A.Ostašenkovas: tai, ką išgyven(a)i

Gegužės 17-ąją Klaipėdos fotografijos galerijoje atidaryta šiauliečio fotomenininko Aleksandro Ostašenkovo personalinė paroda „Būsenos“ (2003–2013). Tai autoriaus asmeninės, subjektyvios ir bendražmogiškos būsenos, jausmai, įvairiomis užuominomis ar tiesioginėmis replikomis išsiskleidžiantys jaukaus formato fotografijos lakštuose.

Danguolė Ruškienė

Naujausia autoriaus fotografijų serija praeitų metų rudenį buvo eksponuota Marijampolėje (Kraštotyros muziejaus galerijoje „Saulėratis“), šių metų sausį pristatyta jo gimtuosiuose Šiauliuose (Šiaulių universiteto dailės galerijoje), dabar uostamiestyje vyksta iki birželio 7-osios.

Nuo 1973 m. dalyvaujantis paro-dose A.Ostašenkovas Lietuvoje ir užsienyje surengė daugiau nei pusšimtį personalinių fotografijos ekspozicijų, aktyviai dalyvauja jungtiniuose menininkų projektuose, yra pelnęs daugybę apdovanojimų ir įvertinimų. Dauguma autoriaus sukurtų fotografijos ciklų („Prisiminimai“ (1969–2002), „Kapinės, kuriose dažnai lankausi“ (1969–), „Prie jūros“ (1977–1988), „Kitas krantas“ (1976–2004), „Mane užauginusi moteris“ (2002), „Mirties sodas“ (2004–2008) ir kt.), kaip ir išleistų albumų, yra jo gyvenimo, išbūto, išgyvento laiko įvykių ir minčių refleksija.

Tyloje demaskuoja patirtį

„Būsenose“ pirmiausia autorius pasiūlo tylą. Nes, anot jo, tik esant tyloje galima išprovokuoti savo ir kitų išgyvenimus, prisiminimus ir nuojautas. Tik tada išsigrynina asmeninės patirtys ir atsiveria įjautrintas pasaulio suvokimas, kuris susisluoksniuoja į šiandienos akimirkos apmąstymus: „laiko grandinėje, šalia nuolatinių išnykimų ir praradimų, jaučiant, kaip „teka“ laikas per atminties erdves, kūrybos objektu tampa sunkiai įvardijamos būsenos, ateinančios iš jau patirtų ir išgyventų sielos gelmių“.

A.Ostašenkovas savo darbuose kalba apie tikrus, nesimuliuojamus jausmus ir jausenas, laikui bėgant įgavusias ryškesnes ar sunkiau pastebimas korekcijas, natūraliai įaugusias į gyvenimo audinį ir tam tikra prasme suformavusias gyvenimišką patirtį. Viena vertus – universalias ir bendras mums visiems, kita vertus – labai individualias ir asmeniškas. Akivaizdu, kad juo didesnė gyvenimo patirtis sukaupta, tuo lengviau perskaitomos autoriaus transliuojamos žinutės. Čia nėra nei teisingo, nei neteisingo atsakymo. Kaip pabrėžė ir pats fotomenininkas, kiekvienas šioje fotografijoje gali atrasti savo. Savo vaizdo perskaitymo ar dešifravimo kodus, artimus ar tolimus, aiškiai suprantamus ar miglotus, bet visuomet susijusius su pačiu savimi.

Dvilypis vaizdas – vientisumui

Prasmių, o kartu ir jausenų lauką dar labiau praplečia fizinis fotografijų dualumas.

Nors toks vaizdo konstravimo būdas ir nėra visiškai naujas, šio autoriaus darbuose jis ypatingas tuo, kad yra keliaplanis. Sugretindamas giminingus vaizdus (dažniausiai pakadriui), jis savotiškai ištęsia užsimezgusias mintis iki tvaresnių formų, būsenų, kurios trunka žymiai ilgiau. Tokį vaizdo konstruktą A.Ostašenkovas renkasi intuityviai, pasikliaudamas daugiau savo jausmais ir akimirkos nuotaikomis nei profesinėmis žiniomis. Tačiau tai nekliudo atsiskleisti per daugelį metų subrandintam jo kūrybiniam stiliui. Vaizdai ir čia dėliojami estetiškai, pagal visus fotografijos kompozicijos dėsnius. Meditatyvaus pobūdžio vizualiniai dialogai, užliūliuojantys beveik identiškų vaizdų junginyje, nepalieka abejonių autoriaus nuoširdumu, o kartu ir apnuogina mūsų pačių gerokai primirštas jausenas.

Interpretacinis laukas dar labiau praplečiamas sujungiant skirtingos prigimties vaizdus, užfiksuotus skirtingose vietose, skirtingu metu. Pavieniai kadrai, vizualiai „susikalbantys“ tarpusavyje dėmėmis, linijomis ir pustoniais, iš pirmo žvilgsnio kai kur disonuoja savo prasme. Beatsirandantis diskomfortas, atidžiau įsižiūrėjus, pranyksta. Netrukus pajunti, kad autoriaus konstruojami vaizdai papildo vienas kitą ir tokiu būdu suformuoja daug talpesnes vizualines sąvokas. Atsiveriančiose erdvėse, beveik visiškai išvalytose nuo fizinio individo buvimo, menininkas palieka tarsi atsitiktines užuominas, kurios veikia kaip orientyrai išsiblaškiusioms mūsų mintims. Sąmoningas neišsakymas, nutylėjimas suteikia galimybę pateiktus vaizdų junginius interpretuoti labai individualiai – autoriaus pateiktą medžiagą „prisileisti“ taip arti, kad ji pradedama suvokti kaip sava, kažkada matyta, patirta ir išgyventa. Nelygu kas mes, kokią patirtį turime ir ką sugebame pajausti…

Ženklai – patirčių nuorodos

A.Ostašenkovas prisipažino, kad jo nuotraukos tam tikra prasme – provokacija, nukreipta į suvokėją ir į jį patį. Jo tikslas – ne pasakoti konkrečias istorijas, bet žadinti mūsų prisiminimus, anuometes jausenas, sumišusias su dabartinės akimirkos nuotaikomis. Kartu konstruojant pagrindą šiandieninėms būsenoms.

Čia labai ryškus nostalgijos prieskonis, akivaizdžiai demaskuojantis asmeninių patirčių sankaupas. Patiriamas jausmas – nebūtinai konkretus ir įvardijamas. Kartais – neapčiuopiamas, nenusakomas. Veikiau gal net ir fiziškai nepatirtas, bet susapnuotas ar regėtas kažkuriose vizijose. Autorius savo darbuose naudoja pakankamai daug simbolių, metaforų, kurios neleidžia pasiklysti ir veikia kaip nuorodos, jeigu sugebi jomis disponuoti. Kiekviena nuotrauka – begaliniai minčių ir aliuzijų klodai. Santūrūs minimalistiniai vaizdai ir plačios, bet klampios erdvės toli gražu nesibaigia kadro ribomis, bet palieka suvokėją giliuose apmąstymuose net ir išsiskyrus su kūriniu.

Pagalbinės priemonės, palengvinančios teikiamos informacijos perskaitomumą, pasirenkamos pačios įvairiausios: visuotinai žinomi įvykiai, istorija, tautos ar visos žmonijos bendra patirtis. Kiekviename kadre galima aptikti detalių, kurios universalizuojamos iki pažįstamų ženklų ir be didesnių pastangų įsijungia į prasminį nuotraukos sluoksnį. Kartais autorius nuoseklioje vaizdų/minčių grandinėje įterpia aštresnes vizualines sąvokas, savotiškus inkliuzus, kurie formuoja daugiau ar mažiau paradoksalias situacijas, prieštaringus jausmus. „Mūsų sąmonė nėra nuosekli. Mes dabar galvojame vienaip, po kiek laiko tarsi persijungiame ir prisimename kažkokią detalę iš anksčiau, iš ten. Po to ateina kažkokie jautrūs dalykai, artimi žmonės, jų istorijos ir baigtinumas. Žmogus sudėtingėja, sudėtingėja ir jo mintys“, – teigė autorius.

Paplūdimyje palikta papuošta Kalėdoms eglutė ar pilkame gamtos peizaže išnyrantis „Ermitažo“ užrašas, brukantis spalvingo gyvenimo iliuziją, kaip ir nuostabą keliantis besiplaikstantis balionas spengiančioje rūko tyloje, vieniša persirengimo kabina betoninio arklio draugijoje fotografijose prabyla toli gražu ne apie gyvenimo džiaugsmą, o kupiną prieštaringų jausmų ir minčių egzistenciją. Paliktos arba dar neprisijaukintos teritorijos, žmogaus buvimo pėdsakai ar taip ir neįgytos patirtys konstruoja užuominas apie (ne)buvimą ir (iš)nykimą. Gali tai užaštrinti, akcentuoti savo mintyse, gali nekreipti į juos dėmesio. Tačiau bet kuriuo atveju esi priverstas tai pastebėti.

Tarsi būtum tai jautęs nesyk

Juodo/balto kadro estetika, jautrūs pilkos spalvos niuansai dar labiau atitolina regimus vaizdus nuo realybės. Būtent jie skleidžia tą informaciją, kurios menininkui reikia.

Nors tiesiogiai žmogus beveik visuomet eliminuojamas iš kadro, tačiau jo buvimas nuolatos jaučiamas. Kai kur dominuoja plastika, išgryninta forma, kai kur – tirštesnės informacijos sankaupos. Vieni vaizdai susiformuoja į prasminių sąvokų grynuolius, kiti – daugiau plastiniai, taikliai sudėlioti vizualiniai sprendimai. Tačiau ir vieni, ir kiti sujungiami į gerai apgalvotą vaizdų seką, turinčią aiškią dramatinę liniją, pradžią ir pabaigą.

Autoriaus pateikiamą vizualią medžiagą galima sieti labiau su mintimis, apmąstymais, o ne realybe, išgyventais, patirtais įvykiais. Kartais sudėtinga fiziškai susitapatinti su užfiksuotu vaizdu, bet net ir tokiu atveju jis neatrodo svetimas. Ir nors žinai, kad nesi jo niekada regėjęs, bet į jį žiūrėdamas suvoki, kad tai, ką dabar jauti, jau esi išgyvenęs ne vieną kartą.

Tai panašu į savianalizę, vidinį autoportretą, atvirą pokalbį su savimi pačiu, peraugantį į klausimus: kas aš esu, kodėl taip gyvenu ir taip jaučiu? Tai ne tiek užfiksuotos ar sukonstruotos, kiek išjaustos, išbūtos, išgyventos autoriaus akimirkos. Tos būsenos užaugintos sintetizuojant asmeninę patirtį ir menininko sukurtus vaizdus.

Festivalio vartus atrakino šeimos idėja

Balandžio 26–28 dienomis Klaipėdoje septintąjį kartą surengtas tradicinis tarptautinis lėlių teatrų festivalis „Karakumų asilėlis“, kas antri metai suburiantis lėlininkus iš Lietuvos ir užsienio.

Jūratė Grigaitienė

Gvildeno prasmingą temą

Tris dienas jauki Klaipėdos lėlių teatro salė ir šventiškai pasidabinęs kiemelis po kriauše sunkiai sutalpino vaikus ir suaugusius žiūrovus bei šventės dalyvius. Egzotiškų kraštų (asi)LĖLIŲ festivalis, tvirtai įleidęs šaknis lietuviškoje terpėje, nuolat žiūrovus žavi, stebina, provokuoja, jaudina, intriguoja, kelia klausimus ir neduoda galutinių atsakymų. Šiemet festivalio vartų spyną galima buvo atrakinti raktažodžiu – šeima. Jis daugeliui asocijuojasi su kitais gražiais žodžiais: artimo meilė, jaukumas, šiluma, dosnumas… Šeimos tema labai prasminga ir puikiai reprezentuoja nedidelę ir draugišką lėlininkų bendruomenę.

Festivalio metu tradiciškai veikė net dvi komisijos – vaikų, kuriai vadovavo rašytoja Rita Latvėnaitė-Kairienė, ir jaunųjų teatrologų, studijuojančių Klaipėdos universitete (KU, vadovas prof. Petras Bielskis). Meninę festivalio dalį koordinavo jo organizatoriai Klaipėdos lėlių teatro senbuviai, o „juodą“, daugeliui žiūrovų nematomą darbą savanorystės pagrindais padėjo atlikti septynios labai šaunios KU Menų fakultete praėjusį rudenį surinkto lėlių teatro režisūros specialybės pirmojo kurso studentės.

Per tris dienas parodyta žanriniu požiūriu įvairi ir įdomi programa, surengtos įsimintinos ir spalvingos atidarymo bei uždarymo šventės bei įvairios edukacinės ekskursijos festivalio dalyviams.

Festivalyje gražiai derėjo priešybės: sena ir nauja, tradicija ir novatoriškumas. Beveik visų teatrų pastatymuose figūravo šeimos tema, buvo gvildenamos įvairios šeimos problemos. Šiemet festivalyje svečiavosi lėlių teatrai iš Ispanijos, Rusijos, Baltarusijos. Lietuvišką programą sudarė kameriniai „Lėlės“, Kauno ir Klaipėdos lėlių teatrų pastatymai bei trys privatūs šeimos teatrai, idealiai atitinkantys šių metų festivalio formatą – Vitalijaus ir Nijolės Mazūrų „Paršiukas Ikaras“ (Vilnius), Dariaus ir Jūratės Armanavičių „Nykštukas“ (Kaunas) bei uostamiesčio lėlininko Lino Zubės šeimos teatras „Lino lėlės“. Ryškėja šeimos teatro bruožai – tai vieno ar dviejų aktorių vaidinimas kamerinėje erdvėje su mažomis lėlytėmis, telpančiomis į lagaminą, pora prožektorių ir minimalistinės funkcionalios dekoracijos, nereikalaujančios ypatingo techninio aptarnavimo. Šeimos teatro aktoriai iš kitų savo gildijos atstovų išsiskiria universalumu. Jie ne tik geba sukurti įtaigius vaidmenis, režisuoti ir animuoti lėles, bet priversti būti visų galų meistrais – dailininkais, konstruktoriais, staliais, siuvėjais, apšvietėjais, rinkodaros ir viešųjų ryšių specialistais.

Komisijos išrinko geriausius

Šeimos teatras „Nykštukas“ iš Kauno papasakojo gerai žinomą liaudies pasaką „Pagrandukas“ su pirštininėmis lėlytėmis tradicinio teatro principu, įterpdami vieną kitą šmaikštų dialogą.

