Kultūros istorijos puslapiai: senosios Klaipėdos literatūros kūrėjai (3)

Toliau tęsiame pasakojimą apie Klaipėdos literatūrinį gyvenimą, šiuosyk pasakodami apie XIX a. ir XX a. pr. Klaipėdos rašytojus ir mėgindami iš užmaršties prikelti primirštus ar daugeliui visai negirdėtus kūrėjų vardus.

Jovita Saulėnienė

Klaipėdos literatūrinis gyvenimas tuo laiku nebuvo aktyvus. J.Zembrickis yra užsiminęs, jog palankiausios literatūrinei veiklai sąlygos buvo 1820 m., kai, jo žodžiais tariant, „tuometėje Klaipėdoje, teturinčioje tik apie 8 tūkst. gyventojų, gyveno ir kūrė ne mažiau kaip 10 rašytojų bei poetų: Rosenheynas, Besseldtas, Hennesas, Gerdienas, Sommeris, Rehseneris, Rumpelis, Wachteris, Veitas ir Sprengelis“.

Šiandien tos pavardės mums nieko nesako, nors kadaise jos buvo populiarios. Apie Klaipėdos literatus nūnai medžiagos randame tų laikų periodikoje, daugiausia 1849 m. pradėjusiame eiti laikraštyje „Memeler Dampfboot“ ir jo prieduose.

Vis dėlto XIX a. pab. ir XX a. pr. jau pasirodė klaipėdiečių autorių kūrinių, išlaikiusių laiko išbandymą.

Romanuose – šeimos saga

Pirmiausia prisimintinas rašytojas Williamas fon Simpsonas (1881–1945).

Klaipėdos pirklys Wilhelmas Simpsonas 1828 m. įsigijo Jurbarko pilį prie Insterburgo (dabar Černiachovskis) ir dvarą, kurį perstatė kaimo sąlygoms. Prūsijos karalius Friedrichas Wilhelmas IV 1840 m. suteikė Simpsonui bajoro titulą. Trečiosios kartos paveldėtojas 1899 m. pardavė šeimos dvarą valstybei, kuri įsteigė žirgyną ir jį administravo.

W. fon Simpsonas, gimęs ketvirtojoje Simpsonų kartoje, romanuose „Baringai“ (1937) ir „Baringų anūkas“ (1939) atkūrė dvarininkų Simpsonų istoriją, kuri prasideda taip: „Visi šitie Baringai ir jų moterys, atkakliai ir tikslingai, darbščiai ir sumaniai ištisą gyvenimą galvoję apie Baringų gerovę ir laimę, triūsė dėl jų, buvo artimesni blaiviai apskaičiuojantiems pirkliams, rūpestingoms namų šeimininkėms, praktiškai mąstantiems ūkininkams, jų gyvenimo draugėms, nuovokiai talkinančioms savo vyrams, o ne elegantiškiems ponams ir ponioms, kuriuos aristokratiška puikybė buvo įpratinusi nesukti galvos dėl kasdienių rūpesčių…“

Romanai „Baringai“ ir „Baringų anūkas“ – tai savotiška šeimos saga, kurioje rašytojas įtaigiai atkūrė realistiškus Baringų, Hamiltonų ir kitų Rytprūsių dvarininkų paveikslus, su jiems būdingu blaiviu požiūriu ir aktyvumu gyvenime: „Buvo akivaizdu, kad šitie Baringai, Hamiltonai, Habichtai puikiai suprato, kiek reikia sunkaus darbo, atsidavimo, poreikių apribojimo ir ryžto, norint užgyventi ir įsigyti turto, kaip sunku tą turtą išlaikyti, dar sunkiau jį gausinti. Ir buvo patikima, kai jie sakydavo, kad deramai panaudojo savuosius metus ir gali su pasitenkinimu apžvelgti viso gyvenimo triūsą“.

Suaugę su Tėviške

Rudolfas Naujokas ir Ewaldas Swarsas buvo ryškiausi XX a. pr. Klaipėdos kūrėjai. Tai vadinamieji Tėviškės rašytojai, kurių gyvenimas ir kūryba suaugę su gimtąja Klaipėda ar jos kraštu.

R.Naujokas gimė 1903 m. Klaipėdoje, Smeltėje. Baigęs Klaipėdos karališkąją mokytojų seminariją, mokytojavo Klaipėdos Pylimo (Sandwehr) mokykloje. 1926 m. ėmė eiti laikraščio „Memeler Dampfboot“ redaktoriaus pareigas. Tada jis pradėjo rašyti kraštotyros klausimais straipsnius, kurie itin domino skaitytojus. Ir šiandien su didžiausiu susidomėjimu skaitome R.Naujoko straipsnius apie Klaipėdos miesto apylinkes bei jo kraštą, rašytojus H.Zudermaną, E.Wichertą, E.Swarsą ir kitus, istoriką J.Zembrickį. Jis taip pat paskelbė ištrauką „Iš Klaipėdos medienos pirklio Ernsto Wilhelmo Berbomo (1763–1838) dienoraščio“.

Kraštotyrine veikla R.Naujokas itin susidomėjo 1932 m. apsigyvenęs Rusnėje, kurioje praleido ketverius metus. Ten jis susidraugavo su medienos pirkliu Ernstu Heinrichu Ankeriu, dvarininku Hugo Šojumi. Daugelis jo kraštotyrinių straipsnių atgulė knygose „Trumpa memelenderių kaimo kronika“, „Tu mano vaikystės šalis“, „Rytprūsių gyvenimo istorija“ ir kt.

R.Naujoko kraštotyros ar publicistiniai darbai parašyti gyvai, vaizdingai, pasižymi sodria menine kalba. Įgudusi menininko ranka juntama kad ir šioje nedidelėje jo rašinio „Kelionėje į Klaipėdą“ ištraukoje: „Mano tėvams priklausė užeigos namai Stariškiuose. Priešais – Karaliaus Wilhelmo kanalas, dešinėje ir kairėje miškas, kitoje pusėje Kuršių marios, o dar toliau Baltijos jūra, kurios ošimas, tolimas viliojantis garsas tykiomis dienomis prasismelkdavo iki mūsų. Po tėvo mirties man dažnokai tekdavo ateiti motinai į pagalbą. Viena iš mano pareigų buvo lydėti ją kelionėse į miestą, nors aš, septynerių aštuonerių metų vaikigalis, nieku kitu išskyrus vadelių laikymą rankose, kol motina pirkiniais apsirūpindavo, padėti negalėjau.(…) Kiekvieną kartą valandų valandas stumdavomės į priekį klampiu smėliu palei kanalą. Pakeliui mus lydėjo tik įnoringai šakas nuleidę gluosniai, o kitoje pusėje pamažu artėjo melsvas marių vandens paviršius. Ties pirmuoju tiltu per kanalą prasidėjo grįsta gatvė. Didysis Smeltės medienos uostas, vadinamasis „Baseinas“, plytėjo visas nukrautas mediena, ir kur tik akis užmato kyšojo iš vandens galingi stulpai sieliams pririšti. Vienas po kito rikiavosi medienos sandėliai, kur žviegė pjūklai sirenas primenančiais balsais. Elektrinis tramvajus mus nuolat gąsdino – toji pabaisa, pranokusi arklių dvasines jėgas ir vertusi juos neramiai trypčioti. Visoje Smeltėje tvyrojo keistas kvapas, nuo kurio kuteno gerklę ir ašarodavo akys. Sklido jis nuo celiuliozės fabriko garuojančių šarmų. Mieste prieš akis praslinkdavo uostas, didieji laivai, tiltai, bažnyčios ir minios žmonių. Ypač mane žavėjo Karlo tiltas, galėjęs pasikelti abiejomis galingomis šoninėmis dalimis, kai apačioje plaukdavo laivas. Atkeliavusiam iš tylinčių miškų viskas atrodė keista ir stebuklinga.(…)“

Aprašė šį kraštą

Vėliau R.Naujokas gyveno Tilžėje, iš kurios išvyko į Vokietiją, kur ir mirė 1969 m.

Turtingas R.Naujoko ir kūrybinis palikimas. Rašė eiles, tačiau svarbiausi jo kūriniai – romanai „Namie prie upės“, „Sidabrinis gluosnis“, „Gerojo žmogaus šypsena“, „Audra ryte“, „Pasikartojanti vasara“ ir kiti. Rašytojo romanai gražiai įsilieja į Rytprūsių rašytojų E.Wicherto, H.Zudermano, J.Bobrowskio, A.Miegel ir kitų kūrybos kontekstą, kuriame iškyla gilus Rytprūsių kraštovaizdžio išgyvenimas, pastebimi saviti šio krašto žmonių (laivininkų, keltininkų, valstiečių ir kitų) charakteriai, lietuviški motyvai, skausmas dėl prarastos savo Tėvynės, Tėviškės…

E.Swarsas gimė 1890 m. Šilutės krašte, Rubokuose. Su meile aprašė šį kraštą rašinyje „Tėvynė ir kilmė“: „Du vieniši ir atokūs kaimai Šilutės apskrityje buvo mano vaikystės pasaulis. Iki artimiausio miestelio, bažnyčios ir geležinkelio stoties tebuvo po vieną mylią iš kiekvieno kaimo. Tačiau kraštovaizdis nestokojo platybės nei tolumos: pievomis apaugusi žemuma prie Rusnės upės, netolima giria ir Bismarko pelkė driekėsi į neužmatomus tolius. Virš jų traukė dideli debesų pulkai, ir grėsmingos audros verždavosi iš vakarų į rytus ir iš rytų į vakarus. (…) Šiame krašte patyriau spindulingų vasarų karštį ir sausrą, žėrinčias žiemas su negailestingu speigu ir metro gilumo pusnimis, ledonešį ir potvynius. Visi metai buvo kupini tiek maloniai jaudinančių, tiek tamsia grėsme atsivejančių įvykių. Anksti tapęs našlaičiu užaugau pas gimines, kurie turėjo nedidelį ūkį. Ten aš mačiau žmonių sunkią kovą už būtį, alinantį darbą smėlėtose ar pelkėtose dirvose, varginantį durpių kasimą pelkynuose, medžių kirtimą miškuose ir žvejybą vėlyvą rudenį bei žiemą apsemtose ir ledu pasidengusiose pievose. Regėjau karčią kovą su nederlingais pasėliais ir nepalankiais orais, mačiau veiduose baimę ir rūpestį, nusižeminimą ir dievobaimingumą, girdėjau keiksmus ir maldas, gaudžiau neramius žvilgsnius, krypstančius į bauginamai besikaupiančios audros pusę. Visa tai giliai įsirėžė į mano sielą ir formavo mano charakterį.“

Vyriška kūryba

Vaikystės išgyvenimai tapo jo knygos „Jonušaičio kelias į vienatvę“ (1939) apsakymų siužeto pagrindu. 1908 m. E.Swarsas baigė Klaipėdos karališkąją mokytojų seminariją, kur rašė eiles. Vedė Šarlotę Peterson, žinomo pieninės savininko iš Tauralaukio dukrą. Mokytojavo Nemirsetoje. Pirmojo pasaulinio karo metu buvo mobilizuotas. Pateko į nelaisvę ir 1914–1920 m. praleido Sibire. Nelaisvėje patirti išgyvenimai atskleisti novelėse, sudėtose knygoje „Vyrai grandinėse“ (1940). Grįžęs iš Sibiro, E.Swarsas ėmė kurti ekspresionistinius eilėraščius.

Kadangi po nelaisvės metų buvo atkirstas Klaipėdos kraštas, todėl E.Swarsas išvyko į Sileziją. Paskui jis atsidūrė Vezerio krašte, netoli Hamelno. Išleido dvi knygas – „Kaimas prie jūros“ (1942) ir „Šventasis krantas“ (1943). Mirė 1962 m. Frankfurte prie Maino. Heinrichas A.Kursatas 1963 m. vasario 20 d. „Memeler Dampfboot“ laikraštyje paskelbė išsamią publikaciją apie E.Swarso gyvenimą ir kūrybinį palikimą.

Apibendrinant galima sutikti su R.Naujoko mintimi, jog E.Swarsą tik su tam tikromis išlygomis galime pavadinti tėvynę apdainuojančiu rašytoju. E.Swarso kūryba realistiška. R.Naujoko pastebėjimu, joje nėra „jokios miglotos kraujo ir žemės mistikos, vietoje to – sunkus, prakaitu trenkiantis tikras valstiečių gyvenimas, sūpuojamas metų laikų ir gyvenimo tarpsnių ritmo, derliaus sekos. Nieko dirbtinai sukonstruoto, jokio netikro sentimentalumo, nieko nerealaus ir primetamo. Tai gryna, aiški, vyriška kūryba, tiesmuka ir santūri, kai nepataikaujama skaitytojui, be dirbtinos įtampos, tačiau gilaus žmogiškumo šviesa gaubia visus jo herojus, kurie drąsiai neša likimo jiems užkrautą naštą“.

(Pabaiga. Pradžia DURYS, 2013 01 31, 2013 02 28)

Ištraukas iš vokiečių kalbos vertė Rasa Krupavičiutė-Tarik

Iš gatvės – į Europos parodų sales

Valerija Lebedeva

Kaip menu patraukti žmogaus, kuriam labiausiai rūpi gyvenimo technologija – kas, iš kur ir už kiek – dėmesį? Jaunosios kartos Klaipėdos tapytojas ir dizaineris Rodionas Petrovas, savo drobes pasirašantis Rodion Petroff, testuoja keletą būdų: jaunatviškai ironizuoja vartotojiškos visuomenės įvaizdžius, ieško atsakymų į visiems rūpimus žmonių santykių klausimus ir, komentuodamas savo kelią, nenutolsta nuo kasdienybės aktualijų.

Ką tik Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre vykusioje parodoje „JCE. Laureatai 2012“ kartu su dviem kitais bienalės „JCE. Jaunieji Europos kūrėjai 2011–2013“ dalyviais eksponavęs naujausios serijos „Anima“ darbus, balandį dailininkas praleis Vokietijoje, menininkų rezidencijoje Arenshope. Kūrybinių meditacijų mėnuo taps artėjančio intensyvaus laikotarpio įžanga: birželio pabaigoje Rodionas dalyvaus grupinėje parodoje Vokietijoje, kuri jam yra itin reikšminga, nes prie jos prisijungs ir vyresni pripažinti šiuolaikiniai dailininkai. O rudenį jis surengs parodą Olandijoje, dar ieško galimybių eksponuoti savo darbus Paryžiuje.

