Paskutinis J.Kačinsko sugrįžimas į Klaipėdą

Su Klaipėdos miesto garbės piliečiu, Nacionalinės premijos laureatu, kompozitoriumi, dirigentu, vargonininku, pedagogu Jeronimu Kačinsku (1907–2005) ryšiai nutrūko prieš gerą dešimtmetį. Sužinojusi, kad jis susirgo ir atsidūrė slaugos namuose, supratau, kad tie ryšiai daugiau jau ir nebeatsinaujins.

Danutė Petrauskaitė

Rūpestingi bendrapavardžiai

Skaudu buvo išgirsti žinią apie kompozitoriaus netektį. Ramybės taip pat nedavė mintis apie paskutinius jo gyvenimo metus – kas atsitiko su jo asmeniniu archyvu, kur dingo knygos, natos, fotografijų albumai? Užmegzti ryšio su giminaičiais nepavyko. Tad 2011 m. rudenį į Putnamą (JAV) vykau tik su ketinimu aplankyti kompozitoriaus kapą. Ir atsitiko stebuklas…

Viešint Šv. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų vienuolyne iš seselės Ignės Marijošiūtės pavyko sužinoti apie J.Kačinsko artimuosius, išsaugojusius pomirtinį kompozitoriaus palikimą ir ieškančius Lietuvoje tinkamos vietos jį priglausti. Sunku buvo tuo patikėti. Bet susisiekus su nurodytais asmenimis paaiškėjo, kad tie žmonės – Kennethas Kahcinsky’s bei jo žmona Joyce ir Marija Kačinskaitė. Kompozitorius ne kartą pasakojo apie pastarosios teikiamą globą, tačiau kad egzistuoja dar kiti giminės, niekada neminėjo. Kaip paaiškėjo, tai buvo ne tiek giminės, kiek bendrapavardžiai, ieškantys savo šaknų. Tačiau būtent jie ir išsaugojo visa tai, kas liko po J.Kačinsko mirties. Ir sužinoję, kad yra galimybė perduoti archyvą Klaipėdos universitetui, po kelių dienų atvažiavo į Putnamą.

Brangios dėžės

K.Kachinsky’s savo automobiliu į Putname esantį ALKA-os archyvą atgabeno 12 dėžių. Kartu atvažiavo ir jo žmona bei M.Kačinskaitė. Tai buvo įsimintina diena jų gyvenime – atsisveikinimas su daiktais, kurie dar siejo juos su J.Kačinsku.

Buvo itin smalsu pasižiūrėti, kas gi yra tose dėžėse, tad tą patį 2011 m. spalio 7-osios vakarą teko jas išpakuoti, surūšiuoti ir atrinkti tai, ką būtina siųsti į Klaipėdą.

Vertingų daiktų būta apstu – tai tautinės juostos, įteiktos kompozitoriui viešint Lietuvoje, Nacionalinės kultūros ir meno premijos medalis, žymių rašytojų bei poetų knygos su jų autografais, plokštelės, magnetofoniniai garso įrašai, nuotraukos, laikraščių iškarpos, spausdinti kūriniai bei jų rankraščiai, įvairių asmenų J.Kačinskui siųsti laiškai ir paties kompozitoriaus epistolinis palikimas.

Paskutinis laiškas – lyg testamentas

Labiausiai jaudinantis momentas buvo J.Kačinsko laiškas šio straipsnio autorei – be datos ir neišsiųstas, rašytas drebančia ranka. Spėju, kad tai galėjo būti 1999–2001 m. laikotarpis.

Sunku buvo patikėti, kad skaitau mintis žmogaus, kurio jau seniai nėra tarp mūsų. Laiške rašoma: „Atleisk už mano grubų ir netaisyklingą raštą. Dėl žiaurios žiemos negaliu naudotis savo darbo kambariu – rašau ant palinkusio kardono. Taigi kartais slysta ir pakrypsta ranka. Laiškus rašau pripuolamai: kada atsipalaiduoju nuo daktarų, vaistų apsirūpinimo, nes tas reikalas čia labai komplikuotas. Ačiū Dievui, amerikiečių draugai niekada neapleidžia. […] Lietuviai, su kuriais dirbau 48 metus, net telefono triūbelės nepakelia. Nelauk iš manęs geresnių laiškų, tokia jau senatvės padėtis, tačiau ir senatvė atneša idėjų ir apmąstymų. Žinai, Danute, šalia tikėjimo reikia ir gyvenimo filosofijos. Be filosofijos žmogus tuščias ir neturi ką kalbėti. Jie blaškosi, ieško malonumų, laksto po restoranus, labai daug kalba apie materialius dalykus. Gyvenimo tikslas, prasmė jiems nerūpi. Aš kartais trokštu nuo jų kalbų, bet mano užvestos temos atsiduria į tuštumą. Nemanau žeminti tuos žmones, tačiau norėčiau, kad mano pažįstami galvotų, galvotų, ieškotų, ieškotų ir augtų sąmoningume […]“

Šis laiškas, kaip ir daugelis kitų, dar kartą byloja apie sudėtingus kompozitoriaus ir jo tautiečių santykius, aukštus jo moralinius standartus ir nelengvą išeivio dalią.

