Langas

MENO LEIDINYS Nr. 5 (203)
www.durys.daily.lt
Redaktorė Rita Bočiulytė
r.bociulyte@kl.lt

Langas

 

Iš Klaipėdos – į Amsterdamą ir Greifsvaldą

Nyderlanduose ir Vokietijoje savo fotografijų parodas gegužę pristatė trys klaipėdiečiai fotomenininkai.

Nuo gegužės 16-osios iki liepos 1-osios Amsterdamo fotografijos fondas organizuoja penktąjį GRID fotografijos festivalį. GRID yra kas antrus metus vykstantis šiuolaikinis vizualiosios kultūros renginys, savo parodose pristatantis tarptautiniu mastu pripažintus ir jaunus menininkus.

Šių metų renginyje du menininkai iš Klaipėdos – Gytis Skudžinskas ir Darius Vaičekauskas – su savo pa-rodomis „Traces“ ir „Dekonstrukcijos“ atstovauja Lietuvai. Specialiai šiai bienalei išleistas bendras abiejų fotografų parodų katalogas, pristatantis jas ir autorius.

Lietuvos fotomenininkų sąjungos (LFS) Klaipėdos skyriaus pirmininkas D.Vaičekauskas Amsterdame eksponuoja darbus iš pernai pradėtos kurti vienetinių „Dekonstrukcijų“ serijos (dabar joje – 30 darbų). Tai menininko dekonstruotos kitų autorių fotografijos – suraižytos, modifikuotos, bylojančios apie autentiškos autorystės vertės devalvaciją ir savotiškai analizuojančios, permąstančios Lietuvos fotografijos istoriją. Savo 25-ias „Dekonstrukcijas“ baigiantis 2011-iesiems D.Vaičekauskas pirmąsyk parodė LFS „Prospekto galerijoje“ Vilniuje. Antrąsyk dienos šviesą 12-a jų išvydo dabar Nyderlanduose, o rudeniop šią seriją bus galima pamatyti ir Klaipėdoje, Baroti galerijoje.

O nuolat besikeičiančios ir vis pasipildančios G.Skudžinsko „Traces“ į naujas ekspozicines erdves instaliuotas jau bene 14-ąjį kartą. Startavusi 2006-aisiais Klaipėdoje, ši kintanti fotoinstaliacija nuo tol eksponuota Palangoje, Vilniuje, Panevėžyje, Kijeve (Ukraina), Istade (Švedija), Berlyne ir Arenshope (Vokietija).

Be to, Vokietijoje, Greifsvaldo miesto „STP“ galerijoje gegužės 5-ąją atidaryta G.Skudžinsko ir Joanos Deltuvaitės paroda. Gytis jai pateikė savo darbus iš serijos „Backgrounds“, o Joana – „Skvuotus“.

 

 

Klaipėdiečio Requiem skambėjo Kijeve

Gegužės 23-iąją Kijeve (Ukraina), 22-ajame tarptautiniame naujosios muzikos festivalyje „Sezono muzikinės premjeros“ atliktas klaipėdiečio kompozitoriaus Remigijaus Šileikos kūrinys.

Festivalio sakralinės muzikos koncerte kartu su ukrainiečio pianisto ir kompozitoriaus Oleksandro Kozarenkos, beje, gegužės pradžioje muzikavusio „Klaipėdos muzikos pavasaryje“, kūriniu nuskambėjo R.Šileikos Requiem mišriam chorui, solistei (sopranas) ir simfoniniam orkestrui (1999 m., nauja redakcija – 2012 m.). Requiem paruošė ir atliko Kijevo muzikai – B.Letošinskio choras ir orkestras su vokaliste Olena Šinal. Dirigavo Igoris Andrijevskis.

„Itin muzikalus dirigentas, labai juo esu patenkintas. Apskritai Requiem atlikimas buvo tikrai geras“, – teigė kompozitorius, šiemet sausį parengęs naują šio stambios formos savo kūrinio redakciją.

R.Šileika pats dalyvavo premjeroje, klausėsi kitų festivalio koncertų. Kijevo naujosios muzikos festivalyje klaipėdiečio muzika skambėjo antrąsyk. 2007-aisiais „Sezono muzikinėse premjerose“ buvo atliktas jo Koncertas fortepijonui ir styginių orkestrui.

Klaipėdoje R.Šileikos muziką šiemet bus galima išgirsti rudenį „Marių klavyrų aiduose“.

Šauniai pasirodė atlikėjų konkurse Prahoje

Gegužės 15 ir 16 dienomis Čekijos sostinėje vyko 2-asis tarptautinis konkursas „Prahos muzikos sezonai“, kuriame dalyvavo ir puikiai pasirodė jaunieji Klaipėdos muzikantai.

Klaipėdos Juozo Karoso muzikos mokyklos jaunoji pianistė Vaiva Bitinaitė savo amžiaus grupėje laimėjo pirmąją vietą, o jos bendramokslei Emilijai Šukytei atiteko antroji vieta (abiejų mokyt. Vaiva Purlytė). Jų pedagogė koncertuojančių atlikėjų kategorijoje pelnė antrąją vietą (pirmoji nebuvo skirta niekam). Konkurse taip pat dalyvavęs jaunasis akordeonistas Vitalijus Dobrovolskis (mokyt. Robertas Užgalis) užėmė antrąją vietą (pirmoji nebuvo skirta), o duete su E.Šukyte – pirmąją.

Pilies teatro premjera – Raudonės pilyje

Klaipėdos Pilies teatro gatvės vaidinimų seriją papildė naujas spektaklis „Kariatidės“. Premjera gegužės 26-ąją pristatyta Raudonės pilyje, 11-ojoje teatralizuotoje šventėje „Panemunių žiedai“.

Klaipėdiečiams ir miesto svečiams Pilies teatro gatvės renginių trupė įsiminė savo originaliais ir efektingais pasirodymais Jūros šventėse, tarptautiniame gatvės teatrų festivalyje „Šermukšnis“ bei kituose reprezentaciniuose uostamiesčio renginiuose.

Naujasis trupės darbas „Kariatidės“ – jau bene šeštasis Pilies teatro gatvės spektaklis, šiuosyk pagrįstas graikų mitais apie kariatides, deivę Atėnę, Atlantus ir mirties personifikaciją Tanatą. Šešios jonėninio stiliaus marmurinės moterų figūros – kariatidės, laikančios Erechtejono šventyklos ant Akropolio kalvos šoninį portiką, – daugelio atmintyje gyvas paveikslas. Jis „įrėmino“ ir naujo vaidinimo veiksmą.

Pilies teatro vadovas ir naujojo spektaklio režisierius Alvydas Vizgirda sakė, kad „Kariatidės“ skiriasi nuo kitų trupės vaidinimų („Porcelianinės vestuvės“, „Versalio sodai“, „Sirenos“). Čia daugiau ekspresijos, ryškių spalvų. Spektaklyje skamba graikų poetų Sapho ir Archilocho tekstai. Muziką „Kariatidėms“ sukūrė kompozitoriai Giedrius Puskunigis ir Gintaras Kizevičius, kostiumų dailininkė – Aina Zinčiukaitė, choreografas – Arūnas Peštenis. Spektaklyje dalyvauja klaipėdietis mimas Aleksas Mažonas ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistė Loreta Ramelienė.

Raudonės pilyje rengiamame festivalyje Pilies teatras nebe naujokas, viešėjo jau ketvirtąsyk. „Fantastiškai gražus buvo renginys. Jame sutikome savo bičiulius iš Varšuvos teatro „AKT“, susipažinome su Krokuvos istorinio šokio teatru, – pasakojo A.Vizgirda. – „Kariatides“ rodėme mažajame pilies kieme, kur vyksta dieniniai šventės vaidinimai. Publika priėmė labai gerai.“

Klaipėdos Pilies teatro šios vasaros tvarkaraštyje – pasirodymai Kaliningrado (Rusijos Federacija) miesto dienose, VI tarptautiniame gatvės teatrų festivalyje „Žemė. Dangus. Jūra“ Liepojoje (Latvija), XVI tarptautiniame gatvės teatrų festivalyje „FETA“ Gdanske (Lenkija) ir Klaipėdos miesto jubiliejinio 760-ojo gimtadienio renginiuose. Jų metu „Kariatides“ bus galima pamatyti rugpjūčio 3-iąją Atgimimo aikštėje. Kitąmet su šiuo spektakliu Pilies teatras ketina pretenduoti į Kipre vykstančio tarptautinio gatvės teatrų festivalio programą.

Parengė Rita Bočiulytė

Trys „Muzikos pavasario“ orkestrai

Trys „Muzikos pavasario“ orkestrai

Gegužės 10-ąją baigėsi XXXVII festivalis „Klaipėdos muzikos pavasaris“, prasidėjęs dar kovo 31-ąją. Paskutiniai trys festivalio koncertai buvo skirti simfoninei ir kamerinei muzikai. Intrigavo ne tik susitikimas su pažįstamais ir puikiais Lietuvos nacionaliniu simfoniniu ir Klaipėdos kameriniu orkestrais, bet ir pažintis su svečių iš Ukrainos kolektyvu. Dėmesio vertos buvo ir siūlomos koncertinės programos – nuo barokinių, klasikinių iki šiuolaikinės muzikos partitūrų.

Rūta Vildžiūnienė

Liepsningoji LNSO fantazija

Balandžio 27-ąją festivalis sukvietė klausytojus į simfoninės muzikos koncertą „Liepsningoji fantazija“. Įdomią programą pristatė Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (LNSO), vadovaujamas maestro Juozo Domarko. Prie dirigento pulto šį kartą matėme jauną dirigentą iš Austrijos – Aleksandarą Markovičių.

Efektingą programą sudarė rusų romantinės mokyklos XIX ir XX a. kompozitorių kūriniai. Nepaisant skirtingų koncerte skambėjusių kūrinių sukūrimo datų, meninės kalbos, idėjų ir vaizdų ratas taip smarkiai nesiskyrė. Visus opusus vienijo žėrintis, gyvybingas pradas, ryškus ritminis užtaisas, spalvinga harmonija ir orkestruotė. Be abejo, naujovėmis dvelkiančiam vėlyvojo romantizmo muzikos žodynui didelę įtaką darė ne tik spalvingo ir savito folkloro panaudojimas, bet ir pasirenkamų minčių, filosofinės idėjos perteikimas muzikinėmis išraiškos priemonėmis.

M.Balakirevo Rytietiška fantazija „Islamėjus“ buvo sukurta fortepijonui, vėliau pritaikyta orkestrui (skambėjo S.Liapunovo 1862 m. orkestruotė). Kūrinys spalvingas, virtuoziškas, žėrintis ir kupinas Kaukazo regionui būdingų intonacijų. Kas norėjo, galėjo išgirsti žirgų kanopų dundesį, įsivaizduoti kalnų viršūnes nutvieskiančią saulę ir kt. Kūrinys tryško uždegančiu rytietišku charakteriu.

Armėnų kompozitoriaus A.Cha-čaturiano kūryboje užimantis svarbia vietą Koncertas smuikui ir orkestrui d – moll pratęsė rytietiškąją vakaro gaidą. Kūrėjas visą savo gyvenimą – studijas Maskvos konservatorijoje, pedagoginį, muzikos publicistinį darbą, atlikėjišką dirigento veiklą – susiejo su Maskva, nepamiršdamas savo etninių šaknų. Todėl jo kūryboje tiek daug armėnų, gruzinų, azerbaidžaniečių ir kito Kaukazo regiono folkloro elementų. Koncerto solistė smuikininkė Rūta Lipinaitytė pavergė ne tik puikia technika, bet ir vidine artistiška galia, gebėjimu „vesti“ klausytojus sudėtingos muzikos minčių vingiais. Raiški ir pagavi solistės pirmos dalies kadencija – monologas prikaustė gilia įtaiga. Gražus ir įsimintinas buvo klarneto ir smuiko dialogas.

Antroji koncerto smuikui dalis pasižymėjo kontrastingų epizodų gretinimu, skirtingų nuotaikų mozaika. Muzika priminė kerintį pasakų „Tūkstantis ir viena naktis“ pasaulį. Kinematografiškas meninių vaizdų pobūdis galėjo asocijuotis su per dykumą lėtai traukiančiu karavanu, niūroku, kartais grėsmingu, paslaptimi dvelkiančiu rytietišku pasauliu. Trečioje dalyje orkestras žėrėjo įvairiausiomis spalvomis, solistės partija pasižymėjo įnoringu ir sudėtingu ritmu, o muzikos pobūdis įgavo žaismingą ir šelmišką charakterį.

Koncerto „Liepsningoji fantazija“ antroje dalyje nuskambėjo A.Skriabino II simfonija c-moll, op.29. Šio kompozitoriaus ir pianisto asmenybė unikali ir nepakartojama. Jo suvokta savirealizacijos misija buvo susijusi su utopinėmis mintimis apie muzikos galią suvienyti žmoniją. Kompozitorius savo kūryboje sujungė impresionizmo, ekspresionizmo ir simbolizmo idėjų ir raiškos bruožus. II simfonija buvo žingsnis idėjos įgyvendinimo link.

II simfonija penkių dalių. Kiekviena kontrastinga, nors kompozitorius ir naudojosi monotematizmo principu. Nerimastingą pirmąją dalį keičia pastoralinė antroji, kurioje iliustratyviai mėgdžiojami paukščių balsai, piršdami mintį apie didžiulę gamtos galią, siekiant sielos nusiraminimo. Ištirpstama begalinėje harmonijoje, girdėti būsimos „Ekstazės poemos“ nuojautos. Trečioje dalyje nerimastingi pasažai vykusiai kuria vėjo gūsių, audros gaivalų, neramios dvasios ir kovos epizodus. Simfonija baigiama iškilmingai ir optimistiškai. Ryškios maršo intonacijos kuria šviesios ateities viziją.

Paskutiniai akordai kupini begalinės pilnatvės ir neaprėpiamos ekstazės. Orkestro ir dirigento iš Austrijos A.Markovičiaus pateikta interpretacija įtikino. Ji pasižymėjo aistringumu, pilnatve ir brandumu. „Šlovė pavasariui ir atsigavimui!“ – norėjosi sušukti po koncerto.

Ukrainiečiai – „Tokatos ritmu“

Garbios publikos susilaukė gegužės 3-iąją vykęs festivalio koncertas „Tokatos ritmu“. Vakaro atlikėjai – Ukrainos Chmelnickio apskrities filharmonijos kamerinis orkestras, meno vadovas ir dirigentas Oleksandras Draganas.

Svečių kolektyvas savo gyvavimą pradėjo 1992 m. Jo repertuaras įvairuoja nuo senosios iki šiuolaikinės muzikos partitūrų. Panašiai sukomponuotą programą išgirdome ir festivalio koncerte.

