Pažinimo problemos, landšaftas ir metafizinė situacija

Pažinimo problemos, landšaftas ir metafizinė situacija

 

 

Alma Riebždaitė

„Toks jausmas, jog aš persikėliau gyventi į kitą planetą, kuri vadinasi Žemė.“

(Iš Mo pasakymų)

Kas yra autentiškumas, anonimiškumas, ką apie tai galiu pasakyti – kas apie tai pasakytina? Visų pirma, neautentiškas anonimiškas gyvenimas yra gyvenimas abstrakčiame pasaulyje, o taip, žmogui būdingas abstraktus mąstymas, gebėjimas abstrahuoti, bet aš ne apie tai. Neautentiškas anonimiškas gyvenimas yra gyvenimas abstrakčiame pasaulyje, pasaulyje, kuriame pavasarį sprogsta medžiai, po to medžiai sužaliuoja, čiulba paukščiai, žydi gėlės, dūzgia vabzdžiai, skraido drugeliai, plaukioja žuvys. Anonimiškame neautentiškame pasaulyje nieko nėra konkretaus, o kai nieko nėra konkretaus, tai nėra jokių ypatumų, dėl ko mūsų gyvenime atsirastų ypatingi surišantys saitai, surišantys taip, jog mes tampame gyvybe pulsuojančios Visatos dalimi. Tai – amebos gyvenimas, kur visas gyvenimas prasideda ir baigiasi čiuptuvų judėjimu arba galūnėmis, tai yra griebimo judesiu, kuris amebos gyvenime yra paskutinis judesys, nors gal ir klystu. Klystu ta prasme, kad galbūt ameba pranoksta homo sapiens, galbūt ji turi daugiau interesų, nei vien tai, ką išreiškia jos fizinis judesys. Tai – pasaulis, pasaulis šiaip sau, pasaulis nieko nereiškiantis, praktiškai abstraktus pasaulis yra neegzistuojantis pasaulis, Niekio tvirtovė, kaip galbūt pasakytų filosofai.

Todėl toliau mes klausiame, kas yra pažinimas, kas pasakytina apie pažinimą, ką apie pažinimą galiu pasakyti asmeniškai? Visi žino, jog apie pažinimą galima pasakyti daug gero ir daug blogo, – tas saldus žodis „gnosis“, ta gnosis magija, apie kurią ne kažin ką galiu pasakyti, tik žinau, kad gnosis mūsuose vaidina svarbų vaidmenį ir gnosį mėgsta visokie išrinktieji, mėgstantis kaupti ypatingas žinias, būnantys kaip ypatingų žinių turėtojai, priklausantieji išskirtiniams klanams. Negaliu net įsivaizduoti tokių svarbių žinių, kuriomis negalėčiau pasidalinti su kitais, ar žinių, kurias turėčiau saugoti, nes jos turi galių pakeisti mano gyvenimą, kažkaip ypatingai jį paveikti ir daryti poveikį kitiems. Tai – magija. Gnosis – tai magija? Mano kukliu supratimu, ypatingos žinios gali būti traktuojamos tik kaip maginės žinios, kitaip jos nebūtų nei ypatingos, nei slėptinos. Ne? Galbūt.

 Mes dar žinome pažinimą, įvardintą mokslinio pažinimo vardu. Mūsų visuomenėje mokslinis pažinimas turi aukščiausią, beveik nekvestionuojamos tiesos statusą. Mokslinis pažinimas yra šventa karvė. Ir vėl, jei prisiminsime filosofus, tai šitie tikriausiai mokslą įvardintų kaip tam tikros rūšies magiją. Tiesą sakant, magija ir maginės suvokimo formos man yra tokios neįdomios, jog apie jas nei girdėti, nei kalbėti nesinori. Ir vis dėlto, kalbėdami apie tikrovės suvokimą mes negalime išvengti mokslinio pažinimo. Pavyzdžiui, daugelis Vakaruose rytietiškas tiesas dėstančių asmenų iš tiesų užsiima asmeninio gyvenimo pagerinimo magija su tam tikrais pratimų rinkiniais. Tas pats pasakytina apie visokius „koučerius“ ir neurolingvistinio programavimo specialistus.