– Iš gatvės kultūrai neabejingų kūrybingų uostamiesčio paauglių kompanijos po kiek laiko lengvai perėjai į taikomosios veiklos – dizaino, aerografijos ant įvairių objektų ir interjere – propaguotojų gretas, o prieš porą metų pasirodei parodų erdvėje kaip šiuolaikinis menininkas. Jeigu tuometiniam Rodiai grafitininkui kas nors būtų paanonsavęs šią įvykių eigą, jis būtų nustebęs?

– Kai buvau 16–17-os, mano tėvai svarstė, kad grafičiai greičiausiai bus mano laikinas pomėgis, po kurio ateis naujas rimtesnis etapas. Po kiek laiko pats tai suvokiau, tad tapyti pradėjau dar gerokai prieš įstodamas į Vilniaus dailės akademiją. Kad tapyba atveria daugiau perspektyvų nei grafičiai, man tapo aišku seniai. Tapybos turtingesnė meninė kalba, o grafičiai – tik trumputė replika su silpnoku kontekstu. Norėčiau akcentuoti, kad kalbėdamas apie grafičius neturiu galvoje gatvės meno (angl. street art), kuris yra kur kas vertingesnis, daugiasluoksnis ir gilus.

– Po ironiškų darbų masinės kultūros ir vartotojiškos visuomenės tema cikle „Rebranding“ atsigręžei į analitinės Karlo Gustavo Jungo psichologijos postulatus ir naujausiuose darbuose nagrinėji šiuolaikinę amžinojo moteriškumo išraišką.

– Kaip sakydavo Pikasas, prastas tas kepėjas, kuris kepa vienodus pyragus, – juokiasi. – Naujoji darbų serija „Anima“ – dviejų ankstesnių ciklų „Capricho“ ir „Interference“ tęsinys, todėl tiksliau būtų sakyti, kad sumanymas šaknis įleido iki serijos „Rebranding“, ironizavusios tuštybės vaikymąsi. Mūsų sąmonė ir pasąmonė kimšte prikimštos prisiminimų, flashbackų ir fantazijų apie ateitį, mes vystome nenutrūkstamą vidinį dialogą su savimi, bendraudami vienas su kitu mėginame identifikuoti pašnekovo asmenybę ir bendravimo pradžioje dažniausiai apsirinkame. Tai man labai įdomu. Anima – tai ne tik amžino moteriškumo įsikūnijimas, bet ir įvairių būties klausimų raktas, kurio kiekvienas ieško savaip.

– Kaip vieną iš naujosios serijos kūrybinių impulsų esi minėjęs ir naktinių klubų estetiką. Ji taip pat yra masinės kultūros subžanras. Ar čia yra sąsajų?

– Paveikslų serija „Anima“ visiškai nenagrinėja masiškumo. Klubas – viso labo vizualiųjų inspiracijų dalis. Klubinis apšvietimas turtingas intensyvių spalvų ir dinamikos, yra impresionistinis, spalvų fejerverkas sukuria kažko sensacingo nuojautą, o kontrastai – mistinę nuotaiką. Kartu tai atspindi technokratiškumą, pasaulio raidos greitį… Man tai atrodo labai šiuolaikiška.

– Sėkmingai paskirstai laiką ir jėgas tam, kas užtikrina kasdienę duoną, ir tam, kad leidžia realizuoti kūrybines ambicijas. Balansą lėmė aplinkybės ar asmeninis apsisprendimas?

– Be abejo, dizainą suvokiu kaip labiau komercinę veiklą, o tapybą – kaip saviraiškos priemonę, poreikio pasisakyti ne į vakuumą, o auditorijai realizavimą. Bet kūrybinių ambicijų turiu tiek tapybos, tiek dizaino srityse, ir abi jos gali būti pelningos. Paskirstyti laiką nelengva, bet vis dėlto įmanoma. Svarbiausia, kad nenukentėtų darbų kokybė.

– Nesyk esi organizavęs grafičių čempionatus, dalyvavęs parodose. Kokie komponentai reikalingi, kad pavyktų, tarkime, pritraukti į parodų rūmus žmogų, kuriam menas šiaip jau yra svetimas? Ar reikia šito siekti?

– Susidomėjimo pojūtį dažnusyk sukuria lankytojų kiekis, bet tai apgaulinga. Reikėtų siekti ne tik įvilioti žmones į parodas ir kitus kultūrinius renginius dėl tuščio smalsumo, bet žadinti natūralų jų susidomėjimą, norą šviestis, pažinti naujoves. Esu įsitikinęs, kad šiuolaikinis menas turi būti suvokiamas ne tik vizualiai – svarbu suprasti kontekstą. O tam, kad jį suprastum, reikia skirti daugiau dėmesio, pamąstyti. Kaip žinote, iš tikrųjų susimąstyti šiuolaikiniam žmogui dažnai nėra kada, sudėtinga, o ir tingu.

Žinoma, gera reklama ir patraukliai pateikta informacija apie atlikėjus ir renginius labai reikšminga jų sėkmei. Tačiau ar ji pasieks naują auditoriją? Nežinau, kaip sudominti žmones, kurie vakarais sėdi namuose ar bare kartodami, kad aplink nevyksta nieko įdomaus. Tuo metu tie, kuriems menas iš tiesų įdomus, visada žino apie įvykius ir nesiskundžia nuoboduliu.

Negali išleisti iš akių ir paprastos realybės. Patiko dailininko Genadijaus Životovo tikslus pastebėjimas – mūsų laikais žmonės labiau už kitką domisi gyvenimo technologija: kas, iš kur, kaip, kodėl ir už kiek.

– Kaip klostėsi tavo kelias – esi iš tų, kurių piešiniai traukė aplinkinių dėmesį jau vaikų darželyje, ar šis pomėgis atėjo vėliau?

– Pradėjau piešti ankstyvoje vaikystėje. Buvau pastebėtas ir paskatintas aplinkinių – žinoma, tai suteikė pasitikėjimo savimi, tapo postūmiu lavintis ir skirti prioritetą mėgstamai veiklai. Vaikystėje daugiausia piešdavau buitinius daiktus, mėgdavau perpiešti žinomų prekinių ženklų logotipus. Kartu su kramtomosios gumos popieriukais tai buvo spalvoti, akį masinantys dalykai, tais pilkais laikais atrodę naujai ir labai patraukliai.

– Tavo alma mater – Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos vizualiojo dizaino katedra – jau netrukus planuoja plėstis iki fakulteto su naujomis specialybėmis. Kaip vertini šį žingsnį ir ar sieji su juo asmeninius ketinimus – galbūt ir pats svarstai dėstyti jaunesniems?

– Manau, rinkoje yra dizainerių perteklius – kur daugiau? Daug jų išvažiuoja dirbti į užsienį, taigi Lietuva eksportuoja ne tik darbo jėgą į Europą ir krepšininkus į NBA bei mūsų žemyno klubus, bet ir jaunus kūrybininkus. Kita vertus, tai, kad Klaipėdoje atsiras Interjero dizaino katedra, yra gerai tiems, kurie nenori arba negalėtų važinėti į Vilnių. O asmeniškai aš esu įsitikinęs, kad prieš pradedant dėstyti reikia sukaupti daugybę subalansuotos teorinės ir praktinės patirties. Deja, mano studijų VDA metais šito santykio dėstytojų darbe dažnai buvo pasigendama.

Vizitinė kortelė

Gimė 1985 m. Klaipėdoje.

Baigė bakalauro ir magistro studijas Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos vizualiojo dizaino katedroje.

Nuo 2002 m. dalyvauja įvairiose jungtinėse parodose Lietuvoje, Lenkijoje, Ispanijoje, Rusijoje, yra surengęs personalinių parodų.

2011 m. buvo atrinktas atstovauti Lietuvai tarptautinėje bienalėje „JCE. Jaunieji Europos kūrėjai 2011–2013“.

Yra Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro skelbto jaunojo menininko konkurso laureatas.

Jaunieji kūrėjai: tarp saviraiškos paieškų ir profesionalumo

Kovo 1–24 dienomis uostamiestyje veikė paroda „JCE. Klaipėda 2013“, kurioje pristatyti 20 geriausių atrankinio turo autorių kūriniai, tarp jų ir šešių finalininkų, dalyvausiančių „Jaunųjų Europos kūrėjų“ 2013–2015 m. bienalėje.

Goda Giedraitytė

Penktoji atranka

Penktoji Lietuvos menininkų atranka „Jaunųjų Europos kūrėjų“ parodai dalyvių gausa buvo mažesnė nei pernykštė.

Sulaukta 80 paraiškų, iš kurių komisijos narių (menininkės ir kuratorės Neringos Bumblienės, meno kritikių Danutės Gambickaitės ir G.Giedraitytės, Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijos vadovo ir meno kritiko Vytauto Michelkevičiaus bei fotomenininko Gyčio Skudžinsko) verdiktu atrinktas 21 autorius, kurių darbai pristatyti Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose (tiesa, vienas autorius dėl svarių priežasčių parodoje dalyvauti negalėjo). Ši paroda – tai dar vienas žingsnis arčiau laimingojo šešeto, kuris dvejus metus atstovaus Lietuvai Europos šalių bienalėje „Jaunieji Europos kūrėjai“. Komisijos narių balsų dauguma šešetas buvo atrinktas ir paskelbtas parodos atidarymo metu, bet juos įvardinsime kiek vėliau, o šiuokart pasižvalgykime po ekspozicijos sales.

Šiųmetėje atrankos parodoje dominavo instaliacijos (J.Aničas, J.Kyzikaitė, A.Svilys, G.Tamošiūnaitė „Sniegas, vėjas, dūmai ir burbulai“, M.Vegys, B.Gediminaitė „Šviesos dialogas IV“), audiovizualiniai kūriniai (E.Daugėlaitė, V.Stasiulytė) ir objektai (R.Sereikaitė, M.Martišius „1999“, M.Ivanova, A.Kišonaitė „Lūpdažis milžinas“). Šiuolaikinio meno medijų spektrą papildė R.Butkutės videoprojektas, V.Novickio ir V.Tamoševičiūtės performansai ir/ar jų dokumentacija, T.Šarūno ir V.Samulionytės fotografija. Priešingai ankstesnėms parodoms klasikinėms medijoms atstovavo vos trys autoriai, o ir tie patys permąstė įprastą tapybos (A.Danusevičius) ar grafikos (M.Micevičiūtė, J.Kairienė) plastiką, pasiūlydami naujų raiškos ar turinio suvokimo galimybių.

Gvildena aktualijas

Konceptualus kūrinių bagažas šįkart nenustebino – dauguma autorių gvildena jau kelis dešimtmečius aktualią problematiką: atsigręžiama į socialiai opią moters ar vyro statusą bendruomenėje, vartotojiškos visuomenės kataklizmus, urbanistinės erdvės ir gamtos santykio diskursą, asmeninių prisiminimų ar tapatybės paieškas.

Pastarąją šmaikščiai gvildena Tadas Šarūnas savo 2011 m. fotografijų cikle „Šturmuotojas“. Teigdamas, kad „Lietuvą vis dar kamuoja didžiojo priešininko ilgesys“, autorius sugretina erdvės ir laiko prasme nesusietinus segmentus: romantišką Lietuvos peizažą ir fantastikos filmų herojų. Grakščiai pozuodamas reikšmingų Lietuvos tapatybei vietovaizdžių, nužymėtų nuoširdžiais išlikimo mūšiais, fone (Trakų Galvės ežeras, Kernavės piliakalniai ir pan.), pseudoherojus koduoja žinią apie šiandien „nebeapčiuopiamą, dažniausiai mažai pažintų idėjų ar informacijos srautų pavidalu pasireiškiantį“ priešą.

Lietuviškosios tapatybės ir vartotojiškos visuomenės simbolių dermę kvestionuoja ir Jolanta Kyzikaitė instaliacijoje „Šiaudų sodai“. Tradicinio lietuvių švenčių atributo medžiagą pakeisdama plastiku, autorė kviečia diskutuoti, ar dar išliko tradicinių švenčių esmė, o gal tik „blizgančioji“ jų pusė: dovanų pirkimas, namų puošimas „dėl grožio“ ir kt.

Vyro tapatybės ir statuso temą gvildena Adomas Danusevičius paveiksle „Kamufliažinis vyriškumas“. Autorius byloja apie įvairias vyrų patirtis, kai maskuotė tampa priemone pritapti, siekiant išlikti nustatytas normas griežtai saugančioje visuomenėje. Socialinių vaidmenų ir ritualų svarbą (tik jau Rytų kultūrose) analizuoja ir Vilma Samulionytė fotografijų serijoje „Kosha“. Fiksuodama tuščią Saudo Arabijoje kosha vadinamą sceną ir nuotakos sostą, kuriame ji sėdi savo vestuvių dieną, menininkė kvestionuoja moters vaidmenį visuomenėje, nulemtą jos prigimtinės lyties. Antra vertus, tuštumos estetika fotografijose leidžia išryškinti kompozicijos tektoniką, sukoncentruoti žvilgsnį į detales, atskleidžiančias „visuomenės ritualus, vertybes, kultūrą, skonį.“

Atsigręžė į gamtą

Raimondos Sereikaitės objekte „Trimitas“ regime urbanistinės architektūros detalės transformaciją, kai industrinėms medžiagoms priešinamas tekstilinis audinys pabrėžia objekto nefunkcionalumą ir paverčia jį butaforija. Nuolatinį urbanistinės erdvės ir gamtos santykio diskursą analizuoja ir Rūtos Butkutės videokūrinys (arba, anot autorės, „skulptūrinis filmas“) „Building 403 & Tree 187“.

Vienintelė parodos klaipėdietė Evelina Daugėlaitė taip pat atsigręžė į gamtą. Kūrinyje „Rustle“ ji sugretino tradicinio patefono principą ir šiuolaikines kompiuterines technologijas, siekdama „išgroti“ medžio šnabždesius. Audiovizualinį sprendimą praeities atgaivinimo tikslams pasitelkė ir Vidmina Stasiulytė kūrinyje „The memory of smell“. Per kepimo garsų traškesį autorė bando sužadinti žiūrovo jusles ir individualius prisiminimus.

