Keliavimas liekant namie

Keliavimas liekant namie

Vaiva Grainytė. Pekino dienoraščiai. Esė.

Vaga, Vilnius, 2012, 256 p.

Dainius Vanagas

Jau trečia savaitė, kai nenustoja snigti. Į darbą čiuoži slidėmis, su kaimynais, gyvenančiais antrame aukšte ir tuo metu balkone traukiančiais cigaretę, pasilabini akių lygyje; gyvenančių pirmajame jau kuris laikas nematei. Vakare iš batų iškratai bent du kibirus snaigių, jas ištirpdai ir, kūrendamas keletą nebereikalingų knygų, išsiverdi arbatos. Tamsu, drėgna, elektra dingusi, dujos užsuktos, vanduo vamzdžiuose užšalęs. Pasiknisi spintose – būtinai rasi žvakių, netgi tuo atveju, jei jų niekuomet nesi turėjęs: toks jau, matyt, romantikos dėsnis. Na, o ką su žvakėmis veikti? Jokios pompastikos – uždegi, kad liepsna it vėliava plevėsuotų, ir murmi po nosimi: „Ė, brolyti, čia tai bent nuotykis!“ Kai pavargsti džiaugtis, atsiverti „Pekino dienoraščius“. Laksto keturgalviai kinai; jų pirštai supinti iš interneto kabelio; valgo drakonus ir vandenynų įdubas; niekuomet nemiega, nes amžinai čiauška; nespėję į perpildytą metro, išskleidžia sparnus ir perskrodžia dangų.

Gal taip, gal priešingai. Atsibundi iš popietės įšalo, švysteli akį pro langą – ne, sniego vos kauburėlis kitas. Ir jokios egzotikos, jokio peno nuostabai. Nors vaizduotės pastanga anksčiau ar vėliau išsikvepia, „Pekino dienoraščiai“ išties guli ant stalo ir tvirtina nemeluoją.

Vaiva Grainytė, išdrįsusi viena kaip pirštas leistis į kelionę po Kinijos vidurius ir mokytis populiariausios, tačiau anaiptol ne lengviausios pasaulio kalbos, sąmoningai atsiduria ribinėje situacijoje. Kūrybinės įtampos ir juslių intensyvumo atžvilgiu tai – bene idealiausios sąlygos unikalioms minčių sintezėms rastis, tad visiškai natūralu, jog publikai „gyvai transliuoti“ dienoraščiai (tekstai ilgą laiką dalimis spausdinti viename iš Lietuvos kultūros savaitraščių) yra prisodrinti patirties karščio ir pažinimo džiaugsmo.

Jei tai būtų intymus, slaptas dienoraštis, kuris į mūsų rankas pakliuvo vien tik istorijos atsitiktinumo ar liapsuso dėka, vertinimo strategijos nustatymas implikuotų ne vieną problemą. Visgi „Pekino dienoraščiai“ į šią kategoriją nepatenka: tai esė tekstas, nuo pat pradžių ruoštas spaudai. Tad nuorodą į dienoraštį šios knygos kontekste veikiausiai derėtų vertinti ne kaip asmeniškumo raišką, bet kaip literatūrinio pasakojimo formą. Nepaisant to, kad tekste figūruoja realūs asmenys, įvykiai, vietos ir laikas, „dienoraščiai“ konstruojami atsižvelgiant į potencialaus skaitytojo lūkesčius bei poreikius. Tokia prielaida leis žvilgtelti į „Pekino dienoraščius“ išvengiant ir etinio spaudimo, ir dokumentiškumo pretenzijų.

V.Grainytės stilius pasižymi vitališkumu, raiškumu, polinkiu į hiperboles (retkarčiais pernelyg tiesmukas). Būsenoms ir patirtims, kurios efektingai, su trenksmu nebuvo pajėgios praplėsti įspūdžių spektro, tekste vietos neatsirado. Todėl „Pekino dienoraščiai“ savo butaforine povyza primena Kinijos karinių pajėgų paradą – kažkas, kas aukščiau visko, aukščiau gyvenimo. Šis įspūdžio sterilumas, buities, nuobodulio eliminacija, viena vertus, galutinai apvalo skaitantįjį nuo bet kokio realybės jausmo – taip dar sykį paliudijama, kad dienoraštis tėra literatūrinė priedanga. Kita vertus, kaip tik dėl šios priežasties „Pekino dienoraščiai“ įgyja mitologinio pasakojimo – vieta ir laikas, kurių niekada nebuvo, bet yra visados – bruožų. Lengvai įaudrinamai vaizduotei netgi nėra reikalo perskaityti visus esė įrašus – žvilgteli į vieną pastraipą, žvilgteli į kitą ir žiū – jau atidedi knygą į šalį, kadangi vaizdinių sekos ima birti tarsi iš gausybės rago. Keturios galvos, gatvės baloje maudomas kūdikis, kotletas su šunų akių įdaru…

