Pavasarinis apdovanojimų lietus

Pavasarinis apdovanojimų lietus

Per pavasario atostogas, kai kiti mokiniai atostogavo, Juozo Karoso muzikos mokyklos auklėtiniai aktyviai dalyvavo tarptautiniuose konkursuose ir pelnė aukščiausius apdovanojimus.

Balandžio 3–5 d. vykusiame tarptautiniame akordeonistų konkurse „Ascoltate“ Kaune dalyvavo jaunieji akordeonistai – solistai, ansambliai ir orkestrai iš Lietuvos, Latvijos, Bosnijos ir Hercegovinos, Baltarusijos, Lenkijos, Rusijos. Jame klaipėdietis Vitalijus Dobrovolskis (mokytojas Robertas Užgalis) solo kategorijoje iškovojo pirmąją vietą, ansamblių kategorijoje kartu su Emilija Šukyte (mokytoja Vaiva Purlytė) laimėjo taip pat pirmąją vietą.

Lietuvoje gerai žinomo akordeono virtuozo Miroslavo Lelyukho inicijuotas II tarptautinis akor-deono festivalis-konkursas „Saliut, akordeon!“, balandžio 8 d. surengtas Kaliningrado (Rusija) meno mokyklos „Harmonija“ koncertų salėje, sukvietė geriausius jaunuosius akordeonistus iš Rusijos, Latvijos ir Lietuvos. Jie varžėsi trijose kategorijose: solistai, akordeonų ansambliai, mišrūs ansambliai. Visi konkurso dalyviai buvo suskirstyti į keturias amžiaus grupes: iki 9 metų, 10–12 metų, 13–15 metų bei 16 metų ir vyresni.

„Jau pradėjus klausytis mažiausių atlikėjų, teko suklusti ir dar kartą įsitikinti, kokia stipri rusų akordeono mokykla. 8–9 metų vaikai su mažiukais akordeonais atliko techniškai labai sudėtingus kūrinius“, – pasakojo vienas konkurso žiuri narių R.Užgalis.

Šiame konkurse V.Dobrovolskis solo kategorijoje iki 15 metų pelnė garbingą antrąją vietą, o jo ir E.Šukytės (fortepijonas) ansambliui „Bravo Duo“ komisija vienbalsiai skyrė Didįjį konkurso prizą. Per baigiamąjį koncertą komisijos pirmininkas kompozitorius Jurijus Peškovas jiems įteikė įspūdingą taurę ir asmeniškai pasirašytus savo natų rinkinius.

V.Dobrovolskis taip pat pasirodė balandžio 14 d. surengtame XI Žemaitijos ir Klaipėdos krašto akordeonistų konkurse, kuriame laimėjo Didįjį prizą. O tuo metu E.Šukytė pelnė garbingą antrąją vietą Paryžiuje vykusiame tarptautiniame pianistų konkurse „Nikolai Rubenstein 2012“, kuriame dalyvavo Uzbekistano, Rusijos, Gruzijos, Lietuvos, Bosnijos-Hercegovinos, Prancūzijos jaunieji muzikantai.

Abu jaunieji klaipėdiečiai gegužės 14–17 d. vyks į Čekiją, į II tarptautinį konkursą „Music Seasons in Prague“, kuriame pasirodys solo ir ansamblių kategorijose. R.Užgalis pakviestas į šio konkurso vertinimo komisiją.

„Durų“ inf.

Vydūno mokykla: menas mus vienija

Vydūno mokykla: menas mus vienija

Šiemet sukanka 20 metų, kai buvo įkurta Klaipėdos Vydūno vidurinė mokykla. Ši mokymo įstaiga, suteikianti vidurinio išsilavinimo standartus atitinkantį brandos atestatą, išties yra nestandartinė.

Ji atsirado choro dirigento ir pedagogo Arvydo Girdzijausko iniciatyva. Savo mintyse jis daugelį metų matė mokyklos viziją, kurios siekė nenuilstančiu kasdieniu darbu. Šios asmenybės suburto pedagogų kolektyvo ir visos bendruomenės pastangomis Vydūno vidurinė mokykla tapo išskirtine dėl kelių priežasčių. Visų pirma, dėl joje puoselėjamų humanistinių vertybinių nuostatų ir kūrybiškos asmenybės ugdymo idėjų, sujungiant bendrąjį lavinimą su menine veikla. Mokykla sėkmingai taiko savitos pedagoginės sistemos elementus, padedančius plėtoti dvasines, intelektines ir fizines mokinio galias, humanistinėmis vertybėmis grindžiamą jo elgesio būdą, bendrąsias ir esmines dalykines kompetencijas.

Antra, mokykloje siekiama tenkinti mokinių pažinimo, kūrybinės saviraiškos bei išskirtinių muzikos ir dailės gabumų lavinimo poreikius, formuoti estetinę patirtį. Mokyklos auklėtiniai aktyviai dalyvauja Klaipėdos ir Lietuvos kultūriniame gyvenime, stengiasi, kad mus supantis pasaulis būtų dar gražesnis ir geresnis. Jų prasmingą veiklą motyvuoja Vydūno žodžiai: „Niekuomet žmogus nėra toks gražus, koks yra kurdamas“.

Klaipėdos žvejų rūmuose vykusiame Vydūno vidurinės mokyklos 20-mečio jubiliejui skirtame renginyje kiekviena pradinukų dailės klasė pirmojo aukšto fojė statė savo svajonių miestus. Vyresniųjų klasių dailininkai demonstravo savo pasiekimus antrojo aukšto fojė.

Na, o pačioje salėje skambėjo muzika, eilės, keitėsi spalvos ir personažai. Daugiau nei tūkstančiui į šventę susirinkusių mokyklos bendruomenės narių ir svečių koncertavo jos meniniai kolektyvai, pradedant nuo pačių jauniausių – 1–2 klasių, 3–4 klasių chorų (vadovė Rūta Girdzijauskienė). Dainavo mokyklos pasididžiavimas – tarptautinio S.Šimkaus chorų konkurso ir kitų konkursų laureatas jaunių (5–8 klasių) choras (vadovas Arvydas Girdzijauskas), choras „Labas“ (vadovė Vaiva Diržinauskytė) ir jau antrąją „Aukso paukštę“ Vydūno mokyklai parskraidinęs konkurso „Mes – Lietuvos vaikai“ nugalėtojas mišrus choras (vadovė Ingrida Bertulienė). Pasirodė net penki vokaliniai ansambliai, trys iš kurių netrukus atstovaus Klaipėdai „Dainų dainelės“ konkurso respublikiniame ture. Išties, chorinis ir ansamblinis dainavimas yra vienos stipriausių šios mokyklos meninio ugdymo sričių, tai rodo ir pasiekimai.

Koncerte dar pasirodė orfo instrumentų ansamblis (vadovas Remigijus Mockus), teatro būrelis (vadovė Laimutė Galkauskienė), šokėjai (vadovė Inesa Aleksienė), buvę vydūniečiai ir svečiai. Visas renginys truko net keturias valandas.

Jubiliejaus proga buvo išleista spalvinga, įvairiapusę mokyklos veiklą atspindinti knyga. Joje daug fotografijų, piešinių ir mokinių minčių. Įsiklausykime į jas – kupinas šviesos, gerumo ir polėkio. Vaikų lūpomis kalba laisva dvasia, byloja tiesa.

Loreta Narvilaitė

dviejų „vydūniečių“ mama

 

Mokinių mintys

Mūsų klasė yra meniška. Menas mus visus vienija. Morta, 6d klasė

Man mokykloje patinka, nes čia yra daug dailės pamokų, per kurias aš piešiu iš vaizduotės. Tomas, 5d klasė

Geriausiai mūsų mokyklą apibūdinantys žodžiai – meilė, menas, pagarba ir šiluma. Džiugas, 11m klasė

Gyvenimas mokykloje – tai nuolat mūsų galvoje besisukančios naujos idėjos, sutinkamos spalvingos asmenybės, pokštai, įsimylėjimai, pykčiai ir dar daug daug kitų įvairiausių potyrių. Rugilė, 8d klasė

Mokykla man – namai, kuriuose jaučiuosi saugi ir laisva. Tai vieta, kur supa draugai, kurie kaip šeima. Į juos visada galiu kreiptis žinodama, kad jie neatsisakys padėti. Ramutė 11m klasė

Savo mokyklai linkiu visada būti meniškai, nesustoti tobulėjimo kelyje ir toliau sugebėti išsiskirti iš kitų mokyklų savo ypatinga dvasia. Julija, 11m klasė

Manau, kad vydūniečiai išsiskiria iš kitų, nes šioje mokykloje suteikiamos ne vien tik žinios, bet ir diegiamos vertybės. Todėl vydūnietis visada išties ranką nelaimės ištiktam, jis nebijos mokytojo, palaikys su juo stiprius ryšius. Mūsų mokykloje gali užaugti tvirtos asmenybės. Vestina,

8d klasė

Savo mokyklai linkiu, kad ji niekada neprarastų savo dvasios, o jos mokiniai visad būtų aktyvūs kurdami ir darydami gražius darbus. Skaistė, 11m klasė

„Pašteto brolija“: pilkų sielų spalvinga istorija

„Pašteto brolija“: pilkų sielų spalvinga istorija

 

Kino režisierius Arūnas Eimulis, rašytojas Mindaugas Valiukas, aktorius (teatro pedagogas ir režisierius) Nerijus Gedminas – trys asmenybės iš ambicingos klaipėdiečių menininkų armijos, pasiryžusios kurti rimtą (intelektualų, originalų, meniškai vertingą) teleserialą „Pašteto brolija“. Kol kas – entuziazmo duoną kremtant – suręsta tik trumpo metro kino juosta. Kas bus toliau, pasak kalbintų menininkų, aiškės „ant dienų“…

Pokalbį provokavo Gitana Gugevičiūtė.

Žaidimas stiliais

Gitana: Kaip kilo mintis kurti serialą? Ir kodėl pasirinkta tokia gogoliška tema apie mažutėlį?

Mindaugas: Šis sumanymas – beprotybė, bet buvo kaip nebuvo. Kažkada didelėje euforijoje vaizdo studijos (KAK) loftuose pasakiau: „Davai, Arūnai, darom serialą“. Buvau matęs, kaip Arūnas dirba: „Gnief drakona“ („Dragons fury“), „Lemties vieškelis“, fantastiškai nufilmuotos KAK laidos… Aukščiausios klasės vaizdo kokybė, techniniai sprendimai… Taigi pasiūliau serialo idėją. O kodėl apie mažutėlį? Nes apie ką daugiau rašyti? Mažo žmogaus transformacija – iškart ryšku. Visa ko pagrindas – metamorfozė, kai iš šikniaus tampama herojumi (beje, mano visi personažai tam tikra prasme dausprungai)… „Matrica“, „Ieškomas“ („Wanted“) – tik ten viskas daroma rimtu veidu, o čia vis dėlto komedija su dramos elementais. „Pašteto brolija“ – žaidimas aukštuoju ir žemuoju stiliumi, tekstais, kalba. Poetas (aktorius Kazimieras Žvinklys – aut. past.) „Pašteto brolijai“ sukuria metaforišką apibrėžimą, o iš kitos pusės matome visišką „buitiaką“ su bulvių pardavėjais plius zombiais, vampyrais… Aš garantuoju, kad žmogus žiūrėdamas nežino, kas bus toliau…

Gitana: Kaip rinkote kūrybinę komandą? Kaip supratote, kad pagrindiniam vaidmeniui reikalingas Nerijus?

