LITERATŪRA ŠIANDIEN
www.durys.daily.lt
Sudarytojas Gintaras Grajauskas
grajauskas@gmail.com

Skardžiai tylinti proza

Undinė Radzevičiūtė. Žuvys ir drakonai. Romanas

Baltos lankos, Vilnius, 2013, 407 p.

Dainius Vanagas

„Penktojo Cingų dinastijos Imperatoriaus Kastiljonė laukė trylika metų. Ir tapydamas arklius, ir po to. Bet jis taip ir neatėjo. Kaip sako kinai: drakonas tik tada tikras, kai slepiasi debesyse. Naujasis Šeštasis Imperatorius atėjo nelaukiamas. Beveik tuoj pat. Praėjus tik ketveriems metams po to, kai užėmė senelio sostą. Kastiljonė savo tikslą pasiekė kiniškais būdais. Ne iš karto. Ir laukdamas“ (158–159 p.)

Jeigu ne Undinė Radzevičiūtė, mintys apie šiuolaikinę lietuvių prozą būtų žymiai minoriškesnės. Kaip ir ankstesniuose kūriniuose, naujausioje savo knygoje autorė dar sykį stulbina skaitytoją kalbos kaip dykumos patyrimu, rafinuota dramaturgijos pagava ir problematikos, personažų originalumu bei įvairove. „Žuvys ir drakonai“ – dviejų persiklojančių branduolių romanas. Viena dalis, pateikta rankraščio forma, nukelia į XVIII a. Kiniją (išskyrus erdvinius ir žiūros šuolius knygos pabaigoje, kai atsigręžiama į Europą), kur aktyviai misijas vykdę jėzuitai stengėsi palenkti Cingų imperatorius į krikščionybę. Tuo metu Rytų ir Vakarų kultūrų maišymasis, nors ir sparčiai intensyvėdamas, vis dar buvo egzotiška, jaudinanti patirtis. Būtent vaikščiojimas apgraibomis, susitikimas su Kitu, svetimu, neatpažįstamu ir neperkalbamu, yra vienas iš reikšmingiausių šio romano leitmotyvų. Bevaisė evangelizacijos pastanga atskleidžiama jėzuitų vienuolio, tapytojo Kastiljonės akimis. Tai – įtempta, intriguojanti aukos, nuodėmės, pažinimo ir rezignacijos drama, prisodrinta autorės puikiai išmanomais tiek jėzuitų ordino, tiek XVIII a. Kinijos kultūriniais ir religiniais niuansais. Kita romano dalis (beje, abu siužetai kūrinyje plėtojami simultaniškai) skleidžiasi bevardėje šalyje, bevardžiame mieste, tačiau mūsų dienomis ir tikrai – Europoje. Kelios istorinės užuominos netgi leidžia spėti, kad apeliuojama į Lietuvą ar, mažų mažiausiai, į pokomunistinę šalį. Viename bute gyvenančios trijų kartų atstovės – senelė, dukra ir dvi anūkės – čaižo viena kitą aštriomis replikomis, laistosi nuobodulio prakaitu, kovoja už savo statuso šeimoje vertę, medžioja mažyčius malonumus (dideliems, rodos, dažniausiai neturi jėgų, drąsos ir ryžto) ir stebi už lango maklinėjančius kinų restorano virėjus. Bendravimo per akis, o susikalbėjimo vos vos. Šie egzistencinių lūkesčių, nerimo, nuoskaudų ir stilingai inkorporuotos buities kupini santykiai, nepaisant išraiškingos, demonstratyviai nenatūralios komunikacijos, tėra pozuojantis banalumas, kuris hiperbolizuoja ir maivosi, kad išlaikytų skaitytojo dėmesį. Užrašyti banalumą originalumo kategorijomis – tai didžiulio talento ir įdirbio reikalaujantis pėdų mėtymas, kuris tekste keletą sykių užaštrinamas užuominomis, esą ši šeimyninė drama – eilinis nuobodus serialas ar net dar prasčiau: „Prisigyvenom iki to, kad realybė atrodo blogiau nei tai, ką rodo televizorius“ (223 p.) Nors iš tiesų efektas yra priešingas, tai – socialinių patirčių pritvinkusi, iškrypusi, sužalota ir, galų gale, tragiško likimo šeima.

Abi siužetinės linijos, tarpusavyje tai kontrastuodamos, tai sutapdamos sukuria galybę įtampos židinių, sudarančių sąlygas skleistis polifoninei romano struktūrai: iškyla opozicija tarp pašvęsto, prasmingo (nors dvejonių, silpnumo pritvinkusio), į tikslą, pranokstantį jo siekiantįjį, orientuoto gyvenimo ir slogaus, monotoniško bergždumo stebint į užmarštį tekantį laiką, neapibrėžto laukimo ir tuštumos; tarp beribės Kinijos ir nediduko buto, kuriame iš esmės vystoma visa matriarchatinės šeimynos istorija; tarp įsibuvojusios, kankinančios ir neapleidžiančios minties, jausmo ir radikalaus užsimiršimo, atminties nyksmo; tarp vienatvės ir vienišumo; tarp intensyvių ir ekstensyvių patirčių; tarp linijiškumo ir cikliškumo; tarp jautrumo ir abejingumo. Tekste apstu tapatumų, sankirtų, analogijų, antagonizmų, kadangi reikšmių cirkuliacija romane itin kruopščiai apgalvota: kiekvienas elemento pasikartojimas modifikuoja lig tol nusistovėjusiomis laikytas kūrinio vertes. „Žuvys ir drakonai“ pasižymi nuolatine dinamika ir didžiuliu interpretaciniu potencialu: nors romanas viršija 400 puslapių, jame, rodos, nėra nieko nereikalinga (arba, žvilgtelėjus iš oponentų pozicijos – nėra nieko reikalinga, nes kompromisai čia vargiai įmanomi). Tai – tarsi iš plieninių konstrukcijų sukabintos struktūros rezultatas.