Lėlių teatro guru V.Mazūro „Raudonkepurė“ – tai gerokai sušiuolaikinta tradicinės pasakos interpretacija, atskleista šešėlių teatro kalba. Joje – įspūdingos ir spalvingos lėlės bei apšvietimas, daug improvizuoto interaktyvaus bendravimo su publika. Tiesa, spektaklis, kaip ir patys kūrėjai, atrodė itin demokratiškos ir laisvos dvasios, režisūriškai nesuveržtas. Tačiau vieną kitą gana sudėtingo šešėlinių lėlių valdymo klaidą, kalbinę ar sceninę „nešvarą“ žiūrovai priėmė atlaidžiai šypsodamiesi, kaip tam tikrą šio unikalaus teatro žanrinį ypatumą.

Vaikų komisija po ilgų ir karštų diskusijų geriausiu festivalio spektakliu pripažino šeimos teatro „Lino lėlės“ vaidinimą „Vilkas ir ožiukai“. Tradicinės lietuvių liaudies pasakos motyvais sukurtas spektaklis šį kartą ne buitinis, bet poetinis, su nuskambančia dramatine gaidele. Tikras scenos profesionalas, žmogus-orkestras L.Zubė virtuoziškai valdo ir įgarsina daug personažų, siekdamas šiuo spektakliu išsakyti gilią mintį, kad kartais mažiausias ir silpniausias brolis, visų nuostabai, pajėgus atlikti žygdarbį.

Jaunųjų teatrologų komanda geriausiu spektakliu pripažino Klaipėdos lėlių teatro vaidinimą suaugusiesiems „Šalia“. Ne pirmą kartą režisierė Gintarė Radvilavičiūtė gerokai rizikavo suklysti ar būti nesuprasta, ieškodama netradicinių lėlių teatro raiškos formų. Eksperimentiniame spektaklyje pagal dramaturgo ir pagrindinio vaidmens (Ponas Q) atlikėjo Mindaugo Valiuko pjesę „Šalia“ veikia groteskiški vyriškų ir moteriškų profilių objektai, sumaniai išlankstyti iš paprasčiausios vielos. Beveik visuose režisierės pastatymuose forma ir turinys glaudžiai tarpusavyje susiję dydžiai su tematiniu-idėjiniu krūviu. Šiuo atveju tuščiaviduriai lėlių kontūrai iš vielos, aktorių mikliai smaigstomi į baltą putplastį, atskleidžia paviršutiniškus šiuolaikinių žmonių santykius, punktyrišką jų bendravimą be dvasios ir gilesnio turinio. Pasirinkta meninė forma pagrindžia ir šiek tiek schematišką postmodernia maniera sukurtą detektyvinės pjesės struktūrą, kurioje kontūriškai viena linija apibrėžiama tuščiavidurė šiuolaikinio gyvenimo ir žmonių bendravimo kokybė.

Festivalio „vinis“ ir didžiausias atradimas – ispanų Jordi Bertrano teatro trupė, parodžiusi vaidinimą „Regimos eilės“. Iš jo daug tikėtasi, o matytas rezultatas net pranoko organizatorių lūkesčius. Iš paprastų porolono juostelių, pasitelkus virtuozišką animaciją ir temperamentingą ispanišką vaidybą, žaismingų etiudų principu sukurtas mažas sceninis stebuklas, nekeliantis gilių egzistencinių klausimų. Tai buvo tikra puota lėlininkų profesionalų bei paprastų žiūrovų akims ir sielai, o lėlių teatro festivalis seniai bematė tokią audringą žiūrovų reakciją ir nuoširdžią padėką svečiams iš užsienio, pasibaigus jų nuotaikingam vaidinimui.

Stebino, klaidino, žavėjo

Mielos ir gražios šeimos (sutuoktiniai ir trys jų dukros) teatro iš Baltarusijos „Maria-Iskusnica“ vaidinimas be žodžių „Aukso lietaus sūnus“ pagal senovės graikų mitą atrodė estetiškai sterilus / baltas ir kiek šaltas, bet techniškai tvarkingas ir švarus. Tačiau trukdė susikaupti ir vargino akis visą spektaklį nesikeičiantis melsvas apšvietimas, taip pat sudėtinga pjesės fabula su daugybe siužetinių linijų ir įvykių. Nežinantys mito žiūrovai, ypač vaikai, nesuprato, apie ką vaidinimas, ir galiausiai, visiškai susipainioję siužetinių vingių labirintuose, pradėjo muistytis kėdėse ir nuobodžiauti.

Svečiai iš Maskvos teatras „Tri Lika“ parodė spektaklį „Krištolinė pasaka“, sukurtą glaudžiai bendradarbiaujant su lietuvių kūrėjais. Scenografiją ir lėles sukūrė lietuvių dailininkė Julija Skuratova. Subtili, stilistiškai išgryninta, vizualiai raiški scenografija, trapios lėlytės bei miniatiūriniai daiktai kartais kiek disonavo su bendrus pektaklio režisūriniu sprendimu ir dviejų aktorių vaidybos specifika. Žiūrovus klaidino nederantys tarpusavyje stebuklinga krištolinė kurpaitė ir nemažo dydžio moteriškas batelis arba trapūs daikteliai ir platūs bei išraiškingi aktorių gestai ir pan. Kai kada pritrūko ir verbalinės raiškos. Apskritai žiūrint spektaklį iškilo dvi problemos – ar tai dramos, ar lėlių vaidinimas ir kokiai amžiaus grupei jis yra adresuotas. Nepaleido įkyri mintis, kad tai istorija apie brandos sulaukusią moterį, kuri visą gyvenimą jaučia didelę nuoskaudą, bandydama žaidimu su lėlėmis išsivaduoti iš ją kamuojančio neišsipildžiusios pelenės svajonės komplekso. Jei būtų stipriau režisūriškai išplėtota ši suaugusiųjų auditorijai gana aktuali ir skaudi tema, tai spektaklis tikrai suskambėtų ir sulauktų žiūrovų (-ių) atgarsio.

Vilniaus teatras „Lėlė“, parodęs monospektaklį „Aukso obelėlė, vyno šulinėlis“, nustebino ryškiai žaisminga ir nuotaikinga spalvų gama bei neįkyriu aktorės Elvyros Piškinaitės bendravimu su publika. Sumaniai panaudotas kinematografinis efektas, kai prieš žiūrovų akis sukami spalvoti vaizdai, nusakantys kuriamos istorijos vietą, laiką, veikėjus. Svarbus ugdomasis-edukacinis aspektas, kai nubrėžiama aiški takoskyra tarp teigiamų ir neigiamų personažų, o pasakos pabaigoje po sunkių išbandymų ir praradimų visada triumfuoja gėris, grožis ir tiesa.

Kauno valstybinio lėlių teatro šešėlių spektaklyje „Gulbė karaliaus pati“ pagal N.Indriūnaitės pjesę kūrėjai iškelia prasmingą idėją – kaip svarbu žmogui nepaskęsti pilkos kasdienybės liūne, nuolat mąstyti, svajoti ir auginti savo sielos sparnus, kurie suteikia gyvenimui pilnatvę. Apšviestas nedidelis langelis scenoje su jame paslaptingai judančiais tamsiais šešėliais prikaustė mažų ir didelių žiūrovų dėmesį, vertė susimąstyti apie amžinąsias vertybes. Jaudinantis spektaklio sentimentalumas ir grožis ypač retas, bet ypatingai vertingas reiškinys šiuolaikinės vartotojiškos visuomenės kontekste.

Taigi Klaipėdoje įvyko dar viena jauki ir šilta lėlininkų šeimos šventė. Lėlininkai turėjo puikią progą susitikti ir pabendrauti, o žiūrovai ilgam pasikrovė nekasdieniškais (asi)LĖLIŠKAIS įspūdžiais ir teigiamomis emocijomis.

Pusę amžiaus – viename teatre

Vos tik pakilus scenos uždangai, Klaipėdos dramos teatro premjerinio spektaklio „Viskuo kaltas teatras“ žiūrovus nustebina raiški ir nebuitiška dailininko Artūro Šimonio scenografija…

Jūratė Grigaitienė

…Kambario interjerą puošia palubėje tarsi Damoklo kardas kabantis didelis sietynas, primenantis ir dangaus kūną / objektą, apie kurį sukasi kitos, mažesnių mastelių kometos. Ryškus scenografijos akcentas gal ir nelabai įsikomponuoja į realistinį beveik kriminalinio trilerio kontekstą, bet simboliškai vizualiu meniniu gestu įprasmina įspūdingą šio spektaklio aktoriaus ir režisieriaus, ilgamečio Klaipėdos dramos teatro meno vadovo Povilo Gaidžio kūrybinę sukaktį. 1963-iųjų pavasarį tik režisūros studijas Maskvoje baigęs jaunas režisierius atvyko į Klaipėdos dramos teatrą ir ištikimai tarnauja jame jau 50 metų. Pusę amžiaus viename teatre – unikalus ir analogų Lietuvoje (o gal net ir visoje Europoje) neturintis atvejis, pretenduojantis į Gineso rekordų knygą.

Stebinamas pastovumas

Kaip taikliai savo sveikinimo kalboje pastebėjo kolega režisierius Gytis Padegimas, per tą laikotarpį įvyko esminių pokyčių pasaulio žemėlapyje, ne kartą pasikeitė didžiausių valstybių vadovai, politinės santvarkos, net katalikų popiežiai…

Stebėtinas režisieriaus P.Gaidžio, (beje, gimusio gegužės 24-ąją po vadinamu labai nepastoviu ir lengvabūdišku Dvynių ženklu) pastovumas ir ištikimybė vienam teatrui, kuriame prabėgo gražiausi jaunystės ir brandos metai, sukurta kelios dešimtys (80) spektaklių, užaugintos ir išleistos į gyvenimą net trys aktorių kartos. Vienu sakiniu galima apibendrinta forma nužymėti visą žmogaus gyvenimo kelią, tačiau tarp žodelių „nuo“ ir „iki“ slepiasi daugybė kūrybinių pakilimų ir nuosmukių, džiaugsmų ir nusivylimų, bendradarbiavimo ir intrigų, rutinos ir šventinių akimirkų ar asmeninio gyvenimo problemų. Režisierius prisipažino, kad savo jubiliejinių gimimo datų nesureikšmina, nes jos kasmet ateina ir praeina, o kūrybinės sukaktys yra prasmingos, nes reikalauja milžiniško žmogaus valios ir kūrybinių galių mobilizavimo.

Šiai unikaliai progai komediografo talentu garsėjantis P.Gaidys pasirinko tragikomediją „Viskuo kaltas teatras“, sukurtą 1981-aisiais dviejų brolių amerikiečių Peterio ir Walterio Marksų. Vienintelis bendras ne dramaturgų, bet scenos meno peripetijas iš vidaus gerai pažinusių teatro kritiko ir kino bei teatro kompozitoriaus darbas populiarus visame pasaulyje iki šių dienų.

P.Gaidys žiūrovams pateikė malonią staigmeną. Jis ne tik šio spektaklio režisierius, bet ir pagrindinio, taip pat režisieriaus Entonio vaidmens atlikėjas. Ir tai ne vienintelis didelis vaidmuo jo kūrybinėje biografijoje. Vaidino teatre ir kino filmuose „Birželis, vasaros pradžia“, „Skrydis per Atlantą“, Moteris ir keturi jos vyrai“, „Elzė iš Gilijos“ ir kt.

Tarp iliuzijos ir tikrovės

Įdomu ir netikėta, kad pjesės ir spektaklio, sukonstruotų teatro teatre principu, pagrindinis konfliktas vyksta ne tarp personažų, bet tarp teatro ir gyvenimo / iliuzijos ir tikrovės. Žinoma, šias sąvokas galima vartoti tik sąlygiškai, nes viskas galiausiai yra tik žaidimas arba teatras.

Spektaklyje „Viskuo kaltas teatras“ į sunkiai rengiamos naujos premjeros repeticijas nuolat įsiveržia „gyvenimiškos tikrovės“ inkliuzai. Režisierius Entonis, nerasdamas spektaklio meninio sprendimo ir bendros kalbos su jame vaidinančiais aktoriais, yra pasirengęs net kraštutiniams eksperimentams su žmonėmis. Siekdamas teatro kritikų ir publikos palankumo, Entonis pasiryžęs tikroviškai inscenizuoti žmogžudystę, kuri esą sukrėstų trupę ir tokiu originaliu būdu apvalytų sceniniais štampais apaugusias aktorių asmenybes bei išjudintų repeticijas iš mirties taško. Intriga užsimezga, kai režisierius pasiūlo vienai savo trupės epizodinio vaidmens atlikėjai (akt. Eglė Jackaitė) įtikinamai apsimesti mirusia. Tokiu drastišku būdu jis bando išsaugoti savo silpstančias menines pozicijas ir pagaliau sulaukti teatro kritikų dėmesio – palankios recenzijos žymiausiame šalies dienraštyje. Tiesa, vėliau ši avantiūra atsisuka kitu lazdos galu ir skaudžiai smogia per galvą pačiam jos organizatoriui. Išaiškėja, kad pasiaukojamą žygdarbį „mirti“ dėl kilnaus tikslo atlikusi aktorė dėl geresnio vaidmens ima šantažuoti režisierių, o pastarasis, neatlaikęs tvyrančios įtampos ar dėl kitų priežasčių, iš gyvenimo pasitraukia savo noru. Kiti aktoriai – Simona Šakinytė, Vidas Jakimauskas, Donatas Švirėnas, iš dalies Kazimieras Žvinklys – įtiki iš anksto suplanuota apgavyste ir tuo momentu esą idealiai organiškai ne vaidina, bet išgyvena savo vaidmenis.

Taigi spektaklio variklis – tai nuolat tarpusavyje sąveikaujančios dvi jėgos – gyvenimiška tikrovė ir sceninė apgaulė.

Detektyvas su nuodais

Kitas svarbus detektyvinės istorijos atributas – tai teatro intrigos, kurios dar nuo Antikos laikų tarsi mirtini nuodai persekioja teatrą, nuodydami kūrybinę atmosferą.

