Klaipėdai – 760: legendinis miestas (1)

Klaipėdai – 760: legendinis miestas (1)

 

Kiekvienas senas miestas apipintas įvairiausiais pasakojimais, legendomis, sakmėmis, padavimais, kuriuose slypi nemažai informacijos ir kuriuose fantastiniais elementais apibendrinami esminiai, lemtingi įvykiai ar reiškiniai. Klaipėda – irgi legendinis miestas, apie kurį nemažai sudėta skirtingo žanro tautosakos kūrinių.

Jovita Saulėnienė

Vieni pasakojimai nukelia į fantastinį, dažnai bauginantį, grėsmingą pasaulį, kuris išnyra prieš mus naktį. Tame pasaulyje viešpatauja velnias, vaiduoklis ir kitos požemio ar vandens pasaulio esybės. Kiti – istoriniai pasakojimai – supažindina su įnirtingais mūšiais, o sakmės praveria duris į mūsų protėvių gyvenimo kasdienybę. Tautosakos šaltiniai apie Klaipėdą nurodo ir legendines jos vietas, kurias atskleisime remdamiesi Rytprūsių tautosaka.

Pasidairykime vienoje iš labiausiai legendomis apipintų Klaipėdos vietų – piliavietėje. Memelburgo pilis miesto gyvenime svarbiausią vaidmenį atliko XIII–XVIII a. To laikotarpio pradžioje gimė eiliuotoji „Livonijos kronika“ ir Dusburgo „Prūsijos žemės kronika“, kuriose aprašyti mūšiai dėl Memelburgo pilies. Tuo laiku paplito ir liaudies kūryba.

Pilis – plėšikų lizdas

Johanas Zembrickis tvirtino, jog „šiandieninės Klaipėdos vietoje dar prieš Ordino laikus buvo pagonių pilis, plėšikų lizdas, Klaipėda arba Cleupeda vadinamas“. Apie plėšikus šiose vietovėse užsimenama ne viename šaltinyje ne tik Ordino, bet ir vėlesniais laikais. Nors mus pasiekusios žinios šykščios, tačiau iš jų matyti, jog plėšikavimas ir Baltijos jūroje bei jos pakrantėse buvo paplitęs. Neatsitiktinai 1630 m. paskelbta popiežiaus Urbono VIII bulė, draudžianti pasisavinti sudužusių laivų turtą.

Baltijos pajūris, ypač Palanga, buvo siaubiami viešpatavusių Baltijos ir Šiaurės jūrose vikingų, kurių neįveikė net turtinga Hanzos sąjunga, turėjusi 35 karo laivus. Vikingai, šie nuotykių ir laimės jūroje ieškotojai, XIV a. įkūrė galingą tais laikais piratų organizaciją „Dievo draugai ir pasaulio priešai“, kurios nariai lygiai dalindavosi prisiplėštą grobį. Apie vikingų išpuolius Klaipėdos pajūryje medžiagos surasti nepavyko. Tačiau kiek kitokia situacija dėl kaperių, apie kuriuos įdomių faktų pateikia istorikas Dainius Elertas. Kaperis – tai asmuo, kuris turėjo valdžios leidimą kariauti su priešo laivais XV–XVIII a. Pasak D.Elerto, „1466–1472 m. po Torūnės taikos Ordinui pavaldūs kaperiai susitelkė Klaipėdoje, iš kur ėmė piratauti. Piratų vadui Jacobui fon Rode talkino Klaipėdos komtūras, kuris už suteiktą prieglobstį gaudavo pajamų dalį. 1520 m. klaipėdiečiai išsiuntė dvi jachtas kaperiauti. 1523 m. kaperiai paliko Klaipėdą įsikišus pačiam Ordino magistrui“. Matyt, dėl Klaipėdos komtūro artimų ryšių su plėšikais pasklido pasakojimai apie pilį kaip apie plėšikų lizdą.

XV a. Klaipėdoje piratai buvo itin įžūlūs, jais skundėsi net Dancigo ir Karaliaučiaus miestai. D.Elertas mini faktą, jog tuo laiku net 42 piratai buvo sučiupti ir nuteisti mirti. Tačiau labiausiai aktyvūs Klaipėdoje piratai buvo 1600–1750 m.

Matyt, iš tų laikų išliko ir pasakojimas apie tris įkliuvusius plėšikus Klaipėdoje.

Trys piratai

Pasakojama, kad Klaipėdoje kartą buvo pagauti trys plėšikai, iš jų vienas vadinosi Juoderys, kitas Preilerys, trečias Niderys. Užuot nubaudę, užsodino juos ant plausto ir išplukdė į jūrą. Visi trys laimingai išplaukė į krantą Kuršių nerijoje, kur Juoderys įkūrė Juodkrantę, Preilerys – Preilą, o Niderys – Nidą.

