Apie „Baltiją-2011“ ir ne tik: deja, vėluojant…

LITERATŪRA ŠIANDIEN
www.durys.daily.lt
Sudarytojas Gintaras Grajauskas
grajauskas@gmail.com

 

 

Apie „Baltiją-2011“ ir ne tik: deja, vėluojant…

Sigita Bartkutė

Šioji literatūrinio-kultūrinio almanacho „Baltija-2011“ apžvalga randasi dėl to, kad jos autorė net neabejoja jo svarba Vakarų Lietuvai – kaip, matyt, ir absoliuti dauguma kitų šio regiono kultūrinio vyksmo dalyvių ir vertintojų. O tai ypač gražiai išryškėjo pernai – netikėtai mirus ilgamečiam šio leidinio sudarytojui ir nepaprastai atkakliam jo puoselėtojui Rimantui Černiauskui. Tad, kiek buvo lemta iš neoficialių šaltinių patirti, šiek tiek atslūgus stresui po šio Klaipėdos kultūros magistro netekties, uostamiesčio menininkai ir intelektualai itin mobiliai ir vieningai susitelkė pirmiausia kaip tik prie „Baltijos-2011“, kurios metų gaires dar buvo spėjęs nubrėžti ir Velionis. Bet, savaime aišku, kad jo mirtis tas gaires jau savaime pakreipė kiek kita linkme.

Pirmasis almanacho „Baltija-2011“ skyrius paskirtas In memoriam Rimantui Černiauskui. Čia bičiuliškus pagarbos ir atminimo ženklus netikėtai Anapus pasitraukusiam rašytojui (p. 12) palieka buvę Velionio kolegos Juozas Šikšnelis, Jurgis Raudys, Rita Kairienė ir literatūros tyrinėtojas Romualdas Skunčikas. Žinoma, nepamiršta ir Velionio kūryba – paskelbtos trys ištraukos iš nebaigto jo novelių romano „Kristijonas Donelaitis“. Ir, atrodo, jog tai, kas paskirta šviesios asmenybės įprasminimui (p. 5), atlikta su subtiliu saiko pojūčiu.

Kitais aspektais nuo prieš tai išėjusių almanachų „Baltija-2011“, remiantis vien išoriniu įspūdžiu, skiriasi tarsi ir nelabai kuo. Tas pats ir, būtina pagirti, ypatingai mielas dizaino formatas (aptariamo almanacho aversą puošia itin kokybiškos Romo Klimavičiaus paveikslo „Žiūrėti“, o reversą – Lidijos Skačkauskienės-Kuklienės meninės kaligrafijos darbo „Be pavadinimo“ reprodukcijos). Gana stabili ir turinio struktūra. Almanachas prasideda „Sudarytojo žodžiu“, o tekstai tradiciškai grupuojami tiek žanriniu („Poezija“, „Esė“, „Proza“), tiek asmenybiniu („Mūsų jubiliatai“, „Pamaina“), tiek literatūrinių ryšių („Vertimai“, „Nemunas įteka į Baltiją, arba Svečiuose Kauno rašytojai“, „Svečiai“) požiūriais. Struktūrinės dalys – „Istorija“ ir „Menas“ bei „2010 m. kultūrinio gyvenimo kronika“ – iš kitų „Baltijų“ konteksto irgi niekuo neišsiskiria. Tik būtina pastebėti, kad, pvz., po gana padrikos „Baltijos-2007“ ar impresiškai ekspresyvios „Baltijos-2010“ (šie almanachai trumpam palyginimui pasirinkti atsitiktinai) struktūrinių antraščių stilistikos čia vėl grįžta prie konstruktyvios pavadinimų statikos. Ir tuo patikimai laimėta. Nors vienąkart vis dėlto neišvengta ne tik stilistinės, bet ir kompozicinės painiavos. Metaforinis skyriaus pavadinimas „Nemunas įteka į Baltiją“ tikrai nelabai dera prie kitų antraščių lakoniško tikslumo, o ar jame, kita vertus, nėra įsivėlusi dar ir korektūros klaida? „Nemunas“ įteka į „Baltiją“, rodos, būtų ne tik logiškiau, bet ir kur kas informatyviau. Be to, čia tarsi neišvengta ir struktūrinio dubliavimo: juk šio skyriaus paantraštės žodis svečiuose reiškia tą patį, ką ir po to iš karto einantis jau kitos turinio dalies pavadinimas „Svečiai“. Tačiau dėl to „Baltija-2011“, matyt, tikrai nieko nepraranda, kadangi viską lemia ne išorinis bet kurio leidinio pavidalas, bet vidinė jo kokybė.

