Neįtikėtina – tai įvyko Klaipėdoje

Birželio 9-ąją baigėsi Klaipėdos koncertų salės organizuotas išskirtinis ir unikalus dvejus metus trukęs septynių koncertų ciklas „Mozartas: visi koncertai fortepijonui ir orkestrui “.

Laima Sugintienė

Dvejus metus pėda po pėdos, žingsnis po žingsnio klausytojai sekė trumpą W.A.Mozarto gyvenimą ir jo atspindį fortepijono koncertuose. Triskart per metus – spalį, vasarį ir birželį – jie rinkosi klausytis išskirtinių interpretacijų, kurias rengė ciklo sumanytojas ir siela, dirigentas ir solistas Alexanderis Paley (fortepijonas, JAV) drauge su Klaipėdos kameriniu orkestru (KKO), kurio meno vadovu jau trejus metus dirba Mindaugas Bačkus.

Pasikvietė koncertmeisteriu

Baigiamajame ciklo koncerte, be tradiciškai orkestrą papildžiusių pučiamųjų ir mušamųjų (šįsyk muzikavo Andrius Radziukynas (fleita), Linas Šalna, Laura Kasinskaitė (obojai), Lina Stanelienė, Egidijus Stanelis (valtornos), Šarūnas Kačionas, Kęstutis Taujanskas, (fagotai), Aurelijus Jankevičius, Alius Maknavičius (trimitai), Pranas Dovydaitis (timpanai), koncertmeisterio kėdėje išvydome A.Paley bendramokslį iš studijų Maskvoje laikų, iš Venesuelos į Lietuvą grįžusį smuikininką Raimondą Butvilą.

Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos profesorius prieš išvykdamas iš Lietuvos dirbo Lietuvos kameriniame orkestre, Lietuvos valstybiniame kvartete, nuo susikūrimo iki išvykimo 1993 m. buvo pirmasis Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncertmeisteris. Su šeima metams išvykęs į Venesuelą, ten liko iki pat 2011-ųjų, dėstė Karakaso menų universitete, vadovavo Emilio Friedmano konservatorijai, aktyviai koncertavo kaip solistas su įvairiais Venesuelos simfoniniais orkestrais (tarp jų – garsiaisiais Simon Bolivar, Municipal de Caracas, Orquesta Sinfonica Venesuela ir kt.), rengė rečitalius, buvo „Trio Academico Emil Friedman“ narys.

Nėrėsi iš kailio

Dvejus metus publika sekė ir kartais trilerį primenančius klaipėdiečių pamilto A.Paley karjeros posūkius, įspūdingus jo gastrolių maršrutus, pribloškiamas koncertų programas. Į Klaipėdą pianistas atvykdavo iš įvairiausių pasaulio kraštų, buvo patekęs ir į neištariamo pavadinimo vulkano išsiveržimą, skrido kariniu lėktuvu, atskrisdavo iš Pekino ir Paryžiaus, Vašingtono ir Novosibirsko.

Baigiamąjį ciklo (nebūtų per skambu šį reikšmingą darbą pavadinti ir festivaliu – tai padaryta pirmąkart Lietuvoje, – jo užmojis, koncertų meninis lygis, edukacinė reikšmė, pažįstant Vienos klasiko stiliaus raidą, ir t.t. tapo tikra švente) koncertą publika kaip visuomet sutiko entuziastingai, su euforija. Skambėjo trys vėlyvieji, jau beveik šubertiški W.A.Mozarto koncertai fortepijonui ir orkestrui Nr. 25 C–dur, K. 503; Nr. 26 D–dur, „Karūnavimo“, K. 537, Nr. 27 B–dur, K. 595 (25 ir 26 koncertuose solistas grojo įspūdingas, sudėtingos harmoninės kalbos polifonizuotas, fugą primenančias savo kadencijas) bei Koncertinis rondo D–dur, K. 382.

– Ką jums reiškia šis ciklas, kaip jį vertinate? – po koncerto paklausiau A.Paley.

– Lietuvoje TO niekas nedaro, ir visi žino, kad čia TAI vyksta. Mano žiniomis, dalį koncertų yra atlikęs S.Sondeckis su V.Krainevu, Izraelyje – D.Barenboimas. Tai, kas įvyko Klaipėdoje, – neįtikėtina. Seniai svajojau tai padaryti ir čia radau bendraminčių, su kuriais realizavau savo sumanymą. Manau, kad nauda abipusė – aš daug išmokau pats, daug iš manęs išmoko orkestras. Siekiau, kad orkestrantai nelauktų gesto (net ir norėdamas ne visada tai galėjau padaryti), kad jie nebūtų vergai, o grotų instinktyviai. Išmokiau juos klausytis ir girdėti vienas kitą. Kaip sakė mano dėstytoja B.Davidovyč, turi jausti malonumą muzikuodamas drauge. To ir siekiau. Juk muzikinėje literatūroje nieko nėra sunkiau, nei Mozartas! Orkestrantai nėrėsi iš kailio. Šįkart man labai rimta paspirtis buvo Raimondas.

Teisinga linkme

– Kaip jums, neutraliam žmogui iš šalies, atrodo klaipėdiečių kolektyvas, Klaipėdos koncertų salė? – pasiteiravau kviestinio koncertmeisterio R.Butvilos.

– Puiku, kad Klaipėdoje toks orkestras yra. Juk vien Muzikinio teatro orkestras neužpildys nišos. Toks orkestras, papildžius jį pučiamaisiais, yra pamatas įvairiems projektams. Prisipažinsiu, pirmiausia nustebino M.Bačkus. Mane pakviesdamas jis pripažino, kad orkestras nori groti geriau, eiti į priekį, ieško naujų impulsų. Mane pakvietė tarsi „išlieti pamatą“. Mažai tokių, kurie pripažįsta turį problemų. Tai talento požymis. Darbas vyko labai gerai. Kokios ligos? Rutina, šlubuoja disciplina, blogai, kad nevyksta grupinės repeticijos. Kameriniame orkestre reikia daugiau dirbti grupėmis, reikia suvienodinti garsą, intonaciją. Juk viena – solinis ir visai kas kita – orkestrinis, juolab – kamerinis grojimas. Nėra įgūdžių groti kameriniame orkestre, jie negirdi GARSO – kiekvienas orkestras turi savo garsą! Čia dar labai daug darbo, reikia pradėti iš pradžių. Reikia groti klasiką ir GIRDĖTI – jie to dar nemoka. Bet gali – jie gana greitai reaguoja. Jau antra repeticija buvo sėkmingesnė. Pasidžiaugiau, kad visada žinau priežastį, KODĖL kažkas neišeina.

Beje, gerai tai, ką darėte jūs (apie koncerto vedimą – aut. past.). Tai visiškai kitaip nuteikia klausytojus, atsiranda kitas kontaktas tarp atlikėjo ir publikos. Nors Venesueloje niekas nekalba (ten būna parengtos ypač išsamios programėlės apie kūrinius ir atlikėjus), aš pats visada stengiuosi kalbėti.

O salė čia neįtikėtina. Analizavau afišas – vyksta labai gero skonio koncertai, programa labai gerai sudaryta, yra aiški koncepcija.

– Taip, čia gi ne sostinė – antrino pianistas. – Matydamas afišas manau, kad generalinė linija yra teisinga. Ir tai, ką Klaipėdoje daro trys žmonės – D.Žičkuvienė, L.Narvilaitė ir M.Bačkus, yra puiku. O įvairaus lygio koncertų yra visur…

Mokyklinio lygio

– Kaip ir spektaklių… Garsėjate kaip operos žinovas. Gal ką nors matėte pas mus?

– Taip, opera mano antroji meilė. Juk išmokau skambinti fortepijonu klausydamas pasaulinių vokalistų, po koncertų jų plokšteles man dovanodavo dėstytoja. „Rojalis turi dainuoti“, – sakydavo ji. Kur bebūčiau, lankausi operos teatruose. Tad ėjau į Klaipėdos muzikinį teatrą, susipažinau su naujo teatro pastato projektais, klausiausi H.Purcello „Didonės ir Enėjo“. Tai, ką išgirdau ir pamačiau, man labai nepatiko. Pirmiausia – mėgėjiškas žanrų sumaišymas: ar tai rokopera, ar vis dėlto H.Purcellas? Rezultatas – mokyklinio lygio spektaklis. Kaip sakoma – jei liečiate šedevrą, prieš tai nusiplaukite rankas… Antra – siaubinga anglų kalba. Kokia čia senovinė! Tai „nižegorodskij jazyk“. Baisi ir dikcija. Niujorke, kur įvairiuose teatruose bei viename iš trijų garsiausių koledžų Mannes college of music kaučere (nuo „cauch“, tai ne tas pats, kas koncertmeisteris, funkcijos daug platesnės) dirba mano žmona Pei Wen, štai ten studentai arijas privalo dainuoti penkiomis – italų, prancūzų, vokiečių, anglų ir viena laisvai pasirinkta kalba. Jie turi po du pedagogus: vienas užsiima technika, kvėpavimu, kitas – dikcija, kalba, interpretacija. Jūsiškiai neišlaikytų net pirmo kurso egzamino! Orkestrą dėl aranžuotės sunku vertinti, bet siaubingi mušamieji, neprofesionali gitara… Šiaip orkestras neprastas. Dirigento mostas gana aiškus. Didelės pretenzijos baletui – tai ne baletas. Choras? Joks. Stebėjausi, žinodamas Lietuvą kaip stiprios chorinės kultūros kraštą. Žodžiu, šiame pastatyme teatras parodė visas savo silpnas vietas. Nekalbu jau apie tai, kad salėje sėdėjome su striukėmis. Koncertų salė ir Muzikinis teatras nederina repertuaro. Juk Klaipėdoje publikos nėra taip daug.

Čia statys operą

– Ar savo ateities planus siejate su Klaipėda?

– Su žmona spalio mėnesį dalyvausime Klaipėdos koncertų salės festivalyje „Permainų muzika“. Skambinsime puikaus moldavų kompozitoriaus V.Zagorskio kūrinį. Beje, būtent jis „išmušė“ man charakteristiką, tiesa, be parašo, kad galėčiau vykti į tarptautinį konkursą Leipcige (būtent po pergalės šiame konkurse ir prasidėjo A.Paley pasaulinė karjera – aut. past.). Atliksime jūsų V.Bacevičių – puikus kompozitorius, kodėl jūs jo neskambinate? Skambinsime mums dedikuotą Čilės kompozitoriaus kūrinį. Mums rašo ir L.Narvilaitė. O balandį Klaipėdos koncertų salėje statysiu N.Rimskio-Korsakovo „Mocartą ir Saljerį“, tai bus originali versija su fortepijonu. Jau susipažinau su režisieriumi V.Masalskiu – dirbsime kartu. Iš Klaipėdos vykstu į festivalį Prancūzijoje „La Charité-sur-Loire“, ten rengiama pirmoji šubertiada. Esu festivalio direktorius, pakviečiau ten dalyvauti jūsų puikų violončelininką Povilą Jacunską. Pats atliksiu F.Schuberto „Forelių kvintetą“, skambinsiu su Pei Wen.

R.Šileika: „Kūrybai laiko lieka nedaug“

Rita Bočiulytė

Klaipėdietis kompozitorius Remigijus Šileika neseniai lankėsi Ukrainoje, Kijeve, kur naujosios muzikos festivalyje „Sezono muzikinės premjeros“ buvo atliktas jo stambios formos kūrinys Requiem mišriam chorui, solistei (sopranui) ir simfoniniam orkestrui. Paprašėme autorių pasidalyti kelionės įspūdžiais.

Festivalis buria muzikus

– Gal galėtumėte mūsų skaitytojams trumpai pristatyti šį Kijevo festivalį?

– Tai vienas didžiausių, svariausių muzikos festivalių Kijeve (dar žinomas „Kiev Musik Fest“), kuriame skamba visos Ukrainos kompozitorių muzika, į jį taip pat kviečiami kompozitoriai iš užsienio. Festivalį rengia Ukrainos kultūros ministerija, Ukrainos nacionalinė kompozitorių sąjunga, dar kelios autoritetingos kultūros įstaigos. Šiemet festivalis surengtas gegužės 22–31 dienomis ir vyko jau 22-ąjį kartą. Jame skambėjo 21 koncertas, tarp jų – keturi simfoninės, taip pat kamerinės, sakralinės, elektroninės muzikos, nepamiršta ir muzika vaikams, liaudies instrumentams. Dvi pirmąsias festivalio dienas turėjome galimybę klausytis studentų kompozitorių diplominių darbų.

– Įdomu, kaip ten vyksta studentų kompozitorių baigiamieji egzaminai?

