Jaunųjų kūrybos konkursas

Jaunųjų kūrybos konkursas

Deimantė Bandzevičiūtė

Vyro genezė

pirmiausia buvo moterys
o tada radosi vyrai
visokių buvo vyrų
vyrų medžiotojų vyrų suvedžiotojų
vyrų karių vyrų žvejų vyrų bailių
vyrų irkluotojų vyrų stiklelio kilnotojų
vyrų diplomatų vyrų su automatais
vyrą nuo vyro galima skirti
ne iš vardo ūgio ar smūgio
bet  iš akių liūdesio
vyrai atėję nuo jūros nuo
karo nuo baro
nuo kviečių baro
moterys vyrus pavadino tobulais dievais
užsimerkė ir su jais apsigyveno

dar ir šiandien pas moteris
ateina vyrai

Amžino įšalo miestas


Mano riešu slenka valandos į pilnatį
Taip laiką ant krumplių skaičiuoju.
Ir vėl reiks kariauti,
Nes šis miestas paliaubų nenori.

Šito miesto vien tik taisyklingos gatvės
Kiekvienas čia turi po priešą už linijos,
Po savo vienatvę.

Šitas miestas – sukrešėjęs šerkšnas
Dar daug kartų teks numirti trimitais
Kol grįšiu po karo namo
Ir nusiplausiu rankas.

Iš gyventojų surašymo. Klausimynas

– Kas nėra poezija?
– Jau seniai nebeturim iš ko nesirinkti.

– Kas yra analfabetas?
– Nežinau, kas per nešvankybės jūsų galvoje, pone.

– Kas yra blogas auklėjimas?
– Kai mokinys sekdamas mokinio pėdomis žūva.

– Kas yra puikybė?
– Kai Dievą užanty nešiojies. Kam nori, tam ir rodai.

– Kaip atrodo pyktis?
– Tiksliai nežinau, bet kai pykstu, rodos, visados atsiprašau.


– Kas yra durnas?
– Tas, kurį ir bažnyčia muša.


– Kaip atrodo tyla?
– Kai skimbčiojant šakutėm girdi kažkur siela išeina.


xxx

Čia jau ta vieta,
Kur viskas iš naujo prasideda

Ir gatvėj susitikus moksladraugį
Dar prieš paklausus
Kaip gyveni
Atsakau, kad gerai
Kitaip ir negalėtų būti

Ir girdžiu balsus:
Reikia pasukti laikrodį
Valandą į priekį
Jau vasaros laikas
Ir man vis noris klausti,
O kada buvo tavasis laikas
Taip Jo laikas persukamas, perstumdomas
Jau tik
Buvo

Ir, atrodo, tebesako
Pamerkiau duonos su cukrum,
paragauk, kaip skanu
Tik tiek
Ji visad taupydavo žodžio

Ir paskutinei ugnelei užgesus
Guliu, kalbuos su namų šešėliais
Sako: apleidai


xxx

Taip ir neįspėjau,
Kodėl kirpdavo taip trumpai
Visi sakydavo:
Gražus jūsų berniukas
Tik kad labai mergaitiškų bruožų

Sunku buvo tada suprasti,
Ką reiškia tas:
Taigi visa į motką
Nosis, lūpos, neaukšta visai
Kaip toji
Ne, ne, pažiūrėk –
Gi visa tėvelis
Plaukai sukas, tiesi kaktos linija, akys

Kaip jo.
Taip ir nepajutau,
Kada tapau padalyta
Į kas tėvo, o kas motinos

xxx

O svarbiausia tu jau žinai –
Visos jos juda skirtingai,
Todėl turi susikaupti, nuspėti kitus

Ėjimus
Bent jau svarbiausius,
Nes visada yra tokių,
Kurie puls nespėjus tau suskaičiuoti

pavojingiausių
Taip, gali priverst priešininką pasiduoti

Ištirpdyti jo laiką
Pasiduoti pats sau
Gali žaisti už lentos,
Jei esi pakankamai gudrus
Pažeisti taisykles
Ir save
Buvo gražiai sužaista
Balti prieš juodus
Tėvas prieš sūnų
Ir matas


Pa(si)kalbėti

Apie ką dabar kalbėtume
susėdę su pagonimis
gal apie Miniją, Šešupę, Nerį?
kaip į jas niekas neįteka,
upės per šventos tekėti

Apie ką dabar kalbėtume
su tūlais krikščionimis
gal apie geometriją
ar Dievas galėtų sutverti trikampį,
kurio kampų suma nebūtų lygi 180 laipsnių?

