Festivalis įžengė į „naujas žemes“

Festivalis įžengė į „naujas žemes“

Danguolė Vilidaitė

Liepos 12-ąją uostamiesčio aikštėje prie paminklo „Arka“ linksma ir žaisminga akcija startavo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro rengiamas XV tarptautinis operos ir simfoninės muzikos festivalis „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ – veržlus, demokratiškas, tradiciškas, kartu sugebantis prisitaikyti prie laiko poreikių ir galimybių – jis šiemet nuspalvintas Klaipėdos miesto 760-ojo jubiliejaus tema.

Pusantro mėnesio įvairiausiose Vakarų Lietuvos vietose, netikėčiausiose ir gražiausiose šio regiono erdvėse įvyks daugiau nei dvi dešimtys skirtingo žanro ir stiliaus renginių, atliepiančių, manyčiau, pačius įvairiausius publikos poreikius.

Apie margą festivalio veidą liudija ir trys pirmieji jau įvykę festivalio renginiai – teatralizuotas koncertas „In Theatre“, Martyno Švėgždos von Bekkerio ir Ayke Agus kamerinis koncertas, skambėjęs Palangos gintaro muziejuje, bei muzikinio teatro kolektyvo dalyvavimas Šv. Pranciškaus Asyžiečio koplyčios konsekravimo ceremonijoje Klaipėdoje.

Reikšmingi atradimai

Reikšmingų akcentų šiame „Muzikiniame rugpjūtyje“ bus ne vienas, svariausi jų numatyti festivalio pačioje pabaigoje (kad ir miuziklo „Velnio nuotaka“ premjera). Tad prisipažinsiu, kiek netikėtu atradimu tapo smuikininko M.Švėgždos von Bekkerio ir viešnios iš JAV A.Agus, beje, puikiai valdančios du instrumentus, ne tik smuiką, bet ir fortepijoną (koncerte ji pasirodė koncertmeisterio amplua) sėkmingas liepos 21-osios koncertas. (Muzikai susitiko Vilniuje, berods prieš metus, kai A.Agus atvažiavo susipažinti su gimtuoju savo mokytojo, didžiojo smuiko meistro, legendinio Jaschos Heifetzo miestu.)

Smuikininko M.Švėgždos von Bekkerio vardas Lietuvos melomanams tikrai nenaujas. Menininko kūrybingumas pasireiškia įvairiausiose srityse. Tai ne tik koncertinė veikla, master class ar pedagoginis darbas. Atlikėjas savo jėgas išbandė ir kompozicijoje – parašė 11-os miniatiūrų ciklą smuikui solo „La son et la parole“ („Garsas ir žodis“), jis yra tarptautinio nekomercinio muzikos festivalio „Alternatyva“ organizatorius (2006-aisiais daug šio festivalio koncertų vyko Klaipėdoje), „Vasaros menų akademijos“ Klaipėdos universitete iniciatorius. Šis muzikas taip pat daug dėmesio skiria lietuviško meno užsienyje sklaidai – dėl to pastaraisiais metais dažnai yra tituluojamas Lietuvos kultūros ambasadoriumi pasaulyje.

Nuopelnų daug, bet ne visi koncertiniai jo pasirodymai yra lygiaverčiai. Realizuodamas save įvairiausiose srityse, šis tikrai gabus muzikas, manyčiau, labai išsibarsto.

Kamerinė salelė

Tuo didesnis šįkart buvo nustebimas išgirdus nepriekaištingą visų skambėjusių opusų interpretaciją tiek charakterio, tiek technikos prasme. Žavėjo gražus, dainingas smuiko garsas, švari, skaidri jo intonacija, preciziškai pagroti sudėtingiausi melodiniai viražai, išspręstos komplikuotos ritminės schemos. Ypač įsiminė J.Brahmso sonatos smuikui G-dur Nr.1, op.78 romantiškas, veržlus, jausmingas tonas. M.Švėgžda von Bekkeris, atrodo, giliai išjautė, „pamatavo“ kiekvieną šio kūrinio žingsnelį.

Trūksta žodžių siekiant apibūdinti A.Agus fenomenalų ansambliškumo jausmą, jos sugebėjimą labai tiksliai, sinchroniškai pritarti net mažiausioms solisto inspiracijoms. Čia būtina paminėti, kad atlikėja buvo ne tik J.Heifetzo mokinė bet ir koncertmeisterė.

Kiti skambėję kūriniai – W.A.Mozarto sonata smuikui G-dur K. 301, J.Heifetzo transkripcijos smuikui ir fortepijonui pagal G.Gershwino operą „Porgis ir Besė“, M.Ravelio rapsodija „Čigonė“, M.Švėgždos von Bekkerio „Luminaris pulsus“ (solo smuikui), o bisui – F.Kreislerio „Schön Rosmarin“. Programa, kaip matome, sudaryta iš įvairių stilistinių periodų, atspindi skirtingą smuiko skambėjimo specifiką, vaizdo pilnatvei gal trūko tik barokinės kompozicijos.

Šį koncertą gaubė kažkoks ypatingas pojūtis, padvelkęs XIX a. saloninių vakarų dvasia, pakurstytas, greičiausiai, mažutės ir jaukios grafų Tiškevičių rūmų židinio menės aplinkos.

Vėjų „nublokšti“

Manyčiau, kad „Muzikinio rugpjūčio“ atvirumas „visiems vėjams“ yra gana rizikingas dalykas. Dėl to kartais nukenčia kokybė, pradedama laviruoti ties saviveiklos riba. Silpnas šiemet man atrodė festivalyje pristatytas tarptautinis projektinis darbas „In Theatre“.

„In Theatre“ nauda pačiam Muzikiniam teatrui tikrai neabejotina: užmegzti tarptautiniai ryšiai, išliks kūrybinių dirbtuvių patirtis. Tik gaila, kad gražios idėjos scenoje, deja, buvo realizuotos nepakankamai profesionaliai. Silpna siužetinė linija (scenarijaus autorius – Andrzejus Ozga), atskiri numeriai sujungiami dirbtinai, daug plakatiškumo, nors šiame projekte dalyvavo net trys režisieriai (Miroslavas Stedleris, Karina Novikova, Jerkeris Fahlstromas), maža scena neleido įsijausti, o ir gamtos sąlygos atlikėjams nelabai padėjo.

Lietuviškoje projekto dalyje buvo akcentuojamas dainuojamosios poezijos žanras (Vytauto Kernagio, „Anties“, „Aktorių trio“ dainos), atliktų dainų periodas apėmė maždaug 40 metų. Toks pasirinkimas, mano nuomone, labiau atspindėjo ne, kaip anonse pasakyta, šalies istoriją, o vieną ryškesnį jos periodų arba, tikriausiai, subjektyvų kažkieno požiūrį. Ar visos parinktos dainos yra Lietuvos neoficialūs nacionaliniai himnai? Vargu. Ievos Narkutės „Raudoni vakarai“ dar tik skinasi (nors ir labai sėkmingai) kelią į populiarumą, tą patį galima pasakyti ir apie Virginijaus Pupšio kūrybą.

Lenkai ir švedai atlikimui pasirinko V.Kernagio dainas („Karosas keliauninkas“ ir „Geri vyrai geroj girioj gerą girą geria“). „Karosas keliauninkas“ Lietuvoje, manyčiau, yra mažiau žinoma daina, nei to paties autoriaus „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“ arba „Kaip gražu miške“, „Kolorado vabalai“ ir kitos, ir tikrai nėra, anot projekto iniciatoriaus, ta daina, kurią dainuoja tiek jaunas, tiek senas. Šia prasme tikslingiausiai buvo sudaryta švedų programa, labiau atspindėjusi įvairius istorinius šio krašto periodus.

Bendra vakaro nuotaika gera, šou tikrai buvo žaismingas, nuotaikingas ir išmoningas. Klaipėdos publikai labiausiai turbūt patiko Marylos Rodowicz „Malgośka“, Ulfo Lundellio „Tėvynė“ („Mu Ruoktu“, tikrai neoficialus Švedijos himnas) ir „Anties“ „Kažkas atsitiko“, man asmeniškai dar įsiminė XVIII a. švedų poeto Carlo Michaelio Bellmano užstalės daina („So trolln wir uns“).

A.Remesos sugrįžimas

Stiprų muzikinį įspūdį paliko kompozitoriaus Alvido Remesos kūrinių koncertas, Klaipėdoje skambėjęs liepos 22-ąją ir skirtas Šv. Pranciškaus Asyžiečio koplyčios konsekravimo iškilmėms – klaipėdietiškas festivalio akcentas.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestras ir choras (dirigentas – Stasys Domarkas) atliko Jubiliejines šventąsias mišias (solistai: Rita Petrauskaitė – sopranas, Artūras Kozlovskis – bosas) ir VI simfoniją „Prisikėlimas“ (žodžiai lotynų ir aramėjų kalbomis, tekstas liturginis, praėjusių metų premjerinis kūrinys, Klaipėdoje skambėjęs pirmąsyk).

Monumentalus, galingas garsas kūrė šventišką, atitinkančią renginį nuotaiką. Tik gaila, kad akustinė koplyčios erdvė nelabai tų kūrinių galingam skambesiui tinkama.

Klaipėdai – 760: istorinis miestas (2)

Klaipėdai – 760: istorinis miestas (2)

Žvalgydamiesi po istorinę Klaipėdą, praeitąsyk užsukome į vieną nepaprastą namą prie Dangės ir atvertėme pirmuosius jo svaiginamos biografijos puslapius. Šiuosyk pasižiūrėkime, kaip uostamiestyje išaugo ir plėtėsi rotušė.

Jovita Saulėnienė

Pirmojoje publikacijos dalyje prisiminėme istorinio namo dabartinėje Danės gatvėje savininkus, čia ne kartą apsistojusią Prūsijos karališkąją šeimą. Tik neužsiminėme apie šiame name 1810 m. gyvenusį žymųjį Prūsijos generolą, 1807 m. buvusį Klaipėdos m. gubernatorių Hansą Davidą Liudviką Yorcką. Nekalbėjome ir apie dažnai čia buvojusius garsius Prūsijos valstybės veikėjus H.F.K.Šteiną, K.Hardenbergą, T. fon Šioną, F.L.Šrėterį ir kitus, taip pat čia apsilankiusius užsienio šalių vadovus. Neatskleidėme ir prancūzmečiu su šiuo namu susijusių istorinių asmenybių. Tai atskira tema.

Šįkart vartome tuos puslapius, kuriuose iškyla Klaipėdos didžpirklių nuopelnai miestui, jų ieškojimai dėl istorinio pastato paskirties.

Pats svarbiausias namas

Miesto gyvenimas aktyviai virė rotušėse, kur būdavo sprendžiami svarbiausi miestiečių klausimai. Svarbios buvo ir priešais rotušes aikštės, kuriose nusikaltusiems būdavo vykdomos viešos bausmės. Galėjo ir patys miestiečiai čia ant specialiai tam skirtų stulpų kabinti įvairius paskvilius, nukreiptus prieš miesto negeroves ar konkrečių miesto deputatų „paslydimus“…

Pasak J.Zembrickio, pirmoji rotušė Klaipėdoje buvo pastatyta XV a. dabartinių Turgaus ir Tiltų gatvių sankryžoje, kur stovėjo ir kartuvės. Neretai pro Kūlių vartus atvykstančius į miestą žmones bei pačius miestiečius šiurpindavo paliktas kartuvėse pakaruoklis, ten pat viešai plakamas rykštėmis ar prie gėdos stulpo prirakintas nusikaltėlis, kad visiems primintų, kaip svarbu kiekvienam neužsimiršti, kad reikia giežtai laikytis nustatytos tvarkos.

1770–1802 m. rotušė veikė Tiltų gatvėje, iš kurios 1802 m. magistratas persikėlė į Turgaus gatvę. Paaiškėjus, jog rotušei čia per ankšta, namas buvo parduotas ir toje pačioje gatvėje už 6 000 talerių įsigytas kitas namas, priklausęs burmistrui Johanui Simpsonui, vėliau jo sūnui slaptajam komercijos tarėjui Johanui Simpsonui, o nuo 1799 m. – pirkliui Johanui Gotfriedui Argelanderiui, žinomo astronomo tėvui.

Tačiau beveik po pusės amžiaus ir šis pastatas nebeatitiko rotušei keliamų reikalavimų. Pasirinktas buvo didžpirklio Consentiaus šeimos namas Danės gatvėje. 1845 m. birželio 26 d. miesto magistratas nupirko jį už 13 tūkst. talerių. Po metus užtrukusios rekonstrukcijos naujoji rotušė atvėrė duris 1846 m.