„Žuvys ir drakonai“ – ir tai jau tapę skiriamuoju šios autorės ženklu – nepasižymi kalbos turtingumu siaurąją šio žodžio prasme, būtent: žodyno apimtimi. Romano kalba, iš pažiūros, sausa, asketiška, netgi primityvi (tokį įspūdį galima susidaryti, pavyzdžiui, viename puslapyje radus bent septynis sykius pavartotą žodį „sako“). Užuot krapštinėdamasi po sinonimų rinkinius, U.Radzevičiūtė visus norimus literatūrinius efektus siekia išgauti kompoziciniu tikslumu, švariu, unikalia žodžių sankaba pasižyminčiu bei nuo bet kokio pertekliaus apvalytu sakiniu, taip pat pauzėmis, nutylėjimais, kurie šios prozininkės kūrybai suteikia gaivališkumo, polėkio. Be to, sakiniai konstruojami siekiant maksimalaus jų savarankiškumo (netgi ištraukti iš konteksto jie neatrodo „apiplėšti“, bevaisiai ar stokojantys išorinės atramos), kuris, savo ruožtu, leidžia tekstui įgyti betarpiško rezonanso požymių. Romanas klega, skamba, aidi, įvairios konotacijos nuolat stengiasi perrėkti viena kitą. Tokie stiprūs asociatyvūs ryšiai įmanomi tik dėl to, kad autorė į tekstą įkinko neužrašytus žodžius. Kaip? Paprasta ir genialu: U.Radzevičiūtė daugiau praleidžia negu užrašo. Skaitant susidaro įspūdis, kad greta vienas kito einančius sakinius skiria (galėtų skirti) aibė pastraipų. Aibė aiškinimų. Aibė šalutinių temų. Tačiau tekste visa tai praleidžiama, taip kaitinant vaizduotę ir sukuriant interaktyvią, aliuzinę prozą: „Tėvas Ripa mirė anksčiau nei Tėvas Teodorico Pedrini. Bet Kastiljonė apie jo mirtį sužinojo daug daug vėliau. Kinijoje jis jau ne kartą jautėsi paliktas. Bet dar niekada nebuvo paliktas taip“ (187 p.), „Kad Tėvas Kastiljonė tyliai pyksta, galėjo pasakyti tik tapybos specialistas. Klausydamasis jo potėpių. Bet tapybos specialistų aplink nebuvo. Tik kinai“ (236 p.) Drauge tokiu būdu demonstruojamas pasitikėjimas skaitytoju: jam niekas pirštu nebaksnoja ir primygtinai nieko nebruka. Autorė, nevedžiodama skaitytojo už rankos, rizikuoja, mat tekstui pasirodžius pernelyg elementariu ar net paviršutinišku (o toks pavojus išties yra, ypač turint galvoje keturių moterų šeimynos istoriją), pastarojo žvilgsnis gali nuslysti žodžiais greičiau negu pražys mintis. Tačiau nelinkusieji skubėti už šią riziką padėkos.

Greta jau išvardytų požymių, taip pat greta tų, kuriems vietos išvardyti nebeliko, verta atkreipti dėmesį į dar vieną šio romano privalumą. U.Radzevičiūtė pasižymi išskirtinai subtilia pagava ribinėms žmogaus gyvenimo patirtims: vaizduodama mirtį, meilę, geismą, neapykantą, netektį, pralaimėjimą, sielvartą ji idealiai suderina kaustančią įtampą, beviltiškumą arba begalinį jausmo vitališkumą su santūriu, tyliu, veik nepastebimu, nes dažnai labai staigiu perėjimu iš vieno būvio į kitą. Visiškas grotesko, grubumo, absurdo, radikalumo bei patoso eliminavimas; svarbiausios veikėjų dramos, rodos, vyksta romano širdžiai sustojus. Minimalistinė išraiška pasiekia priešingą rezultatą – tai esminis U.Radzevičiūtės kūrybos principas.

„Žuvys ir drakonai“ – neabejotinai vienas reikšmingiausių lietuvių prozos kūrinių per pastarąjį dešimtmetį. Šis romanas – netgi ne knyga, tai – įvykis; dalyvaukime jame.

Eglė Gudonytė – klaipėdietė. Gimė 1970-aisiais Radviliškyje. Ten baigė vidurinę mokyklą. Uostamiestyje studijavo lietuvių filologiją ir režisūrą. Klaipėdos universitetą baigė 1993 m. Visada mėgo ir tebemėgsta pasakoti įvairias istorijas ir jas aprašinėti.

Dirba Klaipėdos savivaldybėje, tad, jos žodžiais, „kūrybinės užmačios išlindo paprasčiausiai todėl, kad joms nebėra kur dėtis“. „Taip gelbsčiu ir palaikau save. Kita vertus, užaugo vaikai, daugiau laiko… Ir man patinka rašyti“, – prisipažino Eglė.

Netrukus jos romaną „Karta nuo Sibiro“ išleis leidykla „Mintis“. Su malonumu pristatome skaitytojams jo ištrauką.

Karta nuo Sibiro

(romano ištrauka)

Eglė Gudonytė

Už Ust Kano, einant palei Kutiurgenį, buvo zaimka – vienišas ganyklų ūkelis, tarsi ferma ar ranča. Zaimkoje gyveno Tarzanas. Jo tikras vardas buvo Marytė Gudaitienė. Marytė buvo karvių bandos prižiūrėtoja. Piemenė, ar ne? Tai bent juokinga. Gal kerdžiuvienė? Dar juokingiau. Ji buvo naminių gyvulių ir paukščių karalienė. Kaip ir priklauso tokiam luomui, gyveno visiškai viena. Karvės būdavo didžiuliame aptvare, vasarą jas išgindavo į pievas. Atvažiuodavo vežimas iš sovchozo į tą zaimką, surinkdavo iš Marytės pieną. O visą kitą laiką Tarzanas zaimkoje karaliaudavo viena.

Neretai karvių bandą puldavo alkani vilkai. Gražu būdavo žiūrėti, kaip karvės nuo jų apsigindavo. Sustodavo glaudžiu ratu, uodegas – į vidurį, ragus – į priekį! Žinoma, tai tikra apgultis, nervų karas. Jei vilkų daugiau ir ragų užtvaroje pasitaikydavo silpnesnė grandis – vilkų viršus, o jei karvės karingai nusiteikusios, žiū, po kurio laiko vilkai atsitraukia. Ne vienam ir pilvą ragu perrėždavo. Štai kam karvei ragai! Na, Marytė atskubėdavo joms į pagalbą, nešina šautuvu. Pykšt! – štai ir dūlina nepatenkinti vilkai iš kur atėję.

Tarzanas… Ji buvo tikrų tikriausias Tarzanas: lyg naminė, lyg laukinė, lyg girios fėja, lyg amazonė. Dievinau ją. Vienai gyvent taigos vidury reikėjo arba absoliučios narsos, arba visiško vėjavaikiškumo. Tarzanas buvo kažkoks šių savybių mišinys, užburiantis ir prikaustantis akį lyg kobros šokis… Galbūt ji ko nors ir būtų bijojusi, bet jos smegenų stalčiukuose vertybės susidėliojo taip, kad baimė liko nukišta prie nereikšmingų. Net įsivaizdavau Tarzaną, ryte išlipančią iš lovos ir kulnu įminančią savo baimes giliai žemėn. Štai taip – hoba!