Nerijus: Dirbau kitame Lietuvos gale, kai paskambino Tomas (Tomas Jašinskas – filmo prodiuseris – aut. past.). Parlėkiau į Klaipėdą, susitikom kavinėj. Jis man pristatė filmo idėją. Patiko.

Negalima skriausti mažuliukų

Gitana: Nerijau, vaidinai Tomo režisuotame spektaklyje pagal Nikolajaus Gogolio apysaką „Pamišėlio užrašai“. Aksentijus Ivanočius Popryščinas ir Dausprungas – esama bendrų savybių, paralelių?

Nerijus: Visų pirma, nesugebėjimas prisitaikyti, priimti tikrovės tokios, kokia ji yra. Atsisakymas kovoti, apginti save. Bėgimas į fantazijų pasaulį – tai tokia vidinė emigracija. Su Tomu labai daug kalbėjom apie Popryščiną. Tada aš ir pradėjau galvoti apie „mažą žmogų“: kaip Valiukas sako – negalima skriausti mažuliukų, nes jie transformuojasi ir gali atkeršyti.

Gitana: Ką reiškia dirbti teatre ir dirbti kine? Kokią „prievartą“ Arūnas panaudojo, kad ekrane matome „normalų“, gyvą, organišką, tikrą žmogų – su skausmu, be patoso? Trumpai tariant, „ne aktorių“; aktorių, nebūdingą lietuviškam kinematografui?

Nerijus: Filme yra scena, kurią mes su Vaidu (Vaidas Jočys – gydytojo vaidmens atlikėjas – aut. past.) „surepetavom“. Ir ta scena yra katastrofiška…

Mindaugas: Aš galiu pasakyti, kad tai blogiausiai parašyta scena. Sumanymas įdomus, bet jis nepasiteisino. Tą sceną sudėtinga vaidinti, o kine svarbiausia, kad aktorius nevaidintų…

Nerijus: Į teatrą neri kaip į baseiną, ir kol nebaigi distancijos, tol iš jo neišlipi. O kine – vos pradedi plaukti, tau sako: „Palauk, šoksim dar kartelį“. Arba dar geriau – nuplaukus visą distanciją Arūnas sako: „Viskas gerai, bet pakartokim“.

Ir duobę aktoriui kasė

Gitana: Ar daug kadrų perfilmavot?

Nerijus: Nemažai. Scenos, nufilmuotos skirtingais rakursais, jau rodo, kad „perfilmavimų“ būta nemažai.

Gitana: Operatoriaus darbas išties džiugina. Kiek jis buvo savarankiškas, kiek įtakingas?

Arūnas: Donato (Donatas Ravaitis – filmo operatorius – aut. past.) vaidmuo didelis – jis ne kartą pasiūlė geresnį žiūrėjimo kampą (kad geriau matytųsi veiksmas, veiksmo fonas ar su vaizdu atsivertų kokia metafora). Prisimenu, filmavom, kaip Dausprungas traukia tabletes iš kišenių. Planavau filmuoti paprastai – kišenes, iš kurių traukiamos tabletės. Bet Donis pasiūlė filmuoti iš apačios. Ir tada atsivėrė labai gražus kiemo vaizdas, labai „faina“ perspektyva…

Mindaugas: Šiame kūrybos procese režisieriaus viskas buvo labai gerai suplanuota, numatyta ir atsitiktinumų buvo mažai. Pats režisierius buvo ir operatorius.

Arūnas: Kiekvienas mūsų atliko ne po vieną vaidmenį: Donis buvo ir operatorius, ir scenografas-dailininkas, ir atlikėjas-dailininkas. Aš ir režisavau, ir montavau, ir kūriau efektus, ir duobę savo tėvų sode pagrindiniam aktoriui kasiau…

Nerijus: O aktorius niekaip toje duobėje nenorėjo skęsti – niekas nenumatė, kad būsiu kaip kamuoliukas, kurį vanduo vis iškels aukštyn.

Patinka pirmi kartai

Gitana: Ką šis filmas reiškia kiek-vieno jūsų kūrybinėje biografijoje?

Mindaugas: Man patinka pirmi kartai. O čia mano pirmas scenarijus kinui. Toli gražu netobulas, bet viską galima patobulinti. Žiūrėdamas į rezultatą – filmą, esu juo labai patenkintas. Scenarijumi gal ne tiek, bet komandos darbas man labai patinka.

Arūnas: Mano pasirinktam kely tai didžiulis žingsnis. Jei aš būčiau žinojęs, kad bus taip sunku, nesu tikras, ar būčiau pasiryžęs tokiam reikalui. Labai džiaugiuosi, kad to nežinojau ir nėriau į tą baseiną. Išmokau plaukti ir daug kitų dalykų išmokau. Dabar jau moku kapanotis ir nepaskęsiu.

Nerijus: Man bet kuriuo atveju buvo nauja patirtis.

Gitana: O žvaigžde nepasijutai? Nekirbėjo mintis, kad dabar apie tave visi žinos ir visokie puipos pradės kviesti filmuotis?

Nerijus: Apie tai kaip tik mažiausiai galvoju. Man išvis labai keista, kad tiek daug šnekama apie šį filmą. Štai pastačiau spektaklį, o Klaipėdoje jis niekam neįdomus. Nuvažiuojam į kokį tarptautinį festivalį – visi stebisi. Grįžtam atgal – ir vėl viskas stop.

Arūnas: Dėmesys filmui atsirado tada, kai jis „prasisuko“ Vilniuje ir jį palankiai įvertino kino ekspertai. Užteko vien Vėlyvio komentaro…

Įvertino lietuvišką kiną

Gitana: Ta proga paklausiu, kaip jūs vertinate lietuvišką kinematografą? Į ką apskritai lygiuojatės?

Arūnas: Prieš kurdamas šį filmą tikriausiai kaip ir daugelis pradedančiųjų galvojau, kad Lietuvos kinas silpnas. Filmuodamas „Pašteto broliją“ suvokiau, kaip yra sudėtinga kurti filmus, kiek reikia visokiausių žinių, įgūdžių. Tada ir lietuvišką kiną pradėjau vertinti. Net tuos kino kūrėjus, kurie iki tol man nepatiko. Dabar suprantu, kad jie yra kieti ir kad pasiektum jų lygį, reikia daug dirbti.

Gitana: Bet jie disponuoja nepalyginamai didesniais biudžetais…

Arūnas: Ir nemanyčiau, kad tai neteisinga. Tas pats Puipa turi didžiulį įdirbį, daug žinių, savo komandą, sistemą ir pan. Tikimybė, kad jo eilinis filmas bus geresnis už bet kokio pradedančiojo – žymiai didesnė. Taip jau yra – pradedantysis kūrėjas turi įrodyti savo pasiryžimą, talentą, gebėjimus, užsispyrimą.

Gitana: Nerijau, kinas ar teatras? Ar išvis galim dėti ant svarstyklių tuos du dalykus?

Nerijus: Teatras. Teatras. Teatras. Žinoma, yra filmai, kuriuos reikia turėti savo kolekcijoj – kažkada man įspūdį padarė Šarūno Barto „Laisvė“. Dabar to įspūdžio gal ir nebūtų. Bet iki šiol man patinka Andrejaus Tarkovskio „Veidrodis“ – bent porą kartų per metus pasižiūriu į Tarkovskio „veidrodį“. Patinka „Stalkeris“: vaikystėje domėjausi fantastika, todėl prieš žiūrėdamas filmą jau buvau skaitęs apysaką – tai vienas iš tų retų atvejų, kai filmas penkiom šešiom galvom didesnis už literatūrinę medžiagą… Ir vis tiek manau, kad teatro privalumas – gyvas kontaktas, publikos pulsas, žiūrovų energija. Žiūrovas sukelia kažkokią termiką: tu atsispiri ir tiesiog skrendi virš publikos. O kine (mačiau ne vieną mūsų filmo versiją) jaučiu, kad ten buvau ne aš… Nežinau, kas ten buvo…

Mindaugas: Tai vadinama vaidmeniu… Aišku, tu dabar kalbi kategoriškai. Įdomu, ką kalbėtum nusifilmavęs pilno metro filme.

Nerijus: Malkovičius yra sakęs: „Aš savo filmų nežiūriu“… Spektaklį tu nuolat keiti, o filmas – nufilmuotas, sumontuotas ir paleistas.

Įkvepia filmai

Gitana: Bet geras filmas nėra vienkartinis – jis paprastai būna kelia-sluoksnis ir jį žiūrėdamas penktąjį kartą vis tiek ką nors aptiksi…

Mindaugas: Yra toks genialus epizodas: iš viršaus filmuojama laiptinė. Efektingai atrodantys laiptai, tačiau monotoniško vaizdo kine negali rodyti. „Užknisa“. Bet laiptais kyla žmogus ir jį lydi tekstas, kuris „užlaiko“ mums vaizdą ir dar suteikia maksimalią informaciją. Kartais kine aš pamatau tokių vaizdų, į kuriuos žiūriu kaip į nuotrauką. Tik autorinio kino meistrai leidžia sau kurti atvirukus: „Soliaryje“ kelias minutes estakadomis važiuoja mašinos, „Veidrodyje“ monotoniškai klampoja kareiviai… Iš pradžių atrodo, kad per ilgai, bet paskui tavyje kažkas suveikia – prieini iki meditacijos. O kalbant apie Lietuvos kiną, tai yra tokia keista, paradoksali ir kiek juokinga situacija: kokio žanro filmą bepastatytum, tai bus pirmas tokio žanro filmas Lietuvoj. Aš kalbu utriruotai, bet mes turime mažai filmų.

Gitana: Paprastai menininkų klausiama, kas juos „apkrečia“ kūrybai, kas yra jų mūzos, kas juos turtina. Kas?

Arūnas: Filmai. Pasižiūrėjęs gerą filmą užsidegu: „Amelija iš Monmartro“, „Fauno labirintas“, daugybė Woody Alleno, Quentino Tarantino filmų…

Nerijus: Man toks pojūtis buvo po filmo su Bjork „Šokėja tamsoje“. Laukiau pabaigos ir piktinausi, kad režisierius per daug sau leidžia: juk negali taip baigtis!..

Mindaugas: Man tobulas serialas yra Larso von Triero „Karalija“. Kai mąstėme apie serialą, šis filmas buvo mano modelis. Net biblija… Paskui – „Twin Peaksas“. Prieš tai – Tarkovskis, Kubrickas, broliai Coenai ir mano mokytojai bei įkvėpėjai „Monty Python“ vyriukai …

Mėgsta iššūkius

Gitana: Kokios jūsų vizijos, siekiamybės, kokie norai?