– Turiu pasakyti, kad Ukrainoje tam negailima nei lėšų, nei dėmesio. Šiemet Ukrainos nacionalinę P.Čaikovskio muzikos akademiją baigė 12 kompozitorių, tarp jų – du iraniečiai, vienas studentas iš Kinijos. Diplominiai darbai atliekami gyvai, tam buvo pasitelktas simfoninis orkestras, Kijevo vaikų ir jaunimo operos ir baleto teatro choras. Baigiamieji darbai – maždaug 15-os minučių trukmės, nors buvo ir pora žymiai stambesnių kūrinių. Egzaminų komisijai vadovavo garsus lenkų kompozitorius Zygmuntas Krauze.

Nauja Requiem redakcija

– Grįžkime prie jūsų kūrinio. Kas šiame festivalyje atliko jūsų Requiem?

– Tai Ukrainos atlikėjai: B.Liato-šinskio klasikinės muzikos ansamblis – mišrus choras ir orkestras, veikiantys kaip Vargonų ir kamerinės muzikos salės kolektyvai. Soprano solinę partiją giedojo Olena Šinal, dirigavo Igoris Andrijevskis. Šiame koncerte, kuris vyko gegužės 23-iąją, buvo atliktas dar vienas stambus sakralinis kūrinys – Oleksandro Kozarenkos „Viešpaties Dievo Jėzaus Kristaus pasija“. Visą koncertą įrašė Ukrainos radijas.

– Kaip vertinate atlikimą? Kaip jūsų Requiem priėmė kijeviečiai?

– Jokių priekaištų atlikėjams neturiu, kūrinys buvo atliktas muzikaliai, logiškai, jaučiant formos visumą ir jos dalių dramaturginę prasmę. Klausytojai nuoširdžiai priėmė abu – mano ir O.Kozarenkos kūrinius. Tai buvo išties šventinis vakaras.

– Jūsų Requiem premjera įvyko 1999-aisiais „Klaipėdos muzikos pavasario“ festivalyje ir, anot muzikologės Mildos Kazakevičienės, tapo šio festivalio kulminacija. Kodėl nutarėte imtis šio kūrinio redagavimo?

– Kolegos paragino Requiem išleisti Klaipėdos universiteto leidykloje, tad prieš atiduodamas spaudai privalėjau patikrinti kiekvieną akordą, sąskambį. Be to, rūpestį kėlė „Ingemisco“ („Esu kaltas“) dalis – nebuvau ja patenkintas. Tačiau pernai sėdau rimtai, viso kūrinio redakcijai sugaišau ištisus metus, užbaigiau tik šiemet sausį. Nuostabu, kad atsirado galimybė taip greitai išgirsti naujai redaguotą kūrinį.

Ukraina – iš arti

– Kijeve turbūt turėjote daug progų pabendrauti su kompozitoriais, atlikėjais, profesūra? Kaip vietinė inteligentija žvelgia į J.Timošenko problemą?

– Hm… Kaip čia pasakius… Turiu pripažinti, kad mes čia jos gailimės labiau nei patys ukrainiečiai. Visas savo valdžias jie vertina, švelniai tariant, nelabai aukštai. Visus ten ypač siutina vienas sūnelis, kuris, būdamas 25-erių, tapo vienu turtingiausių pasaulio žmonių. Niekas netiki, kad taip praturtėti galima iš sąžiningo darbo ar verslo.

– Kokį įspūdį paliko Kijevas apskritai?

– Įspūdžiai išties puikūs. Miestas labai išgražėjo. Teko lankytis jame prieš penkerius metus. Dabar tapo nepalyginamai švaresnis. Gal tam įtakos turėjo futbolo čempionatas, gal kitos priežastys. Žmonės rengiasi panašiai kaip pas mus – gana kukliai, sportiškai, bet skoningai. Kainos taip pat panašios. Susidariau įspūdį, jog tai europietiška, stipri valstybė, turinti gražią ateitį.

Jaunimą moko kompozicijos

– Kokie jūsų kūrybiniai planai?

– Pastaraisiais metais daug laiko tenka atiduoti pedagoginiam darbui, kūrybai jo lieka labai nedaug, nebent vasarą. Nors Menų fakultete, kaip ir daugelis, dirbu ne visu etatu, tačiau miesto muzikos mokyklose dėstau mėgstamą discipliną – kompoziciją. Džiaugiuosi, kad trys mano ugdytinės šiemet tapo 3-iojo moksleivių kūrybos konkurso diplomantėmis.

– Kas jos?

– Tai Diana Stankevičiūtė ir Megė Vang iš Klaipėdos Juozo Karoso muzikos mokyklos bei Gabrielė Urbonaitė iš Klaipėdos Jeronimo Kačinsko muzikos mokyklos. Labai gabios, kūrybiškos mergaitės. Smagu dėl jų ir dėl Klaipėdos.

Vizitinė kortelė

Kompozitorius, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto profesorius R.Šileika (g. 1950) – 120 kūrinių autorius. Tarp jų – dvi simfonijos, Requiem, Koncertas fortepijonui ir styginių orkestrui, rokmisterija „Grožvyda“ (R.Šileikos libretas pagal V.Storostos Vydūno dramą „Amžina ugnis“), įvairūs kameriniai ansambliai, vokaliniai ciklai, choriniai kūriniai, muzika teatrui ir kt.

1972 m. baigė tuomečio Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Muzikos fakultetą, 1981 m. – Lietuvos muzikos akademijos prof. Juliaus Juzeliūno kompozicijos klasę.

1998–1999 m. gavo valstybinę aukščiausio laipsnio kūrybinę stipendiją, 2005–2006 m. – individualią kūrybinę stipendiją.

2004 m. apdovanotas KLASCO premija.

Jo kūriniai skambėjo maždaug 20 užsienio šalių festivaliuose bei konkursuose – „Klassik im Griunen“ Bukove (Vokietija), „CoMA festival“ Vekšio mieste (Švedija), tarptautiniame akordeono muzikos festivalyje Insbruke (Austrija), Lvove, Kijeve (Ukraina), M.Glinkos kapeloje Sankt Peterburge (Rusija) ir kitur.

Aštuonerius metus (1995–2006 m. su pertrauka) R.Šileika vadovavo Lietuvos kompozitorių sąjungos Klaipėdos skyriui, padedamas kolegų, uostamiestyje surengė šešis tarptautinius naujosios muzikos festivalius „Marių klavyrai“.

Klaipėdai – 760: istorinis miestas

Kiekvienas senas miestas – istorinis. Ne išimtis ir Klaipėda. Ir nūnai nemaža išlikusių svarbių istorinių ženklų. Lieka tik juos prakalbinti. Šįkart žvilgtelsime į vieną namą ir jo svaiginamą biografiją, kurioje kaip veidrodyje atsispindi miesto istorinio veido bruožai, prikeliantys iš užmaršties iškilias asmenybes.

Jovita Saulėnienė

Buvo svarbiausias akcentas

Vienas išlikusių istorinių namų yra Danės, anksčiau vadintos Luizės vardu, gatvėje. Tai 17-uoju numeriu pažymėtas turtingos biografijos, nuvingiuojančios per skirtingas epochas ir susijusios su daniškuoju, prūsiškuoju, rusiškuoju, prancūziškuoju, lietuviškuoju miesto puslapiais, pastatas. Šiame name susipynė istorija, politika, menas, žmonių likimai… Čia – ir žinomų istorinių asmenybių darbai bei žygiai.

Gal todėl namas apipintas legendomis. Ne vienas poetas jį apdainavo, dailininkai jį įamžino graviūrose, vėliau duoklę jam atidavė fotografai. Visi namo gyvavimo periodai įdomūs, primenantys svarbius Prūsijos istorinius įvykius, atkuriantys senosios Klaipėdos gyvenimą, iškeliantys miestiečių ir su miestu susijusias iškilias istorines asmenybes. Ne kartą jis buvo restauruojamas, plečiamas, bet visada išliko svarbiausiu miesto akcentu. Deja, šiandien net jam skirto atviruko nėra, jau nekalbant apie svaresnį leidinį… Tik Prūsijos karalienės Luizės bareljefas, kuriuo pasirūpino Taravos Anikės (Vokietija) draugija, šiandien primena čia aidėjusius karališkuosius žingsnius.

Skaitytojams fragmentiškai pristatomi pirmieji du šio istorinio namo etapai: pirmasis – kai jis priklausė savininkams, antrasis – kai namas tapo rotuše.

Pasistatė Danijos konsulas

1763 m. gražų klasicistinio stiliaus namą pasistatė Danijos konsulas pirklys Lorencas Hansenas Lorckas (1743–1805), kilęs iš Flensburgo. Tai buvo įtakingas žmogus, Merphis masonų ložės narys, paaukojęs lėšų masonų ložės sklypui, buvusiam dabartinėje Liepų gatvėje. Išsilavinęs, turėjęs didelę biblioteką šio namo antrajame aukšte. Apie jo kaip Danijos konsulo veiklą žinių užtikti nepavyko.

L.H.Lorckas buvo vedęs Roerdanso dukterį Kathariną Elizabetą. Roerdansų giminei priklausė plotas tarp teatro ir Dangės, sandėlis Kurpių gatvėje, gyvenamas namas ir alaus darykla Tomo gatvėje. Ji valdė ir keltą per Dangę, medienos krovos aikštelę prie marių. 1774 m. buvo įsteigta Roerdansų šeimos prieglauda, kuri po didžiojo 1854 m. gaisro nustojo gyvavusi. Tos garsios giminės pradininkas buvo laivininkas Heinrichas Roerdansas, kurio sūnus Heinrichas jau buvo žinomas Klaipėdos pirklys. Pastarojo sūnus, irgi Heinrichas, tapo didžiuoju pirkliu ir susikrovė pasakiškus turtus. Jam priklausė ir didžiausia Prūsijoje monetų kolekcija. Jo sūnus Heinrichas vadovavo Klaipėdos pirklių kovai prieš Karaliaučiaus bandymus uzurpuoti prekybą. H.Roerdansas 1792 m. išspausdino knygą apie Klaipėdos istoriją.

XIX a. pradžioje šios šeimos palikuonys išvyko iš Klaipėdos. Iš baronienės Margaretės V.Wolf, gim. Roerdans, atsiminimų sužinome, jog mūsų minimas istorinis namas pastatytas iš Roerdansų šeimos pinigų.

Paveldėjo atsidavę miestiečiai

Kita garsi šio istorinio namo asmenybė – Lorcko žentas Friedrikas Liudvikas Consentius (1755-1818), kilęs iš Kotbuso miesto prie Šprė upės ir šį pastatą paveldėjęs 1805 m. Tai buvęs karališkosios laivybos ir prekybos teismo asesorius, pirklys, didysis miesto pilietis. F.L.Consentius kaip Memelio deputatų pirmininkas davė priesaiką miestui ir sąžiningai jos laikėsi. Jam svarbu buvo, kad miestas visada, S.Dacho žodžiais, „laimingai sau gyvuotų“. Testamentu jis paliko 4 000 talerių mokyklų reikalams.

Atsidavusi miestietė buvo ir jo žmona Johanne Katherina Consentius, gim. Lorck (1799–1854). Po vyro mirties miesto mokyklai 1819 m. ji padovanojo mineralų ir drugelių kolekciją, o išvykdama gyventi į Karaliaučių 1848 m. paliko miestui dailininko G.Kiugelgeno Friedricho Vilhelmo III ir Luizės portretus, taip pat gautas karališkosios poros dovanas, kad nebūtų pamiršta šio pastato istorinė reikšmė.

Consentiusų šeimoje augo keturi vaikai. Viena jų, Frederikė (1798–1869), buvo susidraugavusi su Prūsijos kronprincu, lankė kartu su juo anglų kalbos pamokas, kurias vedė anglas iš Londono Robertas Plawas (1786–1864), už kurio ji ištekėjo 1816 m. Išlikęs įdomus Plawų susirašinėjimas su Prūsijos karališkosios šeimos nariais.

Karališkosios poros rezidencija

Garsiausi šio pastato gyventojai – Prūsijos karalius Friedrichas Vilhelmas III ir legendinė karalienė Luizė.

Apsistoję čia jie buvo net keturis kartus. Pirmąjį – 1802-aisiais, kai Memelyje Prūsijos karališkoji pora susitiko su Rusijos imperatoriumi Aleksandru I. Iš šio turėjusio ilgalaikį poveikį abiem šalims susitikimo išliko net keletas dailininkų graviūrų. Iš kai kurių, vaizduojančių šių istorinių asmenybių susitikimą tame name, matyti ir vidaus interjeras.

