Pavasarinis apdovanojimų lietus

Pavasarinis apdovanojimų lietus

Per pavasario atostogas, kai kiti mokiniai atostogavo, Juozo Karoso muzikos mokyklos auklėtiniai aktyviai dalyvavo tarptautiniuose konkursuose ir pelnė aukščiausius apdovanojimus.

Balandžio 3–5 d. vykusiame tarptautiniame akordeonistų konkurse „Ascoltate“ Kaune dalyvavo jaunieji akordeonistai – solistai, ansambliai ir orkestrai iš Lietuvos, Latvijos, Bosnijos ir Hercegovinos, Baltarusijos, Lenkijos, Rusijos. Jame klaipėdietis Vitalijus Dobrovolskis (mokytojas Robertas Užgalis) solo kategorijoje iškovojo pirmąją vietą, ansamblių kategorijoje kartu su Emilija Šukyte (mokytoja Vaiva Purlytė) laimėjo taip pat pirmąją vietą.

Lietuvoje gerai žinomo akordeono virtuozo Miroslavo Lelyukho inicijuotas II tarptautinis akor-deono festivalis-konkursas „Saliut, akordeon!“, balandžio 8 d. surengtas Kaliningrado (Rusija) meno mokyklos „Harmonija“ koncertų salėje, sukvietė geriausius jaunuosius akordeonistus iš Rusijos, Latvijos ir Lietuvos. Jie varžėsi trijose kategorijose: solistai, akordeonų ansambliai, mišrūs ansambliai. Visi konkurso dalyviai buvo suskirstyti į keturias amžiaus grupes: iki 9 metų, 10–12 metų, 13–15 metų bei 16 metų ir vyresni.

„Jau pradėjus klausytis mažiausių atlikėjų, teko suklusti ir dar kartą įsitikinti, kokia stipri rusų akordeono mokykla. 8–9 metų vaikai su mažiukais akordeonais atliko techniškai labai sudėtingus kūrinius“, – pasakojo vienas konkurso žiuri narių R.Užgalis.

Šiame konkurse V.Dobrovolskis solo kategorijoje iki 15 metų pelnė garbingą antrąją vietą, o jo ir E.Šukytės (fortepijonas) ansambliui „Bravo Duo“ komisija vienbalsiai skyrė Didįjį konkurso prizą. Per baigiamąjį koncertą komisijos pirmininkas kompozitorius Jurijus Peškovas jiems įteikė įspūdingą taurę ir asmeniškai pasirašytus savo natų rinkinius.

V.Dobrovolskis taip pat pasirodė balandžio 14 d. surengtame XI Žemaitijos ir Klaipėdos krašto akordeonistų konkurse, kuriame laimėjo Didįjį prizą. O tuo metu E.Šukytė pelnė garbingą antrąją vietą Paryžiuje vykusiame tarptautiniame pianistų konkurse „Nikolai Rubenstein 2012“, kuriame dalyvavo Uzbekistano, Rusijos, Gruzijos, Lietuvos, Bosnijos-Hercegovinos, Prancūzijos jaunieji muzikantai.

Abu jaunieji klaipėdiečiai gegužės 14–17 d. vyks į Čekiją, į II tarptautinį konkursą „Music Seasons in Prague“, kuriame pasirodys solo ir ansamblių kategorijose. R.Užgalis pakviestas į šio konkurso vertinimo komisiją.

„Durų“ inf.

Vydūno mokykla: menas mus vienija

Vydūno mokykla: menas mus vienija

Šiemet sukanka 20 metų, kai buvo įkurta Klaipėdos Vydūno vidurinė mokykla. Ši mokymo įstaiga, suteikianti vidurinio išsilavinimo standartus atitinkantį brandos atestatą, išties yra nestandartinė.

Ji atsirado choro dirigento ir pedagogo Arvydo Girdzijausko iniciatyva. Savo mintyse jis daugelį metų matė mokyklos viziją, kurios siekė nenuilstančiu kasdieniu darbu. Šios asmenybės suburto pedagogų kolektyvo ir visos bendruomenės pastangomis Vydūno vidurinė mokykla tapo išskirtine dėl kelių priežasčių. Visų pirma, dėl joje puoselėjamų humanistinių vertybinių nuostatų ir kūrybiškos asmenybės ugdymo idėjų, sujungiant bendrąjį lavinimą su menine veikla. Mokykla sėkmingai taiko savitos pedagoginės sistemos elementus, padedančius plėtoti dvasines, intelektines ir fizines mokinio galias, humanistinėmis vertybėmis grindžiamą jo elgesio būdą, bendrąsias ir esmines dalykines kompetencijas.

Antra, mokykloje siekiama tenkinti mokinių pažinimo, kūrybinės saviraiškos bei išskirtinių muzikos ir dailės gabumų lavinimo poreikius, formuoti estetinę patirtį. Mokyklos auklėtiniai aktyviai dalyvauja Klaipėdos ir Lietuvos kultūriniame gyvenime, stengiasi, kad mus supantis pasaulis būtų dar gražesnis ir geresnis. Jų prasmingą veiklą motyvuoja Vydūno žodžiai: „Niekuomet žmogus nėra toks gražus, koks yra kurdamas“.

Klaipėdos žvejų rūmuose vykusiame Vydūno vidurinės mokyklos 20-mečio jubiliejui skirtame renginyje kiekviena pradinukų dailės klasė pirmojo aukšto fojė statė savo svajonių miestus. Vyresniųjų klasių dailininkai demonstravo savo pasiekimus antrojo aukšto fojė.

Na, o pačioje salėje skambėjo muzika, eilės, keitėsi spalvos ir personažai. Daugiau nei tūkstančiui į šventę susirinkusių mokyklos bendruomenės narių ir svečių koncertavo jos meniniai kolektyvai, pradedant nuo pačių jauniausių – 1–2 klasių, 3–4 klasių chorų (vadovė Rūta Girdzijauskienė). Dainavo mokyklos pasididžiavimas – tarptautinio S.Šimkaus chorų konkurso ir kitų konkursų laureatas jaunių (5–8 klasių) choras (vadovas Arvydas Girdzijauskas), choras „Labas“ (vadovė Vaiva Diržinauskytė) ir jau antrąją „Aukso paukštę“ Vydūno mokyklai parskraidinęs konkurso „Mes – Lietuvos vaikai“ nugalėtojas mišrus choras (vadovė Ingrida Bertulienė). Pasirodė net penki vokaliniai ansambliai, trys iš kurių netrukus atstovaus Klaipėdai „Dainų dainelės“ konkurso respublikiniame ture. Išties, chorinis ir ansamblinis dainavimas yra vienos stipriausių šios mokyklos meninio ugdymo sričių, tai rodo ir pasiekimai.

Koncerte dar pasirodė orfo instrumentų ansamblis (vadovas Remigijus Mockus), teatro būrelis (vadovė Laimutė Galkauskienė), šokėjai (vadovė Inesa Aleksienė), buvę vydūniečiai ir svečiai. Visas renginys truko net keturias valandas.

Jubiliejaus proga buvo išleista spalvinga, įvairiapusę mokyklos veiklą atspindinti knyga. Joje daug fotografijų, piešinių ir mokinių minčių. Įsiklausykime į jas – kupinas šviesos, gerumo ir polėkio. Vaikų lūpomis kalba laisva dvasia, byloja tiesa.

Loreta Narvilaitė

dviejų „vydūniečių“ mama

 

Mokinių mintys

Mūsų klasė yra meniška. Menas mus visus vienija. Morta, 6d klasė

Man mokykloje patinka, nes čia yra daug dailės pamokų, per kurias aš piešiu iš vaizduotės. Tomas, 5d klasė

Geriausiai mūsų mokyklą apibūdinantys žodžiai – meilė, menas, pagarba ir šiluma. Džiugas, 11m klasė

Gyvenimas mokykloje – tai nuolat mūsų galvoje besisukančios naujos idėjos, sutinkamos spalvingos asmenybės, pokštai, įsimylėjimai, pykčiai ir dar daug daug kitų įvairiausių potyrių. Rugilė, 8d klasė

Mokykla man – namai, kuriuose jaučiuosi saugi ir laisva. Tai vieta, kur supa draugai, kurie kaip šeima. Į juos visada galiu kreiptis žinodama, kad jie neatsisakys padėti. Ramutė 11m klasė

Savo mokyklai linkiu visada būti meniškai, nesustoti tobulėjimo kelyje ir toliau sugebėti išsiskirti iš kitų mokyklų savo ypatinga dvasia. Julija, 11m klasė

Manau, kad vydūniečiai išsiskiria iš kitų, nes šioje mokykloje suteikiamos ne vien tik žinios, bet ir diegiamos vertybės. Todėl vydūnietis visada išties ranką nelaimės ištiktam, jis nebijos mokytojo, palaikys su juo stiprius ryšius. Mūsų mokykloje gali užaugti tvirtos asmenybės. Vestina,

8d klasė

Savo mokyklai linkiu, kad ji niekada neprarastų savo dvasios, o jos mokiniai visad būtų aktyvūs kurdami ir darydami gražius darbus. Skaistė, 11m klasė

Pro memoria tapytojui Vidui Pinkevičiui

Pro memoria tapytojui Vidui Pinkevičiui

Rita Bočiulytė

Po sunkios ligos, eidamas 63-iuosius metus, balandžio 12-ąją mirė vienas ryškiausių ir originaliausių Klaipėdos dailininkų Vidas Pinkevičius (1949–2012).

Baigėsi jo kelionė magiškais gyvenimo ir kūrybos labirintais. Dabar tik iš fotografijos žvelgia daugeliui klaipėdiečių gerai pažįstamas, įdėmaus žvilgsnio, šešėliuotas šio dailininko – vienišiaus, „krabo atsiskyrėlio”, kūrybos maniako, tikro kosminės kuriamosios energijos laidininko – veidas.

Nors turėjo freskos ir mozaikos dailininko specialybę, V.Pinkevičius labiau buvo žinomas savo aliejinės tapybos paveikslais ir kaip virtuoziškas piešėjas. Jis paliko sausakimšas dirbtuves savo didžiausio turto – sklidinai pilnų gilios minties ir spalvingos, turtingos plastikos aliejinės tapybos paveikslų stirtas, nuostabiausių piešinių šūsnis. Nebuvo iš tų, kurie skuba parduoti ar dovanoti savo darbus. Brangino juos visus, nes kūryba jam buvo didžiausias gyvenimo džiaugsmas ir prasmė. Kol pajėgė, iki pat tol, kol nepagydoma liga paguldė jį į patalą, Vidas kasryt į savo studiją žingsniavo lyg į darbą, niekada neatostogavo, tapė ir piešė neprarasdamas azarto net savaitgaliais. Tai jam buvo svarbiausia. Tūkstančiai paveikslų, šūsnys piešinių per beveik keturis intensyvios kūrybos dešimtmečius užkariavo kone visą jo dirbtuvių erdvę, o jis vis pradėdavo naujus, kai pritrūkdavo drobės, užtapydavo senus arba griebdavosi eskizų bloknoto. Reto darbštumo ir produktyvumo kūrėjas ištikimai laikėsi priesako „Nė dienos be paveikslo“.

