Į teatro laboratoriją – be kepimo formelių

Į teatro laboratoriją – be kepimo formelių

Kilni idėja – patrauklesnė už primityvų žemišką kuitimąsi ir sotaus gyvenimo prioritetą, o siekis ją įgyvendinti – vertas rizikos. Tokios mintys įkvepia ir stiprina jaunas režisieres Gretą Kazlauskaitę ir Eglę Kazickaitę, kartu su bendraminčių grupe uostamiestyje kuriančias Apeirono teatrą.

Klaipėda dėl savo švietimo tradicijų ir kultūrinės terpės vargiai įsivaizduojama be privačių teatro iniciatyvų, realizuojančių edukacijos, profesinės praktikos ir kūrybinių ambicijų poreikį. Jų gyvavimas ir atsparumas kasdienybės sąlygoms – kita neišvengiama tema.

Jaunųjų Klaipėdos teatrų spektakliams pristatyti skirto „Švyturio menų doko“ teatro savaitgalio „Teatro elingas“ metu premjerą „Fliuchšteino moterys“ vaidinęs Apeirono teatras jau aprėpia visus išvardytuosius kūrybinės veiklos pretekstus ir kryptis bei siekia daugiau. Jaunų menininkių dėstomi užmojai verčia suklusti, o kūrybinis produktyvumas rodo, kad komandai jau teko patirti ne tik euforiją, bet ir pirmuosius sunkumus.

Spektaklyje „Fliuchšteino moterys“ – jame išties vaidina vien dailiosios lyties atstovės – filosofo, teologo ir psichoterapeuto Davido Madseno romano „Sapnų dėžutė“ motyvais nagrinėjama kasdienybės absurdo supamo individo pasaulėjauta.

Barokine juodąja komedija vadinamas britų autoriaus kūrinys inspiravo režisierę G.Kazlauskaitę, anot jos, eksperimentinei komedijai su tragedijos motyvais. Mat savęs ir kitų apgaudinėjimas, iškrypėliškų polinkių pateisinimas, amoralumas, nestabilumas gali atrodyti juokingai, tačiau tik tam tikru aspektu ir mastu.

Spektaklyje vaidina Eglė Šimėnaitė, Gerda Surgautaitė, Kornelija Krasilnikovaitė, Agnė Stalaučinskytė, E.Kazickaitė, Aiva Krupelytė, Viktorija Kriučkovaitė, Živilė Beniušytė, Erika Kubiliūtė. Kartu su Loreta Kazickiene ir Monika Treikauskaite jos sudaro Apeirono teatro kolektyvą.

Ši premjera teatro repertuare – jau ketvirtoji. Pavasariui rengiamos dar dvi.

Siūlo naujus vardus

– D.Madsenas – autorius, kuris nėra labai žinomas Lietuvos skaitytojams. Šiuolaikinę literatūrą, provokuojančias temas, kviečiančias analizuoti vertybes, moralės ir amoralumo santykį, renkatės nebe pirmą kartą.

G.Kazlauskaitė: Daug pasaulyje įvertintų literatų, dramaturgų Lietuvoje nėra ištraukiami į dienos šviesą. Dažniausiai apsiribojama klasika arba renkamasi šiuolaikinę beletristiką. Kodėl – nežinau. Todėl puoselėjame siekį į Lietuvos kultūrinę apyvartą įtraukti naujų dalykų. Šiame ir kituose spektakliuose kalbame apie tai, kokią ribą yra pasiekusi visuomenė, kurioje asmenybė, turinti sveiką ir šviesų požiūrį, verčiama abejoti viso to, kas vyksta, tikrumu.

Neturiu namuose televizoriaus ir, kai kartais tenka žvilgtelėti į ekraną, stebiuosi, ar žmonės rimtai klausia vieno ar kito dalyko, susidomėję gvildena vienokią ar kitokią bevertę temą… Tuštybės apraiškų yra daug ir kultūroje, ir politikoje, įvairaus lygio ir masto sprendimuose, jaunimo kintančiame požiūryje. Žmonės, kurie yra tyri, dažnai nebesusigaudo, kaip elgtis. Gali kovoti su vėjo malūnais ir žiūrėti, kas bus, arba susitapatinti su dauguma. Naujausias mūsų spektaklis yra apie tai, kas nutinka pasirinkus drąsesnį kelią.