Neatsitiktinai nuo spektaklio pradžios iki pabaigos gvildenama nuodų tema: apie juos kalbama, jie iš tikrųjų ar menamai įpilami į kavos puodelius ir vėl išpilami… Riba tarp gyvenimo ir teatro neretai tokia plonytė, kad dažnai tampa sunku atskirti vieną reiškinį nuo kito. Tikėtina, kad P.Gaidys šią pjesę gražaus jubiliejaus proga pasirinko ne vien dėl galimybės atsidurti scenoje pagrindiniame režisieriaus vaidmenyje, bet ir siekdamas kitų tikslų. Pavyzdžiui, savo ir kitų personažų lūpomis išsakyti kai kurias problemas, prabilti apie aktorių tarpusavio santykius teatre ir gyvenime, įvairias teatro intrigas, vaidybos ar režisūros problemas, laikui bėgant vis labiau silpstančias fizines bei kūrybines galias ir kt. Iš tiesų daugelio režisierių ir aktorių dramatizmo šaknų reikėtų ieškoti ne tiek kūrybos plotmėje, kiek intrigų liūne.

Įdomu ir netikėta buvo stebėti režisierių, atsidūrusį kitoje rampos pusėje greta savo aktorių. Su dvigubai nelengva spektaklio režisieriaus ir kartu aktoriaus užduotimi P.Gaidys, manyčiau, sėkmingai susidorojo. Šį kartą aktorinė maestro prigimtis gerokai pranoko režisūrinę. Aktorius P.Gaidys scenoje žaismingas, įdomus, organiškas, temperamentingas, judrus, energingai mosikuojantis rankomis, kai nori uždegti, įtikinti ar įteigti aktoriams savąją tiesą. Vienu žodžiu, visai toks, kokį paprastai galime pamatyti realiame gyvenime. Maestro užsidegimo, energijos ir temperamento premjeros dieną galėjo pavydėti ir gerokai jaunesni kolegos.

Neretai sunku atskirti

Teatro ir gyvenimo samplaika išryškėja daugelyje pjesės epizodų. Pavyzdžiui, spektaklyje nuskambanti frazė: „Tu per jaunas, kad atsimintum mano šlovės akimirkas. Aš buvau legenda“. Daugelis žiūrovų mintyse sutapatino pjesės personažą su realia asmenybe bei prisiminė legendinius P.Gaidžio pastatymus Klaipėdos dramos teatre, sukėlusius didelį politinį rezonansą visuomenėje sovietmečiu: Just.Marcinkevičiaus „Mindaugą“, „Mažvydą“, „Katedrą“, „Krintančias žvaigždes“, I.Kočergos „Laiko meistrus“, V.Majakovskio „Pirtį“, B.Sruogos „Milžino paunksmę“, J.Glinskio „Po Svarstyklių ženklu“, A.Kopkovo „Dramblį“, M.Gorkio „Dugne“, V.Merežkos „Proletarinį laimės malūną“ ir kt.

Taigi pagrindinė spektaklio tema, kad gyvenimas ir teatras susipynę taip glaudžiai, jog neretai sunku atskirti, kur baigiasi vaidinimas ir prasideda tikrovė, ir atvirkščiai. Keisčiausia, kad dažnai iliuzinė teatro tikrovė mus veikia labiau nei pats gyvenimas.

Spektaklio pabaigoje režisieriaus Entonio savižudybę, nusinuodijant žiūrovų akivaizdoje, galima suvokti dvejopai. Arba tai realus atsisveikinimas su aktorių kolektyvu ir teatru, arba tai dar vienas gudrus manevras, teatrinis žaidimas mirties tema, galbūt tikint senu prietaru, jog gyvieji, pasiskelbę mirusiais, gyvena ilgai ir laimingai dar daug metų.

Sąsajų tarp ką tik matytos premjeros ir tikrovės po spektaklio bandė įžvelgti ir nemažas būrys garbių sveikintojų: Seimo nariai, miesto meras ir kiti valdžios atstovai, artimieji, bičiuliai, mokiniai, kolegos aktoriai, režisieriai bei teatrų vadovai iš Kauno, Panevėžio, Šiaulių, Vilniaus, Klaipėdos. Visi sveikintojai vieningai sutarė, kad maestro tikras ar žaidybinis atsisveikinimas su trupe yra tik naujo kūrybinio etapo pradžia, nes kiekviena pabaiga visada yra kažkieno pradžia. Kokia – laikas parodys?..

Bandymas atverti giliausią žaizdą

Lietuvišką filmą „Emigrantai“ galima kritikuoti išsijuosus. Bet ši kai kuriose vietose tik medžiagą ilgametražiam darbui primenanti juosta turi širdį.

Aivaras Dočkus

Pakilimo takas – tikrovė

O kritikos ji nusipelnė už negrabiai sudėliotas siužetines linijas, kurios sunkiai įsiūtos į visumą, už mokykliškai studentišką mėgėjiškumą, banaliomis priemonėmis ašaras bandančias išspausti scenas, virstančias komiškais epizodais, už neišbaigtus, o kai kur net nepradėtus aktorinius darbus… Galima priraityti skyrių skyrius apie klišių klišes ir baksnoti į pavyzdžius, kaip nereikia kurti kino.

Tačiau Justino Krisiūno režisuoti „Emigrantai“ turi vieną itin svarų argumentą, kurio pasigedau daugelyje pripažintų ir apdovanotų mūsų šalelės filmų. Filmo kūrėjams tikrai skauda širdį dėl to, kas dedasi Lietuvoje. O tai pirmas žingsnis kuriant visavertį kiną. Ir, ko gero, laikant užantyje pastarųjų metų mūsų filmų kūrimo realijas, tai yra vienas svarbiausių žingsnių. Net šioks toks šuoliukas.

„Emigrantų“ atspirties taškas arba pakilimo takas – bauginančiai skaudi tikrovė. O tai jau savaime reiškia, kad tema sukels emocijas, kurios yra bet kurio dėmesio verto filmo pagrindas. Mes jau nebūsime abejingi. Štai čia ir klastingas klausimas: kas geriau ekrane – pritempti, pauzių ir beprasmybių prikaišioti poetiniai lietuviškos kinematografijos žaidimai, įvairiausios užsienio produkcijos adaptacijos, klasikos perdirbiniai ar tokia nepaprastai paprasta dramatiškai gyvenimiška istorija, artima kiekvienam iš mūsų?..

Pasirinko teisingą kelią

„Emigrantai“ žengia dar toliau. Filmas gali pasigirti konkrečiu siužetu. Taip pat aiškiomis konfliktų kryptimis, pakankamai skirtingais ir įdomiais personažais. Veikėjai pasižymi gana teisingais motyvais, juose verda įnirtingi vidiniai mūšiai. Scenarijus niekur nesustoja pailsėti tuščiam laiko užpildymui. Herojų istorijos pagal visus standartus juda į priekį, kad pabaigoje pasiektų aukščiausiąjį tašką.

O visa tai sėkmingai vyksta dėl vienos paprasčiausios priežasties. „Emigrantai“ turi dar vieną gyvybiškai svarbų kinui elementą – idėją. Šis elementas iškeliamas į pirmąjį planą bet kuriame pradžiamokslyje. Tai puikiausias įrodymas, kad J.Krisiūnas ir jo rokiškėnai (filme vaidina šio miestelio teatro aktoriai ir šiaip gyventojai) pasirinko teisingą kelią. Jie norėjo papasakoti apie emigracijos sukeltą neišvengiamą tėvų ir vaikų susvetimėjimą. Apie neįveikiamo atstumo išskirtus draugus bei įsimylėjėlius. Apie „iš ten“ trumpam grįžusius namolio ir lietuviškai kalbančius su „mandru“ anglišku akcentu. Apie valdininkus, kurie daugiau nieko neveikia, tik plauna pinigus ir maigosi su meilužėmis. Apie tuos, kurie priversti išvažiuoti, nes nebeturi kur trauktis. Ir apie tuos, kurie išvežami tarsi į Sibirą, nes dar neįgijo pasirinkimo teisės.

Natūraliai šmaikštūs ir juokingi

Kai kurie „Emigrantų“ herojų dialogai natūraliai šmaikštūs ir juokingi. Pasikartosiu – natūraliai. O tai labai sunki užduotis – priversti žiūrovą juoktis. Galima prikaišioti „negyvų bajeriukų“, kurie neveikia. O keli „Emigrantų“ epizodai ne tik šypseną sukėlė, bet ir smarkoka juoko banga per pilvą pliaukštelėjo. „Vieni geria iš džiaugsmo, kiti iš liūdesio, statybininkai… iš ryto“. Anekdotas buvo skeltas iš peties.

Viena netikėčiausių ir komiškiausių herojų – Lietuvos rusė. Štai čia toji smulkmena, tas nedidelis antraplanis atradimas, kurio taip pritrūksta mūsų scenaristams. Tik, aišku, charakteris nelabai išplėtotas, o juk galimybės čia beribės, kad ir siaurame herojei skirtame laiko langelyje.

Taip pat neverta smarkiai priekaištauti jauniesiems aktoriams. Ne vienas ir ne vienoje vietoje neblogai susidorojo, kurdami charakterius. O dar šauniau, kad laikėsi linijos – „svarbiausia nepervaidinti“. Tikrai ne visur pavyko, tačiau pastangos matomos plika akimi.

Puiki priežastis pabandyti

Dabar tamsioji dalis. Apie tai, ko nevertėjo daryti.

Pirmiausia – kam tie iki akių nuovargio pažįstami veidai ir vardai iš lietuviškų televizijos kanalų bei serialų, kuriuose metai iš metų jokių kokybinių viražų į priekį? Ar „Emigrantai“ ką nors prarastų atsisakę kelių garsenybių, iš kurių padoresnį charakterį sugebėjo sukurti tik Džiugas Siaurusaitis? Tikrai ne. Atvirkščiai – žiūrėti į talentingus rokiškėnus būtų nepalyginamai įdomiau. Pasakysite – triukas su žvaigždėmis dėl filmo populiarumo? Atsakysiu – nepadės. Nesuveiks. Ryškiai iškrenta iš tikroviškumo brėžinio tie „Emigrantų“ „emigrantai“.

Apie tai, jog „Emigrantus“ sunku vadinti FILMU, jau užsiminiau. Tai labai neprastos filmo užuomazgos, kurioms užauginti reikia tam tikro profesionalumo lygio. Giliausios duobės – neįtikinamas protestas prie savivaldybės, atomazga lietuje graudžiai pučiant dūdą ir pats finalas, teškiantis visą sumanymą į muilo operos vonią. Be to, daugelis charakterių tiesiog „kabo ore“, o režisūra… Na, bent jau ne blogesnė nei lietuviškuose televizijos serialuose.

Tačiau kritikuoti „Emigrantų“ kūrėjų nesinori. Jie nuoširdžiai norėjo parodyti tai, dėl ko nebegalėjo ilgiau tylėti. Signalas valdžiai. Pamokos jaunimui. Ir tai tikrai puiki priežastis pabandyti sukurti filmą. Bei geras paskatinimas kitiems nesėdėti sudėjus rankų.

Naujas filmas

Pavadinimas: „Emigrantai“.

Šalis: Lietuva.

Premjera: 2013 m. kovo 26 d.

Premjera Klaipėdoje: balandžio 20 d. Parodų rūmuose.

Žanras: drama.

Trukmė: 80 min.

Režisierius: Justinas Krisiūnas.

Prodiuseriai: Vaida Kanopaitė, J.Krisiūnas.

Aktoriai: Dovilė Butėnaitė, Karolis Leitonas, Simona Vaičiulėnaitė, Mantas Meškuotis, Neringa Sukauskaitė.

Scenaristai: J.Krisiūnas.

Operatorius: Marius Komičius.

Biudžetas: 200 tūkst. litų.

Siužetas: Filme su ironija ir sveiku humoru atskleidžiama skaudi šeimos tragedija. Jauna, perspektyvi mergina Monika planuoja savo dizainerės karjerą pradėti gimtinėje. Svajonėms pildytis padeda jos vaikinas Linas, kuris paliktas gyventi su močiute, nes tėvai emigravę į Angliją. Monikos sesuo Ugnė įsitikinusi, kad tik užsienyje gali susikurti savo išsvajotą, tobulą, pinigais persmelktą gyvenimą. Tuo metu mergaičių tėvas rašytojas, praradęs darbą ir nusivylęs savo valstybe, gauna gerą pasiūlymą dirbti vieno dienraščio redaktoriumi Londone… „Emigrantai” yra tarsi protestas prieš tai, kas šiuo metu vyksta Lietuvoje, kurioje emigracijos problema liečia kone kiekvieną šeimą.

Suvienijo Šokio diena

Violeta Milvydienė

Balandžio 29-oji – ypatinga šventė viso pasaulio choreografams ir šokio meno gerbėjams. 1982 m. JUNESKO patvirtintame Teatrinio instituto šokio komiteto kreipimesi skelbiama, jog Tarptautinė šokio diena sugeba įveikti visus – politinius, kultūrinius, nacionalinius barjerus, suburti žmones taikos ir pažangos labui… Pompastiški, skambūs žodžiai, gi realioje kasdienybėje… Ir vis dėlto – nepaisant sudėtingų šiandienos „barjerų“ – klaipėdiečiai šventės išvakarėse susijungė bendram šokiui – vykę renginiai suvienijo įvairių choreografijos stilių kūrėjus, atlikėjus, gerbėjus…

Diskutavo apie tendencijas

Viena brandžiausių Klaipėdos universitete Menų fakulteto Choreografijos katedra šį pavasarį dar šventė ir savo 45-metį. Dabar joje dirba 11 pedagogų, 5 koncertmeisteriai, studijuoja 40 studentų. Per visus gyvavimo metus katedrą baigė ir šokio bakalaurų ar magistrų diplomus gavo beveik 700 absolventų. Iš jų net 80 proc. dirba įvairiose choreografijos srityse.

O minint prasmingą sukaktį, kartu jaučiant nuoširdžią pareigą pagerbti katedros įkūrėjo ir ilgamečio jos vedėjo profesoriaus Juozo Gudavičiaus atminimą, balandžio 26-ąją suorganizuoti net keli renginiai.