Visas pastatų kompleksas

Rotušės restauravimui ir plėtrai buvo negailima lėšų. 1846 m. magistratas rotušei nupirko gyvenamąjį namą dešiniajame Dangės krante. Vėliau susitelkta į namo rekonstrukciją, kurių pirmoji, pakeitusi namo išorę, buvo atlikta 1875–1877 m. Fasadus projektavo statybos patarėjas Cornelius, kuris orientavosi į Vokietijos rotušėms būdingą renesansą. Fasadas pasipuošė heraldika: namą padabino miesto herbas, ereliai, virš pirmojo aukšto – senių galvų kaukės. Pastatas buvo paaukštintas apie metrą. Tačiau ir po rekonstrukcijos namas iš esmės išliko klasicistinio stiliaus.

Rotušės vidaus interjeras buvo kuriamas pagal Klaipėdos apskrities architekto Mejerio projektą. Išskirtinis dėmesys skirtas posėdžių salei, kuri buvo išpuošta drožinėtu ąžuolu, joje pakabintas įspūdingas šviestuvas, ant sienų kabojo daug istorinių paveikslų.

1928 m. S.Šimkaus gatvėje buvo pristatytas fligelis, įgijęs tuo metu populiaraus ekspresionizmo bruožų. Posėdžių salei buvo nupirktos išvaizdžios naujos kėdės. 1883 m. pristačius dar vieną sparną, rotušė, kaip pastebėjo J.Tatorius, įgijo U raidės konfigūraciją. Dar buvo įsigytas sklypas rotušės sporto salei. 1894 m. rotušei dar daugiau nupirkta žemės ir dar vienas namas.

Po 1854 m. didžiojo gaisro, aplenkusio rotušę, 1855–1856 m. šalia jos iškilo gaisrinės kompleksas, iš kurio išsiskyrė sargybos pastatas – dviejų aukštų su stebėjimo bokštu, primenančiu viduramžių pilių kuorus. Jo laikrodis, sujungtas su varpu, mušė ne tik valandas, bet reikalui esant skelbė ir aliarmą. Moderni tų laikų gaisrinė įėjo į rotušės kompleksą. Nugriauta ji 1981 m.

Galėjo būti meno galerija

Rotušė plėtėsi, tačiau ilgainiui ji nebetenkino poreikių. Kilo sumanymas pastatyti naują, o senajame istoriniame pastate atidaryti miesto dailės galeriją.

Imta kaupti meno kūrinius. Čia kabojo S.Rosmeslerio tapytas XVI a. Klaipėdos vietininko G. fon Klingenbecko portreto fragmentas su Klaipėdos vaizdu, J.Heydecko „Balgos pilis“, R.Daeglingo „Napoleonas, caras Aleksandras ir Prūsijos karalius Friedrichas Wilhelmas III susitinka paviljone ant Nemuno prie Tilžės“ paveikslai, G. fon Kiugelgeno Prūsijos karaliaus Friedricho Wilhelmo III ir karalienės Luizės portretai, kuriuos atidavė našlė Consentius. 1828 m. buvo iškilmingai atvežtas C.J.Begaso Prūsijos karaliaus Vilhelmo III portretas, kurį dovanojo miestiečiams pats karalius. Ta proga buvo dalijami pinigai vargšams ir drabužiai neturtingiesiems. 1884 m. slaptasis komercijos tarėjas H.Gerlachas būsimai miesto galerijai įteikė R.Seemanno tapytą natūralaus dydžio Vilhelmo I atvaizdą. Prūsijos imperatoriaus Vilhelmo I apsilankymo Klaipėdoje proga 1890 m. miesto deputatų pirmininkas konsulas H.Pietschas posėdžių salei padovanojo R.Baervaldo imperatorių Friedricho ir Vilhelmo II biustus. Salės prieškambaryje kabojo F.Doerno „Karališkosios poros išvykimas“.

Rotušėje buvo kaupiama ir istorinė medžiaga. Čia buvo 1768 m. Roecksiaus sudaryto „Klaipėdos miesto ir priemiesčio tikslaus žemėlapio“ kopija, „Klaipėdos miesto bei senų ir naujų įtvirtinimų planas. 1812 m. rugsėjo mėn. situacija“. Čia buvo saugomos ir karališkosios poros dovanos Consentių šeimai, garsaus skulptoriaus Danielio Raucho skulptūros projektas, skirtas Prūsijos ir Rusijos valdovų susitikimo Klaipėdoje įamžinimui.

Ir šiandien tebestovi

Svarbu pabrėžti, jog nuolat buvo skiriamas dėmesys šio istorinio namo išsaugojimui ir jo istorinės vertės įamžinimui. Minint 100-ąsias kovų prieš Napoleoną metines, priešais namą Luizės aikštėje buvo pasodinti medžiai, sutvarkytos krantinės, o Dangės upėje įrengta prieplauka. 1907 m. priešais rotušę skverelyje iškilo „Borusijos“ paminklas, kurį dar 1904 m. buvo nutarta Klaipėdoje pastatyti kaip nacionalinį Prūsijos paminklą, skirtą pergalės prieš Napoleoną 100 metų sukakčiai. Buvo praėję ir 100 metų, kai Prūsijos karališkoji pora Wilhelmas III su karaliene Luize buvo suradę prieglobstį Klaipėdoje, vieninteliame Prūsijos mieste, kurio nebuvo okupavusi Napoleono kariuomenė.

Gražius sumanymus pastatyti naują rotušę ir atidaryti meno galeriją nutraukė prasidėjęs karas, po kurio nauji istoriniai vėjai vėl ėmė vartyti buvusios Klaipėdos rotušės gyvenimo puslapius. Senasis istorinis namas ir šiandien gyvuoja, tik jo istorija daugumai, deja, nedaug ką sako. O juk kaip tik čia turėtume dažniau stabtelėti, kad pajustume savo miesto didingos istorijos pulsą…

(Tęsinys. Pradžia DURYS, 2012 03 29, 2012 04 26, 2012 05 31, 2012 06 28)

Iš Prūsijos karalienės Luizės dukters Nyderlandų princesės Luizės laiško Consentiaus dukrai

Mieloji ponia Plaw, kokia nedėkinga ir nusikaltusi turėjau Jums pasirodyti, neištarusi nė vieno padėkos žodžio už Jūsų žadėtą piešinį (rotušės – J.S.) ir jį lydėjusias draugiškas eilutes, kurios mane jau senokai pasiekė ir neapsakomai nudžiugino. Giliai susigėdusi dėl savo tylėjimo, kuris labiausiai skaudina mane pačią, vis dėlto tikiuosi gauti Jūsų atleidimą nuoširdžiai paaiškinusi to priežastis. Jūs tikriausiai žinote, kokį sunkų išbandymą Dievas suteikė atimdamas mūsų mylimąjį vienintelį sūnų. Šis likimo smūgis ištiko mane tik gavus Jūsų laišką ir atėmė jėgas užsiimti bet kokia veikla. Berlyne, kur atvykome vasaros pradžioje, tikėjausi sutvarkyti uždelstus reikalus, bet sutrukdė laiko trūkumas, vėliau ir dideliu silpnumu kamavusi reumatinė karštinė. Tik dabar pagaliau radau jėgų parašyti Jums, kaip mane sujaudino Jūsų duoto pažado išpildymas ir koks brangus man Jūsų tėvo namo paveikslas. Aš tiek daug apie jį girdėjau, kad pamilau tą vietą jos nepažinodama. Todėl iš širdies esu dėkinga Jums gavusi atvaizdą namų, kuriuose mano tėvai, broliai ir seserys nelaimės dienomis rado prieglobstį ir išsaugojo šviesius atsiminimus. (…) Dar kartą nuoširdžiausiai dėkodama Jums, mieloji ponia Plaw, už Jūsų gerumą, prašau maloniai prisiminti Jūsų dėkingą ir atsidavusią Luizę.

Abstrakčios dailės atodangos, arba Kiek toli galime matyti už horizonto?

Abstrakčios dailės atodangos, arba Kiek toli galime matyti už horizonto?

 

 

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) parodų salėse birželio ir liepos mėnesiais parodą „Tarp naujosios abstrakcijos ir naujojo konkretumo“ pristato dailės galerija iš Berlyno „Werkstattgalerie“.

Goda Giedraitytė

Retrospektyviu žvilgsniu

Parodoje pristatomi šiandien kuriantys Vokietijos, Prancūzijos, Danijos, Estijos ir JAV menininkai (eksponuojami 2002–2012 m. kūriniai), savo meninę stilistiką ar braižą atradę dar 7–8 dešimtmečiais, arba jaunieji kūrėjai, tęsiantys abstraktaus ekspresionizmo (kitaip dar vadinamo informel ar tašizmo) ieškojimus.

Nuosekli šios krypties plėtotė skatina ekspoziciją vertinti retrospektyviu žvilgsniu – kiekvienas darbas reprezentuoja vieną ar kitą prieš kelis dešimtmečius visuomenę šokiravusį, tačiau šiandien retą žiūrovą benustebinantį plastinės kalbos sprendimą. Todėl būtent kontekstualus šios parodos įterpimas į meno istorijos labirintą, kurio atšakos tęsiasi iki pat mūsų dienų, leidžia suvokti tikrąją ekspozicijos vertę ir svarbą. Intriguoja galimybė pamatyti menininkų, bendradarbiavusių su tokiais dailininkais, kaip A.Warholas, J.Beuysas, Christo, E.Nolde bei W. de Kooningu, kompozitoriais J.Cage’u ir K.Stockhausenu, filosofu T.W.Adorno, kūrinius.

Taip Mary Bauermeister kūriniuose („Ciklo segmentai. Mėlyna-žalia-geltona“ bei „Konstruktyvus tašizmas“, beje, seniausiuose parodos eksponatuose, datuojamuose dar 7-ojo deš. pr.) išvystame J.Pollocko ekspresiją, Ingeborgos zu Schleswig-Holstein darbuose („Kalbantis vanduo“, „Tapyba ant drobės, 4 dalys“) – spalvinio lauko tapybos plokštumas, o Rudolpfo zur Lippe’s kaligrafinėje instaliacijoje („Peinture gestuelle“) – veiksmo tapybos atstovų vystyto automatizmo kūryboje principus.

O Jaano Elkeno, taikliai meno kritiko H.Liivrando pavadinto „estišku Anselmu Kieferiu“, kompozicijas persmelkia neoekspresionizmo dvasia. Kaip ir būdinga pastarojo judėjimo menininkams, J.Elkeno darbai („Pažiūrėk kairėn, pažiūrėk dešinėn“, „Baltesnis blyškumo šešėlis“, „Beldžiant į dangaus vartus III“) dažnai susiję su asmenine ar kolektyvine atmintimi, atskleidžiama alegorijomis ar simboliais. Autorius itin mėgsta tekstų nuotrupas, koliažus, taip drobes priartindamas prie tinkuotų sienų paviršių ir jaukaus tapybos formato interjerą perkeldamas į eksterjerinę erdvę. Išorinis kūrinių paviršiaus faktūriškumas reflektuoja skaudžius istorinius potyrius ar šiandienos realijas, kurios ne tik formaliai, bet ir emocionaliai veržiasi iš vidujinės gelmės platesnio diskurso su auditorija teritorijos link.

Su žiūrovais eina slėpynių

Intriguoja ir konceptualus parodos sutvėrimas – balansuojama ties abstraktaus meno suvokimo riba. Ir tai pasiteisina su kaupu. Parodos kuratorius Pascualis Jordanas nusipelno pagiriamojo žodžio – nustebino jo gebėjimas gana nedidelės apimties ekspozicijoje (pristatoma 12 autorių) atskleisti įvairiabriaunį abstrakcijos galimybių lauką.

Čia ir judesio minimalizmu alsuojantis Friedricho Lippe’s fotografijų ciklas, ir daugialypes vokiškojo ekspresionizmo tradicijas reflektuojantys paties kuratoriaus P.Jordano darbai, ir arte povera estetiką deklaruojantys Clement Boderie inicijuoti kūriniai („Zadkine muziejaus stogas“, „4 sezonai Charles Foix“, „Medis Charles Foix“), kurių bendraautoris – gamta. Dulkių, lapų, žiedadulkių, lietaus, saulės, sniego ir kitų aplinkos veiksnių dėka menininko ištisiems metams atviroje erdvėje paliekamos drobės įamžina natūralios abstrakcijos pirmavaizdžius. O Viktoro Erlingo darbai („Ten gali būti čia“, „Kas yra už visos šios energijos“, „Naktis priklauso tau“, „Kartais geltona atrodo lyg mėlyna“) su žiūrovu žaidžia verbalines slėpynes, menančias konceptualistines L.Weinerio pinkles ir patvirtinančias parodos struktūroje užkoduotą regos apgaulės intrigą.

