Langas

MENO LEIDINYS Nr. 7 (217)
www.durys.daily.lt
Redaktorė Rita Bočiulytė
r.bociulyte@kl.lt

Langas

 

Sėkmė galerijų mugėje Vilniuje

Dvi Klaipėdos meno galerijos šiemet dalyvavo IV tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius’13“.

Sostinėje, Lietuvos parodų ir kongresų centre LITEXPO, birželio 26–30 dienomis vykusi IV tarptautinė šiuolaikinio meno mugė „ArtVilnius’13“ sulaukė gausaus Lietuvos galerijų būrio ir nemažai svečių iš užsienio.

Joje dalyvavo ir dvi Klaipėdos galerijos – Klaipėdos apskrities dailininkų sąjungos Baroti galerija ir Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Klaipėdos skyriaus „Klaipėdos galerija“.

Baroti galerija šiame renginyje pasirodė jau ketvirtąsyk. Šiais metais mugėje ji pristatė du uostamiesčio dailininkus – Rytį Martinionį (tapyba ) ir Isroildžoną Baroti (keramika).

„Mes esame Lietuvos galerininkų asociacijos nariai, taigi – ir mugės organizatorių komandoje, todėl įsijungti į veiksmą lyg ir priklauso, – sakė Baroti galerijos direktorė Andželika Baroti. – Kartu tai labai naudinga. Vienoje vietoje – tiek Lietuvos galerijų ir dar gali pasitikrinti tarptautiniame kontekste – tai galerininkui svarbus dalykas. Be to, siekiame parodyti klaipėdiečius dailininkus – reklamos jiems ir galerijai nebūna per daug. Kasmet stengiamės sugalvoti ekspoziciją, kuri būtų įdomi, atskleisdama mūsų galerijos veiklos stilių, ir kartu pristatome dailininkus, su kuriais dirbame.“

Kasmet tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius’13“ dalyvaujanti „Klaipėdos galerija“ pasikliovė pernykšte sėkme ir pabandė ją pakartoti, pristatydama klaipėdiečių tapytojų Virginijaus Viningo ir Algimanto Jusionio (1954–2003) kūrinius. Pernai mugėje buvo išpirkti visi V.Viningo paveikslai, šiemet į uostamiestį grįžo pusė parodos darbų. Bet LDS Klaipėdos skyriaus pirmininkas Arūnas Sakalauskas tai vis tiek vadina dideliu laimėjimu, nes kitos galerijos pardavė tik po vieną kitą kūrinį arba ir nė vieno.

Šiemet galerijų mugėje savo menininkus pristatė ir jų darbais prekiavo galerijos iš Lenkijos, Danijos, Prancūzijos, Italijos, Gruzijos, Rusijos, Baltarusijos, Latvijos, Ukrainos ir kitur.

Skynė laurus Bulgarijoje

Klaipėdos universiteto Menų fakulteto birbynininkai nuskynė laurus tarptautiniame festivalyje-konkurse Bulgarijoje.

Liepos 5–11 dienomis Bulgarijos mieste Sozopolyje vyko VIII tarptautinis festivalis-konkursas „Muzite“, kuriame dalyvavo Klaipėdos universiteto Menų fakulteto atlikimo meno (liaudies muzika) birbynininkų trio – Gedvydas Puškorius, Irmantas Mikalonis ir Rokas Aleksandravičius.

Liaudies instrumentų kategorijoje klaipėdiečių ansamblis, šiame konkurse pasirodęs pirmąsyk, laimėjo laureato vardą ir pirmojo laipsnio diplomą. Festivalis-konkursas yra labai didelės apimties, jį sudaro dvi sesijos: pirmoji vyko liepos 5–11 dienomis, antroji – liepos 12–16 dienomis. Konkursas surengtas pirmojoje sesijoje, o antrojoje – koncertai.

Konkurse dalyvavo kolektyvai iš daugelio pasaulio šalių – Austrijos, Čekijos, Slovakijos, Lenkijos, Norvegijos, Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, Gruzijos, Bulgarijos, Slovėnijos, Makedonijos, Kroatijos ir kitų. Iš Lietuvos klaipėdiečių kolektyvas buvo vienintelis.

Klaipėdos universiteto Menų fakulteto dekano ir trio vadovo prof. Vytauto Tetensko žodžiais, tai labai įdomus renginys. Į jį susirenka viso Sozopolio publika, jį kuruoja pats meras.

Tai jau antras birbynininkų trio tarptautinis pripažinimas šiemet. Gegužę jis laimėjo antrąją vietą ir antrojo laipsnio diplomą 3-iajame tarptautiniame Prano Stepulio tautinių muzikos instrumentų konkurse Šiauliuose.

Šiemet lapkritį šie birbynininkai ir kaip ansamblis, ir kaip solistai pasirodys konkurse, kuris vyks Klaipėdoje. Universiteto Menų fakultete rengiamas tarptautinis forumas „XXI a. menas ir švietimas“. Jo programoje – seminarai, konferencijos bei konkursai.

Plukdys parodą į Daniją

„Rugpjūtį plukdysime ir vešime į Daniją, Silkeborgo meno centrą, Antano Mončio ir dar devynių lietuvių skulptorių darbų parodą

„New and Tradition“ – pasidžiaugė Antano Mončio namų-muziejaus Palangoje direktorė Loreta Turauskaitė.

Parodos atidarymas numatytas rugpjūčio 24-ąją. Jame dalyvaus ir klaipėdietis aktorius bei režisierius Benas Šarka, vernisažo publikai parodysiantis savo naujausią spektaklį „Taka“.

„New and Tradition“ – tai dešimties Lietuvos skulptorių 26 meno darbai, sukurti per pastarąjį dešimtmetį.

Vienas menininkų A.Mončys (1921–1993) yra lietuvių skulptūros modernizmo atstovas – srovės, kuria, viena kitos nekopijuodamos, seka tolesnės skulptorių kartos. 2006-aisiais Silkeborgo meno centre buvo pristatyta A.Mončio didžioji medinė skulptūra, parodai skolinta Palangoje esančio muziejaus. O šį kartą skulptorių pristatys iš to paties muziejaus rinkinio atrinktos jo sukurtos kaukės.

Kiti parodoje dalyvausiantys menininkai priklauso jaunesniajai Lietuvos menininkų kartai. Išskyrus Petrą Mazūrą (g. 1949) – vyresniosios menininkų kartos atstovą, Vilniaus dailės akademijos profesorių. Dalis kitų aštuonių parodoje dalyvaujančių menininkų studijuodami akademijoje lankė jo paskaitas. Kai kurie jų keletą savo studijų metų praleido užsienio dailės akademijose. Šie menininkai – tai Mindaugas Tendziagolskis (g. 1977), Marius Zavadskis (g. 1979), Marius Skudžinskas (g. 1977), Andrius Petkus (g. 1976), Algis Kasparavičius (g. 1975), Andrius Erminas (g. 1971), Nerijus Erminas (g. 1976) ir Rimantas Milkintas (g. 1977), kuris yra ir šios parodos kuratorius.

Jos organizatorių L.Turauskaitės ir Silkeborgo meno centro direktoriaus Ibeno Fromo teigimu, šios parodos tikslas – susitelkti ties prieštaravimais tarp tradicijos ir dabarties bei kartų šiuolaikinėje lietuviškoje skulptūroje. Pirmiausia akcentuojamas medžiagų pasirinkimas ir jų naudojimas. Tai – visų trijų kartų tradicijos interpretacija, nors, beje, jaunesnės kartos menininkų pasirinkti išraiškos būdai ir objektai dvelkia tarptautine patirtimi.

Parengė Rita Bočiulytė

Th.Manno festivalis: suvienyti minčių, sklandančių ore

Th.Manno festivalis: suvienyti minčių, sklandančių ore

XVII tarptautinio Thomo Manno festivalio, liepos 13–20 dienomis vykusio Nidoje, tema „Tėvynės ieškojimas“ neapleido ir sugrįžus į Klaipėdą.

Valerija Lebedeva

Baigė trejų metų ciklą

„Dešimt metų gyvenau Maskvoje, vėliau dirbau Europoje. Tad tvirtai galiu pasakyti, kad namuose vis dėlto geriausia. Ypač, kaip sako mano mama, kai sugebi draugauti su skirtingais ponais – šalimis kaimynėmis“, – dėstė taksi vairuotojas, veždamas mane namo.

Festivalyje, žinoma, analizuoti keblesni temos aspektai, kurių negali apibendrinti vienareikšmiškai: mat pati tėvynės sąvoka seniai tokia nebėra, o vietos po saule paieškos kelių ir būdų įvairove tinka plačiai menų festivalio programai.

Aštuoni klasikinės muzikos koncertai, septyni žodžio programos susitikimai ir diskusijos, trys parodos bei meno projektai ir penki filmai – festivalio programa buvo gausi, itin koncentruota teminiu požiūriu bei nestokojo simbolinių akcentų.

Be kita ko, šiemetinis renginys baigė trejų metų ciklą, skirtą Nobelio premijos laureatui rašytojui Czesławui Miłoszui. Festivalio tema „Tėvynės ieškojimas“ – vienos iš jo knygų pavadinimas. Strateginius sprendimus dėl temų bei svečių priimantis renginio kuratoriumas praėjusį savaitgalį jau rinkosi į posėdį būsimajam naujam ciklui aptarti: svarstoma jį susieti su Pirmojo pasaulinio karo atgarsiais visuomenės gyvenime bei kultūroje.

Prezidento komplimentai

Festivalio atidarymo dieną kartu su Lietuvos prezidente Dalia Grybauskaite Nidoje lankęsis ir renginį atidaręs Vokietijos prezidentas Joachimas Gauckas savo kalboje prieš pradžios koncertą akcentavo lietuvių ir vokiečių tautas vienijančią praeities patirtį ir bendrą jų politinę tėvynę Europą. „Beje, labai simboliška, kad mano viešnagės Baltijos šalyse paskutinė stotelė Lietuvoje yra Nidos evangelikų liuteronų bažnyčia – aš daugelį metų dirbau pastoriumi Šiaurės Vokietijoje“, – priminė svečias, demonstravęs puikius retorikos įgūdžius.

Viešnagės Nidoje metu ir rašytojo memorialinį muziejų aplankęs J.Gauckas pasidžiaugė Lietuvos inteligentijos darbu išsaugant vokiečių rašytojo vasarnamį kurorte per sovietų okupacijos laikotarpį bei paverčiant jį tautas ir valstybes jungiančiu kultūros centru.

Pradžios koncerte, be kita ko, įvyko ir festivalio užsakyto kūrinio, Vidmanto Bartulio vokalinės kompozicijos „Mano (Manno) kopos“, kurią atliko kamerinis choras „Aidija“, premjera, suteikusi klasikos koncertui itin gražų ir meistriškai skambėjusį lietuvišką akcentą bei sulaukusi Vokietijos prezidento komplimentų.

Th.Manno memorialiniam muziejui J.Gauckas įteikė išskirtinę dovaną – antikvarinį Th.Manno tetralogijos „Juozapas ir jo broliai“, ties kuria rašytojas dirbo atostogaudamas Nidoje, tritomį, 1943–1948 m. vokiečių leidyklos „Bermann-Fischer“ išleistą Švedijoje. Tai – geras indėlis į muziejaus, kuris negali pasigirti gausia istorine ekspozicija, fondą.

Išmokę muzikos kalbą

Gausiausia, tvirčiausiai suręsta bei svečių itin mėgstama festivalio muzikos programa ir šiemet kvietė į muzikologės Vytautės Markeliūnienės kruopščiai parinktus koncertus, per aktualios renginio temos prizmę atskleidusius klasikinės muzikos panoramą, nepamirštant jos kūrėjų likimų ir suteikiant galimybę pasireikšti muzikų interesams.

Sugretinant skirtingas asmenines biografijas bei tuo pačiu laikotarpiu gimusį, bet autorinio savitumo nuspalvintą skambesį, Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje buvo atliekama čekų Bedřicho Smetanos bei Antonino Dvořáko kamerinė muzika, lietuvių Česlovo Sasnausko, Juozo Naujalio ir Teodoro Brazio, austrų Arnoldo Schönbergo, Ericho Wolfgango Korngoldo kūryba, muzikinių jubiliejų programa, aprėpusi Richardo Wagnerio, Antono von Weberno ir Abelio Ehrlicho opusus. Beje, pastarojo kompozitoriaus styginių kvintetas „Mano kelionė į Tilžę“ mūsų regione buvo atliktas pirmą kartą. Festivalį iškilmingai vainikavo Johanno Sebastiano Bacho kantata.

Universali muzikos kalba sudėtingais istorijos laikotarpiais gyvenusiems talentams atvėrė galimybę išreikšti savo kūrybinį potencialą ir gyvenant išeivijoje. Šių dienų europiečių laisvasis judėjimas jiems suteikia dar daugiau progų realizuoti save, o individualus kultūrinis bagažas – papildomų pranašumų muzikos rinkoje. Tai patyrė festivalyje rečitaliu debiutavęs pianistas Gabrielius Alekna, daugelio prestižinių tarptautinių konkursų laureatas, pirmasis iš tautiečių, į garsiąją Juilliardo mokyklą Niujorke priimtas skiriant visą stipendiją, bei pirmasis lietuvis, kuriam suteiktas šios mokyklos muzikos menų daktaro laipsnis. Disertaciją skyręs plačiosios muzikų bendruomenės bei klausytojų neatrasto avangardisto Vytauto Bacevičiaus (1905–1970) kūrybai, G.Alekna, gyvenantis tarp Lietuvos ir JAV, atlieka šio kompozitoriaus opusus įvairiose pasaulio salėse.