Apie mokslinio pažinimo specifiką daug filosofų kalbėta ir nesinorėtų kartotis ar tuščiai išsiplėsti, analizuojant visiems žinomus aspektus. Paminėsiu tik keletą, kurie man atrodo svarbesni. Mokslinio pažinimo įrankis yra vidinė žiūra. Moksle į daiktą žiūrima iš vidaus. Į jį įlendama, jis išardomas, išmontuojamas. Nuostolis, kurį atneša toks pasaulio pažinimo būdas, yra tiesiog neapsakomas. Mokslinis pažinimas yra nuostolingas pasaulio pažinimo būdas, jo metu kur kas daugiau netenkama nei įgyjama. Vabalų kojelių skaičius ir tuščiaviduriai paukščių kauleliai toli gražu neatskleidžia tos esmės, kas tai yra. Be to, mokslinis pažinimas ir tam tikras sadizmas, kuris yra neišvengiama mokslinio pažinimo proceso dalis, visų gyvų būtybių atžvilgiu yra neišvengiamas. Tie prismeigti drugeliai, išdarinėtos varlės, laboratorinės žiurkės. Ką tu pažįsti prieš akis turėdamas išdarinėtą varlę? Varlę? Tai absoliuti pažinimo iliuzija, sakyčiau, maniako akibrokštas gyvybės akivaizdoje, sutrikimas kaip liga, kaip patologija, besimėgaujanti stovėsena kaip egzistencinė laikysena paskerstos būtybės atžvilgiu, kuri yra nugalėta. Kiek galima pažinti žmogų prozektoriume, atliekant skrodimą? Štai tokio lygio pažinimas yra vadinamasis mokslinis pažinimas. Pažinimas, lydimas beprasmybės. Pažinimas, neturintis jokios vertės. „Norėčiau geriau pažinti tave skrodimo metu, mylimasai.“ „Kokia laiminga būčiau, jei galėčiau mūsų brangųjį kikilį apžiūrėti iš vidaus, kaip GILIAI tada aš jį pažinčiau.“. Ne? Netinka? Pernelyg tiesmuka? Bet tai ir yra mokslinis pažinimas. Realiai, norėdama pažinti paukščiukus, aš turėčiau juos skersti. Toks yra mūsų pasaulio pažinimo modelis: skerdiko. Paskui aš turėčiau viską apžiūrėti pro mikroskopą, pažinti gyvybę iki smulkiausių mikroskopinių nematomų dalelių ir galų gale atsidurti prieš begalybę – plytintį Niekio lauką. Ką aš sutinku, kur atsiduriu po to, kai atveriu sau tą smulkiausią mokslui ir technikai tuo metu prieinamą dalelę? Kokiame nuodėmės vakuume plaukioju ir tvyrau, kokioje tuštumos ir Niekio zonoje atsiduriu, kokia pilka želinė masė mane pradeda supti, kokie dvokiantys glitėsiai liečia mano skruostus? Gal išėjęs iš laboratorijos aš grožėsiuos ką tik paskersto strazdo tarškėjimu ir jo plunksnelių raibumu? Ne, iš manęs tai bus atimta. Ir gal sugrąžinta – per atgailą arba per malonę. Skerdžiančiam žmogui yra uždrausta regėti virpančią gyvybės slaptį, kadangi jo teritorija – mirties, vidaus, žarnų ir ekskrementų teritorija.

Mes jau išsiaiškinome, jog vadinamasis mokslinis pažinimas yra žudikiškas pasaulio pažinimo būdas. Ar yra įmanomas kitoks pasaulio pažinimas? Jei mokslinis pažinimo būdas yra nuostolingas ir dažnai suvokiamas kaip vienintelis, kaip paskutinė tiesos instancija – ar yra įmanomas kitoks pasaulio pažinimo būdas, kuris būtų lygiavertė arba mokslinį pažinimą pranokstanti alternatyva? Ar įmanomas pažinimas neįsiskverbiant į daikto/objekto vidų? Ar toks pažinimas būtų prasmingas, pakankamai informatyvus, naudingas? Ar?.. Daugybė ar.

Mirtis kelia nuobodulį. Mes patys sau esame nuobodūs – ir tai yra didžiulė problema. Būti su savimi, būti į save įsirausus yra kankinančiai nuobodu. Žmonės, susidomėję savimi, rodantys į save, esantys pasaulio centre, yra kankinančiai nuobodūs, neįdomūs. Nuo savęs, nuo susirūpinimo savimi ir nuo savęs sureikšminimo greitai pavargstama.

Pavyzdžiui, tiek menininkai, tiek amatininkai daugeliu atveju yra kur kas laimingesni žmonės už kitus, nes jie turi galimybę dėmesį nuo savęs perkelti į daiktą, instrumentą, teptuką – tarpines priemones – o po to dėmesys koncentruojamas į kūrinį, dainą, eilėraštį, paveikslą, skulptūrą.

Šiuo atveju dėmesys nuo savęs perkeliamas į daiktą arba į kūrinį, tiesa, savo paties sukurtą kūrinį. Ypač laimingi yra tikintys žmonės, Dievą tikintys, besimeldžiantys, kartojantys „Rama Rama“, nes jie bent akimirką turi galimybę koncentruotis į kažką, kas nėra jie patys. Ir vis dėl to, peržengti pačiam save yra nepaprastai sunku, beveik neįmanoma, ir jeigu kažkam pavyksta tai padaryti – galima tai laikyti įvykusiu stebuklu, o galima ir – atpirkimo aktu. „Atpirkimas“ – įdomus žodis, kuris ženklina, kad žmogų kažkas buvo „nupirkęs“ ir dabar jis yra „atperkamas“ kaip grąžinamas atgal, į pradinę būklę iki nupirkimo. Ar mes galime žinoti, kokie buvome iki „nupirkimo“, jei visada buvome tik „nupirkime“, tik „nupirkimo“ pagauti – kas mus atpirks? Ir kur ta pažadėtoji žemė? Mylintys, įsimylėję, mylimieji – dar viena laimingųjų rūšis Žemėje. Ir neskaičiuokime tos laimės laiko, nes galbūt kiekybiškai ta laimė nėra išreiškiama, o bet koks kiekybinis išreiškimas nebus teisingas atsakymas, nes individo, kad ir kaip šiurkščiai tai skambėtų, tiksliau, mylėjusio gyvenimas jau bus paženklintas transcendencijos ženklu – jis bus ne save suradęs, ir mylinčiojo, mylėjusio esybė jau bus esmingai palinkusi į kitą, kas nėra jis pats.