Kita svarbi vakaro personalija – pianistas bei vienas žinomiausių šių laikų Ukrainos kompozitorių Oleksandras Kozarenka (g. 1963). Antroji koncerto dalis buvo skirta pristatyti jo kūrybai.

Savo programą ukrainiečiai pradėjo J.S.Bacho kūriniais – Koncertu fortepijonui Nr.5, f-moll, BWV 1056 (solistas O.Kozarenka) ir žymiąja siuita Nr.2 h-moll fleitai ir styginiams, BWV 1067 (solistas Tarasas Malykas). Sodri, erdvę akustiškai „pakraunanti“ bachiška išmoninga harmonija, vingri polifonija, spalvinga orkestruotė vėl ir vėl privertė susimąstyti apie šio didžio muzikos genijaus gebėjimą savo specifine muzikos kalba veikti klausytoją.

Svečiai atidavė duoklę lietuvių kompozitorių muzikai. Koncerte nuskambėjo du nuotaikingi ir ryškūs opusai: B.Dvariono Pjesė ir J.Tamulionio „Toccata diavolesca“. Orkestras griežė stilingai ir efektingai. Šiais dviem kūriniais atlikėjai muzikos veiksmą vykusiai perkėlė iš XVIII į XX a.

Antroje koncerto dalyje O.Koza-renka prisistatė ne tik kaip atlikėjas, bet ir kaip kampozitorius. Vakaro metu skambėję jo kūriniai pasižymėjo margomis muzikinėmis spalvomis, naudojamų stilių įvairove, muzikinio žodyno išmoningumu, ryškiu virtuoziškumu. Kompozitorius modernias išraiškos priemones naudoja saikingai. Išgirdome penkių dalių ciklą „Irmologion“ styginiams, keturių dalių ciklą fortepijonui „Velykiniai margučiai“, „Konzertstuk“ fortepijonui, fleitai ir styginiams bei „Concerto Rutheno“ preparuotam fortepijonui ir orkestrui. Šiais kūriniais kompozitorius pademonstravo savo gebėjimą naudotis įvairiomis šiuolaikinėmis muzikos technologijomis bei kitų epochų muzikos stilizacijomis. Daugiadaliai kūriniai pagrįsti kontrasto principu, panaudotos ryškios įvairių tautų folkloro intonacijos ir ritmai – ukrainiečių, čigonų, moldavų, taip pat džiazo elementai ir kt. Vakaro metu skambėjo graži muzika. Todėl publika bisavo ne vieną kartą, o autorius labai nesibrangino ir savo kai kuriuos kūrinius pakartojo.

Skraidino į „Aukštybių labirintus“

Baigiamasis „Klaipėdos muzikos pavasario“ koncertas, pavadintas „Aukštybių labirintuos“, įvyko gegužės 10-ąją ir vainikavo visą XXXVII festivalio programą.

Klaipėdos kamerinis orkestras su dirigentu ir fleitininku iš Šveicarijos Kasparu Zehnderiu parengė ir atliko dviejų stilistiškai kontrastingų dalių programą. Pirmoje skambėjo W.A.Mozarto „Serenada notturna“ Nr. 6 D-dur, K 239 styginiams ir timpanams ir C.P.E.Bacho (J.S.Bacho sūnaus) Koncertas d-moll fleitai ir styginiams H 426. Antroje koncerto dalyje turėjome progos klausytis XX a. šveicarų kompozitorių opusų: A.Schiblerio Elegijos fleitai, violončelei ir styginiams bei A.Honeggerio Antrosios simfonijos styginiams ir trimitui (ad libitum) (trimito partiją atliko Dmitrijus Levencovas, timpanų – Pranas Dovydaitis).

W.A.Mozartas atliktas stilingai ir „skaniai”. C.F.E.Bacho Koncertas fleitai ir styginiams žavėjo gražiu solisto ir orkestro ansambliu. Šiame kompozitoriaus kūrinyje ir atlikėjų grojime dar girdėjome baroko epochos muzikos aidus, tos stilistikos likučius, kurie jau pranašavo artėjančios klasicizmo epochos skaidrumą, grakštumą ir optimistiškumą. Šio kūrinio solistas ir dirigentas K.Zehnderis beveik nedirigavo, tačiau atlikėjai puikiai vienas kitą jautė. Toks ryšys, vidinė įtampa (gerąja žodžio prasme) tarp solisto ir orkestro artistų, perteikiamos minties įtaiga klausytojams visada daro didelį įspūdį.

Fleitininkas K.Zehnderis Šveicarijos bei Europos scenose pasirodo ne tik kaip solistas, bet ir kaip dirigentas. Jis yra P.Klee ansamblio vadovas, Murteno klasikos vasaros festivalio vadovas, ateinantį sezoną vadovaus Bielo simfoniniam orkestrui. Po kūrybinio bendradarbiavimo su Klaipėdos kamerinio orkestro meno vadovu ir violončelininku Mindaugu Bačkumi pastarojo buvo pakviestas atvykti į Klaipėdą ir kartu pamuzikuoti. Taip gimė ši programa, kurios antroje dalyje buvo pristatyta šveicarų muzika, nes K.Zehnderis, pats būdamas šveicaras, mielai propaguoja savo šalies kūrėjus.

A.Schiblerio Elegija nuskambėjo skausmingai ir dramatiškai. Atlikėjai vykusiai perteikė žanro specifiką (elegeia graikiškai reiškia rauda). Tai susimąstymo, liūdesio kupinas opusas. A.Schiblerio kūrinio pabaiga skambėjo ir nerimastingai, ir pesimistiškai, tarsi susitaikant su neišvengiama lemtimi.

A.Honeggerio Antroji simfonija styginiams ir trimitui efektingai vainikavo koncertą ir visą festivalį. Modernia muzikos kalba pasižymintis kūrinys, kupinas įvairiausių meninių vaizdų, buvo užbaigtas iškilmingu ir pergalingu maršu. Emociškai prisodrintas simfonijos turinys galėtų turėti ir gilesnę potekstę. Sukurtas 1942 m. jis „pakrautas“ ryškia karine, o tiksliau – antikarinės temos idėja. Mąslių ir neramių, dramatiškų ir nirtulingų epizodų kaita finale „išrišama“ viltinga trimito melodija, o pats trimitininkas savo partiją atlieka iš „aukštybių“, akustiškai ir vizualiai taip tapdamas kūrinio ir viso koncerto prasminiu akcentu.

Baigiamasis „Klaipėdos muzikos pavasario“ koncertas leido mėgautis mūsų kamerinio orkestro meistriškumu bei puikiu abipusiu dirigento ir kolektyvo sutarimu.

Trijų koncertų programos suteikė progos pasiklausyti žinomų kompozitorių kūrinių ir čia pat susipažinti su rečiau skambančiais bei sudėtingais rusų (A.Skriabino), šveicarų ar ukrainiečių kūrėjų opusais. Tokios programų rengėjų pastangos yra pagirtinos. Pažintinis ir šviečiamasis festivalio momentas taip pat yra labai vertingas. Likome šios muzikos „pakrauti ir užvesti“.

Gargždų muzikos festivalis: misija įmanoma

Gargždų muzikos festivalis: misija įmanoma

Klaipėdos rajone balandžio 13 – gegužės 23 dienomis vyko Gargždų kultūros centro organizuojamas VII muzikos festivalis „Pavasario gaida“, renginiui įpusėjus pakeitęs pavadinimą. Nuo šiol jis vadinasi tiesiog Gargždų muzikos festivalis.

Net šešias savaites šiemet trukusio renginio 14 koncertų pasklido po Gargždus ir jų apylinkes, pasiekdami Dovilus, Endriejavą, Veiviržėnus, Agluonėnus… Juose apsilankė maždaug 3 tūkst. žmonių.

Klaipėdos rajono gyventojams šis festivalis tapo įsimintinų susitikimų su Lietuvos ir pasaulio meno įžymybėmis vieta. Šį pavasarį jame koncertavo tokios žvaigždės, kaip Davidas Geringas, Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, Valstybinis Vilniaus kvartetas, Asta Krikščiūnaitė, Robertas Šervenikas, Vilhelmas Čepinskis ir kiti.

Festivalio metu dviem sergantiems Klaipėdos rajono vaikams surinkta 3 tūkst. 500 litų.

Dalyvių pasiteiravome, kokį įspūdį jiems paliko Gargždų muzikos festivalis, jo programa; kaip patiko publika, ar ji skiriasi nuo didžiųjų miestų publikos; kaip jie vertina festivalio organizatorių darbą ir ką mano apie šio festivalio indėlį į profesionalaus meno plėtrą Lietuvos regionuose. Viena iš festivalio misijų – labdaros akcija, kurios metu renkamos aukos dviem sergantiems Klaipėdos rajono vaikams. Buvo įdomu išgirsti, kaip atlikėjai vertina tokią iniciatyvą.

Lietuva – ne vien Vilnius

 V.Čepinskis, smuikininkas: Festivalis paliko puikų įspūdį. Programa – taip pat, ji plataus spektro. Publika nuostabi. Visada man labai patinka groti mažesniuose miestuose. Tai darau dar nuo 1998-ųjų. Šio festivalio organizatorių darbą vertinu labai palankiai. Sunku pamatuoti, bet esu tikras, kad renginio indėlis į profesionalaus meno plėtrą Lietuvos regionuose – neabejotinai didelis ir svarus. Labdaros iniciatyvą vertinu tik teigiamai. Pats esu organizavęs ne vieną panašią akciją ir manau, kad kuo dažniau ir daugiau turėtų būti panašių iniciatyvų.

A.Krikščiūnaitė, operos solistė:Manau, kad festivalio programa organizatorių gerai apgalvota, neatsitiktinė. Smagu buvo matyti pilną salę klausytojų. Jaučiau, kad jie laukė mūsų koncerto. Buvo labai pakili nuotaika. Festivalio rengėjai padirbėjo puikiai! Tokie festivaliai, renginiai regionuose yra būtini. Jie nepaprastai svarbūs. Juk Lietuva – ne vien Vilnius ar Kaunas. Lietuva – tai Gargždai, Paežeriai ir Biržai… Labai svarbu regionuose pristatyti aukščiausio profesinio lygio atlikėjus. Labdaros akciją vertinu vienareikšmiškai labai gerai.

Birutė Mar, aktorė, poetė: Gaila, teko atvykti tik į savąjį koncertą ir nepamačiau kitų renginių, tačiau perskaičius programą apėmė tikras džiaugsmas, kad Gargžduose vyksta tokio aukšto meninio lygio renginys su tiek žymių atlikėjų, profesionaliai sudaryta programa. Publika labai nuoširdi, jautri, imli. Didžiuosiuose miestuose ji labiau išlepinta. Kiek teko susidurti, viskas buvo organizuota labai profesionaliai. Manau, kad tai, kas vyksta Gargžduose, turėtų vykti daugelyje Lietuvos miestų ir miestelių. Nauda abipusė. Atlikėjams tai puiki galimybė pažinti kitokią (ne vien sostinės ar užsienio) publiką, publikai – susipažinti su tuo, kas vyksta sostinės meno padangėje. Labdaros akciją nuoširdžiai palaikau, labai ja džiaugiuosi ir sveikinu jos iniciatorius.

Emi Hariyama, šokėja iš Japonijos: Festivalis naudingas ir tuo, kad galima pamatyti skirtingas kultūras, išgirsti naujos muzikos, palyginti atlikėjus. Ir tai svarbu, nes taip žmogus tobulėja. Manau, labai gerai, kad pas jus festivalyje visko daug. O kokia publika!.. Ji labai šilta. Tenka koncertuoti Vokietijoje ir Japonijoje. Publika labai skiriasi. Pas jus žmonės – kaip čia pasakius?.. – tikri, tokie nesugadinti, ir jaučiamas grynas žmogiškumas. Toks jausmas, tarytum būčiau namie ir viską suprasčiau. Šokis – tai malonumas. Pas jus šokti buvo didžiulis malonumas. Su maestro D.Geringu susipažinome Japonijoje, dirbame abu Vokietijoje, o pirmas bendras projektas įvyko dabar Lietuvoje… Maestro fantastiškai groja, ir man didelė laimė būti kartu scenoje. Tarsi fiziškai jaučiu kiekvieną natą ir stengiuosi perteikti tai.

Ateina tie, kuriems rūpi

Liudas Mikalauskas, operos solistas: Labai džiaugiuosi, kad nedidelis miestelis sugeba suorganizuoti tokį puikų festivalį. Pats organizuoju panašaus pobūdžio renginių ciklą Tauragėje ir žinau, kaip tai sudėtinga. Tačiau svarbiausia, jog Gargžduose pamačiau daug veiklių ir iniciatyvių žmonių. Nes jie labiausiai reikalingi, kad miestelyje virtų tikras kultūrinis gyvenimas. Visada programa priklauso nuo finansinių galimybių, o sužinojęs sumą, su kuria išsiteko festivalio organizatoriai, galiu tik pasveikinti juos padarius stebuklą ir subūrus tokį puikų atlikėjų būrį. O apie publiką galvoju, kad mažesniuose miesteliuose ji visada šiltesnė ir mielesnė nei didmiesčiuose. Nes provincijoje ji būna išsiilgusi tikrojo meno, tad tokie festivaliai yra atgaiva jų laukiančioms širdims. Tie besišypsantys veidai ir atviros sielos – štai ką mačiau ir jaučiau per mūsų su Valstybiniu Vilniaus kvartetu koncertą. Manau, toks festivalis visų pirma labai svarbus Klaipėdos rajonui, nes ne visi jo gyventojai turi galimybę nuvykti net į uostamiestį, kad pamatytų geros meninės kokybės renginių. Be to, jis yra sektinas pavyzdys kitiems miestams, kaip reikia organizuoti panašaus pobūdžio ciklus ir kaip juose išlaikyti aukštą repertuaro lygį. Labdaros akcija – labai graži ir prasminga iniciatyva. Žmogus, ateinantis į renginius, yra tas, kuriam rūpi. Rūpi menas, kultūra, jo miestas. Tad kultūrinių renginių kontekste jis gali kartu išreikšti ir savo rūpestį silpnesniu. Reikia tokių akcijų. Jei ne per tokį festivalį, tai kada?

