Nepakartojama įsimylėjimo būsena
Įsivaizduokit – jūs ką tik įsimylėję. Skraidote padebesiais. Jokių papildomų sąlygų. Jokių charakterio skirtumų. Jokių komunalinių mokesčių. Jokių apmąstymų apie ateitį. Nuogas įaudrinantis jausmas, nepakenčiantis egoizmo ir verčiantis šventai aukotis. Nėra tu ir aš. Yra MES. Dokumentinis filmas „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ pasakoja apie tokią būseną.
Aivaras Dočkus
Dokumentinė emocija
Ją taikliausiai apibūdina tų dienų įvykių komentatoriumi pasirinktas filosofas Leonidas Donskis. Tokios būsenos ir visas režisierės Giedrės Žickytės filmas. Net kai ekrane – sausio tragedijos kadrai, įsimylėjimo jausmas niekur nedingsta. Kažkuris iš juostos herojų pranašiškai sako, jog šitas pojūtis tikriausiai daugiau nepasikartos. Arba to paties L.Donskio žodžiais, Lietuva sugrįš į prozą ir kasdienę buitį.
„Kaip mes žaidėme revoliuciją“ – dokumentinė emocija. Čia galima priekaištauti, kad nėra gilesnio žurnalistinio tyrimo. Kad mažai paties roko maištininko Algirdo Kaušpėdo. Kad „Anties“ dainos simboliškai galėtų lydėti beveik visus archyvinius kadrus su mitingų ir roko maršų vaizdais. Bet nežinia, kas tuomet atsitiktų su ta pagrindine įsimylėjimo emocija, kuri yra didžiausia filmo vertybė. Ji prikelia krizių ir nepriteklių nualintą patriotizmą iš sunkios abejingumo ligos patalo. O tas patriotizmas, keisčiausia, neatrodo politizuotas. Nors ekrane ir šmėsčioja politikos veikėjai. Politika bejėgiškai pralaimi romantikai. Mes visi tomis dienomis buvome romantiški svajotojai. Žiauriai gražu ir gražiai žiauru. Nes tai tikriausiai daugiau niekada nepasikartos.
Didžioji muzikos paslaptis
Roko grupė „Antis“ man iki šiol išliko didžiąja muzikos paslaptimi. Iš esmės – vieno periodo genijai. Laikmetis surado muzikantus. Muzikantai surado laikmetį. Tuo metu „Anties“ tekstai buvo sulėtinto veikimo bomba. Arba nuodai, tolygiai pasiskirstantys po žlungančios sistemos organizmą. Paklausęs dabar – nenustoji stebėtis. Viskas tebeskamba taip pat aktualiai, gali vėl pritaikyti šiems laikams. Tačiau atsinaujinusi „Antis“ su „zuikiais pleibojais“ – tarsi nevykęs Pupų dėdės pokštas. Nelimpa, ir tiek. Neįtikina. Visa „Anties“ jėga išliko kosminės įsimylėjimo būsenos laikotarpiu.
Geriausias pavyzdys – A.Kauš-pėdo ir kompanijos triumfas populiarioje anų laikų laidoje „Muzikinis ringas“. Jos prisiminimai dar tebegyvi iš vaikystės. Pamenu, tą vakarą, ne iki galo suprasdamas „Anties“ pasirodymo svarbą, sulaikęs kvapą stebėjau, kuo baigsis muzikinė dvikova. Sportinis interesas užvaldė nuo galvos iki kojų. Kiekviena dainos eilutė buvo mažytė Lietuvos pergalė. Tik tuomet vaikiškas naivumas paėmė viršų. Kai „Muzikinio ringo“ nugalėtojais buvo paskelbti „Anties“ varžovai, apsipyliau sūriomis neteisingo pralaimėjimo ašaromis. Bet dabar žinau, kas buvo tos dvikovos tikrieji nugalėtojai.
Prisidengę nerimtumu
Jauni, viduramžiai, seni. Visi mes tuomet buvome idealistai. Tikintys gėrio pergale kaip puikiai pagauti į kameros langelį vaikai, išmintingai nusakantys laikotarpio reikšmę. „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ režisierė G.Žickytė subtiliai pažaidžia humoru. „Nuramink žmones“, – A.Kaušpėdas telefonu instruktuoja Eglę Bučelytę. Pačiame siaubo epicentre tai nuskamba taip šiltai žmogiškai, jog nebesutramdai šypsenos.
Kažkodėl įsiminė pasimetusių rusų kareivių veidai. Vaikiški. Nesuprantantys, kas vyksta. Sovietinei santvarkai visiškas galas, jeigu jie į pirmas pozicijas siunčia vaikus. Tarsi šalis dalyvautų kare, kuriam jau trūksta resursų ir nebėra patyrusių karių.
O „Antis“ groja užsukusi pragarišką sistemos sunaikinimo mašiną. Kaukės vadovauja istoriniam karnavalui, prisidengusiam nerimtumu. Roko maršų lipdukai buvo nepaprastai gražūs ir vertingi. Pats tokį turėjau užsilipdęs ant senutėlio radijo imtuvo. Ir į koncertus ėjau. O iš jų grįžęs mokyk-linių sąsiuvinių paraštėse piešiau trispalves. Mokytojai drebėjo, o aš jaučiausi didvyris. Tos pačios nesvarios įsimylėjimo būsenos. Neapsakomai smagu būti slapto sąmokslo dalimi. Gera jaustis šnipu. Tarsi knygose ir filmuose. Iš tiesų mes žaidėme revoliuciją. Ir G.Žickytės dokumentinis filmas perteikia tą adrenalinu prisotintą žaidimo malonumą. Neišvengiamai artėjančios pergalės skonį. Visa tauta kaip vienas kūnas, sustingęs stebuklo laukime. Tuoj pasaka virs tikrove.
Pabaiga – dviprasmiška
Archyviniai kadrai atskleidžia tuos, kas stovėjo priekinėse fronto linijose. Tuos, kas išdrįso drąsiai skelbti laisvės troškimus. Veriantis A.Kaušpėdo žvilgsnis įsminga į Arvydą Juozaitį. Žmogau, tu pasakei! Tu tai garsiai pasakei! Yra žaibas, bus ir griaustinis. Trenkė. Sudrebino. Sudegino sistemą.
Filmo pabaiga neįtikėtinai dviprasmiška. Romantika praeityje. A.Kaušpėdas vaikštinėja po savo dvarą ir bando prisiminti, kiek kainavo varlių skulptūros. Ir štai čia du pasirinkimo variantai. Arba maištininkas virto naujuoju lietuviu. Arba čia toks naujasis vaidmuo. Pokštas. Parodija. Saviironija. Kaip ten bebūtų, užpuola nepakartojamos įsimylėjimo būsenos ilgesys. Kadaise, labai labai seniai, mes kovojome už laisvę ir buvome mitiniai herojai. Mus rodė užsienio televizijos, vieni mus palaikė, kiti mūsų bijojo. Šioji – tikra legenda apie mus. Mes esame tikra legenda.
Naujas filmas
Pavadinimas: „Kaip mes žaidėme revoliuciją“.
Žanras: dokumentinis.
Metai: 2012.
Trukmė: 70 min.
Cenzas: T.
Režisierius: G.Žickytė.
Scenarijaus autorius: G.Žickytė.
Prodiuserė: Dagnė Vildžiūnaitė.
Nacionalinė premjera: 2012 m. vasario 16 d.
Platintojai: „Meed Films“ ir „Just a Moment“.