O.Šimaitytė: „Norėčiau dar į kalnus…“
Jubiliejinėje grafikos parodoje „Anksčiau – dabar“ O.Šimaitytė-Račkauskienė pristatė savo kūrybos retrospekciją, kelių dešimtmečių laikotarpiu sukurtus ekslibrisus, estampus ir monotipijas, kurie iškalbingai byloja apie kūrybos raidą ir ypatumus.
Jie nežino, ko nematė
Jos kūrybiniame kelyje būta ir žaislų siuvimo, ir fotografijos, ir eilėraščių – meninių interesų įvairovė atskleidžia nerimstančią, smalsią, naujų potyrių ieškančią asmenybę. Tada nebestebina faktas, kad jaunystėje ji buvo kandidatė į sporto meistrus, dalyvavo Lietuvos ir Baltijos šalių uolų laipiojimo pirmenybėse, laimėjo prizų. Meilė kalnams liko visam gyvenimui. „Gaila man žmonių, kurie nėra buvę kalnuose. Jie nežino, ko nematė. Kad man taip dar kartelį įkopus…“, – atsiduso dailininkė.
Kalnų temai ji rado labai adekvačią raiškos požiūriu monotipijos techniką. Parodoje eksponuojamose spalvotose ir nespalvotose monotipijose gyva, vibruojanti forma kondensuotai ir išraiškingai perteikė kalnų dvasią, kupiną nepastovumo ir netikėtumų. Pamėgusi nenusakomą monotipijos technikos charakterį, net keliuose estampuose grafikė pabandė jungti ją su ofortu.
Ekspoziciją simboliškai pradeda dar meno mokyklos laikų autoekslibrisas (1960–1962), kurio likęs tik vienintelis atspaudas. Jame pavaizduotas kipšiukas su trišakiu ir Užgavėnių personažą primenančiu veidu-kauke. Kipšiukiškos ugnelės iki šiol žybsi sveiko humoro jausmo nestokojančios optimistės Onos akyse. Greta – tikras unikumas, mažiausias (7×7 mm) oforto technika sukurtas grafikės autoekslibrisas, kurį tinkamai apžiūrėti reikėtų didinamojo stiklo. Autorė prisimena, kiek reikėjo sumanumo atspausti šį mažylį, kuriame telpa vaizdas, užrašas „exlibris“ ir jos pačios vardas (pasisekė, kad toks trumpas).
Emocionali ir poetiška
Ofortas yra pagrindinė O.Šimai-tytės-Račkauskienės kūrinių technika. „Ofortas yra ofortas. Aš iki šiol jo mokausi kiekvieną dieną“, – kalbėjo dailininkė.
Ankstyvieji grafikės estampai, atlikti oforto technika, buvo palyginti didelio formato. Vėliau formatai mažėjo, mintis ir forma, skleidžiama juose, tapo vis labiau kondensuota. Galbūt įtakos tam turėjo ekslibrisai, grafikos sritis, kuri pamažu tapo svarbiausia kūrybos dalimi.
Onos ekslibrisuose ir estampuose vyrauja lietuvių grafikoje jau archetipiniais tapę motyvai: medis, paukštis, lizdas, pievų žolynai, knyga, liaudiška skulptūrėlė, kaimo bažnytėlė, pamario krikštas, kelias… Išoriškai paprasti motyvai praplečia nedidelių estampų, dar mažesnių ekslibrisų erdves, tampa daugiaprasmiais simboliais. Visiems grafikės ofortams būdinga ypatingai subtili pilkų tonų gradacija, linija, grakšti tiek, kiek reikia, smulkus ir išraiškingas štrichas. Labai apgalvoti kūrinių kompoziciniai ir prasminiai komponentai: vaizduojamų objektų rakursai, priešinimai (arti – toli, aukšta – žema), figūros, motyvo sutapatinimas arba pabrėžtinis išskyrimas, personifikacija, įstrižainės, susikryžiuojančios formos arba jų kryptys į skirtingas puses. Subalansuota meninių raiškos priemonių visuma suteikia grafikės darbams ir klasikinio aiškumo, ir dinamiško „čia ir dabar“ pojūčio.
O.Šimaitytės-Račkauskienės grafika emocionali ir poetiška, tačiau be lašo sentimentalumo, su savitu rūstaus orumo ir sveikos nuovokos atspalviu, kuris byloja apie iš tėvų gautą, iš tėviškės laukų Aukštaitijoje atsineštą, Mažosios Lietuvos dvasia praturtintą ir kažkaip miesto civilizacijos apsuptyje išlaikytą stiprią valstietišką pasaulėjautą, organišką pamatinių vertybių suvokimą.
Post scriptum
Noriu atkreipti dėmesį į ypatingą aplinkybę, siejančią šiuodu menininkus: abu ankstyvoje jaunystėje sutiko žmonių, kurie juos paskatino, padėjo atrasti ir suprasti pašaukimą dailei. Darbėnų mokykloje dirbusio braižybos ir piešimo mokytoju, Kauno meno mokykloje ir Paryžiuje tapybą studijavusio šviesuolio Fabijono Šulco (pas jį Kretingoje mokėsi ir skulptorius A.Mončys) paskatintas, A.V.Burba pirmą kartą į rankas paėmė pieštuką. O.Šimaitytės-Račkauskienės tėviškės kaimynystėje yra Paliukų kaimas, garsaus skulptoriaus Juozo Zikaro gimtinė. Paliukuose anuomet dažnai lankydavosi skulptoriaus J.Zikaro dukra Alytė Zikaraitė, prižiūrėjusi mirusio tėvo namus. Ji ir paskatino Oną važiuoti mokytis į meno mokyklą Kaune, net pakvietė gyventi savo namuose. Šalia jaunų žmonių buvo neeilinės asmenybės, kurių dėka pasukta į kūrybos pasaulį.
O.Šimaitytės-Račkauskienės kūrinių paroda „Klaipėdos galerijoje“ veiks iki spalio 10 d., A.V.Burbos P.Domšaičio galerijoje – iki spalio 20 d.
Vizitinė kortelė
O.Šimaitytė-Račkauskienė gimė 1943 m. rugsėjo 10 d. Panevėžio rajono Vanagiškių kaime.
Mokėsi Šakiškių septynmetėje, vėliau Pumpėnų (Pasvalio raj.) vidurinėje mokyklose. 1965–1972 m. studijavo grafiką Vilniaus dailės akademijoje.
1972 m. pradėjo dalyvauti parodose, 1980 m. tapo dailininkų sąjungos nare, turi meno kūrėjo statusą.
Baigusi studijas, jaunoji dailininkė gavo paskyrimą į Klaipėdą, tačiau aukštaitės neviliojo miestas prie jūros. Kurį laiką dirbo Vilniuje, bendradarbiavo su redakcijomis, kūrė viršelius plokštelėms, iliustravo knygas.
Į Klaipėdą persikėlė jau sukūrusi šeimą, gyvena čia per 20 metų. Uošvių namuose Agluonėnuose įsirengė dirbtuvę, kurioje stovi, pasak grafikės, gražiausias daiktas pasaulyje – spausdinimo presas.
Sukūrė per 300 ekslibrisų, dalyvavo daugybėje tarptautinių ir šalies ekslibrisų konkursų ir parodų, retame jų negaudama premijos ir kitokio apdovanojimo.
