Aušrinė Šiaudvytytė

Iškeptai arbatai

ar gali
man uždegti
tris degtukus
arbatai

noriu išsikepti

nes sriubčioti mėgstu
ją
kitaip

V.
aš būsiu
ir tik būsiu

net krentančios vinys
suspiegs iš tikrumo

šešėliai pajuodę
paraus gal iš gėdos
net rojuj

nes rojus
tai aš

aš lauksiu
tik lauksiu

kada kalavijais
kary mano
raižysi
kitiems krūtines

kai grįši
atrakink mūsų spyną
aš būsiu
ir lauksiu

kol mūsų skruostai
nuo jausmo
užsidegs

***
trumpam
įsirėminau tavąjį veidą

sienomis vaikšto

prisiminimai

***
kiek nedaug
trūksta
tavajam pasitikėjimui

žengtelti skardžiu
susikabinus

ir tu
jau
mano

Tarp senų kalbėjimų

perskaičiau
balse neįtikėtiną
tavo tylą
aptrupėjusią
aidu lekiančią
dar niekad neragautą
kambario prietemą
o tarp mano liepos
susipynę balsai
neleidžia klausytis
viens kito
tai tik
skaitymai balso
saldžiarūgščiu prieskoniu
užmiršimui
jog kol kas
dar lengva

O tu niekad

o tu niekad
anksčiau neišeini
į gatvę
nors nedraudžia
nei stulpai
nei dėdės garbanoti

nemojuoja pasiklydę
gandrai

(meni, jie vasarą
mums suokė)

savais vaikais
apsidengę

o tu niekad
savęs nežaloji
kaip ten kažkas
dainuoja
kaip jam sunku
su rankom
kojom
dar ir galva
ant pečių
papūtus šiauriui

lūžta

P. pavasariui

dirželis
gal skėtis
per poezijos trenksmą
svetimų pasauliais
svetimi užsidengia
nė vienas
nežino kaip rašei
apie musmirę pievoj
buvai apsvaigęs
ar tiesiog
nematomas

nė vienas
nežino kiek prikorei
o gal pasiskolinai
poetų žodžius
visi vienodi
visi iš vieno
per poezijos
trenksmą
tu dirželis
gal skėtis

Apie rūkančiuosius

prirūkytos kapinės
žmonės apsistatę sienomis
degtukais užsidengia
kad neužšaltų
miegančiais pavasariais
ledynams tirpstant
prirūkytos kapinės
medžiai pasikorę
pievos
kaip pavasariais griaustinis
užmiega lyjančiomis
giesmėmis

kiek daug istorijų
be pabaigos
apie prarūkytą vaikystę

Gimsiantiems

vaike
kai tu atskrisi
prietemų skėčiais
apgaubsiu tave
akmeninėmis sienomis
kad būtum
neliečiamas skausmo
nebijotum nakties

sušildys tave
pabirusios šukės
mėnulio
dainuojant lopšines

skaitysiu mintis
pamišusio viesulo
rankomis
kad žvaigždės neapgautų
tavęs tokio mažo

vaike
jei tu atskrisi
žvaigždės apdulks
kad išsaugotų
tave

Alfonsas Jonas Navickas

Ciklas apie Kristijoną Donelaitį 1714–2014

1. Laukiant Donelaičio

Žėrė žarijas į veidus              
Diena saulės nekantri
Užsimiršt niekam neleido
Upė slėniai atviri

Donelaitis dar negimęs
Dar pasaulyje baugu
Dar nėra tikros tėvynės
Su darbais ir be vargų

Dar nėra aukštos bažnyčios
Ant kėlimo prie namų
Dega dar ir miršta gryčios
Tarp karų marų ilgų

Bet tauta iškėlė vaiką
Rodė Prūsijai: sūnus!
Duokit dar truputį laiko
Kad pažadintų ir Jus

2. Tolminkiemyje

I. Pas Donelaitį
Saulė tirpsta horizonto akivaizdoj.
Donelaičio bičiulis atveria duris
Ir išeina, amžių numintu taku.
Jisai matė prirašytų daug popieriaus
Lapų su metų šventėm, būrų darbais;
Gėrybėm. Ir vachmistro kirčiais.

II. Dienos pabaiga
Juoda vakaro skraistė
Pridengė 
Kaitriąją Saulę.
Bet
Dar vis eina diena
Palei kleboniją.
Paukštis palydi ją
Pasišaukdamas:  „Ai! Donelaiti!“

III. Žiburėlis
Jau ir mėnuo ruošias įžengti.
Žiburėlis.
Grįžo prie stalo.
Ten, kur buvo rašomi Metai.

IV. Šešėliai
Šešėliai, likę kadaise ant vieškelio,
Tankiai sustoja
Aplink Donelaičio bažnyčią:
Jie dabar saugo šį kraštą.

3. Prūsų giria

Ramybė buvo jos kilnioji elnė,
Apsunkę šakos
Plaukiančios virš žemės.
Keli taurieji paukščiai
Ir kelios nusidriekę vagos,
Jos saugojo vandens lobyną.

Takus šakotus mėgo skruzdės,
O voverės ją žvalgė
Nuo aukštųjų medžių.
Ilgais kamienais bėgo lietūs,
Tai priminė
Gyvybės pradžią.

