Dovydas Grajauskas

Dovydas Grajauskas


Mokomės vienatvės


dalyvaujame soc. renginiuose
bendraujame su publika
einame išgerti su draugais
važiuojame į iškylas savaitgaliais
imame neapmokamų atostogų
leidžiame laiką su šeimos nariais
leidžiame laiką su mylimaisiais
leidžiamės suvedžiojami moterų
leidžiamės į ekspedicijas po sibirą
aktyviai dalyvaujame diskusijose
patys rengiame diskusijas
buriamės į knygų klubus
buriamės į dvasinės pagalbos klubus
buriamės į mišias
būriuojamės prie madingo klubo
buriuojame kuršių mariose
būrai buriukai

pareiname namo
žliumbiame – trys kambariai
o šitaip tuščia

Automatonas


šiame mašinų amžiuje
jam buvo skirta operuoti
mechaninius stebuklus
vietinėj žaislų gamykloj

sykį prisukinėdamas galvą
kažkokiam kareivėliui
susimąstė apie savo biografiją
ir padarė tokias išvadas:

jeigu dabar mašinų amžius
ir jeigu jis operuoja šio amžiaus
atstovus, tai taip išeina
kad jis yra mašinų amžiaus
viešpats ir išganytojas

niekas neveiktų jei ne aš
nuo manęs vieno čia viskas
juda arba nejuda
sakė jis sau

ėmėsi kurti dieviškąjį algoritmą
tačiau buvo paprasčiausias inžinierius,
todėl paskiau pagalvojo kitaip
ir susivokė, kad visą jo operavimą
ir jo paties operacijas ir gyv. f-jas
nulemia dar kitos mašinos, dar
aukštesnės mechanizuotos jėgos
kurias greičiausiai kontroliuoja
kažkas apskritai žmogui nesuvokiamo
bet būtinai automatizuoto,
nedera šito pamiršti

štai tada iš kuklaus mechaniko
atsivertė į kilnų mašinistų tikėjimą

Mažasis būgnininkas


visa tai per tikra
viso to jau per daug
ir per giliai visa tai
įsiėdę šaknimis į venas
ir arterijas

visa tai jau per tikra
kad galėčiau taip imti
ir parašyti eilėraštį
apie visa tai

galiu dabar tik apie
tai, mergaitėms ir
berniukams, kaip tai
daroma, iš kur jūs
atsiradot ir iš kur
aš, koksai didingas
yra žmogiškasis
reprodukcinis ciklas

ir kokia paradoksali tat
yra žmogaus menkystė

arba galiu ir kitaip –
galiu būk vyras ir
moters magijos mokykla
feng šui galiu ir tvaju mat’
netgi nagų įrėžiais sienoj
metams skaičiuoti, netgi
ir tai galiu

visaip aš galiu, o užvis
labiausiai galiu taip
kariškai ir didingai, kad
į mūšį einant tiktų, ritmiškai
ir su neįtikėtina žodžio galia,
kad net šlubi ir akli
patikėtų laimėsiantys

taip galiu, ūch kaip
kad paskiau jau liktų
tiktai pasismaugti
balnakilpėj

Privatūs interesai


savo jau atsidžiaugęs
niekad neatliūdėsiantis
išduotas ir perduotas

sykį parduotas, dusyk nenupirktas
įgrisęs atsibodęs pasibodėjęs

visiškai nepiktybinis pasipiktinęs
papiktintas įsiutintas nuramintas
į šuns dienas išdėtas ir ten lig šiol
tebesisukiojantis
varžtus pabirusius

pragėręs alkoholizmą
užkalęs užkaltas ir kaltas
smarkiai kaltas

baloj nuskendęs, kad jį kur
kad jį niekur štai koksai
šitiek visko matęs
beveik viską užrašęs

besidomi tik vienu dalyku:

ir kuo gi visa tai
pasibaigs

Prochodnoi dvor

gimdamas jis išėjo
kojom į priekį

o paskiau atėjo pavasaris
ir buvo laikas kalbėti
apie tai, kaip nusibodo
žiema ir sniegas

tada atėjo jėzus
antrąjį sykį, o paskiau
darsyk ir darsyk, ir
beliko tik murmėti panosėj:
sumauti mormonai

