Išmanioji Estija skatina atsigręžti į kūrybines industrijas

Išmanioji Estija skatina atsigręžti į kūrybines industrijas

Kultūra paremtas kūrybiškumas ir inovacijos gali būti reali ekonominė jėga mažoje resursų stokojančioje šalyje ar mieste – tokiame kaip Tartu ar Klaipėda.

Ramunė Pletkauskaitė

Žavi pranašumai

Tuo įsitikinusi VšĮ Klaipėdos ekonominės plėtros agentūros (KEPA) vadovė Raimonda Laužikienė. Balandį KEPA rengia jau nebe pirmą seminarą, kad tuo įtikintų uostamiesčio valdžią ir kūrybininkus.

Pasivaikščiojus Tartu (Estija) gatvėmis ir pasklaidžius miesto bukletus, skirtus investuotojams ir turistams, R.Laužikienės žodžiais, žavi Šiaurės kaimynų įtaigiai akcentuojamų pranašumų spektras – nuo gyvenimo kokybės ir menko korupcijos lygio iki medicinos turizmo bei kvalifikuotos darbo jėgos. Nepamirštamas ir kūrybinių industrijų potencialas: sumaniai paskatintas, jis gali suteikti antrą kvėpavimą tradicinių ekonomikos išteklių stokojančiam regionui, teigia specialistai.

Apie kūrybiškumo ir inovacijų vaidmenį diskutuota kovo 15–16 d. Tartu (Estija) vykusioje konferencijoje, skirtoje kūrybinių industrijų rinkodaros bei politikos temoms. Joje dalyvavo ir tarptautinio projekto „Urbanistinės traukos centrai“ partnerės VšĮ Klaipėdos ekonominės plėtros agentūros (KEPA) suburta uostamiesčio politikų bei verslininkų delegacija.

Įkvepianti pažanga

Projekto partnerius iš Klaipėdos, Kotbuso (Vokietija), Linčiopingo (Švedija), Zielonos Goros (Lenkijos) į Tartu sutraukęs renginys vyko praėjus vos kelioms dienoms nuo Tartu kūrybinių industrijų centro antrojo pastato atidarymo. Šiame inkubatoriuje pradedantieji verslūs kūrybininkai gali tikėtis ne vien pirmosios pagalbos rengiant veiklos planą ir steigiant įmonę, bet ir nuolaidų patalpų nuomai, įtraukimo į vieningą įstaigos rinkodaros programą, dalyvavimo verslo misijose ir t.t.

Tai – tik viena iš daugelio Estijos organizacijų, užsiimančių aktyvia kūrybinių industrijų plėtra, ir, beje, įkurdinta kultūros paveldui priskiriamame mediniame pastate. Tartu svečiams teko matyti ir daugiau įdomių pavyzdžių – kruopščiai renovuotuose mediniuose nameliuose miesto centre įkurdintos tradicijas puoselėjančios kultūros įstaigos, smalsumą žadinantys patrauklūs muziejai, amatų kiemas.

Antrasis pagal dydį šalies miestas Tartu neatsitiktinai tituluojamas Estijos kultūrinio bei dvasinio gyvenimo centru, o šių dienų terminais kalbant – ir išmaniąja sostine. Švedijos karaliaus Gustavo II įsakymu 1632 m. čia įkurtas universitetas šiandien yra moderni studijų ir mokslo įstaiga, traukianti į jaukų miestą gausų jaunimą, o dėmesys informacinėms technologijoms Estiją pavertė tikra pažangos šioje srityje vėliavneše: pradedant elektroninės valdžios įrankiais, baigiant galimybe sumokėti už automobilio stovėjimą trumpąja SMS žinute.

Beje, Tartu įsikūręs „Skype“ padalinys, iš šio miesto kilęs interneto telefonijos bendrovės vykdantysis direktorius. Atrodo, kad iš Estijoje kilusių žvaigždžių tarptautinėje padangėje bus ir daugiau, mat jaunoji karta prie mokslo ir technologijų pratinama nuo mažens: pavyzdžiui, Tartu jaunimo mokslo centre „Ahhaa“ gali praleisti kelias valandas nagrinėdamas patraukliai pristatytus technologinius procesus.