„Šių metų mano koncertų programa vaizdžiai iliustruoja, ką aš mėginu daryti. Pradėjęs Gabrielio Fauré Noktiurnu Nr. 6, vėliau atlieku V.Bacevičiaus ir jo sesers Gražynos Bacewicz kūrinius bei užbaigiu programą Vincenco Bellini’o-Ferenco Lizsto parafraze „Prisiminimai apie Normą“. Manau, kad gera šiuolaikinė muzika, užuot spraudžiama į vien jai skirtus festivalius ir plokšteles, turi būti atliekama greta geriausio standartinio klasikinio repertuaro ir šitaip rasti kelią į klausytojų širdis“, – komentavo pianistas.

Didelio klausytojų susidomėjimo sulaukė ilgamečio festivalio bičiulio tenoro Mindaugo Zimkaus dainų vakaras, kurio metu skambėjo gyvenimo, meilės ir kūrybos aistros kupinos Roberto Schumanno ir Franzo Schuberto dainos.

Nepamainomoje festivalio koncertų scenoje – Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje – taip pat pasirodė pianistas Daumantas Kirilauskas, Kauno kvartetas, fortepijoninis trio „Kaskados“ ir austrų altininkas Wolfgangas Klosas, solistai dainininkai Giedrė Zeicaitė, Nerijus Masevičius, vargonininkės Karolina Juodelytė ir Živilė Stonytė, kamerinis choras „Aidija“, vadovaujamas Romualdo Gražinio, bei kiti muzikai.

Akademinės žvaigždės vizitas

Festivalio žodžio programa, kviečianti į susitikimus su intelektualais Th.Manno vasarnamio terasoje, šiemet įsibėgėjo kiek sunkiai, tačiau diskutuotiną startą atpirko išskirtinis renginys: į festivalį atvyko ir su gausia publika susitiko viena iš autoritetingiausių pasaulio atminties kultūros tyrinėtojų, Konstancos universiteto (Vokietija) profesorė dr. Aleida Assmann, iki šiol Lietuvoje viešėjusi tik kartą.

Kultūros atmintis į literatūrologės, egiptologės, anglistės A.Assmann mokslinį akiratį pateko prieš du dešimtmečius, ir šiuo metu profesorė, daug dėmesio skyrusi atminimo istorijos Vokietijoje po Antrojo pasaulinio karo tyrimams, pelnytai vadinama atminimo eksperte.

Pranešimą „Tėvynė: apie senos sąvokos atnaujinimą ir pavertimą sava“ skaičiusi mokslininkė akcentavo sąvokos keitimąsi, kai aktualesnis tampa žmogiškas poreikis užmegzti prasmingą santykį su vieta, kurioje esi, bei jos praeitimi, priminė vis didėjantį šių dienų valstybių atotrūkį nuo senosios tėvynės, kaip vienos tautos gyvenamos teritorijos, sąvokos, miestų praeities aktualizavimą. „Emocingas atsigręžimas į praeitį laikytas „kompensacija“ už viską, ko pareikalavo greitėjanti pažanga, kai sykiu su ja nebelieka pasaulio, kuriame gyvename, artumo“, – pranešime dėstė A.Assmann.

Th.Manno kultūros centro kuratoriumo pirmininkės istorikės dr. Ruth Leiserowitz moderuoto susitikimo publika viešnios teiravosi apie masinės lietuvių emigracijos įtaką tautinės savivokos raidai, apie galimybę apibendrinti totalitarinių režimų praeitį plėtojant vieningą europietišką identitetą; kalbėtasi ir apie politinį bei pilietinį aktyvumą.

„Gyvename lengvai bendraudami vieni su kitais per nuotolį, tačiau tuo pat metu labiau vertiname vietoje užaugintas daržoves bei čia pat pagamintus, o ne atkeliavusius iš toli maisto produktus. Tai vykusiai atspindi dabartinį santykį tarp lokalaus ir globalaus, aktualų ir politikoje: žmonės ne tiek ja nusivylę, kiek susitelkę į tai, kas vyksta visai šalia jų“, – svarstė A.Assmann, į renginį atvykusi Goethe’s instituto Vilniuje bei Th.Manno bičiulių klubo kvietimu.

Meno pipiriukai

Th.Manno festivalis, puoselėjantis klasikinę tradiciją, pastaraisiais metais vis labiau atsiveria šiuolaikiniam menui. Tai, be kita ko, susiję ir su Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijos atsiradimu bei aktyviu įsitraukimu į renginio programą. Antruosius metus čia vyko ir „Kino naktys“, šiemet rodžiusios kartu su Goethe’s bei Lenkijos institutais Vilniuje parengtą programą, puikiai atskleidusią festivalio temą.

Festivalio dienomis Nidos meno kolonijoje atidaryta nedidelės apimties, bet turinio požiūriu koncentruota kuratorės Eglės Mikalajūnės paroda „Savos teritorijos: puolimas, gynyba ir kūryba“, parengta iš videofilmų, konceptualių objektų bei fotografijų.

Bene didžiausio publikos susidomėjimo sulaukė prancūzų kolektyvo „Société Realisté“ fantastinis žemėlapis „Kultūros valstybės: Didesnė Europa“, sudarytas iš „svajonių valstybių“: Lietuva aprėpia karaliaus Mindaugo laikų teritoriją, Austrija – XIX a. imperijos žemes ir t. t. Kadangi apetitai dažnai persidengia, „didesnėje Europoje“ yra trys Vilniūs, dvi Prahos ir kitų dublikatų… Stiprų įspūdį palieka Marko Lewiso videominiatiūra: begarsis įrašas, kuriame užfiksuotas Algonquin parkas, žavintis gamtos didybe.

Parodos kuratorė tėvynės ieškojimą gretino su Kuršių nerijos gamtos tema bei kūrėjų pasirinktais atspirties taškais. „Tėvynė yra ten, kur žmogus jaučiasi suprastas ir nesvetimas, – samprotavo E.Mikalajūnė. – Asmeniškai aš kaip savą identifikuoju lietuvišką kontekstą, galbūt todėl, kad tenka bendrauti su daug užsieniečių. Kita vertus, savu vadinčiau ir šiuolaikinio meno pasaulį: gali važiuoti į parodas įvairiose šalyse ir sutikti pažįstamus menininkus gyvai arba jų kūrinių pavidalu.“

Goethe’s institutas Vilniuje tęsia stipendijų menininkų rezidentūrai Nidos meno kolonijoje tradiciją ir šiemet ją skyrė vokiečių skulptoriui Wilhelmui Klotzekui. Šis Th.Manno memorialiname muziejuje pristatė objektų parodą kalambūrišku pavadinimu „Nie da“ (vok. „niekuomet ten“), įterpdamas tarp muziejaus eksponatų oda aptrauktas plokštes su ironiškais užrašais, gluminančiais turistus, ir Th.Manno stalinės lempos kopijos, eksponuojamos muziejuje, kopiją, bei surengė Nidoje pagautų tekstų („tekstas negaminamas, neruošiamas, tas tekstas yra, jį tik reikia pagauti“) skaitymus. „Tekstai, elgdamiesi kaip plaštakės, tamsoje ieško šviesos“, – rašo jis savo esė, kurį spėjo padauginti dvikalbės knygelės pavidalu ir ketina įtraukti į būsimą tekstų rinkinį.

Humoras, anot W.Klotzeko, yra daugiau nei linksmumas – tai būdas išreikšti net ir rimčiausią turinį. Jo gaivus, jaunatviškas ir kiek ironiškas požiūris labai papildė festivalį: solidų, intelektualų ir atvirą mintims, kurios sklando ore.

Komentarai

Komentarai

Organizatoriai verti sveikinimų

Aleida Assmann

Atminties kultūros tyrinėtoja

Manau, kad šis festivalis yra nuostabus. Pastebėjau, kad čia susirenka skirtingų kartų žmonės, kad į šį procesą įtraukiama visa Nida, visos jos kultūros vietos. Mane žavi susidomėjimas, jau 17 metų palaikantis festivalį ir verčiantis žmones vėl ir vėl čia sugrįžti keistis nuomonėmis. Mielai dar kartą čia apsilankyčiau! Iš tiesų viskas, kas čia vyksta, glaudžiai susiję ir su mano tyrimuose gvildenamomis temomis. Festivalyje kalbama apie tai, kas sklando ore; aktualizuojamos temos, kurios jaudina žmones. Galima tik pasveikinti organizatorius.

Sėkmės sąlyga – profesionalumas

Vitalija Jonušienė

Th.Manno memorialinio muziejaus direktorė, buvusi ilgametė festivalio koordinatorė

Panašiu metu buvo pradėta daug festivalių, tačiau ne vienas iš jų tyliai nunyko. Th.Manno festivalio sėkme vadinčiau įdirbį, kurio pagrindas buvo paklotas labai profesionaliai žvelgiant į renginio organizavimą. Nėra kalbos, kad organizuoti tokį festivalį kelių žmonių jėgomis yra neįmanoma. Todėl dr. Dietmaro Albrechto iš Baltijos jūros akademijos pasiūlytoji tarptautinio kuratoriumo, sudaryto iš įvairių sričių specialistų, idėja yra vienas iš svariausių nuopelnų. Pirmuoju kuratoriumo pirmininku tapo istorikas prof. habil. dr. Alvydas Nikžentaitis, įsitraukė literatūrologė, teatrologė prof. Irena Veisaitė, literatūros klasikos vertėjas Antanas Gailius, muzikos programą kuruoti rekomenduota muzikologė Ona Narbutienė, o festivalio struktūrą pasiūlė Lietuvos dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijos vedėjas Vytautas Balčiūnas. Šitaip sumanytas festivalis puoselėja savo orumą iki šiol, nors kuratoriumo nariai ir keičiasi. Be abejo, sulaukiama kritikos, neva renginys – pernelyg statiškas, nesikeičiantis. Tačiau stebėdama jį nuo pat pradžios, negaliu tam pritarti. Festivalis yra gyvas, pulsuojantis ir natūraliai reaguoja į kultūrines aplinkybes. Ir man taip pat džiugu, kad jo metu Th.Manno namas, ir šiaip labai populiarus turistinis objektas, gyvena visavertį gyvenimą.

Vertingų intelektualiųjų mainų vieta

Eva Pluhařová-Grigienė

Menotyrininkė

Prieš dešimt metų pagal tarptautinę programą porą metų dirbau Th.Manno kultūros centre kultūros vadybininke. Dabar, turėdama privilegiją stebėti renginį kaip dalyvė, o ne kaip organizatorė, vėl padariau išvadą, kad čia vyksta neįtikimai vertingi intelektualieji mainai. Šiemet mano dėmesį patraukė išskirtinai įdomūs žodžio programos svečiai A.Assmann, Emanuelis Zingeris. Pokalbius pratęsiantys parodų atidarymai ir koncertai, kartu sudėjus, yra meno kūrinys, užgaunantis mintis ir sielą. Dalyvauti renginyje su savo paroda „Fotografijų migracija. Nostalgiškas senųjų nuotraukų žavesys 1920–1990 m.“, pristatančia mano daktaro disertaciją, man – didelis džiaugsmas ir garbė.

Kam skirti prisiminimai

 

Wilhelmas Klotzekas

Skulptorius, rašytojas, Goethe‘s instituto stipendininkas

Apie Th.Manno festivalį Nidoje niekada iki šiol negirdėjau, galbūt todėl, kad nesu Th.Manno kūrybos specialistas. Žinoma, mudu suvienija darbas tekstų bare – šiuo atžvilgiu esame kolegos (Th.Mannas, suprantama, yra daug žymesnis ir garsesnis). Tai tapo vienu iš mano Nidoje sukurto teksto išeities taškų. Man įdomi atrodo renginio istorinė perspektyva: kaip žmogus, kadaise čia pabuvęs du tris mėnesius, tampa vietos identifikacijos objektu. Juk tapytojas Lovisas Corinthas bei rašytojas Jeanas-Paulis Sartre’as taip pat lankėsi Nidoje, tačiau jų vardais pažymėtų namų arba festivalių čia nėra. Taigi manau, kad festivalio atsiradimą nulėmė daug atsitiktinumų. Mano galva, šiai Lietuvos daliai svarbu turėti sąlytį su vokiška kultūra, ir labai reikšminga, kad čia nuolat prisimenama šio sąlyčio praeitis. Tam, kad žinotum, kaip elgtis toliau, turi prisiminti, kaip buvo anksčiau.