Nors apie sniego žmogų šiuose kraštuose girdėti neteko, bet va girios žmonių pasitaikydavo. Jų nepaprastai bijojom, tėvai jais mus gąsdindavo. Klaidžiojant kalnais kartais tekdavo regėt vienišą nedrąsų laužo dūmelį, kartais tankme prabėgant barzda ir ilgais plaukais apžėlusį vyrą suplyšusiais rūbais. Kas buvo šie baisžmogiai? Ogi sovietų armijos dezertyrai, gal ir iš lagerių vienam kitam žmogui pasitaikydavo pasprukt. Vieninteliai jų rūbai buvo tie, su kuriais ir pabėgdavo. Jei tai sovietų uniforma, nusiplėšdavo skiriamuosius ženklus, ir metams bėgant rūbai virsdavo draiskalais. Taip ir apsigyvendavo jie taigoj, ilgainiui sužvėrėdami, pasmerkdami save visam likusiam gyvenimui būti laukiniais ir galbūt niekada nebepersimesti su jokiu žmogumi bent žodeliu. Būti medžiojamu žvėrimi, nes kartkartėmis sovietų kariai organizuodavo šių miško žmonių medžioklę. Pagautiems jiems būtų grėsusi mirtis. Jei kas nors priglaustų ar slapstytų tokį – taip pat.

Aš žinojau, kad pas Tarzaną užsuka girios žmonės. Pavalgo, persirengia, nusiprausia. Ar nieks to niekada nesusekė, ar tiesiog nieks neįskundė – sunku pasakyti. Vis dėlto nakvodama pas Marytę krūpčiodavau nuo menkiausio girios garso…

O jau dienomis pas Tarzaną būdavo smagu – šitiek gyvulių ir naminių paukščių!

Marytė turėjo būrį žąsų – gusi-liebedi. Ji pašaukdavo žąsis: „Razgovorni čelovečki!“ (žmogučiai-šnekučiai), ir visos jos pulku sulėkdavo pas šeimininkę. Karves pašaukdavo: „Karvuuuulės-karvuuuulės-karvuuuulės!“ – ir išgirsdavai žemę dundant. Tai karvulės parlėkdavo kaip sparnuoti žirgai.

Žinoma, ūkelyje buvo ir šunų. Marytė turėjo keletą laikų. Viena kalė buvo ypač maloni ir graži – baltutėlaitė kaip šiaurės meška, snukelis protingas ir draugiškas, pamačius mane, lūpų kampučiai visada šypsodavo. Kalės vardas buvo Lėlė – Kukla.

Vasaromis, kai mano mamą ilgam laikui išveždavo į darbus ir po keletą dienų ar net savaičių mamos nebūdavo namie, eidavau „atostogauti“ pas Tarzaną. Mama džiaugėsi, kad yra tokia galimybė, nes ten būdavau pavalgiusi. Ko jau ko, o pieno zaimkoje nepritrūkdavo.

Kelias man, kokių dešimties metų mergaitei, gana tolimas – apie 12–14 kilometrų taigos takeliu. Eidavau basa. Tiesa, kojos per vasarą virsdavo nelyg karvių kanopomis – oda suragėdavo, padai tapdavo kieti ir atsparūs… Eidavau pasišvilpaudama.

Kadangi Tarzano kieme buvau dažna viešnia, kalytė Kukla mane puikiai pažinojo. Jau pusiaukelėje nuo mano namų iki zaimkos, man basomis minant per girios takelį išraižiusias medžių šaknis, Kukla, ką tik ramiai gulėjusi Tarzano kieme, staiga pakeldavo galvą, pastatydavo ausis, ištempdavo kaklą ir įbesdavo akis taigos ūksmėn. Tada atsistodavo ir nubidzendavo girios takeliu manęs pasitikt. Likus iki zaimkos trims keturiems kilometrams, išvysdavau pro medžius šmėžuojant baltą kailiuką – puikiosios Lėlytės baltą suknelę ir uodegą, lyg stručio plunksną ant muškietininko skrybėlės. Štai jos žydros akys jau žvelgia į manąsias, snukelis šypso, uodegėlė kairėn dešinėn, kairėn dešinėn. Jau keliausim dviese iki pat Marytės namų. Taip veikė mudviejų telegrafo ryšys. Belaidis ir nemokamas. Tik bėda, kad toks šuns ir žmogaus telegrafas blogiau veikia, kur per daug žmonių…

Taip vieną kartą man beeinant takeliu maršrutu Ust Kanas – zaimka, prisistatė pakeleivis – kažkoks nepažįstamas šuo. Na, manau, bus vienas iš Tarzano bandšunių, ką ten žinai, kiek ji jų turi. Pilkas toks, nelabai gražus. Tik žvilgsnis ne šuns, uodega pasprausta tarp kojų. Ir dar kažkas ne taip. Šuo pabėgėja pirm manęs, atsitupia ir laukia. Atsisukęs žiūri, ar aš ateinu. Štai kas ne taip – atsisukti nemoka! Nemoka pasukti galvos, sukasi visu kūnu. Mėginu kviesti, kaip kviečiami šunys, – nieko… Aš sustoju, ir jis sustoja. Aš pradedu eit, ir jis eina. Dar toli, Kukla pasitiks kur kas vėliau. Bet, keista, Kukla šįkart mane pasitinka gerokai anksčiau, atbėga skubiai, ištiesusi kaklą, grakščiai dėliodama letenas. Ją pamatęs, keistasis mano palydovas dingsta miške. Kai atkeliaujame į Zaimką, papasakoju Tarzanui, kad kažkuris jos šuo mane lydėjo visą kelią. Marytė moja ranka: „A, tai senas vilkas. Valkiojasi čia, tyčia arčiau žmonių tako – ieško mirties, nes nebeprasimaitina“.

Mat kaip – pasirodo, keliavau kartu su vilku, kaip tikra Raudonkepuraitė. Šiurpuliukas pereina liesa mano nugara. O Tarzanas kvatoja, sako, aš vilkui visgi per prasta, reikėtų man sočiau užvalgyt. Vedasi mane trobon Marytė, įpila kriūzelį pieno.

Porina, kaip sykį žiemą užpultai vilkų jai buvo drūčiai striuka. Durnas daikts, ir šautuvo nepasiėmė, o juk žiemą be šautuvo taigon kas eina? Nebent savižudis, kamikadzė. Vasarą niekis, gali mėgint eit plikom rankom, vasarą žvėrys vaikus augina, vengia žmogaus. O žiemą, kai vilkų ruja, nepaliktų jie tavęs nė skutelio, net kailinius ir čebatus surytų. Taigi va – apspito Marytę būrys vilkų, artinasi. Ji degtukų dėžutę turi, brauko, mėto degančius degtukus į vilkus, šie nuo ugnies laikosi pagarbiu atstumu. Baigiasi degtukai. Kas dabar? Traukiasi atatupsta, mėgina net urgzti pati – nebūtų Tarzanas… Šūdas vis vien. Štai nugara atsiremia į medžio kamieną ir nė nepajunta sliuogianti kamienu aukštyn. Va ir šakos, galima ant vienos įsitaisyti. Žinia, sibirietiškas šaltis ilgai tavęs gyvos nelaikys, ypač nejudant ir tupint ant šakos – veikiai virsi šaldytu koldūnu. Vilkams tiks ir šaldytas koldūnas, jie vaikštinėja po medžiu ir laukia. Dieve brangiausias, Dieve brangiausias, Dieve brangiausias, – šnibžda Marytė. Ar tai jau galas?