Ir valdžiai, ir kūrybininkams

Anot KEPA direktorės Raimondos Laužikienės, Lietuvoje kūrybinių industrijų lobizmas ir propagavimas tik įsibėgėja. Tikimasi, kad jo pažangai pravers iki 2013 m. pabaigos vyksiantis „Urbanistinės traukos centrų“ projektas, kurio tikslas – plėtoti viešojo sektoriaus gerąsias praktikas, stiprinančias kūrybinių industrijų poziciją, stiprinti tarpregioninį bendradarbiavimą ir tarptautinių kūrybinių klasterių steigimą, skatinti kūrybinių industrijų verslumą.

„Mūsų tikslas – akivaizdžiais pavyzdžiais įtikinti Klaipėdos valdžios žmones, kad kultūra turi įtakos ekonomikai, – teigė R.Laužikienė. – Didžiosios Britanijos konsultacinės bendrovės KEA – beje, vienos iš pirmųjų ES organizacijų, sprendžiančių kūrybinių industrijų problemas, – duomenimis, Europoje šio sektoriaus sukurta vertė gerokai viršija atitinkamus nekilnojamojo turto, maisto, gėrimų, tabako, tekstilės ir chemijos pramonės rodiklius.“

Sėkmingos veiklos pavyzdys užkrečia, tad balandžio 12 d. 13 val. KEPA rengia jau tradicija tapusį praktinį rinkodaros seminarą, kurio tema – „Kaip sėkmingai pristatyti savo kūrinį / produktą / paslaugą?“. Seminaro, vyksiančio Tiltų g. 1, tikslas – supažindinti dalyvius su sėkmingomis savo kūrinių / gaminių ar paslaugų pristatymo technikomis verslo susitikimuose, konferencijose, parodose ir t.t.

Praktine patirtimi dalysis bendravimo ir vadybos komunikacijų specialistas Vaidotas Levickis, verslo konsultantas Dalius Kievišas, prodiuserė ir žurnalistė Jūratė Klumbienė, kavos verslo atstovė Laima Vėželienė. Renginys nemokamas – dalyviai registruojami el. paštu alina@kepa.lt.

Jo didenybė – ritmas

Jo didenybė – ritmas

Rūta Girdzijauskienė

Tiek muzikos profesionalai, tiek mėgėjai galėtų valandų valandas diskutuoti, kas muzikoje yra svarbiau – melodija, harmonija, ritmas, orkestruotė… Tačiau tie, kurie vasario 24-ąją dalyvavo Klaipėdos koncertų salėje vykusiame „Žaismingos muzikos orkestro“ koncerte, pripažins – ritmas pateisino savo karališkąją prigimtį.

Veiksminga išraiškos priemonė

Pasak koncertinę programą su Klaipėdos kameriniu orkestru parengusio dirigento Mindaugo Piečaičio, „ritmas supa mus visur: nuo įsčiose pirmąkart išgirsto motinos širdies plakimo iki planetų, besisukančių ir judančių tam tikru ritmu. Ritmas yra visos gyvybės pagrindas. Be ritmo nė vienas iš mūsų net nebūtume atsiradę šiame pasaulyje“. Ritmas ir tapo centrine devintojo „Žaismingos muzikos orkestro“ projekto ašimi.

Jau žiūrovams skirstantis teko ne vieną kartą nugirsti svarstant, kodėl koncertas toks trumpas. Tad kuo renginys buvo išskirtinis, kad valanda laiko nepastebimai ištirpo smagaus ritmo garsuose?