Gyvenimas minėtame name pagyvėjo 1807–1808 m., kai Memelis tapo laikinąja Prūsijos sostine ir name apsigyveno Prūsijos karališkoji pora. Susitikimai su rusų, anglų ir kitų šalių vadovais ar diplomatais, aukšto rango kariškiais, arbatos gėrimas namo gražiajame sodelyje lėmė svarbius sprendimus tiek šaliai, tiek miestui.

Name prie Dangės parengtas Prūsijos reformatorių baudžiavos panaikinimo Prūsijoje aktas, dar vadinamas Spalio ediktu, numatyta šalies kariuomenės reorganizavimo tvarka, pakeista miesto valdymo sistema, priėmus „Miesto nuostatus“, panaikintas amatų suvaržymas. Jame subrendo sumanymas sutvarkyti Liepų gatvę ir kt. Jame parašyti karalienės Luizės laiškai, iš kurių iškyla tauri, atsidavusi savo šaliai asmenybė. Vėliau šiuos laiškus atskira knyga išleido Luizės gimnazijos direktorius dr. E.Kiuselis. Malonu, jog daugelį tų laiškų į lietuvių kalbą išvertė Rasa Krupavičiutė.

(Tęsinys. Pradžia DURYS, 2012 03 29, 2012 04 26, 2012 05 31)

Iš baronienės Margarete v.Wolff, gim. Roerdansz, užrašų

Klaipėdoje mane ypač domino Rotušė. Vis dėlto pastatyta ji ir iš Roerdanso šeimos pinigų, nes Consentius vedė mano neišpasakytai turtingo prosenelio dukterį. Apžiūrint rotušės vidaus patalpas, mano dėmesį patraukė angliškas laikrodis raudonmedžio korpusu, kuriame buvo ir kalendorius. Laikrodžio viršuje styrojo trys žalvariniai bokšteliai. Lygiai toks pat prabangus laikrodis stovėjo mano tėvų namuose. Vestuvių proga mano seneliai, be kitų dovanų, iš Plawų šeimos gavo masyvų sidabro arbatinį, ant kurio dangtelio buvo išraižyti arbatos lapeliai ir arbatos vaisiai. Taip pat mes turėjome varinį arbatos virdulį, papuoštą paauksuotomis liūtų galvomis ir letenomis bei žiedais. Mūsų namuose garbingą vietą užėmė ir labai aukštas „samovaras“ iš Tulos žalvario. Nereikia pamiršti ir nuostabių baldų, kurių didžioji dalis buvo iš Klaipėdos ir prie kurių buvome prisirišę.

Istorinės Klaipėdos datos (1252–1945)

1252 m. sudaryta sutartis dėl Memelburgo pilies

1253 m. nustatytos Memelio miesto ribos

1254 m. siekta miestą pavadinti Naujuoju Dortmundu

1257 m. suteiktos Liubeko miesto teisės

1328 m. Memelis tapo Vokiečių ordino miestu

1420 m. pirmąjį kartą paminėtas Klaipėdos vardas Vytauto laiške Vokiečių ordinui

1475 m. miestui suteikta Kulmo teisė

1525 m. Memelis tapo Prūsijos hercogystės miestu

1525 m. prasidėjo reformacijos Memelyje

1627 m. Memelis virto miestu-tvirtove

1629–1635 m. miestą valdė švedai

1657 m. suteikta laisvos ir neribotos prekybos privilegija

1701 m. Memelis tapo Prūsijos Karalystės miestu.

1722 m. prie miesto prijungtas Friedricho priemiestis

1754–1763 m. Septynerių metų karo metu miestą valdė Rusija

1802 m. Memelyje susitiko Prūsijos karalius Friedrichas Vilhelmas III ir karalienė Luizė su Rusijos imperatoriumi Aleksandru I

1807–1808 m. Memelis – laikinoji Prūsijos sostinė, kurioje rezidavo Prūsijos karalius Friedrichas Vilhelmas III su karaliene Luize. Tuo metu pradėtos svarbios krašto reformos: 1807 m. spalio 9 d. paskelbtas karaliaus ediktas dėl baudžiavos panaikinimo; parengti Miesto valdymo nuostatai; išleisti kariuomenės demokratizavimo potvarkiai ir kt.

1812 m. Memelį užėmė prancūzai

1865 m. prie miesto prijungtas Vitės priemiestis

1915 m. miestą užėmė Rusijos kariuomenė

1918 m. prijungtas Smeltės priemiestis

1919 m. Versalio sutartimi miestas atskirtas nuo Vokietijos

1920–1923 m. miestą valdė prancūzai

1923 m. į miestą įžengė Lietuvos kariuomenė

1939 m. miestą užėmė hitlerinė Vokietija

1945 m. prasidėjo sovietinis miesto laikotarpis

Pagerbė rašytojo atminimą

Birželio 7-ąją Kaliningrade surengtas klaipėdiečio rašytojo Rimanto Černiausko (1950–2011) atminimo vakaras. Paminėti jo mirties metines sumanė Rusijos rašytojų sąjungos Kaliningrado skyrius, į miesto Kultūrų komunikacijų centro literatūrinę svetainę sukvietęs didžiulį būrį kaliningradiečių menininkų, pažinojusių klaipėdietį rašytoją, ilgametį Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininką. Jo rūpesčiu užsimezgė Kaliningrado ir Klaipėdos rašytojų bičiulystė, buvo organizuojami bendri renginiai, kūrybos vakarai. Per atminimo vakarą kaliningradiečiai dalijosi prisiminimais, skaitė ir klausėsi R.Černiausko „Gusto istorijų“, žiūrėjo videofilmą, specialiai sukurtą ir skirtą bičiuliui iš kaimyninės Klaipėdos.

Apdovanojo garbės ženklu

Klaipėdietis skulptorius Arūnas Sakalauskas birželio 21-ąją iš šalies kultūros ministro rankų priėmė garbingiausią Lietuvos kultūros ministerijos apdovanojimą – garbės ženklą „Nešk savo šviesą ir tikėk“. Jį kultūros ministras Arūnas Gelūnas įteikė keturiems šalies kultūrai nusipelniusiems menininkams. Tarp jų – ir 60-metis Vilniaus dailės akademijos profesorius A.Sakalauskas, lygiai pusę savo gyvenimo dirbantis, kuriantis Klaipėdoje, šiemet čia pažymintis kūrybos 35-metį. 1994-aisiais už monumentalų paminklą vyskupui poetui Antanui Baranauskui A.Sakalauskas įvertintas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija. Uostamiestis 2008-aisiais jam suteikė Klaipėdos kultūros magistro vardą.

Sugrįžo pasveikinti Klaipėdą

Jungtinės dailės parodos atidarymu „Kultūros namuose: menas ir kava“ šiandien 20 val. prasideda devynias dienas Klaipėdoje vyksiantis jaunųjų kūrėjų menų festivalis „7.6“. Jis sukvietė sugrįžti daugiau nei 20 jaunųjų menininkų klaipėdiečių, išvykusių studijuoti, gyventi, kurti kitur, kad savo kūryba pasveikintų miestą su 760-uoju gimtadieniu. Jaunimo organizacijos „Kultūros raktas“ rengiamas festivalis vyks septyniose skirtingose miesto erdvėse. Programoje – dailės paroda, naujosios ir džiazo muzikos koncertai, diskusijos, paramos akcija, instaliacijų pristatymai, kūrybinės dirbtuvės, teatriniai pasirodymai, filmų peržiūros bei susitikimai su jaunaisiais kino kūrėjais, poetais ir prozininkais.

Kaligrafo premija – studentei

Rytoj per diplomų įteikimo ceremoniją Vilniaus dailės akademijos (VDA) Klaipėdos vizualiojo dizaino katedros (KVDK) studentams bus įteikta ilgamečio VDA profesoriaus Algio Kliševičiaus (1950–2008) premija jaunajam kūrėjui, perspektyviai dirbančiam kaligrafijos srityje. Premija teikiama ketvirtąjį kartą. Ją įsteigė „Kaligrafijos sąsiuvinių“ kūrybinė grupė. Premijos dydis – 500 litų. Šiemet ja bus apdovanota VDA KVDK antrąjį kursą ką tik baigusi studentė Santa Čipkutė. Dėstytojų žodžiais, Santa – įdomi ir perspektyvi studentė. Ji pati sakė, kad rašto menu domisi nuo vaikystės, o su juo susijusios studijos Klaipėdoje yra kaip svajonės išsipildymas. S.Čipkutė jau spėjo surengti šešias kaligrafijos parodas.

Ryškiausias tapytojas Lietuvoje ir jo pokyčiai – uostamiesčio parodinėse erdvėse

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKC) Parodų rūmus užplūdo šiuolaikinė tapyba. Nuo birželio 22-osios iki liepos 29-osios ten veikia dvi didžiulės parodos, lankytojus intriguodamos naujosios tapybos iššūkiais tarptautiniu mastu ir gyvo lietuviškos tapybos klasiko Gintaro Palemono Janonio premjera.

Pirmojoje parodoje, pavadintoje „Tarp naujosios abstrakcijos ir naujojo konkretumo“, kuratorius iš Berlyno „Werkstattgalerie“ Pascualis Jordanas pristato 12 menininkų iš Vokietijos, Danijos, Estijos, Prancūzijos ir Amerikos. Antroji – G.P.Janonio ekspozicija, susidedanti iš dviejų – retrospektyvinės ir „remiksuotos“ – dalių (kuratoriai Ignas Kazakevičius ir Vidas Poškus).

Metaforiškumas atspindi statusą

V.Poškus: Laiko ir propaguojamų tapybinių vertybių, meninės ideologijos požiūriu G.P.Janonis ir jo parodiniai kaimynai yra be galo artimi. Todėl abiejų parodų ekspoziciją galima suvokti kaip faktą, jog gero menininko, net kartos stilius gali periodiškai tapti neaktualus, dingti iš eterio, o sugrįžimas visada susijęs / yra nulemtas ar teigia apie menininko, publikos bei aplinkos pokyčius.

Nagrinėdami G.P.Janonio kūrybą beveik štampu, įsikalbėta tautine tapybos mokykla laikomo ekspresionizmo kontekste, mes, parodos kuratoriai, teoriškai svarstėme ir pabandėme praktiškai realizuoti opų tradicinės lietuviškos ekspresionistinės tapybos aktualumo bei šiuolaikiškumo klausimą.

G.P.Janonis yra vienas ryškiausių lietuvių tapytojų. Šį teiginį galima suvokti dvejopai – ir tiesiogiai, ir kaip metaforą. Tiesioginė janoniško ryškumo reikšmė slypi tame, kad tapytojas iš tiesų naudoja be galo ryškias, grynas spalvas – geltoną, raudoną, mėlyną, žalią. Lyginant su kitais jo kolegų kūriniais, pastarieji atrodo migloti, neryškūs, apsiblausę, net purvini. Janoniško ryškumo metaforiškumas atspindi šio menininko statusą Lietuvos dailės istorijoje.

Pradėjęs savo kelią dar devintajame dešimtmetyje (tuometį Dailės institutą Vilniuje baigė 1986 m.), jis labai greitai tapo vienu aktyviausių (kartu ir ryškiausių) savo kartos tapybos atstovų. Tuomečio tapybinio jaunimo išėjimas į sceną sutapo su neoekspresionizmo bumu visame Vakarų pasaulyje ir visų pirma Vakarų Vokietijoje, kur tarptautinį pripažinimą išsikovojo „naujaisiais laukiniais“ (Neue Wilde) vadinami tapytojai. Jų skiriamasis bruožas taip pat buvo ryškių spalvų naudojimas, ekspresyvaus, laisvo potėpio akcentavimas ir interpretacijos iš romantizmo bei simbolizmo ikonografijos, pakoreguotos šiuolaikinio gyvenimo aktualijų bei tempo.

Labiau šiaurietiškas, nei pietietiškas

Tuo pačiu laiku Italijoje garsus meno kuratorius ir kritikas Achile Bonito Oliva prabilo apie „transavangardo“ reiškinį tuomečiame šiuolaikiniame italų mene. Trans-avangardas buvo ne kas kita, kaip romaniškoji naujojo ekspresionizmo forma, pasižymėjusi aiškesniu prisirišimu prie „klasikinių“ vertybių, kurias mene išreiškė ramesnės, ne tokios nervingos kompozicinės schemos, lyriškesni, antikinės mitologijos ir Levanto poetikos nutvieksti siužetai.