Kultūros istorijos puslapiai: senosios Klaipėdos visuomeninės ir kultūrinės organizacijos

Kultūros istorijos puslapiai: senosios Klaipėdos visuomeninės ir kultūrinės organizacijos

Senosios Klaipėdos visuomeninių ir kultūrinių organizacijų veikla leidžia įdėmiau įsižiūrėti į miesto dvasinį veidą, atskleisti kultūros ypatumus ir jų pokyčius, pažinti gyventojų meninį skonį, pomėgius, jų dorovingo elgesio idealus, kuriems buvo skiriamas itin didelis dėmesys.

Jovita Saulėnienė

Draugijų, sąjungų, klubų ir kitokių sambūrių buvo tiek daug ir įvairių, jog neįmanoma jų visų net išvardyti ar detaliau aptarti. Čia tik prisiliečiama prie šios temos.

Reikalavo dorovės

Senosios Klaipėdos gyventojai privalėjo griežtai laikytis teisiniais aktais reglamentuotos tvarkos.

Štai vestuvės galėjo trukti vieną dieną, buvo galima valgyti per jas tik kartą ir ištuštinti daugiausia dvi statines alaus. Kitaip grėsė 20 florinų bauda. Per krikštynas ir laidotuves alų gerti svečiai galėjo tik pusę dienos. Bet ką švenčiant buvo reikalaujama vengti „prašmatnumo, girtavimo, rijimo“. Gėrimų bei maisto perteklius buvo atimamas ir atiduodamas vargšų prieglaudai ir dar nubaudžiama pinigine bauda. Sekmadieniais pamaldų metu ir didžiųjų švenčių dienomis nevalia buvo „pilstyti vyno, midaus, alaus nei degtinės arba sėdėti svečiuose“. Tie reikalavimai, kaip ir evangelikų liuteronų tikėjimo skelbiami doroviniai principai, miestiečius pratino prie drausmės ir moralės.

Klaipėdiečių gyvenimas priklausė ir nuo tautybės, luomo, profesijos, turtinės bei visuomeninės padėties. Tai taip pat buvo reglamentuota. Turtingiesiems buvo įsakyta nerodyti žemesniesiems sluoksniams prabangos. Drabužius reikėjo dėvėti pagal luomą. Amatininkams ir jų žmonoms buvo uždrausta nešioti „šilkinius drabužius, perlų vėrinius, išsiuvinėtas ar mezginiais puoštas sabalų kailių kepures“. Lietuviai samdiniai negalėjo „užsimanyti kokiu nors drabužiu vokiečius mėgdžioti“. Lietuvės „mergos negalėjo nešioti skarelių, prijuosčių, liemenėlių iš brangios drobės ir tymo batelių su kailiu“.

Reglamentacija ugdė atskirų tautinių, profesinių ar socialinių grupių bendruomeniškumo jausmus, skatino burtis į savo sambūrius. Atsirado gausybė organizacijų, kurių nariams buvo keliami aukšti doroviniai reikalavimai.

Klaipėdiečių pomėgiai

Klaipėdiečiai mokėjo pramogauti. S.Dachas yra užsiminęs, jog XVII a. mieste populiarūs buvo „Užgavėnių žaidimai“, kai „jodinėjo ir kardais badės“. XIX a. pamėgti mieste teatralizuoti valdovų ar jų įpėdinių sutikimai. XIX a. antroje pusėje itin populiarios tapo paukščių šaudymo šventės, paskatinusios atsirasti mokinių, taip pat jaunų pirklių paukščių šaudymo draugijoms…

Klaipėdiečiai žiemą mėgo lankytis teatre, koncertuose, parodose. Mėgo ir pasilinksminti baliuose, kuriuose pirmenybę teikė šokiui… Vasarą pramogaudavo Caulenso parke.

Kultūrinis miesto gyvenimas pagyvėjo nuo 1848 m., kai pagerėjo ekonominė situacija. Atsiradus knygynams, įsisteigė Skaitymo sąjunga, subūrusi 50 narių, siekusių įsigyti gerų grožinės bei mokslinės literatūros knygų ir populiarinti jas. 1884 m. Skaitymo sąjungos nariai padovanojo knygų miestui, taip atsirado viešoji biblioteka, kuri 1901 m. buvo padalyta į dvi dalis: beletristika perduota Amatininkų sąjungos bibliotekai, kitos knygos atiduotos 1900 m. įkurtai rotušės bibliotekai. 1851 m. įsikūrė Literatūrinis būrelis, 1896 m. – Žydų istorijos ir literatūros draugija.

Miestiečiams patiko karių koncertai Šaulių sode. Anot J.Zembrickio, kai iš Tilžės „1867 m. garlaiviu atplaukė 43-iojo pėstininkų pulko orkestras (40 vyrų) koncertuoti, prieplaukoje jų laukė didžiulė žmonių minia“. O kiek džiugių emocijų patirdavo minia, laukdama prisišvartuojant „Preussen“ laivo!.. Galima įsivaizduoti tą šventišką nuotaiką, kai daugiau nei trys tūkstančiai medžiotojų žygiuodavo iš miesto į Tauralauko Karališkąją aikštę švęsti savo profesinės šventės… Miestiečių bendruomeniškumo jausmas buvo stiprus. Tad ir įvairių draugijų radosi kaip iš gausybės rago.

Visuomeninės draugijos

Populiariausios mieste buvo Šaulių gildija ir pirklių sąjunga „Concordia“.

Šaulių gildija privilegiją gavo 1697 m. ir 1699 m. pasitvirtino statutą, pagal kurį draustas girtuokliavimas, keikimasis, priesaikos laužymas, net numatytos piniginės baudos. 1843 m. ji gavo korporacijos teises ir tapo didžiausia Vokietijoje Šaulių sąjunga, turinčia puikų pastatą su didžiule sale ir skoningai įrengtu sodu.

Šaulių namuose veikė Vasaros teatras, koncertavo žymūs atlikėjai, vykdavo pagrindiniai dainų šventės renginiai. Čia mėgo susiburti ir amatininkai į savo net po tris dienas trukusias šventes. Čia vyko garsūs karininkų baliai, klaipėdiečių pamėgti šokių vakarai. Sodo aikštelėse mėgautasi atrakcionais, žaidimais, jodinėta žirgais.

Seniausia visuomeninė pirklių organizacija – „Concordia“ sąjunga, įkurta 1826 m., siekiant „vesti į visuomeninius skaistaus, morališko ir švietėjiško gyvenimo džiaugsmus, stiprinti santarvę ir laisvinti dvasią“… Pagal jų statutą nariams buvo draudžiama plepėti apie sąjungos reikalus, žaisti azartinius žaidimus, taip pat nusivilkti švarkus iki 23 val. ir rūkyti prie valgomojo stalo iki 21 val. Concordiečiai didelį dėmesį skyrė labdarai. 1846 m. ši sąjunga įkūrė Beturčių paramos fondą senesniems pirkliams, „nekaltai atsidūrusiems sunkioje padėtyje“. Prie „Concordia“ sąjungos veikė prekybos mokykla.

Klaipėdos jūrinį charakterį skleidė 1839 m. įkurtas jūrų kapitonų klubas „Neptūnas“, prie kurio veikė Jūrininkų našlių kasa. Tie jūrų vilkai buvo pamėgę linksmintis „Baltų“ (dabar „Europos“) kavinėje prie garsiojo Inkaro stalo ir porinti būtas ar nebūtas jūrines istorijas… Visi žinojo ir apie ištaigingus kapitonų balius…

Suvienijo muzika

Apie seniausių laikų miesto muzikinį gyvenimą žinių neišliko. Žinoma, jog pilyje svarbus asmuo buvo giesmių vedėjas. Nuo XVIII a. tam, anot J.Zembrickio, „taurinančiam ir linksmą bendravimą skatinančiam menui gyvenimo džiaugsmu trykštančioje Klaipėdoje“ skirtas ypatingas dėmesys.

F.Wilhelmo (dabar Tiltų) gatvėje ėmė veikti Muzikos kolegija, kurios dėstytojai koncertuodavo, bendradarbiavo su teatru, rašė straipsnius muzikos klausimais. Kūrėsi muzikos draugijos. 1786 m. „turtingiausi ir garbingiausi“ susibūrė į Muzikos draugiją, kurios nariai rengė privačius koncertus. Tik 1821 m. jie ėmė viešai koncertuoti, ir buvo labai pamėgti jų draugijos simfoniniai koncertai. Harmonijos draugija subūrė pučiamųjų orkestrą, vasaromis koncertavusį Caulenso sode. XIX a. paskutiniajame dešimtmetyje jos veikla prigeso.

1811 m. įkurta dainininkų draugija „Euphonie“, kurios veikla išaugo 1820 m., kai buvo atidaryti trys jos nauji skyriai. 1849 m. susibūrė Vyrų choro draugija, 1886 m. – Dainos mylėtojų draugija.

Šv. Jono bažnyčia tapo svarbiu muzikos meno židiniu, kur galėjai pasiklausyti vargonų (skambėjo J.S.Bacho, G.F.Händelio muzika, kitų autorių sudėtingi kūriniai), garsių solistų… Čia klausytojai galėjo „patirti tyriausią muzikinį malonumą“. Iš Berlyno atsikėlęs Alexandras Johowas 1892 m. įkūrė Šv. Jono bažnyčios chorą, iš kurio gimė Oratorijų draugija. A.Johowo vadovaujamas choras, anot amžininkų, pasiekdavo „stebėtinų meninių aukštumų“. Bažnytinis choras rengė ir tradicines muzikines popietes.

Labai populiarūs mieste buvo draugijos „Miesto muzikai“ koncertai bažnyčiose, Muzikos draugijos renginiuose ar sode, ar baliuose. Tapo įprasta per Naujuosius metus muzikuojant eiti iš namo į namą ir rinkti dovanas.

XIX a. antrojoje pusėje prasidėjo kapelų bumas: 1856 m. kapelą įkūrė Rudolphas Laadė, 1877 m. – H.Roedelis, 1881 m. susibūrė 20-ies muzikantų Alberto Fliegės kapela. Pastaroji susilaukė aršaus konkurento – Blaesės kolektyvo. Pasakojama, jog abi kapelos vienu metu koncertuodavo šalia esančiuose soduose ir kai tik Fliegės kapela pradėdavo groti pjesę, tuoj pasigirsdavo Blaesės litaurai ir trimitai… Fliegei tekdavo stabdyti kapelą viduryje kūrinio.

Nuo 1898 m. Klaipėdoje vėl veikė viena kapela. 1901 m. įsikūrė miesto orkestras…

Muzikos pilna buvo visur. Ji skambėjo ne tik salėse, bažnyčiose, bet ir aikštėse, viešbučiuose, kavinėse. O kokias žmonių mases sutraukdavo dainų šventės! O kur dar tradicinės Kalėdų, lietuvių muzikos šventės, dainų vakarai?! Visko nesusakysi…

Kiek žmonių – tiek kelių į Dievą

Kiek žmonių – tiek kelių į Dievą

„Dar keli potėpiai, ir bus baigta“, – neslėpė džiaugsmo tapytoja monumentalistė Angelina Banytė, su dažų kibirėliu ir teptuku palinkusi prie naujosios savo freskos. Praėjusią savaitę ji baigė ištapyti Klaipėdos šv. Pranciškaus Asyžiečio koplyčios apsidę.

Rita Bočiulytė

r.bociulyte@kl.lt

Gyvenimo užsakymas

Dvejus metus kurta tris nišas jungianti ant sauso tinko natūraliais pigmentais nutapyta maždaug 140 kv. metrų freska – iš kelių dalių. Vienoje su į mus žiūrinčiu avinėliu ant rankų nutapytas Mozė priešais degantį krūmą. Kitoje – šv. Pranciškaus stigmų gavimo scena: šv. Pranciškus prie Lavernos kalno, ant kurio tupi jį rytais prikeldavęs erelis, o priešais – stigmas jam suteikęs liepsnojantis angelas Serafimas. Apsidės centre – kosminio Kristaus nukryžiavimo scena su Kalėdų žvaigžde viršuje, uolomis, dangumi, dramatiškais debesų kamuoliais… Freskas tarsi aprėmina šviesaus akmens plokštės, atvežtos iš Sinajaus kalno.

Pro onikso langus krentanti rami šviesa padeda kurti ypatingą, paslaptingą nuotaiką. Rytą pro juos saulė apšviečia freskoje ištapytą degantį krūmą, ir jis atrodo tarsi išties liepsnotų. Apsidės centras tada šešėlyje, o popiet pro stiklo duris sklindanti šviesa jį labiau išryškina. Vakarais onikso langai tamsėja, įgaudami mėlynos spalvos, tada freskos apšviečiamos iš apačios elektros lemputėmis. „Nėra ryškios šviesos – labai gražus, ramus apšvietimas“, – džiaugėsi A.Banytė šiuo ir kitais brolio Benedikto Jurčio bei italų architekto Rimmaudo Nunzio sumanymais, projektuojant, statant Šv. Pranciškaus Asyžiečio koplyčią, iš vidaus primenančią apverstą kogą (anksčiau plaukiojo tokie laivai).