Kokybiniu požiūriu pirmiausia būtina begal pasidžiaugti dėl to, kad į „Baltiją“ pagaliau sugrįžo ne tik virtuozinėmis meno kultūros reflektavimo galiomis pasižymintys literatūrologai Rimantas Kmita ir Marijus Šidlauskas, bet netgi ir Nacionalinės premijos laureatas Rolandas Rastauskas. Dėl to šalia minoriškų R.Kmitos pamąstymų, kad neugdant uostamiesčio intelektualinio potencialo galbūt greitai mūsų vokiško miesto, turinčio (turėti – dar nereiškia mokėti tuo naudotis!) dargi Gėtės skaityklą, kultūrinėse dykvietėse ir miegamuosiuose rajonuose džiazuoti teliks pajūrio vėjai (p. 73 – 74), šie į „Baltiją-2011“ (žr. „Mūsų jubiliatų“ poskyrį „Czesławui Miloszui – 100“ bei skyrių „Vertimai“) lengvai dvelkteli jau net ir nuo visuotinės literatūros Kalnų – irgi pasinaudojant metafora Tad jau vien intelektualiniu aspektu „Baltija-2011“ savaime pakilo į žymiai aukštesnį lygmenį už ankstesnius almanachus. O akivaizdu, kad ir meniniu (koks estetinis malonumas patiriamas skaitant jau vien ką tik suminėtų asmenybių tekstus!). Bet ar tai paprastoje apžvalgoje įmanoma įvertinti?.. Nors, atrodo, jog tikrai ir saviškių neapsijuokta (tiek poetų, tiek prozininkų), o svečiai ir Leonardo Coheno eilėraščių ir Maksimo Kuročkino pjesės „Turgus virš mūsų“ vertimai dargi ir labai prasmingai almanacho „kraują“ atšviežino…

Vis dėlto, begal užjaučiant ir gerbiant „Baltijos-2011“ leidybinę grupę, dirbusią tikrai ekstremaliomis sąlygomis, į šį almanachą būtina pažvelgti ir „pro didinamąjį stiklą“. Paprasčiausiai viliantis taip nors šiuo tuo prisidėti, kad ateityje almanachai „Baltija“ kiek galima labiau vengtų ne tik konceptualinių nelygumų, bet ir leidybinės konjunktūros (deja, ir ši bėda yra prasikišusi) – kad leidinio prestižas ateityje vien kiltų.

Dėl ko almanache „Baltija-2011“ labiausiai suabejota – lai galbūt ir nelabai kompetentingai? Pirmiausia dėl skyriaus „Istorija“. Tiesiog „apkaltinant“ jį nemotyvuota eklektika (žinoma, suvokta subjektyviai). Čia Jovitos Saulėnienės straipsnis „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų pėdsakai Klaipėdoje“ ir nežinia dėl ko (beje, ir ką tik paminėtai publikacijai trūksta įžanginio paaiškinimo) į „Baltijos-2011“ dėmesio centrą patekusi Dainiaus Sobeckio studija „Lietuvių rašytojų draugijos pirmininko L.Andriekaus prakalbos“ itin disonuoja tarpusavyje. Juolab nėra aišku, kokiu tikslu čia yra publikuojami dar ir Leonardo Andriekaus eilėraščiai… Beje, po to, kai per almanacho „Baltija-2011“ aptarimą vienas iš jo sudarytojų itin svarų ir aštrų „akmenį“ paleido į ankstesnių almanachų paklodes (ir dargi į literatūrinių skaitymų „daržą“), net keturiolika puslapių vien L.Andriekui paskyrus, tai pakvimpa jau ir šiokiu tokiu grotesku… Ypač kad pagerbiant Klaipėdos poetų cechą (taip jau sutapo, kad 2011 m. buvo net penkių jo narių sukaktuvės) įdėti vos po vieną (!) jubiliatų eilėraštį vis dėlto buvo lyg ir per mažai… Nėra suvokiama ir tai, kodėl jau keletą metų ir iš kitų „Baltijų“ „Meno“ skyrių yra dingusios ne tik sinkretinių menų, bet netgi ir muzikos kūrinių refleksijos. Tai ar gali skaitytojas susigaudyti semantinėje almanacho koncepcijoje (struktūrinė tikrai aiški ir jau pagirta), jei jokio rakto – ši „Baltijos-2010“ idėja itin verta dėmesio – jam niekas į rankas taip ir neįdavė?..

Ir apskritai – ant „Baltijos-2011“ tekstų krenta dar ir šioks toks vizualinio chaoso šešėlis. O vidiniam almanacho patrauklumui galima rasti ir kitų pastabų. Štai bent skyriuose „Mūsų jubiliatai“ ir „Pamaina“ tikrai trūksta kūrėjų potretų (tik Gintaras Grajauskas kažkodėl išskirtinai pagerbtas). Nėra gerai, kad ir R.Požerskio fotografijos pernelyg „sustumtos į krūvą“, ir kad skyrių atsklandose esančios nuotraukos kartais regisi tarsi atsitiktinės (pvz., p. 66 ir 115). Visgi skaudžiausiai be iliustracijų šiame almanache, matyt, yra nukentėjęs jau minėtas J.Saulėnienės straipsnis. Tad palyginimui pasirinkti almanachai „Baltija-2007“ (čia ypač patraukliai atrodo tekstai) ir „Baltija-2010“ šiuo aspektu už „Baltiją-2011“ jau kur kas pranašesni.

Tačiau ir po tokių pastabų šios paklodės dar nepajėgiama „nukirpt“, nes staiga žvilgtelima dar ir į „Baltijos-2011“ metriką, kurioje pirmiausia pasigendama nuorodų į atskirų almanacho leidybinės grupės narių atsakomybę už konkrečias šio projekto veiklos sritis. Lygiai kaip ir į šio leidinio fotografų Petro Šmito ir Eugenijaus Maciaus darbus. Be to, almanache „Baltija-2011“ dar trūksta ir kur kas išsamesnės reprodukuotų meno darbų metrikos – o tai be galo svarbu: tiek ir meno stebėtojų vaizduotės riboms apibrėžti (pvz., vien formato atžvilgiu), tiek ir edukacine prasme. Lai almanache „Baltija-2007“ tas yra dar prasčiau, bet „Baltija-2010“ ir šiuo aspektu jau yra žymiai informatyvesnė, nors ir jai būtų derėję prisiminti, kad pristatant žmones pirmąkart (ypač viršeliuose!) rašyti tik jų vardų pirmąsias raides (lai taip kai kam gal ir atrodo „gražiau“…) tikrai nėra korektiška.

