Jaunųjų kūrybos konkursas

Jaunųjų kūrybos konkursas

Indrė Gegeckaitė


***

Kaip aš džiaugiuosi
Kad užrašų knygelės
Pirmajam puslapy
Draugo daiktų sąrašas į Girulius
Kuriuose jau buvom
Iš kurių parvažiavome
Ir tik paskui prasideda kartuvės,
Visokio plauko citatos ir pastebėjimai,
Daug suveltų minčių vienose rankose.
Rašau ir nesugaunu savo paties atsakymų,
ar aš sau
ar aš jums
ką šiandie vakarienei
ar jūs tai ne aš
ko aš noriu
kodėl šito taip reikia
kodėl taip gaila
pinigų batams (kavai negaila),
kodėl idealai išsiskiria
o mes, viso labo earl grey’us su pienu,
O mes pasiliekam
Kietai miegodami,
Minkštai atsikeldami,
Vienas iš grybų,
Kitas iš renginio,
Vienas su botais,
Kitas peršlapęs,
Atsistojęs iš paskutiniųjų
Plunksna vos įskaitomai
Šitai rašantis į knygelę
Kurios pirmame puslapy
Šventas draugo daiktų sąrašas.

***

Nuo to laiko praėjo
Labai daug laiko:
Pas mus atsikraustė Povilas,
Medžiai išsinėrė iš žalio,
Laumės liko be nieko,
Su niekuo,
Keturioliktas man netinka,
Kojos po truputį
Slenka vilnonių kojinių.
Nuo to laiko
Draugės harde numirė nuotraukos,
Ėmiau dėvėti sarį
Mane išmokė indiško „ačiū“
(tą pačią dieną jį užmiršau)
Kažką apniko remontai
Sulaužytos rankos
Kaip gros kaip rašys nežinau
Gal visgi nebūtina užrašyti
Aš jau seniai pasidaviau
ir šešioliktas man ne tabu
Kad tik namo,
Kad tik kuo greičiau,
Kol namas manęs dar neišdavė
Kol aš dar mirtingas.

***

Kaip iš vaikų rašinėlių:
Pradedu: „jei būčiau meras“
pradedu,
Lukiškių aikštė jau būtų
Lennono,
Vienos stotelės pavadinimas būtų „stotelė“,
Stebėčiau keleivių veidus.
Negi taip keista
Nevadinti eilėraščių
Nedainuoti eilių
Nebūti bardu
Išvis niekuo nebūti
Kad ir į pačią nebūtį.
Mes taip įsikandę
Būti kirpėjomis,
Treneriais,
O savimi būti galima?
O būnant nebūti galima?

***

Koks nuostabus visgi
Ilgas ar trumpas
Yra mano gyvenimas
Su draugę persekiojančiu draugu.
Šitos kojos –
Tai jau ne tos kojos,
Kurias prieš dešimtį metų matei
Nukreipęs žvilgsnį žemyn,
Ne tos kojos;
Jau šitiek nueita,
Kai reikėdavo – pabėgėta,
Gal per mažai atsigręžta.
Jau ir muzika kita
Supa šias kojas.
Ir langas,
Fotoobjektyvas
Iš kitos lango pusės
Buvo užsukęs savaitgaliui
Pas šitas kojas,
Kurios pametė draugą
Gal ir gerai, kad pametė.
Garuoja matė,
Koks visgi nuostabus tas
Mano Tavo
Absoliutus
Visa ko
Išgyvenimas,
Net kojų
Labiausiai nusidėjusių:
Arčiausiai žemės.

***

Tie lietūs už durų
Yra visai ne už durų
Gal netgi visai ne lietūs
Neišlieti
Geriausiu atveju išsipylę
iš Dievo ąsočio praeitą naktį
Po kurios rytas šitaip rūko
nepagailėjo, kad darėsi keista.
Atsikelti,
Suprasti – nėra bokšto,
Suprasti – tai gal ne prie bokšto
ir gyvenu?
Gal iš tiesų
nėra jokio bokšto?
Gal iš tiesų
ir manęs – tiktai trupinėlis?
Gal tik šypsena –
tikras mano vaidmuo?
Gal nėra to, ką
fotografuoju,
to,
ką rašau,
to,
ką užuodžiu,
bet žinote,
gal tat ir nieko čia tokio,
kol tie lietūs už durų
taip pila.

Broliams


Visada greta
Visuomet sėji, kad aš
Gražiau atrodyčiau.
Leki paskui
Sustabdyti,
Šitaip greit netekėt –
Nieko nespėsiu.

Visuomet sieji,
Nepalieki nė gijos
Vėjui nupūst,
Nė plauko
Žemei atimt,
Lašelio vandens.