Vaikystės reminiscencijomis, kai gamtos pasaulis skendėjo mistiškos ir efemeriškos būties verpete, ataidi ir poetiška Andriaus Svilio instaliacija „Tas“. Savotiškoje Rytų haiku estetikoje sustingęs kūrinys, kur citatos virsta gyvenimo nuorodomis, o užslėptas kūrinio turinys atsiskleidžia žiūrovų pasąmonėje.

Jono Aničo instaliacija „Be pavadinimo“, sukurta iš rastų objektų (šviestuvai, laikraščiai, iš vielinio tinklo ir durpių sukurpta „čiupakabros“ iškamša), yra savotiškas šiuolaikinės visuomenės gyvenseną atspindintis natiurmortas. Klasikinės „sustabdytos akimirkos“ meno kūriniuose definiciją kvestionuoja ir Vladislavo Novickio kūrinys „Be pavadinimo (dviratis)“. Kūrinyje, kurį sudaro imituotą avariją patyręs dviratis ir gyvas žmogus, performatyvų veiksmą keičia žmogaus nejudumas, kuriantis statiško vaizdo įspūdį ir patirtį.

Išrinko šešetuką

Tradicinę grafikos technikos meistrystę parodoje demonstravo Monika Micevičiūtė serijoje „Žaidimų aikštelė“. Ir nors vizualinio vaizdinio kitimo aspektas intrigavo, bet ciklui pritrūko ekspresyvaus „kabliuko“. Pastarąjį, pasitelkdama formatą, spalvą ir „keistoką“ siužetų sugretinimą, atrado Joana Kairienė cikle „Nebeaktualus portretas“.

Mindaugas Vegys pasiūlė kontroversišką primityviai vaikišką kūrinio „Laisvam menininkui irgi reikia šlovės“ sprendimą. Kiek „nunešiota“ pasirodė Martos Ivanovos feministinė „intriga“ kūrinyje „1/1. Vienas iš vieno“, o performatyviai Vaidos Tamoševičiūtės dokumentacijai „Kasdienybės ritualai“ pritrūko gyvo vaizdo svorio. Pernelyg supaprastinta instaliacijos raiška moters problematiką paliko „už kadro“.

Apibendrinant, atrankinė „Jaunųjų Europos kūrėjų“ paroda leidžia identifikuoti, kuo gyvena jaunieji Lietuvos menininkai, pažinti jų plastinę ir ideologinę įvairovę. O tai visuomet įdomu, ypač vertinant iš ilgalaikės perspektyvos. Tiesa, pabaigoje, kaip ir žadėta, reiktų paminėti „laimingąjį šešetą“. Taigi, 2013–2015 m. bienalėje Lietuvai atstovaus T.Šarūno ir V.Samulionytės fotografijos, J.Aničo ir A.Svilio instaliacijos, R.Sereikaitės objektas ir R.Butkutės videofilmas.

Apie JCE bienalę

„Jaunieji Europos kūrėjai“ (JCE) – tai tarptautinė šiuolaikinio meno bienalė, jungtinis šalių partnerių projektas, skirtas jaunųjų menininkų (iki 35 m.) kūrybos pristatymui ir administruojamas Montružo miesto Prancūzijoje. Pagrindinis bienalės tikslas – pristatyti šiuolaikinio meno tendencijas bei suteikti galimybę jauniesiems kūrėjams pradėti savo tarptautinę karjerą. Kartu tai – reikšmingas šalies kūrybinio potencialo pristatymas bei pažintis su kitų valstybių jaunaisiais kūrėjais. Šiuo metu bienalėje dalyvauja 10 šalių: Austrija, Ispanija, Italija, Lietuva, Nyderlandai, Portugalija, Prancūzija, Slovakija, Vengrija ir Vokietija. Šalys partnerės turi teisę bienalėje pristatyti po 6 autorius, kurių darbai aplankys visų šalių partnerių ekspozicines erdves. Klaipėdos miestas šio projekto partneriu tapo 2006 m. Nuo tada bienalėje pristatyta 40 Lietuvos jaunųjų menininkų.

Gal jums kavos iš Meiseno porceliano puodelio?..

Plačiai nuskambėjo, didelio susidomėjimo sulaukė precedento neturintis keturių parodų – „Sveika, jūra!“, „XVI–XIX a. Vakarų Europos meistrų grafika“, „Nuo baroko iki secesijos“ ir „Dionyzo Varkalio kolekcija“ – atidarymas vienu metu Prano Domšaičio galerijoje kovo pradžioje.

Kristina Jokubavičienė

Gražiai atsisveikinę su Arbit Blato kūrybos paroda, kuri veikė nuo 2011-ųjų rudens, muziejininkai parengė galerijos lankytojams tikrai pavasarinę dovaną – prabangią, tinkamą įvairiems skoniams, įspūdingą eksponatų kiekiu. Argi ne prabanga, nekeliant kojos iš Klaipėdos, pamatyti unikalius grafikos, tapybos, taikomosios dailės kūrinius, leistis į kelionę per Europos meno šimtmečius ir stilius, pradedant nuo XVI a.?

Kiekviena iš parodų yra visiškai savarankiška, bet eksponatų parinkimo nuoseklumas ir visumos kompleksiškumas kuria įdomias paraleles ir atveria ne tik Europos senojo meno panoramą, bet ir leidžia patiems lankytojams aktyviai dalyvauti procese – ieškoti sąsajų, atpažinti formas, lyginti, vertinti, tai yra patirti beveik kūrybos džiaugsmą.

Jūra, dar kartą jūra

Neįtikėtina, bet marinistinių XVII–XX a. peizažų, saugomų dviejuose nacionaliniuose šalies dailės muziejuose – Vilniaus dailės ir Kauno M.K.Čiurlionio dailės – paroda surengta pirmą kartą.

„Sveika, jūra!“ jau buvo sėkmingai rodoma Radvilų rūmų muziejuje Vilniuje, dabar iki rudens džiugins uostamiesčio gyventojus, o lietingą vasaros dieną turėsime kur atvesti ir svečius. Klaipėdiečiai su jūra sveikinasi dažnai, yra susipažinę su garsiausio mūsų dienų marinisto Edvardo Malinausko kūryba, tačiau verta pasižvalgyti, kaip vandens stichiją matė ir drobėse įamžino XVII–XX a. olandų, anglų, rusų, norvegų, vokiečių, lietuvių tapytojai, akademizmo, realizmo, romantizmo, impresionizmo atstovai. Juolab kad visi parodos eksponatai iki šiol nerodyti, „iškelti“ iš abiejų muziejų saugyklų.

Marinos žanras ir lengvas, ir sunkus. Jūros platybės yra tokios „fotogeniškos“, išraiškingos, kad labai greitai ant to grožio galima paslysti, įsijautus nutapyti saldų, už širdies griebiantį kičą. Nemanykite, kad toks pavojus negrėsė XVII a. olandų ar XIX a. norvegų tapytojams. Vis prisimenu kito, garsiausio XX a. lietuvių marinisto Česlovo Janušo (1907–1991) žodžius: „Kodėl gi esu taip pamėgęs jūros vaizdus, kodėl ją vis piešiu? Tai lengviausia – kas nors pasakys, bet štai ką manau: jūrą piešti nori? Turi perskaityti daug knygų, turi turėti nuovoką apie vėją, vandenį, judesį, virpėjimą, mechanines jėgas, dar ir žinoti – kodėl gi bangos virsta, ir dar – stebėti pačią jūrą, mėnulį, mėnesienas, saulėlydžius…“ („Realistas ar abstraksistas?“, „Draugas“, Čikaga, 1972-02-12). Žinojimas ir nuovoka, nuo savęs pridėkime – ir talentas. Iš anksto pavydžiu dar nemačiusiems parodos jų laukiančio malonumo. Juk tokia įvairovė vienoje vietoje: nuo tiksliausiai nutapytų laivų, išnyrančių iš pieno baltumo miglos, mėnesienos nušviestų jūros plotų, su audra beviltiškai kovojančio menko plaustelio iki didingų Norvegijos fiordų atšiaurios tylos. Žinoma, yra ir jūros, nutapytos kaip suartas bulvių laukas. Palyginimui.

Savarankiškas tapybos žanras, marinistinis peizažas, susiformavo XVII a. Olandijoje. Dailininkai tuo metu specializavosi, tad atsirado tik marinas tapančių, kurie paveiksluose vaizdavo jūrų mūšius, garsių laivų „portretus“ (labai įdomi, tiesiog dokumentiškai tiksli sritis), laivus, stovinčius uostuose, plaukiančius ramioje jūroje, kovojančius su vandens stichija. XIX a. romantizmo tapytojai vertino tik audringą jūrą ar bent jau rinkosi išskirtines saulėlydžio, mėnesienos virš vandenų akimirkas. Impresionistai jūros (ar bent jau upės) vaizduose atrado tikrą kintančių atspalvių ir nuotaikų lobyną. Jūrą ir pajūrį savo kūriniuose pakankamai dažnai vaizdavo ir XIX–XX a. lietuvių dailininkai Kanutas Ruseckas, Petras Kalpokas, Adomas Galdikas ir kiti, o jau cituotas Č.Janušas marinistinį peizažą pasirinko pagrindine savo kūrybos sritimi.

Ar čia tikrai originalai?

Taip klausia ne vienas lankytojas, apžiūrėjęs parodą „XVI–XIX amžių Vakarų Europos meistrų grafika“ (iš LDM rinkinių). Tiek esame pripratinti prie antrinių produktų, visokiausių simuliakrų, kad nebegalime patikėti, jog prieš mus kabo tikra Albrechto Diurerio XVI a. graviūra. Įdėmesnis žiūrovas pamatys, kad kai kurios graviūros meistriškai restauruotos, mat per kelis šimtus metų matė ir šilto, ir šalto…

Ekspozicijoje pristatyti išskirtiniai, vertingiausi grafikos kūriniai, dauguma jų eksponuojami pirmą kartą. Bet ne dėl muziejininkų tingumo. Graviūros atspaustos ant popieriaus, kuris jautrus aplinkos poveikiui, tad po trumpo pasirodymo grafikos darbai ilgam laikui vėl grįžta į saugyklas. Be to, Lietuvos dailės muziejaus grafikos rinkiniuose yra per 12 tūkst. Vakarų Europos dailininkų sukurtų estampų, skaičiai imponuoja, tai viena didžiausių kolekcijų Lietuvoje.

Ką pamatysime be vokiečių dailininko A.Diurerio, Nyderlandų menininko Luko van Leideno ir jo pasekėjo Nikolo de Breino XVI a. kompozicijų pagal Biblijos siužetus? Meniniu užmoju ir raižymo meistryste tiesiog pribloškia XVII a. flamandų grafikos mokyklai atstovaujančių dailininkų sukurtos graviūros Peterio Pauliaus Rubenso paveikslų motyvais. Nuo XVIII a. reprodukcinė grafika, arba garsių tapybos kūrinių grafinės interpretacijos, klesti visoje Europoje. Tuomet irgi egzistavo darbų pasidalijimas: vieni perpiešdavo paveikslus, kiti piešinius perkeldavo ant vario plokštės, išraižydavo, atspausdavo nedidelį tiražą. Iki fotografijos atradimo XIX a. viduryje tai buvo bene vienintelis būdas populiarinti tapybos darbus kituose kraštuose. Meistriški flamandų, prancūzų, italų graverių kūriniai atkuria Šarlio Lebreno, Nikolà Puseno, Rafaelio, kitų garsių tapybos meistrų paveikslus.

Smagu tyrinėti XVIII a. pabaigos anglų grafiką – joje tiek daug natūralios kaimo gamtos, rūmai skendi parkų žalumoje. Jausmingi XVIII a. prancūzų raižiniai, paspalvinti akvarele, dažniausiai vaizduoja romantiškas scenas. Desertui pasilikime venecijiečio Džovanio Batistos Piranezio ofortus, tikras architektūrines fantazijas. Dž.B.Piranezio mistiniai Romos miesto peizažai vaizdavo didingus, bet realybėje tose vietose niekad nestovėjusius statinius taip tikroviškai, kad Johanas Volfgangas Gėtė, iki tol matęs Romą tik iš dailininko darbų, atvykęs į miestą, šiek tiek juo nusivylė…

Iš kilnios ir tobulos medžiagos

Tai kaip dėl kavos iš Meiseno porceliano puodelio?

Deja, muziejuje jums to tikrai nepasiūlys. Parodoje „Nuo baroko iki secesijos“ (Europos meno stiliai XVIII–XIX a. taikomosios dailės kūriniuose iš LDM rinkinių) eksponuojami senojo Meiseno porceliano indai saugiai stovi vitrinose. Bet dviem sukryžiuotais žydrais kardais pažymėtų šiuolaikinių Meiseno dirbinių galima nusipirkti specializuotose parduotuvėse ir gerti sau kavą išdidžiai. Juk Meisenas… Garsiausių Europos porceliano manufaktūrų dešimtuke Meisenas, be abejonės, yra pirmas.

Porcelianas gimė Kinijoje VI a., jo sudėtis buvo griežtai saugoma. XVI a. porcelianą pradėjo gaminti japonai. XVI a. viduryje portugalų pirkliai atgabeno pirmuosius kinų porceliano dirbinius į Europą ir nuo to momento visos Europos galingieji buvo tiesiog pavergti nuostabių (ir beprotiškai brangių) dirbinių iš kilnios ir tobulos medžiagos. O Rytuose jai net neturėta konkretaus pavadinimo, vadinta tiesiog „persišviečiančia ir skambančia“. Jei turite tikro porceliano indą, išbandykite, ar tai tiesa.

Pagaliau atėjo eilė Meisenui. Apie 1700-uosius Europa dar nežinojo cheminės kietojo porceliano sudėties. Nuo XVII a. pabaigos Saksonijos fizikas ir matematikas Valteris fon Čirnhauzas tyrinėjo žemės gruntus, ieškodamas žaliavos, kuri galėtų tapti porceliano pagrindu. Panašiu metu į Saksoniją pateko 19-metis alchemikas Johanas Betgeris, kuris bandė sukurti alcheminę substanciją, visus metalus paverčiančią auksu. Saksonijos valdytojas Augustas Stiprusis buvo išlaidus, pasakojama, kad už kinų porceliano servizą atidavė ištisą pulką. Augusto Stipriojo įsakymu J.Betgeris buvo „pagarbiai“, su apsauga palydėtas į Meiseną, perduotas V. fon Čirnhauzo žinion, kad toliau tęstų alchemines stebuklingojo aukso dauginimo paieškas bei padėtų V. fon Čirnhauzui porceliano sudėties tyrimuose. J.Betgeriui tai nelabai patiko, bet pasirinkimo neturėjo.