Šaltis lediniais pirštais skverbiasi po kailinukais, nors kailinukai geri, pagal vietinę madą –šuniniai. Netoliese taigoje girdėt vilkų kaukimas. Dar viena gauja… Greičiau suris, jei ką… Nafig. Suklūsta šieji, tupintieji po medžiu. Kaukia taip pat, slankioja šen ir ten, pabrukę uodegas po kojom, kukšteros pasišiaušusios. Žiū – pro medžius jau matyt atslenkant kitas būrys vilkų. Anie dūlina kaip pleištas, išsirikiavę trikampiu. Šie, kurie laukia po medžiu tarzanienos, pasklinda plačiu puslankiu. Visi šiepia geltonas iltis. Ale tik pamanykit – kad pasius pjautis! Baisu žiūrėt. Gaurų skutai tik laksto į šalis, kūnai tik vartosi, palikdami sniege raudonus kraujo ženklus, lyg sunokusias spanguoles kas ant paklodės būt pabėręs. Aitrus žvėrių kvapas kyla net iki Tarzano nosies. Nors ji pati iš išgąsčio dvelkia ne kaži ką geriau.

Švenčiausia Marija, Jėzau Kristau, kurva bliat – kartoja Marytė stipriausius žodžius, kokius tik moka.

Ir tik pamanyk, padeda. Kiek pasipjovę, išsilaksto vilkai girion, vieni – pamiršę apie medyje tupintį kąsnį, kiti – nė nepastebėję. Štai tau ir paradoksas – nuo vilkų išgelbsti vilkai. Tarzanas gali rangytis iš medžio žemėn ir balažin kokiu greičiu skusti namo.

Abi su Maryte padedam ant medinio stalo ištuštintus pieno kriūzelius – bepigu juoktis iš vilkų, troboj sėdint… Eisim apžiūrėt Tarzano karvulių bandos. Eisim abi. Matau, kad Marytė nuvargusi, juk labai anksti keliasi – šitiek karvių reikia pamelžt, o šiandien aš atėjau, tai liko pietų nemigusi. Vėl eidama užmigs, žinau kuo puikiausiai. Paprašys, kad perspėčiau, jei kely po kojom pasitaikys didesnis akmuo ar šaknis kokia, o pati eidama miegos, persimetusi per petį šautuvą. Mudvi su Kukla bidzensim šalia, aš – ganydama tuos akmenis, kalė – ganydama mane. Drąsu man su Tarzanu ir Kukla – jokie žvėrys mums nebaisūs, mes moteriškės ohoho!

Keistuolis šizoidas Likimas, makaluodamas pasaulio šiupinį sudilusiu šaukštu, išgriebė mus iš sriubos ir tėškė šion taigos tankmėn. Ir žygiuojame trys moteriškės: prieky kuldena dešimtmetė Astočka-Lastočka (tik pamanykit – kregždutė!), apsirėdžiusi „skysdrobėmis“ kelnėmis ir neaiškios spalvos perkeline palaidinuke, paskui žingsniuoja mieganti ponia Tarzanas, tvirtai suspaudusi šautuvą net ir sapne, ir balta Sibiro laika – šių vietų dvasia ir deivė.

Tik tokie žmonės kaip Tarzanas ištvėrė Sibirą ir grįžo į Lietuvą. Tokia buvo ir mano mama. Taip pat Marytė.

O Marytės Gudaitienės kapas nūnai Suvalkijoj, Nemuno pakrantėj, Sudargo kaime – va taip, visiems vilkams ant piktumo.

Jaunųjų kūrybos konkursas

Vieno paminklo istorija

Povilas Šklėrius

Galiu papasakoti trumpą istoriją apie du draugus, jei tik jums įdomu. Tai išgerkim, išgerkim dar po stikliuką, ir aš pradėsiu.

Dabar jau niekas nepamena, o galbūt niekada ir nežinojo, kodėl vieną vasaros dieną nedidelio Čekijos miestelio Melniko gyventojai Tomašas ir Marekas susikivirčijo. Abu buvę draugai nuo vaikystės, pykčio apakinti kibo vienas kitam į atlapus ir išvirto iš aludės „Po gluosniu“ – aludės, šalia kurios augo liepa, beržas, ąžuolas, bet tik ne gluosnis, ir kurios pavadinimas buvo neįkandama mįslė jos lankytojams.

Abu vyrai buvo gerai sudėti, panašaus ūgio, o ir išgėrę buvo po lygiai, taigi nuspėti kovos baigtį buvo sudėtinga. Kiek Tomašas kirto Marekui, tiek Marekui pavyko išvengti smūgių; kiek Marekas bandė užtaikyti Tomašui, tiek neužtaikė. Prakaitas išmušė vyrų veidus, pamažu abu ėmė pavargti, ir, galiausiai, alinančios saulės ir aklo įniršio nukankinti, jie nuleido rankas ir išsiskirstė kas sau.

Nuo tos dienos buvę draugai pasikeitė. Jie vis dar sveikindavosi susitikę, tačiau Marekui ėmė atrodyti, jog jų ginčas tą dieną aludėje stipriai pakeitė Tomašą, mat šis pradėjo kitaip spausti Marekui ranką. O Tomašui atrodė, kad Marekas pradėjo nenuoširdžiai šypsotis, kai šie susitikdavo namo laiptinėje ar kieme. Pamažu tarp vyrų ėmė augti siena, kurią abu palengva, bet nuosekliai statė.

Vyrų barnis turėjo įtakos ne tik jų draugystės suirutei, pasikeitimus pajuto ir jų žmonos. Štai Marekas tapo šiurkštesnis, vis dažniau kritikuodavo savo pačią, o Tomašas namuose tapo tingus, neretai baidydavosi darbų, užkraudavo juos ant savo žmonos pečių. Buvo ir dar šis tas, kai kas labiau gąsdinančio draugų žmonas: abu vyrai kartkarčiais supainiodavo savo žmonų vardus, kartais tai įvykdavo ir sekso metu. Žmonos tylėjo ir niekam to nepasakojo, o vyrai net nenujautė savo neatsitiktinių klaidų. Tokiu būdu palaipsniui Tomašo žmona Aneška įprato būti vadinama Lenka, o Mareko žmona Lenka, išgirdusi, jog kieme kažkas kviečia Anešką, visada suklusdavo ir atsisukdavo. Moterų nerimas dėl jų vyrų keisto elgesio niekada neperžengė jų namų durų slenksčio. Apie viską, kas vyko, nenutuokė nei jų artimieji, nei kaimynai, ir tik praėjus daugeliui metų viskas ėmė kilti į viešumą.

