„Depeche Mode“ albumas „Delta Machine“: bliuziniai įelektrintų sielų virpesiai

„Depeche Mode“ albumas „Delta Machine“: bliuziniai įelektrintų sielų virpesiai

 

Kultinės britų grupės „Depeche Mode“ naujausias albumas „Delta Machine“ pasirodė prieš pat jos pasaulines gastroles, kurių metu šiąvasar įžymieji britai užsuks ir į Lietuvą.

Aivaras Dočkus

Išsvajota duoklė bliuzui

Sunku nuspėti, ko galima tikėtis iš „depešų“. Kadaise įrašinėdami kultinę „Ultra“, jie planavo išleisti „trumpulį“ EP, bet albumas iškrito iš laiko rėmų ir virto pačiu ilgiausiu „Depeche Mode“ studijiniu darbu. „Exciter“ turėjo būti grįžimas prie šaknų, bet iš tiesų tai buvo pasivaikščiojimas po modernios elektronikos teritorijas. Prieš ketverius metus pasirodęs visus plaučius išverčiantis singlas „Wrong“ nustatė būsimo albumo „Sounds of Universe“ bures į priešingą pusę negu pats disko turinys. Po perklausos liko spengianti nesusipratimo tuštuma, nors prasukus albumą po ilgesnės pertraukos, išryškėja kai kurios neginčijamos stiprybės.

Vis dėlto būtent „Delta Machine“ turėjo atsakyti į klausimą, ar „Depeche Mode“ dar gali išgauti elektroniniais virpesiais sielą draskantį skambesį, ar tai ir vėl bus tik už didingą praeitį gerbiamų muzikantų kompromisas su senaisiais hitais, gerbėjais ir pačiais savimi?

Viename interviu Martinas Gore’as ir Dave’as Gahanas prasitarė, kad naujasis albumas – tai jų išsvajota duoklė bliuzui. Tik bliuzas ne klasikinis, bet elektrifikuotas. Ir kaip kiekviename tikrame bliuze tai bus „cry for help“. Pagalbos šauksmas. Nes kuomet bliuzo kūrėjui gerai gyvenasi, jis nepajėgus kurti gero bliuzo. Nepajudinama tiesa.

Pasivaikščiojimas virš bedugnės

„Delta Machine“ startuoja „gabalu“, kuris idealiai tinka ir albumo įžangai, ir koncerto pradžiai – „Welcome to My World“. Be to, tekstu bei emocijomis mistiškai susipynęs su klasiškuoju „World in My Eyes“. Pirmoji daina nustato viso albumo erdves. Skaudės. Bet išmintingai. Ir tai ne „Ultros“ kiaurai verianti savižudybė, o pasivaikščiojimas virš bedugnės ant durklo ašmenų, stebint bei vertinant, kas vyksta aplinkui. Taip pat tai įspėjimas, jog albumas bus vientisas ir daugybė atskirų istorijų susibėgs į vieną. „Welcome to My World“ ir įsibėgėjanti, ir melodinga su sprogstančiu priedainiu.

„Angel“ įrodo, jog grėsmingas „Songs of Faith and Devotion“ rokas nebus nustumtas į tolimas šalis. D.Gahanas demonstruoja aštriai raižantį vokalą, jau čia tampa aišku, jog „Depeche Mode“ turi labai daug ką pasakyti. Nes gali sau leisti sustoti ir tokio aštraus patiekalo laukiamai aštriausias vietas romantizuoti bei aromatizuoti skanėstais ausims.

Anot D.Gahano, būtent „Heaven“ (pirmasis singlas) nustatė visą bliuzinį albumo skambesį, taip gimė nuosekli „Delta Machine“ kryptis. Kūrinys vienu metu gražus ir sunkus. Tokios atsvaros neleidžia jam nei išskysti, nei būti per daug griežtam. Priedainis panardina į hipnotinį transą. „Heaven“ iš tų atvejų, kai po kiekvieno paklausymo įspūdis vis geresnis.

Viena labiausiai raunančių stogą dainų – „Secret to the End“, nepaliekanti nė vienos nejautrios kūno ląstelės. Absoliučiai nenuspėjamai besivystanti, aranžuotė tiesiog šokiruojanti, D.Gahano balsas palieka neišdildomus randus.

„My Little Universe“ liudija, kad nors albumas bus vienakryptis, bet labai įvairus. O tai geriausia, kas gali nutikti muzikantams bei klausytojams. Elektroniniai ritmai primena „Gus Gus“ viražus iš jų genialaus albumo „Arabian Horse“. Tenka nustebti ir netekti žado. Užburiančiai subtili ir solidi „depešų“ staigmena. O albumas net neįpusėjo. Kas toliau?

Visa tai yra čia

O toliau grynų gryniausias bliuzas „Slow“, kuris buvo numatytas dar albumui „Songs of Faith and Devotion“. Su krūtinę laužančia gitara. Tikras. Teisingas. Bekompromisis. Kaip iš solinių D.Gahano albumų arba iš jo pasirodymo pragariškai dieviškame „Soulsavers“ projekte.