Trapus kultūrinis sluoksnis

 Jurgis Karnavičius, pianistas: Gargždų muzikos festivalis paliko itin teigiamą įspūdį. Programa įdomi, gerai subalansuota, pristatanti didelę žanrų įvairovę. O tokio iškilaus menininko, kaip violončelininkas D.Geringas, dalyvavimas – savotiškas „kokybės ženklas“, kuriuo galėtų didžiuotis bet kuris kitas, net ir daug žinomesnis festivalis. Gargždų publika, be abejo, nėra išlepinta tokios akademinių koncertų gausos, kaip tai būtų Vilniuje ar kituose didesniuose Lietuvos miestuose. Tačiau pastebėjau ir įvertinau jos dėmesingumą, gebėjimą komunikuoti su atlikėju. Iš tiesų buvo malonu groti tokiai auditorijai. Festivalio organizatoriams noriu tarti didelį ir nuoširdų ačiū. Viskas buvo padaryta nepriekaištingai! Manau, toks festivalis Lietuvai labai reikalingas. Jei galime lyginti Vilniaus ir kitų didesnių Europos miestų koncertinį gyvenimą, kol kas to negalėčiau pasakyti apie mažesnius miestus, vadinamąją periferiją. Šis kultūrinis sluoksnis, kuris yra savaime suprantama norma išsivysčiusioms Vakarų Europos valstybėms, Lietuvoje dar labai trapus ir plonas… Kuo platesnio žmonių rato pritraukimas prie amžinųjų vertybių, manau, tiesiogiai susijęs su valstybės egzistavimu ir gerove. Kartu atjauta, pagalba sergančiam, juolab vaikui, – labai graži Gargždų muzikos festivalio iniciatyva, verta visapusiško palaikymo.

Povilas Velikis, akordeonistas: Nors šis festivalis šiemet jau septintasis, bet apie jį išgirdau pirmąsyk, kai pakvietė jame pagroti su mūsų instrumentine grupe „Subtilu – Z“. Kaip iš festivalio, kuris vyksta mažame miestelyje, tikėjausi mažiau. Drąsiai galiu pagirti rengėjus už rimtą programą, gerą festivalio organizavimą. Mano galva, labai gerai, kad koncertai vyksta skirtingose erdvėse, nesusispaudžiant vienoje koncertų salėje. Pasirodymams parinktos įdomios vietos, šiltas atlikėjų sutikimas, kokybiški lankstinukai ir afišos – vertinu tik teigiamai. Klausytojai mums atrodė gana išprusę. Ypatingo skirtumo nuo didmiesčio publikos nepajutome. Tokie renginiai naudingi tiek klausytojams, tiek atlikėjams. Popkultūra, kuri yra užkariavusi televiziją ir radiją, neigiamai veikia mūsų tautos kolektyvinį intelektą. Renginiai, kuriuose skamba profesionali muzika, būtų puiki atsvara mažaverčiams menine prasme. Dauguma žmonių net neįsivaizduoja, kokią jėgą turi kokybiška profesionali muzika. Tokių festivalių Lietuvoje reikia kuo daugiau. O apie tai, kaip reikėtų vertinti labdaros akcijas ir panašias iniciatyvas, galėsime kada nors padiskutuoti prie arbatos puodelio.

Parengė Rita Bočiulytė

Komentaras

Vidutis Normantas

Gargždų muzikos mokyklos direktorius

is festivalis paliko gerą įspūdį savo įvairumu – koncertų programų, muzikos žanrų ir stilių. Klausytojai iš mūsų rajono pabendravo su įžymiais ir profesionaliais Lietuvos bei užsienio atlikėjais. Jei didžiuosiuose miestuose koncertų salėse jaučiasi iškilmingumas, ten nėra to, kas buvo pas mus skirtingose rajono gyvenvietėse bei Gargždų mieste – nuoširdus atlikėjų ir klausytojų bendravimas. Kad šis festivalis reikalingas provincijos gyventojams, rodo tai, jog klausytojų tik daugėja. Galima drąsiai teigti, kad toks renginys dar labiau priartina didįjį meną prie paprastų žmonių. Kaip ir kiek-vienas, festivalis turėjo ir nedidelių minusų: ne visi atlikėjai atsakingai pasirinko repertuarą jį pernelyg supaprastindami. Linkėčiau kai kuriems daugiau dėmesio skirti profesionalumui ir kokybiškam muzikos atlikimui. Šių laikų provincijos žmonės daug kur keliauja, daug ką mato ir girdi bei sugeba įvertinti, atskirti gerą nuo prasto… Buvo malonu dalyvauti ir klausytis festivalio atidarymo programos su solistu Liudu Mikalausku ir Valstybiniu Vilniaus kvartetu. Puikų įspūdį klausytojams paliko vakaras su A.Noviko džiazo kolektyvu „Jazz Island“ ir prancūzų „Zazou’ira“. Mūsų miesto gyventojai turėjo unikalią progą iš arčiau susipažinti su Davidu Geringu – išgirsti pasaulinio garso violončelininko atliekamą muziką ir stebėti pagal ją šokančią baleto solistę iš Japonijos Emi Hariyama. Mes, muzikos pedagogai, džiaugiamės šių metų festivalio naujove – Jaunųjų talentų paradu, kuriame su šalies jaunaisiais talentais dalyvavo ir gargždiškiai. Tai labai svarbu muzikiniam ugdymui ir būsimųjų atlikėjų karjerai. Linkiu Gargždų muzikos festivaliui ir jo sumanytojams ilgo gyvavimo artinant meną prie žmogaus.

Klaipėdai – 760: multikultūrinis miestas

Klaipėdai – 760: multikultūrinis miestas

Klaipėda – turtingos biografijos miestas, daug kartų kilęs iš pelenų, nesyk keitęs priklausomumą, veidą, bet visada išlaikęs savo identitetą. Tvirtus pamatus čia klojo vokiečiai, britai, škotai, švedai, lietuviai, kitų tautybių žmonės, propagavę ir savąjį gyvenimo būdą, papročius, tradicijas. Jų dėka Klaipėda susiformavo kaip daugiatautės kultūros miestas.

Jovita Saulėnienė

Žvilgtelkime į senosios Klaipėdos gyventojus ir jų santykį su miestu, prisiminkime bent keletą iškiliųjų pirklių asmenybių, palikusių ryškius pėdsakus miesto istorijoje.

„Tebūnie visiems žinoma“…

Tai būdinga XIII a. oficialių raštų frazė, nukreipianti į Klaipėdos ištakas ir jų kūrėjus. Pirmieji mums žinomi miesto žmonės – tai Vokiečių ordino magistrai, Kuršo vyskupas, komtūrai, kurie brėžė nuolat kintančius miesto kontūrus ir planavo jo gyvenimą… Iš išlikusių dokumentų sužinome ne tik apie miesto ribas, architektūros specifiką (pelkėtos žemės neleido statyti mūrinių statinių), tiltus, kailių saugyklą, kiaulides ir kitus objektus. Svarbiausias jų tikslas – „platinti tarp stabmeldžių šventąjį tikėjimą“. XVI a. visame krašte jau buvo įvesta reformacija, davusi pradžią protestantizmui.

Mažiau duomenų turime apie eilinius miesto gyventojus. Pirmoji apgyvendinimo banga nebuvo sėkminga. Į naująjį miestą atsikėlę pirkliai iš Dortmundo, Liubeko, Brėmeno ir kitur dėl nepalankių politinių sąlygų netruko jį palikti.

Klaipėdos valdymo laikotarpiai

Livonijos ordino ir Kuršo vyskupijos – 1252–1328

Vokiečių ordino – 1328–1525

Prūsijos hercogystės – 1525–1701, kur įsiterpė švedų valdymas –1629–1635

Prūsijos Karalystės – 1701–1918, kur įsiterpė rusų valdymas – 1754–1763; 1812–1913

Prancūzų – 1918–1923

Lietuvių – 1923–1939

Vokiečių – 1939–1945

Sovietų – 1945–1990

Lietuvių – nuo 1990

„Visiems ir kiekvienam…“

Tai nuo XV a. atsiradusi tipiška frazė dokumentuose, kuriais buvo siekiama tvarkyti miesto vidaus reikalus, reguliuoti miestiečių gyvenimą ir tarpusavio santykius. Tų dokumentų išlikę nemažai. Tai Klaipėdos laikotarpis Prūsijos sudėtyje.

Prūsijos miestai buvo trijų klasių. Klaipėda buvo pirmosios klasės miestas. Gyventojai buvo skirstomi į didžiuosius ir mažuosius miestiečius. Pirmiesiems priklausė salyklininkai, pirkliai, prekiautojai audiniais.

Pasak J.Zembrickio, norėdamas tapti didžiuoju miestiečiu, jis privalėjo turėti du priešgaisrinius kibirus, įsigyti šautuvą arba gerą špagą ir jais apsiginklavęs priimti miestiečio priesaiką.

Špagos nešiojimo privilegiją turintys didieji miestiečiai uoliai ją saugojo, o neteisėtai jomis pasipuošę būdavo baudžiami didelėmis piniginėmis baudomis. Paprastai didžiojo miestiečio teises per metus gaudavo 4-6 asmenys. Svetimšaliai, norėdami įsigyti didžiojo miestiečio teises, turėjo būti „garbingų tėvų ir kilmės, nesuteptos garbės ir gero elgesio“ bei sumokėti tam tikrą mokestį.

Mažaisiais miestiečiais galėjo tapti amatininkai, kuriems iki XIX a. buvo leidžiama užsiimti smulkiąja prekyba.

Vadovavosi griežtais nuostatais

Klaipėda vadovavosi 1681 m. krašto ir miesto nuostatais. Pagal juos griežtai buvo reglamentuotas miestiečių kasdieninis gyvenimas ir šventės.

Štai vestuvės ir krikštynos galėjo užtrukti tik vieną dieną ir galima buvo valgyti vieną kartą, „daugiausia dvi alaus statines ištuštinant“. Per laidotuves buvo uždraustas „didelis bruzdesys, praštmatnumas, rijimas ir girtuokliavimas“.

Nemažai reikalavimų skirta miestiečių aprangai. Pirkliai privalėjo rengtis „tik pagal jų luomą ir turtą, tačiau be prabangos ir žemesniems sluoksniams rodyti gerą pavyzdį“. Amatininkų šeimai buvo uždrausta nešioti šilkinius drabužius, puoštis perlų vėriniais, dėtis sabalų kailių kepures… Tarnai privalėjo „dėvėti savo tradicinius drabužius“, „lietuviams neleistina užsimanyti kokiu nors drabužiu vokiečius mėgdžioti“. Lietuviams samdiniams buvo „uždraustos kiaunės ar lapės kailio kepurės, galionuotos skrybėlės, tymo arba juchto apavas; lietuvės mergos negalėjo nešioti skarelių, prijuosčių, liemenėlių iš brangios drobės ir tymo batelių su kailiu“ (J.Zembrickis). Nesilaikančius griežtai baudė.

Elitas – labdaringi pirkliai

Daugiausia dokumentų skirta pirkliams. Jų rankose buvo prekyba, kuriai dar 1642 m. buvo suteikta laisvos prekybos privilegija. Kaip žinoma, Karaliaučius Klaipėdai nuolat stengėsi kenkti ir riboti jos prekybinius ryšius su kitais miestais. Laisvos prekybos privilegija, vėliau priimti Sandorių nuostatai padėjo nuslopinti negeras Karaliaučiaus užmačias.

Suaktyvėjus prekybai, susiformavo ir miesto elitas. Juo tapo pirkliai, kurie išliko aktyviausias Klaipėdos miestiečių sluoksnis net XVII–XIX a. Tai buvo turtingi, išdidūs, savo vertę žinantys miestiečiai, susibūrę į Klaipėdos pirklių gildiją, kuriai priklausė Biržos, Pirklių našlių namai ir kitas nekilnojamasis turtas. Itin reikšmingas pirklių H.Roerdanso, L.Simpsono, H.Gerlacho, E.J.Berbomo ir kitų įnašas miestui. Neabejingi jie buvo ir kultūrai, kolekcionavimui. Pirklio Lorko namuose buvo vertinga biblioteka, vėliau jo žentas L.Consentius surinko garsią vabzdžių kolekciją, pirklys H.Roerdansas sukaupė vertingiausią Prūsijoje monetų rinkinį ir t.t.

Pirkliai skyrė itin didelį dėmesį labdarai. Beveik kiekvienas jų testamentu palikdavo miestui dalį savo turto. Pirklys ir teismo kolegijos narys B.Eccarius miestui padovanojo 12 namų ir du tuščius sklypus Odų gatvėje. Roerdansų šeima įsteigė našlėms prieglaudą. Pirklys J.Simpsonas – anglikonų bažnyčios fundatorius. Katerina Consentius po vyro mirties dovanojo miestui paveikslų, vabzdžių kolekciją ir visas iš Prūsijos karališkosios šeimos gautas dovanas…

Sąrašas ilgas. Tiesiog „visiems ir kiekvienam“ tebūnie žinoma, jog Klaipėdos pirkliai rūpinosi savo miestu, mylėjo jo gyventojus. Ir jų darbų pėdsakai dar iki šiol ryškūs.

(Tęsinys. Pradžia DURYS, 2012 03 29, 2012 04 26)

Keliautojas Paulis Rozenvalis – apie XIX a. Klaipėdos moteris

Moterys, ypač prie stalo, retai įsiterpia į pokalbį, jos pasitraukia vos tik baigusios valgyti, o tada prasideda besaikis, beprasmiškas girtuokliavimas. Aš, nors ir pats stikliuko mėgėjas, neatsisakyčiau, jei būtų siūlomas lengvas prancūziškas vynas, tačiau portveinai ir maderos, kurie čia paprastai siūlomi po pietų, yra taip atskiesti romu, kad tik klaipėdietis gali be sunkesnių pasekmių išgerti keletą butelių. Pagaliau girtavimas baigiasi, vėl pasirodo damos, o su jomis – arbata ir kortos. Jeigu nesinori toliau vaidinti nebylio rolės, tenka dalyvauti lošime, kur galima lengvai pralaimėti keletą šimtų rublių. Visa tai tęsiasi iki vėlios nakties. Paragavus šaltų užkandžių su geroka punšo porcija, išsiskirstoma namo suvirškinti suvalgytų gėrybių, kad būtų galima vėl panašiai leisti kitą dieną. Su nedidelėmis išimtimis taip leidžiamas laikas turtingiausiuose namuose. Lankiausi aš ir damų draugijose, kurios mane mažai džiugino, išskyrus gal tik ponios A. suburtas ir visais atžvilgiais man patikęs ratelis. Damos šiaip taip kalba prancūziškai, prastai dainuoja, vidutiniškai skambina pianinu ir visai nemoka groti gitara. Moterims svetimas net menkiausias išprusimas, todėl kalbėtis su jomis neįdomu, o tenykščiai jaunieji ponai yra tiesiog atstumiantys: jeigu vokiečių prancūzas yra nepakenčiamas, tai vokiečių britas yra dešimt kartų šlykštesnis.

Tačiau dailioji lytis dėl ūgio, laikysenos, veido spalvos ir kūno formų teisėtai gali būti vadinama gražiąja. Reikia pagirti jos skonį apdarams, dailias sukneles, nors proto išsilavinimu gražuolės, be abejo, gerokai atsilikusios. Žinoma, jos dėl to nekaltos, nes neturi net menkiausios galimybės lavintis.

