Lietuviška „Dezintegracijos“ dokumentika: stebintiems, klausantiems, mąstantiems. Laisviems nuo abejingumo

Lapkričio pabaigoje Klaipėdoje, tikru menų fortu virtusioje „Mokykloje“, vyko 6-asis videomeno ir alternatyvių kino formų festivalis „Dezintegracija“, kurį lydėjo muzikinių grupių pasirodymai.

Aivaras Dočkus

Kinematografinę dalį sudarė nesuskaičiuojamos daugybės dalių Karolio Jankaus dokumentinis epas „Tylioji Lietuvos revoliucija“, Dainos Pupkevičiūtės muzikinė kelio dokumentika „Trys dienos“, Andriaus Vyšniausko videodienoraščiai bei Evaldo Janso filmas „Laisvė kurti“.

Apie masinį nemasiškumą

Iš tiesų per metų virtinę Klaipėdos kultūriniame gyvenime apčiuopiamų judesių padoresnio lankomumo kryptimi neįvyko. Vieni idealistai, versdamiesi per tris galvas, nenustoja organizuoti meniškų sueičių. Kiti tinginiai, kaip susitarę, nesiliauja jų nelankyti. Jeigu kas atsitemptų į pajūrį kokią vidutiniškai žinomą elektroninės muzikos grupę ir jei dar už bilietus tektų suploti kokį „maironį“, rengėjų rizika subankrutuoti būtų kamikadziška („Dezintegracijos“ renginiai buvo nemokami). O čia dar taip nelemtai sutapo, kad tuo pačiu metu vyko „Skanorama“ ir animacinių filmų maratonas „Tindirindis“. Tad tos varganos kelios dešimtys kino gerbėjų skurdžiai pasiskirstė į skirtingus taškus. Tiesa, šeštadienis „Dezintegracijoje“ buvo gerokai gausesnis, o penktadienis priminė kuklų šeimos susiėjimą prie televizoriaus. Nepavydėtinai klaikus užribis, nors šiaip Klaipėda plataus užmojo sambūriais pasididžiuoti negali. Belieka „Dezintegracijos“ autoriams paspausti leteną ir laikyti kumštį, kad kantrybė neišsektų. Nes paganyti akis į filmus tikrai buvo verta, ir tie, kas nepašykštėjo savo laiko, neturėtų skųstis jį neturiningai iššvaistę. Kartais pravartu nueiti ne ten, kur „apie viską pagalvota“, o ten, kur patiems reikia krislelį pagalvoti.

Apie tragikomišką epą

Kino bendruomenės liežuviai vis dažniau laužo neįprastą žanro įvardijimą „dramedija“. Toks apibūdinimas taikliausiai limpa prie K.Jankaus epizodų odisėjos „Tylioji Lietuvos revoliucija“. Dar taikliau – „dokumentinė dramedija“, trunkanti maždaug keturias valandas. Daugybė atskirų epizodų su iškilmingais pradžios titrais bei išraiškingais pavadinimais. Kaip pridera tokiam epiniam projektui, jis labai nelygus. Ko norėti, jei net patyrusių kino meistrų trijų valandų ilgio „drobėse“ pasitaiko dėmesio kreivės – „įdomu-vidutiniška-nuobodu“ zigzagų. Vienas rusų žurnalas, rašantis apie pasaulines premjeras, gudriai įsivedė tokią dėmesio kardiogramą. Kas dešimt minučių. Vienodai aukštą susidomėjimo lygį išlaiko retas pusantros valandos filmas.

„Tyliojoje Lietuvos revoliucijoje“ epizodas epizodui nelygu. Viskas priklauso nuo idėjos ir pašnekovų. Vieni filmukai pritraukia prie ekrano, kiti – pusėtinai įtraukia, treti – verčia pakvėpuoti grynu oru arba cigarečių dūmais. Smagu stebėti už pilvų iš juoko susiėmusius žiūrovus, kai akmenų galiomis įtikėjusi moteriškė filosofės veidu dėsto, kad Kristus yra… kristalas. Susiėmę už rankučių akmenmeldės pasekėjai rateliu atlieka magišką ritualą. Kai girtuokliaujantys studenčiokai postringauja niekus, kaulus ima traškinti žiovulys. Kai kurie veikėjai įdomiai pilsto iš tuščio į kiaurą, kai kurie patys tušti ir kiauri, nors pakankamai gerai žinomi visuomenei. Ir galbūt per daug negatyvo, nes nėra toje Lietuvoje jau taip baisu.

Kyla mintis, jeigu visą šią ganėtinai intriguojančią medžiagą režisierius sujungtų į nuoseklią pusantros valandos trukmės dokumentinę dramą, filmas užtikrintai taptų svariu kino įvykiu. Originalių minčių bei sugretinimų daug, trūksta negailestingo montažo. O tuomet prašom – štai jums mūsų šalelės gyvenimėlis iš pirmų lūpų.

Apie metalo gelmes

D.Pupkevičiūtės „Trys dienos“ – visavertė dokumentika, kurios dėmesio kreivė neaukšta tik pačioje pradžioje ir pabaigoje. Visa kita yra užkrečiantis pavyzdys, kaip iš paprastos idėjos galima išrutulioti dinamiškai riedantį dokumentinį nuotykių filmą. Personažai, konfliktai, tikslas, įtampa, įvykiai, atomazga ir tai, kas dedasi tuomet, kai misija įvykdyta. Kaip paskutiniojoje „Žiedų valdovo“ trilogijos dalyje. Nugalėtojai grįžta namo, kur juos užklumpa palaiminga ramybė. Be abejo, viso šio didžiojo nuotykio nebūtų, jeigu ne gaivališki herojai – black metal grupė iš Anykščių „Dissimulation“. Prisipažinsiu, nesu metalo gerbėjas, bet po filmo puoliau ieškoti jų įrašų. Įtikino vieno grupės nario kultinė frazė, jog tokia muzika yra tik išskirtiniams, „popso“ grožį išgirsti lengva, o štai metalo – reikia įsigilinti ir išlukštenti. Genialiai pasakyta. „Trys dienos“ sužaidė ir sentimentais – Anykščių krašto žmonės yra unikalūs, kiek teko ten pabuvoti, visuomet randi atviras duris ir širdis. O dar ten dievinama sunkioji muzika ir motokrosas. Atmosferos žodžiais nenusakysi. Nuoširdumas liejasi iš „Dissimulation“ narių kiekvieną sekundę – ar tai būtų keiksmai dėl prastai sugrotų akordų, ar girtokas pamintijimas apie Visatos sandarą. Filmo struktūra beveik nepriekaištinga – kaip vaidybiniame filme mes susitapatiname su herojais ir nerimastingai svarstome, ar festivalyje jie sugros kaip milijonus albumų pardavę grandai, ar susimaus kaip niekam tikę berniokai iš garažo. Kad šie metalistai – drąsūs vyrai, matyti jau vien iš to, jog kamera jų absoliučiai nevaržo. Jie tokie, kokie yra – ironiški, skeliantys ką galvoja, o galvose verda pragariškų garsų ir minčių katilas. Kad juos pavyko ištraukti į ekraną – tai jau milžiniškas režisierės nuopelnas. Kaip ir pagautos esminės kelionės akimirkos, skirtingas ruošimasis pasirodymui ir pats koncertas nufilmuotas „čia ir dabar“ principu. Didysis „kaifas“, kai muzikantams leidžiama pasijusti žvaigždėmis ir keli ištikimi gerbėjai pasitinka pagyromis bei paraginimais toliau laikytis savo linijos.

Apie laisvę nelaisvėje

E.Janso „Laisvė kurti“ – socialiai jautriausias darbas. Kaliniai atranda laisvę nelaisvėje – rašo knygas, tapo paveikslus, graviruoja meniškų formų tvarinius. Kalėjime laikas sustojęs (nors juostos herojai apimti kūrybinio polėkio džiūgauja, jog diena pralekia baisiai pašėlusiu tempu), tad čia gimsta didysis paradoksas. Nebeegzistuoja nuolatinis laisvųjų bėgimas į ateitį, stumiant Sizifo akmenį. Galima sustoti, o atsitverti nebereikia, jie ir taip izoliuoti nuo išorinio pasaulio. Kūryba – vienintelė misija, išlaisvinanti nuo apatijos. Daugelis kalinių prisipažįsta, jog kūrybinis pradas krutėjo dar laisvėje, bet tik už grotų jis išsiveržė į laisvę. Dievas ir Šėtonas viename kūne. Tas susiliejimas pasireiškia netikėčiausiomis talento apraiškomis. Atitvertųjų ir užrakintųjų filosofavimai – jau savaime yra aukščiausias kūrybos stebuklo laiptelis. Filmo valanda pralekia akimirksniu, kaip vienas teptuko brūkštelėjimas. Teisingas išdėstymas su laisvųjų laikinais įsiterpimais, šokiruojanti tema ir neturinčių ko prarasti menininkų atviravimai. Norite – atjauskite, norite – stebėkitės, norite – atraskite tai, kas lieka mūsų laisvų gyvenimų nuošalėje.

Jau ne kartą gyriau lietuvišką dokumentinį kiną. „Dezintegracija“ tapo dar vienu mūsų dokumentikos stiprybės įrodymu.

„Debesų žemėlapis“ – nepriklausomas kinas didingo reginio apvalkale

Kategoriškai nesutinku su visuotinai gerbiamais JAV kino kritikais, kurie teigia, jog norint viską suprasti „Debesų žemėlapyje“, šią laiko ir erdvės odisėją reikia žiūrėti mažiausiai tris kartus.

Aivaras Dočkus

Pagrindiniai triukai – trys

Filmas galbūt net pernelyg lengvas, išgrynintas iki menkiausių smulkmenų ir geometriškai išdėliotas į lentynas. Tiesa, sutinku su vieno paprasto komentuotojo teiginiu, kad tam tikro smegenų įjungimo lygmens juosta reikalauja. Tačiau Andy’s ir Larry’s Wachowskiai su Tomu Tykweriu yra tokie vizualūs ir mėgstantys dinamiškai judantį veiksmą kino kūrėjai, jog gilesnes gelmes reikia užsikrauti savarankiškai, „Debesų žemėlapio“ ekranizuotojams svarbiausia siužeto posūkiuose neprarasti žiūrovų, juk epas trunka beveik tris valandas.

Iš esmės Wachowskiai ir Tykweris prasukinėja tris pagrindinius triukus. Pirmas: visi žanrai viename. Istorinis nuotykių filmas, komedija, trileris, drama, apokaliptinė drama, fantastika, galima aptikti net siaubo pėdsakų. Antras: aktoriai atlieka po keturis – šešis skirtingus vaidmenis, čia jiems padeda visagaliai grimo meistrai. 90 procentų grimas turi prasmę. Tai ir tam tikras smagus persirenginėjimų žaidimas, kuris, akivaizdu, aktoriams labai patinka. Jie improvizuoja ir mėgaujasi, atskleisdami daugiasluoksnius charakterius. Trečias: nepriklausomą kiną jie aprengė įspūdingo holivudinio „blokbasterio“ drabužiais. Šis triukas pats pavojingiausias, nes sujungti dvi dažnai besiginčijančias auditorijas neįtikėtinai neįmanoma misija. Vieni susikaupia apmąstymų užtaisui, kiti tetrokšta pakeliauti po egzotiškas vietas ir patirti įspūdingų nuotykių. Ir kol kas rizika ne itin pagrįsta, 100 mln. JAV dolerių biudžeto „Debesų žemėlapis“ surinko 60 mln. JAV dolerių. Wachowskiai bei Tykweris tikisi solidesnio Europos žiūrovų indėlio. Ko gero, pagrįstai gali jo tikėtis.

Skamba kaip vienas orkestras

Nepaisant grandiozinės trukmės, filmas tikrai netampa kantrybės išbandymu. Gal tik poroje vietų šiek tiek pasimuistai. Kažkur po pusvalandžio ir po pusantros valandos. Bet režisieriai puikiausiai jaučia publikos būsenas, todėl tos mažos duobelės nevirsta bedugnėmis, iš kurių vėliau reikėtų sunkiai kapstytis, kad susigrąžintum dėmesį. Tos vietos labiau primena būtinuosius statybinius sujungimus. Po jų susidomėjimas šauna į orbitą kaip raketa ir nelygumai pasimiršta. Priekyje – vėl geras asfaltuotas kelias.

Taip, kaip padalinti žanrai, taip išskirstytos ir emocijos. Vienur – sukrėtimas, kitur – juokas. Tartum žiūrėtum šešis filmus viename. Jie išskaidyti griežtai pagal kino vadovėlių struktūrą, tad skamba kaip vienas orkestras. Įvykis vienoje istorijoje permetamas į konfliktinę situaciją kitame pasakojime, suveikia magnetinių bangų principas. Jokių mistinių sutapimų nėra, tiesiog sekundės dalies tikslumu suderintas montažas. Kai jau ketini išgyventi herojų stresą vienur, kitur negali susilaikyti nenusišypsojęs.

Komiška knygų leidėjo linija pati sėkmingiausia ir tenka žavėtis meistriškuoju Jimu Broadbentu, kuris spinduliuoja natūralų komiškumą. Žiūrovai to tik ir laukia, o pabaigoje sutartinai ragina sprukti jo personažą ir naujuosius draugelius iš senelių prieglaudos. Netikėtu istorijos perlu tampa ponas „I know“, nuolatos kartojantis tuos du žodžius, bet ekstremaliausioje situacijoje paveržiantis superherojaus laurus.