„Nesibaigiantis siužetų, vaizdų, temų srautas jo rankomis gulė ir gulė į drobes ir nesuskaičiuojamus piešinių lakštus – dešimtimis tūkstančių – kiekvieną dieną, kiekvieną darbą pripildydamas atsakomybės jausmu grįsto prasmingo turinio. Žiūriu į tapybos darbų pilną nemažą poros kambarių dirbtuvės erdvę, piešinių lakštų „babelius“, ir mintyse nejučia išplaukia poetės sakinys: „Aplink Žemę keturis kartus“… Kažin, ar tai tik metafora…“, – apie kolegos ir bičiulio kūrybą prieš vieną paskutiniųjų V.Pinkevičiaus pa-rodų mintimis dalijosi tapytojas Juozas Vosylius.

„Aš jį vadindavau kariu. Nes jis buvo toks tvirtas, visada kūrybingas, kasryt darbingas. Ir kiek padarė!.. Mes nė vienas tiek nepadarėm toli gražu“, – kalbėjo su širdgėla tapytojas Danas Andriulionis, išgirdęs apie seno gero draugo mirtį.

V.Pinkevičius daugiausia tapė figūromis knibždančias kompozicijas ir peizažus, istorinės, mitologinės tematikos darbus, imponuodamas itin ekspresyviu braižu, formų ir faktūrų „audromis“, spalvų dermėmis. Bėgant dešimtmečiams dailininko tapybos maniera mažai kuo pasikeitė, nuo savojo kelio jis „nenuklydo“, liko ištikimas koloristinei, ekspresyvios tapybos mokyklai, savo skubriam, smulkiam potėpiui, mėgo varijuoti tomis pačiomis temomis ir motyvais, iš kurių vienas jo mėgstamiausių buvo Klaipėdos senamiestis.

Daugiafigūrėse, dinamiškose V.Pinkevičiaus kompozicijose nerimastingai skubančių, besiblaškančių personažų skruzdėlynas kiekvienąsyk atsiverdavo vis kitaip, formų ir faktūrų sūkuriuose, turtingose spalvinėse dermėse ir potėpių raizgalynėje užkoduotomis simbolinėmis prasmėmis ir filosofinėmis potekstėmis. Egzistencinės įtampos kupini V.Pinkevičiaus peizažai ir figūrinės kompozicijos, besiremiančios lietuvių liaudies folkloru ar bibliniais siužetais, tarsi atkeliavę iš nenusakomo laiko, bet artimi ir suprantami šiuolaikiniam žmogui – pasimetusiam, abejojančiam, tuščiomis akimis žvelgiančiam į dangų… Jų autorius savo kelionę kūrybos labirintais tęsė nedvejodamas, skubėdamas ir vis melsdamas likimo, kad kuo ilgiau ji nesibaigtų. Toks magiškas buvo tos kelionės stebuklas, kurio motyvas nuolat spurdėjo V.Pinkevičiaus paveiksluose…

V.Pinkevičius gimė 1949 m. lapkričio 9-ąją Šiaulių rajono Gruzdžių miestelyje. 1973 m. baigė Vilniaus dailės institutą (dabar – Dailės akademija), nuo tol gyveno ir kūrė Klaipėdoje, nuo 1986 m. buvo Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Jis daug metų mokytojavo Klaipėdos vaikų dailės mokykloje (dabar – Klaipėdos Adomo Brako vaikų dailės mokykla), vis dėlto daugiausia laiko skyrė kūrybai savo dirbtuvėse.

Kasdienis įtemptas darbas subrandino per 40 asmeninių parodų – didesnių ir mažesnių, tapybos ir piešinių, ir čia, ir ten, ir dar toliau. Tai tik maža dalis, ką būtų galima iš to aruodo parodyti. Darbų iš dirbtuvės irgi išėjo į Rytus ir Vakarus, šiapus ir anapus Baltijos ir Atlanto, pasklido pas kolekcininkus Lietuvoje, JAV, Rusijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Olandijoje… Jų kelionė nenutrūkstama ir ilgaamžė, nes tai menas. O tikras menas – nemirtingas; mirtingi tik jo kūrėjai.

Kada KITI tampa ŠITAIS

Kada KITI tampa ŠITAIS

Balandžio 13-ąją Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius jau trečią kartą uostamiestyje pristatė tęstinį projektą „Kiti“. Visą mėnesį veiksiančiose „KITI 3“ parodose Fotografijos galerijoje ir Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose – 11-os autorių darbai.

Danguolė Ruškienė

Tęsia savo misiją

Šiais metais projekto geografija gerokai prasiplėtė. Pristatoma ne tik klaipėdiečių fotografų: Vlado Balsio, Virginijaus Baltmiškio, Valdemaro Jurelevičiaus, Artūro Ostrianico, Vasilijaus Ščiogolevo, Virgilijaus Jankausko ir Laimos Ženč kūryba. Į projektą pakviestas ir šiaulietis Martynas Juras bei šiuo metu užsienyje gyvenantys bei kuriantys Lijana Venckevičiūtė (Londonas), Jana Lohde (JAV) ir Nikolajus Urencevas (Sankt Peterburgas).

Projektas „Kiti“ tęsia savo misiją. Kaip ir ankstesniais metais jis siekia sutelkti šiandienos fotografus, suteikdamas nežinomiems ar mažai žinomiems autoriams galimybę prisistatyti parodinėje erdvėje, taip paspartinant jų įsiliejimą į jau susiformavusį fotografijos menininkų sluoksnį. Kaip teigė parodos kuratorius Darius Vaičekauskas, nuolat augantis tiek autorių, tiek ir fotografijos mėgėjų susidomėjimas projektu paskatino neapsiriboti vien Klaipėdos regionu, pakviesti dalyvauti ir kitus – kitaip mąstančius, kitaip matančius ir kitaip kuriančius fotografus.

Visų jų skirtybes niveliuoja keletas bendrų bruožų. Parodoje pristatomi tie, kurie dar palyginti neseniai, bet jau kryptingai gilinasi į fotografijos meną. Kurie ne tik ieško, bet jau yra kažką atradę ir kurių kūryboje jau galima apčiuopti besiformuojančią autorinę raišką. „Kiti“ – išlieka tolerantiška, perspektyvia erdve naujų autorių naujoms deklaracijoms. Kaip ir anksčiau, čia siekiama atsisakyti išankstinių nuostatų, netaikyti jokių apribojimų ir suteikti visišką laisvę „Kitų“ vizualinėms deklaracijoms.

Kartu šiuo projektu siekiama paliudyti fotografijos dinamiškumą, praplėsti tradicinės fotografijos ribas. Atkreipti dėmesį į gretutinius lietuvių fotografijoje vykstančius reiškinius ir suteikti naujų impulsų ar ryškesnių korekcijų jau įsitvirtinusiai fotografijos sampratai. Anot iniciatorių, šis projektas nepretenduoja į gilesnius meninės fotografijos apmąstymus, siekia apeiti griežtesnius jos apibrėžimus, pasitelkiant visai kitus, daug paslankesnius vertinimo kriterijus. Tai – diskusija, kurios dalyvių ratas nors ir prasiplėtė, tačiau objektas išlieka tas pats – fotografija.

Kelia proceso vertę

Kaip ir ankstesniais metais, projekto „Kiti“ dalyvius domina įvairiausios fotografijos galimybės. Autoriai noriai eksperimentuoja, naujai dėlioja daugiau ar mažiau įprastus fotografijos dėmenis, atsargiai prisiliesdami prie pasaulinės fotografijos tendencijų, tačiau pernelyg nenutoldami ir nuo lietuviškos fotografijos tradicijų. Kita vertus ribą tarp šių dviejų momentų apčiuopti darosi vis sunkiau. Galima būtų diskutuoti, kiek/ar tai yra svarbu šiandienos meno kontekste. Bet kuriuo atveju, akivaizdu, kad fotografija vis dažniau pasirenkama ne tik kaip kūrybinės raiškos įrankis, autorinių intencijų išraiškos forma, bet ir kaip savęs ir aplinkos suvokimo priemonė ar net gyvenimo būdas. Kas ką inspiruoja, galima tik spėlioti.

Būtent pastarasis aspektas bene svarbiausias M.Juro fotografinėje kūryboje. Autorius, jau keleri metai kuriantis ambrotipijos (šlapio kolodijaus) technologija, teigė, kad tik jos dėka pagaliau suprato, ko nori iš kūrybos ir fotografijos. M.Juras – XI a. keliaujantis fotografas, kuris skirtingai nei kiti, su savimi nešiojasi ne kompaktišką fotokamerą, bet visą ambrotipijos laboratoriją. Pristatydamas daugiau nei prieš pusantro šimto metų išrastą fotografijos kūrimo technologiją, autorius prieštarauja šiandieninei fotografijos, kaip vaizdo tiražavimo priemonės, sąvokai. Ambrotipijos metu sukuriamas tik vienas atvaizdas, kuris užkoduoja savyje siurrealaus, fantasmagoriško vaizdinio įspūdį. O žinojimas, jog toks atvaizdas yra vienintelis, daro jį unikalų ir vertingą jau savaime. Žinoma, šiandien tai gali atrodyti kaip spekuliacija, tačiau autorinė pozicija šiuose darbuose yra pernelyg ryški, kad fotografą būtų galima apkaltinti archajiškos technologijos meistrų mėgdžiojimu. Sąmoningai ar ne, bet M.Juras patenka į kategoriją tų autorių, kuriems kūrybinis procesas yra lygiavertis ar net svarbesnis už baigtinį rezultatą.

Romantikai ir provokatoriai

Romantiko žvilgsniu į fiksuojamą objektą žvelgia ir V.Jankauskas. Fotografo darbuose – išeinančio gyvenimo pėdsakai, kuriuos, be abejonės, geriausiai įkūnija yranti architektūra. Nors šis fotografas, kaip ir dauguma kitų, naudoja skaitmeninę fototechniką, tai nesukliudo jam fiksuojamus objektus apauginti nostalgišku ir pakankamai įtaigiu laiko patinos sluoksniu.

Panaši idėja, nors ir kitokia išraiška plėtojama ir A.Ostrianicos fotografijoje. Kad išbalansuotų realaus vaizdo sąvoką ir suteiktų tikrovei romantizuotą apvalkalą, autorius pasitelkia įvairias fotografines manipuliacijas, mezgančias papildomas, jau su fiksuojamais vaizdais mažai ką bendro turinčias asociacijas.

