P.Lisauskas: „Karaliumi geriau netapti“

P.Lisauskas: „Karaliumi geriau netapti“

Valerija Lebedeva

Šokėjas, choreografas, aktorius ir ką tik režisūros magistro diplomą gavęs Petras Lisauskas (32), kartu su bendraminčiais stojęs į šokio teatro „PADI DAPI fish“ steigėjų gretas, sparčiai skinasi kelią veikliausių Europos šokėjų lygos link. „Man, išpažįstančiam, anot mamos, dūmo filosofiją, buvo įprasta ir veiklą organizuotis stichiškai: savaitę – čia, savaitę – ten… Ir staiga turiu pradėti pildyti darbo kalendorių – fiksuoti planus metams į priekį“, – šypsojosi jis.

Europos lygos link

Štai balandį jis šoko „Šokio vitrinoje“ Kopenhagoje (Danija) – šoko tinklo DNA bei danų „Granhoj Dans“ koprodiusuotame šokio spektaklyje „Vyrai & Mahleris“. Taip pat dalyvavo danų festivalyje „East Gate Europe“, kuriame Klaipėdos menininkų grupė „Žuvies akis“ rodė Agnijos Šeiko ir Jono Sakalausko šokio operą „Dykra“, kurioje jis irgi šoka. O gegužės 12-ąją Vilniuje, festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“, pristatyta P.Lisausko solo spektaklio „TUAŠ“ premjera.

Susitikti Petras atskubėjo iš vienos uostamiesčio ligoninės – su kolege Dovile Binkauskaitė jis dalyvauja gydytojų klounų projekte „Raudonos nosys“: specialiai apmokyti aktoriai, tapę žaismingais klounais, bendrauja su sergančiaisiais stacionariose gydymo įstaigose. Sakė, ši veikla suteikianti galingų kūrybinių impulsų. Psichologinė terapija, vykdoma, formaliai kalbant, per individualaus improvizuoto bendravimo situacijas, prašosi ne tik puikios aktorinės parengties ir yra dosni emocingų netikėtumų. Kitądien laukė kūrybiško mokymosi projekto „Kūrybinės partnerystės“ renginiai Kelmės rajone – Elvyravo pagrindinėje mokykloje Petras su moksleiviais statė spektaklį.

„Ar tai kaimo mokykla su 80-čia vaikų, ar populiari didmiesčio gimnazija – problematika visur panaši. Tėvų dėmesio stoka – dėl skirtingų priežasčių, nes vienose šeimose jie paskendę darbuose, o kitose – girtauja. Skaudžios dėl emigracijos išsibarsčiusių šeimų dramos, kai vaikas mirus močiutei atsiduria globos namuose, – pastebėjimus vardijo Petras. – Keistoka mokytojų baimė suklysti, skiepijama vaikams. Su šios pedagogikos pasekmėmis susiduriu padėdamas kolegei dėstyti: studentai siekia aplenkti eksperimentų lauką ir, tarkime, diplominį darbą iš anksto planuoja tarsi baigtinį dalyką, kurio nevalia išdraskyti ir perdaryti pamačius, kad jis nevykęs…“

Stichiškumo nesibaido

– Turite savo mokymo metodiką?

– Esu per daug stichiškas, kad būčiau geras metodininkas. Tačiau stichiškumo nesibaidau, be to, turiu žinių. Užkabinu ugdytinius charizma, o toliau vertinu situaciją ir mokinius. Kartą per seminarų ciklą viena grupė, peržiūrėjusi mokymų kitai komandai vaizdo įrašą, nustebo, kodėl šiuos vedžiau kitaip negu jiems? „Nes esate visai kitokia grupė“, – paaiškinau.

Pedagoginė praktika deda pagrindus nuoseklumui. Tačiau vadovaudamas kūrybiniam projektui galutinio rezultato neįrėminu. Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Choreografijos katedros studentai savo egzaminą laikys per Šiaurės ir Baltijos šalių scenos menų tinklo „keðja“ suvažiavimą, kuris uostamiestyje vyks birželio 13–16 d. Dėstytojų komandoje esame su Inga Kuznecova, mus konsultuoja Agnija Šeiko. Užduotis – sukurti vadinamąją site-specific – konkrečiai lokacijai pritaikytą – choreografiją. Pasirodymai bus atliekami įvairiose Klaipėdos vietose, o žiūrovai galės eiti paskui atlikėjus. Kadangi suteikiu laisvę rinktis ir kurti savarankiškai, ne visiems yra lengva.