Dėl to abstrakcija čia virsta ir savo prigimtimi labai figūratyvūs menininkų sprendimai. Kad ir garsiausio „Naujųjų laukinių“ atstovo Salomé stambių potėpių jūroje besislepiantys kūnų ar gėlių motyvai (ciklas „Plaukikai“, „Vandens lelijos“). Tačiau neapibrėžtas jų kontūras, tiesioginis grynos spalvos ir drobės kontaktas, gyvas akrilo rėžis, atektoniška kompozicija „skandina“ žvilgsnį visumoje, ir siužetinės detalės tampa tik abstrakčios plokštumos elementais.

Apraizgo informacijos tinklais

Sąmoningą figūratyvo maskuotę regime ir Danielio Hourdé instaliacijoje („Kritimas“). Erdvėje susipinanti pieštų natūralaus ūgio vyrų kūnų kompozicija virsta spalvinių, ugnies liežuvius atspindinčių dėmių horeljefu. Šis kūrinys įdomus ne tik dėl savo trimačio plastinio sprendimo (savotiška aliuzija į minimalisto D.Juddo bandymus tapybą „atplėšti“ nuo plokštumos), bet ir daugiaprasmėmis turinio įžvalgomis (čia susipina teologinės tiesos, egzistencinės mintys, o gal tik elementarūs fizikos dėsniai?).

Dar radikaliau optinę apgaulę savo kompozicijose išnaudoja Ronis Feldmanas. Iš tolo suprematizmo lyderio K.Malevičiaus „Juodąjį kvadratą“ menantys monochrominiai autoriaus darbai („Juodas penktadienis“, „Švelnus apkabinimas“), priėjus arčiau, šviesos kritimo kampo pasikeitimo dėka virsta pilnaviduriu figūratyvo žiedu. Pro neįtikėtinai subtilią juodos spalvos niuansuotę staiga išnyra žmonių veidai ir kūnai. Preciziškas technikos įvaldymas leidžia užsimiršti, jog esi „pagautas“. O gal atvirkščiai, tuo pasidžiaugti – juk toks ir yra meno kūrinio tikslas – apraizgyti žiūrovą savo siunčiamos informacijos tinklais.

Šioji paroda reikalauja laiko ir dėmesio. Bijau, kad to dažnam žiūrovui ir pristigs. Norint įvertinti jos svarbą ir reikšmę, būtinas atidus žvilgsnis ne tik į prieš akis kabančius kūrinius, bet ir į dailės istorijos ir šiandienos užkulisius. Tačiau net ir be šio kontekstualaus užnugario siūlyčiau pasimėgauti profesionalia abstrakčios dailės kolekcija. Juolab kad tai padaryti skatina ir puikiai apgalvota bei pateikta darbų ekspozicija. Ją KKKC Parodų rūmuose apžiūrėti galima iki liepos 29-osios.

Amžinoji žmogaus misterija – V.Kašubos skulptūrose

Amžinoji žmogaus misterija – V.Kašubos skulptūrose

 

 

Lietuvos dailės muziejaus (LDM) Prano Domšaičio galerija Klaipėdoje kviečia susipažinti su žymaus lietuvių išeivijos skulptoriaus Vytauto Kašubos (1915–1997) kūriniais, padovanotais Lietuvai.

Kristina Jokubavičienė

Gimtinėje žinomas iš paminklų

Gegužę pasikeitė Prano Domšaičio galerijos ekspozicijos – atsisveikinome su dešimtmetį čia veikusia „Australijos ir Okeanijos tautų meno“ paroda, surengėme joje paskutinius edukacinius užsiėmimus ir… išlydėjome į Vilnių. Nuo šiol dr. Genovaitės Kazokienės Australijoje, Naujojoje Gvinėjoje, kitose Okeanijos vietovėse surinkti ir Lietuvai padovanoti egzotiški, unikalūs eksponatai bus pristatomi LDM Radvilų rūmų muziejuje. O mūsų galerijos lankytojų laukia nauja ekspozicija, pavadinta „Žmogaus misterija“, kuri skirta V.Kašubos kūrybai.

Bent vieną V.Kašubos kūrinį tikrai matėte – Vilniuje, Katedros aikštėje, 1996 m. pastatytas jo sukurtas paminklas miesto įkūrėjui, Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Gediminui. 2012 m. balandį paminklinės Prisikėlimo bažnyčios Kaune presbiteriją papuošė V.Kašubos švino horeljefas „Prisikėlęs Kristus“, vienas brandžiausių skulptoriaus sakralinio meno kūrinių, perkeltas į Lietuvą iš uždaromų Kalvarijos vienuolių rekolekcijos namų (JAV). O gal buvote Kaune, Vilijampolėje? 1939 m. ten pastatytas paminklas „Perkūno žirgai“, ženklinantis Žemaičių plento magistralės pradžią. Dar studentui V.Kašubai Susisiekimo ministerija užsakė sukomponuoti ir granite iškalti žirgų galvas, iškeltas ant obelisko. 1995 m. Druskininkuose iškilo jo paminklas Lietuvai (Karalius Mindaugas).

Išgarsėjo dar būdamas studentas

V.Kašuba gimė 1915 m. rugpjūčio 15 d. Minske – ten tuo metu gyveno per Pirmąjį pasaulinį karą iš Lietuvos pasitraukę tėvai. Grįžusi į Lietuvą, šeima apsigyveno Marijampolėje. Keletą metų pasimokęs Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijoje, V.Kašuba perėjo į ką tik mieste atsidariusią amatų mokyklą ir 1934 m. baigė medžio drožimo klasę. Po metų, padirbėjęs garsaus skulptoriaus Juozo Zikaro dirbtuvėje, įstojo į Kauno meno mokyklos antrą kursą.

Meno mokykloje labai greitai išryškėjo neeiliniai V.Kašubos gabumai. Ruošiantis 1937 m. pasaulinei parodai Paryžiuje (jos tema buvo „Meno ir technikos vieta šiuolaikiniame gyvenime“), jis prisidėjo prie skulptoriaus Juozo Mikėno „Rūpintojėlio“, 2 metrų aukščio skulptūros išdrožimo iš medžio ir dailininko Jono Prapuolenio projektuotų baldų apdailos. Pats būdamas vos antro kurso studentas, toje parodoje už medžio drožinius laimėjo sidabro ir aukso medalius.

Netrukus jam buvo užsakyta Vytauto Didžiojo skulptūra 1939 m. pasaulinės parodos Niujorke Lietuvos ekspozicijai. Skulptūra buvo didesnė už natūralų žmogaus ūgį, tonuoto gipso. Vaizduodamas Vytautą su plačiu apsiaustu ir kardu rankoje, autorius pabrėžė Vytauto didybę. Vėliau skulptūra buvo saugoma lietuvių tautininkų namuose Bostone. Jau gyvendamas JAV, 1952 m. pagal užsakymą V.Kašuba sukūrė ir Lietuvos karaliaus Mindaugo biustą. Tai buvo pirmasis už Atlanto skulptoriaus sukurtas istorinio pobūdžio darbas.

Apsistojo Niujorke ir kūrė

Kauno meno mokyklą baigęs 1939 m., 1941–1943 m. joje V.Kašuba vadovavo Dekoratyvinės skulptūros studijai (1941 m. mokykla pavadinta Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutu). 1944 m., artėjant frontui, kartu su būsima žmona Aleksandra Fledžinskaite, su kuria susipažino meno mokykloje, dailininkas pasitraukė į Vakarus. Kurį laiką gyvenę Vokietijoje, Kašubos 1947 m. išvyko į JAV, apsistojo Niujorke. Nuolat stokodamas lėšų pragyvenimui, skulptorius iki 1961 m. dirbo antikvarinių baldų dirbtuvėje.

Pradėjus JAV steigtis lietuvių bažnyčioms ir vienuolynams, V. Kašuba buvo kviečiamas sukurti religinių skulptūrų. Jos susilaukė dėmesio, skulptorius galėjo mesti darbą dirbtuvėje ir atsidėti tik kūrybai. XX a. vien 6–7 dešimtmečiais V.Kašuba sukūrė apie 30 užsakytų religinės paskirties kūrinių, apvaliosios ir reljefinės skulptūros statulų, Kryžiaus kelio stočių Čikagos, Bostono, Niujorko, Vašingtono ir kitų JAV vietovių šventovėms ir vienuolynams. Tuose darbuose jis vis labiau tolo nuo akademinių formų, įdomiai siejo viduramžių dvasią su modernia plastine kalba.

Modernios plastikos meistras

Gavęs užsakymą apipavidalinti Vatikano paviljoną 1964 m. pasaulinėje parodoje Niujorke, V.Kašuba pasirinko labai originalų kūrinio sprendimą – reljefinius šventųjų tekstų pano. Juos atliko iš švino, plastiškos medžiagos, atgaivinęs JAV nežinomą viduramžių kalybos techniką repoussé (atmušimas, plakimas). Plakto švino technika skulptorius sukūrė nemaža įspūdingų reljefų religine tematika, figūrų studijų. Plastiškas, minkštas, tamsaus atspalvio švinas teikė tiesiog neribotas raiškos galimybes: patvarus kaip varis, bet ir nesioksiduojantis, o formuojamas lengviau nei kiti metalai ar akmuo. Pasak specialistų, momento pagautas, skulptorius gali su švinu daryti, ką tik nori, ir pataisyti tai, kas netinka, priešingai nei kuriant iš akmens; kiekvienas švino gabalas yra ypatingas, o kiekvienas plaktuko mostas – individualus.

V.Kašuba kūrė ir iš gipso, jį naudojo ne tik skulptūriniams modeliams, bet ir nepaprastai subtiliems reljefams, o tonuotą – ir apvaliosioms skulptūroms. Nemažai darbų sukurta iš bronzos ir pas mus skulptūrai labai retai naudojamos, todėl pažintine prasme vertos dėmesio medžiagos, kuri įvardijama kaip lietas akmuo. Lieto akmens technologija išrasta JAV prieš maždaug 40–50 metų ir pritaikyta daugelyje sričių (stalviršių gamybai, sienų plokštėms, dekoratyviniams interjero elementams ir kt). V.Kašubos atveju, tai pilkšvo (šviesesnio nei švinas) atspalvio medžiaga, iš pažiūros primenanti tikrą akmenį, tik lengvesnė, o dėl liejimo technologijos teikianti ypatingas linijos ir formos grynumo galimybes. Iš gipso ir lieto akmens V.Kašuba sukūrė kamerinių moterų portretų, aktų.

Norėjo, kad atitektų tėvynei

1974 m. V.Kašuba pirmą kartą po karo aplankė Lietuvą. Grįžęs į Ameriką, sukūrė seriją medalionų su Lietuvos didžiųjų kunigaikščių portretais, kelias alegorines paminklinės paskirties valdovų statulas, medalių, tarp jų – Vilniaus universiteto (1979) ir Lietuvos krikšto (1987) jubiliejams pažymėti. Apie tautos praeitį skulptorius prabilo modernios plastikos kalba.

Palaipsniui brendo noras dovanoti tėvynei savo kūrinius. V.Kašubos skulptūrų ir reljefų siunta Lietuvos dailės muziejų pasiekė 1987 m., tais pačiais metais Vilniuje buvo surengta dovanotų kūrinių paroda, o 1993–1999 m. Nacionalinėje dailės galerijoje (dar iki jos renovacijos) veikė skulptoriaus kūrybos ekspozicija. 1992 m. V.Kašuba laimėjo paminklo Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Gediminui konkursą. Paminklas atidengtas Vilniuje 1996 m., likus metams iki dailininko mirties. Dailininkui mirus (1997 m. balandžio 14 d. Niujorke), jo žmonos, taip pat dailininkės, Aleksandros Kašubienės rūpesčiu į Lietuvą buvo atsiųsti ir kiti jo kūriniai.