Bet, broli,
Ar šitaip
Ko nors iš Tavęs išmokau?
Ar aš pagirdžiau Tavo medžius,
Tavo samanas?
Sąmonę? Tavo didžiulę esybę?
Įmesk į mane akmenį,
Kad sužinočiau
Ar jau galiu jį nugludinti
Savo tėkme,
Begaliu savo tekėjimu,
Netekėjimu,
Netikėjimu,
Žinojimu.
Ar jau išteku
Į didžiausią jūrą,
Ar jau išteku
Už paties tobuliausio vyro,
Už paties savęs?

Švęs krantai.

***

Pamėtėki  mane link žemės,
Palenk arčiau, aš
Šitaip greitai teku.
Pagirdykim senelius,
Pačius save
Pagirdykim.

Tobuliausiu vynu,
Duotu tobulo vyro,
Kuris iš tikro ne vyras,
Iš tikro ne moteris,
Mes jį kasdien
Susitinkame

Kai įsiklausom į upę,
Į žemės garsus,
Augančias samanas,
Sniego šnabždėjimą,
Tavo pečius ir akis,

Bet, broli,
Štai aš stoviu
Ir, broli,
Ar ko nors iš Tavęs išmokau?
Ar gražūs
Manyje akmenukai?
Ar prateku juos?
Ar ko nors
Iš Tavęs išmokau?
Neturiu su kuo lyginti –
Visa pranyko –
Liko tik patys gražiausi vyrai,
Patys tyliausi vardai,
Juos pratekam vienumoj,
Juos upė pasiima.

„Miestelio istorijose“ – mūsų visų Černiauskas

LITERATŪRA ŠIANDIEN
www.durys.daily.lt
Sudarytojas Gintaras Grajauskas
grajauskas@gmail.com

 

 

„Miestelio istorijose“ – mūsų visų Černiauskas

Vasario pradžioje Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešojoje bib-liotekoje pristatyta garsaus klaipėdiečio rašytojo Rimanto Černiausko novelių knyga „Miestelio istorijos“.

Dalia Bielskytė

Dalyvavo leidėjai ir personažai

Ir nelaukite, kad prie jo vardo pridėčiau „išėjusio Anapilin“ ar kokią kitą panašią nesąmonę. Visi susirinkusieji, gerai pažinoję Rimantą, aiškiai jautė – niekur jis neišėjęs, dalyvavo renginyje, šaipėsi į ūsą ir gal tyliai sau galvojo, kad pats viską būtų padaręs geriau… Bet svarbiausia – knyga yra. Gyvenimas tęsiasi.

Knygos pristatyme dalyvavo jos redaktorė, leidyklos „Versus Aureus“ atstovė Onutė Gudžiūnienė, knygai iliustracijas sukūręs dailininkas Jonas Varnas, literatūros kritikas Ramūnas Čičelis. Renginį vedė R.Černiausko dukra Rimantė Černiauskaitė. Grojo, žinoma, profesorius Pranciškus Narušis – kaip būtų grojęs, jei knygos sutiktuvėms būtų dirigavęs pats autorius.

Bibliotekos salėje susirinkę R.Černiausko kūrybos gerbėjai, bičiuliai, draugai knygoje atpažino save ir gyvenimą, kurį gyveno drauge su knygos autoriumi – Lietuvos rašytojų sąjungos (LRS) Klaipėdos skyriui daug metų vadovavęs R.Černiauskas lyg burtininkas artimiausius draugus ir kolegas pavertė novelių personažais.

Teko laimė pažinoti

Taip jau nutiko, kad beveik prieš dvejus metus Liepų gatve išlydėjome Rimantą į jo gimtąją Švėkšną ir ten palikome. Taip jau išėjo, kad miestelio gatvėse nuo tada besusitinka tik mūsų mintys, jausmai, bet ne akys. Nors kartais (apie tai pasišnekame su draugais) keistu šoniniu matymu pastebime kresną siluetą – rankoje aplamdytas portfeliukas, – dingstantį už Daržų gatvės kampo, krūptelime, atsisukame, panūdę pašaukti vardu, ir tik tada prisimename – taigi jau palydėjome. Į Švėkšną. Liepų gatve.

Na, už šią beletristiką mane neabejotinai griežtai bartų naujojoje knygoje aprašytas labiausiai mokytas miestelio redaktorius Sigitas, greičiausiai nusiųstų pas garsų miesto seksologą, buvusį Seimo narį Vytautą, tačiau susilaikyti negaliu – meilė, kurią „Miestelio istorijų“ ir kitų 15-os knygų vaikams ir suaugusiesiems autorius R.Černiauskas pasėjo širdyje, per didelė, kad galėčiau kalbėti kaip literatūrologas per knygos pristatymą – liūdnai ir sausai. Taip, be abejo, nutiko dėl to, kad R.Čičelis nepažinojo Rimanto ir miestelio istorijas skaitė tik jau sugulusias knygon. Didžioji publikos dalis jas girdėjo gyvai, iš autoriaus lūpų, tad taikiai atleido jaunam kritikui už netyčinį „Rimanto“ pakeitimą „Regimantu“, pritariamai palinksėjo dėl knygos tinkamumo vaikams ir suaugusiesiems bei dėl kadais, kai kartą susitiko Manto gatvėj, pastebėto jo gebėjimo „juoktis akių kampučiais“.