Nerijus: Sakys „reikia“ – ir būsiu. Aš mėgstu bet kokius iššūkius (kad ir parašiutu šokti). Nauja patirtis, naujos žaidimo taisyklės – būdas neapkiausti…

Mindaugas: Noriu, kad norint atiduoti skolas nereikėtų eiti plėšti banko. O rimtai, tai čia buvo mano avantiūra, kuri, ačiū Dievui, baigėsi maždaug laimingai. Jau sakiau, kad pasišovęs parašyti scenarijų, buvau euforijoje. Faktas – aš nieko apie tuos scenarijus neišmanau. Apie dramaturgiją, žinoma, irgi nieko neišmanau. Na, rašai, kaip „rašosi“. Bet kai su Arūnu pradėjau rašyti pilnametražį scenarijų, prasidėjo visi reikalai. Scenarijaus rašymas turi daugybę taisyklių – Arūnas tuo klausimu apsiskaitęs: pats gali rašyti scenarijus (pats juos ir rašo). Bet aš turiu polinkį į daugiau veiksminę dramaturgiją – mano pjesėse daugiau kino nei teatro elementų…

Arūnas: O aš noriu statyti gerus filmus. Noriu, kad mano filmai patiktų žiūrovams. Man kinas – istorijos pasakojimo priemonė. Istorijos pasakojimo principai ir pačios istorijos nesikeičia tūkstančius metų. Tobulėja tik raiškos priemonės, bet kino širdis – istorijos pasakojimas.

Daugiasluoksniai alternatyvaus kino užkandžiai

Daugiasluoksniai alternatyvaus kino užkandžiai

 

 

Balandžio pradžioje Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose visuomenei pristatytas Arūno Eimulio trumpojo metražo filmas „Pašteto brolija“, susuktas uostamiestyje.

Aivaras Dočkus

Gelia ir priverčia šypsotis

Netikėta diskusija apie „Pašteto broliją“ įsižiebė prie Velykų stalo. Vienas giminaitis tiesiai šviesiai žiebė: „Matei tą darbą? Na, ir kaip?“ Bandžiau objektyviai dėlioti pliusus ir minusus, bet pašnekovas kaip Džokovičius meistrišku pirmu kirčiu pelnė lemtingus taškus: „Taigi toks ir turi būti alternatyvus kinas. Įsiklausyk į žodžius – alternatyvus kinas. Kokių tu čia patrauklių siužeto vingių ieškai?“ Teko pabrukus uodegą pripažinti pralaimėjimą.

Į vieną lygią liniją „Pašteto brolijos“ nesudėliosi, kažkokių sistemingų kino dėsnių neišrikiuosi. Nors yra ir įvykių, ir dramatiškų situacijų, ir įvairialypių personažų. Dramaturgiškai kai kur viskas savose lentynose. Atmosfera. Konfliktai. Emocijos. Nuoseklus pagrindinis veikėjas, žaidžiantis pagal sau svetimo pasaulio taisykles ir bijantis jas peržengti. Klaidina balsas telefono ragelyje. Pagal personažo geriausio bičiulio žodžius, užsidarėlis Dausprungas turėtų būti lyg ir šioks toks intelektualėlis su šiokiomis tokiomis pretenzijomis į meną. Tačiau scenarijus vėliau pasiūlo kiek kitokį charakterio įsivaizdavimą.

Tekstas kai kur primena absurdo pjesę ir humoras pradingsta tuščiai skambančiose išraiškingose frazėse. Bet kai kur dialogai šmaikščiai gelia bei kandžiojasi. Yra išties puikiai surikiuotų juokingų momentų, kuriems nieko negali prikišti. Yra linksmų smulkių užuominų, kurios priverčia šypsotis ir atpažinti nūdienos Lietuvėlės „rutininius“ herojus. Tik tas „užvažiavimas ant Mamontovo“ atrodo kaip visiškai neprigyjantis svetimkūnis. Pasišaipymas be turinio visuomet skamba šaižiai, kaip aplinkui tuščią stiklinę besisukantis šaukštas.

Ties siaubo komedijos riba

Apskritai į juodą humorą nusitaikiusiame scenarijuje pritrūko stipresnių varžtų, kurie tvirtai laikytų siužetinį stuburą, kad šis nesisukiotų į visas puses. Kai nėra kuo prisukti veiksmo, siužetas ima slėptis už virtinės absurdiškų sakinių ir momentų, kurie neprideda taip reikalingo įtaigumo.

Nepaisant siužetinių trukdžių, „Pašteto brolija“ atrodo gana vientisa. A.Eimuliui pavyko išgauti vizualiai įtraukiantį stilių. Ties siaubo komedijos riba. Klausykit, mes, lietuviai, galime kokybiškai nufilmuoti zombius! Sensacija! Režisierius tikriausiai prisiminė, jog zombių žanro pradininkas George A.Romero, sukūręs „Gyvų numirėlių naktį“ ir seriją „negyvai gerų“ pratęsimų, turi lietuviško kraujo.

Arūnas nustebino vizualiais fantastiniais sprendimais, kur Dausprungas grimzta į purvą ar vaikšto kone „matricinėmis“ Klaipėdos gatvėmis. Stilistiškai viskas tvarkinga bei alternatyvu. Belieka tik įsivaizduoti, kiek pastangų ir išmonės kanalų buvo pajungta.

Laimėjimas – aktoriniai darbai

Tačiau svarbiausias „Pašteto brolijos“ laimėjimas – aktoriniai darbai. Nuo pagrindinio personažo iki penktaplanių veikėjų. Prizas komandiniam aktorių darbui garantuotas.

Iš konteksto neiškrenta nė vienas. Kiekvienas herojus savaip keistas, įdomus ir alternatyvus. Kiekvienas pasiima sau skirtas šlovės sekundes. Nuo bulvių pardavėjo iki daktaro.

Be abejo, įsimintiniausias ir solidžiausias Nerijaus Gedmino darbas. Organiškas kiekvienas kryptelėjimas į kamerą, viduje apskaičiuotas kiek-vienas judesys. Tai iš karto ir visam laikui prikausto prie ekrano. Mes turime ryškiai, bet nepervaidinant sukurtą personažą, kuriuo besąlygiškai tikime ir jį užjaučiame. Štai čia prasideda tikrasis kinas. Sugebėjimas tempti žiūrovą paskui herojų į tamsiausius koridorius. Kažkur ties „Pašteto brolijos“ viduriu pats N.Gedminas pajunta esantis absoliutus vaidmens šeimininkas, vedantis filmą teisinga kryptimi. Tuomet susitapatinimas tampa dar sėkmingesnis. Žinoma, šioje aktoriaus – filmo – žiūrovo grandinėje yra vienas itin svarbus elementas. Režisierius. Jis palaiko šios grandinės tamprumą ir niekur neleidžia niekam nuklysti. Kartu skatina pabėgimą nuo lietuviško kino šabloniškumo.

Daugeliui atrodys, jog „Pašteto brolijai“ vos įsibėgėjus, užklumpa nekantrieji titrai, skelbiantys pabaigą. Taip, lieka neišbaigtumo pojūtis. O tie nelabai prilipę sakiniai – „aš vilkolakis“, „aš vampyras“ neatsako į jokius klausimus, taip pat nepalieka užduočių apmąstymui. Istorija pakimba ore. Bet istorija įvyko ir tapo gana reikšmingu Klaipėdos kino įvykiu. Ją visada galima pratęsti. Pasukti į kitą pusę. O gal imtis naujos istorijos.

Naujas filmas

Pavadinimas: „Pašteto brolija“.

Sukūrimo metai: 2011.

Trukmė: 18 min.

Žanras: trumpojo metražo, vaidybinis.

Režisierius – Arūnas Eimulis.

Režisieriaus asistentė – Lina Linkevičiūtė.

Scenaristas: Mindaugas Valiukas.

Operatorius: Donatas Ravaitis.

Muzikos autorius: Kristijonas Lučinskas.

Vaidina: Nerijus Gedminas, Viačeslavas Mickevičius, Toma Gailiūtė, Kazimieras Žvinklys, Vaidas Jočys, Liudas Vyšniauskas, Darius Vaičekauskas, Nijolė Sabulytė, Kristina Kazlauskaitė-Kažukauskienė, Monika Svidraitė, Renata Idzelytė, Liepa, Žydrūnas Ramonas, Marius Plečkaitis, Adomas Stančikas, Monika Krilavičiūtė-Batienė, Raimonda Vaičiūtė, Marius Drakšas, Rima Tamošiūnaitė, Steponas Viluckas, Živilė Sabaliauskaitė, Artūras Iljinas, Edvardas Bertašius, Marijona Šopagienė, Vaidas Monstavičius, Vaida Šaltenytė, Dominas Pulokas, Mikalojus Urbonas, Kęstutis Bručkus, Kastytis Miliauskas.

Prodiuseriai: Algirdas Sabaliauskas ir Tomas Jašinskas.

Prodiuserinė kompanija: KAK.

Pianistė laimėjo prestižiniame konkurse

Pianistė laimėjo prestižiniame konkurse

Klaipėdietę Gabiją Maknavičiūtę tarptautiniame pianistų konkurse Italijoje lydėjo ypatinga sėkmė.

G.Maknavičiūtė – Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos 8A klasės moksleivė. Prieš trejetą metų, atvykusi į Vilnių iš Klaipėdos, kur mokėsi fortepijono meno E.Balsio menų gimnazijos Fortepijono skyriaus vyr. mokytojos Valentinos Potejenko klasėje, dabar fortepijono specialybę ji studijuoja mokytojos ekspertės, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) doc. Albinos Šikšniūtės klasėje. Jaunoji pianistė jau keturių tarptautinių pianistų konkursų laureatė.

Tačiau pačią didžiausią sėkmę G.Maknavičiūtei atnešė tarptautinis konkursas „Consorso Internazionale Musicale Giovani Musicisti“, šį pavasarį vykęs Trevise (Italija). Lietuvai atstovavo Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos auklėtinės G.Maknavičiūtė (8 kl.) ir Agota Kalvelytė (9 kl.) bei jas lydinti LMTA studentė Marija Kalvelytė.

G.Maknavičiūtės amžiaus grupėje varžėsi 28 dalyviai iš Šveicarijos, Austrijos, Kazachstano, Japonijos, Kroatijos, Slovėnijos ir kitų šalių. Keturiolikmetė Gabija pasirodė geriausiai iš visų ir pelnė didžiausią apdovanojimą – konkurso taurę „1° Premio Assoluto“. Tai ne tik aukščiausias įvertinimas jos amžiaus grupėje, bet ir viso konkurso (Assoluto) specialaus prizo laimėjimas.

„Buvau be galo susijaudinusi, neturėjau su kuo pasidžiaugti gautu prizu, prisimenu tik komisijos pirmininko žodžius, kad „fortepijono muzikos keliu toli eisiu“… Stovėjau koridoriuje viena su visais apdovanojimais“, – prisiminė savo jauseną jaunoji pianistė, žengianti savo mamos, žinomos pianistės Ingos Maknavičienės pėdomis.

Palinkėkime jaunajai talentingai muzikantei, garsinančiai ne tik mūsų Klaipėdos, bet ir Lietuvos vardą pasaulyje, didelės kūrybinės sėkmės.

„Durų“ inf.

Langas

MENO LEIDINYS Nr. 4 (202)
www.durys.daily.lt
Redaktorė Rita Bočiulytė
r.bociulyte@kl.lt

Langas

Pilies teatras triumfavo Kosovo festivalyje

Klaipėdos Pilies teatro spektaklis „Šilkas“ gavo vieną iš dviejų pagrindinių prizų balandžio 17–22 dienomis Kosove vykusiame 4-ajame tarptautiniame teatrų festivalyje „MonoAKT“. Klaipėdiečiai įvertinti už geriausią duodramą.

