LITERATŪRA ŠIANDIEN
www.durys.daily.lt
Sudarytojas Gintaras Grajauskas
grajauskas@gmail.com
Vienadienės kultūros šviesa
Daiva Molytė-Lukauskienė. Baltojo kiro giesmynai. Eilėraščiai Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2012, 112 p.
Dainius Vanagas
Johnas Fowlesas savo garsiajame romane „Prancūzų leitenanto moteris“, stengdamasis apčiuopti rašymo priežastis, esminį motyvą formuluoja taip: „Mes norime sukurti pasaulį tokį pat tikrovišką kaip šis, bet kitonišką, negu yra“. Tiesa, britų rašytojas pirmiausia turi omenyje romanistus, tačiau patirties transformacija ir jos naujo pavidalo realizacija būtina tiek poezijai, tiek ir kitiems menams. Remiantis šia teze, diskvalifikuojami du rašymo amato kraštutinumai: 1) tekstu kuriamas tikras, tačiau nekitoniškas pasaulis, t.y. toks, kuris „neįveda“ distancijos matmens, neperžengia biografinių, dienoraštinių rėmų bei susitelkia ties asmeninių impresijų ir aplinkos stenograma. Taip gerokai suvaržoma fikcijos – pagrindinio grožinės literatūros elemento, kuris, beje, anaiptol nėra tikroviškumo priešybė, – raiška; 2) tekstu kuriamas kitoniškas, tačiau ne tikroviškas pasaulis, t.y. toks, kuris, nepaisant stipraus fikcijos indėlio, neatlaiko kompozicinės sąrangos kritikos, pasižymi trapiais loginiais ryšiais ir dėl to, natūralu, stokoja vientisumo, tolygumo.
Naujausią poetės ir dailininkės Daivos Molytės-Lukauskienės eilėraščių rinktinę grakščiu pavadinimu „Baltojo kiro giesmynai“ greičiausiai reikėtų priskirti pirmajai diskvalifikacijos kategorijai. Vis dėlto, prieš pradedant gilintis į tokio sprendimo priežastis, dera priminti, kad „Gintaro lašuose“ šiai knygai įvertinti jau buvo skirta viena recenzija (Jovita Saulėnienė. „Giesmės iš švytinčios pakrantės“, 2012 m. birželio 28 d.), kurios autorė daugiausiai pastangų skyrė eilėraščių turinio formoms bei dominuojančioms reikšmėms aptarti, tačiau nuošalyje veik nepaliestą paliko kūrinio percepcijos ir lokalizavimo platesniame kultūros kontekste problematiką. Jai šioje recenzijoje bus skiriamas pagrindinis dėmesys.
„Baltojo kiro giesmynai“ – tai pabirų ir neapdorotų, nesustyguotų, menkai perorganizuotų įspūdžių bei pajautų rinkinys, kupinas jautriai suvokiamos buities, rezignacijos, lūkuriavimo, lėto, kone nejudančio laiko vaizdinių. Eilėraščiai prisodrinti pulsacijos ir nuolatinio ritmo, dažniausiai kuriamo arba skrupulingai (stambios ir dažnos vienarūšių sakinio dalių sankaupos) fiksuojant lyrinio subjekto sąlytį su išorės dirgikliais („rytmečio aušros /
elipsė – / puodelyje arbatos. / kai geriu terasoj / iš molinio, / iš porcelianinio, / alavinio, metalinio, / iš skaidrios stiklinės <…>“. „Rytmečio aušros…“, p. 40), arba panyrant į meditatyvų kartojimą („<…> kai akmenys gurma žemyn, / tuo šlaitu, / kartu, / kur žydi šilagėlės ir supa, / sausa šaka/ne pakaruoklio virvę, o / vis supa, iš lėto, / užmazgytą ir suraišiotą / sūpynę… / supa, supintą / pynę / supa supa…“ „Iš nuotraukos veidas…“, p. 78). Vis dėlto blanki, monotoniška raiška ir minimali stilistinė įvairovė šį ritmą slopina, niveliuoja, kartu paralyžiuodama visas eilėraščių pastangas atsiskirti vieniems nuo kitų, tapti savarankišku kūnu, krauju, kalba.
