Nepakartojama įsimylėjimo būsena

Įsivaizduokit – jūs ką tik įsimylėję. Skraidote padebesiais. Jokių papildomų sąlygų. Jokių charakterio skirtumų. Jokių komunalinių mokesčių. Jokių apmąstymų apie ateitį. Nuogas įaudrinantis jausmas, nepakenčiantis egoizmo ir verčiantis šventai aukotis. Nėra tu ir aš. Yra MES. Dokumentinis filmas „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ pasakoja apie tokią būseną.

Aivaras Dočkus

Dokumentinė emocija

Ją taikliausiai apibūdina tų dienų įvykių komentatoriumi pasirinktas filosofas Leonidas Donskis. Tokios būsenos ir visas režisierės Giedrės Žickytės filmas. Net kai ekrane – sausio tragedijos kadrai, įsimylėjimo jausmas niekur nedingsta. Kažkuris iš juostos herojų pranašiškai sako, jog šitas pojūtis tikriausiai daugiau nepasikartos. Arba to paties L.Donskio žodžiais, Lietuva sugrįš į prozą ir kasdienę buitį.

„Kaip mes žaidėme revoliuciją“ – dokumentinė emocija. Čia galima priekaištauti, kad nėra gilesnio žurnalistinio tyrimo. Kad mažai paties roko maištininko Algirdo Kaušpėdo. Kad „Anties“ dainos simboliškai galėtų lydėti beveik visus archyvinius kadrus su mitingų ir roko maršų vaizdais. Bet nežinia, kas tuomet atsitiktų su ta pagrindine įsimylėjimo emocija, kuri yra didžiausia filmo vertybė. Ji prikelia krizių ir nepriteklių nualintą patriotizmą iš sunkios abejingumo ligos patalo. O tas patriotizmas, keisčiausia, neatrodo politizuotas. Nors ekrane ir šmėsčioja politikos veikėjai. Politika bejėgiškai pralaimi romantikai. Mes visi tomis dienomis buvome romantiški svajotojai. Žiauriai gražu ir gražiai žiauru. Nes tai tikriausiai daugiau niekada nepasikartos.

Didžioji muzikos paslaptis

Roko grupė „Antis“ man iki šiol išliko didžiąja muzikos paslaptimi. Iš esmės – vieno periodo genijai. Laikmetis surado muzikantus. Muzikantai surado laikmetį. Tuo metu „Anties“ tekstai buvo sulėtinto veikimo bomba. Arba nuodai, tolygiai pasiskirstantys po žlungančios sistemos organizmą. Paklausęs dabar – nenustoji stebėtis. Viskas tebeskamba taip pat aktualiai, gali vėl pritaikyti šiems laikams. Tačiau atsinaujinusi „Antis“ su „zuikiais pleibojais“ – tarsi nevykęs Pupų dėdės pokštas. Nelimpa, ir tiek. Neįtikina. Visa „Anties“ jėga išliko kosminės įsimylėjimo būsenos laikotarpiu.

Geriausias pavyzdys – A.Kauš-pėdo ir kompanijos triumfas populiarioje anų laikų laidoje „Muzikinis ringas“. Jos prisiminimai dar tebegyvi iš vaikystės. Pamenu, tą vakarą, ne iki galo suprasdamas „Anties“ pasirodymo svarbą, sulaikęs kvapą stebėjau, kuo baigsis muzikinė dvikova. Sportinis interesas užvaldė nuo galvos iki kojų. Kiekviena dainos eilutė buvo mažytė Lietuvos pergalė. Tik tuomet vaikiškas naivumas paėmė viršų. Kai „Muzikinio ringo“ nugalėtojais buvo paskelbti „Anties“ varžovai, apsipyliau sūriomis neteisingo pralaimėjimo ašaromis. Bet dabar žinau, kas buvo tos dvikovos tikrieji nugalėtojai.

Prisidengę nerimtumu

Jauni, viduramžiai, seni. Visi mes tuomet buvome idealistai. Tikintys gėrio pergale kaip puikiai pagauti į kameros langelį vaikai, išmintingai nusakantys laikotarpio reikšmę. „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ režisierė G.Žickytė subtiliai pažaidžia humoru. „Nuramink žmones“, – A.Kaušpėdas telefonu instruktuoja Eglę Bučelytę. Pačiame siaubo epicentre tai nuskamba taip šiltai žmogiškai, jog nebesutramdai šypsenos.

Kažkodėl įsiminė pasimetusių rusų kareivių veidai. Vaikiški. Nesuprantantys, kas vyksta. Sovietinei santvarkai visiškas galas, jeigu jie į pirmas pozicijas siunčia vaikus. Tarsi šalis dalyvautų kare, kuriam jau trūksta resursų ir nebėra patyrusių karių.

O „Antis“ groja užsukusi pragarišką sistemos sunaikinimo mašiną. Kaukės vadovauja istoriniam karnavalui, prisidengusiam nerimtumu. Roko maršų lipdukai buvo nepaprastai gražūs ir vertingi. Pats tokį turėjau užsilipdęs ant senutėlio radijo imtuvo. Ir į koncertus ėjau. O iš jų grįžęs mokyk-linių sąsiuvinių paraštėse piešiau trispalves. Mokytojai drebėjo, o aš jaučiausi didvyris. Tos pačios nesvarios įsimylėjimo būsenos. Neapsakomai smagu būti slapto sąmokslo dalimi. Gera jaustis šnipu. Tarsi knygose ir filmuose. Iš tiesų mes žaidėme revoliuciją. Ir G.Žickytės dokumentinis filmas perteikia tą adrenalinu prisotintą žaidimo malonumą. Neišvengiamai artėjančios pergalės skonį. Visa tauta kaip vienas kūnas, sustingęs stebuklo laukime. Tuoj pasaka virs tikrove.

Pabaiga – dviprasmiška

Archyviniai kadrai atskleidžia tuos, kas stovėjo priekinėse fronto linijose. Tuos, kas išdrįso drąsiai skelbti laisvės troškimus. Veriantis A.Kaušpėdo žvilgsnis įsminga į Arvydą Juozaitį. Žmogau, tu pasakei! Tu tai garsiai pasakei! Yra žaibas, bus ir griaustinis. Trenkė. Sudrebino. Sudegino sistemą.

Filmo pabaiga neįtikėtinai dviprasmiška. Romantika praeityje. A.Kaušpėdas vaikštinėja po savo dvarą ir bando prisiminti, kiek kainavo varlių skulptūros. Ir štai čia du pasirinkimo variantai. Arba maištininkas virto naujuoju lietuviu. Arba čia toks naujasis vaidmuo. Pokštas. Parodija. Saviironija. Kaip ten bebūtų, užpuola nepakartojamos įsimylėjimo būsenos ilgesys. Kadaise, labai labai seniai, mes kovojome už laisvę ir buvome mitiniai herojai. Mus rodė užsienio televizijos, vieni mus palaikė, kiti mūsų bijojo. Šioji – tikra legenda apie mus. Mes esame tikra legenda.

Naujas filmas

Pavadinimas: „Kaip mes žaidėme revoliuciją“.

Žanras: dokumentinis.

Metai: 2012.

Trukmė: 70 min.

Cenzas: T.

Režisierius: G.Žickytė.

Scenarijaus autorius: G.Žickytė.

Prodiuserė: Dagnė Vildžiūnaitė.