Rytą vykusioje tarptautinėje mokslinėje-metodinėje konferencijoje „Nūdienos šokio meno tendencijos ir sprendimo būdai“ pranešimus skaitė šokio pedagogai – lektoriai, docentai, profesorė bei studentė iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos aukštųjų mokyklų. Be išsamiai ir dalykiškai pateiktos Choreografijos katedros veiklos apžvalgos (doc. V.Milvydienė), žymaus Lietuvos choreografo J.Gudavičiaus kūrybos analizės (doc. dr. Vidmantas Mačiulskis), pasidalyta pedagogo-choreografo rengimo programomis, jų panašumais bei skirtumais Baltijos šalyse, diskutuota apie edukacinius šokio meno įvairovės aspektus, šiuolaikinio šokio raiškos būdus (magistrantė Saida Saldukaitė).

Konferencijos pabaigoje pozityviai nuteikė Amerikos lietuvių išeivių – Čikagoje dirbančių choreografų – įsteigtos premijos „Už geriausią metų kūrybinį darbą“ įteikimas. Šiemet jos – net dvi – paskirtos 4 kurso studentėms Gintarei Milieškaitei ir Rimai Untulytei.

Beje (ir deja), į akademinę erdvę susirinkusių klausytojų nesulaukta tiek daug, kiek tikėtasi. Gal tai tik liudija faktą, jog katedros absolventai – choreografai, šokio mokytojai ar atlikėjai – patys įsisukę į pavasarinių darbų verpetą: rengiasi konkursams, festivaliams, koncertams, vienaip ar kitaip paminėdami Tarptautinę šokio dieną?..

Kartu „Pasodino ąžuolą“

Pavakary subtiliai iškilmingos ceremonijos metu renovuota didžioji auditorija oficialiai įgavo Profesoriaus Juozo Gudavičiaus salės vardą, o surengtas šventinis vakaras-koncertas „Pasodino ąžuolą…“ jo sukurto šokio pavadinimu nuskambėjo itin simboliškai. Juk dar iš tuomet (nuo katedros įkūrimo 1967 m.) Mokytojo pasodintų sėklų tebeauga vis nauji ąžuolai ir ąžuoliukai, žaliuojantys ir ošiantys visoje Lietuvoje bei už šalies ribų… Tiesiog ištisas choreografijos ąžuolynas ir atžalynas…

Po iškilmingo porinio „Pasveikinimo šokio“ pasirodžiusias subtilaus mergaitiškojo „Priegalvėlio“ atlikėjas pažadino trankaus „Klumpakojo“ garsai, idėjiškąsias klasikinės stilistikos „Taikos kankles“ pavijo šmaikštusis „Viliotinis“, ramiąją „Skepetinę“ pakeitė smagi „Apaščios polka“.

Šiuos J.Gudavičiaus sukurtus sceninius šokius, atliktus visų bakalauro programos studentų, įprasmintais režisūriniais sprendimais papildė bei intarpus modernaus judesio etiudais ir duetiniu šokiu išreiškė magistrantai Aušra Krasauskaitė ir Darius Berulis.

Gausiai susirinkę į choreografų-pedagogų šeimą katedros absolventai, kviesti buvę darbuotojai, ypač laukti profesoriaus giminaičiai bei artimai jį pažinę asmenys, taip pat universiteto bendruomenės nariai – visi finale „Pasodinom ąžuolą“ ir pabuvę kartu vieną svarbią akimirką – valandą iš 45 mūsų gyvavimo metų – tarsi vėl pabėrėme šviežias sėklas į tautiškojo meno žemę…

Juk ne veltui vienintelės tokios Lietuvoje choreografijos programos, rengiančios plataus profilio ir aukštos kvalifikacijos šokio meno specialistus, pagrindinis tikslas – puoselėti tautišką šokį, liaudies tradicijas ir papročius, populiarinti svarbiausia, kuo pasauliui gali pasigirti ir būti įdomi lietuvių tauta – savitą kultūrą. Žinoma, tai didžiulis prof. J.Gudavičiaus nuopelnas bei jo mokinių, sekėjų, katedros pedagogų, absolventų ir dabartinių studentų įnašas.

Susitiko „Žvaigždėtoj pilnaty“

Antruosius metus vykstantis, bet jau prasminga tradicija tapęs Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro projektas – šįkart pavadinimu „Žvaigždėta pilnatis“ – balandžio 28-ąją subūrė įvairių stilių šokio atlikėjus vienam bendram pasirodymui.

Šią ryžtingą trupės iniciatyvą bei jos realizavimą vertinu itin teigiamai: įvairiaspalvė, žaisminga programa atliko pažintinę-švietėjišką funkciją, į neišrankų masinį skonį orientuotas pramoginis renginys, natūralu, gausiai į teatrą sugužėjusiai publikai suteikė reginį, o intensyvi šokių kaita, drįsčiau teigti, neleido žiūrovams nuobodžiauti.

Sentimentų kupiną klasikinio baleto stiliumi atliktą (A.Krasauskaitė ir Ričardas Jankevičius) valsišką duetą keitė trumputė energinga solo variacija iš ispaniškojo demi-charakterinio baleto „Don Kichotas“, kurią sušoko iš LNOBT pakviesta baleto artistė Grytė Dirmaitė. „Baltojo“ baleto temą niuansavo „mažųjų gulbių šokį“ savitai pateikusios jaunutės šou baleto studijos „Coda“ atlikėjos, modernaus baleto techniką ir akrobatinę plastiką demonstravo jų vadovė energingoji Inga Briazkalovaitė su nuolatiniu partneriu atletiškuoju R.Jankevičiumi. Žavėjo jausmingas, dvelkiantis švelnia erotika ir pastarojo tango duete su jausmingąja A.Krasauskaite, o šios auklėjamos mažosios balerinos įrodė, kad kaskart vis drąsiau jaučiasi didžiojoje scenoje.

Kaip visada, kojų ritmu, rankų „melodija“, vidine energija užbūrė ugningasis flamenkas (beje, anuomet sukomponuotas dabar į teatrą iš sostinės sugrįžusios ryškiosios Beatos Molytės-Kulikauskienės). Kaip ir anksčiau, kurioziškais „pasažais“ stebino trupės vadovas ir vyr. choreografas Aurelijus Liškauskas šokyje-dainoje „Ja tak zastenčiv, madam“. Savaip jaudinanti ir sukrečianti, nors šįkart nesukėlusi šokiruojančios kulminacinės įtampos, buvo kompozicija „Vampyrai“ (matyt, stipresnės įtaigos bei artistinės patirties pritrūko jaunam atlikėjui – studentui Aurimui Tiškevičiui). Įsiminė žavus ir sarkastiškas „plunksnų“ – trijų merginų bei vaikino pasirodymas, spalvinga ir žaisminga džiazinio šokio scenelė, įspūdingas epizodas iš spektaklio „Kruvinos vestuvės“…

Tiesa, dauguma kompozicijų matytos, kadangi „atkeliavusios“ iš pernai Šokio dienai pristatyto „Didžiojo kankano“ ir 2012-ųjų šou programos „Pilnatis“. Tačiau pakoreguotos ar kiek kitaip interpretuotos jungtys, netikėtai išspręsti finalai bei į trupę įsijungę jauni nariai (Choreografijos katedros studentai) suteikė joms naujos prasmės ir gaivališko žavesio. Beje, paminėtųjų kontekste kviestinių svečių – nuolatinių TV šokio projektų dalyvių Inetos Stasiulytės ir Deivido Meškausko – duetai, nors ir emocingai sušokti, atrodė gana blankūs ir aptakūs.

Padvelkė nenusakoma mistika

Neabejotinai modernesnė antroji programos dalis, pritraukusi ir išlaikiusi dėmesį ne tik išgeneruota simbioze, bet ir netikėtomis vizualinėmis idėjomis – veidrodiniu principu sukelta iliuzinio pasaulio vizija suteikė reikiamą efektą, paveikė vaizduotę, padvelkė nenusakoma mistika.

Ištraukoje iš Agnijos Šeiko-Sarulienės spektaklio „Laisvų vietų aikštelėje nėra“, už kurį šiemet gautas Auksinis scenos kryžius, du kailiniuoti vyrukai – Petras Lisauskas ir Darius Berulis – šėliojo, dūko, „mušėsi“ ir, panaudoję pramoginio šokio žingsnius bei susikabinimus, „šoko sambą“. Glumino (gerąja prasme) tarpusavyje lyg ir (ne)derantys, betgi proporcingai sudėlioti stiliai: į tautiškojo stilizuoto Choreografijos katedros studentų šokio (iš D.Berulio kūrybinio darbo) momentus įtrauktas „baltmarškinio modernisto“ pasirodymas, kiek vėliau įmantriai prijungtas breiko fragmentas iš grupėje „West Coast b-boys“ sukurto jos vadovo Mantvydo Žilinsko spektaklio „Naktis“.

Akivaizdus ir svarus jungiamąja grandimi tarnavusiojo improvizacijų autoriaus P.Lisausko indėlis. Jo įkūnyta „prarasta siela“ tol chaotiškai lakstė, karštligiškai blaškėsi, skraidė „balandėliais“, kol galiausiai įšoko orkestro duobėn (!). Tai negalėjo nesukelti visuotinio aiktelėjimo, juoko pliūpsnio ar bent šypsnio net ir didžiausio skeptiko veide.

Nesileidžiant į gilesnę analizę, maga pastebėti: techninės kliūtys, dėl kurių bei renginio vėlavimo publikos atsiprašė pats teatro direktorius Ramūnas Kaubrys, neišmušė komandos iš pusiausvyros – bent scenoje nebuvo juntama jokios panikos ar skubotumo. Atvirkščiai, visuma atrodė itin sustyguota, visais atžvilgiais pateikta profesionaliai, atlikta išties šarmingai. Reikėtų pasidžiaugti ir tokiu, atrodo, mažmožiu – puikia reklamine skrajute, kurioje sudėta trumpa šokio spektaklių informacija, pačių trupės artistų citatos ir, be abejonės, meilės bei pagarbos žiūrovui dalelė. Vien ko vertas aksesuaras!

Pabaigai norisi pasveikinti visus, susivienijusius Šokio šventei, taip pat išreikšti padėką irgi Klaipėdoje vykusių mėgėjiškų šokio festivalių-konkursų („Šokio vizija“, „Gintarinė rampa“ ir kt.) organizatoriams bei apgailestavimą, jog pernykštė Žvejų rūmų misija paminėti Tarptautinę šokio dieną, sukvietus pajėgiausius uostamiesčio solistus, grupes ir kolektyvus į „Pavasario arabeską“, šiemet nebuvo įgyvendinta. Matyt, sutrukdė kažkokie (per aukšti?) „barjerai“…

Kultūros istorijos puslapiai: iš Klaipėdos teatro praeities (1)

Praverkime teatro duris ir žvilgtelėkime, kokie lobiai sielai anuomet čia slypėjo. Šio meno šventovės istorijoje daugybė atvirų klausimų. Juk net neatsakysime, ar Memelio pilyje veikė teatras… Tik nuo XVIII a. pabaigos galime susipažinti su išsamesne Klaipėdos teatro biografija, vardyti jo direktorius, režisierius, aktorius, dainininkus…

Jovita Saulėnienė

Šioje publikacijoje siekiama tik kilstelti šio senojo teatro uždangą ir praskleisti dramos bei muzikos teatro istorijos puslapius – abi mūzos karaliavo po vienu stogu. Tai turiningos, įkvėptos, neretai ir neramios meno akimirkos, nugulusios į miesto kultūros spalvingą paveikslą.

Teatrinės veiklos užuomazgos

Vieni tyrinėtojai profesionaliojo teatro užuomazgas sieja su 1771 m. Rusijos imperatorės Jekaterinos II apsilankymu Klaipėdoje, kai jos garbei buvo surengta „didelė baleto su naujomis dekoracijomis ir suknelėmis“ šventė. Kiti teatro veiklos pradžią nurodo 1775 m., treti – 1780 m. Kaip ten bebūtų, jau 1796 m. pasirodė „Teatro kalendorius“ („Theater Kalender“).

Teatro atsiradimą lėmė miesto pirkliai, kurie, Heinricho A.Kurschato žodžiais, „ne tik nevengė mokėti nemažų pinigų už spektaklių bilietus, bet ir buvo pasirengę aukoti didesnes sumas, pvz., išpirkti teatro akcijas. Netrūko mecenatų, giliai griebusių į nuosavą kišenę, kad tik palaikytų teatro gyvastį“. 1803 m. ėjusio konsulo pa-reigas Prūsijoje pirklio Christianno Wilhelmo Wachseno rūpesčiu senajame sandėlyje prie Danės atsidarė „Pasirodymų namai“. Nors buvo ankštos ir nekūrenamos patalpos, tačiau teatras sutraukdavo nemažai žiūrovų. Tiesa, tų laikų „publika nepriimdavo beatodairiškai visko, kas jiems buvo pateikiama“. Nesitaikstyta ir su nepalankiomis vaidinimams sąlygomis. 1805 m. per A.Kotzebue dramos „Kryžiuočiai“ spektaklį jaunas pirklys, užšokęs ant scenos, viešai priekaištavo teatro direktoriui Koppe’ui.

1818 m. Klaipėdos medienos pirklių lėšomis įrengtas 200 vietų laikinasis teatras. Tais pačiais metais justicijos komisaras Volfgramas, pirkliai Rupelis ir Vojtkovitzius įsteigė akcinę bendrovę teatrui pastatyti. Nupirktame iš miesto sklype Pratybų aikštėje, pervardytoje Naujuoju turgumi, 1919 m. iškilo naujas mūrinis klasicistinio stiliaus pastatas. Direktorius Heckertas 1820 m. teatrą atidarė prologu, tapusiu būtinu kiekvienoje premjeroje, ir H.Bilberbecko pjese „Tėvo širdis“. Čia buvo pastatyti W.Shakespeare’o „Hamletas“, F.Schillerio „Mesinos nuotaka“, W.A.Mozarto operos „Titas“, „Pagrobimas iš Seralio“ ir kt.

Klaipėdos teatras iki pat XX a. pradžios priklausė privatiems asmenims, kurie pasamdydavo direktorius, lėmusius kūrybinius pasiekimus ar nesėkmes. Direktorių, formavusių teatro veidą, sąrašas ilgas. Prisiminsime tik iškiliausius.