Kažkada, paklaustas, koks jo ryšys su „naujaisiais laukiniais“, G.P.Janonis prisipažino, kad jeigu tokių sąsajų ir esama, tai jos nėra tiesioginės ir jų negalima vertinti kaip konceptualios pozicijos. Tačiau esmė kartais slypi ne tariamai sąmoningame autoriaus pasirinkime, o laiko dvasioje, bendrame kultūriniame fone, kuris gali veikti to net ir nežinant. Kartais norisi G.P.Janonio tapybą priskirti lietuviškajam „transavangardo“ sparnui, tuomet kiti jo kartos tapytojai, tokie kaip Rimvidas Jankauskas-Kampas ar Henrikas Čerapas, šlietųsi prie „naujųjų laukinių“. Iš tiesų G.P.Janonis ypač dažnai naudoja aiškiai klasikinius motyvus – iš Apeninų ir Pirėnų pusiasalių atkeliavusias architektūrines formas (arkas, kupolus, eksedras), mitologinius personažus (kentaurus, sfinksus, marmurines dievų ir didvyrių stovylas), tačiau visa tai perteikia ryškiomis spalvomis. Ir būtent savo koloritu jis yra labiau šiaurietiškas, nei pietietiškas – tereikia palyginti G.P.Janonį su Helmutu Middendorfu ar Salomé (Wolfgangu Ludwigu Cihlrazu).

Supjaustė dailėtyriniais peiliais

G.P.Janonis yra ryški figūra lietuviškoje tapyboje dar ir tuo, kad šio menininko fenomenas yra savotiška grandis, siejanti šiuolaikinį meną, konkrečiai – tapybą, su ankstesnių periodų reiškiniais.

Tad apsisprendimas KKKC Parodų rūmuose parodyti ne kieno nors kito, o vieno ryškiausių lietuvių tapytojų G.P.Janonio tapybą, savotišką jos retrospektyvą, buvo ne atsitiktinis, o iš anksto užprogramuotas kultūrinis įvykis.

Didžiausia intriga slypi tame, kad žiūrovams pristatoma ne šiaip retrospektyva, o dideliais ir aštriais dailėtyriniais peiliais G.P.Janonio tapyba pjaustoma į atskirus formaliuosius ir ikonografinius sluoksnius. Analizuodami G.P.Janonio kūrybą vakarietiškojo naujojo ekspresionizmo „judėjimo“ kontekste, dailėtyrininkai išskyrė pagrindinius jo motyvus. Patys populiariausi ir vėlgi ryškiausi iš jų (tad ryškumas yra esminė, tiesiog ontologinė šį menininką nusakanti kategorija) yra moteris, kolona, miškas, grindys. Tuos motyvus galima suskirstyti į kelias grupes: „natūralius“ (tokie, kaip miškas) arba kultūrinius (tokie, kaip kokia nors architektūrinė detalė) arba mišrius (tokie, kaip kultūrinį ir natūralius pradus sujungianti kolona arba mišri mitologinė būtybė – sfinksas).

Projekto esmė slypėjo G.P.Ja-nonio remiksavime. Remiksas (angliškai „remix“) yra šiandieninės muzikos terminas, kuriuo apibūdinama alternatyvi dainos versija, sukurta varijuojant jau esančio kūrinio pagrindu. Remiksavimo metu įvairios kūrinio dalys būna sumaišomos tarpusavyje, su kitais įrašais, suteikiama kitokia ritmika, įvedamos iki tol nebuvusios instrumentų partijos. Parodos kuratoriai lyg muzikos didžėjai išanalizavo ir išskyrė kelis G.P.Janonio motyvus ir iš jų, lyg naujai permodeliuotų muzikinių takelių, sudėliojo naujas prasmes ir poveikį darančias struktūras. Antrajame darbo etape pats autorius buvo paprašytas pakoreguoti tarpinius variantus, savotiškai pakeisti „semplų“, tai yra motyvų tempą, toną, įdiegti alternatyvias spalvinių tembrų charakteristikas, pataisyti tuos motyvus atsižvelgiant į jų dinamines savybes.

Pabandė atlikti eksperimentą

Kuratoriai ir menininkas pabandė atlikti savotišką eksperimentą, sužaisti „užsakovo“ ir „atlikėjo“ santykius.

Jau du dešimtmečius vietinėje meno rinkoje vis didesnius pagreičius įgyjant kuratorinio darbo principams (organizuojant personalinius ar grupinius projektus, parodas), vis didesnę įtaką įgaunant meno vadybininkams (daugelis jų iki šiol yra likę latentinėje, užslėptoje pozicijoje), toks santykių modeliavimas yra aktualus ir perspektyvus.

Ne vienam ir ypač tradicinio sukirpimo menininkui, iki šiol nepajudinamai mąstančiam apie kūrėją kaip virš debesų kybančią beveik antžmogišką būtybę, toks projektas turėtų pravalyti akis. Žinoma, tik tuo atveju, jeigu menininkas nori ir geba keistis, ir klausyti kuratorių, kritikų ir dailėtyrininkų rekomendacijų.

G.P.Janonio atvejis tuo ir buvo unikalus, kad tai be galo paslankus ir naujovėms atviras autorius, leidęs remiksuoti jo tapybą – fotografuoti ją, karpyti gabalais (žinoma, ne originalius kūrinius), dėlioti atskirus segmentus į naujas struktūras. Procesas iš tiesų priminė audiomiksavimą, kurio metu naudojami analoginiai, skaitmeniniai ir/ar programiniai mikseriai, kadangi G.P.Janonio tapyba buvo skaitmeninama, kompiuterinių programų būdu permodeliuojama, o galutinis variantas paties autoriaus buvo pertapomas, užtapomas ir pritapomas.

I.Kazakevičius: Pats menininkas niekad nesiryžtų taip drastiškai darkyti savo kūrybos, net jei ir tikėtų, jog tai „suveiks“. Ne todėl, kad bijotų iššūkių. Tiesiog jam gaila. Gaila gerai nutapytų paveikslų. Gaila tobulai sustatytos motyvų ikonografijos. Jam gaila, o mums ne. Štai kodėl kuratorius reikalingas menininkui. Menininkas, kuriantis tradicinėmis išraiškos priemonėmis, kiek beeksperimentuotų, pabaigoje dažniausia renkasi saugiausią, patikimą, išbandytą, šiuo atveju tapybos variantą ir lieka ten, kur pradėjo. Todėl šį kartą apsiribojome atvejo studija. Pasiūlėme autoriui redukuoti savo paties motyvus iki „tik spalvos“, „tik faktūros“, „tik formos“. Išnarstėme G.P.Janonio paveikslus ir paveikslų grupę nufotografavome. Remdamiesi autoriaus kompozicijomis, perdarėme G.P.Janonio motyvus. Sukūrėme aplinką, erdvę, veikėjus toje erdvėje, įvedėme kitus spalvinius santykius… Ir paprašėme tapytojo pritapyti, įtapyti, pertapyti, užtapyti, kas (ne)reikalinga, išryškinti svarbiausius fragmentus ir formas, grąžinti savo drobėms įprastą plastiką.

Kaip veikia mechanizmas

V.Poškus: Turiu prisipažinti, kad pradžioje buvau skeptiškai nusiteikęs tiek dėl proceso prasmės, tiek galimo rezultato atžvilgiu. Optimizmo įpūtė tai, kad per pirmuosius susitikimus su G.P.Janoniu jo namuose – studijoje berods Braškių gatvėje autorius parodė savo piešinius, eskizus ir kitokią kūrybinę virtuvę. Esmė slypėjo tame, kad parengiamasis, pradinis jo tapymo etapas taip pat yra susijęs su „remiksavimu“. Jis pasirenka kažkokį motyvą, jį nusipiešia, o paskui – kalkių, peršviečiamų popieriaus lapų ir visokiausių perdengimų, pridėjimų bei nuėmimų būdu tai transformuoja. Kita vertus, a priori norėjosi kažką padaryti kitaip. Iš tikrųjų – suteikti naujo skambesio. Tuo galima argumentuoti ir atsakant į natūraliai kylantį klausimą – o kam to reikėjo? Žinoma, kad galbūt nereikėjo, nes kaip ir bet kuris eksperimentas, tai gali būti ir nesėkmingas „produktas“. Betgi meno esmė slypi tiek stabilume, tiek ir nuolatinėje kaitoje, reagavime į kasdieninius iššūkius. Šioje vietoje galų gale prisiminiau ir prancūzų dailėtyrininką ir kuratorių Nicolaus Bourriaud, suformulavusį kelias esmines šiuolaikinio meno kategorijas. Viena iš jų būtų „Bendradarbiavimo estetika“ (Relational Aesthetics) – sąvoka, žyminti, kad dabarties kultūroje esminiu kūrybinės praktikos atspirties tašku yra bendražmogiški santykiai (socialiniai saitai, kolaboravimas, asmeniniai ryšiai). Bendrąja prasme mūsų projektas juk tuo ir remiasi. Kita N.Bourriaud kategorija, suformuluota jo 2001 metų studijoje „Postprodukcija“ (Postproduction), yra „didžėjavimo“ mene idėja. Būtent šis autorius ir pagrindė didžėjinių operacijų, „perkūrimo“ mechanizmų pritaikymo šiuolaikinio meno praktikoje sampratą. Manau, kad mes tai kaip tik ir darome. Tiesiog bandome pasitikrinti, kaip mechanizmas veikia čia ir dabar.

Remiksavo sušiuolaikindami

I.Kazakevičius: Remikso strategija, ko gero, – vienintelis variantas, kuriame būtų galima susieti koncepciją ir ekspresionistinę tapybą. Tai tradicijos „perlankstymas“, adaptacija šių dienų kultūros vartotojo prigimčiai, kultūros kodams. T.y. sušiuolaikinimas, išlaikant tradicinės lietuviškos ekspresionistinės tapybos autonomiją, kartu menininko (G.P.Janonio) braižą. Reikia pasakyti, kad remiksas technine prasme, kaip mes jį atlikome, nebūtinai turi būti toks. Kad ir dirbant su tuo pačiu G.P.Janoniu, remiksas kiekvieną kartą priklausomai nuo parodos, temos, pasirinktų motyvų etc. gali būti ir būtų kitoks.

V.Poškus: Pats ne kartą ir ne vieną, ir nuolat susiduriu su vyresnės kartos (bet ne amžiuje iš tiesų slypi esmė, o žmogaus atvirume ir gebėjime reaguoti į situaciją, jo paslankume ir atvirume) tapytojais, kurie kaip asmeninį įžeidimą priima tai, kuomet išgirsta apibūdinimą, kad jie nėra šiuolaikiniai. Paprastai jie sako: „Tai juk šis natiurmortas ar koks gluosnis svyruoklis paupyje yra nutapytas tik vakar, tik prieš dvi savaites. Kodėl tai ne šiuolaikinė tapyba?!“. Tai galbūt sušaržuotas požiūris, kadangi alyvas tapantis menininkas niekada nebus šiuolaikinis arba atvirkščiai – bus, bet tuomet jis turi žinoti, kokiame kontekste veikia, kiek tai yra aktualu, kiek tame yra konceptualaus užtaiso. O konceptualumo esmė slypi ne paveikslo pakabinime žemyn galva, bet jo santykyje su kontekstu (kultūriniu, socialiniu, galop net politiniu), permąstytose vertybėse ir požiūriuose. Tiesiog reikia suvokti, kad alyvas galima (net reikia tapyti), tačiau net ir išsaugant tokią pačią formą ar schemą kaip anksčiau, tam turi būti suteikta nauja prasmė. Vis dėlto apeliuojama ne į prieš tris ar devynias dešimtis metų gyvenusį žiūrovą, o tą, kuris egzistuoja šiandienoje. Tad štai ir „remiksavimas“ tai tradicijai suteikia naujų prasmių, galop – konceptualumo.

I.Kazakevičius: „Velniams tąsytis su ta tradicija ir su ta tapyba, kuri esą pati negali už save pakovoti?“ – šią frazę girdėjau iš kolegų meno kritikų. O vis dėlto ekspresionizmas – „eina“ iš vidaus, žymiai grynesnis už logikos padiktuotą geometriją, tegul ir atsiduodančią siurrealizmu. Vien todėl verta eksperimentuoti su tradicija, ją modifikuoti. Tačiau reikėtų per ją rasti galimybę aktualizuoti meną, kurti net ne meną, kaip mes jį suprantame plačiąja prasme, bet kurti „pačią komunikacijos esmę“. Jei ekspresionistinę tapybą prilygintume kalbai, tai mūsų remikso esmė slypėtų ne konkrečios kalbos sakinyje, o sakinio struktūroje, nebūtinai teisingoje, nebūtinai artikuliuotoje pagal visas taisykles bei kanonus. Kita vertus – ekspresionistinė tapyba, ilgametis Lietuvos brendas, vintažas, retro, ar kaip bepavadintume, visada žavus. Ypač modifikuotas. Nes tik čia galime pastebėti atskiros detalės, fragmento unikalumą, kurie tradicinio formato kūrinyje buvo tiesiog kompoziciniai vienetai.

