Komentarai

Komentarai

Gitana Gugevičiūtė

Teatrologė

Vis dažniau kūrėjai, prodiuseriai, kuratoriai, norėdami būti pastebėti dabarties meno lauke, savo meninę produkciją pristato taip: skandalingiausia, šokiruojanti, provokuojanti, novatoriška, sensacinga etc. Pastarasis epitetas į Klaipėdos muzikinio teatro sceną atlydėjo Z.Liepinio muzikinės dramos „Adata“ (N14) premjerą. Su visa pagarba režisieriui R.Kaubriui ir teatro kolektyvui turiu prisipažinti, kad premjeros sensacija nevadinu. Dar ir dėl tos priežasties, kad palankiai išsidėsčius žvaigždėms teko matyti 2007-ųjų „Adatą“, nuskambėjusią Rygos nacionaliniame teatre. Po klaipėdietiškosios premjeros šiuos du pastatymus norom nenorom tenka gretinti, nes – nepaisant net itin prasto, nuspėjamo, banalaus libreto – pirmoji „Adata“ atskiromis scenomis, muzikiniais leitmotyvais šešti metai tebeplevena atminties rezervuaruose. Pasvarstykime, kokia sensacija (arba intriga) slypi A.Manfeldės parašytame librete? Pasirinkta problema? Taip, narkomanija, alkoholizmas yra skaudi problema, apie kurią būtina kalbėti meninės raiškos priemonėmis, bet jei sudarytum literatūros ir kinematografo, siužeto ašimi pasirinkusius šiuos skaudulius, sąrašą, susidarytų nemažas foliantas, kuriame rastum labai talentingų interpretacijų, žvelgiančių į problemą kuo netikėčiausiais, aštriausiais, nepatogiausiais aspektais. Netikėti, skausmingi veikėjų likimai? Ne! „Adatoje“ veikia vieni nevykėliai, nuolankiai slenkantys „likimo“ konvejeriu, ant kurio jie vienaip ar kitaip pateko – su nė vienu iš jų nesinori tapatintis ir net gailėtis nesinori (galima gailėti šunelio, kurį spardo pikti žmonės, bet kodėl reikėtų gailėtis žmogaus, kuris tik verkia ir nė piršto nepajudina, kad ką nors pakeistų?). Talentinga kūrybinė komanda, pasišovusi bristi į tą pačią / kitą upę, dar apsisunkino sau užduotį: moraliai pasenusį libretą (ne temą!) apgyvendino scenografijoje, kreipiančioje į konkretų laiką (keleri metai iki Nepriklausomybės paskelbimo ir pirmieji metai po jos) bei vietą (Klaipėda). Toji scenografija galutinai sutraiško silpną libreto stuburą, beje, nukenčia ir pati – nors A.Šimonio scenografija kaip visada skoninga, žiūrovui pasiūloma įdomių detalių, bet scena čia statiška, plokščia, varginanti „gylio“ trūkumu. Kai kurios įdomios, kūrybiškos, išraiškingos, net efektingos scenos atrodo tarsi išplėštos iš kito, ne „realizmo tempera“ tapyto spektaklio ir nesukuria reikiamo efekto. Greičiau suerzina, nes pameta žiūrovui kaulą vietoje žadėto kalakuto. Lygiai taip pat erzina ir kai kuriose vietose pernelyg egzaltuota arba atvirkščiai – neskoningai realistiška artistų vaidyba. Aktoriai išsijuosę vaidina „realizmą“: šlaistosi girti, mušasi, demonstruoja narkotikų susišvirkštimo „techniką“ ir pan. Taip ir norisi prieš plakatišką „Adatos“ realizmą pastatyti Oskaro Koršunovo spektaklius „Shopping und Fucking“ ar „Ugnies veidą“ – dramatiškas realybės kopijas, kuriose kasdieniškos situacijos virsta metaforomis, apibendrinimais; suteikia socialinei tikrovei naują, kone mitologinį lygmenį. Ši absoliučiai subjektyvi nuomonė nenuvertina kūrėjų darbo ir talentų (esu įsitikinusi, kad spektaklis žiūrovų jau „nusipirko“), tik pasigenda „mažutėlio“ dalyko – teatrinės, metaforiškos realybės iliuzijos ir intrigos. Vietoje pastarosios nuo pat pradžių iššoksta žinojimas, kuo viskas baigsis. Bet kažkas kita juk irgi turi būti. Tas, ką argumentuoja ne tik realybės grimasos, modeliai ar perversijos.