„Ir dėl freskos brolis Benediktas žinojo, ko nori, turėjo idėją su šiais personažais. Man buvo užduotis ją kuo teisingiau įgyvendinti, – pasakojo freskos kūrėja. – Skaičiau knygas, gilinausi į religinę literatūrą, biblinius siužetus, nes reikėjo surinkti ikonografinę medžiagą. Jos pasisemti broliai pranciškonai mane su piligrimais pasiuntė į Italiją – šv. Pranciškaus keliais. Ir tai man davė aplinkos pajautimą. Asyžiaus vienuolynas, Giotto di Bondone freskos Šv. Pranciškaus katedroje, Lavernos kalnas – viską pamačiau savo akimis, pajutau tenykštę dvasią, tikrą istorijos dvelksmą. O prieš tai buvau keliems mėnesiams nuvykusi pas savo studijų draugą skulptorių į Izraelį, ten šventomis vietomis vaikščiojau… Kitoks jau darbas, kai pažįsti tas vietoves, kurias tapai. Visi įspūdžiai tapant šią freską labai pravertė.“

Subtiliai ir teisingai

Tapyti šventovėje A.Banytei – nebe nauja, bet rimta užduotis. „Tema – sudėtinga, reikia ir subtiliai, ir teisingai viską padaryti… Esu religinga, bet tikiu aš savaip. Kiek žmonių – tiek kelių į Dievą, manau“, – sakė ji.

Iš pradžių ji norėjo vadinamą šlapią freską tapyti, betgi veikiančioje bažnyčioje nepatinkuosi. „Man patinka mišri technika – sgrafitas su freska. Toks bus koplyčios fasadas. Ten jau figūras tapysiu ant šlapio tinko“, – aiškino A.Banytė.

Tai bus dar vienas maždaug 100 kv. metrų dydžio monumentalus kūrinys. Jo projektinis piešinys tapytojos jau padarytas, nufotografuotas ir padidintas iki natūralaus dydžio ant tento, dabar dengia Šv. Pranciškaus Asyžiečio koplyčios fasadą. Jame vaizduojama truputį lietuviška Marija angelų karalienė, aplink ją – angelai groja, neša žinią į Žemę, dešinėje – šv. Pranciškus su avinėliu ant rankų, apelsinmedis žydi pilnas paukščių, o kairėje – Klaipėdos piliavietė, įplaukia kogas, prie laivo su lelija rankose – mūsų šventasis karalaitis Kazimieras, kol kas vienintelis Lietuvos šventasis. Po juo – Lozoriaus prikėlimo scena, o dešinėje – pranciškonai slaugo ligonį. Centre – povas, simbolizuojantis ir išdidumą, ir puikybę, ir šventumą; simbolių čia daug. Kaip aiškino dailininkė, tai tarsi Asyžiaus, kur palaidotas šv. Pranciškus, susiejimas su Klaipėda…

„Lauke tapyti pradėsiu kitą pavasarį. Sumontuos pastolius, kelsiuos nuo ankstyvo ryto ir dirbsiu, kol padarysiu. Kitąmet rudenį turėčiau užbaigti“, – dalijosi planais dailininkė.

Summa summarum šis jos didžiulis darbas užtruks trejus metus.

Nuo pat pirmosios – savo diplominio darbo „Dainavos šalis“ Druskininkų sanatorijoje 1974-aisiais A.Banytė yra ištapiusi bene dvi dešimtis freskų. Iš jų dvi – su Juozu Vosyliumi ir vieną – su savo mokytoja Sofija Veiveryte ir Natalija Daškova, kuri vadinasi „Mūsų kraštas“ ir buvo sukurta Vilniuje. Tapytoja džiaugiasi, kad beveik visos jos freskos tebėra, dvi Palangoje ji restauravo. Tik „Dailės“ kombinate buvusi išnyko kartu su juo…

Pakėlė nuotaiką

Dabar A.Banytė bando apsiprasti su žinia, kad rugpjūčio 1-ąją, per mūsų uostamiesčio gimtadienį, ji taps Klaipėdos kultūros magistrų ložės nare.

Garbingą titulą ir regalijas Klaipėdos miestas jai suteiks už išskirtinius nuopelnus monumentaliosios tapybos srityje, Klaipėdos ir kitų šalies miestų viešosiose erdvėse, visuomeniniuose interjeruose freskos, sgrafito, mozaikos technikomis sukurtas monumentalias kompozicijas, turinčias išliekamąją vertę, keičiančias mūsų aplinką, ugdančias kultūringą visuomenę.

Pilies muziejuje iškilmių metu A.Banytė bus apdovanota auksiniu žiedu su deimantais, pagamintu šiame muziejuje saugomo renesansinio žiedo pavyzdžiu. Klaipėdos kultūros magistrų ložėje ji bus 25-oji.

Žinia, kad ją taip aukštai įvertino miestas, kuriame dailininkė gyvena ir kuria beveik keturis dešimt-mečius, A.Banytei, jos žodžiais tariant, labai pakėlė nuotaiką.

Per savo kūrybinę biografiją visokių pagyrimo raštų už nuopelnus ji yra gavusi, net bene 1981-aisiais už „Mūsų kraštą“ buvo apdovanota TSRS valstybine premija, kurios atsiimti visos trys laureatės buvo pakviestos į Maskvą. Bet iki šiol jai mieliausias apdovanojimas – kolegos dailininko Sauliaus Bertulio sukurta „Jūros žvaigždė“, kurią 2009-aisiais jai įteikė Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyrius.

„O dabar mane apdovanos miestas… Smagu. Ir sutapimas gi koks – užbaigiau freską koplyčios viduje – jau irgi etapas įveiktas. Juk nuo sgrafito Laikrodžių muziejaus kiemelyje ir freskos Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje sukūrimo iki freskų ciklo Klaipėdos universitete buvo 10 metų pertrauka. Nuo darbo universitete man pradėjo gerėti gyvenimas, – šypsojosi dailininkė. – Tokią freską kaip Šv. Pranciškaus Asyžiečio koplyčioje ištapyti – gyvenimo užsakymas. Tuo ir džiaugiuosi. Juk neturiu nei šeimos, nei vaikų. Mano paskirtis – tik dirbti, kurti.“

Kitoks planas

Paklausta, ką galvoja apie Klaipėdą, dailininkė susimąstė: „Galvoju, kad myliu šį miestą ir niekur kitur gyvenime nekelčiau kojos ilgesniam laikui. Vilniuje man gera, bet tas miestas man per didelis, žmonių ten per daug. Aš esu mažagabaritinių miestų gerbėja. Ir čia dar ta jūra… Visada norėjau prie jos gyventi nuo tol, kai pirmąsyk ją pamačiau 18-os. Su tėveliais nevažiuodavome poilsiauti į Palangą. Mama – našlė su keturiais vaikais, apie kokią Palangą?!. Aš čia jaučiuosi gerai. Mėgstu nueiti prie jūros, ten paskaityti knygą toliau nuo žmonių – savotiška meditacija“.

Ar sunku pragyventi iš kūrybos? „Pragyvenimui užtenka, o gyvenimui – ne, – šmaikštavo A.Banytė ir jau rimtai paaiškino: – Nes žmogui reikia ne tik duonos ir vandens. Nekalbu apie kokius nors Kanarus…“

O ko žmonėms reikia? „Ne meno, o Kanarų, vakarėlių, gyvenimo būdo žurnalų su spalvotomis turtuolių linksmybių nuotraukomis. Ne dvasinių dalykų. Vieniems – išgyventi, kitiems – gerai gyventi, tretiems – ypač gerai… Pinigas kaip virusas žmogų užvaldo. Bet gyveni tokį gyvenimą, koks tau skirtas. Pasvajoti apie viską galima… Tačiau mūsų kitoks gyvenimo planas – ne dėl pinigo…“

Vizitinė kortelė

Angelina Banytė gimė 1949 m. rugpjūčio 6 d. Mažeikiuose.

1961–1968 m. mokėsi tuometėje Vilniaus M.K.Čiurlionio meno mokykloje.

1961–1974 m. studijavo freską ir mozaiką Vilniaus dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija).

1973 m. pradėjo dalyvauti parodose.

1976 m. apsigyveno Klaipėdoje.

1977–1983 m. dirbo Klaipėdos „Dailės“ kombinate dailininke-kūrybininke, buvo kombinato Meno tarybos narė.

1978 m. tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nare.

1978 m surengė pirmąją individualią molbertinės tapybos parodą. Iki šiol yra surengusi dešimtis abstrakcijų, portretų ir daiktų natiurmortų parodų.

Sukūrė 20 freskų, kurių bendras plotas – daugiau kaip 800 kv. metrų. Jos freskų yra Vilniuje, Druskininkuose, Klaipėdoje, Palangoje, Juknaičiuose. Jos puošia ir Klaipėdos miesto ligoninę bei Klaipėdos universitetą, jų esama mokyklose, sanatorijose ir bažnyčiose.

Teatrališkojo „Šermukšnio“ uogos – ir saldžios, ir karčios

Teatrališkojo „Šermukšnio“ uogos – ir saldžios, ir karčios

 

Liepos 5–7 dienomis Klaipėdos senamiestyje jau 17-ąjį kartą surengtas tarptautinis gatvės teatrų festivalis „Šermukšnis“.

Jūratė Grigaitienė

Pripažintus pasikviesti brangu

Festivalio tikslas, pasak šventės organizatorių, populiarinti nespecifinius teatro žanrus netradicinėse erdvėse, pristatyti įvairias teatro apraiškas, akcijas, improvizacijas, karnavalines eitynes. Šiemetis festivalis, kurio motto „a se versus mundum… / nuo savęs – pasaulio link…“, sulaukė svečių iš Latvijos (Liepojos lėlių teatras), Kosovo (teatrai „Dodona“ ir „Akt“), Suomijos (lėlių teatras „Centre Buoy“) ir Ukrainos (akademinis teatras „Koleso“). Lietuvai atstovavo „Atviras ratas“ ir „No Theatre“ iš Vilniaus bei uostamiesčio Apeirono, Pilies, Beno Šarkos Gliukų teatrai ir Alekso Mažono pantomimos teatras „A“.

Galima teigti, kad tik kelių teatrų pasirodymai visiškai atitiko „gatvės teatrų“ festivalio idėją ir formatą. Likusius spektaklius tikslinga būtų priskirti kitai kategorijai – „teatrai gatvėje“, todėl daugelis žiūrovų pasigedo daugiau grynojo „gatvės teatro“.

Festivalio iniciatorius ir meno vadovas režisierius Alvydas Vizgirda pasiguodė, kad ir vėl susidūrė su amžina ir skaudžia finansavimo problema, nes norint pasikviesti Europoje pripažintus „gatvės teatrų“ profesionalus į „Šermukšnio“ festivalį, reikalingos didelės lėšos. Šiemet, turint varganą ir skylėtą biudžetą, šventės organizatoriams teko gerokai pasukti galvą, siekiant išlaikyti gatvės teatrų festivalį pakankamai aukšto lygio.

Beno Šarkos adrenalinas

Idealus „gatvės teatro“ modelio pavyzdys – aktoriaus ir režisieriaus B.Šarkos judesio spektaklis „Taka“, surengtas tiesiog ant gatvės grindinio prie Danės upės krantinės.

Tai greičiau ne spektaklis, o teatro elementais apipintas šamaniškas ritualas / apeiga, nubloškianti žiūrovus keletą šimtmečių atgal į laukinių pigmėjų pasaulį.

Publiką veikė natūrali aplinka, muzikiniai garsai ar vėjo plazdenamos vėliavos, tiesioginis apnuoginto aktoriaus kūno sąlytis su tikra ugnimi, moliu, pelenais, aštriu pjautuvu ar ant galvos ir akių byrančiomis baltomis smiltimis. Ypač aštrūs pojūčiai užplūsta, kai aktorius šoka negailestingą gyvenimo ir mirties šokį „aukštyn – žemyn“ kietu gatvės grindiniu, iki kraujo nusibrūžindamas savo kelius arba rizikingai tipendamas tarsi „skustuvo ašmenimis“ užlenktais kojų pirštų galiukais.

Žiūrovus šokiruoja ir stipriai emocionaliai veikia B.Šarkos atliekamų sudėtingų fizinių judesių sukeliami aštrūs pojūčiai – skausmas, karštis, ribinės situacijos ir rizika, kurie sukuria ne tik originalią siužetinę leksiką, savotišką įtampos lauką, bet ir suteikia gerą dozę adrenalino publikai.

Surengė slavišką vakaronę

Visai kitokio pobūdžio „gatvės teatro“ spektaklį „Vakaronės“ (rež. Irina Kliščevskaja) parodė Kijevo akademinio teatro „Koleso“ aktorių trupė.

Tautiniais rūbais pasipuošę aktoriai žiūrovams surengė temperamentingą slavišką vakaronę su linksmomis liaudies dainomis, žaidimais, pokštais ir… tikra vietinės gamybos degtine bei tradicine užkandėle.

Įsivaizduoju, kad po tokio smagaus pasirodymo Ukrainoje iš savo vietų pašoka ir kartu su aktoriais linksminasi visi žiūrovai. Klaipėdiečiai viso folklorinio spektaklio metu reagavo taip pat labai šiltai ir audringai plojimais palaikė aktorius, tačiau iki masinių gatvės šokių nespėjo prieiti.

