizmas, keisčiausia, neatrodo politizuotas. Nors ekrane ir šmėsčioja politikos veikėjai. Politika bejėgiškai pralaimi romantikai. Mes visi tomis dienomis buvome romantiški svajotojai. Žiauriai gražu ir gražiai žiauru. Nes tai tikriausiai daugiau niekada nepasikartos.

Didžioji muzikos paslaptis

Roko grupė „Antis“ man iki šiol išliko didžiąja muzikos paslaptimi. Iš esmės – vieno periodo genijai. Laikmetis surado muzikantus. Muzikantai surado laikmetį. Tuo metu „Anties“ tekstai buvo sulėtinto veikimo bomba. Arba nuodai, tolygiai pasiskirstantys po žlungančios sistemos organizmą. Paklausęs dabar – nenustoji stebėtis. Viskas tebeskamba taip pat aktualiai, gali vėl pritaikyti šiems laikams. Tačiau atsinaujinusi „Antis“ su „zuikiais pleibojais“ – tarsi nevykęs Pupų dėdės pokštas. Nelimpa, ir tiek. Neįtikina. Visa „Anties“ jėga išliko kosminės įsimylėjimo būsenos laikotarpiu.

Geriausias pavyzdys – A.Kauš-pėdo ir kompanijos triumfas populiarioje anų laikų laidoje „Muzikinis ringas“. Jos prisiminimai dar tebegyvi iš vaikystės. Pamenu, tą vakarą, ne iki galo suprasdamas „Anties“ pasirodymo svarbą, sulaikęs kvapą stebėjau, kuo baigsis muzikinė dvikova. Sportinis interesas užvaldė nuo galvos iki kojų. Kiekviena dainos eilutė buvo mažytė Lietuvos pergalė. Tik tuomet vaikiškas naivumas paėmė viršų. Kai „Muzikinio ringo“ nugalėtojais buvo paskelbti „Anties“ varžovai, apsipyliau sūriomis neteisingo pralaimėjimo ašaromis. Bet dabar žinau, kas buvo tos dvikovos tikrieji nugalėtojai.

Prisidengę nerimtumu

Jauni, viduramžiai, seni. Visi mes tuomet buvome idealistai. Tikintys gėrio pergale kaip puikiai pagauti į kameros langelį vaikai, išmintingai nusakantys laikotarpio reikšmę. „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ režisierė G.Žickytė subtiliai pažaidžia humoru. „Nuramink žmones“, – A.Kaušpėdas telefonu instruktuoja Eglę Bučelytę. Pačiame siaubo epicentre tai nuskamba taip šiltai žmogiškai, jog nebesutramdai šypsenos.

Kažkodėl įsiminė pasimetusių rusų kareivių veidai. Vaikiški. Nesuprantantys, kas vyksta. Sovietinei santvarkai visiškas galas, jeigu jie į pirmas pozicijas siunčia vaikus. Tarsi šalis dalyvautų kare, kuriam jau trūksta resursų ir nebėra patyrusių karių.

O „Antis“ groja užsukusi pragarišką sistemos sunaikinimo mašiną. Kaukės vadovauja istoriniam karnavalui, prisidengusiam nerimtumu. Roko maršų lipdukai buvo nepaprastai gražūs ir vertingi. Pats tokį turėjau užsilipdęs ant senutėlio radijo imtuvo. Ir į koncertus ėjau. O iš jų grįžęs mokyk-linių sąsiuvinių paraštėse piešiau trispalves. Mokytojai drebėjo, o aš jaučiausi didvyris. Tos pačios nesvarios įsimylėjimo būsenos. Neapsakomai smagu būti slapto sąmokslo dalimi. Gera jaustis šnipu. Tarsi knygose ir filmuose. Iš tiesų mes žaidėme revoliuciją. Ir G.Žickytės dokumentinis filmas perteikia tą adrenalinu prisotintą žaidimo malonumą. Neišvengiamai artėjančios pergalės skonį. Visa tauta kaip vienas kūnas, sustingęs stebuklo laukime. Tuoj pasaka virs tikrove.

Pabaiga – dviprasmiška

Archyviniai kadrai atskleidžia tuos, kas stovėjo priekinėse fronto linijose. Tuos, kas išdrįso drąsiai skelbti laisvės troškimus. Veriantis A.Kaušpėdo žvilgsnis įsminga į Arvydą Juozaitį. Žmogau, tu pasakei! Tu tai garsiai pasakei! Yra žaibas, bus ir griaustinis. Trenkė. Sudrebino. Sudegino sistemą.

Filmo pabaiga neįtikėtinai dviprasmiška. Romantika praeityje. A.Kaušpėdas vaikštinėja po savo dvarą ir bando prisiminti, kiek kainavo varlių skulptūros. Ir štai čia du pasirinkimo variantai. Arba maištininkas virto naujuoju lietuviu. Arba čia toks naujasis vaidmuo. Pokštas. Parodija. Saviironija. Kaip ten bebūtų, užpuola nepakartojamos įsimylėjimo būsenos ilgesys. Kadaise, labai labai seniai, mes kovojome už laisvę ir buvome mitiniai herojai. Mus rodė užsienio televizijos, vieni mus palaikė, kiti mūsų bijojo. Šioji – tikra legenda apie mus. Mes esame tikra legenda.

Naujas filmas

Pavadinimas: „Kaip mes žaidėme revoliuciją“.

Žanras: dokumentinis.

Metai: 2012.

Trukmė: 70 min.

Cenzas: T.

Režisierius: G.Žickytė.

Scenarijaus autorius: G.Žickytė.

Prodiuserė: Dagnė Vildžiūnaitė.

Nacionalinė premjera: 2012 m. vasario 16 d.

Platintojai: „Meed Films“ ir „Just a Moment“.

Rašto meną – ant burių

Klaipėdoje sumanyta tarptautinė kaligrafijos ir rašto meno paroda „Kaligrafija ant burių“, iki kovo veikianti Prano Domšaičio galerijoje, sulaukė dalyvių ne tik iš Lietuvos, bet ir dar aštuonių pasaulio šalių.

Rita Bočiulytė

Jei kojos nepakiš finansai

Tai pirmasis tęstinio tarptautinio projekto „Kaligrafija Klaipėdai“, skirto uostamiesčio 760 metų jubiliejui, etapas.