Žinoma, „Pekino dienoraščiai“ – ne tik vaizduotės lavinimo vadovas. Galima numoti ranka į fikcinius teksto pamatus ir, pasamdžius Vaivą gidu, patikliai leistis į ekskursiją neturistiniais Kinijos maršrutais. Sociokultūrinė medžiaga, kuria disponuoja autorė, nėra vienalytė: amplitudė svyruoja nuo banalių, stereotipinių akcentų (pribloškianti žmonių masė, vakarietiško kičo diktatūra, pamišimas dėl technikos ir gerovės, maisto gaminimas iš visos po, virš, ant žemės judančios kūrinijos ir kt.) iki stulbinančių, etnocentrizmui akimirksniu iššūkį metančių atverčių. Būtent toks yra pasakojimas apie Pekino ir vakarietiškos operos skirtumus; apie procedūras, kurių metu ant nuogo kūno kūrenami laužai; apie tradicinės kinų medicinos ligonines; apie kelionių (ypač traukiniais) ypatybes. Be to, V.Grainytė į „Pekino dienoraščius“ įtraukė kelių kiniškų filmų recenzijas – sociokultūriniu požiūriu šie tekstai vieni iš vertingiausių visoje knygoje. Žinoma, svarstymai, kad dažnesnis, gilesnis tokių tolimos, svetimos kultūros peripetijų reprezentavimas būtų iškraipęs pirminę teksto idėją, veikiausiai yra visiškai pagrįsti. Juk grožinis tekstas neapeliuoja – na, bent jau neprivalo to daryti – į išsamų kultūrinį pažinimą. Visgi neapleidžia pojūtis, kad nors knyga ir pavadinta „Pekino dienoraščiais“, daugelį fragmentų buvo galima užrašyti neišvykstant iš Kauno (autorė ne kartą užsimena, kad yra kilusi būtent iš šio miesto). Išties knyga persmelkta vakarietiška intelektualine baze. Tai, žinoma, normalu – žmogus dažniausiai nėra pajėgus ištrūkti (galų gale, kam jam to reikia?) iš jį suformavusios tradicijos. Tačiau V.Grainytės knygoje šis mąstymo tradicijos dominavimas toks akivaizdus ir betarpiškas, kad natūraliai kyla klausimas: ar mes vis dar mokame pažvelgti į Kitą, jo klausyti ir išgirsti? Skaitant dienoraščius krinta į akis tai, kad autorė – pabrėžiu: gyvendama ne bet kur, o pačiame Pekine! – dažniau susitikdavo ir bendraudavo su kitais lietuvaičiais nei su vietiniais kinų jaunuoliais. Žinoma, išimčių būta, tačiau jos tokios retos, kad tekelia apmaudą.

Taigi į „Pekino dienoraščius“ galima pažvelgti ir trečiaip: tai mūsų, „post“ žmonių, vis didėjančios negalios komunikuoti iliustracija. Mes juokiamės – ir V.Grainytė juokiasi – iš mūsų dirbtinio bendravimo (ne dėl to, kad „kažkur kitur“ esti „tikrasis bendravimas“; ne, paprasčiausiai nebesame tikri dėl to, kas yra kas), tuštokų, jautrumo ir empatijos neužpildomų mandagybių, ironiškumo, pašaipos, nepasitikėjimo pertekliaus. O keisčiausia tai, kad šių būklių konstatavimas jau nebėra laikomas pigiu, veidmainišku moralizavimu. Anaiptol: visa tai kuo puikiausiai žinoma, ir žinoma su pasimėgavimu. Mums tai patinka.

Patinka?

Jaunųjų kūrybos konkursas: sveikiname laureatus!

LITERATŪRA ŠIANDIEN
www.durys.daily.lt
Sudarytojas Gintaras Grajauskas
grajauskas@gmail.com

 

 

 

 

Jaunųjų kūrybos konkursas: sveikiname laureatus!

Baigėsi kasmetis „Gintaro lašų“ jaunųjų kūrybos konkursas, savo pradžią skaičiuojantis nuo 2006-ųjų.

Nuo to laiko redakciją pasiekė maždaug 400 jaunųjų autorių rankraščių, kurių geriausieji buvo spausdinti „Gintaro lašuose“.

Kaip ir kasmet, dėl didelio dalyvių skaičiaus dalies tekstų šiemet tiesiog nesutalpinome – nenusiminkite, jūsų šių metų pabaigoje atsiųsta kūryba automatiškai dalyvauja kitų, 2013 metų konkurse.

O 2012-ųjų konkurso laureatais tapo Deimantė Bandzevičiūtė – pirmoji vieta, Domas Linkevičius – antroji vieta, Dainius Vanagas – trečioji vieta. Sveikiname! „Gintaro lašų“ jaunųjų kūrybos konkurso nugalėtojai bus apdovanoti piniginiais prizais: pirmosios vietos laimėtojas – 500 Lt, antrosios – 300 Lt, trečiosios – 200 Lt.