Nacionalinė premjera: 2012 m. vasario 16 d.

Platintojai: „Meed Films“ ir „Just a Moment“.

Rašto meną – ant burių

Klaipėdoje sumanyta tarptautinė kaligrafijos ir rašto meno paroda „Kaligrafija ant burių“, iki kovo veikianti Prano Domšaičio galerijoje, sulaukė dalyvių ne tik iš Lietuvos, bet ir dar aštuonių pasaulio šalių.

Rita Bočiulytė

Jei kojos nepakiš finansai

Tai pirmasis tęstinio tarptautinio projekto „Kaligrafija Klaipėdai“, skirto uostamiesčio 760 metų jubiliejui, etapas.

Buvo surengtas konkursas, kurio metu atrinkti įdomiausi ir labiausiai savitą Klaipėdos dvasią atspindinys 12 autorių darbai jau kitokiu formatu ir kitoje vietoje turėtų darsyk išvysti dienos šviesą antrajame projekto etape. Kaip paskelbė klaipėdiečiai projekto kuratoriai menotyrininkė Goda Giedraitytė, grafikai kaligrafai Lidija Skačkauskaitė-Kuklienė ir Mindaugas Petrulis, jei tik kojos nepakiš finansai, konkurso laimėtojų kaligrafijos kūriniai bus atspausdinti ant specialių tentų, įtvirtintų metalo konstrukcijose, imituojančiose bures, ir šiąvasar bus eksponuojami viešoje uostamiesčio erdvėje – Danės upėje. Projekto kuratorių įsitikinimu, Lietuvos kaligrafijos sostine dažnai vadinamoje Klaipėdoje tokiu būdu būtų ne tik populiarinamas šis unikalus menas, bet ir pristatyti mūsų uostamiestį charakterizuojantys ženklai – jį simbolizuojančios burės ir kaligrafija.

Projekto kuratorių ir parodos organizatorių pasiteiravome, ar pasitvirtino jų lūkesčiai, skelbiant tokį konkursą ir įtraukiant į jį užsieniečius?

Sukūrė pridėtinę vertę

G.Giedraitytė: Neabejotinai pasitvirtino. Ir net dėl kelių priežasčių. Visų pirma, tai skatina savotišką pačių menininkų konkurenciją gerąja prasme. Menininkų kaligrafų nėra labai daug ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje, todėl tarptautinis konkursas lyg ir užkelia projekto kartelę – tiek mūsiškiams, tiek užsienio kūrėjams norisi pasirodyti kuo geriau, atsiųsti naujausius ar vertingiausius savo kūrinius. Pavyzdžiui, dėl didelio užimtumo kai kurie užsienio autoriai (pvz., italė Monica Dengo ar belgas Brody’s Neuenschwanderis) atsiprašė, kad negalės dalyvauti, tačiau pabrėžė, jog projektas labai įdomus ir novatoriškas.

Iš kitos pusės tai – galimybė pamatyti, ką kuria užsienio meistrai (neretai net korifėjai), pa(si)lyginti ir suprasti, kad Lietuvos kaligrafijos mokykla iš tiesų labai stipri. Turime autorių, kurių kūrybiniais rezultatais galime drąsiai didžiuotis tarptautiniu lygmeniu. Tai ypač pamalonina tiek pačius kūrėjus, tiek kuratorius.

Trečia – šviečiamasis aspektas. Daugelis autorių iš tiesų stengėsi atsiliepti į pasiūlytą temą. Buvo menininkų, kurie kadaise lankėsi Klaipėdoje, tačiau tik dabar, giliau susipažinę su jos istorija, raida, kultūra, suprato mūsų miesto išskirtinumą. Kitiems autoriams šis miestas kelia daug sentimentų. Tarkime, V.Chaika čia atliko karinę tarnybą ir labai šiltai prisimena Klaipėdą. Ne veltui jis pristatė pirštais ant smėlio išrašytą darbą „Klaipėda is my love“ („Klaipėda mano meilė“). Tokios istorijos sukuria tą papildomą pridėtinę tarptautinio konkurso ir parodos vertę – vadinasi, garsinam Klaipėdos vardą, jo jubiliejaus datą ir už Lietuvos ribų. O juk kvietimus dalyvauti konkurse ir parodoje išsiuntėme ne tik Europos dailininkų sąjungoms, bet ir visiems žinomiausiems kaligrafams bei jų asociacijoms visame pasaulyje.

Tačiau suprantama, kad organizuojant tokio masto konkursą ir parodą iškyla ir keblumų. Pavyzdžiui – nenuspėjamas galutinis rezultatas. Šiuo atveju tu, kaip kuratorius, nesirenki konkrečių autorių ar darbų, dėl kurių suderinamumo būtumei tikras. Todėl sulaukus visų kūrinių dar turi nemažai darbo – reikia juos atrinkti ir tinkamai pateikti žiūrovui.

Parašė draugystės abėcėlę

L.Skačkauskaitė-Kuklienė: Pasaulis globalėja. Domimės kitų šalių įvykiais, kultūriniais ypatumais. Šiais laikais kokį nors projektą organizuoti vien tik savo kieme – neįdomu nei patiems organizatoriams, nei žiūrovams. Išvykti į užsienį pasižiūrėti meno ne kiekvienas turi galimybę. Taigi klaipėdiečiai ir miesto svečiai turi unikalią galimybę susipažinti su žymių Europos kaligrafų kūriniais.

Kita vertus, su autoriais užsimezga ryšiai, kurie laikui bėgant pavirsta kultūriniu bendradarbiavimu. Kai 2014-aisiais kviesiu dailininkus į penktąją Lietuvos rašto meno parodą, tikiuosi, kad daugeliui kūrėjų Lietuvos ir Klaipėdos vardas jau bus žinomas.

Labai gaila, kad dėl didelio užimtumo mūsų projekte šiuosyk nedalyvavo daug žymių užsienio kaligrafų – P.Semčanka ir H.Matsur iš Baltarusijos, P.Čobitko iš Rusijos, A.Makovej iš Moldovos, Denisas Brownas iš Airijos, B.Neuenschwanderis iš Belgijos, lietuvių kilmės amerikietis šriftininkas K.Barberis ir kiti.

Projekto sąlygos (katalogai dalyviams, nėra dalyvio mokesčio, nemokama spauda ant burių) buvo labai palankios jauniesiems kūrėjams.

Kaip dažnai gyvenime nutinka – vertingiausia yra įgyta patirtis. Menininkai nėra labai organizuoti. Dabar žinosime, kad daugeliui autorių kvietimus reikia išsiųsti asmeniškai, kad reikia kelis kartus priminti ir paraginti, paisyti tos šalies etiketo.

Kai išpakavę darbus išvysdavome kūrinį, parašytą specialiai Klaipėdai, pamatydavome, kad autorius pasidomėjo krašto istorija, geografija, kultūra, heraldika, džiugi nuotaika pakutendavo širdį. Draugystės abėcėlę pavyko parašyti.

Suteikė pažinimo galimybę

M.Petrulis: Mano lūkesčiai pasitvirtino. Vien todėl, kad su šiuo projektu kaligrafija išeina ne tik į poligrafines, bet ir į viešąsias miesto erdves. Nė vienas, ko gero, miestas to neturi. Su tokiais projektais bandome realiai patvirtinti Klaipėdos – kaip Lietuvos kaligrafijos sostinės – vardą. Toks konkursas surengtas pirmąsyk. Ant burių galėtų būti ir visų parodos dalyvių darbai, bet riboja finansinės ir sumanymo galimybės. Todėl ir buvo atranka. O parodoje stengėmės eksponuoti visus.