Pasėjo racionalumo grūdą

Bet, ginkdie, tai ne priekaištai literatūros kritikui ar renginio organizatoriams, greičiau, kiek vaikiškas nusivylimas, kad nekalbėjo žmonės, galėję rasti daugiau ir tinkamesnių žodžių, atklystančių iš drauge su Rimantu praleistų metų. Jų visa susirinkusi publika taip tikėjosi. Publika tikėjosi, o I.Simonaitytės bibliotekos direktorius, R.Černiausko įpėdinis LRS Klaipėdos skyriaus pirmininko poste, buvęs draugas, vienas pagrindinių „Miestelio istorijų“ herojų Juozas Šikšnelis (jis – ir Raidas Dubrė), kaip visada, pasėjo racionalumo grūdą ir aptarė klausimą „iš esmės“ vienam jam būdinga tarp šaipesio ir rimčiausio tono svyruojančia maniera.

„Pakliūti į literatūros istoriją nėra taip paprasta. Tai – atsakinga. Turėčiau pasakyti arba ką nors labai prasminga, arba ką nors labai juokinga, – kalbėjo jis. – Didelė šios knygos dalis skirta man, nes, nors su Rimantu ne kartą skelbėmės, kad nesame vyriškos lyties gerbėjai, Rimantas mane mylėjo.“

J.Šikšnelis pasvarstė, kad, ūmai suminkštėjus smegenims, gal paduotų R.Černiausko palikuonis į teismą už pažemintą orumą, tačiau, jo manymu, taip nenutiks, nes ieškinys vis tiek būtų atmestas – knygoje net pikčiausias teisėjas nerastų jokių orumo žeminimo požymių. „Kviesčiau Rimanto bičiulius ir visus, kurie skaitys šitą knygą, atsiskirti nuo pavardės, nuo personalijų (reto čia sėdinčių pavardės nėra knygoje), – sakė J.Šikšnelis, – reikia pakilti virš visko, pamiršti, kas yra knygos autorius, ir skaityti ją kaip dailiosios literatūros kūrinį, o ne kaip aktualijas, kuriomis autorius norėjo ką nors iškelti ar pažeminti. Tik tada pajusite tikrą malonumą ir sugebėsite įvertinti Černiausko talentą.“

Lengva pasakyti „atsiskirkite nuo personalijų“ – sunku padaryti. Toks saldus malonumas ieškoti ir rasti draugų, pažįstamų, nedraugų, savo paties vardą ar bent jo šešėlį talentingo rašytojo knygoje ir tapti dalimi istorijos, kurią, gyvendamas tarp mūsų, taip spalvotai kūrė R.Černiauskas. Galvoju apie visus paminėtus ar tik numanomus garsūnus, galvoju apie negarsią, bet mielą mažą mergaitę Ievutę, kuri, tapusi vienos novelės heroje, ūmai iš mažos mergaitės virto literatūros istorijos dalimi. Ir džiaugiuosi – su tokiu lengvumu, grakštumu, žavesiu perrašyti gremėzdiškus mūsų gyvenimus, per šiurkščius ir kampuotus charakterius prakikenti su pasikutenimais, be jokio pasidygėjimo ir skausmo brūkštelti plunksna per negražiausius sopulius gali tik labai talentingas žmogus. Ir nepiktas.

Tokios norėjo autorius

Knygos gimimas buvo nulemtas iš anksto – rašytojas jau matė ją gimusią, jau žinojo, kas turėtų sukurti jos rūbą, kokia leidykla ją išleis.

Apie savo pokalbius su R.Černiausku, kuriuose buvo minimos „Miestelio istorijos“, pasakojo leidyklos „Versus Aureus“, išleidusios ne vieną R.Černiausko knygą, redaktorė O.Gudžiūnienė. „Išpildėme Černiausko norą – jo „Miestelio istorijos“ jau pasirodė knygynuose“, – džiaugėsi ji. Džiaugėsi ir dėl to, kad knygą R.Černiausko pageidavimu iliustravo dailininkas karikatūristas J.Varnas, anksčiau iliustravęs ir jo „Gusto istorijas“.

Dailininkas J.Varnas surengė tikrą šou – vyko jo albumų loterija, kurios klausimai buvo susiję su paties dailininko ir R.Černiausko gyvenimo bei kūrybos faktais, čia pat buvo eksponuojami dailininko darbai. J.Varnas pasakojo apie knygos iliustracijų gimimą: „Negalėjau nesutikti. Juk, jei po to susitiksime ten aukštai, sulauksiu Rimanto priekaištų. Iliustruoti nebuvo sunku. Nusivežiau rankraštį į Palangą, arčiau moterų pliažo. Ten kūrybinė potencija daug geresnė. Viskas puikiai pavyko.“

Įsigijusiems „Miestelio istorijas“ J.Varnas dalijo autografus. Kaip sakoma – ir už save, ir už tą vaikiną.