Buvo surengtas konkursas, kurio metu atrinkti įdomiausi ir labiausiai savitą Klaipėdos dvasią atspindinys 12 autorių darbai jau kitokiu formatu ir kitoje vietoje turėtų darsyk išvysti dienos šviesą antrajame projekto etape. Kaip paskelbė klaipėdiečiai projekto kuratoriai menotyrininkė Goda Giedraitytė, grafikai kaligrafai Lidija Skačkauskaitė-Kuklienė ir Mindaugas Petrulis, jei tik kojos nepakiš finansai, konkurso laimėtojų kaligrafijos kūriniai bus atspausdinti ant specialių tentų, įtvirtintų metalo konstrukcijose, imituojančiose bures, ir šiąvasar bus eksponuojami viešoje uostamiesčio erdvėje – Danės upėje. Projekto kuratorių įsitikinimu, Lietuvos kaligrafijos sostine dažnai vadinamoje Klaipėdoje tokiu būdu būtų ne tik populiarinamas šis unikalus menas, bet ir pristatyti mūsų uostamiestį charakterizuojantys ženklai – jį simbolizuojančios burės ir kaligrafija.

Projekto kuratorių ir parodos organizatorių pasiteiravome, ar pasitvirtino jų lūkesčiai, skelbiant tokį konkursą ir įtraukiant į jį užsieniečius?

Sukūrė pridėtinę vertę

G.Giedraitytė: Neabejotinai pasitvirtino. Ir net dėl kelių priežasčių. Visų pirma, tai skatina savotišką pačių menininkų konkurenciją gerąja prasme. Menininkų kaligrafų nėra labai daug ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje, todėl tarptautinis konkursas lyg ir užkelia projekto kartelę – tiek mūsiškiams, tiek užsienio kūrėjams norisi pasirodyti kuo geriau, atsiųsti naujausius ar vertingiausius savo kūrinius. Pavyzdžiui, dėl didelio užimtumo kai kurie užsienio autoriai (pvz., italė Monica Dengo ar belgas Brody’s Neuenschwanderis) atsiprašė, kad negalės dalyvauti, tačiau pabrėžė, jog projektas labai įdomus ir novatoriškas.

Iš kitos pusės tai – galimybė pamatyti, ką kuria užsienio meistrai (neretai net korifėjai), pa(si)lyginti ir suprasti, kad Lietuvos kaligrafijos mokykla iš tiesų labai stipri. Turime autorių, kurių kūrybiniais rezultatais galime drąsiai didžiuotis tarptautiniu lygmeniu. Tai ypač pamalonina tiek pačius kūrėjus, tiek kuratorius.

Trečia – šviečiamasis aspektas. Daugelis autorių iš tiesų stengėsi atsiliepti į pasiūlytą temą. Buvo menininkų, kurie kadaise lankėsi Klaipėdoje, tačiau tik dabar, giliau susipažinę su jos istorija, raida, kultūra, suprato mūsų miesto išskirtinumą. Kitiems autoriams šis miestas kelia daug sentimentų. Tarkime, V.Chaika čia atliko karinę tarnybą ir labai šiltai prisimena Klaipėdą. Ne veltui jis pristatė pirštais ant smėlio išrašytą darbą „Klaipėda is my love“ („Klaipėda mano meilė“). Tokios istorijos sukuria tą papildomą pridėtinę tarptautinio konkurso ir parodos vertę – vadinasi, garsinam Klaipėdos vardą, jo jubiliejaus datą ir už Lietuvos ribų. O juk kvietimus dalyvauti konkurse ir parodoje išsiuntėme ne tik Europos dailininkų sąjungoms, bet ir visiems žinomiausiems kaligrafams bei jų asociacijoms visame pasaulyje.

Tačiau suprantama, kad organizuojant tokio masto konkursą ir parodą iškyla ir keblumų. Pavyzdžiui – nenuspėjamas galutinis rezultatas. Šiuo atveju tu, kaip kuratorius, nesirenki konkrečių autorių ar darbų, dėl kurių suderinamumo būtumei tikras. Todėl sulaukus visų kūrinių dar turi nemažai darbo – reikia juos atrinkti ir tinkamai pateikti žiūrovui.

Parašė draugystės abėcėlę

L.Skačkauskaitė-Kuklienė: Pasaulis globalėja. Domimės kitų šalių įvykiais, kultūriniais ypatumais. Šiais laikais kokį nors projektą organizuoti vien tik savo kieme – neįdomu nei patiems organizatoriams, nei žiūrovams. Išvykti į užsienį pasižiūrėti meno ne kiekvienas turi galimybę. Taigi klaipėdiečiai ir miesto svečiai turi unikalią galimybę susipažinti su žymių Europos kaligrafų kūriniais.

Kita vertus, su autoriais užsimezga ryšiai, kurie laikui bėgant pavirsta kultūriniu bendradarbiavimu. Kai 2014-aisiais kviesiu dailininkus į penktąją Lietuvos rašto meno parodą, tikiuosi, kad daugeliui kūrėjų Lietuvos ir Klaipėdos vardas jau bus žinomas.

Labai gaila, kad dėl didelio užimtumo mūsų projekte šiuosyk nedalyvavo daug žymių užsienio kaligrafų – P.Semčanka ir H.Matsur iš Baltarusijos, P.Čobitko iš Rusijos, A.Makovej iš Moldovos, Denisas Brownas iš Airijos, B.Neuenschwanderis iš Belgijos, lietuvių kilmės amerikietis šriftininkas K.Barberis ir kiti.

Projekto sąlygos (katalogai dalyviams, nėra dalyvio mokesčio, nemokama spauda ant burių) buvo labai palankios jauniesiems kūrėjams.

Kaip dažnai gyvenime nutinka – vertingiausia yra įgyta patirtis. Menininkai nėra labai organizuoti. Dabar žinosime, kad daugeliui autorių kvietimus reikia išsiųsti asmeniškai, kad reikia kelis kartus priminti ir paraginti, paisyti tos šalies etiketo.

Kai išpakavę darbus išvysdavome kūrinį, parašytą specialiai Klaipėdai, pamatydavome, kad autorius pasidomėjo krašto istorija, geografija, kultūra, heraldika, džiugi nuotaika pakutendavo širdį. Draugystės abėcėlę pavyko parašyti.

Suteikė pažinimo galimybę

M.Petrulis: Mano lūkesčiai pasitvirtino. Vien todėl, kad su šiuo projektu kaligrafija išeina ne tik į poligrafines, bet ir į viešąsias miesto erdves. Nė vienas, ko gero, miestas to neturi. Su tokiais projektais bandome realiai patvirtinti Klaipėdos – kaip Lietuvos kaligrafijos sostinės – vardą. Toks konkursas surengtas pirmąsyk. Ant burių galėtų būti ir visų parodos dalyvių darbai, bet riboja finansinės ir sumanymo galimybės. Todėl ir buvo atranka. O parodoje stengėmės eksponuoti visus.