Autorių įvairovė – didelė. Net Lietuvos mastu. Bet tarp dalyvių yra ir atsitiktinių žmonių. Nes informacijos užrašymas dar nėra kaligrafija. Visi pažįstame raides ir mokame rašyti. O kaligrafija – ne šiaip gražus parašymas, tai tam tikra turinio išraiškos paieška, ieškant formos ir sprendimo, atspindinčio tą turinį.

Prisimenu, mūsų surengta Lietuvos rašto meno ketvirtoji paroda buvo labai stipri. Ir joje buvo užsieniečių. Bet tai kaligrafijos kūrėjų penkerių metų veiklos apžvalga – kitos apimtys. O čia – teminis projektas, konkretus, sprendimo variantų išklotinė. Sakyčiau, verta dėmesio.

Užsieniečių dalyvavimas – didžiulė reklama miestui, projektui ir kaligrafijai. Žinią apie Klaipėdą paskleidėme plačiai. Tai labai svarbus momentas. Tikimės, tie užsienio menininkai ir ateityje dalyvaus mūsų projektuose. Įdomu buvo pamatyti ir ką kolegos Europoje veikia kaligrafijos srityje. Jie kai kuriuos dalykus daro kitaip, nei mes čia suvokiam. Ir jie mūsų projektui pridėjo įvairovės, suteikė pažinimo galimybę.

Paskleidė žinią apie Klaipėdą

K.Jokubavičienė, P.Domšaičio galerijos vedėja, dailėtyrininkė: Apie tarptautinį projektą „Kaligrafija Klaipėdai“ išgirdau jo idėjos formavimo metu. Turiu prisipažinti, kad tokio rezultato, kurį matome projekto parodoje „Kaligrafija ant burių“, nesitikėjau. Dažnai būna, kad projektas ar paroda tarptautinį „statusą“ gauna dėl vieno dalyvio iš vienos užsienio valstybės. Į šį projektą kuratoriai sugebėjo įtraukti net 40 menininkų iš 9 šalių. Manau, kad tai vienas iš labiausiai vykusių Klaipėdos miesto 760 metų jubiliejaus kultūrinės programos renginių, todėl būtų gaila, jei finansinės paramos stoka neleistų jo iki galo įgyvendinti taip vizualiai efektingai, kaip sumanė kuratoriai.

Tarptautinių projektų, konkursų, kurių turinys – Lietuvai svarbaus įvykio, asmens pagerbimas (didžiausia patirtis yra sukaupta rengiant tarptautinius ekslibrisų konkursus), rengimas liudija, kad dažnai užsienio dalyvių suvokimas, apie ką kalbama, yra gana savotiškas. Klaipėdos jubiliejaus temai kaligrafijos darbus atsiuntusi; Vokietijos, Izraelio, Prancūzijos, Rumunijos, Japonijos, Italijos, Rusijos, Baltarusijos dailininkų kūriniuose to nebuvo, iš dalies, matyt, gelbėjo universali asociacija Klaipėda-jūra. Pateikti kūriniai gana tiksliai atskleidžia miesto prie jūros temą, o šios temos vystymas užsienio kūrėjų akimis yra vertinga patirtis ir mūsų dailininkams. Platus dalyvių ratas aktualizuoja Klaipėdos temą tarptautiniame kontekste ir dar kartą patvirtina lakią frazę „Klaipėda – kaligrafijos sostinė“. Kodėl gi ne?

Konkurso laureatai

Vladimiras Chaika (Rusija)

Albertas Gurskas (Lietuva)

Ilja Klemencovas (Lietuva)

Romanas Klemencovas (Lietuva)

Anastasia Kulazhenko (Baltarusija)

Jeanas Larcher (Prancūzija)

Katharina Pieper (Vokietija)

Agnė Pivoriūnaitė (Lietuva)

Massimo Pollelo (Italija)

Donata Porvaneckaitė (Lietuva)

Leo Ray (Izraelis)

Lidija Skačkauskaitė-Kuklienė (Lietuva)

Nematytų A.Mončio darbų paroda – Vokietijoje

Riugeno salos Bergeno miesto muziejuje Vokietijoje kovo 1-ąją bus atidaryta žymaus lietuvio skulptoriaus Antano Mončio (1921–1993) skulptūrų ir piešinių paroda, kuriai eksponatus paskolino Berlyne gyvenanti dailininko dukra ir jo vardu pavadintas muziejus Palangoje.

Parodos atidaryme dalyvaus A.Mončio dukra Sabina, iš Paryžiaus atskris antroji skulptoriaus žmona Margrit von Haller su gera A.Mončio bičiule Isabelle Delajarte.

„Sulaukiau Danijos menininko, gero mūsų muziejaus bičiulio Hanso Christiano Thomseno skambučio, kuris pranešė, kad taip pat atvyks į vernisažą“, – džiaugėsi A.Mončio namų-muziejaus direktorė Loreta Birutė Turauskaitė.

Su ja į Vokietiją taip pat skris Palangos savivaldybės atstovai, klaipėdietis Gliukų teatro režisierius ir aktorius Benas Šarka, per vernisažą parodysiantis performansą.

Iš Palangos į Bergeno miesto muziejų iškeliaus 1963–1970 m. A.Mončio sukurti skulptūrų eskizai ir jų projektai – įrėminti 25 darbai, kurie niekada dar nebuvo rodyti. Parodą papildys šiek tiek vėlesnio laikotarpio A.Mončio mažoji skulptūrinė plastika – 11 medžio, akmens ir keramikos darbų iš jo dukros Sabinos kolekcijos.

Iš A.Mončio namų-muziejaus į Vokietiją iškeliausiantys eksponatai apdrausti šio projekto rėmėjo Romualdo Beniušio asmeninėmis lėšomis. A.Mončio kūrybos pristatymui Vokietijoje taip pat skyrė lėšų Lietuvos kultūros rėmimo fondas. Parodos kuratorius – vokiečių kilmės menininkas Vilniaus dailės akademijos dėstytojas Heinzas-Hermannas Jurczekas. Šio projekto ypatingasis rėmėjas – „DFDS Seaways”.

L.B.Turauskaitės žodžiais, parodyti A.Mončį Vokietijos meno gerbėjams – įdomu ir aktualu. Netoli Palangos gimęs, didžiąją gyvenimo dalį praleidęs Vakaruose, Paryžiuje miręs skulptorius turėjo ryšių su Vokietija. 1946–1949 m. jis studijavo Freiburgo meno mokykloje, vėliau Vakarų Vokietijoje rengdavo meno stovyklas.

„Rytų Vokietijoje A.Mončio darnai niekada nebuvo rodyti. Bet tai – ne vienintelė priežastis, paskatinusi A.Mončio kūrybinį palikimą pagarsinti Riugene. Palanga draugauja su Bergenu, abu miestai yra pasirašę bendradarbiavimo sutartį. Vienas iš jos punktų – kultūra ir menas. Mes ne tik garsiausias Lietuvos kurortas. Ir meno srityje turime kuo pasigirti“, – tvirtino A.Mončio namų-muziejaus direktorė.

A.Mončio kūrinių paroda Bergene veiks iki balandžio 13 d.

