Prancūziškojo šarmo dalis – kultūros atvirumas
Režisierė Lina Linkevičiūtė į savo studijų miestą Klaipėdą šią vasarą buvo sugrįžusi mėnesiui: dvejus metus Prancūzijoje gyvenanti mergina kartu su gausia jaunimo komanda suteikė naują kvėpavimą jau kelerius metus gyvuojančiai roko operai „Eglė žalčių karalienė“, kuri tapo vienu iš įdomiausių Jūros šventės akcentų. Linos teigimu, užsienyje įgyta patirtis paskatino šį kūrinį pamatyti naujai: viena iš režisierės puoselėjamų svajonių – pristatyti jį Europos publikai.
Valerija Lebedeva
Padarė ryžtingą posūkį
Klaipėdos universiteto Menų fakultete kaunietė L.Linkevičiūtė studijavo režisūrą – pirmasis teatro scenai pritaikytas roko operos „Eglė žalčių karalienė“, kurią pagal Salomėjos Nėries poemą sukūrė tuomet moksleivė buvusi klaipėdietė Kristina Muravjova, pastatymas buvo jos baigiamasis studijų darbas.
Pasvarsčiusi apie tolesnes studijas ir kurį laiką padirbėjusi Klaipėdoje, L.Linkevičiūtė padarė ryžtingą posūkį – išvyko gyventi į Prancūziją, su kuria tuo metu tesiejo žavėjimasis tuo kraštu, kalba ir kultūra. Metus mergina dirbo aukle ir intensyviai mokėsi kalbos Bordo uostamiestyje, o tada išvyko į Paryžių.
Šiuo metu Prancūzijos sostinėje verslo centro administratore dirbanti L.Linkevičiūtė nesijaučia nutolusi nuo kultūrinio vyksmo. Atvirkščiai – šioje šalyje, pašnekovės teigimu, nuo kultūros nepasislėpsi: ji viliote vilioja praeivį gausia reklama, šūsnimis namo parsinešamų lankstinukų bei nuolatiniu publikos ir menininkų bendravimu, versdama iš naujo įvertinti kūrėjo misiją ir eilinio miestiečio kultūrinius poreikius bei galimybes.
„Stipriai išplėtotos kultūrinės tradicijos šalyje žavi meno populiarinimas, sėkminga jo vadyba. Vienas iš didžiausių mano norų – ne tik stebėti, bet ir kūrybiškai pritaikyti kai kuriuos dalykus Lietuvoje. Šiuo požiūriu emigracija man atrodo visapusiškai naudingas reiškinys“, – sakė Lina.
Sistema – iššūkis menininkui
– Esate iš tų žmonių, kurie naujai aplankytą miestą pažįsta iš kultūrinės jo aplinkos. Kokie buvo pirmieji prancūziški įspūdžiai?
– Nuvažiavusi į Bordo, iškart atsidūriau meniškoje aplinkoje: apsigyvenau fotografo šeimoje. Jis fotografuodavo spektaklius, tad jau netrukus man teko apsilankyti visuose Bordo teatruose bei koncertų vietose. Iš visur parsinešdavau lankstinukų, skrajučių ir negalėdavau atsikratyti įspūdžio, kad čia nuolat vyksta koks nors festivalis. Kiekvieną vakarą penktajame pagal dydį Prancūzijos mieste, turinčiame maždaug 250 tūkst. gyventojų, galėdavau rinktis iš mažiausiai 20-ies renginių pasiūlymų.
Didelį įspūdį padarė ir publikos susidomėjimas bei apskritai entuziazmas po darbų užsiimti savišvieta, dalyvauti nevyriausybinių organizacijų veikloje, vaikščioti į renginius.
– Scenos menininko statusas tokiomis sąlygomis – išskirtinis?
– Anaiptol. Pasakytina, kad Prancūzijoje vienintelis teatras – Paryžiaus „Comédie Française“ – veikia pagal senąjį repertuarinį modelį ir turi nuolatinę trupę. Visur kitur dirbama projekto principu: savarankiškai susibūrusi kūrybinė komanda teikia teatrui projekto pasiūlymą, šiam pritarus, spektaklis įtraukiamas į kitų metų programą, trupė surepetuoja jį ir atlieka: tarkim, per dvi savaites surengia dešimtį vaidinimų. Projektas baigėsi – gali ieškotis kito arba jį inicijuoti.