Ritmas yra veiksminga muzikos išraiškos priemonė, jei jis yra meistriškai suaustas į žaismingą muzikinį audinį. Kai tokio uždavinio imasi du muzikos profesionalai – dirigentas Mindaugas Piečaitis ir perkusijos meistras Michaelis Siefke – sėkmė neabejotina. Koncerte atlikti šių dviejų muzikų kūriniai (beveik visi sukurti arba aranžuoti specialiai šiam projektui) paveikūs ne tik muzikine medžiaga, bet ir išradingu atlikimo priemonių parinkimu.

Grojo netradiciniais instrumentais

Koncertas prasidėjo skambiųjų judesių garsais. Spragsėjimas, trepsėjimas, plojimas pasižymi garso tembrų įvairove, o taip muzikuojantys kartu kuria muzikinę choreografiją.

Taip „grojant“ Klaipėdos kameriniam orkestrui, sunku buvo suprasti, ar muzikantai šoka, ar groja.

Muzikos instrumentais šio įsimintino koncerto metu taip pat tapo plastikiniai puodeliai ir tušti didelės talpos vandens indai, medinės dėžės, iš santechnikoje naudojamų priemonių pagaminti skambantys vamzdžiai. Ritmuoti jais nėra lengva. Būtinas atlikėjų susiklausymas, vieningas ritmo pojūtis, kuris pasiekiamas ilgai repetuojant. Užtat netikėtumo jausmas, ritmo paveikumas, įtaiga klausytojams garantuoti.

Energijos pridėjo studentai

Neabejotini šio koncerto sėkmės kūrėjai – kartu su Klaipėdos kameriniu orkestru muzikavę Klaipėdos Vydūno vidurinės mokyklos moksleiviai (mokytoja Ingrida Bertulienė) ir Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Režisūros katedros studentai (kurso vadovai – režisierius Valentinas Masalskis bei kompozitorė Nijolė Sinkevičiūtė). Pirmieji jau turi dalyvavimo šiuose renginiuose patirtį, o būsimieji aktoriai projekte pasirodė pirmąkart. Išraiškingas, entuziastingas, puikiai grojantis įvairiais ritminiais instrumentais, o kai kuriais atvejais dar ir šokantis savo pačių atliekamu ritmu studentų kolektyvas padėjo sukurti energija, artistiškumu ir žaisme alsuojantį muzikinį įspūdį.

Kaip kiekvieną kartą, stebino šio projekto lyderio – dirigento M.Piečaičio išradingumas. Jau devintąsyk jis klausytojams pateikė netikėtą, originalią muzikos šventę. Todėl tik pasibaigus devintajam nejučia pradedame laukti dešimtojo susitikimo su „Žaismingos muzikos orkestru“. Net neabejodami, kad ir vėl būsime pradžiuginti netradicine idėja, puikiais kūriniais ir jaunųjų bei patyrusių muzikų kūrybinio bendradarbiavimo žavesiu.

Regima tyla

Regima tyla

 

Po eksponavimo Vilniuje ir Kaune pagaliau uostamiestį pasiekė čionykščio menininko Gyčio Skudžinsko fotografijų ciklas „Tyla / Silence“ (2008–2011), kovo 9 – balandžio 1 d. pristatomas Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose.

Danguolė Ruškienė

Paroda ir albumas

Atskiri šio ciklo darbai 2010-aisiais rodyti Rusijoje, praėjusiais metais – Prancūzijoje, Slovakijoje, Ukrainoje ir Čekijoje. Parodos atidarymo Klaipėdoje metu autorius pristatė šio fotografinio projekto albumą tuo pačiu pavadinimu. Albume greta G.Skudžinsko kūrinių – Rolando Rastausko, Jurijaus Dobriakovo ir Agnės Narušytės tekstai, analizuojantys menininko pateiktas vizualines tylos interpretacijas. Knyga „Tyla / Silence“ (Vilnius: Kultūros meniu, 2011) laimėjo diplomą knygos meno konkurse „Vilnius 2011“. Paroda iš Klaipėdos keliaus į Vokietiją ir Pietų Korėją.