„Durų“ inf.

Meno projekte Berlyne – „Abi tuštumos pusės“

Lietuvos šiuolaikinio meno gerbėjus Berlyno galerija „Werkstattgalerie“ vasario 16-ąją pakvietė susipažinti su Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) sumanytu projektu „Abi tuštumos pusės“.

Parodoje pristatomi klaipėdiečių Remigijaus Treigio, Bronės Neverdauskienės, vilniečių Monikos Žaltauskaitės-Grašienės ir Agnės Jonkutės darbai.

Parodos kuratorius KKKC direktorius ir menotyrininkas Ignas Kazakevičius šiame projekte suburtų menininkų kūrybines taktikas siūlo apibendrinti parodos motto: „Viskas, nuo ko nusigręžia Dievas, tampa žmogiška; viskas, ką palieka ramybėje žmogus, – tobula“.

Paaiškindamas parodos koncepciją jis pridūrė, kad šiame projekte menininkai tematizuoja tuštumą: „Tuštuma – kaip daiktų sąvokos. Kaip esamasis žmogaus laikas. Kaip laisvė. Kaip socialinis vakuumas. Kaip galimybė pradėti iš naujo. Tuštuma – kaip ryšys“.

Berlyne eksponuojama naujausia A.Jonkutės tapyba, B. Neverdauskienės ir M.Žaltauskaitės-Grašienės instaliacija „Absoliuti lygybė“ ir R.Treigio fotografijos.

Nors paroda sukomponuota iš daugelio objektų, paveikslų, fotografijų, kiekvieno autoriaus užimamą teritoriją galima pavadinti tiesiog kūriniu. Trys galerijos erdvės – trys kūriniai, trys tuštumos versijos, apimančios abi tuštumos suvokimo galimybes – fizinę ir numanomąją. Apie šiuos būvius autoriai byloja panaudodami ar transformuodami fotografijos mediją.

Jau 15 metų plėtojantis išskirtinę autorinę techniką R.Treigys fotografuoja kultūros ir natūros perėjimus, fiksuoja tarp jų esančią tuštumą užpildžiusias eterio traiškanas, nuoskilas ir šiukšles.

Monolitinėse visomis prasmėmis savo drobėse A.Jonkutė pertapė tai, ką surenka tarpukario laikų objektyvas nuo gelžbetoninio namo sienos ar nuskalbtos užuolaidos.

B.Neverdauskienė ir M. Žaltauskaitė-Grašienė žmogaus istoriją perteikė per odą, kurią kompiuterinio žakardinio audimo dėka „pavertė“ skirtingais pynimais, o šiuos – objektais. Jų instaliacija „Absoliuti lygybė“ pernai eksponuota tarptautinėse meno bienalėse Maskvoje (Rusija) ir Švedijoje, šiemet sausį pristatyta Vilniuje, Pamėnkalnio galerijoje.

KKKC suorganizuota paroda „Abi tuštumos pusės“ Berlyne bus eksponuojama iki kovo 17 d. O birželio pabaigoje galerija „Werkstattgalerie“ į KKKC Parodų rūmus atveš didžiulę skirtingų Vokietijos menininkų kartų parodą „Tarp abstrakcijos ir konkretumo“. I.Kazakevičiaus teigimu, joje pamatysime daug ir įvairaus vokiško meno – nuo FLUXUS kūrinių iki naujausių instaliacijų, tapybos, videodarbų.

„Durų“ inf.

Amerikoje – nepamirštami veidai ir vaizdai

Keliaujant po tolimus kraštus beveik kiek-vienas sutiktas tautietis tampa itin brangus. Žinai, kad esi ne vienas tarp svetimų, kad gali persimesti lietuvišku žodžiu, o esant reikalui ir gauti reikiamą informaciją. Bet ypač džiugu, kai kitoje Atlanto pusėje sutinki klaipėdietį – buvusį Menų fakulteto absolventą, pasiryžusį ištiesti pagalbos ranką.

Danutė Petrauskaitė

Bando rasti laimę JAV

Neaišku, kaip būčiau nusigavusi iš Niujorko iki Putnamo, o iš ten nuvykusi į Naująjį Heiveną, jei ne Donatas Bukauskas – trombonininkas bei dainininkas, džiazo muzikos atlikėjas, bandantis rasti laimę JAV.

Nors jam neblogai sekasi ir Lietuvoje. Jis – daugelio džiazo festivalių dalyvis, grupės „Jazzmaitija“ vadovas, kurį laiką grojo Krašto apsaugos ministerijos Savanorių pajėgų bigbende. Donatas yra ne tik puikus solistas improvizatorius, bet ir dainų autorius. Jo kompozicija „Mes, savanoriai“ susilaukė ministro padėkos rašto ir šilto publikos įvertinimo.

Ne mažiau jis sumanus ir did-miesčių labirintuose. D.Bukauskas galėtų dirbti gidu Niujorke, nes puikiai orientuojasi dangoraižių džiunglėse, yra kinų kvartalo restoranų ir amerikietiškų džiazo klubų žinovas. Nepamainomas jis ir Amerikos greitkeliuose – puikiai orientuojasi bet kokioje magistralėje, lekia kaip vėjas ir nesunkiai randa atokiausią vietovę.

Jo dėka teko pamatyti ir elitinį Jeilio universitetą, įkurtą XVIII a. pradžioje Naujajame Heivene. Atrodė, lyg būčiau patekusi į britišką Oksfordą ar Bristolį. Mat Jeilio pastatai, bokštai, pievelės, kiemai, arkos ir vartai sudaro nepakartojamą visumą, kurią daugelis architektų vadina gražiausiu Amerikos universitetiniu miesteliu. Jame mokosi apie 11 tūkst. studentų iš daugelio pasaulio šalių, dirba apie 2 tūkst. aukščiausios kvalifikacijos profesorių – tarp jų ir poetas, literatūros tyrinėtojas bei vertėjas Tomas Venclova.

O D.Bukauską šiandien galime vėl sutikti Klaipėdoje, dažniausiai restorane „Kurpiai“ – jo pamėgtoje koncertinėje erdvėje. Tik nežinia, ar ilgam, nes jo svajonė pradėti džiazo atlikėjo karjerą JAV dar neišblėso.

Rašytojo U.Sinclairo pėdsakais

Amerikiečių rašytojas Uptonas Sinclairas (1878–1868), propagavęs socializmo idėjas, išgarsėjo savo romanu „Džiunglės“, kurio herojai – pirmosios bangos lietuvių emigrantai, nepaprastai sunkiomis sąlygomis dirbę Čikagos gyvulių skerdyklose.

Šis romanas, pasirodęs 1906-aisiais, sukėlė tikrą sensaciją. Jis inicijavo socialines permainas ir pokyčius maisto pramonės srityje. Knyga buvo tuojau pat išversta į 36 kalbas, tarp jų – ir į lietuvių. Gaila, kad šiandien šis literatūrinis veikalas yra mažai žinomas Lietuvoje, nors JAV yra įtrauktas į privalomų mokiniams perskaityti knygų sąrašą, apie jį kalbama verslo etikos ir politologijos paskaitose.