Iš pilko laikmečio, per sniegą,
Ji ir dabar į žiemą brenda.
O pavasarį, su karta jaunąja,
Žaliai pakilus atkeliauja.
Ir sako mums, kad turinti tiek metų
Kiek šiemet būtų Donelaičiui!

4. Pavasario laiškas iš Prūsijos

Ant lango stiklo laišką rašo lietus dygsniais auksiniais
Ir aš jau guluosi į pravirą žiedlapių burną
Žolė apkasais nukeliauja iki karo kadais paskutinio
Iki trobesio buvusio senojo pono ir būro

Ak ir paukščių klausyti toks didis atsiveria noras
Ir kraitėje marių žuvų daug jaunų pamatyti
Ir laivas nuplaukia plačiąja maria toks aukštas ir doras
Kokį noris dabar įsigyti

Ak skaitykit šį laišką dideli ir lyg vabalėliai mažyčiai
Kurį rašė lietus ir aš savo gailiajai žemei nubudęs
Dabar laikas tai toks kad nieko negalim pamiršti ir tyčia
Donelaitį Metus ir tvirtą narsų Žemaitišką Būdą

5. Donelaičio Metai

Varnos kelia juodą skarą
Ten, Tolminkiemy už vartų.
Jaučia jos ką nors negero?
Donelaitis… apibartų!..

Poema jau parašyta. Lapai
Stalčiuose sugulę.
Išgyvent drauge jiems teko
Žodį Jo. Kiekvieną būrų.

Čia, Pavasario linksmybės,
Vasaros darbai sukloti.
Supa Rudenio gerybės.
Žiemos rūpesčiai eiliuoti.

Žvelgia jie visi iš knygos
To, gyvenimo jau būto.
Donelaitis! Jis neklydo!
Metai Jo vis buvo. Budo.
2011 12 30

Epilogas 1765–1775 Metams

Ak, ir einu per Lietuvą, per žaliąjį kraštą,
Per kančią, per savo ir būrų gyvenimą gimęs.
Menu, tada dar nebuvo šio kilniojo rašto,
Bet hegzametras pakluso man, žodį pažinęs.

Tad mano Metus imkite, juos dailiai skaitykit,
Kaip glaudė kadais ta žemė manoji ir tautos.
Tegu jūsų taurina sugrubusias sielas; išgykit,
Širdyse, mintyse, ir Naują savo gyvenimą šaukit!
2012 01 02

Pavasario rytą
Ritai

Pavasario rytas. Veidą paglosto
Saulės lengvoji ranka.
Lydi vėjo švelnumas ir juokas,
Ir meilė pirmoji greita.

Klasė lyg veidrodis, stalas,
Knygos, dienos pažymys.
Poezija, proza, signalas,
Kad tiesą savaip gyveni.

Draugų artuma nepranyksta;
Prie lango vėl žydi gėlė.
Bendrumas, šviesa, bičiulystė,
Ir būtiną laiką lydės…
2012 03 19

Trys karaliai
Prisiminimas

Tūkstančiai dūžtančių yrės
Sniego pasaulių dangum
Vartėsi vėjai ir skyrės
Tolumos savo vidum

Kilo pelėdos iš urnų
Daužėsi kūnais varpai
Skrido paukščiai į rūmus
Šaukėsi žemė kapais

Kelio žvaigždė nepabūgo
Kraupiąją naktį žėrėjo…
Ėjo karaliai per pūgą…
Ėjo į tolį Nuėjo…

1947 metai

Žvilgsnių peltakiai

Mano mylimasis iš sapno užribio persikraustė į paribius, ten pikti šunys mano ištvermę drasko, ir ši, vaikiškai sudaigstyta baltu susikilpavusiu siūlu, virsta skutais.

– Jos nemažėja, – linksmai žybteli mylimojo akys. – Niekur ji nedingsta. Tik dauginasi.

– Kaip pažiūrėsi, – sakau, bet mano akys pačios žino, kaip joms žiūrėti, jau išmoko žiūrėti taip, kaip reikia.

Susmulkintos ištvermės įveikt neįmanoma. Net vėjų nunešta į neužmatomus sapno tolius, net išpūsta iš sapno, išpustyta ir užpustyta, ji išlieka. Ta pati ištvermė: su mylimojo žvilgsniu, sertifikuota.

Bet kartais tenka pasitraukti iš sap-no, nesgi ir ten nebėra saugu. Sapne tu net pabėgti negali, toks jau tas sap-

no žingsnis; nežinau, kas trukdo, traukos stoka ar apkrovų rudimentai, kad ir kiek bėgtum, mini vietoj, todėl už sapno teritorijos, pajutus asfaltą po kojomis, pasiklysti realybės tirštynėje ir tau ima atrodyti, kad gali bėgti atbulas, vinguriuoti zigzagais, o vis vienas pabėgsi. Taip atsitiko ir vienam paraščių sprinteriui, kuris bėgo iš lapo į lapą, žodžiai jį vijosi, bet bėgikas jautėsi saugus, nes sukibusios galūnės ar priesagos negali padaryti daug žalos, o pasklidas žodžio dalis gali atremti tylos argumentais, bet…