Ar įmanomas kitoks pažinimas, objektyvus pažinimas, bet ne mokslinis, pažinimas, kuris nebūtų žudantis, pažinimas, kuris nenužudytų, nepasmerktų „daikto“ pražūčiai? Ar įmanomas pažinimas be mirties prieskonio? Jei pasakyčiau, kad „įmanomas“ – tikriausiai nepasakyčiau nieko, todėl į šitą klausimą neatsakysiu. Ko vertas atsakymas, jei jis nėra surastas mūsų pačių? Ko vertas atsakymas, jeigu jo nesunešė mūsų kraujas? Atsakymas, jei jis nesuplūdo į mūsų smegenis deginančios ugnies pavidalu? Be to, aš nesu atsakymus gaminanti mašina. Mano paskirtis yra gaminti klausimus. Kiek žinau, nupirkti yra pigiau negu atpirkti, atpirkėjas turi gerokai primokėti, kad atpirktų savo geidžiamą objektą. Atpirkimas – sunkus procesas. Pardavei, ir viskas. Jei jau nori atpirkti, vadinasi, „daiktas“ ar vergas – brangus, nepaprastai geras, turintis kažką tokio, o tada jau mokėk dvigubai, trigubai daugiau. Bet čia šiaip. Nė prie ko.

Suprantama, kad pažinimo procese aktyviai dalyvauja juslės ar – protas, atmintis, kas? Kokie organai dalyvauja, yra aktyviausiai įjungiami į pažinimo procesą. Kuo mes pažįstame? Kas tas slėpiningasis pažinimo įnagis? Kam pažįstame? Iš kur kyla noras „pažinti“? Tikriausiai reikia sugrįžti ten, nuo ko pradėjau šį tekstą, prie gyvenimo abstrakčiame pasaulyje. Žinau, daugelis mane kaltins pretenzingumu, ir galbūt ne be pagrindo, lyg turėčiau kitą pasirinkimą. Gyvenimas abstrakčiame pasaulyje yra pagrindinis atbukusių, neveikiančių, neveiksnių juslių liudijimas. Gyvenimas abstrakčiame pasaulyje liudija mūsų juslių neįgalumą. Normalus sveikas žmogus negali nesidomėti tuo, kas jį supa. Jis negali nematyti, negirdėti, nejausti, o negalėdamas nematyti, negirdėti, nejausti – jis negali neužklausti, neduoti užklausos būčiai, sunku tuo patikėti, bet daugelis žmonių nemato, negirdi, nejaučia, o gal taip nutikę buvo tik mūsų kvailutei Mo. Jei ne Mo istorija, aš tuo nepatikėčiau. „Toks jausmas, jog aš persikėliau gyventi į kitą planetą, kuri vadinasi Žemė.“ Nežinau, ką tiksliai Mo turi omeny, Mo nesupaisysi. „Čia virš galvų zuja langinės kregždės, dirvone gali pamatyti kūltupį ir kuoduotąją pempę, ežere pamatyti klykuolę – vietoj to, jog keturiasdešimt savo gyvenimo metų manei, jog egzistuoja tik antys, iš pradžių visiškai blausios antys, paskui išryškėjo gražuoliai gaigalai ir blausios patelės, paskui visa tai pasivadino „didžiosiom antim“, ir galų gale paaiškėjo, skaudžiai paaiškėjo, jog pasaulyje esama ir cyplių, ir kryklių, ir berniklių, ir nuodėgulių, ir dančiasnapių, ir gagų, ir….“ Čia Mo netenka žado ir subliūkšta. Ir, žinot, kaip mėgsta patetiškai klausti Mo: „Ir kodėl, kodėl aš anksčiau viso šito nemačiau ir negirdėjau, kur aš buvau, kokioje gyvenau planetoje?“ Ji iškelia rankas aukštyn, komiškai jomis sumoja ore ir nuleistu balsu liūdnai ištaria: „Tai negali būti ta pati žemė“. Džiaugiuosi susipažinęs su Mo. Ši pažintis mane labai praturtino. Labai. „Planetoje, kurioje aš gyvenu, nėra medžių, čia žaliuoja beržai ir savo pumpurus skelia liepos, kurie yra valgomi. O kiekvienas nepažintas rėžis ar vingis, kiekvienas nepažintas daigelis paliudija apie save skausmu, tai skausmas, kurį sukelia į save siekiančio pasaulį praryti didžiojo anonimo ataka, todėl aš turiu pažinti pažindama kiekvieną daigelį, augalą, drugį, paukštį, žuvį aš plėšiu iš nebūties.“ Mo akys prisipildo ašarų. Ką? Negaliu suprasti Mo. „Pažindama paukštį aš jį priglaudžiu prie krūtinės. „Visa problema, manau, yra tai, jog Mo paukščiai jaudina, ir to neįmanoma paaiškinti. Mo bando paaiškinti: „Yra toks filmas „Aštuonkojai iš antro aukšto“, žinai, jaučiausi lyg būčiau aštuonkojis ir kažkas mane būtų perlipdęs į paukštį, štai kaip“, – baigia Mo sakyti savo didelę tiesą ir nepabaigia, nes apsižliumbia. Su ja susikalbėti neįmanoma, tai verkia, tai juokiasi. Paverkia ir vėl kažką šneka, neužsičiaupia: „Pažinti ir mylėti yra tas pats“. Mo labai pritiktų tylėti. Man atrodo, kai Mo tyli, ji pasako viską.