Autorių įvairovė – didelė. Net Lietuvos mastu. Bet tarp dalyvių yra ir atsitiktinių žmonių. Nes informacijos užrašymas dar nėra kaligrafija. Visi pažįstame raides ir mokame rašyti. O kaligrafija – ne šiaip gražus parašymas, tai tam tikra turinio išraiškos paieška, ieškant formos ir sprendimo, atspindinčio tą turinį.

Prisimenu, mūsų surengta Lietuvos rašto meno ketvirtoji paroda buvo labai stipri. Ir joje buvo užsieniečių. Bet tai kaligrafijos kūrėjų penkerių metų veiklos apžvalga – kitos apimtys. O čia – teminis projektas, konkretus, sprendimo variantų išklotinė. Sakyčiau, verta dėmesio.

Užsieniečių dalyvavimas – didžiulė reklama miestui, projektui ir kaligrafijai. Žinią apie Klaipėdą paskleidėme plačiai. Tai labai svarbus momentas. Tikimės, tie užsienio menininkai ir ateityje dalyvaus mūsų projektuose. Įdomu buvo pamatyti ir ką kolegos Europoje veikia kaligrafijos srityje. Jie kai kuriuos dalykus daro kitaip, nei mes čia suvokiam. Ir jie mūsų projektui pridėjo įvairovės, suteikė pažinimo galimybę.

Paskleidė žinią apie Klaipėdą

K.Jokubavičienė, P.Domšaičio galerijos vedėja, dailėtyrininkė: Apie tarptautinį projektą „Kaligrafija Klaipėdai“ išgirdau jo idėjos formavimo metu. Turiu prisipažinti, kad tokio rezultato, kurį matome projekto parodoje „Kaligrafija ant burių“, nesitikėjau. Dažnai būna, kad projektas ar paroda tarptautinį „statusą“ gauna dėl vieno dalyvio iš vienos užsienio valstybės. Į šį projektą kuratoriai sugebėjo įtraukti net 40 menininkų iš 9 šalių. Manau, kad tai vienas iš labiausiai vykusių Klaipėdos miesto 760 metų jubiliejaus kultūrinės programos renginių, todėl būtų gaila, jei finansinės paramos stoka neleistų jo iki galo įgyvendinti taip vizualiai efektingai, kaip sumanė kuratoriai.

Tarptautinių projektų, konkursų, kurių turinys – Lietuvai svarbaus įvykio, asmens pagerbimas (didžiausia patirtis yra sukaupta rengiant tarptautinius ekslibrisų konkursus), rengimas liudija, kad dažnai užsienio dalyvių suvokimas, apie ką kalbama, yra gana savotiškas. Klaipėdos jubiliejaus temai kaligrafijos darbus atsiuntusi; Vokietijos, Izraelio, Prancūzijos, Rumunijos, Japonijos, Italijos, Rusijos, Baltarusijos dailininkų kūriniuose to nebuvo, iš dalies, matyt, gelbėjo universali asociacija Klaipėda-jūra. Pateikti kūriniai gana tiksliai atskleidžia miesto prie jūros temą, o šios temos vystymas užsienio kūrėjų akimis yra vertinga patirtis ir mūsų dailininkams. Platus dalyvių ratas aktualizuoja Klaipėdos temą tarptautiniame kontekste ir dar kartą patvirtina lakią frazę „Klaipėda – kaligrafijos sostinė“. Kodėl gi ne?

Konkurso laureatai

Vladimiras Chaika (Rusija)

Albertas Gurskas (Lietuva)

Ilja Klemencovas (Lietuva)

Romanas Klemencovas (Lietuva)

Anastasia Kulazhenko (Baltarusija)

Jeanas Larcher (Prancūzija)

Katharina Pieper (Vokietija)

Agnė Pivoriūnaitė (Lietuva)

Massimo Pollelo (Italija)

Donata Porvaneckaitė (Lietuva)

Leo Ray (Izraelis)

Lidija Skačkauskaitė-Kuklienė (Lietuva)

MENO LEIDINYS Nr. 2 (200)
www.durys.daily.lt
Redaktorė Rita Bočiulytė
r.bociulyte@kl.lt

Langas

Klaipėdos teatrai gastroliuoja Vilniuje

Uostamiestyje reziduojantys valstybiniai teatrai skuba savo naujienomis pasidalyti su sostine. Sausį Vilniuje su naujausiais spektakliais pasirodė Klaipėdos dramos teatras, o kovą į sostinę ruošiasi uostamiesčio Muzikinis.

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre sausio 25-ąją Klaipėdos dramos teatras vaidino savo naujausią komedijos pastatymą „Saugokite Florą“, Arvydo Lebeliūno pernai režisuotą spektaklį amžinojo moteriškumo klausimu amerikiečių dramaturgo N.Saimono pjesių motyvais. Sausio 26-ąją vilniečiai, taip pat ir Auksinių scenos kryžių komisija galėjo pažiūrėti A.Strindbergo „Šmėklų sonatą“, kurią praėjusį lapkritį uostamiestyje pastatė režisierius Gintaras Varnas.

„Tai jau tapo tradicija – savotiška ataskaita metų pradžioje, – sakė teatro vadovas Gediminas Pranckūnas. – Norime pasidžiaugti tuo, ką turime naujausio ir geriausio. Abu šie spektakliai dar nebuvo rodyti sostinėje.“

Klaipėdos muzikinis teatras irgi siekia, kad jo naujasis pastatymas – G.Puccini’o vienaveiksmių operų diptikas „Sesuo Andželika“ ir „Džanis Skikis“, pernai vasarą režisuotas Yanos Ross, pagaliau pasiektų Vilnių ir kad jį pamatytų Auksinių scenos kryžių komisija. Tai turėtų įvykti jau kovo viduryje. Klaipėdos muzikinio teatro gastrolės numatytos kovo 15 ir 16 d. Nacionaliniame rusų dramos teatre, kuris tuo metu vaidins… uostamiestyje. Abu teatrai dviem dienoms apsikeis scenomis. Į Vilnių klaipėdiečiai ruošiasi nuvežti ir savo patį naujausią kūrinį „Sveikas, Čarli!“, skirtą garsaus XX a. komiko ir kino legendos Charlie’o Chaplino kūrybai. Jo premjera rampų šviesą išvys tik kovo 3-iąją ir pirmieji ją pamatys klaipėdiečiai.