Klausiausi nerealių sero Keno Robinsono, edukologijos specialisto ir kūrybiškumo eksperto, paskaitų apie edukologiją. Jis konstatuoja, kad žmogui bręstant vaizduotės polėkis mąžta. Darželinukas sugalvos daug daugiau paskirčių paprastai kanceliarinei sąvaržėlei nei suaugusysis, kuriam iš šios įvairovės telieka pagrindinė daikto funkcija – jam į galvą nešaus, kad tai ir laivas, ir kablys, ir žmogeliukas… K.Robinsonas kalba apie tai, kad dabartinė mokyklos sistema, sukurta XIX a. industrinei ekonomikai, šiandien nebeveikia. Ji saugoma iš inercijos, o turėtų būti reorganizuojama.

Buvo tikras plevėsa

– Kas atsiliepė jūsų asmenybės ir kūrybiškumo tapsmui? Šeima? Pedagogai?

– Tėvai dešimtoje klasėje man pasakė – mokaisi sau, ne mums. Šitaip padėtą akcentą vertinu, tačiau jo reikšmę suvokiau neiškart.

Nebuvau geras mokinys. Mane triskart ketino išmesti iš mokyklos. Buvau plevėsa, dūmelis, kaip sakydavo mano mama – kur chebra papūtė, ten Petras ir varo. Tačiau man buvo piešiama graži ateitis: baigiu architektūros studijas, perimu tėvų architektūros firmą, viskas šauniai.

Lyg ir neprieštaravau, baigiau ir dailės mokyklą, ir jaunojo architekto mokyklą prie Vilniaus Gedimino technikos universiteto, bet tuo nedegiau. Įstojęs į architektūrą Kaune, ėmiau studentauti. Tačiau prisiimti atsakomybę ir mesti architektūros studijas labai bijojau. Antrąjį antrojo kurso pusmetį pragulėjau bendrabutyje skaitydamas. Mama, pamačiusi, kas dedasi, pasakė, jog užteks. Tada buvo didysis pokalbis su tėvu. Turėjau pradėti gyventi savarankiškai.

Persikraustęs į Vilnių, išmėginau įvairiausius darbus – nuo barmeno iki valytojo. Kai po nakties šėlionių klube kitą rytą mane nuvežė to klubo valyti, kilo vidinis prieštaravimas. Reaguodamas perėjau dirbti kroviku į „Senukus“.

Tai buvo degradavimo laikotarpis, kai neperskaičiau nė vienos knygos. Iš 800 litų atlyginimo 200 iškart ištaškydavau klube. Bendravau su gezais, ir pats akyse gezėjau. Draugeliai sakydavo, kad su mano bajeriais man tik į aktorinį. Taip ir padariau.

Beje, mano tikras apsisprendimas studijuoti aktorystę ir vėlesnė kūrybinė veikla tėčio ilgai neįtikino. Tik kai po septynerių metų parsivežiau namo parodyti pelnytą „Sidabrinę gervę“, jis sutiko, kad tai ne žaidimas, kad eiti kitu keliu man buvo verta.

Priėjo vidinę ribą

– Ar, pasirinkus šį kelią, viskas klostėsi lengvai?

– Stojau į dramą, o Lietuvos muzikos ir teatro akademija rinko aktorių-šokėjų kursą. Tuo metu apskritai tebuvau matęs iki penkių spektaklių, o kas tas šiuolaikinis šokis, net neįsivaizdavau. Įstojau paskutiniuoju numeriu sąraše, nes buvo sumanyta priimti septynias merginas ir septynis vaikinus, o pastarųjų, žinome, trūksta. Studijų laikotarpiu niekas neprognozavo, kad šoksiu. Eidamas 22 metus ir sverdamas 102 kg atsistojau prie baleto lazdos. Tešlius. Iš sportinės patirties – lengvoji atletika, kūjo metimo treniruotės iki vienuoliktosios klasės.

Pirmuosius studijų metus mano kūnas rėkė nuo nepatirtų krūvių. Didysis lūžis įvyko antrajame kurse, kai užsidirbau tarpslankstelinio stuburo nervo uždegimą ir pusmetį vos vaikščiojau, pėdutė už pėdutės. Į paskaitas vis tiek eidavau, stebėdavau ir klausydavausi. Tada ir supratau, kad noriu judėti, kad man šito trūksta. Tuomet priėjau savo vidinę ribą. Mečiau rūkyti ir gerti. Pradėjau dirbti su savo kūnu kaip su instrumentu. Ir jis pradėjo man paklusti.