 

Danguolė Vilidaitė

Muzikologė

Kalbant apie „Adatos“ premjerą, pirmoji ateinanti mintis yra tai, kad šis spektaklis savo turiniu yra labai sunkus ir, be jokios abejonės, tai vienas įdomiausių mano pastaraisiais metais matytų pastatymų. Bet ieškantiems lengvos pramogos į jį eiti net nepatarčiau. Muzikinės kalbos charakteris tarsi nėra sudėtingas. Kompozitorius Z.Liepinis kaip tikras „šimto“ stilių meistras čia primaišė įvairių muzikos stilių ir žanrų elementų – džiazo, roko, disko, „popso“, elektroninės muzikos (dėl to greičiausiai, nors ir labai gaila, spektaklis atliekamas pagal fonogramą), daug įdomių charakteringų personažų. Skirtingi vaizdai vienas kitą keičia kaleidoskopiškai, atspindėdami visą paskutiniųjų XX a. dešimtmečių spalvų paletę, suteikdami spektaklio veiksmui dinamikos. Kiekviena žmonių grupė turi savo intonacinę aplinką – ženklą, savą palydinčią muzikinę erdvę. Pavyzdžiui, maršas – ironiškas, primityvus, šaržuotas – simbolizuoja tarybinį laikmetį, valdžios atstovus. Improvizuotas trumpas džiazinis fortepijoninis pasažėlis suskamba prieš Sandros (Kristina Jatautaitė) solo pirmame veiksme – ji aukština gatvės gyvenimą. Ispaniškos gitaros pragrojimai prieš Valdžio (Virginijus Pupšys) „Tu esi mano“, skirti atskleisti aistringą jo charakterio pusę, tarsi turi pateisinti žiaurų ir manieringą jo elgesį – juk jis vėliau pasiaukos, prisiims kaltę už Sandros mirtį. Šiurpūs, baubiantys žmonių balsai pranašauja artėjančią grėsmę, atspindi pasidavimą narkotikų galiai. Virš šio muzikinių „pasaulių“ margumyno, gyvenimo purvo ir brutalumo iškyla lyrinė svajonių ir meilės tema, iki skausmo atviras Kristos (Judita Butkytė) personažas. Visos svarbiausios spektaklio dramatinės ir muzikinės kulminacijos vienaip ar kitaip susijusios būtent su šiuo personažu. Ypač įsiminė jos „Noriu gerti, noriu vandens“ iš pirmo veiksmo ir finalinė muzikinės dramos scena. Nepaprastai stipri interpretacija. Nors vienas gražiausių šio spektaklio muzikinių numerių „Jei tik tu būtum“ man įtikinamiau suskambo atlikamas Jeronimo Miliaus (Artūras). Versti muzikinius kūrinius yra labai sunku, čia papildomai dar reikia įsiklausyti ir į melodijos dinamiką, turėti pakankamai išlavintą muzikos pojūtį. „Adatoje“ man negražus atrodo vienos iš pagrindinių dainų „Darom judesį, brėžiam liniją“ teksto pateikimas. Žodis „brėžiam“ yra aštrus ir visai, mano nuomone, nedera prie dainingų, subtilių melodijos intonacijų. Keistai suskambo ir „Žaiskim, kad esam, kitaip neišeina“. Keliuose solo fragmentuose lietuvių kalbos kirčiai visai nesutapo su muzikinės medžiagos akcentais. Bet muzikos istorijoje ne kartą yra „prigiję“ ir prastesni vertimai, dabar mūsų priimami kaip savaime suprantami. Dar spektaklyje reikia padirbėti ir su įgarsinimu, kad visos vietos suskambėtų, žodžiai būtų aiškiai girdimi, jų neužgožtų fonograma.