Vienas geriausių šio romano žinovų – lingvistas, senųjų raštų tyrinėtojas, Ilinojaus universiteto profesorius Giedrius Subačius, parašęs apie „Džiungles“ išsamią studiją. Jis pabandė atskleisti lietuviškų pavardžių, panaudotų šiame romane, paplitimą Lietuvoje ir priėjo išvadą, kad rašytojas jas „pasiskolino“ iš Čikagoje sutiktų lietuvių, kuriuos pavadino vardų donorais ir atskleidė daug jų gyvenimo detalių. Todėl buvo itin džiugu susitikti su prof. G.Subačiumi, jo dėka išvysti tas gatveles, kuriomis vaikščiojo „Džiunglių“ herojų prototipai, apsilankyti ne tik skerdyklų teritorijoje, bet ir kai kuriuose jų pastatuose, kur ir šiandien rūsiuose išliko įmontuoti geležiniai „lenciūgai“ ir kabliai, ant kurių buvo kabinama skerdiena.

Karo vaikų lemtis

Čikagoje jau apie 60 metų gyvena Melita Krause-Filetti (g. 1935). Karo metais jos šeima buvo priversta iš Lietuvos repatrijuoti į Rytprūsius, o iš ten, sovietams artėjant, bėgti nuo Raudonosios armijos.

Ji su mama pakliuvo į pražūtingą vokiečių lainerį „Wilhelmas Gust-loffas“, kuris gabeno tūkstančius karo pabėgėlių – ypač daug moterų ir vaikų, ketinusių per Baltijos jūrą pasiekti Vokietiją. Bet tą šaltą sausio 30-osios vakarą rusų povandeninės torpedos negailestingai suniokojo laivą, ir šis didžiuliu greičiu pradėjo skęsti. Tai buvo didžiausia karo meto laivo katastrofa, per kurią iš 10 582 juo plaukusių žmonių išsigelbėjo tik 1252 asmenys. Melita prisimena šauksmus, verksmus, sutryptus kūnus, nakties tamsą ir ledinę jūrą, bet ji buvo tarp laimingųjų – pasiekė krantą ir su mama pateko į Danijos pabėgėlių stovyklą. Ten lankė mokyklą, o JAV atvėrus duris naujiesiems emigrantams, apsigyveno Čikagoje.

Melita gerai pažįsta kiekvieną šio miesto kampelį, noriai pasakoja jame gyvenusių lietuvių ir savo gyvenimo istoriją. Ji – buvusi Jaunimo centro talkininkė, padėdavusi atvykusiems mokslininkams ir kultūros darbuotojams adaptuotis svetimame mieste. Ir šiandien M.Krause-Filetti domisi Lietuvos gyvenimu, saugo savo šeimos dokumentus, kuriais remiantis galima būtų vaizdžiai aprašyti dramatišką karo pabėgėlių dalią.

Kaune pasaulį išvydusiam Antanui Saulaičiui (g. 1939) vaikystę ir jaunystę teko praleisti svetimuose kraštuose. Bostono jėzuitų universitete jis įgijo filosofijos, teologijos ir chemijos magistro laipsnius, 1969 m. buvo įšventintas į kunigus, vykdė savo jėzuitišką misiją Brazilijoje, JAV, Lietuvoje ir visur tapo itin mėgstamas bei laukiamas.

A.Saulaitis – nepaprastas dvasininkas, skleidžiantis apie save šilumą, sugebantis rasti bendrą kalbą su įvairaus amžiaus žmonėmis. Jis – skautas, pedagogas, populiarių vadovėlių jaunimui autorius, dažnas radijo laidos „Mažoji studija“ ir internetinio tinklalapio „Bernardinai.lt“ svečias, publicistinių straipsnių autorius.

Šiuo metu A.Saulaitis darbuojasi Lemonte įsikūrusioje palaimintojo Jurgio Matulaičio lietuvių katalikų misijoje. Sekmadieniais pasiklausyti jo laikomų šv. mišių ir sakomų pamokslų susirenka gausus lietuvių būrys iš įvairių Čikagos apylinkių. Kunigas kalba ne tik apie tikėjimo tiesas, bet pasisako ir aktualiais gyvenimo klausimais, savo žodžiu moko, pataria, suteikia viltį. Jis ragina Lietuvos jaunimą nesirinkti emigranto dalios, o išvykusiuosius – neužmiršti savo tėvynės. Išpuoselėta Lemonto aplinka, jauki bažnyčia byloja, kad egzistuoja ne tik Mažoji ir Didžioji, bet ir Amerikos Lietuva.

Prisiminimų miestas

Nuo sausio 27-osios iki vasario vidurio Baroti galerijoje veikė vieno žymiausių uostamiesčio fotomenininkų Vyto Karaciejaus paroda „Klaipėdos metamorfozės“. Proginėje parodoje, skirtoje Klaipėdos 760-osioms metinėms, buvo eksponuojama 20 fotografijų, atrinktų iš daugiau nei keturis dešimtmečius kaupto archyvo.

Danguolė Ruškienė

Subjektyvi vizualizacija

Klaipėdoje gyvenantis nuo 1975-ųjų V.Karaciejus tapo šio miesto vizualiuoju metraštininku. Jo kūrybos pagrindą sudaro uostamiestyje bei pajūryje užfiksuoti kadrai. Tris savaites veikusioje parodoje – ne archyviniai vaizdai, chronologiškai žymintys uostamiesčio raidą, bet subjektyvi autoriaus miesto vizualizacija.

Su gana kukliomis fachverkinio pastato erdvėmis masteliais konkuruojančiuose atspauduose – daugeliui tik iš atvirukų ar senų žurnalų iškarpų pažįstamas miestas. Tai – daugiausia fasadinė Klaipėdos pusė – su iškilmingais vietinės reikšmės renginiais, triukšminga minia ir visuotinai svarbiais statiniais. Anuomet ideologizuoto turinio pripildytos teritorijos, kurios mena ne pačią maloniausią tautos istorijos atkarpą. Visa tai braunasi į (ne)sąmoningai išgyventos praeities rezervuarus, nuklotus storesniu ar plonesniu laiko patinos sluoksniu. Vieni, skatinami nepasotinamo nostalgijos jausmo, linkę šias patirtis stimuliuoti, o kiti, siekdami išsivaduoti nuo nemalonių išgyvenimų, bando jas nugrūsti į tolimiausius atminties užkaborius. Bet kuriuo atveju 1974–1994 m. nuotraukų turinys mezga efektingą intrigą, kuri vieniems galbūt yra daugiau pažintinio, o kitiems – jau atmintinio pobūdžio.

Išliko fotografijose

V.Karaciejus pateikia ne tik anuometinio paradinio miesto fiksaciją, savo turiniu galinčią konkuruoti su istorijos vadovėliais. Jau tais laikais fotografijoms kadrų jis ieškojo ir mažiau populiariose miesto teritorijose – siaurose senamiesčio gatvelėse ar dar tik besikuriančiuose naujuose rajonuose.

Kaip teigė pats autorius, dažniausiai fotografavo vykdydamas užsakymus. Todėl ir parodoje – daugiausia atspaudai iš „darbinių“ negatyvų, kurie turėjo jau iš anksto užprogramuotas paskirtis. Nemaža dalis tokių kadrų atsidūrė ir jo asmeniniame archyve. Galbūt tam, kad po daugelio metų būtų iš naujo (o gal ir pirmą kartą) atspausti. Vietos ir laiko nuorodos išryškinamos pačioje fotografijoje, nesusipratusiems ar stokojantiems istorinių žinių parodos lankytojams padeda susiorientuoti fotografinių lakštų aprašai.