Laukia didžioji intriga

Taigi Parodų rūmuose lankytojų laukia didžioji intriga – „remiksuotas“ G.P.Janonis. Kad tokia strategija yra aktuali, liudytų ir šiuolaikinės muzikos tendencijos, kuomet kompozitoriai ir didžėjai pabando suteikti naują skambesį visiems gerai žinomiems, kartais net pabodusiems (esą ko iš to dar galima tikėtis) dalykams. Filosofijoje tokį požiūrį pagrindė dekonstrukcijos teorijos autorius Jacquesas Derrida, teigdamas, kad prasmė atsiranda teksto skaitymo metu (o kiekvienas meno kūrinys tai yra iš citatų atsitiktiniu būdu surinktas tekstas), lemiant konkrečiam kontekstui, ir nepriklauso nuo išankstinių autoriaus ar kažkokių autoritetų suformuotų intencijų ir lūkesčių. Toks požiūris griauna nusistovėjusius stereotipus ir suteikia galimybę naujai permąstyti bei suvokti, regis, visiems žinomas tiesas. Paradoksas slypi tame, kad naujai perdarytas, remiksuotas kūrinys kartais atrodo kur kas įdomesnis, nei buvo galvota iki tol.

Dvigubą intrigą atpažįstamam (nes rodoma ir nedidelė jo darbų retrospektyvos kolekcija, kurią kuratoriai atrinko remdamiesi motyvų tranzito ir kaitos principu) ir kartu visai kitokiam G.P.Janoniui KKKC Parodų rūmuose suteikia tuo pačiu metu greta veikianti tarptautinė tapybos paroda „Tarp naujosios abstrakcijos ir naujojo konkretumo“. Laiko ir propaguojamų tapybinių vertybių, meninės ideologijos požiūriu G.P.Janonis ir jo parodiniai kaimynai yra be galo artimi, todėl visą ekspoziciją galima suvokti kaip tą pačią problematiką, gvildenančią analogiškus subjektyvumo ir tradicijos gyvastingumo klausimus. Pagrindinė vokiškos kolekcijos figūra, be abejo, yra legendinis „naujųjų laukinių“ atstovas ir vienas lyderių Salomé, pasižymintis ypač radikalia spalvos, kompozicinės struktūros vartosena. Pastarojo meto darbuose tapytojas pastebimai keičiasi, pagrindinį dėmesį sutelkdamas išgrynintam potėpiui, kurio dėka jo tapyba iš figūriškai ekspresionistinės tampa abstrakčiai ekspresyvia. Kita vertus, reikia pastebėti, kad bendradarbiavimo su kuratoriais ir „remiksavimo“ dėka G.P.Janonio tapyba taip pat įgavo naujų reikšmių ir sugestijos.

I.Kazakevičius ir V.Poškus: Palemonai, o tu ką manai?

G.P.Janonis: Jei teigtume, jog visa pasaulio filosofija yra pastabos Platono tekstų paraštėse, tai kodėl tapyboje turėtų būti kitaip? Negali nuolatos kartoti kanono, nesistengdamas jam prilygti ar pranokti. Todėl tiesiog esi priverstas išbandyti kažką naujo. Tai net privalu. Tokios yra šiandieninės meno lauko žaidimo taisyklės.

L.Zemlienė: „Knygą visi savinasi“

Klaipėdos universiteto leidykla šiemet mini savo 20-metį. Apie leidyklos darbo specifiką, apie kolektyvą, knygą kaip stebuklą su jos vadove Lolita Zemliene kalbėjosi Gitana Gugevičiūtė.

Ramiai, kruopščiai

– 20 metų žmogui nedaug, bet leidykla tikriausiai gyvena kitu rit-mu – panašiai kaip katinas, kuris sulaukęs 20-ies galėtų būti tapatinamas su šimtamečiu žmogumi?

– Nežinau, ar išgyvenome katino šimtmetį, bet 20 metų leidyklai yra nemažai, dar turint omeny, kad kolektyvas išaugo, bet tie, kurie atėjo iš pat pradžių, tebedirba. Nesigirdama galiu sakyti, kad leidyklos žmonės dirbdami labai stengiasi – jie daro taip, kaip gali padaryti šiandien geriausiai. Rytoj dirbs dar geriau, nes pasimokys iš to, ką šiandien blogai padarė. Mūsų darbas specifinis: čia reikia sėdėti ir ramiai, kruopščiai dirbti.

– Juolab kad leidžiate ne vienos srities leidinius?

– Tai daugiau sunkumų sukelia redaktoriams. Mūsų redaktorės turi labai daug žinoti. Šiuo metu dirba trys redaktorės: dvi iš jų – daugiau nei 15 metų. Treji metai – mažiausiai tiek redaktorius rengiasi darbui. Pirmus trejus metus – kol perpranta specifiką – jis knygas gadina, maketuotojams trukdo, o po to jau kiekvieną kartą mokosi.

Ką reiškia organizuoti

– Supratau: leidyklos redaktoriaus darbas sudėtingas. O koks turi būti leidyklos direktorius?

– Neseniai skaičiau tokį anekdotą. Vaikas klausia Disnėjaus: „Ką tu darai?“ Tas atsako: „Aš darau animacinius filmus“. Tu pieši? Ne. Tu filmuoji? Ne. Tu rašai scenarijus? Ne. Tai ką tu veiki?! „Aš darau animacinius filmus“…

– Taigi leidyklos direktorė leidžia knygas?

– Taip, aš leidžiu knygas – visi kiti dirba (juokiasi). Juk kas tas direktorius? Tas, kuris organizuoja darbą. Galbūt – vadybininkas. Teko dalyvauti seminare, kur gavome užduotį atlikti pratimą: visi sustoja vorele, bet kokia trajektorija turi judėti „traukinukas“, nurodo paskutinis. Ne žodžiu, bet judesiu. Štai tada ir pajunti, ką reiškia organizuoti darbą.

Na, o kai leidykla kūrėsi, tiesiog aš buvau netoli pirmojo rektoriaus. Tiesiog dirbau šalia. Pirmas mano pasimatymas su leidyba – susitikimas su Elmuntu Žaliu, leidusiu matematines knygas ir kitokius vadovėlius. Jis atskleidė pagrindinį principą, kuris, manau, turėtų galioti ne tik leidykloje, bet ir kiekviename darbe: kiekvienas žmogus turi dirbti savo darbą. Redaktorius tik redaguoja, jis nevadovauja, neorganizuoja. Maketuotojas maketuoja. Knygų pardavėjas pardavinėja knygas. O vadovas yra tam, kad visi kiti ramiai dirbtų. Aš labai daug išmokau iš savo bendradarbių. Jie dirba taip gerai, kad ir aš kitaip negaliu.

Kai įveikia visus laiptelius

– Universiteto leidykla specifinė – didžioji dalis leidinių atnešami, ir jūs negalite pasakyti „ne“?

– Mes išvis neturime jokios teisės pasakyti „ne“. Esame akademinė leidykla. Esame universiteto dalis ir teikiame knygų leidybos paslaugą. Mes neformuojam leidybos politikos. Tam yra protingi žmonės – Leidybos taryba, kurią sudaro visų fakultetų atstovai. Visuose universitetuose knygos leidybai atrenkamos daugiau ar mažiau vienodai: pirmiausia atrenkami rankraščiai, jie apsvarstomi katedrose, vėliau aptariami fakultete ir tik tada nešami mums. Mes nesprendžiame apie knygos turinio kokybę – tam yra konkrečios srities specialistai.

– Taigi, jeigu Nacionalinės premijos laureatas pareikštų norą leisti knygą jūsų leidykloje, kaip su juo „elgtumėtės“?

– Jeigu jis norėtų, kad ant knygos būtų užrašas „Klaipėdos universitetas“, turėtų įveikti visus laiptelius. Mes negalime nuspręsti, ar jo tie tekstai yra vertingi. Mes kalbamės tik apie techninį teksto pateikimą ir esame tie, kurie iš rankraščio padaro knygą. Čia mūsų laukas. Čia mes ir demonstruojam savo kvalifikaciją.

Laikosi leidybos etiketo

– Apie jūsų pastangas dirbti profesionaliai ir kokybiškai liudija gautas įvertinimas „Gražiausia Klaipėdos knyga 2006“. Šį apdovanojimą specialistų komisija, vadovaujama vieno žymiausių knygos dailininkų Broniaus Leonavičiaus, suteikė moksliniam leidiniui „Archaeologia Baltica’ 6“. Ką pati manote apie jūsų knygų grožį?

– Mūsų reikalas – padaryti gražiai. Tam mes čia ir esam. O ką mes laikom gražia knyga? Kokia apskritai turi būti knyga? Palyginkim: jūs einat į klasikinės muzikos koncertą ir einat į jaunimo vakarėlį. Juk rengsitės skirtingai. Atitinkamai iš atlikėjų jūs laukiate skirtingos aprangos, atitinkamo stiliaus… Mūsų skaitytojai yra tie žmonės, kuriems svarbiausia tekstas ir jo iliustracijos. Skaitant mūsų knygas reikia ypatingo susikaupimo, tam tikro pasirengimo, todėl forma negali atitraukti žmonių dėmesio. Atkreipkite dėmesį, kaip apsirengę simfoninio orkestro muzikantai. Juodai. Kodėl? Kad jums „nebraižytų“ akių. Kad jūs galėtumėt klausytis muzikos. Taip ir knygų leidyboje – yra tam tikras etiketas, ir mes turim jo laikytis. Mes esam laisvi, bet rėmuose. Galų gale tai ir mados reikalas. Vienaip knygas maketavom prieš 15 metų, dabar – kitaip: bandom pripratinti savo autorius ir skaitytojus, kad jiems koks nors naujas, šviežias, drąsus elementas būtų „nematomas“… Čia – žaidimas, o tada, kai mūsų knyga buvo įvertinta kaip gražiausia, aš labai nustebau. Iš principo mūsų knygos negali būti gražios. Jų ne tokia paskirtis.

Dėl knygynų – problema

– Klaipėdos universiteto leidykla turi knygyną. Ar plačiai jūsų leidiniai platinami? Jie pasiekia kitus knygynus?

– Mano nuomone, mūsų knygas, kurios dažniausiai skirtos specifiniam skaitytojų ratui, labai gerai perka. Bet su knygynais šiandien Klaipėdoje problema. Buvo gerai, kol buvo „Baltos lankos“. Dabar viską nupirko „Alma littera“. Baisu. „Šviesos“ koncernas tikriausiai užima 80 procentų knygų rinkos. Tai valstybinė problema – aš net neįsivaizduoju, kaip jiems leido pirkti…

Planuojame savame knygyne pradėti prekybą kitų universitetų leidiniais, o kartu savus siūlyti kitiems. Mūsų leidyklos knygas labai perka internetu. Mano pavaduotojas Alfonsas Jankantas palaiko tiesioginį ryšį su Klaipėdos bibliotekom, nuvažiuoja į Palangą, Kretingą. Jeigu pasirodo kažkokia specifinė knyga, rašomi laiškai konkretiems specialistams. Kartais organizuojam knygų pristatymus, nors tai daugiau viešųjų ryšių akcija.

Kartais mus kaltina, kad nesireklamuojam. Kodėl mes nesireklamuojam? Nes tam reikia pinigų. Mes jų neturim. Ir reklama mums neatsipirks. Dėl nuperkamų 200–300 egz. neapsimoka daryti reklaminių akcijų. Nors šiaip informacija apie tas knygas yra, tik ją reikia susirasti.

– Skaitydama interviu su įvairių leidyklų vadovais susidariau nuomonę, kad į universitetines leidyklas žiūrima kaip į apsaugotas lašinių sluoksnio, kuris vadinamas universitetu. Jums negresia bankrotas, nepatiriate įtampos kaip kiti Lietuvos leidėjai?

– Bankrotas mums negresia, mums mokamas atlyginimas (kitas klausimas koks). Bet vienas dalykas yra knygą parengti, kitas – spauda. Mes esame ramūs dėl parengimo, bet turim ir patys užsidirbti…

Dažniausiai knyga yra galutinis rezultatas kažkokio mokslinio tyrimo. Mokslininkai pinigų prašo moksliniam tyrimui ir kartu numato lėšas leidybai. Galų gale mokslinė, akademinė literatūra ir turi būti dotuojama, nes kitaip ji neišsilaikys. Jeigu mes knygą parduotume už tą kainą, kiek ji realiai kainuoja, nė vienas studentas jos nenupirktų, nes mažiausia knygutė kainuotų 100 litų.