„MonoAKT“ ir prasidėjo Klaipėdos Pilies teatro spektakliu pagal Alesandro Barico romaną „Šilkas“. Pagrindiniai festivalio renginiai vyko Pejos mieste, kur taip pat vaidino teatrai iš Švedijos, Makedonijos, Graikijos, Italijos, Liuksemburgo, Albanijos, Anglijos ir keletas Kosovo trupių. Festivalis baigėsi praėjusį sekmadienį laureatų paskelbimu.

Klaipėdos Pilies teatro vadovas ir „Šilko“ inscenizacijos autorius bei režisierius Alvydas Vizgirda su spektaklio aktorėmis Nele Savičenko ir Regina Šaltenyte į Kosovą išvyko prieš tris dienas iki festivalio pradžios. Jau iš ten režisierius dalijosi pirmaisiais įspūdžiais: „Kaip išsiaiškinome, šis festivalis visada susideda iš dviejų dalių: duodramos – spektaklių duetu, kokį rodysime mes ir dar du teatrai, bei monodramos – monospektaklių, kurių šiemet bene šeši. Renginys dar nesenas, tik ketvirtas, organizatoriai sakė, kad stengiasi, jog šventė įgautų daugiau svorio. Festivalio programa negausi spektaklių, bet jie stengiasi palaikyti aukštą renginio meninį lygį ir nori, kad atvykę svečiai puikiai jaustųsi. Gal todėl ir tokios mums nelabai įprastos viešnagės sąlygos – gyvename aukščiausios klasės viešbutyje, liukso apartamentuose, esame viskuo aprūpinti, apie mus šokinėja, stengiasi atspėti visus norus… Todėl moterys itin laimingos. Nelė džiaugiasi, kad tokiu darbymečiu – toks didelis ir puikus atsipalaidavimas“.

Grįžęs iš Kosovo A.Vizgirda pasakojo: „Festivalis tikrai šaunus. Spektaklių buvo labai gerų. Visi mumis labai patenkinti. „Šilką“ puikiai priėmė, fantastiška teatrinė publika, aktorės pakylėtos, nes atsiliepimai labai ir labai geri. Mūsų spektaklį pakvietė į du naujus festivalius – Bulgarijoje ir Makedonijoje“.

„Šilkas“ Klaipėdos Pilies teatre gyvuoja jau 11-ti metai ir niekad nestokoja žiūrovų, sparčiai artėdamas prie 100-ojo spektaklio. Anksčiau jis rodytas Ukrainos teatrų festivaliuose „Kijevo gegužis 2005“ bei „Krimskij kovčeg 2006“ Simferopolyje ir Feodosijoje, kur abi aktorės pelnė festivalio laurus.

G.Grajausko pjesės – Prancūzijoje ir Airijoje

Viena klaipėdiečio rašytojo Gintaro Grajausko pjesė statoma Prancūzijoje, kitos skaitymai vyks Airijoje.

Pirmoji prancūzų pažintis su G.Grajausko pjese „Rezervatas“, prieš kurį laiką pastatyta ir Klaipėdos dramos teatre (rež. Aidas Giniotis ir Darius Meškauskas, 2004), prasidėjo tarptautiniame Avinjono teatro festivalyje, kur vyko „Rezervato“ inscenizacija su jaunais prancūzų aktoriais (rež. Oskaras Koršunovas, 2004). 2008-aisiais G.Grajausko „Rezervatas“ Prancūzijoje buvo išleistas atskira knyga (leidykla „Editions Espaces 34“, 2008).

Šiemet „Rezervatą“ ėmėsi statyti teatras „Conduite Intérieure“, įsikūręs Pietų Prancūzijoje, Langedoko – Rusijono regione. Premjera planuojama jau šį mėnesį.

Įsikūręs 1995 m., „Conduite Intérieure“ teatras rodo spektaklius netradicinėse, neįprastose erdvėse. 2002 m. teatras įsigijo klasikinį „šapito“ – vaidinimams pritaikytą didžiulę palapinę ir nuo to laiko ėmėsi keliauti su spektakliais po Prancūziją.

Kita G.Grajausko pjesė – „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ gegužės 3-iąją bus pristatyta Airijoje, Dubline, ten vyksiančiuose šiuolaikinės lenkų ir lietuvių dramaturgijos skaitymuose „Freedom Ltd“. Renginį organizuoja Airijos lenkų teatras (Polish Theatre Ireland) bei lietuvių teatro grupė „Alternatyva alternatyvai“. Sceniniuose pjesės skaitymuose, kurie vyks anglų kalba, dalyvaus lietuvių, lenkų bei airių aktoriai, inscenizaciją režisuos airių režisierius bei dramaturgas Vincentas O’Reilly’s.

Pjesė „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ 2010 m. pastatyta Klaipėdos dramos teatre (rež. Jonas Vaitkus). Spektaklis Lietuvoje jau gavo 15 prizų, tarp jų – ir tris garbingiausius Lietuvos teatro apdovanojimus Auksinius scenos kryžius. Pjesė G.Grajauskui 2007-aisiais pelnė laurus nacionalinės dramaturgijos konkurse „Versmė“, o 2008-aisiais – Auksinį scenos kryžių“ už geriausią nacionalinę dramaturgiją.

Ukrainoje atstovauja Lietuvos menui

Balandžio 18-ąją Charkovo miesto galerijoje Ukrainoje pristatyta grupinė Lietuvos ir Ukrainos menininkų paroda „Nesamo buvimas“. Joje mūsų šaliai atstovauja klaipėdiečiai.

Parodoje dalyvauja aštuoni jauni menininkai – po keturis iš kiek-vienos šalies. Lietuvai atstovauja iš Klaipėdos kilę ar šiuo metu uostamiestyje kuriantys autoriai – Joana Deltuvaitė, Mindaugas ir Neringa Bumbliai, Gytis Skudžinskas ir Laura Stasiulytė.

Dalyvauti projekte „Nesamo buvimas“ specialiai buvo pakviesti autoriai, gimę dar sovietiniais laikais, bet užaugę ir šiandien kuriantys jau nepriklausomose šalyse. Jie dar pamena senos santvarkos laikus, tačiau subrendę demokratiniais principais besivadovaujančiose sistemose nėra susaistyti pernelyg gilios nostalgijos jai, todėl jautriai ir kartu blaiviai geba fiksuoti ir atskleisti keistą tarybinių laikų liekanų egzistavimą dabartiniame kontekste.

Parodai pateiktuose Lietuvių menininkų kūriniuose jis visuomet reiškiasi per konfrontaciją su dabartimi. Meno projekte dalyvaujantys autoriai savo žiūros lauką kreipia skirtingomis perspektyvomis. G.Skudžinskas aptaria nesamo buvimą urbanistikoje – fiksuoja buvusių kolektyvinių sodų transformacijas šiandieniniame subjektyvumo kontekste. J.Deltuvaitė analizuoja buityje tariamai suspenduotą laiką, apčiuopdama buvusio ir esamo ryšius bei įtampas. M. ir N.Bumbliai, konsumeristinį produktą paversdami meno kūriniu, kalba apie nostalgiją sovietinei kultūrai kaip fenomeną demokratinės visuomenės kontekste. O L.Stasiulytė pateikia atvirą posovietinės ir kapitalistinės kultūrų susidūrimą, atsiskleidžiantį tiesiogiai per žmonių elgseną.

Paroda „Nesamo buvimas“ Charkovo miesto galerijoje vyks iki gegužės vidurio, gegužės pabaigoje bus pristatyta Moldovoje, o lapkritį – Lietuvoje, Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre.

Parodos kuratorės – N.Bumblienė (Lietuva, Klaipėda) ir Tatjana Tumasian (Ukraina). Parodos organizatoriai – Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras ir Charkovo miesto galerija.

Danijos sostinėje – parodos iš Klaipėdos

Galerija „Krebsen“ Kopenhagoje (Danija) pakvietė dailininkus iš Klaipėdos Isroildžoną Baroti ir Danielių Rusį joje surengti personalines parodas. Jas pristatys LR kultūros atašė Danijoje, Islandijoje ir Norvegijoje Liana Ruokytė.

I.Baroti keramikos ir D.Rusio tapybos paroda „Šalia būti tarp“ Kopenhagoje veiks gegužės 10 – birželio 12 dienomis. Joje bus eksponuojami autorių darbai, sukurti 2006–2012 m. Abiem dailininkams tai ne pirmoji paroda šioje šalyje. Klaipėdos apskrities dailininkų sąjungos Baroti galerija jau yra eksponavusi jų darbus Danijos galerijoje „Maj“.

Menotyrininkės Godos Giedraitytės žodžiais, „dviejų menininkų susitikimas vienoje parodinėje erdvėje visuomet – iššūkis. Tai – net sunkesnis uždavinys nei surengti personalinę ar grupinę parodą. Dviejų klaipėdiečių kūrybinis pokalbis intriguoja plastiniu skirtumu, vaizduojamų siužetų kontroversiškumu, o svarbiausia – abiejų menininkų sąlyčio tašku – išskirtinėmis gyvenimo ir kūrybos aplinkybėmis. Į tai nurodo ir parodos pavadinimas.

D.Rusys – savamokslis tapytojas, unikalią tapysenos manierą, charakterį nugludino, mokydamasis iš kitų autorių. Nepaisant to, jog yra šalia profesionalios mokyklos, šiandien vertinamas tarp svarbiausių Klaipėdos tapytojų. I.Baroti, kilęs iš Tadžikijos, tačiau didesnę savo gyvenimo dalį praleidęs Lietuvoje. Dviejų valstybių kultūriniai poliai leidžia menininkui būti šalia ir tarp abiejų kraštų. Ši duali geografinė, mentalinė ir dvasinė būsena suformavo ir savitą I.Baroti meninį braižą, stilistiką“.

Jo skulptūrinė keramika, dvelkianti Rytų dvasia, bus eksponuojama ir kitoje „Krebsen“ galerijos parodoje „Kosha“ birželio 13 – liepos 12 dienomis. Tąsyk prie I.Baroti prisijungs vilnietė fotografė Vilma Samulionytė, meno gerbėjams Danijoje pateiksianti savo fotografinius įspūdžius iš Saudo Arabijos.

Parengė Rita Bočiulytė

Muzikinė dovana uost amiesčio gimtadieniui

Muzikinė dovana uost amiesčio gimtadieniui

Visada „Klaipėdos muzikos pavasario“ – seniausio klasikinės muzikos festivalio Lietuvoje, šiemet jau 37-ojo, „Begaline platybe“ prasidėjusio kovo 31-ąją ir pasibaigsiančio gegužės 10-ąją „Aukštybių labirintais“ – laukiu ne mažiau nei kalendorinio pavasario ir gal net labiau nei atšilimo. Įdėmiai studijuoju programą ir kruopščiai planuoju dienotvarkę, būtinai rezervuodama vakarus išskirtiniams – taip teigiama festivalio spaudiniuose – muzikos projektams. Tad kokį pavasarinį meniu siūlo šį kartą Klaipėdos koncertų salė (KKS), festivalio programą dedikuojanti savojo miesto 760-ajam gimtadieniui?..

Laima Sugintienė

Simfoninės programos – kasmet

Jame, kaip ir kasmet – pora simfoninių koncertų. Ši pozicija festivalyje stabili. Be „stacionarių“, ilgametę pasirodymų „Klaipėdos muzikos pavasaryje“ tradiciją turinčio Juozo Domarko ir Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamų orkestrų, pradedant 31-uoju, kai juos ėmė rengti KKS, ankstesnių festivalių dėka jau spėjome susipažinti ir su Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro, ir Kauno miesto, ir net M.K.Čiurlionio nacionalinės menų gimnazijos simfoniniais orkestrais.