Nors visa istorija gana prieštaringa, maždaug 1709-aisiais Dresdeno laboratorijose porcelianas jau buvo gaminamas, o 1710-aisiais Meiseno mieste netoli nuo Dresdeno buvo įkurta pirmoji Europoje Meiseno karališkoji porceliano manufaktūra. Tradiciškai europietiškojo porceliano atradimo garbė tenka J.Betgeriui. Ankstyvieji jo dirbiniai savo savybėmis dar gerokai skyrėsi nuo kinų porceliano, bet šiandien jie labai vertinami – du „Betgerio masės“ indus galima pamatyti parodoje.

1718-aisiais Austrijoje buvo įkurta Vienos karališkoji porceliano manufaktūra, netrukus ir Prancūzija įsteigė Sevro karališkąją porceliano manufaktūrą. Tačiau Meiseno dirbiniai, ypač garsiojo modeliuotojo ir dekoratoriaus Johano Kendlerio laikais sukurti, kelis šimtmečius buvo pavyzdys visoms didesnėms ar mažesnėms Europos porceliano gamykloms.

Greta porceliano parodoje gausu XIX a. Bohemijos stiklo, žaižaruojančio giliomis raudonomis, mėlynomis spalvomis. Vaivorykštinio ir kamėjinio stiklo indai, vazos atspindi XIX–XX a. sandūros secesijos stilių. Prancūzijos stiklo legendos Emilio Galė dirbtuvėse sukurta kamėjinio stiklo dėžutė yra žymiausias stiklo ekspozicijos eksponatas. Metalo ekspozicijoje pamatysime Vakarų ir Rytų Europos dirbtuvių produkciją iš sidabro, bronzos, alavo ir ketaus. Be nedidelėse meistrų dirbtuvėse kalinėtų, graviruotų rankų darbo sidabro dirbinių, rodomi ir XIX a. plitę fabrikiniai indai bei buityje nuo seno naudojami alavo liejiniai. Alavas taip pat labai tiko plastiškoms secesijos stiliaus skulptūrėlėms.

Tarp efektingų, didesnio formato porceliano ir stiklo eksponatų yra daug smulkių dirbinių iš kaulo, vėžlio kiauto, agato: papuošalų ir kosmetikos reikmenų dėžutės, pudrinės, tabokinės.

Ekspoziciją jaukiai papildo XIX a. tekstilė – žakardinio audimo kilimai, užuolaidos, užtiesalai. Vien ko verta autentiška, puikiai išsilaikiusi, ornamentais dekoruota ir kutais puošta gryno secesijos stiliaus portjera!..

Vaza iš metalo laužo supirktuvės

Tai tikras faktas, papasakotas paties Dionyzo Varkalio. XIX a.– XX a. pirmoje pusėje Klaipėdos krašte plitusių keramikos ir metalo dirbinių kolekciją surinko visiems gerai žinomas restauratorius, gintaro meistras, Kalvystės muziejaus įkūrėjas D.Varkalis ir 1988 m. perdavė Lietuvos dailės muziejui. Kiekvienas kolekcijos daiktas turi savo istoriją, o jų visuma yra labai iškalbinga.

D.Varkalio kolekcijos eksponatai, pratęsdami parodos „Nuo baroko iki secesijos“ temą, nusileidžia pastarosios kūrinių prabangai ir užmojui, tačiau kelia ypatingas emocijas – juk tai mūsų krašto praeities liudininkai. Porceliano, fajanso indai, bronzinės skulptūrėlės, medaliai, žvakidės, sidabro ar pasidabruotos vazos, stalo reikmenys ir papuošalai mena pamario gyventojų kasdienę buitį, atspindi vidutiniojo luomo bei paprastų miestiečių estetinį skonį. Pasidžiaugus unikalios garsių kūrėjų secesinės mažosios plastikos plaukiančiais siluetais gretimoje parodoje „Nuo baroko iki secesijos“, „pas Varkalį“ galima pamatyti, kad ta pati grakščiai banguojanti linija atsikartoja iš žalvario ar ketaus išlietose fabrikinės gamybos durų rankenose, kurios dar prieš gerus tris dešimtmečius buvo Klaipėdos senamiesčio pastatų duryse ir tik krašto patrioto D.Varkalio rūpesčiu neatsidūrė metalo laužo supirktuvėse. Nemaža dalis keramikos dirbinių – puodeliai, lėkštės, įvairūs suvenyrai yra puošti Klaipėdos miesto ir krašto vietovių vaizdais arba pažymėti buvusių restoranų, smuklių, viešbučių užrašais. Keli metalo indai su įspaudu „Herm. Blode“ primena garsųjį menininkų globėjo „tėtušio Blodės“ viešbutį, kuriame būrėsi įžymiosios Nidos dailininkų kolonijos dalyviai. Gausus senosios Klaipėdos vaizdų atvirukuose rinkinys, uostamiesčio specifiką atskleidžia originalūs žvejų ir jūreivių amuletai. Kolekcijoje yra lietuvių dailininkų Juozo Zikaro, Petro Rimšos, Adomo Smetonos, Kajetono Sklėriaus sukurtų medalių, ženklų, primenančių svarbius XX a. pirmos pusės Lietuvos istorijos įvykius.

D.Varkalio kolekcijos apžiūrėjimui reikia ne mažiau laiko nei kitoms parodoms, be to, ji gali būti labai naudinga dar vienu aspektu. O ką, jei senienų turguje (man asmeniškai gražiau skamba visoje Europoje priimtas „blusų“ turgaus pavadinimas) staiga drebančia širdimi (ir rankomis) pakelsi nuo grindinio daikčiuką, kuris bus tas vienintelis, brangus ir vertingas ne tik dėl kainos?..

Sutikite, juk neblogai pakeliavome Europos vaizduojamosios ir taikomosios dailės stilių raidos keliais: pradėjome nuo XVI a. renesanso, susipažinome su XVII a. puošniuoju baroku ir XVIII a. nerūpestingai grakščiu rokoku, toliau keliavome į XIX a., kai didingąjį ampyro stilių keitė jo supaprastintas ir vidutinio miestelėno skoniui bei kišenei pritaikytas bydermejeris. Amžiaus viduryje visi iki tol buvę stiliai susimaišė ne mažiau patraukliame istorizmo ir eklektikos laikotarpyje, o XIX a. pabaigoje visa Europa pasidavė banguojančiam secesijos stiliui, kuriam ir šiandien retas lieka abejingas. Apėjome per 800 kv. m ekspozicinio ploto ir pamatėme 724 eksponatus. Pavargome, tad laikas kavai. Turime dar laiko, parodos Prano Domšaičio galerijoje veiks iki rugsėjo pabaigos.

Ryškiaspalviai viražai moters kūno tema

Tarptautinės moters dienos proga uostamiesčio Baroti galerijoje pristatyta klaipėdiečio fotomenininko, Lietuvos fotomenininkų sąjungos garbės nario, verslininko bei kultūros ir meno renginių mecenato Sauliaus Jokužio aktų paroda „Virpesiai“.

Danguolė Ruškienė

Nors parodoje eksponuojami darbai sukurti per pastaruosius trejus metus, tam tikra prasme tai – daugiau nei tris dešimtmečius autoriaus kuriamo fotografijų ciklo „Nepažintas moters pasaulis“ išdava.

Tarp dviejų polių

Jau įprasta, kad akto žanras pats savaime užprogramuoja didesnį visuomenės susidomėjimą. Ko gero, ne tik dėl intriguojančio turinio, bet ir dėl to, kad nuogo kūno vaizdavimas visais laikais buvo (ir tebėra) vienas prieinamiausių ir populiariausių žmogaus vaizduotės inspiracijos šaltinių. Tiek kūrėjui, tiek suvokėjui.

Be abejonės, šis žanras fotografijoje (ir ne tik) laikui bėgant kito, įgavo naujų transformacijų, kurios pasiūlė papildomus jo suvokimo būdus ir vertinimo kriterijus. Šiandien turime daugybę atvejų, kai nuogo kūno vaizdavimo formos sunkiai įtalpinamos į klasikinę akto žanro sampratą. Keičiasi ne tik fiksuojami subjektai (jauno–seno, vyro–moters–vaiko kūno ir pan.), gerokai koreguojamas ir asociatyvinis laukas. Situacija sudėtingėja dar ir dėl to, kad vis sunkiau nubrėžti ribą tarp teigiamo (erotikos) ir neigiamo (pornografijos) polių. Šiandien konstruojamos įvairios, neretai tik pačiam autoriui pavaldžios nuorodos, reikalaujančios papildomų (kartais ir verbalinių) paaiškinimų. Todėl negalima būtų teigti, kad dabar fotografijoje nuogas kūnas siejamas tik su seksualumu ar skopofilijos fenomenu. Vis dar išlikdamas gana griežtų socialinių ir moralinių normų taikiklyje, nuogas kūnas, ne taip svarbu vyro ar moters, vis dažniau pasitelkiamas kaip medžiaga, priemonė informacijai / žinutei paskleisti. Paprastai jis nepretenduoja į objektyvumą ir siekia išreikšti žymiai daugiau nei kokias nors feministines ar falocentrines visuomenės nuostatas. Kita vertus, apibendrinimai šia tema yra gana rizikingi, nes bet kuriuo atveju akto vizualizavimas / interpretavimas / suvokimas tiesiogiai priklauso nuo autoriaus ir suvokėjo gebėjimo susikalbėti. Pavykęs jųdviejų dialogas jau savaime yra teigiamas rezultatas.

Pulsuoja erotika

S.Jokužio aktuose, kaip teigė ir pats autorius, akivaizdi Lietuvos fotografijos klasikų įtaka (ypač Rimanto Dichavičiaus).

Nuo 1978 m. kuriamame fotografijų cikle „Nepažintas moters pasaulis“ fotografas renkasi daugiau klasikinius sprendimus – siekia atskleisti moters kūno erotiškumą, išryškinant esminį tradicinio akto bruožą – seksualumą ar santykį su juo. Jaunystė šiose fotografijose išlieka kaip savaiminė grožio turėtoja, iš anksto užprogramuojanti daugiau įprastas estetines kategorijas. Moteris čia turi vieną pavidalą ir keletą tradicinių vaidmenų. Ji vaizduojama kaip vilioklė, estetiškai patrauklaus kūno turėtoja ir heteroseksualių vyriškos lyties atstovų gundytoja. Ji čia ir kaip gyvenimo simbolis, apdovanota gyvybės tąsos (vaisingumo) dovana.

Moters veidas, nors dažniausiai ir paliekamas kadre, yra taip užmaskuotas, kad jos identifikavimas tampa neįmanomas. Tokiu būdu autorius išvengia bereikalingo psichologinio ar socialinio (at)pažinimo. Apvalęs fotografiją nuo papildomų reikšmių, S.Jokužys akcentuoja tai, kas, jo manymu, yra svarbiausia. Nors, atrodo, kad kontaktas tarp fiksuojančiojo ir fiksuojamojo taip ir neužsimezga, akivaizdu, kad fotografas išlieka aktyvus nuogo moters kūno stebėtojas / tyrinėtojas. Nuasmenintas kūnas (ar jo fragmentai) be ryškesnių identifikavimo ženklų „išvalytoje“ erdvėje ir abstrakčiame laike pulsuoja erotika. Nors ir nurodo autoriaus pageidaujamą pateiktų vaizdų interpretavimo kryptį, jis pasilieka vienišas, sunkiai aplink save kuriantis kontekstą, ir tai gerokai apriboja jo asociatyvinį lauką.

Visa ko pradžia

S.Jokužio kuriami aktai nutolsta nuo prigimtinio fotografijos siekio objektyviai atspindėti realybę ir priartėja prie reiškinio, kuris fotografijos istorijoje nėra jau toks retas. T. y. realaus vaizdo transformavimas priemonėmis, kurios simuliuoja tapybos darbų ar kitų meno sričių raiškos stilistiką.

Autorius įrodo, kad geba fotoaparatu (ir kitomis kūrybos priemonėmis) fiksuoti / sukurti ne tai, ką mato, bet tai, ką nori matyti, ir tai, ką nori parodyti kitiems. S.Jokužys formuoja savitą moters sampratą, apibendrinančią pačią moters sąvoką. Šįkart jis nuasmenina moters kūną, ignoruoja jos individualumą, juolab – socialumą ir panaudoja jį kaip medžiagą. Savo dėmesį jis koncentruoja į jos kūno raišką, plastiką, pasirinkdamas efektingiausius rakursus ir taikliausias priemones savoms intencijoms išreikšti.

Vis dėlto šie darbai išsaugo nors ir neakivaizdžias, gal labiau nujaučiamas tikrovės nuorodas, kurios bruka šabloniškus moters suvokimo variantus. Kas ji tik būtų, maitintoja, motina, švelnumo ir rūpestingumo įsikūnijimas ar geismo objektas, ji čia visada išlieka visa ko pradžia. Autorius sąmoningai nesilaiko stiliaus ar metodo vienovės, drąsiai eksperimentuoja tiek kūno fiksavimo metu, tiek vaizdų perkūrimo procese, tiek pateikdamas juos ant įspūdingo mastelio drobių. Be abejonės, kompiuterinės manipuliacijos suteikia daug erdvės saviraiškai, galbūt todėl taip noriai autoriaus ir naudojamos. Tačiau net ir tuo atveju čia realybė išlieka išeities taškas ir stabiliausia atrama kūrinio galutiniame rezultate.

Harmonijos saugotoja

S.Jokužys savo moteris perkuria, kūnus transformuodamas į fantastinius, daugiau ar mažiau siurrealius, kartais net fantasmagoriškus darinius. Moters kūno audinys keičia ne tik spalvą, bet ir faktūrą. Oda sušiaušiama, padengiama falsifikuotu grūdu ar išblukinama iki permatomumo. Piešinio kontūras išryškėja, o kai kur visiškai išnyksta. Dramatiškai raudona čia pereina į melancholiškai žydrą ar slogiai juodą…

Dažniausiai autorius „išplėšia“ savo fiksuojamas herojes iš aplinkos, nepalikdamas jokio papildomos informacijos suteikiančio šaltinio. Detalės abstrahuojamos, žmogaus bruožai palaipsniui ištirpsta. Lieka tik kūnas, šviesa, sklindanti iš išorės ar išspinduliuojama iš paties kūno, ir ryškios spalvos. Pastarosios kartais atrodo, kad yra žymiai svarbesnės už patį turinį. Viskas apgalvota iki smulkmenų, jokios užuominos apie atsitiktinumą, jokio netikėtumo. Autorius pabando šį kūną atitolinti nuo jo pirmavaizdžio ir sukurti subjektyvią, iliuzinę moters kūno traktavimo versiją. Kita vertus, jis siekia išsaugoti jos, kaip vilioklės, gundytojos ir kitus vaidmenis. Akivaizdu, kad jam tai nesunkiai pavyksta. Moteris S.Jokužio fotografijoje ir toliau išlieka bene vienintelė harmonijos su aplinka saugotoja.