Kultūros istorijos puslapiai: senosios Klaipėdos literatūros kūrėjai (2)

Kultūros istorijos puslapiai: senosios Klaipėdos literatūros kūrėjai (2)

 

 

Senoji Klaipėda negali pasigirti garsiais rašytojais. Jos gyventojų literatūriniam skoniui vertinti beveik nėra medžiagos. Neintriguojanti ir literatūros raida. Skirtini du miesto literatūrinio gyvenimo periodai: poetinės kūrybos pradžia XVII a. ir Tėviškės rašytojų literatūra XIX a. pab. ir XX a. pr.

S.Dachui – gimtoji žemė

Tiesa, J.Zembrickis paminėjo XVII a. poetą Christianą Scwartzą, sukūrusį „šiurkščiai realistiškas“ meilės eiles, atitinkančias anų laikų literatūrinį skonį, kurį iliustravo eilėraščių „Apie Aramanthės gražias krūtis“, „Užmigusi Dorimenė“ ir „Apie bjauriąją Nigrindę“ citatų ištraukomis.

Vis dėlto S.Dachas buvo pirmasis Klaipėdos poetas. Jis dedikacijoje „Johannas Christoffas Rehefeldas ir Anna Coerber“ pirmasis pašlovino savo gimtąjį miestą ir pradėjo versti nuošaliausio Prūsijos karalystės miesto Miumelio, vėliau pavadinto Klaipėda, poetinę vagą. Šiandien retas klaipėdietis susipažinęs su ta dedikacija. Net 760 metų miesto jubiliejui skirtame leidinyje „Kraštiečiai“ (2012) nėra viso dedikuoto miestui kūrinio vertimo.

S.Dachas gimė 1605 m. Klaipėdoje. Čia lankė mokyklą, pradėjo kurti eiles, pagarsėjo sugebėjimu piešti, griežti smuiku. Klaipėdoje išbuvo tik iki 14 metų. Po mamos mirties, anot jo paties, „tėvų ūkis buvęs menkas“, o į namus atėjusi pamotė jo nemylėjusi, todėl ir palikęs namus. 1619 m. jį priglaudė Karaliaučiuje gyvenusi motinos sesuo. Ten jis išsimokslino, tapo Karaliaučiaus universiteto poezijos profesoriumi. 1656 m. buvo išrinktas šio universiteto rektoriumi. Ten jis susiformavo kaip kūrėjas. 1659 m. palaidotas Karaliaučiaus katedros šiaurinėje pusėje.

1620 m. bėgdamas nuo siautusio maro, S.Dachas paskutinį kartą apsilankė gimtajame mieste.

Sukūrė poetinę dedikaciją

Populiarusis XVII a. Rytprūsių dainius S.Dachas kūrė meilės, draugystės eiles, šlovino valdovus, garsėjo kaip mirties dainius. Jo giesmes ir dabar dar gieda evangelikai liuteronai. Tačiau gimtajam miestui paskyrė vienintelį kūrinį. Rašė jį savo gyvenimo saulėlydyje, pasiekęs poetinės šlovės zenitą.

Dedikacijos atsiradimą lėmė kvietimas 1647 m. atvykti į Klaipėdos pastoriaus Johanno Christoffo Rehefeldo ir Annos Coerber vestuves. Dėl ligos negalėjęs atvykti į vestuvių puotą, jis rašė, tiesa, po aštuonerių metų, jaunavedžiams sveikinimus vėlyvojo baroko poetine retorika. Tačiau ši poetinė tradicija nebūtų išlaikiusi laiko išbandymo, kaip ir minimi dedikacijoje asmenys Rodemannas, Friedrichsennas būtų nugulę užmaršties dulkėse. Tie vardai – tik ženklas, S.Dachą paskatinęs kalbėti apie „tėvų miestą“.