O jei susėstume pokalbio
su savo tėvais

apie ką dabar kalbėtume?

xxx

Tavo akies vitraže
Du balandžiai tupi
Aš juos iš rankų lesinu
Dar nenubaidyki
Jaukių paukščių –
Tegu sau lesa.

xxx

Sako,
Kad paukščiai sugeba atkartot
Vieni kitų čiulbėjimą,
Puikiai įsisavina netgi
Žmonių balsus.
Nepamiršta intonacijos
Puikiai skiria
Moterišką nuo vyriško
Savo šeimos ir svetimą
Balsą
Vieni po ilgo laiko
Išmoksta atkartoti žodžius,
O kiti
Kitų paukščių balsus,
Sako,
O treti nesugeba
nei vieno, nei kito

Proza rudenį

Proza rudenį

„…Kad nors retsykiais galėtum pažvelgti į viską kaip ta lapkričio saulė, kuri atsisveikindama eina per žemę“

(Antanas Ramonas).

Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyrius skelbia trumpo prozos kūrinio konkursą „Lapkričio saulė“. Apimtis – iki 1 puslapio.

Kūrinius konkursui siųsti elektroniniu paštu adresu: klrasytojai@gmail.com iki spalio 25 d.

Visi kūriniai bus talpinami internetinėse svetainėse www.klrasytojai.blogas.lt bei www.klavb.lt. Pastarojoje svetainėje už patikusį kūrinį bus galima balsuoti internetu. Daugiausia balsų surinkęs autorius pelnys Skaitytojų Europremiją. Komisija išrinks geriausią kūrinį, kurio autorius gaus VB (vieno banknoto) premiją.

GL inf.

Šuniškos dienos

LITERATŪRA ŠIANDIEN
www.durys.daily.lt
Sudarytojas Gintaras Grajauskas
grajauskas@gmail.com

 

Šuniškos dienos

Romualdas Granauskas. Kai reikės nebebūti: mano draugo gyvenimas ir mirtis. Apysaka. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2012, 172 p.

Dainius Vanagas

Nuosekli apeliacija į pačius tiesmukiausius, jokių niuansų ar atspalvių nepripažįstančius jausmus dažnai tampa nepamainoma maskavimo medžiaga įvairiausiems kultūros produktų trūkumams pridengti. Apstu filmų, kuriuose primygtina romantika ir švelnus sopulingumas stengiasi paslėpti seklią režisūrą, prastą vaidybą ar skylėtą siužetą. Apstu dainų, į kurias, kaip tikisi jų autoriai, užtenka pribrukti chrestomatinės jausmų leksikos, ir tariamai apsalęs klausytojas nė nepastebės lėkštos kompozicijos ar tik paviršutiniškai išlavinto balso. Apstu ir knygų, kuriose klasikinės vertybės reprezentuojamos kaip monolitiniai monumentai, be klystkelių ir aistringos kovos už apsisprendimą, kai žmonės „prikabinami“ prie teksto tik kaip idėjas aptarnaujantys statistai, ir nuo gražbilystės patoso apsvaigęs kiek patiklesnis skaitytojas nė nepajus, kad, užuot skaitęs, kaip ketino, gyvenimiškos ir autentiškos prozos veikalą, jis gliaudo mokslinės fantastikos žanrui žymiai artimesnį kūrinį.

Naujausias rašytojo Romualdo Granausko darbas – apysaka „Kai reikės nebebūti: mano draugo gyvenimas ir mirtis“ – yra dar vienas nepriekaištingas pavyzdys, atskleidžiantis patetikos potencialą triumfuoti bet kurio meninio elemento tekste atžvilgiu. Siužetas, kuriame aiškiai deklaruojamas autobiografiškumas, nėra sudėtingas: paskutinio Sovietų Sąjungos gyvavimo dešimtmečio viduryje rašytojas R.Granauskas su žmona Genute užsimano turėti šunį. Ir ne bet kokį, o retos, aristokratiškos kilmės tigrinį bokserį, kurį tais gūdžiais laikais įsigyti buvo ne ką menkesnis iššūkis, nei gatvėje platinti proklamacijas, smerkiančias Tarybų valdžią. Visgi varginanti kelionė į Estiją ir sumaniai, pagal visus egzistavusius kanonus išspręstas „blato klausimas“ tik ką „Gyvenimą po klevu“ publikavusiam autoriui atneša sėkmę ir netrukus šunytis jau uostinėjasi savo naujuose namuose. Na, o po to – pažintis su išoriniu, neaprėpiamu pasauliu, dresavimas, mažyčiai, stebuklo dulkėmis apibarstyti atradimai ir šeimyniniai džiaugsmai, vasaros išvykos į Tytuvėnus, žvejyba, nuovargis, senatvė ir, kaip be užuolankų suponuoja apysakos pavadinimas, šuns, vardu Bulis, mirtis. Galiausiai autoriaus laiškas savo ilgamečiam kompanjonui ir kvietimas susitikti.