Dėl gražiausios knygos – batalijos

Beveik du mėnesius vykęs konkursas „Klaipėdos knyga – 2012“ baigėsi Klaipėdos universiteto leidyklos triumfu. Ji susišlavė abu apdovanojimus – už skaitomiausią ir gražiausią uostamiesčio metų knygas.

Rita Bočiulytė

Konkuravo 12 leidinių

Skaitytojų balsai lėmė, kad populiariausia knyga tituluota „Kareivinės, tapusios Klaipėdos universitetu“, sudaryta istoriko Vasilijaus Safronovo. Gražiausią knygą rinkusi ekspertų komisija laurus atidavė vėlgi Klaipėdos universiteto leidyklai už Michele Bianchi (Alberto Vimina) „Lenkijos pilietinių karų istoriją“.

Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos jau septinti metai organizuotame konkurse dalyvavo 9 uostamiesčio leidėjai. Tai leidyklos „Eglė“, „Libra Memelensis“, „Kitas takas“, Klaipėdos universiteto leidykla, taip pat Klaipėdos pramonininkų asociacija, VšĮ „Žinių namai“, Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras, Lietuvos jūrų muziejus ir Mažosios Lietuvos istorijos muziejus. Visi jie rinkimams buvo pateikę 12 knygų.

Garbingų įvertinimų siekė Bernardo Aleknavičiaus fotoalbumas „Kelionė. Sugrįžtantys iš praeities“ („Eglės“ leidykla), parodos katalogas „Prestižas: šių dienų fantasmagorija“ (Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras), Raimundo Urbono fotografijų albumas „Rytų Prūsija“ (leidykla „Kitas takas“), Juliaus Žuko, Vasilijaus Safronovo ir Rolandos Lukoševičienės „Klaipėdos pramonės ir verslo istorija“ (Klaipėdos pramonininkų asociacija), leidinys „Klaipėdos tapatumo ženklai: antspaudas, herbas, vėliava“ (Mažosios Lietuvos istorijos muziejus), Romualdo Adomavičiaus mokslo studija „Jūrinis savarankiškumas. Lietuvos prekybos laivyno kūrimosi istorija (1921–1940 m.)“ (Lietuvos jūrų muziejus), R.Lukoševičienės knyga apie jūrinę kultūrą ir mokslą „Jūros pašaukti“ (VšĮ „Žinių namai“), dvi leidyklos „Libra Memelensis“ knygos: studija-albumas „Kuršių nerija senuose atvirukuose“ ir monografija „Kuršių nerijos burvalčių vėtrungės“ bei trys Klaipėdos universiteto leidyklos knygos: Andželikos Bylaitės-Žakaitienės monografija „Lietuvių etiketas ir bendravimo kultūra XX amžiuje“, Michele Bianchi (Alberto Vimina) faksimilinis leidinys „Lenkijos pilietinių karų istorija“ ir istorinė studija „Kareivinės, tapusios Klaipėdos universitetu“.

Dėl populiariausios knygos nepasiginčysi – ją išrinko skaitytojai. O dėl gražiausios vyko audringos batalijos, kol ekspertai galiausiai apsisprendė.

Vertino išvaizdą

Pačią gražiausią knygą tradiciškai rinko specialiai suburta vertinimo komisija, vadovaujama Vilniaus dailės akademijos lektoriaus, šiuo metu einančio Kauno fakulteto Grafikos katedros vedėjo pareigas Aurimo Švedo. Kartu su juo knygų grožį vertino fotomenininkas Remigijus Treigys, kultūros žurnalistė Rita Bočiulytė, dizaineris Ernestas Šimkūnas, dailininkai Lidija Kuklienė, Virginija Giniotytė ir Anatolijus Klemencovas.

Grafikės L.Kuklienės žodžiais, šiemet rinkimams pateikti leidiniai pirmiausia džiugino turinio aktualumu ir knygos – kaip kultūros objekto – svarumu. Visos nepaprastai reikalingos ir reikšmingos ne tik Klaipėdos, bet ir Lietuvos kontekste, jos turi nenykstančią istorinę vertę. Tačiau komisija rinko gražiausią knygą ir vertino turinio bei formos meninio sprendimo santykį, sumanymo, maketo originalumą, dėmesingumą tipografijos taisyklėms, šriftų parinkimą, iliustracijų kokybę ir komponavimą, viršelio dizainą, bendrą knygos emocinę nuotaiką.

„Kalbant apie emociją, visos 2012-ųjų knygos tamsokos ir niūrokos, – pastebėjo L.Kuklienė. – Klaidos, kurios dažniau krito į akis: teksto rinkinyje naudojami per tamsūs šriftai, senstelėję ir neišraiškingos garnitūros (pagiriamasis žodis E.Šimkūnui – nepatingėjo B.Aleknavičiaus knygos viršeliui surasti įsimintiną šriftą), tekstas surinktas per ilgomis eilutėmis – labai vargina skaitytoją (vienoje eilutėje gali būti daugiausia 64 ženklai), per daug aktyvūs ir tamsūs, išsišokantys užrašai po fotografijomis, daugelyje leidinių per mažai baltos erdvės paraštėms. Jei jau kalbame apie tuščią erdvę – metų gražiausia knyga išrinkta „Lenkijos pilietinių karų istorija“ užburia savo švara, pateikimo kultūra, pagarba baltai erdvei. Vertintinas milžiniškas maketuotojos triūsas tvarkant tokį didžiulį medžiagos kiekį. Šią knygą komisija ir išrinko gražiausia, ko gero, už tą tylų, sąžiningą kasdienį darbą, nesivaikant pigių vienadienių efektų.“

Karštai ginčijosi

Šįsyk komisija pretendentes svarstė ilgai ir ginčijosi karštai. Net buvo iškilęs klausimas, ar nebūtų galima pirmosios vietos neskirti, nes nėra aiškios lyderės.

A.Klemencovo teigimu, „nematyti jokios popieriaus įvairovės – tik matinis arba gliancinis. Ši tendencija labai provinciali. Apskritai trūksta kažko, kad supurtytų, norisi kažko atraktyvaus, drastiško“. Jam pritarė ir V.Giniotytė su R.Treigiu. „Tos knygos atrodo stagnacinės. Jų išvaizdai trūksta šmaikštumo, smagumo, kad trauktų akį. Kai matau tokius gražius Europos leidyklų leidinius, širdis alpsta nuo poligrafijos, šriftų, spalvų… Mes tos prabangos dar negalim sau leisti“, – atsiduso V.Giniotytė. „Tai tada ir nesiimkim. O jeigu darom, tai reikia daryti gerai. Štai į R.Urbono knygą dizaineris turėjo atsakingiau, jautriau pasižiūrėti, labai mėgėjiškas maketas“, – mano R.Treigys. Bet beveik visų nuomonė sutapo dėl parodos „Prestižas: šių dienų fantasmagorija“ katalogo. Anot G.Giedraitytės ir E.Šimkūno, jis padarytas kone tobulai: logiškai, racionaliai, informatyviai, inovatyviai, profesionaliai. Tačiau V.Giniotytės ir ne tik jos nuomone, kelinti metai konkurse sužibantys „Mamaikos“ grupės darbai jau nebestebina, nes dizaineriai ėmė kartotis…

Ne vienas komisijos narys atkreipė dėmesį, kad kiekviena konkursinė knyga turėjo puikių meninių sprendimų ir atradimų. Originaliais, šiuolaikiškais maketais kasmet stebina Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro leidiniai, šiemet virtuozišką profesionalumą demonstravo dizainerės Jūratės Bizauskienės maketuotos knygos „Klaipėdos pramonės ir verslo istorija“ bei „Jūros pašaukti“, nors pretenzingi jų viršeliai komisijos nariams sukėlė abejonių.

Galiausiai po nemažų diskusijų vis dėlto išrinkta knyga laimėtoja. Ja tapusi M.Bianchi (Alberto Vimina) „Lenkijos pilietinių karų istorija“, anot A.Švedo, nusipelnė daugiausia pagyrimų: „Pagrindiniai teigiami leidinio bruožai – maketo saikingumas, nereikšmingų, nebūtinų detalių išvengimas, pagarba popieriaus erdvei. Šios knygos dizainas nepretenzingas, minimalus ir skoningas – puikiai atspindi leidinio dalykinį pobūdį, kultūrinę turinio vertę. Informacija nesugrūsta, nebijoma pauzių, tuščių plotų, suteikiančių maketui erdvės ir švaros įspūdį. Šriftai, teksto blokai suderinti harmoningai, nekrenta į akis kokios nors visumą išbalansuojančios detalės. Knyga kokybiškai įrišta, kelia solidaus leidinio įspūdį. Diskutuota dėl popieriaus, bet pasirinktasis nesumenkina bendro knygos įspūdžio“. Gražiausios 2012 m. Klaipėdos knygos dailininkas – Vilhelmas Giedraitis, ją maketavo Danguolė Stepukonienė, spausdino „Petro ofsetas“ Vilniuje.

Pritrūko savitumo

Daugelyje ir kitų knygų atrasta teigiamų bruožų, tačiau vienoms pritrūko tiesiog savitumo, kitose gerąsias savybes pritemdė koks nors „šaukštelis deguto“. Tarp išskirtų savo gerosiomis savybėmis leidinių taip pat pateko „Klaipėdos pramonės ir verslo istorija“, kurioje atliktas nemažas darbas kokybiškai, estetiškai sutvarkant didelės apimties faktinę ir iliustracinę medžiagą. „Klaipėdos tapatumo ženklai: antspaudas, herbas, vėliava“ – geros kokybės, nors ir neišskirtinis knygos vidaus maketas, kritikuotas viršelis bei kai kurie teksto blokai. Vertingo turinio ir įdomios iliustracinės medžiagos serijiniam leidiniui „Kuršių nerijos burvalčių vėtrungės“ pritrūko savitumo, stilistinio veido. Atskirai aptarta R.Urbono „Rytų Prūsija“. Ši knyga yra aiški paraiška į subtilaus, aukštesnės meninės prabos leidinio statusą, tačiau išsakyta nemažai kritikos knygos maketui, šriftams, iliustracijų kokybei ir nepatikimam (neatspariam) aplankui. Likusių leidinių gerosios savybės, be išsakytų kritinių minčių, komisijos narių taip pat buvo pastebėtos ir aptartos. Apibendrinant konstatuota, kad daugelis konkurso leidinių šiemet pripažinti apylygės kokybės poligrafijos ir meninio dizaino atžvilgiu.

Komisija vieningos nuomonės, kad gražiausios uostamiesčio metų knygos rinkimai yra teigiamas įnašas skatinant Klaipėdos leidėjų pastangas leisti kokybiškus leidinius, kurie galėtų išsiskirti bendrame lietuviškų knygų sraute. Tokie renginiai žadina ir visuomenės susidomėjimą vietinių leidyklų produkcija, o galbūt ugdo ir atidesnį, reiklesnį kokybei skaitytoją. Kartu akcentuota, kad daugelis pateiktų konkursui leidinių pasižymėjo vertingu turiniu, aukšta išliekamąja verte Klaipėdos krašto kultūros bei istorijos kontekste, kuris yra ir bendranacionalinio paveldo dalis.

„Depeche Mode“ albumas „Delta Machine“: bliuziniai įelektrintų sielų virpesiai

Kultinės britų grupės „Depeche Mode“ naujausias albumas „Delta Machine“ pasirodė prieš pat jos pasaulines gastroles, kurių metu šiąvasar įžymieji britai užsuks ir į Lietuvą.

Aivaras Dočkus

Išsvajota duoklė bliuzui

Sunku nuspėti, ko galima tikėtis iš „depešų“. Kadaise įrašinėdami kultinę „Ultra“, jie planavo išleisti „trumpulį“ EP, bet albumas iškrito iš laiko rėmų ir virto pačiu ilgiausiu „Depeche Mode“ studijiniu darbu. „Exciter“ turėjo būti grįžimas prie šaknų, bet iš tiesų tai buvo pasivaikščiojimas po modernios elektronikos teritorijas. Prieš ketverius metus pasirodęs visus plaučius išverčiantis singlas „Wrong“ nustatė būsimo albumo „Sounds of Universe“ bures į priešingą pusę negu pats disko turinys. Po perklausos liko spengianti nesusipratimo tuštuma, nors prasukus albumą po ilgesnės pertraukos, išryškėja kai kurios neginčijamos stiprybės.

Vis dėlto būtent „Delta Machine“ turėjo atsakyti į klausimą, ar „Depeche Mode“ dar gali išgauti elektroniniais virpesiais sielą draskantį skambesį, ar tai ir vėl bus tik už didingą praeitį gerbiamų muzikantų kompromisas su senaisiais hitais, gerbėjais ir pačiais savimi?

Viename interviu Martinas Gore’as ir Dave’as Gahanas prasitarė, kad naujasis albumas – tai jų išsvajota duoklė bliuzui. Tik bliuzas ne klasikinis, bet elektrifikuotas. Ir kaip kiekviename tikrame bliuze tai bus „cry for help“. Pagalbos šauksmas. Nes kuomet bliuzo kūrėjui gerai gyvenasi, jis nepajėgus kurti gero bliuzo. Nepajudinama tiesa.

Pasivaikščiojimas virš bedugnės

„Delta Machine“ startuoja „gabalu“, kuris idealiai tinka ir albumo įžangai, ir koncerto pradžiai – „Welcome to My World“. Be to, tekstu bei emocijomis mistiškai susipynęs su klasiškuoju „World in My Eyes“. Pirmoji daina nustato viso albumo erdves. Skaudės. Bet išmintingai. Ir tai ne „Ultros“ kiaurai verianti savižudybė, o pasivaikščiojimas virš bedugnės ant durklo ašmenų, stebint bei vertinant, kas vyksta aplinkui. Taip pat tai įspėjimas, jog albumas bus vientisas ir daugybė atskirų istorijų susibėgs į vieną. „Welcome to My World“ ir įsibėgėjanti, ir melodinga su sprogstančiu priedainiu.