Paskutinės baimės dėl „Delta Machine“ sėkmingos kloties išgaruoja su tamsiai melodingu „Broken“. Norite vyriškai raudoti kur nors oloje prie negailestingai staugiančio krioklio? Norite prisiminti „Violator“ skambesį? Visa tai čia.

Žinoma, albume savo balsu privalo įsiamžinti M.Gore’as. „The Child Inside“ kaip tik laiku. Rami ir įtaigi baladė pirmiausia užvaldo tekstu, o vėliau persmelkia melodija, kuri – kaip tiltas tarp to, ką albume girdėjote ir ką dar išgirsite. Tam tikra ausų joga.

„Soft Touch/ Raw Nerve“ išsiskiria tiesmuka aranžuote bei agresyviai šviesia ir kapota skanduote, bet vėliau paaiškėja, jog tai klastinga apgaulė ir pasigirsta pagalbos šauksmas „o brother, give me a helping hand“. Ironiškiausias „Delta Machine“ momentas, vėl įrodantis albumo įvairiapusiškumą.

„Should be Higher“ – aukščiausio sukrėtimo šedevras. Suvarpantis iš įvairiausio kalibro ginklų įvairiausių dydžių kulkomis. Muzika įklampina ir atlieka mirtinai įtraukiantį nuosprendį. D.Gahano riksmas prasiveržia ir nukeliauja į A-HA vokalisto Morteno Harketo prerijas.

Kaip atviras nervas

Labiausiai neapibūdinamas kūrinys yra „Alone“. Drąsus, išsišakojantis, derinantis stingdantį šaltį ir juodai sniegą nudažančią ugnį. Besiblaškantis ir susistyguojantis. Ko gero, jame tūno demoniškas „The Doors“ užtaisas, kai kur prasprūsta morrisoniškos tonacijos. Aranžuotė gniaužia kvapą ir prispaudžia prie kolonėlių.

Tačiau kurtinantis sprogimas įvyksta klausantis „Soothe My Soul“ (antrasis albumo singlas). Nebūna nieko tikresnio už „i come to your house/break down the door/ girl i‘m shaking/ i need more“. Užtikrintumas, kuris persiduoda visam albumui. Laukimo laikai liko praeityje, metas rizikuoti, ateiti ir nugalėti. Kito pasirinkimo nėra. Paguodos prizai nereikalingi. Tai primena įtemptčiausią filmo scenarijaus vietą – „the point of no return“, kur herojus jau nebegali pasukti atgal. „Soothe My Soul“ užčiaups ir tuos, kurie stena, kad „Depeche Mode“ nebemoka rašyti hitų.

Albumo pabaiga nuosekli ir dėsninga – „Goodbye“. Istorija turi savo pabaigą. Ir dar viena „depešų“ sėkmė – pabaiga nėra dirbtinai prilipdyta ar pagimdyta. Tiesiog logiška pasekmė. Kūrinyje sudėliota mini kelionė po visą „Delta Machine“. Nuo roko šuorų iki svajingų vokalinių bei elektroninių bangų. O tas „goodbye“ ne visam. Nes dar yra priedėlis „again“.

13-as albumas. 13 kūrinių. „Delta Machine“ – vienas stipriausių kada nors mano klausytų albumų. Tikras. Gyvas. Pulsuojantis. Vientisas. Skirtingas. Bekompromisis. Kaip atviras nervas. Ir taip, tai elektroninis bliuzas. „Depeche Mode“ pasakė, ką norėjo pasakyti. Reikia tik teisingai išgirsti.

 

Vizitinė kortelė

Susikūrimo metai: 1980.

Šalis: Anglija.

Dabartinė sudėtis: Martinas Gore’as, Dave’as Gahanas, Andy Fletcheris.

Buvę nariai: Alanas Wilderis, Vince’as Clarke’as.

Stilius: elektronika, alternatyva.

Žymiausi albumai: „Music for the Masses“, „Violator“, „Songs of Faith and Devotion“, „Ultra“.

Pasiekimai: daugiau nei 100 mln. parduotų įrašų, 12 albumų ir 50 singlų, patekusių į Didžiosios Britanijos „čartų“ dešimtukus; kultinės grupės statusas, daugybė apdovanojimų, nominacijų, sekėjų bei gerbėjų. Žurnalas „Q“ paskelbė „Depeche Mode“ populiariausia visų laikų elektroninės muzikos grupe.

Įvykis: po ketverių metų nuo „Sounds of the Universe“ – 2013 m. kovo 22 d. „Depeche Mode išleido naujausią, 13-ąjį studijinį albumą „Delta Machine“. Tai trečias iš eilės bendras darbas su prodiuseriu Benu Hillieriu. Albumą sumiksavo „Flood“. „Delta Machine“ pristato singlai „Heaven“ bei „Soothe my Soul“. Specialiame „Deluxe edition“ variante įrašytos keturios papildomos dainos.

Koncertas: pasaulinių gastrolių metu „depešus“ bus galima išvysti Lietuvoje – liepos 27-ąją Vingio parko estradoje.