Rašytojas, kuris sapnuojasi

Šių istorijų knygos pavidalu laukta pasirodant dar tada, kai Rimantas buvo tarp mūsų, miestelyje. Poetai-paukščiai ir daugelis kitų herojų jau senokai gyveno savarankišką gyvenimą rinktinėse miestelio draugijose bei „Gintaro lašų“ puslapiuose. Pagaliau sulaukta knygos.

Deramą pagarbą ir padėką už jos gimimą būtina skirti knygos rėmėjams Rimandui Stoniui ir KLASCO generaliniam direktoriui Audriui Paužai. Be šių žmonių, anot rašytojo dukters, knyga būtų pasirodžiusi vėliau ir, pasak redaktorės O.Gudžiūnienės, jos iliustracijos tikrai nebūtų spalvotos.

Ypatinga padėka ir R.Černiausko šeimai. Dukroms. Rimantei, drąsiai tęsiančiai nebaigtus tėčio darbus ir besirūpinančiai jo buvimu čia, tarp mūsų.

„Su Rimantu Černiausku galima bendrauti skaitant jo kūrinius, – baigdama renginį ir dėkodama visiems susirinkusiesiems kalbėjo R.Černiauskaitė. – Skaitydama tėčio darbus, spausdintus ir nespausdintus, aš pradėjau su juo bendrauti ir kitaip – jis ėmė lankytis mano sapnuose. Kai pritrūksta jėgų arba kas nepasiseka, jis ateina į mano sapnus ir paguodžia, nuolat jaučiu jį mane vedant. Ir šį vakarą jaučiu, kad jis yra su mumis. Ir manau, kad kiekvienas, skaitantis jo esamus ir būsimus kūrinius – nes yra dar viena knyga, kuri turi pasirodyti (R.Černiauskas paliko neišleistą romaną apie poemos „Metai“ autoriaus Kristijono Donelaičio gyvenimą ir kūrybą – D.B.) – jaus jo buvimą. Su Rimantu Černiausku mes dar gyvensime ilgai ir laimingai.“

Rimantė nelinkėjo sapnuoti R.Černiausko visiems susirinkusiems bičiuliams. Esą, kad neišgąsdintų. Pagalvojau – argi tas besišypsantis, geras žmogus, įvairiais būdais įrašęs mus į literatūrą, o literatūrą – į mus, gali įgauti gąsdinantį pavidalą?

Prisisapnuokit, man, Rimantai, nes aš siaubingai jūsų pasiilgau.

R.Černiauskaitė sukūrė tėčiui skirtą internetinę svetainę www.rcerniauskas.lt ir visus pažinojusius rašytoją kviečia siųsti atsiminimus, nuotraukas, kitą informaciją.

Tik faktai

R.Černiauskas gimė 1950 m. rugsėjo 10 d. Alytaus raj. Daugų miestelyje.

1968 m. baigė Šilutės raj. Švėkšnos vidurinę mokyklą, 1973 m. – Vilniaus universiteto Matematikos ir mechanikos fakultetą.

Prie jūros, Klaipėdoje, praleido 38 kūrybingiausius savo gyvenimo metus iš visų 60-ies.

15-os knygų vaikams ir suaugusiesiems autorius, pedagogas.

Nuo 1984 m. buvo Lietuvos rašytojų sąjungos (LRS) narys.

Nuo 1987 iki 2011 m. – LRS Klaipėdos skyriaus pirmininkas.

2008 m. R.Černiausko knyga „Slieko pasaka“ pripažinta Lietuvos metų knyga vaikams.

2010 m. R.Černiausko knyga „Vaikai ir vaiduokliai“ pripažinta Lietuvos metų knyga vaikams.

2010 m. R.Černiauskui suteiktas Klaipėdos kultūros magistro vardas.

Mirė 2011 m. birželio 1 d. Klaipėdoje, palaidotas Švėkšnoje.

Klaipėdos „Senamiesčio“ bare žmonių, vaikų, sliekų, o dabar ir viso miestelio gyvenimą aprašiusį rašytoją primena draugų iniciatyva atsiradęs mažosios plastikos kūrinys – bronzinis, iš bloknoto lapelio besišypsantis jo istorijų personažas Sliekas (aut. Sergejus Plotnikovas).