Kažkodėl mažiausiai intriguojanti apokaliptinės pasakos linija. Dėl to, kad grimas ir pats siužetas mažumėlę primena Melo Gibsono „Apokalipto“. Trileris pavyzdingai plėtojamas augant įtampai, kurios kulminacija artėja kaip didėjantis sniego kamuolys. Tačiau atomazga kiek lėkštesnė negu tikėjaisi, pritrūksta svorio, galutinis sprendimas kiek per lengvas.

Lyg upės – į vandenyną

„Žydroji“ linija kelia abejonių dėl savo „žydrumo“, vis dėlto režisieriai elgiasi atsargiai, iškeldami į pirmą planą vidinę dramą, o ne seksualinę orientaciją.

Ir, žinoma, Benas Whishawas ne pirmą sykį įrodo esantis vienas talentingiausių nūdienos aktorių. O jį iš teatro į kiną ištraukė visaregintis T.Tykweris, suteikęs jaunuoliui pagrindinį vaidmenį juostoje „Kvepalai. Vieno žudiko istorija“.

Fantastiniame segmente Wachowskiai „atsigroja“ iš peties, primindami, kas mus pamalonino „Matrica“. Nuostabi futuristinė meilės istorija su efektingais veiksmo momentais siunčia žinutę pragmatiškam surobotėjusių-susvetimėjusių žmonių pasauliui. Ir pasišaipo iš greito maisto tinklų.

Istorinio nuotykių filmo linijoje kalbama apie išsilaisvinimą iš vergijos, toleranciją kitai odos spalvai ir nenugalimą draugystę.

Visos „Debesų žemėlapio“ siužetinės gijos kaip upės subėga į vandenyną. Dirbtinai prilipdyti atrodo tik įžanga ir epilogas. Visa kita daugiau ar mažiau pagrindžia filmą pristačiusį šūkį „viskas susiję“. O juk ir šiaip smagu pažaisti žaidimą – „atpažink aktorių“. Tomas Hanksas – įsiutęs gangsteriškos išvaizdos rašytojas. Hughas Grantas – siaubūnas iš ateities. Hugo Weavingas – šėtoniškas padaras. Halle Berry – išskirtinė visuose pavidaluose.

Tik man kažkodėl atrodo, jog geriausi T.Tykwerio filmai – dar ateityje. Kaip ir Wachowskių.

Naujas filmas

Pavadinimas: „Debesų žemėlapis“.

Šalys: Vokietija, JAV, Honkongas, Singapūras.

Trukmė: 164 min.

Premjera Lietuvoje: 2012 m. lapkričio 23 d.

Žanrai: istorinis nuotykių filmas, komedija, trileris, drama, apokaliptinė drama, fantastika.

Režisieriai: A. ir L. Wachowski’ai, T. Tykweris.

Aktoriai: T.Hanksas, H.Weavingas, H.Grantas, B.Whishawas, H.Berry, J.Broadbentas, Jimis Sturgessas, Susana Sarandon ir kiti.

Siužetas: tai istorija, kaip viskas turi ryšį: 1894 m. kelionių po Ramųjį vandenyną metu parašytas dienoraštis, kompozitoriaus laiškai draugui, žmogžudystė atominėje jėgainėje, slaugos namuose esančio spaustuvininko šmeižtas, maištaujantis klonas ateities Korėjoje ir po apokalipsės tolimoje ateityje gyvenančios genties pasaka. Tai nuotykis ir pasakojimas, kaip atskirų žmonių gyvenimai turi įtakos vieni kitiems praeityje, dabartyje ir ateityje, kaip žudikai tampa herojais, kaip geri poelgiai išlieka istorijoje, ateityje įkvėpdami revoliuciją.

MENO LEIDINYS Nr. 12 (210)
www.durys.daily.lt
Redaktorė Rita Bočiulytė
r.bociulyte@kl.lt

Langas

Įvertinti Klaipėdos fotografai

Gruodžio 13-ąją Vilniaus rotušėje vykusiame kasmečiame Lietuvos fotomenininkų sąjungos (LFS) renginyje buvo įvertinti ir apdovanoti LFS Klaipėdos skyriaus nariai.

LFS premija už didelius nuopelnus fotografijos menui buvo įteikta LFS Klaipėdos skyriaus pirmininkui Dariui Vaičekauskui.

Antrąja LFS premija už didelius nuopelnus fotografijos menui apdovanotas LFS Klaipėdos skyriaus narys tauragiškis Romualdas Vaitkus, vadovaujantis Tauragės fotografų klubui.

Šalies fotografų metų renginyje klaipėdiečiui fotomenininkui Sauliui Jokužiui suteiktas LFS garbės nario vardas.

Mažosios plastikos „Mainai“

Rytoj 17 val. Vilniuje, Šv. Jono gat-vės galerijoje, atidaroma Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus narių mažosios plastikos paroda „Mainai“.

Uostamiestyje lapkritį viešėjo Vilniaus ir Kauno skulptorių apžvalginė mažosios skulptūrinės plastikos paroda, pirmoji atstovavusi „Mainų“ projektui. Projektas taip pavadintas todėl, kad Klaipėdoje pristatyti 10-ies Vilniaus ir 12-os Kauno skulptorių mažosios skulptūrinės plastikos darbai, o dabar Vilniuje analogišką parodą atidarys klaipėdiečiai.

Jų mažosios skulptūrinės plastikos kolekciją surinko šios pa-rodos kuratorius klaipėdietis metalo dailininkas Saulius Bertulis. „Mainų“ parodoje dalyvaus 18 Klaipėdos krašto dailininkų, bus eksponuojama beveik pusšimtis jų kūrinių. Jų autoriai – tokie žinomi dailininkai kaip Algirdas Bosas, Arūnas Sakalauskas, Klaudijus Pūdymas, Sergejus Plotnikovas, Romas Klimavičius ir kiti.

„Mažosios skulptūrinės plastikos formos, įkūnytos skirtingose medžiagose, panaudojant įvairias technines atlikimo galimybes, įgijo netikėtumo ir patrauklumo. Kiekvienas parodos eksponatas – tai dalelė autoriaus minties išraiškos, išieškotas tūris, stilistika ir estetinis turinio krūvis, atspindintys kūrybinių sumanymų prasmę ar autentiškumo žavesį“, – kalbėjo apie klaipėdiečių kolekciją S.Bertulis.

Jo teigimu, savo išradingais darbais ypač džiugina jaunieji dailininkai, teikiantys daug vilčių, kad ši dailės sritis toliau klestės ir tobulės. „Labai svarbus šio projekto-parodos indėlis į mažosios plastikos plėtotę bei sklaidą Lietuvoje ir už jos ribų“, – mano jis.

Klaipėdiečių dailininkų skulptūrinės plastikos paroda Vilniuje paviešės iki 2013 m. sausio 19 d. Projekto partneriai – Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno, Klaipėdos ir Vilniaus skyriai.

Poetės – literatūros festivalyje

Pajūrio poetės Elena Karnauskaitė ir Daiva Molytė-Lukauskienė gruodžio pradžioje svečiavosi literatūros festivalyje Panevėžyje.

Į XI literatūros festivalį „Panevėžio literatūrinė žiema 2012“ gruodžio 7 ir 8 dienomis šalies rašytojus sukvietė Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka.

Šiemet jis buvo skirtas Maironio 150-osioms gimimo metinėms ir festivalį rengiančios bibliotekos 90-mečiui.

Renginys prasidėjo knygų muge, vėliau buvo atidarytos dvi pa-rodos – poeto, fotografo ir eseisto Alio Balbieriaus fotografijų paroda „Jono Meko žemė“ ir poeto, fotografo, literatūros kritiko Benedikto Januševičiaus fotografijų paroda „Bičiulių portretai“, taip pat vyko diskusija „Maironio mirtis ir gyvenimas“, vyko poezijos ir eseistikos skaitymai, svečių kūrybos vakaras.

Panevėžio literatūrinės žiemos renginiai persikėlė ir į kitas erdves: galerijoje „2-asis aukštas“ duris atvėrė dailininko Sauliaus Rudziko tapybos paroda „Pelkynų romantizmas“, o muzikinis-literatūrinis „Patarmasas“ ir dailės, fotografijų bei mažmožių paroda-aukcionas surengti Panevėžio lėlių vežimo teatre.

Klaipėdietės poetės D.Molytė-Lukauskienė ir E.Karnauskaitė Panevėžio literatūrinėje žiemoje skaitė savo eilėraščius ir pristatė savo naujas knygas. O D.Molytė-Lukauskienė dar ir vedė muzikinį-literatūrinį „Patarmasą“.

Tapytojams – parodų maratonas

Klaipėdiečiams tapytojams Egidijai Brinkytei ir Danui Andriulioniui didžiųjų metų švenčių laukimas tapo tikru darbymečiu. Jų nauji paveikslai iškeliavo net į kelias parodas skirtinguose Lietuvos kampeliuose.

E.Brinkytei jau tapo tradicija dalyvauti Šiaulių „Laiptų“ galerijoje kasmet prieš Kalėdas rengiamame miniatiūrų projekte, kuriam savo darbus ji pateikė ketvirtąsyk. Jie eksponuojami nuo šių metų lapkričio 29-osios iki 2013-ųjų sausio 6-osios Šiauliuose vykstančioje XX tarptautinėje kalėdinių miniatiūrų parodoje „Jau atvažiuoja Šv. Kalėda“. O D.Andriulionis su savo tapybos miniatiūromis joje dalyvauja pirmą kartą.

Abiejų klaipėdiečių paveikslai taip pat eksponuojami Birštono sakraliniame muziejuje, kur gruodžio 2-ąją atidaryta iki kitų meto kovo 5-osios veiksianti XII „Gloria Deo“ paroda.

Janinos Monkutės-Marks muziejus Kėdainiuose irgi sulaukė šių uostamiesčio tapytojų darbų. Jie pristatomi nuo gruodžio 14-osios iki kitų metų vasario 2-osios muziejuje atviroje teminėje parodoje „Angelai“.

E.Brinkytė taip pat pateko į Tekstilininkų ir dailininkų gildijos galerijoje „Balta“ Kaune gruodžio 7 – sausio 5 dienomis veikiančią balto kūrinio parodą „Spalva-nuotaika-simbolis“. „Joje dalyvauti – man tikras iššūkis, nes reikėjo nutapyti baltą paveikslą, juolab kad mano paveikslai – tokių sodrių spalvų“, – sakė šypsodamasi tapytoja.

D.Andriulionis taip pat džiaugėsi, kad prieš šventes susidomėjimas jo paveikslais stipriai ūgtelėjo. Be jau minėtų parodų, jis su naujais kūriniais pasirodė Klaipėdos Rūtų galerijos trečiojo gimtadienio fiestoje.

Parengė Rita Bočiulytė

Klaipėdos orkestro 20-mečio skrydis

Gruodžio 7-ąją uostamiesčio Koncertų salė melomanus sukvietė į nepaprastą gražią sukaktį švenčiančio Klaipėdos kamerinio orkestro koncertą, pavadintą „Dvidešimt-mečio skrydžiu“.

Rūta Vildžiūnienė

Idėja tapo kūnu

Savo gyvavimą pradėjęs 1992-aisiais, kai nauji ir prasmingi sumanymai tiesiog smelkėsi į nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos gyvenimą, Klaipėdos kamerinio orkestro kolektyvas ir jo veikla tapo neatskiriama mūsų miesto muzikinio gyvenimo dalimi. Idėjos generuotoja ir orkestro sumanytoja buvo altininkė Liuda Kuraitienė. Ji su keliolikos smuikininkų grupe tuomet gruodį pakvietė į pirmąjį koncertą Klaipėdos universiteto Menų fakulteto salėje. Nuostabu, jog didžioji šių entuziastų dalis orkestre groja ligi šiolei. Blaškomas ne tik palankių, bet įvairius sunkumus keliančių vėjų, kolektyvas sėkmingai išlaviravo, šiandien galėdamas išdidžiai vardyti nuveiktus darbus. Tai parengtos skirtingos programos, kurios skambėjo Lenkijoje, Ukrainoje, Latvijoje, Rusijoje. Dalyvauta Pažaislio festivalyje, festivaliuose „Nakties serenados“, „Iš arti“, „Muzikos ruduo“ ir kt.

Orkestras svariai prisideda prie įdomesnio mūsų miesto muzikinio įvaizdžio, kuris sušvito naujomis galimybėmis, idėjomis ir spalvomis. Be jo parengtų programų, skambančių įvairių švenčių ir sukakčių metu, neįsivaizduotume prasmingesnio tų progų muzikinio paženklinimo. Kolektyvas griežė festivaliuose „Salve Musica“, „Klaipėdos muzikos pavasaris“, „Permainų muzika“. Su pianistu A.Paley atlikti visi W.A.Mozarto koncertai fortepijonui ir orkestrui, abu F.Chopino koncertai fortepijonui ir orkestrui, J.S.Bacho Mišios h-moll ir kiti stambūs veikalai įrodo kolektyvo aukštą meistriškumą.