O, aš dar nieko nepasakiau apie metafizinę situaciją ir landšaftą arba tai, kaip metafizinė situacija daro įtaką ir gali daryti įtaką landšaftui. Žodynai sako: „landšãftas [vok. Landschaft]: 1. kraštovaizdis; bendras vietovės vaizdas; 2. geogr. dinaminė gamtinių ir antropogeninių teritorijos komponentų erdvinė sistema“.

Kas yra metafizika? Kokia jos reikšmė žmonijos gyvenime? Manau, jog metafizinė žmogaus situacija yra pamatinė žmogaus situacija žemėje, ji persmelkia viską, nusitiesia nuo vieno žemės pakraščio iki kito – išplinta kaip Vakarų imperializmo metastazės, ji netgi atlieka deformacinį vaidmenį religijoje, metafizinis nulėmimas yra stipresnis už religiją. Metafizika deformuoja religiją, ypač aiškiai tai matyti krikščionybėje, ryškus bandymas ištaisyti šitą deformaciją krikščionybėje prasideda nuo šv. Pranciškaus Asyžiečio ir tęsiamas pranciškonų linijoje, kuri pasireiškia mažųjų brolių kaip Dievo tvarinių adoracija. Manau, jog bandymų ištiesinti iškreiptą vaizdą istorijoje būta – yra – bus daugiau.

Nežinau, ar pavyks man tai atlikti grakščiai ir paprastai, ir neįkyriai – atskleisti tą ryšį, kuris jungia metafiziką ir landšaftą. Gali būti, jog man teks nusileisti iki vaikiško Mo lygio, ko aš tikrai nenorėčiau.

Kas gyvena pelkėse? Pinčiukas ir visokie kitokie velniukai. O ką mes darom su velniukais. Na aišku, kad su velniukais reikia kovoti. O kaip kovoti su velniukais, gyvenančiais pelkėje? Pelkę reikia nusausinti. Melioracija yra vienas svarbiausių veiksnių, turėjusių reikšmę landšaftui. Melioracija yra ta kalba, bylojimas, išraiška susiklosčiusios  metafizinės situacijos. O kokie gyvūnai įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą? Būkit tikri, pelkių gyventojai. O kas dar asocijuojasi su pelke, užpelkėjusiom vietom? Šliužai, gyvatės, žalčiai, varliagyviai.

Išvada: žmonės, bijokit velniukų. Gyvybė tarpsta ten, kur vanduo, drėgmė, kur šilta, kur šviesa. Velniukas uzurpuoja gyvybės teritoriją, ją pasisavina. Žmonės, bijokit velniukų, labai labai bijokit velniuko.

Bijau, kad čia Mo teritorija. Man čia sunkiai sekasi… Ji viską moka taip sklandžiai, taip poetiškai suvesti, nesigėdydama savęs, nebijodama savo jausmų – tai jos privilegija. O man – man tikrai sunkiai sekasi, pripažįstu, bet pradėjęs turiu pabaigti. Pabaigti, neduodamas atsakymų. Pavargau truputį, gal Mo seksis labiau.

Sugrįžkim į dabartį, į nedirbamus, šviesos nualintus numelioruotus žemės laukus. Mo juose mato sodus. Ak, ta Mo. Jei ji turėtų keletą tūkstančių litų, ji nusipirktų vieną tris hektarus žemės ir įsteigtų atviro tipo sodą. Kas tas atviro tipo sodas, kada nors, manau, papasakos ji pati. O ko dabar verta žemė, kaip yra vertinama žemė? Dabar žemė vertinga yra todėl, kad už ją gaunamos europinės lėšos, IŠMOKOS, bet šiaip ji nieko nėra verta, ir kai finansavimas iš Europos baigsis, žemė atpigs…

Ar begali žemė labiau atpigti?

Jaunųjų kūrybos konkursas

Jaunųjų kūrybos konkursas


Simonas Bernotas 

Juodoji magija

Šoka šokį laukinį gieda purvą bado adata
Vudu
Perpjauna gerklę klykia raitos ant eiklių
Eržilų bumsi ne kanopos o ratai iš asfalto
Gelmės ištraukia smarvę benzino ir dūmų
Nuo tamsių vaizdinių kartumas norėtųs
Išsiplėšti liežuvį perbraukt grublėtą per
Ledinį nučiuožus link baltojo guolio
Link nemigos karalystės linkt užtenka
Pasakyt žodį apversti pasauliui taip
Pasiryžus pajodyt dramblius ant kurių
Laikos ar banginį įnerti dar
Vieną siūlę jei siūlais
Ištrūko saga
Ir aš taip norėčiau ištrūkti