Negalimybės

Negalimybės


Alma Riebždaitė


I
jei kuo mano gyvenimas įdomus
tai visas
kas mirksnį
jis buvo
yra
iš visiškos absoliučios
negalimybės

tarsi dievai prieš gimstant:
gerai, paskutinįsyk dovanojam gyvybę
kaip pasakoj
kaip užbūrimą

mane mušė
niekino
prievartavo
apgaudinėjo
žudė
sakė – ji gimdo apsižergusi kapą
išdavė draugai
artimieji
juokėsi
man nesisekė –
iš visiškos negalimybės

esu jau beveik
tokia, kokia visada
norėjau būti
dar keletas detalių, štrichų,
nereikšmingų brūkšnių

naktis išblaško vakaro rutiną

keista gyventi po to:
tarp menčių jausti nuovargio dulksną

dangaus fone
flirtuoja vėjas su sodo
senutėle

aš – kaip ponia
susidėjom plastikinius
galiu miegoti prie atverto
lango
kas, kad be užuolaidų ir apdailos
dabar
nesusivokiantis tikrovėj
sukrunta gatvėje žibintas
perdien miegojęs

ir susapnuoja šviesą

II
Mano balsas paprastas.
Mano siela – tūžmingų jėgų
                  susirėmimo laukas
teritorija, alinančių kovų,
bet dabar – suvienyta visa.
Džiugu ir truputį liūdna.
Kaip visada kad būna atsisveikinant.
Svečiai išeina, namai tampa tylūs
                                            ir nuščiuvę.
Gyvenimas –
tarsi beprasmis,
tarsi pilnas prasmės.
Tai, jog aš galbūt viską susigalvojau,
                           neturi jokios reikšmės.
Namus, svečius, gėles  ir puotą.
Savo liūdesį išgersiu pati.
Naktį. Viena. Kaip raudoną vyną –
iš tauraus
krištolinio
indo
mėnesienoj –
ant kalno
lyjant
tamsa srus nuogu
mano kūnu,
o žmonės kalbės –
mes matėm
matėm
seną ir
piktą
undinę,
nors tebūta
nakties paprastos
ir truputis
raudono vyno


III
o paskui mes nuėjom
į mišką,
kad dantimis nekalenčiau,
apsisiaučiau naktimi
iki ryto
prasikalbėjom
apie viską
ir pasitarėm  šį bei tą apie nieką
apie gyvenimą
tarsi pilną prasmės
tarsi
beprasmį
tiesą sakant,
su Pranciškum
daugiausia tylėjom,
o paskui įsipylėme
vodkos

kai saulė pabudo
ir suūžė vėjas,
suspindo paukščiai
ir sučiulbo vanduo,
mano kūnas,
susisukęs į kūdikio pozą
tarp senos eglės šakų
kietai
miegojo
ir sapnavo
saulę patekėjusią,
vėją, strazdus ir
saulėje tviskantį ulbantį
gyvąjį vandenį
ir save, vandeny besisupantį mažytį
                                                  permatomą
embrioną,

kuris mąstė
apie pasaulio prasmę
suglamžytame popieriuje
vis palaižydamas pieštuką
kažką rašė

saulė jau aukštai patekėjusi
ir pusę auksinės dienos upės jau buvo
sutekėję į vakaro jūrą,
pabudau –
šalta ir buvo
žvėriškai vieniša,
ačiū Dievui,
gražiai pasirėdžiusi
sijonas gėlėtas, palaidinė
tamsaus mėlyno šilko,
kuris kaip gyvas kaip vėliava
vėjy plazdėjo,
o plaukai ligi žemės
balti ir per naktį
į tamsą įaugę
pastebėjau,
debesys plaukė kaip
plaukę

mačiau tą embriono piešinį:
infantili saulytė,
abstraktūs medžiai, beveidės
              raudonuojančios gėlės
iš gėdos delnais
užsidengusios veidus
raudančius

gėlės, kurios gyvenime nematė
gyvenimo prasmės

IV
dar pabūk
dar neišeik
lyg skambėtume švelnioje
brutalioje popso
melodijoje

bet tu visada išeini
ir palieki mane vieną
prieš užmiegant mes išplaukiame
skirtingomis valtimis
į savo namus

tu turi išeiti
o aš turiu likti viena
kiekvienas iš mūsų turi po nuosavą bangą
ir nuosavą vėjo gūsį
mes gyvename ant to paties ežero kranto
skirtingų pusių

naktį ilgai ilgesingai žiūrime
į šviesą kito namų
languose ir svajojame apie karštos
garuojančios arbatos puodelį,
kurį laiko apglėbę kito
rankos,
mums kas,
mums kad tik į kito rankas
paspoksoti

rytais mes plaukiame į svečius,
nesvarbu mums lietus ir audra
susitinkame ežero vidury
ir prasilenkiame –
svečiai visada svetimi

visą tą laiką laukiam žiemos,
sukaustančio ežerą ledo,
einam vienas pas kitą, einam ir einam
lyg du laikrodukai, amžinai rodantys
tą patį einantį laiką,
susitinkame ežero vidury ir įlūžtam,
žiemą mes nuomojam bendrą
nuosavą eketę
bet ir ten – vienas kitam
neturime laiko, progų nėra pabendrauti,
aš – lūpas prieš veidrodį dažausi
tu ežero dugne meistrauji