Ne tu pabėgi iš sapno, tai sapnas pabėga iš tavęs. Taip atsitiko ir jau minėtam sprinteriui – sapnas paprasčiausiai iššliaužė, žmogus net kurį laiką jautė saldumą sąnariuose ir net akyse, kurias atmerkęs, žvilgsniu kliudė praskrendančią musę, greičiausiai atsitiktinę, nes lapkričio musės yra gamtos akibrokštas, ir kartais, kai gamta yra žaismingai ar poetiškai nusiteikusi, ji į žvarbą paleidžia kokią gaištančią gyvastį vien tik tam, kad kitą (dar negaištančią) gyvastį apimtų nuostaba ir kad, žvilgsniams netyčia susikryžiavus, įvyktų mažytė metamorfozė. Sprinteris atsikėlė, dar sykį pažvelgė į musę (dabar jau nukritusią, gal nualpusią), bet žvilgsniai susitikti jau nebegalėjo, reikėjo ieškoti kitų objektų, gebančių atlaikyti žvilgsnį, išsiurbti ar kaip kitaip sukontaktuoti.

Vienas iš kontakto būdų – akių muilinimas. Gaila, bet tiesaus akių kontakto muilintojai vengia, jie renkasi pamuiles, kalbėdami dažniausiai jie glostinėja tau rankas, jų delnai minkšti, pirštai maloniai šilti, o nagai nepriekaištingai apkarpyti, jie įsikerta į kokią tavo rūbo skiautę ir ima ją volioti, gniaužyti visaip, į tą gniaužomą skiautę ir žvilgsnius susmeigia, tu turi padaryti tą ir aną, kone murkia jie. Tas intymus švelnumas užliūliuoja. Taigi, mums jau pažįstamas sprinteris klausėsi, nelabai ir suprasdamas, kas sakoma, murkimas – tarptautinė kalba, užauginta pamuilių pilnuose mėgintuvėliuose, taigi ir mūsų sprinteris užmatė tokius dalykus, apie kuriuos neskaitė net paskutinių nusišnekėjimų sąvaduose, o toji prarasto laiko pardavinėtoja ar perpardavinėtoja įpiršo jam skiautę popieriaus, gerokai, beje, aptrintą ir dėmėtą kaip prigimtinis tiesos žavesys, už kurį broliukas sprinteris paklojo apvalią sumelę (kiek tiksliai, nepasakysiu, žinau tik, kad už tokį apvalumą galima nusipirkti kokį pieną ar net kakavą duodantį gyvūną draug su atitinkamu aparatu), o kai išvyniojo tą skiautę, pamatė tik kelis neaiškios kilmės įspaudus. Sakiau jam, ir jums štai sakau, kad visi tie murkimai, glostinėjimai, nusikarpius nagus ir išsivalius panages, tėra pamuilių plakimas mėgintuvėlyje, geriau jau akys viso to proceso nė nematytų.

Po akių muilinimo neišvengiamas yra akių, kurios paprastai yra atplėšiamos kaip prastai užklijuotas vokas, atvėrimas. Po miego ar kokio kito saldumo sulipdytomis blakstienomis akių obuolys dar kurį laiką paplaukioja sapno paribiuos, kur visokie šleivakojai padarėliai ieško slaptaviečių, užuolaidų ar šiaip kokių bunkerių, kvepiančių dulkėta lempelių šviesa ar net žvakėmis, nebūtinai aromatizuotomis, bet jei nėra net žvakių, miegažvėriai šoka į properšas, aidinčias neapsisprendėlių unisonu – tokios ten ir slėpynės, pilnos dvejonių ir prastų šešėlių teatro interpretacijų.

– Imkis darbo! Bet kokio! Imkis gi pagaliau! – paraščių sprinteriui, mano mažajam somnambului broliui šaukė viena tokia akių atvėrėja, laikinai einanti sugyventinės pa-reigas.

Ir jis ėmėsi. Bet kokio. Bet kur. Bet kaip. Bet kada. Bet kam? Bet kodėl?

Štai klausimėlis koksai.

Bet jei tavo akys atvertos ir šviesa jau išdraskiusi miegus, tavo pasąmonė jau susąmonėjusi, o visi taip ilgai auginti ir puoselėti sapnų vijokliai jau užleidžia vietą gremėzdiškam betoniniam pomiškiui su besikryžiuojančiais keliais, kuriais zuja kažkas, ko nespėji ne tik pažinti, bet ir atpažinti, jau nekalbu apie tiltus, verpetuojančius danguje gyvatiškais rietimais bei subetonėjusiais suktukais su atramomis ir be jų…

– Man skauda! Skauda! – šaukė mano mažasis brolelis, sapno pavainikėlis, besilupančiais delniukais (mat įsapnuota oda labai alergiška bet kokiam darbui) dangstydamasis visokių atsitiktinių nusižiūrėjimų pribirusias akis, bet…

Pasaulyje dar yra visokių gailesčio vedamų akių plovėjų.