J.Lohde ir L.Venckevičiūtės fotografijoje – dar daugiau provokacijos. Ji nėra agresyvi, labiau žaidybinio pobūdžio, analizuojanti jaunoms autorėms rūpimas problemas: nekalto žavesio ir seksualumo, gašlumo ir infantilumo, tikro ir falsifikuoto santykį mūsų visuomenėje. Režisuojamos istorijos primena dienoraščius. Vienas iš jų labiau asmeniškas, kitas – sumišęs su stereotipiniais valstybingumo ir galios ženklais. Kaip teigia J.Lohde, jos darbai – autorinės refleksijos, vizualinės sąvokos, gal net replikos tam, ką ji regi aplink save. Visos šios deklaracijos nesunkiai prasiskverbia pro mados fotografijai būdingą stilistiką, suteikdamos autorių darbams dvigubą prasminį sluoksnį.

Nors V.Ščiogolevo fotografijoje visiškai atsisakoma tiek manipuliavimo, tiek ir tiesioginio autorinio diktato, čia moralizuojama žymiai aktyviau. Susidomėjęs kopų fotografija, ilgainiui tapusia atskiru žanru Lietuvos fotografijoje, V.Ščiogolevas gilinasi į gamtos ir jai žmogaus primestų sąlygų santykį. Fotografas čia tampa pėdsekiu, sekančiu kažkieno pėdomis ir fiksuojančiu to kažkieno paliktus daiktus. Tai – ne tik stebėtojo/fiksuotojo taktika, tai – ir ryški autorinė pozicija, formuojanti vienareikšmį pranešimą mums visiems.

Pernelyg nuo kopų nenutolsta ir L.Ženč. Daugiau meditatyvinio pobūdžio darbuose – jūros abstrakcijos, kurias fotografė pasiūlo kaip savianalizės, bet ne komunikavimo įrankius.

Į dar gilesnius būties apmąstymus kartu su tirštais rūkais panardina V.Baltmiškis. Čia objektai kartu su sąvokomis apsitraukia sunkia migla, palikdami neribotą erdvę suvokėjo vaizduotei.

Protesto deklaracijos

Savotišką žongliravimo su atmintimi ir vaizduote formą pasirinko V.Balsys. Klaipėdiečiams puikiai žinomą objektą – KKKC Parodų rūmus jis pasitelkė kaip medžiagą savo protesto deklaracijai. Autoriaus naudojamos manipuliacijos organiškai įauga į šio pastato audinį, negrįžtamai ištrindamos esminį šios įstaigos tašką – įėjimą. Kai jo nebelieka, nebelieka ir įstaigos funkcionavimo prasmės, taigi nebelieka ir jos pačios.

Fotografijoje V.Balsiui svarbiau ne vaizdo atsiradimo, o jo pranykimo momentas, kuris gali suformuluoti žymiai įtaigesnį pranešimą. Perkonstruodamas vaizdus, šįkart jis vietoj būties pasiūlo nebūtį, taip konstatuodamas meno institucijos egzistavimo absurdiškumą. „Tai istorija apie oficialiosios kultūros mastelio dydį ir tuštumą. Tuštumą, kuri periodiškai užpildoma skambiais meno parodų pavadinimais, darbo valandomis ir saugiai užrakinamomis durimis“, – teigė autorius.

Panašią taktiką, bet jau kitais tikslais renkasi N.Urencevas. Fotografuodamas Sankt Peterburgo Nevos prospektą, jis vengia dokumentalaus vaizdo įspūdžio ir bando užčiuopti vietos gyvenimo pulsą. Autoriaus teigimu, jį į gatvės fotografiją pastūmėjo pati situacija. Po dvejų gyvenimo metų Sankt Peterburge jis pasijuto emociškai labai blogai. Kuomet suprato, kad jį slegia šio miesto tempas, ėmėsi fotografuoti prospektą. Tai tapo priemone nuovargiui pašalinti ir pačiam sau išsiaiškinti didmiesčio esmę – visa ši prospektu judanti minia yra kaip vienas organizmas. Žmonės jame praranda veidus, asmenybes, gyvenimus. Šis milžiniškas prospektas visus suniveliuoja, nepalikdamas nė vienam šanso į išskirtinumą. Fotografo pastangos ištraukti iš minios atskiras personas negelbsti. Net ir tada jos lieka beveidės.

Priverstinė lygiava

Bene labiausiai kuratoriaus D.Vaičekausko pasirinktam pa-rodų eksponavimo formatui tiko V.Jurelevičiaus darbai. Fotografas pasitelkė fotografiją kaip įrankį stop-motion būdu konstruojamam pasakojimui. Kadrų serija su nedidelėmis pauzėmis pateikiama kaip nuosekli istorijos seka, veiksmą rutuliojant nuo užuomazgos iki atomazgos. Pasakojimas, prasidėjęs gyvulio išvedimu iš gardo, baigiasi rankų plovimu. Kruvinas sniegas, visais laikais buvęs įtaigiausiu tragiškos baigties ženklu, čia kaip ir vyksmas yra tikras. Tačiau autoriaus pozicija nuo to netampa aiškesnė.

Nors šiemet ir buvo apribota galimybė išsamiai susipažinti su projekte dalyvaujančių autorių fotografijomis, t. y. beveik visos jos buvo pateiktos vienodai – TV ekranuose, kurie „sulygino“ ne tik jų formatus, bet gerokai pakoregavo ir spalvas, tonus etc., tai privertė sutelkti dėmesį į temas, intencijas – kaip vienintelius autoriaus išskirtinumo momentus. Panašu, kad tokia priverstinė lygiava, nepaliekant jokių užuominų į darbo medžiagiškumą, hierarchines ar kitas struktūras, veikia dvejopai. Viena vertus, ekspozicija atrodo gana tvarkingai ir nuosekliai, visi autoriai – ant to paties laiptelio. Kita vertus – beveik pranyksta pati fotografija.

„Jazz Voices“: laisvė, šokas, stebuklas ir kitos istorijos

„Jazz Voices“: laisvė, šokas, stebuklas ir kitos istorijos

Būti džiazo dainininku, vadinasi, daug mokytis. Ir nebūtinai daug uždirbti. Spręsti vidinius konfliktus prieš atliekant populiaresnio žanro muziką. Išdidžiai prisistatyti menininku suvokiant, kad tai gerai skamba, bet nieko negarantuoja. Nuolat būti kelyje, atrasti ir žavėtis. Sutikti tikrų mokytojų. Patirti katarsį bei dovanoti jį kitiems atliekant mėgstamiausius savo kūrinius. Ir šiomis minutėmis suvokti save kaip būtinybę bei pajusti įveikto iššūkio skonį.

Valerija Lebedeva

Į balandžio 12–15 dienomis Klaipėdoje vykusį XI tarptautinį džiazo vokalistų festivalį „Jazz Voices“, kurio pagrindas – to paties pavadinimo konkursas, šiuosyk suvažiavo 17 jaunų dainininkų iš 13-os šalių ir beveik antra tiek džiazo muzikos specialistų bei propaguotojų. Jų asmenybės ir gyvenimo istorijos – skirtingos ir panašios. Jiems gali pavydėti bendrystės – muzikos, kuri kiekvieną žavi vis kitokiais sąskambiais, kuri leidžiasi atliekama visiškai skirtingai ir šitaip suteikia galimybę atskleisti save – kad ir per keletą lemiamų konkursinio pasirodymo minučių.

Įvykis ne tik Lietuvai

Keturias dienas Klaipėdoje vykusi vokalinio džiazo šventė – įvykis ne vien Lietuvai. Į pajūrį atvykę užsienio džiazo specialistai bei analogiškų renginių organizatoriai, iš patirties žinantys, kokį darbą reikia atlikti norint surengti ką nors panašaus, apie „Jazz Voices“ organizatorių ir komisijos pirmininką Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Džiazo muzikos katedros docentą Steponą Janušką atsiliepė su ypatinga pagarba.

Suomių konkursas „Lady Summertime“ prieš trejetą metų išėjo neterminuotų atostogų. „Nėra pinigų – nėra renginio, – su liūdna šypsena situaciją nusakė jo prodiuseris Osku Rajala, surengęs iš viso 14 konkursų, kurių paskutiniajame dalyvavo 18 dainininkų iš 16-os šalių. – Norėtume atnaujinti tradiciją, tačiau negaliu pasakyti, kada tai įvyks. Galbūt reikėtų kooperuotis su kitais konkursais?“

„Nomme Jazz“ konkurso, rengiamo Estijoje, organizatoriai pertrauką padarė šiemet – anot vieno iš šio renginio vadovų Toivo Unto, tarptautines vokalistų ir instrumentininkų varžytuves teko atidėti, nes pagrindinė organizacinio komiteto narė negalėjo dalyvauti dėl kitų savo rūpesčių, o šioje srityje rengėjo asmeninis įdirbis ir indėlis reiškia labai daug.

Juo vertingesnė yra dingstis susitikti Klaipėdoje, kurią jau brangina ir jaunieji džiazo talentai. Benaršant internete aptiktas arba iš informuotų kolegų išgirstas „Jazz Voices“, Lietuvos ir Klaipėdos vardas atvykėliams iš skirtingų šalių žadina skirtingus lūkesčius ir asociacijas, o realybė dažną nustebina – nors pasaulis, sakoma, yra mažas, daug ką žinome tik iš nuogirdų arba stereotipų.

Didžiausias atradimas

Antrąją vietą šių metų konkurse pelniusi Turkijos atstovė Ceyda Koybasioglu prisipažino patyrusi šoką, kai išgirdo Lietuvos dainininkes. „Jos yra puikios. Šito nesitikėjau“, – įspūdžio neslėpė viešnia, savo tėvynėje – aktyvi džiazo atlikėja, pasirodymus rengianti mažiausiai dukart per savaitę.

Šiemetiniai lietuvių rezultatai – išties džiuginantys. Iš keturių merginų, įveikusių nacionalinę atranką, į konkurso finalą pateko trys: Laura Budreckytė, Veronika Čičinskaitė ir Gina Kazlauskaitė. Iš šios trijulės dvi dainininkės pelnė prizines vietas.

Tikruoju konkurso atradimu tapo didįjį prizą iškovojusi G.Kazlauskaitė. Pusfinalyje, anot pačios atlikėjos, sunkiai sekėsi įveikti jaudulį. Tačiau perkopus finalo slenkstį, jaunosios vokalistės neberibojo niekas, net konkurentų meistriškumas.