Vertinant šį kūrinį visų pirma derėtų atskirti tekstą kaip uždarą meninę kompoziciją nuo jame šmėkščiojančių autobiografinių detalių, kurių dėl disponuojamo pikantiškumo ir galimybės užmesti akį į žinomo rašytojo buities vingrybes, galima spėti, visiškai pakaktų, kad apysaką noriai pirktų ir skaitytų – nesvarbu, kokia būtų literatūrinė teksto kokybė. Tik suskliaudus ir atidėjus į šalį autorių (autobiografiškumas nėra nei imanentiška teksto struktūros dalis, nei, bent jau šiuo atveju, išskirtinės vertės generatorius), taps įmanoma įvertinti grožinio teksto kokybę adekvačiu, būtent: fiktyvių reikšmių sistemos, lygmeniu.

Vyraujanti apysakos tema – draugystė ir ištikimybė. Šeimininko ir jo šuns santykiai atskleidžiami kaip idealus komunikacijos aktas, praktiškai nesusiduriantis su jokiomis išorinėmis ar vidinėmis kliūtimis bei trikdžiais, nepatiriantis nesėkmių ar nusivylimų, taip pat neprodukuojantis neįgyvendinamų lūkesčių. Tokia nepriekaištinga idilė (ne dėl to, kad nėra įmanoma, o dėl grubaus, tiesmuko eksploatavimo) kertasi su žmogiškąja patirtimi (nors, panašu, ne su ilgesiu), todėl suteikia tekstui monotoniškos parodijos statusą. Painiavą dėl šeimininko ir šuns santykių tik dar labiau padidina tokios replikos, kaip: „Tokio jausmo nesu daugiau niekada patyręs net bendraudamas su pačiais brangiausiais ir mylimiausiais žmonėmis“ (p. 74), kurių apysakoje yra gana daug ir kurios tarsi suponuoja, kad skaitytojas turi reikalą arba su blefine komunikacija, arba su tokiu unikaliu tarpusavio supratimo fenomenu, kad teksto pranešimas vargu ar bus įkandamas nieko panašaus neišgyvenusiam adresatui.

Visgi tuomet, kai nuobodus šuns vaidmuo tekste tampa antraplanis, o mistiškos draugystės dekoracijos patraukiamos nuo scenos, apysakos raumenys sutvirtėja, sudarydami sąlygas apčiuopti potencialios dramos pulsą. Tai variacijos senatvės, tirpstančio laiko ir kintančios rašytojo padėties (nemaža apysakoje aprašomų įvykių dalis vyksta Lietuvai bandant ištrūkti iš Sovietų Sąjungos gniaužtų, o ištrūkus – siekiant sukurti savarankiškos valstybės pamatus) tematikomis. Situacijos ironiškumas ar net skaudus, tačiau nenuginčijamas absurdiškumas – šalies išsilaisvinimas sugriovė ne tik komunistų primestą socialinę tikrovę, bet ir kūrybiškumo prielaidas bei sąlygas – išreiškiamas itin taikliai ir įtaigiai: „(<…> visas mano žiemos rašymas nuėjo perniek. Nebeliko jokių cenzūrų, glavlitų, užsimerkė budrios redaktorių akys, galėjai rašyti ką nori, apie ką nori ir kiek nori, tačiau niekas iš mano kolegų dar taip nerašė, nes nemokėjo. <…> O dabar visiems tartum atėmė amą. Rodos, nė vienoje galvoje nebeliko ramių minčių, širdyse – talentų, pirštuose – mokėjimo rašyti…“ (147 p.)