Kaip nėra padoru ignoruoti ir leidinius (ar internetą), iš kurių „Baltijoje–2011“ yra perspausdinti tekstai. Be to, darant tai ir labai nenuosekliai.

Vienur, pvz., R.Skunčiko straipsnyje „Rašytojas Rimantas Černiauskas. „Šiapus ir anapus debesų“ ar R.Rastausko „Esė iš Romualdo Požerskio fotoalbumo „Lietuvos senamiesčiai 1974-1985“ šių tekstų publikavimo pirminiai šaltiniai, kaip ir dera tokioje situacijoje, nurodomi (antruoju atveju, kaip matome, net antraštėje), o kitur (pvz., R.Kmitos esė „Miestas ir bibliotekos“) – jau ne. Tad, kai „Baltijos-2011“ skaitytojas tikrai žino, jog kai kuriuos tekstus jis jau yra skaitęs (gal tik neprisimena kur), jis gana sutrinka. Pvz.: „Kodėl aš ir vėl turiu „knibinėti“ Aleksandro Žalio eilėraštį „Vieni kitiems“, jau ir taip išmoktą atmintinai?.. Nejaugi pristatant sukaktuvininką nerasta vertų dėmesio naujesnių šio poeto kūrinių?.. Ar tokia buvusi vien paties jubiliato „užgaida“ (šiuo atveju tik ji pateisinama)?..“ Beje, kai almanachų „Baltija“ skaitytojams kartais nėra suvokiami net juose perspausdinamų tekstų publikavimo tikslai (o ši problema ypač įsisenėjusi – žr. ir kitą atsiliepimą: „Klaipėda“/„Gintaro lašai“, 2006 11 08), tai jie labai greitai gali pradėti abejoti ir pačių leidinių prasmingumu. O kas to nori?.. Šio rašinio autorė – tikrai ne. Dėl to ji, remdamasi tik ta patirtimi, kuri buvo jos įgyta „pavarčius“ vien „Baltiją-2011“, drįsta pateikti dar ir rekomendacinę išvadą.

Itin teigiamai vertinant efektingą almanachų „Baltija“ išvaizdą ir išorinį jų konstruktyvumą, vis dėlto akivaizdu, kad silpniausia jų vieta – prasminis sąryšingumas. Todėl ateityje jų leidybinėms grupėms tiesiog būtina turėti ne tik ypač patrauklią kiekvieno almanacho idėją su nepaprastai aiškiai ir kruopščiai su(si)formuluotais tikslais, net pedantiškai saugant jų priklausomybę vienas nuo kito (kas yra svarbiausia!), bet visa tai dar ir begal atsakingai įgyvendinti. Tik tuomet šie leidiniai taps itin svaria Vakarų Lietuvos ar net ir svečių šalių kultūros dalimi. To almanachams „Baltija“ nuoširdžiausiai ir linkima.

Tarpukario šuoras

Tarpukario šuoras

Liūnė Janušytė. Korektūros klaida.

Studija be pykčio, Kaunas, 2011. 192 p.

Dainius Vanagas

Nors Paryžius jau seniai nebėra menų Meka, be to, ir pasiekiamas šis miestas be mažiausio romantiško vargo, Prancūzijos sostinė vis dar masina literatūrinių įspūdžių, bohemiško gyvenimo ir gaivališkų jausmų gurmanus: filmų pramonė tebemelžia šią karvę; tekstai, kurių pavadinimuose varijuoja frankofoniška potekstė, taip pat tebėra paklausūs. Tai tereiškia viena: legendos kaip plastikas – yra be galo lėtai.

Kretingoje gimusi, Klaipėdoje baigusi Vytauto Didžiojo gimnaziją žurnalistė, rašytoja, vertėja Liūnė Janušytė (1909–1965) taip pat neatsispyrė šiai legendai ir, gavusi Lietuvos švietimo ministerijos stipendiją, išvyko į tuo metu išties pelnytai pasaulio kultūros šerdimi besivadinusį Paryžių, apsigyveno Lotynų kvartale ir pasinėrė į audringą, kupiną netikėtumų ir naujų patirčių didmiesčio gyvenimą, kuris, pasirodo, taip įtraukė, kad net nustelbė nenumaldomai artėjančio karo nuojautas. Tokiomis aplinkybėmis gimė literatūrologų dažnai geriausiu laikomas šios aštrialiežuvės rašytojos romanas „Korektūros klaida“. „Sakalo“ leidykla knygą išleido 1938 m., o antrasis leidimas pasirodė tik 2011 m., kai „Studija be pykčio“ nusprendė įkvėpti L.Janušytei naują gyvastį.