Vos prieš pusantrų metų muziką kaip profesiją ir džiazą kaip savo kūrybinį kelią atradusi Vilniaus kolegijos populiariosios muzikos specialybės antrakursė sakė, kad jos šuolis į meistriškumą ir pripažinimą įvyko skyrus nemažai dėmesio sprendimams subrandinti: baigusi vidurinę mokyklą, ji metus nestudijavo ir mąstė, ką norėtų veikti toliau, kol galiausiai suvokė, kad labiausiai norėtų užsiimti muzika, nuo kurios iki tol atbaidė nepatikusi muzikos mokyklos dėstymo metodika.

„Nieko nėra neįmanomo, – dabar drąsiai kalbėjo G.Kazlauskaitė. – Apsisprendusi pradėjau kryptingai rengtis stojamiesiems egzaminams, ir man pavyko. Tik įstojusi sužinojau, kad per egzaminus atlikti džiazo standartai nebuvo į programą įtraukti vien įvairovės dėlei – pasinėriau į dėstytojų propaguojamą muziką.“

Intensyvus mokymosi procesas, anot atlikėjos, ir lėmė jos puikią konkursinę formą. „Jausmas nulipus nuo scenos – nerealus. Supratau, dėl ko visa tai darau, dėl ko tiek nervų, tiek darbo – dėl tų penkiolikos minučių scenoje, per kurias pasikrauni didžiulės energijos, – entuziastingai kalbėjo jaunoji dainininkė. – Pradėjau nugalėti savo didžiausias baimes. Pasižiūriu į klausytojų veidus, ir mane užlieja šiluma.“

Daug laiko muzikos studijoms skirianti dainininkė pamažu įsitraukia ir į kūrybinę veiklą – su bendraminčiais subūrė savo kolektyvą, rengia koncertus. „Nebesinori sėdėti užsidarius, – sakė ji. – Vienas iš būdų išmėginti save – konkursai. Tiesa, tokių, kaip šis, labai nedaug. O juk tai labai įdomu – išsikelti iššūkį per keletą minučių padaryti įspūdį ne tik vokaline technika, bet ir emocija, taigi – sukurti stebuklą!“

Konkurencija be kovos

Šių metų „Jazz Voices“ pirmosios vietos laimėtoja L.Budreckytė, nebe pirmą kartą dalyvavusi konkurse, džiaugėsi, kad šiemet didelio kokybinio skirtumo tarp lietuvių ir užsieniečių, kurių gretas dažniausiai sudaro bent kelerių metų solinės karjeros patirtį turintys jauni atlikėjai, pasirengimo nebuvo justi. Skirtumas gal tik tas, kad lietuviams nacionalinė atranka žadina dar didesnį atsakomybės atstovauti savo šaliai jausmą.

Pagal ERASMUS mainų programą pusmetį Estijoje praleidusi Lietuvos muzikos ir teatro akademijos ketvirtakursė ketina stoti į magistrantūrą ir šių studijų metu darkart išvykti mokytis į užsienį – be kita ko, kad iš svetur galėtų darkart įvertinti gimtosios šalies realijas.

Konkurso finalininkė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos magistrantė V.Čičinskaitė jame jėgas mėgino jau ketvirtąjį kartą. „Labai džiaugiuosi konkursu, nes man jis suteikia didžiulį emocinį užtaisą, labai įdomu pasiklausyti kolegų iš kitų šalių, išmėginti save. Dainavimo įgūdžių turiu. Man svarbu – išmokti laisvai, visiškai atsipalaidavus dainuoti scenoje“, – savo tikslą žino vokalistė.

Nors be varžybų dvasios konkursas vargu ar įmanomas, dainininkių teigimu, smarkios konkurencijos tarp džiazo atlikėjų nėra. „Ypač Lietuvoje mūsų bendruomenė yra maža, tad turime palaikyti vieni kitus“, – sakė L.Budreckytė.

Svajoja apie savo indėlį

Įvairias kolegų palaikymo galimybes apsvarsčiusi Evilena Protektore, „Jazz Voices“ konkurso finalininkė iš Latvijos, turi svajonę – jeigu pavyks praturtėti, ji norėtų įkurti savo festivalį arba konkursą, skirtą vokalistams.

„Gyvename keistu laiku: nors muziko profesija yra gerbiama, mokėti už profesionalumą niekas nenori. Atrodo, kad dainuoti labai lengva – juk dainininkams nereikia įsigyti ir transportuoti papildomų instrumentų, tereikia mikrofono ir muzikantų grupės. Tačiau tai netiesa. Balso stygos – daug trapesnės nei gitaros. Vokalistui sudėtingiau rasti darbą nei instrumentininkui. Dėl visų šių skirtybių svajoju apie galimybę organizuoti vokalinės muzikos renginius“, – teigė E.Protektore.

Įprastai fusion funk stiliaus muziką atliekanti dainininkė džiazo konkursą prilygino šviežio oro gurkšniui. Daug darbo įdėjusi į aranžuočių parengimą, ji negailėjo komplimentų „Jazz Voices“ muzikantų grupei: pianistui Arnoldui Jankūnui, saksofonininkui Algiui Kiliui, kontrabosininkui Vyčiui Nivinskui ir būgnininkui Dariui Rudžiui, kurie ją sugrojo iš pirmo karto.

Klaipėdoje nebe pirmą kartą lankiusis dainininkė į konkursą buvo atvykusi ir pernai. Tiesa, tuomet vien tik kaip klausytoja – norėjo įvertinti konkurso lygį ir sąlygas. „Rengėjai sukviečia daug puikių žmonių. Tai – ne tik turiningas savaitgalis muzikantams, bet ir didžiulė sėkmė klausytojams. Juk įprastai einame į koncertą, kuriame dainuoja vienas dainininkas, neretai net nežinodami, kiek geras bus pasirodymas. „Jazz Voices“ konkurse pasirodė septyniolika dainininkų, dėl kurių lygio nekyla abejonių, mat per išankstinę atranką jie jau įrodė komisijai, kad yra verti renginio scenos“, – kalbėjo dainininkė.

Kroatas Danielis Cacija, „Jazz Voices“ scenoje šiemet pasirodęs antrąsyk ir pelnęs trečiąją vietą, nesureikšmino laurų, nors yra prie jų pratęs – vaikinas ir jo grupė sėkmingai koncertuoja Vokietijoje, rengiasi išleisti gyvo garso kompaktinę plokštelę. „Laimėjau didžiausią prizą, kai viena mano draugė prisipažino per mano pasirodymą apsiverkusi. Vokalinė technika, virtuoziškumas yra tarsi sportas. Bet muzikoje lemiamas dalykas yra emocijos, tuo įsitikinu vis labiau. Todėl geriausia, kai savo dainomis tu tiesiog pasakoji istorijas, – mano dainininkas. – Mano siekis – dainuoti taip, kad po koncerto žmogus išeitų šiek tiek kitoks nei buvo iki jo.“

Komentaras

Steponas Januška

„Jazz Voices“ organizatorius, vertinimo komisijos pirmininkas

Ne vieną kartą išklausius pretendentų dalyvauti konkurse atsiųstus demonstracinius įrašus bei galiausiai išgirdus juos gyvai pusfinalyje, komisijai atrodė, kad galima tikėtis stipresnio finalo. Tačiau jame dauguma užsieniečių sudainavo prasčiau nei prieš tai arba visai blogai. Kita vertus, šiemet konkurse itin gerai pasirodė Lietuvos atstovai: jie buvo ne tik ištobulinę programas, bet ir puikiai pasirengę psichologiškai. Manyčiau, kad būtent jaudulys pakišo koją užsienio dalyviams, kurių gretose tradiciškai buvo savitų, profesionalių ir ne vienerių metų įdirbį turinčių dainininkų. Šiemečio renginio didžioji prizininkė G.Kazlauskaitė padarė puikų įspūdį. Savo charizma, ekspresija ir įkvepiančia energetika ši nepaprastai perspektyvi atlikėja nustelbė kitus dalyvius. Nuoširdžiai linkiu, kad tai būtų ne trumpalaikis blykstelėjimas, o kryptingo tobulėjimo etapas. L.Budreckytės stiprioji pusė buvo sceninis aspektas: ji puikiai pasiruošė pasirodymui kaip artistė, be to, kūrybiškai padirbėjo su programa, panaudojo kitų muzikos žanrų, pavyzdžiui, hauso bei repo elementų, kurie ypač patiko jaunesniajai publikai ir užmaskavo džiazo stilistikos spragas, nepraslydusias pro komisijos narių ausis. Turkė C.Koybasioglu – ko gero, ryškiausia užsienio atstovė šiemečiame konkurse. Labai originali, išraiškinga, stiprios energetikos dainininkė lengvai prikausto dėmesį. Ji pademonstravo puikius vokalinius duomenis bei gerą pasirengimą, tačiau finale atlikėjai sunkiai sekėsi suvaldyti jaudulį. Jis pakišo koją ir rumunei E.Mindru – finaliniame etape ši ryški dainininkė, viena iš geriausių iki šiol mano girdėtų Rumunijos džiazo atstovių, neatsiskleidė. Tačiau kolegos iš Estijos, „Nomme Jazz“ konkurso rengėjai, įžvelgė joje slypintį potencialą ir suteikė galimybę išmėginti jėgas kitoje scenoje. Kroatas D.Cacija pernai tryško energija, kūrybiškumu ir pretendavo į aukščiausią apdovanojimą. Deja, tąsyk pažeidė konkurso reglamentą – dainavo trigubai ilgiau nei leidžiama ir dėl to buvo diskvalifikuotas. Šiemetis atlikėjo pasirodymas nepateisino lūkesčių. Jis neabejotinai patyręs ir puikiai išmano atlikimo technologijas bei stilistiką. Tačiau, demonstruodamas pasikeitusį savo požiūrį į muziką ir dainavimą, atskleidė, kad jam tai – nauja, užsisklendė savyje kaip artistas ir neužmezgė kontakto su publika.

XI „Jazz Voices“ konkurso rezultatai

Didysis prizas (2 000 eurų) – Ginai Kazlauskaitei, Lietuva

Pirmoji vieta (1 000 eurų) – Laurai Budreckytei, Lietuva

Antroji vieta (700 eurų) – Ceydai Koybasioglu, Turkija

Trečioji vieta (500 eurų) – Danieliui Cacijai, Kroatija

Geriausiai atlikta laisvoji programa – Lauros Budreckytės, Lietuva

Publikos simpatijų prizas – Ginai Kazlauskaitei, Lietuva

Kvietimas pasirodyti vokalistų konkurse „Nomme Jazz“ Estijoje – Elenai Mindru (Rumunija)

Dešimtmečio istorija

Tarptautinis džiazo vokalistų konkursas „Jazz Voices“ Klaipėdoje rengiamas nuo 2002 metų. 2004 metais konkursas tapo respublikinis, po metų – tarptautinis. 2010 metais konkurso programą pirmąkart papildė vokalinio džiazo koncertai „Kurpių“ džiazo klube. 2011 metais X „Jazz Voices“ konkurse buvo įvesta nacionalinė atranka, vykstanti rudenį, o renginys iš Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Mokomojo teatro salės perkeltas į naują vietą – Klaipėdos koncertų salę – ir išplėstas iki festivalio, kurio programoje numatyti tiek konkursiniai vakarai, tiek vokalinio džiazo koncertai. Skaičiuojant nuo pirmojo konkurso, „Jazz Voices“ scenoje jėgas išmėgino arti 200 dainininkų iš 18-os šalių. Atkakliausios ir šiuo atkaklumu pergalę pelniusios konkurso dalyvės yra Kristina Svolkinaitė (4 kartai; 2008 m. pelnė didįjį prizą), Baiba Skurstene (3 kartai; 2007 m. pelnė didįjį prizą); Kristina Jatautaitė (3 kartai; 2004 m. pelnė didįjį prizą).