Šįkart festivalio pradžios koncertui kovo 31-ąją pasirinktas saugus, patikrintas, tad, tikėtina, daugumos skonį tenkinantis meninis produktas – pakviestas Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas G.Rinkevičius) ir klaipėdiečių ištikimai mylimas solistas Alexanderis Paley (fortepijonas, JAV). Koncertas buvo pasmerktas sėkmei: Piotras Čaikovskis – pasaulyje vienas dažniausiai klausomų kompozitorių. O išgirsti visus tris jo koncertus – populiarųjį pirmąjį b-moll, op. 23 ir mažai kieno girdėtą trečiąjį Es-dur, op. post 75 Allegro briliante – „vienu prisėdimu“ – unikali galimybė. Tad salė buvo pilna. Nedaugžodžiaujant – pianistas dar labiau praplėtė savo gerbėjų ratą ir, po į pabaigą einančio W.A.Mozarto koncertų ciklo pasirodęs kitame amplua, pademonstravo mums dar vieną, lig šiol nepažintą savo beribio pianizmo veidą. Jau turėjome užtektinai progų „skanauti“ pribloškiančias technines – virtuozines galimybes, užburiančias lėtų dalių interpretacijas. Šįsyk užpildėme dar vieną spragą – susidūrėme su „sunkiąja artilerija“, buvome „nokautuoti“ jo akordinės technikos ir „nukauti“ neįtikėtinai galingų, įspūdingų kulminacijų.

Žymiausio rusų romantiko P.Čaikovskio kūryba – ypač plačios emocinės skalės. Atlikėjas su pasimėgavimu nardė po šią begalinę platybę. Regis, orkestrui tiek palaimos muzikavimo džiaugsmas nesuteikė. Pianistas nuo pirmos iki paskutinės minutės „buvo muzikoje“, išgyveno ne tik kiekvieną savo, bet ir orkestro intermedijų natą. Gerai, kad pakeltas fortepijono dangtis nuo jo akių paslėpė nuobodžiaujančius, po salę klaidžiojančius antrųjų smuikų, altų grupės muzikantų žvilgsnius net ir įspūdingų kadencijų metu… O šio orkestro varinių pučiamųjų grupę yra tekę girdėti ir geriau grojančią…

Sutampa su pavasario švente

Ne visada festivalis sutampa su realiu pavasariu, tačiau su didžiausia pavasario švente – šv. Velykomis – visada. Gražu ir prasminga šiai progai dedikuoti po koncertą: G.Verdi’o Requiem, W.A.Mozarto „Kronungsmesse“, Ch.Gounod „Iškilmingos mišios šv. Cecilijos garbei“ ir kt. – tai vis kūriniai, jau skambėję Didžiosios savaitės periodu. Šiemet balandžio 5-ąją pateikta dar viena stambi, itin sudėtinga, dar rečiau atliekama įspūdinga vokalinė-instrumentinė drobė – J.S.Bacho Mišios h – moll.

Tai ne tik baroko genijaus, bet ir apskritai šio žanro išsivystymo viršūnė. Tikrai „dangiškoji garsų vaivorykštė“ apjuosė tiek kaip reta gausių atlikėjų ir, deja, gerokai retesnį klausytojų būrį. Didingo kūrinio atlikimui buvo sutelktos didžiulės pajėgos. Be KKS kolektyvų Klaipėdos kamerinio orkestro (KKO), kuris šįkart buvo papildytas solidžiu pučiamųjų būriu (fleitos: Giedrius Gelgotas, Jelena Kruvelis, obojai: Justina Gelgotaitė, Jonas Pastauka (pastarieji sukėlė daugiausia abejonių), fagotai: Kęstutis Taujanskas, Tadas Gotoveckis, trimitai: Arvydas Barzinskas, Darius Mišeikis, Aurimas Jankevičius, pasigėrėtina Egidijaus Stanelio valtorna; prie jų prisijungė Pranas Dovydaitis (timpanai), klavesino ir vagonėlių partiją atliko Vaiva Eidukaitytė-Storastienė), ir choro „Aukuras“, mišias atliko ir svečiai – Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“ bei solistai Asta Krikščiūnaitė (sopranas), Nora Petročenko (mecosopranas), Mindaugas Zimkus (tenoras) ir Liudas Mikalauskas (bosas).

Pagirtinas atlikėjų ryžtas parengti tokio masto kūrinį. Jau vien tai suteikia šiam koncertui išskirtinumo. O ir gana pavykusio rezultato nesugadino vienas kitas pučiamųjų netikslumas, kai kurių atlikėjų nedėmesingumas mišias dirigavusio prof. Sauliaus Sondeckio mostui, nelygiaverčiai solistai.

Išskirtinio skonio klausytojams

Paprastai festivalis gurmanams pateikdavo ir ko nors egzotiško, neįprasto, netikėto. Prie tokių „patiekalų“ priskirčiau „Stiklo arfą“, Carlo Theodoro Dreyerio nebyliojo kino šedevrą „Žanos D‘Ark aistra“, „Stavanger Brass Band“ ir Mike‘o Svobodos, net Lietuvos kariuomenės orkestro koncertus. Tai projektai, peržengiantys festivalio devizą „didingas klasikos skambesys“ ir suteikiantys jam netikėtų prieskonių.

Šiemet šiai grupei priskirčiau balandžio 11-osios koncertą „Ecco la primavera. Pavasario aidai“. Taip vadinosi 40 metų (!) gyvuojančio senosios muzikos ansamblio „Hortus Musicus“ (Estija) programa. Jo meno vadovas Andresas Mustonenas (smuikas) klaipėdiečiams jau yra pažįstamas ir kitame – dirigento – amplua. Šįkart į sceną jis žengė su ansamblio nariais Olevu Ainomäe (šalmėjai, išilginės fleitos), Imre Eenma (kontrabosas), Valteriu Jürgensonu (trombonai), Tõniu Kuurme (šalmėjai, išilginės fleitos, rauschpfeiff), Tõniu Kaumannu (baritonas, perkusija), Riho Ridbecku (bosas, perkusija), Anto Õnnisu (tenoras, perkusija), Ivo Sillamaa (klavesinas), apsirengusiais stilizuotais tautiniais rūbais, nešinais autentiškais instrumentais ir – nebūtų estai, – planšetiniais kompiuteriais. Universalūs atlikėjai keitėsi vaidmenimis, o kolektyvo siela A.Mustonenas „šamanavo“, XII–XVII a. muziką (programoje girdėjome Anthony Holborne, Thomaso Morley, Francecso Landini, Waltherio von der Vogelweide’s, Neidharto von Reuenthalo, Ludwigo Senflo, Pierre’o Attaignanto, Claude’o Le Jeune, Claudio Monteverdi’o, Adriano Banchieri’o, Diego Ortizo, Hernardo Franco, Juano García de Zéspedeso kūrinius) „paskanindamas“ improvizacijomis. Taip programoje suderėjo sena ir nauja, autentika ir modernas. Galbūt šis žanrinis vaizdelis ir ne visai festivalio formatas, labiau juos įsivaizduoju muzikuojančius kokioje aikštėje, tačiau „Hortus Musicus“ įnešė gaivaus pavasarinio džiaugsmo. Muzikavimo džiaugsmo.

…Pagaliau atšilo. La primavera.

Naujiena – užsienio orkestrai

Reklaminiuose tekstuose skelbiama: festivalyje – žymiausių Klaipėdos, Lietuvos ir užsienio atlikėjų pasirodymai. „Festivalio tradicija – įspūdingi kamerinių orkestrų koncertai“ – skaitome KKS tinklalapyje. Ir iš tiesų – jų gausiausia. Regis, nė vieno festivalio, vykusio KKS salėje, nepraleido Klaipėdos kamerinis orkestras (KKO), ne kartą šis kolektyvas yra parengęs ir po dvi programas. Čia gana dažnas svečias yra Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, „Camerata Klaipėda“ (buvo).

Šio festivalio naujiena – užsieniečių kameriniai orkestrai. Tačiau kas iki šiol žinojo apie „Łomża Chamber Philharmonic“ (Lenkija) ar Chmelnickio apskrities (Ukraina) filharmonijos kamerinius orkestrus?

Pirmoji pažintis įvyko balandžio 20-ąją. Į koncertą „Vingriais melodijų keliais“ pakvietė vienas iš šio festivalio užsienio kolektyvų – „Łomża Chamber Philharmonic“ (Lenkija). Intrigavo koncerto programa – vientisa, sudaryta iškirtinai iš Lietuvoje mažai girdėtų, išskyrus galbūt H.Wieniawski’į, lenkų kompozitorių Tadeuszo Bairdo, Edwardo Pałłaszo, Paweło Łukaszewski’o, Stanislawo Moryto muzikos. Mandagumo gestas – M.K.Čiurlionis. Intrigavo ir tai, kad pagal gyventojų skaičių triskart už Klaipėdą mažesnio šiaurės rytų Lenkijos miesto kameriniame orkestre groja dvigubai daugiau atlikėjų – bent tokia sudėtis buvo anonsuojama nuotraukose ir šalies kaimynės kolektyvo tinklalapyje. Tiesa, į Klaipėdą atvyko tik styginiai ir pianistė – klavesinininkė. Ir dirba jie su dirigentu (jis ir meno vadovas) Janu Miłoszu Zarzycki’u.

Čia intriga ir baigėsi.

Programos kūriniai – vienodoko, „murzinai“ melancholiškai nostalgiško ar tiesmukai tautinio, pagrįsto šokių žanrais (H.Wieniawski’o „Polish Dances for String Orchestra – The Piper“ ir „Kujawiak“, S.Moryto lenkiško stiliaus kompozicija), charakterio. Visi kūriniai panašaus laikotarpio – XX a. pradžios (išskyrus barokinį Adamo Jarzębski’o „Tamburetta“), nuosaikiai modernūs, su romantizmo prieskoniu.

Atlikti jie buvo taip pat vienodai ir „murzinai“, neišgelbėjo nė gana malonaus tembro solistas Grzegorzas Piotras Kołodziejus (baritonas). Keistoka buvo klausytis Shakespeare’o lenkiškai (T.Bairdo „Four Love Sonnets by Shakespeare“), nepaieškota įdomesnių potėpių ir šešiose E.Pałłaszo Francois Villon baladėse.