Poetas Rimvydas Stankevičius R.Granausko apysaką „Kai reikės nebebūti: mano draugo gyvenimas ir mirtis“ pavadino XXI a. lietuvių prozos šedevru ir tokiu būdu ne tik sukompromitavo save kaip estetą, bet ir dar sykį paliudijo, kad Lietuvoje į literatūros kritiką žiūrima kaip į dėmesio nevertą ir jokios atsakomybės nereikalaujančią sritį. Šis R.Granausko tekstas, nors ir pasižymi keletu įdomių niuansų (sklanda ir vientisumas, empatijos stimuliacija, raiški vienų iš pamatinių žmogaus patyrimų – silpimo, netekties, mirties ir nebūties pajautos – artikuliacija), akivaizdžiai stokoja įvairiapusiškumo, daugialypumo, tepasiūlydamas vienintelį perskaitymo ir suvokimo būdą.

Tačiau čia išdėstytos mintys pasirodys absoliučiai klaidingos ir nevertos nė sudilusio skatiko, jei skaitytojas nuspręstų tekstą ne skaityti, o vartoti: tokiu atveju, dera pabrėžti, „šlamšti“ apysaką bus itin smagi ir jokių pastangų nereikalaujanti veikla, greičiausiai nesinorės nė minutei atsitraukti, o pats procesas teiks kone juslinį malonumą – autorius tarsi per jėgą bruka iš anksto parengtas, kruopščiai suplanuotas emocijas, tarsi pirštu baksnodamas: štai čia reikia giliau įkvėpti – juk toks didus ir pasigėrėtinas šuns poelgis, o va čia reikėtų nubraukti ašarėlę, mat gyvūnėlio akys liūdnai suklapsėjo. Tai kodėl nebrauki, a? Taigi taip graudu, ach tu, apatiškas niekšeli!

Jei ši apysaka iš tiesų suteikė R.Granauskui galimybę įamžinti savo dėkingumą brangiam augintiniui ir tai padarius rašytojui pasidarė bent kruopele lengviau, ką gi, vadinasi, darbas nenuėjo perniek. O klausimas – ar reikėjo į šį intymų šeimininko ir šuns ryšį įsileisti prašalaitį skaitytoją? – lai lieka atviras.

Tadas Žvirinskis

Tadas Žvirinskis

Vaiduoklio meilė
Taip: yra mieste Gedimino
Toks kiemelis, kuriam gyveni,
Tarp šešių kitataučių kaimynų
Tu viena su senu šunimi.

Vis viena. Tikrai nieks nežino
Kaip tau liūdna ir tuščia širdy,
Kaip kas rytą kava ir du blynai
Tau apkarto. Kaimynai girti

Vakare ateis aplankyti,
Bet išeis įsižeidę gan greit:
Jie vis tikis „užlaužti mergytę“,
Jie nežino: tau šito nereik.

Vėl diena, naktis. Ir vėl rytas.
Ir kava, ir vienatvė – perpus.
Laukia Meistras savos Margaritos,
O tu lauki, ko niekad nebus.

Taip. Yra mieste Trijų Kryžių
Toks kiemelis, kuriam gyveni,
Pas tave aš kasdieną sugrįšiu,
Pasivertęs senu šunimi.

Pavasario kalbėjimas
Pavasario kalbėjimas suprantamas
Net nebyliui, žiema susižavėjusiam,
Upokšnių šnabždesys šviesos mirgėjimais
Akis kutens. O visas šitas gamtinis

Žalių sprogimų ir žydrynės perversmas
Svaigins net blaivininką, susilaikantį
Nuo to, kas jam atrodytų tik laikinas
Chaoso viešpatavimas, bet permes jam

Per kaklą porą „kojų“, tartum šaliką,
Žilvitis liaunas, it jauna padykėlė,
Ir blaivininkas ims gyvent Velykomis,
Pamiršęs laukuose liūdnumą paliktą.

Pavasario kalbėjimas suprantamas,
Purienų, pempių ir varnėnų nešamas,
Saldžia sula pro beržo tošį lašantis,
Toks paprastas: „Gyvenimas – gyventinas!“

Pašnekesiai
Vilnelės pakrantėje
Mano varganas stiklo karolių prekeivi,
Nebereikia tavęs šioj šaly, nebereikia.
Paskubėki į Nojaus sukiužusį laivą,
Pundzių Bronius Puntuką – it duoną – ten raiko.

Šaltas rūškanas rytas ateina į miestą
Ir Vilnelė (žiūrėk tik!) pavirsta į Letą…
Tavo stiklo karoliai panoro iškviesti
Dvasią Bekešo. Ar neaistringai mylėta

Ten po tuopom aukštom, pasiklojus tik skrandą?
Ir čionai? Kur taip juodalksniai draugiškai moja?
Žiū: virš kryžių trijų juodas angelas skrenda,
Su maža lentele, o joje – „Nėr rytojaus“.