Paskutiniajame šių metų leidinyje kviečiame plačiau susipažinti su laureatais ir jų kūryba.

„Gintaro lašai“ dėkoja visiems atsiuntusiems savo kūrybos. Iki susitikimo kitąmet!

Deimantė Bandzevičiūtė

 

Deimantė Bandzevičiūtė: 1989 metų spalio 28-oji buvo šalta ir vėjuota. Tądien pro šalį pralėkė vos kelios vėlės, besiruošiančios šventėms, o seselės ligoninėje ramiai žiūrėjo Kašpirovskio laidą. Skubėjau ateiti į pasaulį, nors į Baltijos kelią taip ir nespėjau, bet girdėjau, kaip griovė Sieną.  Grįžo ir Laisvė. Mama sakė, jog išrinko man vardą iš labiausiai jai patikusio lietuviško romano. Pamažu susitaikiau su vardu ir su kita laisve.
Vėliau pradėjau mokytis – baigiau Žaslių vidurinę mokyklą, paskui Lietuvos edukologijos universitetą, kuriame įgijau lietuvių filologijos bakalauro laipsnį. To pasirodė maža ir dar dvejiem metams pasilikau studijuoti literatūros.
Kurti pradėjau. Ir tebekuriu. Mano kūrybą yra publikavę „Šiaurės Atėnai“, „Literatūra ir menas“, „Nemunas“, „Gintaro lašai“ bei poezijos almanachai. Dalyvauju poezijos skaitymuose, kultūriniuose renginiuose.
Mėgstu stebėti(s), klausyti ir paskaityti. Savo eilėraščius vadinu mažomis istorijomis, kurias vienaip ar kitaip inspiruoja įvairūs įvykiai, žmonės, būsenos, buitis, daiktai. Savo kūryba aš ir pasakoju tas istorijas, o jei žmonės netyčiomis užklumpa jose save, tai man – laimėjimas. Mėgstu, kai klausia.


***
 Nakties komodoje daug stalčiukų
 juose labai daug tylėjimo
 ir žmonių, sumedėjusių kryžių.
 
 Mes keldavomės anksti, kad
 rankos sužaliuotų lapais
 ir iš kryžių vėl oštume žydinčiais medžiais.
 
 Nakties komodoje daug stalčiukų
 dabar ten tik po sausą medį
 ir tyla kapų.


Sintezė


Ruduo ateina per kapų žvakutes
 per seno namo sienojus
 čia prie vieno stalo susėdę
 gyvieji su mirusiaisiais
 susiėmę už pilvų kvatoja
 
 Kalbasi kaip kad buvo vakar
 prisimena savo jaunystes, sako
 viskas taip neseniai praėjo
 ir šventieji kažko išsigandę
 dabar jau paveiksluose kabo
 
 Ir kai prie stalo šnekos nutils –
 varpinės vien klyks
 kiekvienas vien sau
 užspausim akis

Kišeninis senelis


Seneliai neužima daug vietos,
paprastai jie yra kompaktiški –
gali įsidėti į kišenę, neštis į autobusą ir klausytis
kaip radijo iškosėtų amžiaus godų.

Sunkiai sunkiai gyvenau gyvenau,
debesys kitaip stovėjo.
Noriu palikti pasaulį tokį,
kokį atradau: su savo Antanu,
su savo Sniečkumi.
Klausaus kišeninio senelio
it „Amerikos balso“.
Jis dėl visko kaltina šv. Petrą:
dėl raktų, vartų, dangaus.

O aš tik kiniškas arbatinukas –
ir aš jau užviriau.

Egzorcistas


Mano tėvams reikia egzorcisto,
kad išvytų tą velnią:
tą televizorių, tą radiją.

Tetai reikia egzorcisto,
kad išvytų tą velnią:
tuos aukštakulnius, tas plukes iš galvos.

Man reikia egzorcisto,
kad išvytų tą velnią:
tą norą gyventi daug.
Per daug.

Pagyvenusios valtelės marazmas


jeigu būčiau kruizinis laivas
lygiai pusę šešių
kai  miega visi kapitonai
rėžčiaus į uolą
arba pakėlusi inkarą
dar  uoste nusiskandinčiau
bet aš tik valtelė –
teks užsimušti irklu

Būtų baisiai


Tikiuosi, kad jau paaugau, mama,
ir jau galėsiu žaisti kortomis.
Labiausiai man patiktų sumaišyti ir
stebėti, kaip žmonės trauktų tūzus.
Būtų baisiai juokinga.

Tikiuosi, kad jau paaugau, tėte,
ir jau galėsiu šaudyti iš lanko.
Tikrai nenoriu kliudyti,
bet baisiai smagu, kai strėlė perskrodžia obuolį.

Tikiuosi, kad jau paaugau, Dieve,
ir jau galėsiu apsispręsti,
ar tikėti.
Būtų baisiai gera neabejoti.