Sėkmės formulė – meistriškumas

Helsinkio lėlių teatro spektaklyje jaunimui „Bette’Sis’ O’Valley“ įtikinamai atskleista jaudinanti, bet ne sentimentali slaugos ligoninėje savo gyvenimo saulėlydį pasitinkančio seno, ligoto ir labai vienišo žmogaus gyvenimo istorija.

Suomių aktorė Satu Paavola, padedant muzikantui Bojanui Baricui, scenoje profesionaliai kuria keletą vaidmenų vienu metu. Ji – ir puikius vokalinius numerius „gyvai“ atliekanti dainininkė, ir dramos aktorė medicinos seselės vaidmenyje, ir kartu lėlininkė, gebanti tiksliai veikti, komunikuojant animuoti invalido vežimėlyje įkalintą žmogaus dydžio įspūdingų formų lėlę.

Šio spektaklio sėkmės formulė – dramatizmo, lyriškumo ir profesionalios vaidybos bei muzikinio-vokalinio meistriškumo sintezė.

Ugdo kultūringą publiką

Kamerinis Pilies teatro spektaklis „Milijono šypsenų miestas“ (rež. A.Vizgirda) į gatvės teatrų festivalio formatą įsikomponavo ne tiek formos, kiek turinio prasme.

Spektaklyje, sukurtame pagal interneto komentatorių atsiliepimus, su kandžia ironija aptariama itin specifinė Klaipėdos miesto Jūros šventės problematika.

Nors inscenizacija pastatyta jau senokai, bet masinių renginių piktžaizdės – besaikis alaus gėrimas, šiukšlės, triukšmas, gamtinių reikalų atlikimas neleistinose vietose, agresijos proveržiai ir pan. – išlieka aktualios ir šiandien. Originaliai spektaklio idėją paryškina ir scenografinis piešinys, kurį sudaro keturios mėlynos biotualetų būdelės, artikuliuojančios mintį, kokioje, atsiprašant, „š“ skylėje esame ar galime visi atsidurti.

Džiugu, kad vienas iš „Šermukšnio“ festivalio organizatorių prioritetų yra kultūringos publikos ugdymas.

Bandė žiūrovų kantrybę

Svečių iš Kosovo teatro „Dodona“ komedija keistu pavadinimu „Kur… Kas?“ (rež. Elmaze Nura), prasidėjusi itin temperamentinga ir ryškia aktorių vaidyba, greitai išsisėmė ir nesulaukė deramo atgarsio tarp žiūrovų: daugiažodė, primityvoko siužeto, neskoninga.

Dar keisčiau atrodė kitas jau neverbaline forma atliktas Kosovo teatro „AKT“ monospektaklis „Netrukdyti!“, kuriame jo autorius, režisierius ir atlikėjas Mentoras Zymberajus beveik valandą bandė savo ir žiūrovų kantrybę, siekdamas sugauti ir sutraiškyti jo ramybę drumsčiantį vabzdį, kol galų gale scenoje nuvirto pats, taip ir nepasiekęs tikslo. Tai labiau priminė studentišką pirmo kurso etiudą „aš duotomis aplinkybėmis“, o ne ištobulintą gatvės teatro vaidinimą.

Neatlaikė dramaturgijos svorio

Savotišku išbandymu žiūrovams tapo ir neseniai susikūrusio jauno uostamiesčio Apeirono teatro vaidinimas „Fliuchšteino moterys“ (rež. Greta Kazlauskaitė).

Maksimalistinius jaunatviškus siekius išsikėlusių aštuonių šaunių ir darbščių merginų komanda, regis, neatlaikė dramaturginio pagrindo svorio.

Nelabai aiškaus žanro spektaklis praėjo nelygiai, banguojančia kreive – kartais pernelyg monotoniškai, o retsykiais per daug agresyviai, priklausomai nuo to, kiek viena ar kita scena aktorėms asmeniškai yra aktuali ir suprantama.

Tiesa, jau pradeda ryškėti talentingų aktorinių darbų kontūrai. Atrodo, kad šį kartą dramaturgija pasirinkta, liaudiškai tariant, „iš bėdos“, vien dėl išskirtinai moteriškų vaidmenų gausos. Todėl norėtųsi palinkėti jaunam teatrui ateityje atsargiau ir atsakingiau rinktis medžiagą, kuri neretai tampa viso spektaklio sėkmės garantu.

Nuo scenos skleidė gėrį

Vaikų auditorija taip pat neliko nuskriausta.

Liepojos lėlių teatro spektaklis „Grufas“ (rež. Lelde Eglinska) atliktas labai tradicine ir jau kiek senstelėjusia lėlių teatro maniera. Veiksmas vyko senoje medinėje spintoje, tačiau pritrūko žaismės ir tiesioginio kontakto su mažaisiais žiūrovais. Gal sutrukdė kalbos barjeras?

Klaipėdiečių pantomimos teatro „A“ spektaklis „Ponas Krokokatinas“ (rež. A.Mažonas) buvo mielas ir šiltas vaidinimas ikimokyklinio amžiaus žiūrovams. Jis nuo scenos skleidė vien gėrį ir tik teigiamas emocijas.

Tarp kitko, pastarajame spektaklyje yra nemažai iliustratyvių scenų, galbūt būgštaujant, kad vaikai gali kažko nesuprasti. Tikslingiau būtų verbalinį Donaldo Bisseto pasakaičių tekstą judesiu išreikšti, o ne iliustruoti, nes pantomimos esmė yra byloti žiūrovui ne tiesiogiai, bet apibendrinta simbolių ir ženklų kalba.

Trūkumai virto privalumais

Festivalį papuošė nuotaikingas „Atviro rato“ koncertas „Juodraštis“ ir jungtinis dalyvių koncertas, skirtas Valstybės dienai paminėti, kuriuos vedė režisierius Aidas Giniotis.

Festivalio svarbiausiu akcentu tapo teatro „No Theatre“ iš Vilniaus spektaklis-provokacija „Mr. Fluxus, arba Šarlatanai?“ (rež. Vidas Bareikis), parodytas paskutinę renginio dieną jau ne gatvėje, o „Švyturio menų doke“.

Pradžia nieko gero nežadėjo. Spektaklis gerokai vėlavo, erzino sudėtingi labirintai su kliūtimis, kurias reikėjo įveikti, norint patekti į salę, ilga pauzė laukiant už durų likusių žiūrovų ir pan.

Tačiau vėliau „No Theatre“ aktoriai taip įtraukė žiūrovus į savo netikėtų žaidimų lauką, kad pasimiršo visi nepatogumai, o trūkumai virto spektaklio privalumais.

Ypač efektingai atrodė į vaidinimo aikštelę įvažiavęs didžiulis autobusas, aktorių žaidimai su žiūrovais ir netikėčiausiais daiktais, „mirštančios gulbės“ šokis su šlapiais grindų skudurais, pabaigoje nusileidusi žmogaus sėdynės formos uždanga ir, žinoma, originalios būtent savo autentiškumu Mr. Fluxus (akt. A.Storpirštis) akcijos bei kalbos apie erotiką, meną, menininko pašaukimą ir vietą visuomenėje. Svarbiausias edukacinio spektaklio momentas – dokumentiškumas, nes vaidinimas sukurtas remiantis Amerikos lietuvio, FLUXUS judėjimo pradininko Jurgio Mačiūno biografijos faktais.

Amerikoje XX a. 7-ajame dešimtmetyje J.Mačiūno sukurtas FLUXUS judėjimas į pasaulinę meno istoriją įėjo absurdiškiausių projektų ir akcijų kūrimu (pvz. „Fortepijono veiksmai“, pasaulinė mėšlo kolekcija, Berlyno labirintas). Pasak kūrėjų, spektaklis-provokacija „Mr. Fluxus“, arba „Šarlatanai?“ – savotiškas teatro judėjimo „No Theatre“ dialogas su FLUXUS ir jų laikotarpiu, ieškant bendrų sąlyčio taškų, iš kurių bene svarbiausia – stereotipų laužymo mene tradicija. Todėl visi kvailiojimai šiame spektaklyje nėra tušti ir savitiksliai – jie turi realų pagrindą.

Prasmingai „Šermukšnio“ gatvės teatrų festivalį vainikavęs netradicinis spektaklis maloniai nustebino ne vieną kūrėją ar paprastą teatro žiūrovą. Suvokimas, kad daugelis originalių meno idėjų jau seniai atrastos ir „po saule“ – nieko naujo, verčia susimąstyti ir žymiai atsargiau vertinti visas esamas ir būsimas „naujoves“ bei atidžiau pastudijuoti teatro istoriją.

Iš festivalio istorijos

Kas antri metai Klaipėdoje vykstantis tarptautinis gatvės teatrų festivalis „Šermukšnis” – viena gražiausių

teatrinių vasaros fiestų Lietuvoje. Sunku suskaičiuoti, kiek spektaklių ir kitų teatralių projektų šis tarptautinis teatrų festivalis per 17 savo gyvavimo metų pristatė klaipėdiečiams ir miesto svečiams.

Pirmasis 1985-ųjų „Šermukšnis” buvo originali kamerinių spektaklių šventė. 10-asis festivalis 2002 m. jau išėjo į uostamiesčio gatves ir buvo entu-

ziastingai sutiktas daugiatūkstantinės publikos.

Jis buvo įsiliejęs į Jūros šventę ir atsiskyrė nuo jos; vyko įvairiose Klaipėdos senamiesčio vietose, kol galiausiai apsistojo Danės krantinėje, vadinamojoje „Meridiano“ aikštėje.

„Šermukšnis“ kasmet plečia savo dalyvių geografiją ir vis primena, kad šiame festivalyje svarbiausia – ne tiek patys spektakliai, kiek šventės visuma – spalvomis, renginių gausa ir fantasmagorija pulsuojantis miesto senamiestis su alogišku, keistu, linksmu ir be galo teatraliu jo gyvenimu.

17-ąjį „Šermukšnio“ festivalį organizavo Klaipėdos kultūros centras Žvejų rūmai. Festivalio dailininkas – Anatolijus Klemencovas.

R.Leiserowitz: istorija verta drąsių klausimų

R.Leiserowitz: istorija verta drąsių klausimų

Ar įvykių sąsajas bei raidos logiką išmanantis istorikas savo asmeninę praeitį interpretuoja kiek kitaip nei tokių įgūdžių neturintieji? „Jeigu mano gyvenime nebūtų buvę tiek prieštaravimų, nebūčiau tapusi tokia, kokia esu“, – paprastai atsakė rašytojo Thomo Manno kultūros centro kuratoriumo pirmininkė dr. Ruth Leiserowitz.

Prezidentams buvo staigmena

– Pradėkime nuo aktualijų: ką vadintumėte didžiausia ką tik įvykusio XVII Th.Manno festivalio sėkmė?

– Be abejo, renginio atidarymą dalyvaujant Lietuvos ir Vokietijos prezidentams – šis įvykis turi labai didelę simbolinę reikšmę. Per bendrus pietus Kultūros centro kuratoriai pristatė savo darbą ir požiūrį, atkreipė dėmesį į tai, kokia susipynusi yra Lietuvos ir Vokietijos istorija bei kultūra.

– Vienas iš labiausiai smalsumą žadinančių klausimų – kokį paruošiamąjį darbą reikėjo atlikti, kviečiantis į renginį Vokietijos prezidentą Joachimą Gaucką?

– Tai labai įdomi istorija. Vokietijos prezidento rinkimai vyko pernai pavasarį. Netrukus po to kuratoriumas buvo susitikęs su Vokietijos ambasadoriumi Lietuvoje Matthiasu Mülmenstädtu ir užsiminė jam apie sumanymą pasikviesti prezidentą į festivalio atidarymą bei paprašė patarpininkauti. Aplinkybės buvo mums labai palankios, nes žinojome, kad šįmet Lietuva perims pirmininkavimą Europos Sąjungai ir kad tokiomis progomis Vokietijos prezidentas dažnai rengia išvykas.

Kita vertus, mums labai smagu buvo patirti, jog svečiams padarė įspūdį renginio kultūrinis pamatas bei jo išraiška. Manau, kad abiem prezidentams europinio lygio festivalis, vykstantis Nidoje, buvo maloni staigmena. Per pietus kalbėjomės apie daug įvairių dalykų, kultūros reiškinių bei personalijų. Vokietijos prezidentui, kuris pasirodė esąs labai apsiskaitęs žmogus, padarė įspūdį tai, jog kuratoriumo narys yra ir Th.Manno kūrybą į lietuvių kalbą vertęs Antanas Gailius; jis labai palankiai atsiliepė apie renginio muzikos programą ir buvo sužavėtas bažnyčioje skambėjusios Vidmanto Bartulio kompozicijos premjeros. Apskritai manau, kad prezidento apsilankymas – dar vienas svarus įrašas festivalio istorijoje ir puiki rekomendacija, praversianti ateityje.

Festivalis – jos laisvalaikis

– Kur link juda festivalis? Kiek organizatorių pageidavimai sutampa su Neringos miesto valdžios interesais?