Apie dangaus sferų sukimąsi

Pagalvojau: užginta nuo šiol
Riešutaut su tamsos kunigaikščiu –
Pas Koperniką kortom lošiau
Ir Burgundijos vyną išlaisčiau

Ant keistuolio slaptų brėžinių;
Lošėm kvailį, palaimoj aptingę…
Mikalojus tetroško žymiu
Būti čia ir dabar. Paslaptingai

Jis šypsojos ir merkė akim
Nors žaidimas bylojo ką kita:
Laikas obuolį rojaus nuskint,
Nes sfera jau dangaus išdarkyta.

Pažadėjau: tu būsi žymus
Ir bebaimis lazdynų rinkėjas.
Keisis adresas Dievo: „Dangus…“
O toliau?.. Tik – dėmė susiliejus.

Raisto stabmeldystė
Angies akis – plyšelis į Visatą,
Kurioj lig šiol Andaja karaliauja,
Gorgoniškas jos veidas – žalio kraujo.
Ir nejučia šaltukas net nukrato:

Atodūsiai tyloj? Ar balų dujos?
Blyški švieselė… Pelkėj išganyta –
Vėlė skenduolio pasitinka rytą?
Nebežinau, nes gailiais aš apdujęs,

Vaivorų prisirinkęs, abejoju:
Ar ten Patrimpas akmenėlius mėto?
Žaltys juslus, angies užėmęs vietą,
Namopi grįžt it senas draugas moja.

Pavasario ornitologija

Jaunuoliui pavasariui kalasi pūkas panosėj,   
Tad pempės pleputės nerimsta: „Tai dyvai, tai dyvai!“
O varnas – senolių senolis – sausai tik sukosti   
 Ir džiaugias slapčia, kad jau šimtą pavasarių gyvas.

Žydrynę dangaus vyturys sparneliu pamatuoja – 
Net rodos, kad mãža erdvės virš pilkųjų dirvonų,
Palydi šiltai gervių trikampį žvilgsnis artojo,
Ir slepia nukaršus žiema savo šaltą geluonį.

Jaunuoliui pavasariui pokštaut ir dūkti teknieti,
Kartu su varnėnais gerklingais per šonus padaužant,
Iškūlęs upelio ir ežero stiklą pavietėj
Išjudina paukštį besparnį tas žalias padauža!

Ateities įžvalga
tavo vakaras palšas
it jautis kaimyno
mano rytas raudonas
tartum kraujas nakties
kai nuskęs tavo balsas
arbatoje kmynų
girtos Siksto Madonos
į svečius pasikvies

ten nedrąsiai bėgioja
viltis nemirtinga
pasiklydusi šelmė
tarp medelių trijų
aš nebūsiu herojus
labai reikalingas
nekaltybei išgelbėt
nuo drakonų žiaurių

tyliai gersim arbatą
ir būsim aptingę
tyliai gulsim į lovą
kai drakonai užsnūs
ir išrasime ratą
išrasime lingę
šioj nakty susikovę
nes geriau nebebus

Atsisveikinant su kaimu

Vaikystės nuotrupa – saulėtas rytas,
Senoliai uosiai – vieškelio sargai,
Dar… žiedlapis, voratinklin įkritęs,
Ir jausmas toks – lyg jau kažką baigei,
Ko pats pradėti niekad neišdrįstum:
Per silpnas ir per varganas esi.
Saulėtas rytas – nuotrupa vaikystės,
O vakaro… nebesulauks visi.
Ak, Viešpatie, tie vakarai – nuobodūs,
Kai kokliai šildė vaikiškus pečius,
Ir rausdavo nuo pletkų it aguonos
Kaimynės, prisiprašę į svečius.
Nebėr kaimynių. Ištuštėjo namas.
Tik abrozdėliai žvelgia patylom.
Aš čia trumpam. Jaučiuosi vėlei savas.
Kelionė prasidėjo. Tad – namo!

ŠMC ir jo apylinkės
Menas menui menu atmokės
Už skriaudas antrarūšės bohemos,
Prieš pasaulį kariaujant po vieną
Dėl baltesnės duonelės riekės.

Baltos eilės, veideliai balti,
Baltadantis šypsnys Antikristo
Pasivys, kaip žemai besiristum,
Paskandinęs viltis nevilty.
– – – –
Tebūnie tai tik aidas senovės –
Keistas žvilgsnis, stambi kupiūra,
Malonumai, kur meilės nėra,
Ir šypsnys nejaunos sugulovės.