Trečiasis pragaro ratas


Besotė praeitis
ryja savo vaikus
su baltomis
Komunijos žvakėmis
eina kaliniai
į didįjį altorių
purvinais delnais
liečia avinėlį
žuvims tereikia pelekų
ir jos išskris
Nojaus laive
tyla
išeinant iš trečiojo rato
rožančius rankose
pamojuoki Sizifui
ir akmuo
jo gerklėje

Angelų


Angelų būna piktų
Rilkė man pritartų ir dabar
Plotume kartu katučių
O jei tie angelai dar
Patupdo tavo Dievą į inkilą
Ir kas tau belieka
Tik ropštis pačiam į medį
Iškrapštyt jį iš inkilo
Ir atsiprašyti
Kad esti tarp mūsų
Tokių piktų angelų

Prakeiksmas


Ir tu būsi nenorimas sodas –
pasakė ponia Eleonora vyriausiajai dukrai
ir nenumirė.

Tu vedžiosies po kaimus septynis savo vaikus
prašinėdama duonos –
tai pasakiusi viduriniajai dukrai
nenumirė.

Tavo vyrą sudegins su senąja kalve –
tai pasakiusi trečiajai dukrai
vėlgi nenumirė.

Vargšė ta ponia Eleonora –
dabar verkė dešimtyje kaimų.

Iš gyventojų surašymo. Klausimynas


– Kas nėra poezija?
– Jau seniai nebeturim iš ko nesirinkti.

– Kas yra analfabetas?
– Nežinau, kas per nešvankybės jūsų galvoje, pone.

– Kas yra blogas auklėjimas?
– Kai mokinys sekdamas mokinio pėdomis žūva.

– Kas yra puikybė?
– Kai Dievą užanty nešiojies. Kam nori, tam ir rodai.

– Kaip atrodo pyktis?
– Tiksliai nežinau, bet kai pykstu, rodos, visados atsiprašau.

– Kas yra durnas?
– Tas, kurį ir bažnyčia muša.

– Kaip atrodo tyla?
– Kai skimbčiojant šakutėm girdi kažkur siela išeina.

Iš gyventojų surašymo. Klausimynas (II)

 

– Ko reikėtų vengti žaidžiant saulės zuikučius?
– Atspindėti savo tamsą.

– Kas yra trumparegystė?
– Kai iš delno savo ateities neišskaitai.

– Kas yra erotika?
– Kai nakties peniuaras prasiskleidžia ir ima kaukt bokštai.

– Kaip atrodo nebūtis?
– Kai nusitrina skaičiukai nuo paso.

– Kaip atrodo okultizmas?
– Kai perskaitai Tavo CV buvo sėkmingai išsiųstas.

Domas Linkevičius

Domas Linkevičius: prieš 25 metus gimiau Kaune, Vilijampolėje, dažnai vadinamame mafijozų, gezų ir banditų rajone. Nuo pat mažumės buvau „linkęs domėtis“ (taip interpretuoju savo pavardę ir vardą) visu mane supančiu pasauliu. Mane domino ir tebedomina debesų žemėlapiai, žvaigždėlapiai, klevlapiai ir lieplapiai. Pastarieji galbūt dar ir dėl to, kad gimiau liepos mėnesį. Nors mano gimtoji vieta niekuomet neužsitarnavo garbingo vardo, man gyventi vietinių pramintoje Slabotkėje visada buvo savotiškas prestižas. Vien pats faktas, jog ten didžiąją dalį gyvenimo praleido mano seneliai, tebegyvena tėvai – savaime yra gerbtinas. O ir vaikystę primenantys padūmavę barakų kiemai, slapta krečiami kaimynystės abrikosai, obelys bei paikos paaugliškos išdaigos, mokykliniai nuotykiai ir šėlionės, pakvaišę studijų metai – visa tai mano praeities patirtys.

Dabar gyvenu ir dirbu Vilniuje, dantų technologijų srityje. Kiekvienas pagamintas dantų protezas man tarsi kalbos dovanos puoselėjimo įrankis, žodžio skiepijimas pacientų burnos ertmėse. Į viską stengiuosi žvelgti poetiškai, kūrybiškai. Dažnai pagaunu save, jog stebiu žmogų – praeivį ar pardavėją ir, atrodo, skaitau eilėraštį. Posmai sugula į minčių klodus, o vėliau – į popieriaus lapus. Be kūrybos neįsivaizduoju savęs kaip individo. Turiu daug svajonių. Jos – mano gyvenimo varikliai.

Jausmavietės

Tu visur: namuose, kelyje, mano batuose,
mintyse, kai toli, sapno prieangy, einant miegoti.
Tu esi mano gidė vaikystės Karpatuose,
mano pankė, apsvaigusi hipė ir liūdinti gotė.