V.Kašubos kūryba Lietuvoje gerai žinoma ir vertinama. Lietuvos Respublikos Nacionalinė premija (1993), Vilniaus dailės akademijos garbės daktaro vardas (1994), Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinas (1994) žymi dailininko nuopelnus Lietuvos kultūrai. Skulptoriaus kūrinių yra muziejuose, visuomeninėse ir privačiose kolekcijose, bažnyčiose ir vienuolynuose JAV, Kanadoje, Japonijoje, Lietuvoje. Šiuo metu LDM saugoma per 240 skulptūrų, reljefų iš švino, bronzos, lieto akmens, gipso, apie 20 medalių, 200 piešinių. Didžiąją šio vertingo kūrybinio palikimo dalį nuo šiol galima pamatyti Prano Domšaičio galerijoje.

Trys simbolinės dalys

Ekspozicijoje lankytojus pasitinka trys simbolinės dalys: pirmiausia improvizuota skulptoriaus studija, kurioje gausiai eksponuojami gipso modeliai. Daugelį jų galima atpažinti čia pat kabančiose didelio formato nuotraukose, kuriose užfiksuoti skulptoriaus dirbtuvės Niujorke vaizdai. Dirbtuvę tuoj po dailininko mirties nufotografavo A.Kašubienė. Šioje dalyje – ir svarbiausių V.Kašubos paminklų, stovinčių Vilniuje ir Druskininkuose, modeliai. Eksponuojami medaliai ir net jų parengiamieji modeliai nustebina preciziška, tikslia modeliuote, apgalvotu komponavimu. Daugelio nuomone, svarbiausi V.Kašubos darbai, jo kūrybos viršukalnė, trys įspūdingos monumentalios reljefų sienos grupuojamos kitoje ekspozicijos dalyje. Tai šviesios mažorinės tonacijos gipso „Diena iš dienos“ (1984–1988), užpildyta sėdinčiomis, stovinčiomis, einančiomis moterų figūromis, bronzos „Kelionė“ (1984) ir lieto akmens diptikas „Būties kelionė“ („Likimo erdvėse“ ir „Svetimuose krantuose“, 1984–1987). Diptike „Būties kelionė“ įkūnijama žmogaus kaip dramatiškos būtybės tema ir plėtojama egzistencinės kelionės, susiejančios individą su amžinybe, idėja. „Autorius čia ne tik tobuliausiai įkūnijo savo reljefo meno galimybes, atrastą figūrų ir erdvės sąveiką bei jų kolizijas, bet šioms plastinėms idėjoms suteikė ir filosofinio apmąstymo gelmės“, – teigia dailėtyrininkė Irena Kostkevičiūtė monografijoje apie skulptorių (knygą už simbolinę kainą galima įsigyti galerijos kasoje).

Savotiška jungiamąja grandimi tarp dirbtuvės „meniško chaoso“ ir filosofinio lyrinio apmąstymo kupinos reljefinių sienų dalies tampa trečiasis ekspozicijos segmentas, kuriame pristatomi reljefai ir apvaliosios skulptūros iš švino.

Atskleidžia trapumą ir jėgą

Pastaroji – pati dramatiškiausia V.Kašubos skulptūroje plėtojamos žmogaus temos dalis. Šiose kompozicijose skulptorius meniškai sprendžia sankirtų tarp įgilinto ir iškilaus paviršiaus kontrastus, gretindamas ertmes, angas, plyšius su žmogaus kūno apybraižomis, vienu metu „įkalindamas“ ir kartu išlaisvindamas figūrą iš materialios medžiagos gniaužtų.

Į gilumą smingančios formos, plakto švino paviršiaus tekstūra, meistriškai sukurtas paviršiaus virpėjimo įspūdis atskleidžia žmogaus trapumo ir jėgos dimensijas. Būtent su plakto švino kompozicijomis V.Kašuba dalyvavo amerikiečių skulptorių parodoje, kuri buvo pristatyta ir Japonijoje.

Skulptūrose, reljefuose konkretus žmogaus atvaizdas jungiamas su abstrakčiais elementais, ir tai suteikia kūriniams universalumo, o formos įvaldymo ir plastinės raiškos darna prabyla įtaigiai ir poetiškai. Pasak dailėtyrininkės I.Kostkevičiūtės, „Kašubos menas neieško ekscentriškų efektų. Jis priešinasi ir medžiagos, ir dvasios chaosui, meninės formos ir gyvenimo netvarkai, atliepdamas visoje esinijoje, mažiausiuose jos elementuose – ar medžio lapo, voratinklio audinyje, ar žmogaus kūne – glūdinčius struktūrinius sandaros dėsnius. Ta prasme V.Kašuba susiliečia su esmine mūsų šimtmečio modernaus figūrinio meno tradicija. Tai patvirtina ir V.Kašubos mintis: „Mano darbų pagrindas visuomet yra žmogus jo simbolinėj ir abstraktinėj buity“.

Posovietinė egzistencija – per sapnų ir vizijų filtrą

Posovietinė egzistencija – per sapnų ir vizijų filtrą

 

Tris savaites iki liepos vidurio Baroti galerijoje veikė jauno menininko Augustino Našlėno fotomontažų paroda „Rekviem posovietiniam sapnui“. Prieš aštuonerius metus pradėtoje kurti serijoje – ryškiausi autoriaus vaikystės ir paauglystės prisiminimai, sapnai, vizijos ir viltys, susijusios su posovietine realybe.

Danguolė Ruškienė

Pirmoji iš parodų ciklo

2010-aisiais trys šios serijos darbai pristatyti Lietuvos fotomenininkų sąjungos konkurse „Debiutas“ ir buvo įvertinti trečia vieta. Praeitais metais 11 šios serijos atspaudų buvo parodyti personalinėje A.Našlėno parodoje „Fotomontažai“ Vilniuje, o šiais metais paroda „Requiem for a Post-Soviet Dream“ („Rekviem posovietiniam sapnui“) buvo surengta Šefilde (Didžioji Britanija), kur šiuo metu gyvena ir kuria menininkas. Visai neseniai kelios šios serijos kompozicijos pateko į „Woolgather Art Prize“ konkurso finalininkų parodą Lydse (Didžioji Britanija) ir ten užėmė antrąją vietą.

Uostamiestyje surengtoje parodoje buvo eksponuojama naujausiais autoriaus darbais papildyta serija, kurią šiuo metu sudaro 15 fotomontažų. Ateityje fotografas planuoja sukurti dar penkias šios serijos kompozicijas.

Uostamiestyje eksponuota A. Našlėno paroda rudenį keliaus į Palangą, Nidą ir Gargždus. Klaipėdos krašte fotografo parodas „Rekviem posovietiniam sapnui“ organizuoja VšĮ „Meno menė“. Tai pirmoji paroda iš tęstinio projekto, kurio metu bus pristatoma išvykusių, svetur kuriančių Lietuvos menininkų naujausia kūryba.

Patraukė „sintetinės dailės“ idėja

Pasak A.Našlėno, jo pažintis su fotografija nebuvo labai ankstyva. Fotografuoti pradėjo vyresnėse klasėse, bet prieš tai puikiai „sutarė“ su pieštuku ir kitomis dailės priemonėmis, su kuriomis dar vaikystėje jį supažindino tėvai. Vėliau mokėsi Klaipėdos vaikų dailės mokykloje (dabar – Klaipėdos Adomo Brako dailės mokykla), studijavo vizualines komunikacijas Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos vizualiojo dizaino katedroje. Fotografijos klausimais konsultavosi su Klaipėdos fotomenininkais Vytu Karaciejumi, Algirdu Darongausku, Arvydu Stubra, Aleksandru Katkovu ir kitais. Ko gero, nieko keisto, kad, augdamas vaizdingose Gargždų apylinkėse, A.Našlėnas savo kūrybą pradėjo nuo peizažo („Tylios Šventovės“). Dar tebestudijuodamas susidomėjo ir Tolimųjų Rytų menu, susipažino su senovės Kinijos bei Japonijos estetika bei filosofija. Gilinosi į daiktų fotografavimą („Smulkmenos“). Šiek tiek vėliau jo dėmesį patraukė „sintetinės dailės“ idėja.

Kaip parodos Klaipėdoje atidarymo metu pasakojo autorius, jam norėjosi sujungti tapybą, grafiką ir fotografiją į vientisą sistemą, o tai jį atvedė prie skaitmeninių technologijų. Itin patraukli jam atrodė galimybė elgtis su fotografiniu vaizdu panašiai, kaip elgiamasi komponuojant grafikos kūrinį, t.y. fotografiją „sulydyti“ su ranka atlikta grafika. Taip ir atsirado pirmosios fotomontažų serijos „Rekviem posovietiniam sapnui“ kompozicijos.

Iš šimtų kadrų fragmentų

„Šiuose darbuose į vieną visumą sujungiau labai daug dalykų, savo daugybę prisiminimų ir tai, kas ateina iš pasąmonės. Fotografija nėra pagrindinė mano veiklos sritis, aš naudojuosi įvairiomis meno technikomis. O su fotografija rimtai „įklimpau“ prieš gerus aštuonerius metus ir nuo pat pradžių man buvo įdomu, kaip padaryti ją kažkuo kitu, nei paprastai yra suprantamas žodis „fotografija“. Norėjau ją pratęsti po užfiksavimo momento. Bandžiau išsiaiškinti, ką galima padaryti po to, kai turi surinkęs daug kadrų. Ar įmanoma juos jungiant, perklojant vieną ant kito sukurti kažką daugiau“, – pasakojo menininkas.

Jo „Rekviem posovietiniam sap-nui“ kūriniai susideda iš kelių šimtų kadrų fragmentų. Visi jie užfiksuoti dar prieš A.Našlėnui išvykstant, Lietuvoje. Ir tik nedaugelis papildyti autoriaus pieštais personažais ar atskiromis detalėmis. Menininkas fiksuoja vaizdus iš anksto neplanuodamas, kur juos panaudos. Vėliau, peržiūrėdamas didžiulį jų archyvą, atrenka tinkamus naujoms šios serijos kompozicijoms. Taigi istorijos, pasakojimai randasi žymiai vėliau.

Surinko skirtingus personažus

Kaip teigė A.Našlėnas, jo darbuose vyraujančiai logikai didelės įtakos turėjo siurrealistų judėjimas ir jų teorijos, susijusios su žmogaus psichologija, okultizmu ir dvasiniu misticizmu. Kai kur jis gana stipriai priartėja ir prie magiškojo realizmo stilistikos. „Rekviem posovietiniam sapnui“ akivaizdžios sąsajos su tapytojų Šarūno Saukos, Hieronimo Boscho ir kitų kūryba, kurios siužetuose – ne mažiau klampios pasąmoninių srautų vizualinės išraiškos. Dauguma A.Našlėno personažų – jo aplinkos žmonės, surinkti draugėn iš skirtingų vietų ir skirtingų situacijų. Kiti – atsitiktiniai praeiviai, pamatyti ar sutikti įvairiuose Lietuvos miestuose ir kaimuose.

Tokioje draugijoje autorius patalpino ir kelias žymias figūras, atkeliavusias iš kito laikmečio, kitos vietos ir santvarkos – amerikiečių gitaristą, dainininką Jimį Hendrixą, ispanų tapytoją, kubizmo atstovą Pablą Pikassą. Užuominų palieka ir olandų tapytojo postimpresionisto Vincento van Gogho figūra. Tai – pokštai, savotiški inkliuzai, lyg ir atsitiktinai patekę į posovietinius interjerus, prifarširuotus praeities ir dabarties reliktų.

A.Našlėnas ir pats dalyvauja savo kuriamos istorijos įvykiuose. Jo figūra, pasirodanti tai viename, tai kitame kadre, tampa tam tikru atskaitos tašku, rikiuojančiu aplink save istorijos įvykius ir dėliojančiu kompozicijas į daugiau ar mažiau nuoseklų pasakojimą. Nors, pasak autoriaus, naratyvas atsirado žymiai vėliau. Kai buvo sukurta apie trečdalis kompozicijų, pradėjo ryškėti siužetinė linija, ir tik tada prasidėjo sąmoningas pasakojimo konstravimas, visas kompozicijas sujungiantis į vieną žmogaus gyvenimo ciklą.

Nuo pradžios iki pabaigos

Kompozicijų eiliškumas čia itin svarbus. Kiekvienas serijos darbas turi savo priešistorę ir pasakojimo tąsą, o visa serija – aiškią sąrangą nuo pradžios iki pabaigos.

Toks kinematografiškas stilius nėra atsitiktinis. Autoriaus kūrybai artima Andrejaus Tarkovskio ir Davido Keitho Lyncho kinematografinė kūryba, kuri į statiškus kūrinius įpina papildomų prasminių linijų, suteikiančių jiems pasakojimo paslankumą ir dinamiką, o parodos eksponavimo metu skambėjusi Lauryno Jukonio muzika („Girnų giesmės“, „Oro! Oro!“) tapo savotišku fotomontažų serijos garso takeliu.