E.Kazickaitė: Mūsų komandos išskirtinumas – apeliacija į alternatyvą. Šiuo metu Lietuvoje teatras gyvena be opozicijos. Susiformavo kelių režisierių, kelių teatrų monopolija. Mes norėtume parodyti, kad kurti galima ne tik naudojant visiems žinomas kepimo formeles.

– Jūsų požiūris – paskatintas patirties, įgytos mėginant pritapti prie šios sistemos?

E.Kazickaitė: Nuolat susiduriame su šiuo reiškiniu kaip žiūrovai, o dėl savo profesijos galime mėginti keisti situaciją. Tačiau ne kiekvienas žiūrovas yra atidus vertindamas ir rinkdamasis.

– Štai šį rudenį karštai diskutuota apie Romeo Castelucci spektaklį „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“, tačiau tik jo belaukiant – po renginio diskusijos bematant nuščiuvo.

G.Kazlauskaitė: Šiuo atveju spektaklio anonsas tapo proga susiburti ir išreikšti savo nuomonę. Tiesa, nemanau, kad ji – pagrįsta ir adekvati. Tačiau kadangi žmonės neturi kur ir kaip pasireikšti, situacija nestebina.

Apskritai teatras yra forma, kuri kreipiasi į žmogų gana drastiškai, tai – iššūkių menas. Žiūrovas išprovokavo teatrą tapti tokiu, koks jis yra, nes jam reikia ryškesnių apeliacijų – į psichologiją, kūną ir t.t. Režisieriai pildo šias užgaidas.

– Minite visuomenės saviraiškos galimybių stoką: kodėl ją įžvelgiate?

G.Kazlauskaitė: Priežastys slypi ryškiame lietuvių mentalitete. Žmonės yra nesavarankiški rinktis, sėslūs, be idėjų. Standartinis požiūris – „Kam tos idėjos, man reikia duonai užsidirbti!“ Bet, manau, problemos kyla būtent dėl to, kad pasirenkamos riboto mąstymo klišės, kai, priešingai, reikėtų būti drąsiems, nebijoti to, ko nori, kam šaukia protas ir širdis. O žmonės bijo ir klaidingai mano, jog šitaip apsidraudžia.

– Savasis teatras, spėju, yra vienas iš šių drąsių norų. Jaučiate, jog aplinkybės atviros jam įgyvendinti?

G.Kazlauskaitė: Nesu beviltiška užsispyrėlė. Neseniai įvykusio Apeirono teatro įtvirtinimo įregistruojant viešąją įstaigą nebūtų, jeigu nematytume palaikymo ženklų, kurie skatino tai daryti. Reikia investicijų – randame rėmėją, ieškome patalpų spektakliui rodyti – sulaukiame pasiūlymų. Keliame sau aukštus reikalavimus ir suprantame, kad tobulumui ribų nėra, tačiau noriu pasidžiaugti jau nuveiktais darbais.

E.Kazickaitė: Savo ruožtu norėčiau užbėgti įvykiams už akių, nes žinau, jog bus žmonių, kurie sakys: „Ak, naivuolės…“ Mes suvokiame, kur lendame, ir neblogai įsivaizduojame, kokius sunkumus ir sienas turėsime įveikti. Tačiau kartu tikime savo komanda, savimi, savo idėjomis ir galiausiai žiūrovu.

Taisoma spraga – darbo etika

– Kiek stabili yra Apeirono teatro komanda?

G.Kazlauskaitė: Nekintantis branduolys – keturi žmonės, kiti keičiasi. Rudenį pradėjau dėstyti režisūrą ir vaidybą Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Režisūros katedroje, tad į Apeirono teatro veiklą įtraukiu ir studentus. Tai – reikšminga patirtis ir mums, ir jiems.

E.Kazickaitė: Abi esame baigusios studijas Režisūros katedroje ir žinome, kad po jų gana sudėtinga pradėti kūrybinę veiklą. Tad svarbu tai, kad šie žmonės prisistato visuomenei, pradeda krautis teatrinę patirtį ir, manytina, nebebus tokie sutrikę, kokie buvome mes.

– Ką patyrėte?