„Angel“ įrodo, jog grėsmingas „Songs of Faith and Devotion“ rokas nebus nustumtas į tolimas šalis. D.Gahanas demonstruoja aštriai raižantį vokalą, jau čia tampa aišku, jog „Depeche Mode“ turi labai daug ką pasakyti. Nes gali sau leisti sustoti ir tokio aštraus patiekalo laukiamai aštriausias vietas romantizuoti bei aromatizuoti skanėstais ausims.

Anot D.Gahano, būtent „Heaven“ (pirmasis singlas) nustatė visą bliuzinį albumo skambesį, taip gimė nuosekli „Delta Machine“ kryptis. Kūrinys vienu metu gražus ir sunkus. Tokios atsvaros neleidžia jam nei išskysti, nei būti per daug griežtam. Priedainis panardina į hipnotinį transą. „Heaven“ iš tų atvejų, kai po kiekvieno paklausymo įspūdis vis geresnis.

Viena labiausiai raunančių stogą dainų – „Secret to the End“, nepaliekanti nė vienos nejautrios kūno ląstelės. Absoliučiai nenuspėjamai besivystanti, aranžuotė tiesiog šokiruojanti, D.Gahano balsas palieka neišdildomus randus.

„My Little Universe“ liudija, kad nors albumas bus vienakryptis, bet labai įvairus. O tai geriausia, kas gali nutikti muzikantams bei klausytojams. Elektroniniai ritmai primena „Gus Gus“ viražus iš jų genialaus albumo „Arabian Horse“. Tenka nustebti ir netekti žado. Užburiančiai subtili ir solidi „depešų“ staigmena. O albumas net neįpusėjo. Kas toliau?

Visa tai yra čia

O toliau grynų gryniausias bliuzas „Slow“, kuris buvo numatytas dar albumui „Songs of Faith and Devotion“. Su krūtinę laužančia gitara. Tikras. Teisingas. Bekompromisis. Kaip iš solinių D.Gahano albumų arba iš jo pasirodymo pragariškai dieviškame „Soulsavers“ projekte.

Paskutinės baimės dėl „Delta Machine“ sėkmingos kloties išgaruoja su tamsiai melodingu „Broken“. Norite vyriškai raudoti kur nors oloje prie negailestingai staugiančio krioklio? Norite prisiminti „Violator“ skambesį? Visa tai čia.

Žinoma, albume savo balsu privalo įsiamžinti M.Gore’as. „The Child Inside“ kaip tik laiku. Rami ir įtaigi baladė pirmiausia užvaldo tekstu, o vėliau persmelkia melodija, kuri – kaip tiltas tarp to, ką albume girdėjote ir ką dar išgirsite. Tam tikra ausų joga.

„Soft Touch/ Raw Nerve“ išsiskiria tiesmuka aranžuote bei agresyviai šviesia ir kapota skanduote, bet vėliau paaiškėja, jog tai klastinga apgaulė ir pasigirsta pagalbos šauksmas „o brother, give me a helping hand“. Ironiškiausias „Delta Machine“ momentas, vėl įrodantis albumo įvairiapusiškumą.

„Should be Higher“ – aukščiausio sukrėtimo šedevras. Suvarpantis iš įvairiausio kalibro ginklų įvairiausių dydžių kulkomis. Muzika įklampina ir atlieka mirtinai įtraukiantį nuosprendį. D.Gahano riksmas prasiveržia ir nukeliauja į A-HA vokalisto Morteno Harketo prerijas.

Kaip atviras nervas

Labiausiai neapibūdinamas kūrinys yra „Alone“. Drąsus, išsišakojantis, derinantis stingdantį šaltį ir juodai sniegą nudažančią ugnį. Besiblaškantis ir susistyguojantis. Ko gero, jame tūno demoniškas „The Doors“ užtaisas, kai kur prasprūsta morrisoniškos tonacijos. Aranžuotė gniaužia kvapą ir prispaudžia prie kolonėlių.

Tačiau kurtinantis sprogimas įvyksta klausantis „Soothe My Soul“ (antrasis albumo singlas). Nebūna nieko tikresnio už „i come to your house/break down the door/ girl i‘m shaking/ i need more“. Užtikrintumas, kuris persiduoda visam albumui. Laukimo laikai liko praeityje, metas rizikuoti, ateiti ir nugalėti. Kito pasirinkimo nėra. Paguodos prizai nereikalingi. Tai primena įtemptčiausią filmo scenarijaus vietą – „the point of no return“, kur herojus jau nebegali pasukti atgal. „Soothe My Soul“ užčiaups ir tuos, kurie stena, kad „Depeche Mode“ nebemoka rašyti hitų.

Albumo pabaiga nuosekli ir dėsninga – „Goodbye“. Istorija turi savo pabaigą. Ir dar viena „depešų“ sėkmė – pabaiga nėra dirbtinai prilipdyta ar pagimdyta. Tiesiog logiška pasekmė. Kūrinyje sudėliota mini kelionė po visą „Delta Machine“. Nuo roko šuorų iki svajingų vokalinių bei elektroninių bangų. O tas „goodbye“ ne visam. Nes dar yra priedėlis „again“.

13-as albumas. 13 kūrinių. „Delta Machine“ – vienas stipriausių kada nors mano klausytų albumų. Tikras. Gyvas. Pulsuojantis. Vientisas. Skirtingas. Bekompromisis. Kaip atviras nervas. Ir taip, tai elektroninis bliuzas. „Depeche Mode“ pasakė, ką norėjo pasakyti. Reikia tik teisingai išgirsti.

Vizitinė kortelė

Susikūrimo metai: 1980.

Šalis: Anglija.

Dabartinė sudėtis: Martinas Gore’as, Dave’as Gahanas, Andy Fletcheris.

Buvę nariai: Alanas Wilderis, Vince’as Clarke’as.

Stilius: elektronika, alternatyva.

Žymiausi albumai: „Music for the Masses“, „Violator“, „Songs of Faith and Devotion“, „Ultra“.

Pasiekimai: daugiau nei 100 mln. parduotų įrašų, 12 albumų ir 50 singlų, patekusių į Didžiosios Britanijos „čartų“ dešimtukus; kultinės grupės statusas, daugybė apdovanojimų, nominacijų, sekėjų bei gerbėjų. Žurnalas „Q“ paskelbė „Depeche Mode“ populiariausia visų laikų elektroninės muzikos grupe.

Įvykis: po ketverių metų nuo „Sounds of the Universe“ – 2013 m. kovo 22 d. „Depeche Mode išleido naujausią, 13-ąjį studijinį albumą „Delta Machine“. Tai trečias iš eilės bendras darbas su prodiuseriu Benu Hillieriu. Albumą sumiksavo „Flood“. „Delta Machine“ pristato singlai „Heaven“ bei „Soothe my Soul“. Specialiame „Deluxe edition“ variante įrašytos keturios papildomos dainos.

Koncertas: pasaulinių gastrolių metu „depešus“ bus galima išvysti Lietuvoje – liepos 27-ąją Vingio parko estradoje.

MENO LEIDINYS Nr. 3 (213)
www.durys.daily.lt
Redaktorė Rita Bočiulytė
r.bociulyte@kl.lt

Langas

Įsteigė fakultetą Klaipėdoje

Kovo 20-ąją Vilniaus dailės akademijos (VDA) senatas uostamiestyje įsteigė Klaipėdos fakultetą, kuriame jau šiemet bus galima studijuoti 4 naujas programas.

VDA Klaipėdos skyriaus strateginei plėtrai senatas buvo pritaręs dar praėjusių metų spalį, o šio posėdžio metu patvirtino ir fakulteto nuostatus. 2014 m. savo veiklos 40-metį minėsiančio VDA padalinio Klaipėdoje jau šiemet laukia reikšmingi pokyčiai: nauja fakulteto dislokacija senamiestyje, buvusios Vydūno vidurinės mokyklos patalpose, ir svarbiausia – naujų, net 4 studijų programų startas. Nuo šiol Klaipėdoje bus galima studijuoti grafinį dizainą, interjero dizainą, šiuolaikinį meną ir medijas bei urbanistinį projektavimą. Priėmimas į naujas programas vyks jau birželį. Primintina, kad pernai gruodį VDA senatas patvirtino ir VDA Urbanistikos ir dizaino instituto Klaipėdoje steigimą.

Siekdamas užtikrinti tarptautinių ryšių plėtrą, VDA Klaipėdos fakultetas kartu su bendraminčiu italų architektu ir kritiku Luca Diffuse bei vienu svarbiausių Italijos architektūros, meno ir dizaino žurnalų „Abitare“ (www.abitare.it) įkūrė vizualiųjų tyrimų laboratoriją „Vokas“ (www.vokas.net). Laboratorijos partneris – Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras. Kovo 18–23 dienomis uostamiestyje surengtos šios laboratorijos audiovizualinės raiškos kūrybinės dirbtuvės „Nuo archyvo iki troškimo“ su žymiausiais šių dienų Italijos architektais, dizaineriais ir žurnalistais. Laboratorijos partnerių tikslas – Klaipėdoje organizuojamų kūrybinių dirbtuvių metu pradėti jungtinio miesto gyventojų, gamtos, pastatų, garsų ir atmosferų audiovizualinio archyvo kūrimą. Kūrybinėse dirbtuvėse, kurios vyko Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro administruojamose Meno kiemo dirbtuvėse, dalyvavo per 30 VDA Klaipėdos fakulteto studentų.

Gastroliuoja po Lietuvą

Pavasarį Klaipėdos teatrai su dramos spektakliais ir šiuolaikinio šokio kūrėjai su savo projektais gastroliuoja sostinėje ir po visą Lietuvą.

Kovo 15-ąją Vilniaus menų spaustuvėje uostamiesčio menininkų grupė „Žuvies akis“ pristatė šiuolaikinio šokio spektaklį „Aikštelėje laisvų vietų nėra“. Tai – paskutinė choreografės Agnijos Šeiko ir scenografo Artūro Šimonio kuriamos trilogijos, kurią sudaro šokio spektaklis „Paikos mergaites maldos“ ir šokio filmas „Pasaka“, dalis. Spektaklis kompoziciškai sunertas kaip dviejų vyrų pokalbiai. Įvairius vyrų vaidmenis atliekantys šokėjai Petras Lisauskas ir Darius Berulis kelia aktualius nūdienai klausimus – kaip savo kūne išgyventi vyriškumo padarinius, kaip nuslėpti, kad nenusisekė įgyvendinti vyro tapatybės ir savo egzistencijos sąlygų…

Vilniuje rytoj svečiuosis ir Klaipėdos dramos teatras. Nacionaliniame dramos teatre jis parodys Richardo Everetto psichologinę dramą „Demonai“, pernai pastatytą režisieriaus Gyčio Padegimo, scenografės ir kostiumų dailininkės Birutės Ukrinaitės, kompozitoriaus Gintaro Kizevičiaus. „Demonuose“ žiūrovai išvys Klaipėdos dramos teatro aktorius Eglę Barauskaitę, Renatą Idzelytę, Igorį Reklaitį, Arnoldą Eisimantą, Vaidą Jočį, Edvardą Brazį, Liną Lukošių, Kazimierą Žvinklį, Kęstutį Macijauską. Lietuvoje iki šiol R.Everetto pjesės nebuvo statomos, tad publikai puiki galimybė susipažinti su šio autoriaus kūryba.

Didelio uostamiesčio žiūrovų dėmesio sulaukęs Klaipėdos jaunimo teatro spektaklis „Paukštyno bendrabutis“ irgi ruošiasi gastrolėms. Pagal jauno dramaturgo Mindaugo Nastaravičiaus sukurtą pjesę pernai pastatytas spektaklis balandį ir gegužę bus parodytas Panevėžio, Marijampolės, Telšių, Šiaulių, Kauno ir Vilniaus publikai. Spektaklio režisieriaus, vieno žymiausių šalies teatro menininkų Valentino Masalskio manymu, „Paukštyno bendrabutis“ žiūrovus turėtų sudominti jau vien tuo, kad tai – lietuvių autoriaus pjesė. Nors pjesės tema pagrįsta skaudžiu realizmu, spektaklyje labai daug siurrealizmo, absurdo ir žaismės.

Gargžduose – muzikos festivalis

Balandžio 3 – gegužės 15 dienomis po Klaipėdos rajoną pasklis VIII tarptautinio Gargždų muzikos festivalio renginiai. Šiemetis festivalis skirtas Gargždų miesto 760 metų jubiliejui.

Kaip pasakojo festivalio meno vadovė Šarūnė Petruškevičienė, ta proga festivalyje muzikuos tokie grandai kaip pianistė Mūza Rubackytė, Čiurlionio ir Valstybinis Vilniaus kvartetai, Lietuvos kamerinis orkestras, diriguojamas Modesto Pitrėno, bus rodomi spektakliai, vyks poezijos ir muzikos vakarai. Pirmąsyk renginyje viešės Kauno šokio teatras „Aura“, bus demonstruojamas filmas apie maestro Virgilijų Noreiką, dainuos Asta Krikščiūnaitė, Ieva Prudnikovaitė, Eugenijus Chrebtovas, Evelina Sašenko, bendrą koncertinę programą pristatys solistė Rita Novikaitė ir gitaristas Sergejus Krinicinas.

Renginys plečia ir savo socialinės veiklos ribas – kartu su Lietuvos nacionaline filharmonija bus organizuojami labdaros koncertai senelių globos namų gyventojams, neįgaliesiems bei vaikams.

Festivalyje pirmąsyk bus surengti koncertai specialiai mažiesiems. Juose muzikuos pianistas Egidijus Buožis, multiinstrumentalistas Saulius Petreikis, belgų gitaristas Chrisas Ruebensas.

Per pusantro mėnesio Gargždų muzikos festivalis publiką pakvies į 15 renginių, kurių nemažai bus nemokami. Jų metu visi bus kviečiami pagal išgales aukoti sunkiomis ligomis sergantiems Klaipėdos rajono vaikams. Tai graži Gargždų kultūros centro aštuonmečio festivalio tradicija, puoselėjama nuo pat pirmojo renginio.

