Kompotas liūtams

Kompotas liūtams

Nijolė Kliukaitė

Mano močiutės taip paprastai nepaimsi, į darželį, sako, noriu, nors jai jau devyniasdešimt šešeri ir trys mėnesiai, per kuriuos ji yrėsi universaliu norvegų kalbos vadovėliu. Užsideda iš pat ryto akinius ir skiemenuoja: jei šioner, jei foštor dei ike, o paskui kraipo galvą: bare lit, bare lit. Kiekvieną kartą manęs klausia: ką pasakiau? Girdžiu tą pačią norvegų kalbos pamokėlę nebe pirmą kartą, tai nedelsdama išverčiu: suprantu, nesuprantu, labai mažai. Nežinau, kokiu būdu iš norvegiškų žodžių susidėliojo toji manija apie senelių darželį, bet įtariu, kad šiaurės vėjai, švilpiantys iš fiordų, gali dar ne tokių dalykų pašnabždėti. Mano močiutė net mankštą daro, kaldama kokį norvegišką junginuką, ir sukioja rankeles per riešus kaip tulpių graiželius, paskui tūpčioja, pučia orą, pramaišiui skaitydama man paskaitėlę apie tai, jog būtina kasdien save sukrėsti, kitaip tapsi maita, neverta meilės dovanos. Dėl tos meilės dovanos mudvi amžinai su močiute ginčijamės. Būčiau linkusi manyti, kad tai, kas dovanojama laisva valia, nereikalauja kokių ypatingų pastangų ar darbo, močiutė gi teigia, kad dykai negauname nieko.

– Gerai, – sakau. – Ir aš pramoksiu norvegiškai, galėsime ūturiuoti kartu. Ar tokią mane mylėsi labiau?

– Na, apie ką aš su tavimi kalbėsiu? Į darželį noriu, – močiutė mano klausimą apie meilę ignoruoja.

– Darželį lanko tik vaikai, – nukertu.

– O tu išrask darželį mums, garbaus amžiaus žmonėms. Ir žiūrėk, kad kasdien būtų kompoto su razinomis.

Na, aš žinau, kaip išradimai pradedami: reikėtų atsisėsti po kokia obelimi, sulaukti, kol ši pražydės, subrandins vaisių, o paskui jau pokšt per pakaušį; galima ir į vonią nerti, bet tam reikėtų pasitelkti skaičiavimus visokius, gal net šaknis – pernelyg sudėtinga. Daugiau nieko ir neatsimenu, todėl einu virti kompoto su razinomis ir net džiovintomis apelsino žievelėmis, žinau, kad būsiu išbarta, eksperimentinė receptūra šiuo atveju nepageidautina, bet net ir neimprovizuodama neišvirčiau to mokyklinio-ligoninio-darželinio birzgalo, kuriam būtinas katilas ir net nežinau kas, greičiausiai kokia murkšlina pašluostė, netyčia ( o gal labai netgi tyčia ) įmesta kaip kolektyvinio nepasitenkinimo atributas, suteikiantis pagrindo pabambėti, kad kompoto paviršiuje plaukioja amžina riebalų plėvelė. Keitėsi partijos lyderiai, nors nežymi, bet šiokia tokia – neesminė – rokiruotė neteikdavo daug vilties, bet visgi… Tik ta plėvelė virš išpampusių razinų apramdydavo, na, kokie čia perversmai, kompotas taigi toks pat…

– Močiute, šiais laikais ir daržely kompotas jau kitas, patikėk, – sakau aš jai. – Receptų tiek, kiek partijų. Pati supranti.

O ji žiūri apvaliomis balandės akutėmis ( su metais močiutė vis labiau traukiasi, šiuo metu yra pasiekusi vidutinio svorio miško balandėlės povyzą ) ir plaka išilgėjusiomis megztinio rankovėmis. Bijau, kad ji neišskristų į tamsų mišką, antra vertus, kai dar kiek susitrauks, iki miesto karvelio, turėsiu vilties šią ypatą prisijaukinti.

Pažadu imtis žygių.

Ir tikrai nueinu į darželį. Vaikų. Netgi palakstau kiek apie smėlio dėžę, sukeldama visiškai pelnytą auklėtojų pasipiktinimą, juk nebeturiu jokių teisių į smėlio pilis.

– Tik atlieku eksperimentą, – ginuosi. – Elgiuosi, patikėkite, labai visuomeniškai.

– Įrodyk, – jos, žinia, pareikalauja popierių, kur būtų juodu ant balto išdėstyta mano tyrimo svarba.

Ištiesiu joms sveikatos pažymėjimą, kur šachmatų tvarka sudėlioti antspaudėliai, liudijantys mano organų tinkamumą visuomeninei sanklodai, bet auklėtojoms jis pasirodo nepakankamai informatyvus.

– Tik norėjau sužinoti kompoto receptą, – pakeičiu taktiką, toną ir tonaciją, bet nieko nepešu, mat vaikučių pramogavimo laikas pasibaigia, ir jie, tvarkingai susikibę rankutėmis po du, rikiuojasi į traukinuką, pajudėsiantį

pietų stalo, ant kurio, žinia, garbingiausią vietą užims kompotas, link.

Bandau prisijungti prie paskutiniojo vagono ir netgi išsitraukiu baltą nosinaitę, atseit, ateinu su taika, bet…durys užsitrenkia tiesiai man priešais nosį, ir darželis virsta neįveikiama tvirtove.

Pritupiu ant paskutiniojo laiptelio ir imu kurpti įsiveržimo planą, apsvarstau net Trojos arklio variantą, tik suabejoju, kad kas stumtų jį vidun.

Tuomet ji ir išdygsta tarpdury. Lu Anan, tiksliau, Liudvika Antanavičienė, mat, palikusi senąjį Antanavičių (juk buvo trisdešimt penkeriais metais už jį jaunesnė), apsisprendė modifikuoti ne tik vardą ir pavardę, bet ir gyvenimo liniją, kurią – nenukirpus – galima pakreipti devyniasdešimties, o jei labai pasistengsi, net šimto aštuoniasdešimties laipsnių kampu. Prisiminiau, kad po didžiojo savo gyvenimo perversmo Liudvika įsidarbino darželyje. Sarge. Buvau pasiryžusi tave karšinti iki devyniasdešimties metų, tarė ji Antanavičiui, bet tu štai kuo įžūliausiai jau atšventei devyniasdešimt pirmąjį gimtadienį, mano kantrybė ne tik išseko, pavirto supleišėjusia dykuma. Į tokius žodžius Antanavičius tik kraipęs galvą ir bandęs priminti žmonelei pažadą prieš dievą: ir sveikatoje, ir ligoje, tik kad jis niekad nesirgo, kas, greičiausiai, ir kėlė apyjaunei sutuoktinei nerimą.