G.Kazlauskaitė: Mano studijų metais į realią veiklą, natūralu, studentus įtraukdavo tik tie dėstytojai, kurie tokią galimybę turėjo. O jeigu tau nepavyko? Negi registruosiesi darbo biržoje? Tai, atleiskite, parodija. Teatre, suprantama, viskas vyksta per pažintis – pamatę tavo darbą, kolegos gali pakviesti tave padirbėti, tačiau pastaraisiais metais Klaipėdoje nėra paties teatro, ką jau kalbėti apie kvietimus. Bet mes esame čia, nes tikime, jog teatrų „prastova“ – tik laiko klausimas. Klaipėda yra vieta, patogi kultūrinei veiklai: didmiestis; lankomas turistų; turi universitetą, kuris rengia specialistus. Kodėl atsidūrėme duobėje, nežinau, tačiau esu tikra, kad po nuosmukio ateis pakilimas. Netrukus po rekonstrukcijos vėl bus atidarytas Dramos teatras, kuriasi Klaipėdos jaunimo teatras ir kiti kolektyvai.

E.Kazickaitė: Man keista, kad vis dar vyksta masiškas Klaipėdos talentų nutekėjimas į Vilnių ir Kauną. Ten rinka perkrauta, o čia viskas tuštėja… Kita vertus, turi būti prieita riba, kai prasidės atvirkštinis procesas.

G.Kazlauskaitė: Bendraudama su studentais teiravausi jų, kodėl migracija į Vilnių tokia populiari, tačiau dažniausiai nė vienas negali motyvuoti savo pasirinkimo, jis – tarsi infekcija. Tai įpareigoja mane kaip dėstytoją daug dirbti, šviestis, daryti viską, kad patraukli veiklos terpė formuotųsi čia. Jaučiuosi gerai, dirbdama šį darbą.

Šiuo metu statome Jurgos Ivanauskaitės „Miegančių drugelių tvirtovę“. Į savo studentes (kurse – vien merginos) žiūriu kaip į partneres. Spektak-lis nėra vieno žmogaus darbas. Tai – abipusiai kūrybiniai mainai.

Supratau, kad sunkiausia yra užtikrinti discipliną. Jauni žmonės sunkiai suvokia atsakomybę už savo pasirinkimą ir įsipareigojimus. Darbo etikos nėra mokoma, o labai reikėtų, tad savo noru dėstome jos pagrindus atskirai. Kartais tai kelia jausmą, lyg atliktum tėvų priedermę; kita vertus, tai įpareigoja mane pačią atitinkamai elgtis ir visapusiškai ramina žvelgiant į tolimą perspektyvą.

Ne chaotiškai, o nuosekliai

– Turite savojo teatro veiklos viziją?

E.Kazickaitė: Neseniai sugebėjau įvardyti mūsų koncepciją – esame diskursyvinis teatras, kitaip tariant, nuoseklusis. Norėtųsi dirbti dviejose srityse. Pirmoji – aktoriaus formavimas, nuolatinio jo profesinio augimo skatinimas. Dabar pastebiu tokį dalyką – valstybiniai teatrai iš aukštųjų mokyklų susirenka neva susiformavusius aktorius ir leidžia juos į sceną. Ir jie patys šiuo požiūriu mano esantys susiformavę. Tai, mano galva, yra klaidingas požiūris.

Aktoriaus ir režisieriaus tapsmas nėra baigtinis procesas. Taigi pirmoji teatro kryptis būtų laboratorija, skirta tobulėti psichologiškai, fiziškai, dvasiškai, kurti naujas profesines metodikas, kurios galėtų praversti ir mokykloms, universitetams. Šis procesas turėtų niekada nesustoti, kad ir koks spektaklis tuo metu būtų statomas.

Kitas blokas įprastai vadinamas mano nemėgstamu žodžiu „produkcija“, taigi – baigtinių rezultatų, t.y. spektaklių kūrimas. Diskursyvusis aspektas reiškia, kad pjesių parinkimas vyksta ne chaotiškai, o nuosekliai, keičiant tiek formas, tiek temas, kiekviename kitame darbe išsaugant dalį ankstesniojo.

G.Kazlauskaitė: Diskursyvinio teatro šiuo metu Lietuvoje nėra, tačiau turime istoriniu tapusį pavyzdį – Juozo Miltinio dramos teatrą. Jame vyko nuolatinis darbas, specifiniai užsiėmimai, aktorių santykiai su režisieriumi taip pat patyrė nuolatinį kitimą.