Nida – kaip sensorinė aplinka menininkų iš viso pasaulio kūriniuose

Nida – kaip sensorinė aplinka menininkų iš viso pasaulio kūriniuose

 

Balandžio pradžioje tik savaitę Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose veikė pirmoji kuruota Vilniaus dailės akademijos (VDA) Nidos meno kolonijos menininkų rezidentų iš viso pasaulio paroda „Nidos meno kolonija: genius loci“.

Mintimis apie ją paprašėme pasidalyti parodos kuratorius – kolonijos meno direktorių Vytautą Michelkevičių ir kolonijos praktikantę Yulią Startsevą (Kanada):

– Parodai įvardyti pasirinkome lotynišką sąvoką genius loci, reiškiančią išskirtinę konkrečios vietos atmosferą ar visur įsiskverbusią vietos patirtį ir dvasią. Ja remdamiesi atrinkome įdomiausius darbus, kuriais per pirmuosius kolonijos veiklos metus menininkai tyrinėjo Nidą kaip sensorinę aplinką.

Koks buvo Nidos kvapas prieš 100 metų? Koks buvo Nidos dailininkų kolonijos kvapas? Pirmuoju atveju tai buvo greičiausiai tas pats kaip ir dabar, o antruoju – prisodrintas aliejinių tapybos dažų dvelksmo.

Po 100 metų Nidos kvapas ir atmosfera skleidžiasi daugialype raiškos priemonių ir būdų puokšte. Nidoje reziduojantys menininkai iš viso pasaulio kuria vaizdinius, garsinius, taktilinius ir net su kvapais susijusius kūrinius.

Šviesa, garsas, kvapas, lytėjimas, naratyvas, komunikacija – tai pagrindiniai patirties Nidoje raktažodžiai, virstantys menininkų kūriniais. Nidos, kaip vietos, apibrėžimas ištįsta už jos ribų į svyruojantį barometro spaudimą, judantį smėlį ir vandens temperamentą. Atokioje vietoje aplinka tampa personažu, su kuriuo reikia susibendrauti. Gamta pasirodo ne romantiška ar nostalgiška, bet kaip kažkas, su kuo keitiesi laiku, – derybos su vėjo kryptimi ir vandeniu, ieškojimas, laukimas… Per pirmuosius metus rezidentų sukurti kūriniai atspindi psichologinį gyvenimo ir kūrybos Nidoje poveikį. Nuo atidarymo 2011 m. kovą Nidos meno kolonija priėmė daugiau kaip 50 menininkų, kūrusių čia nuo vieno iki keturių mėnesių. Vienu metu Nidoje reziduoja nuo 5 iki 10 menininkų, iš kurių 2 ar 3 yra užsieniečiai.

Pirmasis kolonijoje sukurtas kūrinys žymi chronologinę parodos pradžią. Prancūzų menininko Quentino Armando „Plaustas“ – tai tarpinė erdvė, sukurta tam, kad „būtų tuščià ir be namų jausmo“. Minimali plūduriuojančio įtaiso konstrukcija veikia metaforiškai. Kūrybos medžiaga – miške surinktos medžių šakos – tiesiogiai susijusi su Nida. Tai ne laivas, o vietovė. Skirtumas tarp vietos ir vietovės yra esminis, nes vietovė turi aiškias koordinates, o vieta kinta per santykį su kitomis vietomis. Tai panašu į laivą arba kieno nors vietą prie pietų stalo. Šis laivas yra efemeriškas ir vandenyje lengvai iširtų. Taigi jis yra kartu ir vieta, ir vietovė, ir judantis, ir statiškas, ir transportavimo būdas, ir objektas.

Menininkas Gwenn-Aelis Lynnas (JAV/Prancūzija) 2011-ųjų pavasarį vaikštinėjo po Neringą pėsčiomis ir registravo visus kvapus, taip sudarydamas Kuršių nerijos kvapų žemėlapį ir jų lentelę. Jis rėmėsi ne tik savo uoslės įrankiais ir profesionalių kvapų specialistų knygomis. O visą praėjusią vasarą kolonijos terasoje Aistė Goda Viršulytė augino prieskonines žoleles, kurios natūraliai formavo bangą. Ją menininkė vėliau fotografavo ir pavertė garsiniais eksperimentais. Tokiu būdu Nidos saulė ir lietus per mėnesius virto į augančią energiją, kuri buvo transformuota į vaizdą ir po to į garsą. Vienas iš daugiausia dėmesio per pirmuosius kolonijos veiklos metus sulaukusių kūrinių buvo Justino Tylerio Tate’o (Kanada/Estija) „Spygliuočių krepšinio aikštelė“. Miško aikštelėje įrengta platforma tapo ne tik menininkų, bet ir vietos jaunimo susitikimų ir žaidimų vieta.

Parodoje taip pat dalyvavo šio pavasario kolonijos rezidentai. Pavyzdžiui, Lena Dobrowolska (lenkų menininkė, gyvenanti Škotijoje) interpretavo Thomo Manno romaną „Užburtas kalnas“. Jos kūrinys yra pušies sodinimo akcija ir fotografijų instaliacija, kurioje Nidos peizažas pasitelkiamas iš filosofų Deleuze‘o ir Guattari teorijos kylančios „organų be kūno“ arba „kūno be organų“ idėjos išgryninimui. Kūno kaip rinkinio idėjos santykis su organu kaip objektu primena vietos ir vietovės santykį. Jie abu nurodo fizinę subjekto poziciją. Jei kūnas yra subjekto vietovė, tai organas yra vieta kūne.

Parodos struktūrą sudėliojome ne chronologiškai, bet pagal estetinius ir teminius kriterijus tam, kad pabrėžtų paraleles ir skirtingus požiūrius į aplinką. Nors ir sunku iki galo suvokti šiuos kūrinius anapus sukūrimo erdvės, nes kai kurie jų buvo rodomi tik kaip fotografiniai proceso pėdsakai, tačiau galima juos laikyti organais už kūno ribų. Daugelis iš mūsų yra buvę Nidoje ir turime susidarę jos įspūdį.

Parodoje dalyvavo jau minėti Q.Armandas, L.Dobrowolska, J.T.Tate’as, G.-A.Lynnas, taip pat Liddy Scheffknecht (Austrija), Juha Pekka Matias Laakkonen (FIN), Aistė Goda Viršulytė, Saulius Leonavičius, Milda Laužikaitė ir Eglė Eigirdaitė (LT), Marianna La Rosa (JP/IT/JAV), Y.Startseva (Kanada), Fiona Flynn ir Sascha Kachur (UK), Mirae Rosner (CAN), Berglind Jóna Hlynsdóttir (IS), Bjargey Ólafsdóttir (IS) ir kiti menininkai.

Nidos meno kolonija yra naujas VDA padalinys, skatinantis inovacijas ir tarptautiškumą Lietuvos mene bei eksperimentus meno edukacijoje. Vienas pagrindinių jos veiklų yra tarptautinė menininkų rezidencijų programa bei seminarų ir kūrybinių dirbtuvių organizavimas. Ši paroda – tai pirmasis jos renginys KKKC Parodų rūmuose.

„Pašteto brolija“: pilkų sielų spalvinga istorija

„Pašteto brolija“: pilkų sielų spalvinga istorija

 

Kino režisierius Arūnas Eimulis, rašytojas Mindaugas Valiukas, aktorius (teatro pedagogas ir režisierius) Nerijus Gedminas – trys asmenybės iš ambicingos klaipėdiečių menininkų armijos, pasiryžusios kurti rimtą (intelektualų, originalų, meniškai vertingą) teleserialą „Pašteto brolija“. Kol kas – entuziazmo duoną kremtant – suręsta tik trumpo metro kino juosta. Kas bus toliau, pasak kalbintų menininkų, aiškės „ant dienų“…

Pokalbį provokavo Gitana Gugevičiūtė.

Žaidimas stiliais

Gitana: Kaip kilo mintis kurti serialą? Ir kodėl pasirinkta tokia gogoliška tema apie mažutėlį?

Mindaugas: Šis sumanymas – beprotybė, bet buvo kaip nebuvo. Kažkada didelėje euforijoje vaizdo studijos (KAK) loftuose pasakiau: „Davai, Arūnai, darom serialą“. Buvau matęs, kaip Arūnas dirba: „Gnief drakona“ („Dragons fury“), „Lemties vieškelis“, fantastiškai nufilmuotos KAK laidos… Aukščiausios klasės vaizdo kokybė, techniniai sprendimai… Taigi pasiūliau serialo idėją. O kodėl apie mažutėlį? Nes apie ką daugiau rašyti? Mažo žmogaus transformacija – iškart ryšku. Visa ko pagrindas – metamorfozė, kai iš šikniaus tampama herojumi (beje, mano visi personažai tam tikra prasme dausprungai)… „Matrica“, „Ieškomas“ („Wanted“) – tik ten viskas daroma rimtu veidu, o čia vis dėlto komedija su dramos elementais. „Pašteto brolija“ – žaidimas aukštuoju ir žemuoju stiliumi, tekstais, kalba. Poetas (aktorius Kazimieras Žvinklys – aut. past.) „Pašteto brolijai“ sukuria metaforišką apibrėžimą, o iš kitos pusės matome visišką „buitiaką“ su bulvių pardavėjais plius zombiais, vampyrais… Aš garantuoju, kad žmogus žiūrėdamas nežino, kas bus toliau…

Gitana: Kaip rinkote kūrybinę komandą? Kaip supratote, kad pagrindiniam vaidmeniui reikalingas Nerijus?

Nerijus: Dirbau kitame Lietuvos gale, kai paskambino Tomas (Tomas Jašinskas – filmo prodiuseris – aut. past.). Parlėkiau į Klaipėdą, susitikom kavinėj. Jis man pristatė filmo idėją. Patiko.