– Lu Ana, – pamojau Liudvikai, grožėdamasi įmantriu kuodu, susuktu ant pakaušio, išsipūtusiu ir drauge glotniu, manau, kuodo viduje turėtų būti kas įkišta, kokia guminė pūslė ar veltinio gabalas, o gal saldainių popierėlių gniūžtė, kvepianti skrudintu cukrumi ir šokoladu, kurių mikroskopinių dalelyčių ar net trupinėlių būtinai lieka vidinėje pusėje.

Ji sustojo, ilgai žiūrėjo į mane, paskui su palengvėjimu iškvėpė:

– Sensti.

Na, man jau beveik penkios dešimtys, kad ir kaip stengiuosi laiką užtvenkti žaismingais kostiumėliais bei aukštakulniais, kvepalais, pudra, tušu ir t.t., jis, tasai dosniausias iš vagių – Laikas – viena ranka duoda, kita atima, ir ką tu jam.

– Neturi stiliaus, – Lu Ana nesivaržo, plaka iš peties, bet turiu pripažinti, ji stilių turi, laiko jį pagavusi už paslaptimi farširuoto kuodo, kuris, manau, formuoja ne tik laikyseną, bet ir vidinius sielos posūkius, mostus, etc.

– Man reikia kompoto, – nemoku vynioti žodžių į vatą.

Lu Ana vėl ilgai žiūri ir, matyt, suaudusi visas šio veiksmo ateities perspektyvas, kuriose jos buvęs vyras turėtų griežti pirmuoju smuiku (jis visada buvo gyvenimo virtuozas), nusišypso jau piktai:

– Negausi.

Nieko neatsakau, tik ilgu priešišku žvilgsniu pabandau padegti tą jos kuodžiūkštį. Beveik pavyksta ( man patinka žodis beveik, jis toks talpus ).

Paskui Lu Ana, labai raiškiai artikuliuodama ima kalbėti apie esminius gyvenimo klausimus, būtent taip ji ir formuluoja: esminius, nors iš tikrųjų tekalba apie priskretusius puodus ir prisvilusias keptuves. Suprask, kone skiemenuoja ji, negaliu pasitikėti žmogum, kuris mūvi juodas kojines po nepriekaištingai išlygintom kostiuminėm kelnėm, avi nepriekaištingai nublizgintus batus ( spėk, kas visus tuos menkus darbelius atliko? ), bet, įsipylęs sriubos, puode palieka vieną šaukštą skystimo, kad tik nereikėtų jo šveisti, lygiai tiek palieka ir keptuvėje, ir taip diena iš dienos, per pusryčius, pietus ir vakarienę, vakare tai geriausiai, du šaukšteliai varškės ir kruopelė cinamono, ir ji išraiškingai pavarto dideles savo akis, net nežinau kodėl primenančias ne visai šviežio upėtakio papilvę.

– Todėl eik šalin, kompoto negausi, – veja ji mane šalin.

– Liudvika Antanavičienė vis dar graži, – pasakau močiutei sugrįžusi, o ši tuojau pat puola kažkam skambinti, įtariu, Antanavičiui, ir suokia kažką apie tikrą vyrą, liūtus bei savaną.

– Gal tegu pabando suvilioti ją meškerėm ir slieko maudynėm, – praeidama pro šalį, bandau pakoreguoti tikro vyro įvaizdį. – Tai kiek šiuolaikiškiau, nors, pritariu, blankiau.

– Ką tu?! Jei pas Liudviką, tai tik ant liūto, močiutė taip susijaudina, taip ryžtingai taukšteli žandikauliu, kad išsilaužia dantį, visai dar neblogą, su rantytas fosilijas primenančiais įspaudais šone.

– Matai, išlūžo, – nustemba močiutė. – Ogi kadaise juo atidarydavau alaus butelius.

Vaizduotė ima piešti šitaip neprotingai šėliojančią močiutę ir nors žinojau kadaise ją buvus balerina, niekaip neįstengiau mintimis ištempti paglamžytos odos, o žymioji jos keltis (ne keltis, o spinakeris, – juokdavosi mano tėtis) niekaip neįstengė išlaikyti turtingos metų patirties, ir visa: piruetai, šuoliukai, lietinių stirta ir amžinoji močiutės prijuostė su siuvinėta lelija šone, o dar tas išlūžęs dantis ir į šoną skriejantys alaus kamščiai – visa akimoju susiverpė į laiko audinį, tokį tamprų, kad nors tu jį kirviu kapok, kumptelėjusi matrona su oria laiko karūna ant galvos vienoje pusėje, vėjavaikė balerina, dantimis nugraužianti kamščius, kitoje.

– Mes dar jums parodysim.

– Piruetą.

Ir močiutė ją su Antanavičiumi liepė nuvežti į zoologijos sodą, tą keistą žvėrių oazę, gan neatsakingai visų pravardžiuojamą Mini Zoo.

– Jūsų senukai neapeis viso ploto, – pasitiko mus kasininkė ar šiaip prižiūrėtoja, nuobodžiaujanti prie padžiūvusios duonos kibiraičių, skirtų žvėreliams.

– Tai įleiskite mus už pusę kainos, – močiutė tebesvaičiojo apie darželinukės statusą.

– Arba nemokamai. Kaip garbės piliečius, – Antanavičius laikė galvą iškėlęs kaip vėliavą.

– Žiūrėkite, kad neįkristų į kūdrą, – kasininkė-duonininkė su garbės piliečiais nesileido į šnekas.

– O ką, ten gyvena krokodilas?

– Niekas nežino. Gal.

– Ne, mes tiesiai pas liūtus. Į narvą, – Antanavičius nutraukė beužsimezgantį apsižodžiavimą.

Ir nukulniavome. Pro isteriškai klykiančias beždžiones trečiuoju baletiniu pagreičiu jausmų Everesto link.

Liūtas gulėjo išvertęs į viršų pilvą, saulė dar nespigino, lankytojų buvo nedaug – tobulas rytas meditacijoms ir transformacijoms, gali sau šuoliuoti minčių savana, persekiodamas kokį žaismingai nusiteikusį zebrą, gali net įlįsti į jo kailį, pasipuošti dryžiais, gal net išsigąsti artėjančių dantų, bet ko tau bijoti, jei esi liūtas, nors, tiesą sakant, jau nebesi tuo tikras, kai ant gretimo gulto lygiai taip kaip tu guli šuva, geriausias tavo nelaisvės draugas, besišildantis tavosios didybės spinduliuose.

Antanavičius sustojo prie narvo. Ir mano močiutė sustojo, kojas išvertusi į tobulą trečią poziciją.