G.Giedraitytė: „Ne šventieji puodus lipdo“

G.Giedraitytė: „Ne šventieji puodus lipdo“

Klaipėdos menininkų grupės „Žuvies akis“ lyderė menotyrininkė Goda Giedraitytė pastaraisiais metais vis daugiau keliauja. Ir tų kelionių tikslai – ne šiaip pramoginiai, o pažintiniai, kultūriniai, ne tik asmeniniai, bet ir visuomeniniai. Kalbėjomės, kas gena į tas keliones šią jauną mamą, kuri per motinystės atostogas randa laiko savo profesijai ir kitai širdžiai mielai kūrybinei veiklai.

Padeda siekti svajonių

– Kokias šalis, miestus teko aplankyti? Ką ten veikėte?

– Per metus teko pabuvoti Suomijoje, Čekijoje, kur tarptautinių teatrų festivalių „Baltic Circle“ (Helsinkis) ir „Small Inventory“ (Praha) organizuotuose seminaruose skaičiau pranešimus apie menininkų grupės „Žuvies akis“ patirtį, veikiant nevyriausybiniame sektoriuje ir organizuojant tarptautinį festivalį Lietuvos regione. Taip pat buvau Prancūzijoje – ten Prancūzų instituto dėka lankiausi naujojo prancūzų cirko programos pristatyme pasaulinei festivalių prodiuserių auditorijai.

– O kur dabar ruošiatės?

– Birželio pradžioje – į Slovėniją, ten vyks tarptautinio naujojo meno ir festivalių tinklo „DNA: Development of New Art“, kurio narė yra ir menininkų grupė „Žuvies akis“, partnerių ir vieno garsiausių Danijos šokio teatrų „Granhoj Dans“ koprodiusuoto šiuolaikinio šokio spektaklio „Men&Mahler” pasaulinė premjera. Rudenį laukia Schloss Brolin Vokietijoje, kur rengiamas DNA partnerių susitikimas ir pažintis su rezidencinėmis vokiečių erdvėmis, taip pat Talinas, pristatysiantis Šiaurės ir Baltijos šalių choreografų ir šokėjų tinklo KEDJA susitikimą, ir Helsinkis, kur vyks Šiaurės šalių šokio platforma.

– Kalbėjomės beveik prieš metus. Labai įdomu, kas per tą laiką pasikeitė, kaip pildosi jūsų troškimai? Gal atsirado naujų?

– Iš tiesų šie metai buvo labai produktyvūs visomis prasmėmis. Visų pirma, asmeniniame lauke, kur dygsta gražiausias daigas – mano sūnus. Galimybė vėl pamatyti pasaulį vaiko akimis yra neįkainojama vertybė. Čia troškimai pildosi su kaupu. Antra, įvairiapusė kūrybinė veikla, kuriai šiuo metu galiu atsiduoti. Tai ir grįžimas prie savo profesinių ištakų – menotyros (jau ir nesuskaičiuoju, kiek tekstų apie dailės reiškinius šiemet buvo parašyta, kuruota tarptautinė kaligrafijos paroda Klaipėdoje, prisidėta prie „Jaunųjų Europos kūrėjų“ projekto, klaipėdiečio Rodiono Petroffo debiuto, kt.) bei kultūros vadybos, padedant menininkų grupės „Žuvies akis“ ir nepriklausomiems kūrėjams siekti savo svajonių.

Kartu išbandomi nauji aruodai – tarptautinių kultūros projektų, kurie, neabejoju, prisidės prie mūsų miesto vardo ir kultūros garsinimo, įgyvendinimas. Paminėsiu aktyvų mūsų grupės dalyvavimą aukščiau pristatytuose tinkluose DNA ir KEDJA (beje, abu projektai yra kofinansuojami ES programos „Kultūra“). Taip pat esame pakviesti prisijungti prie Šiaurės ir Pietų Europą jungiančio scenos menų projekto „Odisėjas“ bei tapti Aarhus miesto (Danija) partneriu, įgyvendinant projektą „Konteineris17“, miestui tapus 2017 metų Europos kultūros sostine. Žodžiu, aktyviai mezgame tarptautinio bendradarbiavimo tinklą.

Kad būtų pastebėti čia

– Kodėl tai svarbu?

– Viena vertus, dalyvavimas tarptautinėje arenoje leidžia lyginti, vertinti ir pamatyti, kad ne šventieji puodus lipdo. Neretai lietuvių pastatymai ar kūrybiniai projektai yra daug labiau išieškoti, paruošti, profesionaliau atlikti ir pan. Antra, kas ne mažiau reikšminga, užsienio ekspertų pripažinimas yra svarbus, kad būtume pastebėti ir čia. Kaip sakoma, savam krašte pranašu nebūsi. „Žuvies akis“ savanoriškais pagrindais veikia jau dešimtmetį, bet tik pastaraisiais metais imtas vertinti mūsų indėlis į miesto ir šalies kultūrą. Manau, kad prie to prisideda ir mūsų veiklos tarptautinis įvertinimas. Užsienio partneriai nenustoja stebėtis, kiek daug mes padarome už tai negaudami atlygio.

– Anksčiau teko girdėti ir dabar užsiminėte apie jūsų bendrą projektą, kuriame šoka Petras Lisauskas, o jo kūrėjas – garsus Europoje danų choreografas. Ar kada nors tą spektaklį pamatysime Klaipėdoje?

– Taip, tai vienas iš tinklo DNA jungtinių projektų. Tinklo partnerės šalys kartu su šokio teatru „Granhoj Dans“ ir jo lyderiu Palle Granhojumi stato jungtinį šiuolaikinio šokio spektaklį „Men&Mahler“ („Vyrai ir Mahleris“). Šokėjų atrankoje buvo pastebėtas ir mūsų grupės narys bei puikus šokėjas P.Lisauskas, kuris vasario–kovo mėnesiais dalyvavo spektaklio repeticijose Danijoje, o šiuo metu yra Liublijanoje Slovėnijoje, kur tęsiamos repeticijos ir birželio 8–10 d. įvyks pasaulinė šio spektaklio premjera. Klaipėdos bendruomenė ją galės išvysti rugpjūčio 26-ąją tarptautiniame šiuolaikinių menų festivalyje „Plartforma“.

„Plartforma“ – vasariška

– Kokia šiemet bus „Plartforma“? Gal jau aiškėja festivalio programa?

– Ji bus vasariška. Kadangi šiemet festivalį iš rudens atkeliame į rugpjūčio pabaigą, tiksliau – jis vyks 23–26 d. Tai lėmė ir noras pristatyti jau minėtą koprodukciją, ir pabandyti kultūriniais projektais užpildyti pakankamai tylią rugpjūčio padangę. Programa jau beveik sudėliota ir šiemet bus išties įvairi. Pasiūlysime ir fizinio teatro, ir naujojo cirko, ir gatvės šokių, ir performansų. Neapsieisime ir be jaunųjų kūrėjų pristatymo. Atversime naują festivalio edukacijos puslapį – bus surengtas kritikos seminaras. Dalyvių geografija – nuo Centrinės Europos iki Skandinavijos ir Lietuvos.

– Gal „Plartformai“ ko nors pasisėmėte iš kelionių, lankydamasi DNA partnerių renginiuose? Ką įdomaus ten matėte?

– Dalyvavimas partnerių ir ne tik jų renginiuose yra galimybė pamatyti ir pažinti tos šalies kūrėjus. Įdomu, jog į susitikimus su festivalių organizatoriais susirenka labai daug menininkų ar jiems atstovaujančių vadybininkų, kurie aktyviai „pardavinėja“ kūrybą. Šiuo metu net nespėju peržiūrėti visų siunčiamų laiškų su naujausiais menininkų darbais. Iš mano pačios matytų – šiemet festivalyje bus čekų spektaklis „Platforma“ (labai tinka mūsų renginiui). Tai – fizinis teatras, be žodžių, bet su tokia įtaiga, kad ir juokiesi, ir verki, ir vertybes perkratai savo galvoje.

Laukia didelis iššūkis

– Su choreografe Agnija Šeiko seniai svajojote ir siekėte, kad Klaipėdoje įvyktų Baltijos ir Šiaurės šalių choreografų bei šokėjų tinklo KEDJA susitikimas. Gal jau žinoma ir jo data? Ir ką tai reiškia jums, mūsų miestui, Lietuvai?

– Taip, žodis jau įgavo kūną. Tinklas KEDJA gavo finansinę paramą iš ES programos „Kultūra“ 2012–2015 metams, ir menininkų grupė „Žuvies akis“ pasirašė bendradarbiavimo sutartį. Pagal ją esame įsipareigoję 2013-ųjų birželio pabaigoje surengti Šiaurės ir Baltijos šalių choreografų bei šokėjų susitikimą Klaipėdoje. Tai – didelis iššūkis mūsų mažai organizacijai, bet labai reikšmingas įvykis šalies šokio scenai. Įsivaizduokite, jog daugiau nei 200 šokio profesionalų ir ekspertų susirinks į vieną erdvę – dalyvaus konferencijoje, šokio pristatymuose, įvairiuose seminaruose, viešose diskusijose ir t.t. Tai injekcija ne tik sektoriaus plėtotei, bet ir į miesto ekonomikai, turizmui ir pan. Manome, jog Klaipėdai tai ypač svarbu, turint omeny mūsų Choreografijos katedros istoriją ir regiono kultūrinės raidos perspektyvas.

– Ar „Žuvies akis“ vis dar jaunųjų Klaipėdos menininkų grupė?.. Jos sudėtis keičiasi? Jums negresia pavojus pasenti?

– Žodį „jaunųjų“ iš mūsų pavadinimo jau senokai išbraukėme. Tačiau tik todėl, kad grupės narių amžius įvairėja. Išlieka senbuviai, ateina nauji jauni kūrėjai. Pasenti tikrai nebijome. Su amžiumi ateina patirtis. Šiemet švęsime savo veiklos 10-metį, per tą laiką pasikeitė ne tik grupės sudėtis, bet ir veiklos kryptis: nuo dailės projektų gal daugiau pasukome į scenos menus. Tačiau nepakito misija, principai. Norime reprezentuoti šiuolaikinį meną, su juo supažindinti klaipėdiečius ir miesto svečius, siekiame padėti jauniesiems kūrėjams vystyti savo kompetencijas. Iš tiesų jaučiame, jog atsispyrėme nuo pradžios, kuomet daugiau norėjosi saviraiškos, tiesiog realizuoti kūrybinius sumanymus, ir šiandien stovime profesionalių organizacijų gretose. Tai reiškia, kad ne tik prodiusuojame savo pastatymus bei projektus, bet ir veikiame kaip tarpininkai, tiesiantys tiltus tarp Klaipėdos ir Lietuvos bei pasaulio kūrėjų.

Trūksta tik paramos

– …Tai plevėsuos šiąvasar kaligrafija Klaipėdoje ant burių? Gražiai pradėjote tarptautinį projektą, bet ar pavyks įgyvendinti iki galo?

– Vienareikšmiškai atsakyti dar negaliu. Šiandien tebelaukiame atsakymo iš miesto savivaldybės dėl projekto kofinansavimo. Kultūros rėmimo fondas jam skyrė 15 tūkst. litų. Bet tiek per mažai. Iš tiesų projektas ambicingas ir labai norisi jį įgyvendinti. Tiesiog norėjosi prisidėti prie miesto papuošimo, įvaizdžio kūrimo, kaligrafijos sostinės vardo garsinimo. Dėjome labai daug pastangų ieškodami finansavimo. Kreipėmės į eilę šalies ir miesto privačių rėmėjų bei įmonių, tačiau tik „Klaipėdos laivų remontas“ išreiškė norą prisidėti. Dabar viskas priklauso nuo laukiamos miesto kofinansavimo dalies. Tačiau ir negavę lėšų labai nenusiminsime. Esame įsitikinę, kad projektas pavyko. Sulaukėme išties didelio tarptautinio susidomėjimo. Konkursui atsiųsti darbai buvo eksponuoti Klaipėdoje ir Šiauliuose. Užmegzti kontaktai su kaligrafais Europoje ir už jos ribų, tad manau, tai ne paskutinis įgyvendintas kaligrafijos projektas. Jei ne šiemet, tai ateityje burės vis tiek suplevėsuos.

Klausinėjo Rita Bočiulytė

„IKRA savaitė“. Klaipėda be kompleksų ir bendravimo problemų

„IKRA savaitė“. Klaipėda be kompleksų ir bendravimo problemų

 

Nauja yra gerai pamiršta sena: ne vienas iš kūrybingųjų ragina nebijoti šios klasikinės išminties ir drąsiai traukti atmintin įstrigusius įspūdžius į savo aktualius sumanymus bei darbus. Klaipėdos regiono kūrybinių industrijų asociacijos (IKRA) pirmasis kūrybinių industrijų festivalis, praėjusią savaitę miesto centrą užliejęs renginiais, prikėlė ne vieną pamirštą tradiciją, uostamiestyje paskleisdamas lyg ir negirdėtą skambesį. „Pagaliau ir Klaipėda sujudėjo“, – įsiklausęs atsikvėpė nė vienas nuvargintas spengiančios senamiesčio tylos ir miesto gatvių tuštumos.

Valerija Lebedeva

Asociacijos prisistatymo renginių ciklas buvo skirtas įvairiems uostamiestyje aktyviems kūrybinės veiklos sektoriams. Anot organizatorių, bene didžiausias šio sumanymo pranašumas – galimybė sulaukti grįžtamojo ryšio: ne tik pagyrimų arba kritikos, bet ir pageidavimų įsilieti į rengėjų gretas, mat pernai spalį įkurta IKRA vienija plačiai aprėpiančių kūrybinių industrijų atstovus iš pajūrio. Kitaip sakant, pajūryje potencialių „ikrų“, laukiančių savo valandos, – itin gausu.

Jiems atrasti ir jų galimybėms atskleisti buvo skirti teatro, kino, dizaino, verslo bei kitų sričių renginiai, kurių įvairovėje didžiausias svoris teko ne tik Klaipėdoje tvirtai įsišaknijusiam scenos menui ir architektūrai, bet ir kurį laiką pamirštai madai.

Nuo krizės iki kosmoso

Didžiausiu „IKRA savaitės“ įvykiu, sutraukusiu pilnutėlį „Švyturio menų doką“, prieš dvejus metus duris atvėrusį su viltimi sulaukti būtent tokio turinio ir mastelio reginių, tapo madų šou „IKRA Mada“. Renginio organizatoriai: prodiuserė Jurga Sutkutė, vykdomoji prodiuserė bei režisierė Jūratė Klumbienė ir režisierius Vaidas Kvedaras – muzikinę dalį patikėjo garso inžinieriui Kristijonui Lučinskui, o vaizdo projekcijų kūrimą – Vilniuje gyvenančiam Simui Gineikai.