barokas

ei
šis miestas miegantis kliedintis kiekvieną
gatvelę bulvarą sapne išknarkiantis visokias
šmėklas damas su perukais vyrus su perukais
pudelius kas gi pabudins kas gi pažadins šis
rytas tikrai per ankstyvas šiam kartui jokio
triukšmo tik atodūsiai tik saldumas šitaip
kvepia gardžiom vakarykštėm prie kavinės
kurią jau spėjo užglostyt vaiskiais spinduliais
ar tai deimantas ar opalas čia tik žiedas piršto
žieduoto ta dama rožė pražydo vienas valkata
murma gal tai miesto knarkimas košmariškas
kas gi pabudins kas gi pažadins tik ne varpinės
bokštas kuris po penkių tak tars labanakt sau ir
labadien lyg būtų svarbu kur miegi kaip kvapniai
sapnuoji ir kas gi pabudins kas gi pažadins
nei bokštai įsišakniję nei valkata it vaiduoklis nei
šis miestas miegantis

poP

sėdėjau prie vairo rausvame limuzine galinėj
sėdynėj gulėjo lavonas kokio nors mafiozo
ar šiaip tipelio peršauta galva o bagažinėj
žaliavo krūvos banknotų laukiau tavęs

rūkiau cigarą ratilai dūmų
raitės it gyvatės tipas mirktelėjo vyptelėjo
šyptelėjo stryktelėjau troškau
spustelėti greičio
pedalą kita vertus nuvertus supratau kad
neverta draskytis prarijau vieną gyvatę
ši įgėlė į liežuvio galiuką kraujavo
regis banknotai prižaliavę pražydo
jau net būdamas čia tą žalumą regėjau
už mūsų stoviniavo policijos patrulis lempelių
žibėjimas žiauriai gražiai išsitraukiau
pistoletą
liko viena kulka baltos kelio juostos
baltos kelio juostos baltos kelio juostos
vis liejos į vienį netoliese degė raudona
šviesa degė taip skaisčiai kad net
skaistumo apakintas rėžiaus į pro
šalį lekiančio reketininko mersedesą ir
numiriau

o kad viskas būtų taip paprasta
faras sekęs iš paskos buvo susitepęs
ypač ryški spurgos įdaro dėmė
prie ženklelio
norėjau parekomenduoti jam miltelių bet
buvau miręs o tokiems velniškai sunku
prasižioti taigi jis ėmė rašyt protokolą
apie žaliuosius nutylėjęs po to
paėmęs pistoletą nusišovė gal ir ne bet
iš kur man žinoti juk gulėjau ant kelio
visas kruvinas tarp patamsintų limuzino
stiklų ir dar be abejo


komunizmas

Tavo mergaitė prieš mano mergaitę
lygiosios
Tavo krokodilas prieš mano krokodilą
lygiosios
Tavo ananasas prieš mano ananasą
lygiosios
Tavo kombainas prieš mano kombainą
lygiosios
Tavo trūksta teksto dalies prieš mano
trūksta teksto dalies lygiosios
Tavo sms žinutė prieš mano sms žinutę
lygiosios
Tavo damoklo kardas prieš mano damoklo
kardą lygiosios
Tavo starwarsai prieš mano starwarsus
lygiosios
Tavo euripidas prieš mano euripidą
lygiosios
Tavo minotauras prieš mano minotaurą
lygiosios
Tavo prieš mano lygiosios
Ir čia vyksta amžinosios lygiosios
tai tas tai anas
Rezultatą persveria tai tas tai anas jį
išlygina
Nes tavo yra mano ir mano yra tavo
čia niekas
Nelaimi niekas nepralaimi mes niekaip
nežinom
Kuris yra kieno mes niekaip nežinom
Kaip dalintis po lygiai

Kaleidoskopinis

pasaulis pasisuka per kraštus lūžta
pabyra gelsvos fenikso plunksnos
gaisro liepsnos lyžteli miestą
žmonės traukias ir raukos
ir traukos nebepaklysta ne
klysta ne ne spaudžias  į eilę
įsispaudžia į šulinius iš kurių
apspangę gaisrininkai semia
po kibirą ryto rasos
kol rytas lieka berasis
kol rytas sudžiūsta ir dega
potėpiais iš lėto
įkrenta lubos
pasaulis pasisuka
įkrenta grindys
garai pakyla
mieloji ar palikai
virdulį užkaistą
nes kažkaip keista
be galo be krašto
šviesa žiežirbos
lyg vėl per anksti
auštų rytojus
o kava niekaip neaušta
tarp liepsnelių gurkšnojama
anglių skonio mirties poskonio
brangioji man metas bėgti degu
iš nekantrumo
net anglėju mūsų kambarį šaltos čiurkšlės
aplieja
keičias orai gęsta liepsnos vien dūmai rūkai
tetirštėja
į smogą kuris svečias nelauktas
bet dažnokai užeina

Ostijos

Lygiai taip po vakarienės
Ji paima taurę reinvynio
Ir išgeria vienu mauku
Juoda suknelė smagia iškirpte
Jos juokas paukščių giesmė
Spalvingų paukščių ir čiurlenimas
Krioklio po kuriuo sykį maudėme
Nuogumą jos skruostų raudonis
Dar nuo puotos užsilikęs lyg šaškių
Dama svarbi pasijutusi ima ėjimą
Uždelsia vien nuo palietimo
Figūros suserga karštlige tirta
Vien nuo žvilgsnio tarsi ledo
Karalienės ji išeina taip staigiai
Suskambus vidurnakčiui viltis
Kad paliks krikštolinę kurpaitę
Sugrįžimui ir naktis
Apima kūną kurį dar taip neseniai
Dalijomės