Antanavičius taip ilgai žiūrėjo liūtui į akis, kad jį (o gal juos abu) ištiko akmeninės rožės sindromas, nagi, toks, kuomet visas tavo gyvenimas susisuka į taurę, kurios turinio išsiaiškinti jau nebeįmanoma, nesgi pats žiedas paslaptingai akmenėja, grasindamas pavirsti paprasčiausiomis dulkėmis, nors šiuo atveju žodis paprasčiausios – netinkamas, dulkės niekuomet nebūna paprastos, mums kvėpuojant jos iš vienų plaučių patenka į kitus, ir giliau, daug daug giliau. Kažkokie atvašynai mirgėjo liūto akyse, o kai Antanavičius, vielele pakirbinęs narvo spyną, žengė vidun, liūto akys pražydo tokiu skaidriu geltoniu, kad maniau – apaksiu. Jei jau visai atvirai, nieko aš tuomet nemaniau. Sudrebėjau gal. Bet mačiau, kaip, pametusi kažkokio jovalo pilnus krepšius, šalin nuskuodė prižiūrėtoja. Nežinau, kokiom tarnybom ji ketino skambinti, juk už gyvūnų ir žmonių saugumą, manau, pati ir buvo atsakinga.

– Ei, vaikeli, – paragino mane močiutė. – Pradėk nuo puspirščių, neužmiršk kelties.

Ir aš, penkiasdešimtmetė, na, net nežinau kas, su identifikacija prasti reikalai, gal, sakau, balerina, pradedanti, žinoma, čiūžtelėjau sutrypta žole. Antanavičius, šalia kurio, kone glausdamasis šonu, cimbrino nuolatinio darbo, t.y. rūšiai ir porūšiui būdingų gaurų, atspalvio ir t.t. demonstravimo nualintas liūtas, su kiekvienu žingsniu jaunėjo. Nors toks apibūdinimas nėra tikslus. Jis ne jaunėjo, o augo, nors ir dėl to abejočiau. Kažkas visgi tam žmogui tikrai atsitiko…

Manyčiau, keliaudami mes visi įgavome naujų formų. Ne tik išorinių. Gal apsikeitėm kuo, sukvėpavom viens kito slaptąsias dulkes ar ką…

Žmonės, mus išvydę, prisiplodavo prie sienų. Akmenėjo, trupėjo, užmiršę kvėpuoti.

Norėjau paraginti: kvėpuokite, žmonės, ir jūsų baimės nebeliks, sapnuokite savaną ir liūtus, ir zebrus, matuokitės vienų karčius, kitų dryžius, ak, jūs baisitės, sukiojate rodomuoju pirštu ties smilkiniu, ligoniai, šaukiate, ir esate teisūs, nes susirgus, tikiesi pasveikti ( arba nesitiki ), jūs bėgate ne nuo liūto ir kelių pakvaišėlių, užmiršusių baimę, bet liūto gal nė nėra, gal sapnuojate jį lygiai taip pat, kaip kad jis sapnuoja savaną, bėgate nuo meilės, šventai tikėdami, kad bėgate į ją, jūs, sveikai protaujantys, orūs ir gerbiami, jūs niekada neatliksite pirueto aikštės vidury, nesiklausysite fiordų muzikos, atplūstančios su svetimu, bet artimu žodžiu, ar jūs vienąsyk praregėsite , ar išvysite ne kumpą ar riestą nosį, ne mėlynas, rudas ar žalias akis, o ežerus ir pievas, ir ūksmingus miškus, besislepiančius už veido, ar išgirsite svaigią vėjų dainą, lūpoms prasižiojus, ar patekės mylimojo akyse jums saulė?

Lu Ana stovėjo darželio tarpduryje su kompoto stikline rankoje.

Taip, vienų vienintele stikline.

Mums visiems.

Bet daugiau nė nereikia.

Beje, nežinau, kuo visa ta kompoto ir darželio istorija pasibaigė. Pasitraukiau į laisvesnę žaidimų aikštelę ir išverčiau pėdas į penktą poziciją.

Dabar jau žinau. Aš – balerina.

Pradedanti.

Jaunųjų kūrybos konkursas

Jaunųjų kūrybos konkursas

Domas Linkevičius

Apie baltąją paukštę
Ji išmoko gyventi ilgai be kaprizų, be karo,
kai tuo tarpu su ja nieks gyventi ilgai neišmoko.
Žmonės mėto kortas ir azartiškai kerta lažybų,
kad ji meistriškai slapstos, nors jaučia – jos aura šalia.

Jos idiliška penklinė dar nežymėta bekaro.
Savo lyriško valso vargšelė lig šiol nesušoko.
Akys tyros kaip ašaros, ašaros – krištolu žiba.
Aš visai netikėtai radau ją tirštam rašale.

Atradau ir nenoriu, kad kas jos rūbelį suterštų,
ir nenoriu, kad ji kada nors nekaltybę prarastų –
nekaltybę, kuri jau seniai nebėra vien tik rūtų.
Mergina tauraus žvilgsnio, nors daug kas ją laiko paika.

Ji dažniausiai nakvoja nebyliai tarp pykčio ir keršto.
Ji pastelinio būdo valdovė – nemėgsta kontrastų.
Pastarieji išauga ne vien tarp carų ir rekrūtų.
Kartais žmonės ją sieja su mūšiais ir šaukia Taika.

Bemedžiojant laiką
Pašautos dvylika trumpų sekundžių išsilakstė,
minutės krito prasidėjus lygiavertei kovai,
kol valandą ilsėjosi nualinti varovai,
planus, kaip įviliot į spąstus dieną, ėmėm regzti.
Savaitę atginė po kojom žvarbūs vėjai,
o mėnesį sukruvintą pamiršome pakrikę,
azartiškai skubėdami link metinio laimikio, –
teliko amžių iškamšos – gyvenimo trofėjai.

Chemoterapinis kruizas
Esi gėrybinis auglys, navikas,
išpjautas, neataugantis iš naujo.
Manęs išsižada plaukai – aš plikas,
brandus ištarti, jog nepažinau jo –
lyg uoga neprisirpusio, dar žalio,
svaiginančio vijoklinio jutimo.
Man knygos gali būti be viršelio,
o tu visa inkšti iš pasiutimo,
nes turinys – tik krešantis rubinas,
kurs viduje, o ne paviršiuj tviska.
Pliušinį žaislą sėdi apkabinus,
jauties lyg būtum apkabinus viską,
bet iš tiesų pati esi pliušinė,
tik tavo protas to dar nesupranta –
tiesiog ne tu mana svajonių džinė –
aš išplaukiu, o tu lieki ant kranto.

Gilūs žmonės kuproti
Aš kuprotas labiau nei gali susapnuoti.
Įpratau nematyt subjauroto fasado.
Mano knygos viršelis skurdus, nudėvėtas,
bet viduj… bet viduj aš toks pat kaip ir tu.

Gilūs žmonės, jie lieka vieni, jie sparnuoti,
jie įprasmino būtį, pasaulį atrado,
tik tarp mūsų ilgai nesuranda sau vietos,
juos paviršium praeinantys bado pirštu.