Per tuos du dešimtmečius parengtos ne tik klasikinės muzikos programos, bet ir atlikti šiuolaikinės muzikos opusai. Kolektyvo gyvavimas inspiravo ne vieną klaipėdiškių kompozitorių kūrinį. Kūrėjui juk nėra nieko brangesnio, nei suskambėję partitūros garsai.

Sukvietė savo bičiulius

Į šventinį 20-mečio vakarą rinkosi labai pažįstama publika – savi, artimi, gėlėmis nešini orkestro bičiuliai. Daugelis jų kolektyvo gyvenimą seka nuo jo įsikūrimo pradžios. Nemažai orkestro artistų dirba pedagoginį darbą, todėl jų mokiniai, galbūt būsimoji orkestro pamaina turėjo progą pasveikinti savo mokytojus.

Prieš trejetą metų orkestrui vadovauti ėmėsi į Klaipėdą nepabūgęs atsikraustyti violončelininkas Mindaugas Bačkus. Savo užmojais ir sumanymais orkestras džiugina dalyvaudamas tradiciniuose ir netradiciniuose projektuose. Intriguoja sveika ir demokratiška atlikėjų dvasia, kai nesipriešinama nusileisti nuo scenos ir atsidurti tokioje buitiškoje aplinkoje, kaip, tarkime, turgus. Tokia provokuojanti šventė šį vėlyvą rudenį buvo organizuota režisieriaus V.Masalskio iniciatyva.

Ir šventiniam koncertui buvo pasirinkta spalvinga, įdomi programa, kurioje išgirdome ne tik sudėtingas partitūras, bet ir turėjome progą susitikti su puikiais atlikėjais – kolektyvo bičiuliais Petru Vyšniausku (saksofonas), Raimondu Sviackevičiumi (akordeonas), Daumantu Kirilausku (fortepijonas), Steinu Skjervoldu (baritonas). Koncertui dirigavo svečias iš Austrijos Aleksandras Markovičius.

Pirmoje dalyje nuskambėjo XX a. kompozitoriaus R.Strausso filosofinių apmąstymų kupinas, besikeičiančiomis emocijomis įkrautas „Metamorfozių“ opusas. Kitimo, mainymosi idėją perteikianti partitūra, anot M.Bačkaus, nekelia džiaugsmingų minčių. Ji simboliškai gali priminti ir besimainantį orkestro veidą.

Sušildė ir nuoširdūs žodžiai

Įdomiai sukomponuota koncerto antroji dalis kartais vertė džiaugtis ir žavėtis, kartais liūdėti ir apmąstyti, kartais svarstyti ir stebėtis. Pavyzdžiui, G.Gershwino „Rapsody in Blue“ interpretacijos neįprastumu. Tačiau liko ne kasdieniško, o ypatingo vakaro įspūdis. Ir ne todėl, kad koncerto pradžioje kolektyvą sveikino miesto meras ir kultūros viceministras.

Pasiūlyta programa leido išgirsti virtuozišką ir aistringą M.Bačkaus solo partiją R.Milonelli kūrinyje „Twin Legends“ violončelei ir styginiams. Jaudinamai nuskambėjo kita R.Milonelli kompozicija „Milonga para Astor“ altui, violončelei ir styginiams. Pastaruoju atveju solistai buvo abu orkestro vadovai – L.Kuraitienė ir M.Bačkus. O gražiai prisimindamas ir paskirdamas šį kūrinį pirmojo koncertmeisterio a. a. Zigmo Brazausko atminimui, dabartinis vadovas daugelio klausytojų širdyse suvirpino jautriausias stygas. Nuoširdus M.Bačkaus padėkos žodis buvusiai ilgametei orkestro vadovei ir įkūrėjai L.Kuraitienei taip pat sušildė jaukaus, nors ir pakilaus, jubiliejinio vakaro atmosferą.

Koncerte skambėjo K.Weilio, A.Piazzollos, G.Gershwino kūriniai. Daugiau ar mažiau pažįstama muzika leido mėgautis įvairiomis interpretacijomis. Koncerto vedėja L.Sugintienė vardijo reikšmingiausius orkestro darbus, taip pat skaitė įvairių dirigentų, kurie su kolektyvu rengė programas, atsiliepimus, prisiminimus, vertinimus ir palinkėjimus. Orkestro nueitas kelias brandus ir prasmingas. Labai svarbi jo tarnystė miestui, dėmesys ne tik išrankiai ar išlepintai publikai, bet ir jauniesiems atlikėjams. Gilesnių tikslų siekia kolektyvo rengiami edukaciniai projektai.

Prieš du dešimtmečius susibūrę atlikėjai yra palikę ryškų meninį įspaudą klausytojų atmintyje. Linkėdami kūrybingų ateinančių dar bent 20 metų, džiaugiamės antrąja kompaktine plokštele „Tobula garsų harmonija“. O mintimis tą vakarą daugelis prisijungėme prie improvizuotos P.Vyšniausko ir orkestro „Ilgiausių metų“ interpretacijos.

Dešimtmečiai –prie fortepijono

Klaipėdos universiteto (KU) Menų fakulteto (MF) Instrumentinės muzikos katedros profesorė Tatjana Romaškina savo jubiliejinį gimtadienį šventė koncertuodama. Paklausyti puikios pianistės ir pedagogės susirinko nemažas būrys jos talento gerbėjų, katedros kolegų, konservatorijos ir muzikos mokyklų pedagogų, studentų, moksleivių, draugų.

Jūratė Karosaitė

Klaipėdos universiteto

Menų fakulteto docentė

Su kolegomis ir mokiniais

Koncerto programa atspindėjo įvairiapusę profesorės veiklą.

Jubiliatė su pasisekimu skambino A.Borodino „Mažąją siuitą“, F.Chopino Barkarolę Fis-dur, op. 60 bei A.Skriabino Etiudus op. 8 Nr. 10 Des-dur, Nr. 12 dis-moll, demonstruodama virtuozišką instrumento valdymą, meninio mąstymo brandą bei artistinį žavesį.

T.Romaškinos ansamblistės meistriškumas atsiskleidė su prof. Valentina Vadokliene atliekant S.Rachmaninovo romansus „Sapnas“, „Aš laukiu tavęs“, „Netikėk man, drauge…“.

Koncertą tęsė įspūdingas jubiliatės mokinių ir studentų – tarptautinių konkursų laureatų pasirodymas. Skambėjo fortepijoninių duetų – A.Daunoravičiūtės ir K.Budvytytės, N.Navakaitės ir D.Stankevičiūtės bei A.Šileikaitės atliekami S.Rachma-ninovo kūriniai.

Šio gražaus jubiliejinio vakaro-koncerto pabaigoje skambėjusį W.Ganzo „Koncertinį galopą“, aranžuotą pianistų ansambliui, profesorė atliko drauge su savo kolegomis – Instrumentinės muzikos katedros pianistais.

Dėsto ir koncertuoja

T.Romaškina gimė 1952 m. Ukrainoje, Mariupolio mieste. Pirmoji jos fortepijono mokytoja buvo N.Zakandina-Rudnik, garsiojo rusų pianisto ir pedagogo V.Safonovo mokinė. Studijavo Rusijos muzikos akademijoje Maskvoje bei tos pačios aukštosios mokyklos meno aspirantūroje, prof. Teodoro Gutmano, H.Neihauzo auklėtinio, fortepijono klasėje.

Baigusi studijas dėstė Tolimųjų Rytų muzikiniame pedagoginiame institute Vladivostoke (Rusija) ir Donecko S.Prokofjevo muzikos akademijoje (Ukraina). Prieš 26 metus muzikė atvyko į Klaipėdą ir pradėjo dirbti tuometės Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetų (dabar KU MF) Fortepijono katedroje bei J.Karoso muzikos mokykloje. Profesorė, mokytoja ekspertė ir šiuo metu tebesidarbuoja šių mokymo įstaigų labui.

Be to, ji aktyviai koncertuoja, rengdama vis naujas programas. Per 35 metų kūrybinio darbo laikotarpį pianistė dalyvavo daugiau nei 450 koncertų: koncertavo tarptautiniuose festivaliuose „Marių klavyrai“, „Klaipėdos muzikos pavasaris“, „Kopa“, dalyvavo Didžiajame muzikų parade, tarptautinio susivienijimo „XXI a. muzika ir švietimas“ koncertuose ir kituose projektuose. Pastarąjį dešimtmetį profesorė daug koncertavo užsienyje: Vokietijoje (Bonoje, Potsdame, Augsburge, Frankfurte prie Maino), Rusijoje (Maskvoje, Sankt Peterburge, Didžiajame Novgorode, Kaliningrade), Latvijoje, Lenkijoje, Ukrainoje, Suomijoje, Danijoje, Graikijoje, Italijoje.

T.Romaškinos atlikimą aukštai vertino kolegos iš užsienio šalių. Tarptautinio susivienijimo „XXI a. muzika ir švietimas“ prezidentė prof. E.Tkač atsiliepime rašė: „T.Romaškina – ryški, talentinga muzikė-atlikėja. Jos skambinimas pasižymi aukštu meistriškumu, išskirtiniu individualumu“.

Nuo baroko iki šiuolaikinės muzikos

Pianistės repertuaras platus – nuo baroko iki šiuolaikinės muzikos. Svarbią vietą jame užima aukščiausio pianistinio meistriškumo reikalaujantys kūriniai: vėlyvosios L.van Beethoveno sonatos, R.Schumanno „Simfoniniai etiudai“, F.Chopino, A.Skriabino ir S.Prokofjevo sonatos, F.Liszto opusai ir kt. Beje, atlikėja didelį dėmesį skiria Klaipėdos kompozitorių kūrybai. Jos repertuare yra J.Domarko, A.Remesos kūriniai. Pianistė buvo pirmoji P.Fledžinsko, Z.Virkšo, R.Šileikos, N.Mūdrajos-Eager kūrinių atlikėja.

Kaip solistė T.Romaškina nemažai koncertavo su kameriniu ir simfoniniu orkestrais. Su Klaipėdos kameriniu ji skambino J.S.Bacho bei W.A.Mozarto koncertus fortepijonui ir orkestrui, A.Bružo koncertą dviem fortepijonams ir orkestrui, ukrainiečių kompozitoriaus J.Laniuko koncertą. Gražus kūrybinis bendradarbiavimas ją sieja su Mažosios Lietuvos simfoniniu orkestru ir jo vadovu maestro S.Domarku. Su šiuo kolektyvu pianistė skambino L.van Beethoveno, N.Rimskio-Korsakovo, M.Ravelio, E.Griego fortepijoninius koncertus. Ypač didelė sėkmė ir publikos ovacijos ją lydėjo drauge su S.Domarko diriguojamu orkestru atliekant B.Britteno Koncertą fortepijonui D-dur op. 13. Nacionalinėje filharmonijoje Vilniuje.

Apibūdindama T.Romaškinos atlikimą prof. dr. D.Kšanienė rašė: „Pianistės atlikėjiškai manierai būdinga jautrus stiliaus pojūtis, muzikavimo kultūra, techninis laisvumas, virtuoziškumas, lygsvara tarp racionalaus ir emocionalaus. Stambios formos kūrinių (koncertai fortepijonui su orkestru) atlikime visada stebina puikus architektonikos pojūtis, ansambliškumas, muzikinio mąstymo logika“.

Sieja kūrybinis bendradarbiavimas

Profesorė labai mėgsta ansamblinį muzikavimą. Ji dažnai koncertuoja su įvairiais solistais-instrumentalistais ir dainininkais, fortepijoniniuose koncertuose akompanuoja savo studentams.

Kaip ansamblistė ji dalyvavo monografiniuose koncertuose, skirtuose L.van Beethoveno, J.Brahmso, F.Schuberto kūrybai. Muzikavo su MF profesoriais V.Tetensku, V.Bružu, bendradarbiavo su smuikininku A.Stulgiu, fleitininku V.Gelgotu, klarnetininku A.Doveika, perkusininku S.Astrausku, dainininkais V.Kurnicku, A.Kozlovskiu, atlikėjais iš užsienio. Drauge su doc. I.Maknavičiene ji surengė per 30 fortepijoninio dueto koncertų aukštųjų muzikos mokyklų salėse Lietuvoje, Latvijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Suomijoje.

Šiltas kūrybinis bendradarbiavimas jubiliatę sieja su dainininke prof. V.Vadokliene. Prasidėjęs koncertu Vilniaus „Vartų“ galerijoje, jis tęsiasi jau beveik du dešimtmečius. Per tą laiką drauge parengta nemažai įsimintinų koncertų programų: „Mums žvaigždės mirgėjo…“, „Menu akimirką žavingą“, „Kerintys rudens garsai“ ir kt. Koncertuota ne tik daugelyje Lietuvos miestų, bet ir Vokietijoje, Rusijoje.

Prof. T.Romaškinos pianistinis meistriškumas ryškiai atsispindi kompaktinėje plokštelėje „Parallels“, kurioje drauge su doc. I.Maknavičiene įrašyti J.Domarko, M.K.Čiurlionio, J.S.Bacho, M.Infante kūriniai fortepijoniniam duetui, taip pat plokštelėje „Tavo upė“, kurioje skamba M.K.Čiurlionio, Z.Virkšo, A.Skriabino, F.Schuberto–F.Liszto, F.Chopino kūriniai fortepijonui. Nemažai pianistės įrašų yra Lietuvos, Rusijos ir Ukrainos radijo fonduose.

