LITERATŪRA ŠIANDIEN
www.durys.daily.lt
Sudarytojas Gintaras Grajauskas
grajauskas@gmail.com
Pratimai vaizduotei
Vidas Morkūnas. Reportažas iš kiaušinio. Apsakymai.
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2012, 112 p.
Dainius Vanagas
Trumpų novelių cikle „Nutikimas“ rusų siurrealistas Daniilas Charmsas rašo: „Gyveno vienas rudaplaukis žmogus, kuris neturėjo akių ir ausų. Jis neturėjo ir plaukų, todėl rudaplaukiu buvo vadinamas sąlygiškai. Kalbėti jis negalėjo, nes neturėjo burnos. Nosies taip pat neturėjo. Jis neturėjo net rankų ir kojų. Ir pilvo jis neturėjo, ir nugaros neturėjo, ir stuburo neturėjo, ir jokių vidurių neturėjo. Nieko neturėjo! Todėl neaišku, apie ką čia šnekama. Geriau jau mes apie jį daugiau nekalbėsime“.
Vaizdinio įtaigumas, netikėta ir trikdanti sakinių, kaip informacijos vienetų, jungtis pranoksta fabulą ir logiką. Teksto reikšmė, nepasiduodanti įprastai kristalizacijai, išsprūsta iš atpažįstamų kodų kontrolės (tokiu būdu eliminuojamas kontekstas, kuriame reikšmė galėtų būti lokalizuota ir įsisteminta), tačiau kaip tik tuomet atsiskleidžia maksimalus kalbos potencialas – kalba ne reprezentuoja, ne imituoja, o grynai teoriniu vaizduotės lygmeniu steigia naują pasaulį. Kalbėjimo aktas, kaip grakštus, estetizuotas judesys, pranoksta potekstę, nors jos ir nepaneigia.
Panaši reikšmės cirkuliacija, tik gerokai poetiškesniu pavidalu, pastebima ir naujoje vertėjo, prozininko Vido Morkūno apsakymų rinktinėje „Reportažas iš kiaušinio“. Kruopšti, smulkmeniško realizmo stilistika, kuri tarsi turėtų suponuoti primityvų atpažįstamumą, asociatyvius teksto elementų ryšius, be pertrūkio atakuojama įvairaus plauko svetimkūnių. Tačiau šie „įsibrovėliai“, užuot darkę terorizuojamą reikšmių sistemą, sklandžiai į ją įsilieja – ir tada jau nieko keista, kad velionis dalyvauja savo paties laidotuvėse („Savaitgalis“), tėvas keliauja aplankyti sūnaus, paversto fazanu („Visuomenės mokslas fazanams“), o gaivališka upė atplukdo namą su begalviais kaimynais („Prieplauka“). Viena vertus, toks literatūrinio pasaulio svetimumas ir užuominų, leidžiančių perprasti autentiškus šio pasaulio funkcionavimo principus, skurdumas kuria distanciją, kuri skaitytojui gali pasirodyti panaši į pasivaikščiojimą Marso paviršiumi. Antra vertus, būtent tekstų vitališkumas, dailios ir neįprastos žodžių kombinacijos („<…> į pievą už namo tempiame suvyniotus dangaus ritinius“ (p. 76), „Į tuščią kibirą cingteli saulės spindulys“ (p. 31), socialinių patirčių reorganizacija ir paslapties, kūrybinės vaizduotės įtampa sudaro sąlygas įsilieti į sakinius be ateities, atomazgos lūkesčio. V.Morkūno tekstų fragmentai savarankiški, nedusinami intencijų ir nuorodų: nežinau, o ir tekstas nesivargina atskleisti, ką gi „proto, preciziškos analizės kalba“ reikštų dangaus ritinių voliojimas, drėkinimas, pardavinėjimas, kolekcionavimas… Užtat koks stiprus, kvapą gniaužiantis įvaizdis! Taip ir matyti: ilgakočiu grėbleliu prigremži dangaus skiedrų, nukritusias surenki, it medžiagos skiautes susiuvi ir ištiesi virtuvėje it kilimą – štai verdi bulves ir vaikštai dangaus briauna. Arba: storėjanti ir apie grakštų kūną minčių nebepuoselėjanti Saulė gimdo vis stambesnes atžalas, o šie rubuiliai, apsunkę it vinys, štai žvangsi krisdami į kibirą, ant automobilio kapoto, šiltnamio… Vaizduotę stimuliuojančios kalbos apstu daugelyje V.Morkūno apsakymų.