Trys šviesos spinduliai gotikinį drabužį,
tą, kuriuo nuolatos Dievo motina vilki,
veria skaudžiai ir lūžta vitražinėj burėj –
nors atrodo vienodi – skirtingi visi.

O varpai šiandien neskamba – šiandien jie ūžia,
gilų žmogų į tramdymo stotį nuvilkę.
Čia nėra traukinių, jų dar nieks nesukūrė –
tik skliautais ropinėja aidai pratisi.

Kabantys
kolektyviniai sodai
Tarytum pokaris, kiek antaninių sviedinių,
ir obelys, netinkamos žvalgybai, nuogos.
Čia nevažiuoja tankai, nėr kelių painių,
sodybų kaminus apauga dūmų sruogos.

Nėra ką skinti, tad ramybė nuskina mane.
Jos bluostų užliūliuojami pakimba sodai –
tai leidžia apsimesti, jog esu Babilone,
o dideli lietaus lašai – aliejus odai.
Vaizduotėj – tyliai tvinstantis Eufratas iš krantų.
Po vandeniu panyra derliaus visas aras –
aš sėdžiu glėbyje obels – prie sosto priprantu –
karalius – išdidus Nabuchodonosaras.

Kai juokiasi vėlės
Tik pažvelkit koks Vakaras – iškeitė suodiną švarką
į žvakelėmis mirgantį, kerintį šventinį fraką.
Renkas žmonės – rankovę išlygina, skverną sutvarko.
Dabita susijaudina – dvylika užanty plaka –
tačiau niekas nemiega, tik rimsta – ir Vakaras lieka
prie nakties prisišliejęs, sunėręs rankas, susimąstęs,
įsiklausęs į spurdančioj sąžinėj šliaužiantį slieką.
Virš Romainių nakvojantiems paukščiams atsiveria skląstis,
ir, iškišę snapus iš lizdų, jie čiulbėti nedrįsta,
kol aplink naktinėdamos dangiškai juokiasi vėlės.
O gyvieji vis plūsta į aikštę, liepsnelėmis grįstą –
tarp gyvųjų ir aš rusenu į maldas įsivėlęs.

Prie laiko ežero
Nesuskaičiau, kiek tąsyk mušė valandų,
gal dvi, gal tris, gal pusę keturių,
bet mušė jos lyg sunkios uodegos žuvų
per patį laiko ežero paviršių.

Nelyg išvytas iš namų šuva, landų
neieškau būdoje tėkmės, nes teturiu
šį ežerą, kuriam beprotiškai žavu
laivuoti plaustą praeities, nes nepamiršiu,

kaip žydinčios lelijos užsupa laiku.
Antra para – mane kažkas paliko čia,
druskinga siela mirksta vandeny,
ir niekas nesugrįš – gali ją imti –

taip, Viešpatie, priimk mane be palaikų.
Štai sėdžiu aš, ir sėdasi šalia kančia,
kurioj ne pirmąkart giliai paskandini –
kvartiliai uždelsti dalija imtį.

Čia viskas primena man pasakas, išties –
mėnulio dukros drąsiai žengia per stiklus,
rikiuojas meldų gedulingoji greta,
jų galvose prasikala sekundės.

Tuoj medžiai kitame krante rankas išties,
ir džiaugsis jų glėby kiekvienas, kas įklius,
it amžių gintaro inkliuzija reta –
aš išplaukiu per laiką susigundęs…

Partitūra ginklams
                                                  (skirta D.F.Kuperiui)
Tyliau! Girdi? – tai ginklai suokia a cappella.
Mes galim slėptis arba susiveržt diržus,
sukąst dantis ir brist per upės tėkmę gėlą.
Jei paskutinis mohikanas liks ir žus,
tai išimčių nebus – taip pat neteksim skalpų.
Nors švino chorinis tratėjimas arti
ir mėnuo baltas plevėsuodamas apalpo,
būriuojas šviesuliai – belaisvių asorti –
pasidavė dangus, nakties aksesuarai,
bet mes negalim pasiduoti. Be drąsos –
trumpi keliai, o virš galvų plasnoja arai.
Tai panašu į klišę, į netikrą SOS.
Laki vaizduotė išlaka sulas iš uosių –
atrodo, priešai slepiasi jų drevėse.
Kankinkite, praskelkit kiaušą – neišduosiu
brolijos, slypinčios po ketera vėsia
Didžiųjų ežerų – Ontarijo ir Erio.
Taip – irokėzai netoli, tačiau kol kas
šita komedija ne Dantės Aligjerio –
dar luktelkim – ne laikas laidyti kulkas.
Tai pragaras, kurio net nesapnavo Dantė,
melodija šratų čiulbėjimo ne ta,
o mūsų tempas tartum sužeistų andante.
Likimo rankose nutyla moneta –
negirdi niekas, niekas išeities nesiūlo,
tad leiskime niūniuoti ginklams – pats žinai –
miškų labirinte be Ariadnės siūlo
šis status quo negali tęstis amžinai.

Proto dezertyrai
Žinai, o mano polėkis menkai teišlavėjęs,
ir mintys it kengūros – šuoliais byra iš sterblės.
Tarytum braukia šluotražiu per smegenis šlavėjas –
imuosi kartkartėm susimąstyt, ar neišblės
svajonių smiltys, užgaidų raudonos kruopelytės
ir siela, susirangiusi į kūną vieniša,
belūpė lyg po šluota įsikūrusios pelytės –
o įsikūrusios todėl, kad traukias jų niša,
siaurėja, kol prilygsta matmenims protono,
nematomo plika toliaregystės akimi.
Žinai, man kalbant, neretai pristinga gero tono.
Prie šešiastygio balso nedera tiesa kimi,
toks metas, kai madingi melo sąskambių akordai –
ne klasikiniai – žymiai sudėtingesni – bare.
Svarstau kaip atgailą – prisiekti nebyliųjų ordai,
kur garsas – gestas, o melodiją tik vakare
piano švilpauja ploni pasąmonės skudučiai.
Tik nežiūrėki į akis – jos veikiai užkerės,
kad likusį gyvenimą tarnautum man kaip dučei.
Aš ne laimikis, tad neverta pirkti meškerės
ir mėtyt masalų nuo kranto, imituojant žveją.
Ne paukštis aš, tad veltui užminuoti inkilai,
netgi ne dobilas – nustok dalgiu šukuoti veją –
aš leidžiuos ten, kur tu dar niekuomet nepakilai
ir nepakilsi, nes esi charakterio per tyro –
tyrumas šiais laikais velnioniškai nepravartus.
Žinai, o norai augantys į proto dezertyrus
kaip tik dabar išbėgo pro kalėjimo vartus.