Auklėtiniai džiugina pasiekimais

Labai svarbią vietą T.Romaškinos kūrybinėje biografijoje užima pedagoginė veikla. Profesorės studentai ir moksleiviai 35 kartus tapo tarptautinių konkursų laureatais. Klaipėdos J.Karoso muzikos mokykloje ji išugdė septynių tarptautinių konkursų pirmųjų premijų laureates A.Šileikaitę ir D.Stankevičiūtę, dviejų konkursų laureates A.Geifman ir O.Konkovą, trijų tarptautinių konkursų laureatę A.Žagaraitę.

Ne mažiau įspūdingi ir profesorės auklėtinių iš KU MF pasiekimai: studentės J.Arutiunova, K. Budvytytė bei A.Daunoravičiūtė užėmė pirmąsias vietas tarptautinio susivienijimo „XXI a. menas ir švietimas“ rengiamuose konkursuose Suomijoje, Austrijoje ir Italijoje. Jos studentės J.Brun, O.Petrova, V.Khlebnikova ir N.Navakaitė tapo to paties forumo rengiamų konkursų Danijoje, Ukrainoje, Italijoje, Prancūzijoje, Graikijoje ir Suomijoje laureatėmis ir diplomantėmis. Studentė J.Ščerbatova užėmė antrąją vietą tarptautiniame studentų kamerinių ansamblių ir koncertmeisterių konkurse, o A.Ivanova, L.Fedčenko ir I.Tiškienė tapo šio konkurso diplomantėmis.

Profesorė nuolat rengia savo klasės koncertus, jos studentai groja su Mažosios Lietuvos simfoniniu orkestru „Jaunųjų talentų“ ir „Žvaigždučių“ koncertuose, laimi prizines vietas kūrybinėse olimpiadose, dalyvauja festivaliuose, seminaruose, įvairiuose muzikiniuose projektuose.

Vertinama, gerbiama ir mylima

Prof. T.Romaškina sėkmingai derina kūrybinę, pedagoginę ir metodinę veiklą.

Ji yra tarptautinio muzikų susivienijimo „XXI a. muzika ir švietimas“ narė ir pastaruosius 12 metų aktyviai dalyvauja susivienijimo rengiamuose forumuose įvairiose Europos šalyse. Profesorė skaitė pranešimus susivienijimo rengiamose mokslinėse-metodinėse konferencijose, vedė meistriškumo pamokas ir autorinius seminarus, dalyvavo „apskritojo stalo“ diskusijose, dirbo forumo konkursų žiuri komisijose.

Pasiekusi profesines aukštumas ir pripažinimą, jubiliatė išliko kukli, draugiška ir nuoširdi. Ji gerbiama ir mylima mokinių bei studentų, katedros bendradarbių, visos universiteto bendruomenės, vertinama kolegų muzikų Lietuvoje ir už jos ribų.

Už nuopelnus rengiant jaunuosius laureatus prof. T.Romaškina daug kartų apdovanota Lietuvos Respublikos Prezidento, LR Seimo pirmininko, Vyriausybės, LR aukštojo mokslo, švietimo ir mokslo ministerijų, Lietuvos muzikų rėmimo fondo, Klaipėdos miesto mero, Klaipėdos universiteto garbės ir padėkos raštais bei premijomis.

Jubiliejinio gimtadienio proga ji taip pat gavo LR ultūros bei švietimo ir mokslo ministrų padėkas, KU rektoriaus sveikinimą. Prof. T.Romaškiną sveikino KU MF ir J.Karoso muzikos mokyklos vadovai, katedros kolegos, absolventai, studentai, mokiniai, draugai, linkėdami ir ateityje puikios sveikatos, neišsenkančios energijos, didžiulės kūrybinės sėkmės ir įspūdingų auklėtinių pergalių.

Klaipėdai – 760: legendinis miestas (3)

Šįkart pasidairykime po tautosakiniais pasakojimais apipintas uostamiesčio ir jo priemiesčių vietas.

Jovita Saulėnienė

Pirmiausia užsukime į Liepų, anksčiau vadintą Aleksandro vardu, gat-vę, kurios pradžioje kažkada smalsuolių žvilgsnį traukė masonų ložės „Memphis“ namai, paskui – į legendinį Tauralaukį. Tiesa, aplenkime Smeltę ir Kalotės ežerą, kur karaliauja vandens gyventojai – velniai, požemio karalystės būtybės… Gal mažiau nuotykių patirsime. Ir taip tos „velniavos“ šiuose pasakojimuose apstu.

Apie masonų ložę „Memphis“

Masonai (prancūzų k. maçons – mūrininkai) – tai religinis etinis judėjimas, kilęs XVIII a. Didžiojoje Britanijoje ir plačiai išplitęs daugelyje šalių. Paprastai masonų nariai – žymūs visuomenės ir kultūros veikėjai. Jų simbolika – vienoje pusėje skriestuvas ir kampainis, o kitoje – penkių skirtingų kolonų įspaudas. Simbolinės spalvos – šviesiai mėlyna ir raudona.

Rytprūsiuose masonų judėjimas prasidėjo Klaipėdoje, kai 1776 m. vasario 23 d. čia buvo įkurta masonų ložė „Memphis“. Jos steigėjai buvo pirkliai Johanas Simpsonas, jo pusbrolis Liudvikas Simpsonas, pastarojo svainis Kristijonas Reifenbachas, dvarininkas Evaldas fon Mirbachas, viceburmistras Hofmanas, anglų prekybos konsulas Byres, pirklys Karketelis. „Memphis“ ložės nariai siekė asmens tobulėjimo, rūpinosi visuomenės dorovės ugdymu, savitarpio pagalba, labdara, intensyviai vystė verslą, aktyviai dalyvavo miesto kultūriniame gyvenime. Jie organizuodavo koncertus, spektaklius, šokių vakarus, įvairius renginius. Per metus ložės nariai susirinkdavo į tradicinius pokylius Joninių, ložės įkūrimo ir kitų švenčių progomis. Jose privalėjo linksmintis santūriai, taip, kad „jautriai sielai patiktų“. Prie „Memphis“ ložės buvo įkurta ir kavinė, kuri garsėjo itin gardžia kava ir jos gėrimo ritualais.

„Memphis“ ložės nariai turėjo griežtai laikytis įstatų. Ypač daug dėmesio masonai skyrė muzikavimui. Susirinkimuose ar renginiuose jie derindavo plaktuko kaukštelėjimą ar varpelio skambčiojimą su tylos pauzėmis. Per pokylius mėgta melodeklamacija, o privalomus tostus visada lydėjo muzika. Paskutinis tostas buvo keliamas už viso pasaulio masonus. Po jo giedodavo savo himną. Klaipėdiečių ložės nariai 1876 m. išleido Leipcige dainyną „Sammlung maurerischr Lieder für die Loge Mempfis zu Memel“.

Masonų susiėjimuose buvo daug ritualų ir paslaptingumo. Jų ritualiniai skaičiai – 3, 5, 7. Nariai rinkdavosi sutemus – iš pradžių į pirklio Bovloro namus. Vėliau, pirkliui Schwarchofui padovanojus sklypą Liepų alėjos pradžioje, pastatė ložei namą, pasodino gražų sodą, kuriame irgi vykdavo renginiai. Uždraudus masonų veiklą, čia įsikūrė restoranas „Liepų sodas“.

Vadino velnių buveine

Masonų ložės „Memphis“ namas miestiečiams atrodė paslaptingas.

Štai kaip savo atsiminimuose jį apibūdino žinomas Mažosios Lietuvos visuomenės ir politikos veikėjas Erdmonas Simonaitis: „Masonų ložės namai buvo pilki ir niūrūs. Nedideli ir žemi langai, dengti smulkių spalvotų stiklų gabaliukais, nepraleisdavo dienos šviesos ir neduodavo galimybės svetimam įžengti į vidų. Žmonės kalbėdavo, kad ložės viduje buvo didelis karstas, virš kurio ant plono šilko kabėjęs didelis ir sunkus kardas. Be to, buvęs ypatingas kambarys, kurio durys atidaromos senoviška, nykščiu nuspaudžiama rankena, Klaipėdos krašte klabatu vadinama. Ant rankenos buvusi nežymi, bet labai aštri adata, kuri nežinančiam atidarant duris įdurdavo į nykštį. Sakoma, kad tą ant klabato išsispaudusį kraują panaudodavo naujo nario priėmimo ritualui. Vėlai vakare ar vidurnaktį prie silpnai apšviestų ložės namų sustodavo karietos, iš kurių išlipdavo tamsiai apsirengusios būtybės. Tai ložės broliai, daugiausiai Klaipėdos žymesni vokiečių biznieriai ar stambūs Klaipėdos krašto dvarininkai“.

Masonų ložių veiklą uždraudė naciai. Klaipėdoje ložės „Memphis“ veikla nutrūko 1935-ųjų liepą.

Senojoje Klaipėdoje dar veikė 1789–1805 m. iš Liepojos atkelta ložė „Irene“ ir 1903 m. rugsėjo 14 d. įkurta škotų ritualo ložė „Aurora išminties šventykloje“. Tačiau pati veikliausia ir daugiausia nuveikusi bei patraukusi dėmesį buvo masonų ložė „Memphis“. Dėl savo uždaros veiklos ir pamėgtų ritualų ji apaugo įvairiausiais pasakojimais. Išliko liaudiška sakmė, užrašyta 1927 m. tarmiškai. Iš pastarosios sužinome berno Marčio, tarnavusio Bachmano dvare, nutikimą, kai jis pasmalsavo pro rakto skylutę žvilgtelėdamas į masonų susirinkimą, vykusį jų namuose Aleksandro gatvėje. Tai liaudies požiūris į masonus, kuriuos ji prilygino velniams, o masonų namus vadino velnių buveine („bėsų butas“).

Tauralaukio padavimai

Tautosakiniai pasakojimai susiję su Tauralaukyje nuo XIV a. įsikūrusiais dvarais ir atskiromis jų valdomis. Galima vardinti nemaža iškilių dvarininkų asmenybių, apie kurias išliko pasakojimų.

Vienas iš pirmųjų Tauralaukio apylinkėse turėjęs dvarą buvo Wilhelmas fon Melenas, 1504 m. minimas kaip kilmingasis miestietis. Jo duktė Dorotėja buvo hercogienės dvariškė, ištekėjusi už Wilhelmo Wolfframsdorffo. 1562 m. bajoriškąja Magdeburgo teise jų dviem sūnums buvo užrašyta Tauralaukio valda. Tauralaukio dvarininkas Hermanas Bommelis sugebėjo iškilti iš laisvųjų samdinių. Jo sūnus, taip pat Hermannas fon Bommelis, buvo vienas turtingiausių miesto žmonių. 1608 m. jis nupirko iš Casparo Wolfframsdorffo dvarą su visu inventoriumi ir privilegijomis (Nemirsetos smuklė, laisva žvejyba jūroje su eršketų bei lašišų tinklais ir menkių gaudyklėmis, laisvas sklypas žvejams tarp Kateldangės ir Vitės). Ši Bommelio valda maždaug atitinka šiandieninį Didįjį Tauralaukį. Galima prisiminti ir tauralaukiškį Klaipėdos pašto viršininką Georgą Augustą Liudviką Konradą, kuris buvo Prūsijos karaliaus Friedricho Didžiojo kelionių palydoje. Septynerių metų karo metu jis į Prūsijos armijos stovyklą atgabeno pašto kasą. Už tai buvo apdovanotas didelės meninės vertės tabokine. Negalima pamiršti ir čia gyvenusio majoro grafo Haakės, kurio dvare napoleonmečiu muzikuota su violončelės virtuozu didiku A.H.Radziwillu. Tauralaukio dvaro savininkas E. fon Mirbachas buvo vienas iš masonų ložės „Memphis“ Klaipėdoje įkūrėjų.

Dar ir dabar galima užtikti buvusių dvarininkų Mirbachų ir Karosų šeimų kapinaičių pėdsakų.

Prie didžiojo akmens

Šie ir daugelis kitų nepaminėtų dvarininkų dėl nuveiktų darbų verti mūsų atminimo. Tačiau tik vienas dvarininkas tapo tautosakinių pasakojimų personažu.

Tai Clausas Turlackas, kuris valdė prieš H.Bommelį ir nusigyveno. J.Remeikos 1940 m. paskelbtame „pagal žmonių pasakojimus“ padavime „Tauralaukių Velnio akmuo“ jau neįvardintas dvarininkas, jis vadinamas kryžiuočiu, charakterizuojamas iš neigiamos pusės. Tai dykinėtojas, visą laiką praleisdavęs kortuodamas ir dėl to ne vienam atnešęs nelaimes: „Daug jo apylinkės ūkininkų, kortų suvilioti, pralošė savo gražius ūkius ir laisvę. Patekę skurdan, ir galą sau padarė: vienas pasikorė, kitas nusinuodijo, trečias nusiskandino“. Už tai ne vienas linkėjo jam „su velniu kortas mušti“. Pasakojama, kad linkėjimai išsipildė Joninių naktį – dvarininkas su velniu susitiko prie didžiojo Tauralaukio akmens. Šiame padavime nemaža tradicinių elementų. Tai ir išskirtinė šventa Joninių naktis, ir kryžiaus ženklo panaudojimas, po kurio lieka velnio rankos žymės akmenyje. Ir pats velnias tradiciškas: „Jo akys degė tamsioj nakty kaip žiburiai, o iš burnos veržėsi dūmai“. Pagaliau ir kryžiuočio baigtis lemtinga: gaidžiui pragydus „perpykęs velnias taip smarkiai telžė ranka į akmenį, kad kibirkštys išlėkė, o ranka giliai įsmigo į akmenį. Pasprukdamas šalin, pagriebė ir kryžiuotį už sprando ir nugarmėjo kartu su juo į upės gelmę“. Todėl „toj vietoj ir šiandien dumblina ir verpetai sukasi, o akmenyje dar matyti ir velnio rankos žymės“.

