Gal jums kavos iš Meiseno porceliano puodelio?..

Gal jums kavos iš Meiseno porceliano puodelio?..

Plačiai nuskambėjo, didelio susidomėjimo sulaukė precedento neturintis keturių parodų – „Sveika, jūra!“, „XVI–XIX a. Vakarų Europos meistrų grafika“, „Nuo baroko iki secesijos“ ir „Dionyzo Varkalio kolekcija“ – atidarymas vienu metu Prano Domšaičio galerijoje kovo pradžioje.

Kristina Jokubavičienė

Gražiai atsisveikinę su Arbit Blato kūrybos paroda, kuri veikė nuo 2011-ųjų rudens, muziejininkai parengė galerijos lankytojams tikrai pavasarinę dovaną – prabangią, tinkamą įvairiems skoniams, įspūdingą eksponatų kiekiu. Argi ne prabanga, nekeliant kojos iš Klaipėdos, pamatyti unikalius grafikos, tapybos, taikomosios dailės kūrinius, leistis į kelionę per Europos meno šimtmečius ir stilius, pradedant nuo XVI a.?

Kiekviena iš parodų yra visiškai savarankiška, bet eksponatų parinkimo nuoseklumas ir visumos kompleksiškumas kuria įdomias paraleles ir atveria ne tik Europos senojo meno panoramą, bet ir leidžia patiems lankytojams aktyviai dalyvauti procese – ieškoti sąsajų, atpažinti formas, lyginti, vertinti, tai yra patirti beveik kūrybos džiaugsmą.

Jūra, dar kartą jūra

Neįtikėtina, bet marinistinių XVII–XX a. peizažų, saugomų dviejuose nacionaliniuose šalies dailės muziejuose – Vilniaus dailės ir Kauno M.K.Čiurlionio dailės – paroda surengta pirmą kartą.

„Sveika, jūra!“ jau buvo sėkmingai rodoma Radvilų rūmų muziejuje Vilniuje, dabar iki rudens džiugins uostamiesčio gyventojus, o lietingą vasaros dieną turėsime kur atvesti ir svečius. Klaipėdiečiai su jūra sveikinasi dažnai, yra susipažinę su garsiausio mūsų dienų marinisto Edvardo Malinausko kūryba, tačiau verta pasižvalgyti, kaip vandens stichiją matė ir drobėse įamžino XVII–XX a. olandų, anglų, rusų, norvegų, vokiečių, lietuvių tapytojai, akademizmo, realizmo, romantizmo, impresionizmo atstovai. Juolab kad visi parodos eksponatai iki šiol nerodyti, „iškelti“ iš abiejų muziejų saugyklų.

Marinos žanras ir lengvas, ir sunkus. Jūros platybės yra tokios „fotogeniškos“, išraiškingos, kad labai greitai ant to grožio galima paslysti, įsijautus nutapyti saldų, už širdies griebiantį kičą. Nemanykite, kad toks pavojus negrėsė XVII a. olandų ar XIX a. norvegų tapytojams. Vis prisimenu kito, garsiausio XX a. lietuvių marinisto Česlovo Janušo (1907–1991) žodžius: „Kodėl gi esu taip pamėgęs jūros vaizdus, kodėl ją vis piešiu? Tai lengviausia – kas nors pasakys, bet štai ką manau: jūrą piešti nori? Turi perskaityti daug knygų, turi turėti nuovoką apie vėją, vandenį, judesį, virpėjimą, mechanines jėgas, dar ir žinoti – kodėl gi bangos virsta, ir dar – stebėti pačią jūrą, mėnulį, mėnesienas, saulėlydžius…“ („Realistas ar abstraksistas?“, „Draugas“, Čikaga, 1972-02-12). Žinojimas ir nuovoka, nuo savęs pridėkime – ir talentas. Iš anksto pavydžiu dar nemačiusiems parodos jų laukiančio malonumo. Juk tokia įvairovė vienoje vietoje: nuo tiksliausiai nutapytų laivų, išnyrančių iš pieno baltumo miglos, mėnesienos nušviestų jūros plotų, su audra beviltiškai kovojančio menko plaustelio iki didingų Norvegijos fiordų atšiaurios tylos. Žinoma, yra ir jūros, nutapytos kaip suartas bulvių laukas. Palyginimui.