Taravos Anikė

LITERATŪRA ŠIANDIEN
www.durys.daily.lt
Sudarytojas Gintaras Grajauskas
grajauskas@gmail.com

Prašymą išversti „Taravos Anikę“ gavau iš internetinės „Baltijos regiono bibliotekos“ (http://balticsealibrary.com) tvarkytojų Erikos Drungytės ir Klauso-Jürgeno Liedtkės. Kadangi dar studijuodamas Berlyne gyvenau Dacho gatvėje ir apsilankydavau kavinėje „Dachkammer“, o ir apskritai – kadangi senokai domiuosi Prūsų Lietuva, nedvejodamas sutikau. Pradėjęs gilintis, nustebau, kad visas Simono Dacho eilėraštis į lietuvių iki šiol nebuvo verstas. Atrodo, kad ir senieji mažlietuviai populiariąją dainą dainuodavo originalo kalba. Versdamas bandžiau likti pakankamai arti originalo. Į meilės lyriką mes linkę žiūrėti pro romantinius akinius. Tačiau šiuo požiūriu Dacho poezija neabejotinai barokinė – įvaizdžiai ir metaforos imami iš pačių įvairiausių sferų, nuo buities iki astronomijos (mylimoji lyginama su alga, avele, saule, apie kurią sukasi „aš“ planeta ir t.t.). Taip pat stengiausi išlaikyti originalų eilučių ritmą, kad tekstą būtų galima dainuoti.

Vertėjas

Simonas Dachas (1605–1659)

Taravos Anikė

 

Taravos Anikė, ji man miela,

ji gyvastis mano, turtas, alga!

Taravos Anikės širdis į mane

Skausmo ir meilės palinko pilna.

Taravos Anikė, skarbas brangus,

Kūnas ir kraujas, ir sielos dangus.

Audros te siautėja – mūsų valia

Amžių nuskirtąjį būti šalia.

Priespauda, ligos, skausmai ir vargai

Taps mūsų meilės tvirtaisiais mazgais.

Palmė kaip stiebias aukščiau,

vis aukščiau,

Juo kruša kerta ir lyja pikčiau,

Meilė taip augs ir stiprės mumyse,

Kryžiaus keliuos, per bėdas ir kančias.

O jeigu perskirti mudu bandys,

Tremti tave, kur žiema ir naktis,

Seksiu aš paskui per ledo marias,

Priešo kariuomenes, rūsčias girias.

Taravos Anike, saule skaisti,

Sukas aplinkui mana gyvastis.

Ką pasakau, padarai tuojau pat.

Lygiai greita kas užginta suprast.

Meilė nebus amžinybės verta,

Jei atskira liks širdis ar burna,

Jeigu kivirčai ir barniai dažni,

Santarvė tartum katės su šunim.

Mes taip nenorim, Anike, daryt,

Mano avike, balande, vištyt.

Mūsų troškimai visur eis kartu:

Aš tau jupelę, kepurę man tu!

Šitai, Anike, saldžiausia darna,

Kūnu kai tampam ir siela viena.

Šitoks gyvenimas – rojaus versmė,

Pykčiai jį tempia baision pragarmėn.

Iš vokiečių kalbos vertė

Laurynas Katkus

Mėgstantiems vaikščioti lėtai

Mėgstantiems vaikščioti lėtai

Ramūnas Kasparavičius. Decameron medicus. Pitoreskos.

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2011. 136 p.

Dainius Vanagas

Visuomet džiugu, kai į rankas pakliūna knyga, gebanti sugrąžinti prie žodžio ir skaitymo ištakų. Laimė, tokią savybę turi ne tik šedevrai, kritikų, laiko, karų ir sėkmingo atsitiktinumo palaiminti kūriniai, bet ir juodieji literatūros arkliukai, kurie, nors ir nesulaukę deramo pripažinimo, geba sulošti puikią estetikos partiją.

Ramūnas Kasparavičius yra puikus tokių juodžių pavyzdys. Jo naujausia trumpų pasakojimų knyga, mįslingu pavadinimu „Decameron medicus“, kiekviename puslapyje stengiasi priminti, koks malonus ir nenuspėjamas gali būti skaitymo nuotykis, kad tai ne sėsli, o judri tarsi bėgiojimas rytais pramoga, o skirtumas tik tas, kad neapsipili prakaitu ir vargu ar tampi sveikesnis.

Jei man tektų pardavinėti šią knygą, aš, žinoma, pradėčiau nuo to, kad R.Kasparavičiaus tekstuose apstu smagių (kitaip tariant, gardaus „pletkų“ skonio) nuorodų į Lietuvos rašytojus ir iškilias asmenybes. Akylas detektyvas tikrai iškapstytų mažiausiai tiek: Ona Baliukonė, Herkus Kunčius, Kristijonas Donelaitis, Danielius Mušinskas, Renata Šerelytė, Salomėja Nėris, Antanas A.Jonynas, Alma Karosaitė, Vladas Braziūnas, Nijolė Oželytė, Teodoras Četrauskas… Dar būtų galima pridėti, kad šios knygos tekstus tariamai vienijanti jungtis – XIX a. gydytojas, keliautojas Ignotas Žiogelis, ir bus galima drąsiai teigti, kad tai ne grožinė literatūra, o skambių vardų rodyklė. Na, bet kadangi parduoti – ne mano darbas, nematau reikalo slėpti, kad mielasis skaitytojas nei apie šiuos, nei apie jokius kitus asmenis nieko arba beveik nieko nesužinos. Ir puiku, nes šios knygos privalumai sukasi visai kitoje orbitoje.

Didžiausi komplimentai, be abejo, tenka R.Kasparavičiaus stiliui, kuris yra tikra atgaiva išsekusiems tiek nuo prasme, gyvenimo išmintimi ir sentimentais persirijusių rašytojų, tiek nuo piktų, užgaulių, cinizmu permirkusių antikristų. Tiesą sakant, kai meninė kalba tokia įtaigi ir nevaržoma jokių pančių, diskusijos apie tai, ką savo kūryba skelbia autorius, ar kompoziciniai mazgai suraišioti taisyklingai, ar visa tai paprasčiausiai nėra nesolidus jau solidaus amžiaus rašytojo triukšmas, iš esmės netenka svorio arba mažų mažiausiai pameta iš akių analizės objektą.