Ant podiumo kolekcijas pristatė klaipėdiečiai dizaineriai Aina Zinčiukaitė, Ingrida Railienė, Audronė Benetienė, Raimundas Petreikis bei jų kolegos iš Vilniaus Agnė Deveikytė, Indrė Giedraitytė, Fausta Gaidytė, Janina Zibireva, Simona Slavinskaitė, Rasa Jarmolavičiūtė, Erika Vizgirdaitė, Liucija Kvašytė, Tomas Baranauskas, Kristina Valančiūtė, Marius Vepšta, Melita Rus – iš viso 16-a kūrėjų.

Temų ir inspiracijų spektras – nuo ekonominės krizės iki kosmoso užkariavimo, nuo šiuolaikiško vyriškumo interpretacijų iki tradicinių medžiagų ir siluetų. Liną keitė spalvotas trikotažas, efektingus pynimus – dryžiai, griežtas formas – iš plastikinių vamzdelių sukonstruoti galvos apdangalai. Dizainerių kūrinius papildė juvelyrių iš pajūrio Julijos Batečko, Ditės Dilginienės ir Giedrės Kolokšanskytės darbai.

Patriotų džiaugsmui, klaipėdiečių pajėgos kūrybingumu ir kokybe nenusileido jaunosios kartos Vilniaus dailės akademijos ugdytiniams. A.Zinčiukaitės „Furijos“, įkūnytos pantomimos teatro „A“ aktorių, tapo originaliu pradžios akcentu, pranokusiu įprastinės madų demonstracijos rėmus.

Neįmantriomis, beveik archajiškomis formomis ir akį glostančiomis spalvomis žavėjo A.Benetienės lino drabužių kolekcija. Itin didelio publikos palaikymo sulaukė populiari dizainerė I.Railienė, pristačiusi gausią, originalių sprendimų nestokojančių ir kartu praktiškų vyriškų drabužių kolekciją. Vakaro intriga tapo R.Petreikio sukurtų trumpikių kolekcijos pristatymas.

Mados renginių renesansas

„Prioritetą teikėme kolekcijoms, kurių drabužiai atspindi siekį originaliai atrodyti kasdien, netikėtai pritaiko šiuolaikiškas tekstilės bei kitokias technologijas. Iš potencialių dalyvių sulaukėme didesnio susidomėjimo, nei tikėjomės, tad daugeliui pažadėjome pirmumo teisę dalyvaujant kitų metų renginyje, šitaip įsipareigodami tęsti tradiciją“, – sakė „IKRA Mada“ sumanytoja J.Sutkutė.

Nors mados renginiai po Nepriklausomybės atkūrimo bei praėjusio dešimtmečio pradžioje buvo įprasta Klaipėdos gyvenimo dalis, ilgainiui šios srities aktyvas ėmėsi kitų veiklų, o niša liko tuščia. Dabar patirties reikia semtis iš naujo, tad itin praverčia gaivus požiūris: renginių kuratorė ir dizainerė J.Sutkutė į Klaipėdą atvyko gyventi iš Šiaulių, kur šešerius metus rūpinosi šiuolaikinio meno festivalio „Virus“ mados programa bei kaip kūrėja dalyvavo didžiuosiuose šalies mados renginiuose.

„Savo mados festivalius turi beveik visi didieji šalies miestai. Toks renginys praturtintų ir Klaipėdos gyvenimą“, – mano ji. Režisieriaus ir „Švyturio menų doko“ įkūrėjo V.Kvedaro teigimu, idėja surengti uostamiestyje didelę aprangos dizaino šventę sklandė jau kuris laikas, tad naujosios IKRA pajėgos, įgarsinusios ją, padėjo apsispręsti dėl tokio renginio būtinumo.

J.Sutkutės įsitikinimu, „IKRA Mada“ suteikė progą ne tik pristatyti publikai dizainerių darbus, bet ir suaktyvinti kūrėjų tarpusavio bendradarbiavimą ir sveiką konkurencijos dvasią. Anot prodiuserės, jeigu ruošiantis renginiui dalyvių paraiškos plūdo iš sostinės, žiniai pasklidus plačiau, pasigirdo vis daugiau drabužius kuriančių klaipėdiečių, kurie norėtų pranešti apie save kolegoms ir publikai, balsų. Vykdomosios prodiuserės ir režisierės J.Klumbienės teigimu, pirmasis renginys – puikus atspirties taškas tobulinti jo organizavimą, siekti dar didesnio efekto ir aktyvinti drabužių dizaino sritį uostamiestyje.

Trupė virto teatru

Į „IKRA savaitės“ programą aktyviai įsijungę jaunieji uostamiesčio teatralai pasiūlė ir premjerų, ir publikai jau rodytų bei tobulintų spektaklių pristatymų. Memelio teatras pakvietė į Rūtos Bunikytės režisuotą miuziklą „(ne)Laimingi žmonės“, pastatytą pagal garsios anglų dainininkės Kate Bush dainas. Valentino Masalskio suburta „trupė p. s.“, kuri, beje, praėjusią savaitę tapo Klaipėdos jaunimo teatru, pristatė sarkastiškos lyčių bendravimo analizės, spektaklio „Paukštyno bendrabutis“, premjerą bei dainų ir ritmų gat-vės vaidinimą „Muzikinis siuntinys senamiesčiui“. Po jo žiūrovus įtraukusios kūrybinės dirbtuvės Klaipėdai lėmė ritmiškiausio miesto titulą.

Deja, kol kas šis epitetas taikytinas ne visoms uostamiesčio gyvenimo sritims – anot paties teatro vadovo V.Masalskio, liūdina, kad miestas pasitinka svečią vangus ir ištuštėjęs, kad beveik visiškai sunaikintas mažasis verslininkas, kad dar nesusivokta, jog kiekvienas žmogus, o ne masinis tiražas yra vertybė. „Kultūra negali be verslo, o verslas – be kultūros. Todėl „IKRA savaitė“ man atrodo labai prasmingas sumanymas“, – sakė aktorius ir režisierius.

Apie verslo ir kultūros sankirtas kalbėta ir režisieriaus Emilio Vėlyvio, Klaipėdos alternatyviojo kino kūrėjo Arūno Eimulio bei kino apžvalgininko Aivaro Dočkaus, kuris rūpinosi festivalio kino programa, susitikime.

Įspūdžiais iš kino virtuvės noriai dalijęsis svečias, be kita ko, negailėjo komplimentų kolegai iš Klaipėdos ir palaikė jo iniciatyvą – pirmąjį vaizdo klipų festivalį „IKRA Like“, kuris tapo atradimu ir kinomanui A.Dočkui. Pastarojo teigimu, prieš trejus metus uždarius „MTV Baltic“ kanalą tik virtualiojoje erdvėje gyvuojantis lietuviškų mažųjų videoformų žanras per šį laiką žengė septynmylį žingsnį ir jau skina puikių pavyzdžių derlių.

Kultūros fabriko stiliaus paieškos

Tęsinį turės ne tik pirmoji „IKRA savaitė“, bet ir jos metu subrandinti kūrybiniai sumanymai. Originalių sprendimų nestokojantis interjeras, aiški ir nuotaikinga informacinė sistema bei iškalbingi apipavidalinimo akcentai, bylojantys apie tai, jog atvykote į kūrybos namus, o ne į „biuro planktono“ buveinę – tokio veido šiuo metu statomam Klaipėdos kultūros fabrikui linkėjo festivalio metu surengtų kūrybinių dirbtuvių „Būsimojo Kultūros fabriko interjero kūrybiniai sprendimai: kryptys ir variantai“ dalyviai.

Dirbtuvių, kurias IKRA inicijavo kartu su Kultūros fabriko projektą įgyvendinančia Klaipėdos ekonominės plėtros agentūra (KEPA), metu interjero projektuotojai, dizaineriai ir menininkai drauge kūrė naujojo objekto vidaus projektą. Kūrybos laboratorijoje dalyvavo interjero dizaineriai Andrius Tamašauskas ir Mindaugas Melenis, grafikos dizaineriai Emilija Laužikaitė ir Edmundas Lukminas, fotografė Lina Melenė, tapytojas Andrius Miežis, skulptorius Rolandas Repšys, dirbtuvėms vadovavo architektas Vitalijus Jankūnas.

Į atlikto darbo rezultatų pristatymą komanda pažvelgė kūrybiškai – svečius pasitiko vilkėdama mėlynais kombinezonais: tokia uniforma, anot dalyvių, šmaikščiai „įgarsina“ Kultūros fabriko, kuriame vienu metu plušės įvairių kūrybinės veiklos sektorių atstovai, koncepciją. Industriniai motyvai dominavo ir E.Lukmino bei E.Laužikaitės pasiūlytose fabriko logotipo versijose bei informacinių nuorodų sistemoje. Įvairius fabriko padalinius dalyviai siūlo vadinti cechais.

Dirbtuvių metu specialistai kūrė ir pastato vestibiulių, kurie taps bendromis visų „gyventojų“ susitikimo erdvėmis, koncepciją. M.Melenis ir A.Tamašauskas siekė atsižvelgti į kūrybininkų poreikius bei kūrybinės veiklos prigimtį. Jų sukurtose trimatėse vizualizacijose parodyta, kad šviesos trūkumą kompensuotų šviesaus, beveik balto betono sienos, kurių paprastumą atsvertų polimerinės epoksidinės grindys, sukuriančios įdomų vandens paviršiaus efektą. Santūrių vėsių spalvų fone akį trauktų modernūs amorfiškų pavidalų mediniai ir minkšti baldai. Į vestibiulių interjerą pasiūlyta integruoti ir dirbtinį žolyną bei iš vamzdžių sukurtą šviestuvą, o senojo fabriko konversiją į modernų kūrybinių industrijų centrą primintų sienose per abu aukštus sumontuota šviečianti juosta.

Užvirė diskusija

Fabriko statybvietėje apsilankę bei techninį projektą išnagrinėję dirbtuvių dalyviai iškėlė siūlymą visai atsisakyti arba pakoreguoti suprojektuotą tvorą, kuri turėtų apriboti objekto teritoriją. „Ar kultūra turėtų būti aptverta?“ – filosofiškai klausė jie, argumentuodami, kad tvora psichologiškai susijusi su negatyvumu.

Dalis į pristatymą susirinkusiųjų specialistų pasiūlytuose sprendiniuose pasigedo bendruomeniškumo akcento bei kitokių prasminių sąsajų su pastato – buvusio tabako fabriko, liaudiškai vadinto „tabakine“, istorija. Čia kilo diskusija, kaip rasti vidurio kelią tarp subtilios užuominos ir rūkymo propagavimo.

„Nebūtina piešti cigarečių, tačiau tabako lapo motyvas galėtų būti labai tinkamas“, – svarstė menotyrininkė Goda Giedraitytė, taip pat pasiūliusi dar kartą panagrinėti, kokią žinią visuomenei norima pranešti formuluote „Kultūros fabrikas“ – industrinio tempo kūrybos ar kūrybingų žmonių sambūvio centro? „Fabriką nupiešti lengviau nei kultūrą“, – pastebėjo Vilniaus dailės akademijos Vizualiojo dizaino katedros vedėjas Alvydas Klimas, siūlęs dar padirbėti ieškant iškalbingų simbolių.

Projektuotojai akcentavo, kad pristatyti sprendiniai nėra konstanta ir kvietė suinteresuotus visuomenės atstovus bei specialistus dalytis pamąstymais, mat visiems aktualus tikslas – kad būsimasis Fabrikas taptų bendruomenei patraukliu ir reprezentatyviu objektu.

Dirbtuvių metu sukurti darbai taps pagrindu būsimajam objekto interjerui kurti. Klaipėdos centre esantis senasis tabako fabrikas, XX a. pradžios industrinis objektas, šiuo metu rekonstruojamas į kūrybinių verslų ir meno inkubatorių, kurio veiklos pradžia planuojama 2013-aisiais. Kultūros fabriko vizija – kūrybinių verslų atstovų ir menininkų sambūrio centras bei darbo vieta, kuri, tikimasi, taps kūrybingos Klaipėdos forpostu.

Apie rengėjus


Klaipėdos regiono kūrybinių industrijų asociacija (IKRA) – 2011 metų spalį įkurta visuomeninė organizacija, vienijanti dizaino, architektūros, informacinių technologijų, reklamos, kino, medijų, muzikos, scenos menų ir kitų kūrybinių bei kultūrinių industrijų sektorių atstovus ir kūrybines įmones iš pajūrio. Kūrybinių industrijų festivalis „IKRA savaitė“ sumanytas kaip naujosios organizacijos prisistatymas visuomenei ir pretenduoja tapti kasmečiu renginiu.

„IKRA Like“ klipai – atradimai ir nustebimai


Aivaras Dočkus


Kūrybinių industrijų „IKRA savaitė“ festivalio programoje buvo ir unikalūs muzikinių vaizdo klipų apdovanojimai „IKRA Like 2012“. Jiems pristatyta 30 lietuviškų vaizdo klipų, kuriuos vertino ne tik komisija, bet ir internautai.


Drąsiai žvelgia į priekį


Prisipažinsiu, sėsdamas prie trijų dešimčių „IKRA Like“ apdovanojimams pateiktų lietuviškų muzikinių vaizdo klipų, buvau nusiteikęs liūdniau nei skeptiškai. Galvoje sukosi niūriai įkyrios mintys apie tai, iš kur kūrėjams semtis įkvėpimo, jeigu tų muzikinių filmukų kaip ir nėra kur transliuoti. Nebent specialiai tam skirtuose renginiuose.
Bet iš tiesų mūsų perspektyvieji kūrėjai drąsiai žvelgia į priekį ir nepaiso mano išankstinių nuostatų. Iš 30-ies darbų lygiai pusė verti atskiro parodymo ar net galingesnio festivalio. Kita pusė muzikinių klipų anaiptol ne beviltiška, tiesiog pritrūksta tvirtesnio „idėjinio stuburo“ ir labiau įtraukiančio vizualinio atlikimo. Kai kur atrandamas įdomus sprendimas, bet pakeliui į finalą dinamika išbarstoma. Tai natūralu, tad ironijai bei pamokymams vietos čia nėra. Kiekvienas kūrėjo žingsnis jau savaime yra judesys į priekį.
O tų kitų gerųjų 15-os įvertinimas – nepatogiai subjektyvus dalykas. Vieniems į akis gali kristi vienas darbas, kitiems – visai kitas. Kokybinis skirtumas – kokie keturi milimetrai. Ir jie kiekvienam kitokie.
Kai sunku atrinkti absoliučiai geriausius, pritaikau patikrintą taisyklę. Įsivaizduoju, kad sėdžiu spaudos konferencijoje ir manęs smalsus žurnalistas paklausia: „O kokie tavo mylimiausi filmai?“. Reakcija privalo būti žaibiška. Tad patys pirmieji į galvą šovę pavadinimai būna teisingiausi. Geriausias kūrinys tas, kuris neištrinamai įsirašo į smegenis. O vėliau jau išdėlioji loginę seką, kuri gali būti visai nelogiška, o gražiai emocinga. Net karnavalinė „Eurovizija“ laimima pagal tokius pat kriterijus. Daina kažkaip kažkur pataikė. Kartais paaiškinamai, kartais ne.
Taigi, staigus klausimas sau – geriausi muzikiniai filmukai? Na!