Išgerkim po taurelę, užkąskim. Reikia pasistiprinti prieš tęsiant toliau. Sakot, neįdomi istorija? Palaukit, jūs net nenutuokiat, kas bus toliau!

Ėjo laikas, o Tomašo ir Mareko barnis ir toliau graužė vyrus, nors abu tą kivirčą vengė prisiminti. Kuo toliau, tuo vyrai elgėsi vis keisčiau. Štai Tomašas, anksčiau nemėgęs skaityti knygų, vieną dieną pareiškė, jog atėjo laikas jam apsišviesti ir įniko į knygas. Prieš kelerius metus jis dažnai pašiepdavo Mareką dėl jo pomėgio skaityti bet ką, tačiau dabar pats skaitė viską, ką tik rado namuose – detektyvus, istorines knygas, meilės romanus, perskaitė net medicinos enciklopediją ir mezgimo pradžiamokslį. Tuo tarpu Marekas, niekada nesidomėjęs technika, pamažu pradėjo meistrauti. Jis netgi kreipėsi į Tomašo žmoną, prašydamas jos leidimo naudotis Tomašo ir Aneškos rūsyje įrengtomis dirbtuvėmis. Aneška leido, bet mainais paprašė Mareko paskolinti knygų, tačiau neminėjo, jog jos reikalingos jos vyrui Tomašui – nenorėjo krapštyti dviejų neišskiriamų draugų subyrėjusios draugystės šašo.

O vieną dieną Marekas atsiduso ir pasakė žmonai, jog jis labiau norėtų turėti dukrą, o ne berniuką.

Lenka, kuri visada buvo įpratusi girdėti tik Mareko džiaugsmą dėl to, kad jiems gimė berniukas, labai sutriko ir bandė priminti savo vyrui, kad šis visada troško berniuko ir labai džiaugėsi, jog jiems negimė mergaitė. Bet Marekas, išklausęs žmoną, pyktelėjęs nukirto, jog taip niekada nebuvo – jis visada aiškiai kalbėjęs, jog nori mergaitės.

Labai panašiai savo žmoną suneramino ir Tomašas. Stebėdamas bręstančią dukrą, jis prasitarė žmonai, jog iš jų dukros neužaugs doras žmogus, nes jai rūpi tik puoštis ir būti su kiemo bernais. Žmonai pabandžius priminti, kad vyras visada džiaugėsi dukrele ir niekada nenorėjo turėti berniuko, Tomašas atsakė, jog taip būti negalėjo; kad jis taip kalbėdavęs tik norėdamas įsiteikti žmonai – širdyje jis visada norėjo auginti berniuką ir pavydėjo Mareko ir Lenkos šeimai, kuriems nuskilo laimė susilaukti sūnaus.

Metai po metų įtampa dviejų draugų šeimose vis augo, dėjosi sunkiai paaiškinami dalykai, kurie vis dažniau peržengdavo durų slenkstį. Tarp kaimynų neišvengiamai pradėjo sklisti kalbos, susijusios su Tomašo ir Mareko šeimomis. Buvo kalbama, jog Marekas pradėjo mušti savo sūnų už menkiausius nusižengimus, o Tomašas dukrai uždraudė dėvėti sijonus. Labiausiai apkalbas paskatino tai, kad vieną dieną Marekas metė savo literatūros mokytojo darbą mokykloje ir pradėjo dirbti tekintoju vienoje statybų bendrovėje, iš kurios prieš kelias dienas išėjo Tomašas, nusprendęs atsidėti kažkokiam keistam tyrimui, kurio niekam nesiteikė paaiškinti – tokie vyrų drastiški pasikeitimai buvo nesuprantami kaimynams.

Palaukit truputį, pasislinkit, susispauskit, priimkit prisėsti kitus. Tegul ir jie išgirsta šią istoriją apie du draugus ir barnį, kuris paveikė ne tik juos, bet ir jų šeimas.

Marekui pradėjus dirbti statybose, jis tapo švelnesnis žmonai, o Tomašas užsidarė kambaryje, į kurį sutempė kalną knygų ir pradėjo savąjį tyrimą. Skirtingai nei Marekas, Tomašas tapo uždaresnis, laimingas jausdavosi tik tada, kai galėdavo būti netrukdomas savo kambaryje. Jis nieko nedirbo ir net nežadėjo ieškoti darbo, o tai jo pačiai kėlė didelį nerimą.

Tuo tarpu Marekui darbe sekėsi labai gerai. Jo viršininkas greitai pastebėjo Mareko atsidavimą darbui ir pasiūlė jam pereiti į kitą brigadą, kuriai buvo numatytas darbas prie svarbesnio objekto – alkoholinių gėrimų gamyklos. Priėmęs pasiūlymą, Marekas buvo komandiruotas mėnesiui į kitą miestą, o jo namuose likusi žmona lengviau atsikvėpė: išvarginta kelerius metus nesibaigiančių nesusipratimų su savo vyru, ji apsidžiaugė pagaliau galėsianti atsipalaiduoti.

Mareko komandiruotė prailgo ir užtruko net devynis mėnesius. Iš pradžių namo grįždavo kas dvi savaites, vėliau jo apsilankymai retėjo – būdavo, kad neparvažiuodavo ir tris, ir keturias savaites. Kad ir kaip būtų, grįžęs namo žmonai jis atrodė laimingas, o, kas svarbiausia – beveik priminė tokį, koks buvo iki to seniai įvykusio barnio su Tomašu. Tiesa, kol jis buvo išvykęs į komandiruotę, žmona pradėjo žvalgytis į kitus vyrus. Vienas iš jų, toks lieso sudėjimo ir linksmo būdo vyrukas Janis, su kuriuo ji susipažino prie sifonų keitimo punkto, pradėjo lankytis jos namuose. Jie gerdavo kavą, kalbėdavo apie šį bei tą, Lenka pasiūlydavo Janiui valgyti ir šis neatsisakydavo.

Tą dieną, kai Janio ir Lenkos nekaltas bendravimas pirmą kartą įgavo kaltės atspalvį, pro duris įžengė Marekas, kuris grįžo iš anksto nepranešęs savo žmonai. Žmona ir jos naujoji simpatija buvo taip užsiėmę vienas kitu, jog net negirdėjo įėjusio Mareko. Šis, išgirdęs žmonos aikčiojimą ir prislopusį Janio pukšėjimą, priėjo prie miegamojo ir pažvelgė pro durų plyšį. Matė judantį lieso vyruko baltą užpakalį ir savo žmonos rankas, gniaužiančias antklodę. Supratęs, kokia situacija susiklostė namuose jam dirbant kitame mieste, Marekas atsitraukė nuo durų, nuėjo į virtuvę, pavalgė ir išėjo. Pirmą kartą po ketverių metų pertraukos jis aplankė savo buvusį draugą Tomašą.

Ne, jie nesusimušė, kvailiai jūs! Nepertraukinėkit, leiskit pasakoti toliau. Išgerkit, troškulys jums galvą apsuko, nekentėkit.