Išskyrus keletą poetinių blykstelėjimų (dažniausiai sutampančių su mažos apimties eilėraščiais, pvz.: „Nusiraitė…“, „Šiame liūdnume“, „Sodas“, „Saulė…“), „Baltojo kiro giesmynai“ yra mažo kalibro – taigi nedidelės atatrankos – poezija, kurios eilėraščiai, apsiginklavę drungnu, nei į intelektualinę įtampą, nei į jausmo dialektiką, polisemiškumą linkusiu kalbėjimu, taip pat judesio (pokyčio), tiek emocinio, tiek fizinio, stoka primena paplūdimio smiltis: neidentifikuojamas, nebylias, nesuskaičiuojamas. Jas žarsto vėjas, graužia vanduo, mindo nuogos kulnys, kol nelieka nei „atminų atsiminimų prisiminimų“ (p. 19), nei pasekmių.
Štai čia stabtelkime: na, o kas iš to? Ar tai reiškia, kad rašyti ir leisti knygeles gali tik baudelaire’ai ir goethe’ės? Argi mes, daugiau ar mažiau netalentingi, neturime teisės kurti, skleisti ir džiaugtis tuo, kas mums rodosi brangu? Ir argi mes neturime bendraminčių, argi mūsų niekas nedrąsina ir nesidžiaugia drauge, argi pastangos bergždžios?
D.Molytė-Lukauskienė pabrėžia, kad jos eilės skirtos pajūrio skaitytojui. Ne, autorė nesitiki gauti Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją ar novatoriškai atverti dar neregėtus žmogaus būties slėpinius. Ir jai nereikia lėkštų, absoliučia nenuovoka dvelkiančių rezonansų, kai miniai užverda kraujas ir net Seime svarstomos rezoliucijos dėl meno kūrinio cenzūros. Poetė viso labo globoja savo mažytį, tačiau brangų skaitytojų ratelį, skaitytojų, kuriuos, galimas daiktas, ji puikiai pažįsta, nes sutinka darbe, bičiulių, šeimos rate ir šis artumas kuria autentiškas, eiliniam skaitytojui iš šalies neprieinamas poetiškumo formas. Tad kaip nuovokesni virtuvėje nesiveržia į gastronomijos aukštumas, tačiau lepina savo bičiulius stulbinančiais patiekalais, lygiai taip pat kiti, tarkime, prakutę rankoje laikyti plunksną ar teptuką, dovanoja eiles ir paveikslus. Ar tai nėra viena iš dailiausių bendruomeniškumo / dialogiškumo apraiškų?
Na, gerai. Tačiau kur dingsta vertės kriterijai? Nejaugi viską paliksime impresijų ir skonio jurisdikcijai, kitaip tariant – apsistosime ties sprendimo, įvertinimo negalia? Vertės kriterijai nedingsta, jie yra ana ten, toli, miglotose vadinamosios „aukštosios kultūros“ apibrėžtyse ir plieninės kritikos koncepcijose. Tačiau į privačius kiemo žaidimus joms nėra ko kištis, nes paprasčiausiai kvaila reikalauti iš laivo, kad jis skraidytų: tekstams, kurie skirti vartoti, siurbti, linksminti, tiesiog užimti laiką, teikti emocijas ir žaibiškus įspūdžius, turėtų būti taikomi kiti kriterijai nei tekstams, kurie skirti lėtam, klampiam, įtemptam, netgi varginančiam skaitymui.
Be to, dar nežinia, kas – baudelaire’ai, goethe’ės ar pigių detektyvų, sentimentalių meilės romanų, tiesmukos, nuogutėlės poezijos, banalių memuarų kūrėjai – labiau prisideda prie to, kad šis pasaulis išsilaikytų dar viena kita diena ilgiau. Mat jei sutiksime, kad antrajai kategorijai priskirtinų kūrinių vartotojų esti žymiai daugiau, ir jei pripažinsime, kad tokios literatūros dėka jie patiria malonų ir būtiną atotrūkį nuo savo nuspėjamo ir prognozuojamo gyvenimo, galų gale, jei tai padeda sutramdyti įsišėlusius nervus ar pažadinti apmirusias emocijas, arba, dievaži, gauti bet ką, nuo ko skaitytojui pasidaro smagiau, lengviau gyventi, tuomet nėra perdėm drąsu sakyti, kad vienadienės kultūros šviesoje tiesiami keliai ir gydomi pacientai, taisomi kompiuteriai ir ruošiamas maistas restoranuose, pasirašomos sutartys ir siuvami batai. Mes visi daugiau ar mažiau apsupti šios lengvos kultūros poreikio, nesvarbu, į kokią aristokratišką grietinėlę besistengtume prasimušti. Visa, kas yra, yra reikšminga, todėl kaskart, prieš užsimojant kritiko kardu, reikia prisiminti, kad kiekviena kultūros apraiška – kiekviena be išlygų – atlieka visuomenėje jai paskirtą funkciją: ugdančią, stimuliuojančią ar tiesiog amortizuojančią.