Kaip atskleidė teatro vadovas Ramūnas Kaubrys, tai projektas iš dviejų dalių – visai naujo vodevilio, kuriame skambės Ch.Chaplino dainos, ir atnaujinto latvių choreografės Litos Beiris šokio spektaklio pagal W.Mnatsakanovo baleto siuitą „Čapliana“. Šią dalį atnaujins Klaipėdos muzikinio teatro šokėjas, žinomas ir kaip choreografas Valdemaras Marcinkus, o labiausiai intriguojantį vodevilį pagal savo libretą stato jauna klaipėdietė režisierė Rūta Bunikytė. Jos spektaklio-koncerto vedėjas bus kalbanti lėlė, o akompaniatoriaus vaidmenyje pasirodys džiazo pianistas Saulius Šiaučiulis.

„Norime, kad mūsų didžioji naujiena – G.Puccini’o diptikas kuo greičiau pasiektų Vilnių, o „Sveikas, Čarli!“ parodysime dėl pramogos, – kalbėjo Klaipėdos muzikinio teatro vadovas R.Kaubrys. – Dabar deriname jau ir rudens gastrolių grafiką. Ketiname į Vilnių, Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą, taip pat ir Panevėžį nuvežti mūsų „Smuikininką ant stogo“. Publikos interesas – didžiulis. Tai nepaprastas spektaklis, vienijantis visą kolektyvą, galima sakyti, mūsų teatro vizitinė kortelė.“

Rašytojas išleido dainų albumą

Vasario viduryje pasirodė debiutinis klaipėdiečio rašytojo, režisieriaus, dainų autoriaus ir bardo Mindaugo Valiuko solinis albumas, kuriame telpa ir pačios naujausios, ir 18-metės dainos, punktyriškai skambėjusios bardų koncertuose ir su roko grupe „Kaukolėlės“.

Dainos įrašytos mistine aura apgaubtoje įrašų studijoje OBR („Old Bones Records“), dirbusioje su tokiomis kultinėmis Lietuvos grupėmis kaip „Kontrabanda“, „Rokfeleriai“ etc.

Dainų autorius pasirinktą stilių vadina bardroku, kuriame muzika neužgožia žodžio, o žodis netrukdo muzikai. Šios dienos scenoje, patiriančioje žodžio ir minties infliaciją, M.Valiuko dainos siūlo alternatyvą geidžiantiems poetinės mankštos, lengvo klasikos parfumerijos dvelksmo ir paradokso.

Kuriant albumą be pavadinimo M.Valiukui talkino muzikantai Kęstutis Bublys, Arvydas Jakūbėnas, Gintautas Litinskas, Kęstutis Kaštaunas, Tadas Jurėnas, Kazys Stonkus, Armandas Limontas ir styginių kvartetas „Musica Libera“.

Lietuvos rašytojų sąjungos narys M.Valiukas žinomas kaip eilėraščių knygų „Mėnulio keramika“ (1998), „Vogta vinis“ (2003), „Dambrelis“ (2006), pjesių rinkinio „Kreatyvo mirtis“ (2006) autorius. Pagal jo pjeses pastatyti spektakliai „17“ (Kauno mažasis teatras, rež. Edita Prakuliauskaitė, 2007 m.), „Trintukas“ (Menų spaustuvė, rež. M.Valiukas ir kt., 2010 m.), „Šalia“ (Klaipėdos lėlių teatras, rež. Gintarė Radvilavičiūtė, 2011 m.). Radijo stoties „Lietus“ su LATGA-A organizuotame konkurse „Nauja daina 2010“ M.Valiuko kūrinys „Įsimylėjai“ iškopė į finalą, patekdamas į geriausiųjų 15-tuką. Albume ši daina taip pat įrašyta kartu su kitomis septyniomis – „Stiklinė nuodų“, „Smėlis tau“, „Kulniukai“, „Piemenio daina“, „Ruduo“, „Savižudžių parke“ ir „Viso gero“.

Valstybė parems 290 kultūrinių ir šviečiamųjų projektų

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas (SRTRF) paskelbė Valstybės teikiamos dalinės finansinės paramos kultūriniams ir šviečiamiesiems projektams 2012 m. konkurso rezultatus.

Fondo taryba pranešė, kad viešosios informacijos rengėjai 2012 m. kultūrinių ir šviečiamųjų projektų konkursui pateikė 460 paraiškų (2011 m. – 520 paraiškų), joms įgyvendinti iš SRTRF prašydami 21 mln. 48 tūkst. 200 litų. Dalinis finansavimas skirtas 290 projektų. Jiems paskirstyta 6 mln. 194 tūkst. 740 litų.

SRTRF konkursą gauti valstybės dalinę paramą organizavo vadovaudamasis LR Visuomenės informavimo įstatymu bei LR Vyriausybės patvirtintais bendraisiais konkurso nuostatais. Paraiškos teiktos pagal šešias Visuomenės informavimo įstatyme numatytas programas.

Kultūros ir meno leidinių programai buvo pateikta 30 paraiškų, iš jų 24 gavo finansavimą, skirta suma – 1 mln. 488 tūkst. litų. Šviečiamojo pobūdžio leidiniams buvo pateikti 35 projektai, finansavimas suteiktas 29, skirta suma – 716 tūkst. 500 litų. Televizijos ir radijo laidoms gauti 49 projektai, iš jų 26 (12 – televizijos, 14 – radijo) skirta 232 tūkst. litų parama. Internetinė žiniasklaida pateikė 82 projektus, iš jų 39 gavo 669 tūkst. litų finansavimą. Vaikų ir jaunimo kultūrinio švietimo programoje varžėsi 42 projektai, iš jų 26 skirta 558 tūkst. litų.

Regioninės žiniasklaidos programoje konkuravo 222 projektai, 2 mln. 305 tūkst. 200 litų finansavimas skirtas 146 (114 – spaudos, 24 – televizijos, 8 – radijo). Tarp konkursą laimėjusiųjų – ir „Klaipėdos“ meno leidinys „Durys“ su literatūriniais „Gintaro lašais” bei „Pramogų gidu“, kurių leidybą šiemet SRTRF parems 132 tūkst. litų.

Konkursui pateiktų projektų vertinimas vyko keliais etapais. Pirmiausia projektus įvertino nepriklausomi ekspertai – dirbo šešios ekspertų grupės (iš viso 17 vertintojų), sudarytos šešių programų paraiškoms įvertinti. Ekspertų grupės buvo paskelbtos Fondo internetinėje svetainėje. Nepriklausomų ekspertų posėdžiuose aptarti, atrinkti ir balais įvertinti (su paramos sumos pasiūlymu) projektai toliau buvo vertinami Fondo tarybos posėdžiuose, dalyvaujant ekspertų grupių pirmininkams. Galutinė dalinės finansinės paramos suma kiekvieno projekto atveju paskirta Fondo tarybos sprendimu, kaip to reikalauja LR Vyriausybės patvirtinti bendrieji konkurso nuostatai.