Šis padavimas turi nemaža variantų. Užrašytame 1938 m. pasakojama, kaip dvarininkas išlošęs iš velnio pinigų, bet negalėjęs jų panaudoti, nes dieną pinigai buvę apipilti karšta smala, o naktį – žėrėjo kaip įkaitinta geležis. Dvarininkas pinigus po akmeniu užkasęs, ir tuoj atsiradęs velnias, kuris jį „užsisodinęs ant sprando ir nušokęs į upės gelmes“. Pagal kitą pasakojimo variantą velnias, pagriebęs dvarininką, nusinešęs jį į pragarą. Nemaža pasakojimų ir apie velnio apsėstą akmenį. Žmonės bandė jį versti, ritinti, gręžti (skaldyti), bet akmeniui nieko negali padaryti. Net kai vienas iš naujųjų Tauralaukio valdytojų, paliepęs suskaldyti jį dvaro pamatams, skaldytojai tik patys susižeisdavo. Taip iki šių dienų išlikęs tas Velnio akmuo. Deja, šiandien tas mitologinis akmuo, kurio ilgis – 4 m, o plotis – 3,3 m, visų užmirštas ir apleistas. Neišlikęs nei užrašas, nei nuorodos, ogi ne visada prie jo ir per žoles, patvinus Dangei, prieisi, net Joninių naktį, kai gali sutikti ir požemio būtybių… O kažkada jis buvo lankomas. Net pati karališkoji Prūsijos šeima jo neaplenkė.

(Pabaiga. Pradžia DURYS, 2012 10 25, 2012 11 29)

Masono mirtis

Py Bachmon dvar pon šlužij vens berns, varda Marčis. Ans vis lobėj ano vešt vakaros į miest į freimer (masonų) susijem. Ano pons (Miklikis) sake anam, kad ans nėkumet nevėzėtų pro rakt skyl; kū anė derb. Ile Marčis elgo neiškent. Vėn syk, kap ano pons įej į to bėsa bot, Marčis turėjo sav pon laukt. Ans ein er, prilindęs py rakt skyl, norėj pavėzėt, kū anė derb, tik su vėn syk kažkas ano nutvėr, ėm nešt par or, vis sukdams į rink. Marčis mislej: jau nugis mani bėsoko neš į pelkl. Po bryd (val.) ano paleda er ans nukreta į vokyt kapus int vėno dobę. Marčis, bišk atsigavęs, vėl ej py savo vežimą. Ten ano jau lauke pons, er kep visko žinodams sak: „Ar aš tau nesakiau, kad netur pro rakt skyl vėzėt“. Mato tam pono velnoko jau viskū bov pasak. Nū to syk Marčis nebej vezėtis. Pasko, kep tas pons mir, ano nuvež su grab į to besok bot, Aleksanderstrosą, er šeš vyro tegalėj to grab įnešt į vedo. Ile ganz į vedo tė pono Marč neled įet. Po bryd vel anė išneš grab, ile grabs bova ganz lengvs, kep tušt. Sak, kad pono besoko bov jau išėm er anė tušt grab bepalaidoj.

Geresnės Lietuvos troškimas

Klaipėdos universitete lapkričio 30-ąją lankėsi profesorius Vytautas Landsbergis. Šis vizitas akademinei bendruomenei buvo išskirtinis.

Danutė Petrauskaitė

Profesorius 1974–1978 m. dėstė fortepijono specialybę Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose, jis yra vienas iš Klaipėdos universiteto steigėjų – 1990 m. spalio 5 d., būdamas Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas, jis pasirašė nutarimą dėl aukštosios mokyklos uostamiestyje įkūrimo, 1997 m. buvo inauguruotas garbės daktaru. Šių metų rudenį profesorius minėjo savo 80 metų sukaktį, todėl susitikimo metu buvo diskutuojama ne tik apie universiteto misiją, Lietuvos politinio bei kultūrinio gyvenimo aktualijas, bet ir apie jo nuveiktus darbus.

Čiurlionis – tarsi brolis

V.Landsbergis 1955 m. baigė Lietuvos valstybinės konservatorijos pianistės A.Dvarionienės klasę ir iš karto įsitraukė į aktyvią muzikinę veiklą – ėmė reikštis kaip pianistas ir muzikologas. Jo dėmesį patraukė M.K.Čiurlionio kūryba. Studijų metais turėjęs galimybę atlikti ne vieną šio kompozitoriaus kūrinį, nutarė giliau jį pažinti. Jau 1956 m. pasirodė pirmasis jo straipsnis apie M.K.Čiurlionio meninį palikimą, 1962 m. – pirmoji ilgo grojimo Čiurlionio kūrinių plokštelė. Nors V.Landsbergis rašė įvairiais kultūrinio gyvenimo klausimais, skaitė viešas paskaitas, dalyvavo muzikologų konferencijose, dirbo pedagoginį darbą, tačiau Čiurlionis tapo svarbiausia jo kūrybinės veiklos sritimi.

1965 m. buvo išleista pirmoji. V.Landsbergio monografija apie Čiurlionį – „Pavasario sonata“. Šiandien jo knygų čiurlionianos tematika galima suskaičiuoti per 10 – lietuvių, rusų, anglų kalbomis. Jų autorius ne tik pateikė išsamų istorinį bei kultūrinį laikmečio foną, bet atvėrė Čiurlionio stebuklą, analizuodamas atskirai jo muziką bei dailę, o kartu – ir šių menų sintezę. Be to, V.Landsbergis pirmasis įtraukė Čiurlionį į pasaulinės muzikos kontekstą, sudarė išsamų šio kompozitoriaus kūrinių sąrašą, pakeisdamas anksčiau J.Čiurlionytės pasiūlytą skirstymą į opusus, kurie neaprėpė visos jo kūrybos. Profesoriaus žodis talpus ir vaizdingas. Vertindamas 1969 m. V.Landsbergio disertaciją „M.K.Čiurlionio kompozitoriaus kūryba“, literatūros kritikas V.Kubilius taikliai pastebėjo: „V.Landsbergio darbuose – gyva vidinės erdvės dvasia, būtina M.K.Čiurlionio interpretacijai“. J.Čiurlionytė pabrėžė tyrinėtojo kruopštumą, „renkant kiekvieną fakto grūdelį, jį apsvarstant ir įpinant į savąją Čiurlionio kūrybos evoliucijos koncepciją“. Be stambių analitinių darbų, skirtų šiam kompozitoriui, V.Landsbergis parengė ne vieną jo fortepijoninių kūrinių rinktinę, dalį jų įrašė į kompaktinę plokštelę, į atskirą knygą sudėjo žodžio kūrybą, sudarė kelis Čiurlionio laiškų Sofijai Kymantaitei leidinius. V.Landsbergio tikslas – atskleisti šio unikalaus menininko kaip kūrėjo bei žmogaus visumą, kuri taptų visuomenės suvokta ir branginama vertybe. Susitikime su universiteto bendruomene profesorius prisipažino, kad Čiurlionis jam – tarsi brolis. Jis iš jo iki šiol mokosi, su juo mintimis kalbasi, Čiurlionio kūrybinio palikimo tyrinėjimas jam pravertė ir nelengvame politiko kelyje.

„Aušros“ sūnūs

V.Landsbergis yra nepaprastai darbštus ir produktyvus menotyrininkas. Spalį jo 80-mečio proga Lietuvos nacionaliniame muziejuje buvo atidaryta paroda „Vytautas Landsbergis – 100 knygų“, parengta iš M.Mažvydo bibliotekos fondų. Net pats joje dalyvavęs autorius nustebo sužinojęs, kad yra tiek daug parašęs. Nemažai savo kūrinių profesorius atvežė ir padovanojo Klaipėdos universitetui.

Jo kūrybinį palikimą galima būtų suskirstyti į kelias grupes: tai politinės tematikos literatūra, apimanti laikotarpį nuo rezistencijos pirmaisiais sovietinės okupacijos metais, Sąjūdžio laikų iki šių dienų aktualijų; meninio pobūdžio literatūra – eilėraščiai, pasakėčios, literatūrinės refleksijos; muzikologiniai darbai, tarp kurių itin svarbią vietą užima „Aušros“ laikmečio šviesuolių V.Kudirkos ir Č.Sasnausko tyrinėjimai. XIX a. pabaiga ir XX a. pradžia V.Landsbergį visada domino. Tai sunkūs spaudos draudimo dešimtmečiai, kuriuos savo dramoje „Aušros sūnūs“ vaizdžiai atkūrė S.Kymantaitė-Čiurlionienė, tai ir lietuvių tautinės savimonės formavimosi laikotarpis, tai ir jo senelių – J.Jablonskio ir G.Žemkalnio-Landsbergio – aktyvios tautinės veiklos metai.

1998 m. pasirodė profesoriaus sudaryta V.Kudirkos lietuviškų fortepijoninių kūrinių rinktinė „Muzikos valandos“, į kurią tilpo kuklūs lietuviškos instrumentinės muzikos kūrinėliai – polkos, mazurkos, valsai. V.Landsbergis padarė ir jų garso įrašus. Šiemet jis išleido knygą „Vincas Kudirka. Lietuvos darbininkas ir muzikas“. Joje – anksčiau publikuoti tekstai ir naujos įžvalgos.

Tyrinėdamas Čiurlionį, V.Landsbergis susidomėjo ir Č.Sasnausko kūryba bei jo asmenybe. Abu šie muzikai pažinojo vienas kitą, gyvendami Peterburge puoselėjo planus Lietuvoje įsteigti konservatoriją, tačiau abu pernelyg anksti mirė. Profesorius nuodugniai išanalizavo Č.Sasanausko gyvenimą bei muzikinį palikimą ir dar sovietiniais metais išleido jam skirtą knygą, o prieš dešimtmetį pasirodė ir kompozitoriaus dokumentų bei korespondencijų rinkinys. V.Landsbergis prasitarė, kad ketino paruošti išsamią studiją apie šį mažiausiai tyrinėtą lietuvių muzikinės kultūros laikotarpį, vadinamą vargonininkų gadyne, kai, iki pasirodant J.Naujaliui, „vargamistros“ reiškėsi kaip pirmieji lietuvių kompozitoriai, atlikėjai ir muzikos mokytojai. Šia tema profesorius yra publikavęs ne vieną straipsnį.

„Nusidėjome apsileidimais“

Susitikime su Klaipėdos universiteto akademine bendruomene V.Landsbergis pasidžiaugė šios aukštosios mokyklos veikla, žvelgdamas į studentus prasitarė, kad Lietuvai yra į ką atsiremti. Tik perspėjo saugotis ankstyvos senatvės, kai viskas darosi neįdomu, dingsta smalsumo ir žinių troškimo pojūtis. Profesorius akcentavo, kad, norint gyventi geresnėje Lietuvoje, reikia keisti gyvenimo filosofiją – didžiausią dėmesį skirti darbui, kuris būtų ne vien pragyvenimo ar pasipelnymo šaltinis, bet taptų moraline kategorija. Darbas turi teikti pasitenkinimą, nešti naudą visuomenei, kurti geresnį rytojų. Kalbėdamas apie negeroves, jis pastebėjo, kad daugelis lietuvių tapo abuoji, apsileidę, nesistengiantys ar nenorintys priešintis blogybėms, laukiantys, kad kas nors kitas atliktų jų darbus. O reikia dirbti visiems, neklimpti į melagysčių liūną, nebūti gobšiems, pavydiems, tuomet nereikės verkšlenti, kad ne tokios Lietuvos norėjome.

Į auditorijos klausimus V.Lands-bergis atsakinėjo korektiškai ir diplomatiškai, nesiveldamas į politines diskusijas, o didžiausią dėmesį skirdamas moralinėms vertybėms. „Niekas kitokios Lietuvos ant lėkštutės neatneš“, – sakė jis, patardamas kiekvienam dirbti sąžiningai ir negyventi netiesoje. Pasak jo, pasaulį užklupusios ekonominės krizės šaknys slypi moraliniame nuosmukyje, nemažai blogybių atkeliauja ir iš Vakarų, ir iš Rytų. Reikia stengtis mažiau jas sugerti, būti atspariems. Jaunimas imlus viskam, todėl jo ugdymas turi remtis ne vien žinių kalimu, o dvasinių pagrindų formavimu.