Nors turime tikrai įvairių žanrų ir charakterių lietuviškos muzikos kameriniam orkestrui, svečiai mus pagerbė atlikdami M.K.Čiurlionio „Bėkit, bareliai“. Tikriausiai, siekdami kūrinių emocinės giminystės…

Patys atlikėjai sėdėjo tokiais veidais, tarsi mes, klausytojai, būtume kalti, kad Lietuvos lenkai negali rašyti savo pavardžių lenkiškais rašmenimis… Vienintelis kontrastas formaliai ir bejausmiškai dirbusiems (negaliu to pavadinti muzikavimu, grojimu) atlikėjams buvo neproporcingai emocingas dirigentas…

Šiaip pamąstymai

„Muzikos pavasaris“ tik įpusėjo, ir daryti išvadas ankstoka. Tačiau galbūt jau metas pasvarstyti, kurie festivaliai Klaipėdoje iš tiesų yra reprezentaciniai, ir svariau juos paremti, kartu pareikalaujant ir kokybinės, ne tik statistinės analizės? 6–8 koncertai – puiku, tačiau tarp jų ir „Łomża Chamber Philharmonic“ lygio? Tokios „prabos“ koncertus, kokį surengė svečiai iš Lenkijos (mes tikrai svetingi – plojome net atsistoję…), galėčiau įsivaizduoti nebent kokioje mokyklinių mainų programoje. Tam, kad šis projektas atsirastų „Muzikos pavasaryje“, turėjo būti labai rimtų politinių priežasčių…

O kur dingo specialiai „Klaipėdos muzikos pavasariui“ parengtos programos? Net atidarymo koncertas „Begalinė platybė. Visi Čaikovskio koncertai“ – ne kas nors išskirtinio, o… „pašildytas maistas“ (kovo 2-ąją ši programa jau buvo atlikta Vilniuje).

Suprantu, kad tokio kūrinio kaip J.S.Bacho Mišios h–moll sąmata (krizė – prisimenu) tikrai įspūdinga, ir būtų nelogiška apsiriboti vienu koncertu. Tad džiugu, kad šv. Velykų antrą dieną šio įstabaus baroko šedevro galėjo pasiklausyti ir šiauliečiai. Tačiau ar tik nebuvo mūsiškis festivalis vien apšilimas atlikėjams prieš jiems pasirodant sakralinės muzikos festivalyje?

Atskira tema – simfoniniai koncertai. Nors šio žanro mėgėjai Klaipėdoje gyvena pusbadžiu, panašu, kad net ir tie reti koncertai nebesutraukia publikos (atidarymo koncerto nelaikyčiau išimtimi – jo traukos objektas – solistas, Klaipėdoje savo publiką užsiauginęs pianistas A.Paley). Kaipgi kitaip tuomet paaiškinti faktą, kad bilietai į antrąjį simfoninį festivalio koncertą „Liepsningoji fantazija“ platinami per grupinio – o tai reiškia – su 50 proc. nuolaida – pirkimo portalą? Galbūt klausytojus sutrikdė ne iš populiarių kūrinių sudaryta (tačiau kokia įdomi!) programa (Milijaus Balakirevo Rytietiška fantazija „Islamėjus“, op. 18, Aramo Chačaturiano Koncertas smuikui ir orkestrui d-moll , Aleksandro Skriabino Simfonija Nr.2 c-moll, op. 29 )?..

Anksčiau keletą kartų per metus šiek tiek „kalorijų“ simfoninės muzikos mėgėjams suteikdavo gana reguliarūs Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) simfoninio orkestro koncertai, bet pastaruoju metu, matyt, visą kolektyvo energiją suryja senų spektaklių reanimavimas… Gal būtent nesistemingumas išblaškė šio žanro gerbėjų gretas?

Ne pirmą kartą pasigendu glaudesnio ryšio ir su Klaipėdos atlikėjais. Jau minėtas KVMT kolektyvas „Pavasaryje“ dalyvavo tik prieš šešetą metų – pirmajame rekonstruotoje salėje surengtame festivalyje. Senokai… Paanalizavus visų festivalių programas susidaro įspūdis, kad Klaipėdoje teturime du tik kolektyvus – KKO ir Klaipėdos chorą „Aukuras“, kuris, kaip ir minėtas orkestras, yra nuolatinis renginio dalyvis.

Dar ir šiandien gyvas kerintis Claudio Monteverdi madrigalinės operos įspūdis, kiti operai skirti vakarai, pradedant opera vaikams bei LNOBT operos studijos P.Čaikovskio „Eugenijumi Oneginu“ ir baigiant programomis „Operos galia“, „Gražiausių arijų ir tango sūkury“, „Kerinti operų ir baletų muzika“, „Pavasario aromatas“, „Skambiausios arijos ir dainos“ bei kt. Operos projektai – publikos geidžiamas kąsnelis, juolab visišką idėjų badą išgyvenant KVMT… Be abejo, sudėtinga ką nors po NEEILINIO Edgaro Montvydo koncerto bepasiūlyti, tačiau taip norisi… Šiemečiame renginyje operos mėgėjams paskirta griežta dieta, šios rubrikos nebėra, kaip ir videoklubų, kurie suteikdavo renginiui skelbiamo išskirtinumo. Nors, turiu pastebėti, publikos juose nebūdavo gausu…

Dėl suprantamų priežasčių nenorėčiau diskutuoti apie koncertų vedimus – reikia to ar ne. Galbūt savo nuomonę apie tai išsakys kiti recenzentai. Tačiau po jau minėto įspūdingo E.Montvydo koncerto nesmagu buvo klausytis jo replikų „galėjo kas bent tekstus paversti“ (dainavo jis ir ispaniškai – aut.), Merūnas tiesiai iš scenos pareiškė: „Nežinojau, kad pačiam teks ir kūrinius pranešinėti“. O lenko G.P. Kołodziejaus angliškų komentarų klausytis buvo ne mažiau keista, nei Shakespeare’o lenkiškai. Galbūt švieslentė ir neblogas sprendimas, tačiau, festivaliui įsibėgėjant, kol kas ji dažniau trikdė nei padėjo. Nekalbu apie smulkius techninius riktus, tačiau čia būtinas sinchroniškumas. Matyt, atsižvelgdami į nuolat pašiepiamą estų lėtumą, darbuotojai užrašus rodė jau kūriniui nuskambėjus, kol koncerto programos sekti tapo nebeįmanoma… Susivokti sudėtingoje Mišių struktūroje klausytojams būtų nepamaišęs kiekvienos kūrinio dalies užrašas.

Festivalis tik įpusėjo, tikėkimės, kad likę trys koncertai nepaklys labirintuose ir iškops į menines miesto jubiliejinei dovanai privalomas aukštybes.

Klaipėdai – 760: jūrų ir pramonės miestas

Klaipėdai – 760: jūrų ir pramonės miestas

Ankstesnėje publikacijoje prisiminėme Klaipėdos miesto kūrimo pradžią, žvilgtelėjome į ieškojimus formuojant miesto veidą, pravėrėme miesto-tvirtovės vartus. Tai buvo Klaipėdos raida XIII–XVIII a. viduryje Šįkart žvilgtelkime į XVIII a. antrosios pusės – XX a. pr. Klaipėdą. Tai intensyvaus jūrinio verslo ir pramonės klestėjimo laikotarpis mieste.

Jovita Saulėnienė

Prie didelių vandenų

Klaipėda – miestas prie didelių vandenų. Baltijos jūra, Kuršių marios ir dažnai vėjo pašiaušta Dangės upė – idealios sąlygos kurtis jūriniam miestui.

Nuo pat Klaipėdos pradžios šalia pilies veikė uostelis, į kurį atplaukdavo Liubeko, Brėmeno pirklių laivai. Vėliau iki pat XVIII a. vidurio svarbiausiu tapo Dangės (dabar Pilies uostelis) uostas, kur upės krantinėse vos tilpo prišvartuoti laivai. Klaipėda garsėjo burine laivininkyste. Veikė laivų statyklos. Vėliau atsirado prekybos uostas, tapęs svarbiausiu Baltijos jūros regione. Iš čia eksportavo, daugiausia į Didžiąją Britaniją, medieną, kanapes, sėmenis, javus. 1872 m. visu pajėgumu ėmė veikti Žiemos uostas. Būta nemaža laivų maklerių firmų. Klaipėdoje gausėjo navigacinių ir hidrotechninių įrenginių. Švyturys (1796 m.), Locmanų bokštas (1807 m.), Baltasis švyturys (1884 m.), pietinis (1806 m.) ir šiaurinis (1884 m.) molai ir kt. tapo ryškiais jūriniais akcentais miesto paveiksle. Klaipėdoje buvo rengiami jūrų kapitonai ir šturmanai. Ypač tas procesas suaktyvėjo, pastačius 1858 m. Navigacijos mokyklą. Formavosi jūrininkų tradicijos. Klaipėdos laivybos istorijos dalis „atsiskleisdavo“ ir „Baltų“ (dabar „Europos“ kavinė) kavinėje, kurios sienas puošė Klaipėdos senųjų burlaivių paveikslai, o lubas rėmė kolona, kur buvo įamžinti senųjų jūrų vilkų vardai. Čia ir garsusis Inkaro stalas, apipintas ypatingomis jūrininkų istorijomis… Tai buvo smagus mieste „jūrinis uostas“, kur galėjo „įplaukti“ kiekvienas norintis ir išgirsti „ilgiausiai vyniojamą nebūtų jūrinių nutikimų siūlą, smilkomą stipriu tabaku, kurio gera porcija – olandiško ar angliško – bendram naudojimuisi stovėjo ant stalo“ (Bruno le Coutre). Netrūko čia ir mėgstamo grogo… Tais laikais Klaipėdoje populiarus buvo posakis: „Kai du klaipėdiečiai kalbėdavo apie trečiąjį, dažniausiai sakydavo: „Kas gi kitas jis buvo, jei ne kapitonas“.

Svarų žodį tarė pirkliai

Į XIX a. Klaipėda įžengė su 7000 gyventojų. Ir labai pakitusia jų sudėtimi: sumažėjo kariškių, padaugėjo pirklių, amatininkų. 1856 m. prijungus Vitės priemiestį, miestas jau skaičiavo 17 000 gyventojų. Klaipėda pamažu darėsi didmiesčiu. Po didžiojo 1854 m. gaisro ji sparčiai kėlėsi iš pelenų. Augo ir pramonė.

1861 m. Liepų ir Trilapio g. sankryžoje pastatytas Dujų fabrikas. 1869–1880 m. ėmė veikti Cheminių trąšų fabrikas „Unijon“, 1899–1900 m. – Celiuliozės fabrikas… 1858 m. Turgaus gatvėje duris atvėrė Valstybinis bankas…

Šie ir kiti, nepaminėti, faktai liudija apie miesto gyvybingumą, pulsuojantį prekybos gyvenimą. Svarų žodį tarė pirkliai, susibūrę į pirklių korporaciją. Po popietinės kavos su frakais ir blizgančiais cilindrais jie rinkdavosi į gražųjį Biržos pastatą (1857 m.), kur posėdžių salėje, papuoštoje Taikos ir Teisingumo statulomis bei monarchų portretais, aptardavo verslo reikalus, sudarydavo naujus sandorius, pasikeisdavo žiniomis iš viso pasaulio. Tai buvo įtakinga klaipėdiečių visuomenės dalis.

Anglų kilmės pirkliai (Simpsonas, Plavas, Masonas, Ogilviai ir kiti) Klaipėdą kuriam laikui pavertė „mažuoju Londonu“, kur buvo laikomasi angliškų tradicijų bei papročių. Apskritai didžiųjų miestiečių teises turintys miestiečiai (be minėtųjų, Consentiusas, Roerdansas, Miuleris, Vyneris ir kiti) savo meile miestui, moralinėmis savybėmis bei labdaringa veikla nusipelno didžiausios pagarbos.

XIX a. pab. intensyvi prekyba su Anglija sunyko. Artimesni kontaktai užsimezgė su Vokietija.

Keitėsi, plėtėsi ir augo

Miesto ribos nuolat kito. Klaipėda plėtėsi karaliaus ar pirklių dovanotais didesniais ar mažesniais žemės plotais.