Tuo metu choreografas Vytis Jankauskas priėmė šokti savo projekte ir šitaip mane tiesiog pakylėjo. Kurso vadovė Aira Naginevičiūtė liepė neįsivaizduoti kaži ko – esą šokėjų vyrų nėra, todėl ir paėmė… Su visa pagarba Airai kaip choreografei turėčiau pasakyti, kad kaip pedagogė mūsų kurso atveju ji elgėsi nevykusiai. Kita vertus, turėjome puikią pedagogę Vestą Grabštaitę, kuri man ir dabar, sutikus daug įvairių užsienio specialistų, yra geriausias pavyzdys. Ji sugebėjo subalansuoti drausmę ir motyvavimą.

Kartu įsteigė teatrą

– Kaip susipažinote su klaipėdiete choreografe A.Šeiko?

– Šiuolaikinio meno festivalyje „Plartforma“ Klaipėdoje pristačiau savo su Tautvilu Gurevičiumi statytą šokio spektaklį „Sankryža“. Kartu ruošiausi su šeima atsikraustyti į Klaipėdą – mano žmonos Editos gimtąjį miestą. Šitaip ir užsimezgė bendradarbiavimas. Teigčiau, jog dirbdamas su Agnija užaugau kaip šiuolaikinio šokio atlikėjas.

– Praėjusių metų pabaigoje su A.Šeiko ir Goda Giedraityte Klaipėdoje įsteigėte šokio teatrą „PADI DAPI fish“. Pavadinimas – labai kūrybiškas!..

– Turėjome „n“ variantų, kaip pavadinti naująją organizaciją. Vienas iš realiausių, parankiausių vadybai ir drauge bene pats neįdomiausias buvo „Klaipėdos šiuolaikinio šokio teatras“. Vienas iš juokingesnių – „Godzilla And the Fish“… PADI DAPI – teatro choreografų ir šokėjų vardų pirmosios raidės: Petras, Agnija, Aušra (Krasauskaitė), Darius (Berulis), Dovilė (Binkauskaitė), Inga (Kuznecova). Yra ir sąskambių su prancūziškuoju baleto terminu pas de deux – pa de dė. Komandoje taip pat yra kultūros administravimo žinovė G.Giedraitytė ir kultūros vadybininkė Akvilė Eglinskaitė.

Taigi, kaip matyti, naujajame darinyje nemažai menininkų grupės „Žuvies akis“ narių. Steigdami teatrą, norėjome išskirti šokio kryptį ir suteikti jai plėtros galimybių. Ir drauge – suteikti daugiau svorio savo bendrai veiklai, padaryti ją prioritetine.

– Žodžiu, pradedate naują veiklos etapą?

– Taip, o kartu norime priartinti „padidapį“ kuo arčiau teatrinės veiklos bei gaivinti tai, nuo ko prasidėjo „Žuvies akis“ – nuo akcijų, performansų, instaliacijų. Asmeniškai labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi tuo, kad esu vienas iš teatro steigėjų. Apskritai praėję metai buvo daug kuo turiningi ir stiprūs. Su Inga ir Dariumi išleidome vaikišką spektaklį „VVV + V“; spektaklis „Aikštelėje laisvų vietų nėra“ buvo apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi; danų choreografo Palle Granhøjaus spektaklis „Men & Mahler“ pripažintas geriausiu 2012 metų šokio spektakliu Danijoje „Reumert“, lietuviško Auksinio scenos kryžiaus analogo, apdovanojimų teikimo komiteto, buvo daug kelionių… Dabar rezervuoju datas būsimos žiemos ir kitų metų projektams bei tęstinėms veikloms.

Joga davė žmoną

– Su kuo artimiausiu metu bendradarbiausite?

– Lodzėje, Lenkijoje, susipažinau su amerikiete choreografe Rosanna Gamson. Ji žiūrėjo spektaklį „Men & Mahler“ ir panoro pasikviesti mane į Los Andželą bendram projektui. Lapkritį ji atvažiuos į Lietuvą vesti seminarų studentams.

A.Šeiko ruošiasi statyti naują vaikišką spektaklį. Aš inicijuoju projektą, kuriame šoks vyresnės kaip 30 metų moterys. Choreografė D.Palubinskaitė specialiai „keðja“ suvažiavimui iš naujo stato spektaklį „Vieta, kurios nėra“, kuris vyksta baseine. Klaipėdietė režisierė Karina Novikova spektaklį „Karalius miršta“ perkuria su atnaujinta aktorių sudėtimi – ji pati vaidins Tarnaitę, aš – Karalių… Tai bus draminė patirtis.