…Čia neįprastai tuščiomis gatvėmis važinėja ano laikmečio automobiliai, kurių šiandien beveik nepamatysi. Žmonės apsirengę pagal tuometę madą, senoji architektūra dar išsaugojusi visas pastato struktūrines dalis, o buvusi Lenino aikštė (dabar – Atgimimo) – stebėtinai erdvi. Nebėra ne tik Lenino, nebėra ir tokių Klaipėdos erdvių, kokios išliko V.Karaciejaus fotografijose. Pasikeitė ne tik žmonių apdarai, bet ir jų veidai. Kaip ir paties miesto. Liūdėti dėl to ar džiaugtis – čia jau kiekvieno pasirinkimas.

Išryškino atmosferą

Autorius savo fotografijoms dažniausiai rinkosi bendrus planus, talpinančius pakankamai informacijos. Tokiu būdu sufleruodamas ne tik apie konkretų laiką ir vietą, bet ir apie neutralią savo poziciją fiksuojamo vaizdo atžvilgiu.

Viena vertus, V.Karaciejus siekia objektyvumo. Čia tvarkingus kadro plotus užsiima ne tik žemė, objektai, bet ir dangus, ryškesnei autorystei beveik nepaliekant vietos.

Kita vertus, jis eksperimentuoja, praplėsdamas vaizdą plačiakampiu objektyvu. Pastarasis dar labiau susintetina informaciją, tačiau į realų vaizdą jau įnešdamas akivaizdžių korekcijų.

Panašu, kad fotografui rūpėjo ne tik informacinis miesto klodas, jis siekė išryškinti ir kitą momentą – veikiau ne apčiuopiamą, bet pajuntamą – miesto atmosferą. Apsilaupę senosios architektūros sienos, baigiantys susmegti pastatai, kaip ir ūkų apardyti aštriabriaunių laivų korpusai ar vešli pieva Teatro aikštėje, išduoda ne tik uostamiesčio raidos pokyčius, bet ir liudija apie vis dar nekintančią jo atmosferą. Bent jau V.Karaciejaus fotografijoje.

Pakoregavo realybę

Autoriaus minties vingius dar labiau išryškino šiandienių technologijų įgalinti vaizdo manipuliavimo triukai. Anuometiniai ženklai, seniai likę tik nuotraukose ar miesto gyventojų atmintyje, čia nėra adekvatūs buvusiai tikrovei.

Parodai atspausdamas nuotraukas iš senųjų negatyvų, kurie beveik visi buvo nespalvoti, V.Karaciejus įvedė spalvą, papildomų detalių. „Man kadras turi būti išbaigtas, užsipildyti. Todėl ir pritaikiau dar papildomų dalykų“, – teigė autorius. Realybės korekcijos, anot jo, yra būtinos, kad atskleistų reiškinio esmę, išryškintų tam tikrus momentus, kurie bėgant laikui tampa ne taip lengvai „perskaitomi“.

Užpildydamas tuščius kadro laukus papildoma informacija – rupaus, gruoblėto paviršiaus faktūra, retsykiais vaizdą formuodamas iš kelių negatyvų, suteikdamas at-spalvį vienam ar kitam jo sluoksniui, fotografas pasiekė originalių sprendimų, peržengiančių tradicinės fotografijos sampratą. Tokiomis priemonėmis megzdamas aliuzijas į senųjų meistrų tapybos ar grafikos technikas, jis dar labiau padidino atstumą tarp nūdienos ir anuometinio miesto, tarp to, kas buvo ir kas yra.

V.Karaciejaus Klaipėda – tokia, kokią jis prisimena šiandien. Į kurią žvelgia jau per atitinkamą išgyvento laiko ir įgytų patirčių filtrą. Tai – ne Klaipėdos, o prisiminimų chronologija, subjektyvi miesto gyvenimo dokumentacija.

Fotografo kūrybos maršrutais

Rita Bočiulytė

Kauno fotografijos galerijoje atidaręs autorinę fotografijų parodą „Regėjimo pratimai“, klaipėdietis fotomenininkas Gytis Skudžinskas jau ruošiasi savo kūrybos pristatymams Vilniuje, Klaipėdoje ir Prancūzijoje.

„Regėjimo pratimai“ Kaune

Kaune nuo vasario 9-osios veikiančioje parodoje „Regėjimo pratimai“ G.Skudžinskas pristato fotografinius ciklus „Tyla“ (2008–2011), „Vėliavos“ (2011) ir „Background“ (2011–2012).

Šiuos darbus jungia autoriaus siekis kalbėti apie perpildytą atvaizdo reprodukcijų rinką, informacijos kiekius fotografijoje, vizualumo bei jo suvokimo ir įsisavinimo įpročius.

Ciklo „Tyla“ fotografijos – be įvykio, pranešimo – dezorientuoja stebėtoją ir naikina regėjimo – kaip greito pažinimo – galimybę. Anot G.Skudžinsko, šis sprendimas – reakcija į stereotipinius fotografijos kaip iliustracijos vertinimus. Eliminavus tiesiogines nuorodas, panaikinama ir pasakojamoji fotografijos galia. Ir nors šio ciklo fotografijas galima „perskaityti“ kaip ikonografines peizažo fotografijos konstrukcijas, iš tiesų jose aktualizuojama ir tiriama suvokėjo vaizduotės, įpročio ir inercijos trajektorija.

Dalyvaus parodoje Prancūzijoje

Fotocikle „Vėliavos“ panašiai rekonstruojama valstybinių simbolių veikimo galimybė. „Panaikinant sutartinę koloristinę objektų sudėtį, kartu panaikinama ir nacionalinio identiteto simbolinė reikšmė. Kita vertus, tai nėra savitikslis veiksmas, nes vėliau spalvinė konstrukcija išdėstoma pagal procentalią viso pasaulio heraldikos koloristiką. Tad šiose fotografijose tiriama konvencionali vaizdo „perskaitymo“ galimybė“, – aiškino fotomenininkas.

Fotografijos darbų serijoje „Background“ jis tiria fotomenininkų studijas, kai jose nevyksta fotografavimo procesas. „Čia stebėjimo objektu tapo fotoproceso aplinka (tiksliau – fotostudijos fono erdvė), legitimuojanti fotografuojamo objekto išskirtinumą, fotografijos vertę ar net fotomenininko statusą. „Išlaisvintas“ nuo tiesioginės paskirties fotografinis fonas tampa nepažinia erdve, bet kartu yra prisodrintas reikšmių, suteikiančių savaime svarbios ir įprasminamos zonos statusą“, – mano G.Skudžinskas.

Jo fotoparoda „Regėjimo pratimai“ Kauno fotografijos galerijoje paviešės iki vasario 26-osios. O kovo 2-ąją G.Skudžinsko fotografijos jau bus eksponuojamos parodoje Prancūzijoje. Ten Saint-Martin d’Uriage kultūros centre „Belvédère“ Paryžiaus organizacija „FetArt Paris“ pristatys pernai vykusio festivalio „Circulation(s)“ 10 autorių, tarp kurių – ir klaipėdietis.

Roterdamas–Vilnius–Klaipėda

Tarp kitko, vasario 10–12 dienomis Olandijoje, Roterdamo meno festivalyje, „Het Wilde Weten“ erdvėje veikusioje tarptautinėje knygų parodoje buvo galima pavartyti prieš kelis mėnesius pasirodžiusią G.Skudžinsko fotografijų knygą „Tyla/Silence“ (išleido vilniečių „Kultūros meniu“, spausdino uostamiesčio „Druka“).