Geriausi iš geriausių


Ir štai pasipila atsakymai.
Martyno Grašio režisuotas grupės GYVAI klipas „Why“ – trumpametražis filmas, išsiskiriantis atmosfera, spalvomis, su personažais, istorija, vietomis kiek nejaukus, kaip įtaigaus nepriklausomo kino pavyzdys. Purvinas ir grubus, bet kartu stilistiškai suderintas su daina.
Kitas favoritas – PROPER HEAT kūrinio „The Move“ vaizdo filmukas, kurį režisavo Paul Paper ir Jūratė Gračionytė. Paprastai nepaprastas ir nepaprastai paprastas. Geros nuotaikos šulinys, išradingas bei dinamiškas darbas. Idėja įkūnyta fantastiškai ir jaukiai.
DJ PLUSART „The Laser Man“ (režisierius Jonas Vėlutis) – agresyviai ironiškas komiksas. Nepadarytų gėdos BEASTIE BOYS siautėjimams. Siužetas įgyvendintas nuo pradžios iki galo, turime filmą pagal visas žanro taisykles: su niekšais ir herojumi, su ekstremaliais pokyčiais ir atpildu.
Alginos Navickaitės režisuotas VINCENT LINK „hitas“ „Win The World“ atitinka visus puikaus komercinio „saldainio akims“ kriterijus. Choreografija, ryškios spalvos, greitai besikeičiantys vaizdai. Nufilmuota vienoje erdvėje, bet taip talentingai, jog tai tampa privalumu.


Taip pat tarp favoritų


Džiugina Lietuvėlės hiphoperiai ir reperiai. Visuomet turi ką pasakyti šitie gatvės poetai, o jų „klip-meikeriai“ juodai aktyvūs. MITAS. OMERTA „Pulsas“ (rež. Julius Podlipajevas) – tas atvejis, kai ritmai ir vaizdai harmoningai sulimpa, sudarydami galingą vienį. Režisierius Danielius Buckus užpildė barą pulsuojančia energija PUSHAZ klipe „Jazz’as Gydo“.
Du puikūs animaciniai sprendimai. SEEYA klipo „Primenam muziką“ režisierius  Adomas Strazdas atidavė duoklę klasikiniam A-HA „videohitui“ „Take On Me“. Subtiliai ir kokybiškai. Realiai nerealus „kaifas“. FREAKS ON THE FLOOR „Symphony About The Goodmen“, kurį režisavo Robertas Nevecka, patrauktų GORRILAZ lyderio Damono Aalbarno ironišką žvilgsnį.
Pagaliau vienas įdomiausių naujų projektų MUSEIQ taip pat turi visavertį klipą – „On The Road“ (rež. Jonas Vėlutis). Stipru. Skoninga. Spalvinga. Dinamiška.
Už originalią idėją būtina pagirti DEEPER UPPER režisuotą filmuką savo pačių dainai „In The Sands Of A Desert“. Geriausias minimalistinis sprendimas – MARLA SINGER „Musiq Of The Night“, režisierius Titas Sūdžius. Veidrodžio efektas nuteikia lengvam panardymui po muzikos krioklius. Neabejotinai geriausias aktorinis darbas – MANTO pasirodymas klipe „Vienišų namų tyla“ (rež. Ričardas Marcinkus).
Visiems, kas domisi muzikiniais vaizdo klipais, pravartu  susiieškoti „IKRA Like“ paskyrą „Facebook’e“ ir peržiūrėti visą pateiktų darbų trisdešimtuką. Atradimų ir nustebimų tikrai bus.

Hiperrealistinė R.Petroffo sociokritika

Hiperrealistinė R.Petroffo sociokritika

 

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre (KKKC) šiuo metu veikia jauno klaipėdiečio Rodiono Petroffo debiutinė paroda „Rebranding“ („Peržymėjimas“).

Goda Giedraitytė

Tai vienas iš KKKC įsipareigojimų autoriui. Siekdamas palaikyti jaunus Lietuvos kūrėjus, KKKC šiemet buvo paskelbęs Jaunojo menininko konkursą, kurio nugalėtojams (Rodionas pateko į jų trijulę) suteikta galimybė pristatyti savo kūrybą viename didžiausių šalyje veikiančių meno centrų ir išleisti darbų katalogą.

Tikslas – sukrėsti žiūrovą

R.Petroffo kūryba reprezentuoja mūsų šalyje ne itin aktyviai eksploatuojamą hiperrealistinę (dar vadinamą superrealistine, fotorealistine) tapybos kryptį. Tarp paminėtinų autorių – Algimantas Švėgžda, gal kiek Žygimantas Augustinas, dar keli. Jų darbuose mėgaujamasi plastine meistryste, siekiant išgauti objektų (subjektų) panašumą, ir atvaizdo realumo įtaigumu.

Tačiau R.Petroffas daugiau seka pasaulio kūrėjų pramintais takais ir, kaip įprasta šios krypties atstovams, savo kūrybos siužetams pasitelkia masinių informavimo priemonių – fotografijos, komercinės reklamos, televizijos ir pan. – kuriamą pasaulį, pagal kurį kuria savąjį, bet jau „perpasakotą“, realiai neegzistuojantį.

Iš tiesų, kurdami įtikinamą iliuzinę tikrovę, hiperrealistai kvestionuoja realybės ir dirbtinio pasaulio pusiausvyros klausimą. Taip tikrovė jų darbuose tiesiog eliminuojama, arba, anot Jeano Baudrillardo, simuliuojama tai, kas niekad realybėje neegzistavo. Tikslas – sukrėsti (šokiruoti) žiūrovą, sukelti jam nuostabą ar nepasitikėjimą regimu atvaizdu. Juk prieš akis – ne fotografija, bet tradicine aliejaus ant drobės technika nutapytas paveikslas. Sustabdyta laike judesio akimirka leidžia suabejoti juslėmis, ir tik išdidintas kūrinio mastelis nurodo į vizualinę saviapgaulę.

Slepia aktualų kontekstą

Šis iliuzionistinio pobūdžio žaidimas su žiūrovu ir yra R.Petroffo kūrybos esmė, kadangi menininkas tiki, jog jei kūrinyje nėra idėjos, tikslus fotografinis atvaizdo atkartojimas paprasčiausiai žudo menininko individualumą.

Šiuo atžvilgiu, R.Petroffui artimos konceptualizmo – meno kūrinio idėją iškeliančio aukščiau plastinės raiškos – vertybės. Teigdamas, jog šiuolaikinis menas dažnai pernelyg rimtas, autorius neretai pasitelkia ironiją, pašiepdamas šiuolaikinės visuomenės ir aplinkos herojus ar „šventoves“.

Tačiau neatsipalaiduokite! Iš pirmo žvilgsnio šmaikštus meno kūrinio paviršius slepia aktualų kontekstą, kurį „perskaičius“ atkoduojama giluminė kūrinio idėja.

Šią patirčių samplaiką galime stebėti ir šioje parodoje, kur pristatomi savo prigimtimi pakankamai skirtingi darbai – nuo hiperrealistinės sociokritikos (greito maisto tinklui „McDonald“ skirta serija arba kompozicija „Aliejus ant drobės“ ir kt.) iki tapybos priemonėmis įvaizdinto virtualaus pasaulio segmentų ar Lietuvos meno aktualijų.

Stipriausia kūrybinė korta

Visi jie vienaip ar kitaip bando byloti apie etiketės („brando“) reiškinio įsigalėjimą mūsų visuomenėje. Tokiu būdu menininkas reikšmingai atliepia postmodernios kultūros esmę – meninėmis priemonėmis tiesiogiai reaguoti į aplinkos reiškinius arba nūdienai adaptuoti senąsias tiesas (pavyzdžiui, diptikas pagal Claude’ą Monet ir Kuzmą Petrovą-Vodkiną arba Marko Rothko dvasia ataidinti rausva drobė).

Tai – debiutinė jaunojo kūrėjo pa-roda, todėl joje autorius pristato įvairius savo ieškojimus. Gal būtų buvę vertinga pristatyti ir portretų seriją, liudijančią precizišką menininko meistrystę ir imitacinę įtaigą. Fotografiškai tiksliai fiksuodamas net smulkiausias detales, atšvaitų niuansus, šešėlius, plaukų sruogas, menininkas sugeba „atkurti“ vienam garsiausių hyperrealizmo portretistų Chuch Close’ui artimą žmogiškąją introspekciją. Akivaizdu, kad pasirinktas hiperrealizmo kelias – stipriausia R.Petroffo kūrybinė korta, brėžianti ambicingas ateities perspektyvas.

Paroda vyks iki birželio 17 d. Tądien numatomas oficialus pa-rodos uždarymas ir R.Petroffo kūrybos katalogo pristatymas visuomenei.

Vizitinė kortelė

Rodionas Petrovas (pseudonimas – Petroff) gimė 1985 m. Klaipėdoje.

Baigė Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos vizualiojo dizaino katedrą (magistro laipsnis).

Nuo 2002 m. dalyvauja įvairiose jungtinėse parodose Lietuvoje, Lenkijoje, Ispanijoje, Rusijoje.

2011 m. kartu su kitais septyniais jaunaisiais menininkais buvo atrinktas atstovauti Lietuvai prestižinėje tarptautinėje bienalėje „JCE. Jaunieji Europos kūrėjai 2011/2013“.

Kaip išsivaduoti iš demonų

Kaip išsivaduoti iš demonų

Gegužės 24 ir 26 dienomis žiūrovai turėjo galimybę išvysti paskutinę šio sezono Klaipėdos dramos teatro premjerą Richardo Everetto psichologinę dramą „Demonai“. Spektaklio režisierius – Gytis Padegimas, scenografė ir kostiumų dailininkė – Birutė Ukrinaitė, kompozitorius – Gintaras Kizevičius.

Jūratė Grigaitienė

Nėra to blogo?..

Pastaruosius kelerius metus Klaipėdos dramos teatras, išgyvenantis ne pačius lengviausius benamystės laikus, užsigrūdino ir stoiškai bando išsilaikyti, nepalūžti. Šį sezoną trupė gerokai „nukraujavo“, o situacija dar labiau komplikavosi, kai dirbti į Nacionalinį dramos teatrą išvyko teatro žvaigždės – aktoriai Vytautas Anužis, Monika Vaičiulytė, ten pat nuo kito sezono ruošiasi ir Nelė Savičenko.

Tačiau, kaip sakoma liaudyje, nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Atsivėrė daugiau kūrybinės erdvės ir galimybių atsiskleisti kitiems mažiau užimtiems viduriniosios ir jaunesnės kartos Klaipėdos dramos teatro aktoriams. Ir ši tendencija jau pradeda ryškėti naujausiuose teatro pastatymuose. Kad ir premjeriniuose „Demonuose“.

G.Padegimas, jau ne pirmą kartą savo kūrybinėje biografijoje pasirinkdamas Lietuvoje dar nestatytą pjesę, atlieka ir švietėjišką-edukacinę misiją, praplečia teatralų ir eilinių žiūrovų akiratį, į šalies teatrinį kontekstą įvesdamas naujų užsienio autorių dramaturgiją.

Britas R.Everettas savo karjerą pradėjo kaip aktorius, vaidino teatre, nusifilmavo keliuose garsiuose filmuose, vėliau Londone įkūrė teatrą „Upstream Theatre“ ir jam vadovavo, tačiau išgarsėjo aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, pradėjęs rašyti dramas. Naujausia R.Everetto pjesė „Demonai“, parašyta prieš trejus metus (2009), susilaukė palankaus kritikų bei žiūrovų vertinimo. Režisieriui šią pjesę pasiūlė jauna vertėja Eugenija Tautkutė, sukrėsta užsienyje matytos dramos išgyvenimų tikrumo ir gilumo. Nenuostabu, kad dramaturgas ilgametę savo aktorinę patirtį ir teatro sampratą sėkmingai pritaikė kurdamas pjeses.

Išsiilgusiems tikrumo

Tik iš pirmo žvilgsnio pjesės fabula atrodo paprasta. Pagrindinė pjesės veikėja Halina (akt. Eglė Barauskaitė ir Renata Idzelytė) gedi avarijoje netekusi vienturčio sūnaus. Sutuoktinis Leo (akt. Igoris Reklaitis ir Arnoldas Eisimantas), neišlaikęs šeimoje jau metus tvyrančios įtampos, pasiduoda gyvuliškam aistros protrūkiui ir išduoda savo žmoną su kita moterimi. Sūnaus netekusi motina ir vyro išduota žmona negyjančią sielos žaizdą gydo ir dvasinės ramybės ieško lankydamasi privačiuose gydytojo psichoanalitiko seansuose. Situacija kardinaliai pasikeičia, kai psichoanalitikas Karlas (akt. Vaidas Jočys) Hanai pasiūlo labai radikalų ir netradicinį gydymo metodą – nuvykti į įkalinimo įstaigą ir asmeniškai pasikalbėti su ten bausmę atliekančiu vairuotoju Danieliumi (akt. Kęstutis Žvinklys ir Kęstutis Macijauskas), kaltinamu dėl jos septynerių metų berniuko tragiškos žūties.

Žiūrovui įdėmiai sekant kone kriminalinio detektyvo pėdsakais, spektaklyje atsiveria daug gilesni psichologiniai klodai, visa jėga suskamba bibliniai kaltės ir atleidimo, budelio ir aukos, krikščioniškos meilės ir atsakomybės motyvai. Iškelta tema suintriguoja ir verčia susimąstyti. Pjesė, kaip ir klaipėdiečių spektaklis, atliepia tikrumo scenoje išsiilgusių žiūrovų lūkesčius, nes aprėpia visą spektrą geram pastatymui būdingų seg-mentų – itin aktuali tema, prasminga idėja, netikėti ir iš anksto nenuspėjami siužeto vingiai, įdomūs vaidmenys, aiški dramaturginė struktūra. Šiame spektaklyje nerasime šiandien populiarių postmodernistinių žaidimų, fragmentiškumo, nenuoseklumo, kūniškumo reprezentacijos, vulgarumo, sunkiai šifruojamų metaforų ar simbolių gausos. Viskas, kaip parašyta tradiciniame Stanislavskio vaidybos mokyklos vadovėlyje, čia paprasta ir suprantama, kartu psichologiškai pagrįsta, motyvuota ir gilu.