Kad toks darbas reikalingas, tampa aišku nuėjus į profesionalų teatrą žiūrėti profesionalaus spektaklio, kuriame profesionalūs aktoriai įgyvendina šiuolaikišką profesionalaus režisieriaus sprendimą, o tu nustembi matydamas visišką jų nesusigaudymą: jie moka tekstą, bet „neartikuliuoja“ jokių psichologinių niuansų, vaidyba neleidžia dėlioti veiksmo logikos. Šiomis dienomis teatruose spektaklis pastatomas vidutiniškai per porą mėnesių. Tai nėra kūryba. Tačiau tam, kad susivoktum, ką ir kaip darai, turi išmokti atsisakyti drabužio ar bandelės.

E.Kazickaitė: Tas malonus taškas, kai žmonės vienas kitą supranta, prieinamas bendraujant. Šiandien populiarus ir garbinamas darbo stilius – vieną dieną vaidinu Vilniuje, kitą – Kaune, tuomet važiuoju į Švediją su projektu, – deja, neduoda tokių rezultatų. Mūsų tikslas – kad komanda tobulėtų kartu, nes teatro pasaulyje šį tą pasiekti gali tik kolektyvas. Būdama režisierė, be abejo, galiu ir turiu daug skaityti, domėtis, plėtoti savo kūrybines įžvalgas, tačiau nemanau, jog epizodiškas darbas su šiaip jau svetimais man žmonėmis galėtų suteikti geresnių rezultatų nei nuolatinė veikla su sava komanda. Mane labai žeidžia kai kurių režisierių pasakymai, neva aktorius – tik atlikėjas. Aktorius yra kūrėjas. Mūsų tikslas – kurti ir tobulėti kartu.

G.Kazlauskaitė: Jis – donkichotiškas, bet kartu gražus ir reikalingas. Kodėl gi nepaaukojus dėl jo visko?!

– Kodėl gi tuomet populiaresnės yra kitokios teatrinės veiklos organizavimo formos?

G.Kazlauskaitė: Socialinis ir ekonominis spaudimas daro savo. Teatrai – biudžetinės organizacijos, kurioms reikia išsilaikyti, o toks darbas neatsiperka. Pasižiūrėkime, dabar ir „laboratorija“ suprantama kaip daugiausia savaitę kitą vykstantis vienkartinis renginys.

– Kodėl, jūsų nuomone, diskursyviojo principo nepavyksta įgyvendinti egzistuojančiuose teatruose?

G.Kazlauskaitė: Negalėčiau pasakyti, kad jų situacija tam palanki – režisieriai migruoja, aktoriai taip pat dažnai dirba keliose darbovietėse iš karto. Taigi apie laboratoriją nėra nė kalbos. Nuolatinius aktorius turi Oskaras Koršunovas, bet savo tradiciją turi visas jo teatras. Dauguma stato visur vienu metu ir tuo didžiuojasi. Kas iš to režisieriui ir aktoriui? Skubantis žmogus negali kurti. Jis dirba ir užsidirba. Aukso vidurį atrasti sunku. Turi nuoširdžiai rinktis, kas svarbiau – pinigai ar kūryba.

– Ar kitos gyvenimo aplinkybės leidžia jums dirbti tik Apeirono teatre?

G.Kazlauskaitė: Neleidžia. Jeigu kas sužinotų, iš kokių sumų gyvename, sakytų, kam viso šito reikia? Nežinau, ar tai naivumas, ar užsispyrimas, bet kol kas einame šiuo keliu suprasdamos, kad šiuo metu negali būti jokio pašalinio darbo, kuris išblaško ir atima pusę laiko. Dirbame nuolat – esame arba paskaitose, arba repeticijose, arba skaitymuose, generuojame naujas idėjas. Niekam kitkam nelieka laiko. Bet tik šitaip gali tobulėti. Turiu su kuo palyginti, nes esu dirbusi keliose skirtingose darbovietėse. Susikoncentruoti paprasčiausiai nebepavykdavo, kūrybinė veikla nueidavo į paraštes. Šiuo požiūriu universalų nesuprantu.

E.Kazickaitė: Universalumą patiriame kitaip, mat Apeirono teatre turime ne tik režisuoti ir vaidinti, bet ir užsiimti vadyba, rūpintis muzika, afišomis, vaizdo įrašais; ieškoti rėmėjų, erdvių spektakliams rodyti ir t.t. Kita vertus, daug geriau ir įtikinamiau, kai pats visapusiškai išmanai tai, ką veiki.

– Kaip radote viena kitą ir subūrėte daugiau bendraminčių?

G.Kazlauskaitė: Per bendrą veiklą – žmones labiausiai atskleidžia ir suartina darbas. O darbas mene yra visas gyvenimas.

Kalbino Valerija Lebedeva