Vasario 25-ąją G.Skudžinskas ją pristatys 13-ojoje Vilniaus knygų mugėje, VšĮ „Kultūros meniu“ stende. Tai bus jau antrasis šios knygos pristatymas sostinėje. Pirmąsyk ji buvo atskleista lapkritį kartu su G.Skudžinsko fotografijų paroda „Tyla“ Lietuvos fotomenininkų sąjungos „Prospekto galerijoje“. Bet tuomet dar nebuvo žinoma, kad ši knyga autoriui (jis – ir knygos dizaineris) pelnė vieną iš 11 diplomų šalies knygos meno konkurse „Vilnius – 2011“, patekdama tarp gražiausiai ir originaliausiai apipavidalintų Lietuvos knygų. 19-ąsyk vykusiame konkurse ekspertų komisija išrinko 18 laureatų iš daugiau kaip 40 leidyklų, spaustuvių ir knygų dailininkų pateiktų 126 leidinių.

Uostamiestyje savo knygą ir fotografijų parodą „Tyla“ G.Skudžinskas pristatys kovo 9-ąją Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose.

Atstovaus Lietuvai festivalyje Prahoje

Klaipėdos menininkų grupė „Žuvies akis“ vasario 24–29 d. atstovaus Lietuvai X tarptautiniame scenos menų festivalyje „Small Inventory“, šią savaitę prasidėjusiame Čekijos sostinėje Prahoje.

„Small Inventory“ – vienas didžiausių scenos menų festivalių Čekijoje, pristatantis fizinio, autorinio ir eksperimentinio teatro, taip pat šiuolaikinio šokio projektus. Šiemet jis vyksta vasario 21–29 d. ir jame galima pamatyti 20 naujausių spektaklių, sukurtų 2011 m. Be reprezentacinės programos, festivalį lydi įvairūs seminarai, papildoma / off programa, menininkų ir prodiuserių susitikimai bei kiti renginiai. Festivalį organizuoja kultūrinė asociacija „New Web“.

Klaipėdos menininkų grupės „Žuvies akis“ narė menotyrininkė ir kultūros vadybininkė Goda Giedraitytė vasario 24-ąją Prahos festivalyje skaitys pranešimą tarptautiniame seminare „Kalbančios galvos“ („Talking Heads“). Kaip pasakojo klaipėdietė, šio seminaro tikslas – pasidalyti patirtimi. Į jį suburti kultūros organizacijų atstovai bei pavieniai menininkai, veikiantys nepriklausomo meno ir naujojo teatro scenose.

O vasario 29 d. menininkų grupės „Žuvies akis“ projektas – šokio opera „Dykra“ užbaigs X tarptautinio scenos menų festivalio „Small Inventory“ programą. Tai – pirmasis projektas, reprezentuojantis šiuolaikinę Lietuvos scenos kultūrą šiame renginyje.

Šokio opera „Dykra“ – profesionalaus meno projektas (prodiuserė Radvilė Nakaitė), jungiantis muziką, operinį dainavimą, šiuolaikinį šokį ir vaizdo projekcijas. Spektak-lyje skamba vilniečio kompozitoriaus Jono Sakalausko (jis operoje atlieka ir pagrindinį šokančio solisto-filosofo vaidmenį) muzika, susidedanti iš kelių sluoksnių – įvairios elektronikos (ambient, experimental, trip-hop), specialiais efektais apipintos romantizmo epochos, ritualinės muzikos, biuro garsų, įvairaus triukšmo, dainuojamųjų intarpų. Klaipėdietė choreografė Agnija Šeiko spektaklio choreografiją sukonstravo iš šiuolaikinio šokio ir baleto elementų, kuriuos paryškino minimalistiniai Sandros Straukaitės kurti kostiumai. Spektaklyje šoka Darius Berulis, Mantas Černeckas ir Petras Lisauskas.

Šokio operos „Dykra“ premjera įvyko 2011 m. gegužę Vilniuje, tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ programoje. Spektaklis sėkmingai pristatytas ir tarptautiniame šiuolaikinių menų festivalyje „Plartforma“ Klaipėdoje, rodytas „Menų spaustuvėje“ Vilniuje.

„Durų“ inf.

Šoks danų choreografo spektaklyje

Lietuvis šiuolaikinio šokio atlikėjas, Klaipėdos menininkų grupės „Žuvies akis“ narys Petras Lisauskas laimėjo atrankoje dėl teisės dalyvauti naujajame garsaus danų choreografo Palle Granhojaus pastatyme, kurio repeticijos jau prasidėjo Danijos Arhuso mieste.

Sausio pabaigoje Prahoje įvyko paskutinė žinomo danų choreografo P.Granhojaus šokėjų atranka į tarptautinio tinklo „DNA: Development of New Art“ (www.dna-project.eu) ir Granhøj Dans (www.granhoj.dk) kooprodukciją – šokio spektaklį „Vyrai & Mahleris“ („Men & Mahler“). Profesionalių vyrų šokėjų atranka, kurią lydėjo meistriškumo kursai, surengta trijose DNA tinklo partnerių šalyse (Čekijoje, Vengrijoje ir Lietuvoje).

Vilniuje atranka vyko sausio 14 ir 15 d., ją organizavo DNA tinklo partneris Lietuvoje – Klaipėdos menininkų grupė „Žuvies akis“. Į atranką Lietuvoje buvo užsiregistravę septyni šokėjai iš mūsų šalies ir Lenkijos, tačiau atvyko tik keturi – Tomas Dapšauskas, Tautvilas Gurevičius, Mantas Stabačinskas ir klaipėdietis P.Lisauskas.

Meistriškumo kursų dalyviai susipažino su P.Granhojaus nuo devintojo dešimtmečio vystoma „obstrukcijos technika“ („obstruction technique“), gavo unikalių pamokų, kaip šokti akimis, žvilgsniu, visu savo vidumi, džiaugėsi naudinga praktine patirtimi.

Apibendrinus tris atrankas, kuriose dalyvavo 23 šokėjai iš šešių DNA tinklo partnerių šalių (Čekija, Lietuva, Lenkija, Slovakija, Slovėnija, Vengrija), buvo atrinkti septyni šokėjai: László Fülöpas ir Áronas Darabontas Leonas iš Vengrijos, Tomaszas Cisesielski’s, Mikolajus Karczewski’s ir Aureliuszas Rysas iš Lenkijos, Tomásas Danielis iš Slovakijos bei P.Lisauskas iš Lietuvos.

Vasario 15-­ąją „Granhøj Dans“ teatre Arhuso mieste Danijoje prasidėjo visą mėnesį truksiančios naujojo šokio spektaklio repeticijos. Gegužės viduryje – birželio pradžioje vyks baigiamosios repeticijos Liublijanoje Slovėnijoje, kur numatoma ir spektaklio premjera. 2012 ir 2013 m. spektaklis „Vyrai & Mahleris“ apie kompozitoriaus Gustavo Mahlerio dramatiškas gyvenimo peripetijas bus pristatytas tarptautiniuose festivaliuose DNA tinklo šalyse. Lietuvoje premjera numatoma šiemet rugsėjo pabaigoje tarptautinio šiuolaikinių menų festivalio „Plartforma“ metu Klaipėdoje. Pagrindinis kooprodukcijos koordinatorius yra šokio ir vizualinio teatro centras BORA BORA (Arhusas, Danija)“.