Archyvas – saugioje pastogėje

K.Kachinsky’s ne tik išsaugojo J.Kačinsko palikimą, bet ir finansavo jo siuntimą į Lietuvą. Už tai jam nuoširdžiausią padėką išreiškė Klaipėdos universiteto bibliotekos direktorė dr. Janina Pupelienė ir šių eilučių autorė.

Šiuo metu J.Kačinsko pomirtinis palikimas saugomas Išeivijos kultūros ir meno archyve. Prireiks dar ne vienų metų, kol visi jame sukaupti fondai, rūpestingai prižiūrimi ir tvarkomi Igno Kislausko, bus sukataloguoti ir prieinami skaitytojams.

Tačiau galime jaustis ramūs – unikali dokumentinė medžiaga nėra sunaikinta, nesimėto Amerikos palėpėse ir garažuose, ji – saugioje pastogėje.

Klaipėdai – 760: prie ištakų

Klaipėda – senas miestas, įkurtas anksčiau ir už Karaliaučių, ir už Tilžę… 2012 m. rugpjūčio 1 d. minėsiantis 760 metų jubiliejų. Tai įdomios biografijos, turtingos patirties ir kupinas paslapčių vandenų miestas. Istorinis. Jūrinis. Legendinis. Multikultūrinis. Miestas, kuriame išraižytos ir karališkosios regalijos ir kurį laiką buvęs laikinąja Prūsijos sostine.

Pradedame straipsnių ciklą, skirtą Klaipėdos istorijai ir kultūrai. Pakeliaukime drauge mintimis po „senąją, gerąją, gražiąją“ (J.Zembrickis), po mieląją mūsų Klaipėdą. Tikrai verta, nes miesto istorija turtinga, savita, neretai vingiuota, bet sava.

Džiaugsimės, jei skaitytojai įsijungs į pažinties su miestu kelionę…

Pradėkime nuo miesto ištakų. Atsigręžkime į miesto pradžią. Stabtelkime piliavietėje, kur viskas prasidėjo. Kas vyko prieš aštuonis amžius? Kokia toji pradžių pradžia? Kokie išlikę ženklai iš tų senųjų laikų?.. Šįkart atverskime tris pirmuosius miesto istorijos puslapius, fiksuojančius ir tris jo raidos etapus.

Jovita Saulėnienė

Sutartys dėl pilies ir miesto

Ne visada galima užčiuopti miesto gimimo pradžią. Esama įvairių nuomonių ir dėl mūsų gimtojo miesto preliudijos. Vieni mano, kad Klaipėdos miesto istorija prasidėjo nuo žvejų kaimelio prie didžiųjų vandenų. Kiti tvirtina, kad Klaipėda galėjo būti nedidelis gynybinis punktas su medine pilimi. Tačiau, anot istoriko Jono Genio, „beveik tris dešimtmečius besitęsiantys Klaipėdos senamiesčio ir pilies archeologiniai tyrimai to nepatvirtino“.

Oficiali miesto gimimo pradžia laikoma 1252 m. rugpjūčio 1 d., kai buvo sudaryta sutartis tarp Vokiečių ordino vietininko Eberhardo fon Zeinės ir Kuršo vyskupo Heinricho dėl Memelburgo pilies statybos ir miesto įkūrimo prie jos per dvejus metus. Kūrėjai turėjo aiškią viziją – skleisti tikėjimą ir pastatyti svarbų krašto gynybinį punktą. Ir didelį norą, kad gyvenantieji pajustų palaimą mieste, kurį planavo pavadinti Naujuoju Dortmundu. Tam iš Dortmundo miesto net buvo gavę sutikimą. Bet gimė Memelio, vėliau pervadinto Klaipėda, miestas su gražiu iki mūsų dienų išlikusioje sutartyje išsakytu linkėjimu: didelės laimės ir išganymo…

1253 m. vasario 8 d. buvo sudaryta dar viena Vokiečių ordino su Kuršo vyskupu sutartis, kur buvo nubrėžtos devynių kilometrų ilgio ir trijų kilometrų pločio kuriamo miesto ribos. Šioje mūsų laikus pasiekusioje sutartyje buvo numatyta, jog du trečdaliai miesto priklausys Ordinui, likęs trečdalis – Kuršo vyskupui, kuris 1392 m. teisių į Klaipėdą atsisakė. Vėliau miesto priklausomybė daugelį kartų kito.