„Moterų dainos“ keliauja

Parengę „Moterų dainų“ koncertinę programą, trys Klaipėdos muzikinio teatro artistės ją jau pristatė Nidoje, Šilutėje, Telšiuose ir Klaipėdoje. Ir tai dar ne viskas.

Šią programą sumanė ir moterų kompozitorių dainas dainuoja Dalia Kužmarskytė (mecosopranas), jai talkina Inga Maknavičienė (koncertmeisterė) ir Jadvyga Grikšienė (koncerto vedėja).

„Neabejotinas moterų kompozitorių kurtos muzikos grožis, aukštas kompozicijos profesinis lygis, įvairovė, kiekis, nebanalūs, dažnai itin kruopščiai pasirinkti dainų tekstai savo turiniu negali neįkvėpti, tad negalėjome netęsti pernai rugpjūtį pradėto darbo“, – pasakojo I.Maknavičienė.

Jų programa skambėjo festivaliuose Nidoje ir Šilutėje, praėjusį rudenį dalyvavo europiniame AKIM (Aukštosios kultūros impulsai mokykloms) projekte įvairiuose Lietuvos miestuose, aidėjo Klaipėdos, Skuodo, Mažeikių mokyklose. Planuojama šią programą atlikti ir balandžio 14-ąją Plateliuose vyksiančiame kamerinės muzikos festivalyje kartu su aktore Virginija Kochanskyte, kuri skaitys moterų poečių kūrybą.

Programos „Moterų dainos“ atlikėjos taip pat ruošiasi dalyvauti tarptautiniame projekte su kolegomis pianistais iš Latvijos – žymiu fortepijoniniu duetu Nora Novik ir Raffi Charadžanian. V.Kochanskytė šiuose pasirodymuose ketina skaityti Marinos Cvetajevos ir Anos Achmatovos poeziją.

„Ateityje šią programą tikrai verta plėtoti, – mano I.Maknavičienė. – Gali būti, kad vieną ar kitą kūrinėlį tokiu atveju pakeis kitas… Tačiau viena aišku, kad tikslas – atskleisti ir didžiulis malonumas atlikti tikrai nepelnytai neskambančią, bet labai įdomią, intelektualią, profe-sionalią moterų kūrybą yra pagrindinė varomoji jėga, kuri turėtų dar ilgai mus kelti…“

Parengė Rita Bočiulytė

Kovo 11-oji: patriotiškumo beieškant

Kovo 11-ąją Klaipėdos koncertų salė ir savivaldybė miestui padovanojo gražų ir prasmingą renginį – koncertą „Lietuva, kylanti iš naujo“, skirtą Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 23-iosioms metinėms paminėti.

Danguolė Vilidaitė

Jame dalyvavo ne tik Klaipėdos miesto kolektyvai (choras „Aukuras“, Klaipėdos kamerinis orkestras, Klaipėdos jaunimo teatro aktoriai, Vydūno vidurinės mokyklos moksleiviai), bet ir kviestiniai svečiai, dainuojamosios poezijos bardai Olegas Ditkovskis (vokalas, gitara), Saulius Bareikis (vokalas, gitara), Andrius Kulikauskas (klavišiniai, akordeonas) ir Neda Malūnavičiūtė (vokalas, fleita), mainstream tradicijos puoselėtoja. Dirigavo Mindaugas Piečaitis.

Simboliai ir skaičiai

Šventiniam vakarui buvo pasirinkta didžiausia miesto koncertinė erdvė – „Švyturio“ arena, miestiečiams išdalinti 5 tūkst. kvietimų ateiti į koncertą nemokamai, pats renginys kainavo maždaug 46 tūkst. litų (didžioji dalis skirta įgarsinimo reikmėms). Dosnu. (O faktas, kad praėjusių metų Vasario 16-osios minėjimas toje pačioje arenoje su valstybiniu dainų ir šokių ansambliu „Lietuva“, solistais Kristina Zmailaite, Edmundu Seiliumi ir Česlovu Gabaliu, anot spaudos, kainavo tik 15 tūkst. litų, net ir nuostabą kelia.)

Visi privalomi „paukščiukai“ tarsi sudėlioti: pagiedota „Tautiška giesmė“, žodį miestui tarė Klaipėdos vicemeras Vytautas Čepas, perduoti šilti negalėjusio tądien dalyvauti mero Vytauto Grubliausko linkėjimai, net pademonstruotas Lietuvos Prezidentės Dalios Grybauskaitės sveikinimo vaizdo įrašas.

Ženklų, didesnių ar mažesnių, turinčių parodyti ir pamaloninti mūsų patriotiškumą, buvo ir daugiau: choristų apranga nuspalvinta vėliavos spalvomis, autentiškos liaudies dainos fragmentai, vaizdo projekcija „iš paukščio skrydžio“ ir t.t.

Minčių aruodai

Pagrindinė renginio idėja paprasta – gražios datos proga atlikti geriausius edukacinių programų numerius, sujungti skirtingas atlikėjų ir klausytojų kartas, tarsi nutiesti tiltą tarp skirtingų krantų.

Mintis tikrai paprasta ir ne nauja, tik šiuokart pateikta moderniau ir, mano subjektyvia nuomone, nelabai sklandžiai. Kalbu ne apie garso ar vaizdo projekcijos trikdžius, o apie pačią programos struktūrą.

Vakare, galima sakyti, išgirdome dvi skirtingas, menkai tarpusavyje susijusias programas: klaipėdietišką ir jungtinę, kartu su kviestiniais svečiais. Kaip dabar madinga sakyti, gavome du viename, du už vieno kainą.

Labiausiai kritikuočiau pirmąją jos dalį, jos eklektiškumą.

Prasidėjusi rimta šiuolaikinės muzikos gaida su Broniaus Kutavičiaus „Dzūkiškomis variacijomis“, vėliau ji neskoningai „išsibarstė“ ne tik muzikos, bet ir žanrų, minties kontrastuose. Kai kurie įdomesni projektiniai numeriai, paimti iš konteksto, arenos erdvėje suskambo daug blankiau ar netikėtai. Pavyzdžiui, Vaclovo Augustino šiuolaikinė kompozicija „Treputė Martela“. Ji bendrame fone pasižymėjo kiek per aštria spalva.

Bet didžiausią sumaištį koncerte, manyčiau, vis dėlto įnešė Valentino Masalskio jaunimėlis (tų „bildukų” tikrai buvo per daug). Prasmingiau būtų buvę palikti tik kelis įdomesnius ir ryškesnius jų atliekamus numerius. Negražiai atrodė stalų nešiojimas pirmyn atgal. Numeris su puodeliais įdomus, bet gal irgi nelabai šia proga tinkamas.

Lyriška gaida

Pirmosios dalies nesklandumus visiškai kompensavo antroji dalis, jos lyrinė, poetinė gaida.

Išgirdome gražiausias dainas, paimtas iš „Aktorių trio“, A.Kulikausko ir N.Malūnavičiūtės repertuarų. Skambėjo šiandien labai populiarios ir visoje Lietuvoje žinomos: „Paukščiai“, „Aš mylėjau tave tau nežinant“, „Lietus“, „Motinos veidas“, „Ateina Dievas“, „Yra šalis“ ir t.t. Solistams pritarė Klaipėdos kamerinis orkestras ir choras „Aukuras“. Geros aranžuotės.

Toks šio vakaro sprendimas, subtilus ir šiek tiek liūdnas, potencialiai, manyčiau, turėjo daugiau patriotiškumo ir meilės tėvynei nei viešai iki tol afišuojami pastebimi ženklai.

Suprantama, kad naujų formų paieška oficialiuose renginiuose būtina. Viešoje erdvėje jau ne kartą apie tai svarstyta. Dažniausiai išsakoma nuomonė, kad lietuviai švęsti valstybinių švenčių nebemoka. Tradiciniai įvairių svarbių datų paminėjimai būna niūrūs ir nuobodūs. Kažkam kaip tik norisi ne linksmumo, o dar didesnio iškilmingumo, puošnesnio reginio.

Tik nuomonė

Mano nuomone, čia tiktų bet koks sprendimas, kad tik jis būtų kokybiškas ir demokratiškas, neskirtas elitiniams klausytojams. Kad ir iškilmingas, šventiškas koncertas su atitinkamu turiniu, su geriausių solistų pasirodymais.

Nesu valstybinio dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ gerbėja, tokio žanro menas man išvis atrodo dirbtinis, bet per praėjusių metų Vasario 16-osios minėjimą toje pačioje salėje mačiau tikrai gražų dalyką – ansamblio choro dainavimui pritarė beveik visi vyresnės kartos klaipėdiečiai, įsijungė ir jaunimas. Buvo išgyventas nepaprastas bendrystės jausmas.

V.Masalskis: „Teatras – apie tai, ką skauda“

Valerija Lebedeva

Pasibaigus Jauno teatro dienoms, Valentinas Masalskis užsidegęs kalbėjo: „Susiradau pjesę, kurią tuoj pat statysiu: vakar perskaitėme su aktoriais ir studentais – visiems labai patiko, tad imsimės dviejų iš karto, nes vieną jau buvome suplanavę anksčiau“.

Nebijoti maksimalistinių užmojų – kūrybingo žmogaus savybė, o sugebėti juos įgyvendinti – profesionalumo reikalas. Apskritai nebijoti, anot paties V.Masalskio, yra būdinga kiek-vienam teatro žmogui. Ir, knieti pridurti, kiekvienam jaunam žmogui.

58-erių aktorius, režisierius, Klaipėdos jaunimo teatro įkūrėjas, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Režisūros katedros profesorius džiaugiasi, kad drauge su Klaipėdos ekonominės plėtros agentūra įgyvendintos Jauno teatro dienos netapo vien, jo žodžiais tariant, „pasilinksminimu ir pasišypsojimu“. Į teatrinį šurmulį aktyviai įsiliejo klaipėdiečiai ir svečiai iš kitų miestų, tačiau tai – ne vienintelis patrauklumą liudijantis rengėjams malonus dalykas.

Su Klaipėdos jaunimo teatru bendradarbiaujančio dramaturgo Mindaugo Nastaravičiaus pjesę „Paukštyno bendrabutis“ po šio teatralų suvažiavimo planuojama statyti Prancūzijoje ir Didžiojoje Britanijoje – ja susidomėjo iš šių šalių atvykę režisieriai Bobas Dantonelis ir Michaelis Woodwoodas. „Tai esminiai džiaugsmai“, – vardijo V.Masalskis.

Esmė – nebijoti prašauti

– Taigi kokias pjeses savo ruožtu statysite?

– Viena jų – Justo Tertelio „Sudie, idiotai“. Teatro „Atviras ratas“ ji buvo statyta Vilniuje, bet gyvavo neilgai. Tai istorija apie jauno žmogaus, studento konfliktą su universitetu, mokytojais, suburžuazėjusia stereotipine visuomene. Vaikams (V.Masalskis šitaip tėviškai vadina savo studentus bei Klaipėdos jaunimo teatro aktorius – aut. past.) ji labai patiko.

Anksčiau suplanuota M.Nastara-vičiaus „Kita mokykla“ taip pat gvildena mokyklos problemas; emigruojančios tautos, menkstančio moksleivių skaičiaus nulemtas situacijas, santykius tarp mokytojo ir mokinių statistinėje mokykloje.

Abiejose pjesėse vaidinsiu ir pats. Vienoje – mokyklos direktorių, kitoje – mokytoją.

– Numanau, kad vaidinsite kiek kitokį pedagogą nei esate pats?

– Abiem atvejais tai mokytojai, nenusipelnę mokytojo vardo. Šlykštoki personažai, – šypsosi.

– Įdomu įkūnyti personažus, kurių įsitikinimai nėra artimi jūsiškiams?

– Man įdomu tai, kas paveiku. Aktorius yra tas, kuris vakar buvo Kristus, o šiandien gali tapti Judu, vakar buvo Dievas, šiandien – velnias. Tas, kuris neturi bijoti įsileisti į save kitokią, baisią energetiką. Savo dvasią po to tenka gydyti įvairiomis maldomis ir panašiais būdais.

Mano leitmotyvas yra mintis, kad nėra blogų ir gerų žmonių – vidinis pasaulis gerokai įvairesnis, – yra tik jų veiksmai, geri arba blogi. Taigi scenoje blogio nevaidinu – aš jį įgyvendinu, aš darau blogą poelgį, o žiūrovas šiuo pagrindu susikuria vaizdinį, kad blogas esu aš… Šitaip yra ir gyvenimo scenoje, argi ne?

Aktorius, manau, yra tas, kuris nebijo atrodyti kvailai, nebijo nusišnekėti, nebijo suklysti. Grįžtant prie festivalio, Jauno teatro dienos nereiškia amžiaus cenzo. Tai labiau ieškojimų, smalsumo cenzas. Visuomenėje pasigendu noro nueiti ne tik į „Facebook“ ir prie televizoriaus; pasigendu smalsumo kito žmogaus atžvilgiu, smalsumo naujovėms, galiausiai smalsumo, adresuoto pačiam sau: siekio reikalauti iš savęs, nebijoti apsijuokti, nebijoti mėginti ir klysti. Jauno teatro esmių esmė – nebijoti prašauti pro šalį, padaryti klaidą.

Kai pats patiki

– Išeitų, kad aktoriaus profesija suteikia žmogui patirčių įvairovę, kurios negali patirti jokiomis kitomis aplinkybėmis?

– Taigi. Tai tiek pat įdomu, kiek ir sunku. Gyvenime visi vaikštome su kaukėmis, bet aktorius turi kur kas daugiau galimybių jas kaitalioti. Visąlaik kartoju sau: ne aš sukūriau vaidmenis – jie sukūrė mane. Visi Masalskio vaidmenys yra tūkstantįkart įdomesni už patį Masalskį. Mano personažai – visąlaik ties beprotystės riba. Juose slypi daugelio skirtingų veidų kvintesencija, daugybės likimų ir patirčių sirupas.

Tuomet, kai pats patiki tuo, kuo tiki tavo personažas – kažkuo labai didžiu, šviesiu, neįmanomu, antžmogišku, – tai atsiliepia visam tavo gyvenimui. Aš pats neturėjau tokių aukštų idealų. Bet pamažu pradėjau tikėti tuo, kuo tiki jie. O grožinės literatūros, dramos kūrinių herojų dvasinė kartelė pakelta aukštokai.