Padeda scenovaizdis

Senokai scenoje matyta aktorė E.Barauskaitė pagrindinį vaidmenį kuria įtaigiai, subtiliai įsiklausydama į Hanos – motinos, žmonos, draugės, moters – gyvenimo peripetijas. Atsikratyti sieloje tūnančių tamsiųjų demonų (pykčio, neapykantos, kaltės, pavydo), kurie, režisieriaus žodžiais tariant, kaip koks dvasinis vėžys graužia žmones, jai padeda istorijos pabaigoje atsiradęs aiškus suvokimas, kad visi žmonės šioje žemėje tarpusavyje susieti nematomais ryšiais, todėl jokių atsitiktinumų nėra ir negali būti, kaip ir kaltų arba nekaltų.

Autorius pjesėje pritaiko šiandien populiarų psichodramos metodą, kai ligonis tampa savo problemų protagonistu, neretai atsistodamas ir pažvelgdamas į konfliktinę situaciją iš kito žmogaus pozicijos. Lygiai taip ir šiame spektaklyje Hanai pasiseka iš mirties taško pajudėti tik pradėjus konkrečiai veikti ir geriau įsigilinus ne tiek į savo, kiek į avarijos kaltininką ir jos sutuoktinį kamuojančias problemas.

Spektaklio atmosferą padeda kurti estetiškai švari ir išgryninta scenografija bei stilingi aktorių kostiumai, kuriuos sukūrė nuolatinė režisieriaus G.Padegimo kūrybos bendražygė dailininkė B.Ukrinaitė. Scenoje matome keletą baltų kėdžių ir funkcionalų ilgą baltą stalą ant ratukų, atliekantį ir parko karuselės, ir geležinkelio stoties perono, ir kavinės baro, ir kitas funkcijas. Dažnai besikeičiančias sceninio veiksmo erdves ekrane iliustruoja nufilmuoti videovaizdai: namų erdvę pažymi ant lango besiplaikstančios rausvos užuolaidėlės, barą – žemyn sukabintų stiklo taurių eilė, kalėjimą – grotos su dangaus lopinėliu, parką – maloniai akį glostantys gamtos vaizdai. Psichoanalitiko kabinete kabantis laikrodis demonstratyviai eina prieš laikrodžio rodyklę iki to momento, kol Hana pamato tragišką situaciją visai kitu rakursu ir pagaliau išsivaduoja iš kančios, kaltės ir neapykantos gniaužtų, atleisdama sau ir pasauliui. Galbūt vaizdai kiek iliustratyvūs ir tiesmuki, bet informatyvūs ir neblaškantys dėmesio, leidžiantys žiūrovui greitai „persikelti“ į reikiamą vietą ir susikoncentruoti ties įvykių seka. G.Kizevičiaus muzika tiksli ir taip pat padeda kurti reikiamą spektak-lio nuotaiką.

Teikia vilties

Pirmasis įspūdis premjeros – „Demonai“ teisingai sustyguoti, kai režisierius ištirpsta aktorių ansamblyje gerąja ta žodžio prasme. Aktoriams šiame spektaklyje tenka įsilieti į bendrą tėkmę, siekiant atskleisti temą ir organiškai sukurti savo personažus.

Gaila ir atsiprašau jaunųjų, nes pavyko pamatyti tik pirmąjį premjerinį spektaklį, kuriame vaidino viduriniosios kartos aktoriai. Režisierius spaudoje tikino, kad dėl dviejų sudėčių tai turėtų būti du visiškai skirtingi pastatymai, nes kiekviena karta skirtingai vertina tuos pačius gyvenimiškus įvykius, reiškinius ar tarpusavio santykius.

Matytame pirmajame variante išsiskyrė centrinė figūra – Halina, mano galva, idealiai atitinkanti aktorės E.Barauskaitės psichofizinius duomenis ir jos polinkį kurti dramatinius, psichologinius vaid-menis. Savaip įdomūs, subalansuoti vyriški – I.Reklaičio, Edvardo Brazio, K.Žvinklio vaidmenys, tačiau jie atlieka ne pagrindinę, o tik pritariamąsias partijas, siekiant atskleisti sūnaus gedinčios motinos istoriją.

Kiek sunkiau „prisimatuoti“ solidų psichoanalitiko Karlo vaid-menį sekasi talentingam komiškų vaidmenų ir parodijų meistrui aktoriui V.Jočiui. Jis šį kartą nedrąsus ir atsargus, tarsi ne savo kailyje, nors jo personažas, kaip paaiškėja spektaklio pabaigoje, taip pat turi savų kompleksų ir silpnybių, todėl nėra be nuodėmės. Gal čia išlenda ir dramaturgijos spragos… Matyt, ateityje kiekvienas aktorius tobulins savo vaidmenis, suras personažų charakteriuose daugiau atspalvių, psichologinių niuansų, praplės jų emocinę amplitudę. Didžiausias minusas – Žvejų kultūros rūmų salės erdvė. Spektaklis, galima sakyti, kamerinis, intymus, subtilus, be riksmų ir bereikalingo draskymosi, todėl aktoriams kaskart vaidinant tenka įveikti sudėtingą uždavinį, sumažinant atstumą tarp scenos ir žiūrovų salės.

Nepaisant kai kurių trūkumų, šis sceninis kūrinys, mano galva, turi geras perspektyvas. Šiandien, kai realiame gyvenime ir scenoje matome tiek daug destrukcijos, negatyvumo, priešiškumo, o herojai atsiduria dvasiniame akligatvyje, nerasdami išeities, naujausias klaipėdiečių spektaklis „Demonai“, atvirai propaguojantis krikščionišką meilę artimui ir pastangas atleisti net savo priešui, teikia šiuolaikiniam žmogui vilties, šviesos ir paguodos.

Klaipėdos šokėjai – Šokio dienai

Klaipėdos šokėjai – Šokio dienai

 

 

 

Balandžio 29-ąją viso pasaulio choreografijos bendruomenė šventė Tarptautinę šokio dieną, kurią 1982-aisiais – lygiai prieš 30 metų – patvirtino JUNESKO teatrinio instituto šokio Komitetas. Koncertais, festivaliais, spektakliais ši diena paminėta visoje Lietuvoje. Ne išimtis ir Klaipėda, juolab kad čia gyvuoja šokio mūzų kalvė – Klaipėdos universiteto menų fakulteto Choreografijos katedra (toliau – KU MF CHK). Tad ypač džiugu prisiminti ir nors trumpai apžvelgti uostamiestyje vykusius šventinius renginius.

Violeta Milvydienė

Pradėjo ir užbaigė festivaliai

Tarptautinės šokio dienos (išties, beveik savaitės) maratoną Klaipėdoje pradėjo tradiciškai pavasarį pražystanti „SAULĖgrąža“ – V tarptautinis vaikų ir jaunimo šiuolaikinio šokio festivalis vyko balandžio 26-ąją Muzikiniame teatre. Jaunimo centro choreografijos studijos „Inkarėlis“ suorganizuotas trijų valandų renginys (festivalio iniciatorė ir idėjos autorė Esmeralda Zubrickienė, koordinatorė Dalia Jagminienė, vedėja Lina Klepeckaitė) buvo skirtas ne tik minėtai šventei, bet ir Klaipėdos miesto 760-mečiui bei studijos veiklos 20-mečiui.

Po oficialaus festivalio atidarymo iškilmingų organizatorių sveikinimo kalbų ir „šmaikštaus“ Jaunimo centro (JC) direktoriaus Alekso Bagdonavičiaus pasisakymo publiką „apšildė“, iššaukdami ovacijų ir plojimų gausą, mūsų akiai vis dar egzotiškai atrodantys juodaodžiai – svečiai iš Pietų Afrikos Respublikos. Nesiimu vertinti, bent jau choreografiniu požiūriu, jų solinių „pasažų“ – smagu vien tai, kad žiūrovams buvo suteikta nors trumpalaikė energetinė atrakcija.

„SAULĖgrąžos“ dalyvių – mėgėjiškų šokio grupių, kolektyvų ir studijų – Klaipėdos „Inkarėlio“ bei „Jungos“, Palangos „Silueto“, Gargždų „Trepsiuko“ ir Vydmantų „Vėjūnų“ pateikti šokiai buvo įvairiaspalviai, dažniau masiniai ir, deja, labiau „mergaitiški“, todėl ilgainiui susiniveliavo. Įsimintinesni, kadangi įgavę savotišką stilizaciją, šokio studijos „Incognito“ iš Šiaulių ir Klaipėdos teatro studijos „Aušra“ šokio grupės „Akcentas“ pasirodymai. Stilingumu išsiskyrė Mažeikių choreografijos mokyklos modernaus šokio ansamblio „Niuansas“ (vadovė Jelenė Legenzovienė), profesiona-

liausia choreografija – KU MF CHK studenčių kompozicijos (vadovai Agnija Šeiko ir Violeta Milvydienė). Povilo Fokino šokio teatro (beje, šios skambiai įvardytos grupės daugumą irgi sudaro studentija – būsimųjų choreografų karta) pristatytas kūrinys „Žorž Sand ir Frederikas“ pasižymėjo savitu neoklasikinio šokio braižu, tačiau buvo pernelyg ištęstas, iš pasikartojančių frazių.

Analogiško pobūdžio, struktūros ir dalyvių kontingento bei skaičiaus atžvilgiu festivalis pavadinimu „Šokio vizija“, kasmet tradiciškai rengiamas JC vaikų ir jaunimo šokių kolektyvo „Vijurkas“ vadovės Violetos Šleinienės, tarsi užbaigė šventės epopėją, balandžio 29-ąją šokio meno gerbėjus sukviesdamas į didžiąją Žvejų rūmų salę.

Nepaisant diskutuotino, bet, manyčiau, gana ydingo fakto, jog panašūs festivaliai dažniausiai organizuojami be išskirtinės filtracijos, t. y. ypatingos išankstinės atrankos, taip pat kitų negatyvių tendencijų (dominuojančio piešinio eilėse, nukreipiant visus šokėjus „an fas“, neretai beprasmiškų, o kartais net suvulgarintų judesių „kokteilio“, netinkamo vaikiškam amžiui muzikinių kūrinių parinkimo etc.), šiuos masinius reiškinius verta laikyti tinkama prevencija, svarbiu vaikų ugdymo ir auklėjimo faktoriumi, motyvuotai nukreipta jaunų žmonių veikla.

Paskyrė teatralizuotus koncertus

KU bendruomenės nariai, taip pat miesto choreografai bei šokių mokytojai – universiteto absolventai buvo pakviesti į MF Mokomąjį teatrą Tarptautinę šokio dieną paminėti kartu su CHK pedagogais, koncert-meisteriais ir studentais.

Negausiai susirinkusios, tačiau gana išskirtinės – akademinės – publikos dėmesiui pasiūlytas diplomanto Dariaus Berulio baigiamasis bakalauro studijų darbas „Pradžia ar Pabaiga?…“. Iš tradicinių lietuvių tautinių šokių ir moderniai stilizuotų, paties jaunojo pedagogo sukurtų kompozicijų sudėliotoje koncertinėje programoje būsimieji choreografai pasireiškė kaip plastiški, techniški ir artistiški atlikėjai. Keliais šios programos fragmentais bei kitų stilių šokiais jie įsiliejo į jungtinį įvairių uostamiesčio studijų, šokio grupių ir pavienių profesionalių artistų koncertą, vykusį jau kitos dienos, balandžio 27-osios, vakarą. Tokią prasmingą „duoklę“ Tarptautinei šokio dienai „atidavė“ kultūros centras Žvejų rūmai, suorganizavęs teatralizuotą koncertą „Pavasario arabeskas“ (scenarijaus autorius ir režisierius Arūnas Peštenis).

Akivaizdus pozityvas – pastarajame koncerte nebuvo nė krislelio pramoginio žanro beskonybės, ryškaus kažkurio šokio stiliaus dominavimo ar deklaravimo. Atvirkščiai – buvo galima pasigėrėti įvairaus žanro choreografija, beje, sukurta ir parengta išskirtinai KU MF CHK studentų, diplomantų bei absolventų – dabartinių uostamiesčio choreografų ir šokio pedagogų.

Į atskirus blokus – pagal skirtingą stilistiką bei leksiką – sugrupuotas scenines kompozicijas rišliai ir stilingai sujungė mimas Aleksas Mažonas, įkūnijęs Klajoklio vaidmenį. Pradinėje scenoje – ištraukoje iš spektaklio – Irmos Stonienės parengtos „Aukuro“ gimnazijos šokėjos-kariatidės išdidžiai vaikščiojo ir pozavo, subtilia darna ir ypatingu jautrumu pasižymėjo šiuolaikinio šokio duetas (choreografija Aušros Krasauskaitės, jos partneris Darius Berulis). Po didingų studentų istorinio šokio kolektyvo „Saltanda“ (vadovė Tulia Zinčiukienė) šokių iš dūmų kamuolio netikėtai išniro ekstravagantiškieji „Vampyrai“ – Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro artistai (kūrėjai ir atlikėjai Jolanta Milčienė ir Aurelijus Liškauskas). Energingos nuotaikos pliūpsnius paskleidė poriniai studentų šokiai – mongolų „Klajokliai“ ir žydų „Hava Nagila“, paslaptingomis romantiškomis godomis padvelkė „Vėjūnės“ atliekama „Kiniška vėduoklė“ bei armėnų šokis „Enzeli“, sukurtas J.Kačinsko muzikos mokyklos choreografijos skyriaus merginų grupės vadovės Marianos Fokinos.

Programą tęsė A.Krasauskaitės baleto studija, P.Fokino šokio teatras ir šokių kolektyvas „Intrus“ (vadovas Mindaugas Lekauskas), o finale pro „Naujos epochos šėlsmą“ visi koncerto dalyviai išlydėjo Klajoklį toliau „į nuostabų pasaulį“.

„Didysis kankanas“ ir mažos abejonės

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) balandžio 29-osios renginys „Didysis kankanas“ taip pat mirgėte mirgėjo šokio stilių, formų, leksikos bei temų įvairove, atlikėjų amžiumi, jų atlikimo galimybėmis etc.