XVII a. Klaipėda buvo nedidelis miestas. Karaliaučius ir Tilžė buvo kur kas didesni. Bet Klaipėda – dainiaus gimtinė. Čia – jo kūrybinės šaknys. Ir joje nebūta daugiau kaip 30 metų. Šio miesto niekados nematė žmona, dedikacijoje vadinama „širdele“, nė vienas iš jo septynių vaikų. O ir pats nebeturėjo jėgų aplankyti „tėvų žemės mielos“, kur „motina čia atgulė visiem laikam“, kur „ši žemė priglaudė ir tėvą“. Dedikacija prasideda poeto troškimu prie gimtosios žemės priglusti. Apie tai šiltas ir mąslus S.Dacho meninis žodis:

Dangės pakrantei vėlei ranka

Su meile aš būčiau pamojęs…

 

Kūrinyje – miesto paveikslas

Kas iškyla S.Dacho piešiamame Klaipėdos paveiksle?

Poeto atmintyje atsivėrusioje miesto panoramoje rėžiasi Dangės upė – kaip svarbiausioji tėviškės gyvybės arterija. Toliau šmėkšteli istoriniai ženklai. Pirmiausia – kelias į pilį, prie kurios vartų laukiantis „pamaldus tėvas“ ir jo pamoka:

Pažvelki, mano vaike,

Anksčiau jūros regėt nebuvo,

užstojo kalnas smėlio…

Laikas – bėgantis ir nešantis viską su savim į Amžinybę. Toks tėvo moralas. Tą patį kartoja ir poetas, atskleidžiantis laiko keičiantį jo gimtąjį miestą:

Keitėsi viskas mano laikais,

Vos trisdešimt metų prabėgus.

Tai poeto suvokiamas žemiškasis laikas, primenantis, jog praeitis ir ateitis egzistuoja dabartyje, kurioje kinta miesto vaizdas.

Miesto pokyčiai išsakyti barokinei tradicijai būdingu antikiniu įvaizdžiu – „karingojo Marso valia“. Turima omeny švedų užimtą Klaipėdą 1629–1635 m., kai tada ten, kur žaliavo sodai, stovėjo kunigo namai ir buvo daržai, mokykla ir joje gyvenęs rektorius – ten „dabar – dykynę matai“. Dedikacijoje užsimenama ir apie didelius gaisrus, sunaikinusius gimtinę „ligi plynių“. Iš tiesų 1628 m. Klaipėdoje prasiautė gaisras.

J.Zembrickis nurodo ir kitas tuometinio miesto kitimo priežastis: „lietuvių bažnyčiai likimas lėmė būti nugriautai 1627 m., nes ji stovėjo per arti naujojo pylimo ir buvo apardyta dažnų potvynių.(…). Kartu su bažnyčia buvo nugriauti trys dvasininkų namai bei mokykla, kartu sunaikinta daug daržų“.

Šviesesnės spalvos sušvinta prisiminus, jog Klaipėda – poeto „vaikystės džiaugsmo vieta“ ir ypač įstrigusias atmintyje Užgavėnių tradicijas.

Nebeturėdamas vilties aplankyti Klaipėdos, S.Dachas poetiniais žodžiais atsisveikino su „kalvomis“, „slėniais“, „šuliniais“ ir kitais gimtinės „mielais kampeliais“ ir palinkėjo miestui „laimingai sau toliau gyvuoti“:

Jokie vargai ar praradimai

Teneduoda progos tau liūdėti,

Taika ir nuostabūs laikai

Tavo mūrus tegu užvaldo.

Poeto žodis lieka amžiams. Ir jokia pasaulio gaisrų ugnis negali jo išdeginti, kai poetas kalba širdimi. Tokia poetinio žodžio magija.

(Tęsinys. Pradžia DURYS, 2013 01 31)

 

Johannas Christoffas Rehefeldas ir Anna Coerber

Simonas Dachas

Dangės pakrantei vėlei ranka.

Su meile aš būčiau pamojęs.

Prie tavęs, tėvų žeme miela,

Paskutinį kartą prigludęs.