V
gražiai kalbam į telefono ragelį
aukštaitiška tarme ir kiek pakeltu balsu
rengiamės ir elgiamės gražiai
kostiumėlis, sidabrinės apyrankės,
                                               akmenėliai,
kiti priderinti papuošalai
norim būti svarbūs reikšmingi
periodiškai atsistojam, pasiimam raktus
ir keliaujam į nykštukų namelį
sekmadieniais keliaujam į Dievo namus
šeštadienio vakarą – į draugo gimtadienį,
jei nesusijungia, „kas skambino“ klausia 
                                                              tokiu tonu
lyg lauktų svarbaus skambučio iš dangaus
                                                                   kontoros
su pasiūlymu įsidarbinti Dievo sekretore

naivi mergelė
laukia
kol jos bernelis
ją gražiai apvaisins
pusė gyvenimo
bet paskui atsiranda už vaisingą
vaisingesnė jauna stamantriom krūtim
patelė

o ji vis kalba ir kalba į telefono ragelį
aukštaitiška tarme ir kiek pakeltu balsu
mandagi ir graži iš pieno plaukusi
Venera
veidas skaistus angeliškas
akys išgąsdintos stirnos
skruostai raustantys
klostėse raukšlių
formuojasi kultūriniai
perlai

vieną dieną ofiso deivei
paskambino Dievas
ir pakvietė pietauti
naktį žvakių šviesoj
jie valgė keptą omarą
ji buvo graži kaip Marilyn
ir dainavo Frankas Sinatra
„Strangers in the night“
lauko terasoj,
Frankas dainavo, o jie
žiūrėjo vienas kitam į akis
ir susiglaudę šoko,
princas jau lenkėsi Anos bučiuoti
bet vėjas išdavikas
tą mirksnį pakėlė suknelę
ir –
nuslydo nuo kojos grakščios ir mažytės
krištolinė kurpelė

telefonas pypsėjo ji rūkė ramiai cigaretę
virpančiom rankom prisidegė ją
                                      tūkstantuoju
degtuku

ilgą laiką tamsoj parklupus ant kelių
ji ieškojo batelio
ir keikėsi

Nepatogumo estetika

Nepatogumo estetika

 

Gintaras Grajauskas. Istorijos apie narsųjį riterį Tenksalotą ir drakoną misterį Kain-dlį. Tyto alba, Vilnius, 2012, 135 p.

Dainius Vanagas

Naujausia poeto, prozininko Gintaro Grajausko knyga, pavadinimu „Istorijos apie narsųjį riterį Tenksalotą ir drakoną misterį Kaindlį“ (toliau – tiesiog „Istorijos“), gali būti laikoma pokalbiu apie pasaką arba pasaka apie pokalbį. XIX a. Škotijoje susitikus drakonui ir riteriui, pastarasis, nors ir nenoriai (kadangi yra perdėm švelnaus būdo), ketina nugalabyti drakoną (nieko asmeniška – elementariausi iniciacijos reikalai). Nors drakonas nė nesirengia priešintis (mat yra geranoriškas ir supratingas), Tenksalotas susizgrimba, kad greičiausiai vaikosi ne savo, bet svetimas svajones, todėl, užuot pasirinkęs elį maukiančių riterių kompaniją, lieka svetingumą parodžiusio drakono namuose. Štai taip pasaka baigiasi vos prasidėjusi. Na, arba prasideda vos pasibaigusi: Tenksalotas ir Kaindlis leidžia dienas žaismingai šnekučiuodamiesi apie traukinius ir moteris, keliones ir gėrimus, poeziją ir Kinijos imperatorius, buities ir būties sunkumus. Kad šneka lengviau slystų, liežuvis retkarčiais suvilgomas škotišku viskiu.

Tenksalotas ir Kaindlis – tingūs personažai, susiraitę tingioje pasakos oloje ir ramiai lūkuriuojantys tingios pabaigos. Tiesa, šioks toks sujudimas – transformacija – paskutiniuose knygos skyriuose visgi įvyksta – šiek tiek gaila, kadangi pasaka be pabaigos, be kritinio pokyčio (tokiu būdu išryškinant kontroversišką pirmenybę ne aktyviam veiksmui, o pasyviam pokalbio džiaugsmui) būtų išprovokavusi keletą intriguojančių, polemiškų pasvarstymų apie patirčių – tiesioginės ir netiesioginės – skirtumus ir pranašumus.