Apsilankęs pas Tomašą, rado jį užsidariusį savo darbo kambaryje. Tomašas jį priėmė maloniai, džiaugėsi po tiek laiko matydamas. Tomašo žmona Aneška padarė arbatos, vyrai susėdo svečių kambaryje ir po ilgo laiko bendravo taip, lyg tas barnis, apjuodinęs jų protus, niekada nebūtų įvykęs. Pakalbėję kaip kuriam sekasi, jau ruošėsi skirstytis, bet Tomašas nusprendė senam draugui Marekui papasakoti apie tyrimą, kurį šiuo metu atlieka. Anot Tomašo, labai svarbu įrodyti čekų literatūros ir kultūros šešėlyje likusio veikėjo Karlo Jorgensono, atklydusio į Čekiją iš Danijos, įtaką čekų literatūrai. Tomašas manė ir teigė radęs įkalčių, įrodančių, jog Karlo Jorgensono parašyti kūriniai buvo pasisavinti kitų to metų literatų. Tarp pavogtų pavyzdžių jis minėjo tokius garsių XX a. pradžios Čekijos literatūros veikėjų kūrinius, kad Marekui net plaukai piestu stojosi – buvusiam literatūros mokytojui buvo sunku patikėti, kad kažkas kitas parašė visus tuos veikalus. Tomašas literatūriniu tyrimu norėjo įrodyti Karlo Jorgensono autorystę bei pateikti žmonėms tikrąsias kai kurių čekų literatūros paminklų istorijas.

Dar šiek tiek pakalbėję vyrai palinkėjo vienas kitam sėkmės ir atsisveikino. Marekas po susitikimo galvojo apie Tomašo minėtą veikėją Karlą Jorgensoną, tačiau suvokė nieko apie jį nežinąs. Nepaisant to, negalima buvo atmesti Tomašo įtarimų, jog šis žmogus nepelnytai užmirštas ir nustumtas į šešėlį. Tomašo tyrimas turėjo viską sustatyti į vietas.

Marekas, nenorėdamas nieko keisti savo šeimyniniame gyvenime, leido žmonai toliau susitikinėti su linksmu vyruku Janiu, o pats pasiprašė nuolatos būti komandiruojamas dirbti kituose miestuose. Per dvejus metus jis spėjo aplankyti dvylika miestelių. Jį apsėdo manija visur, kur tik gali, žymėti raides KJ – Karlo Jorgensono inicialus. Darydavo tai viešajame transporte, restoranuose ir kavinėse, virindamas metalines konstrukcijas, tualetuose, telefonų būdelėse. Darė tai tarsi apsėstas, pats to nesuprasdamas; tarsi jautė, jog jis pats irgi yra įtrauktas į draugo Tomašo atliekamą tyrimą. Jie kiekvieną sekmadienį susisiekdavo telefonu, aptardavo Tomašo tyrimo eigą ir rezultatus. Tomašas kaskart nudžiugindavo Mareką archyvuose rastais dokumentais, liudijančiais ne tik Karlo Jorgensono egzistavimą, gyvenimą Čekijoje, bet ir kūrybinę veiklą. Mareko vaizduotė pamažu ėmė kurti paslaptingojo Karlo Jorgensono portretą. Marekui Karlas Jorgensonas rodėsi kaip mąslaus veido vyriškis su vešliais ūsais, jokiu būdu ne plikas ir būtinai su akiniais. Karlas Jorgensonas tapo kasdieniu Mareko minčių objektu. Vyras nutarė, jog Tomašo tyrimas bus toks svarbus, kad neliks nieko kita kaip pastatyti Karlui paminklą. Ši idėja neapleido Mareko, ir jis diena iš dienos bandė numatyti, kaip turėtų atrodyti toks paminklas ir kur jis turėtų stovėti.

Sakot, kad per daug apie Mareką? Nesijaudinkit ir išgerkit, aš kaip tik ruošiuosi papasakoti ir apie Tomašą.

Tomašo tyrimas iš viso truko net trejus metus. Vieną tamsią vasario dieną jis išėjo iš kambario ir žmonai džiugiai pranešė, kad pagaliau baigė savo svarbiausią gyvenimo darbą. Žmona Aneška jau buvo įpratusi nekreipti dėmesio į vyro paistalus, todėl nieko neatsakė į jo pareiškimą ir pakvietė jį pietauti.

Visą kovą Tomašas siuntinėjo savo tyrimo rezultatus į vietinius laikraščius, žurnalus, mokslines institucijas. Siuntė ir valstybiniam radijui bei televizijai, tačiau nesugebėjo nieko sudominti. Jam buvo nesuvokiama, kaip žiniasklaida gali neigti tai, ką jis sugebėjo išaiškinti. Neprarasdamas ryžto paskelbti visuomenei savo atradimą, jis pradėjo kreiptis į literatūros kritikus, istorikus, tačiau šie jam taip pat neatrašė – visas Tomašo sunkus darbas gulėjo stalčiuje ir niekam nerūpėjo. Tomašas suprato, kad jeigu jo tyrimas bus paskelbtas, jis sukels šoką visuomenei, tačiau jam vis tiek norėjosi supažindinti Čekijos piliečius su viena svarbiausių čekų literatūros figūrų bei parodyti, kaip literatūros vagys pasisavino jo kūrybą.

Balandžio mėnesį Tomašą po ilgo laiko aplankė Marekas, kuriam labai rūpėjo sužinoti, ar Tomašo tyrimas pavyko. Tomašas draugui išsamiai nupasakojo susiklosčiusią sudėtingą situaciją. Marekas, supratęs situacijos keblumą, pasiūlė Tomašui nenuleisti rankų. Jis davė pažadą, kad jeigu Tomašo atradimas ir toliau liks nepaviešintas, jis sugalvos būdą, kaip įprasminti Karlo Jorgensono nuopelnus čekų literatūrai. Vyrai sukirto rankomis, palinkėjo vienas kitam sėkmės ir išsiskyrė.

Po mėnesio Marekas paliko žmoną ir persikėlė gyventi į Jičino miestelį, kuriame tuo metu dirbo. Ilgiau dirbdamas su kolega Pavelu, kuris domėjosi skulptūromis ir pats jas kaldavo, Marekas vis rimčiau svarstė apie idėją Karlo Jorgensono atminimui pastatyti paminklą. Galiausiai paminklas Karlui Jorgensonui taip užvaldė Mareko mintis, jog jis pranešė apie savo sumanymą Tomašui, kuriam tai buvo tikra palaima, mat jo pastangos paviešinti savo tyrimą vis dar buvo bergždžios.

Pavargau pasakoti, tokia ilga istorija! Duokit išgert, įpilkit, negailėkit ir patys išgerkit.