Plėšikai už nedorus darbus buvo baudžiami mirtimi. Šiuo atveju jiems pritaikyta kita bausmė – išplukdyti plaustu į jūrą… Įdomiausia, jog plaustą srovė nešė ne į atvirą jūrą, kaip turėtų būti, o nukrypo į Kuršių nerijos pakrantę, ir likę gyvi piratai ten apsigyveno. Pagal šią sakmę išeitų, jog Juodkrantę, Preilą ir Nidą įkūrė plėšikai… Iš tiesų piratavimas buvo itin dažnas šiose pakrantėse. Paplitusius plėšikavimus laivuose Kuršių nerijoje aprašė ir XIX a. žurnalistas Otto Glagau: „Seniau šiame pajūryje galiojo pasityčiojanti iš bet kokio žmoniškumo kranto teisė, paliekanti sudužusio laivo jūreiviams tik gyvybę ir leidžianti atimti iš jų visą turtą, netgi išvilkti iš drabužių. Dar šiandien pasakojama apie vieną Rasytės pajūrio prievaizdą, kuris tamsiomis audringomis naktimis iškabindavo žibintą, viliodamas laivus buriuoti į krantą, o paskui be pasigailėjimo galabydavo ir apiplėšdavo įgulą…“

J.Zembrickis aprašė pavienius atvejus apie klaipėdiečių susidūrimus su plėšikais. Štai 1770 m. anglų laivą su klaipėdiečio pirklio J.Simpsono prekėmis nubloškė ant seklumos ties Dancigu. Ten jį apiplėšė vietiniai gyventojai. Išgarsėjo broliai Brandtai, kurie 1813 m. lapkričio 1 d. Šiaurės jūroje be kitų pagalbos nugalėjo septynis jūrų plėšikus, klasta užvaldžiusius jų laivą. Penkis plėšikus nužudė, du paėmė į nelaisvę. Už šį didvyriškumą jie buvo apdovanoti Geležiniais kryžiais.

Deja, romantinių piratų figūrų neiškilo, nėra ir tradicinių istorijų apie jų paslėptą grobį Klaipėdoje ar jos apylinkėse.

Požeminiai takai

Iki šiol sklando pasakojimai apie tariamus požeminius kelius iš piliavietės Dangės upės dugnu iki Vitės priemiesčio ir švedų nutiestą tunelį po mariomis iki Kopgalio tvirtovės.

Kalbama, jog ir iš buvusios Rotušės požeminis takas vedė iki Teismo rūmų, o iš ten – marių dugnu iki Smiltynės. Apie šio dar buvusio privataus namo rūsius išliko ir šeimos legenda, pasakojanti apie jame gyvenusį seną tarną Bazilį iš Lenkijos. Rūsiuose buvę daug pelių, kuriomis gąsdindavę vaikus, kad nelandžiotų jie ten, kur buvo sukauptos maisto gėrybės žiemai bei kūrenimui paruoštos malkos ir durpės. Bazilis ir buvęs tas sergėtojas. „Net mano vaikystės sąmonėje gyveno Bazilis“, – prisipažino 1924 m. Klaipėdoje gimęs ir Prancūzijoje gyvenantis prof. Ericas Arlinas, atsiuntęs šį pasakojimą.

Istorijos apie pilies požeminius kelius – tradicinės, plačiai paplitusios. Ir apie Memelburgo pilį – ne išimtis.

(Tęsinys – lapkričio „Duryse“)

Svarbiausios Memelburgo pilies datos

1252 m. kairiajame Dangės krante pastatyta mūrinė pilis.

1379 m. lietuvių antpuolio metu sudeginta pilis ir miestas.

1399–1409 m. vyko pilies atstatymo darbai.

1455 m. gaisras suniokojo pilį.

1516 m. prasidėjo pilies modernizavimo darbai: 1546 m. pastatytas didysis bokštas, 1627 m. pilis sutvirtinta bastionais.

1629–1635 m. pilį nuniokojo švedai.

1660, 1667, 1669 m. gaisrai nuniokojo pilį.

1686 m. pilis atstatyta.

1770 m. pilis prarado strateginę reikšmę.

1872–1874 m. nugriauti sunykusios pilies likučiai.

1986 m. pradėti archeologiniai pilies tyrinėjimai.

2002 m. rugpjūčio 1 d. Friedricho ir Karlo poternose įsikūrė Klaipėdos pilies muziejus.