Miesto veido formavimas

Ir ėmė kilti miestas, jo kūrėjams tikintis, kad jis niekada nenugrims į nebūtį. Statomas jis buvo pagal Ordino miestų tradicijas: prasidėjo nuo pilies statybos, vėliau įtvirtintas, gynybai panaudojant ir natūralius vandenis.

Klaipėda iš pradžių augo saloje, vėliau – Dangės upės kairiajame krante. Dangė dalijo miestą į dvi dalis. 1595 m. kartografas Kasparas Henenbergeris pažymėjo, jog Klaipėdoje „yra stipri pilis su didžiuliais grioviais ir pylimais, greta nemažas miestas, abu Dangės upe apjuosti“.

Ilgai pilis ir miestas egzistavo kaip du savarankiški administraciniai vienetai, tarpusavyje konkuravę dėl susiformavusių aplink savarankiškų gyventojų salelių. O jų būta nemažai. XVI a. pr. pietiniame Dangės krante nutiesta Odų gatvė, vėliau išaugusi į Friedricho priemiestį. 1571 m. iš hercogo gautoje žemėje išaugo Malūnų kalno gyvenvietė, kuri užėmė dabartinės Bangų gatvės kairiąją pusę ir Gluosnių gatvę. 1595 m. šiauriniame Dangės krante hercogo dovanotose miestui žemėse ėmė kurtis Krūmamiesčio, kartais vadinama Žardžiu, gyvenvietė, kuri priešų antpuolių metu ne kartą buvo sudeginta.

Miestas augo, išryškindamas akivaizdų Klaipėdos plėtros paradoksą: pradėtas sąmoningai kurti jis nesivystė planingai. Nebuvo suformuotas ir jo kompozicinis centras. Todėl net šiandien sunku nustatyti, kur yra miesto širdis. Tam turėjo įtakos ir atskirų gyvenviečių salelių priklausymas skirtingoms jurisdikcijoms (kurfiurstui, bažnyčiai, piliai, miestui ir pan.).

Kiek sunkiau miesto statytojams buvo surasti jo veidą. 1254 m. suteiktos šio laisvojo Hanzos miesto teisės, tikintis sukurti klestintį prekybos centrą. Tačiau tais pačiais metais to sumanymo atsisakyta ir miestui patikėta savivalda.

1258 m. Memeliui suteiktos Liubeko savivaldos teisės, sudariusios dideles galimybes plėtoti jūrinį verslą. Tačiau laukiamo rezultato nebuvo.

1475 m. miestui suteikta Kulmo teisė. Klaipėda prarado turėtas jūrinio miesto teises, tik nuo XVIII a. pradėjo užkariauti jūrų laivybos rinką.

Miesto tvirtovės kūrimas

„Į Klaipėdą atvykstantį keliautoją XVII a. pasitikdavo prie kelio stovinčios kartuvės, kaulų laužymo ratai, nubaustųjų mirtimi kapai. Kad patektum į miestą, pirmiausia reikėdavo pervažiuoti siaurus medinius tiltus, permestus per gynybinius griovius. Keleivį prie miesto vartų sutikdavo sargyba. Įleistas pro sunkius vartus, jis turėdavo pervažiuoti tamsoką požeminį tunelį ir antruosius medinius vartus. Tada atsiverdavo vidinis miesto vaizdas: negrįstos dulkinos miesto gatvės ir jas aplipę miestiečių namai. Į kurią pusę bežiūrėtum, gatvių gilumoje buvo matyti šlaitai, ant bastionų stovinčios patrankos, pilies bokštai. Tik priartėjus prie Naujosios Dangės vaizdas keitėsi: plaukiojo burlaiviai, pro pakeltą tiltą slinko laivų stiebai, prie kranto buvo iškraunami ir pakraunami laivai. Kitoje upės pusėje buvo matyti tiltą saugantis ravelinas, o už jo – tvoromis apsitvėrę Krūmamiesčio darbininkų ir žemdirbių nameliai. Pasitaikydavo, kad Senamiestyje atvykėlis išvysdavo žiaurių scenų: žmonių minią, stebinčią, kaip rykštėmis plakamas nusikaltėlis, prie gėdos stulpo prirakintą ištvirkautoją arba vykdomą mirties bausmę. Pamatęs karčemos iškabą, keleivis užsukdavo į ją nakvynės“ (Jonas Tatoris).