Pavasario fuga
Uoski pavasarį, uosk,
Jis čia pat, netoli, pasislėpęs –
Tarp pilkosios žiemos lygiavos,
Debesingoje Dievo palėpėj.

Greitai gyvybė užgros,
Vėjui ledo vargonus palietus,
Kris didinga kariauna tamsos,
Ją apverks tik pavasario lietūs.

Senis laukan iššlubuos,
Ir sugrieš jam da capo al fine –
Žalią fugą sprogimais beržuos
Begalinė dangaus patalynė.


„Narutis“,
šv. Sebastijono
metamorfozės
Aš guluos į tave
Kaip į patalus
Iš švelniausiojo
Šiltojo pūko,
Man nereikia kalbėti,
Nes vakaras –
Iškalbus, o naktis –
Ta padūkėlė –
Pašnibždės tau į ausį
Taip tyliai,
Kad girdės tiktai
Angelas sargas,
Gal išgirsi širdim?
Tave myliu,
Gal suprasi?
Taip myli tik kartą.
Aš guluos į tave
Kaip į patalus
Ir darau tai,
Nekęsdamas ryto,
Nes žinau, kad nubusiu
Tau svetimas,
Abejingu žvilgsniu
Suvarpytas.

„…Pro Seirijus jei kada bekeliausi…“

„…Pro Seirijus jei kada bekeliausi…“

Gytis Padegimas

Šia kryptimi nuo pat ankstyvos vaikystės tekdavo vykti su tėvais lankyti senelių, tėvo tėvų Vladislavos ir Juozo, gyvenusių atokiame vienkiemyje ant kalvos tarp miškų Seirijų apylinkėse Dubravų kaime. Sekant seniausiais atsiminimais, pirmiausia atsiduriu apleistame „išvežtų žmonių“ sode Miroslavo kryžkelėje. Čia kartais netgi ilgas valandas laukdavome jauniausio tėvo brolio dėdės Vlado iš Dubravų važnyčiojamo vežimo.

Kadangi tais laikais, 50-aisiais, su tolimu kaimu nebuvo jokio telefoninio ryšio, o ir arkliuko greitis ne taip jau paprastai apskaičiuojamas, tai laukti kartais tekdavo, kaip man, 3–4 metų vaikui, tada atrodė, valandų valandas… Tarp aukštų žolių ir krūmų didelių medžių paunksnėje prasimanydavau savitų žaidimų, na, o suaugusieji, tėvai ir jų draugai, valandų valandas susėdę pavėsyje kalbėdavosi, o kartais netgi dainuodavo. Tik tos kalbos „išvežtų žmonių“ sodybvietėje turbūt nelabai linksmos būdavo, nes, priėjęs pasiklausyti, vis būdavau siunčiamas žaisti savo žaidimų… Na, o kai gerokai užsilaukus ir praalkus iš už posūkio sudardėdavo vežimas ir pasigirsdavo linksmuolio dėdės balsas, džiaugsmui nebūdavo galo… Toliau – kelių valandų kelionė per laukus ir daugiausia miškus, patogiai įsitaisius ant močiutės Vladzios austais divonais užtiestų kvepiančio šieno gūžtų…

Įsirėžė į atmintį vienas kartas, kai dėdei atvežus mus atgal į kryžkelę nebuvo jokio transporto Alytaus kryptimi ir teko eiti pėsčiomis. Tėtė su draugu, jaunu inžinieriumi iš Kauno Aldonu Kulakausku, kurio tėviškė irgi buvo tuose kraštuos, nusilaužė tvirtą lazdą ir ant jos sukabino kelis lagaminus, kuriuos nešė paskui lyg kokį medžioklės laimikį…

Kadangi niekada daugiau gyvenime neteko matyti tokio keisto bagažo gabenimo būdo, tai ši detalė man stipriai įsirėžė į atmintį. Kaip ir kažkodėl tos kelionės metu pakelėse daugiausia pasitaikę balti arkliai, iššaukę mano klausimą, kodėl jie vienmarškiniai, ir mamos alytiškės Onutės Urbonaitės-Padegimienės atsakymą, kad dar rytas, o be to, jiems ir labai karšta…

Žymiai vėliau pasirodė nedidukas, visada sudulkėjęs autobusiukas, kaip tada žmonės sakydavo, „kursavęs“ maršrutu Alytus–Panemunė per Seirijus ir Krikštonis. Nuo Panemunės kryžkelės iki senelių sodybos irgi tekdavo eiti maždaug porą valandų, tačiau besiklausant tėčio pasakojimų apie nutikimus iš jo vaikystės, piemenavimo metų, besimokant užburiančių kiekvienos lomelės ar kalnelio vardų, lankant buvusias sodybvietes, tas kelias niekada neprailgdavo.