Šmaikščiame, žaismingu, kiek ironišku turiniu ir subtilia menine kalba pasižyminčiame romane (žinoma, žvelgiant iš XXI a. perspektyvos! Mat 1938 m. knyga buvo sutikta nepalankiai, autorė peikta už tendencingą bohemiško gyvenimo vaizdavimą, perdėm didelį dėmesį girtuoklystėms, o pats romanas laikytas moraliai žalingu „jauniesiems skaitytojams“ (171 p.) Be to, už valdžios įžeidinėjimą, beje, išties vykusiai suformuluotą, L.Janušytė netgi pašalinta iš Žurnalistų sąjungos bei Rašytojų draugijos) autorė kuria sociokultūrinę miniatiūrą senojo Paryžiaus tematika. Jos centre – iš Lietuvos atvykę jaunieji menininkai, kuriuos lengva identifikuoti: aktorius Juozas (Miltinis), dailininkai Viktoras (Petravičius) ir Paulius (Augius-Augustinavičius) bei pasakotoja (pati autorė). Žinoma, akivaizdūs personažų prototipai negarantuoja biografinio autentiškumo, tačiau įspūdžių pluoštas, iš kurio buvo supinta fabula ir charakteriai, greičiausiai rėmėsi empiriniu pažinimu ir bent jau nefalsifikuoja „laikmečio dvasios“, jei laikysimės tezės, kad tokią apskritai galima apčiuopti.

L.Janušytė „Korektūros klaidoje“ imasi kelių intriguojančių – ypač turint galvoje knygos išleidimo datą – temų. Pagrindine galima laikyti veikėjos Liūnės meilės istoriją su, kaip jai ir aplinkiniams atrodo, be proto dailiu juodaodžiu (knygoje vadinamu negru) iš Antilų salų. Rašytoja randa savitą kalbą jausmams ir žmonių santykiams išreikšti, išvengdama slogaus tiesmukumo, salsvo romantiškumo arba atvirkščiai – šiurkštaus cinizmo. Bičiulystę L.Janušytė vaizduoja kaip trapią būtį, kurios geidžiama nuolat, tačiau kaskart – kitaip, dėl to bendravimas yra užpildytas begale kompromisų: žadama, nors abejonės neapleidžia nei minutei; meluojama, nes tiesą sakyti dar per anksti; pykstama, nors nėra už ką; bučiuojamasi, nes kartais taip tiesiog lengviau. Apskritai atrodo, kad rašytoja savo romane labai švelniai, su santūria užuojauta šaiposi iš įsimylėjėlių, jų rūpesčių ar ketinimų (vienas jaunikaitis iš Lietuvos siunčia Liūnei laiškus į Paryžių, grasindamas nusižudyti, jei tarp jų viskas bus baigta). Tai kūriniui suteikia įtaigumo, uždeda grakščios brandos (mat pasitaiko labai nerangių brandų!) žymę. Be to, L.Janušytė nepraleidžia progos pafantazuoti, kaip draugystė tarp baltosios moteris ir „juodo“ vyro būtų įvertinta gimtinėje: „Prieš porą dienų parodžiau Morisą vienam mūsų rašytojui, atvažiavusiam Paryžiun kuriam laikui. Tuo pademonstravimu likau visai patenkinta, nes tas rašytojas jį pamatęs, įpuolė į entuziazmą ir sako, kad aš būtinai turiu atvežti jį į Lietuvą. Boboms, girdi, reikės liežuvius lopyti“ (79 p.) Ir ši egzotiškumo gaida aiškiai jaučiama visame romane.

Antra reikšminga tema yra lyčių stereotipų refleksija. L.Janušytė nesitaiko su moters, kaip namų sergėtojos, vyro pagalbininkės arba apskritai aktyvumo stokojančios būtybės, amplua, o siekia lygiavertiškumo, kurį autorė nuolatos pabrėžia konstruodama Liūnės ir jos bičiulių Paryžiuje bendravimą. Liūnės personažas atrodo toks laisvas, žaismingas, ironiškas, savimi pasitikintis ir lengvabūdiškas (ypač santykiuose su vyrais), kad Solveigos Daugirdaitės pastaba (beje, įdomus ir išsamus šios literatūrologės straipsnis „Liūnės Janušytės Paryžius ir Lietuva“ išleistas drauge su knyga), esą, „galima net teigti, kad Janušytė aukštyn kojom apverčia Vakarų kultūros tradiciją ir vyrą laiko objektu, kuriuo žavimasi ir manipuliuojama“ (164–165 p.), tampa dėmesio vertu raktu į šio protofeministinio romano perskaitymą. Galų gale, Liūnė nedviprasmiškai kvestionuoja konservatyvią moralę, raginančią merginas iki vestuvių nesileisti į jokius kūniškus malonumus.

L.Janušytės stilius lengvas, kasdieniškas, tačiau kuriami vaizdai ryškūs ir patrauklūs. Kadangi žaismė, paprastumas ir mėgavimasis akimirkomis yra kertiniai romano nuotaikos faktoriai, rašytoja sėkmingai išvengia patoso ir susireikšminimo, taip dažnai būdingo tekstams, kurių centre telkiasi menininkų figūros. Tiesa, šiokia tokia idealizmo stoka Paryžiaus bohemą visgi iškreipia, tačiau geriau taip, nei odė kūrėjų dieviškoms galioms pagerbti. O ir nieko stebėtina, matyt, kad iš ramaus ir tolimo Kauno atvykusiems, įspūdžių ištroškusiems jauniems vyrams ir moterims Prancūzijos sostinėje visų pirma norėjosi aplankyti „Bal Nègre“* ir kitus klubus, išragauti europietiškus gėrimus (o jų rūšių tiek daug! – galbūt dėl to alkoholis „Korektūros klaidoje“ vaidina toli gražu ne paskutinį vaidmenį) ir patirti kunkuliuojančio, nutrūktgalviško gyvenimo džiaugsmus, o ne leisti dienas slampinėjant nuo ryto iki vakaro iš vienos meno galerijos į kitą.