V.Landsbergis Klaipėdoje jautėsi lyg tarp savų. Čia jis susitiko su savo bendraklasiu prof. V.Smailiu ir universitete apžiūrėjo jo vadovaujamą oro taršos iš laivų tyrimų laboratoriją, Menų fakultete pabendravo su savo bendrakurse ir pirmąja Fortepijono katedros vedėja doc. V.Gabrėniene, buvusiais kolegomis ir bičiuliais. Vakarinį susitikimą, kurį vedė šio straipsnio autorė, profesorius pradėjo prie fortepijono, paskambinęs pluoštą Čiurlionio preliudų, o užbaigė fragmentu iš jo simfoninės poemos „Jūra“. Garbų svečią jubiliejaus proga pasveikino universiteto rektorius prof. V.Laurėnas. Menų fakulteto dekano prof. V.Tetensko ir doc. I.Pečiūrienės sveikinimas buvo muzikinis – jie pagrojo B.Dvariono pjesę „Prie ežerėlio“.

Diena su V.Landsbergiu daugeliui buvo įsimintina. Juk profesorius – ne vien kultūrologas, buvęs Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas ir europarlamentaras. Tai – nepriklausomos Lietuvos kūrėjas, valstybės architektas, kurį suomiai, lygindami su garsiuoju lenku pianistu, kompozitoriumi bei politiku, vadina mūsų laikų Ignacy’u Paderewski’u.

Beveik šventiška: trys parodos metų (ne pasaulio) pabaigai

Baigiantis metams naujomis ekspozicijomis vilioja uostamiesčio parodinės erdvės – kad, supamas vis labiau tamsėjančio meto ir kaip ant mielių augančio pirkimo įkarščio, galėtum stabtelėti, įsigilinti į save, atmesti nervingą erzelį ar bent atrasti jame kruopelę logikos.

Kristina Jokubavičienė

Susikaupimui – ant užmaršties ribos

Jaunos menininkės Mildos Gailiūtės (g. 1984) paroda „Ištrinta erdvė“ Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose bene labiausiai iš visų šiuo metu uostamiestyje veikiančių didesnių ar mažesnių ekspozicijų tinka gruodžio ilgėms.

Lietuvių tapybos „naujajai bangai“ priskiriama tapytoja į meno pasaulį pati įskriejo tarsi ant bangos. Tik 2010-aisiais baigusi magistrantūros studijas Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakultete, jau spėjo susirinkti kelis apdovanojimus ir išgarsėti. Vienas jos paveikslas laimėjo M.K.Čiurlionio dailės muziejaus parodoje „Geriausias 2009 metų kūrinys“ Kaune, kitas įvertintas antruoju prizu projekte „Jaunojo tapytojo prizas 2010“ Vilniuje, o 2011-aisiais, projekto „Jaunojo tapytojo prizas 2011“ metu, Austrijos švietimo, meno ir kultūros ministerija skyrė menininkei trijų mėnesių rezidento stipendiją Laudono mieste Austrijoje. Šiemet ji tapo ir KKKC surengto „Jaunojo menininko konkurso“ laureate, tad paroda, kuri veiks iki 2013 m. sausio 6-osios, yra viena konkurso prizo dalių.

Dailininkės karjerą lydi stebinantis nuoseklumas, galbūt tai ir yra sėkmės dalis. Nuo 2008-ųjų pradėtas tapybos darbų ciklas „Ištrinta erdvė“ tęsiamas iki šiol, pildosi, plečiasi, apimdamas vis daugiau motyvų – medžiai, dangus, apleisti statiniai, nebeveikiantys malūnai… Keistas pojūtis apima parodoje, tarsi verstum seno albumo puslapius, kur pilna išblukusių nespalvotų nuotraukų, tik to nežinomo fotografo būta keistuolio. Vietoj pasitempusių ar skausme sustingusių krikštynų, vestuvių, laidotuvių dalyvių, jis kreipė objektyvą kažkur už jų, kažkur virš, kažkur į šoną. Tapytoja drobėse atlieka tarsi mediatorės vaidmenį tarp to, kas buvo, kas yra ir kas bus vienu metu, kuria savą erdvėlaikį. Ką daro kitaip? Renkasi kontrastingus formatus: labai didelis greta labai mažo, labai vertikalus greta labai horizontalaus. Atsisako spalvos ir naudoja originalų tapymo dažų liejimo būdą, niuansuoja pilkumos tonus: labai šviesus greta labai tamsaus. Dėl spalvų M.Gailiūtė aiškino: „Kolorito atsisakiau kaip protesto. Kauno tapybai būdinga koloristinė tapyba, aš norėjau nuo to atsiriboti. Be to, monochrominė tapyba šiuose darbuose yra tarsi aliuzija į istoriją, tarsi sena fotografija“.

Ne tik Kauno tapyba yra koloristinė. Pagrindinė lietuvių tapybos linija nuo „Ars“ laikų iki šiol buvo ir yra koloristinė. M.Gailiūtės drobės atskleidžia primirštas monochrominės tapybos galimybes ir įvairovę, kai kurios kompozicijos (nežinia ar sąmoningai, ar intuityviai) tampa puikiomis tradicinės lietuvių tapybos pavyzdžių parafrazėmis, o tonų niuansavimo amplitude nenusileidžia daugiaspalviškumo įvairovei. Nors vaizdai kai kada kompozicijose „ištirpdomi“ iki abstrakcijos, yra ir konkrečių detalių atpažįstamumo (tipiškos grotos ant baisoko pastato, užkalti medinės griuvenos langai, pastoliai, aplūžusios kopėčios ir t.t.), bet dar daugiau emocinio atpažįstamumo (nuotaikų, būsenų, tamsos, nušvitimo). Paveikslų vaizdiniai subtiliai balansuoja ant ištrynimo, nykimo, užmaršties ribos. Tad lyg ir peizažas, lyg ir namas, lyg ir upė, lyg ir debesys; lyg ir prisimeni, buvai, matei – vakar, seniai, čia, o gal kitur, o gal ne tu… Tapytoja pradeda, užduoda toną, neištrina jo iki tuštumos ir palieka kitiems tęsti keistuolio atminties fotografo darbą.

Žengiant į jubiliejaus išvakares

Vis labiau artėjančiam lietuvių literatūros klasiko Kristijono Donelaičio gimimo 300 metų jubiliejui (2014) Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Klaipėdos skyrius rimtai ruošiasi. Tai patvirtina ir gruodžio 5-ąją „Klaipėdos galerijoje“ atidaryta tarptautinio tęstinio projekto „Kristijonas Donelaitis. 300 metų jubiliejų pasitinkant“ antroji pa-roda, kurioje pristatomi Klaipėdos ir Kaliningrado grafikų darbai, ir planai kitąmet surengti trečiąją – mažosios plastikos – parodą. 2011 m. sėkmingai įgyvendintas pirmasis projekto etapas – klaipėdiečių ir kaliningradiečių tapytojų pleneras Tolminkiemyje bei po jo vykusios plenero parodos Klaipėdoje, Kaliningrade, Vilniuje, Suomijoje. Prie klaipėdiečių projekto sėkmės nemažai prisidėjo ir jo partneris – Lietuvos Respublikos generalinis konsulatas Kaliningrade.

Ši paroda, kaip ir visas projektas, kituose miestuose rengiamos parodos, parodų ciklai, plenerai etc. jau antri metai vyksta su K.Donelaičio vardu, taigi jas galima įvardinti kaip temines parodas. Tai verčia suklusti. Jau kiek būta nuo praėjusio amžiaus vidurio įvairių datų, asmenybių ir jubiliejų, kiek parodų, konkursų jiems paskirta, kiek kūrinių sukurta… Ar šiandien, XXI a. pradžioje, jų daug prisimenama? Ar dedikacija K.Donelaičiui, lietuvių raštijos ir kultūros pamatui, atsispindi dabarties mene kitaip, esmingiau, ar tik formaliai? Kol kas parodinis plenerinis procesas vyksta, kuo baigsis, įvertinti galėsime po metų, kitų. Pasak Vido Poškaus, „K.Donelaičio nuopelnas slypi tame, kad jis ne tik verbalizavo, bet ir ilgai ateičiai užkodavo lietuviškos kultūros ir tapatybės bruožus ir esmę. Tad kalbėti apie K.Donelaitį – ir net nesvarbu kokiomis – tapybinėmis, skulptūrinėmis ar tarpdisciplininėmis priemonėmis – reiškia kalbėti apie nacionalinį identitetą“ („Tapyba apie K.Donelaitį ir lietuvišką tapatybę“, www.kamane.lt).

Kažkodėl manoma, kad grafikams lengviau susidoroti su reikšmingos, ypač literatūros srities asmenybės ar datos iššūkiu. Gal todėl, kad iš karto kyla asociacijos su knygų iliustracija ir lyg tradiciškai prigimtiniu poetiškumu, esą būdingiausiu grafikos meno aspektu. Ar grafikai šioje parodoje poetiški? Manau, poetiški tiek, kiek apskritai jų kūryba yra linkusi arba ne į lyriškąjį objekto ir reiškinio interpretavimą. Gražinos Oškinytės grafitinės voratinklinės Tolminkiemio bažnyčios, peizažo motyvų vizijos („Smėlio klavyrai“, I, II), emocionaliai traktuojamos kaip atmintyje nykstančios istorijos ir realybės atspindžiai. Danutė Žalnieriūtė abstrakčias formas tarsi pasjansą dalykiškai dėlioja į chaoso („Maras“) ar tvarkos („Vargonai Tolminkiemyje“) sąvokas įkūnijančias konstrukcijas.

Svarbus konkretaus praeities liudininko, susiejančio ją su dabartimi, vaidmuo grafikų darbuose tenka senajai Tolminkiemio bažnyčiai. Dar labiau eksploatuojamas medžio įvaizdis. Vienų autorių darbuose – kaip neatsiejama realaus ar mistifikuoto peizažo dalis (Nadežda Matvejeva, Jevgenijus Pečerskis, G.Oškinytė), kitų – kaip reikšmingas fragmentas (Jekaterina Stiyuch, Ona Šimaitytė-Račkauskienė). Laima Gedvilaitė-Sakalauskienė poetišką medžio (donelaitiškasis „ąžuols gyrpelnys“) įvaizdį papildo savotišku edukaciniu aspektu – gausiuose tekstuose įveda rašytojo biografijos faktus, o vaizdais iliustruoja konkrečius istorinės aplinkos momentus („Kristijonui Donelaičiui atminti I, II“).

Vaizdą ir tekstą darbuose jungia ne vienas parodos autorius. Tik Lidija Skačkauskaitė-Kuklienė pateikė grynos kaligrafijos pavyzdį, tikrai drąsiai sugretindama viename dvi visiškai skirtingos stilistikos ir atlikimo kompozicijas („Kristijonui Donelaičiui 300. Jau saulelė vėl…“). Vaizdą ir tekstą, kaip nesusietas dalis, matome N.Matvejevos cikle „Kristijonas Donelaitis. Metų laikai I–IV“. Ekspresyvūs piešiniai (ypač IV, vaizdas nuo Tolminkiemio bažnyčios bokšto) pernelyg kontrastuoja su tradiciška forma pateiktomis „Metų“ poemos ištraukomis, nors šiaip naudingomis, nes galima patyrinėti originalo vertimą į rusų kalbą (vertė Clandestinus). Mažas formatu, minimalistinis motyvu Boriso Mironovo ciklas „Kristijonas Donelaitis. Vaizdiniai I–III“ lyg ir nepretenduoja nei į išorinę ekspresiją, nei į išskirtinumą, bet turi stipraus emocinio užtaiso ir yra bene originaliausias parodoje. Autorius pasitelkė tradicinės ikonos motyvą, kuris tapo talpia metafora, neša žinią apie skirtingas religines tradicijas ir jų susikirtimo pasekmes krašto likimo kontekste, taip pat pateikia labai asmenišką santykį su istorine praeitimi ir dabarties realybe. Lakoniškas motyvas, greičiau užuomina į jį, žvilgsnis iš „kitos pusės“ įgauna plačias konotacijas.

Vienareikšmiškai parodoje „karaliauja“ septyni didelio formato Augustino Virgilijaus Burbos linoleumo raižiniai, sudarantys du ciklus: „Kristijonas Donelaitis. Lazdynėliai“ ir „Kristijonas Donelaitis. Sekmadienio žemė“. Pirma mintis, kuri kyla juos pamačius – o taip, tai tikrasis, tradicinis gerąja prasme A.V.Burba. Estampai ekspresyvūs, dramatiški ir kartu nestokojantys poetizmo. Juose atpažįstame grafiko stilių, kuriame dera dinamika ir statika, kur viskas yra viskuo, kiekvienas fragmentas reikšmingas, kur veikia atgiję krikštai ar sumedėję žmogeliukai. Estampai pasižymi labai turtinga raižysena, kontrastingai siautulingu juodų ir baltų dėmių žaismu.