A.Našlėnas yra tos kartos žmogus, kuriam dar šiek tiek teko pažinti sovietų sistemą. Gal ir ne tiesiogiai, bet pakankamai artimai, kad galėtų susidaryti savitą šios santvarkos vaizdą. Posovietinė realybė – griūvančios ir naujai besiformuojančios sistemos tarpsnis, išsaugantis ryškias tiek praeities, tiek ateities užuominas. Autorius sumaniai perfiltruoja visą tą informaciją per savo asmeninę patirtį ir pateikia koncentruotus, visiškai naujus, tačiau su realybe ryškias sąsajas išlaikančius vaizdinius. Tai – jo asmeninis requiem posovietinei realybei. Jį, ko gero, noriai prisiimsime kiekvienas sau.

Kertant ribas

Kertant ribas

Apie patirtis, įgytas „Tandem – kultūros vadybininkų mainai Ukraina–ES–Moldova“ programos metu

Neringa Bumblienė

Moldavija pasitiko liūtimi. Iš oro uosto važiavau taksi visiškai aprasojusiais langais, nes mašinos vėdinimo sistema neveikė, o atidarius langą iš dangaus ir nuo žemės į vidų plūstelėdavo vanduo. Taksistas, pasakodamas apie šalies istorijos vingius, tamsiomis tarsi nuolat kažko nustebusiomis akimis, per priekinį veidrodėlį vis ieškojo kontakto su manosiomis. Dešine ranka bandė valyti veik matiniu nuo drėgmės ir temperatūrų skirtumų virtusį priekinį stiklą, išjunginėjo vėl ir vėl skambantį telefoną, kaire – vairavo aiškiai per greitai miestu lekiančią mašiną:

– Žalko, takaja pagoda, neuvydete goroda…

O aš šypsojaus sėdėdama gale, jausdama, kad greičiau plaukiam nei važiuojam, ir purtydama galvą į šonus vis tikinau, kad nieko nieko, visai savaitei – čia, spėsiu dar.

Pradžia. Kijeve žydint kaštonams

Atsimenu, pernai, kai su programa „Tandem – kultūros vadybininkų mainai Ukraina–ES– Moldova“ pirmą kartą nuvykau į Kijevą, ten žydėjo kaštonai. Visas miestas – rožiniai ir balti kūginiai žiedai. Kijevo mokytojų namuose tuomet susitikome apie 70 žmonių: pusė jų atvykę iš įvairių Europos Sąjungos šalių, kita pusė – iš Ukrainos. Gausus būrys kultūros vadybininkų, kuratorių, menininkų, atstovaujančių gausybei organizacijų: vieni dirba su vizualiaisiais menais, kiti užsiima šiuolaikiniu šokiu, dar kažkas organizuoja koncertus, vadovauja trumpametražių filmų festivaliams, rezidentūrų programoms, madų šou, turi teatro trupę, galeriją bažnyčių komplekse ir dar kažką. Dalyvaudami seminaruose, pokalbiuose, užsiėmimuose ir vakarėliuose, per pirmas tris dienas mes – iš ES su jais – iš Ukrainos turėjom susirasti potencialius partnerius, su kuriais norėtume plėtoti bendrą meno projektą.

Pamenu, paskutinė diena eina vakarop, ryt rytą jau turime pasirinkti konkrečią organizaciją ir vakare išvykti ten poros dienų vizito. Nieko nepažįstu. Ukrainiečiai labiau bendrauja su savais, mes irgi bandome ieškoti bendros kalbos tarpusavyje. Aš kataloge pasižymėjusi keturias galimai man įdomias institucijas, kurios išsibarsčiusios skirtingose šalies pusėse. Nežinau, kaip apsispręsti. Sėdime kažkur Kijeve, nejudančioje spūstyje įstrigusiame tramvajuje. Gaivaus oro jame žymiai mažiau nei keleivių. Jaučiu, kaip rūbai drėkdami glunda prie mano kūno, o priešais sėdintis vokietis vis aikčioja: koks gyvas ir įkvepiantis miestas! Aš iš visų jėgų dar bandau palaikyti jo entuziazmą jau kiek lūžinėjančia savo šypsena. Tramvajui pajudėjus jis sako: „Važiuojam kartu į Charkovą“. Atsiverčiu savo katalogą: jame Charkovas – vienas iš pažymėtųjų.

Rytdienos vakarą drauge su Charkovo miesto galerijos kuratore Marina naktiniais traukiniais išvykome į buvusią Ukrainos sostinę šalies rytuose.

Kaštonų Charkove nebuvo, bet vizitas neapvylė. Susipažinau su idėjų kupina galerijos vadove Tetiana Tumasian. Nustebino aktyvi jos vadovaujamos organizacijos veikla. Netikėta buvo sužinoti, kad Borisas Mikhailovas, Sergejus Bratkovas, Pavlas Makovas ir kiti žinomi Ukrainos menininkai kilę, gyveno ar iki šiol kuria Charkove, o su galerija palaiko glaudžius ryšius. Įkvėpė jaunų menininkų gausa, jų aktyvumas ir kūryba.

Grįžusi iš kelionės aš, šių eilučių autorė, atstovaujanti Klaipėdos kultūrų komunikacijų centrui, su T.Tumasian, atstovaujančia Charkovo miesto galerijai, pradėjome intensyviai plušti prie projekto. Už poros savaičių idėją tarptautinei Lietuvos ir Ukrainos parodai pateikėme atrankai, kurią programą „Tandem – kultūros vadybininkų mainai Ukraina–ES–Moldova“ inicijavusios tarptautinės organizacijos „MitOst“, įsikūrusi Berlyne, ir Europos kultūros fondas iš Amsterdamo netrukus paskelbė kartu su kitais 16 atrinktųjų, sukūrusių ES–Ukraina kultūrinius tandemus. (Panašus susitikimas panašiu metu vyko ir Kišiniove, jame buvo atrinkti septyni ES–Moldavija kultūriniai tandemai).

Nesamo buvimas. Jungtinė paroda

Drauge su Tetiana ruošdamos projektą galvojome apie bendrumus ir skirtumus, vienijančius bei skiriančius mūsų šalis. Taip natūraliai gimė idėja bendra paroda pasvarstyti apie bendrą istorinę patirtį ir jos manifestacijas šiandieniame kontekste. Juk praėjus daugiau nei 20 metų po TSRS žlugimo jos pėdsakai, žymės ir liekanos vis dar išnyra žmonių sąmonėje, urbanistikoje, kasdienėje buityje, naujai atgimsta dabartinėje vartotojiškoje kultūroje ir, persimaišę su šiandienos realijomis, tęsia savo egzistavimą, kartu nurodydami į tai, ko nebėra.

Dalyvauti šiame projekte specialiai nutarėme pakviesti autorius, kurie gimė dar sovietiniais laikais, bet užaugo ir šiandien kuria jau nepriklausomose šalyse. Jie dar pamena senos santvarkos laikus, tačiau, subrendę demokratiniais principais besiremiančiose sistemose, nėra susaistyti pernelyg gilios nostalgijos jai, todėl jautriai ir kartu blaiviai geba fiksuoti ir atskleisti keistą tarybinių laikų liekanų egzistavimą dabartiniame kontekste.

Keliaujančioje parodoje, kuri pirmą kartą buvo atidaryta balandį Charkovo miesto galerijoje kartu ir kaip didesnio tarptautinio festivalio „Non Stop Media“ dalis, dalyvauja iš Klaipėdos kilę ar šiuo metu uostamiestyje kuriantys autoriai: Gytis Skudžinskas, Mindaugas ir Neringa Bumbliai, Joana Deltuvaitė bei Laura Stasiulytė. Ukrainai šiame meno projekte atstovauja Charkove gyvenantys jauni kūrėjai Romanas Mininas, Vitalijus Kokhanas, Alina Kleytman ir Hamletas Zinkovskis.

„Tandem“ pristatymas Kišiniove

Paskutinę gegužės savaitę šiemet Kišiniove susirinkome visi, dalyvavę programoje „Tandem – kultūros vadybininkų mainai Ukraina–ES–Moldova“, – 47 meno vadybininkai, kuratoriai iš 31 Europos miesto, šioje programoje per praėjusius metus įgyvendinę 23 meno projektus.

Moldavijos sostinės centre iš du dešimtmečius trukusio sąstingio muziejus „Zemstvei“ buvo prikeltas būtent šių meno projektų pristatymui. Einant tamsiu, drėgnu koridoriumi aukštos, dienos šviesos lempomis apšviestos lubos ir blizgios, kur ne kur prieblandoje interpretacijoms lengvai pasiduodančiomis figūromis išbyrėjusios sienos lydėjo į tai kairėje, tai dešinėje atsiveriančias duris. Šiuolaikinio meno parodos, teatro pasirodymo vaizdo įrašai, kūrybinių dirbtuvių dokumentacijos, šiuolaikinės muzikos kūriniai, šokio pasirodymai, gyvai atliekami performansai, trumpametražio filmo peržiūros – įvairių meno sričių specialistų bendradarbiavimo rezultatai buvo pristatyti kaip viena Europą jungianti patirtis.

Įgyvendinant šiuos projektus visiems teko susidurti ne tik su savo partneriais, bet ir su daugeliu kitų į projektą įtrauktų žmonių. Pasisėmėme ne vien darbinės ir kūrybinės patirties. Šis projektas mums visiems buvo nauja galimybė permąstyti ir savo požiūrį, ir savo aplinką. Metus dirbdami su kitų šalių, skirtingų kultūrų žmonėmis juose lyg veidrodyje matėme savo panašumus ir skirtumus, privalumus ir ydas. Vienos iš paskutinių Moldavijoje vykusių diskusijų metu iš Amsterdamo atvykęs kultūros centro „Castrum Peregnini“ atstovas Larsas prasitarė, kad šiame projekte kirtome visas, ne tik Šengeno ribas. Turbūt dėl to praėjus metams po pirmojo susitikimo Kišiniove visiems bendrauti buvo gerokai lengviau.

O miestą vis dėlto pamačiau. Po projekto atidarymo eidama namo kvepiančiomis ir tyliomis daugiau nei tūkstantį kilometrų nuo Lietuvos nutolusio Kišiniovo gatvėmis kažkodėl jaučiausi lyg namie.

Grįžusi vis dar galvoju apie įveiktus atstumus ir atstumus, kuriuos dar įveiksime. O Lietuvos ir Ukrainos jauno meno parodą „Nesamo buvimas“ lapkritį pristatysime paskutinėje jos stotelėje – Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre. Iš anksto kviečiu.

Per istorijos sūkurius – su lietuviška daina

Per istorijos sūkurius – su lietuviška daina

Uostamiestyje surengta jubiliejinė Vakarų Lietuvos dainų šventė priminė, kad šiemet minime Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto lietuvių dainų švenčių 85 metų sukaktį.

Daiva Kšanienė

Gražiai pratęsė tradiciją

Birželio 10-ąją Klaipėdos vasaros estradoje nuaidėjusi, nuskambėjusi Vakarų Lietuvos jubiliejinė dainų šventė buvo skirta Mažosios Lietuvos lietuvių dainų šventės 85-mečiui, kompozitoriaus Stasio Šimkaus 125-osioms gimimo metinėms bei Klaipėdos miesto 760-ajam jubiliejui.

Joje dalyvavo šimtai dainininkų, šokėjų iš visos Lietuvos (253 kolektyvai). Gausūs buvo visų sudėčių ir amžiaus grupių chorai: jaunučių, jaunių, merginų, jaunimo mišrūs, berniukų ir jaunuolių, vyrų, moterų, suaugusiųjų. Jų buvo 140. Pagal seną Mažosios Lietuvos dainų švenčių tradiciją šventę praturtino liaudies instrumentų ansambliai ir orkestrai, kanklių, skudučių ansambliai, pučiamųjų instrumentų orkestras bei liaudiškų šokių kolektyvai. Iš viso dainų šventėje dalyvavo maždaug 6 tūkst. 500 choristų ir šokėjų.