Išvysti vėl, išsvajotoji,

Kelionėn leisčiausi ne vienas.

Širdelė mieliausia būtų šalia.

Ir vienas iš mano sūnelių.

Ko jie būtų paklausę manęs,

Laikų tėkmėj seniai išnyko.

Jiems visiems džiugiai atsakyčiau

Vietovė ši – mano gimtinė.

Pažvelkit: tuo keliu kiek kartų

Viršun į pilį žingsniavau,

Ten tėvo pamaldaus prie vartų

Meilingai sutiktas buvau.

Aplinkui pylimu nuvedęs

Tarė: „Pažvelki, mano vaike,

Anksčiau jūros regėt nebuvo,

Užstojo kalnas smėlio.

Jūrą ir bures dabar matai –

Bangų pylimuos šmėkščioja,

Keitėsi viskas mano laikais,

Vos trisdešimt metų prabėgus;

Visų dalykų tikslas vienas.

Čia (jei daugiau papasakoti)

Kasmet per užgavėnių žaidimus

Jodinėjo ir kardais badės.

Daug sodų anais laikais

Čia, rodos man, žaliavo,

Karingojo Marso valia

Pylimais sodai pavirto.

Ten kunigo namas kadaise

Ir mokykla šalia stovėjo,

Dykynę vien dabar matai –

Tik žemės tylūs plėsmai.

Kadais stovėjo čia tėvų namai,

Kaip laikas viską griauna!

Ugnis, – regiu aš, – sunaikino

Gimtinę mano ligi plynių.

Vaikystės džiaugsmo čia vieta

Ir man, ir mano bendraamžiams.

Ir motina čia atgulė visiem laikam.

Ši žemė priglaudė ir mano tėvą.

Rodės, būčiau ir toliau

Nerūpestingai leidęs laiką.

Bet likimas tarė: „ Ne!“

Palikt turėjau viską.

Kodėl kvieti, garbingas pastoriau,

Į jūsų džiugią šventę?

Kadais užteko man jėgų,

Dabar manęs jos vengia.

Dėkoju Jums, linkiu ramybės,

Pasitenkinimo jausmų gražiu,

Te nesudrumsčia vargai jokie

Jūsų džiaugsmo, skaidrios būties.

Kiekvienų metų laiku patirkit,

Jog klesti ji ir auga,

O šalia prideramo vaisingumo

Didžių dorybių žvalgos.

Dabar geismus, pasaulio sumaištį

Toli ištrėmiau iš širdies,

Kai tik manasis Dievas pakvies

Be skausmų paskui jį žengti.

Dabar kiti užvaldę mane norai.

Tik Dievas anapus išpildyt juos galės.

Brangusis Miumeli, labos nakties,

Laimingai sau toliau gyvuoki.

Jokie vargai ar praradimai

Teneduoda progos tau liūdėti,

Taika ir nuostabūs laikai

Tavo mūrus tegu užvaldo.

Likite sveiki, kalvos ir slėniai,

Akmenys, šuliniai, miškų sąžalynai,

Kur laimingas ne kartą klajojau –

Jūsų daugiau niekada neišvysiu.

Bičiuliui Jūsų, ponui Rodemanui,

Kartu ir ponui Friedrichsenui –

Geros kloties, nelaimės ir vargai

Tegu iš jūsų kelio pasitraukia.

Jeigu jūsų ausis pasiektų

Gandas apie mano ligą,

Tai leiskit iš jūsų širdžių

Tik atodūsiui išsiveržti.

Svarbesnio nieko juk nereikia –

Nuopelnai mano per maži,

Atrodytų, jog mano eilės

Pirmosios Prūsijoj skambėjo,

Aš pirmas vokiškąjį Helikoną

Į Karaliaučių perkėliau.

Tai padėka ar atlygis –

Aš vertinu vienodai.

Užteks, jei laimė man nusišypsos

Ir šias eiles skaitydami žinos,

Jog mano Tėvų miestas

Miumelis yra buvęs.

1655 m.

Vertė Rasa Krupavičiutė-Tarik