Klaipėda ypač išaugo po napoleonmečio, kai Prūsijos karalius Friedrichas Vilhelmas III miestui dovanojo nemažai žemių, net senąją Melnragės girią. 1809 m. gautas smėlėto ploto prie švyturio dovanojimo dokumentas – Zandšolė. 1814 m. Zandšolės rajone buvo įkurtas Zandvėro kaimas ir 1823 m. čia jau gyveno 466 gyventojai, veikė dvi karčemos. Šio kaimo teritorija užėmė dabartinę Viršutinę gatvę ir dalį Sportininkų. 1850 m. kaimas prijungtas prie miesto. 1818 m. susiformavo Vilhelmo miestas. Tai rajonas tarp dabartinės Daukanto gatvės ir Lietuvininkų aikštės.

Apie miestą buvo įsikūrusios žvejų gyvenvietės, kurios ilgainiui virto „jūreiviškais“ priemiesčiais. Tai Vitė, Bomelsvitė, Smeltė. Jų jungimosi prie miesto istorija gana sudėtinga. Vieni jų suaugo su miestu, kiti buvo prijungti ir tapo neatskiriama jo dalimi. Kai kurie priemiesčiai tiesiog „ištirpo“, ir šiandien tik išlikę pavadinimai byloja apie jų buvimą (Pelenynas, Zandšolė ir kt.). Tauralaukis, Giruliai, Melnragė ir liko poilsinėmis užmiesčio zonomis, kurios prie miesto prijungtos tik 1946 m. Bet tai jau kita istorinė epocha ir kitas miesto raidos istorinis puslapis.

(Tęsinys. Pradžia DURYS, 2012 03 29)

Ruso, keliavusio per Prūsiją 1814 m., pastabos apie šį kraštą ir jo gyventojus

Klaipėda išsidėsčiusi nykioje, liūdnoje, tik Baltijos jūros bei Kuršių marių skalaujamoje lygumoje, ant abiejų Dangės, mažo, lėtai tekančio, bet gilaus upelio, čia įsiliejančio į kanalą, jungiantį marias su jūra, krantų. Nei sodų, nei alėjų pasivaikščiojimui, nei žalių pievų ar ūksmingų miškų arti neaptiksi – visur smėlis, vien tiktai smėlis ir monotoniški vandenys, už kurių dunkso Neringos kopos. Miestas pastatytas nors ir netaisyklingai, tačiau neblogai. Kai kurios jo gatvės nedarytų gėdos bet kuriai sostinei, nors, kaip ir visuose uostamiesčiuose, taip ir čia statant namus apie skonį per daug negalvojama. Aleksandro gatvė, be abejo, yra visų gražiausia, apželdinta keturiomis liepų eilėmis, kurių šešėlyje klaipėdiečiai mėgsta vaikštinėti, ir tai vienintelis pasivaikščiojimo takas. Gražiai pastatytas ir patogiai įrengtas Argelanderio namas, esantis šioje gatvėje. Pirklio Konsencijaus namas, kuriame 1807 metais gyveno Prūsijos karalius su karaliene, stovi prie pat Dangės. Jis pastatytas italų stiliumi. Dėl panašumo su kronprinco rūmais Berlyne, kuriuose karalius ir dabar tebegyvena, karališkoji pora šiuos rūmus ypač brangina. Jeigu nekreipsime dėmesio į nykią aplinką, tai Klaipėda čia tik trumpam užklydusiam pakeleiviui ne tokia jau nemaloni, kaip galėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Atvirkščiai, judrumas, juntamas čia visą dieną, keleiviui teikia daug pramogų. Upė pilna didelių pakraunamų ir iškraunamų laivų, mažesnių laivelių, vežančių maistą ar kitas prekes turgun; maišatyje stumdosi laivų savininkai, jūreiviai, pirkliai, darbininkai – lietuviai, rusai, žydai, lenkai, anglai; dervuojami laivai, pakuojamos prekės, landžioja smalsūs muitininkai. Ir pagaliau 100 vėjo malūnų, smagiai besisukančių mieste. Visa tai sukuria tokį gyvą darbštumo įvaizdį, kad aplinkos nykumas greitai užmirštamas. O jeigu dar jūra gruma perkūnu, o locmanai lydi burlaivius uostan, tai vaizdas pasidaro nepaprastai patrauklus.

Paulis Rozenvalis

Pro memoria tapytojui Vidui Pinkevičiui

Pro memoria tapytojui Vidui Pinkevičiui

Rita Bočiulytė

Po sunkios ligos, eidamas 63-iuosius metus, balandžio 12-ąją mirė vienas ryškiausių ir originaliausių Klaipėdos dailininkų Vidas Pinkevičius (1949–2012).

Baigėsi jo kelionė magiškais gyvenimo ir kūrybos labirintais. Dabar tik iš fotografijos žvelgia daugeliui klaipėdiečių gerai pažįstamas, įdėmaus žvilgsnio, šešėliuotas šio dailininko – vienišiaus, „krabo atsiskyrėlio”, kūrybos maniako, tikro kosminės kuriamosios energijos laidininko – veidas.

Nors turėjo freskos ir mozaikos dailininko specialybę, V.Pinkevičius labiau buvo žinomas savo aliejinės tapybos paveikslais ir kaip virtuoziškas piešėjas. Jis paliko sausakimšas dirbtuves savo didžiausio turto – sklidinai pilnų gilios minties ir spalvingos, turtingos plastikos aliejinės tapybos paveikslų stirtas, nuostabiausių piešinių šūsnis. Nebuvo iš tų, kurie skuba parduoti ar dovanoti savo darbus. Brangino juos visus, nes kūryba jam buvo didžiausias gyvenimo džiaugsmas ir prasmė. Kol pajėgė, iki pat tol, kol nepagydoma liga paguldė jį į patalą, Vidas kasryt į savo studiją žingsniavo lyg į darbą, niekada neatostogavo, tapė ir piešė neprarasdamas azarto net savaitgaliais. Tai jam buvo svarbiausia. Tūkstančiai paveikslų, šūsnys piešinių per beveik keturis intensyvios kūrybos dešimtmečius užkariavo kone visą jo dirbtuvių erdvę, o jis vis pradėdavo naujus, kai pritrūkdavo drobės, užtapydavo senus arba griebdavosi eskizų bloknoto. Reto darbštumo ir produktyvumo kūrėjas ištikimai laikėsi priesako „Nė dienos be paveikslo“.

„Nesibaigiantis siužetų, vaizdų, temų srautas jo rankomis gulė ir gulė į drobes ir nesuskaičiuojamus piešinių lakštus – dešimtimis tūkstančių – kiekvieną dieną, kiekvieną darbą pripildydamas atsakomybės jausmu grįsto prasmingo turinio. Žiūriu į tapybos darbų pilną nemažą poros kambarių dirbtuvės erdvę, piešinių lakštų „babelius“, ir mintyse nejučia išplaukia poetės sakinys: „Aplink Žemę keturis kartus“… Kažin, ar tai tik metafora…“, – apie kolegos ir bičiulio kūrybą prieš vieną paskutiniųjų V.Pinkevičiaus pa-rodų mintimis dalijosi tapytojas Juozas Vosylius.

„Aš jį vadindavau kariu. Nes jis buvo toks tvirtas, visada kūrybingas, kasryt darbingas. Ir kiek padarė!.. Mes nė vienas tiek nepadarėm toli gražu“, – kalbėjo su širdgėla tapytojas Danas Andriulionis, išgirdęs apie seno gero draugo mirtį.

V.Pinkevičius daugiausia tapė figūromis knibždančias kompozicijas ir peizažus, istorinės, mitologinės tematikos darbus, imponuodamas itin ekspresyviu braižu, formų ir faktūrų „audromis“, spalvų dermėmis. Bėgant dešimtmečiams dailininko tapybos maniera mažai kuo pasikeitė, nuo savojo kelio jis „nenuklydo“, liko ištikimas koloristinei, ekspresyvios tapybos mokyklai, savo skubriam, smulkiam potėpiui, mėgo varijuoti tomis pačiomis temomis ir motyvais, iš kurių vienas jo mėgstamiausių buvo Klaipėdos senamiestis.

Daugiafigūrėse, dinamiškose V.Pinkevičiaus kompozicijose nerimastingai skubančių, besiblaškančių personažų skruzdėlynas kiekvienąsyk atsiverdavo vis kitaip, formų ir faktūrų sūkuriuose, turtingose spalvinėse dermėse ir potėpių raizgalynėje užkoduotomis simbolinėmis prasmėmis ir filosofinėmis potekstėmis. Egzistencinės įtampos kupini V.Pinkevičiaus peizažai ir figūrinės kompozicijos, besiremiančios lietuvių liaudies folkloru ar bibliniais siužetais, tarsi atkeliavę iš nenusakomo laiko, bet artimi ir suprantami šiuolaikiniam žmogui – pasimetusiam, abejojančiam, tuščiomis akimis žvelgiančiam į dangų… Jų autorius savo kelionę kūrybos labirintais tęsė nedvejodamas, skubėdamas ir vis melsdamas likimo, kad kuo ilgiau ji nesibaigtų. Toks magiškas buvo tos kelionės stebuklas, kurio motyvas nuolat spurdėjo V.Pinkevičiaus paveiksluose…

V.Pinkevičius gimė 1949 m. lapkričio 9-ąją Šiaulių rajono Gruzdžių miestelyje. 1973 m. baigė Vilniaus dailės institutą (dabar – Dailės akademija), nuo tol gyveno ir kūrė Klaipėdoje, nuo 1986 m. buvo Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Jis daug metų mokytojavo Klaipėdos vaikų dailės mokykloje (dabar – Klaipėdos Adomo Brako vaikų dailės mokykla), vis dėlto daugiausia laiko skyrė kūrybai savo dirbtuvėse.

Kasdienis įtemptas darbas subrandino per 40 asmeninių parodų – didesnių ir mažesnių, tapybos ir piešinių, ir čia, ir ten, ir dar toliau. Tai tik maža dalis, ką būtų galima iš to aruodo parodyti. Darbų iš dirbtuvės irgi išėjo į Rytus ir Vakarus, šiapus ir anapus Baltijos ir Atlanto, pasklido pas kolekcininkus Lietuvoje, JAV, Rusijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Olandijoje… Jų kelionė nenutrūkstama ir ilgaamžė, nes tai menas. O tikras menas – nemirtingas; mirtingi tik jo kūrėjai.

Kada KITI tampa ŠITAIS

Kada KITI tampa ŠITAIS

Balandžio 13-ąją Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius jau trečią kartą uostamiestyje pristatė tęstinį projektą „Kiti“. Visą mėnesį veiksiančiose „KITI 3“ parodose Fotografijos galerijoje ir Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose – 11-os autorių darbai.

Danguolė Ruškienė

Tęsia savo misiją

Šiais metais projekto geografija gerokai prasiplėtė. Pristatoma ne tik klaipėdiečių fotografų: Vlado Balsio, Virginijaus Baltmiškio, Valdemaro Jurelevičiaus, Artūro Ostrianico, Vasilijaus Ščiogolevo, Virgilijaus Jankausko ir Laimos Ženč kūryba. Į projektą pakviestas ir šiaulietis Martynas Juras bei šiuo metu užsienyje gyvenantys bei kuriantys Lijana Venckevičiūtė (Londonas), Jana Lohde (JAV) ir Nikolajus Urencevas (Sankt Peterburgas).