– Nors politinė valdžia reguliariai keičiasi, manau, kad santykis iš esmės yra stabilus. Festivalis priklauso nuo miesto infrastruktūros: tarkime, kadangi Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijos angaras, kuriame paskutiniuosius porą metų buvo rengiamos „Kino naktys“, bus rekonstruojamas, kitąmet šiems renginiams reikės ieškotis naujos vietos. Bet apskritai festivalis turi tvirtą nuolatinę poziciją kurorto kultūros kalendoriuje bei puoselėja nuoseklią tradiciją. Žinoma, renginys turi evoliucionuoti. Šiuo metu mąstome apie naująjį jo ciklą. Viena iš labiausiai dominančių sričių – Pirmasis pasaulinis karas, po kurio niekas nebebuvo taip, kaip anksčiau. Manyčiau, kad apie šį laikotarpį žinome per mažai, tad jis būtų vertas tapti festivalio tema ir sulaukti daugiau dėmesio.

– 17-ojo festivalio renginiai baigėsi. Kokie artimiausi jūsų planai?

– Mano pagrindinė veikla – darbas Vokietijos istorijos institute Varšuvoje. Esu direktoriaus pavaduotoja – dirbu administracinį darbą, vadovauju tyrimų grupėms. Turime daug stipendininkų, diskutuojame, siekiame iškelti naujas temas. Šiuo metu viena darbo grupė domisi Pirmojo pasaulinio karo eiga Rytų fronte – ši sritis kol kas mažai ištirta. Kita mano suburta grupė tyrinės 15 metų laikotarpį po Antrojo pasaulinio karo iš moters, šeimos bei kartų kaitos perspektyvų. Modernizacijos ir kartos konflikto paraleles ketiname tyrinėti Lietuvoje, Lenkijoje bei Rytų Vokietijoje – naudosimės sukauptomis šeimos nuotraukų šaltinių bazėmis ir plėtosime vizualinę istorijos prieigą.

Turiu ir kitą užsiėmimą – su draugais esame susibūrę į kultūrinę bendriją, kuri domisi Rytprūsių žydų istorija. Kartu su Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutu buvome parengę 85 fotografijų parodą apie Klaipėdos žydų gyvenimą nuo XIX a. iki Antrojo pasaulinio karo, kuri eksponuota keliuose Lietuvos miestuose. Šiemet ši paroda buvo atnaujinta, ir birželį atidariau ją Niujorko holokausto informacijos centre, kur ji veiks iki rugsėjo pabaigos. Atidaryme apsilankė ir keturi memelenderiai žydai, gyvenantys JAV. Jų amžius – nuo 82 iki 93 metų.

Th.Manno festivalis – mano laisvalaikis. Reikės redaguoti almanachą „Nidos sąsiuviniai“, rudenį vėl rinksimės į kuratoriumo posėdžius… Per žiemą bendraujame su būsimaisiais referentais ir kitais dalyviais, kad iki pavasario patvirtintume būsimojo festivalio programą.

Gyvenime nestigo iššūkių

– Kaip susiklostė ilgametė jūsų draugystė su festivaliu?

– Dirbdama Th.Manno kultūros centre padėjau organizuoti pirmąjį, antrąjį, trečiąjį festivalį ir atsitraukti jau nebegalėjau. 2009-aisiais buvau išrinkta centro kuratoriumo pirmininke. Šiemet buvau perrinkta antrajai kadencijai. Tai susiję su daug pareigų, bet pabėgti nenorėjau – festivalis yra įdomus iššūkis. Man labai patinka, kaip per šiuos metus užaugo ir patobulėjo jo organizavimas. Manau, kad aktuali užduotis yra plėsti festivalio auditoriją, pritraukiant naujas publikos grupes.

– Esate labai kryptinga ir atkakli. Įsiminė jūsų biografijos faktas, kad galimybė studijuoti jums tapo prieinama ne iškart po mokyklos. Ar tuo gyvenimo laikotarpiu patyrėte nusivylimų ir kaip juos įveikėte?

– Mano tėtis buvo pastorius, ir manęs nepriėmė į gimnaziją neva dėl trūkstamo socialistinio auklėjimo. Tad lankiau bažnytinę mokyklą, bet baigusi ją galėjau stoti tik į teologiją, o šito nenorėjau. Svajojau studijuoti kalbas, o apie istorijos studijas tuomet nebuvo nė ką galvoti, mat tai būtų buvę netikra – gyvenau Rytų Vokietijoje, kur viešpatavo marksistinė ideologija. Taigi pradėjau dirbti ir lankyti vakarinę mokyklą.

Antrąkart išlaikiau brandos egzaminus, bet įstoti į aukštąją mokyklą man vis vien nebuvo leista, argumentuojant esą mano žinių lygio studijoms vis dėlto neužtenka.

Taigi nusivylimo momentų buvo ne vienas, tačiau aš stengiausi nepasiduoti slogiai nuotaikai. Privačiai mokiausi lenkų ir lietuvių kalbų, dirbau bibliotekoje, leidykloje, įgijau praktinių žinių. Ir labai daug laiko skyriau kelionėms – apvažiavau visą Rytų Europą. Kai jau gana gerai mokėjau kalbas, pradėjau dirbti vertėja.

O tada griuvo sienos. Su mažu vaiku ant rankų įstojau į universitetą. Turiu pripažinti, kad kalbų žinios ir kelionių patirtis man labai palengvino istorijos studijas. Po to atrodė, kad tai buvo tiesioginis kelias, tačiau pirma maniau, kad vertėjos darbas yra būtent tai, ko man reikia, kol ilgainiui supratau, jog man norėtųsi nuveikti daugiau, nei tik atkartoti kitų žmonių mintis.

Po studijų gavau vietą Nidoje, pradėjau dirbti ką tik įkurtame Th.Manno kultūros centre ir per pirmąją žiemą parašiau savo disertaciją.

Žvelgti – kuo plačiau

– Visuomenės gyvenime stebimas susidomėjimas lokaliąja istorija, daug ir populiariai kalbama apie miestų praeitį. Kita vertus, mokslininkams, kaip minėjote savo pranešime, skaitytame Th.Manno festivalyje, tenka užpildyti ideologizuotos istorijos paliktas baltąsias dėmes. Kaip nusakytumėte istorijos mokslo raidą? Kas labiausiai krenta į akį, nuolat bendraujant su šios srities profesionalais ir ketinančiais jais tapti?

– Istorija turi labai daug perspektyvų ir išeities taškų. Manau, kad suvesti kuo įvairesnius iš jų bei žvelgti kuo plačiau yra įdomu, naudinga ir reikalinga. Tiesa, stebiu tendenciją, kad studentai linkę domėtis vien XX a. istorija, tuo metu ankstesni amžiai dingsta iš jų akiračio. Mano dėl to apmaudu, nes istorija yra daugiau nei XX a., ir mes daugiau suprastume išmanydami gilesnę įvykių priešistorę. Kita vertus, manau, jog reikėtų skirti dėmesio kultūrinei bei sakytinei istorijai. Kol kas stabili monolitinė politinė istorija tebėra dominuojanti. Vertėtų turėti drąsos užduoti praeičiai įvairesnių klausimų.

– Kas lėmė jūsų asmenybės formavimąsi? Koks buvo tėvų vaidmuo jūsų gyvenime?

– Mano tėvas buvo labai stipri asmenybė. Kilęs iš Lietuvos pakraščio, jis kalbėjo ir lietuviškai, ir rusiškai, tad vaikystėje esu girdėjusi lietuvių kalbą, nors pati jos išmokau jau suaugusi. Namuose teko išgirsti daug pasakojimų apie istoriją, apie mūsų šeimos praeitį. Mums su broliais nuolat buvo akcentuojama, kad reikia mokytis kalbų, kad kiekviena iš jų yra papildomas langas į pasaulį ir kad marksistinė istorija bei santvarka nėra vienintelis įmanomas reiškinys bei sektinas dalykas.

Tėvai skatino daug skaityti ir mąstyti savarankiškai. Jie anksti mirė ir tuomet turėjau pati tvarkytis savo gyvenimą, tačiau jaučiausi įgijusi tvirtą vertybinį pamatą, kurį pasistengiau suteikti ir savo vaikams. Vyresnėlis, kuris didžiąją dalį mokyklos metų praleido Klaipėdos Hermano Zudermano gimnazijoje, o vasaras – Th.Manno muziejuje Nidoje, šiuo metu studijuoja politologiją ir portugalų kalbą Freiburgo universitete Vokietijoje. Jaunėlis dar yra moksleivis.

Mano vyresnis brolis – kontrabosininkas, jaunesnis dirba greitosios medicinos pagalbos tarnyboje ir laisvalaikiu groja savo suburtame roko ansamblyje. Broliai paaiškino man, kad neturiu talento muzikai. Tuomet nusprendžiau nebeeksperimentuoti su fortepijonu bei smuiku ir ieškoti savęs kitur, – šypsosi.

Kalbino Valerija Lebedeva

 

Vizitinė kortelė

Ruth Leiserowitz gimė Prenzlau (Vokietija).

Studijavo istoriją bei polonistiką Berlyne ir Vilniuje.

1996–2000 m. gyveno Klaipėdoje, buvo Th.Manno kultūros centro mokslo darbuotoja ir prisidėjo prie jo kūrimosi, dėstė Klaipėdos universiteto Vakarų Lietuvos ir Prūsijos istorijos centre.

1997 m. apsigynė istorijos mokslų daktaro disertaciją Berlyno Humboldto universitete (Vokietija).

Nuo 2001 m. koordinuoja įvairius tiriamuosius projektus Berlyno Humboldto universitete ir Berlyno laisvajame universitete, dėsto įvairiose aukštosiose mokyklose.

2005–2009 m. – Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos tyrimo instituto mokslo darbuotoja.

Nuo 2009 m. yra Vokietijos istorijos instituto Varšuvoje (Lenkija) direktoriaus pavaduotoja.

Dirba ir vadovauja mokslo tiriamajam darbui, yra publikavusi daug straipsnių Rytų Europos istorijos temomis.

Ištekėjusi, turi du sūnus.

Archikūno sudėtis

Archikūno sudėtis

Jiedu dirba kartu, bet per atstumą. Marius Morkūnas – Vilniuje, Vitalijus Jankūnas – Klaipėdoje. Nuotolis įveikiamas telefonu bei skaipu, bet neleidžia dažniau pareivuoti, kas jų žodyne reiškia išimtinai gyvą sąveiką, turinčią apčiuopiamus rezultatus. Tačiau architektūros studijos taikliu pavadinimu „Kūnas“ įkūrėjai jau įpratę vikriai naudotis „zoom“ funkcija ir kaitalioti mastelį. Bendravime, kūryboje, organizacinėje veikloje tai padeda žvelgti gaiviai ir neriboti savęs.

Aktyvūs architektūrinių ir urbanistinių konkursų dalyviai, bendraminčių komandų sudėtyje nuskynę laurus su Nidos kultūros ir turizmo informacijos centro „Agila“ architektūrine koncepcija, Modernaus meno centro pastato architektūrinės idėjos projektu, Klaipėdos Jūrininkų prospekto kvartalo urbanistiniu projektu bei kitomis išplėtotomis idėjomis, spėjo patirti ne tik pergalės skonį, bet ir susidurti su stagnacijos apraiškomis. Nuo nusivylimų saugo įvairios veiklos mozaika, kurioje išsitenka ir komerciniai, ir visuomeniniai projektai.

Architektūra, kūryba, edukacija

– Tekste studijos interneto svetainėje rašote, kad jūsų veikla aprėpia plačiai – nuo stambių architektūrinių projektų iki daiktų dizaino. Šis orientyras yra duoklė permainingai rinkai ar jūsų veiklos koncepcijos dalis?

M.Morkūnas: Esame gana skirtingi. Mane žavi, kad neretai kurdamas didelį daiktą turi būti itin taupus, o kurdamas mažą – itin kruopštus. Dirbdami stengiamės kaitalioti mastelį ir kelti vienodai aukštus kriterijus tiek mažiems, tiek dideliems objektamss.

Tik kurti architektūrą, kurios realizavimo laikotarpis yra gana didelis, ir perleisti interjero dizainą kitiems ne visada malonu. Norisi prisėsti prie mažo, kur kas labiau apčiuopiamo ir greičiau pagaminamo daikto. Šitaip tampi dėmesingas smulkmenoms ir drauge išmoksti blaiviai įvertinti visumą. Esame lankęsi architekto Peterio Zumthoro suprojektuotame SPA Šveicarijoje. Būnant ten tampa aišku, kokią pridėtinę vertę gali turėti architektūra, kiek svarbu įsijausti į situaciją ir kiek atradimų šitaip galima patirti.

Kita vertus, mus domina inovatyvūs technologiniai bei techniniai sprendimai. Šiuo metu Vilniuje yra statomas mūsų suprojektuotas A+ – aukščiausios energetinio naudingumo klasės – namas. Šiame projekte moderni šiuolaikiška architektūra skamba unisonu su technine infrastruktūra.

– Kas savo ruožtu jums įkūnija architektūros siaubą?