Lankydavome dažniausia prie Nemuno buvusią ankstesnę, prieš apie 35-uosius išsikeliant „ant kolionijų“, senąją gatvinio Dubravų kaimo vietą. Tėtis pasakojo apie Seirijų žydelį kromelninką, kuris, matyt, paniręs į sėkmingo biznio reikalus, nepastebėjo, kad jau temsta, o į Seirijus dar tolimas kelias… Jis apėjo keliskart visą kaimą, siūlydamas gerą užmokestį už parvežimą į Seirijus, ale negi kas dabar mes savo darbus ir bogins žydelį „vidury nakties“ į Seirijus. Svietas dar to nematė! Kur buvęs kur nebuvęs, jau visai sutemus nelaimėlis visas sukaitęs vėl atsidūręs mano senelio Juozo sodyboje ir pasakęs: „Ui, Jozu, parduok man šitų akmenį, kur ant kiemo mėtosi.“ Kur čia neparduosi, kam to akmens bereik. Ir susilygsta akmenį parduoti už kelis litus. Koks sėkmingas biznis! Žydelis ir sako: „Ale, Jozu, tu man tų akmenį namo in Seirijus nuveši!“ Žinoma, nuveš. Kur čia nenuveši prekės, tokį gerą biznį prasukęs, ir senelis Juozas kinko arkliuką… Po kelių valandų kelio, pasiekus kromelninko trobikę, senelis ir klausia savo pirkėjo: „Tai kur akmenį išverst?“ O šis atsakęs: „Jozu, kai aš tau daviau didelį pinigą, tai tu nenorėjai biedno žydelio namo parvežti, o kai aš tau pasiūliau už mažą pinigą parvežt akmenį, tai tu jį su džiaugsmu parvežei… Tai dabar gali jį vežtis atgalios! Aš jau namie…“ „Grįžo senelis Juozas namo paryčiais susimąstęs“, – baigia savo pasakojimą tėtis.

Kelią pėsčiomis į senelių sodybą labai sutrumpindavo ir stebuklingi, dabar dar man ausyse skambantys praeinamų vietų vardai, irgi apipinti įvairiausiomis poringėmis. Dubravų laukuose stūkso Žvirbliakalnis, Kregždekalnis, Persetų bei Skuistų kalnai. Šio, esančio prie pat senelių sodybos, privengdavau, nes kaimynę Buikuvienę velnias su raudonomis kelnėmis ant jo buvo vedęs šokti. Vos rožančiumi atsigynusi vargšelė… Turėjo savo vardus ir lygumos – Nuoteka, Lygulis išdagas, Kupscinis išdagas. Sodybos pakalnėje išsidriekusi puiki beržų alėja vadinosi Lovos rėvas. Kaimui dar tebeesant prie Nemuno, vienam gyventojui naktimis nepažįstamas balsas liepdavęs eiti į tą vietą ir ieškoti paslėpto lobio… Tėtis pasakojo, kad jo vaikystėje ta vieta buvusi visa iškasinėta.

Sugalvodavo naujų pavadinimų ir tėtis – štai akmenų krūsnį, kurią jis kažkada su savo tėvu ir broliais sudėjo, surinkę akmenis iš dirbamų žemių, mano dideliam džiaugsmui, pavadino Kiškių bažnyčia, ir aš vis taikydavausi slapčia prie jos prisėlinti, kad pamatyčiau besimeldžiančius kiškius… Na, o važiuojant autobusiuku ir jam artėjant prie Seirijų, tėtis visada pastebimai pagyvėdavo, ir prasidėdavo nuolatinis tiesiog ritualiniu tapęs pasakojimas-ekskursija po jo vaikystės Seirijus… „Štai čia buvo Slavaticko restoranas, ana va ten – Beiralo malūnas, ir taip toliau, ir taip toliau“ – tiesiog šaukdavo įsiaudrinęs tėtis, mostaguodamas rankomis, autobusiukui dardant jo vaikystės didmiesčio „bruku“… Jau vėliau, ankstyvais 60-aisiais, šeimai persėdus į jo vairuojamą „Volgą“ ir iš Kauno važiuojant į Dubravus, tėtis parodė ir nediduką sukiužusį namelį netoli A.Žmuidzinavičiaus gimtosios vietos, kitoje gatvės pusėje, kuriame pas tolimus giminaičius jis gyveno, lankydamas mokyklą Seirijuose. Tas namelis, visai susmegęs į žemę, dar tikrai tebestovėjo prieš keletą metų.