Elektroninė „neapsimoka“

– O jūsų autoriai honorarus gauna?

– Aišku, ne! Jie gauna atlyginimus. Šiuo požiūriu mūsų darbas su autoriais yra kitoks negu to leidėjo, kuris turi autorių „prisitraukti“. Mūsų autoriai patys pas mus ateina ir mes su jais dirbam kaip su bendradarbiais. Jų leidžiamos knygos yra jų kaip specialistų kvalifikacijos patvirtinimas. Tuo požiūriu mes esam „šiltoj“ vietoj. Bet mūsų darbe yra kitos įtampos. Nelaikyčiau kitų leidyklų darbo lengvu, bet nė už ką nesutiksiu, kad mūsų yra lengvesnis. O tie pinigai, kuriuos mūsų žmonės gauna, neadekvatūs pinigams, kuriuos turėtų mokėti arba moka privačios leidyklos.

– Nesirengiate leisti elektroninių knygų?

– Aš sakyčiau, kad mūsų visos knygos yra ir elektroninės, bet kol kas prekiaujame tik spausdintomis. Todėl, kad elektroninė knyga „neapsimoka“, jei jos kaina mažesnė nei 10 litų. O tiek kainuoja mūsų popierinė knyga. Tai neverta. Vis tiek jos niekas nepirks.

Gal kada nors mūsų žmonės pradės suprasti, kad už viską reikia mokėti – taip pat ir už elektroninę knygą, o ne iš linkomanijos ją parsisiųsti.

Kitas dalykas mūsų moksliniai žurnalai. Jie jau dabar yra atviri. Nes turi būti matomi ir skaitomi šiandien.

Į muges – idėjų

– Kas ryškiausio nutiko per 20 leidyklos metų? Pavėlavot išleisti knygą? Turėjot specifinių autorių?

– Mes nevėluojam. Kai ateina žmonės tartis ir klausia, kada atnešti rankraštį, aš klausiu, kada jiems tos knygos reikia.

Geriausia, ką per 20 metų susikūrėm, tai kolektyvas, kuris čia dirba – esam graži komanda.

Ir mes turime pačius geriausius autorius. Apskritai mokslininkai yra kuklūs žmonės: kaip ir menininkai jie kuria, bet nesipuikuoja.

– Ko pati išmokote per 20 metų, ką atradote?

– Aš buvau labai drąsi, bet kai pradėjau dirbti, nežinojau, koks sudėtingas dalykas yra knyga. Išvis, kas toji knyga? Įdomu ir tai, kad ją visi savinasi: jeigu aš skaitau, tai man atrodo, kad tai mano knyga; bibliotekininkė sakys, kad tai jos knyga; spaustuvininkas sakys, kad tai jo… Autorius parašo, leidėjai parengia spaudai, spaustuvė spausdina, pardavėjai prekiauja, bibliotekos dalija, skaitytojas skaito – ir visi laiko tą knygą sava. Į knygą kaip objektą irgi galima įvairiai žiūrėti. Dabar jau šiek tiek žinau, kaip reikia leisti knygas. Į knygų muges važiuojame idėjų – jeigu tik sėdėsi, rezultato nebus. Rezultatas bus tik tada, jei žmogus pasižiūrės plačiau.

Klaipėdos universiteto leidykla

Per 20 metų 5 žmonių kolektyvas išaugo iki 11-os.

Išleista daugiau nei 1 800 knygų.

Nuo 1998-ųjų kasmet dalyvauja Vilniaus knygų mugėje.

2002 m. dalyvavo Frankfurto, 2005 m. – Geteborgo knygų mugėse.

2006 m. gavo apdovanojimą „Gražiausia Klaipėdos knyga 2006“ už mokslinį leidinį „Archaeologia Baltica’ 6“.

Nuo 2007-ųjų prisijungė prie LATA (Lietuvos akademinių leidyklų asociacijos).

Dizaino studentų desantas

Birželio 7–10 d. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro dailės parodų salėse, kaip ir kasmet, savo baigiamuosius darbus eksponavo ir gynėsi Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos vizualiojo dizaino katedros (toliau – VDA KVDK) bakalauro ir magistro studijų studentai.

Goda Giedraitytė

Žavi atviru žvilgsniu

Paroda kiekvieną kartą atveria nematomą edukacinę pusę – ketverius ar šešerius metus brandintos kūrybos sėklos suveši ir išskleidžia geriausius savo rezultatus. Užpildydama visą antrojo aukšto plotą, ekspozicija liudijo apie jaunųjų kūrėjų maksimalistinę gyvastį, išradingumą, savitą pasaulėžiūrą, žavėjo atviru žvilgsniu, neribojamu nustatytomis taisyklėmis, galima ir negalima principais ar juridiniais kazusais.

Kaip žinoma, VDA KVDK rengia vizualinio arba komunikacijų dizaino specialistus, t.y. tuos, kurie įvairiomis meninėmis ir techninėmis priemonėmis pateikia vizualinį turinį. Dažnai šios specializacijos dizaineriai yra susiję ne tik su meninių vaizdų kūrimu, bet ir su analize, vizualinės komunikacijos problemų sprendimais, vadybos ir kūrybos principų derinimu ir pan. Todėl parodai pristatomi projektiniai kūriniai nuolat išsiskiria estetiniu išbaigtumu, funkcionalumu, aktualia miestui ar regionui tematika.

Užtenka paminėti vos keletą darbų: I.Andriulaitytės „Šviesos meno laboratorija buvusiame dujų fabrike“, A.Gilvonauskaitės „Šventosios jūrų uosto vizualioji komunikacija“, D.Jakovlevo „Nematyta Klaipėda“, E.Mikutytės „Atrask Šilutės kraštą“, K.Momgaudo „Klaipėdos skulptūrų parko vizija“, J.Smirnovos „Galerijos „Ramybė“ Palangoje vizualusis stilius“. Nepamirškite ir pasaulio konkursams siunčiamų projektų: „Dangoraižio dizainas tarptautiniam studentų konkursui CTBUH 2012 Šanchajuje“ (J.Einaras), „Copenhagen suborbitals“ (V.Kupčiūnaitė) ir kitų.

Drąsiai peržengia ribas

Ieškodami atraktyvaus ir netradicinio sprendimo, studentai drąsiai peržengia tradicinių formatų, konceptų ir/ar spalvinių palečių ribas.

Dažnai tai virsta kasdienių daiktų (kyšančių vamzdžių, stulpų ar kitų industrinių rudimentų) įvizualinimu (kaip A.I.Buivydaitės darbe „Vizualios erdvės transformacijos“), skraidančių dirižablių projektavimu (A.Bitino „Man nerūpi Baltijos jūra“), papuošalų iš kartono kūrimu (A.Bučinskaitės „Papuošalų galerija „ONE“), įmantriai ornamentuotų paukščių nutupdymu mieste (R.Užkuraitienės „Meno kiemo Klaipėdoje vizualusis stilius“) ar semantiškai daugiaprasmių temų adoracija (J.Daugnoraitės „2012 metų apokalipsės demistifikacija“, G.Kryževičiūtės „Mikromakriniai makromikrai“) ir pan.

Magistrantų darbai solidesni turinio ieškojimais, filosofinės minties intarsijomis, savo vietos pasaulyje pozicionavimu, bandymais meniškai pateikti naują žvilgsnį į istoriją, dabartį ir ateitį. Dažnas darbo pristatymui pasirenka multimedijos priemones. Studentai kuria komunikacinius projektus (kaip D.Pajausko „ltdizainas.lt“), saugo ir atnaujina senųjų švenčių tradicijas (L.Pilibaitytės „Lietuviškoji Meilės diena. Deivės Mildos šventė“, E.Stankutės „Gamtos ritmo švenčių kalendorius“), domisi manipuliacija reklaminėje fotografijoje (E.Martinkus) ir statistikos vizualizacija (L.Romanova).

Ši darbų įvairovė atspindi svarią jaunųjų dizainerių integraciją į miesto (regiono) gyvenimą. Glaudus jų bendradarbiavimas ir komunikavimas su čia veikiančiomis įmonėmis ar įstaigomis liudija ne tik apie studentų praktinį pasiruošimą, bet ir apie savotiškos kūrybinės industrijos mieste formavimąsi.

Juk, kaip nebūtų keista, daugelis jaunųjų dizainerių dar bestudijuodami pradeda savo aktyvią profesinę veiklą miesto ar regiono verslo ar kultūrinėse struktūrose. Tenka apgailestauti tik dėl to, kad, nepaisant išvystytos sąveikos, praktiškai realizuotomis programomis tampa vos keletas studentų projektų (pavyzdžiui, katedros magistrantės Žanos Vilks sukurtas ir 2011 m. patvirtintas Lietuvos kariuomenės Specialiųjų operacijų pajėgų Kovinių narų tarnybos ženklas).

Formuoja savitą mokyklą

Reikšminga, kad ši 2014 m. savo veiklos 40-metį minėsianti aukštosios mokyklos katedra veikia būtent Klaipėdoje.

Ji jau išugdė ne vieną žinomą Klaipėdos, Lietuvos ar net pasaulio kūrėją. Tarp jų – asociacijos „Dizaino forumas“ vadovas Marius Dirgėla, ilgametis Jūros šventės dailininkas Anatolijus Klemencovas, pripažintas fotomenininkas Remigijus Treigys, pasaulyje laurus skinantys Julijonas Urbonas bei broliai Ilja ir Romanas Klemencovai, vienas geriausių šių dienų spaudos grafikos dizainerių Gytis Skudžinskas, Klaipėdos miesto savivaldybės Urbanistinės plėtros departamento direktorius Kastytis Macijauskas ir daugelis kitų.

O ir dėstytojų komanda – vieni žymiausių Klaipėdos menininkų, dizainerių, teoretikų, humanitarų: vienos pirmųjų Klaipėdos dizaino kompanijų steigėjas Alvydas Klimas, skulptorius ir Nacionalinės premijos laureatas Arūnas Sakalauskas, P.Domšaičio galerijos vedėja dailėtyrininkė Kristina Jokubavičienė, kaligrafė ir tapytoja Lidija Kuklienė, miesto vyriausiasis dailininkas ir kaligrafas Mindaugas Petrulis.

Kukliai besiglausdama Klaipėdos universiteto (KU) Menų fakulteto pašonėje ši Bauhauso ir Ulmo aukštųjų dizaino mokyklų mokymo ir kūrybos tradicijas tęsianti katedra yra tapusi neatskiriama Klaipėdos kultūrinio gyvenimo dalimi ir net savastimi, jei kalbėsime apie gausų būrį išugdytų gabių menininkų ir dizainerių bei stipriai įtvirtintus kaligrafijos mokyklos pamatus mūsų mieste. Juk būtent ilgametis šios katedros profesorius Algis Kliševičius (1950–2008) inicijavo kas kelerius metus Klaipėdoje vykstančias Lietuvos šrifto ir kaligrafijos parodas „Rašto menas“, o nuo 2006 m. jo ir kolegų bei KU leidyklos dėka Klaipėdoje leidžiamas vienintelis Lietuvoje tęstinis leidinys „Kaligrafijos sąsiuviniai“, kuris populiarina ir propaguoja kaligrafijos meną tarp profesionalų ir mėgėjų.

Ši katedros kūrėjų ir veiklų įvairovė formuoja savitą klaipėdiečių dizaino mokyklą ir unikalų požiūrį į vizualiosios aplinkos sprendimus. Tik gaila, kad nepakankama infrastruktūros kokybė, šiuolaikiškų mokymo instrumentų stygius, gal net ir miesto dėmesio stoka neleidžia šiai katedrai išsiplėtoti iki svaraus kūrybinių inovacijų centro. O tai tikrai galėtų būti reikšminga Klaipėdos, kaip kūrybiško miesto, įvaizdžio detalė.

Komentarai

Marius Dirgėla

Asociacijos „Dizaino forumas“ vadovas

Iš pradžių reikėtų prisiminti Klaipėdos kultūrinimo epopėją, pradėtą ilgamečio miesto vadovo Alfonso Žalio ir jo komandos. Šios katedros steigimas buvo vienas iš svarių kultūringos Klaipėdos vizijos segmentų. Būtent dizaino, ne klasikinių vaizduojamųjų ar taikomųjų menų, o dizaino katedra atliepė tą tuomet kurto modernaus (net šiek tiek vakarietiško) miesto įvaizdį. Taip čia užgimė vizualios kultūros židinys. Analogišką situaciją regime ir Telšiuose, kur veikia VDA fakultetas. Jis ne tik sudaro galimybes regione gyvenančiam jaunimui studijuoti menus, bet ir atiduoda reikšmingą grąžą miestui puošdamas jį bei kita kūrybingos bendruomenės veikla. Būtent tokia atraktyvi, nekanoniška specialybė patraukė ir mane studijuoti šioje mokykloje. Tie ketveri studijų metai suformavo mane kaip asmenybę. Gal net ne tiek dizainerį praktiką, kiek žmogų su akiračiu, su perspektyvomis. Atvykęs į Vilnių jaučiau tvirtą pagrindą po kojomis.