Tomašas greitai paliko šeimą ir pesikėlė gyventi pas Mareką. Tomašas ir toliau nieko nedirbo, bet abiem vyrams visiškai užteko Mareko uždarbio. Bendra idėja ir siekis, sujungęs du draugus po tiek metų, sustiprino jų draugystę. Jie puikiai suvokė, kokią svarbią užduotį turi atlikti. Buvo aišku, jog tik pastačius paminklą Karlo Jorgensono garbei jie galės nurimti. Tačiau kaip gauti leidimą ir pajamų paminklui, skirtam ignoruojamo kultūros veikėjo atminimui, jie nežinojo. Draugai greitai suprato, kad nėra jokio kito kelio, kaip viską daryti patiems, net jeigu už tai ir galėtų vėliau susilaukti bausmės.

Mareko kolegai Pavelui buvo patikėta užduotis nukaldinti paminklą didžiai gerbiamo Karlo Jorgensono garbei. Tačiau vyrai susidūrė su problema – visame miestelyje nematė nė vieno užtektinai didelio akmens, kuris būtų tikęs paminklo gamybai. Vienintelis tinkamas akmuo, kurį jie pastebėjo važiuodami pro Bartuševo miestelį, buvo pats tapęs paminklu: didelis, apvalus, maždaug metro skersmens akmens luitas stovėjo prie senos Bartuševo bažnyčios ir bylojo apie kažkokį kunigą, kurio pastangų dėka prieš daugelį metų toje vietoje išdygo bažnyčia. Iš pradžių griežtai atmetę idėją vogti paminklą iš bažnyčios kiemo, laikui einant vyrai vis dažniau imdavo rimtai mąstyti kaip būtų galima niekieno nepastebėtiems atlikti šią šventvagystę.

Atleiskit, maldauju, bet šioje istorijos vietoje mano atmintis šlubuoja. Nežinau, kaip tiksliai vyrai visgi išvežė tą akmenį, tačiau dėl iš bažnyčios kiemo dingusio paminklo kilo didelis nepasitenkinimas tarp Bartuševo miestelėnų. Apie iš bažnyčios kiemo dingusį paminklą rašė spauda, per radiją ir televiziją buvo paskelbta, jog žmonės, ką nors žinantys apie šį įvykį, turi būtinai kreiptis į policiją, kad niekingi vagys būtų pagauti ir deramai nubausti. Tačiau Marekui ir Tomašui viskas baigėsi sėkmingai, nes taip ir neatsirado žmogus, kuris būtų ką nors žinojęs apie judviejų atliktą darbelį.

Pavogtą paminklą draugai nugabeno į miestelio pakraštyje Mareko išnuomotą garažą, kuriame darbo imtis turėjo Pavelas. Šiam paprašius parodyti Karlo Jorgensono fotografiją, Marekas ir Tomašas atsakė, jog fotografijų nėra išlikę, tačiau abu apibūdino Karlą kaip mąslaus veido vyriškį su ūsais, akiniais ir tikrai ne pliką.

1989 metų rugpjūčio 7 dieną Jičino miestelio rajone, prie mažyčio Barborkos ežero buvo atvežtas ir pastatytas paminklas Karlui Jorgensonui. Žemiau žymaus, bet nepripažinto ir nuskriausto autoriaus galvos buvo pakabinta lentelė su užrašu: „Karlas Jorgensonas, mūsų tautos paslaptis“. Kurį laiką tyliai pabuvę prie paminklo, vyrai sulipo atgal į sunkvežimį ir grįžo į Jičiną, o po mėnesio Marekas ir Tomašas sugrįžo ir į savo šeimas. Gyveno toliau gražiai ir ramiai, jų nekankino mintys apie užmirštą ir niekam nerūpimą Karlą Jorgensoną – draugai jautėsi padarę viską, ką galėjo, kad būtų užtikrintas šio literatūros veikėjo atminimas.

Tai išgerkim, išgerkim, sakau! Nėra ko liūdėt, juk Tomašas ir Marekas vėl tapo draugais, tai ir yra svarbiausia. Bet palaukit, užmiršau paskutinį šios istorijos įvykį, tokį linksmą labai.

Po penkerių metų Jičino valdžia nusprendžia atgaivinti seniai užmirštą projektą pastatyti mažytį oro uostą visai šalia miestelio. Vienas jaunas žurnalistas iš Prahos, kuris rašo straipsnį šia tema, nusprendžia nuvažiuoti apžiūrėti miestelio valdžios numatytos vietos oro uostui statyti. Pasirodo, jog ta vieta yra prie Barborkos ežerėlio. Diena karšta, žurnalistas nusprendžia nusimaudyti. Nuėjęs prie ežero mato – kitame krante stovi paminklas. Neįprasta vieta paminklui, galvoja žurnalistas ir eina prie jo. Priėjęs mato pažįstamą vieno garsaus vokiečių rašytojo atvaizdą. Po galva kabo lentelė su užrašu, kuris yra toks išblukęs, jog neįmanoma perskaityti, kas ten parašyta. Stovi žurnalistas ir galvoja, kaip čia yra, kad paminklas Frydrichui Nyčei stovi tokioje nuošalioje vietoje. Žurnalistas nieko net nenutuokia apie tai, jog tai yra Karlo Jorgensono paminklas, kaip kad ir skulptorius Pavelas, ieškodamas nepliko vyro su ūsais ir akiniais fotografijos, pagriebęs kažkokią knygą, kurioje puikavosi jos autoriaus nuotrauka, nenutuokė, kokio garsaus rašytojo veidą pasirinko kaip pavyzdį savo skulptūrai. Po kelių dienų žurnalistas, grįžęs į Prahą, ieško paveldosaugininkų, pasakoja visiems apie keistą radinį Jičino rajone. Niekas juo netiki, sako išprotėjai ar susapnavai visa tai – visoje Čekijoje nebuvo ir nėra paminklo Frydrichui Nyčei. Žurnalistas, pavargęs nuo visų abejingumo, nusiveža vieną paveldosaugininką prie minėto ežero. Paveldosaugininkas apstulbęs – tikrai Nyčės paminklas, nėra abejonių! Galiausiai buvo nutarta paminklą pervežti į jam tinkamesnę vietą. Stovi jis dabar Jičino centre, visai šalia regioninio muziejaus. Vokiečių turistai visada apsilanko prie paminklo ir geru žodžiu mini čekus, kurie rodo tokią pagarbą šiam didžiam vokiečių rašytojui.

Tai ir viskas, vyručiai, tokia ta istorija. Na, dar po vieną, oplia! Ir aš jau eisiu namo.

Andrius Laurutis

***
Būti suaugusiu – tai gebėti pasirinkti mažiau neteisingą
variantą iš dviejų neteisingų.
Būti suaugusiu – tai žaisti slėpynių ne su vaikais,
o su mokesčių inspekcija.
Būti suaugusiu – tai būti dideliu, bet kvailu.
Būti suaugusiu – tai viską žinoti, bet nesuvokti.
Būti suaugusiu – tai įprasti matyti, girdėti,
bet nematyti, negirdėti.
Būti suaugusiu – tai storinti odą ir siaurinti protą.