Originaliai apie save parodoje priminė jauniausios dalyvės Agnės Matulionytės kūrinys. Bent tą šeštadienį, kai lauke siautė pūga, galerijoje, kaip ir mieste, buvo tuščia, ir mirtinoje tyloje skirtingu ritmu tiksėjo keturi apvalūs sieniniai Agnės laikrodžiai, beje, rodantys skirtingus ir visai neteisingus laikus. Retsykiais jiems gailiu keliabalsiu braškėjimu (nuo vėjo ar nuo šalčio) atitarė galerijos lubų sijos. Kaip tada neprisiminsi, kad K.Donelaitis gimė sausio 1-ąją…

Kalėdų ir Silvestro nakties linksmybėms

O kas joms tiktų geriau, nei nuostabūs papuošalai, tiesiog verčiantys pasvajoti apie mažą juodą suknelę ir mamuto kaulo ažūrą, siūbuojantį ausyse valso ritmu. Ir kas gali uždrausti, juk šv. Silvestro naktį (gruodžio 31-osios) pagal senus liaudies papročius galėjo išsipildyti merginų svajos nutekėjimo. Na, svajos gali jomis ir likti, tačiau vienu originaliausių Lietuvos juvelyru vadinamo Sigito Virpilaičio (g. 1961) paroda „Mamuto kaulas ir perlai“, iki 2013 m. sausio 17-osios veikianti „Klaipėdos galerijos“ filiale Herkaus Manto gatvėje, – tikrų tikriausia realybė. Juolab kad S.Virpilaitis personalines parodas rengia nedažnai (šių metų parodos Vilniuje teko laukti penkerius metus), o Klaipėdoje jo kūryba pristatoma pirmą kartą.

Jei koks pašalaitis imtų ir sakytų – mamuto kaulas tai ne auksas, ir jei tektų išgirsti, kad tavo auskarai – kiniškas plastikas, žlugęs reikalas įrodinėti, kad nesi kupranugaris. Iš tikro, daliai visuomenės S.Virpilaičio papuošalai vien iš kaulo, kad ir mamuto, ar su smulkiais perlais nesukels jokio jaudulio. Tiems, kurie vertina tikrąjį juvelyriškumą, papuošalo subtilumą ir asociatyvumą, medžiagos išskirtinumą, technikos meistrystę ir visa kita, kas nusako ne taip dažnai mūsų dienomis pasitaikantį tikrąjį originalumą, dailininko kūrinys bus visais aspektais vertesnis už geriausios prabos aukso masyvą.

S.Virpilaičio kūriniai virpina gerbėjų širdis, sulaukia vien tik pagyrų ir susižavėjimo. Ilgi tarpai tarp personalinių ekspozicijų ne tik atskleidžia autoriaus abejingumą periodiškoms liaupsėms ar parodų statistikai. Jie sutampa su gilinimosi į tradicinę, bet jam asmeniškai naują medžiagą. Tada tyrinėja ją visapusiškai ir pateikia nestandartinį, netikėtą medžiagos (pvz. įprasto gintaro, medžio) variantą juvelyrikoje, pasiūlo naujas papuošalų idėjas ir jas realizuojančias formas, įvardindamas tai ir naujais žodžiais (priekūniai, pirštalai, kumštalai, antausai). Tą patį galima pasakyti ir apie kaulą. Su senu mamuto kaulo gabalu, regis, gautu dovanų iš kito ne mažiau originalaus ir garsaus juvelyro, dirbta ne vieni metai. Pasak autoriaus pasisakymo LDS išleistame kataloge, „kartais atrodo, kad visiškam pasaulio suvokimui trūksta tik vienos mažos detalės, mažo raktelio, galinčio atrakinti nematomas duris į kitur“. Kai raktas randamas ir „nematomos durys“ atrakinamos, pasipila minimalistinės vizijos (kurių kilmės geografija labai plati): mamuto kaulo smulkiausias ažūras, keisčiausios formos, iš skirtingų pusių – vis kitokios, dinamiškos, tačiau funkcionalios. Parodoje pristatyti papuošalai nėra tik parodiniai eksponatai, visi šie vėriniai, segės ir auskarai nešiotini, pakankamai praktiški. Pieniškai matiško mamuto kaulo dermės su skaisčiai baltais, švelniai pilkšvais ar sodriai pilkais perlais, smulkios, beveik mikroskopiškos, trapios kaulo detalės ir tarp jų staiga sublizgantis kietas skaidrus akmenėlis realizuoja idėjas tarsi iš kitos, numanomai idealios ir tobulos realybės, kurioje tai, kas slypi už konkretaus pavidalo ir konkrečių žodžių, yra svarbiau.

Akvilės gyvenimo ir kūrybos istorija

Garsaus rašytojo Juozo Baltušio anūkė Akvilė Zavišaitė (1962–1991), tarusi savitą žodį lietuvių dailės istorijoje, šiemet būtų šventusi 50 metų jubiliejų. Simboliška, kad ta proga ji grįžo į pajūrį, kur prabėgo gražiausi jos vaikystės metai.

Dalia Bielskytė

Ryškiai ir trumpai

„Klaipėdos galerijoje“ visą mėnesį vyko A.Zavišaitės tapybos paroda, buvo pristatyta knyga – laiškų romanas „Akvilė: Neprašyk auksinės žuvelės plauti indų“. Knygą pristatė jos sudarytoja A.Zavišaitės motina Rita Baltušytė.

Susirinkusių į renginį ir parodos lankytojų gausa liudija, kad dramatiško likimo dailininkės A.Zavišaitės istorija, vienijanti ir garsaus rašytojo, jos senelio J.Baltušio, ir tėvo, pajūryje garsaus ir mylimo architekto Algimanto Zavišos, likimus, yra įdomi ne mažiau nei jos kūryba.

Akvilės gyvenimas sužibo ryškiai ir trumpai, kaip kometa, tačiau jos kūrybinio skrydžio trajektorija plati – darbai eksponuoti Australijoje, Lietuvoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose. 31-eri jaunos moters metai, kūrybiniai ieškojimai, stulbinanti kelionių geografija, jos minčių gelmė ir jausmų tyruma – visa atsiskleidžia tame, ko nesunaikino jos gyvybės nepagailėjusi liga – AIDS: piešiniuose, drobėse ir laiškuose. Pastarieji, su meile atrinkti Akvilės motinos, šiais metais sugulė į laiškų romaną, skaitytojui atskleidžiantį uždangą į skaudų, gražų, tikrą jaunos, aistringos, doros, jautrios, meilės trokštančios moters gyvenimą.

Akvilė ir tapyba

A.Zavišaitės kūriniai – atviri, išraiškingi, pasižymintys savitu braižu, persisunkę aitriu moteriškumu, meilės ilgesiu, labai literatūriški ir asmeniški. Ne taip dažnai jie eksponuojami Lietuvoje, tad paveikslų pasirodymas Klaipėdos galerijoje – neabejotinai didelis įvykis Lietuvos kultūros padangėje, neleidžiantis pamiršti legenda virtusio jaunos moters gyvenimo.

Pristatyme dalyvavusi menotyrininkė Goda Giedraitytė stebėjosi Akvilės kaip tapytojos produktyvumu: rimtai tapiusi ir parodose dalyvavusi netrumpiau nei dešimtmetį, ji paliko itin gausią darbų, kurių didžioji dalis stulbina ir dideliais formatais, kolekciją.

A.Zavišaitės parodą ir knygą į Klaipėdą atlydėjusi jos mama Australijoje gyvenanti žurnalistė R.Baltušytė renginį pavadino jaukiu ir nuoširdžiu. „Esu labai patenkinta”, – sakė ji.

Pastele – ant milžiniškų drobių

Akvilės paveikslai – dažniausiai pastelė ant drobės. Atrodo, taip trapu. Bet R.Baltušytė neįžvelgia čia bėdos: „Nepavadinčiau šios technikos neilgamete: paveikslai gyvuoja jau beveik 30 metų, nors, teisybė, yra nepatvarūs, gerokai nukentėję nuo kelionių per tris kontinentus (Australija–JAV–Lietuva), tačiau dar 1997-aisiais puikiai restauruoti Prano Gudyno restauravimo centre. Pernai darbai, įskaitant ir paskolintus iš privačių kolekcijų, taip pat buvo profesionalaus restauratoriaus nuvalyti, kiek atnaujinti“.

Anot R.Baltušytės, „kolekcija nėra neliečiama, dalis darbų parduodama, nes paveikslai gyvena tada, kai į juos žiūrima. Kaip sakoma: paveikslas tik ant sienos yra paveikslas, o padėtas sandėlyje virsta daiktu“.

Rita ir Akvilė, mama ir dukra, visą gyvenimą blaškėsi po pasaulį ir ne visada jų keliai susikirsdavo. Dabar R.Baltušytė gyvena Australijoje. Tad kurgi saugomi Akvilės darbai?

„Didieji tarp parodų saugomi Vilniaus dailės muziejuje, mažesnieji „gyvena“ su manimi Sidnėjuje, kiti grąžinami privačių kolekcijų savininkams. – pasakojo Rita. – Po parodos „Klaipėdos galerijoje“ juos priims Kristinos Jokubavičienės vadovaujama Prano Domšaičio galerija, iš kurios saugyklų jie specialiu transportu bus nugabenti į Vilnių ir laikomi meno kūrinių „sanatorijoje“ – naujose pasaulinio lygio Lietuvos dailės muziejaus saugyklose“.

Paklausta, ar gali įvardinti savo mylimiausius Akvilės darbus, reikšmingiausius paveikslus, R.Baltušytė atsakė: „Akvilei jos paveikslai buvo kaip vaikai, o man dabar yra likę vietoj anūkų. Taigi labai sunku išrinkti mylimiausią“.

Akvilė ir jos laiškai

Šiais metais leidykla „Tyto alba“ išleido A.Zavišaitės motinos R.Baltušytės sudarytą knygą „Akvilė: Neprašyk auksinės žuvelės plauti indų“. Tai pasakojimas apie Akvilę jos pačios žodžiais. R.Baltušytės surinkti dukros laiškai artimiesiems ir draugams įgyja siužetą, virsta jaudinama gyvenimo istorija, laiškų romanu, kurio veiksmas rutuliojasi net trijuose žemynuose: Lietuvoje, Australijoje ir JAV. Autentiški tekstai liudija apie sudėtingą XX a. pabaigos laiką, audringą jaunos, talentingos moters gyvenimą, jos kelią į meno pasaulį. Atvira ir širdinga Akvilė tarsi gyva stoja prieš akis, tampa drauge, mes girdime jos balsą iš tolimiausių žemynų: ji kalba tėvams, seneliams, draugams apie savo kasdienį gyvenimą, kuris mūsų, skaitytojų, akyse staiga virsta reikšmingu – žmogus trapus, ir tik nuo jo priklauso, ar anapus gyvybės ribos jo būtis virs šviesa, ar dulke. Nors šio gyvenimo romano atomazga tragiška, šviesus Akvilės optimizmas stiprina tikėjimą, kad visa, ką lemta žmogui patirti, turi prasmę.

1997-aisiais buvo išleista knyga „Akvilė: paveikslai, laiškai, atsiminimai“. Kas paskatino išleisti dar vieną knygą?

„Pirmosios du leidimai buvo išpirkti, o žmonės vis klausinėjo, kur ją galima gauti, – paaiškino R.Baltušytė. – Be to, atsirado daug pirmojoje knygoje neskelbtų laiškų, kurie man atrodė vertingi, taip pat tilpo daugiau reprodukcijų, piešinių, įskaitant vaikiškus, nuotraukų; daugiau žmonių parašė ir savo atsiminimus, o menotyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė – solidžią įžangą“.

R.Baltušytė sakė laiškus knygai atrinkinėjusi pagal turinį, siedama sudaryti vientisą Akvilės gyvenimo vaizdą: „Kad nebūtų pasikartojimų, taip pat, kad nepraslystų kokie itin drastiški epizodai. Trumpai tariant, stengiausi elgtis pagal etikos taisykles, tačiau drauge žinojau, kad „iš dainos žodžių neišmesi“. Jau esu minėjusi, kad rengiant šią knygą manyje kovojo motina ir žurnalistė. Toje kovoje kartais laimėdavo viena, kartais kita, tačiau abi gerokai nuvargo ir išsisėmė. Vis dėlto manau, kad galutinė pergalė, gal ir nežymiu taškų skaičiumi priklauso motinai. Ar tai gerai, ar blogai, tikiuosi, pasakys skaitytojai.“

– Ar visi knygos herojai, jei taip galima pavadinti adresatus, sutiko, kad korespondencija būtų atskleista skaitytojams? Ar nesulaukėte priekaištų? Jei taip, kokių?

– Visi herojai-adresatai jiems skirtus Akvilės laiškus man davė patys, žinodami, kad jie bus skelbiami. Knygoje minima daugybė vardų, tad gale norėjome paskelbti tokį mini „Kas yra kas“, tačiau susilaikėme (gal ir be reikalo). Priekaištų kol kas nesusilaukiau. Beje, ačiū Dievui, Lietuvoje kol kas nėra įstatymo, kaip, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje, reikalaujančio gauti kiekvieno atsiminimuose minimo asmens sutikimą (raštišką!). Aš tikiuosi sėkmingai „prasprukti“ ir su savo memuarais „Su kuo valgytas cukrus“.

– Laiškai, parodos – ar Akvilė vis dar gyva jūsų gyvenime?

– Nenoriu pasirodyti banali, bet pasakysiu: nė vienas vaikas niekada nenumiršta motinos širdyje.

Akvilė ir jos liga

– Ar kalbate apie ligą, nusinešusią Akvilės gyvybę? Ar manote, kad jos istorija gali tapti palaikymu sergantiesiems, jų artimiesiems?

– Taip, kalbu ir ne tik manau, bet ir žinau konkrečių atvejų, kai Akvilės istorija padėjo.