Gėlininkystė

iš kavinės terasos staliukų prasikala
narcizai
užsisakius du konjako stikluose atnešamos
lelijos
išgėrusios brandų skystį suryjam gėles
tariant Žodį iš burnos išsprūsta po jazminą
po rožę po lotoso žiedą ir nuvysta
dialoguose ieškom amžino žydėjimo
kol mus apraizgo
tankūs abejingumo vijokliai

***

priešnuodis kišenėj
minutės koks
siauras tarpas šio
ir anapusybės vos sutelpu
susigūžiu vis spaudžia
spaudžia išspaus
klyksmą

mano rankose nuodai žydi
juodos gyvatėlės palytėjus
tirta tirpsta rangos aštuonetais
rangos begalybėm valiūkiškai šypteli
aštrūs dantukai į odą įsisiurbia
kaip dera kaip tinka tarsi apyrankės
išsiurbia lėtus vandenis iš šaknelių
mano rankose priešnuodis vysta

Menininkas

Išmanė muzikos meną
Gebėjo grot 44 instrumentais
Įskaitant kojų trepsėjimą
Švilpavimą spragsėjimą pirštais

Fotografavo gimtadienius
Vestuves krikštynas jubiliejus
Laidotuves tą momentą kai
Siela atsiplėšia nuo kūno
Ar kūnas nuo sielos

Tapė dažė tepliojo
Koridorių sienas išpurkšdavo
Ką nors maištingo kontro
Versiško sąsiuviniuose
Kartais papaišinėdavo

Vaidino gyvenimą jei tai galim
Pavaidinti gyvenimu o jei ne tai
Vaidindavo kad vaidina vaidindavo
Kad gyvena o retsykiais
Užsimiršdavo ir
Gyvendavo

venomis teka pavasariai

venomis teka pavasariai
prasiskleidžia akys iš vokų
prapjaunam vyzdžius
išvystam regėjimus
išvystom žvilgsnio greitį
iki draudžiamo
spindulio spindesio saulės
griežinėlis cukruje mėnulio
graužtukas pritinusioj pritvinusioj
padangėj perdozavusioj žvaigždžių
pavasariotaka suyra subyra į pumpurus
į purpurinę regą ntosios akies

Literatūra be literatūros

Literatūra be literatūros

Dainius Vanagas

Velniai žino, kaip derėtų kalbėti apie Kristinos Sabaliauskaitės apsakymų knygą „Danielius Dalba & kitos istorijos“: griebtis už galvos ir apraudoti tekstų stilistiką? Ironiškai šaipytis iš lėkštų, banalybėmis persisunkusių ir nuo jų užtroškusių personažų? Svarstyti, kodėl autorei nepavyksta sukurti intriguojančio, poleminio pasakojimo? Ploti katučių ir prisiekinėti, kad tai – ateities literatūra? Girti už puikią reklaminę kampaniją ir įvaizdį? Gėrėtis populiarumu ir ryšio su skaitytoju tvirtumu? Aiškintis šio populiarumo priežastis? O gal pamėginti visus – ir didžiausius gerbėjus, ir aršiausius kritikus – sutaikyti, pripažįstant: taip, tokia yra populiarioji literatūra ir mums, kaip ir likusiam pasauliui, ji reikalinga kaip oras?

Nesvarbu, nuo ko pradėti, kuo baigti – vis tiek bus per mažai pasakyta. K.Sabaliauskaitė jau tapo lietuvių kultūros reiškiniu, o reiškinys – gerokai daugiau nei knyga, jos vertė ir recepcija. Tai – mentaliteto žyma, silpnybių, jautrių vietų atodangos, mąstymo trajektorijos, lūkesčiai ir patirtys. Juk galų gale, ką reiškia literatūros kritiko pastaba esą ši ar kita knyga yra šlamštas, jei skaitytojui per skruostus rieda džiaugsmo ašaros, o širdis spurda lyg sutikus brangų, seniai akyse neregėtą bičiulį? Ne kažin ką. Lygiai tas pats, kai „žinovų“ liaupsinamas kūrinys po penkiolikos puslapių keliauja į tolimiausią palėpės kampą, nes skaitytojui pasirodė kažin koks vingrus, nuobodus ir mandras.

Šiuo vertės reliatyvumu K.Sabaliauskaitė grindžia savo naujausią literatūrinį eksperimentą: drėbti, tėkšti, ir ažiotažas garantuotas. Juk vieni, žinoma, pasibaisės ir pasipiktins, kitiems pasidarys labai smagu, kad kažkas pasibaisėjo ir pasipiktino, o treti nuoširdžiai džiūgaus, kad atsirado kažkas paprasto ir paskaitomo, negana to, plakančio viską, kas nepaskaitoma ir sudėtinga.