Anatolijus Klemencovas

Grafikas, ilgametis Jūros šventės dailininkas

Ši katedra visų pirma yra puikus kultūros puoselėjimo ir ugdymo reiškinys Klaipėdoje. Jei jos nebūtų, tikrai kultūrinis miesto veidas pablanktų. Nes, nepaisydami ekonominių ir kitų peripetijų, čia dirba žmonės, kurie „gimdo“ pasaulinio masto menininkus. Iš tiesų labai daug šią katedrą baigusių kūrėjų dabar garsina Klaipėdą savo darbais tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Ką reikėtų keisti? Visų pirma pati bazė (infrastruktūra) nebeatitinka šiuolaikinės mokslo įstaigos reikalavimų. Ir fantastiška, kad net dirbant tokiomis sąlygomis išleidžiami aukšto parengimo lygio studentai. Todėl, manau, ir miesto valdžia galėtų padėti, kad ši katedra gyvuotų ir pritrauktų kuo daugiau jaunimo. Juk yra puikių pavyzdžių užsienyje, kur nedideliuose miestuose veikiantys universitetai ar studijų centrai tampa patrauklūs viso pasaulio studentams. Linkiu katedrai integruotis į analogiškų aukštųjų Europos mokyklų tinklą. Nes dabar VDA KVDK yra labai progresyvus, bet pasaulio mastu smulkus, pernelyg uždaras reiškinys. Kad įvyktų lūžis, reikšmingas postūmis bendravimui ir bendradarbiavimui, reikia integruotis į pasaulinę sistemą.

Lidija Kuklienė

Kaligrafė ir tapytoja

Kas nusako žmogaus gyvenimo kokybę – socialinis statusas, finansinis stabilumas ar saviraiškos galimybės? Svarbiausia ir nekintanti prielaida – dvasinis aktyvumas. Tėvų pažadintas, mokytojų skatinamas, per klaidas ir praradimus pačių suvoktas. Jis teikia prasmę būčiai. VDA KVDK įgytos žinios, įgūdžiai, suvokimai davė mums nepaprastai galingą užtaisą aktyviam, kūrybingam gyvenimui. Jaunatviškas maksimalizmas nemėgo kompromisų, pripažino tik gera ir bloga, juoda ir balta. Ir dabar man tai – gražiausias derinys, išsiskleidžiantis kaligrafijos kūriniuose.

Klaipėdos vizualiojo dizaino katedra

Įkurta 1974 m. prie tuometės Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakulteto. Iki 1982 m. ji vadinosi Klaipėdos vaizdinės agitacijos katedra.

Nuo 1982 m. tapo Vilniaus dailės akademijos (tuomet – Valstybinio dailės instituto) Klaipėdos vizualiojo dizaino katedra.

Jai vadovavo: Vytautas Jakštys, Algis Kliševičius, Petras Šadauskas, Vytautas Dudėnas, Vytautas Jonas Kasputis. Dabartinis katedros vedėjas – Alvydas Klimas.

Nuo įkūrimo pradžios VDA KVDK jau baigė daugiau nei 700 studentų.

Dėstymo metodologijos bruožas – specialybės disciplinų kompleksiškumas.

Pastaraisiais metais „Erasmus“ arba „Socrates“ programų dėka VDA KVDK nuolat keičiasi studentais ir dėstytojais su aukštosiomis Europos (ypač Skandinavijos šalių ir Didžiosios Britanijos) dizaino mokyklomis.

Klaipėdiečių „Traviatoje“ – jaunieji talentai iš Turkijos

2005-aisiais užsimezgę akademiniai mainai tarp Klaipėdos universiteto Menų fakulteto ir Čukurovo universiteto konservatorijos plečiasi ir gilėja. Jau neapsiribojama vien pedagogų ir studentų vizitais, stengiamasi pritraukti ir didesnės koncertinės auditorijos dėmesį.

Danutė Petrauskaitė

Štai Klaipėdoje vykusiame Jaunųjų talentų festivalyje dalyvavo ir du jauni dainininkai iš Turkijos – Seda Andic ir Derhanas Arabaci, kurie atliko Violetos ir Alfredo vaidmenis G.Verdi operoje „Traviata“.

Atatiurko idėjų puoselėtojai

Mustafa Kemalis Atatiurkas (1881–1938) – Turkijos Respublikos įkūrėjas bei pirmasis jos prezidentas, ėmęsis modernizuoti valstybę Europos demokratinių šalių pavyzdžiu. Jo dėka prasidėjo ir profesionaliosios muzikos raida – 1934 m. buvo inspiruotas pirmosios turkiškos operos sukūrimas, 1936 m. Ankaroje atidaryta pirmoji konservatorija, iš Europos buvo kviečiami žymūs kompozitoriai bei atlikėjai. Šiuo metu Turkijoje, turinčioje 75 milijonus gyventojų, gyvuoja apie 20 konservatorijų. Viena jų, įsikūrusi 1989 m. dinamiškame Adanos mieste kaip Čukurovo universiteto padalinys, užmezgė tarptautinius ryšius su įvairių šalių aukštosiomis mokyklomis, tarp jų – ir su Klaipėdos universitetu.

Konservatorija, puoselėdama Atatiurko idealus ir vakarietiškos muzikos tradicijas, ruošia klasikinės muzikos atlikėjus, nors tai daryti nėra lengva. Reikia turėti omenyje, kad Turkija – musulmoniška šalis, kurioje nemažai religingų žmonių prioritetą teikia savo krašto dvasinėms bei kultūrinėms vertybėms, todėl didžiausias visuomenės dėmesys yra skiriamas liaudiškai muzikai. Turkijoje ji skamba visur – per radiją, televiziją, taksi automobiliuose, restoranuose.

Studentai pastatė savo jėgomis

Tačiau Čukurovo universiteto konservatorijoje darbuojasi įvairių tautybių pedagogai, todėl ten tvyro tolerantiškumo ir pagarbos skirtingoms kultūroms dvasia.

Patys didžiausi vokalinio meno entuziastai – iš Bulgarijos atvykę Vania Bachvarova ir Rusko Rusev, taip pat naujasis, tik metus einantis vadovo pareigas konservatorijos direktorius Mustafa Bayik, baigęs studijas Baltarusijos valstybinėje muzikos akademijoje. Jų pastangomis studentai įsisavina Vakarų Europos vokalinio repertuaro „aukso fondą“, kuriame nemažai vietos užima ir operos. Šis žanras yra palyginti populiarus Turkijoje. Mat jau nuo XIX a. po šalį keliaujantys italų artistai rodydavo muzikinius spektaklius, o nuo 1940 m. ir patys turkai ėmė statyti labiausiai jiems patikusias W.A.Mozarto, G.Donizetti, G.Verdi operas.

Čukurovo konservatorijos dėstytojams bei studentams labiausiai priimtina pasirodė kamerinio pobūdžio „Traviata“, pagrįsta melodingomis dainų ir šokių intonacijomis. Ir jie vieni iš nedaugelio visoje Turkijoje nutarė pastatyti ją visą vien savo jėgomis – su studentų choru ir vokalinio skyriaus dainininkais, nors ir be simfoninio orkestro – tik su fortepijono pritarimu. Premjera Adanoje įvyko šių metų balandį. Tai buvo nekasdienis įvykis konservatorijos istorijoje. O dar didesnio atgarsio susilaukė žinia, kad pagrindinių vaidmenų atlikėjai 2010 m. tarptautinio jaunųjų muzikantų ir dainininkų konkurso Bulgarijoje laureatai – S.Andic ir D.Arbaci – išvyks į Lietuvą, t.y. į Europą (!), kur Atatiurko gimimo dieną, gegužės 19-ąją, pasirodys Klaipėdos muzikinio teatro scenoje.

Apsiribojo turkiška versija

Reikia atiduoti deramą pagarbą Klaipėdos muzikinio teatro vadovui Ramūnui Kaubriui, kad jis prieš metus su Čukurovo universiteto konservatorijos direktoriumi pasirašė projektinę sutartį dėl turkų studentų dalyvavimo „Traviatoje“. Juk rizikos būta nemažos – studentų neteko nei matyti, nei girdėti, todėl beliko pasikliauti pedagogų tvirtinimais, kad jie pajėgs atlikti Violetos ir Alfredo partijas.

Tik atvykus svečiams į Klaipėdą, prasidėjo repeticijos, kurios tęsėsi net penkias dienas. Jauniesiems atlikėjams teko susipažinti su Muzikinio teatro kolektyvu ir kitų vaidmenų atlikėjais – Mindaugu Rojumi, Šlomit Urickaja, Šarūnu Juškevičiumi, Viačeslavu Tarasovu, Valdu Kazlausku, Artūru Kozlovskiu, Jadvyga Grikšiene. Visi jie buvo itin geranoriški ir atidūs sceninės patirties neturintiems turkų atlikėjams, savo partijas dainavusiems originalo (italų) kalba, už ką tenka tik pagirti jų pedagogus.

Bene didžiausias krūvis teko jaunajam dirigentui Modestui Barkauskui – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos magistrantui. Nors jam tai buvo jau ne pirmoji „Traviata“, tačiau teko smarkiai paplušėti. Mat atvykę solistai neturėjo jokio darbo su simfoniniu orkestru patirties, be to, reikėjo derinti tempus, taisyti ritminius netikslumus, ieškoti didesnės muzikinės ekspresijos.

Režisierei Rūtai Bunikytei gal ir magėjo pakoreguoti kai kurias mizanscenas, siekiant didesnės aktorinės raiškos, tačiau, nenorint apsunkinti dainininkų, buvo apsiribota turkiška „Traviatos“ versija.

Violeta ir Alfredas – kitokie

Atlikėjai scenoje vilkėjo ir atsivežtais Turkijoje siūtais drabužiais. Todėl S.Andic Violeta buvo visai nepanaši į aukštuomenės salonų liūtę bei laisvo elgesio moterį. Ji išliko rytietiškai santūri, nerodanti didelių emocijų, tačiau nuoširdi ir mylinti moteris. Solistės balsas skambėjo lengvai, nors ir nestipriai, buvo išdainuotos visos koloratūros.

D.Arabaci Alfredas – pietietiškai aistringas personažas, pasiryžęs keršyti ir kovoti. Solistas parodė savo artistinį temperamentą, tačiau jo balsas ne visuomet skambėjo lygiai ir laisvai. Tam įtakos galėjo turėti ir repeticijų nuovargis, ir jaunas dainininko amžius – jam tik 22 metai. Nepaisant to, bendras įspūdis liko geras, apie tai bylojo šilti klausytojų aplodismentai.

Pirmas viešas turkų studentų operinio meno egzaminas Klaipėdoje buvo išlaikytas puikiai. Prisiminimui iš teatro vadovo jie gavo padėkos raštus ir į namus išsivežė daug gražių įspūdžių. Tenka tik stebėtis tokiu studentų veržlumu bei jų pedagogų darbu rūpinantis savo auklėtinių profesine ateitimi ir pasidžiaugti, kad šiais metais Jaunųjų talentų festivalis Klaipėdoje pasipildė egzotiškais vardais bei veidais.

Skynė laurus „Baltijos gintarėliuose“

Aušra Guokienė

Dvi dienas netilo muzika Klaipėdos universiteto (KU) Menų fakulteto (MF) salėje, kurioje vyko ketvirtasis tarptautinis jaunųjų pianistų konkursas ,,Baltijos gintarėliai‘‘.

Net 80 jo dalyvių, birželio 1 ir 2 dienomis suvažiavę iš daugelio Lietuvos, Latvijos, Rusijos miestų, stebino ne tik entuziazmu, bet ir pianistiniu meistriškumu, įdomiai ir savitai interpretuodami atliekamas programas.