Dainų šventės repertuarą sudarė populiarios, žinomos chorinės dainos: „Už jūrių marių“, „Bijūnėli žalias“, „Tris dienas, tris naktis“, „Lietuva brangi“, „Kur giria žaliuoja“, „Lietuva“, „Sveiki gyvi, sveteliai“ ir kitos. Pasigedau tik tradicinių, senųjų Mažosios Lietuvos dainų bei giesmių. Dainoms dirigavo chorų vadovai iš visos Lietuvos: Klaipėdos, Šiaulių, Marijampolės, Kretingos, Vilniaus, Kauno, Mažeikių ir kitur. Šokėjų rateliai sukosi atlikdami populiarius lietuviškus šokius. Gausiai susirinkusi publika (apie 15 tūkst. klausytojų) džiugiai ir entuziastingai priėmė kiekvieną kūrinį, dirigentą, ansamblį.

Didžiausią indėlį organizuojant šią šventę įnešė jos direktorius, meno vadovas ir dirigentas Algirdas Šumskis. Sklandžiai renginį vedė režisierius ir aktorius Sigutis Jačėnas. Ši šventė gražiai pratęsė seną ir gražią Mažosios Lietuvos dainų švenčių tradiciją.

Dėl pradžios – dvi nuomonės

Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto lietuvių dainų švenčių istorija – įdomus ir savitas reiškinys. Egzistuoja dvi nuomonės ir abi jos iš dalies teisingos. Nelygu, kokiais kriterijais vadovaujamasi.

Remiantis oficialia visose enciklopedijose bei žinynuose užfiksuota nuomone, pirmoji lietuvių dainų šventė įvyko 1927 m. Klaipėdoje, kraštui jau esant Lietuvos valstybės dalimi. Taip skelbia ir šios šventės bukletas-programa. Ir tai yra teisinga, nes ši šventė buvo pirmoji lietuviška, visuotinė, gausi, gerai organizuota, reklamai pasitelkusi spaudą, kitas informacines priemones ir pan.

Tačiau negalime ignoruoti ir kitos nuomonės, Mažosios Lietuvos lietuvių dainų švenčių pradžią siejančios su daug ankstesniu laikotarpiu – XIX a. pabaiga. Juk jau nuo tada Mažojoje Lietuvoje – Tilžėje, Rambyne ir kitur vyko gana gausios lietuviškos chorų šventės. Jas rengė susikūrusios pirmosios lietuvių giedotojų draugijos, dažniausiai inspiruotos Vydūno veiklos ir raginimų. O šioms, beje, ir kitoms, Vydūno lietuviškoms inspiracijoms didžiulį poveikį turėjo lietuvininkų bičiulis, kitatautis, poetas, politikas bei poliglotas Georgas Sauerweinas, raginęs ir skatinęs visokiausiomis priemonėmis ginti ir saugoti lietuvybę. G.Sauerweino mintys rado dėkingą dirvą Vydūno mąstysenoje ir darbuose.

Kaip lietuviškumo įrodymas

Tačiau 1927 m. vis dėlto yra tikrųjų Mažosios Lietuvos dainų švenčių pradžia.

Šiai visuotinei Klaipėdos krašto dainų šventei ruoštasi labai sparčiai ir organizuotai. Sudarytas dainų šventės komitetas dirbo nenuilstamai. Jo nariais buvo išrinkti Adomas Brakas, Endrius Borchertas, Jurgis Bruvelaitis, Ansas Bruožis, Viktoras Gailius, Martynas Labrencas. Šventės rengimo komitetas pavedė Antanui Vaičiūnui ir Vydūnui galutinai nustatyti repertuarą, chorų pasiruošimo kontrolės dienotvarkę. (Maž. Liet. Lietuvių (Dainų Dienos) šventės. Klaipėdos garsas, 1927, vasario 15, nr. 8, p. 3.). Spaudoje, dažniausiai „Klaipėdos garse“, buvo nuolat skelbiama informacija, žinios, naujienos, susijusios su būsimąja švente, smulkiai pateikiama visa jos dienotvarkė, eiga, vyriausiojo dirigento nurodymai, patarimai, reikalavimai būsimiesiems šventės dalyviams. Visa tai liudija, kad į organizuojamą pirmąją Mažosios Lietuvos visuotinę dainų šventę buvo žiūrima labai reikliai ir rimtai.

Ji turėjo tapti ne tik chorinio meno pergale, bet ir lietuviškumą teigiančiu faktu, įrodančiu, kad „šešis šimtus metų svetimųjų žiauraus viešpatavimo nepajėgė sunaikinti šiame krašte galingą lietuvių dvasią“ (Raustis A. Didžiųjų iškilmių diena Klaipėdoje. Mūsų rytojus, 1927, birželio 15, nr. 3, p. 2.).

Pirmoji – su bilietais

Pirmoji Mažosios Lietuvos dainų šventė įvyko 1927 m. birželio 6–7 dienomis Klaipėdoje. Iškilminga šventės įžanga tapo birželio 5 d. Klaipėdos konservatorijos kolektyvų surengtas L.Beethoveno kūrinių koncertas, skirtas didžiojo kompozitoriaus 100-osioms mirties metinėms.

Pirmosios Klaipėdos krašto lietuvių dainų šventės proga buvo išleista įdomi, informatyvi knyga „Mažosios Lietuvos lietuvių šventė su giesmėmis, kalbomis ir dainomis“ (1927). Knygoje atspausdinta šventės programa, atliekamų dainų tekstai, dalyvaujančių chorų sąrašas; trumpai apžvelgta kai kurių šventėje dalyvavusių chorų istorija, pristatyti jų vadovai. Didesnę knygos dalį parašė Vydūnas. Pripažindamas jo nuopelnus, dainų šventės komitetas leidinį išspausdino vydūniškuoju (gotišku) šriftu. Adomas Brakas sukūrė šventinį plakatą, kuris puošė miestą.

Dainų šventėje dalyvavo 11 Klaipėdos krašto chorų, keturi svečių chorai. Visi jie sudarė jungtinį 600 dainininkų chorą. Šventėje muzikavo apie 100 karinių orkestrų dalyvių, vadovaujamų kapelmeisterio Juozo Gudavičiaus.

Po iškilmingos eisenos miesto gat-vėmis, lydimi trijų karo orkestrų, trimitininkų, raitelių, dviratininkų, visi, dainininkai ir žiūrovai, susirinko aikštėje. Nepaisant gana brangių bilietų, suplūdo daugybė žiūrovų. Stovimos vietos taip pat buvo „perpildytos, o dar keli tūkstančiai palikę stovėti už tvorų“. (V. V. Maž. Lietuvos lietuvių šventė. Klaipėdos garsas, 1927, birželio 7 d., nr. 55, p. 3.).

Kalbėjo ir dirigavo Vydūnas

Šventė prasidėjo ir vyko iškilmingai. Jos programa buvo sudaryta parodant didelį dėmesį ir pagarbą tradiciniam (vydūniškajam) Mažosios Lietuvos chorų pamėgtam repertuarui bei šio krašto dainų autoriams. Nuskambėjus klaipėdiškių giesmėms – C.Grafo Bülovo von Dennewitzo „Pranaše didis“ ir W.Wolffo „Kur tiktai aš vaikštinėju“ (su pučiamųjų instrumentų orkestro pritarimu), diriguojamoms A.Vaičiūno, turiningą ir įkvepiančią kalbą „Gyvenimo giesmė“ pasakė Vydūnas. Po to jis jungtiniam chorui padirigavo tris kūrinius – A.Storostos „Ženkime artyn“, K.Janzo „Amžius po amžių“ ir Č.Sasnausko „O kaip augtų“.

Pirmąją Klaipėdos krašto dainų šventę užbaigė visų dalyvių jungtinis choras. Diriguojamas vyriausiojo dirigento A.Vaičiūno, jis atliko A.Storostos „Vai kilau, kilau“, M.K.Čiurlionio „Šėriau žirgelį“ ir Č.Sasnausko „Kur bėga Šešupė“. Pastaroji daina, Vydūnui pasiūlius, buvo padainuota publikai stovint, kaip malda už Tėvynę. Prieš nuskambant Lietuvos himnui, Vydūnas pasakė dar vieną jaudinamą kalbą „Tautos gyvenimo giesmė“.

Ilsėtis nebuvo laiko

Vos pasibaigus pirmajai dainų šventei, organizatoriai ėmė planuoti antrąją. Ilsėtis nebuvo laiko. Chorai turėjo palaikyti reikiamą meninį lygį. Todėl tarp pirmosios ir antrosios visuotinių Klaipėdos krašto dainų švenčių panašios, tik mažesnio masto dainų šventės beveik kasmet vykdavo įvairiose krašto vietovėse.

Antroji visuotinė Klaipėdos krašto dainų šventė, vadinta Tautine Mažosios Lietuvos švente su giesmėmis, kalbomis ir dainomis, skirta krašto prisiglaudimo prie Lietuvos 10-mečiui, įvyko 1933 m. birželio 4–5 dienomis Klaipėdos šaulių namuose ir Kariuomenės (Parodos) aikštėje.

Sudėtingų politinių bei kultūrinių sąlygų fone 1938 m. liepos 9–10 dienomis įvyko paskutinioji visuotinė Klaipėdos krašto dainų šventė. Ją galima vadinti visos Lietuvos dainų švente, vykusia pamario krašte, minint jo susijungimo su Lietuvos valstybe 15-metį ir Nepriklausomybės 20-metį. Šventėje dalyvavo 105 chorai iš visos Lietuvos. Tarp jų – 18 Klaipėdos krašto chorų. Klaipėdos miestui atstovavo 6 chorai.

Dainų šventę tarsi įrėmino brangiausi Klaipėdos krašto lietuviams kūriniai: pradžioje kaip epigrafas skambėjo vydūniškoji giesmė „Pranaše didis“, pabaigoje Juozo Karoso diriguojamas jungtinis choras pakiliai ir jaudinamai pagiedojo Mažosios Lietuvos himnu tapusią Stasio Šimkaus dainą „Lietuviais esame mes gimę“, o kartu su visais žiūrovais – V.Kudirkos „Tautišką giesmę“.

Romoje – apie muziką ir tautinį tapatumą

Romoje – apie muziką ir tautinį tapatumą

 

Liepos 1–8 d. Romoje vyko Tarptautinės muzikologų draugijos (IMS) organizuotas pasaulinis kongresas. Jame pranešimus skaitė ir muzikologės iš Lietuvos – Vilniaus bei Klaipėdos.

Danutė Petrauskaitė

Vietoje Pietų Afrikos – Italija

Tarptautinė muzikologų draugija, 1927 m. įkurta Bazelyje, kartą per penkerius metus rengia pasaulinį kongresą. Jam vieta yra numatoma iš anksto, kad būtų galima tinkamai pasiruošti didelės apimties renginiui.

O jį suruošti nėra taip paprasta – reikia išplėtotos infrastruktūros, techninio personalo ir stiprios bei aktyvios muzikologų bendruomenės. Todėl prieš penkmetį Ciuriche priimtą sprendimą 2012 m. kongresą rengti Pietų Afrikoje teko greitai atšaukti ir pasirinkti kitą šalį – Italiją, kur Romoje 2002 m. įrengtas multifunkcinis pastatas Auditorium Parco della Musica su trimis didelėmis koncertų salėmis ir daugybe uždarų bei atvirų erdvių galėjo sutalpinti per 700 mokslininkų ir sudaryti jiems tinkamas darbo sąlygas.

Kongresą organizavo Šv. Cecilijos nacionalinė akademija, fondas Musica per Roma ir trys Romos universitetai. Kongreso tema „Muzika, kultūros, identitetai“ buvo patraukli daugeliui, nes globaliame šių dienų pasaulyje tapatumo apraiškų įvairiose žmogiškos būties sferose ieško ne tik sociologai, istorikai, psichologai, bet ir muzikologai.

Dirbo nuo ryto iki vakaro

Kongreso atidarymas įvyko liepos 1 d. Auditorium Parco della Musica Šv. Cecilijos salėje.

Susirinkusiuosius pasveikino Šv. Cecilijos akademijos prezidentas Bruno Cagli, organizacinio komiteto vadovė Annalisa Bini, programų komiteto vadovas Pavijos universiteto profesorius Fabrizio Della Seta ir Tarptautinės muzikologų draugijos prezidentas bei Insbruko universiteto profesorius Tilmanas Seebass.

Plenarinius pranešimus skaitė Čikagos universiteto profesorė, filosofė, daugelio knygų autorė Martha Nussbaum ir Torino universiteto profesorius, antropologas Francesco Remotti. Amerikietė apžvelgė žymaus indų rašytojo, kompozitoriaus, choreografo ir pedagogo, sukūrusio daugiau nei 2000 dainų, meninę veiklą bei pasaulėžiūrą, o italų mokslininkas akcentavo tapatybių vaidmenį individualybių priešpriešoje ir koegzistencijoje.