Akių plovimas yra labai sudėtingas ir atsakingas veiksmas, akių nenušveisi kokiais valikliais, balikliais ar dezinfekciniais skysčiais, net jeigu taip padarytum, vaizdų, kuriais būtina atsikratyti, iš akių obuolio neiškrapštytum. Akys plaunamos ašaromis. Po vieną druskiną ašarėlę už numelioruotas svajones, užbetonuotus laukus ir miškus be kurtinio giesmių, po vieną skaidrią ašarėlę už savy pasiklydusius ir kitus paklaidinusius, bedirbant tuos bet kur, bet kam, bet kokius darbus, nes visi tokie darbai veda į nusivylimą, geriau jau nuvilti kitų lūkesčius, nei patį save, nes jeigu taip atsitiktų, o juk atsitinka, dažniausiai būtent taip ir atsitinka, mūsų mylimieji, persikraustę į sapnų pa-

ribius, šunimis užpjudę mūsų ištvermę, kuo linksmiausiai žybsėję akimis ir teigę, kad ištvermė nemažėja, kad ši tik dauginasi, išmuilinę mums akis, atvėrę, plovę išplovę, telaukia klusnumo. Ne, ne, jie iš tikrųjų mano dovanoją mums meilę, bet, mano mažasis somnambule broli, mylimasai paraščių sprinteri, jie tik tikisi, kad apgyvendinsi juos savo paraštėse, kai iš tikrųjų klausyti tegali pats savęs. Mylimųjų gali klausytis. Tegu ošia jie tavo ausų kriauklėse, tegu bando ir jas išmuilinti, vėliau išskalauti, gal net pakeisti prigimtinę tonaciją. Tegu. Tam jie ir mylimieji. Tegu lyja jų akys, tegu išplauna sutrupėjusius praeities paveikslus. Ne tik iš tavęs, ne tik…

Visa, kas išplaunama, tėra kultūrinis sluoksnis.

Aštuoni, dešimt, šimtas metrų kalbėjimosi žolių šaknimis ir palaidotais žvilgsniais.

Miegok, mano nekantrus gyventi broli.

Miegoki.

Ir tegu sapno upės iš tavo akių suteka į manąsias.

Ir atvirkščiai.

Ir dar atvirkščiau, kol…

žuvys mus nugiedos.

Mistro darbas

Undinė Radzevičiūtė. Baden Badeno nebus. Istorijos. Baltos lankos, Vilnius, 2011. 128 p.

Dainius Vanagas

Slovėnų filosofas Slavojus Žižekas mėgsta pasakoti vieną komunistinių laikų anekdotą: vaikinas iš Vokietijos Demokratinės Respublikos paskiriamas dirbti Sibire. Žinodamas, kad cenzūra skaitys visus jo laiškus, jis sako savo draugams: „Susitarkime: jei mano atsiųstas laiškas bus parašytas įprastu mėlynu rašalu, laiške rašoma teisybė; jei raudonu – netiesa.“ Praėjus mėnesiui, draugai gauna pirmą laišką, parašytą mėlynu rašalu: „Gyvenimas čia puikus: parduotuvės pilnos prekių, maisto apstu, butai didžiuliai ir gerai šildomi, kino teatruose rodomi vakarietiški filmai, o aplink daugybė gražių merginų, tik ir trokštančių užmegzti romaną; vienintelis dalykas, kurio čia neįmanoma gauti, tai raudonas rašalas“.

Vaikinas, nepaisant iškilusių kliūčių, vis dėlto randa būdą, kaip perduoti žinią bičiuliams. Argi šiuolaikinis rašytojas, iš kurio nusavinti visi moraliniai, estetiniai svertai ir orientyrai, taip pat prasmės puoselėtojo regalijos, nesusiduria su ta pačia kalbos padargų negalia? Kaip komunikuoti su skaitytoju, kuris alergiškas nuoboduliui, patiria sunkumų koncentruodamas dėmesį ir yra gana pagrįstai įsitikinęs, kad niekas jo nebegali nustebinti? Galų gale, kaip suderinti vertikalų teksto gylį su horizontalia, akiai patrauklia ir knygos užversti neskatinančia forma?

Trečioji Undinės Radzevičiūtės knyga „Baden Badeno nebus“ puikiai atskleidžia, kaip galima dorotis su minėtais iššūkiais: išskirtiniai, nekasdieniai istorijų (taip, beje, apibrėžiamas ir knygos žanras) siužetai bei personažai, apipinti kasdieniais, bendražmogiškais pojūčiais ir nuotaikomis, įtraukia į vitališką bei nenuspėjamą autorės literatūrinį pasaulį. Apie geras knygas kalbėti nelengva ir tai daryti reikia kuo rečiau: žodžiai, komentuojantys žodžius, prideda lygiai tiek pat vertės, kiek ir pavagia.

16-os knygoje sudėtų istorijų nevaržo jokie laiko ir erdvės apribojimai: skaitytojui tenka apsilankyti koncertų salėje, karinėje bazėje, kiniško žaidimo „Go“ turnyruose, revoliucijos siaubiamose gatvėse, užklysti į Rusijos ir Vokietijos užkampius, nusikelti į Pirmojo pasaulinio karo išvakares ar mitologinio laiko dimensiją. U.Radzevičiūtės istorijos, kreipiančios žvilgsnį į kartais paradoksaliai, kartais natūraliai besiklostančius žmonių gyvenimus, pasižymi asketiškai nugludinta, vos vos pravertas duris primenančia kompozicija, lakoniškais, tačiau taigiais dialogais bei intelektualia, prasmėmis ir niuansais turtinga atmosfera. Be to, autorė žaidžia su skaitytoju ir retkarčiais, pasinaudodama netikėtu vardikliu, sujungia iš pirmo žvilgsnio visiškai nesusijusius pasakojimus.