Savarankiškas tapybos žanras, marinistinis peizažas, susiformavo XVII a. Olandijoje. Dailininkai tuo metu specializavosi, tad atsirado tik marinas tapančių, kurie paveiksluose vaizdavo jūrų mūšius, garsių laivų „portretus“ (labai įdomi, tiesiog dokumentiškai tiksli sritis), laivus, stovinčius uostuose, plaukiančius ramioje jūroje, kovojančius su vandens stichija. XIX a. romantizmo tapytojai vertino tik audringą jūrą ar bent jau rinkosi išskirtines saulėlydžio, mėnesienos virš vandenų akimirkas. Impresionistai jūros (ar bent jau upės) vaizduose atrado tikrą kintančių atspalvių ir nuotaikų lobyną. Jūrą ir pajūrį savo kūriniuose pakankamai dažnai vaizdavo ir XIX–XX a. lietuvių dailininkai Kanutas Ruseckas, Petras Kalpokas, Adomas Galdikas ir kiti, o jau cituotas Č.Janušas marinistinį peizažą pasirinko pagrindine savo kūrybos sritimi.

Ar čia tikrai originalai?

Taip klausia ne vienas lankytojas, apžiūrėjęs parodą „XVI–XIX amžių Vakarų Europos meistrų grafika“ (iš LDM rinkinių). Tiek esame pripratinti prie antrinių produktų, visokiausių simuliakrų, kad nebegalime patikėti, jog prieš mus kabo tikra Albrechto Diurerio XVI a. graviūra. Įdėmesnis žiūrovas pamatys, kad kai kurios graviūros meistriškai restauruotos, mat per kelis šimtus metų matė ir šilto, ir šalto…

Ekspozicijoje pristatyti išskirtiniai, vertingiausi grafikos kūriniai, dauguma jų eksponuojami pirmą kartą. Bet ne dėl muziejininkų tingumo. Graviūros atspaustos ant popieriaus, kuris jautrus aplinkos poveikiui, tad po trumpo pasirodymo grafikos darbai ilgam laikui vėl grįžta į saugyklas. Be to, Lietuvos dailės muziejaus grafikos rinkiniuose yra per 12 tūkst. Vakarų Europos dailininkų sukurtų estampų, skaičiai imponuoja, tai viena didžiausių kolekcijų Lietuvoje.

Ką pamatysime be vokiečių dailininko A.Diurerio, Nyderlandų menininko Luko van Leideno ir jo pasekėjo Nikolo de Breino XVI a. kompozicijų pagal Biblijos siužetus? Meniniu užmoju ir raižymo meistryste tiesiog pribloškia XVII a. flamandų grafikos mokyklai atstovaujančių dailininkų sukurtos graviūros Peterio Pauliaus Rubenso paveikslų motyvais. Nuo XVIII a. reprodukcinė grafika, arba garsių tapybos kūrinių grafinės interpretacijos, klesti visoje Europoje. Tuomet irgi egzistavo darbų pasidalijimas: vieni perpiešdavo paveikslus, kiti piešinius perkeldavo ant vario plokštės, išraižydavo, atspausdavo nedidelį tiražą. Iki fotografijos atradimo XIX a. viduryje tai buvo bene vienintelis būdas populiarinti tapybos darbus kituose kraštuose. Meistriški flamandų, prancūzų, italų graverių kūriniai atkuria Šarlio Lebreno, Nikolà Puseno, Rafaelio, kitų garsių tapybos meistrų paveikslus.

Smagu tyrinėti XVIII a. pabaigos anglų grafiką – joje tiek daug natūralios kaimo gamtos, rūmai skendi parkų žalumoje. Jausmingi XVIII a. prancūzų raižiniai, paspalvinti akvarele, dažniausiai vaizduoja romantiškas scenas. Desertui pasilikime venecijiečio Džovanio Batistos Piranezio ofortus, tikras architektūrines fantazijas. Dž.B.Piranezio mistiniai Romos miesto peizažai vaizdavo didingus, bet realybėje tose vietose niekad nestovėjusius statinius taip tikroviškai, kad Johanas Volfgangas Gėtė, iki tol matęs Romą tik iš dailininko darbų, atvykęs į miestą, šiek tiek juo nusivylė…

Iš kilnios ir tobulos medžiagos

Tai kaip dėl kavos iš Meiseno porceliano puodelio?