Direktoriaus F.Morohno nuopelnai

1841–1857 m. Klaipėdos teatrui vadovavo F.Morohnas. Tai buvo talentingas vadovas, išradingas režisierius, gabus aktorius, didis mimas, energingas kapelmeisteris. Jo teatro repertuarą sudarė melodramos ir komedijos. Žiūrovai išvydo anuomet madingo autoriaus A.Kotzebue kūrinius „Intermeco, arba Lenkų junkeris pirmą kartą dvare“, „Sumaištis“ ir „Pavydi žmona“. Miesto istoriją priminė drama „Klaipėdos įkūrimas“, komedija „Viena diena Klaipėdoje, arba Erelis kelionėje iš Klaipėdos į Tilžę“. Sėkmingi buvo G.Lesingo „Mina fon Barnhelm“, F.Schillerio „Klasta ir meilė“ pastatymai.

Tuo laiku nusistovėjo nuoširdūs žiūrovų santykiai su teatro kūrėjais. Aktoriai po spektaklių, pasak H.A.Kurschato, „dažnai buvo kviečiami į draugiškus pobūvius. Kai kuriuos aktorius po spektaklių pasitikdavo ketvertu arklių kinkytos karietos, kad nuvežtų į viename iš aplinkinių dvarų vykstančią šventę“. Ne visi spektakliai susilaukdavo žiūrovų palankumo. Štai Shakespeare’o „Užsispyrėlės sutramdymas“ „buvo nesuprantamas mūsų dabartiniam aukštesniajam išsilavinimui“. Žiūrovai pasipiktino ir dėl to, jog Schillerio „Marija Stiuart“ parodė gerokai sutrumpintą, o veikalą „Apgavystė biržoje, arba Moteris kaip komedijos honoraras“ atmetė dėl pernelyg lėkšto turinio: „Mes prašome senų gerų arba gerų naujų dalykų“.

1854 m. teatro sezono paskutinis spektaklis vadinosi „Nežaiskite su ugnimi!“ Taip sutapo, jog po šio spektaklio kilęs 1854 m. spalio 4 d. gaisras pelenais pavertė didžiąją dalį Klaipėdos. Sudegė ir teatras. Tai beveik visiškai sustabdė jo veiklą. 1855 m. Lippertsche salėje teatras rado laikiną buveinę. Iš tuomečių spektaklių minėtini Nestroyso komedija „Lumpaci vagabundus“, Schillerio „Plėšikai“, Goethe’s „Faustas“, Raimundso „Eikvotojai“, Freytago „Valentina“, „Paveldėjimo sutartis“ pagal E.Th.A.Hofmaną.

Kol nupirko miestas…

1857 m. sulaukęs 61-erių mirė teatro direktorius F.Morohnas. Pirklys Masonas įsigijo senąjį gaisro nuniokotą teatro pastatą, jį atstatė su restoranu ir atvėrė duris 1860 m. Tai progai buvo sukurtas himnas, perskaitytas prologas, kuriame pasakojama apie senąjį teatrą sunaikinusį gaisrą ir naujojo atstatymą, parodyta komedija „Gražioji sesuo“.

Teatre žiemą būdavo šalta, o apšvietimui uždegti žvakes reikėjo gauti vyriausiojo burmistro leidimą. Dėl nepatenkinamų darbo sąlygų aktoriai keitėsi dažnai. Tuo metu buvo rodomos operos „Laisvasis šaulys“ ir „Stradella“, F.Schillerio „Don Karlas“, „Klasta ir meilė“, „Fiesco“, „Marija Stiuart“, G.Lesingo „Mina fon Barnhelm“, „Emilia Galotti“, W.Shakespeare’o „Ričardas III“, A.Diuma „Keanas“, E.Wicherto „Šviesa ir šešėlis“ ir kitos dramos.

XIX a. 7–8 dešimtmečiais populiarūs tapo spektakliai patriotinėmis temomis su gyvais vaizdais, kareivių kapela ir didinga kautynių muzika. 1863 m., minint Prūsijos sukilimo 50-ąsias metines, žiūrovai stebėjo H.Lindau dramą „Šarnhorstas, arba 1813 m. Prūsijos liaudies sukilimas“ su gyvais vaizdais, pavadintais „Pavergtoji ir išlaisvintoji Vokietija“. 1864 m. buvo surengtas labdaringas pasirodymas sužeistiems kare su Danija paremti.

Julie Morohn atidarė naująjį sezoną Šaulių namų salėje, o jų sodo koncertų scenoje buvo rodomi spektakliai vasarą. Bet tai atskira tema.

Teatro pastato klausimas liko aktualus. Kai 1859 m. buvo minimas 100-asis F.Schillerio jubiliejus, viename humoristiniame straipsnyje fantastine maniera buvo aprašytas Klaipėdos teatro atidarymas 1959 m. 200-ųjų F.Schillerio gimimo metinių proga.

Net du kartus teatras buvo perduotas varžytinėms. 1869 m. antrųjų varžytinių metu už nedidelę kainą jį įsigijo direktorius Linckė. 1893 m. iš Linckės palikuonių teatrą nupirko miestas. Prie teatro atstatymo gerokai prisidėjo pirklys L.Hohorstas.

Lankėsi R.Wagneris

Žiūrovams, anot H.A.Kurschato, „repertuaras buvo šventė, tikra puota muzikos mėgėjams: „Don Žuanas“, „Užburtoji fleita“, „Portičio balsas“, „Nakties klajoklė“, „Vilhelmas Telis“, „Marta“, „Ginklakalys“, „Pulko dukra“, „Fra Diavolo“, „Alessandro Stradella“, „Laisvasis šaulys“. Spektakliai buvo pagyvinami rimtų ar linksmų dainų, šokių intarpais“.

Įsimintinas vieno didžiausių vokiečių romantinės muzikos kūrėjų R.Wagnerio (1813–1888) epizodas Klaipėdos teatre. Jis 1836 m. liepą iš Magdeburgo atvyko į Karaliaučių, kur susižadėjo su publikos numylėtine, gražuole aktore Mina Planer. 1836 m. lapkričio 24 d. Wagneris su ja susituokė Karaliaučiaus Tragheimo bažnyčioje. Jie Karaliaučiuje gyveno iki 1837 m. R.Wagneris dirigavo orkestro koncertuose, užsiėmė kompozitoriaus ir rašytojo veikla. Ten jis sukūrė muzikinį eskizą „Aukotojų giesmės“, kurio pagrindiniai veikėjai – senovės prūsų dievybės Pikulas, Perkūnas ir Patrimpas, taip pat uvertiūrą „Valdyk, Britanija“, muziką romantiniam istoriniam spektakliui „Vokiečių riterių ordinas Karaliaučiuje“.

Karaliaučiaus teatro draugija 1836 m. rugpjūtį ir rugsėjį atvyko gastrolių į Klaipėdą. Netrukus čia atvyko ir R.Wagneris. Klaipėdoje jis vadovavo vienintelei K.M.Weberio „Oriantės“ orkestro repeticijai. Savo „Autobiografijoje“ (1870 m.) kompozitorius apie tai rašė: „Liūdna viešnagė Klaipėdoje, apgailėtinas mano daliai tekęs vaidmuo, kai atsidūriau varganoje padėtyje, įskaudintas, kenčiąs nuo atšiauraus klimato, kuris net vasaros vakarais apgaubdavo mane šiurpia vėsa, mano meninei raidai buvo vėjais paleistas laikas“…

(Tęsinys – birželio „Duryse“)

P.Lisauskas: „Karaliumi geriau netapti“

Valerija Lebedeva

Šokėjas, choreografas, aktorius ir ką tik režisūros magistro diplomą gavęs Petras Lisauskas (32), kartu su bendraminčiais stojęs į šokio teatro „PADI DAPI fish“ steigėjų gretas, sparčiai skinasi kelią veikliausių Europos šokėjų lygos link. „Man, išpažįstančiam, anot mamos, dūmo filosofiją, buvo įprasta ir veiklą organizuotis stichiškai: savaitę – čia, savaitę – ten… Ir staiga turiu pradėti pildyti darbo kalendorių – fiksuoti planus metams į priekį“, – šypsojosi jis.

Europos lygos link

Štai balandį jis šoko „Šokio vitrinoje“ Kopenhagoje (Danija) – šoko tinklo DNA bei danų „Granhoj Dans“ koprodiusuotame šokio spektaklyje „Vyrai & Mahleris“. Taip pat dalyvavo danų festivalyje „East Gate Europe“, kuriame Klaipėdos menininkų grupė „Žuvies akis“ rodė Agnijos Šeiko ir Jono Sakalausko šokio operą „Dykra“, kurioje jis irgi šoka. O gegužės 12-ąją Vilniuje, festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“, pristatyta P.Lisausko solo spektaklio „TUAŠ“ premjera.

Susitikti Petras atskubėjo iš vienos uostamiesčio ligoninės – su kolege Dovile Binkauskaitė jis dalyvauja gydytojų klounų projekte „Raudonos nosys“: specialiai apmokyti aktoriai, tapę žaismingais klounais, bendrauja su sergančiaisiais stacionariose gydymo įstaigose. Sakė, ši veikla suteikianti galingų kūrybinių impulsų. Psichologinė terapija, vykdoma, formaliai kalbant, per individualaus improvizuoto bendravimo situacijas, prašosi ne tik puikios aktorinės parengties ir yra dosni emocingų netikėtumų. Kitądien laukė kūrybiško mokymosi projekto „Kūrybinės partnerystės“ renginiai Kelmės rajone – Elvyravo pagrindinėje mokykloje Petras su moksleiviais statė spektaklį.

„Ar tai kaimo mokykla su 80-čia vaikų, ar populiari didmiesčio gimnazija – problematika visur panaši. Tėvų dėmesio stoka – dėl skirtingų priežasčių, nes vienose šeimose jie paskendę darbuose, o kitose – girtauja. Skaudžios dėl emigracijos išsibarsčiusių šeimų dramos, kai vaikas mirus močiutei atsiduria globos namuose, – pastebėjimus vardijo Petras. – Keistoka mokytojų baimė suklysti, skiepijama vaikams. Su šios pedagogikos pasekmėmis susiduriu padėdamas kolegei dėstyti: studentai siekia aplenkti eksperimentų lauką ir, tarkime, diplominį darbą iš anksto planuoja tarsi baigtinį dalyką, kurio nevalia išdraskyti ir perdaryti pamačius, kad jis nevykęs…“

Stichiškumo nesibaido

– Turite savo mokymo metodiką?

– Esu per daug stichiškas, kad būčiau geras metodininkas. Tačiau stichiškumo nesibaidau, be to, turiu žinių. Užkabinu ugdytinius charizma, o toliau vertinu situaciją ir mokinius. Kartą per seminarų ciklą viena grupė, peržiūrėjusi mokymų kitai komandai vaizdo įrašą, nustebo, kodėl šiuos vedžiau kitaip negu jiems? „Nes esate visai kitokia grupė“, – paaiškinau.

Pedagoginė praktika deda pagrindus nuoseklumui. Tačiau vadovaudamas kūrybiniam projektui galutinio rezultato neįrėminu. Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Choreografijos katedros studentai savo egzaminą laikys per Šiaurės ir Baltijos šalių scenos menų tinklo „keðja“ suvažiavimą, kuris uostamiestyje vyks birželio 13–16 d. Dėstytojų komandoje esame su Inga Kuznecova, mus konsultuoja Agnija Šeiko. Užduotis – sukurti vadinamąją site-specific – konkrečiai lokacijai pritaikytą – choreografiją. Pasirodymai bus atliekami įvairiose Klaipėdos vietose, o žiūrovai galės eiti paskui atlikėjus. Kadangi suteikiu laisvę rinktis ir kurti savarankiškai, ne visiems yra lengva.

Klausiausi nerealių sero Keno Robinsono, edukologijos specialisto ir kūrybiškumo eksperto, paskaitų apie edukologiją. Jis konstatuoja, kad žmogui bręstant vaizduotės polėkis mąžta. Darželinukas sugalvos daug daugiau paskirčių paprastai kanceliarinei sąvaržėlei nei suaugusysis, kuriam iš šios įvairovės telieka pagrindinė daikto funkcija – jam į galvą nešaus, kad tai ir laivas, ir kablys, ir žmogeliukas… K.Robinsonas kalba apie tai, kad dabartinė mokyklos sistema, sukurta XIX a. industrinei ekonomikai, šiandien nebeveikia. Ji saugoma iš inercijos, o turėtų būti reorganizuojama.

Buvo tikras plevėsa

– Kas atsiliepė jūsų asmenybės ir kūrybiškumo tapsmui? Šeima? Pedagogai?

– Tėvai dešimtoje klasėje man pasakė – mokaisi sau, ne mums. Šitaip padėtą akcentą vertinu, tačiau jo reikšmę suvokiau neiškart.

Nebuvau geras mokinys. Mane triskart ketino išmesti iš mokyklos. Buvau plevėsa, dūmelis, kaip sakydavo mano mama – kur chebra papūtė, ten Petras ir varo. Tačiau man buvo piešiama graži ateitis: baigiu architektūros studijas, perimu tėvų architektūros firmą, viskas šauniai.

Lyg ir neprieštaravau, baigiau ir dailės mokyklą, ir jaunojo architekto mokyklą prie Vilniaus Gedimino technikos universiteto, bet tuo nedegiau. Įstojęs į architektūrą Kaune, ėmiau studentauti. Tačiau prisiimti atsakomybę ir mesti architektūros studijas labai bijojau. Antrąjį antrojo kurso pusmetį pragulėjau bendrabutyje skaitydamas. Mama, pamačiusi, kas dedasi, pasakė, jog užteks. Tada buvo didysis pokalbis su tėvu. Turėjau pradėti gyventi savarankiškai.

Persikraustęs į Vilnių, išmėginau įvairiausius darbus – nuo barmeno iki valytojo. Kai po nakties šėlionių klube kitą rytą mane nuvežė to klubo valyti, kilo vidinis prieštaravimas. Reaguodamas perėjau dirbti kroviku į „Senukus“.

Tai buvo degradavimo laikotarpis, kai neperskaičiau nė vienos knygos. Iš 800 litų atlyginimo 200 iškart ištaškydavau klube. Bendravau su gezais, ir pats akyse gezėjau. Draugeliai sakydavo, kad su mano bajeriais man tik į aktorinį. Taip ir padariau.

Beje, mano tikras apsisprendimas studijuoti aktorystę ir vėlesnė kūrybinė veikla tėčio ilgai neįtikino. Tik kai po septynerių metų parsivežiau namo parodyti pelnytą „Sidabrinę gervę“, jis sutiko, kad tai ne žaidimas, kad eiti kitu keliu man buvo verta.

Priėjo vidinę ribą

– Ar, pasirinkus šį kelią, viskas klostėsi lengvai?