Kaip paaiškino SRTRF direktorius Mykolas Karčiauskas, tiek nepriklausomi ekspertai, tiek Fondo tarybos nariai projektus vertino pagal jų svarbą nacionalinei ir/ar regioninei kultūrai, švietimui, taip pat kiekvieno visuomeninę reikšmę, skatinant kultūrines iniciatyvas, ugdant moralines ir socialines vertybes, integruojant visuomenę į kultūros ir švietimo procesus. Atsižvelgta į profesinį projektų parengimą, autorių atranką, temų aktualumą, išliekamąją projektų vertę ir sklaidos galimybes. Vertintas projektų kūrybiškumas, originalumas, pajėgumas skatinti kultūrinę saviraišką, demokratinę savimonę, kūrybines diskusijas. Nemažai reikšmės turėjo ir pareiškėjų kvalifikacija, paraiškų parengimo kultūra ir atitikimas konkurso nuostatams. Priimdama galutinius sprendimus, Fondo taryba vadovavosi visais šiais kriterijais ir LR Vyriausybės patvirtinta savo misija – remti ir ugdyti kultūrinį bei šviečiamąjį visuomenės informavimą, demokratinės žiniasklaidos idėjinę įvairovę ir profesinę kokybę.

„Durų“ inf.

„Dedikacijos“ – ne tik reveransas

Nuo 2005-ųjų vasaros VšĮ „Vieno aktoriaus teatras“ (VAT) steigėjo aktoriaus Sigučio Jačėno iniciatyva, pritariant saujelei kolegų bendraminčių, vykdomas nematerialaus paveldo išsaugojimo projektas. Sudarinėjama, rengiama leidybai, pristatoma visuomenei unikali kompaktinių plokštelių kolekcija „Lietuvių aktorių balsai“. Pernai kolekciją papildė trys plokštelės iš naujos serijos „Dedikacijos“.

Gitana Gugevičiūtė

Neįtariu, kiek žmonių mėgsta radijo teatrą, bet spėju, kad per tą laiką, kol klausančiųjų ausys buvo įsirėmusios į radijo imtuvą, susidarė kilometrinės stirtos išplautų lėkščių, buvo nuravėti hektarai rūtų darželių ir užpildytos ištisos valandos vienatvės (taigi – nebe vienatvės). Tikriausiai mažai kam svarbu, ar šių eilučių autorė radijo teatrą mėgsta, bet primygtinai bruku atsivėrimą: ne-la-bai. Kaip ir poezijos vakarus, kuriuose reiškiasi ne patys rašytojai, o skaitovai, arba rašytojai + skaitovai + pseudodvasingi gitaristai (kanklininkai, būgnininkai, vargonininkai).

Nemadinga, bet reikalinga

Bet mano optiniame taikiklyje – trys VAT kompaktinės plokštelės, kuriose telpa ir poezijos vakaras, ir radijo teatras, ir kai kas daugiau – kultūrinis paveldas, istorinė medžiaga, reveransas asmenybėms, praeities dovana dabarčiai ir ateičiai etc (todėl ir noriu įrodyti savo nešališkumą).

Apie šias plokšteles verta kalbėti jau vien todėl, kad veikla, kurią plėtoja S.Jačėnas, nemadinga, nepopuliari, bet – akivaizdu – reikalinga: aplink pernelyg daug rėksmingo popso, teatras su žiūrovu žaidžia domino, patriotizmas patyrė plika akimi matomą infliaciją, tautiškumas dekonstruojamas kaip XIX a. reliktas, tautos istorinėje atmintyje veriasi Bermudų trikampiai ir juodosios skylės. Jas ir bando lopyti VAT, aktoriaus S.Jačėno iniciatyva nuo 2005-ųjų vasaros vykdantis nematerialaus paveldo išsaugojimo projektą: 2005–2010 m. išleista 21 albumo kolekcija „Lietuvių aktorių balsai“, 2011-aisiais šį sumanymą pratęsė nauja kolekcijos albumų serija „Dedikacijos“, skirta žymių Lietuvos kultūros ir meno asmenybių – Sofijos ir Konstantino Čiurlionių, Juditos Vaičiūnaitės, Kęstučio Genio – atminimui.

Asmenybės, be abejo, neeilinės (koks nors piktdžiuga net galėtų įtarti spekuliaciją jomis siekiant pasipelnyti), bet mums svarbu akcentuoti, kad poetei J.Vaičiūnaitei (1937–2001) šiemet būtų sukakę 75-eri; kad „Šventmarė“, kaip ir aktoriaus, poeto K.Genio balsas bei jo eilėraščiai, pirmą kartą rado prieglobstį CD blyne – tai dar viena priežastis bent užsiminti apie šias plokšteles, su kuriomis į mano namus atkeliavo ir malonus džiaugsmas, ir seniai pamiršti klausimai: kaip skaityti tekstus, kad šie paliestų klausą ir širdį, koks turi būti skaitovas ir kaip skaityti tam, kuris tavęs nemato?..

Kam įdomu – trys „blokeliai“ neangažuotų įspūdžių.

Vienas kito verti

„Šventmarė“ – plokštelė, skirta S.Čiurlionienės-Kymantaitės gimimo 125-mečiui ir M.K.Čiurlionio mirties 100-mečiui, kurią pirmą kartą vos išgirdusi pirmuosius akordus ir žodžius nedvejodama išplėšiau iš grotuvo gerklės, džiugina. „Na, – tąsyk maniau, – ir reikėjo šitaip sugadinti Čiurlionio muziką!“ Nepatiko, kad balsas „lipa“ ant muzikos, tekstą iš anksto nurašiau kaip neįdomų… Bet nuomonę teko pakeisti jau netrukus – kai įdėmiai perskaičiusi kompaktinę plokštelę lydintį leidinėlį nusprendžiau CD išklausyti iki galo. Net jei ir nepatiks. Bet patiko!