Valingas dešiniojo lūpos kampo patempimas

Yra keli gitaros derinimo būdai
iš klausos
kai tiesiog girdi aplinką
reaguoji į ją ir kartu su ja keitiesi tapdamas jos dalimi
arba spaudinėti stygas tam tikruose skirsniuose
paspaudęs gali pajusti kad skauda
ir kad kažkas nedera
tame kuo tu užsiimi
tuomet spaudinėji kitus skirsnius ieškodamas
tos natos – tos harmonijos
kuri sustabdė tavo gyvenimą
garsai toliau pjaunasi
randi tam pateisinimą
pasivadini modern’u
iškeli savo smakrą aukščiau kitų
išmoksti kreivos šypsenos,
kitaip sakant valingo dešiniojo lūpos kampo patempimo
skambini žmonėmis
kabini penklinėje garsus
kuriuos leidžia tavo aplinkos žmonės
derini juos spaudinėji tam tikruose skirsniuose
laukdamas to ypatingo harmonijos garsiuko
kuris paleistų visą melodiją

Koma

Aplink tave vien taukai
Būdamas gličioje masėje trankai galvą į sieną
tikėdamasis kad smūgis pažadins
kosmonautą

viena žarnelė nutiesta
nuo šaldytuvo iki tavo gerklės
kita žarnelė prikonstruota prie
tavo „daikčiuko“ – kurio pabaigoje laistytuvo rėtis
tarsi šamanas staugi ir sukeli lietų
kuris krenta ant tavo mylimų žmonių

Kartais už šlangutės patempia
pro šalį einanti mergina
tarsi varpelis imi skambėti
ir skambinti merginai
deja, po saulėtos popietės vėl pranešamas lietus

Ateina naktis
nuimi laistytuvo rėtį ir žarnelės pabaigoje
prikonstruoji prožektorių
Išeini į naktį ir keliauji savo „daikčiuko“
apšviestu keliu

stebi, kaip žarnelė suranda kelius
į tamsiausias vietas
kai kuriose kažkas anksčiau lankėsi
kai kurios – dar neatrasta žemė.

Tavo gyvybę palaiko dvi žarnelės
ir elektrodai prie smilkinių
Ekranas rodo pastovų Zig Zagą
kuris jau daug metų
vienodai braižo tau duotas dienas

Nuvalai taukais ištepliotą palatos langą
vaizdas pro riebaluotą stiklą dar neaiškus
bet ten tikrai KAŽKAS yra
nori apžiūrėti
bet žarnelės per trumpos

Šlapio skuduro technika

Idealizmas išgydomas mano mielieji
geriausiai tą padaryti kol pacientas dar jaunas
ir liga nėra įsišaknijusi
pačioje jos užuomazgoje,
kuomet jaunuolis gyvena gražiausius savo metus
tam galite panaudoti šlapią skudurą
į jį susukite viską, kas jam brangu,
paprašykite nusišypsoti
ir vos tik išvysite dantis
tvokite jam per veidą
stipriai…
Išgirsite urzgimą ir vėl pamatysite dantis
tik šį kartą iltinius
vadinasi manevras pavyko
šlapio skuduro technika nepriekaištinga
Dabar laukia antrasis žingsnis,
jums jau daug metų
ant jūsų kūno labai daug kabančios skūros
kurią galima vartyti, kaip panorėjus
sudėkite savo kabančius odos gabalus į kompoziciją
ir išverskite skūrą į kūrinį, kurio pavadinimas „supratingumas“
Jaunuolio iltys pamažu sulįs atgal į dantenas
ir kuomet urzgimas pritils
iš už nugaros išsitraukite tą patį šlapią skudurą
ir iš visų jėgų tvokite per veidą
o dabar svarbiausia…
skuduras turi išsprūsti jums iš rankų ir nukristi
greta jaunuolio
Prieš save matote urzgiantį idealistą su iltiniais dantimis
pasiryžusį perkąsti jums gerklę
be poilsio vanojantį jus šlapiu, pykčio ir pagiežos
prisisunkusiu skuduru
sveikiname
Jūs išgydėte žmogų
dabar jis

savas

Analoginės antžeminės televizijos priedėlis

Jis buvo priedas prie žmonių
Nuolat pakrautas
gerom emocijom ir optimizmu
naudojimas paprastas
tiek vaikai tiek suaugę
gali nesunkiai išmokti
nusireguliuoti pagal savo nuotaiką
ir norimus atlikti darbus

Merginoms galima tą priedą
parsivesti namo
priedas turi tokį kištuką
įjungus ten kur reikia suveikia
ir ima ritmingai judėti
visai kaip cirko beždžionėlė su diskais

Priedo veikimas atsiskleidžia
tuomet kai šalia
yra tinkamas prietaisas
nesant kur įkišti
priedo lemputės nedega
neteisingai įkišus
kyla pavojus sudeginti
abu
tiek priedą tiek prietaisą

Kartais priedas ima maištauti
ir bando pats save transliuoti
žmonės išgirdę neįprastą traškesį
sutrinka
ir neša remontuoti

pats savaime priedas yra bevertis
Blizgantis plastikinis korpusas
išraižytas laidukais
tačiau tinkamai juos sujungus
procesorius ima mušti
šešiasdešimties dūžių
per minutę ritmą
tas ritmas išskleidžia šiluminę energiją
kuri virsta 36,7 0C temperatūra.

Seize your day

vartokite laiką porcijomis
mažomis lygiomis dalims
Kartais diena Jums gali būti kaip sprangi piliulė,
kartais atrodys, kad jums daroma klizma
– „Nenusigąsk – tai aš“
Išgirsite gerai pažįstamą Kernagio balsą,
kuris naujai suskambės Jūsų neuronuose
Jūs nenorite klizmos
nenorite kad pasaulis prisidengdamas klizmos vardu
žaistų su jūsų išange
Jūs išspjaunate piliulę
ir laikas sustoja
Nieko bloga nevyksta
Jūs nustojote vartoti
Dabar jau trys savaitės kaip jūs švarus
Beveik išnyko adatų žymės
niekas nebebado jūsų saugaus mažo gyvenimėlio
staiga aplink jus atsiranda skydas
tarsi elektros lemputės gaubte stebite,
kaip musės šika aplink –
tačiau jos nesugeba apdergti jūsų
jūs saugus jūs visiškai saugus
niekas negali jūsų apkabinti ir pamilti
jūs saugus
niekas negali jūsų suprasti ir nuteisti
– šviečiate kam norite ir kada norite
jūs …….. laikinas
nustojęs vartoti pasmerkėte save
vieną dieną užgesti taip ir nenudegęs ir nenudeginęs nieko
o jeigu atsitiktų taip kad
vieną dieną, jums visai to nesitikint dingtų elektra?
Seize your day