Tuo laikotarpiu iš Klaipėdos miesto ir į ją galima buvo patekti tik pro vartus. Jie stovėjo net prie artimiausių gyvenviečių, vėliau įsiliejusių į miesto sudėtį. Tačiau svarbiausi buvo treji vartai pagrindiniuose keliuose: kelyje iš miesto per Naująją Dangę ir Krūmamiestį į Kuršą – Tilto vartai, kelyje iš salos per senąją Dangę ir Friedricho priemiestį į Žemaitiją – Kūlių vartai ir Liepojos vartai. Miesto teritorija buvo juosiama pylimais ir grioviais. Nuo pilies ir nuo gynybinių pylimų tam tikru atstumu buvo draudžiama statyti civilinius statinius. Po Septynerių metų (1754–1763) karo, pasak J.Tatorio, Klaipėda jau buvo „uždaras kareivių, amatininkų, smulkių pirklių bei karčemininkų miestas“. XVIII a. viduryje jis virto viena galingiausių Prūsijos miestų-tvirtovių.

1667 m. buvo užpilta senoji Dangės vaga. Susidarė Didžioji Vandens gatvė, kuri sujungė skirtingai besivystančias miesto dalis.

Pamažu augo senamiestis, kurdamas miesto branduolį. Tuo laiku ir Odos gatvė nusidriekė tarp Didžiosios Vandens gatvės ir gynybinių pylimų, išaugdama į atskirą miesto mikrorajoną, pavadintą Odų priemiesčiu, o 1692 m. Friedricho miestu, kurio gyventojams buvo suteiktos miestiečių teisės. 1680 m. Friedricho priemiesčiui suteiktos prekybos lengvatos – varyti degtinę, prekiauti žuvimi. 1669 m. Friedricho priemiestyje pastatyta mūrinė reformatų bažnyčia, kurią 1679 m. švedai sudegino.

1722 m. karaliaus Friedricho Wilhelmo I įsakymu Friedricho miestas buvo sujungtas su Senamiesčiu. Augo ir Naujamiestis. Išsiplėtė miesto ribos. Itin išaugo Krūmamiestis, kuris užėmė plotą tarp Dangės ir dabartinių S.Šimkaus, S.Daukanto, K.Donelaičio gatvių. Vakarinė jo riba ėjo dabartine S.Daukanto gatve. Čia, Dangės pakrantėje, veikė miško medžiagos uostai, o XIX a. – burlaivių statyklos, lentpjūvės, mineralinių trąšų, dujų fabrikai, atsirado tekstilės įmonių.

Prie Dangės atsirado ir Pelenynas. Taip vadintas dėl ten veikusio potašo fabriko, kur iš Lietuvos ir Lenkijos atvežti pelenai buvo perdirbami į potašą ir eksportuojami. Per didįjį 1854 m. gaisrą priemiestis sudegė, bet Pelenyno pavadinimas išliko iki pat XX a. vidurio.

(Tęsinys – kitame numeryje)

Išmanioji Estija skatina atsigręžti į kūrybines industrijas

Kultūra paremtas kūrybiškumas ir inovacijos gali būti reali ekonominė jėga mažoje resursų stokojančioje šalyje ar mieste – tokiame kaip Tartu ar Klaipėda.

Ramunė Pletkauskaitė

Žavi pranašumai

Tuo įsitikinusi VšĮ Klaipėdos ekonominės plėtros agentūros (KEPA) vadovė Raimonda Laužikienė. Balandį KEPA rengia jau nebe pirmą seminarą, kad tuo įtikintų uostamiesčio valdžią ir kūrybininkus.

Pasivaikščiojus Tartu (Estija) gatvėmis ir pasklaidžius miesto bukletus, skirtus investuotojams ir turistams, R.Laužikienės žodžiais, žavi Šiaurės kaimynų įtaigiai akcentuojamų pranašumų spektras – nuo gyvenimo kokybės ir menko korupcijos lygio iki medicinos turizmo bei kvalifikuotos darbo jėgos. Nepamirštamas ir kūrybinių industrijų potencialas: sumaniai paskatintas, jis gali suteikti antrą kvėpavimą tradicinių ekonomikos išteklių stokojančiam regionui, teigia specialistai.

Apie kūrybiškumo ir inovacijų vaidmenį diskutuota kovo 15–16 d. Tartu (Estija) vykusioje konferencijoje, skirtoje kūrybinių industrijų rinkodaros bei politikos temoms. Joje dalyvavo ir tarptautinio projekto „Urbanistinės traukos centrai“ partnerės VšĮ Klaipėdos ekonominės plėtros agentūros (KEPA) suburta uostamiesčio politikų bei verslininkų delegacija.