…Tyla – garso nebuvimas, garso eliminavimas iš aplinkos, iš gyvenimo. Tyla, kaip ir garsas, įprastai siejama su vienu iš penkių pagrindinių žmogaus pojūčių – klausa. Paradoksalu, bet klausa ir ausys reikalingos ne tik girdėti ar klausyti, bet ir sąmoningam negirdėjimui. T. y. ausys yra savotiškas trukdys absoliučiai tylai, nes jos be perstojo gaudo iš aplinkos sklindančius garsus. Izoliuotis nuo garso reikia pastangų. Absoliuti tyla sunkiai įmanoma, kaip ir sunkiai suvokiama. Tai veikiau iliuzija, prielaida iliuzijai susikurti, bet ne realybė. Ko gero, visi tylos apibūdinimai (tiek vizualiniai, tiek verbaliniai) yra savotiška prasmių ir asociacijų lavina, turinti tik vieną kryptį – prasibrauti į suvokėjo sąmonę, kuri šią būseną priimtų nors ir pagal iš anksto susiformavusias nuostatas, tačiau be išlygų.

Ne jūros peizažas

Susipažinus su G.Skudžinsko „Tyla / Silence“, dažnam pirma asociacija, kuri mezgasi su realybe, – jūra, marinistinis peizažas. Tiksliau gal būtų pasakyti – jūros tematika, bet ne pats šio žanro atspindys.

Čia nėra tradiciškai jam būdingų įtampų, kvapų ir garsų keliamų vizualinių išraiškų. Nėra audros, nėra net mažiausių bangelių. Gyčio atveju viskas priešingai – vizualinėmis priemonėmis bandoma ne stimuliuoti klausą, bet ją užslopinti. Galima teigti, kad jeigu tai būtų jūra, ji būtų absoliučios ramybės, štilio metu. Ne tik be vėjo, bet ir be ošimo. Taigi ir be garso. Todėl peizažo žanrą – kaip prielaidą Gyčio formuojamiems fotografiniams vaizdams – galima priimti tik iš dalies. Autorius, įvesdamas tylą į fotografijos lakštą, dvimatę plokštumą, pateikia ją kaip priemonę žmogui būdingo pasaulio ir savo būties jame suvokimo korekcijai, bet ne kaip vienareikšmį ir neginčytiną teiginį.

Nors tyla įvardijama kaip garsų ir triukšmo nebuvimas, tačiau absoliuti tyla neretai apibūdinama spengimu ausyse. Tai – tylos garsas, būdingas ir Gyčio tylai. Pratisas, įkyrus, aitrus, užgožiantis bet kokį kitą. Todėl dominuojantis. Ir nenuostabu, nes dirgiklių neapibrėžtumas sukelia vis kitas asociacijas.

Tarp materialaus ir neapčiuopiamo

Aštrios, dramatizmo prisodrintos spalvos ir tai išryškėjanti, tai vėl prislopstanti linija, dalijanti plokštumą į dvi dalis, perša įkyrią mintį apie laikinumą ir gyvybės trapumą.

Iš karto randamas pateisinimas ir atitikmuo realybėje – elektrokardiograma monitoriaus ekrane. Monotoniškai, bet viltingai pypsintis aparatas, elektrodais perduodantis impulsus / informaciją apie veikiančią širdį (priešistorė) ir staiga – pratisas, šiurpiai ištęstas garsas iki begalybės (esamybė). Taip atsiranda riba, tampanti savotiška jungtimi tarp praeities, dabarties ir ateities / nebūties. Tarp materialaus ir neapčiuopiamo. Tarp žinomo ir neįsivaizduojamo.