Labai svarbu (nors drauge ir nepatogu – norisi muistytis, burbėti, piktintis), kad „Istorijose“ kartais vis skambteli moralizuojanti gaidelė ar įtartinas, net kiek netikėtinas banalumo tonas. Toks tiesmukumas, literatūrinis grubumas – it įžūli provokacija, žiupsnis druskos ant įsijaudrinusio, jokių saitų nepripažįstančio, naujus – ir tik naujus – įspūdžius godžiai medžiojančio skaitytojo, vertintojo žaizdos. Kodėl kažkas baksnoja į mūsų ydas, tarsi patys apie jas nežinotume? Arba: kodėl turėtume „mėgautis“ daugsyk girdėtomis mintimis, pavyzdžiui, „<…> viskas aplinkui – tiek aš, tiek jūs, tiek šitas akmuo, ši taurė ar jūsų kalavijas, – viskas susideda iš lygiai tų pačių vienodų mažų dalelyčių“ (p. 21)? Ką, nejaugi G.Grajauskas nenutuokia, kad žaisdamas atviromis kortomis ir ignoruodamas cinikų, skeptikų ir kitų nuobodžiaujančių intelektualų reikalavimus šiuolaikinei literatūrai jis atsistoja po infantilumo vėliava? Ne, G.Grajauskas tai puikiai žino. Dar daugiau: jis žino, kad tas, kuris žaidžia atviromis kortomis, valdo žaidimą. „Istorijos“, kurios iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kaip lengvas, susikaupimo nereikalaujantis skaitalas ar netgi pataikavimas lėkšto skaitytojo skoniui, atsiskleidžia kaip nejaukus, nekomfortabilus – kitaip ir būti negali – susitikimas su Kitu. Patirti Kitą pavyksta tik tuomet, jei šis priešinasi, jei nesileidžia programuojamas mūsų lūkesčių ir išankstinio žinojimo. G.Grajausko „Istorijose“ Kitas atpažįstamas kaip Tas Pats – tas, kurio jau nebesitikėjome išvysti, nes manėme, kad jis seniai išnykęs nuo literatūrinių planetų paviršiaus. Visgi šio nepatogumo produkuojamos įtampos šaltinį dera detalizuoti, todėl ginčykimės toliau ir klauskime: argi kiekvieną dieną į knygynų lentynas neatgula nauji beverčių, skystų, iki ašarų banalių puslapių pluoštai? Nejaugi ir juos reikėtų traktuoti kaip provokaciją literatūriniams kanonams, sveikos, kūrybingumą skatinančios įtampos šaltinį? Nejaugi tai, kas banalu, nuo šiol bus revoliucinga? Anaiptol. Pigi, sekli, primityvaus veiksmo ir jausmo prisodrinta bei techniškai silpnai sumeistrauta literatūra neturi jokio įtampos potencialo.

Tad kuo visgi išsiskiria G.Grajausko „Istorijos“? Knygos struktūra pasižymi greita (priešingai nei siužetas – tai įdomu), ryškia plėtote: akinantis skaidrumas, veikėjų orumas, salstelėjęs mandagumas, akivaizdumas ir banalumas sumyšta su stiliaus meistryste, įtaigia pokalbio dinamika, originaliais minties mostais ir pavergiančia fantazijos žaisme. „Istorijų“ skaitymas nėra jaukus, jei jaukumu vadinsime būseną, kai saugu, ramu ir gera; ne, jis trikdo, muša iš vėžių, kartais nuleidžia į slėnius ir kiek prislegia, tačiau jau kitą akimirką švysteli į kalnų viršūnes ir atveria lig tol neregėtą horizonto ruoželį. Taip, pavyzdžiui, nuo kiek erzinančio ir dirglaus burnojimo prieš žmones („Bet senos geros drakonų vertybės iki šiol tebėra tos pačios kaip ir prieš tūkstančius metų: garbė, kilnumas, aštrus protas, draugystė. O daugumai žmonių tai vien tušti žodžiai. Jūs elgiatės ne kaip išdidi rasė, o kaip tie smulkūs graužikai, kurių svarbiausias tikslas – kuo skubiau prisikimšti pilnus žandus visokio šlamšto“ (p. 55) peršokama prie šmaikščios ir itin vykusios minčių bei vaizdų akrobatikos („Būkite malonus, papasakokite apie save ką nors intymaus ir asmeniško, ko paskui gailėsitės“ (p. 44) arba „O dabar pabandykite įsivaizduoti, ką reiškia sutikti drakonaitę, kurios visos devynios galvos patiktų visoms tavo devynioms galvoms. Tai beveik neįmanoma. <…> Įsivaizduojate, ką reiškia, kai vietoj devynių galvų, kurių ir taip nemažai, staiga atsiranda aštuoniolika? Tai maždaug tas pats, lyg visa jūsų giminė, mielas Tenksalotai, imtų ir vestų visą jūsų nuotakos giminę, urmu – ir apsigyventų kartu“ (p. 47, 48). Ši dinamika, brutalaus akivaizdybės afišavimo ir laisvumo, plastiškumo, vaizdingumo ir improvizacijos sampyna nėra atsitiktinis G.Grajausko knygos elementas, o bene reikšmingiausias ją struktūruojantis elementas: iš pradžių priartėjimas prie neišvengiamo kasdienybės nuobodulio ir monotoniškumo (frustracija dėl negalėjimo gyventi betarpiškame originalume), po to spontaniškas refleksas atsitraukti, nutrūkti nuo grandinės, pasprukti.