Dar vienas „Reportažo iš kiaušinio“ išskirtinis bruožas – laiko tėkmės minimalizmas: tradicinės laiko kategorijos – praeitis, dabartis, ateitis – V.Morkūno tekstuose dažniausiai funkcionuoja vienu metu, pavyzdžiui: „Už langų – vis tie patys trūnijantys debesys žemame danguje, bedvasės dykros ir sustingusi upė, o jos dugne – rūdys, dumble panirę kaulai, šiukšlės, išpampusios augalų sėklos, stiklo šukės ir būsimosios jų prarėžtos žaizdos“ (p. 65-66) Visažinis pasakotojas, kurio regėjimo diapazonas nustelbia tiek veikėjų, tiek skaitytojo akiratį, į vieną sakinį sulipdo pluoštą būties galimybių – pasakojimas nuolat užbėga į priekį arba lenda į užnugarį; tokiu būdu sąmoningai ardomas nuoseklumas (mirtis ateina anksčiau nei išeina gyvybė, santykis tarp žmonių užsimezga anksčiau nei jie susitinka pirmą sykį, nuoskauda jaučiama skriaudai dar neįvykus), pabrėžiamas akimirkos talpumas ir gelmė. Svarbu tai, kad laiko elementų sintezė vykdoma pasitelkiant ne intelektualinę prieigą (klampi bei nuvalkiota leksika ir aktyvus veikėjo sąmonės refleksyvumas, kurie maksimaliai padidina abstrakcijos ir reliatyvumo apsukas), o naudojant ledinę, kone techninę išorinio stebėtojo (beje, turinčio nemažai dievo požymių) akį. Prieštaringi vaizdai, nepaisant nei erdvės, nei laiko tęstinumo, klijuojami vienas prie kito; literatūrinė V.Morkūno tekstų vertė šmėsteli būtent loginių opozicijų, konfrontacijų metu, o ne gliaudant paskiras simbolių reikšmes. „Reportažas iš kiaušinio“ – tvirtas prozos lydinys, kupinas inžinerinių sprendimų ir grindžiamas ne jausmu, suponuojančiu spontaniškumą ir abejonę, o žinojimu, įtvirtinančiu amžinybę.
Pasiekti pastarąjį tikslą autoriui pavyksta nugludintos, išdailintos, subrandintos kalbos dėka, kuri ne tik stulbinančiai išnaudoja lietuvių žodyno galimybes, bet taip pat – tai netgi svarbiau – menkiausius niuansus užaštrina, išskleidžia su paperkančiu poetiniu įkarščiu, pavyzdžiui: „Nė kiek nesidrovėdami į vyšnias gedėtojams virš galvų sulekia varnėnai ir kimba taršyti neapsakomai gardžias uogas – tiesiog ant stalų tyška vyšnių kraujas, žyra į šalis kauliukai“ (p. 23), „Naktį Mėnulis jai prie lovos patiesė šaltą it skarda kilimėlį – vis tokį patį jau bene trisdešimt metų“ (p. 56), „Užkandinės palubėje telkiasi senstelėjusio majonezo tvaikas, o palei grindis lengvas skerspūtys draiko pigaus vyno kvapelį. Kai tuodu dvokai sumiš ties stalviršiais, užkandinę teks uždaryti. O kol kas…“ (p. 59)
V.Morkūno knygą, kurią, jei jau reikėtų interpretuoti pavadinimą, galima apibūdinti kaip mistišką, gyvybę brandinantį, daugiasluoksnį – trynį, baltymą, lukštą neabejotinai perspjaunantį – kiaušinį, kritikai dėl nepaaiškinamų priežasčių kol kas linkę ignoruoti. Tam įtakos, galimas daiktas, turi ir autoriaus specifika: V.Morkūnas nėra „kepėjas“ – nuo jo debiutinės knygos „Manekeno gimtadienis“ jau praėjo daugiau nei dešimtmetis; apsčiai laiko, kad būtum pamirštas bent aštuonis sykius, o kai tereikia vieną… Juokų darbas. Laimė, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, rinkdamas kūrybingiausių knygų 12-uką, buvo akylas ir atkreipė dėmesį į šį vertingą ir išties talentingo rašytojo kūrinį – galbūt tai padės pralaužti ledus ir „Reportažas iš kiaušinio“ galiausiai ras kelią į skaitytojo rankas.