Deja, muziejuje jums to tikrai nepasiūlys. Parodoje „Nuo baroko iki secesijos“ (Europos meno stiliai XVIII–XIX a. taikomosios dailės kūriniuose iš LDM rinkinių) eksponuojami senojo Meiseno porceliano indai saugiai stovi vitrinose. Bet dviem sukryžiuotais žydrais kardais pažymėtų šiuolaikinių Meiseno dirbinių galima nusipirkti specializuotose parduotuvėse ir gerti sau kavą išdidžiai. Juk Meisenas… Garsiausių Europos porceliano manufaktūrų dešimtuke Meisenas, be abejonės, yra pirmas.

Porcelianas gimė Kinijoje VI a., jo sudėtis buvo griežtai saugoma. XVI a. porcelianą pradėjo gaminti japonai. XVI a. viduryje portugalų pirkliai atgabeno pirmuosius kinų porceliano dirbinius į Europą ir nuo to momento visos Europos galingieji buvo tiesiog pavergti nuostabių (ir beprotiškai brangių) dirbinių iš kilnios ir tobulos medžiagos. O Rytuose jai net neturėta konkretaus pavadinimo, vadinta tiesiog „persišviečiančia ir skambančia“. Jei turite tikro porceliano indą, išbandykite, ar tai tiesa.

Pagaliau atėjo eilė Meisenui. Apie 1700-uosius Europa dar nežinojo cheminės kietojo porceliano sudėties. Nuo XVII a. pabaigos Saksonijos fizikas ir matematikas Valteris fon Čirnhauzas tyrinėjo žemės gruntus, ieškodamas žaliavos, kuri galėtų tapti porceliano pagrindu. Panašiu metu į Saksoniją pateko 19-metis alchemikas Johanas Betgeris, kuris bandė sukurti alcheminę substanciją, visus metalus paverčiančią auksu. Saksonijos valdytojas Augustas Stiprusis buvo išlaidus, pasakojama, kad už kinų porceliano servizą atidavė ištisą pulką. Augusto Stipriojo įsakymu J.Betgeris buvo „pagarbiai“, su apsauga palydėtas į Meiseną, perduotas V. fon Čirnhauzo žinion, kad toliau tęstų alchemines stebuklingojo aukso dauginimo paieškas bei padėtų V. fon Čirnhauzui porceliano sudėties tyrimuose. J.Betgeriui tai nelabai patiko, bet pasirinkimo neturėjo.

Nors visa istorija gana prieštaringa, maždaug 1709-aisiais Dresdeno laboratorijose porcelianas jau buvo gaminamas, o 1710-aisiais Meiseno mieste netoli nuo Dresdeno buvo įkurta pirmoji Europoje Meiseno karališkoji porceliano manufaktūra. Tradiciškai europietiškojo porceliano atradimo garbė tenka J.Betgeriui. Ankstyvieji jo dirbiniai savo savybėmis dar gerokai skyrėsi nuo kinų porceliano, bet šiandien jie labai vertinami – du „Betgerio masės“ indus galima pamatyti parodoje.

1718-aisiais Austrijoje buvo įkurta Vienos karališkoji porceliano manufaktūra, netrukus ir Prancūzija įsteigė Sevro karališkąją porceliano manufaktūrą. Tačiau Meiseno dirbiniai, ypač garsiojo modeliuotojo ir dekoratoriaus Johano Kendlerio laikais sukurti, kelis šimtmečius buvo pavyzdys visoms didesnėms ar mažesnėms Europos porceliano gamykloms.

Greta porceliano parodoje gausu XIX a. Bohemijos stiklo, žaižaruojančio giliomis raudonomis, mėlynomis spalvomis. Vaivorykštinio ir kamėjinio stiklo indai, vazos atspindi XIX–XX a. sandūros secesijos stilių. Prancūzijos stiklo legendos Emilio Galė dirbtuvėse sukurta kamėjinio stiklo dėžutė yra žymiausias stiklo ekspozicijos eksponatas. Metalo ekspozicijoje pamatysime Vakarų ir Rytų Europos dirbtuvių produkciją iš sidabro, bronzos, alavo ir ketaus. Be nedidelėse meistrų dirbtuvėse kalinėtų, graviruotų rankų darbo sidabro dirbinių, rodomi ir XIX a. plitę fabrikiniai indai bei buityje nuo seno naudojami alavo liejiniai. Alavas taip pat labai tiko plastiškoms secesijos stiliaus skulptūrėlėms.

Tarp efektingų, didesnio formato porceliano ir stiklo eksponatų yra daug smulkių dirbinių iš kaulo, vėžlio kiauto, agato: papuošalų ir kosmetikos reikmenų dėžutės, pudrinės, tabokinės.