– Stojau į dramą, o Lietuvos muzikos ir teatro akademija rinko aktorių-šokėjų kursą. Tuo metu apskritai tebuvau matęs iki penkių spektaklių, o kas tas šiuolaikinis šokis, net neįsivaizdavau. Įstojau paskutiniuoju numeriu sąraše, nes buvo sumanyta priimti septynias merginas ir septynis vaikinus, o pastarųjų, žinome, trūksta. Studijų laikotarpiu niekas neprognozavo, kad šoksiu. Eidamas 22 metus ir sverdamas 102 kg atsistojau prie baleto lazdos. Tešlius. Iš sportinės patirties – lengvoji atletika, kūjo metimo treniruotės iki vienuoliktosios klasės.

Pirmuosius studijų metus mano kūnas rėkė nuo nepatirtų krūvių. Didysis lūžis įvyko antrajame kurse, kai užsidirbau tarpslankstelinio stuburo nervo uždegimą ir pusmetį vos vaikščiojau, pėdutė už pėdutės. Į paskaitas vis tiek eidavau, stebėdavau ir klausydavausi. Tada ir supratau, kad noriu judėti, kad man šito trūksta. Tuomet priėjau savo vidinę ribą. Mečiau rūkyti ir gerti. Pradėjau dirbti su savo kūnu kaip su instrumentu. Ir jis pradėjo man paklusti.

Tuo metu choreografas Vytis Jankauskas priėmė šokti savo projekte ir šitaip mane tiesiog pakylėjo. Kurso vadovė Aira Naginevičiūtė liepė neįsivaizduoti kaži ko – esą šokėjų vyrų nėra, todėl ir paėmė… Su visa pagarba Airai kaip choreografei turėčiau pasakyti, kad kaip pedagogė mūsų kurso atveju ji elgėsi nevykusiai. Kita vertus, turėjome puikią pedagogę Vestą Grabštaitę, kuri man ir dabar, sutikus daug įvairių užsienio specialistų, yra geriausias pavyzdys. Ji sugebėjo subalansuoti drausmę ir motyvavimą.

Kartu įsteigė teatrą

– Kaip susipažinote su klaipėdiete choreografe A.Šeiko?

– Šiuolaikinio meno festivalyje „Plartforma“ Klaipėdoje pristačiau savo su Tautvilu Gurevičiumi statytą šokio spektaklį „Sankryža“. Kartu ruošiausi su šeima atsikraustyti į Klaipėdą – mano žmonos Editos gimtąjį miestą. Šitaip ir užsimezgė bendradarbiavimas. Teigčiau, jog dirbdamas su Agnija užaugau kaip šiuolaikinio šokio atlikėjas.

– Praėjusių metų pabaigoje su A.Šeiko ir Goda Giedraityte Klaipėdoje įsteigėte šokio teatrą „PADI DAPI fish“. Pavadinimas – labai kūrybiškas!..

– Turėjome „n“ variantų, kaip pavadinti naująją organizaciją. Vienas iš realiausių, parankiausių vadybai ir drauge bene pats neįdomiausias buvo „Klaipėdos šiuolaikinio šokio teatras“. Vienas iš juokingesnių – „Godzilla And the Fish“… PADI DAPI – teatro choreografų ir šokėjų vardų pirmosios raidės: Petras, Agnija, Aušra (Krasauskaitė), Darius (Berulis), Dovilė (Binkauskaitė), Inga (Kuznecova). Yra ir sąskambių su prancūziškuoju baleto terminu pas de deux – pa de dė. Komandoje taip pat yra kultūros administravimo žinovė G.Giedraitytė ir kultūros vadybininkė Akvilė Eglinskaitė.

Taigi, kaip matyti, naujajame darinyje nemažai menininkų grupės „Žuvies akis“ narių. Steigdami teatrą, norėjome išskirti šokio kryptį ir suteikti jai plėtros galimybių. Ir drauge – suteikti daugiau svorio savo bendrai veiklai, padaryti ją prioritetine.

– Žodžiu, pradedate naują veiklos etapą?

– Taip, o kartu norime priartinti „padidapį“ kuo arčiau teatrinės veiklos bei gaivinti tai, nuo ko prasidėjo „Žuvies akis“ – nuo akcijų, performansų, instaliacijų. Asmeniškai labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi tuo, kad esu vienas iš teatro steigėjų. Apskritai praėję metai buvo daug kuo turiningi ir stiprūs. Su Inga ir Dariumi išleidome vaikišką spektaklį „VVV + V“; spektaklis „Aikštelėje laisvų vietų nėra“ buvo apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi; danų choreografo Palle Granhøjaus spektaklis „Men & Mahler“ pripažintas geriausiu 2012 metų šokio spektakliu Danijoje „Reumert“, lietuviško Auksinio scenos kryžiaus analogo, apdovanojimų teikimo komiteto, buvo daug kelionių… Dabar rezervuoju datas būsimos žiemos ir kitų metų projektams bei tęstinėms veikloms.

Joga davė žmoną

– Su kuo artimiausiu metu bendradarbiausite?

– Lodzėje, Lenkijoje, susipažinau su amerikiete choreografe Rosanna Gamson. Ji žiūrėjo spektaklį „Men & Mahler“ ir panoro pasikviesti mane į Los Andželą bendram projektui. Lapkritį ji atvažiuos į Lietuvą vesti seminarų studentams.

A.Šeiko ruošiasi statyti naują vaikišką spektaklį. Aš inicijuoju projektą, kuriame šoks vyresnės kaip 30 metų moterys. Choreografė D.Palubinskaitė specialiai „keðja“ suvažiavimui iš naujo stato spektaklį „Vieta, kurios nėra“, kuris vyksta baseine. Klaipėdietė režisierė Karina Novikova spektaklį „Karalius miršta“ perkuria su atnaujinta aktorių sudėtimi – ji pati vaidins Tarnaitę, aš – Karalių… Tai bus draminė patirtis.

Manau, visi kūrybiniai įvykiai mano gyvenime ateina labai laiku. Kai ruošiausi vestuvėms, šokau Agnijos statytame duete „La Mariée“ („Nuotaka“), taigi turėjau apie ką kontempliuoti. Dabar, kai lyg ir atsidūriau šalia rimtosios šokio meno lygos durų, vaidinsiu nuvainikuotą karalių. Sau reziumuoju, kad karaliumi geriau netapti, mat per savo puikybę gali skaudžiai nusivilti ir nuvilti kitus.

– Nuolat esate kūrybinės veiklos sūkuryje. Ar galvojate apie publiką? Klaipėdos, kur nusprendėte kurti savo teatrą, žiūrovams dažnai prikišamas pasyvumas.

– Taip, šio dalyko esama. Dėl to ir jaučiame poreikį atkurti atviras menines akcijas ir atrakcijas. Onanizmu gali užsiiminėti vienas. Kūryba neįmanoma be žiūrovo. Aišku, joks menininkas nepasakys: „Taip, aš pataikauju publikos skoniui ir darau tik tai, ko nori žiūrovas“. Bet čia svarbu vertybinis pagrindas. Kai susiburia skirtingų, bet panašiai mąstančių žmonių grupė, kuriai nebūdingas siauras matymas, ieškoti drauge tampa įdomu. Rezultatus gali pasiūlyti publikai tikėdamas ir tikėdamasis, kad jie bus įdomūs ir jai. Taigi, kol man pačiam bus įdomu tai, ką darau, tol galėsiu sudominti publiką. O, Jėzau, kaip žurnalistiškai nuskambėjo, – juokiasi.

– Daugelį metų propaguoji sahadža jogą. Ši technika padeda nukreipti troškimus produktyvia linkme?

– Man ši meditacinė praktika yra tarsi akiniai, per kuriuos matau gyvenimo situacijas ir problemas. Taip, žinau, šiuos įsitikinimus galima lengvai sukritikuoti, aš ir pats užaugau skepticizmo tikėjimui atmosferoje. Tačiau kritikos nebijau. Sahadža jogą atradau norėdamas būti arčiau patikusios merginos, kuri ją praktikavo. Taigi man ši technika davė puikią žmoną, vaikus ir gyvenimo būdą, kuris galbūt nėra idealus, bet tikrai „veža“. Per šį mokymą atradau ir krikščionybę, ir islamą, ir budizmą. Visa tai – apie tą patį, net jeigu vengiama tai vadinti Dievu.

Vizitinė kortelė

P.Lisauskas gimė 1981 m. Alytuje.

2007 m. gavo meno kūrėjo statusą.

2008 m. baigė aktoriaus-šokėjo specialybės bakalauro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

2013 m. įgijo teatro režisūros magistro laipsnį Klaipėdos universitete.

Yra 13-os spektaklių choreografas bei režisierius, šoko daugiau kaip 30 spektaklių ir projektų.

Kaip šokio pedagogas dirba su vaikais ir jaunimu, žanro mėgėjais bei profesionalais.

Už geriausią antrojo plano aktoriaus vaidmenį Ramunės Čekuolytės filme „Stiklainis uogienės“ įvertintas nacionaliniu kino apdovanojimu „Sidabrinė gervė – 2009“.

Buvo nominuotas šių metų šokio meno srities Auksinio scenos kryžiaus apdovanojimui už vaidmenį A.Šeiko šokio spektaklyje „Aikštelėje laisvų vietų nėra“, statytu su menininkų grupės „Žuvies akis“ vėliava. Nominacijos laureate tapo už šio spektaklio choreografiją nominuota A.Šeiko.

Spektaklis „Aikštelėje laisvų vietų nėra“ šiemet nominuotas ir uostamiesčio profesionalaus scenos meno apdovanojimui „Padėkos kaukė“. P.Lisauskas „Padėkos kaukei“ nominuotas už vaidmenis šokio spektakliuose „Aikštelėje laisvų vietų nėra“ (choreografė A.Šeiko), „Ir viskas klojosi kuo puikiausiai“ (choreografai ir atlikėjai I.Kuznecova ir P.Lisauskas).

Žmona Edita – grafikė. Vaikai: Lada (4 m.), Pranas (2 m.).

Festivalis „IKRA mada“: solidumas be pompastikos

Klaipėdoje antrąsyk surengtas ir šįkart Baltijos šalių mados festivaliu tapęs šou „IKRA mada“ taikė ne į blizgučius, o į kūrybiškumą ir idėjų tankumyną. Rezultatas – pusiausvyrą tarp pretenzijos ir demokratiškumo išsaugojęs renginys, sutraukęs pilną „Švyturio menų doko“ didžiąją salę.

Ramunė Pletkauskaitė

Ką manote apie madą? Gali būti, kad atlaidžiai šypsotės, įsivaizduodami blizgių žurnalų brukamus patarimus, besikartojančius kas antrąjį sezoną, arba traukiate per dantį sparčiai gausėjančią stilistų populiaciją. Tačiau mada – ne ta sritis, kurioje dera vadovautis klišėmis.

Šiemetė dedikacija tvariajai madai, akcentuojančiai blaivų ir taupų požiūrį į medžiagų naudojimą, dėmesį jų kilmei ir kokybei bei brandaus stiliaus prioritetą prieš pataikavimą trumpalaikėms tendencijoms, turi pagrindo tapti viso festivalio epigrafu. Įsitikinimas, kad geras drabužis – it geras draugas, būdingas daugeliui renginio, kurio organizatorė yra Klaipėdos regiono kūrybinių industrijų asociacija (IKRA), dalyvių.

Įvairovė – žaismės vardan

„Švyturio menų doke“ buvo pristatyta 16 kolekcijų, sukurtų dizainerių iš Lietuvos, Estijos, Švedijos, Kaliningrado srities (Rusija) bei Ukrainos.

Spektras aprėpė plačiai: nuo kraštutinai konceptualių darbų, turinčių nedaug bendra su statistinės drabužių spintos turiniu, bet verčiančių naujai pažvelgti ne tiek į jos, kiek į savo vidų bei visuomenės propaguojamus orientyrus, iki praktiškų puikios kokybės drabužių šiuolaikiniam garderobui.

Įvairovė, atspindinti skirtingus požiūrius į drabužių paskirtį, stilistiką bei dizainą, sukėlė diskusijų, juolab kad renginys yra atviras tiek duoną iš drabužių kūrimo valgantiems profesionalams, tiek dar studijuojantiems būsimiesiems dizaineriams.

Festivalio prodiuserės Jurgos Sutkutės nuomone, tai tik suteikia žaismės, kurios ir tikėtasi renkantis kolekcijas.

Jaunųjų dizainerių konkurso „Injekcija“ viena iš laimėtojų ir praėjusios „Mados infekcijos“ dalyvė Eva Baliul pristatė sėkmingą kolekciją „Piinga-piinga“, kuri, anot autorės, yra įkvėpta pirmykščio požiūrio į seksualumą ir nuogumą.

Kita „Injekcijos“ pažiba Kristina Valančiūtė į pajūrį atvežė Vilniuje, Rygos mados savaitėje bei Didžiojoje Britanijoje ką tik pristatytą kolekciją „Evoliucija“. Poindustrinės stilistikos darbuose dizainerė nagrinėja naujų formų ir medžiagų virsmą įprastu mados pramonės atributu ir iš pažiūros įprastos „žaliavos“ tapsmą meno kūriniu.

Itin žaismingai suskambėjo Simonos Slavinskaitės ir Jovitos Keko kolekcija „Kur joji, Jonai?“, lyginanti archetipinį ir aktualų vyro vaidmenį bei originaliai pasitelkusi iš vaikystės žaislų kampelio ir pasakų knygų pažįstamus elementus.

Beje, kalbant apie skambesį tiesiogine reikšme, renginio garso takelis, daugiausia – elektroninės muzikos kūriniai, vertas atskiro leidinio. Anot festivalio garso inžinieriaus Kristijono Lučinsko, kuris rūpinosi muzikiniu fonu, skoningi dizainerių pasirinkimai labai džiugino.

Festivalyje „IKRA mada“ taip pat dalyvavo Vilniuje gyvenantys dizaineriai Agnė Deveikytė, Thom Bara, Atėnė Malinauskaitė, Ugnė Martinaitytė. Klaipėdai atstovavęs Raimundas Petreikis publikai pristatė karališkąsias regalijas menančiomis aplikacijomis puoštas vakarines sukneles.