Kiek kartų važiuodavome pro Seirijus, tiek kartų tėtis, mano ir jaunesnio mano brolio Ryčio džiaugsmui, o mamos ir močiutės siaubui, tiesiog paleisdavo vairą ir pradėdavo eilinę savo poringę apie „didžiuosius Seirijus“, o mes su broliu springdami juoku šaukdavom: „Štai čia buvo Slavaticko malūnas!“ „Ne Slavaticko, o Beiralo!“ – šaukia pykdamas tėtis, o mes tiesiog leipstame juoku. Dabar gaila, kad tas juokas taip ir užgožė visą Seirijų topografiją ir antropologiją, išskyrus Beiralą ir Slavaticką…

Per Vėlines būtinu lankymo tašku tarp Alytaus ir Krikštonių kapinių, kur palaidoti šeimos nariai, įsiterpdavo ir ant aukštos kalvos įsikūrusios Seirijų kapinės. Kol dar trečiajame praeito amžiaus dešimtmetyje nebuvo įsteigta Krikštonių parapija bei kunigo Reitelaičio pastatyta bažnyčia ir šalia jos atidarytos kapinės, Dubravų gyventojai buvo laidojami Seirijuose. Šalia neseniai išgarsinto „paskutinio Kęstutaičio“ kukliame kape ilsisi ir mano tėčio prosenelis Motiejus Pagoželskas iš Dubravų bei senelio pamotė su netikru senelio broliu – Nemune paskendusiu jaunuoliu. Šis užrašas užmina mįslę: kada gražiai lietuviškai skambanti pavardė Padegimas buvo sulenkinta ar atsirado kaip lenkiška, o tik vėliau buvo sulietuvinta…

Na, o kapinėse visada susitikdavome daugybę artimesnių ir tolimesnių giminių, kaimynų, tėvų vaikystės ir jaunystės draugų… Į kapines visada važiuodavo pilna šeimos narių mašina, vėliau jos gretos pradėjo retėti… Pamenu paskutinę tokią išvyką dviese su tėčiu daugiau nei prieš dešimt metų, po kurios tėtis dėl nusilpusio matymo nustojo vairuoti, bet savo maldelę apie Slavaticko restoraną ir Beiralo malūną ir tada atkalbėjo… Dabar per Vėlines nuo vaikystės pažįstamas kapines apvažiuoju vienas ir būtinai aplankau tėčio dėdėno Bernasiaus Petrausko, kaimo kalvio, seniai negyvenamą sodybą Krikštonyse prie Nemuno, kur kieme dažnai ganosi baltas arklys…

Per Seirijus man jau 26 metus tenka ir vienam, ir su draugais važinėti į savo sodybą Dzūkijos miškuose. Prieš kelerius metus, belaukdamas autobusu atvykstančios draugės, pasivaikščiojau po šį savitą, tokį brangų mano šeimos ankstesnėms kartoms miestelį. Labai maloniai nuteikė buvusios tėčio mokyklos skoningai sutvarkyta aplinka, dar tokie jaukūs gėlių darželiai prie namų net ir centrinėse gatvėse. Nuo šventoriaus kalnelio buvo galima matyti, tiesa, ne baltus, bet vis taip pat sukauptai žolę rupšnojančius arklius. Nemaloniu kontrastu pasirodė elektros dėžės – lyg kokios elektros kėdės, prie kiekvieno namo išneštos į gatvę ir bjaurojančios tradicinę miestelio viešąją erdvę.

Dabar Seirijuose galima stebėti šiuolaikinius paradoksus. Jau iš tolo, artėjant prie miestelio, iki skausmo pažįstamą Dzūkijos peizažą gožia šiuolaikiniai monstrai – vėjo malūnai. Duok, Dievuli, kad šie griozdai visada sulauktų vėjo ir duotų daugiau naudos negu žalos… Vilties, kad pavyks suderinti šiandieninio žmogaus poreikius su aplinka, teikia kitoje Seirijų pusėje – Ročkiuose kylančios sodybos, kurių gyventojai suvažiavo čia iš didelių miestų, pasiryžę kurti ir puoselėti ekologišką, gamtai draugišką gyvenseną.