LITERATŪRA ŠIANDIEN
www.durys.daily.lt
Sudarytojas Gintaras Grajauskas
grajauskas@gmail.com
Prisvilęs spalis
Marijus Gailius. Šlapias spalis. Novelės.
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2012, 120 p.
Dainius Vanagas
Debiutas literatūros lauke dažnai sudirgina skaitytojų lūkesčius: nauji vėjai ir talento kibirkštis? Vidutiniškumas ir eilinis nusivylimas? O gal į knygą įsikūnijusi klaikybė ir visapusiškas neraštingumas?
Lietuvos rašytojų sąjungos skelbto pirmosios prozos knygos konkurso nugalėtojas Marijus Gailius novelių rinktinę pavadino rudeniškai – „Šlapias spalis“. Jaunasis autorius sutelkia dėmesį į žmonių sąveiką: tekstuose, kurių vyksmas dažniausiai rutuliojasi Paryžiuje ir Lietuvos pajūryje, abejingai dūla laikas, o kasdien vis vienišesni besijaučiantys personažai karštligiškai ieško paskutinio šiaudo (kito žmogaus), į kurį galėtų įsikibti ir atsilaikyti prieš nevilties, bergždumo potvynius. Viename interviu iš Palangos kilęs prozininkas pažymėjo, kad pagrindinis šios knygos tikslas – „užčiuopti mūsų visuomenės susvetimėjimą“.
Susvetimėjimas, nuotolis – kaip ir intymumas, artumas – yra intensyvi, nepastovumą ir įtampą produkuojanti būklė, tačiau M.Gailiaus novelėse susvetimėjimas vaizduojamas kaip statiškas, stereotipinį įšalą, lėkštą vaiko kaprizą, o ne vitališką ir sykiu bejėgišką, destruktyvią savijautą formuojantis principas. Nepanašu, kad knygos veikėjai susvetimėję; jie paprasčiausiai mirę. Žinoma, galima tarti, kad būtent toks yra autoriaus tikslas – atskleisti, kokia sausa, lėkšta, stiliaus nesutepta kalba mes, jauni XXI amžiaus žmonės, vieni su kitais pliurpiame, pademonstruoti, kad nėra temų, kuriomis pajėgiame kalbėti, kad atpažįstame vos keletą kertinių emocijų, tačiau jų niuansų identifikacijai įgūdžių nebeturime, galų gale parodyti, kad esame neįtikėtinai nuobodūs ir negabūs savo gyvenimų bei įvaizdžių atlikėjai. Tebūnie taip (nors ir skamba neįtikinamai). Tačiau jei tai viskas, ko šia knygele siekta, vadinasi, skaityti ją – laiko švaistymas; verčiau pavartyti sociologų ar psichologų darbus ir su žmonių santykių problematika susipažinti nuodugniai, ne probėgšmais. Savo ruožtu autentiška kalbos reorganizacija, komponavimas, vaizdinių įtaiga ir tikslumas, raiškos turtingumas, t.y. faktoriai, lemiantys literatūrinės vertės formavimąsi, novelių rinktinėje „Šlapias spalis“ be pagrindo apleisti.
Daugiausia tam įtakos turi faktas, kad M.Gailius nusprendė braidžioti sterilaus, vaizduotės nepermalto socialumo kūdroje (šiuo požiūriu išsiskiria tik novelės „Šlapias spalis“ bei „Birutės pagrobimas“). Tekstų medžiaga, temos potencialiai turiningos, įvairialypės, tačiau skaitytojui pateikiamos žalios – neapdorotos, tarsi monotoniško dienoraščio štrichai. Knygos anotacijoje deklaruojamo fantasy stiliaus novelėse yra vos žiupsnis kitas, užtat greta minimo brutalaus natūralizmo, kurį teisybės dėlei tiksliau būtų vadinti nuobodžiu ir transformacijos stokojančiu tikrovės mėgdžiojimu, yra per akis. Tiesa, žaismė, suteikianti tekstui dinamikos ir poleminio gylio, retkarčiais sušmėžuoja, pavyzdžiui: „Kiek atokiau traukinio laukianti mergina rudais auliniais aukštakulniais įsijautusi kramto savo mėlynai dažytų nagų odeles nė nepastebėdama, kad jos spanielius <…> čiurškia čia pat ant kojos neblaiviam vyrukui, kuris, vos spėdamas įkvėpti, vemia ant stotelės reklaminio stendo su mėlynu prekės plakatu. Ši scena visai perono publikai nė motais, o mane suima smalsumas ir nuostaba, kaip per vieną minutę viename kvadratiniame metre stilingas vaikinas gali apsivemti, sušukuotas šunelis – siusioti, o jauna dama – kramtyti pirštus: ir iš kur tokia koncentracija, kai trys kaip ir padorūs miestelėnai viename kadre pasirodo kaip eiliniai vėmikas, myžikas ir graužikė?