paskiau atėjo vasara
o jėzus išėjo, nes jis
nemokėjo vandens verst
į šaltą alų ir jūroj
negalėjo maudytis, vis
kažkaip nutekšėdavo
paviršium tarytum
plokščias akmuo

tada atėjo riešutų spragtukas
ir sumovė visą paradą, nes
jam pynėsi kojos ir ant jo
visi draugai suvirto

paskiau atėjo ruduo
ir niekas neatėjo, tik
lijo gerus du mėnesius

tada atėjo dėdė policininkas
ir pasakė, kad jaunimas šiais
laikais linkęs girtauti

paskiau atėjo žiema
ir atsivedė šventą petrą

kuris

žiūrėjo žiūrėjo į visa tai
žiūrėjo žiūrėjo, galvą į
šoną pakreipęs

ir staiga kad pasius
kad pasius staiga

paskutines
nuodėmes
plauti


Sėkmės formulė


kai ji laimėjo
miesto mokinių mokomųjų
bendrovių mugės trečios
vietos trofėjų

verkė
laistė šampaną
dėkojo dievui
ir savo dėstytojui

sakėsi eisianti toliau
sakė, kad nesustos
ir sieks geresnių
rezultatų

kartojo vis, kad svajonės
pildosi, jei tik labai
panorėsi

jei tik labai labai
labai labai labai
panorėsi

bet labai

tada būtinai
pasieksi
geresnių
rezultatų

Sūnus palaidūnas


prieš jam išeinant
tėvukas kalbėjo:

atsimink tiktai viena
atrodys margasai svietas
gražus ir turtingas visokių
stebuklų, kurių niekada
neregėjai

žiūrėsi į juos, ir jie
tau atrodys galingi

kol baigsis ir visa, ką viešpats
tau buvo užmatęs, ir beliks tik
gyventi

dievulio bedieviško plano
paskutinioji dalis

tada tu gyvensi norėdamas
vilsies ir svilsi, vilsies ir svilsi,
ir vis ės tave tas maldavimas,
paskutinioji tavo malda –
kad duotų žinot: ir tu
čia padėtas ne tam, kad cukraus
kaimynui paskolintum

tada susivoksi
ir liks tiktai viena –
tūkstančius kartų tik tai
ką jau ir taip bentsyk
pamatei

tada atsikelsi
veidu žemyn
ryte ir sakysi:

veskit
mane
namo

tam ryte tad ir baigsis
visos kelionės

Tiesiog šiaip

              D.K.
kas tau darbo meile mano
ar ilgai galiu kalbėti
arba ką apie tai mano
tie, kuriems verčiau tylėti

ar galiu ištart ką nors protingo
padainuot dainušką linksmą
kas tau darbo – viskas dingo
prie šaltinio žemėn karklas linksta

karklas linksta – meile mano
pažiūrėk, koks užsispyręs
kažin ką apie tai mano
tie, kurie neprisiyrė

iki karklo nei šaltinio
tie, kurie dugne jau guli
tam dugne vėsiam naktiniam
tūno šaltas apskritas mėnulis

tas mėnulis, tas šaltinis, šitos eilės
karklas linkstantis prie žemės
kas tau darbo mano meile mano meile
kiek labai aš jau pasenęs

V dobryj put‘


o žiūrėk, kaip jie gyvena
ir kokie jie gražūs, ypač
kai ima bandyti;

ir ko tiktai jie ten neturi

burbėjo šėtonas
skaitydamas knygą
grąžintas į
doros kelią.

Ir velnias
dėvi nada

galėtų būt visai geri
popieriai, tai ne –

šit jau antras puslapis
kaip kažikokie kliedesiai
nesuprasi – tai apie vieną
tai apie kitą, galų gale
išaiškėja, kad išvis
apie nieką

o apie ką gi daugiau
jei rimtai

jei nerimtai, tai irgi
greičiausiai apie nieką
bet tyčia, pasyviai bei
piktybiškai, kardinaliai
kitokia šneka

na bet jei visgi rimtai
pasiryžus dabar ką nors
protingo ir reikšmingo
pasakyti tikro poeto balsu