Šalia baleto artistų – nuotaikingų grupinių priešokių ištraukose iš operečių bei miuziklų, jaudinančių, humoristinių ar aistringų duetų, jausmingų ir ekspresyvių solo – scenoje pasirodė mažosios teatro žvaigždutės – trupės solistės A.Krasauskaitės rengiamos „balerinos“. Lietuvišką choreografijos katedros studentų santūrumą kontrastingai „papildė“ šiuolaikinio šokio „asas“ Petras Lisauskas, pademonstravęs atletiško kūno plastikos įvaldymą, virtuoziškais viražais stebino Kauno valstybinio muzikinio teatro duetas (Justina Bervingienė ir Gintaras Visockis), nepriekaištingai atlikęs įspūdingą „Karmen“ choreografiją.

Koncertinės programos principu sudėliotose kompozicijose būta ir elementarios gaivališkos apraiškos momentų, ir puikių, kiek netikėtai „išaugančių“ režisūrinių sprendimų. Šis dviejų dalių šventinis renginys – išties aukščiausio lygmens profesionalumo, emocionalios raiškos ir techninio meistriškumo pavyzdys.

Tad nemaloniai nustebino situacija, kai jubiliejiniame KVMT 25-mečio koncerte gegužės 13-ąją neišvydau nė vieno „tikro“ baleto trupės pasirodymo – vos keli šokiai buvo įjungti į bendras miuziklų ar operečių arijas. Kadangi tikėjausi bent proporcingesnio santykio, te atleidžia mano adekvačiai reakcijai ir nėmaž nedramatizuotai, neambicingai pozicijai teatro autoritetai (su visa pagarba meno vadovui Ramūnui Kaubriui) – šiuo atveju nesilaikysiu neutralaus požiūrio ir neatliksiu „delete“. Juk baleto trupė yra itin svarbi muzikinio teatro dalis, bei akivaizdu – vizualiai gražiausia, jaunatviškiausia, visada žavinti santūria judesių jėga, unikaliu potencialu bei dvasinėmis raiškomis. Tebūnie, jei kažkas apkaltins tuščiais ar šališkais postringavimais: kadangi dauguma trupės atlikėjų – choreografijos ir sportinių šokių katedrų absolventai, jaučiu jiems dvigubą simpatiją, seku jų veiklą, džiaugiuosi rezultatais. Išgirsta versija neva baleto trupei jau „leista“ pasireikšti prieš dvi savaites – neįtikinama ir alogiška argumentacija. Belieka tik spėlioti, ką patyrė patys artistai – pasijuto neįvertinti, gal ignoruojami, šiek tiek izoliuoti ar visiškai eliminuoti? Ir kas jų laukia ateityje? Prisipažinsiu, neramina šie retoriniai klausimai. Nejauku buvo ir magistrantei Ramonai Valiūtei (vienai iš trupės narių), kai, rašant mokslinį referatą ir pildant anketas, ji susivokė – didelis procentas respondentų apskritai nežino, jog KVMT turi baleto trupę. Taigi…

Paminėjo spektakliais

„Ir viskas klojos kuo puikiausiai“ – tai KU MF CHK absolventės Ingos Kuznecovos magistro studijų baigiamasis darbas, dar 2011-ųjų gruodyje pirmąkart pristatytas itin netradicinėje erdvėje – viename palėpinės struktūros bute. Nedidelį jo fragmentą išvydome kovo mėnesį „Padėkos kaukės“ teikimo ceremonijos metu, o gegužės 6-ąją Vilniuje vykusiame Tarptautiniame šiuolaikinio šokio festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“ spektaklis net tris kartus paeiliui buvo parodytas „Europos“ prekybos centre. Balandžio 28-ąją šiuolaikinio meno gerbėjai buvo pakviesti į du jo „seansus“ Klaipėdos lėlių teatre.

Kai kur įvardijamo premjera ir dabar jau skelbiamo kaip dviejų choreografų bei atlikėjų – I.Kuznecovos ir Petro Lisausko – sukomponuotas, menininkų grupės „Žuvies akis“ pristatomas 45 min. trukmės kūrinys pretenduoja į „rimtųjų“ sąrašą. Inspiruotas 1969-aisiais Johno Lennono ir jo žmonos Yoko Ono sukurto performanso „Bed In“, spektaklis savitai gvildena šeimyninius dviejų jaunų žmonių santykius, panardina į šmaikščiai ar lyriškai „išdėstytas“ jų tarpusavio bendravimo problemas. Šiuolaikinio šokio stilistika ir aktorine vaidyba pagrįstame spektaklyje atskleistos įvairios bei, natūralu, itin skirtingos moters ir vyro būsenos.

Gal ne itin originaliu, tačiau imponuojančiu gyvu netikėtumo aspektu, iššaukiančiu tam tikras interpretacijas, laikyčiau epizodą su obuoliais. Nevalingą šypsnį sukėlė sodriai uždainavęs talentingasis P.Lisauskas, išdykėliška nuotaika užkrėtė scenelė su mediniais skalbinių segtukais, ryškiaspalviai žaidybiniai elementai sklido ir iš videodailininko Juliaus Venskaus sumontuoto filmuko kadrų.

Choreografiniam sprendimui, apskritai visam spektaklio vyksmui „tarnauja“ baldai, sijos, kiti buto rekvizitai bei galybė raštelių – spalvotų priklijuojamų popierėlių, kuriuose parašyti trumpi sakiniai – priminimai apie tai, ką kiekvienas jų turi (privalo) atlikti, išdėstyti kažkokie priekaištai ar prisipažinimai.

Dueto „kovoje“ netrūko subtilaus šelmiškumo ir abiems atlikėjams būdingo išradingumo. Atrodo, šie jauni žmonės nelinkę pyktis ar stipriau konfliktuoti – atvirkščiai, jaučiami nuoširdūs bandymai prisitaikyti vienam prie kito, noras suprasti, išgirsti, atleisti…

Kelios mintys – atomazgai

JUNESKO teatrinio instituto šokio Komiteto prieš 30 metų išleistame dokumente teigiama, jog Tarptautinė šokio diena skelbia šokio kalbos universalumą ir gebėjimą įveikti visus – politinius, kultūrinius, nacio-

nalinius barjerus, suburti žmones taikos ir progreso labui. Šiandienių mūsų valstybės politinių įvykių, „demokratinių“ procesų, socia-

linės neteisybės ir melo, švietimo ir kultūros genocido verpete ši frazė skamba mažų mažiausia demagogiškai, jeigu ne šventvagiškai…

Belieka viltis – kol trepsime, šokame, kuriame – tol dar judame pirmyn, reiškia – gyvename…

Beje (ir deja), jaučiančių tokį judėjimo pulsą į sales susirinko ne per daugiausia…

Lituanikos pėdsakais – po Varšuvą

Lituanikos pėdsakais – po Varšuvą

Klaipėdos universiteto Muzikologijos instituto mokslo darbuotoja doc. dr. Rūta Stanevičiūtė, vykdydama Europos socialinio fondo finansuojamą visuotinės dotacijos projektą „Lietuvių muzikinė kultūra migracijų kontekstuose (1870–1990): tautinio tapatumo ir muzikinės raiškos sąveika“, šį pavasarį lankėsi Varšuvos bibliotekose ir archyvuose. Ji mielai sutiko pasidalyti įspūdžiais.

– Kokiu tikslu vykote į Varšuvą?

– Vykau į Varšuvos bibliotekas ir archyvus ieškoti su Tarptautinės šiuolaikinės muzikos draugijos Lietuvos sekcijos Kauno skyriaus ir Lenkijos sekcijos Vilniaus skyriaus veikla iki 1940-ųjų susijusios dokumentacijos. 1939-aisiais Varšuvoje įvykęs šios organizacijos pasaulinis festivalis buvo paskutinysis ikikarinis renginys, kuriame dalyvavo itin gausi lietuvių muzikų delegacija ir dešimtys Vilniaus muzikų. Žymiausi tarpukario kompozitoriai modernistai – Vytautas Bacevičius bei Jeronimas Kačinskas – jo metu pristatė ambicingą planą surengti pasaulinį festivalį Lietuvoje 1940-aisiais. Bet prasidėjęs karas ir po metų sekusi sovietinė okupacija sužlugdė šiuos planus, o daugelis lietuvių menininkų atsidūrė emigracijoje. Todėl tiek mūsų tautiečių puoselėti planai, tiek tarptautiniai Lietuvoje gyvenusių muzikų ryšiai bei veikla nugrimzdo užmarštin. Šiandien tenka rekonstruoti prarastos istorijos puslapius ne vien pasitelkiant išlikusią prieškario spaudą, bet ir ieškant įvairiose institucijose išsklaidytos organizacijų veiklos dokumentacijos, epistolinio palikimo, kūrinių rankraščių.

– Kaip su Lietuva susijusi medžiaga atsidūrė Lenkijoje?

– Po karo į Lenkiją persikėlė gyventi nemaža dalis Vilniaus krašto muzikų, čia atsidūrė ir dalis išlikusių muzikinių organizacijų archyvų. Aptikti lituanikos pėdsakus kaimyninės šalies archyvuose bei kitose istorinę medžiagą kaupiančiose institucijose nėra lengva, nes šie šaltiniai yra išsklaidyti ir ne visuomet suregistruoti. Be to, dalis su Lietuvos muzikine kultūra susijusių dokumentų tebėra privati nuosavybė, su kuria susipažinti galima tik gavus šaltinių paveldėtojų sutikimą.

– Kokiose institucijose saugomas muzikinis paveldas?

– Skirtingai nei Lietuvoje, su muzikine kultūra susijusius dokumentus aktyviai kaupia daugelis Lenkijos aukštųjų muzikos mokyklų bei universitetų, specializuotus archyvus yra išlaikiusios nemažai iki šiol veikiančių muzikinių organizacijų, pvz., Lenkijos muzikos leidykla, Kompozitorių sąjunga, Tarptautinės šiuolaikinės muzikos draugijos nacionalinė sekcija. Vis dėlto gausiausia su vykdomu tyrimu susijusi dokumentacija sutelkta dviejose svarbiausiose muzikos istorikams institucijose – Nacionalinėje bibliotekoje ir Varšuvos universiteto Muzikos kabinete. Be kitų vertingų kolekcijų, Nacionalinės bibiliotekos Muzikos skyrius puikuojasi dar vienos žymios lietuvių ir lenkų muzikų Bacevičių šeimos atstovės – kompozitorės Grażynos Bacewicz fondu, kuriame yra per 4500 laiškų, daugelio partitūrų rankraščiai ir kiti pirminiai šaltiniai. Su Nacionaline biblioteka dėl muzikinio paveldo labiausiai konkuruoja dar 1958-aisiais Varšuvos universitete įkurtas Muzikos kabinetas, sistemiškai kaupiantis XX a. Lenkijos kompozitorių medžiagą ir veikiantis kaip vienintelis specializuotas šios srities archyvas šalyje. Kabineto puošmena – iškiliausio XX a. pirmosios pusės lenkų kompozitoriaus Karolio Szymanowskio archyvas, taip pat mažai tyrinėtas 1926-aisiais įkurtos Jaunųjų lenkų muzikų draugijos Paryžiuje fondas. Tarpukario metais su šia modernių orientacijų draugija aktyviai bendradarbiavo Vilniaus muzikai. Iš Paryžiaus koncertų salių ir salonų į Vilnių keliavo ne tik prancūzų muzikinės mados, bet ir partitūros iš kitų kontinentų.

– Ar pavyko rasti tai, ko ieškojote?

– Dėmesingų Muzikos kabineto darbuotojų ir ypač jo vadovės Elżbietos Jasińskos-Jędrosz padedama aptikau nemažai unikalių dokumentų, atveriančių menkai žinomus ar visai nežinomus Lietuvos muzikos kultūros istorijos puslapius. Išsamesnių tyrimų reikalauja Lietuvoje neprieinami ir net nežinomi kūriniai lietuviška tematika, sukaupti Nacionalinės bibliotekos, Varšuvos universiteto, Lenkijos muzikos informacijos centro fonduose. Štai Vilniuje aktyviai veikusio Tadeuszo Szeligowskio kai kurie kūriniai veikiausiai parašyti pasiremiant paties kompozitoriaus surinktais lietuvių folkloro pavyzdžiais. Tarpukariu dirbdamas Vilniaus universiteto Etnologijos katedroje jis skatino rinkti lietuviškąjį folklorą ir savo kolegas bei įvairių tautybių – lenkų, lietuvių, žydų, baltarusių kilmės – mokinius, kurių kūryba ir veiklos gairės dar menkai išnagrinėtos. Raritetu tapę ir kai kurie tarpukario leidiniai: ypač minėtinas vos dviejuose Lenkijos universitetuose aptinkamas Tarptautinės šiuolaikinės muzikos draugijos Lenkijos sekcijos biuletenis „Šiuolaikinė muzika“ (1936–1939). Pirmaisiais metais leistas kaip mašinraštis ir platintas daugiausia privatiems asmenims, biuletenis suteikia informacijos ir apie nežinomus tos pačios draugijos Lietuvos sekcijos veiklos epizodus. Mokslinės kelionės metu turėjau galimybę patirti, kokią vaisingą pagalbą tyrėjui gali suteikti aukštos kvalifikacijos archyvinio darbo ir šaltiniotyros specialistai.

– Kaip darbuojasi Varšuvos bibliotekos?

– Bendradarbiaujant Nacionalinei bibliotekai, Varšuvos universiteto Muzikos kabinetui, Lenkijos kompozitorių sąjungai, Lenkijos muzikos leidyklai, Nacionaliniam radijui ir kitoms institucijoms, kaimyninėje šalyje vykdomi reikšmingi kritinių šaltinių tyrimų, registrų rengimo, leidybos ir skaitmenizavimo projektai, populiarinimo darbai (parodos, televizijos ir radijo laidos, filmai). Lygindama su mokslinių tyrinėjimų galimybėmis panašiose institucijose Lietuvoje, buvau maloniai nustebinta keliolika kartų mažesnių dokumentų kopijavimo ir skenavimo įkainių. Muzikos informacijos centras visas paslaugas teikia nemokamai, laikydamas tai indėliu į nacionalinės muzikos populiarinimą. Nors kultūrinės raiškos skaitmenizavimo baruose mūsų šalies specialistai kai kur kolegas gerokai pralenkę, muzikinio paveldo kaupimo ir sklaidos srityse dar daug ko galėtume pasimokyti. Dėmesio mokslui ir jo nacionalinės svarbos liudijimų buvo nuolat pilna iki vėlumos veikianti Varšuvos universiteto biblioteka. Vienas įdomesnių naujų Lenkijos sostinės statinių, simbolizuojantis atverstas knygas, – neabejotinas traukos centras ir kultūros židinys. Čia sudarytos itin palankios, naujomis technologijomis grindžiamos sąlygos ir studijuojančiam jaunimui, ir vietiniams bei iš svetur atvykstantiems mokslininkams. Kolegų atvirumas skatina tikėtis, kad artimiausioje ateityje kartu imsimės ir bendrų projektų muzikinio paveldo srityje.

Kalbino Danutė Petrauskaitė