Dera pažymėti, kad tuomet tik pradedantis dailininkas Viktoras Petravičius (vienas iš personažų) iliustravo šią L.Janušytės knygą. Puikios iliustracijos išliko ir antrajame leidime, kaip, beje, ir žargonas bei barbarizmai, leidžiantys įdėmiau žvilgtelti į XX a. ketvirtąjį dešimtmetį. Pats tekstas redaguotas nežymiai, viso labo sušiuolaikinta rašyba ir skyryba.

L.Janušytės „Korektūros klaida“ nepagrįstai atsidūrusi lietuvių literatūros paribiuose, nors tai ne tik įdomus laikmečio ir jo kultūrinės esencijos liudijimas, bet ir įvairiapusiškai vertingas grožinis tekstas, turintis užtektinai privalumų, kad nebūtų pasmerktas užmarščiai.

* Išeivių iš Karibų salų klubas Paryžiuje, tapęs avangardo menininkų traukos centru.

Ką matau, tą ir dainuoju

Ką matau, tą ir dainuoju

Artūras Valionis


Va taip vat
buvau paprotintas jaunesnių:
raganos būna tik pasakose
ir spalvinimo knygutėse

Iš prigimties
Sumėto lėktuvą.
Ateistas iš prigimties
persižegnoja taip maždaug.
Maža kas

Iš kokteilių knygos
dangus su žeme
susimaišė
lygiomis dalimis

Pigeon Blues
man dangus atsiuntė karvelį
man dangus atsiuntė karvelį
man dangus atsiuntė karvelį
ir aš jį suvalgiau

Biržos naujienos
Įvyko veidų mainai:
apsimetėm, kad labai
džiaugėmės

Nepuolimo paktas
Gynybos įrankiais žudėme.
Stebėjomės, kad
nesijudina

Baimės gimimas
jau kėdėj
tuoj gręš

o skausmo nėr

Patogumo dėlei
būsimajame nekrologe
valionis
velionis
vartos pramaišiui

Pasaulio pabaiga
anonimai pasirašo
tikraisiais
vardais
Išeitys
atėjo būriu
išeina
po vieną

Multifunctionalism
dukrytė ant puoduko
pirštelis burnoj
juokias

Kai kas nors ne laiku numiršta
 „dievo dažnis yra 50 Hz“
                        G.Grajauskas

dievo vaizdas yra 100 Hz
skystųjų kristalų ir plokščias

plokščias, sakau gi
skystųjų kristalų

plokščias
absoliučiai

Palyginimas pats iš savęs
gaji laiko pantera,
gaji
kaip pantera

Iš esmės

išbraukiau visus aš

išbraukiau visus

Lyg abuolys nuo abels
Nuo širdies nuriedėjo akmuo.

Nuoširdžiai?
Nuoširdžiai

Kliudžiau?
Kliudžei

When choice is no choice
dalgis
         gailėsis žolės
bet
        kitaip negalės
Vilnius
Anava, ten, tolumoj
miestas pareina
namo

Pasiaiškinimas dorovės policijai
o kai aistros skraistė pečius apdengia
geriausiai žiūrimės neapsirengę

Pakylėtai
Šratinukas
Ginklas
Pneumatinis
Mano klaidos
Beveik
Gramatinės

Pasaka be galo
kai žadintuvas pypteli
staiga
neprasidėjus baigias
pabaiga

ir taip kasryt – ligi pirmų
gaidžių
kurių nė velnio
negirdžiu

Liūdnas
Minėjo kažkas:
mirsim – užkas.
Žemėm užvers,
susėdę išgers.
Net neužkąs.

Tylioji rezistencija
Nesezoninė
žibutė
atsisako pūti

Su arba ant (dėl visa ko)
iš skydo
sumeistravom gultą

minkščiau parneš,
jei kas užpultų

Pasaka su galu
… o po to jie
gyveno laimingai,
ilgai,
nenuobodžiai,

paseno…

Ai, karoče,
žodžiai

Vis apie tą dangų
virš galvos rieda
karieta panaši
į karietą

Virvelinis
Jei
Ne
Būčiau
Poetas
Būčiau
Ne
Poetas
Jai

Memuarai
sugriovėme rūmus
užplūdo gerumas

Vietoj psichoanalizės
Vandeniai į krantą
brenda
ir per petį
į vandenį spjaudo

Sapnų grūdai
subyra į milžinišką
pražiotą snapą
Superego
užmiega


Kryptis su vertinimu
kambario langas
į šiaurę
kambario knygos
į šiaurę

kažkaip žiauriai

Pilkasis kardinalus
Žadėjo apsaugot
nuo kitų
agresorių

Retro
Skulptūros
piktybiškai nesisveikina,
ankstyvasis modernizmas.
 
Išdidi senatvė.

Korespondencijai
dangaus ir pragaro
adresas tas pats

oro uostas

Akseleracija
augu bręstu
senstu
vienu metu

Komplimentas
kokios mėlynos
tavo rudos
akys

Kas suieško tas randa
atodūsis
susitraukia plaučiai
ant suolo atsiranda vietos

šalia

Citata
Ir santykiai geri
kaip Niekada.