Gyveni mano meilės, kančių epizoduose,
mano odoj, po ja ir po mano kasdieniais drabužiais.
Visuomet apsireiški tylamedžių soduose
ir žengi per pasaulį, avėdama laikrodžių dūžiais.

Man šiek tiek per ilgi labirintai minutėse,
kai meldžiuosi tamsioj vienumoj. Nepataisomai lūžęs
griūva tiltas, bet mano jausmai vėl jį nutiesia –
noriu būti Tau draugas, jautrus pašnekovas, meilužis…

noriu būt su Tavim, kai stebuklai išsiberia
skysto stiklo karoliais į mudviejų amžiną tremtį.
Nesvarbu: širdyje, tolimajame Sibire –
visada, jeigu nori, gali į mane atsiremti.


Sapnaskiltės vokiečių gatvės


Naktimis birželio, vos pradėjus švisti,
akrobatas rytas vaikščioja per lyną
siauro horizonto. Svajones išvystę,
vaikiškai linksmi važiuojam į Berlyną.

Pakeliui padangėj regim – plyšus gysla
debesis vaiskiu raudonumu nudažo.
Varšuvą patiltėse aplaižo Vysla,
kelias prieky susilieja į miražą.

Mirgantys šviestuvai glosto stiklą, stotys
dvelkia rūkalais, gurkšnoja pigų alų.
Visa, ką patyrėme lig šiol – klastotės.
Visa, ką patirsim – iš originalų,

iš tiesų, apaugusių kreivom tikrovėm,
kuriose visus takus žiedai užpustė.
Mes nė sapno nepasėjome – tik rovėm
ir todėl dabar negalime nubusti.

Kupidono taikiklyje


Kai naktį okupuoja miego radijas,
mėnulį apima silpnaprotystė.
Mes ieškom danguje žvaigždžių, o radę jas
nuraškome neleisdami nukristi.

Aš patenku į tavo lūpų sūkurį.
Į lūpų tokio skonio kaip avietės.
Man regis, tu mane iš naujo sukuri:
papildai, ramini, verti žavėtis.

Su tavimi man gera šėlt, kvailioti, nes
tu supranti mane, nes mes lyg upės,
lyg begalinis vandenų viliotinis,
erotiškai baikštus ir saldžialūpis.

Kai apsimetu Vasco da Gama


Mano saulė tekėdama sutelpa sprindyje.
Visos dienos į sausumą brenda, o naktys – į jūrą.
Taip šviesi lyg atradusi kelią į Indiją
mano saulė tekėdama sutelpa sprindyje.
Ji nemėgsta vandens, nes vanduo tik atspindi ją,
pašaipiai iškraipydamas dailią geltoną figūrą.
Mano saulė tekėdama sutelpa sprindyje.
Visos dienos į sausumą brenda, o naktys – į jūrą.

Keli. Auto. Jai.

Aš susižeriu rudenį tavo akių.
Glostau plaukus nakties juodumo.
Pirštais nubraukiu skruostų raudonį –
Dievo plaštakoms tapant saulėlydžius.
Mano žvilgsniai mažyčiais bateliais
vaikštinėja sniegynuos tavo,
išsvajotom kalnų viršūnėm,
pavojingais lytėjimų skardžiais.
Visos išvykos – atradimai pasaulių,
kuriuose tavo kvapo esama
ir kvėpavimo ritmiškai lėto,
intymaus giluminio alsavimo.
Noriu braidžioti tavo užutėkiais,
plaukti įlankom ir lagūnomis.
Plikomis apkabinti rankomis.
Niekada. Niekada nepaleisti.

Graikiškas


Tarp salynų jūratinklius narplioja škunos.
Marškiniai it pritvinkę nektaro sulimpa.
Saulė dega aukštai, nusiteikus prieš kūnus.
Naujo ryto brėškimas prikausto Olimpą.

Vien ramybė kalnų. Tartum baigtųsi karas.
Kursto ugnį, taip žmogiškai trokštamą-troškią,
neklusnus Prometėjas, beplunksnis Ikaras.
Atsimerkiu. Kaitra vėl sapnavietėn bloškia.

Tegul trykšta vanduo, išminties šulinys te-
užgesina gaisrus. Klasicizmą kampuotą
giriam tostais ir daužom taures už jaunystę,
susitikę su graikų dievybėm į puotą.

Nuo ambrozijos linksta stalai, raibsta akys.
Kaip spalvotos žuvytės koraliniuos rifuos
pasipuošę visi. Stygom plinta sirtakis.
Ant akmens valandėlei užsnūsta Sizifas.