Įkvepianti pažanga

Projekto partnerius iš Klaipėdos, Kotbuso (Vokietija), Linčiopingo (Švedija), Zielonos Goros (Lenkijos) į Tartu sutraukęs renginys vyko praėjus vos kelioms dienoms nuo Tartu kūrybinių industrijų centro antrojo pastato atidarymo. Šiame inkubatoriuje pradedantieji verslūs kūrybininkai gali tikėtis ne vien pirmosios pagalbos rengiant veiklos planą ir steigiant įmonę, bet ir nuolaidų patalpų nuomai, įtraukimo į vieningą įstaigos rinkodaros programą, dalyvavimo verslo misijose ir t.t.

Tai – tik viena iš daugelio Estijos organizacijų, užsiimančių aktyvia kūrybinių industrijų plėtra, ir, beje, įkurdinta kultūros paveldui priskiriamame mediniame pastate. Tartu svečiams teko matyti ir daugiau įdomių pavyzdžių – kruopščiai renovuotuose mediniuose nameliuose miesto centre įkurdintos tradicijas puoselėjančios kultūros įstaigos, smalsumą žadinantys patrauklūs muziejai, amatų kiemas.

Antrasis pagal dydį šalies miestas Tartu neatsitiktinai tituluojamas Estijos kultūrinio bei dvasinio gyvenimo centru, o šių dienų terminais kalbant – ir išmaniąja sostine. Švedijos karaliaus Gustavo II įsakymu 1632 m. čia įkurtas universitetas šiandien yra moderni studijų ir mokslo įstaiga, traukianti į jaukų miestą gausų jaunimą, o dėmesys informacinėms technologijoms Estiją pavertė tikra pažangos šioje srityje vėliavneše: pradedant elektroninės valdžios įrankiais, baigiant galimybe sumokėti už automobilio stovėjimą trumpąja SMS žinute.

Beje, Tartu įsikūręs „Skype“ padalinys, iš šio miesto kilęs interneto telefonijos bendrovės vykdantysis direktorius. Atrodo, kad iš Estijoje kilusių žvaigždžių tarptautinėje padangėje bus ir daugiau, mat jaunoji karta prie mokslo ir technologijų pratinama nuo mažens: pavyzdžiui, Tartu jaunimo mokslo centre „Ahhaa“ gali praleisti kelias valandas nagrinėdamas patraukliai pristatytus technologinius procesus.

Ir valdžiai, ir kūrybininkams

Anot KEPA direktorės Raimondos Laužikienės, Lietuvoje kūrybinių industrijų lobizmas ir propagavimas tik įsibėgėja. Tikimasi, kad jo pažangai pravers iki 2013 m. pabaigos vyksiantis „Urbanistinės traukos centrų“ projektas, kurio tikslas – plėtoti viešojo sektoriaus gerąsias praktikas, stiprinančias kūrybinių industrijų poziciją, stiprinti tarpregioninį bendradarbiavimą ir tarptautinių kūrybinių klasterių steigimą, skatinti kūrybinių industrijų verslumą.

„Mūsų tikslas – akivaizdžiais pavyzdžiais įtikinti Klaipėdos valdžios žmones, kad kultūra turi įtakos ekonomikai, – teigė R.Laužikienė. – Didžiosios Britanijos konsultacinės bendrovės KEA – beje, vienos iš pirmųjų ES organizacijų, sprendžiančių kūrybinių industrijų problemas, – duomenimis, Europoje šio sektoriaus sukurta vertė gerokai viršija atitinkamus nekilnojamojo turto, maisto, gėrimų, tabako, tekstilės ir chemijos pramonės rodiklius.“

Sėkmingos veiklos pavyzdys užkrečia, tad balandžio 12 d. 13 val. KEPA rengia jau tradicija tapusį praktinį rinkodaros seminarą, kurio tema – „Kaip sėkmingai pristatyti savo kūrinį / produktą / paslaugą?“. Seminaro, vyksiančio Tiltų g. 1, tikslas – supažindinti dalyvius su sėkmingomis savo kūrinių / gaminių ar paslaugų pristatymo technikomis verslo susitikimuose, konferencijose, parodose ir t.t.

Praktine patirtimi dalysis bendravimo ir vadybos komunikacijų specialistas Vaidotas Levickis, verslo konsultantas Dalius Kievišas, prodiuserė ir žurnalistė Jūratė Klumbienė, kavos verslo atstovė Laima Vėželienė. Renginys nemokamas – dalyviai registruojami el. paštu alina@kepa.lt.