R.Kasparavičius apdovanotas puikiu talentu pasakoti įdomiai ir patraukliai. Situacijų kontūrai, aprašymai, charakteristikos, kuriuos pateikia rašytojas, yra itin taiklūs, įvairiaspalviai, kupini humoro ir intelektualumo. Be to, atkakliai vengiama nuspėjamų, dėl to neretai varginančių ir visiškai nereikalingų minties kombinacijų. Visa tai skaitytoją nuteikia kūrybiškai, nes jis nežino, ko tikėtis kitame puslapio skersgatvyje. Medžiagą, kuria disponuoja R.Kasparavičius, apibrėžti sunku: tai ir Lietuvos istorija, ir buities kakofonija, ir mitologija, ir bohemos gyvenimas, ir literatūros kūrinių interpretacijos, ir valgių receptai, ir… Tai išgirdus visgi nereikėtų numoti ranka: ai, tipiškas vinegretas, peckeliojimas žodžiais, mat tikrovę, istoriją ir mistiką autorius komponuoja itin meistriškai, siekdamas sukurti ne paviršutinišką, trumpalaikį įspūdį, o pašlovinti įvairiapusį, kunkuliuojantį, ir, kaip žinoma, mirtingą gyvenimą. Rezultatas – provokuojanti, bet ne lėkšta harmonija.

„Decameron medicus“ neabejotinai patiks tiems, kurie mėgsta vaikščioti lėtai, yra linkę kolekcio-nuoti nuostabas ir grožėtis sakinių ar net pavienių žodžių skambesiu, o ne romantiškais užmojais, ideologijomis arba pavargusio realizmo agonija. Sužavėti bus tie, kurie noriai rausiasi apdulkėjusiose palėpėse ir ieško egzotiškų smulkmenų, niuansų ar santūrių, neužgaulių akibrokštų.

Žinoma, nepatenkinti liks visi, tebeieškantys metapasakojimų, vientisumo, klasikinės kompozicijos, tuščiažodžiavimo aprašinėjant gamtą ar nusibodusį, šimtus kartų skrostą žmogaus vidinį pasaulį, kuris – savo grynąja forma – gali būti įdomus tik niekaip nepasimokantiems iš savo klaidų. Pitoreskų žanras, kurį R.Kasparavičius tariasi sukūręs ir kurio pristatymui knygoje jis paskiria visą puslapį, yra itin tapybiškas ir puikiai tinka kurti tikslią, aštrią, minimalistinę, laiką, bet ne kokybę taupančią literatūrą. Beje, rašytojo proza, nors ir dedasi postmodernia, labiau nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio yra paremta tradicinio pasakojimo metodais. R.Kasparavičiaus tekstuose žmogaus būtis atskleidžiama pasakojant jam nutinkančias istorijas ir nurodant veikėjų pasirinktus sprendimus, o ne drabstantis sąmonės srautu, egzistencine leksika ar kitais įmantriais plepalais. Taigi rašytojas dovanoja skaitytojui „švaraus“ pasakojimo grynuolius, prisodrintus margaspalvės kalbos, šmaikštumo ir tragizmo.

Ši R.Kasparavičiaus knyga – nekasdienybės proza. Veikėjų dialogai – tarsi ne šio pasaulio, jiems nutinkantys įvykiai – dažnai ekscentriški likimo pokštai, kuriuose, nepaisant jų netipiškumo, aiškiai apčiuopiamas žmogiškosios būties universalumas. Rašytojo kuriama autentiška literatūrinė aplinka leidžia šiai knygai įgyti vietovės statusą ir įsimaišyti į mūsų sąmonės žemėlapius. Taip, taip, skaitytojas, įveikęs šią knygą, galės draugams prie pietų stalo rimtu veidu porinti: „Gal žinot, yra toks kaimas, Decameron medicus vadinasi. Ten žmonės, girdėjau, labai keistai, bet įdomiai gyvena. Galime kurį savaitgalį šoktelt, šašlykėlių pasikepsim – jei neklystu, kažkoks ežeras šalia yra“. Autorius, kurio kūriniai neatsiduria žemėlapiuose, arba kartoja tai, kas anksčiau buvo daug taikliau užrašyta, arba apskritai neturi ką pasakyti. Abiem atvejais rašytojas yra parazitas, mat rašyti – net ir aiškiai suvokdamas savo delikačiai beviltišką padėtį – dažniausiai nesiliauja. Džiugu, kad R.Kasparavičius nepriklauso nė vienam iš šių porūšių ir skaitytojui belieka viltis, kad tai ne paskutinioji šio autoriaus knyga.

Tai, kad „Decameron medicus“ nepateko į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto paskelbtą kūrybiškiausių 2011 m. knygų dvyliktuką, yra šiek tiek apmaudu, nes viešuomenėje rečiau linksniuojami autoriai nesusilaukia pelnyto dėmesio. O jo, mano nuomone, R.Kasparavičius yra išties vertas.

Pristatys istorinį nuotykių romaną

Pristatys istorinį nuotykių romaną

Klaipėdietis rašytojas Juozas Šikšnelis (g. 1950), per pastaruosius du dešimtmečius parašęs ir išleidęs bene dvi dešimtis knygų – apysakų, pjesių, novelių rinkinių ir visą stirtą detektyvinių romanų, neseniai prie pastarųjų pridėjo dar vieną, dedikuotą jaunimui. J.Šikšnelio romanas „Banga atgal negrįžta“ (leidykla „Versus aureus“) nukelia skaitytoją į istorinius laikus: 1863-iųjų sukilimo metus Klaipėdoje. Detektyvinės įtampos kupiname romane originaliai perteikta senosios Klaipėdos atmosfera, gausu istorinių asmenybių ir to meto gyvenimo vaizdų. Knygos pristatymas klaipėdiečiams planuojamas balandžio 3 d. 17 val. I.Simonaitytės bibliotekos Gerlacho palėpėje. Kartu – proga pasidžiaugti kito J.Šikšnelio romano „Kryžiau žalio medžio“ vertimu į lenkų kalbą.

Išleido ketvirtąją poezijos knygą

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla vasarį išleido pamario poetės ir dailininkės Daivos Molytės-Lukauskienės (g. 1967) naują eilėraščių rinkinį „Baltojo kiro giesmynai”. Knyga jau pabuvo šių metų Vilniaus knygų mugėje, o balandžio 3 d. 17.30 val. bus pristatyta sostinės Rašytojų klube. „Baltojo kiro giesmynai” – ketvirtoji pačios poetės iliustruota jos eilėraščių knyga. Pajūrio gamta, išlikimas, bendrystė, meilė, susitikimai ir išsiskyrimai palieka neišdildomas žymes autorės kūrybinėje erdvėje – eilėraščiuose ir piešiniuose. Į pasaulį žvelgdama tarsi iš paribio, nuo kranto ji įdėmiai analizuoja sąlyčio ir skirties taškus kosmopolitinėje, šiuolaikiškoje erdvėje, žinias semdama iš praeities, senųjų tradicijų ir įprasmindama savo kūriniuose.

Libanas – my love, mon amour

Libanas – my love, mon amour

Ugnė Barauskaitė

Penktoji diena. Sirija

Pamiegojom kelias valandas – ir vėl į kelią. Irina lieka namie, jai tenka kosminė užduotis – visus lagaminus nugabenti į Safrą. O mes – į Damaską.