Norvegiškas


Nakvynė šaltyje. Mes aiškiai pasiklydę. Sninga.
Aš sutapatinsiu melsvų akių ir sniego spindesį.
Tu savo pėdomis dangaus baltumo sodus mindysi,
nes šio sraunaus vidurnakčio tėkmė tokia dėsninga,

nes iš tikrųjų esam fiordai – gilūs ir uolėti.
Nešiojame dramas. Girdėjom, bet neskaitėm Ibseno.
Seniai užmiršom stebuklus: draugystę, žvilgsnį, šypseną…
Turbūt jau nieks negali mūsų skausmo nugalėti –

nei virtinės kalnų, nei ežeringos šiaurės vietos.
Aš palieku tave, tiesiog įsilipu į debesį
pasiklausyt, kaip toliuos piemenys birbynėm stebisi,
jog rytas. Tu miegi. Aš iškeliauju ten, kur pietūs.


Impotentiškas


Taupydami judesius žengiam į vakaro pusę.
Norom nenorom priartėjam prie ąžuolo slenksčio.
Svetingu žvilgsniu tu mane lyg žariją įpūsi.
Vidun užsiverdamos durys koketiškai krenkščia.

Trumpa trajektorija veda prie dvigulės lovos.
Tu gundai mane užvaldyta pirminių instinktų.
Nenoriu įžeist, bet dabar aš nekoks sugulovas,
Kai trūksta vos laipsnio, kad siela į ledą sustingtų.

Tikriausiai manai šitaip elgtis ganėtinai kvaila.
Vadinkim, jog seksas – keptuvė, o meilė – aliejus.
Saulėgrąžų derlius skurdus, kad ir kaip būtų gaila.
Iš suraukto veido matyti – esi nemylėjus.

Svaigulys naktinėjimų soduose


Tu nugirdai mane ir man rodosi,
kad mažėju, galiu pranykti,
pasiversti į švelnų atodūsį,
ar į dieviškai saldžią lygtį.

Jau nakties vidurys. Muša dvylika.
Aš stebiu tavo lūpų linkį.
Taip stebi tik tuomet, jeigu myli ką.
Mes ties vienas kitu palinkę.

Tu mane savo šypsena apkreti.
Aš dar girtas tavim. Ilgam tai.
Mes užmigę sapnuojame lapkritį –
ir nuogi atsiduodam gamtai.

Tarp galaktikų

Tu visada buvai ir būsi mano Venera,
supančiojusi protą paslapčių orbitom.
Už begalybės šviesmečių kitos tokios nėra –
nerastum net jei Paukščių Taką išardytum.

Karoliai meteorų – tau skirti papuošalai,
net mėnuo, juos regėdamas, pristinga fazių.
Gal susitinkam prie Merkurijaus, jei sušalai?
Vėliau erdvėlaiviu mėginsime oazę

atrasti smėlyje klastingo Marso dykumų.
Saturno metrikų biure sumainę žiedus,
kvėpuosim kosmosu, kur saulėta ir taip ramu
lyg baltą naktį tarp galaktikų prisėdus.

Dainius Vanagas

Dainius Vanagas: pasakojimas trečiuoju asmeniu neleidžia išsiduoti, neverčia įsipareigoti, tiesa?

a) Dainius Vanagas, tarkime, gimė 1989 m. Jei būtų gimęs aštuoneriais metais vėliau, dabar geistų naujo tapšnoklio, nes senasis jau šiek tiek apdulkėjo; jei aštuoneriais anksčiau, su šypsena girtųsi, kad dar atsimena siaubingai ilgas eiles prie mėsos skyriaus. Na, o gimęs 1989 m., jis viso labo tėra ribos ir lūžio palikuonis – savaime aišku, paveldėjęs visus šiai porai būdingus ribotumus.

b) Galima spėti, kad 1993 m. jis vis dar kėlė daug rūpesčių tėvams.

c) 1995 m. – jau mažiau.

d) 1997 m. rūpesčių ima kelti tėvai. Išdaigų skaičius auga geometrine progresija, nulipęs nuo dviračio jaučiasi kaip žuvis, išmesta ant kranto.

e) Na ir? Augta ir „prusta“ utopinėje, sakralioje erdvėje, kurią provincialai dažnai linkę mistiškai – tarsi suokalbininkai – apibūdinti kaip „pas močiutę kaime“.

f) Ilgametis išsilavinimo aukuro vaidilutis mokyklos šventovėje.

g) 2007–2008 m. skaitydamas Dostojevskį išmoko susistabdyti širdį arba ją taip įaudrinti, kad šioji iššokdavusi iš krūtinės, sunkiai atgaudama kvapą nušliauždavo į ramų, tamsų kampelį ir krisdavo tarsi pakirsta. Anksčiau ar vėliau, žinoma, sugrįždavo, nors, atvirai kalbant, vėliau mėgo labiau negu anksčiau.

h) Maždaug tuo pačiu metu jis pamėgo dar nebuvusius arba jau nebūsiančius įvykius. Tai buvo gyvenimo be rūpesčių pabaiga.

m) Kuo laikas artimesnis, tuo atmintis įnoringesnė. Šiaip ar taip, reikia pažymėti, kad tarp gausybės padarytų klaidų retkarčiais būdavo priimami ir teisingi sprendimai. Pavyzdžiui, 2010 m. protingai pasirinkus masalo spalvą ir formą, sugauta pirmoji lydeka; taip pat išmokta taisyklingai laikyti lauko teniso raketę.