Kitomis dienomis pranešimai buvo skaitomi dešimtyje skirtingų sekcijų, kurių kiekviena turėjo savo potemę, pvz., nacionalizmas ir transkultūralizmas; dainininkai ir dainos; moterys ir vyrai; popiežiai, kardinolai ir muzika; sovietmečio muzika; filmų muzika; sakralinė muzika; kolonializmas; atlikėjai ir globėjai; muzikos teorijos istorija; istoriografija; šaltinių studijos ir t. t. Geografinio pranešimų diapazono, kurio chronologinės ribos siekė nuo viduramžių iki XXI a, būta labai plataus. Atskirose sekcijose buvo gvildenami tiek kontinentų – Lotynų ir Šiaurės Amerikos, Europos, Azijos ir Afrikos, tiek ir valstybių bei tautų – Balkanų, Jungtinės Karalystės, italų, ispanų, portugalų, prancūzų, brazilų, turkų, serbų, belgų, vengrų, vokiečių, rusų, žydų, net atskirų miestų – Romos, Venecijos, Neapolio įvairūs muzikinės kultūros aspektai. Esant didelei pranešimų pasiūlai, buvo suformuotos sekcijos, skirtos pavienių kompozitorių – G.Tartini’o, G. Rossini’o, G.Donizetti’o, G.Verdi’o, L. Beethoveno, R.Wagnerio, I.Stravinskio – kūrybos tyrinėjimams.

Baletą pakeitė futbolu

Kongresas neapsiribojo vien skaitomais pranešimais. Muzikologams buvo pasiūlyta ir kultūrinė programa – koncertai, ekskursijos.

Daugelis norėjo pamatyti garsiose Karakalos pirtyse – Terme di Caracalla – liepos 1 d. rodomą baletą „Žizel“ su garsiąja rusų balerina Svetlana Zakharova, tačiau vykusios Europos futbolo pirmenybės suardė visus planus. Kongreso dalyviams buvo pranešta, kad baletas atšaukiamas ir jo vietoje transliuojamos Italijos susitikimo su Ispanija rungtynės.

Palyginti su prieš penkerius metus Ciuriche vykusiu muzikologų kongresu, šis negalėjo pasigirti nei įdomia koncertine programa, nei muzikinių renginių gausa. Kai kurie jų vyko nedidelėje Filarmonica Romana salėje. Šio pastato administracija supažindino svečius su jo istorija, saugomais dokumentais, tarp jų – ir L.Beethoveno rankraščiu.

Visas pusdienis buvo skirtas apsilankymui viename seniausių Italijoje bizantietiško stiliaus Šv. Nilaus vienuolyne Grotaferatoje, kur apžiūrėjus bažnyčią bei biblioteką vietos bendruomenės choras surengė sakralinės ir pasaulietinės italų muzikos koncertą. Deja, kolektyvo pasirodymas neatitiko pasaulinio kongreso meninio lygmens standartų, buvo nors ir nuoširdus, bet itin mėgėjiškas.

Kongrese skaitė pranešimus

Kongrese pranešimus skaitė keturios muzikologės iš Lietuvos. Dvi iš jų – Klaipėdos universiteto Muzikologijos instituto mokslo darbuotojos Rūta Stanevičiūtė-Kelmickienė ir šių eilučių autorė, vykdančios visuotinės dotacijos projektą „Lietuvių muzikinė kultūra migracijų kontekstuose (1870–1990): tautinio tapatumo ir muzikinės raiškos sąveika“, finansuojamą Europos socialinio fondo. Jos pateko į diasporoms skirtą sekciją. Projektas tiesiogiai susisiejo su kongreso tema, dar kartą patvirtinant, jog identiteto klausimai yra aktualūs globaliame šių dienų pasaulyje.

R.Stanevičiūtės-Kelmickienės pranešimo objektu tapo muzikinių ir kultūrinių tapatybių raiška XX a. lietuvių kompozitorių karo tematikos kūriniuose ir vėlesnė šių kompozicijų recepcija Šaltojo karo metais bei po 1990-ųjų. Išsamesnei analizei ji pasirinko pirmojo nacionalinio modernizmo atstovo

V. Bacevičiaus simfoniją Nr. 2 – Sinfonia de la Guerra ir antrojo modernizmo atstovo, vieno labiausiai pripažintų sovietmečio lietuvių kompozitorių E.Balsio oratoriją „Nelieskite mėlyno gaublio“.

D.Petrauskaitė analizavo operečių ir operų, pastatytų lietuviškose JAV scenose iki 1990 m., įtaką tautinio tapatumo raidai – nuo religinio prie etninio, nuo etninio iki tautinio ir nuo tautinio iki valstybinio.

Vilnietės muzikologės Gražina Daunoravičienė ir Audronė Žiūraitytė pranešimus skaitė Šiaurės Europos identitetams skirtoje sekcijoje. Pirmoji jų visą dėmesį sutelkė į tautinio tapatumo filogenezę šiuolaikinėje lietuvių muzikoje. Savo pranešimą iliustruodama F.Bajoro, L.Rimšos, V.Bartulio kūrinių fragmentais, ji bandė atskleisti specifinius lietuvių kultūros muzikinius kodus. A.Žiūraitytė apžvelgė chronologinę lietuvių autorių baletinių pastatymų eigą, rusų bei choreografų iš kitų užsienio šalių darbus Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, kviestinių baleto artistų indėlį ir atkreipė dėmesį į nuolatinę kultūrinio tapatumo kaitą lietuviško baleto raidoje.

Klausytojų, išsibarsčiusių po įvairias sekcijas, būta nedaug, tačiau didelės apimties knygoje išspausdintos pranešimų tezės užfiksavo svarbiausias visų pranešėjų mintis, liudijančias apie nūdienos muzikologijos aktualijas. O lietuvių muzikologių dalyvavimas šiame kongrese byloja apie jų siekius išsiveržti iš siauros nacionalinės erdvės ir pastangas tarptautinę auditoriją išsamiau supažindinti su Lietuvos muzikinės kultūros istorija.

Pilies teatras: Kaliningradas–Liepoja–Gdanskas

Pilies teatras: Kaliningradas–Liepoja–Gdanskas

 

Vasara – festivalių, vykstančių po atviru dangumi, metas. Kaliningradas–Liepoja – Gdanskas… Tokį netrumpą festivalinį maratoną per dešimt dienų įveikė Klaipėdos Pilies teatro gatvės renginių trupė, vadovaujama režisieriaus Alvydo Vizgirdos.

 

Ramunė Pletkauskaitė

Svečioje šalyje – išbandymas

Trijose šalyse kaimynėse vykstantys renginiai skyrėsi savo tikslais ir užmojais, bet kiekvienas pasirodymas svečioje šalyje – tai neeilinis išbandymas kiekvienam meniniam kolektyvui.

Kaliningradas (Rusijos Federacija) liepos pradžioje švenčia miesto šventę. Joje klaipėdiečiai viešėjo nebe pirmus metus. Tai lyg ir miniatiūrinė Jūros šventė: koncertai, mugės, spektakliai ir t.t. Kaliningrado publikai buvo pristatytas naujausias Pilies teatro gatvės spektaklis „Kariatidės“.

Klaipėdiečiai nuolat kviečiami ir į gatvės teatrų festivalį „Žemė. Dangus. Jūra“, kurį Liepojos (Latvija) lėlių teatras surengė šeštąkart. Dalyvavo kolektyvai iš Čilės, Ispanijos, Lenkijos, Suomijos, Vokietijos. Šiame festivalyje Pilies teatro trupei šiemet atstovavo kolektyvas „Bon Ami“, kuris parodė vaidinimą „Prancūziškas makiažas“.

Didžiausias išbandymas Pilies teatro artistų laukė Gdanske (Lenkija). Ten vykstantis festivalis „Feta“ garsus ne tik Europoje, jis sutraukia įdomiausius kolektyvus iš viso pasaulio.

Atvirų erdvių festivalis

Iki 2008-ųjų vykęs Gdansko senamiestyje, dėl per didelio žiūrovų skaičiaus festivalis „Feta“ nebeišsiteko miesto širdyje ir buvo nukeltas šiek tiek toliau nuo centro, į platesnes erdves. Todėl „Feta“ vadinasi ne tik gat-vės, bet ir atvirų erdvių festivaliu.

XVI „Feta“ – tai per keturias dienas beveik 50 nemokamų gatvės vaidinimų, kuriuos parodė 25 kolektyvai iš 9 šalių – Čekijos, Danijos, Ispanijos, Italijos, Olandijos, Lietuvos, Švedijos, Šveicarijos ir Lenkijos. Spektakliai (dažnai vienu metu) vyko aštuoniose nedaug viena nuo kitos nutolusiose vietose.

„Feta“ – tai klounada, cirko akrobatai ir ekvilibristika, ugnies šou, šiuolaikinis šokis, dramos spektakliai, instaliacijos, performansai, parodos, pantomima – įvairiausių menų mozaika ir samplaika.

Pilies teatro gatvės renginių trupė festivalyje pristatė du A.Vizgirdos režisuotus spektaklius – „Versalio sodai“ (choreografija Irmos Stonienės) ir „Kariatidės“ (choreografija Arūno Peštenio). Spektakliuose dalyvavo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistė Loreta Ramelienė, mimas Aleksas Mažonas, šokių kolektyvas „Vėjūnė“.

Neliko nepastebėti

Nors pirmosios festivalio dienos (liepos 12 d.) rytas buvo šiltas ir saulėtas, meteorologų blogos pranašystės išsipildė: vakarop pradėjo tvenktis juodi debesys. Pirmasis lietus nutraukė atidarymo paradą. Klaipėdiečių pasirodymas buvo antras iš eilės (19 val.), po oficialaus festivalio atidarymo su paroda „Feta – foto“ apie praėjusį festivalį. Trumpam nustojus lyti, buvo nuspręsta pradėti.

Nuskambėjo pirmieji „Versalio sodų“ muzikos akordai ir… vėl prapliupo. Savo vaidinimą pradėję krantinėje, artistai gatve nužygiavo į skverą prie festivalio centro, kur, lydimi karštų publikos plojimų, sėkmingai finišavo. Atbėgę festivalio organizatoriai dėkojo už ištvermę (juk renginio programa galėjo visai subyrėti). O žiūrovai sakė, kad lietus spektakliui suteikė ypatingo žavesio… Kitą dieną dar kartą parodytiems „Versalio sodams“ dangus nebesukliudė.

Nedėkinga erdvė buvo paskirta spektakliui „Kariatidės“ (liepos 14 d.) – bastiono dauboje, tarp krūmų ir nenupjautos žolės, šlapios nuo vėlgi ką tik praūžusios liūties. Žiūrovams antikinė istorija, papasakota lietuvių, patiko. Apie tai bylojo aplodismentai ir šypsenos.

Bendrame festivalio kontekste gana kuklūs, bet simpatiški Klaipėdos Pilies teatro gatvės renginių trupės spektakliai neliko nepastebėti spaudos bei televizijos. Tai liudijo nuotraukų gausa laikraščiuose bei interneto svetainėse, interviu TV žiniose, reportažai etc.

Režisierius A.Vizgirda, Klaipėdos gatvės teatrų festivalio „Šermukšnis“ organizatorius, jau grįžęs namo pasidžiaugė užmezgęs naujų kontaktų su užsienio kolektyvais ir viliasi ką nors iš jų pristatyti kitais metais mūsų uostamiestyje.

Jokios prekybos

Nuoširdų pavydą ir nuostabą klaipėdiečiams sukėlė Gdansko publika – geranoriška, jaunatviška, ištverminga, nepaisanti bet kokių oro sąlygų. Festivalio renginius stebėjo nuo kelių šimtų iki 2–3 tūkstančių žiūrovų per vakarinius „žvaigždžių“ spektaklius. Krito į akis ir tai, kad renginių vietose nebuvo išvis jokios prekybos (alumi, suvenyrais etc.). Užtat nemokamai buvo dalijamos apsisaugojimo nuo uodų priemonės.