„Šventmarė“ – viena meistriškiausių kritinio realizmo apysakų ketvirtojo dešimtmečio lietuvių literatūroje – autentiškas vaikystės atsiminimų pasakojimas, kuriame vaizduojamas XIX a. pabaigos Žemaitijos bažnytkaimis. Jo centre – klebonija, čia figūruojanti „kaip tamsos ir šviesos kryžiavimosi citadelė, kurioje atsispindi XIX a. antros pusės istoriškai sąlygoti krašto visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo poslinkiai“ (Ramutis Karmalavičius). To bažnytkaimio gyventojai – charakteringi tipažai (jaunas vikaras, senas išmintingas kunigas, valdinga klebonijos šeimininkė, davatka, girdinti Dievo motinos balsą, mažoji Barbutė) – byloja gyvais, išraiškingais, ekspresyviais dialogais, apkaišytais praėjusio amžiaus leksikos, tarmybių plunksnomis. Veriasi margaspalvė panorama, kurią savaip verbalizuoja aktorės Lucijos Zorūbaitės subtili apysakos interpretacija, smagūs kuriamų personažų charakteriai, ramiai mezgama intriga, paskui save traukianti klausytoją. Puiki skaitomo teksto ir muzikos (kūrinius fortepijonui atlieka pianistas Rokas Zubovas) simbiozė ir dermė, atsiradusi, matyt, neatsitiktinai (S.Čiurlionienė-Kymantaitė prisimena: „Nežinau, kaip būtų vysčiusis mano kūryba, jei Konstantinas būtų gyvenęs. Jis mane ragino bandyti muzikalinę architektoniką taikinti poezijai. Aiškino muzikalinių kūrinių struktūrą – jaučiau, kad man reikės daug mokytis, mokytis muzikos <…>“).

Prozininkė, dramaturgė, poetė, publicistė, literatūros istorikė, kritikė, dailės ir teatro vertintoja, pedagogikos ir kalbos kultūros specialistė, vertėja, visuomenės veikėja, pedagogė, skaučių vadė – daugialypis talentas, tilpęs Sofijos asmenyje, dažniausiai siejamas su M.K.Čiurlionio pavarde – jos pačios įtaka lietuvių kultūrai vis dar nėra tinkamai įvertinta. Taigi šioje plokštelėje Sofija ir Mikalojus Konstantinas – „gražiausia Lietuvos kultūros panteono pora“ – stoja kaip vienas kito verti partneriai ir bendražygiai – tokie jie ir buvo savo neilgame bendro gyvenimo kelyje.

Nuėjo kiekviena sau

„Bijau praradimo, išnykimo, užmaršties. Trokštu išsaugoti, ištausoti. Prikelti iš amžių glūdumos realybėje ar tik mite gyvenusius žmones, sustabdyti akimirkas, kada kentėta ar džiaugtasi. Eilėraščiai yra lyg ir maža būties pergalė prieš buitį, jie išsaugo laiką, išplėšia jį iš kasdienybės. O ir tos kasdienės valandos vienintelės, nepakartojamos. Kaip pats gyvenimas, už kurį didesnio stebuklo nėra“, – cituoju J.Vaičiūnaitę, pacituotą albume „…gal dar plauksi laike – juk lyg Mėnuo keities“.

Jį (bendradarbiaudama su VAT) įrašė aktorė Gražina Maira Urbonaitė (beje, šiame albume skamba ir pačios poetės balsas). Šioji aktorė praėjusiais metais apdovanota Seimo lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos Kalbos premija už įtaigų kalbos puoselėjimą skleidžiant nacionalinės klasikos kūrinius ir stiprinant jos grožį.

Su tokiomis ikonomis galynėtis – ne tas „atskyris“ ir vis dėlto dingojasi, kad šiuokart poetė ir aktorė – tik mano subjektyvia nuomone – nuėjo kiekviena sau: G.Urbonaitė – raiškaus balso aktorė, artikuliuotos, įtaigios kalbos kūrėja – kuria „trafaretišką“, kone majestotišką poezijos pasaulį. Betgi J.Vaičiūnaitė (lietuviškoji Ana Achmatova), daugybės literatūros kritikų ir literatūrologų nuomone, išsižadėjo tiesioginio emocijų išsakymo, „logizuoto formulavimo“, statikos, lozungų, deklaracijų. Ši poetė – dvasios aristokratė, santūri estetė, intelektuali lyrikė, kurios kūryboje gyvena išdidus, nepriklausomas, laisvas, santūrus lyrinis subjektas, o poetinis pasaulis maitinasi menu, istorine ir kultūrine atmintimi, prisiminimais, šventu vaikystės laiku, paslaptingu buities detalių švytėjimu, miesto kultūra, meilės patirtimis, menu, grožiu, esančiu ir vienatvėje, ir netektyje… Tai gaivališkos, dinamiškos, virpančios, juslingos poezijos kūrėja, kurią literatūrologas Vytautas Kubilius yra pavadinęs „mylinčio moteriškumo poete“, atgaivinusia „romantinį meilės – aukščiausios vertybės ir gyvenimo prasmės – išgyvenimą“. Atleiskite, nejaučiu to…

Aktoriaus poeto balsu

Aktoriaus ir poeto K.Genio (1928–1996) atminimui dedikuotas albumas „Dialogai“ – tai rinkinys archyvinių įrašų, įamžinusių poeto balsą, gražiai papildantis „laisvės šaukliu“ vadinamo aktoriaus atminimo iniciatyvų sąrašą: 1998 m. Lietuvos nacionalinės televizijos filmų studijoje buvo sukurtas dokumentinis filmas „Kęstutis Genys“ (rež. Tomas Ribaitis), L.Genienė jų namuose įkūrė muziejų, ir štai – menininko atmintį saugojanti kompaktinė plokštelė.

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštyje „XXI amžius“ Kazimieras Dobkevičius pristatė menininką: „K.Genys yra išskirtinis mūsų kultūros reiškinys. Tai didelio, neeilinio talento asmenybė, nesutikusi savo įsitikinimų aukoti dėl garbės, patogumų, karjeros. Daugelį metų jo poezija gulėjo stalčiuje. K.Genio eilėraščių mintis – atvira, laisva, be įmantrybių, išvedžiojimų. Jo posmai – tarsi žaizdre išlydyti žodžiai“.

Nepolemizuosiu su autoriumi, kurio eilėraštis „Pabudome ir kelkimės“ daugeliui tapo Lietuvos atgimimo himnu, ir nors pati devintoje klasėje konstravau patriotines eiles, šiandien man patriotinė eilėdara neįdomi. Taigi tegu kalba pats autorius:

Poezija – ne žodžiuose,

Ne ritmuose, ne rimuose.

Poezija – ne muzikoje,

Ir ne dainoje.

Poezija – kai keliamės

Pažadinti iš mirusių,

Kai siela išsilaisvina

Ir baigias vergija.

Poezija – ne sielvartas.

Poezija – ne ašaros.