„Durų“ inf.

Prieš lietuviškos tapybos srovę

Džiazmenai, boksininkai, balerinos – ko tik „nesutiksi“ klaipėdiečio tapytojo Virginijaus Viningo parodoje uostamiesčio „Tilto“ galerijoje.

Rita Bočiulytė

r.bociulyte@kl.lt

Džiazas, boksas ir baletas

Apžiūrėjęs ekspoziciją brauki prakaitą, lyg būtum visą naktį šėlęs džiazo klube, iki išsekimo smūgiavęs bokso ringe ar vos vilktumei geliančias kojas po alinančių baleto mokyklos pamokų. Iš tiesų ne taip baisu. Net pikdžiugiškai smagu. Nes tai tik fikcija, tapybos sukelta emocija, tiesa, kutenanti ne tik visas jusles, bet ir protą. Tokia gyva, įtaigi, mąsli muzikos, sporto, šokio refleksija pulsuoja V.Viningo tapyboje.

„Bokso treniruotes pats kažkada lankiau, – prasitarė autorius. – Sporto tema labai sunki, nes lengva nuslysti į pasakojimą, kaip mes dailininkai sakom – į literatūrą. Reikia ieškoti kitokio priėjimo. Manasis – gal gana statiškas. Bet darau taip, kaip aš galvoju. Boksas – žiauri sporto šaka, labai vyriška. Man patinka technika, virtuoziškumas ir džiaze, ir bokse, ir balete. Noriu parodyti, kad galima tapyti ir tai. Balerinų šokis – sulėtintas boksas. Paleiskite Piotro Čaikovskio muziką – pamatysite „Gulbių ežerą“. Tai ne priešpriešos. Baletas irgi ne toks švelnus, gražus ir lengvas menas, kaip iš pirmo žvilgsnio atrodo… Boksas ir baletas yra žiaurus, juodas darbas.“

Kai „užsikabina už temos“

V.Viningas nedažnai Klaipėdoje rengia savo tapybos parodas. Todėl smalsu pamatyti jo naujausius darbus. „Tilto“ galerijoje veikiančioje parodoje jis iškabino 16 įvairaus dydžio drobių. Stebina ir žavi šio tapytojo sugebėjimas suvaldyti tokius skirtingus formatus – nuo keliametrių iki centimetrais matuojamų. Kaip įrodymą, kad geba tapyti ir peizažus, pridėjo porą pleneriškų Tolminkiemio vasaros atspindžių.

„Ten per savaitę nutapiau gal penkis darbus, – savo kūrybos tempų neslėpė dailininkas. – Taip, dažniausiai eskizuoju daug, bet ne ant drobės. Taisyti irgi tenka.“

Kone dviejų dešimtmečių tapytojo stažą turintis V.Viningas gali tapyti bet ką. Svarbiausia, anot jo, „užsikabinti už temos“. O tuomet jo jau nebesustabdysi, kol pats nesuvoks, kad ji jam jau išseko. „Užsikabinu už vienos ir improvizuoju, kol nusibosta. Taip buvo su pakabomis, kėdėmis ir gimnazistėmis. O štai prie bokso, sporto dar grįšiu – neišsemti klodai. Čia tik pirmas „apsišaudymas“. Nuo vienų temų einu ieškodamas kitų. Taip mano paveiksluose ėmė šokti balerinos. Vilniaus „Arkos“ galerijai turiu sumanęs vien tik šokio, būtent balerinų visu ūgiu paveikslų parodą – gegužę parodysiu, kas iš tos idėjos išėjo“, – žadėjo dailininkas per vernisažą.

Kitoks ekspresionistas

Originalus, turintis savitą stilių tapytojas iš tolo atpažįstamas iš varvančių – viningiškų potėpių, vis su didesne jėga srūvančių prieš lietuviškos tapybos mokyklos srovę.

„Be tų pavarvėjimų anksčiau neįsivaizdavau savo paveikslo plastikos, – šyptelėjo V.Viningas. – O dabar tapau nuosaikesnis.“

Jau senokai esu pastebėjusi, kad ką bevaizduotų – maištaujančias pakabas, grėsmingas sūpuokles ar su trenksmu virstančias kėdes, ant abstrakcijos ribos skaudžiai balansuojančias emocijas, beasmenius gimnazisčių veidus ar socialiai provokuojančius bananų valgytojų portretus, savo mylimą šunį ar džiazo įžymybes, kurias pažįsta tik iš muzikos, boksininkus ar balerinas, – V.Viningas parodo, kad puikiai moka tapyti „varvančius“ savo personažus. Ir spalvos viningiškos – šalčiu kaustanti mėlyna, anemiška pilka, deginančiai raudona, akivariškai juoda ir anonimiška balta. Dviejų, trijų spalvų kombinacijos dailininkui su kaupu pakanka, kad jo tapybos personažai išnirtų iš po jo energingų potėpių, atgytų, prabiltų, imtų demonstruoti savo nuotaikas.

Plėtodamas Londono tapybos ekspresiją, V.Viningas nuolat pats save papildo – atskleidžia dar neregėtus žvilgsnio rakursus ir matymo bei interpretacijos galimybes, improvizuoja vis naujomis temomis, į savo tapybos erdves atsiveda vis kitus personažus. Sugebėjimas kūrybiškai atsinaujinti visuomet intriguoja.

Vizitinė kortelė

V.Viningas gimė 1960 m. Pasvalyje.

1984–1990 m. Vilniaus dailės akademijoje studijavo tapybą.

Parodose pradėjo dalyvauti 1993 m.

Yra kūręs vitražo ir asambliažo srityse, bet visuomet jam svarbiausia buvo tapyba.

Nuo 1997 m. – Klaipėdos apskrities dailininkų sąjungos narys.

Nuo 2006 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys.

Surengė 14 autorinių tapybos parodų Lietuvoje, Suomijoje, Vokietijoje.

Gyvena ir kuria Klaipėdoje, dirba dailės mokytoju Eduardo Balsio menų gimnazijoje.

Komentarai

Augustinas Virgilijus Burba

Grafikas

Nepamatysi, kad sensta šitaip tapantis žmogus. Taip pasitaško!.. Tokia ekspresija, nerimas!.. Klaipėdoje V.Viningas vienas iš pirmųjų pasiėmė šią naštą nešti. Ekspresionistas. Daugiau intuityvus, tikras sprinteris. Net keista – ar kas jo paveiksluose taisyta? Kad ir kaip ten būtų, žino kada sustoti, jam negresia, kad „užkankins“ savo kūrinį.

Edvardas Malinauskas

Tapytojas

Sunku man vertinti. Esu kitos tapybos srovės atstovas. Bet kai V.Viningas atvažiavo į Klaipėdą ir pradėjo viską versti per galvą, įnešė kitą supratimą, – kad galima tapyti ir taip. Toks darbštus ir kūrybingas. Ir tapyba – aukšto lygio. Iš jo paveikslų trykšta energija. Spalviškai ir emociškai viskas liuks. Taip jis priverčia mus jį pripažinti. Dar man V.Viningo tapyboje labai patinka tas laisvumas, tas energingas potėpis ir spalvų žaismė. Aš tokių kontrastų neišdrįsčiau. Bet aš kitoks tapytojas.