V.Jankūnas: Jeigu architektas tampa projektuotoju, jis yra pasmerktas. Dabar architektūra dažnai tapatinama su projektavimu, urbanistika – su teritorijų planavimu, idėjų konkursas – su mažiausios kainos pasiūlymo loterija. Šitaip sureikšminamas techninės užduoties sprendimas ir apleidžiamas pridėtinės vertės kūrimo klausimas.

– Ar „Kūnas“ turi savo veiklos strategiją arba motto?

V.J.: Motto – architektūra, kūryba, edukacija. Strategiją kuria bendravimas – svarbu burti bendraminčius. Vilniuje yra nemažas kūrybininkų branduolys. Apsigyvenęs Klaipėdoje ne iš karto tokį atradau, tačiau dabar jaučiuosi „savo lėkštėje“. Nuo 2009-ųjų, kai pradėjome dirbti savarankiškai, paisome savo orientyrų dėl reguliaraus dalyvavimo konkursuose. Pernai padarėme net daugiau, nei buvome numatę.

Ne ką mažiau smagu kaitalioti kryptį ir prisidėti prie visai kitų sričių bei projektų. Sukūrėme ką tik Klaipėdoje įvykusio Baltijos šalių mados festivalio „IKRA Mada“ scenografiją, besibaigiantį renginių sezoną padėjome ekonomiškai ir efektingai atnaujinti „Švyturio menų doko“ mažąją salę.

Vienas iš didesnių miesto reikšmės projektų – būsimoji Klaipėdos Pilies džiazo festivalio scena, kurios projektą sukūrėme. Ją miestui dovanos mecenatas verslininkas Ovidijus Jankauskas. Šiemet Kruizinių laivų terminalo, kuriame pirmąkart vyko festivalis, sąlygos išbandytos su tradicine scena, o kitąmet jau planuojame naujojo objekto įrengimą. Iš medinių konstrukcijų sumontuotą naująją sceną įsivaizduojame kaip ir dieną, ir naktį aktyvų multifunkcinį rekreacinį objektą. Vasarą jame vyks koncertai ir kitokie renginiai, šaltuoju metų laiku ji galės tarnauti kaip parodų stendas.

Patys išmėginę Leonardo da Vinci specialistų mobilumo programos pranašumus, pernai pradėjome veikti kaip priimančioji organizacija – mūsų biure Klaipėdoje pusmetį stažavosi architektė iš Italijos, rudenį sulauksime dar dviejų stažuotojų. Bendravimas su kolegomis iš kitų šalių tampa raktu į platesnį požiūrį, atvirumą kitokiai tradicijai, vadinasi – ir naujoms veiklos galimybėms.

Lovoje su „Robotron“

– Buvote kurso draugai. Bendri įsitikinimai suvedė ar išsigrynino jau pradėjus bendradarbiauti?

V.J.: Marius, prieš tai Kauno aukštesniojoje menų mokykloje trejus metus tobulinęs štrichą, buvo žymiai labiau pažengęs kūryboje. Savo ruožtu man lemiamos buvo studijos Vokietijoje pagal mainų programą. Tenykštis universitetas bus pakreipęs mano mąstymą teisinga kryptimi. Grįžęs į Vilnių lengvai radau su Mariumi bendrą kalbą. Kartu sumanėme ir rengėme architektūros seminarų ciklą „Laiptai“ Šiuolaikinio meno centre. Studija „Kūnas“ iš tikrųjų įsikūrė bendrabutyje. Kambaryje turėjau dviejų aukštų lovą, pirmajame aukšte buvo įkurdinta „Robotron“ braižymo lenta. Čia pakaitomis braižydavome ir miegodavome, – juokiasi.

M.M.: Po pirmojo bendro konkurso buvome nusprendę, kad realizacijos mums neįdomios, traukia konceptualūs darbai, kurie sulaukia daugiau įvairialypės grįžtamosios reakcijos nei kasdieniški projektai. Dalyvaujant individualaus namo architektūros konkursuose gimė „sraigės namo“, kuris dydžiu gali adaptuotis prie šeimininko pageidavimų, „kurmio namo“, pakasto po žeme urbanistiškai baisioje aplinkoje, taip pat „incognito namo“, kuriame visa viršutinė juodo stiklo dalis priminė incognito žymėjimą spaudoje – juodą brūkšnį akių lygiu, koncepcijos.

– Kiek rimtai vertinote šią veiklą?

V.J.: Išsikeldavome aktualią problemą ir į ją atsakydavome kūriniu. Maždaug nuo 2003-iųjų orientavomės apie 60 proc. darbo laiko skirti intelektualiajam ugdymuisi, grynajai kūrybai. Kita vertus, suvokėme, jog tam, kad išgyventum, turi tapti samdomu darbuotoju. Euforiją patyrėme, kai 2004 metais laimėjome Vilniaus Šnipiškių rajono urbanistinį konkursą.

M.M.: Biure, kuriame tuo metu dirbau, dalyvauti konkurse pasišovė vienas kabinetas. Pasikvietėme Vitalijų. Buvo didelis reivas, kai neskiri, kur yra mokslai, kur konkursas, kur diena, kur naktis, kada dirbi ir kada – ne. Galiausiai išėjo įdomus darbas. Ir toliau dirbome skirtinguose biuruose semdamiesi praktinių žinių, tačiau sutarėme per metus dalyvauti 1–3 konkursuose.

Kuris turi piešti

– Įkvepianti konceptualių modelių kūrimo patirtis gali netekti žavesio susidūrus su biurokratiniais keblumais siekiant žemiško projekto realizacijos.

M.M.: Motyvacija išlieka, nes konkurse parodai savo kaip architekto brandos laipsnį. Žinoma, nugalėtojo laurai – geroji medalio pusė. Blogojoje – įgyvendinimo aparatas, kuris yra neveikiantis arba sugedęs ir neužtikrina projektų tęstinumo. Bet tai jau nebe architekto, o sistemos bėda. Manau, šioji pusė rodo, kokia netvarka mus supa. Ir, spėju, ateis laikas, kai sutvarkysime ją pagal savo patirtį arba ji susitvarkys savaime, nes kitos išeities paprasčiausiai nebus. Tačiau mes niekad nepažinsime situacijos nieko nedarydami ir niekada negalėsime kalbėti nepabandę.

V.J.: Praėjo lygiai metai nuo „Agilos“ konkurso. Projektas stovi vietoje. Tačiau per šį laiką sukaupėme didžiulį įdirbį bendraudami su Valstybės saugomų teritorijų tarnyba, UNESCO komisija, viešindami situaciją. Teikia stiprybės viltis, kad ją galima pakeisti. Bet kuriuo atveju kurdami negalvojame apie kliūtis ir trikdžius. Mes tiesiog siekiame padaryti gerai. Tačiau įvairios situacijos rodo, kad neužtikrinamas architektūrinių konkursų tęstinumas, pagarbos darbui stoka yra objektyvi realybė.

M.M.: Kartais architektūrai nepalankios situacijos suvienija gildijos atstovus, sužadina aktyvias architektų praktikų, teoretikų, mokslininkų diskusijas. Iš vyresniosios kartos kolegų tenka išgirsti karčių apibendrinimų, kad dabartinė padėtis, neleidžianti skleistis naujoms idėjoms, – jų pačių neveiksnumo pasekmė. Labai norėtume, kad patiems netektų šitaip reziumuoti savo aktyviausios veiklos dešimtmečių.

– Jūsų darbe tenka daugiau klausytis ar įtikinėti?

V.J.: Diskutuoti.

M.M.: Ir argumentuoti. Kai potencialus užsakovas atsineša piešinį, dažniausiai iškart pasakome, kad mums ne pakeliui – šioje situacijoje piešti turime mes.

V.J.: Tačiau labai smagu, kai žmogus ateina su vizija ir pagarba. Bendraudamas ir grynindamas idėjas kartais pamatai, kad jis nebėra tikras dėl savo nuomonės, ieško, mokosi. Šitoks darbas man yra savęs ir kito ugdymas. Šiame kontekste tikrąją prasmę įgyja individualiosios architektūros sąvoka. Tada žmogus rodo savo būsimojo namo maketą ar vizualizaciją draugams džiaugdamasis, kad jis yra vienas iš jo kūrėjų.

Kalbino Valerija Lebedeva

Projektas „KITI 4“: analoginės fotografijos misticizmas

Projektas „KITI 4“: analoginės fotografijos misticizmas

Šiąvasar Klaipėdos fotografijos galerijoje ir Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius pristatė tęstinį fotoprojektą „KITI“.

Danguolė Ruškienė

Ketvirtus metus iš eilės vykstančiame projekte šiuosyk dalyvauja 11 autorių: Inga Dinga (Vilnius), Redas Šilinas (Palanga), Gintaras Varnagys (Dublinas), Žilvinas Glušinskas (Kaunas), Levas Žiriakovas (Vilnius), Vytas Matkus (Kėdainiai), Vadimas Šamkovas (Vilnius), Mindaugas Gabrėnas (Niujorkas), Giedrius Petrauskas (Kaunas), Gintas Kavoliūnas (Vilnius) ir Juozapas Kalnius (Klaipėda).

KKKC Parodų rūmuose paroda veikė birželio 14 – liepos 21 dienomis, Klaipėdos fotografijos galerijoje ją galima aplankyti iki rugpjūčio 4-osios.

Siekia suaktyvinti diskusiją

Projekto kuratoriaus Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininko Dariaus Vaičekausko teigimu, ir šiais metais projekto „KITI“ tikslas išliko toks pat – sudaryti sąlygas savo kūrybą pristatyti nežinomiems ar mažiau žinomiems autoriams, taip paskatinant juos aktyvesnei kūrybinei ir parodinei veiklai, kartu savotiškai stimuliuojant šių fotografų įsiliejimą į jau susiformavusį lietuvių fotomenininkų sluoksnį.

Akivaizdu, kad šįkart buvo siekiama dar labiau suaktyvinti diskusiją apie tradicines ir eksperimentines raiškas fotografijoje, nebijant šių procesų eskiziškumo ar fragmentiškumo. Jau praėjusiais metais projekte „KITI“ buvo priartėta prie archajiškų technologijų, kai jame dalyvauti buvo pakviestas šiaulietis Martynas Juras, pristatęs ambrotipijos technika sukurtas fotografijas. Šių metų projekto „KITI 4“ autoriai išimtinai kuria vien analoginės fotografijos srityje, naudodami mechaninius ir cheminius vaizdų išsaugojimo metodus.

Toks prisirišimas prie senosios technikos liudija ne tik nostalgišką jų požiūrį į kūrybinį procesą. Jis tampa ir savotiška protesto forma prieš nuolatinį skaitmeninių technologijų progresą, neretai koreguojantį / niveliuojantį ir pačią kūrybos sampratą.

Archajiškumas ir netikėtumas

Anot projekto dalyvių, juosta galima sukurti nepakartojamą, tik tokiai fotografijai būdingą šviesotamsą, kuri suformuoja ypatingą vaizdo plastiką.

Daugumą autorių žavi ne tik sunkiai nuspėjamas kūrybinio proceso rezultatas ar rituališkumas spaudžiant nuotraukas laboratorijoje, bet ir iš anksto užprogramuotas nuotraukos archajiškumas. Jis čia – tikras, toks, kokį pavyko užfiksuoti, be papildomų korekcijų kompiuterinėmis programomis.

„Juosta yra nuoširdesnis būdas išreikšti savo jausmus. Čia slypi tikrumas ir kartu netikrumas. O jeigu tiksliau, tai neužtikrintumas, nuolatinis siurprizas – pavyks savo idėjas perteikti ar ne“, – teigė M.Gabrėnas.

Anot projekto autorių, technologiniai dalykai dar labiau leidžia priartėti prie analoginės fotografijos esmės, kur rezultatas ne tik sunkiai nuspėjamas, bet dažnai pilnas netikėtumų, kai užfiksuotame kadre atrandi kažką visiškai naujo, atrodo, lyg ir nematyto. Tai ypač būdinga pinhole fotografijai. „Kiekvienas juostoje ar fotopopieriuje lėtai gimstantis kadras įsimena giliau nei skaitmeninėje kortelėje, nes su juo spėji susibičiuliauti“, – dar vieną argumentą pateikė I.Dinga.

Universalaus laiko sintezė

Šiųmečio projekto „KITI“ geografija, kaip ir praėjusių metų, neapsiriboja vien Lietuvoje gyvenančiais autoriais.

Nors projekte dalyvauja išimtinai lietuvių fotografai, tačiau jie gyvena bei kuria įvairiuose Lietuvos ir užsienio miestuose. Kaip tvirtino projekto sumanytojas D.Vaičekauskas, projekto „KITI 4“ inspiracijų šaltinis – socialiniame tinkle „Facebook“ susikūrusios grupės „Lithuanian Analogue Photography“ veikla. Nors dauguma šios grupės narių net nėra profesionalūs fotografai, tai netrukdo jiems atsidėti senosios fotografijos raiškų bei kūrybinių galimybių tyrinėjimams, ieškant ne tik taikliausių saviraiškos būdų, bet ir naujų eksperimentinių kūrybos formų. Būtent tai galėtų tapti bendru vardikliu visiems projekto „KITI 4“ dalyviams.