Poezija – ne kibirkštys,

Ne laužo pelenai.

Poezija – kai meldžiamės,

Kai atleidimo prašome,

Kada iš naujo gimstame

Gyventi amžinai.

Gaila, kad tai skaitydami negirdite K.Genio balso – skambaus, tvirto, išraiškingo. Niekas geriau eilių nepaskaitys nei aktorius poetas…

Prieš užverčiant paskutinį lapą

Vasario 10-ąją į Klaipėdos koncertų salę (KKS) jau šeštą, priešpaskutinį, kartą publika rinkosi pasiklausyti Klaipėdos kamerinio orkestro (KKO, meno vadovas Mindaugas Bačkus) ir Alexanderio Paley (fortepijonas, JAV) atliekamos programos iš trečius metus vykstančio koncertų ciklo „Mozartas: visi koncertai fortepijonui ir orkestrui“.

Laima Sugintienė

Iššūkis ir šventė

Rinkosi gausiai. Atėjo ištikimi gerbėjai – didelė jų dalis nepraleido nė vieno ciklo koncerto. Džiugino tai, kad tarp tų, ištikimųjų, kai kurie kelią į KKS atrado būtent per šį ciklą. Nors finišo linija dar tolokai – birželį, bet jau dabar akivaizdu, kad sumanymo pradžioje itin drąsus ir nelabai realistiškai atrodęs projektas pranoko visus lūkesčius. Tad skeptikams, teigusiems, „kiekgi galima klausytis to Paley atliekamo Mozarto“, tenka susitaikyti su neišsipildžiusiomis kitokio scenarijaus prognozėmis.

Treti metai, periodiškai tris kartus per metus, tradiciškai birželį, spalį ir vasarį mes plūstame į KKS ir kaskart leidžiamės užburiami fortepijono mago. Šiandien dar gal ir ankstoka vertinti šį ciklą kaip ypatingą reiškinį, tam galbūt reikia ir tam tikros laiko perspektyvos, tačiau viena aišku jau dabar, ciklui net nepasibaigus: tai rimtas iššūkis ir išskirtinis įvykis. Iššūkis atlikėjams. Iššūkis klausytojams. Ir mes visi drauge su organizatoriais priėmę šį iššūkį garbingai jį atlaikėme.

Šis projektas leido klausytojams susipažinti su, pasak A.Paley, „kiekvieno pianisto biblija“, ją perskaityti ne fragmentiškai, o nuosekliai ir atidžiai, puslapis po puslapio gilinantis, neriant į klasicizmo genijaus nepamatuojamos fantazijos lobynus. Tai įvykis, turintis svarią pažintinę – edukacinę bei kultūrinę reikšmę. Šiandien, kai be jokios koncepcijos, tiesiog atsitiktinai į krūvą sumesti keli atlikėjai bei atsitiktinės jų programos („tas gali tą, o anas – tą“) skambiai vadinamos festivaliu, šis ciklas drąsiai galėtų būti priskiriamas šiai „svorio kategorijai“. Kad ir dėl tos priežasties – tai šventė (lot. festivus — šventinis).

Viso ciklo „variklis“ A.Paley šįkart pas mus atvyko iš Paryžiaus. Kaip ir kaskart – po įvairiuose žemynuose atliktų neįtikėtinų apimčių koncertinių programų. Kaip jam įprasta, monografinių. Plačiais užmojais ir didele scenine ištverme garsėjantis fortepijono virtuozas pastaruoju metu išgyvena savotišką Piotro Čaikovskio periodą: Niujorke pianistas įrašė P.Čaikovskio Didžiąją sonatą ir fortepijoninių pjesių ciklą „Metų laikai“, kurias išleis garsi įrašų kompanija „Harmonia Mundi“; netrukus vilniečiai klausysis A.Paley interpretuojamų P.Čaikovskio koncertų fortepijonui, o uostamiestyje jie skambės „Klaipėdos muzikos pavasario“ festivalyje. Po to šią programą pianistas atliks Prancūzijoje.

Beethoveno koncertų pranašai

Šį kartą atlikėjai interpretavo dar tris Wolfgango Amadeus Mozarto koncertus fortepijonui ir orkestrui – Nr. 22, Es-dur, Nr. 23, A-dur-, KV 488 ir Nr 24, c – moll, KV 491.

Tai vėlyvieji fortepijoniniai koncertai, jie – patys didžiausi apimtimi, sudėtingiausi techniniu požiūriu, jie – Beethoveno koncertų pranašai. Visi trys parašyti 1785–1786 m. žiemą, prieš pat operos „Figaro vedybos“ premjerą. Tad nenuostabu, kad koncertai turi nemažai bendro su šia opera. Tai vieni paskutiniųjų trumpo genijaus gyvenimo metų, kai jam vis dar sekėsi, jis stabilus finansiškai ir jo, kaip atlikėjo, šlovė buvo pasiekusi apogėjų, tačiau kaip kompozitorius jis vis dar turėjo įrodinėti kas esąs… Užbėgant įvykiams už akių – Vienoje, kurioje taip siekė pripažinimo, taip ir liks. Vienintelis miestas, tikrai pripažinęs Mozartą, bus Praha. Ne be reikalo laiške tėvui jis rašė: „Kad sulauktum aplodismentų, turi rašyti šlamštą, kuris toks beprasmis, kad bet koks vežikas galėtų dainuoti, arba tokią nesuprantamą muziką, kuri reikalauja paaiškinimo, kadangi nė vienas protingas žmogus negali jos suprasti“.

Atrodė, kad kompozitorius savo kūriniuose nuolat tikrino, iki kokios ribos jis gali eiti, kad ir publikos lūkesčiai būtų patenkinti ir kad kūryba atlieptų subjektyvius paties kūrėjo išgyvenimus. Atsižvelgti į klausytojų skonį jis buvo priverstas – juk tai finansai! Ilgainiui svorio centras vis labiau persikėlė nuo publikos į kompozitorių. Būtent tokiu koncertu – itin individualizuotu, tarsi nemocartišku – baigėsi žiemos „dozė“. O A.Paley tarsi tikrino, iki kokios ribos gali eiti jis – mitų griovėjas ir stereotipų laužytojas.

Maratono pikas

Pradedant 15-uoju koncertu, kompozitorius jau nebeapsiėjo be pučiamųjų, šis komponavimo bei instrumentuotės principas – solisto ir pučiamųjų replikos, dialogai, apskritai koncertų dialogiškumas – tapo individualiu, atpažįstamu Mozarto „prekiniu“ ženklu.