“ (56 p.) Arba lakoniškas kunigaikščio Kęstučio laiškas broliui Algirdui: „Brangus broli! Varom mergų. Su pagarba, Trakų ir Žemaičių valdovas Kęstutis“ (112 p.) Tačiau tokie žaižaruojantys, subtilios refleksijos prisodrinti pasažai, deja, tėra išimtys, nepajėgiančios subalansuoti ar bent jau prislopinti rimto, pernelyg rimto ir sentimentalaus „Šlapią spalį“ persmelkusio tono, paverčiančio tekstus lėkštomis buvimo čia ir dabar parodijomis. Juk žaismė, manieringumas ir improvizacinis laisvumas, kurių, panašu, autorius sąmoningai vengia (taip, galimas daiktas, darydamas sau meškos paslaugą), yra ne tik pretenzingi postmodernizmo įrankiai, bet ir tam tikra oro pagalvė bei bandymų, eksperimentavimo poligonas – ypač pradedančiam rašytojui. Kūrybingi žaidimai forma ir turiniu bent iš dalies gali paslėpti arba mažų mažiausiai į antrą planą nustumti struktūrinius trūkumus – jau nekalbant apie tai, kad lavina stilių ir spartina vaizduotės apyvartą. Savo ruožtu M.Gailius, nusprendęs užimti, pavadinkime, „klasikinės“ novelės poziciją, tačiau nepajėgdamas sukurti efektyvios intrigos ir pasakojimo, apnuogina visas silpnąsias savo novelių vietas.
Bene reikšmingiausia iš jų – dominuojantis tiesmukumas, pasireiškiantis iš esmės nuliniu metaforiškumo lygmeniu. Jei norima palukštenti dvasingumo temą, teškiama chrestomatinė polemika apie religiją („Šlapias spalis“) arba niurzgiama dėl materialėjančios laidotuvių ceremonijos („Paskutinis laidotuvių fotografas“). Jei domimasi gyvuliška žmogaus prigimtimi, demonstruojamas instinktyvus šiurkštumas ir žmonių, suvokiamų kaip daiktai, eksploatacija („Atsuktuvas“, „Promenada“). Jei koncentruojamasi į nesusikalbėjimą, komunikacinį akligatvį ir santykių trapumą (ar netgi jų negalimumą), pažeriama nepaskaitomų dialogų, prėskų emocijų ir graudžios butaforijos („Sutemų namai“, „Vienos kovos aprašymas“, „Eifelis“). Kiek kūrybingesni, plastiškesni, tirštesni tekstai apeliuoja į vaikystės patirtis („Paskui mirė tėtis“, „Sutiksiąs lūšį“) arba klibina suvokimo kanoną („Birutės pagrobimas“).
Kai banalūs veikėjai ir situacijos (anotacijoje tai apibūdinama kaip „savotiška skaitytojo provokacija“) vaizduojami banaliai, eliminuojama įtampos galimybė. Trintis tarp to, kas sakoma ir to, kaip sakoma, yra vienas svarbiausių reikšmę struktūruojančių elementų. Juk anekdotas gerokai efektingesnis, kai pasakojamas kuo rimčiausiu veidu, nei tada, kai pasakorius nesusivaldydamas prunkščia sau į delną, tiesa? O ir klaikuma, kylanti iš dramatiškų gyvenimo situaciją, juo paveikesnė, juo mažiau perkraunama emocine egzaltacija ir įkyriu, moralizuojančiu baksnojimu, kurie nuolat išlenda M.Gailiaus novelėse. Be to, tekstuose akivaizdžiai jaučiamas žodžių, aprašymų perteklius, neretai virstantis tuščiažodžiavimu, kurį ne itin sėkmingai bandoma pateikti kaip socialinių kodų demaskavimą.
M.Gailius viename iš interviu nurodė, kad pirma knyga – tai tarsi bandymas, pasitikrinimas, ar verta rašyti toliau. Veikiausiai verta – šiam autoriui dar viskas prieš akis, ir reikia viltis, kad antroji knyga – jei jos sulauksime – bus kardinaliai kitokia.