Knygos nugarėlėje Kęstutis Navakas U.Radzevičiūtės stilių apibūdina kaip „akupunktūrinę prozą“. To maža: rašytojos sakinių dūriai ne tik preciziškai tikslūs ir taupūs – juk tai galėtų atspindėti išskirtinai techninius įgūdžius – bet ir subtiliai jungiami vienas su kitu, taip ausdami tvirtą asketiškos ir brandžios estetikos audinį: „Taigi jokio pergalės džiaugsmo neliko. Tik pergalės liūdesys“, („Premija“, p. 41), „Dėdė Valteris visada buvo ekscentriškas. Nors tie, kas prisiminė dėdę Valterį nuo vaikystės, sakė, kad ne visada. Kad toks jis tapo todėl, kad per mažai domėjosi gyvenimu ir per daug mėgo skaityti knygas“, („Ketvirtasis palikimas“, p. 113-114), „Prieš vidurdienį jie persikėlė į Nefrito salę. Jos sienos vėsino. Zi pamatė ten stovinčią kinišką Budos skulptūrą ir pajuto, kad laimės. Bet vos nepralaimėjo“, („Apversti piramidę“, p. 85). Lankstus ir manevringas U.Radzevičiūtės pasakojimo stilius paverčia skaitymą nuotykingu klaidžiojimu po atradimų džiaugsmo kupinus užkaborius, o žmogaus patirčių refleksijos bei socialinės kritikos (saikingos ir delikačiai užmaskuotos!) prisodrinti tekstai suteikia skaitytojui aibę intelektualinių dirgiklių.

Leidykla „Baltos lankos“ knygą „Baden Badeno nebus“ išleido priskirdama ją knygų serijai, pavadinimu „Orientyrai“, kuri kreipia ypatingą dėmesį į šiuolaikinės prozos tendencijas ir reiškinius. Tai, kad U.Radzevičiūtė tapo pirmąja lietuvių autore, įsimaišiusia tarp šią seriją „uzurpavusių“ užsieniečių kūrybos, nėra atsitiktinumas: jos užrašytų istorijų braižas ir stilistika vargu ar turi atitikmenų lietuvių literatūroje. Tiesa, polėkio ir originalumo atžvilgiu „Baden Badeno nebus“ primena Ramūno Kasparavičiaus pitoreskų knygą „Decameron medicus“, tačiau, žinoma, U.Radzevičiūtė neabejotinai santūresnė ir, priešingai nei R.Kasparavičius, nemėgsta „purvinų, žodžiais pripeckiotų“ sakinių.

Apskritai lietuvių literatūroje trūksta kokybiškai naujausias Vakarų estetines sroves, o ypač – jų problematiką ir interpretacinę prieigą prie kunkuliuojančio pasaulio reprezentuojančių autorių – ir tai, pažymėtina, neturi nieko bendra su kosmopolitizmu. Paprasčiausiai ignoruodami gyvenamą laiką – nesvarbu, patinka jis mums ar ne – mes viso labo apgaudinėjame save ir tuo nieko nelaimime. Postmodernizmas – kaip mūsuose vis dar įprasta manyti – nėra a priori kultūros dekadansas. Tai – daugiabriaunis ir, nepaisant tradicinių kaltinimų orientyrų išniekinimu, vartotojiškumu, dekonstruktyvizmu bei kitomis intelektualinėmis klišėmis, Vakarų kultūroje nepaprastai reikšmingas laikotarpis. Tokie rašytojai kaip Grahamas Swiftas („Vandenų žemė“), Julianas Barnes („Flobero papūga“) bei daugelis kitų aiškiai pademonstravo, kokias prabos aukštumas gali pasiekti šiuolaikinė literatūra. O Lietuvoje nemaža dalis rašytojų – kurie, beje, vadovaujantis nerašytomis taisyklėmis, visuomet turėtų būti visuomenės avangardas, akimirksniu fiksuojantis bet kokius socialinius ir kultūrinius pokyčius – yra romantiškai nusiteikę idealistai, senųjų papročių ir prisiminimų sergėtojai (ši veikla nėra peiktina – peiktinas jai skiriamo dėmesio mastas), atšipusiomis akimis, uosle ir ausimis radę saugią užuovėją ariergarde. Todėl kiekvienas lietuvių rašytojų bandymas peržengti nusistovėjusią ribą ir praplėsti kalbos, prasmės, pojūčio ir vaizduotės lauką yra vertas pagarbos bei palaikymo.

Lietuvių literatūros kontekste U.Radzevičiūtės knyga „Baden Badeno nebus“ yra itin reikšminga, kadangi tai ne šiaip sau bandymas, bet drauge ir labai brandus rezultatas, su kuriuo turėtų susipažinti kiekvienas, neabejingas lietuviško žodžio raidai.