Teatras suvokiamas kaip laikinas bendradarbiavimas, ir tradicijos rodyti tą patį spektaklį metų metus nėra. Šitokia sistema yra ir iššūkis menininkui, nes negali būti tikras, ar būsi įtrauktas į kitą projektą ir, jeigu taip, tai – kada? Čia gelbsti socialinės garantijos: valstybė darbo neturinčiam menininkui moka apie 1000 eurų dydžio mėnesinę išmoką, kol jis randa kitą projektą ir yra jame įdarbinamas.
– Žodžiu, veikiama laisvos konkurencijos sąlygomis?
– Taip, ir konkurencija tarp teatrų labai didelė, tačiau, kas įdomiausia, nuėjęs į vieną rasi visų kitų teatrų programėles. Informacijos sklaida – labai išplėtota. Juo keisčiau atrodo Lietuvos kultūros įstaigų problemos plėtojant bendradarbiavimą, kurį būtų galima pradėti nuo elementarių dalykų.
Prancūzijoje mėgstama klasifikuoti specializacijas, tad, prisistačius scenos menininku, pirmasis klausimas bus – kokio stiliaus? Kita vertus, yra labai daug lygių: jeigu mes Lietuvoje turime saviveiklą ir profesionalus, ten tarp jų gali išskirti dar kokius penkis tarpinius lygmenis… Todėl nuėjęs į teatrą ne visuomet išvysi aukščiausios kokybės reginį.
Moka užsiauginti žiūrovus
– Bilietų kainos – taip pat įvairios?
– Maloniausias dalykas žmonėms iki 30 metų – visur taikomos lengvatos įsigyjant bilietus. Nacionalinio lygmens spektaklių prieinamumas užtikrinamas kiekvienam: nuvažiavusi gyventi į Paryžių didžiausią staigmeną patyriau Nacionalinėje operoje – jaunimui skirtą bilietą įsigijau vos už 10 eurų. Dalį bilietų teatrai paskirsto nemokamai, jie taip pat prieinami jauniems žiūrovams.
Šis kultūros atvirumas, prieinamumas mane labiausiai ir žavi. Net ir dirbdamas paprasčiausią darbą, uždirbdamas minimaliai, ten gali dalyvauti visuose kultūriniuose renginiuose, gal tik nekalbant apie ištaigingiausius, brangiuosius pastatymus. Manau, tai puikus būdas užsiauginti žiūrovus – nuo jaunumės įpratę lankytis renginiuose, vargu ar atsisakys jų subrendę ir finansiškai sutvirtėję. Panaši sistema būtų labai paranki Lietuvoje.
Pusiau komerciniuose teatruose bilieto kaina siekia 15–30 eurų, komerciniuose – 50–100 eurų. Tokiu atveju, be abejo, scenoje matysi žinomiausius veidus, nepriekaištingą atlikimo kokybę ir kitus atributus. Komerciškai palankūs žanrai, kaip ir kitur, yra komedijos bei vodeviliai. Prancūzija apskritai yra komedijos šalis, net žodis „aktorius“ prancūziškai skamba kaip „comédien“.
– Turite savo mėgstamų vietų lankytis?
– Taip. Apskritai Paryžiuje visa ko kiekis yra penkiagubai didesnis nei mažesniuose miestuose, tai be galo įdomu. Manęs neišgąsdino miesto tempas, ritmas ir stresas: išėjusi į gatvę negaliu atsigrožėti, nekalbant jau apie vaikščiojimą po muziejus, parodas ir kitokius renginius. Man imponuoja tai, kad ten galiu stebėti ne tik prancūzišką, bet ir pasaulinį kūrybinį judėjimą.
Vienas iš mano favoritų, be Paryžiaus Nacionalinės operos, yra „Théâtre de la Ville“, arba Miesto teatras, kuriame darbus pristato prancūzų bei tarptautinės komandos. Išorinis minimalizmas, kalbant tiek apie spektaklių scenografiją, tiek apie pastatą, dera su šiuolaikiškais, konceptualiais, labai įtaigiais spektakliais. Mėgstu ir muzikinius, festivaliams skirtus pastatymus. Pastebėjau, kad žiūrėti rimtesnių spektaklių renkasi vyresnės kartos žmonės – jaunimas nėra linkęs gilintis į sudėtingas menines formas. Joms, matyt, turi subręsti tiek atlikėjai, tiek žiūrovai.