Ekspoziciją jaukiai papildo XIX a. tekstilė – žakardinio audimo kilimai, užuolaidos, užtiesalai. Vien ko verta autentiška, puikiai išsilaikiusi, ornamentais dekoruota ir kutais puošta gryno secesijos stiliaus portjera!..

Vaza iš metalo laužo supirktuvės

Tai tikras faktas, papasakotas paties Dionyzo Varkalio. XIX a.– XX a. pirmoje pusėje Klaipėdos krašte plitusių keramikos ir metalo dirbinių kolekciją surinko visiems gerai žinomas restauratorius, gintaro meistras, Kalvystės muziejaus įkūrėjas D.Varkalis ir 1988 m. perdavė Lietuvos dailės muziejui. Kiekvienas kolekcijos daiktas turi savo istoriją, o jų visuma yra labai iškalbinga.

D.Varkalio kolekcijos eksponatai, pratęsdami parodos „Nuo baroko iki secesijos“ temą, nusileidžia pastarosios kūrinių prabangai ir užmojui, tačiau kelia ypatingas emocijas – juk tai mūsų krašto praeities liudininkai. Porceliano, fajanso indai, bronzinės skulptūrėlės, medaliai, žvakidės, sidabro ar pasidabruotos vazos, stalo reikmenys ir papuošalai mena pamario gyventojų kasdienę buitį, atspindi vidutiniojo luomo bei paprastų miestiečių estetinį skonį. Pasidžiaugus unikalios garsių kūrėjų secesinės mažosios plastikos plaukiančiais siluetais gretimoje parodoje „Nuo baroko iki secesijos“, „pas Varkalį“ galima pamatyti, kad ta pati grakščiai banguojanti linija atsikartoja iš žalvario ar ketaus išlietose fabrikinės gamybos durų rankenose, kurios dar prieš gerus tris dešimtmečius buvo Klaipėdos senamiesčio pastatų duryse ir tik krašto patrioto D.Varkalio rūpesčiu neatsidūrė metalo laužo supirktuvėse. Nemaža dalis keramikos dirbinių – puodeliai, lėkštės, įvairūs suvenyrai yra puošti Klaipėdos miesto ir krašto vietovių vaizdais arba pažymėti buvusių restoranų, smuklių, viešbučių užrašais. Keli metalo indai su įspaudu „Herm. Blode“ primena garsųjį menininkų globėjo „tėtušio Blodės“ viešbutį, kuriame būrėsi įžymiosios Nidos dailininkų kolonijos dalyviai. Gausus senosios Klaipėdos vaizdų atvirukuose rinkinys, uostamiesčio specifiką atskleidžia originalūs žvejų ir jūreivių amuletai. Kolekcijoje yra lietuvių dailininkų Juozo Zikaro, Petro Rimšos, Adomo Smetonos, Kajetono Sklėriaus sukurtų medalių, ženklų, primenančių svarbius XX a. pirmos pusės Lietuvos istorijos įvykius.

D.Varkalio kolekcijos apžiūrėjimui reikia ne mažiau laiko nei kitoms parodoms, be to, ji gali būti labai naudinga dar vienu aspektu. O ką, jei senienų turguje (man asmeniškai gražiau skamba visoje Europoje priimtas „blusų“ turgaus pavadinimas) staiga drebančia širdimi (ir rankomis) pakelsi nuo grindinio daikčiuką, kuris bus tas vienintelis, brangus ir vertingas ne tik dėl kainos?..

Sutikite, juk neblogai pakeliavome Europos vaizduojamosios ir taikomosios dailės stilių raidos keliais: pradėjome nuo XVI a. renesanso, susipažinome su XVII a. puošniuoju baroku ir XVIII a. nerūpestingai grakščiu rokoku, toliau keliavome į XIX a., kai didingąjį ampyro stilių keitė jo supaprastintas ir vidutinio miestelėno skoniui bei kišenei pritaikytas bydermejeris. Amžiaus viduryje visi iki tol buvę stiliai susimaišė ne mažiau patraukliame istorizmo ir eklektikos laikotarpyje, o XIX a. pabaigoje visa Europa pasidavė banguojančiam secesijos stiliui, kuriam ir šiandien retas lieka abejingas. Apėjome per 800 kv. m ekspozicinio ploto ir pamatėme 724 eksponatus. Pavargome, tad laikas kavai. Turime dar laiko, parodos Prano Domšaičio galerijoje veiks iki rugsėjo pabaigos.