Pagal amžių konkurso dalyviai buvo suskirstyti į tris kategorijas (A, B ir C), o juos vertino autoritetinga tarptautinė komisija. Ketvirtą kartą šiame konkurse pirmininkavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Fortepijono katedros docentė Aleksandra Žvirblytė, jai talkino Kaliningrado valstybinės filharmonijos solistas pianistas, Kaliningrado S.Rachmaninovo koledžo profesorius Vladimiras Slobodianas (Rusija), „Gradus“ mokyklos direktorius profesorius Martinas Lysholmas Jepsenas (Danija), nusipelniusi pedagogė profesorė Anita Pažė (Latvija) ir KU MF prodekanė, Fortepijono katedros docentė Irena Pečiūrienė.

Pasak konkurso pirmininkės A.Žvirblytės, „Baltijos gintarėliai“ prilygsta geriausiam europinio lygio renginiui, ir už tai esame dėkingi jo organizatoriams – Jeronimo Kačinsko ir Juozo Karoso muzikos mokyklų atstovams bei jų vadovams. Malonu ir pagirtina, kad šių mokyk-

lų fortepijono skyriaus mokytojų idėja, gimusi 2003 m., kai buvo sumanytas pirmasis „Baltijos gintarėlių“ konkursas, tapo gražia ir vertinga mūsų miesto muzikine tradicija.

Šiame konkurse sėkmingai pasirodė J.Karoso muzikos mokyklos ugdytiniai – savo muzikiniais, artistiniais bei pianistinės technikos sugebėjimais nustebinę publiką bei komisijos narius. A kategorijoje antrąją vietą laimėjo Jokūbas Žvaliauskas (mokyt. I.Skirsgilienė), diplomus pelnė Karolina Jurkutė (mokyt. R.Budzinauskienė), Kotryna Baltrimaitė (mokyt. I.Skirsgilienė), Dominyka Domarkaitė ir Vaiva Bitinaitė (mokyt. V.Purlytė). B kategorijoje pirmąją vietą užėmė Kristupas Klimkaitis (mokyt. I.Skirsgilienė), antrąją vietą pelnė Emilija Šukytė (mokyt. V.Purlytė). Diplomantais tapo Meda Tomkevičiūtė (mokyt. M.Mosėnienė), Anastasija Miškevič (mokyt. V.Purlytė), Marija Čiurilova (mokyt. V.Konkova), Gabija Gudžiūnaitė (mokyt. V.Dubinskienė). C kategorijoje diplomu apdovanotas Dainius Miravičius (mokyt. M.Mosėnienė).

Tomis pačiomis dienomis Vilniuje vyko festivalis-konkursas „Su muzika per Europą“, kuriame Justinas Jautžemis (mokyt. G.Masiulienė) atstovavo Juozo Karoso muzikos mokyklai ir pelnė trečiąją vietą.

MENO LEIDINYS Nr. 6 (204)

www.durys.daily.lt

Redaktorė Rita Bočiulytė

r.bociulyte@kl.lt

Langas

Klaipėdietis rašytojas kuria Vokietijoje

Birželio mėnesį Arenshopo (Vokietija) „Lukas“ menininkų namuose reziduoja klaipėdietis poetas, prozininkas, dramaturgas, režisierius, muzikos kūrėjas Mindaugas Valiukas.

Ten jis toliau rašo apsakymų ciklą „Lietuvos psichopatas“ – apie tipišką lietuvišką personažą, sergantį „savigaila“, kuris atsitikus tikrai nelaimei imasi ryžtingų ir net niekšiškų veiksmų. Vieną iš apsakymų jau skaitė meno mėnraščio „Durys“ skaitytojai.

Paklaustas, kame slypi rezidentūros privalumai, M.Valiukas juokavo: „Rezidentūra gerai, nes pamatai, kaip atrodai susireikšminusių menininkų terpėje… Bet čia „chebra“ atsipalaidavusi. Jokios agresijos“.

Kartu su Mindaugu Arenshope reziduoja Natalija Agulnik – choreografė iš Kaliningrado (Rusija), Magdalena Buchwald – kompozitorė iš Lenkijos (dirba Vokietijoje), dailininkė Tina Flau, prozininkas Georgas Kleinas, fotografai Oskaras Schmidtas ir Melanie Wiora (Vokietija).

Nuo 2007 m., kai Arenshopo „Lukas“ menininkų namai pasirašė kultūros mainų sutartį su Klaipėdos kultūrų komunikacijų centru, šiuose namuose Vokietijoje jau rezidavo Lietuvos pajūrio menininkai Neringa ir Mindaugas Bumbliai, fotomenininkas Gytis Skudžinskas, poetės Elena Karnauskaitė ir Daiva Molytė-Lukauskienė, lėlių teatro režisierė Gintarė Radvilavičiūtė, dailininkas Andrius Miežis.

M.Valiukas – poetas, prozininkas, dramaturgas, režisierius; muzikos kūrėjas. Gimė Molėtų rajone, Arnionių kaime. Mokėsi Joniškio vidurinėje mokykloje. 1994-aisiais įstojo į Klaipėdos universitetą, kur studijavo lietuvių filologiją ir režisūrą. 1991-aisiais žurnale „Moksleivis“ pasirodė pirmieji jo eilėraščiai. Būdamas 12-oje klasėje, laimėjo šalies jaunųjų filologų konkursą poezijos sekcijoje, 1996-aisiais tapo P.Lemberto konkurso laureatu, 1999-aisiais jo pirmasis poezijos rinkinys „Mėnulio keramika“ apdovanotas Z.Gaidamavičiaus-Gėlės premija kaip geriausias metų debiutas. Pradėjo groti kaip bardas ir su roko grupe „Kaukolėlės“, šiemet išleido solinį albumą „Be pavadinimo“.

Šokio operą „Džuljetos“ pristatė Vilniuje

Birželio 14-ąją Vilniaus menų spaustuvėje parodytas naujausias klaipėdiečių menininkų grupės „Žuvies akis“ kūrinys – šokio opera „Džuljetos“.

Choreografė Agnija Šeiko, kurdama šokio spektaklius, nuolat bendradarbiauja su įvairių meno sričių kūrėjais, todėl jos darbai vis papildomi originalia nauja muzika, skulptūrinėmis instaliacijomis, vaizdo projekcijomis.

Ir šį kartą spektakliui „Džuljetos“ buvo suburta itin gausi kūrybinė grupė: muziką spektakliui sukūrė Jonas Sakalauskas, vaizdo projekcijas – Rimas Sakalauskas, scenografiją – Sigita Šimkūnaitė, o kostiumus – Rasa Taujanskienė.

Nuolat kintantį Džuljetos įvaizdį suformavo trys itin skirtingos plastikos ir išraiškos atlikėjos: šokėjos Aušra Krasauskaitė ir Simona Paciukonytė bei vokalistė Agnė Sabulytė. Ji – ir spektaklio idėjos autorė.

A.Sabulytės teigimu, spektaklio sumanymą įkvėpė garsioji Williamo Shakespeare’o Džuljeta.

Šokio operoje svarstoma, kas nutiko šuolaikinėms džuljetoms: jos išnyko ar jas išnaikino? O gal jos tiesiog suaugo, prisitaikė prie kasdienybės, numaldė maksimalizmą ir praradusios savuosius romeo ištekėjo už parių ar net benvolijų. Ir tik kartais prisimena romantiškus polėkius. Keliamas ir pasiaukojimo bei jo būtinumo klausimas. O gal kas kartą savyje atradus ir vėl nužudžius Džuljetą, istorija kartojasi iš naujo?..

Muziką spektakliui sukūręs kompozitorius J.Sakalauskas teigė, jog įkvėptas prancūzų baroko kompozitoriaus J.B.Rameau operų-baletų, kuriuose buvo vienodai svarbūs ir šokis, ir dainavimas, pasirinko šokio operos žanrą: „Muzika pagrįsta moters pasauliui būdingais garsais, tai tarsi vientisas muzikinis rūbas iš moters kasdienybės atplaišų, kuriame maišomi konkretūs ir elektroniniai garsai bei operinis vokalas. Mane įkvėpė pasteliniai moters vaizdai iš patirties. Jų žodžiais apsakyti negaliu, tad pabandžiau tai atskleisti muzika“.

Tai jau trečiasis spektaklis, kurį A.Šeiko sukūrė kartu su kompozitoriumi J.Sakalausku.

Pirmieji du bendri jų darbai sulaukė pripažinimo ir autoriams pelnė apdovanojimus: monoopera „Izadora“ (režisierius Agnius Jankevičius) 2009 m. kūrybinei grupei pelnė Auksinį scenos kryžių už debiutą, o šiais metais už šokio operą „Dykra“ ir nuopelnus šiuolaikinio šokio menui Klaipėdoje choreografė buvo įvertinta uostamiesčio teatro apdovanojimu „Padėkos kauke“.

Skirtingų scenos ir vizualiųjų menų sričių menininkus vienijanti klaipėdiečių grupė „Žuvies akis“ susikūrė 2002-aisiais. Uostamiesčio meninį gyvenimą aktyvinti siekianti menininkų grupė buria menininkus ir padeda jiems integruotis į kultūrinį miesto ir šalies gyvenimą, inicijuoja ir įgyvendina įvairius kultūros ir meno tarptautinio bendradarbiavimo projektus.

Nuo 2005 m. „Žuvies akis“ rengia kasmetinį tarptautinį šiuolaikinių menų festivalį „PLArTFORMA“, o nuo 2009 m. veikia ir „Žuvies akies“ šokio studija.

Naujojo „Žuvies akies“ projekto partneris – VšĮ „Baltijos kamerinis operos teatras“, rėmėjai – Kultūros rėmimo fondas ir Klaipėdos miesto savivaldybė.

Pasaulinėje parodoje „Expo 2012“ Pietų Korėjoje garsino Lietuvą

Ne tik Lietuvoje žinomas klaipėdietis birbynininkas Klaipėdos universiteto Menų fakulteto dekanas profesorius Vytautas Tetenskas vakar grįžo iš šiąvasar jau antrosios kelionės į Pietų Korėją, kur muzikavo Yeosu mieste vykstančioje pasaulinėje parodoje „Expo 2012“.

Pirmąsyk joje pagroti V.Tetenskas su dar dviem klaipėdiečiais muzikantais – džiazo pianistu Sauliumi Šiaučiuliu ir smuikininke Dainora Sugintiene buvo nuvykęs gegužės 28 – birželio 3 dienomis. Per keturias dienas jie grojo kasdien po tris daugiau nei valandą trukusius koncertus. „Tuomet prie Lietuvos paviljono pasaulinėje parodoje grojom viską – nuo lietuvių liaudies muzikos, lietuvių kompozitorių kūrinių iki džiazo“, – pasakojo atlikėjas.

Antrąsyk Pietų Korėjoje jam teko pasirodyti su Klaipėdos universiteto sportinių šokių ansamblio „Žuvėdra“ šokėjais. Birželio 21–26 dienomis didžiulėje, bene tūkstančio vietų „Expo 2012“ koncertų salėje „Žuvėdra“ surengė tris koncertus. Viename jų per parodoje paskelbtą Lietuvos nacionalinę dieną, kuri sutapo su mūsų Joninėmis, V.Tetenskas solo birbyne atliko Jono Švedo „Piemenėlio raliavimą“. „Tai buvo gražus tautinis akcentas“, – sakė muzikantas. Anot jo, birbynė visur, kur begrotų, visada sulaukia aplodismentų. V.Tetensko žodžiais, Pietų Korėja nebuvo išimtis. Apskritai užsienyje šiuo daugeliui egzotiškai atrodančiu instrumentu daug labiau domimasi nei Lietuvoje.

Birbynės virtuozu vadinamas V.Tetenskas šiemet su S.Šiaučiuliu buvo nukeliavęs į Ispaniją, kur kovo mėnesį jiedu sugrojo du koncertus. Balandį su savo studentais V.Tetenskas lankėsi Italijoje. Ten Barletos mieste vyko 22-asis tarptautinis jaunųjų atlikėjų konkursas. Jame kamerinių ansamblių kategorijoje dalyvavęs Klaipėdos universiteto birbynininkų trio – Rokas Aleksandravičius, Gedvydas Puškorius ir Irmantas Mikalonis – laimėjo trečiąją vietą.

Dabar V.Tetenskas su grupe kolegų muzikos pedagogų ruošiasi liepos 9–18 dienomis Klaipėdos universitete vyksiantiems tarptautiniams jaunųjų smuikininkų meistriškumo kursams ir konkursui. Menų fakulteto dekanas yra šio projekto vadovas. Jį įgyvendinti jau antri metai padeda iš Bostono (JAV) atvyksiantys garsūs muzikai ir pedagogai Dana ir Jurijus Mazurkevičiai.

O kitą savaitgalį profesorius ruošiasi į Vilnių – jis diriguos šalies moksleivių dainų šventėje, kuri vyks Kalnų parke.

„Durų“ inf.