– Ar tikite AIDS reabilitavimo idėja? Juk visuomenėje dar gaji negatyvi nuostata, kad tai – degradavusių, amoralių asmenybių liga.

– Greito AIDS reabilitavimo nesitikiu. Kalbant apie degradavusias, amoralias asmenybes, pirmiausia reikėtų susitarti dėl šių terminų. Tokia reakcija iš dalies ir suprantama, nes, šiaip ar taip, didžiausia grėsmė užsikrėsti yra per narkotikų švirkštus ar nesaugius lytinius santykius. Užtat, man atrodo, reikia kuo daugiau tomis temomis kalbėtis su vaikais, moksleiviais, apskritai jaunimu, ne vilku gąsdinti, o aiškinti apie šiuolaikiškus Raudonkepuraitei gresiančius pavojus.

Šiokia tokia pažanga vis dėlto juntama net ir Lietuvoje. Jau ne visi mano, kad AIDS yra vien nuo pasižiūrėjimo užkrečiama liga. Tikėtis kokio nors ŽIV/AIDS „reabilitavimo visuomenės akyse“ nerealu ir nereikia – svarbiausia, kad baisiojo viruso paliesti žmonės būtų gydomi, su jais elgiamasi žmoniškai.

Akvilė ir jos mama Rita

– Kokie buvo jūsų ir dukters santykiai? Ką šiandien darytumėte kitaip?

– Mūsų santykiai, manau, gana gerai atsiskleidžia abiejose knygose. Ką daryčiau kitaip? Atsakymui į šį kausimą jūsų laikraštyje neužteks vietos.

– Ką galėtumėte patarti motinoms, auginančioms audringas ir maištingas dukteris?

– Visoms motinoms (ir tėvams!) nepriklausomai, kokio maištingumo jų dukterys ar sūnūs, patarčiau kuo daugiau laiko leisti su vaikais, kalbėtis su jais visais kausimais, drauge keliauti, žaisti; prie jų nesibarti tarpusavyje, jei įmanoma, niekada neišsiskirti, stengtis gyventi kartu ar bent netoliese su seneliais, artimai bendrauti su tetomis, dėdėmis ir pusbroliais bei pusseserėmis. Pripažįstu, kad visa tai daug lengviau pasakyti nei padaryti.

– Daugelį metų tarnaujate dukters atminimui. Kokių dar turite planų?

– Planų, kaip minėjau, daug. Artimiausias – pabandyti surinkti išblaškytus Akvilės paveikslus, juos restauruoti. Taip pat žvalgome galimybes Nidoje įkurti Akvilės galeriją, gal kartu su jos tėvo architekto A.Zavišos memorialu. Norėčiau išleisti ir Akvilės darbų reprodukcijų albumą, taip pat laikas pagalvoti, kur paveikslai „apsigyvens“ man atsisveikinus su šia ašarų pakalne.

Premjera – be anšlagų

Klaipėdos dramos teatro premjeros – šiuolaikinio kroatų dramaturgo Mate’s Matišićiaus (sykiu ir spektaklio kompozitoriaus) vienaveiksmės dramos „Moteris be kūno“ – spektaklio, anot jo režisierės Ramunės Kudzmanaitės, gvildenančio sąžinės, atsakomybės, drąsos ir pareigos klausimus, demaskuojančio pasaulį, nuolat balansuojantį ties beprotybės ir prievartos slenksčiu ir katastrofos akivaizdoje mėginantį išsaugoti žmogiškumą, publika nesutiko anšlagu.

Supasavo kalėdinio stebuklo, šviesos ir linksmesnių temų išsiilgusios sielos? Nesvarbu.

Pjesę į lietuvių kalbą išvertė Julija Gulbinovič, spektaklio scenografas – Marijus Jacovskis, vaidina: Linas Lukošius (Martinas), Nijolė Sabulytė (Ema), Valentina Leonavičiūtė (Martino motina), Rimantas Pelakauskas (Mladenas), Vaidotas Jočys (Pišta).

Lyg žurnalistinis tyrimas

Gitana Gugevičiūtė: Į pasimatymą su premjera ėjau atlikusi dalį namų darbų – spektaklio išvakarėse nusipirkau dramaturgo M.Matišićiaus knygą „Pomirtinė trilogija“ (V.: Aidai, 2012) ir vienu įkvėpimu perskaičiau 36 puslapių pjesę „Moteris be kūno“. „Vienu įkvėpimu“, nes pjesė trumpa, neišradingai suregzta; dialogai joje tikslūs, aiškūs, be menkiausios metaforos, ornamentuotės; pusė pjesės veikėjų egzistuoja taip, kad galėtų jų ir nebūti (beje, nujaučiu, kad dėl to dramaturginis statinys taptų kur kas kokybiškesnis); intrigos korta pernelyg greitai įspraudžiama žiūrovui į rankas…

Du pjesės veiksmai ir epilogo „bumbulas“ – lyg žurnalistinio tyrimo triptikas, dabarties šviesoje mėginantis atkurti įvykdytą nusikaltimą konkrečiam žmogui, apskritai žmogiškumui, istorijai. Visada atsargiai žiūriu į opusus, scenoje siekiančius preparuoti tai, kas istoriškai (politiškai, socialiai ir kitaip) skausminga, nes nepavykusi temos interpretacija, jos aktualizacija gali virsti ne meno kūriniu, o elementariu šantažu. Kaip apibūdinti šį konkretų atvejį, dar reikia pagalvoti…

Aktoriai turi parako

Spektaklio ašis – Ema (akt. N.Sabulytė) ir Martinas (akt. L.Lukošius). Jiems, be abejo, sunku materializuoti žmones, kurių patirtys nepavydėtinai skausmingos.

Ema – likimo sulaužyta moteris: karo metu nužudomas jos vyras, ji pati išprievartaujama; vėliau tampa prostitute, pradeda girtauti, iš jos atimami vaikai… Martinas – praeityje – kareivis, dabartyje – graužiamas sąžinės karo veteranas… N.Sabulytės Ema – tikrai įvyksiantis vaidmuo: spektaklio pradžioje dirginusi primadonos intonacijomis aktorė virsta kampuota, tarsi svetimame kūne gyvenančia būtybe, finale patiriančia lervos metamorfozę – prostitutė grįžta į save – į skausmo pilną moterį. O L.Lukošiaus Martinas kol kas butaforinis – iš toliau atrodo tikras, iš arčiau – 28-erių klaipėdietis vaikinas, kaląs ryžtingam žygdarbiui pasirengusio kario-eksžudiko monumentą. Bet akivaizdu – parako (bent jau šiam spektakliui reikalingą kiekį) šis aktorius turi. Būtent dėl L.Lukošiaus vaidmens kismo norėtųsi pažiūrėti spektaklį dar kartelį kitą (ir tikriausiai vėl paliūdėti, kad tokio kalibro aktorei kaip V.Leonavičiūtė Martinos motinos vaidmuo parašytas per silpnai)…

Memorialo fone

Tikrai norisi pasidžiaugti skoninga, taiklia muzikine partitūra (1965-aisiais gimęs M.Matišićius – ne tik dramaturgas, scenaristas, bet ir džiazo gitaristas bei kompozitorius, paauglystėje Jugoslavijoje buvęs tikra roko žvaigžde), geriausiai atspindinčia scenoje pasakojamos istorijos žanrą. Kaipgi kitaip! Dramaturgas-kompozitorius viename asmenyje tiesiog pasmerktas taikliausiai įvardinti tą „tarp“ (tarp gyvenimo ir mirties, sąžinės ir ydų, gimties ir laidotuvių, vilties ir rezignacijos…), kuriame yra įstrigę jo pjesės veikėjai. Scenoje skambanti lyriška, santūri, ironiška, ilgesinga, žeidžianti muzika subtiliais niuansais kai kur lyg ir pakoketuoja su gerai žinomo Balkanų muzikos genijaus Gorano Bregovićiaus penklinės natomis…

Režisūrinis spektaklio sprendimas, deja, taip sklandžiai nesuskamba, nors mėginimas realizmu grįstoms situacijoms suteikti sąlygiškumą, sveikintinas. Buitiniai parėjau-išėjau-užsukau-likau-etc. virsta schemomis, kurias braižo kūnų šachmatai tarp (ant) scenografo M.Jacovskio scenoje išguldytų paminklinių akmenų, žmonių dantų protezų nuotraukų koliažo fone. Scenografija statiška, monumentali, santūri, konstatuojanti, kad žemė po mūsų kojomis – masinė kapavietė, o atrasti palaikai tegali būti identifikuojami pagal dantis… Todėl vizualinis spektaklio sprendimas ir skamba kaip memorialo holokausto aukoms atminti Berlyne citata.

Premjerą apibendrinti atsisakau, bet tai tikrai ne tas veikalas, kurio įrašą norėtųsi turėti spektaklių videotekoje. Ar jis lietuviams aktualus? Pats M.Matišićius į šį klausimą atsako: „Kiekviena maža tauta yra per žingsnį nuo karo“. Taip, bet kiekviena maža tauta kariauja savo karą. Kaip universalizuoti medžiagą – štai kur klausimas…

Sąžinė – nepatogus dalykas

Mindaugas Valiukas: Spektaklio pasirodymo laikas tarsi byloja, kad gražu atiduoti skolas prieš Kalėdas ir prieš numirštant. Nelaukiant vėžio ir kitų žudikų. Kalėdinis periodas (o ne sveikatos problemos, tikiuosi) turbūt ir nulėmė salės pustuštumą. Be to, sąžinė, kurią aktualizuoja režisierė, yra labai nepatogus dalykas (rudimentas, atavizmas), daugeliui vartotojų trukdantis būti sėkmingiems ir konkurencingiems. Tuo spektaklis ir aktualus. Tačiau pjesės personažas 30-metis pensininkas karo veteranas – prievartautojas Martinas sąžinės balsą išgirsta tik nepagydomai susirgęs. Tuo dramaturgas yra sąžiningas ir nepuoselėja iliuzijų bei nenatūralaus optimizmo, kad atgaila išsiverš masiniu veiksmu (net pasaulio pabaigos nuotaikos tokių proveržių neišryškino, matyt, reikia kažko stipresnio).

Pjesė be ornamentų ir specialiųjų efektų (t.y. – sąžininga?), – kaip koks „Produktas“, – a la true story. Tai drama. Drama – neintelektualus žanras, turintis sujaudinti. Tačiau nejaudina. O nejaudina todėl, kad nėra efektų. Spektaklis įdomus, kol gyva intriga – kas čia vyksta, bet po pusės jo viskas paaiškėja, ir publika stebi ilgą teatrinę agoniją be katarsio. Viskas sąžininga, kam apgaudinėti žiūrovą, kuris nedurnas – supras.

Neturi ką veikti

Pjesėje personažams (Marijai, Mladenui, Pištai) nėra ką veikti. Todėl režisierė pasinaudoja kontrapunkto principu kuriant charakterius.

Martinas (akt. L.Lukošius) vizualiai stipriai saldafonizuojamas (apranga, kalba, judesys), ir tai kontrastuoja su jo žmogiškumu, silpnumu – kaltės jausmu. Iš pirmo žvilgsnio primityvus sprendimas, bet tas kontrastas, kontrapunktas įskelia kibirkštį, sužadina mąstymą.

Mladenas (R.Pelakauskas), karo nusikaltėlis, kaip charakteris taip pat nevienaplanis. Jis maskuojasi po „eilinio piliečio“, „civilioko“ apsiaustu ir skrybėle. Žudikas – pavyzdingas tėtušis, besilaukiantis dar vieno vaiko, parūpinantis savo būrio kariui pistoletą autoegzekucijai. Mladenas ir komiškas, ir kartu grėsmingas, nes dar turi valdžią ir gali – kad ir ne savo rankomis – žudyti. Jo kalba prie kapo pakyla į sarkazmo viršūnėles.

Apie Pištą galima pasakyti tik tiek, kad jis panašus į prancūzų futbolininką Ribery.

Didžiausiu spektaklio efektu, netikėtumu (ir tik vietinei publikai bei draugams) turėjo tapti (ir gal dar taps, jei spektaklio „nenuims“) prostitutė Ema. Vien todėl, kad ją vaidina viena garsiausių teatro aktorių N.Sabulytė ir tai nėra jos amplua. Deja, efektingiausia vieta, kai Ema nusiima peruką (parodo savo „tikrąjį veidą“, atsiveria), jau matyta prieš dvi dešimtis metų (tik neatsimenu spektaklio… Gal „Plikagalvė dainininkė“?).

Dar viena teatro žvaigždė V.Leonavičiūtė taip pat neturi ką veikti. Jos Marija – nei charakteris, nei Kroatijos, Žemės planetos kenčiančios motinos metafora.

Dramaturgas prisipažino, kad šią pjesę jį paskatino parašyti realūs įvykiai. „Verbatimas“ savotiškai pakišo koją dramaturgui. „Kaip gyvenime“ dar negarantuoja katarsio ir išliekamosios vertės. Paradoksalu, bet geriausi spektakliai ir filmai sukurti pagal visiškas nesąmones (pvz., Shakespeare’o „Hamletas“, „Romeo ir…“ etc.).

Beje, norintiems efektingo produkto apie atgailą rekomenduoju filmą su Piotru Mamonovu „Sala“. Nesąmonė, bet jaudina.