Negalima skriausti mažuliukų

Gitana: Nerijau, vaidinai Tomo režisuotame spektaklyje pagal Nikolajaus Gogolio apysaką „Pamišėlio užrašai“. Aksentijus Ivanočius Popryščinas ir Dausprungas – esama bendrų savybių, paralelių?

Nerijus: Visų pirma, nesugebėjimas prisitaikyti, priimti tikrovės tokios, kokia ji yra. Atsisakymas kovoti, apginti save. Bėgimas į fantazijų pasaulį – tai tokia vidinė emigracija. Su Tomu labai daug kalbėjom apie Popryščiną. Tada aš ir pradėjau galvoti apie „mažą žmogų“: kaip Valiukas sako – negalima skriausti mažuliukų, nes jie transformuojasi ir gali atkeršyti.

Gitana: Ką reiškia dirbti teatre ir dirbti kine? Kokią „prievartą“ Arūnas panaudojo, kad ekrane matome „normalų“, gyvą, organišką, tikrą žmogų – su skausmu, be patoso? Trumpai tariant, „ne aktorių“; aktorių, nebūdingą lietuviškam kinematografui?

Nerijus: Filme yra scena, kurią mes su Vaidu (Vaidas Jočys – gydytojo vaidmens atlikėjas – aut. past.) „surepetavom“. Ir ta scena yra katastrofiška…

Mindaugas: Aš galiu pasakyti, kad tai blogiausiai parašyta scena. Sumanymas įdomus, bet jis nepasiteisino. Tą sceną sudėtinga vaidinti, o kine svarbiausia, kad aktorius nevaidintų…

Nerijus: Į teatrą neri kaip į baseiną, ir kol nebaigi distancijos, tol iš jo neišlipi. O kine – vos pradedi plaukti, tau sako: „Palauk, šoksim dar kartelį“. Arba dar geriau – nuplaukus visą distanciją Arūnas sako: „Viskas gerai, bet pakartokim“.

Ir duobę aktoriui kasė

Gitana: Ar daug kadrų perfilmavot?

Nerijus: Nemažai. Scenos, nufilmuotos skirtingais rakursais, jau rodo, kad „perfilmavimų“ būta nemažai.

Gitana: Operatoriaus darbas išties džiugina. Kiek jis buvo savarankiškas, kiek įtakingas?

Arūnas: Donato (Donatas Ravaitis – filmo operatorius – aut. past.) vaidmuo didelis – jis ne kartą pasiūlė geresnį žiūrėjimo kampą (kad geriau matytųsi veiksmas, veiksmo fonas ar su vaizdu atsivertų kokia metafora). Prisimenu, filmavom, kaip Dausprungas traukia tabletes iš kišenių. Planavau filmuoti paprastai – kišenes, iš kurių traukiamos tabletės. Bet Donis pasiūlė filmuoti iš apačios. Ir tada atsivėrė labai gražus kiemo vaizdas, labai „faina“ perspektyva…

Mindaugas: Šiame kūrybos procese režisieriaus viskas buvo labai gerai suplanuota, numatyta ir atsitiktinumų buvo mažai. Pats režisierius buvo ir operatorius.

Arūnas: Kiekvienas mūsų atliko ne po vieną vaidmenį: Donis buvo ir operatorius, ir scenografas-dailininkas, ir atlikėjas-dailininkas. Aš ir režisavau, ir montavau, ir kūriau efektus, ir duobę savo tėvų sode pagrindiniam aktoriui kasiau…

Nerijus: O aktorius niekaip toje duobėje nenorėjo skęsti – niekas nenumatė, kad būsiu kaip kamuoliukas, kurį vanduo vis iškels aukštyn.

Patinka pirmi kartai

Gitana: Ką šis filmas reiškia kiek-vieno jūsų kūrybinėje biografijoje?

Mindaugas: Man patinka pirmi kartai. O čia mano pirmas scenarijus kinui. Toli gražu netobulas, bet viską galima patobulinti. Žiūrėdamas į rezultatą – filmą, esu juo labai patenkintas. Scenarijumi gal ne tiek, bet komandos darbas man labai patinka.

Arūnas: Mano pasirinktam kely tai didžiulis žingsnis. Jei aš būčiau žinojęs, kad bus taip sunku, nesu tikras, ar būčiau pasiryžęs tokiam reikalui. Labai džiaugiuosi, kad to nežinojau ir nėriau į tą baseiną. Išmokau plaukti ir daug kitų dalykų išmokau. Dabar jau moku kapanotis ir nepaskęsiu.

Nerijus: Man bet kuriuo atveju buvo nauja patirtis.

Gitana: O žvaigžde nepasijutai? Nekirbėjo mintis, kad dabar apie tave visi žinos ir visokie puipos pradės kviesti filmuotis?

Nerijus: Apie tai kaip tik mažiausiai galvoju. Man išvis labai keista, kad tiek daug šnekama apie šį filmą. Štai pastačiau spektaklį, o Klaipėdoje jis niekam neįdomus. Nuvažiuojam į kokį tarptautinį festivalį – visi stebisi. Grįžtam atgal – ir vėl viskas stop.

Arūnas: Dėmesys filmui atsirado tada, kai jis „prasisuko“ Vilniuje ir jį palankiai įvertino kino ekspertai. Užteko vien Vėlyvio komentaro…

Įvertino lietuvišką kiną

Gitana: Ta proga paklausiu, kaip jūs vertinate lietuvišką kinematografą? Į ką apskritai lygiuojatės?

Arūnas: Prieš kurdamas šį filmą tikriausiai kaip ir daugelis pradedančiųjų galvojau, kad Lietuvos kinas silpnas. Filmuodamas „Pašteto broliją“ suvokiau, kaip yra sudėtinga kurti filmus, kiek reikia visokiausių žinių, įgūdžių. Tada ir lietuvišką kiną pradėjau vertinti. Net tuos kino kūrėjus, kurie iki tol man nepatiko. Dabar suprantu, kad jie yra kieti ir kad pasiektum jų lygį, reikia daug dirbti.

Gitana: Bet jie disponuoja nepalyginamai didesniais biudžetais…

Arūnas: Ir nemanyčiau, kad tai neteisinga. Tas pats Puipa turi didžiulį įdirbį, daug žinių, savo komandą, sistemą ir pan. Tikimybė, kad jo eilinis filmas bus geresnis už bet kokio pradedančiojo – žymiai didesnė. Taip jau yra – pradedantysis kūrėjas turi įrodyti savo pasiryžimą, talentą, gebėjimus, užsispyrimą.

Gitana: Nerijau, kinas ar teatras? Ar išvis galim dėti ant svarstyklių tuos du dalykus?

Nerijus: Teatras. Teatras. Teatras. Žinoma, yra filmai, kuriuos reikia turėti savo kolekcijoj – kažkada man įspūdį padarė Šarūno Barto „Laisvė“. Dabar to įspūdžio gal ir nebūtų. Bet iki šiol man patinka Andrejaus Tarkovskio „Veidrodis“ – bent porą kartų per metus pasižiūriu į Tarkovskio „veidrodį“. Patinka „Stalkeris“: vaikystėje domėjausi fantastika, todėl prieš žiūrėdamas filmą jau buvau skaitęs apysaką – tai vienas iš tų retų atvejų, kai filmas penkiom šešiom galvom didesnis už literatūrinę medžiagą… Ir vis tiek manau, kad teatro privalumas – gyvas kontaktas, publikos pulsas, žiūrovų energija. Žiūrovas sukelia kažkokią termiką: tu atsispiri ir tiesiog skrendi virš publikos. O kine (mačiau ne vieną mūsų filmo versiją) jaučiu, kad ten buvau ne aš… Nežinau, kas ten buvo…

Mindaugas: Tai vadinama vaidmeniu… Aišku, tu dabar kalbi kategoriškai. Įdomu, ką kalbėtum nusifilmavęs pilno metro filme.

Nerijus: Malkovičius yra sakęs: „Aš savo filmų nežiūriu“… Spektaklį tu nuolat keiti, o filmas – nufilmuotas, sumontuotas ir paleistas.

Įkvepia filmai

Gitana: Bet geras filmas nėra vienkartinis – jis paprastai būna kelia-sluoksnis ir jį žiūrėdamas penktąjį kartą vis tiek ką nors aptiksi…

Mindaugas: Yra toks genialus epizodas: iš viršaus filmuojama laiptinė. Efektingai atrodantys laiptai, tačiau monotoniško vaizdo kine negali rodyti. „Užknisa“. Bet laiptais kyla žmogus ir jį lydi tekstas, kuris „užlaiko“ mums vaizdą ir dar suteikia maksimalią informaciją. Kartais kine aš pamatau tokių vaizdų, į kuriuos žiūriu kaip į nuotrauką. Tik autorinio kino meistrai leidžia sau kurti atvirukus: „Soliaryje“ kelias minutes estakadomis važiuoja mašinos, „Veidrodyje“ monotoniškai klampoja kareiviai… Iš pradžių atrodo, kad per ilgai, bet paskui tavyje kažkas suveikia – prieini iki meditacijos. O kalbant apie Lietuvos kiną, tai yra tokia keista, paradoksali ir kiek juokinga situacija: kokio žanro filmą bepastatytum, tai bus pirmas tokio žanro filmas Lietuvoj. Aš kalbu utriruotai, bet mes turime mažai filmų.

Gitana: Paprastai menininkų klausiama, kas juos „apkrečia“ kūrybai, kas yra jų mūzos, kas juos turtina. Kas?

Arūnas: Filmai. Pasižiūrėjęs gerą filmą užsidegu: „Amelija iš Monmartro“, „Fauno labirintas“, daugybė Woody Alleno, Quentino Tarantino filmų…

Nerijus: Man toks pojūtis buvo po filmo su Bjork „Šokėja tamsoje“. Laukiau pabaigos ir piktinausi, kad režisierius per daug sau leidžia: juk negali taip baigtis!..

Mindaugas: Man tobulas serialas yra Larso von Triero „Karalija“. Kai mąstėme apie serialą, šis filmas buvo mano modelis. Net biblija… Paskui – „Twin Peaksas“. Prieš tai – Tarkovskis, Kubrickas, broliai Coenai ir mano mokytojai bei įkvėpėjai „Monty Python“ vyriukai …

Mėgsta iššūkius

Gitana: Kokios jūsų vizijos, siekiamybės, kokie norai?