Projektas „Kiti“ tęsia savo misiją. Kaip ir ankstesniais metais jis siekia sutelkti šiandienos fotografus, suteikdamas nežinomiems ar mažai žinomiems autoriams galimybę prisistatyti parodinėje erdvėje, taip paspartinant jų įsiliejimą į jau susiformavusį fotografijos menininkų sluoksnį. Kaip teigė parodos kuratorius Darius Vaičekauskas, nuolat augantis tiek autorių, tiek ir fotografijos mėgėjų susidomėjimas projektu paskatino neapsiriboti vien Klaipėdos regionu, pakviesti dalyvauti ir kitus – kitaip mąstančius, kitaip matančius ir kitaip kuriančius fotografus.

Visų jų skirtybes niveliuoja keletas bendrų bruožų. Parodoje pristatomi tie, kurie dar palyginti neseniai, bet jau kryptingai gilinasi į fotografijos meną. Kurie ne tik ieško, bet jau yra kažką atradę ir kurių kūryboje jau galima apčiuopti besiformuojančią autorinę raišką. „Kiti“ – išlieka tolerantiška, perspektyvia erdve naujų autorių naujoms deklaracijoms. Kaip ir anksčiau, čia siekiama atsisakyti išankstinių nuostatų, netaikyti jokių apribojimų ir suteikti visišką laisvę „Kitų“ vizualinėms deklaracijoms.

Kartu šiuo projektu siekiama paliudyti fotografijos dinamiškumą, praplėsti tradicinės fotografijos ribas. Atkreipti dėmesį į gretutinius lietuvių fotografijoje vykstančius reiškinius ir suteikti naujų impulsų ar ryškesnių korekcijų jau įsitvirtinusiai fotografijos sampratai. Anot iniciatorių, šis projektas nepretenduoja į gilesnius meninės fotografijos apmąstymus, siekia apeiti griežtesnius jos apibrėžimus, pasitelkiant visai kitus, daug paslankesnius vertinimo kriterijus. Tai – diskusija, kurios dalyvių ratas nors ir prasiplėtė, tačiau objektas išlieka tas pats – fotografija.

Kelia proceso vertę

Kaip ir ankstesniais metais, projekto „Kiti“ dalyvius domina įvairiausios fotografijos galimybės. Autoriai noriai eksperimentuoja, naujai dėlioja daugiau ar mažiau įprastus fotografijos dėmenis, atsargiai prisiliesdami prie pasaulinės fotografijos tendencijų, tačiau pernelyg nenutoldami ir nuo lietuviškos fotografijos tradicijų. Kita vertus ribą tarp šių dviejų momentų apčiuopti darosi vis sunkiau. Galima būtų diskutuoti, kiek/ar tai yra svarbu šiandienos meno kontekste. Bet kuriuo atveju, akivaizdu, kad fotografija vis dažniau pasirenkama ne tik kaip kūrybinės raiškos įrankis, autorinių intencijų išraiškos forma, bet ir kaip savęs ir aplinkos suvokimo priemonė ar net gyvenimo būdas. Kas ką inspiruoja, galima tik spėlioti.

Būtent pastarasis aspektas bene svarbiausias M.Juro fotografinėje kūryboje. Autorius, jau keleri metai kuriantis ambrotipijos (šlapio kolodijaus) technologija, teigė, kad tik jos dėka pagaliau suprato, ko nori iš kūrybos ir fotografijos. M.Juras – XI a. keliaujantis fotografas, kuris skirtingai nei kiti, su savimi nešiojasi ne kompaktišką fotokamerą, bet visą ambrotipijos laboratoriją. Pristatydamas daugiau nei prieš pusantro šimto metų išrastą fotografijos kūrimo technologiją, autorius prieštarauja šiandieninei fotografijos, kaip vaizdo tiražavimo priemonės, sąvokai. Ambrotipijos metu sukuriamas tik vienas atvaizdas, kuris užkoduoja savyje siurrealaus, fantasmagoriško vaizdinio įspūdį. O žinojimas, jog toks atvaizdas yra vienintelis, daro jį unikalų ir vertingą jau savaime. Žinoma, šiandien tai gali atrodyti kaip spekuliacija, tačiau autorinė pozicija šiuose darbuose yra pernelyg ryški, kad fotografą būtų galima apkaltinti archajiškos technologijos meistrų mėgdžiojimu. Sąmoningai ar ne, bet M.Juras patenka į kategoriją tų autorių, kuriems kūrybinis procesas yra lygiavertis ar net svarbesnis už baigtinį rezultatą.

Romantikai ir provokatoriai

Romantiko žvilgsniu į fiksuojamą objektą žvelgia ir V.Jankauskas. Fotografo darbuose – išeinančio gyvenimo pėdsakai, kuriuos, be abejonės, geriausiai įkūnija yranti architektūra. Nors šis fotografas, kaip ir dauguma kitų, naudoja skaitmeninę fototechniką, tai nesukliudo jam fiksuojamus objektus apauginti nostalgišku ir pakankamai įtaigiu laiko patinos sluoksniu.

Panaši idėja, nors ir kitokia išraiška plėtojama ir A.Ostrianicos fotografijoje. Kad išbalansuotų realaus vaizdo sąvoką ir suteiktų tikrovei romantizuotą apvalkalą, autorius pasitelkia įvairias fotografines manipuliacijas, mezgančias papildomas, jau su fiksuojamais vaizdais mažai ką bendro turinčias asociacijas.

J.Lohde ir L.Venckevičiūtės fotografijoje – dar daugiau provokacijos. Ji nėra agresyvi, labiau žaidybinio pobūdžio, analizuojanti jaunoms autorėms rūpimas problemas: nekalto žavesio ir seksualumo, gašlumo ir infantilumo, tikro ir falsifikuoto santykį mūsų visuomenėje. Režisuojamos istorijos primena dienoraščius. Vienas iš jų labiau asmeniškas, kitas – sumišęs su stereotipiniais valstybingumo ir galios ženklais. Kaip teigia J.Lohde, jos darbai – autorinės refleksijos, vizualinės sąvokos, gal net replikos tam, ką ji regi aplink save. Visos šios deklaracijos nesunkiai prasiskverbia pro mados fotografijai būdingą stilistiką, suteikdamos autorių darbams dvigubą prasminį sluoksnį.

Nors V.Ščiogolevo fotografijoje visiškai atsisakoma tiek manipuliavimo, tiek ir tiesioginio autorinio diktato, čia moralizuojama žymiai aktyviau. Susidomėjęs kopų fotografija, ilgainiui tapusia atskiru žanru Lietuvos fotografijoje, V.Ščiogolevas gilinasi į gamtos ir jai žmogaus primestų sąlygų santykį. Fotografas čia tampa pėdsekiu, sekančiu kažkieno pėdomis ir fiksuojančiu to kažkieno paliktus daiktus. Tai – ne tik stebėtojo/fiksuotojo taktika, tai – ir ryški autorinė pozicija, formuojanti vienareikšmį pranešimą mums visiems.

Pernelyg nuo kopų nenutolsta ir L.Ženč. Daugiau meditatyvinio pobūdžio darbuose – jūros abstrakcijos, kurias fotografė pasiūlo kaip savianalizės, bet ne komunikavimo įrankius.

Į dar gilesnius būties apmąstymus kartu su tirštais rūkais panardina V.Baltmiškis. Čia objektai kartu su sąvokomis apsitraukia sunkia migla, palikdami neribotą erdvę suvokėjo vaizduotei.

Protesto deklaracijos

Savotišką žongliravimo su atmintimi ir vaizduote formą pasirinko V.Balsys. Klaipėdiečiams puikiai žinomą objektą – KKKC Parodų rūmus jis pasitelkė kaip medžiagą savo protesto deklaracijai. Autoriaus naudojamos manipuliacijos organiškai įauga į šio pastato audinį, negrįžtamai ištrindamos esminį šios įstaigos tašką – įėjimą. Kai jo nebelieka, nebelieka ir įstaigos funkcionavimo prasmės, taigi nebelieka ir jos pačios.

Fotografijoje V.Balsiui svarbiau ne vaizdo atsiradimo, o jo pranykimo momentas, kuris gali suformuluoti žymiai įtaigesnį pranešimą. Perkonstruodamas vaizdus, šįkart jis vietoj būties pasiūlo nebūtį, taip konstatuodamas meno institucijos egzistavimo absurdiškumą. „Tai istorija apie oficialiosios kultūros mastelio dydį ir tuštumą. Tuštumą, kuri periodiškai užpildoma skambiais meno parodų pavadinimais, darbo valandomis ir saugiai užrakinamomis durimis“, – teigė autorius.

Panašią taktiką, bet jau kitais tikslais renkasi N.Urencevas. Fotografuodamas Sankt Peterburgo Nevos prospektą, jis vengia dokumentalaus vaizdo įspūdžio ir bando užčiuopti vietos gyvenimo pulsą. Autoriaus teigimu, jį į gatvės fotografiją pastūmėjo pati situacija. Po dvejų gyvenimo metų Sankt Peterburge jis pasijuto emociškai labai blogai. Kuomet suprato, kad jį slegia šio miesto tempas, ėmėsi fotografuoti prospektą. Tai tapo priemone nuovargiui pašalinti ir pačiam sau išsiaiškinti didmiesčio esmę – visa ši prospektu judanti minia yra kaip vienas organizmas. Žmonės jame praranda veidus, asmenybes, gyvenimus. Šis milžiniškas prospektas visus suniveliuoja, nepalikdamas nė vienam šanso į išskirtinumą. Fotografo pastangos ištraukti iš minios atskiras personas negelbsti. Net ir tada jos lieka beveidės.

Priverstinė lygiava

Bene labiausiai kuratoriaus D.Vaičekausko pasirinktam pa-rodų eksponavimo formatui tiko V.Jurelevičiaus darbai. Fotografas pasitelkė fotografiją kaip įrankį stop-motion būdu konstruojamam pasakojimui. Kadrų serija su nedidelėmis pauzėmis pateikiama kaip nuosekli istorijos seka, veiksmą rutuliojant nuo užuomazgos iki atomazgos. Pasakojimas, prasidėjęs gyvulio išvedimu iš gardo, baigiasi rankų plovimu. Kruvinas sniegas, visais laikais buvęs įtaigiausiu tragiškos baigties ženklu, čia kaip ir vyksmas yra tikras. Tačiau autoriaus pozicija nuo to netampa aiškesnė.

Nors šiemet ir buvo apribota galimybė išsamiai susipažinti su projekte dalyvaujančių autorių fotografijomis, t. y. beveik visos jos buvo pateiktos vienodai – TV ekranuose, kurie „sulygino“ ne tik jų formatus, bet gerokai pakoregavo ir spalvas, tonus etc., tai privertė sutelkti dėmesį į temas, intencijas – kaip vienintelius autoriaus išskirtinumo momentus. Panašu, kad tokia priverstinė lygiava, nepaliekant jokių užuominų į darbo medžiagiškumą, hierarchines ar kitas struktūras, veikia dvejopai. Viena vertus, ekspozicija atrodo gana tvarkingai ir nuosekliai, visi autoriai – ant to paties laiptelio. Kita vertus – beveik pranyksta pati fotografija.