K.Sabaliauskaitės tekstai – knygoje jų aštuoni – sukonstruoti kaip paskirų elementų sankaupos, o ne vientisos kompozicijos: šiek tiek sekso ir aistros, šlakelis prievartos ir smurto, žiupsnis nuoskaudų ir pagiežos, o viską pagardina kerštas, sąskaitų suvedinėjimas, blevyzgos ir, laimė, bent vienas pagyrų išties nusipelnantis knygos aspektas – spalvingos, kontroversiškos istorinės nuorodos ir faktai. Autorė knibinėja vien tik chrestomatinėmis jau tapusias temas ir problemas: žydų tapatybė, slaptosios tarnybos ir sąmokslo teorijos, emigrantai, pramogų pasaulio įžymybių asmeninis gyvenimas, „mažojo žmogaus“ neviltis ir menkystė. Apsakymai nubloškia skaitytoją į Londoną, į Paryžių, į Marakešą, į Niujorką, į Mirusiųjų karalystę ir, žinoma, į Vilnių – šių ir prabėgusių laikų. Taigi knyga prisodrinta kaleidoskopinių įspūdžių, sąlygiškai greito tempo ir įtampos.

Kodėl sąlygiškai? Apsakymų kalba prėska, skurdi, besivelianti ir stringanti burnoje; pasakojimų medžiaga nuolat balansuojanti ant lėkštumo ribos, prisodrinta radikalių, tačiau menkai niuansuotų patirčių, dėl to neįtaigi ir paviršutiniška; personažai kiaurai perregimi, redukuoti iki primityviausių bruožų. Tiesa, veikėjų charakteriai nuožmūs, prisodrinti įvairaus plauko aistrų, tačiau visiškai nepolemiški – juose nė lašo prieštaringumo, abejonės, daugiasluoksniškumo. Antai apsakyme „Vilniaus vėtrungės“ skaitytojas susiduria su aukšto laipsnio KGB pareigūnu, kuris vaizduojamas kaip visiškas siauraprotis – ką ten siauraprotis! – kaip visiškas idiotas, neturintis nė menkiausios nuovokos. Jei tokie neišmanėliai iš tiesų būtų sudarę šios organizacijos pagrindą – o būtent tokią mintį suponuoja tekstas, – tai pastaroji, užuot tapusi mirties vietininku žemėje, būtų subyrėjusi per pirmąją savo veiklos savaitę. Žinoma, čia grožinis tekstas, todėl galimi bet kokie paistalai. Bet visgi: jei jau naudojamasi referentinėmis nuorodomis į užtekstinį lygmenį, tam tikros logikos, rišlumo reikėtų paisyti – jau vien dėl to, kad reiškiniai neatrodytų, kokie nėra, t.y. paprasti.

Nepaisant silpnos apsakymų kompozicijos, K.Sabaliauskaitę dera pagirti už pastangas suteikti veikėjams individualų balsą, ieškoti unikalios kalbinės išraiškos: juodadarbis filmavimo aikštelės darbuotojas vos sugeba suregzti sakinį („Mirtis Vilniuje“), naivi poniutė iš provincijos egzaltuotai gėrisi romantiniais, stereotipiniais Didžiosios Britanijos įvaizdžiais („Filomena važiuoja į Londoną“),

užguita, gyvenimo aplinkybių nuskriausta filologė Ramutė („Žeismastis“), besidarbuodama puošniame Paryžiaus viešbutyje, pasižymi pedantiška, gana intelektualia, nervinga, dirglia kalba ir t.t. Tai – reikšmingas pasiekimas, kadangi nūdienos rašytojai neretai pamiršta veikėjo specifikos ir jo kalbos sąryšį, ir tuomet susiklosto komiška padėtis, kai, sakykime, dvidešimt metų lapus Vingio parke grėbęs vyriškis ima kalbėti lyg filosofijos daktaras.

Tačiau sukūrusi skirtingus balsus, K.Sabaliauskaitė nesusitvarko su skirtingų personažų mentaliteto atkūrimu: tai, tikėtina, lemia menkas dalykų, apie kuriuos rašoma, išmanymas. Dėl to tekstai atrodo nerišlūs, dirbtini ir neįtaigūs: autorė per daug aiškina, vis baksnodama pirštu į dalykus, kurie ir taip akivaizdūs, ir per mažai rodo. Tačiau vien tik „prakalbinti“ veikėją jo paties kalba, žodynu neužtenka: tą kalbą dar reikia adaptuoti, įausti į meninio teksto logiką ir ją pagrįsti. Savo ruožtu K.Sabaliauskaitė apsiriboja mechaniškai perkeldama įvairių slengų stereotipinę vartoseną į savo veikėjų lūpas, ir todėl, natūralu, nuo banalybių pertekliaus šioje apsakymų rinktinėje tiesiog linksta ausys: „Galiausiai pabaigoje žmogus visuomet lieka vienas“ (p. 152), „Televizija – masių bukinimo įrankis“, (p. 196), „Miestą jis ir mylėjo, ir nekentė jo tuo pat metu“ (p. 142), „Sukurti filmą apie tai būtų sunku. Juk po galais, jie buvo tikri žmonės su jausmais. <…> O gal kur nors iš viršaus jie, mirusieji, viską mato – ką gali žinoti“ (p. 36), „<…> tiesiog vyras ir moteris. Nuogi net ir su drabužiais. Aš nežinau, ar suprantat, ką turiu galvoje. Jei būčiau rašytojas, gal pasakyčiau kaip nors geriau“ (p. 32–33). Ir tokių „perlų“ – pilna knyga!