Nerijus: Sakys „reikia“ – ir būsiu. Aš mėgstu bet kokius iššūkius (kad ir parašiutu šokti). Nauja patirtis, naujos žaidimo taisyklės – būdas neapkiausti…

Mindaugas: Noriu, kad norint atiduoti skolas nereikėtų eiti plėšti banko. O rimtai, tai čia buvo mano avantiūra, kuri, ačiū Dievui, baigėsi maždaug laimingai. Jau sakiau, kad pasišovęs parašyti scenarijų, buvau euforijoje. Faktas – aš nieko apie tuos scenarijus neišmanau. Apie dramaturgiją, žinoma, irgi nieko neišmanau. Na, rašai, kaip „rašosi“. Bet kai su Arūnu pradėjau rašyti pilnametražį scenarijų, prasidėjo visi reikalai. Scenarijaus rašymas turi daugybę taisyklių – Arūnas tuo klausimu apsiskaitęs: pats gali rašyti scenarijus (pats juos ir rašo). Bet aš turiu polinkį į daugiau veiksminę dramaturgiją – mano pjesėse daugiau kino nei teatro elementų…

Arūnas: O aš noriu statyti gerus filmus. Noriu, kad mano filmai patiktų žiūrovams. Man kinas – istorijos pasakojimo priemonė. Istorijos pasakojimo principai ir pačios istorijos nesikeičia tūkstančius metų. Tobulėja tik raiškos priemonės, bet kino širdis – istorijos pasakojimas.

Daugiasluoksniai alternatyvaus kino užkandžiai

Daugiasluoksniai alternatyvaus kino užkandžiai

 

 

Balandžio pradžioje Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose visuomenei pristatytas Arūno Eimulio trumpojo metražo filmas „Pašteto brolija“, susuktas uostamiestyje.

Aivaras Dočkus

Gelia ir priverčia šypsotis

Netikėta diskusija apie „Pašteto broliją“ įsižiebė prie Velykų stalo. Vienas giminaitis tiesiai šviesiai žiebė: „Matei tą darbą? Na, ir kaip?“ Bandžiau objektyviai dėlioti pliusus ir minusus, bet pašnekovas kaip Džokovičius meistrišku pirmu kirčiu pelnė lemtingus taškus: „Taigi toks ir turi būti alternatyvus kinas. Įsiklausyk į žodžius – alternatyvus kinas. Kokių tu čia patrauklių siužeto vingių ieškai?“ Teko pabrukus uodegą pripažinti pralaimėjimą.

Į vieną lygią liniją „Pašteto brolijos“ nesudėliosi, kažkokių sistemingų kino dėsnių neišrikiuosi. Nors yra ir įvykių, ir dramatiškų situacijų, ir įvairialypių personažų. Dramaturgiškai kai kur viskas savose lentynose. Atmosfera. Konfliktai. Emocijos. Nuoseklus pagrindinis veikėjas, žaidžiantis pagal sau svetimo pasaulio taisykles ir bijantis jas peržengti. Klaidina balsas telefono ragelyje. Pagal personažo geriausio bičiulio žodžius, užsidarėlis Dausprungas turėtų būti lyg ir šioks toks intelektualėlis su šiokiomis tokiomis pretenzijomis į meną. Tačiau scenarijus vėliau pasiūlo kiek kitokį charakterio įsivaizdavimą.

Tekstas kai kur primena absurdo pjesę ir humoras pradingsta tuščiai skambančiose išraiškingose frazėse. Bet kai kur dialogai šmaikščiai gelia bei kandžiojasi. Yra išties puikiai surikiuotų juokingų momentų, kuriems nieko negali prikišti. Yra linksmų smulkių užuominų, kurios priverčia šypsotis ir atpažinti nūdienos Lietuvėlės „rutininius“ herojus. Tik tas „užvažiavimas ant Mamontovo“ atrodo kaip visiškai neprigyjantis svetimkūnis. Pasišaipymas be turinio visuomet skamba šaižiai, kaip aplinkui tuščią stiklinę besisukantis šaukštas.

Ties siaubo komedijos riba

Apskritai į juodą humorą nusitaikiusiame scenarijuje pritrūko stipresnių varžtų, kurie tvirtai laikytų siužetinį stuburą, kad šis nesisukiotų į visas puses. Kai nėra kuo prisukti veiksmo, siužetas ima slėptis už virtinės absurdiškų sakinių ir momentų, kurie neprideda taip reikalingo įtaigumo.

Nepaisant siužetinių trukdžių, „Pašteto brolija“ atrodo gana vientisa. A.Eimuliui pavyko išgauti vizualiai įtraukiantį stilių. Ties siaubo komedijos riba. Klausykit, mes, lietuviai, galime kokybiškai nufilmuoti zombius! Sensacija! Režisierius tikriausiai prisiminė, jog zombių žanro pradininkas George A.Romero, sukūręs „Gyvų numirėlių naktį“ ir seriją „negyvai gerų“ pratęsimų, turi lietuviško kraujo.

Arūnas nustebino vizualiais fantastiniais sprendimais, kur Dausprungas grimzta į purvą ar vaikšto kone „matricinėmis“ Klaipėdos gatvėmis. Stilistiškai viskas tvarkinga bei alternatyvu. Belieka tik įsivaizduoti, kiek pastangų ir išmonės kanalų buvo pajungta.

Laimėjimas – aktoriniai darbai

Tačiau svarbiausias „Pašteto brolijos“ laimėjimas – aktoriniai darbai. Nuo pagrindinio personažo iki penktaplanių veikėjų. Prizas komandiniam aktorių darbui garantuotas.

Iš konteksto neiškrenta nė vienas. Kiekvienas herojus savaip keistas, įdomus ir alternatyvus. Kiekvienas pasiima sau skirtas šlovės sekundes. Nuo bulvių pardavėjo iki daktaro.

Be abejo, įsimintiniausias ir solidžiausias Nerijaus Gedmino darbas. Organiškas kiekvienas kryptelėjimas į kamerą, viduje apskaičiuotas kiek-vienas judesys. Tai iš karto ir visam laikui prikausto prie ekrano. Mes turime ryškiai, bet nepervaidinant sukurtą personažą, kuriuo besąlygiškai tikime ir jį užjaučiame. Štai čia prasideda tikrasis kinas. Sugebėjimas tempti žiūrovą paskui herojų į tamsiausius koridorius. Kažkur ties „Pašteto brolijos“ viduriu pats N.Gedminas pajunta esantis absoliutus vaidmens šeimininkas, vedantis filmą teisinga kryptimi. Tuomet susitapatinimas tampa dar sėkmingesnis. Žinoma, šioje aktoriaus – filmo – žiūrovo grandinėje yra vienas itin svarbus elementas. Režisierius. Jis palaiko šios grandinės tamprumą ir niekur neleidžia niekam nuklysti. Kartu skatina pabėgimą nuo lietuviško kino šabloniškumo.

Daugeliui atrodys, jog „Pašteto brolijai“ vos įsibėgėjus, užklumpa nekantrieji titrai, skelbiantys pabaigą. Taip, lieka neišbaigtumo pojūtis. O tie nelabai prilipę sakiniai – „aš vilkolakis“, „aš vampyras“ neatsako į jokius klausimus, taip pat nepalieka užduočių apmąstymui. Istorija pakimba ore. Bet istorija įvyko ir tapo gana reikšmingu Klaipėdos kino įvykiu. Ją visada galima pratęsti. Pasukti į kitą pusę. O gal imtis naujos istorijos.

Naujas filmas

Pavadinimas: „Pašteto brolija“.

Sukūrimo metai: 2011.

Trukmė: 18 min.

Žanras: trumpojo metražo, vaidybinis.

Režisierius – Arūnas Eimulis.

Režisieriaus asistentė – Lina Linkevičiūtė.

Scenaristas: Mindaugas Valiukas.

Operatorius: Donatas Ravaitis.

Muzikos autorius: Kristijonas Lučinskas.

Vaidina: Nerijus Gedminas, Viačeslavas Mickevičius, Toma Gailiūtė, Kazimieras Žvinklys, Vaidas Jočys, Liudas Vyšniauskas, Darius Vaičekauskas, Nijolė Sabulytė, Kristina Kazlauskaitė-Kažukauskienė, Monika Svidraitė, Renata Idzelytė, Liepa, Žydrūnas Ramonas, Marius Plečkaitis, Adomas Stančikas, Monika Krilavičiūtė-Batienė, Raimonda Vaičiūtė, Marius Drakšas, Rima Tamošiūnaitė, Steponas Viluckas, Živilė Sabaliauskaitė, Artūras Iljinas, Edvardas Bertašius, Marijona Šopagienė, Vaidas Monstavičius, Vaida Šaltenytė, Dominas Pulokas, Mikalojus Urbonas, Kęstutis Bručkus, Kastytis Miliauskas.

Prodiuseriai: Algirdas Sabaliauskas ir Tomas Jašinskas.

Prodiuserinė kompanija: KAK.

Pianistė laimėjo prestižiniame konkurse

Pianistė laimėjo prestižiniame konkurse

Klaipėdietę Gabiją Maknavičiūtę tarptautiniame pianistų konkurse Italijoje lydėjo ypatinga sėkmė.

G.Maknavičiūtė – Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos 8A klasės moksleivė. Prieš trejetą metų, atvykusi į Vilnių iš Klaipėdos, kur mokėsi fortepijono meno E.Balsio menų gimnazijos Fortepijono skyriaus vyr. mokytojos Valentinos Potejenko klasėje, dabar fortepijono specialybę ji studijuoja mokytojos ekspertės, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) doc. Albinos Šikšniūtės klasėje. Jaunoji pianistė jau keturių tarptautinių pianistų konkursų laureatė.

Tačiau pačią didžiausią sėkmę G.Maknavičiūtei atnešė tarptautinis konkursas „Consorso Internazionale Musicale Giovani Musicisti“, šį pavasarį vykęs Trevise (Italija). Lietuvai atstovavo Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos auklėtinės G.Maknavičiūtė (8 kl.) ir Agota Kalvelytė (9 kl.) bei jas lydinti LMTA studentė Marija Kalvelytė.

G.Maknavičiūtės amžiaus grupėje varžėsi 28 dalyviai iš Šveicarijos, Austrijos, Kazachstano, Japonijos, Kroatijos, Slovėnijos ir kitų šalių. Keturiolikmetė Gabija pasirodė geriausiai iš visų ir pelnė didžiausią apdovanojimą – konkurso taurę „1° Premio Assoluto“. Tai ne tik aukščiausias įvertinimas jos amžiaus grupėje, bet ir viso konkurso (Assoluto) specialaus prizo laimėjimas.

„Buvau be galo susijaudinusi, neturėjau su kuo pasidžiaugti gautu prizu, prisimenu tik komisijos pirmininko žodžius, kad „fortepijono muzikos keliu toli eisiu“… Stovėjau koridoriuje viena su visais apdovanojimais“, – prisiminė savo jauseną jaunoji pianistė, žengianti savo mamos, žinomos pianistės Ingos Maknavičienės pėdomis.

Palinkėkime jaunajai talentingai muzikantei, garsinančiai ne tik mūsų Klaipėdos, bet ir Lietuvos vardą pasaulyje, didelės kūrybinės sėkmės.

„Durų“ inf.