Rengėjų džiaugsmui, į festivalį vis aktyviau įsitraukia debiutuojančių kūrybingų klaipėdiečių pajėgos: drabužių konstravimo ir siuvimo besimokanti Marija Pakalniškytė bei Vilniuje studijuojančios Ieva Užkurataitė ir Asta Labžentytė, pristačiusios sveikų kūrybinių ambicijų ir dėmesio detalėms turtingus darbus.

Kūrybiškumas – užkrečiamas

Festivalio „IKRA mada“ įžanga tapo asociacijos kartu su partnere Kaliningrado kultūrinių iniciatyvų skatinimo agentūra „Tranzit“ balandį–gegužę uostamiestyje surengtos kūrybinės dirbtuvės.

Jų metu dizaineriai, fotografai, audiovizualinių menų ir kitų kūrybinių profesijų atstovai iš Klaipėdos bei Kaliningrado, taip pat Skandinavijos šalių dalyvavo paskaitose ir užsiėmimuose, skirtuose susikertančiųjų medijų bei tvariosios mados temoms. Projektą finansavo Šiaurės šalių ministrų tarybos biuras Lietuvoje.

Festivalyje dalyvavusios viešnios iš Švedijos – „twenty-eight days into september“ pasivadinęs Karinos Giljė ir Emmos Pettersson duetas iš Linčiopingo – siekia oponuoti didiesiems drabužių prekybos tinklams, skatinantiems greitą aprangos „vartojimą“, ir siūlo praktiškus daiktus, gyvuojančius ne vieną sezoną.

Merginos susipažino 2010 m. rugsėjo 28-ąją ir jau po mėnesio įkūrė savo įmonę, kurios pavadinimas nuolat primena šią įsimintiną datą prekinio ženklo sumanytojoms ir jų gerbėjams. „Mes niekada nemėgome ilgai laukti, – šypsojosi jos, kurių viena studijavo rinkodarą, o kita – dizainą. – Pirmasis mados renginys, kuriame dalyvavome, vyko praėjus dviem mėnesiams po mūsų pažinties. Taip, mes tikrai daug dirbome!“

Dailiosios lyties atstovės kuria moteriškai – nauji sumanymai pirmiausia diskutuojami ir tik tada gula ant popieriaus eskizų pavidalu. Beje, popierius minimas ne vaizdingumo sumetimais: duetas iš tiesų mieliau renkasi seną gerą pieštuką nei kompiuterines programas.

Pirmieji jų sukurti drabužiai buvo iš trikotažo. Dabar audinių spektras išsiplėtė, tačiau duetas tebėra ištikimas pilkų atspalvių melanžui. „Pilka spalva gali būti tiek elegantiška, tiek kasdieniška – nelygu, kokių drabužių norime“, – sakė K.Giljė.

Kūrybingos viešnios džiaugėsi dalyvavimu renginyje ir patikino svarstančios galimybę suorganizuoti ką nors panašaus gimtajame mieste.

Viską daro patys

Į festivalį aktyviai įsitraukė ir kaliningradiečiai. Diplomuota rusų kalbos ir literatūros pedagogė Marija Suchomlina nenustygo mokytojos amplua: mergina, su kolege Jekaterina Ničiporenko įkūrusi kulinarinį duetą ir pagal užsakymus gaminanti įvairius skanėstus bei rengianti kulinarinius performansus, taip pat kuria papuošalus bei aksesuarus, kurių kolekciją pirmąkart pristatė Klaipėdoje. Itin įdomi kolekcijos dalis – kokošnikai, tradicinio rusų moterų galvos apdangalo formos ir stilistikos įkvėpti kūriniai.

„Pirmuosius du sukūriau atsitiktinai – draugė ruošėsi į renginį, kurio aprangos kodas buvo „Rusiškasis stilius“, ir paprašė ką nors sugalvoti. Pasiūliau kokošniką – ne kičinį, o subtilų. Galiausiai jų sukūriau dešimt. Autentikos juose nedaug, nors domėjausi tradicinėmis formomis ir dekoratyviais sprendimais“, – pasakojo M.Suchomlina. Anot merginos, ją įkvėpė šiandien nebent stilizacijai pritaikomas nepraktiškas daiktas, kadaise simbolizavęs moters vidinio pasaulio turtingumą ir brangiai puoštas.

Dmitrijus Kudriavcevas, populiarus Kaliningrado dizaineris, pirmiausia studijavo ekonomiką, tačiau širdis linko prie apčiuopiamos kūrybos. Įstojęs studijuoti moteriškų drabužių konstravimo ir modeliavimo Maskvoje, jis pasisėmė specialybės žinių ir galiausiai pradėjo savo verslą.

„Gyvenimo metų, paskirtų dizainui, neskaičiuoju – tiesiog siuvu ir džiaugiuosi. Viską darau pats, jeigu užsakymų itin daug – kreipiuosi pagalbos į siuvėjas, taip pat padeda mano draugė, su kuria netrukus ketiname pristatyti bendrą moteriškų ir vyriškų drabužių kolekciją“, – pasakojo svečias, šiuo metu planuojantis atidaryti parduotuvę internete bei plėsti veiklos lauką į Maskvą ir Sankt Peterburgą.

Jo pristatytos kolekcijos „Įžūli gamta“ suknelės – subtiliai permatomų audinių, įnoringų siluetų, pabrėžiančių kiekvieną kūno linkį. „Taip, man akcentas yra žmogus, o ne drabužis, – sakė D.Kudriavcevas. – Tačiau turiu klientų, kurių siekis – per aprangą realizuoti savo kūrybinį potencialą.“

Klaipėdiečiai atviresni klasikai

Jurga Sutkutė

Festivalio prodiuserė

Šiemetė „IKRA mada“ buvo labai įvairiapusiška ir spalvinga – nuo klasikinių suknelių iki meninių provokacijų. Klaipėdiečių publika garsesnius aplodismentus dovanojo klasikiniams dėvimiems drabužiams. Tačiau konceptualios kolekcijos būtinos – pirmiausia dėl šou elementų, netikėtumo. Žiūrovas po renginio turi išeiti gromuliuodamas kūrybiškas mintis, ieškodamas jų interpretacijų. Man atrodo, svarbu formuoti suvokimą, jog kostiumo dizainas, lygiai taip pat kaip ir kitos meno sritys, geba išreikšti socialines, politines, kultūrines ir asmenines kūrėjo aktualijas. Be to, šiais metais labai noriu padėkoti savanoriams modeliams, kurių susidomėjimas mados festivaliu buvo itin didelis. Drauge tai yra signalas, kad renginys tampa žinomas.

Miestų draugystei – meno sklaida

Valerija Lebedeva

Vienas lauke – ne karys. Dvejų metų trukmės meno projektui jėgas sutelkę partneriai: Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras kartu su Nacionalinio šiuolaikinio meno centro Baltijos skyriumi (Kaliningradas, Rusija) ir šiuolaikinių menų centru „Laznia“ (Gdanskas, Lenkija) – siekia naujų galimybių kūrėjams ir aktyvesnio poveikio viešajam gyvenimui, kuriame šiuo metu menui skiriama ne tiek jau daug dėmesio.

Gegužės 3-iąją Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose atidaryta Kaliningrado meno panorama „Made in Kaliningrad“ – šiemet pradėto ir iki 2014-ųjų pabaigos vyksiančio tarptautinio projekto „Pažink svetimšalį: tarpusavio supratimo tarp Gdansko, Kaliningrado ir Klaipėdos gyventojų ugdymas, skatinant mainus šiuolaikinio meno ir kultūros srityje“ realusis startas su svaria ambicija pristatyti Klaipėdai geografiškai artimo, bet dėl geopolitinių ir biurokratinių aplinkybių gana tolimo Kaliningrado šiuolaikinio meno įdirbį. Vėliau laukia labiau koncentruoti, „taškiniai“ meno pristatymai.

Šį projektą remia 2007–2013 m. Lietuvos, Lenkijos, Rusijos Europos kaimynystės ir partnerystės priemonės bendradarbiavimo per sieną programa.

Istorinis įvykis

Paroda „Made in Kaliningrad“, kurioje dalyvauja 18 menininkų bei jų grupių iš Kaliningrado srities (Rusijos Federacija), organizatorių teigimu, yra pirmasis toks didelis šio regiono šiuolaikinio meno pristatymas Lietuvoje. Parodą parengusio Nacionalinio šiuolaikinio meno centro filialo direktorė Jelena Cvetajeva neslėpė, kad tai – nemenkas iššūkis. „Šis įvykis įprasmina visus 15 filialo veiklos metų“, – teigė ji.

Rinkdamasis darbus parodai, kuratorius Jevgenijus Umanskis užtruko maždaug penkis mėnesius. Jos aprėptas laikotarpis – 14 pastarųjų metų. Kuratoriaus teigimu, jis siekęs pristatyti kuo daugiau skirtingų refleksijų ir autorinių strategijų. Šiame projekte, anot J.Umanskio, yra išminties, šiuolaikinio feminizmo, filosofinių įžvalgų mirties tema, politikos, socialinės problematikos, asmeninių tragedijų ir buitinių detalių.

Sudėties požiūriu, teigė jis, buvo svarbu parodyti skirtingas Kaliningrado menininkų kartas. „Pastebėjau vieną ypatybę – daugelis jaunų autorių, nepaisydami savo jauno amžiaus, drąsiai mėgina kalbėti apie didžius reikšmingus dalykus – mirtį, laiko baigtį. Jie tai daro kur kas lengviau nei užaugusieji sovietmečiu“, – tvirtino kuratorius.

Jo teigimu, kalbėti apie Kaliningrado meną Rusijos meno kontekste vargu ar tikslinga. Žmogiškuoju požiūriu Kaliningrado gyventojai jaučiasi atitrūkę nuo didžiosios Rusijos, kurioje nemaža dalis šių dienų miesto jaunimo, kelionėms dažniau besirenkančio Europos Sąjungos valstybes, net nėra buvę. „Dėl daugelio priežasčių kaliningradiečiai neturi jausmo, kad priklausome Rusijai, nepaisydami bendrosios kalbos ir individualiai puoselėjamų žmogiškų ryšių. Kita vertus, tebemindžikuojama vietoje ir delsiama nuspręsti, kur judėti – į Rytus ar į Vakarus“, – sakė J.Umanskis.

Orus ir iniciatyvus

Parodoje pristatomų žanrų spektras – videomeno bei garso instaliacijos, objektai, fotografija ir t.t. Tradicinės akademinės mokyklos atgarsių beveik nėra, ir tai – Kaliningrado ypatybė, mat šiame mieste nėra meno krypties aukštosios arba aukštesniosios mokyklos, o dauguma kūrėjų į šią sritį ateina iš kitų profesijų ir dėl suprantamų priežasčių dažniau renkasi aktualias, funkcinio raštingumo dėka greitai įvaldomas moderniąsias medijas, kuria fotografijos bei video-meno instaliacijas.

Tačiau mieste įsikūręs Nacionalinio šiuolaikinio meno centro filialas, kartu su KKKC organizavęs šią pa-rodą, veikia labai aktyviai. Jo vadovė J.Cvetajeva, kuri ir pati parodoje dalyvauja kaip menininkė, pasakojo, jog atėjo akimirka, kai autorinės kūrybinės veiklos teko atsisakyti dėl atsakomybės už organizaciją ir jos skatinamus meno sklaidos, edukacijos procesus. Pirmasis Rusijoje šiuolaikinio meno centras Kultūros ministerijos sprendimu 1992-aisiais buvo įkurtas Maskvoje. Nuo 1995-ųjų pradėti steigti jo filialai regionuose, iš jų trečiasis atsirado Kaliningrade. „Procesą inspiravo veikla „iš apačios“ – visuose miestuose, kuriuose buvo kuriami filialai, iš tiesų būdavo veiklių žmonių, norinčių plėtoti šią sritį“, – sakė J.Cvetajeva.

Iki 2007–2008 m. filialas gaudavo reguliarų finansavimą iš Kultūros ministerijos; jo pakakdavo biuro nuomai, įrangos įsigijimui bei nedideliems atlyginimams. Užsidirbti menui komanda seniai, nuo pat įsikūrimo įprato pati ir iki šiol neapleidžia papildomo finansavimo paieškų.

„Šiuolaikinis menas kainuoja brangiai, ypač jeigu jį norima gerai pristatyti“, – mano viešnia. Šiuo požiūriu bendradarbiavimo abipus sienos programos įnašas į projektą, sudarantis 768,8 tūkst. eurų ir 88 proc. bendrosios jo vertės, tapo puikia paspirtimi. Vien Klaipėdoje jo metu bus surengtos trys didelės tarptautinės parodos, neskaičiuojant gausių jas papildysiančių renginių.

Su batų šepečiu

Vernisažo metu femme fatale stiliumi pasipuošusi Jevgenija Lapteva, menininkių grupės „Niežnyje baby“ narė, siūlė vyriškiams nuvalyti jų batus. „Kultūringas žmogus turi būti švaria avalyne, argi ne? Esu surengusi šį performansą Sankt Peterburge. Mano patirtis rodo, kad vyrai niekuomet neatsisako“, – juokdamasi iš dviprasmybių, pasakojo žurnalistė ir menininkė.

Vienoje iš grupės sukurtų video-instaliacijų, pristatomų parodoje, baltai vilkinti mergina (kolegė Aleksandra Artamonova) savo pačios kūnu mėgina pramušti užšalusio ežero ledą. Anot kūrėjų, darbas byloja apie bergždžias pastangas ir niekam nereikalingą moteriškumą. Tačiau, nors nuo 2007-ųjų gyvuojantis duetas dar nėra pardavęs nė vieno savo darbo, savęs su šia heroje Jevgenija nėra linkusi tapatinti. Kita vertus, jauna menininkė neįsivaizduoja savęs gyvenančios ne Kaliningrade ir dirbančios ne su savo bendraminte. Menininkių kūrybinė produkcija – performansai ir videoinstaliacijos, projekto metu jos tikisi būti įtrauktos į public art (viešojo meno) veiklas. „Juk performansai ir akcionizmas taip pat gali žaisti su visuomenės atmintimi“, – svarstė J.Lapteva, nevengianti provokuojančių temų.

Pagoniškos šaknys

Parodų rūmų fojė lankytojus pasitinka Aleksandro Podoprigorovo video-instaliacija, kurioje ekscentriškas iš pažiūros vyriškis sąmonės srauto stiliumi pasakoja savo atvykimo į Kaliningradą istoriją. Iki 1996 m. Rusijos teritorijoje buvo du šitaip pavadinti miestai: vienas – pamaskvėje, kitas – prie Baltijos. Gavęs paskyrimą į Kaliningradą, jis nesitikėjo atsidursiąs antrajame.