Pasienyje galima prisižiūrėti įdomių vaizdų. Štai berniukas, gal trylikos metų, girdo senelį kava. Iš termoso. Ir vis apkabina, paglėbesčiuoja. Paskui pamato mūsų autobusiuką – ir daug prisiplojusių veidukų viduje. Anūkas kumšteli, senelis atsisuka ir… o čia gi dailios ponios, kai kurios net šviesiaplaukės! Senelioko antakėliai tik vikst vikst. Akys žybt.

O mes kad leipstam juokais, kad kikenam, kad raustam – lyg tai būtų mažų mažiausiai Marijonas Mikutavičius savo geriausiais laikais.

Vėliau ne kartą kalbėjome, kodėl libaniečiai tokie šilti ir jaukūs žmonės. Gal dėl to, kad kiekvieną šeimą palietė karas, todėl dabar visi džiaugiasi taikiomis dienomis ir saule? Bet juk Lietuvoje irgi kiekvieną šeimą palietė okupacija, trėmimai ir KGB teroras. Bet mes praskydom, susmulkėjom, tapom kerštingi ir įtarūs. Jų seneliukai šypso ir žybsi akimis, o mūsiškiai kažkaip susisuka, susitraukia, susimeta į kupras. Tokie nustekenti, apstumdyti. Nykstamai mažų pensijų ir visa apimančio jaunystės kulto aukos… O čia moteris yra moteris, vyras yra vyras. Nepaisant to, kiek metų ir dantų jie turi.

Pagaliau persiritam į Sirijos pusę. Vaizdas visai kitas. Žmonės niūrūs, šypsenų mažai. Moterys vilki kažką panašaus į lietpalčius, avi aukštakulnes šliures. Vyrai su tradiciniais arabiškais riestainiais ir skarelėmis. Tualetas mokamas ir nešvarus. Užrašų angliškai beveik nėra, išskyrus „No smoking“, bet kas antras įėjęs vidun prisidega cigaretę. Gal, sakau, čia tik užsieniečiams no smoking, o arabiškai rašo: smoking kuo dažniau?

Pasienyje stringam ilgam: mes ir du lenkučiai. Vienas piktas ilganosis, panašus į liesą varną, o kitas visai draugiškas, Michal vardu. Marytė nieko nelaukusi sukonstravo sakinį: „Zaprošamy… do našego… e… samochodu!“ Po kelių valandų praktikos jų pusėje jau girdėjus nenutrūkstamas pše pše. Nes matot, Marytė tokia jau yra: kai pradeda kalbėti, tai niekada nesiliauja. Jai nesunku.

Viršininkas atėjo po pusvalandžio. Ilgai gėrė kavą ir skaitė laikraštį. O paskui ėmė aiškintis su kitu viršininku, kuris iš jų svarbesnis. Mūsų pakeleiviai iš labiau suprantamų šalių atsisveikino, palinkėjo sėkmės ir išvažiavo. Buvome paliktos su vairuotoju, o tasai pradžioje nė angliškai nekalbėjo. Bet sėdėjom tiek, kad galiausiai prašneko.

Kai po kelių valandų pasiekėm Damaską, grupė – netgi piktieji prancūzai – mus pasitiko ovacijomis ir aplodismentais. Tuo pačiu prilipdė savotišką etiketę: tos lietuvės, kurių amžinai reikia laukti. Nors laukė čia neilgai, lygiai vieną kavos puoduką. Mat jie nuo sienos iki Damasko važiavo itin lėtai, o mes – itin greitai.

Linksmas baltadantis siras nuvedė mus į Nacionalinį muziejų. Pirmiausia žemėlapyje parodė buvusią Sirijos didybę ir čia pat žaviai susiginčijo su libanietėmis dėl to, kas išrado pirmąją abėcėlę. Libanietės tvirtino, kad jos, siras rodė pirštu į save. Na, ugaritų abėcėlė, naudota Sirijos teritorijoje, siekia XV amžių pr. Kr., o finikiečių raidynas, naudotas Libano žemėje, datuojamas XII amžiumi pr. Kr. Kad nebūtų painiavos, pabrėšiu, kad čia kalbama apie raidyną, o ne daiktus ar reiškinius žyminčius hieroglifus, kurie buvo sugalvoti dar senovės Egipte maždaug XX amžiuje pr. Kr.

Vieną tokį „raštelį“ teko ir paliesti. Galinga energetika!

Apžiūrėjus muziejų prasideda nuotykiai. Baltadantis klausia, ar kuris mūsų negalėtų duoti interviu Sirijos televizijai. Angliškai reiktų papasakot, kaip mums čia patinka ir panašiai. Kadangi norinčių neatsirado, interviu daviau aš. Tiesa, televiziniu žargonu tai buvo ne interviu, o stand-up‘as. Paaiškinu: interviu metu būna klausimai ir atsakymai, o tas kitas variantas – kai stovi kaip asilas su mikrofonu rankoje ir vienas pats kalbiesi su kamera. Nes korespondentės nemokėjo angliškai, o aš (koks netikėtumas!) vis dar nemokėjau arabiškai. Tad gidas mane informavo, ką reikia pakalbėt, ir nuėjo sau. Viską susakiau kaip liepta: vardas pavardė, atvykau iš ten, man čia labai patinka. Dar prisiminiau, kad mėgstu siriškus saldumynus, ir pamelavau, kad Vilniuje jų valgau iki soties (deja, ne – rupūčke, kokie brangūs). Tada arabiškosios žurnalistės bandė paaiškinti, ką dar turiu pasakyt, ir mums niekaip nesisekė, kol galiausiai jų pasąmonė iššovė raktinį žodį: safe. Suprask, ar man Sirijoj saugu. O ką aš žinau? Muziejuj visai neblogai. Gatvėj dar nebuvau. Tai sumaliau šitaip: širdy aš jaučiu – saugu. Kad labiau įtikinčiau, paaiškinau tarptautine kalba – pridėjau ranką prie širdies.

Procesą įamžino ne tik vietos atstovai, bet ir užjūrio delegacija iš Lietuvos. Neslėpsiu, buvo smagu.

O paskui mudu su operatoriumi puikiai pabendravome dar viena tarptautine – televizijos – kalba. Jis mostelėjo ranka į mane, paskui pamakalavo ratais ore. Aš viską supratau (dengimai!) – ir padariau kaip liepta: ilgai ir nuobodžiai apžiūrinėjau mozaiką ant sienos, tada sukau ratus aplink mozaiką ant grindų, žavėjausi jų spalvų įvairove (ruda ir balta), įėjau į kadrą, išėjau iš kadro…

Pagaliau išsvajotasis momentas: įleido į Damasko turgų. Vienai valandai. Moteris su poreikiais ir pinigais – vienai valandai!!! Į turgų, kurio galybė, platybė neaprašoma ir neišmatuojama, o dėl vieno daikto tenka derėtis mažiausiai dešimt minučių!!!