– Ar šitoks spektras sulaukia ir grįžtamojo ryšio?
– Priklauso nuo konkretaus spektaklio, bet man dar neteko ateiti į pustuštę salę – nesvarbu, kokio lygio darbas būtų rodomas. Beje, menininkų bendravimui su žiūrovais skiriama labai daug dėmesio. Kai gyvenau Bordo, turėjau galimybę stebėti visą teatro sezoną nuo rugsėjo iki liepos. Jo pabaigoje buvo surengtas kitų metų programos pristatymas – su vizualine medžiaga, skaidrėmis, kvietimais įsigyti metinius abonementus; surengtas ir piknikas, kurio metu žiūrovai galėjo neformaliai pabendrauti su teatro komanda.
Skiria laiko tobulinimuisi
– Galbūt jau teko ir pačiai išmėginti jėgas kūrybinėje grupėje?
– Ne, nors tokių pasiūlymų esu sulaukusi – nepatiko žanras. Kol kas skiriu laiko tobulinimuisi. Mielai lankausi Paryžiaus priemiestyje Vensene esančiame „Cartoucherie“ – penkių teatrų miestelyje, įsikūrusiame buvusioje šovinių gamykloje. Ten veikiančioje kūrybinėje laboratorijoje ARTA rengiamos stažuotės, kūrybiškumui ir įvairiems jo aspektams plėtoti siūlomos įvairios technikos.
– Kaip jaučiatės dirbdama ne meno srityje?
– Matau, kad nuolatinis bendradarbiavimas teatro projektuose – pasirinkimas, tinkamas labai stipriam kūrėjui. Ir kartu supratau, kad neturiu tikslo siekti kiekybės. Geriau derinti meninę veiklą su kitokiu darbu ir subrandinti vieną projektą per dvejus metus, nei dirbti nenuosekliai, švaistyti jėgas. Sutikau ne vieną tokį žmogų. Pavyzdžiui, teko susipažinti su kompozitoriumi, kuris tris dienas per savaitę dirba techninį darbą oro uoste, o likusias keturias namuose rašo muziką. Buvau pripratusi prie Lietuvoje labai gajų kategoriškų šios srities stereotipų, tačiau supratau, kad gyvenime gali būti ir kitokių variantų.
Dar vienas atradimas buvo sutikti Prancūzijoje tiek daug lietuvių menininkų, kurie yra puikiai įsikūrę. Susipažinau su dailės magistrante, kurios tėvai turi savo keramikos parduotuves Monmartre ir Vilniuje. Prancūzijos lietuvių jaunimo sąjungos surengtose Lietuvių dienose Paryžiuje sutikau labai daug žmonių: fotografų, dailininkų, juvelyrų, dizainerių… Patyriau keistą pojūtį: visa tai vyko Paryžiuje, aplink buvo vien lietuviai ir visi – labai inteligentiški, kūrybingi jauni žmonės.
– Teatro aikštėje per Jūros šventę parodyta roko opera sulaukė daug gerų atsiliepimų, o kūrybinė komanda akcentavo ketinimą tęsti šį projektą. Kokių minčių turite?
– Pirmiausia norėtume plačiau Lietuvoje paskleisti žinią apie šį projektą, o kai jis subręs ir kolektyvas taps stabilus, labai norėtųsi pristatyti jį užsienyje. Be abejo, pirmiausia – Prancūzijoje. Kartu į Lietuvą atvažiavęs draugas prancūzas, profesionalus muzikantas, buvo sužavėtas lietuviškos energijos, savito braižo, muzikalumo. „Būtinai turite pristatyti šį spektaklį užsienyje: tai – jūsų šalis, niekur negirdėtas ir nematytas lietuviškas folkloras, užsieniečiams tai bus nauja, įdomu ir netikėta“, – sakė jis. Įkvepiantys žodžiai paskatino pažvelgti į rezultatą kitomis akimis ir susimąstyti – kodėl gi ne?..