Anot A.Podoprigorovo, šis darbas – dokumentinis. „Filmavome kiną, kuris, beje, galiausiai nė nebuvo niekur parodytas, kai staiga atsirado šis vyras ir nei iš šio, nei iš to ėmė pasakoti savo istoriją. Rankoje laikiau kamerą, kurią į jį ir atsukau. Po to tik sumontavau, pridėjau senojo Karaliaučiaus vaizdų ir garso efektų vietoje keiksmažodžių“, – sakė svečias.

Pats 40-metis A.Podoprigorovas pagal specialybę yra inžinierius, tačiau nuo 2001-ųjų dirba videomeno srityje. „Apskritai dirbu komerciniais pagrindais, tačiau vidutiniškai kartą per trejus metus sukuriu vieną filmą, kuris patenka į šiuolaikinio meno spektrą. Beje, jeigu nieko nekursi sau, ilgainiui tavo komerciniai darbai taps nykūs, nes nebesugebėsi atrasti naujumo ir įdėti širdies. Meno darbuose nevengiu niūrokos tematikos ir išraiškos, dėl kurios renginiuose užsienyje yra tekę atsidurti dėmesio centre dėl neva satanistinių įsitikinimų, tačiau su tuo nieko bendra neturiu. Man patinka pagonybė, Prūsijos teritorijoje tai natūralu ir sava, esu važiavęs į senąsias kulto vietas ir matęs įvairių transcendentinių dalykų, todėl žinau, ką kalbu“, – dėstė jis.

Lenkijoje gyvenanti Ksenija Uranova parodoje pristato fotoinstaliaciją „Artilerijos gatvė“, dokumentuojančią Kaliningrado pakraščio, kuriame prabėgo merginos vaikystė ir jaunystė, realijas. „Šitaip gatvė buvo vadinama ir vokiškuoju laikotarpiu, ir sovietmečiu, pavadinimą išsaugojo ir dabar. Iš vaikystės atsimenu apleistus tankus, kareivines ir kiaulides – čia jie augindavo kiaules, kurias patys paskui ir valgydavo. Mano draugai išsikasdavo karinius kabelius, išdegindavo varį ir šį parduodavo, o už gautus pinigus pirkdavosi degtinės… Socialinė terpė buvo nekokia. Atvažiavusi nejaučiu nostalgijos – ši gatvė nėra nei graži, nei vertinga. Tačiau užfiksuoti ją buvo įdomu, dėmesį atkreipė naujai atsiradę grafičiai“, – pasakojo K.Uranova.

Ne vienerius metus užsienyje gyvenanti mergina neskuba identifikuoti savęs su menininkų paderme – tiksliau, ji apskritai nebelinkusi savęs kaip nors identifikuoti. „Šiuolaikinį meną skirstau į dizainą ir šūdą. Ir viena, ir kita aktualu. Viena – gražu ir stilinga, o kita – mūsų problematikos išraiška. Menas vardan meno atsibodo“, – dalijosi mintimis viešnia.

Paroda vyks iki birželio 2-osios.

Pagreitis – į naudą visiems kūrėjams

Ignas Kazakevičius

KKKC direktorius

Vykdant miesto įstaigų optimizavimą ir jungiant KKKC su Parodų rūmais, buvo klausiama, kada pademonstruosime akivaizdžius rezultatus. Sakiau, kad po trejų metų. Šis terminas suėjo, o aš jaučiuosi įvykdęs pažadą. Pernai įgyvendinę projektą su prancūzų kuratoriumi Nicolas Bourriaud, tam tikra prasme išėjome į pasaulinius vandenis, o šių metų įvykiu vadinčiau šį „struktūrinį susijungimą“ su trimis kaimyniniais meno centrais, panašios problematikos regionais. Projekte dalyvaus visi kuriantys klaipėdiečiai, įtraukiame ir menininkus iš kitų šalies miestų. Rugsėjį Klaipėdoje projektas pasieks kulminaciją: vyks garso meno festivalis, public art (viešojo meno) renginiai, iš skirtingų šalių ir miestų suvažiavę menininkai kurs rezidentūrose. Po vasarą planuojamos tarptautinės meno ekspedicijos ieškant naujų kultūrinių maršrutų, tikimasi pagyvinti pabodusius turistinius takelius ir palikti mieste naujų meninių ženklų. Gruodį Klaipėdoje bus pristatytas Gdansko menas. Projektą rašėme 2010-aisiais, atsakymo laukėme pusantrų metų. Tokios programos kaip ši padeda išsilaikyti ir atskleidžia lanksčios partnerystės pranašumą prieš nuolatinį pavaldumo santykį su šalies centru.

MENO LEIDINYS Nr. 5 (215)
www.durys.daily.lt
Redaktorė Rita Bočiulytė
r.bociulyte@kl.lt

Langas

„Šilkas“ pelnė prizą Bulgarijoje

Gegužės 16–23 dienomis Bulgarijos Vracos mieste vyko šios šalies Nacionalinis mažųjų teatro formų festivalis ir tarptautinis Naujosios Europos akcijos festivalis (NETA), į kurį buvo pakviestas ir Klaipėdos Pilies teatras.

Kaip pasakojo jo vadovas režisierius Alvydas Vizgirda, Nacionalinis mažųjų teatro formų festivalis Bulgarijoje vyko jau 24-ąjį kartą, o štai NETA – dar tik trečiąjį.

Abiejų festivalių vaidinimai buvo rodomi trijose miesto teatro salėse. Pirmajame festivalyje pasirodė tik Bulgarijos teatrai, antrajame savo meistriškumą demonstravo kolektyvai iš Slovėnijos, Rumunijos, Juodkalnijos, Makedonijos, Albanijos, Serbijos, Bulgarijos ir Lietuvos. Teatrus NETA forumui atrinko specialus festivalio komitetas, vadovaujamas teatro kritikės iš Maskvos Noros Makarovos. Abu renginius stebėjo speciali festivalių žiuri – teatro kritikai iš Rusijos, Makedonijos, Ukrainos, Bulgarijos ir Serbijos.

Per aštuonias dienas Vracos miesto gyventojai galėjo pasižiūrėti 16 spektaklių, tarp jų – ir Klaipėdos Pilies teatro vaidinimą, sukurtą pagal Alesandro Bariko romaną „Šilkas“. Šiam klaipėdiečių spektakliui tai buvo 10-asis tarptautinis teatrų festivalis. „Šilkas“, „Šolk“, „Šovk“, Svila“, Silk“, „Hedvabi“, „Seide“, „Koprina“, „Silke“ – taip ir panašiai skambėjo Pilies teatro spektaklio pavadinimas įvairiose Europos šalyse, kuriose jis buvo parodytas.

Vracoje pasibaigus paskutiniam vaidinimui, aktorių ir visų teatro darbuotojų pobūvyje buvo išdalyti prizai abiejų renginių dalyviams. „Šilkas“, kaip jau įprasta, pelnė labai daug publikos simpatijų, o komisija aktores Nelę Savičenko, Reginą Šaltenytę ir spektaklio režisierių A.Vizgirdą apdovanojo prizu už geriausią spektaklį – duetą.

Vyksta menininkų mainai

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras (KKKC) ne vienerius metus bendradarbiauja su Vokietijoje, Arenshope įsikūrusiais menininkų namais „Lukas“, kartu vykdo tarptautinius rezidentų mainus. Šioje srityje atsirado ir naujų partnerių Lenkijoje bei Rusijoje.

Šiemet balandžio mėnesį menininkų namuose „Lukas“ rezidavo klaipėdietis tapytojas Rodionas Petrovas. Jis dalyvavo bendroje parodoje „3 + 3: jaunas trijų šalių menas“. Projektas jungia jaunuosius kūrėjus iš Vokietijos, Lietuvos ir Švedijos. Balandžio pabaigoje Arenshope atidaryta paroda KKKC bus eksponuojama rugpjūtį, Skonės menininkų asociacijoje Švedijoje – rugsėjį.

Gegužę R.Petrovą menininkų namuose „Lukas“ pakeitė vilnietis rašytojas ir vertėjas Laurynas Katkus. Rezidentūroje L.Katkus tęsia kūrybinius sumanymus ir gegužės 26-ąją surengė savo kūrybos skaitymus. O menininkų namai „Lukas“ į Klaipėdą birželį atsiųs vokiečių poetę Inesą Carolą Baumgartl.

Šiuo metu iki birželio 7-osios KKKC rezidentūroje vieši rašytojas, fotografas, dokumentinių filmų režisierius Gillesas-Ivanas Frankignoulas (Belgija). Dabar jis daugiau dėmesio skiria poezijai, dramaturgijai ir fotografijai. Klaipėdoje menininkas užsibrėžė tikslą – pasiruošti būsimiems savo projektams, tęsti refleksijas savo sociologinėse ir meninėse praktikose, o viešnagę Klaipėdoje užbaigs fotografijų ir poezijos paroda.

KKKC kartu su Nacionalinio šiuolaikinio meno centro Baltijos skyriumi (Kaliningradas, Rusija) ir šiuolaikinių menų centru „Laznia“ (Gdanskas, Lenkija) taip pat vykdo projektą „Pažink svetimšalį“. Ruošiantis naujai jo parodai, bus plėtojama meno rezidentūrų programa. Šiemet Lietuvos menininkai Marta Vosyliūtė, Laura Zala ir Nerijus Jankauskas reziduos šiuolaikinių menų centre „Laznia“, o Remigijus Treigys, Laura Garbštienė ir Jurga Barilaitė – Nacionalinio šiuolaikinio meno centro Baltijos skyriuje Kaliningrade. Menininkų 10 dienų rezidentūros tikslas – susipažinti su vietos specifika, pasiruošti meno kūrinių sukūrimui baigiamajai projekto parodai „Closer stranger“, kuri 2014 m. apkeliaus tris miestus – Gdanską, Kaliningradą ir Klaipėdą.

Lietuvos dienose Minske

Gegužės 3-iąją Lietuvos ambasadoje Minske prasidėjo Lietuvos dienos. Be kita ko, jose pristatyta klaipėdietės Virginijos Kochanskytės parengta teatralizuota muzikinė-literatūrinė programa ir parodytas Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro spektaklis.

Lietuvos dienų“ atidarymą vainikavo projektas „Tėvynei skiriu turtus, darbą ir gyvenimą“, kurį pristatė aktorė ir renginių režisierė V.Kochanskytė bei tarptautinių konkursų laureatės pianistė Šviesė Čepliauskaitė ir dainininkė Giedrė Zeicaitė. Jos susirinkusiuosius supažindino su garsaus kompozitoriaus, diplomato, kunigaikščio M.K.Oginskio muzikiniu ir literatūriniu palikimu, sužavėjo publiką subtiliu jo kūrybos interpretavimu. „Artėjančiam M.K.Oginskio jubiliejui skirti projektai, kuriuos jau keletą metų remia Užsienio reikalų ministerija, yra vienas gražiausių Lietuvos ir Baltarusijos bendros veiklos pavyzdžių“, – mano Lietuvos ambasados Baltarusijoje trečioji sekretorė Vita Naujokaitytė.

Lietuvos dienos pirmą kartą abiejų šalių istorijoje pakvietė baltarusius susipažinti ne tik su abi tautas siejančia praeitimi, bet ir su moderniu menu, kultūrinio gyvenimo, turizmo bei mokslo aktualijomis.

Gegužės 28-ąją Minske, sausakimšame publikos Baltarusijos valstybiniame akademiniame muzikiniame teatre, Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras su pasisekimu parodė choreografo Jurijaus Smorigino sukurtą šokio spektaklį „Kruvinos vestuvės“ pagal Astoro Piazzolla’os muziką. Dabar šis spektaklis pakeliui į Chersoną (Ukraina), kur dalyvaus tarptautiniame teatrų festivalyje „Tavrijos Melpomenė“.

„Šermukšnis“ – pasaulio link

Pirmąjį liepos savaitgalį po metų pertraukos į Klaipėdą sugrįš tarptautinis gatvės teatrų festivalis „Šermukšnis“, rengiamas Žvejų rūmų, Pilies teatro ir jo vadovo režisieriaus Alvydo Vizgirdos. Festivalis vyks jau 17-ąjį kartą.

Liepos 5–7 d. teatrinis šurmulys klaipėdiečius ir miesto svečius vėl pakvies į aikštę prie „Meridiano“ krantinės, o baigiamasis vienintelis mokamas spektaklis bus rodomas „Švyturio menų doke“.

Pernai Klaipėdos Pilies teatras tapo organizacijos NETA (New European Theatre Action) nariu. Bendradarbiaujant su šia organizacija, šiuometiniame „Šermukšnyje“ norima atkreipti dėmesį į mažų šalių problemas – kalbą, identiteto nykimą, išlikimą. XVII „Šermukšnio“ moto – „a se versus mundum / nuo savęs link pasaulio…“.

Per tris dienas festivalio žiūrovams bus pristatyta 12 projektų (du iš jų – vaikams). Svečiuosis teatro trupės iš Suomijos („Puppet Theatre Centre Buoy“), Ukrainos (teatras „Koleso“), Latvijos (Liepojos lėlių teatras), Kosovo („Dodona Theatre“). Puikius pasirodymus žada klaipėdiečių Pilies ir Apeirono teatrai, pantomimos teatras „A“ ir Beno Šarkos „Gliukai“. Iš sostinės atvyks Aidas Giniotis su „Atviro rato“ aktoriais (autorinių dainų koncertas „Juodraštis“). Valstybės dienai bus skirtas teatralizuotas koncertas „Sveikinu Lietuvą“, kuriam taip pat „diriguos“ A.Giniotis. Festivalio uždarymo vakarą publikai teks rinktis: „pavargusius“ nuo teatro aikštėje linksmins jauna klaipėdiečių folkroko grupė „Varnos“, o „Švyturio menų doke“ vilniečių „No Theatre“ parodys beveik trijų valandų trukmės spektaklį-provokaciją „Mr. Fluxus, arba Šarlatanai?“.

Festivalio renginius žiūrovams kasdien pristatys aktorė Virginija Kochanskytė.

Dailininkas Anatolijus Klemencovas kuria ir ruošia „Šermukšnio“ vizualinę atributiką, kuri papuoš miesto gatves ir skverus.

Parengė Rita Bočiulytė