Kultinis epizodas. Parduotuvėlė turgaus pakrašty. Tokia kaip visos: mažutė, siaura, panaši į rankovę. Viduje tylu, ramu ir tuščia. Pardavėjas dėsto šalikus. Iš vienos krūvelės paima, sulanksto – lėtai padeda į kitą. Kur skubėt? – visa diena prieš akis, o ir visas gyvenimas.

Tuo metu pro šalį einam mes. Pirmiausia iškabintus šalikus tik brūkštelim delnais: švelnu. Paskui sustojam ir pačiupinėjam. O tada jau supratam, kad tai yra paskutinis šansas gauti šaliką Damaske.

Na ir užvirė! Regina tempia vieną, bet jis nepasiduoda – pasirodo, iš kitos pusės jį lupa Onutė. Tada ši metasi prie kito šaliko, bet suabejoja, ar tinka spalva.

– Pridėk prie veido, – sakau ir žiūriu primerkta akim.

– Tinka, tinka, oi, kaip gražu, – patikina kitos.

Tačiau Onutė dvejoja, abejoja ir murma. Neturim mes laiko tokiems dalykams, todėl sakau:

– Jeigu tu neimi, tada imu aš.

Suveikia stebuklingai.

– Imu! – nukerta Onutė, aš patyliukais kikenu į kumštį. Geras manevras, išbandytas.

Tuo metu pardavėjas vis dar dėsto viduje. Laikykis, mes ateinam!

Six dollars. Šeši? – labiau teigia, nei klausia Onutė. Konkreti jinai tokia, man patinka.

No no, ten. Dešimt, – bando prieštarauti pardavėjas.

– Ok, tada bus penki. Five, – vieningai nusprendžia likusios.

Kelias minutes parduotuvės rankovėj siaučia uraganas: tai, kas pakabinta, tempiama žemyn, kas buvo sudėta į maišelius – ištraukiama, o kas palaida – sudedama. Pačios pasakėm kainą, pačios nusiderėjom, pačios sumokėjom ir grąžą pasiėmėm. Ir viskas labai greitai. O siautulio epicentre – baltaplaukė Ligita ir į druskos stulpą sustingęs pardavėjas. Žiūri išsižiojęs, o maišelio su šaliku neatiduoda. Rankos neklauso. Tai diena išpuolė žmogui, ką!

Pasivejam grupę, žiūrim – fotografuojasi. Mes tik šast, ir jau kadre. Įrodyk dabar, kad mūsų čia nebuvo. Mes ne tos lietuvės, kurių amžinai reikia laukti. Mes lietuvės, kurios lekia kaip uraganas!

Galiausiai atsisveikinam su linksmuoju gidu, išmetam jį kažkur pakeliui (regis, pas uošvę) ir važiuojam toliau. Šįkart Sirijos pasienyje apsisukom greitai. Tai, kad išvažiuojant reikia susimokėti, mes žinome. Berods, 25 dolerius. Tačiau autobusiukan kyšteli galva ir paaiškina, kad reikia susimokėti dar po 20 dolerių papildomai. Esą pasieniečiai patyrė labai daug rūpesčių – skambino į Lietuvos ambasadą aiškintis, kas mes tokios. Dėl kiekvienos vis skambino – ir vis aiškinosi, kaskart prakalbėdami po 20 dolerių. Privaloma tvarka susimoka ir lenkai, nors kaži, ar Lietuvos ambasada jiems taip smarkiai padėjo.

Kažkoks tipas nužvelgė mūsų autobusiuką ir vairuotojo klausia: „Ką čia veži, kas tokios?“. „Artistės,“ – sako tas. Pasienietis nustemba: „Ar visos?..“

Juoko buvo – tris dienas! Taip taip, mes – labai didelės artistės. Štai kiek cirkų prikrečiam. Ko vertas vien toks dialogas:

Bet aš nesuprantu, kaip jie žino, kur ta Meka? – svarsto Marytė.

– Matai, Maryte, – kažkuri atsako, – kai tu nuvažiuoji į kaimą, tai visada žinai, į kurią pusę Vilnius. Taip ir čia…

Ak, ilga kaip šimtmečiai diena. Jau tamsu, o prieš akis – ilga kelionė per kopas.

Taip knygų bei filmų pavadinimais galėčiau rašyti ir rašyti!

Keliaujame į viešbutį Safroje, kur šiandien mūsų laukia Irina su lagaminais, o rytoj – netgi pliažas. Kaip angliškai kalbantis asmuo sėdžiu taksi priekyje. Kitos merginos sukrinta ant galinės sėdynės. Paprašau muzikos. Vairuotojas paslaugiai įjungia („no no, Arabic music, please!“), ir mes iš paskutiniųjų dar bandom pašokti viršutinėmis kūno dalimis, bet galiausiai nuovargis priveikia: galinė sėdynė užmiega, aš vos vos tingiai plasnoju riešais, tik vairuotojas pliaukši per vairą ir patyliukais dainuoja su radiju kartu.

Taip atvažiuojame į Safrą.

Tuo metu jau pusė vienuoliktos vakaro, vietos prekybos centras nedirba (na taip, ne sostinė, ne Beirutas!), o mums su Ligita cigarečių reikia.

Atvirai pasakius, pirmąją dieną manęs niekas nebūtų išvaręs po naktines užeigas cigarečių. Buvom prigąsdintos: musulmonų kraštas, griežtos taisyklės, nieko nedaryk, niekur neišsišok. Pradžioje taip ir darėme: visur vaikščiojom būreliu, susikibusios po dvi ar tris, o aš net krepšį nešiau po striuke – o maža ką. Tačiau galiausiai atsimerkėm ir apsidairėm: pats normaliausias kraštas. Daugeliu požiūriu kur kas „normalesnis“ nei mūsų.

Parduotuvėlę radom. Lauke – daržovės ir vaisiai, viduje keli žmonės sėdi, kavą iš mažų puodeliukų geria. Prie kasos sėdi dviese. Po kurio laiko jauniklis neiškenčia ir šypsodamas klausia: tai iš kur jūs? „Iš Lietuvos“, – sakom mes. Solidaus amžiaus vyriškis, atsilošęs kėdėje, šypso į ūsą: o, taip, žinom, žinom – Lietuva. „Na, na, – galvoju, – ir ką jau tu žinai, savo kaime sėdėdamas“.

–Yes, I know, Vilnius, Kaunas, – sako jis, o paskui pribloškia galutinai, – but Kaunas is more romantic. Kaunas romantiškesnis…

Aš jau nesiėmiau klausinėt, ką jis tam Kaune taip romantiškai veikė! Išpūčiau akis ir tiek. Vyrai palinkėjo mums gero vakaro ir paragino užsukti dažniau. Welcome to Lebanon!

(Tęsinys. Pradžia GL, 20011 11 24, 2012 02 02, 2012 02 23)