n) Istorijos studijos buvo dar vienas žingsnis fikcijos link. Netiesa – jokio žingsnio nebuvo, nebent šiais laikais šis žodis vartojamas ir kaip kryčio į bedugnę eufemizmas.

o) Kalbėjimas buvo opi problema. Užrašytas žodis kėlė mažiau gailesčio nei ištartas lūpomis, nes, sutikite, lūpos taip keistai juda! Žiūrėdami į veidrodį lėtai sakykite: „medis“, „obuolys“, „riešutas“. Tiesiog nepakenčiama.

v) Įkvepia, iškvepia, įkvepia, iškvepia. Dar gyvas, vadinasi.

Pokyčiai

Nebuvusio žmogaus istorija

1864 m. lapkričio mėnesio viduryje (nors kartais šnabždama (tiesa, gal kas žino, kas tuo užsiima?), jog tai galėjo nutikti gruodžiui įdienojus) į blausią belangę, plėkstančią nežinomoje Romos vietoje, buvo atvestas nusidėjėlis. Popiežiaus kareiviai sučiupo jį gatvėje, beriantį ditirambus suvienytos Italijos idėjai; vyriškis, kurio ūsai buvo tokie vešlūs, jog dengė akis, ragino nuversti Petro įpėdinį ir prijungti Romą prie Sardinijos karalystės.

Reaguota akimirksniu, numota net į teismo procesą: įkalinimas – be laiko apribojimų. „Kol pasitaisys“, – piktdžiugiškai šyptelėjo mažaūgis kardinolas ir pasirašė nuosprendį. Nors kalinys buvo tylus ir silpnas, o spyna tvirta ir net raktu sunkiai įveikiama, prie belangės visada budėjo sargyba.

Roma klibėjo, artėjo 1870-ieji. Suskubusi taisyti santykius su Šventajam Sostui grasinančiais pasauliečiais, Bažnyčia amnestavo politinius kalinius. Kai kareiviai atrakino mūsų maištininko vienutę, šis iš pradžių nė krust.

– Ei, gali eiti, laisvas, – sukiauksėjo durtuvu ginkluotas džiūsna.

Kalinio atsakymas apaugęs įvairiausio plauko legendomis, ir mažutėlių, užkampių Romos bažnytėlių gidai mūsų dienomis jas su pasimėgavimu pasakoja žiopliams turistams, rodydami, kad štai čia, būtent jų šventovės požemiuose, kalėjo ši žymi, nors ir neatpažinta asmenybė.

Aš pats neseniai girdėjau vieną iš legendos interpretacijų, kuria su manimi pasidalino ispanas piligrimas, sutiktas Peru. Esą vyriškis lėtai, lyg bijodamas sulūžti, pakilo nuo akmeninio gulto, nukrypavo prie sargybinių, pabučiavo juos į skruostą ir tarė žvelgdamas į savo drebančius kelius:

– Tai jūs, bičiuliai, galiausiai esate laisvi ir galite eiti; jums nebereikia čia kalėti ir manęs saugoti. Aš juk visuomet buvau laisvas: nejaugi plyšaudamas gatvėje nežinojau, kas manęs laukia? Argi tai nebuvo mano apsisprendimas? Visus šiuos metus buvau ten, kur pats save pasiunčiau, o jūs trūnijote čia, kadangi taip buvo įsakyta ir jūs negalėjote rinktis. Dabar jums atrodo, kad mane paleidžiate, tačiau pamiršote, kad jei yra siena, tai jau ne vienas, o mažų mažiausiai du kalėjimai.

Vyriškis nusilenkė sargybiniams ir pasuko laiptelių, vedančių iš požemio, link.

Grafomaniško silpnumo akimirka; viena taurelė, tfu tfu, vien pajusti, kaip veikia

Mane labai dailiai palaidojo; buvau vakaro žvaigždė, nė pirštelio nejudinau: nuprausė, aprengė, bučiavo, barstė gėlių ir meilės žiedais. Daugelio atėjusių nė nepažinojau. Stebėjausi, kad nieko makabriško, tiesiog lioviausi norėjęs. Mačiau ašaras, ir skausmas – kodėl gi ne? – buvo tikras; gražu, organiška, svetima, ir vis dėlto nieko nauja. Kaskart, kai dar gyvas būdamas pasiekdavau tikslą, net sau neišduodavau, kad, rodos, nebuvo jis vertas įdėtų pastangų. Ne kitaip su mirtimi: vis galvoji, kas tuomet bus, na, kas. Štai sulauki, ir visas smalsumas dingsta; pasirodo, pastangos mirti taip pat bevaisės. Tik meluoti sau dabar sunkiau, tiesą sakant, dar nė karto nepavyko. Kietas riešutėlis. Belieka ironiškai džiaugtis: bus ką gliaudyti tarp medinių sienų.