Manau, visi kūrybiniai įvykiai mano gyvenime ateina labai laiku. Kai ruošiausi vestuvėms, šokau Agnijos statytame duete „La Mariée“ („Nuotaka“), taigi turėjau apie ką kontempliuoti. Dabar, kai lyg ir atsidūriau šalia rimtosios šokio meno lygos durų, vaidinsiu nuvainikuotą karalių. Sau reziumuoju, kad karaliumi geriau netapti, mat per savo puikybę gali skaudžiai nusivilti ir nuvilti kitus.

– Nuolat esate kūrybinės veiklos sūkuryje. Ar galvojate apie publiką? Klaipėdos, kur nusprendėte kurti savo teatrą, žiūrovams dažnai prikišamas pasyvumas.

– Taip, šio dalyko esama. Dėl to ir jaučiame poreikį atkurti atviras menines akcijas ir atrakcijas. Onanizmu gali užsiiminėti vienas. Kūryba neįmanoma be žiūrovo. Aišku, joks menininkas nepasakys: „Taip, aš pataikauju publikos skoniui ir darau tik tai, ko nori žiūrovas“. Bet čia svarbu vertybinis pagrindas. Kai susiburia skirtingų, bet panašiai mąstančių žmonių grupė, kuriai nebūdingas siauras matymas, ieškoti drauge tampa įdomu. Rezultatus gali pasiūlyti publikai tikėdamas ir tikėdamasis, kad jie bus įdomūs ir jai. Taigi, kol man pačiam bus įdomu tai, ką darau, tol galėsiu sudominti publiką. O, Jėzau, kaip žurnalistiškai nuskambėjo, – juokiasi.

– Daugelį metų propaguoji sahadža jogą. Ši technika padeda nukreipti troškimus produktyvia linkme?

– Man ši meditacinė praktika yra tarsi akiniai, per kuriuos matau gyvenimo situacijas ir problemas. Taip, žinau, šiuos įsitikinimus galima lengvai sukritikuoti, aš ir pats užaugau skepticizmo tikėjimui atmosferoje. Tačiau kritikos nebijau. Sahadža jogą atradau norėdamas būti arčiau patikusios merginos, kuri ją praktikavo. Taigi man ši technika davė puikią žmoną, vaikus ir gyvenimo būdą, kuris galbūt nėra idealus, bet tikrai „veža“. Per šį mokymą atradau ir krikščionybę, ir islamą, ir budizmą. Visa tai – apie tą patį, net jeigu vengiama tai vadinti Dievu.

Vizitinė kortelė

P.Lisauskas gimė 1981 m. Alytuje.

2007 m. gavo meno kūrėjo statusą.

2008 m. baigė aktoriaus-šokėjo specialybės bakalauro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

2013 m. įgijo teatro režisūros magistro laipsnį Klaipėdos universitete.

Yra 13-os spektaklių choreografas bei režisierius, šoko daugiau kaip 30 spektaklių ir projektų.

Kaip šokio pedagogas dirba su vaikais ir jaunimu, žanro mėgėjais bei profesionalais.

Už geriausią antrojo plano aktoriaus vaidmenį Ramunės Čekuolytės filme „Stiklainis uogienės“ įvertintas nacionaliniu kino apdovanojimu „Sidabrinė gervė – 2009“.

Buvo nominuotas šių metų šokio meno srities Auksinio scenos kryžiaus apdovanojimui už vaidmenį A.Šeiko šokio spektaklyje „Aikštelėje laisvų vietų nėra“, statytu su menininkų grupės „Žuvies akis“ vėliava. Nominacijos laureate tapo už šio spektaklio choreografiją nominuota A.Šeiko.

Spektaklis „Aikštelėje laisvų vietų nėra“ šiemet nominuotas ir uostamiesčio profesionalaus scenos meno apdovanojimui „Padėkos kaukė“. P.Lisauskas „Padėkos kaukei“ nominuotas už vaidmenis šokio spektakliuose „Aikštelėje laisvų vietų nėra“ (choreografė A.Šeiko), „Ir viskas klojosi kuo puikiausiai“ (choreografai ir atlikėjai I.Kuznecova ir P.Lisauskas).

Žmona Edita – grafikė. Vaikai: Lada (4 m.), Pranas (2 m.).