Jaunųjų kūrybos konkursas

Obuolių vagys ir nuosavos gryčių bobutės

Saulius Vasiliauskas

Kadaise čia nebuvo tiek daug namų su privačiomis krepšinio aikštelėmis, teniso kortais, pirtimis ir baseinais. Kadaise čia stūksojo vos keletas gryčių su atitinkamu bobučių, vejančių neklaužadas obuolių vagis, skaičiumi. Pats tadaise buvau klaužada, obuoliai man mažai terūpėjo, tad, suprantama, ir tie namai su nuosavomis bobutėmis, nebegalinčiomis niekur toliau nuo jų pabėgti, neatrodė tokie svarbūs. Eidavau pro juos lyg pro rūką, toldavau nuo jų niūniuodamas muzikos pamokoje išgirstas Čaikovskio, Mocarto, Grygo melodijas. Blogiausia, kad namuose pamiršdavau laikrodį, o proto jėgomis, deja, nepajėgdavau suskaičiuoti visai šalimais praeinančio laiko.

Pralenkęs kelias žemės tuštumas, pasiekdavau bene lankomiausią jaunų melancholikų vietą – senas rajono kapines. Ne, jokios mistikos čia nebuvo, niekas man nesivaideno. O beje, matyt, ir negalėjo – mat po žeme dar nebuvo artimųjų, tik protėviai, kuriuos, kaip kartą pasakojo istorijos mokytojas Pranas, laidodavo kartu su žirgais ir kalavijais – kad papildytų dangaus angelų kariuomenę – tuo net neabejojau. Abejoti vaikystėje tiesiog nebuvo priežasčių.

Kapinėse mane traukė akmenimis grįstas takas, kuriuo nešdavo ramybės išsiilgusius žmones. Skaičiuodavau, kiek akmenų reikia pereiti, kad galėtum užsitarnauti poilsį. Dar gi mane žavėjo ir didesni akmenys, žmonių vadinami paminklais, – įvairūs, unikalūs, matuojami dydžiais ir kainomis. Man, augusiam nedideliam miestely, galimybė stebėti šiuos akmenis atstojo vaikščiojimą parodų salėje. Kaskart įvertindavau maždaug dešimtį paminklų – šitaip nejučia formavau estetinį pojūtį, puoselėjau meno kritiko ateitį. Neskaičiau tik tų ryškių užrašų, kurie, mano vaikiška nuomone, neturėjo didesnės išliekamosios vertės – dauguma jų, laiko ir oro pokyčių veikiami, bematant nusitrindavo.

Pernelyg ilgai užsibūdavau susikurtoje kapinių kritiko vaidmenyje, tad grįžęs namo vietoj skanių ir sočių pietų gaudavau malkų – iš pradžių skūrą, o vėliau dar jas į klėtį su tačka suvežti tekdavo. Tiesa, per daug nežliumbdavau, nes tikėjau savo alibi – pamiršau namie laikrodį, o kartu ir laiką – ir mamai, ir tėtei kartodavau.

Kadangi nei mama, nei juo labiau statybininkas tėvas tokio pasiteisinimo nepriimdavo, jausdavausi esąs nemylimas ir neįvertintas. Vakarais užsidarydavau kambaryje ir rašydavau laiškus, adresuotus tiems, kurie mane supranta. Iki šiolei nežinau, kas buvo tie, bet ar tikrai reikia vardo suprantantiems?

Be čia aprašytų veiklų, žinoma, turėjau ir formalų, kitaip sakant, normalų gyvenimą: keldavausi anksti ryte, eidavau į už kelių kilometrų stūksančią mokyklą, klausiausi kasdieninių mokytojų pastabų, taupydavau centus kramtomajai gumai, o grįžęs ruošdavau namų darbus – tik tam, kad būčiau mielas ir doras Sauliukas. Tomis akimirkomis, kai jausdavausi pavargęs nuo šio normalaus gyvenimo, kaip įprasta jaunimui, simuliuodavau vienokią ar kitokią ligą, dažniausiai gripą, kartais skausmingą kojos patempimą ar neeilinį vidurių palaidumą. Gailestingoji mama, nors, manau, neretai suprasdavo mano melą, leisdavo bent dieną pagulėti lovoje, o tėvui sakydavo, kad reikia pinigų vaistams (už kuriuos vėliau įsigydavo ką nors, skirto kosmetikos dėžutės turiniui papildyti). Taigi, mano nekaltas melas, o, kaip paūgėjęs suvokiau, ir kitų žmonių melai, dažnais atvejais turėjo ir tebeturi abipusę naudą.

Praslinko visas penkmetis, kai mano normalus gyvenimas nebeteko epiteto normalus. Galbūt dėl to, kad ir šiaip beveik nebevartoju skambių epitetų – pasikeitė požiūris į žodžius, turinčius savyje įkyrios patetikos padažo. Pakito ir dienotvarkė: nebesikeliu anksti, nebelankau mokyklos, nebevertinu antkapių, tačiau tebeskaičiuoju akmenis, kurie vis krinta ir krinta, byra ir byra iš kapinių eisenos dalyvių mindžiojimo grindinio. Šiandien, važiuodamas pro tuos privačius namus, nesuvokiu vieno: kur dingo tie obuolių vagys ir juos stebinčios nuosavos gryčių bobutės – ar mano susikurtas rūkas taip stipriai jiems pakenkė?

Todėl ir rašau Jums, gerbiamas rajono mere, šį laišką, nes noriu įsitikinti, ar Jūs turite tokios galios ir ar apskritai yra įstatymuose tokia skiltis, kurioje būtų tiksliai nurodyta, kaip galima visa tai, ką neteisėtai ir neskaičiuodamas laiko paverčiau rūku, sugrąžinti.