Žiūri į mane
Pasiskolintas ir negrąžintas
peilis. Sviestui užtepti

Dilema
Fortūna nusisukus
vs
Fortūna šypsosi išpuvusiais dantim

Jūrinis Saulėlydis
Raudonas rutulys lėtai šlampa,
visi fotkinasi

Išankstinis pusmėnulis
aukščiau kairėje

Saulei nusileidus
įgauna bent kiek orumo

Kita – Sportininkų stotelė
kamuoliu dievui į langus
nuostolių nedaug
vasarą
langinės atvertos

Iš kalbos išėjo
bičiulis supažindina:
yra, bent jau buvo
toks
egiptiečių dievas
Ptah. Pta
Pta ra ra

Tram pam pam
kitame kontekste
sako viena
šių laikų deivė

Žmogus, kuris labai moka klausyti
Žmogus, kuris
labai moka klausytis,
atrodo ypač protingas,
kai sėdi,
tyli
ir klausosi

Jaunųjų kūryba

Jaunųjų kūryba

Ambicijų išėdos

Dainius Vanagas

– Kas tau užplaukė, Herbertai? Atrodė, kad tuoj iškviesi tą tipą į dvikovą.

Turbūt suolelis neseniai perdažytas, aštrus kvapas, kam visi šie popieriai? A, taip. Nurimk, dievaži, pirštai. Kaip nusususiam vaikėzui, dreba.

– Suprantu, tau nepatiko, ką išgirdai. Jis sušiktas kvailys. Bet, velniai griebtų, jis tik pristatė savo knygą. Sakiau, kad bergždžia čia eiti.

Pavadinau jį apipešiotu ožiu? Apipešiotu ožiu! Ką gi, panašu, kad turėsiu rūpesčių.

– Galų gale, jei jau kilo pagunda šiandien ką nors pažeminti, kodėl nesukalei jo šaltu, ironišku veidu ir kruopščiai parengta kritika? Dar negirdėjau, kad taip apgailėtinai – ir, be to, tuščiomis apkabomis! – plūstumeisi viešumoje. Būsiu itin nustebęs, jei artimiausiu metu tavęs nepasieks kaltinimai dėl asmens orumo pažeminimo ar dar kokio briedo. Kam tau to reikėjo? Čia kas – dar vienas socialinis eksperimentas? Ei!

Feliksas siunta, tačiau stengiasi tvardytis. Jis atėjo su manimi, sėdėjo šalia, vadinasi, taip pat buvo pažemintas. Reikia atsakyti, pasiteisinti, atsiprašyti. Koks puikus automobilis, tikrai driokstelės žaliai užsidegus. O ryte visa dar rodėsi taip nuobodžiai malonu, jei tik galėčiau būti valtyje, ežere, šalia meldų linijos: žvejočiau ir gerčiau alų.

– Na, tai kaip? Tylėsi ir dėsies, kad tau reikia ramiai pamąstyti? Oi ne, drauguži, tu jau seniausiai viską apsvarstęs. Tu tyčia taip padarei, tu suvokei padarinius; taip pat žinojai mano klausimus, taigi atsakymus, neabejoju, esi iš anksto paruošęs. Tad nemanyk, kad sėdėsiu čia gailiai su tavimi ir atkakliai kamantinėsiu. Turi ką pasakyti? Rėžk. Bet jei ketini smaukytis, aš keliauju.

Štai kaip veikia socialiniai amortizatoriai.

– Tas Agripa, rodos, parašė labai gerą knygą, – sakau, nors apskritai dingo noras dalintis. Vis tiek liksiu kvailys, taip visuomet: kas užminta, neišsispręs ir nebus išspręsta. Vėl išgirsiu kokį nors patarimą, kurį būsiu jau šimtąsyk prieš tai apsvarstęs ir atmetęs. Priklausomybę nuo savo minčių sunku išgydyti. Kad tik nepamirščiau, reikės užsirašyti.

– Tu vėl apie recenzijas?

– Ne, išties.

– Tik jau neskiesk, kad šios popietės liapsusas – iš pavydo.

– O kodėl gi ne?

– Dzingt dzingt, – Feliksas spragteli pirštais, – su kuo kalbi? Herbi, tu visą gyvenimą pavydi į kairę ir į dešinę, tačiau galvos po traukinio ratais niekuomet nekišai. Ir ko dabar šypsaisi? Niežti, a?

Pašaipus tavo tonas, Feliksai, vadinasi, viskas gerai. Sūru. Tokia karšta diena sykį jau buvo, tokia pat nepatogi, karti, tačiau nepretenzinga. Puikus automobilis šauna į priekį, šeimyniniai atsilieka. Niežti, bet tik uodų sugeltą odą. Jau – ar tikrai? – šešeri metai; pasenau? Lyg ir ne, tik trypčiodamas kryžkelėse vis išminu griovį, gynybinį, o gal be paskirties.

– Tu irgi skaitei knygą. Teiravausi, ką apie ją galvoji, teatsakei, kad nieko ypatinga. Reiškiasi, ir tau kilo abejonių, tačiau aš nebegaliu jų atsikratyti.

– Baiminiesi, kad neatskiri grūdų nuo pelų? – atsargiai klausia Feliksas. Apmaudu, kad geisti pokalbiai išmušus jų valandai dažniausiai nusenka ir išdžiūsta. Tereikia lig tol tik mintyse zvimbusius žodžius išgirsti tariamus balsu ir visa, kas rodėsi svarbu, tampa menkai reikšminga. Tačiau ką daugiau žmogui veikti, jei ne pliurpti.