Tada lakstai, ganaisi, ūžauji, vaizduotę pasikinkęs kreti pokštą po pokšto, tačiau anksčiau ar vėliau drumzlės sugula ant dugno: grįžti atgal, užsineri grandinę ant kaklo ir, kad ir nenoriai, pripažįsti, kad originalios mintys dažniausiai šaudo pro šalį. Nepaisant to, netrukus vėl skuosi jų medžioti, nes kraujas – kol teka, – visuomet yra mažiausiai 35 °C laipsnių temperatūros, o tai, prisimenant karštas vasaros dienas, yra gundantis gyvasties karštis.

Knygos dinamiką dar labiau sustiprina personažų ir jų vaidmenų ideologinis neatitikimas. Misteris Kaindlis – visai ne drakonas, o kuo tikriausias žmogus, o riteris Tenksalotas – ne tik kad ne riteris, bet dar klausimas, ar jį žmogumi galima pavadinti! Jis – jauki, miela, itin mandagi, tačiau šešėlį ar aidą primenanti būtybė, kuriai būdingas programuotų funkcijų vykdymas arba reprezentavimas (asmenybės vienpusiškumas, mąstymo ribotumas ir neišmanymas, grakštus pokalbio ir smalsumo atmosferos išlaikymas), menkas problematikos ir jausenų diapazonas. Tenksalotui trūksta aistros, jo gestai – tiek pragmatiniai, tiek kognityviniai – atliekami mechaniškai, skrupulingai laikantis įsisavinto socialinio kodo. Nepaisant to, riterio ir drakono pokalbio žaismė, lengvai ir sklandžiai tekantis tekstas šią Tenksaloto stoką eliminuoja, padaro nereikšmingą – atviras, nuoširdus komunikacijos aktas veikia kaip savikūros katalizatorius. Savo ruožtu misteris Kaindlis, dalydamasis savo „išmintimi“ ir atskleisdamas, kokia sudėtinga būtis, kai turi devynias galvas, akivaizdžiai apeliuoja į vidinį žmogaus prieštaringumą, pavyzdžiui: trečia galva piktinasi, kad kitos retkarčiais girtauja; šeštoji galva mikčioja, tai – drovioji, matyt, trauminei Kaindlio patirčiai atstovaujanti galva ir t.t. Taigi visos galvos „su savo požiūriu į pasaulį, su skirtingais poreikiais ir polinkiais“ (p. 70) drauge sudaro įvairialypę, įaistrintą asmenybę. Tebūnie tai chrestomatinės šizofrenijos, suskaldytos asmenybės problematika, tačiau atskleisti ją naudojantis drakono simbolika – išties įdomus žingsnis. Galų gale misterio Kaindlio „išmintis“, tiek jau minėta erzinanti, tiek patrauklioji jos pusė („Visi mūsų ypatingi gebėjimai, visi talentai yra atsiradę iš trūkumų, – ne iš didelio turėjimo, o iš didelio neturėjimo. Visai ne iš to, kad ką nors stebuklingo sugebame, o kaip tik iš to, kad nesugebame ko nors paprasto“ (p. 49); „ – Kai man nesimiega, aš galvoju, – tarė misteris Kaindlis. – Kartais pagalvoju, gal viskas visai atvirkščiai, – kai aš galvoju, man nesimiega“ (p. 69) yra nenumaldomas žmogaus troškimas paaiškinti visa, kas yra ir vyksta. Žmogus gali prisigalvoti įvairiausių paikysčių, kad tik jaustųsi pasiekęs ištakas ir taip save pamaloninęs. Tad misteris Kaindlis, būdamas džiaugsminga, šmaikšti, kūrybinga, išmintinga būtybė, drauge yra liūdnas ar net tragiškas personažas. Beje, sieti misterį

Kaindlį su žmogiškąja esatimi leidžia ir dailios Linos Kusaitės iliustracijos, vaizduojančios jį kaip devyngalvį senolį.

G.Grajauskas, replikuodamas vienam iš recenzentų, „Istorijas“ pavadino „nekalta knygaite“. Na, iš dalies galima sutikti – siužetas lengvas ir nerūpestingas, nuotaika – kuo šviesiausia; žodžiu, dvi valandėlės neįpareigojančio skaitymo. Kita vertus, kūrybinga manipuliacija nepatogumo pojūčiais, skaitytojo lūkesčių destabilizacija, grubus, nes jau seniai pamirštas tiesmukumas – ypač turint galvoje, kad šiuo metu madingas klampus, mįslingas, jokių išvadų neprieinantis intelektualusis rašymas – verčia suabejoti knygos skaistybe. Ji strakalioja it stirnaitė, dėdamasi buržuazine pasakaite, nors iš tiesų, galimas daiktas, yra kvanktelėjusi pana, kuri jaučia malonumą kaišiodama pagalį skaitytojui į ratus. O tai ir yra pavykusio literatūrinio darbo rezultatas.