Dar vienas atliktų koncertų formos ypatumas – išvystyta pirmoji, orkestro, ekspozicija, todėl šiuose koncertuose ypač padidėjęs orkestro vaidmuo. Beje, tai vieninteliai koncertai, kuriuose kompozitorius vietoj obojų panaudojo klarnetus, taigi skambesys jau priartėja prie mažos sudėties simfoninio orkestro.

Tad ir šįkart KKO talkinusiems pūtikams bei timpanininkui (Rimantas Giedraitis (fleita), Lina Šalna, Jonas Pastauka (obojai), Andrius Žiūra, Antanas Milerius (klarnetai), Lina Stanelienė, Egidijus Stanelis (valtornos), Kęstutis Taujanskas, Arūnas Zujus (fagotai), Vilmantas Bružas, Alius Maknavičius (trimitai) ir Edmundas Federavičius (timpanai) teko ypač sudėtinga užduotis. Prisipažinsiu, dėl jos gerokai nerimavau. Kaip jau įprasta, svečias ne tik skambino (sudėtingėja ir pianisto solinė partija), bet ir dirigavo (vadovavo, režisavo, įkvėpė, hipnotizavo, šamanavo…). Kai abi pianisto rankos „pilnos natų“, vien akių kontakto kai kada nepakako savalaikėms replikoms, lygiaverčiam dialogui, darniam akordui. Ir nors šio ciklo koncertuose orkestro vadovas M.Bačkus paprastai laikydavosi pabrėžtinai neutralios pozicijos, iniciatyvą besąlygiškai perleisdamas solistui, tačiau šįkart, atliekant tokius sudėtingus kūrinius, tiesiog mažas simfonijas, kaip niekad pritrūko jo lyderiaujančios, skatinančios, impulsą teikiančios ir jungiančios violončelės… Visada džiugina to paties rango muzikų sutveriamas menas.

Tuo metu styginiai, gerokai anksčiau išgyvenę „adaptacinį“ laikotarpį, finišo link artėja įgaudami vis smagesnį pagreitį.

Dirigento funkciją, kaip jau esame įpratę, solistas atliko visu kūnu, akimis, net kvėpavimu, ir net kai jo rankos laisvos, to dirigavimu nepavadinsi: jis tiesiog „glostė“ kiekvieną frazę.

Tačiau kaip besidžiaugtume akivaizdžia orkestro pažanga, jis dar nėra lygiavertis stereotipus laužančio pianisto partneris. Orkestras skambėjo „sunkokai“, ne visada atliepdavo itin plačią tembrinę ir dinaminę solisto skalę. Trikdė ir intonaciniai nesklandumai.

Labai mėgsta mokytis

Brandžiųjų koncertų atlikimas pareikalavo iš muzikų maksimalios koncentracijos, didelių fizinių ir emocinių iškrovų.

Ir vėlgi klausytojus visų pirma džiugino nuostabiai gražus, išraiškingai vibruojantis fortepijono tembras, stulbinama grojimo technika. Specifinis solisto interpretacijų bruožas – ypač akcentuojami ne tik kontrastai tarp kūrinio dalių (nebeplojame!), bet ir savaip išryškinamas kiekvieno koncerto „būdas“, charakteris, jie labai individualizuojami. Akivaizdu, kad magnetizuojantis pianistas ir dirigentas turi labai aiškią ir dažnai savitą bei netradicinę tiek visumos, tiek kiekvienos kūrinio detalės viziją.

Treti metai klausantis atlikėjo, vis labiau rūpi pasižvalgyti po jo kūrybinę virtuvę. Stebint repeticijas, pirmiausia jis pribloškia energetika, temperamentu. Dar kartą paliudija žinovo reputaciją: koncertai išnarstyti po „siūlelį“, jis gali sugroti bet kurio orkestranto partiją nuo bet kurios vietos ir nuoširdžiai nustemba, kad atlikėjai ne visada iš karto supranta, apie kurį taktą kalbama… „Net jei prieš akis yra natos, aš visada kūrinį moku mintinai“, – sakė pianistas. – Mokydamasis naują kūrinį, aš neskaitau iš lapo, iškart mokausi tekstą mintinai. Mano nelaimė – aš labai mėgstu mokytis“. Nustebino prisipažinęs, kad mokosi „akla“ klaviatūra. „Pirma reikia pajausti, o pirštai patys tuomet darys tai, ką reikia. Prieš miegą visada atsiverčiu natas ir dar kartą viską permąstau. Po to būna labai sunku užmigti, nes galvoje viskas kunkuliuoja“, – pasakojo svečias. Jam nepriimtinas metodas, kai pirma mokomasi iš natų, o po to „kaip ant skeleto užvelkami rūbai“.

A.Paley pastabos repeticijose dažniausiai susijusios su frazuote. Apskritai frazei, jos logikai, jos pradžiai ir pabaigai jis skiria ypatingą dėmesį. „Kiekviena nata kažką reiškia, ji kažką sako ir ją reikia išgyventi“, – ne kartą pabrėžė. Dažnai stabdo orkestrą dėl, jo manymu, grubios garso atakos, artikuliacijos, apskritai dirba labai „smulkiai“. Jam pačiam, regis, nekyla jokių techninių sunkumų, tad susitelkia tik į interpretacinius dalykus, tarsi režisierius „skirsto vaidmenis“ orkestrantams. Paklaustas, ar nesibaimina šiuose koncertuose groti be dirigento, sakė: „ Ne. Per šį laiką orkestras labai išaugo. Antra vertus, ir Mozartas ėmė rašyti žymiai patogiau“.

Sklido mėgavimasis ir džiaugsmas

Kaip po koncerto teigė Klaipėdos pianistai, vieniems imponavo nesumeluota pagarba orkestrui („Kiekvienas muzikantas turi savigarbą, reikia to neužmiršti“, – yra sakęs A.Paley). Kiti žavėjosi asmenybės nuoširdumu ir paprastumu, išorinių efektų nesivaikymu, stebėjosi titanišku nuveiktu darbu bei gebėjimu derinti du – solisto ir dirigento – amplua. „Tai žmogus vulkanas, žaviuosi begaline jo energija“, – aikčiojo pianisto gerbėja. Daugelis kalbėjo apie dėmesį prikaustantį nuostabų piano ir žaižaruojantį lengvumą greitosiose dalyse. Apie neįtikėtinai plačią tembrinę ir dinaminę paletę. Apie netradicines, kanonus laužančias interpretacijas ir vidinę laisvę. Tiesiog – apie mėgavimąsi ir džiaugsmą, sklindantį nuo fortepijono.

Iki birželio!