tai apie nieką visiškai
jau  buvo sakyta – viskas
yra dūmai, sruvenantys
iš kokio nors kamino
kaimiškoj gryčioj arba
dresdeno bombardavimo
iš ko tik nori
net iš nasrų
visiems visada
srūva niekas, nors
tiesą sakant tai
nesrūva, nes ir to
nieko kaip ir nėra
ir tai turbūt
jau nieko naujo

tačiau jei sakysit
kad visi mes nieko
verti, būsit neteisūs
iš tiesų yra taip:

visi mes verti
nieko

Kaip reikia
gyventi


taip ir gyventi –
gerai, puikiai, nuostabiai
ačiū, neblogai
ir panašiai

kartkartėm netgi
ir visai panašiai
į gyvenimą

Baltųjų kielių mieste

Baltųjų kielių mieste

Alma Riebždaitė

Jau vakare, tarp aštuntos ir devintos, Mo iškeliavo į miesto centrą pėdkelnių pirkti, o sykiu – bevaikštinėdama – ir nusiraminti. Kraujo putos jai dribo iš dantų – taip norėjo savęs gailėtis. Na, o bekeliaudama pėdkelnių ir ieškodama nusiraminimo patyrė daug nuotykių, kuriuos čia jums trumpai, jei trumpai pavyks, ir papasakosiu. Tarytum neįvyko nieko, bet kiek patirta! Žinau, kad jums tie patyrimai galbūt perskelto žirnio puselės neverti.

Kraujo putos dribo Mo iš dantų, taip norėjo savęs gailėtis. Iš serijos „tu negali“, „tai ne tau“, „gal tikrai tu negali“, „tu tikriausiai neturi ritmo jausmo“, „tu ne tik klausos neturi, bet ir nejauti ritmo“, o priekyje matė jos laukiančius baisius neįveikiamus slenksčius. „Bus ledų“, – skambėjo jos ausyse. Ledai čia kas. Specifinis muzikantų žargonas? Žodžiu, savijauta buvo tokia… yra toks žodis „apokalipsė“, taip, savijauta buvo apokaliptinė, akys – priplūdusios ašarų, ir skausmo šaltiniai kiekvieną akimirką grasė išsilieti. Vargai.

Gatve važiavo ir gaudė mašinos, agresyviai pro šalį vieną kitą sykį pralėkė du motociklininkai – absoliutus galios įsikūnijimas. Dar visai neseniai Mo planavo išsilaikyti motociklininko teises, bet, po teisybei, rimtai suabejojo motociklininko teisių būtinybe. Baisūs triukšmadariai. Elgiasi taip, lyg visas pasaulis priklausytų jiems vieniems. O Mo žino, kad pasaulis tikrai nepriklauso jai vienai.

Ir šiaip, jei pagalvoti apie triukšmą, tai mūsuose esama tokios klaikios tradicijos kaip įsitikinimo – esą šūkauti ir rėkalioti galima miške. Nėra žmonijos istorijoje buvę baisesnio įsitikinimo – priešingai, rėkti reikia triukšmo zonoje. Kiek širdis geidžia ir kiek plaučiai išneša, ir pagal įstatymo raidę. Išsilieti galima ir uždaroje patalpoje, išmušta kokia izoliacine triukšmui atsparia medžiaga, kad kaimynai greitosios neiškviestų. Žodžiu, nėra žmogui vietos Žemėje.

Šitaip visaip mintijo Mo visokias nesąmonytes, kai pakėlusi galvą kitoje gatvės pusėje ant stogo išvydo kielę baltąją. Paukštis buvo tolokai ir akimirką Mo sabejojo, bet kai pamatė aukštyn-žemyn judančią uodegėlę, abejonių neliko. Pro mašinų gaudesį Mo pasiekdavo paukščio giesmė. Ne, tai nebuvo giesmė, garsas buvo kampuotas, fiksuotas. Atskrido kita kielė ir abu paukšteliai nuskrido. Tik atsigręžusi, gal akimis nulydėdama abu paukščius, Mo prie prekybos centro, beveik prie įėjimo, pamatė besisukiojantį paukštelį – pilką, murziną, bet su juosva prijuostėle po kaklu. Tai buvo kielė. Baltoji kielė. Patelė.