Festivalį „Feta“ organizuoja Gdansko kultūros archipelago (Gdański Archipelag Kultury) klubas „Plama“ (8 žmonių kūrybinė grupė). Kai festivalio vadovė Karolina Pacewicz papasakojo apie biudžetą, kurio didžiąją dalį sudaro vyriausybės ir municipaliteto skirti pinigai, klaipėdiečiams atvėpo lūpos… Jis atrodė toks didžiulis, kad net baugu ištarti. O įvairiausių menų festivaliai Gdanske vyksta kiekvieną vasaros savaitgalį…

Teko stebėti ir kitų kolektyvų pasirodymus. Didžiausią įspūdį paliko stadiono dydžio aikštėje vykęs Poznanės kolektyvo „Teatr Ósmego Dnia“ jau 12 metų po visą pasaulį keliaujantis spektaklis „Arka“. Keista, kad Gdansko publikai jis buvo pristatytas tik dabar. Jo įspūdis nenusakomas žodžiais. Tokio reginio klaipėdiečių „Šermukšnis“ gali tik pavydėti. Bet norint į mūsiškį festivalį pasikviesti šią trupę, reikia beveik dvigubai didesnio renginio biudžeto, atsiduso A.Vizgirda.

Festivalis Gdanske pranoko visus lūkesčius. Ne be reikalo Gdanskas siekia tapti 2016-ųjų Europos kultūros sostine.

Vidurvasaris – su proto mankšta ir menu

Vidurvasaris – su proto mankšta ir menu

Savaitgalį Nidoje baigėsi XVI Thomo Manno festivalis, kvietęs susipažinti su muzikos, literatūros, dailės, kino lobyno pavyzdžiais ir diskutuoti Czesławo Miłoszo knygos „Pavergtas protas“ įkvėpta tema.

Valerija Lebedeva

Kaip senas draugas

Poilsiui skirtos vasaros savaitės – puiki dingstis ne tik atsikvėpti nuo darbų, bet ir skirti dėmesio tam, kam kasdienybės rutinoje dažnusyk pritrūkstame laiko beigi ūpo: analizuoti savo bei savo šalies ir visos Europos praeitį, ideologijos pokyčius, meno tendencijas.

Rimtąja vadinamos muzikos koncertai ir nekasdieniški pokalbiai politinės filosofijos temomis – „Pavergtas protas“ analizuoja totalitarizmo problematiką – tik iš pirmo žvilgsnio atrodo esą pernelyg sunkiasvoriai vasaros metui.

Skeptikams net didesnę nuostabą žadino tai, kad festivalis sulaukė gausios ir susidomėjusios – klausimų turinčios ir diskutuoti pasirengusios – publikos, o viena iš šiųmečio renginio aktualijų buvo rūpestis priimti į skaitymus, diskusijas bei koncertus visus norinčiuosius – kompaktiškoje memorialinio muziejaus verandoje bei Nidos evangelikų liuteronų bažnyčios salėje dalyviams darosi ankšta. Festivalį organizuojančių Th.Manno kultūros centro ir Th.Manno memorialinio muziejaus skaičiavimais, šiemet jame apsilankė dukart daugiau svečių nei pernai – apie 10 tūkst.

Anot Th.Manno kultūros centro kuratoriumo, vienijančio 16-a įvairių kultūros sričių žinovų ir rengiančio festivalio programą, pirmininkės dr. Ruth Leiserowitz, gilų įspūdį jai padarė festivalio atidarymo metu nuskambėjusi Prezidento Valdo Adamkaus kalba, kurioje buvęs valstybės vadovas akcentavo, kad, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos nepriklausomybės laikotarpį, šis festivalis turi ilgą nuoseklią tradiciją, bei prilygino jį senam geram draugui, kurį kasmet malonu sutikti.

Tarptautinis įvykis

Dviem – lietuvių bei vokiečių – kalbomis vykstantis festivalis tradiciškai sulaukia didelio vokiškai kalbančios kurorto publikos dėmesio. „Dideliam džiaugsmui, vis gausėja inteligentiškos lietuvių publikos, kuri net planuoja savo atostogas, atsižvelgdama į festivalio datas. Malonu ir tai, kad sulaukiame vis daugiau užsieniečių iš skirtingų šalių. Matau, kad festivalis tikrai rado savo vietą Lietuvos kultūros erdvėje“, – sakė kuratoriumo pirmininkė. Festivalio programoje dalyvavo menininkai bei intelektualai iš Vokietijos, Lenkijos, Austrijos, Latvijos, Baltarusijos.

Itin didelio publikos dėmesio šiemet sulaukė vakariniai koncertai, kuriuose skambėjo plačios stilistinės paletės veikalai nuo žinomiausių klasikinių kūrinių iki šiuolaikinių autorių opusų, susitikimas su Th.Manno vaikaičiu Frido Mannu bei praėjusių metų Vokietijos knygų premijos laureatu Eugenu Ruge, Gėtės instituto Vilniuje kvietimu atvykusiu pristatyti savo romano „In Zeiten des abnehmenden Lichts“ („Dylančios šviesos laikais“). Tikimasi, kad ši pernai išleista ir nuo pasirodymo iki dabar į 18-a kalbų išversta knyga, pasakojanti Vokietijos Demokratinės Respublikos elitui priklausiusios šeimos istoriją pusšimčio metų laikotarpiu, pasirodys ir lietuviškai.

Gausių bei diskutuoti pasirengusių lankytojų netrūko ir vadinamosios žodžio programos renginiuose, kuriuose savo įžvalgomis festivalio tema, įkvėpta Cz.Miłoszo eseistikos knygos „Pavergtas protas“, dalijosi filosofai Alvydas Jokubaitis (Lietuva), Bogdanas Szlachta (Lenkija), Anatolijus Michailovas (Baltarusija), įvairiai interpretavę Cz.Miłoszo mintis bei „Pavergto proto“ reikšmę šiandien, kvietę įvairiais aspektais analizuoti XX a. kontekstą.

Naujoje vietoje – Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijoje – debiutavusios festivalio kino naktys sulaukė didžiulio jaunos ir jaunatviškos publikos dėmesio: kasvakar į improvizuotą salę klausytis muzikos programos bei žiūrėti kartu su Gėtės institutu Vilniuje parengtos kino programos filmų rinkosi arti 200 žiūrovų.

Atviras jaunimui

Festivalis ne tik išsaugojo prieš daug metų išplėtotą struktūrą, leidžiančią publikai per muzikos kalbą keliauti prie sudėtingesnių temų ir pažinimo sričių, o kūrėjams – išbandyti ką nors nauja. Vis aktyviau jame dalyvaujančios jaunimo pajėgos, anot R.Leiserowitz, yra ženklas, kad estafetė perduodama kitai kartai. Nepaisant to, kad sau rūpimas temas ji gvildena šiuolaikiškai, svarbi vieta skirta praeities refleksijoms.

Viena iš egzotiškiausių festivalio viešnių buvo Vienoje gyvenanti pianistė Hana Gyeola Lie, pasirodžiusi dviejuose koncertuose: ji atliko rečitalį, sudarytą iš F.Schuberto, F.Couperino, A.Schönbergo ir F.Chopino opusų, bei specialiai išmoko V.Jakubėno dviejų fortepijoninių pjesių ciklą. XX a. pradžioje lietuvių kompozitoriaus sukurta muzika, pasak pianistės, jai taip patikusi, kad ji nusprendė įtraukti pjeses į savo koncertinį repertuarą.

Gimusi bei užaugusi Vokietijoje, prieš ketverius metus ji persikėlė gyventi į Austriją. „Jau anksčiau buvau susijusi su Austrija, mokiausi senų gerų Vienos tradicijų, studijavau F.Schuberto, W.A.Mozarto, L. van Beethoveno muziką. Nuvykusi ten, pati patyriau šią kerinčią atmosferą. Ypač džiugina tai, kad Vienoje gausu klasikinės muzikos klausytojų. Vokietijoje rečiau pasitaiko regėti pilnas sales per klasikos koncertus. Vis dėlto tikiuosi, kad tai keisis, kad klasikine muzika ims labiau domėtis jaunimas“, – kalbėjo H.G.Lie. Prie jaunosios kartos įtraukimo į klasikos mėgėjų gretas veikli muzikė prisideda ir pati – pianistės karjerą ji derina su darbu Vienos muzikos bei scenos menų universitete.

Lankytojų laukia parodos

Nidos katalikų bažnyčios oranžerijoje iki vasaros pabaigos veiks moderniojo meno atstovės iš Hamburgo (Vokietija), Goethe’s instituto Vilniuje stipendininkės Franziskos Nast konceptualių plakatų paroda „Never Say Ever“, parengta reziduojant Nidos meno kolonijoje ir originaliu būdu fiksuojant kasdienius įvykius. Išsitatuiruota ant kojos palmė, draugui nukirpti plaukai, įkvėpęs Klaipėdos daugiabučių urbanistinis peizažas ir kiti asmeniniai įvykiai įamžinti plakatuose, atspausdintuose ant suklijuotų kiniško ryžių popieriaus lapų.

„Vykdama čia nežinojau, kokį projektą kursiu. Vieną vakarą kirpau plaukus kartu atvažiavusiam savo vaikinui. Nukirptos sruogelės gulėjo ant grindų. „Kaip gražu“, – pamaniau ir nufotografavau. Taip gimė pirmasis plakatas „Baltic Cut“. Vėliau plakatai tapo mano kasdienės dienotvarkės Nidoje dalimi, juolab kad labai mėgstu fiksuoti savo gyvenimo įvykius dienoraštyje“, – sakė menininkė. Beje, jos šeima susijusi su Rytų Prūsija – merginos senelė kilusi iš Karaliaučiaus krašto, ir įsukta į XX a. pirmosios pusės istorijos vingius, išvyko į Vokietiją. Vaikaitės grįžimas į kadaise gimtuoju buvusį kraštą, anot F.Nast, ją labai sugraudinęs.

Autorinės juvelyrikos mėgėjai turėtų nepraleisti progos užsukti į Virginijos ir Kazimiero Mizgirių menininkų namus – liepą čia veikia jungtinė metalo dailininkių Heidemarie Herb (Vokietija/Italija), Vitos Pukštaitės ir Šarūnės Vaitkutės autorinės juvelyrikos paroda „Ribos“. Trys bendramintės, prieš kurį laiką susipažinusios tarptautinio simpoziumo metu, džiaugėsi galimybe susitikti vėl.

Anot viešnios H.Herb, įgijusios klasikinį juvelyrės išsilavinimą, bet ilgainiui pasukusios modernių kūrybos technikų link, kuriančios iš nešlifuoto, tūkstantmečio istorijos žavesį skleidžiančio gintaro, konservuotų organinių medžiagų, – populiarinti šiuolaikiškus metalo meno sprendimus – nemenkas iššūkis tradicijas gerbiančioje Italijoje, kur juvelyrikos dirbinys dažniau suvokiamas kaip dekoratyvus aksesuaras iš tauriųjų metalų ir brangakmenių nei konceptuali minties išraiška. „Manau ir tikiuosi, kad ilgainiui tiek klasikinės mokyklos specialistai, tiek publika taps atviresni naujovėms“, – vylėsi menininkė.

Kitąmet – lengvesnė tema

Neringos istorijos muziejuje šį mėnesį veikia nebe pirmą kartą su festivaliu bendradarbiaujančios kuratorės Irmantės Šarakauskienės parengta dailininkės Olgos Dubeneckienės-Kalpokienės (1891–1967) paroda „Kuršių nerijos apžavėta“, pristatanti savitos XX a. pirmosios pusės kūrėjos kruopščių Kuršių nerijos tautodailės piešinių rinkinį. Beje, Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus bei Th.Manno memorialinis muziejus rinkinį išleido atvirukų aplanko pavidalu. Jį galima įsigyti Th.Manno memorialiniame muziejuje bei Neringos istorijos muziejuje.

Nidos meno kolonijoje bei Th.Manno memorialiniame muziejuje galima apžiūrėti kuratorės Agnės Narušytės parengtą Lietuvos fotografų darbų parodą „Nuobodulio estetika“.

Tai – ne paskutiniai Th.Manno sezono Nidoje renginiai. Baigiantis vasarai, rugpjūčio 7–12 d., tradicinę renginių savaitę Nidoje surengs Th.Manno memorialinio muziejaus ir kultūros centro bičiuliai iš Reinbeko pilies kultūros centro (Vokietija). Programoje – susitikimai, paskaitos ir kino seansai, skirti besidomintiems rašytojo gyvenimu ir kūryba.

Kitąmet vyksiantis XVII Th.Manno festivalis nagrinės trečiąją Nobelio premijos laureato Cz.Miłoszo 100-osioms gimimo metinėms dedikuoto trejų metų ciklo temą „Tėvynės ieškojimas“. Anot R.Leiserowitz, ši tema bus kiek lengvesnė, lyginant su šiemete. Kartu jau mąstoma apie naują festivalio teminį ciklą.