LITERATŪRA ŠIANDIEN
www.durys.daily.lt
Sudarytojas Gintaras Grajauskas
grajauskas@gmail.com

Siuvinėtos skridimo projekcijos

Nijolė Kliukaitė

Vėl kartu.

Visos penkios.

Viena, tiesa, negrįžtamai pasikeitusi.

Nors ir kitos…

Kas besugrąžins Aliodijai išlakumą. Jei ne paltas, kaži ar beatpažintum. Nors ir šis veik gyvas paveikslas su upių dygsneliais ir paupio peltakėliais, undinėlėmis su žvynų uodegėlėmis ir tokia raizgia medžių lapija, kad maga ją praskirti, pro dygsnius, išguldytus vaiką mokant skaityti, paskui aritmetikos, vėliau jau, daug daug vėliau, nes dygsniavimas reikalauja kantrybės ir laiko, spalvotais siūlais slystančio pro pirštus, vaikas jau skaitydavo jai Dantę, Dieviškąją komediją, ir lūšis margašonė, iššokusi iš Pragaro miškų, sustingo palto skvernuose. Dešimt metų dygsniavau paltą Aliodijai, balerinai, vienu šuoliu perskrendančiai visut visas išsiuvinėtas džiungles, mylimojo supeltakiuotą rojų ir pragarą, kuriuos balerina Aliodija pranerdavo taip pat lengvai, kaip ir visą likusią gyvenimo tuštybę, nes kas gi tai, jei ne tuštybė, visos tos priesaikos ir jų sulaužymai, vakarėlių pigi dramaturgija ir dar pigesnė scenografija, visos tos kasdienybės dekoracijos, kvapnios sriubos, karšti pyragai, švenčių katutės… Aliodija turėjo scenos tikrovę, kurią pati kas vakarą sukurdavo ir sugriaudavo. Visiems matant. Ir verkiant. Net nežinia ko…

– Aš to nedarysiu, – sako Aliodija, ir, kiek patūpčiojusi, pasiūbavusi girgždančius sąnarius, pusę žingsnio pasitraukia iš rato. Penkta pėdų pozicija gerokai modifikuota.

Aršės eilė.

Žavėjausi jos motina, išrinkusia dukrai vardą. Aštrų kaip širšės geluonis. Dar labiau žavėjausi, ne, tik stebėdavaus tos moters auskarais, tomis geometrinėmis transkombinacijomis, kabalduojančiomis ausyse. Tos moters ausų lezgeliai turėjo būti geležiniai, o ir kaušeliai, nes tos kyburiuojančios konstrukcijos neigė visus gravitacijos dėsnius, kas mane, tylią gyvenimo dygsniuotoją (nes net ir tada, vaikystėje, visas savo mintis išpeltakiuodavau arba išsiuvinėdavau kryžiuku), džiugino ir ramino, visada įtariau, kad mokslo tiesos turi pamušalą, kurio raštuose ir slypi esmė, o visas tas tezių paviršinis miražas tevertas šaliko, kuriuo ir apgaubiau Aršės pečius per jos penkiasdešimtmetį. Iš tikrųjų tai nežinau, ko siekė Aršės mama, parinkdama dukrai vardą, bet švelnesnė būtybė dar negimė šioje žemėje. Savo vardą ji, žinoma, ištardavo gėdydamasi, prarydama pirmąjį skiemenį, iššlamindama antrąjį. Šššėėee – sušnarėdavo kaip pažadas, gal todėl kone kiekvienas vyras patikėdavo, kad būtent jam skirta globoti šią švelniabalsę trapią būtybę, deja, užsitęsęs trapumas išderina ir taip jautrų vyrų vestibiuliarinį aparatą, ir jie ima klupinėti, kartais, tiesa, parkrenta ant kelių, netgi deklamuoja tokiai pozicijai pritinkančius žodžius, bet ir klūpėjimui stinga natūralumo, jie tiesiog ima ir apleidžia mizansceną, tarytum visagalis dramaturgas juos būtų katapultavęs į kitą vaidmenį. Tiesa, vienąsyk Aršei tikrai buvo nučiuožęs stogas, juokingiausia, kad to vyro nelabai vyru ir bepavadinsi, bet Aršei, niekada neturėjusiai savo vaikų, matyt, reikėjo visko iš karto – dvidešimtmetės nuodėmės ir atpirkimo, o gal mokyklinės laimės miražo. Motina pati ją surišo. Apvyniojo lipnia plėve, pati nunešė į automobilį, nuvežė į tą iliuzijas dailiai apkarpančią gydyklą, po mėnesio nugenėtą visą ir dezinfekuotą iš vidaus dukrą privertė švęsti penkiasdešimtmetį, kad atsimintų geometrinę tikrovės prigimtį, padovanojo jai auskarus – du kūgius, įžeminančius ausų lezgelius. O aš ant pečių užmečiau jai šaliką, lietaus lašeliais siuvinėtą miražą. Bijojau ją prarasti. Tik jau ne Aršęęę…

Ji ir dabar sumazgiusi tą rūko iliuziją po kaklu.

Bet rankos…

Jos tirta taip, kad susiplaka visi mano prisiminimai.

– Aššš?.. Ne… – sušnabžda Aršė, nudrebindama mane Prudei.