– Skubate supažindinti savo studentus, būsimuosius aktorius, su profesijos sunkumais?

– Man nereikia šito daryti: jie tiesiog patiria tuos sunkumus kiekvieną dieną nuo pat studijų pradžios. Jie ateina aštuntą valandą rytą ir išeina dešimtą vakare. Jie neturi laisvų šeštadienių ir sekmadienių. Pavargus padaromos išlygos. Tačiau jie įpranta dirbti, tarnauti publikai, mokosi užmušti savyje egoizmą – skirdamas savo meną kitam, pirmiausia turi padaryti tai, turi dalytis su publika tuo, ką išgyvenai, ką patyrei, ką pajautei.

Mūsų profesijoje baisu ir sudėtinga yra tai, kad esame ir pianinas, ir pia-nistas tuo pačiu metu. Mes turime patys suderinti savo vidinį instrumentą. Tam reikia gyventi, bet atkakliai dirbant laiko tam nelabai lieka. Reikia mylėti, reikia paslysti, reikia matyti gyvenimą, o tarp sienų esantys jauni žmonės kartais praleidžia jo linksmumus; nemato, koks jis purvinas, koks jis gražus, kokiais drabužiais jis šiandien yra pasipuošęs.

– Klaipėdos jaunimo teatras turi oficialų statusą. Kaip įsivardijate šį darinį pats sau – kaip komandą, šeimą, kolektyvą?

– Tai teatro trupė, kuri dirba dviem kūrybinėmis kryptimis. Viena jų – muzikiniai ritmo bei šokio spektakliai be žodžių, skirti publikai, kuri nejaučia teksto poreikio, bei kitakalbei auditorijai. Juos norime ištobulinti iki aukščiausios kokybės. Antroji srovė – šiuolaikinė lietuvių dramaturgija. Būtent šitaip: tiktai šiuolaikinė ir tiktai lietuviška. Mums reikia užsiauginti daug dramaturgų. Mums reikia iškelti problemą, kurią publikai skauda taip pat, kaip ir dramaturgui. Interpretuoti klasiką galėsime vėliau.

Tarnauja ir neša žinią

– Gryninate ne tik repertuarą ir koncepciją, bet ir trupės sudėtį: nuo pradžios, kuri buvo jums surinkus pramoginio meno aktorių kursą Vilniaus kolegijoje, iki dabar ji pasikeitė. Kaip klostėsi vidiniai santykiai jūsų kolektyve? Kaip apskritai jaučiatės Klaipėdoje?

– Mūsų gretose buvo žmonių, kurie turėjo kitokių siekių ir norų. Pradinėje sudėtyje buvo dvylika asmenų. Kai jie Klaipėdos universiteto Menų fakultete įgijo bakalauro diplomus, vieni išvažiavo į Vilnių, kiti sukūrė šeimas. Tai – teisinga ir dėsninga. Mes likome septyniese. Bet dabar esame 24. Pavyko sujungti jau profesionalius aktorius su Menų fakulteto pirmakursiais: vyresnieji pirmąjį pusmetį mokė jaunesniuosius ir sugebėjo jiems perteikti savo patirtį, įgytą per ketverius studijų metus. Tai buvo labai aktyvus, sunkus, alinantis laikotarpis. Bet jo dėka dabar galime dirbti normaliu ritmu.

Panašu, kad viskas susiklostė gerai. Esu labai dėkingas miestui, savivaldybei, kuri viskuo mums padeda. Kad spektaklis įvyktų, reikia daug komponentų: reikia susigroti tarpusavyje per ilgas repeticijas, reikia kostiumų, dekoracijų, patalpų. Todėl mums labai svarbus tas minimalus duonos kąsnis.

Šiuo požiūriu nesame išskirtiniai: joks teatras pasaulyje neišsilaiko pats iš savęs, išskyrus Niujorko ir Londono miuziklus, su tomis pačiomis dekoracijomis penkerius metus kas vakarą atliekamus penkiems tūkstančiams žiūrovų, ir dar trejus metus rodomus gastrolėse. Visi kiti išlaikomi iš mokesčių mokėtojų pinigų.

Paremti meną, kultūrą yra privaloma. Todėl mes turime įrodyti, kad esame verti pinigų. Bandome visais įmanomais būdais pasakyti žmonėms, kad jie ne veltui mus remia. Dėl šių priežasčių aktyviai dalyvaujame įvairiausiuose miesto renginiuose ir patys inicijuojame naujus sumanymus.

Gegužės 5-ąją, per Motinos dieną, 16 val. kviečiame klaipėdiečius į skverą prie TEO LT pastato, prie fontano – čia rengiame teatro iniciatyvą „Patiekalas kito mamai“. Kaip sufleruoja pavadinimas, kiekvienas kviečiamas atsinešti vaišių ir pasidalyti jomis su kitu. Gegužės 18-ąją pakviesime į antrąją senamiesčio „Turgaus naktį“.

Norime pasakyti, kad mes jums tarnaujame. Nesislepiame – jeigu norite, sakykite, ką blogai darome. Bet reikia nepamiršti, kad savo tarnystėje teatras turi publikai nešti žinią, kuri ne visada yra maloni.

Įdomiau būti alkanam

– Kaip šiame teatro išgyvenimo kontekste jums atrodo valstybinių biudžetinių teatrų statusas?

– Neturiu teisės nei vertinti, nei kritikuoti kolegų ar jų mokyti. Kiekvienas pasirenkame savo kelią. Man įdomiau ieškoti ir būti alkanam.

Kai menininkas sotus, jame šis tas atsitinka… Esame įsikalę, kad pinigai suteikia laisvę. Bet kai turi daug pinigų, jie pirmiausia tave padaro tinginį, ir, antra, pradeda diktuoti skonį ir poreikius. Pavyzdžiui, jeigu būčiau turėjęs daug pinigų, nekalbėčiau čia ir net nebūčiau Klaipėdoje: važiuočiau į šiltus kraštus, gulėčiau paplūdimyje ir sakyčiau, kad man nebereikia kurti.

Taigi pinigų aš bijau. Jie mane tuoj pat įpareigoja juos leisti. Jie pradeda kalbėti su manimi kitokia, sava kalba. Todėl teatras, kuriame lyg ir gauni viską, kas reikalinga kūrybai, atrodytų, yra tikras tramplinas menui. Bet man patinka domėtis, ruošti spektaklio struktūrą, ieškoti kėdžių, dekoracijų, dairytis, kur ko pigiau nusipirkus. Tuomet kūryba tampa kūnu, kuris tau brangus; ir žmonės, ta gyvoji materija, taip pat tampa labai brangūs, o tu pats nesustabarėji.

Man ypač patinka, kad šitaip mes kuriame kolektyvinę atsakomybę. Nėra tokios Žemėje – yra tik asmeninė. Bet kartais pavyksta ją sukurti – neilgam, keleriems metams. Tam tikru etapu visiems teatrams pavyksta suburti žmones, kurie tarnauja tiems patiems idealams – visut visi, ir režisierius, ir aktoriai, ir visas kolektyvas iki pat valytojos. Dažniausiai po penkerių šešerių metų tai nutrūksta, nes žmogus linkęs aptingti. Manau, kad kol kas Klaipėdos jaunimo teatras išgyvena būtent šį etapą.

Kai kas sako, kad mes norime pasirodyti, kai kas sako, kad per daug visur lendame arba norime viską užgožti. Bet mes tiesiog norime dalyvauti, tarnauti ir būti smalsūs. Gal tai juokinga arba nereikalinga, bet aš kitaip nesuprantu. Aš nesuprantu fabriko…

Kai prasidėjo Nepriklausomybė, išėjau iš Kauno dramos teatro į gatvę, nes maniau, kad dabar tai jau fabriko dienotvarkė baigsis ir prasidės kūryba. Bet turbūt ne santvarkoje esmė. Ilgai reikėjo keliauti, kol tai supratau.

Pasukęs į pedagoginę veiklą, nesijaučiu perėjęs į kitokią kūrybos formą, nes mano pedagogikos pagrindas yra kūrybinė veikla. Kiekvienas egzaminas yra spektaklis, kiekvienas pasirodymas, net mažiausias, išsaugo teatrinį pavidalą. Tai ne studijavimas, tai teatro tarsi jauno vyno brandinimas, dalijimasis tuo, ką žinau pats.

Kažkas mums pasidarė

– Viename interviu esate pasakęs labai šmaikščią frazę apie teatrų publiką – kad į spektaklius daugiausia ateina moterys, kartais kaip rankines „atsinešančios“ savo vyrus… Jūsų trupės sudėties pavyzdys irgi rodo, kad dailioji lytis yra labai aktyvi. Kaip manote, kas lemia tą lyčių lyginamąjį svorį?

– Dabar jau trupėje turime ir daug vyrų. Bet apskritai manau, kad moteris išsaugojo smalsumą, ji nenuorama. Tuo metu vyrai, sutikčiau su Nyče, yra bailiai – jie bijo verkti, bijo nustoti vyriškumo, jie įsivaizduoja, kad vyriškumas yra užsidarymas nuo gyvenimo, kad nereikia demonstruoti emocijų ir jausmų, kad nereikia išsišokti… Manau, dėl šios priežasties kuo toliau, tuo mažiau vyrai turi kalbos su moterimis. Vyras nebemoka pasakyti moteriai komplimento, nebemoka jos pralinksminti. Jis tampa monumentu sau, bet netampa vadovu, netampa net kompanijos siela. Kažkas mums pasidarė. Paprastais dalykais – drabužiais, profesijomis, veikla – tapome panašūs, bet drauge atotrūkis tapo begalinis.

– Spektaklyje „Paukštyno bendrabutis“ paveikiai parodote, į ką visa tai gali išsivystyti.

– Taip… Iš tikrųjų gyvename dūžtančių formų pasaulyje. Menas taip pat yra ištrupėjęs. Žmogus, tapęs nepakantus, nebeįstengia išklausyti ilgos pjesės, publika pati nori kurti siužetus. Dūžtančios formos yra ir dūžtančios šeimos, skaudūs išsiskyrimai. Kiek pasiklausai, visos šeimos skiriasi arba jau išsiskyrė. Ir pats tą patį padariau, taigi… Nebesugebame vienas kito išlaikyti, nes tikriausiai būsime praradę labai daug kantrybės elementų. Praradome darbą vienas su kitu.

Neseniai kalbėjausi su keliomis verslininkėmis. Jos sakė, kad darbas yra labai šlykštu, kad darbas yra tik tada, kai už jį gauni pinigų. O aš manau, kad darbas yra kiek-viena diena, kad jis yra džiaugsminga tarnystė vienas kitam ir kitiems. Niekada neatskyriau darbo nuo laisvalaikio. Ir neįsivaizduoju, ar tikras verslininkas gali atsiriboti nuo savo darbo, gulinėdamas prie jūros? Netikiu – juk jis taip pat yra kūrėjas.

Turi belstis kitaip

– Ar apskritai yra universalių amžinų formų, kurias reikėtų saugoti, kad nesudužtų?

– Nieko nėra pastovesnio už kitimą, judėjimą, taip? Viskas juda, mainosi, o į kurią pusę judame, mums galbūt net nereikėtų sužinoti. Koks eksperimentas vyksta, kas per sapnas paleistas – nežinau, ir nemanau, ar kas kitas žino, tik suvokiu labai aiškiai, kad visi esame labai susieti. Kad šiandien apie tai kalbėčiau, reikėjo griūti Tarybų Sąjungai, antraip tikriausiai būčiau iki šiol dirbęs Kaune, ir tiek. Ir dar žinau, kad bandydami įsikibti į kažkokias dogmas, į pastovumą, pralaimime – gyvenimas mus suparalyžiuoja, nes į tą pačią upę du kartus neįbrisi.

– Koks jūsų santykis su religija?

– Esu krikščionis. Į bažnyčią nevaikštau dėl vienos paprastos priežasties – nesugebu ten susikaupti. Proginių dalykų nevengiu, bet jei iš tiesų noriu susikaupti, turiu ateiti vienas. Tuomet bendrauju su tuo, kas yra paslaptis. Man labai patinka šis pasakymas: „Jeigu mes kalbamės apie Dievą, mes visi suprantame, kad turime omenyje ne Dievą“. Kažką tokio, ko negalime įsivaizduoti ir suvokti. Meldžiuosi vienas. Mėgstu susikaupti prieš spektaklius, ypač kai jie sunkūs. Atlikti meditacijas mokau ir studentus. Mantrų, litanijų kartojimas atveda į tam tikrą būvį.

– Jūsų prioritetas yra nesustabarėjimas. Kaip apibūdintumėte savo meninį skonį muzikai, literatūrai?

– Skonis, kaip ir žinojimas, kinta kas dieną. Teatre daug lemia žiūrovai – tai yra, jeigu aš beldžiuosi, o jūs keičiatės, vadinasi, turiu belstis kitaip. Meno kreipimosi į žmogų forma nuolat kinta. Turbūt didžiausia klaida, kai menininkas ima manyti, kad jau žino viską. Tuomet žinojimas tampa gyvenimo taisyklėmis, pradedama tarnauti sistemai, kurioje nėra laisvės. Laisvė apskritai yra tol, kol mes apsisprendžiame – priėmus apsisprendimą ji baigiasi. Šitaip ir su skoniu – jeigu tariuosi tiksliai ir galutinai žinantis, kas man skanu, jis nesikeis. Tačiau nekinta tik turinys – vertybė. Vertybė yra idealaus gyvenimo, kurio nėra šioje Žemėje – kur visi esame draugai, mokame dalytis, nesipykstame, – atspindys. Klausimas tik, kaip tą turinį šiandien supakuoti ir įteikti žmogui, kad jis jį suprastų?..

– Ką patartumėte perskaityti, pasiklausyti, pasižiūrėti?

– Iš filmų – Kim Ki-Duko „Pietą“ bei dokumentinį autobiografinį jo filmą „Arirang“ ir Michaelio Hanekės „Meilę“. Taip pat man labai įdomūs anglo Maiko Li (Mike Leigh) filmai. Grožinės literatūros dabar nebelabai skaitau – daugiau metodinę. Mano chrestomatinė knyga – amerikiečių psichologo Rollo May „Meilė ir valia“. Visi turėtų perskaityti Ericho Frommo knygas, kiek jų yra, bei Viktoro Franklio „Sielogydą“ – tai stalo knyga kiekvienam.