Langas

MENO LEIDINYS Nr. 4 (202)
www.durys.daily.lt
Redaktorė Rita Bočiulytė
r.bociulyte@kl.lt

Langas

Pilies teatras triumfavo Kosovo festivalyje

Klaipėdos Pilies teatro spektaklis „Šilkas“ gavo vieną iš dviejų pagrindinių prizų balandžio 17–22 dienomis Kosove vykusiame 4-ajame tarptautiniame teatrų festivalyje „MonoAKT“. Klaipėdiečiai įvertinti už geriausią duodramą.

„MonoAKT“ ir prasidėjo Klaipėdos Pilies teatro spektakliu pagal Alesandro Barico romaną „Šilkas“. Pagrindiniai festivalio renginiai vyko Pejos mieste, kur taip pat vaidino teatrai iš Švedijos, Makedonijos, Graikijos, Italijos, Liuksemburgo, Albanijos, Anglijos ir keletas Kosovo trupių. Festivalis baigėsi praėjusį sekmadienį laureatų paskelbimu.

Klaipėdos Pilies teatro vadovas ir „Šilko“ inscenizacijos autorius bei režisierius Alvydas Vizgirda su spektaklio aktorėmis Nele Savičenko ir Regina Šaltenyte į Kosovą išvyko prieš tris dienas iki festivalio pradžios. Jau iš ten režisierius dalijosi pirmaisiais įspūdžiais: „Kaip išsiaiškinome, šis festivalis visada susideda iš dviejų dalių: duodramos – spektaklių duetu, kokį rodysime mes ir dar du teatrai, bei monodramos – monospektaklių, kurių šiemet bene šeši. Renginys dar nesenas, tik ketvirtas, organizatoriai sakė, kad stengiasi, jog šventė įgautų daugiau svorio. Festivalio programa negausi spektaklių, bet jie stengiasi palaikyti aukštą renginio meninį lygį ir nori, kad atvykę svečiai puikiai jaustųsi. Gal todėl ir tokios mums nelabai įprastos viešnagės sąlygos – gyvename aukščiausios klasės viešbutyje, liukso apartamentuose, esame viskuo aprūpinti, apie mus šokinėja, stengiasi atspėti visus norus… Todėl moterys itin laimingos. Nelė džiaugiasi, kad tokiu darbymečiu – toks didelis ir puikus atsipalaidavimas“.

Grįžęs iš Kosovo A.Vizgirda pasakojo: „Festivalis tikrai šaunus. Spektaklių buvo labai gerų. Visi mumis labai patenkinti. „Šilką“ puikiai priėmė, fantastiška teatrinė publika, aktorės pakylėtos, nes atsiliepimai labai ir labai geri. Mūsų spektaklį pakvietė į du naujus festivalius – Bulgarijoje ir Makedonijoje“.

„Šilkas“ Klaipėdos Pilies teatre gyvuoja jau 11-ti metai ir niekad nestokoja žiūrovų, sparčiai artėdamas prie 100-ojo spektaklio. Anksčiau jis rodytas Ukrainos teatrų festivaliuose „Kijevo gegužis 2005“ bei „Krimskij kovčeg 2006“ Simferopolyje ir Feodosijoje, kur abi aktorės pelnė festivalio laurus.

G.Grajausko pjesės – Prancūzijoje ir Airijoje

Viena klaipėdiečio rašytojo Gintaro Grajausko pjesė statoma Prancūzijoje, kitos skaitymai vyks Airijoje.

Pirmoji prancūzų pažintis su G.Grajausko pjese „Rezervatas“, prieš kurį laiką pastatyta ir Klaipėdos dramos teatre (rež. Aidas Giniotis ir Darius Meškauskas, 2004), prasidėjo tarptautiniame Avinjono teatro festivalyje, kur vyko „Rezervato“ inscenizacija su jaunais prancūzų aktoriais (rež. Oskaras Koršunovas, 2004). 2008-aisiais G.Grajausko „Rezervatas“ Prancūzijoje buvo išleistas atskira knyga (leidykla „Editions Espaces 34“, 2008).

Šiemet „Rezervatą“ ėmėsi statyti teatras „Conduite Intérieure“, įsikūręs Pietų Prancūzijoje, Langedoko – Rusijono regione. Premjera planuojama jau šį mėnesį.

Įsikūręs 1995 m., „Conduite Intérieure“ teatras rodo spektaklius netradicinėse, neįprastose erdvėse. 2002 m. teatras įsigijo klasikinį „šapito“ – vaidinimams pritaikytą didžiulę palapinę ir nuo to laiko ėmėsi keliauti su spektakliais po Prancūziją.

Kita G.Grajausko pjesė – „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ gegužės 3-iąją bus pristatyta Airijoje, Dubline, ten vyksiančiuose šiuolaikinės lenkų ir lietuvių dramaturgijos skaitymuose „Freedom Ltd“. Renginį organizuoja Airijos lenkų teatras (Polish Theatre Ireland) bei lietuvių teatro grupė „Alternatyva alternatyvai“. Sceniniuose pjesės skaitymuose, kurie vyks anglų kalba, dalyvaus lietuvių, lenkų bei airių aktoriai, inscenizaciją režisuos airių režisierius bei dramaturgas Vincentas O’Reilly’s.

Pjesė „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ 2010 m. pastatyta Klaipėdos dramos teatre (rež. Jonas Vaitkus). Spektaklis Lietuvoje jau gavo 15 prizų, tarp jų – ir tris garbingiausius Lietuvos teatro apdovanojimus Auksinius scenos kryžius. Pjesė G.Grajauskui 2007-aisiais pelnė laurus nacionalinės dramaturgijos konkurse „Versmė“, o 2008-aisiais – Auksinį scenos kryžių“ už geriausią nacionalinę dramaturgiją.

Ukrainoje atstovauja Lietuvos menui

Balandžio 18-ąją Charkovo miesto galerijoje Ukrainoje pristatyta grupinė Lietuvos ir Ukrainos menininkų paroda „Nesamo buvimas“. Joje mūsų šaliai atstovauja klaipėdiečiai.

Parodoje dalyvauja aštuoni jauni menininkai – po keturis iš kiek-vienos šalies. Lietuvai atstovauja iš Klaipėdos kilę ar šiuo metu uostamiestyje kuriantys autoriai – Joana Deltuvaitė, Mindaugas ir Neringa Bumbliai, Gytis Skudžinskas ir Laura Stasiulytė.

Dalyvauti projekte „Nesamo buvimas“ specialiai buvo pakviesti autoriai, gimę dar sovietiniais laikais, bet užaugę ir šiandien kuriantys jau nepriklausomose šalyse. Jie dar pamena senos santvarkos laikus, tačiau subrendę demokratiniais principais besivadovaujančiose sistemose nėra susaistyti pernelyg gilios nostalgijos jai, todėl jautriai ir kartu blaiviai geba fiksuoti ir atskleisti keistą tarybinių laikų liekanų egzistavimą dabartiniame kontekste.

Parodai pateiktuose Lietuvių menininkų kūriniuose jis visuomet reiškiasi per konfrontaciją su dabartimi. Meno projekte dalyvaujantys autoriai savo žiūros lauką kreipia skirtingomis perspektyvomis. G.Skudžinskas aptaria nesamo buvimą urbanistikoje – fiksuoja buvusių kolektyvinių sodų transformacijas šiandieniniame subjektyvumo kontekste. J.Deltuvaitė analizuoja buityje tariamai suspenduotą laiką, apčiuopdama buvusio ir esamo ryšius bei įtampas. M. ir N.Bumbliai, konsumeristinį produktą paversdami meno kūriniu, kalba apie nostalgiją sovietinei kultūrai kaip fenomeną demokratinės visuomenės kontekste. O L.Stasiulytė pateikia atvirą posovietinės ir kapitalistinės kultūrų susidūrimą, atsiskleidžiantį tiesiogiai per žmonių elgseną.

Paroda „Nesamo buvimas“ Charkovo miesto galerijoje vyks iki gegužės vidurio, gegužės pabaigoje bus pristatyta Moldovoje, o lapkritį – Lietuvoje, Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre.

Parodos kuratorės – N.Bumblienė (Lietuva, Klaipėda) ir Tatjana Tumasian (Ukraina). Parodos organizatoriai – Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras ir Charkovo miesto galerija.

Danijos sostinėje – parodos iš Klaipėdos

Galerija „Krebsen“ Kopenhagoje (Danija) pakvietė dailininkus iš Klaipėdos Isroildžoną Baroti ir Danielių Rusį joje surengti personalines parodas. Jas pristatys LR kultūros atašė Danijoje, Islandijoje ir Norvegijoje Liana Ruokytė.

I.Baroti keramikos ir D.Rusio tapybos paroda „Šalia būti tarp“ Kopenhagoje veiks gegužės 10 – birželio 12 dienomis. Joje bus eksponuojami autorių darbai, sukurti 2006–2012 m. Abiem dailininkams tai ne pirmoji paroda šioje šalyje. Klaipėdos apskrities dailininkų sąjungos Baroti galerija jau yra eksponavusi jų darbus Danijos galerijoje „Maj“.

Menotyrininkės Godos Giedraitytės žodžiais, „dviejų menininkų susitikimas vienoje parodinėje erdvėje visuomet – iššūkis. Tai – net sunkesnis uždavinys nei surengti personalinę ar grupinę parodą. Dviejų klaipėdiečių kūrybinis pokalbis intriguoja plastiniu skirtumu, vaizduojamų siužetų kontroversiškumu, o svarbiausia – abiejų menininkų sąlyčio tašku – išskirtinėmis gyvenimo ir kūrybos aplinkybėmis. Į tai nurodo ir parodos pavadinimas.

D.Rusys – savamokslis tapytojas, unikalią tapysenos manierą, charakterį nugludino, mokydamasis iš kitų autorių. Nepaisant to, jog yra šalia profesionalios mokyklos, šiandien vertinamas tarp svarbiausių Klaipėdos tapytojų. I.Baroti, kilęs iš Tadžikijos, tačiau didesnę savo gyvenimo dalį praleidęs Lietuvoje. Dviejų valstybių kultūriniai poliai leidžia menininkui būti šalia ir tarp abiejų kraštų. Ši duali geografinė, mentalinė ir dvasinė būsena suformavo ir savitą I.Baroti meninį braižą, stilistiką“.

Jo skulptūrinė keramika, dvelkianti Rytų dvasia, bus eksponuojama ir kitoje „Krebsen“ galerijos parodoje „Kosha“ birželio 13 – liepos 12 dienomis. Tąsyk prie I.Baroti prisijungs vilnietė fotografė Vilma Samulionytė, meno gerbėjams Danijoje pateiksianti savo fotografinius įspūdžius iš Saudo Arabijos.

Parengė Rita Bočiulytė