Autorių kitoniškumą lemia ne tik tai, kad jie vaikšto su kitokiomis kameromis, kartais neturinčiomis nei juostų, nei objektyvų, kartais net nepanašiomis į fotoaparatus. Kitoks ne tik kūrybinis procesas, kuris veikiau panašus į šamanišką ritualą tirštai raudonos šviesos, chemikalų pripildytų vonelių ir ryškėjančių vaizdų draugijoje. Tai – visai kita kūryba, jau iš anksto užprogramuojanti kitą fotografiją. Viskas čia persismelkia archajiškumu – nuo pasirenkamų aparatų ir priemonių iki pačios nuotraukos. Dabartis norom ar nenorom čia visuomet tampa praeitimi, nukeliančia atgal ne akimirką, dieną ar savaitę, bet ištisus amžius, kūriniui suteikiant ryškesnį ar blankesnį laiko paradokso atspalvį.

Todėl nūdienos ženklai, kad ir kokie jie įtikinami būtų, čia išblunka ir tampa ne tokie reikšmingi. Šiandienos ir praeities samplaika, keista šiandienos ir anądienos jungtis pavirsta tam tikra universalaus laiko sinteze. Jeigu toks laikas galėtų egzistuoti.

Lemia skirtingas patyrimas

„KITI 4“ autoriai kaskart pertikrina analoginės fotografijos galimybes. Vedami intuicijos, dažnai – vos apčiuopiamos idėjos, tolimesnę eigą jie patiki technologijoms, nuo kurių pasirinkimo ir priklauso galutinis rezultatas. Jis – nors ir prognozuojamas, nujaučiamas, bet dažnai – netikėtas. Tokia ir yra šių fotografų kūrybos esmė.

Kita vertus, skirtingas patyrimas ne tik analoginės fotografijos, bet ir apskritai kūrybos srityje lemia gana skirtingą šių fotografų vizualinio mąstymo pobūdį. Jų fiksuojamų vaizdų ar idėjų inspiracijų šaltiniai – labai įvairūs.

Kadangi sąmoningai buvo atsisakyta spalvos, vizualiniai dėmenys autorių darbuose susidėlioja labiau tradiciniais būdais. Užfiksuoti šešėliai, šviesos blyksniai, minkšti pilkos spalvos niuansai konstruoja realius ir labiau išgalvotus, mistifikuotus objektus / subjektus. Manipuliuojama ne tik pasirenkant skirtingą (ne)ryškumo skalę, bet ir skirtingus planus, rakursus, etc. Pasinaudojama daugybe analoginės (ir ne tik) fotografijos technikos galimybių.

Daugiasluoksniai vaizdai inspiruoja daugiaprasmybes, labai individualius pojūčius, kurie ne tik sluoksnis po sluoksnio atveria vis naujas autoriaus mintis, bet ir nesunkiai prasibrauna prie asmeninių suvokėjo patirčių. Išlikdami ištikimi savo idėjoms, fotografai kartu yra atviri naujiems eksperimentams.

Akivaizdu, kad ne visiems jiems yra gerai pažįstamos fotografijos tradicijos, todėl gal net ir nesąmoningai kartais jos čia paneigiamos, ignoruojamos ar asmeniniai atradimai pateikiami kaip absoliuti naujovė.

Kaip „mato“ fotokameros

Vizualiniai / prasminiai dėmenys projekto dalyvių nuotraukose dėliojami gana įvairiai.

Vienus labiau domina formalūs sprendimai – dėmių, linijų ir plokštumų deriniai ar priešingai – disonansas, kylantis iš jų konfrontacijos. Kitus – pasakojimai, aiškūs, kai kur – pernelyg literatūriški, turintys beveik klasikinius personažus. Tačiau ir vieniems, ir kitiems būdingos pastangos atitrūkti nuo tikrovės, nuo realaus vaizdo pagrindo.

Tam pasirenkamos įvairios priemonės: vaizdai sluoksniuojami, fragmentuojami tol, kol beveik visiškai prarandamas jų atpažįstamumas ir ryšys su tikrove. Kuriamos neįprastos ir sunkiai suvokiamos situacijos, irealūs sugretinimai.

Todėl realybė čia jau praranda tikrovės požymius. Ji tampa sunkiai atpažįstama, mistifikuota, siurreali ar net grėsminga. Šešėliai čia ne tik ryškesni, bet ir tikresni už pačius objektus, o ištįsusios žmonių figūros veikiau panašios į jų sielų nei kūnų atspindžius.

Analoginė fotografija suteikia galimybę pamatyti taip, kaip „mato“ fotokameros. Jos gali sutraukti, susintetinti vaizdą, sufokusuoti tik tam tikrame, viename taške, visa kita užzulinant kaip nereikšminga ir nevertinga. Tokia fotografija išsaugo stebėtinai išraiškingą ir darnią vaizdo plastiką, jautrią, niuansuotą šviesą ir akivaizdžius misticizmo pėdsakus.

Vasaros kinas – pagirios velniai žino kur

Vasaros kinas – pagirios velniai žino kur

 

Vasara – tai laikas, kai Holivudo kino pramonės gigantai užtaiso patrankas galingiausiais sviediniais, bet…

Aivaras Dočkus

Filmų biudžetai svyruoja nuo 100 iki 250 mln. JAV dolerių, į ekranus paleidžiami superherojai, tęsiniai, prasideda ir baigiasi epinės trilogijos. Paprastai vasarą keliauji į kino teatrus nesukdamas sau galvos, apsiginklavęs spragėsiais, pasodinęs ant nosies 3D akinius. Ir tikiesi geros pramogos, įskaičiuotos į tavo atostogų planus. Tačiau šiemet išlindo vienas neplanuotas netikėtas „bet“…

Vasara linksta į antrąją pusę, o tos pramogos atseikėta labai šykščiai. Kitaip tariant – kokybė neatitinka kainos. Keista stebėti save rašant tokius žodžius – būtų neblogai pamatyti bent jau kažką panašaus į „transformerius“. Negi užlūžo amžinasis „svajonių fabriko“ konvejeris?

Auksiniai „treilerių“ laikai

Vienos profesijos meistrai priversti tobulėti ne dienomis, o valandomis. Vasaros „blokbasterius“ pristatantys dviejų su puse minutės trukmės filmukai talpina ne tik visa, kas geriausia. Daug daugiau. Jų režisieriai sukuria tai, ko nėra filmuose. Įtampą ir pramogą. Prieš seansą žiūrėtum ir žiūrėtum, džiaugdamasis vasaros kino derliumi.

Kartais pagalvoji, jog peržiūrėjęs reklaminį „treilerį“ pamatai du trečdalius filmo. To geresnio. Kurio nėra. „Treilerių“ kūrėjai meistriškai uždangsto klišes ir nuobodulį. „Pasaulinio karo Z“ pristatyme zombiai iš tikrųjų paslėpti. „Ugnies žiedo“ „treileryje“ – vien didingi vaizdai. „Piktieji numirėliai“ šimtą kartų sumažinto mastelio modelyje teikia armijas vilčių. Deja.

Tiesiog kažkam turėtų šauti mintis apie „treilerių“ festivalį. Atspirties taškas puikus – apdovanojimai už geriausius reklaminius filmukus jau senokai teikiami.

Pilka scenarijų rutina

Susidaro įspūdis, jog didžioji dalis šios vasaros kino repertuaro – ankstesnių darbų perkramtymas.

Visa ši epidemija prasidėjo dar pavasarį, kai fantastinė veiksmo drama „Užmirštieji“ pabandė būti naujuoju „Matricos“ ir „Ekvilibriumo“ hibridu. „Vienišo klajūno“ autorius Gore Verbinski’s pasikvietė Johnny Deppą, kad prasuktų naują „Karibų piratų“ atrakcioną vesterno šovinių apkaboje. „Pagirios 3: velniai žino kur“ sukramtė ir išspjovė dvi ankstesnes šio „brando“ dalis. Įdomiausia, jog komedija beveik virto trileriu su keliais dirbtinai priklijuotais juokeliais. „Greiti ir įsiutę 6“ scenarijus buvo parašytas greitai ir be jokio įsiūčio. Gerai pažįstami personažai tapo amerikietiškųjų vertybių puoselėtojais ir visagaliais supermenais. „Ugnies žiedas“ kėsinosi nustelbti „Transformerius“, pasitelkdamas „Godzilą“. Čia atsisakoma įžangos „vaje, kas dedasi“ efekto ir visa priešistorė papasakojama vaizdų kratiniu ir balsu už kadro. Rezultatas – kai prasideda veiksmas „čia ir dabar“, aš jau niekuo netikiu ir esu iškritęs iš filmo. Žemę užpuolė ateiviai dinozaurai? Man tikriausiai pagirios velniai žino kur. „Pasaulinio karo Z“ sumanytojai atvirai kala karštą populiaraus serialo „Vaikštantys negyvėliai“ geležį. Nemaniau, jog taip ilgėsiuosi pirmosios „Absoliutaus blogio“ dalies.

Vizualisto Zacko Snyderio „Žmogus iš plieno“ – kažkokie pokanapiniai skiedalai tarp „Žvaigždžių karų“, „300“ ir blogiausių superherojinių filmų. Naujieji „Piktieji numirėliai“ kažkodėl nukeliavo į pseudorimto siaubo kino trobelę, nužudė senųjų versijų charizmą ir apsitaškė kruvinu faršu. Kai kurie scenaristai (matyt, respublikonai) taip užsirūstino ant Barako Obamos, kad ėmė siųsti teroristų desantą į Baltuosius rūmus („Olimpo apgultis“, „Baltųjų rūmų šturmas“). Pasakėlės prieš prezidento apsaugos tarnybos darbuotojų miegą. „Eilinis Džo. Kerštas“ visai neturi scenarijaus. Kovos scenos ant balto popieriaus.

Kūrėjai nuobodžiauja

Į talentingąjį Robertą Downey Jr., kuris visuomet mėgaujasi kuriamais charakteriais, „Geležiniame žmoguje 3“ nuoširdžiai graudu žiūrėti. Tuoj tuoj nusižiovaus. Jam žiauriai nuobodu vėl vaidinti Tonį Starką, kurį tobulai įkūnijo pirmosiose dalyse. Nebėra ko ieškoti. O juk dar reikės filmuotis „Keršytojuose 2“.

J.Deppas „Vienišame klajūne“ – tas pats Džekas Sperou iš „Karibų piratų“. Tik su kitokiu grimu. Bradas Pittas „Pasauliniame kare Z“ „zombiškai“ vienodai vaidina nesuprantantį, kur papuolė. Visą „Greitų ir įsiutusių 6“ aktorių komandą nominuočiau vienai milžiniškai „Auksinei avietei“.

Ar šabloniškas „Ugnies žiedas“ vertas poros režisieriaus Guillermo del Toro darbo metų? Ką su zombiais veikia dramatiškų istorijų virtuozas Marcas Forsteris? Ir net jeigu „Transo būsena“ niekaip netaiko į „blokbasterius“, kažkaip nejauku dėl „Oskaro“ laureato Danny’o Boyle’o. Labai jau vidutinišką mišrainę jis pagamino. Galbūt todėl, jog prie šio trilerio darbavosi atokvėpių tarp rengimosi Londono olimpinių žaidynių iškilmėms metu.

Nei meno, nei pramogos

Blogiausia vidurvasario kino tendencija – nei meno, nei pramogos. Pagirios velniai žino kur. Ateini reginio, o gauni netalentingą kratinį, kur viską jau ne kartą esi matęs. Ir žymiai aukštesnio lygmens.

O dabar brukamas naujas stilius – grandiozinio biudžeto produktai prikaišomi banalaus dramatizmo atkarpomis. Arba dar baisiau – bandoma visa tai parduoti kaip nepriklausomo kino atmainą su dideliu biudžetu.

Toks neapsisprendimas… toksiškas. Žiūrovas taip ir lieka nesupratęs, kokio skonio spragėsius triauškė. Belieka užgerti efektais. Tačiau ir jie šią vasarą beskoniai. Neefektingi.

Laiminga pabaiga

Kritikos – per akis. Tad dabar pagal nerašytas taisykles – ilgai lauktas „happyendas“. Juk koks nors filmas gali tapti geru atostogų papildu?

Kol kas turiu tris aiškius favoritus. Dar pavasarinį – kosminiais nuotykiais nuklotą „Žvaigždžių kelią. Tolyn į tamsą“. Nuo pradžios iki pabaigos intriguojančius „Apgaulės meistrus“. Ir taiklų išradingų pramuštgalvių Setho Rogeno ir Evano Goldbergo pokštą „Dabar tai jau šikna“, kur linksmuoliai prasuka atvirkščią triuką – mažą filmą pateikia kaip didelį reginį. Šauniausia, kad jis tokiu ir virsta.

Geriausių 2013 m. vasaros filmų trejetukas

„Žvaigždžių kelias. Tolyn į tamsą“ (JAV, rež. J.J.Abramsas)

„Apgaulės meistrai“ (Prancūzija, JAV, rež. L.Leterrieris)

„Dabar tai jau šikna“ (JAV, rež. S.Rogenas, E.Goldbergas)