– Vis dažniau įsitikinu, kad nesugebu skaityti. Atsiverčiu knygą, nuojauta šnabžda, kad vertingą, tačiau jaučiu, kaip taikliausios, be mažiausio priekaišto metaforos tarsi gličios žuvys uodegomis talžo man per skruostus; semantiniai ryšiai, jų kitimo greitis ir kryptis, intencijų inversijos ir inversijų intencijos įkalina aklinose belangėse, nepalikdami delnuose nė kruopelytės tikrumo, net pažinumo iliuzijos. Raktai čia pat – juk turėtų taip būti? – tačiau aš jų nerandu ir, tarsi to būtų maža, greitai pavargstu ieškoti. Klimpstu tarp eilučių, vis atrodo, kad geriu taurę ne iki galo. Kad apskritai vos lūpas suvilgau, nuslystu paviršiumi, negaliu susikaupti, nors reikalui esant valandų valandas pučiu protingos ir įtikinamos miglos burbulus. Prisimink studijų laikus – juk daugelis mūsų jautėmės tarsi dievai, tik dar netituluoti. O jau aš pats tai jaučiausi ypatingiausias tarp visų – tatai aiškiai matėsi: būti mėgstamam ar nekenčiamam man patiko vienodai. Viskas atrodė priešakyje. Sakysi – ir dabar taip pat? Tačiau aš stebeilijuosi į žmones, į jų pasigerėtinas dienas, į tai, kaip byra ir vėl iškyla fikcijų rūmai, klausausi, kvėpavimą sulaikęs, kaip dunda traukiniai, pešdami naktis it paukščiui plunksnas, nedvejodamas atsiduodu į naujų įspūdžių, patirčių rankas ir… Nieko. Net menkiausios minties, ką galėčiau ar bent jau norėčiau su visu tuo nuveikti. Mano akys dar budrios, kraujas karštas – tu gi pažįsti mane, aš stengiuosi. Tačiau anksčiau ar vėliau – o visgi, panašu, kad anksčiau – aš nebegalėsiu nuo savęs nuslėpti, jog esu nepakankamai jautrus, kad apčiuopčiau, nepakankamai protingas, kad suvokčiau ir nepakankamai aštrus, kad įsiskverbčiau. Liks tik ambicijų išėdos.

Išsidabinusios moterys plaukia šaligatviais, ganosi vėjuose, suknelės tarytum burės. Koks absurdas manyti, kad ir jos prakaituoja, susižeidusios kraujuoja, turi žarnyną ir kepenis.

– Paikos šnekos, Herbi. Tai, ką man sakai, sukasi bene kiekvieno neapdujusio tipo galvoje. Nori pasakyti, tai viskas, kas neduoda tau ramybės?

– O tu nori pasakyti, kad šitaip galvojantys klysta?

Vyras su basutėmis ir kojinėmis. Tai vis dar taip dažna. O Feliksas basučių niekuomet nenešiojo, reikėtų akinių nuo saulės.

– Taip, klysta panikuodami dėl to, kad kvėpuoja. Po velnių, Herbi, čia ne pokeris: kad ir kokias prastas kortas gavai, žaidi toliau, – Feliksas kasosi pakaušį, gal dėl utėlių. Nesąmonė.

– Tikrai? Tai gal papasakosi, ką darai, kai supranti esąs ne toks talentingas, koks norėtum, ne toks įžvalgus, kokiu dediesi ir ne toks reikšmingas, koks sau atrodai? Mm?

Mes nesišnekame atvirai, tik išsidažę veidus, apsitaisę lapais, imame į rankas ietį ir šokame aplink savo totemus. Altorėliai ilgai neatlaikys: ką spaudi, tas trykšta. Fontane būtų galima atvėsinti kojas. Butelyje dar liko vandens.

– Nori? – pakišu prieš nosį apsnūdusiam Feliksui. Jis nuryja keletą gurkšnių, veidas susiraukšlėja lyg armonika, greičiausiai dėl to, kad mineralinis šiltas ir išsivadėjęs.

– Tai viskas? – klausiu. Ką veiksiu, kai atsisveikinsime? Norėčiau ką nors prajuokinti, mielai leisčiau vakarą klausydamasis moteriškų krykštavimų, kai nusibos, užmigčiau.

– Tai viskas? – pakartoju. Koks svaigulys, ar čia tikrai vanduo? Aš tarsi skenduolis, amžinai sapnuosiantis vandenyną. Bangomis išraitytas mirties parašas.

– Herbi, mes jau seniai vienas kitam nebepasakome nieko nauja. Tu nuobodžiauji? Ko tikiesi? Abu žinome – ir žinome jau seniai – kad tu nesi talentingas. Bet, sakyk, ar tai ką nors keičia? Net ir žinodamas tu nesiliovei daręs tai, ką darai. Lygiai taip pat abu neabejojame, kad ir aš krutu kaip nerangus vabalas ir būsiu pamirštas išsyk, kai tik apvirsiu ant nugaros. Na, prisipažink, juk galvoji taip, ar ne? Visuomet tas pats, Herbi: mums, išsilavinusiems, prisiskaičiusiems, keliavusiems, iki išnaktų jautusiems sunku susitaikyti, kad viso labo esame gudrūs, galbūt retkarčiais šiek tiek protingi ar bent panašūs į žinių konservus, tačiau ne talentingi. Genijais netampama, kad ir kaip liaupsintume nuoseklų darbą.

– Taigi mes nenurausime pasauliui stogo, ar ne? – mes nesišnekame atvirai. Aš negirdžiu tavęs.