Šiuo atveju tyla kristalizuojasi jau į kitą pavidalą, turintį visiškai kitokį apibūdinimą – spengimą, kuris reiškia amžiną tylą, nepajudinamą ir nekoreguojamą. Nediskutuotiną ir nepriklausomą. Negalėčiau šios asociacijos priskirti vien sau, nes ją, rašydama apie Gyčio „Tyla / Silence“ projektą, pastebėjo ir A.Narušytė. Tai tik patvirtina, kad mūsų asociacijų laukas yra daug siauresnis, nei galime įsivaizduoti. Akivaizdu, kad minčių vingiai, aliuzijos, kaip ir asociacijos, nėra beribės. Todėl jas nesunkiai galima sutalpinti tautinės, teritorinės ar kitos bendrystės ribose.

Akcentuoja ribas

Kaip teigė pats autorius, panaikindamas orientacinius ir laiko parametrus, jis siekia kalbėti apie atvaizdo reprodukcijų rinką.

Anot jo, „fotografija be įvykio/pranešimo dezorientuoja stebėtoją bei naikina regėjimo – kaip greito pažinimo – patirtį. Gamtoje, viešose ir privačiose erdvėse užfiksuoti atvaizdai suvokėjui netransliuoja aiškių tos erdvės parametrų, bet priešingai, jungiasi į tęstinę vizualinę konstrukciją, kurios pagrindinis tikslas – ne esamos situacijos reprodukavimas, bet ribos tarp regimo ir suvokiamo, pažįstamo ir svetimo, natūralaus ir socialaus akcentavimas“.

Panaikindamas visas tiesiogines sąsajas su tikrove, autorius bando išsiaiškinti suvokėjo vaizduotės, įpročio ir inercijos trajektoriją. Galbūt todėl pinhole kamera užfiksuoti vaizdai, nors ir yra materijos fragmentai, transliuoja jau visai kitas, nei šiems objektams būdinga, žinutes. T. y. (at)pažinimas čia neįmanomas, o iš pasiūlytų tikrovės atplaišų dėliojamas visai kitas, nieko bendra su užfiksuotu objektu neturintis vaizdinys.

Platus asociacijų laukas

Akivaizdu, kad asociacijų laukas čia labai išplėstas ir tiesiogiai priklauso nuo individualių patirčių. Vieniems jis – optimistiškas, susijęs su maloniais prisiminimais, kitiems – prisipildęs įtampos ir nerimo. Nėra konkrečių atraminių taškų, nediskutuotinų nuorodų ar akivaizdaus autorinio diktato. Linija / riba, nusidriekusi skersai kadro, kaip ją beįvardytum – horizonto, gyvybės / mirties, ar dar kaip nors, neturi nei pradžios, nei pabaigos. Lygiai taip pat, kaip ir spalviniai plotai, kuriuos ji dalija. Tiek viršutinis, tiek apatinis peržengia kadro ribas ir nusidriekia iki begalybės. Jokio įvykio, jokių detalių, užuominų, papildomos informacijos. Yra spalva (vienur – skausmingai rėkianti, kitur – gaivi, dar kitur – švelni ir minkšta) ir dvi plokštumos (kai kur – kontrastingos, kitur – beveik identiškos). Ir dar – kvadrato formatas, ne tik fiziškai, bet ir emociškai talpus suvokėjo minčių rezervuaras.

Ir vis dėlto, kaip jau buvo minėta, asociacijos tik iš dalies priklauso nuo individo. Jos taip pat, kaip ir bet kas kita mūsų gyvenime, veikiamos bendražmogiškų, bendruomeniškų ar kitų bendrų patirčių. T. y. asociacijų laukas nulemtas mūsų aplinkos, pažinimo ir įsisavinimo, galų gale – atminties galimybių, bet kuriuo atveju – socialinio diskurso. Meno kūrinys jau seniai nepasiduoda vien formaliems tyrinėjimams kaip izoliuotas artefaktas. Vizualios priemonės susimaišo su žmogiškomis patirtimis ir pateikia adaptuotus mūsų suvokimams reikšmių kodus. Tokios interpretacijos ne tik lengviau sukuriamos, bet ir lengviau suvartojamos, nes jos arčiau kūno. Tam ypač patraukli ir paslanki Gyčio „Tyla / Silence“.