Prudencija kalba ilgai. Apie pinigų, emocijų, net prognozių sistemas, kurias, vadovaujantis moteriškosios dievybės aura, būtina sukurti kiekvienoje šeimoje.

– Kiekviena mūsų jau stovime ant slenksčio. Turime šiokį tokį pasirinkimą, galime tapti pelenais arba šeimų dievybėmis… – griaudžia ji, o aš tematau kaspiną, kurio ji persirišo galvą kaip sena hipė. Žinoma, kaspiną aš siuvinėjau. Žmogučiais. Kiekvienas vis kitos spalvos. Tai Prudencijos vaikai ir vaikaičiai, ateinantys, išeinantys ar tiesiog praeinantys vyrai. Jų – tų gyvenimo pakeleivių – tokia galybė, kad kaspiną Prudencija galėtų tris sykius apvyniot aplink galvą, bet ji sumazgiusi jį šone ir paleidusi kadaroti kaip spanielio ausis. Ji tauškia apie zuikius, kurių uodegėles kažkodėl būtina barstyti druska, dar apie kengūras, tiksliau, jų sterbles, atseit mums, moterims, derėtų tapti zuikių piemenėmis, gink dieve, nešiotis sterblėje šeimą, o gal ji visai ne tai norėjo pasakyti, aš nežinau, šiaip ar taip, bijau, kad ji ims ir užmirš, ką laiko rankose, ir…

– Blaiviai mąstykime. Dabar, kai esame tokio amžiaus…

Rodos, ji viena žino kryptį, ir mums, susirinkus nykštukinius savo laimės plaktukėlius (visada tikėjau, kad aš jį turiu, tik nežinau, kur padėjau, kur?..), tvarkinga vorele traukti paskui šią laukinę moterį į laimės kalvę, bet…

Aš jau beveik skrendu, nors žinau, kad dar ne laikas.

Laikas pasisupti paskutinės draugės rankose.

Mira.

Aš jai nieko neišsiuvinėjau.

Per visą gyvenimą.

Per visą savo gyvenimą.

Visą jos gyvenimą, kuris driekiasi kaip siūlas ar reaktyvinio lėktuvo paliktas sudegusių dujų takas, bet lėktuvas jau dingęs debesyse, bet sprinteris jau nunėrė už kampo ir vargu bau ar dar jį sutiksi gatvių labirinte, kuriame jau kiti siūlai, kitos draiskanos, kitos mintys, šių, neturinčių akivaizdžios išraiškos, nė nesupaisysi, tiesa, gali sugauti akių kryptelėjimą, bet jausmų lokatoriai jo net nefiksuos, kaip ir moteris, mano draugė, kas ją žino, ar ji iš tikrųjų yra, buvo (ar tik aš pati ja nebuvau?), ar ji buvo ištekėjusi, ar turėjo vaikų, net apie save nieko aiškesnio pasakyti jau nebemoku, buvo ėjimas, nežinau, ar išdrįsčiau pavadinti tą veiksmą žygiu, nes net nežinau, ar turėjau kryptį ir aiškų tikslą, tik vėjai, audros ir lietūs, kokie vėjai, kokios audros, gal sapnuoji, sakydavo man žmonės, taip ir neįstengiau to stebuklo perprasti, to perdėm vietinio, vietiško, gal net vidinio klimato, dabar suprantu, klydau, stengdamasi pabėgti į kitą klimato juostą, kol gyvas, negali pabėgti nei iš savo plaučių, nei iš smegeninės, kur vien pelkės ir akivarai, nei iš savo dešinės pėdos mažojo pirštelio, kuriame tvinkčioja didžiausių nesutarimų su šia diena priežastis – mažas akmenukas, kurį privalai branginti, nes vienam, tarkim, priklauso šuolis, kitam trapumas, trečiam išmintis, o tau – akmenukas, aštrus kaip deimantas, bet ne deimantas ir netgi ne akmenukas čia svarbiausias, tik palyginimas, talpusis kaip, kuriame telpa visos įmanomos ir neįmanomos spalvos, visas garsynas ir netgi tylos iliuzija, visi įmanomi veiksmai ir visa tuštuma, nes lygindamas prarandi tikrumą, gal net save, jei tik save turi su kuo palyginti, su kuo gi įstengtum palyginti muziką, niekada niekieno nesugrotą, jokioje galvoje negimusią, neužrašytą jokioje penklinėje, nenušvilptą, nesušvilpautą, niekieno neišgirstą, bet ji štai teka pro mano ausis, iš kairės į dešinę, o gal atvirkščiai, vinguriuoja visais smegenų koridoriais, kur sukabinti, sudžiauti ar šiaip pamesti niekieno netapyti paveikslai, jie kvepia akvarelių upėm ir rožiniais flamingais, kojelės štai tįsta iš pilkšvų debesėlių, per kuriuos jau nebeįžiūri savo draugių, sustojusių aplink žydinčią obelį, susiėmusių rankom, kurios vis dar sūpuoja mane, sūpuoja mane, kaip…

Ne kaip.

Tai tik naujas performansas.

Jos atveria dantį.

Tokį kičinį. Apvadais visokiais iškreivaliotą, bet…

Jau skrendu.

Su žydinčiais obels žiedlapiais.

Pilkai sidabrišku siūlu…

Voratinkliu,

kaip…