teismo salėje

(tiesą sakant, nesvarbu kur)

neturiu ką pasakyti.

scenos požiūriu – prasta pradžia;

gi socialiai – kasdieninė praktika, o

fiziškai – liežuvis į gomurį it ašaka įkibęs.

tegu kas nors pakyla, prabyla

apie neturinčius ką sakyti,

tegu meta: „ei, tu neturi minties,

kodėl tad lūpas judindamas

tuščiai orą šildai“.

nėra kuo didžiuotis savo diletantizmu –

visiškai sutinku, antai jokio rimo,

lengvumo, žodžio slydimo,

o juk nedera pamiršti ir malonumo skaityti – ar pamiršau?

gal kokią gamtos gyvastį per ekraną išlieti,

ar kokį atsiminimą išpurkšti, gal šašus nusigraužti,

kad žaizdos vėl atsivertų,

nes ką gi darysiu, jei nebus ko laižyti.

gal drėbtelt pojūčių solidarumą,

ar tiesiog užteks parodyt savo seklumas,

ir į jas įbridus pritūpti, kad giliau atrodytų.

neturiu ką sakyti.

dėl to ir kviečiu mano akis

tarsi varnoms išlesti; išties

jau metas kalbėti apie neturinčius

ką sakyti – jų daugės; paliesk mano ranką, skaitytojau,

ar Tau neatrodo, kad kažkada many būta,

ką galima tarti, kas be gėdos galėtų orą sušildyt,

paliesk, jauti – nieko nelikę.

anokia paslaptis, kad esu skonio netekęs,

kad spręsti ir rinktis yra mano grandinės:

viena galvoju, kita sakau, trečia elgiuosi,

ketvirta kuriu, penkta linkiu, septinta sapnuoju,

aštunta tikiu.

dar tiek daug nepasakyta, o aš jau neturiu ką pridurti;

juk matau – kitu ėjimu matas.

o aš vis dar stumdau savo vilties figūras,

kad ne daugiau nei Pyro pergalę atiduočiau.

Giesme,

Jūra tokia sausa; kol krante gyveni – nejauti. Kiekviena bangelė – lyg baltas popieriaus lapas, žvalgausi, ir man burna džiūsta.

Nežinau, kiek naktų, dienų praėjo nuo akimirkos, kai paskutinį kartą matėmės; turėjau kalendorių, tokį mažytį, su šv. Morkaus veidu, bet pralošiau kortomis, nepyk, čia labai nuobodu.

Įgula šauni, tik jau viską vienas kitam išsakėm. Gal per mažai turėjom. Arba taupomės, nes dar daug laiko teks drauge praleisti.

Naktimis lengviau; mirtis, o ne naktis už borto – nič-nieko nematai, negirdi, tik šleikštus teliuškavimas. Neapsakomai šiurpu; pamirštu, iš kur išplaukiau, kur plaukiu, denis – visas pasaulis, o svajonių, ilgesio, manęs – tarsi nebūta. Kol bijau – negalvoju, kol negalvoju – lengviau. Tačiau dienomis įsitikinu, kad horizontai egzistuoja, kad kažkur mes visgi plaukiam, kažko mums visgi reikia. Tik kodėl aš toks sausas, toks nykus, be įkvėpimo. Juk saulėtomis valandomis, tiesą sakant, ir mąstau daugiausia apie tai, kad neturiu apie ką mąstyti. Niekada neplauk į jūrą.

Laivo kunigas sunkiai serga, nuo vakar kliedi. Mums visiems gėda, Anzelmas šįryt griežtai pasakė: „Ar ne niekšai mes? Pasiėmėm kunigą dėl savo sielų, o kunigu jo paties sielai nepasirūpinom. Dabar visi supūsim“. Matai, jūroje visi tiki, tik ant kranto stovintieji šaukia: „Žmogus, žmogus!“. Sakyk, o kaip Tau atrodo, ar tie Italijos miestų šaukliai ne per drąsūs? Tiek gandų apie juos sklando, nežinau, ką manyt.

Paskutinį kartą laivą matėme, rodos, prieš porą savaičių, krantą – dar seniau. Da Gama, mūsų kapitonas, sunerimęs, sėdi užsidaręs savo kajutėje, net nepietauja su jūreiviais. Jis bijo mus nuvilti. Gal net labiau nei žmoną ir vaikus, juk tiek daug žadėjo.

Šio laiško Tu negausi, net nepuoselėju vilčių jį išsiųsti – sako, ten, kur vykstam, žmonės pašto dar neišrado. Užrašiau tam, kad galėtum susapnuoti.

Matau Tave sekmadienio rytą, gražią, skaisčią, einančią takeliu į miestą. Žinau, kad esi. Žinau dienomis.

1498 m. gegužės 12 d., kažkur