– Ne, mes jo net nekilstelsime, galimas daiktas, net langelio neišmušime. Tačiau jei greit neužsilenksime, vis tiek paliksime sklidinas pintines savo darbo vaisių. Atsiras gerbėjų – visada atsiranda, ypač tų, kuriems nereikia per daug, bet lygiai tiek, kiek sugeba patys. Galų gale, kas nors – galbūt trumparegis idiotas arba avantiūristas, norintis atkreipti į save dėmesį – mumyse būtinai pastebės, išskaitys daugiau nei norėjome, nei gebėjome pasakyti, ir taip ūgtelsime kone per prievartą; jei nebūsi įnoringas bičiuliams, visada atsiras, kas tave užtartų. Tačiau puldinėdamas kiekvieną, kuris pasirodys tau neįkandamas, tu tu… nežinau. Gyvensi šūdų duobėj.

Taisykles gali laužyti tik tie, kurie pakankamai stiprūs jas kurti – štai ką man nori pasakyti? O likusieji elgiasi taip, kad išsaugotų vietą prie stalo. Išalkau. Kaži, ar nepamiršau namie nuolaidų kortelės? Dienos pietūs, taip. Galbūt eiti vienam. Kur dėtis, kai jautiesi apgailėtinai kvailas, tačiau mažumėlę per mažai, kad šis klausimas nebeiškiltų. Saugi, rami vietelė, kur maža trinties ir konvejerių.

– Tai kodėl pats pavadinai jį kvailiu?

– A?

– Agripą.

Čia dabar kas – ant rankų žąsies oda?

– Savo draugus aš jau radau, dabar galiu pasiieškoti ir priešų.

Kas toliau? Ko dar paklausti? Imituoti dinamiką; po sniego nuošliaužomis palaidoti alpinistai, rodos, net jų balsai skambėtų skardžiau. Atsimerkiu, ir skrenda lėktuvas, pilnas nekantraujančių išlipti keleivių, surambėjusios jų kojos, jei pigi klasė. Atsimerkiu, ir debesų košėje nebeįžiūriu nieko. Atsimerkiu, ir skaidrių protų pakalikai veža karučiais alegorijas, verčia į didžiulę krūvą, apipila benzinu ir padega. Liepsnos laižo mūsų veidus, stipresnieji traukia paskutinius kozirius, bet vien tam, kad ilgiau merdėtų. Tuoj būsime švarūs ir niekam nebeįdomūs. Ir visi nevykėliai vaikščios aukštai iškeltomis galvomis.

– Ei, girdi mane? – švysčioja ranka man priešais akis.

– Ką?

– Klausiu, ar eisi vakare į spektaklį; Fiodoras.

Kas tu iš tiesų? Iš švino išlietos akys ir it gyvačių lizdas besiraitantys plaukai, iškelta galva, rankose valdovo skeptras ir išspręsto pasaulio užrašai, trupinių trupiniai.

– Herbi?

Koneveiki mane. Nesiliesk savo žodžiais. Pusė karalystės – tiek man duosi, jei norėčiau rečiau nei galėčiau. Rikiuosi savo kareivius taip, kad jie niekuomet nelaimėtų mūšių, tačiau lavonų bus tokia gausybė, kad priešas nesugebės jų perlipti. Tavo tvirtovę gins negyvos mėsos kalnai.

– Herbi, Herbi! – mostaguoji rankomis, meti delną man ant kaktos, ant krūtinės, renki numerį, matyt, vienam iš savo švininių smogikų, kurie nuo amžių pradžios treniruojasi, kad nuleistų ant žemės ir šiaip niekuomet nepakilsiančius. Tai nėra pabaiga, tu jos niekuomet neišvysi.

Čiumpu tavo riešą ir suleidžiu dantis; grumdamiesi ridenamės gatvėmis, kliudydami ir daužydami dailius automobilius, namų fasadus ir trapias skulptūras, pargriaudami niekuomet nenužydėsiančias moteris ir liaunų kojyčių vaikus.

– Baigta! – šaukė paklaikusios tavo akys, kai sugriovėme pirmąjį miestą.

– Pradėta! – šaukiau aš, kai buvome bebaigią griauti antrą.

Kovėmės be atvangos, be reklamų, gerokai per ilgai, kad išlaikytume publikos dėmesį. Staiga sakai:

– Nurimk, Herbi, niekas nebežiūri.

Apsidairau – tikrai, mes vienui vieni, tik juoduose horizontuose blykčioja kitų kautynių žaibai.

Mandagiai paspaudžiame vienas kitam rankas ir pasilaidojame. Bus išspausdintas iškilmingas arba tariamai nuoširdus nekrologas, paviešinant visas sąskaitas, kurių didžiosios dalies, žinoma, aš nespėjau apmokėti. Apsukrus bendraklasis, kuriam striuka su pinigais, pasidalins atsiminimais, tokiais pat tikrais kaip jaunystės pažadai. Suvargęs studenčiokas, gal net keli, apsigins disertaciją: tokie ir tokie vaizdiniai tokio ir tokio kūryboje. Ant apsamanojusio kapo vaikinas be skrupulų pasiguldys kiek drovesnę, tačiau baikščia nenorinčią pasirodyti merginą; kai kurie išgertus butelius išsineš, bet ne visi. Per būsimą karą visai greta nukris sprogmuo ir mano kaulai vėl iškils į paviršių. Valkataujantys ir išbadėję šunys išbarstys mane po kaimus, o koks nors kontūzytas valstietis šlaunikauliu pabandys užkalti išdaužtą langą; jam nieko neišeis, tačiau tai nieko nestebins, nes stulbina tiktai sėkmė.

– Herbi, ar dabar tu patenkintas? – paklaus dar ne visai nukaršęs filosofas.

Ir tuomet kelis šimtmečius aš nieko daugiau neveiksiu, tik juoksiuos.