Būtent nenoras būti rašytoju – nenoras „pasakyti geriau“, kruopščiau, įdomiau, kūrybingiau – šioje apsakymų rinktinėje yra bene ryškiausia intencija. Autorė siekia laužyti socialines ir kultūrines konvencijas, atsiriboti nuo mūsų kraštui gana būdingos lyriškos, dvasia, būtimi, gelmėmis žongliruojančios arba jai priešingos – novatoriškos, pretenzinga (dėl to kartais tuštoka) žaisme ir provokuojančiomis formomis pasižyminčios prozos. Tai išties įdomu, reikalinga ir sveikintina – jau vien dėl to, kad Lietuvoje seniai trūko pramogine, populiariąja literatūra užsiimančių rašytojų. Tik gaila, kad alternatyva, kurią šioje apsakymų knygelėje pateikia K.Sabaliauskaitė, yra nevykusi ir netgi vargiai paskaitoma.

Viename iš knygos apsakymų rašoma: „Leidybos verslas parduoda ne ką kitą, o legalius narkotikus protui, sielai ir slėpsnoms. Užaštrinantis kokainas, raminantis heroinas ir viagra viename. Narkomafija, dar pajungianti ir smegenų plovimą bei prostituciją. Sex, drugs and rock’n’roll“ (p. 155). Gal ir tiesa. Tačiau tokiu atveju šią knygelę reikėtų priskirti prie silpnų, menko poveikio narkotikų, o parduotuvėje įgrūsti į lentyną šalia tokių produktų kaip alus be alkoholio, cigaretės be nikotino, kava be kofeino ir guminės moterys.

Bet, kaip sakoma, čia laisva šalis: kiekvienas susileidžia, ką nori.

Kultūros poeto sugrįžimas

LITERATŪRA ŠIANDIEN
www.durys.daily.lt
Sudarytojas Gintaras Grajauskas
grajauskas@gmail.com

 

Kultūros poeto sugrįžimas

Žodis, pasakytas 2013 m. birželio 1 d. Klaipėdoje atidengiant memorialinę lentą, skirtą Henrikui Radauskui

Marijus Šidlauskas

Mieli klaipėdiečiai ir miesto svečiai! Šiandien mūsų miestas į savo istoriją įrašo svarbią kultūrinę žinią, paženklindamas atminimo lenta pastatą, kuriame 1936–1937 m. radiofono pranešėju dirbo lietuvių poezijos klasikas Henrikas Radauskas. Jis, kaip žinome, buvo pirmasis tikras urbanistas, todėl šio neužmirštamo miesto kultūros poeto sugrįžimas į Klaipėdos peizažą yra ne tik miesto istoriją liudijantis, bet ir ją supoetinantis, o tai reiškia – praturtinantis bei pagilinantis – faktas. Ką tik nuskambėjęs karilionas mums tarsi primena, kad Radauskas buvo bene muzikaliausias ir grakščiausias lietuvių poezijos meistras, pasižymėjęs tobula kalbos klausa ir pavyzdinga dikcija, kaip ir dera radiofono pranešėjui.

Mažoji Lietuva ir Rytprūsiai nebuvo šiam poetui svetimi, jo talentą maitino ir šiame krašte glūdintis kūrybiškumo genas. Radausko motina Amalija Kieragga buvo kilusi iš Rytprūsių, nuo Mozūrijos Elko (vok. Lyck), namuose kalbėjo lenkiškai ir vokiškai, protestantė, į katalikybę perėjo tik ištekėjusi už dvaro ūkvedžio Bernardo Radausko. Nesvetima poetui buvo ir Klaipėda, kurią Radauskas galėjo vadinti meilės miestu. Nes būtent čia, Klaipėdoje, 1937-ųjų liepą jis susituokė su Vera Sotnikovaite, ištikimai lydėjusią ir džiaugsme, ir varge. Vestuves jaunieji su dviem liudininkais atšventė rezervuotame Viktorijos viešbučio kambaryje, visiškai netoli tų įsimintinų vietų, „kur kvepia liepos ties paštu“.

Eilėraštyje „Garbė Homerui“ poetas sakė: „Tris tūkstančius metų negęsta gaisrai, Homeras hegzametru rašė gerai“. Radauskas rašė ne hegzametru, bet irgi gerai. Šia proga prisiminkime jo eilėraštį simbolišku pavadinimu „Sugrįžimas“:

Pasikalbėjau su dievais

Ir vėl į žemę sugrįžau,

Ir vaikštau skersgatviais kreivais,

Ir vėl eilėraščius rašau.

 

Danguj saulėlydis geltonas

O aš į žemę sugrįžtu,

Kur groja senas patefonas

Ir kvepia liepos ties paštu.

 

Nuo šiandien mūsų miesto skersgatviai, į karilioną inkarnavęsis patefonas, kvepiančios liepos ties paštu ir, žinoma, pats paštas tarsi dar kartą įrašomi į amžinąjį poezijos laiką, vadinasi – neištrinamai. Belieka mums, miestelėnams, tikėtis, kad mūsų miestas gerbs ir mylės poetus, o poetai, savo ruožtu, rašys taip pat gerai kaip Homeras ir Radauskas.