Akivaizdu už akivaizdžiausią tiesą – patinai gamtoje yra gražesni. Jie turi privilioti ir apvaisinti kuo daugiau patelių, o kam patelei grožis – ji turi būti apvaisinta, ir tiek, o paskui ramiai sau auginti palikuonis, kol patinas laksto, siekdamas apvaisinti kitas pateles. Palikime pateles ramybėje ir leiskime joms džiaugtis gyvenimu! Tegu patinai iš kailio neriasi. Žinoma, netgi gamtoje esama taurių pavyzdžių. O argi žmogus nepranoksta gamtos?

Nerasi žmonėse teisybės, nerasi. Žmonėse viskas priešingai: kad būtų apvaisinta, iš kailio neriasi patelė. Paskui ją apvaisina, o ji vis tiek iš kailio neriasi. Gal kad patinėlį prie savęs išlaikytų, o gal šiaip neriasi, kad nertųsi, kad visi neriasi, kad taip reikia ir taip įprasta. Žodžiu, įprotis toks – nertis iš kailio. Staiposi visaip, stypčioja, grožybes rodo, apsimesdama, kad nerodo. Vargas, ne gyvenimas. O galėtų sau užsiimti kokia dūšiai malonia veikla.

Normalus patinėlis tai kitų lekia apvaisinti, niekaip jo nesulaikysi; dažna patelė, net pati tobuliausia, gyvena iliuzijomis. Bet esama tokių patologiškų atvejų, kai patinėlis liguistai prisiriša prie vienos patelės, kuolą jam ant galvos tašyk – nesitraukia nuo jos, ir gana. Gamtoje visokių sutrikimų pasitaiko. Gamta tuo ir įdomi: vis kokia anomalija išlenda, ima ir nutinka kažkas ne visai normalaus. Tuo čia viskas ir gražu, net gyventi tampa įmanoma. Bet jeigu jūs norite galvoti, kad pasaulyje egzistuoja meilė, tai taip ir galvokite. Tik Mo čia nepainiokite, gerai.

Kielės nardė ore, ir Mo pasirodė, jog šitas miestas galėtų vadintis kielių miestu. Baltųjų kielių miestu. Tiek jų buvo daug, na, gal penkios šešios – tiek tą vakarą pamatyta. Girdėjo jų leidžiamą trumpą garsą ore, bet neaiškiai girdėjo, tas tiesa. Išgirsti vis sutrukdydavo pro šalį pralekianti mašina. Matė, kaip kielės juda ore lyg oras turėtų nematomą linksmųjų kalnelių trajektoriją. Jos plasnoja plasnoja plasnoja, o paskui sparneliai išsilygina, ir tada paukštelis sklendžia.

Grįždama, o buvo jau gerokai vėliau, prieš devynias, mašinos vis dar ūžė, bet jų tekėjimas gatvės gysla jau slopo, ir tada išgirdo. Medžio viršūnėje čiulbėjo paukštelis. Matė jį – rusva krūtinėle. Tai buvo giesmė. Girdėjo ją. Regis, visame pasaulyje buvo vienintelis šitas paukštelis ir Mo girdėjo, aiškiai girdėjo, netrukdė nei kiti paukščiai, nei mašinų gausmas – giesmę, tai buvo giesmė, ne, melodija. Įdubos formos. Viskas buvo čia pat, Mo rankose. Trūko tik vienos, vienintelės smulkmenos: žiūronų, kad viskas stotų į savo vietas ir pasaulyje stotų ramybė.

Keliavo toliau liūdna. Virš miesto praskrido trejetas ančių. Trys antys, praskrendančios virš miesto, Mo pasirodė labai keistas reiškinys. Šiek tiek stulbinantis. Keistas miestas ir keistos antys, ir keistas jų skrydis virš miesto. Ak, ji dar nebuvo visiškai nuleidusi galvos, kai prieš akis ant namo kraigo atsidūrė paukštelis rusva krūtinėle, krūtinėlė įtraukė oro, išsipūtė, supulsavo ir iš snapelio išvirvėjo melodija, sykį, – ir paukštelis nuskrido. Tik šį kartą suspėjo išvysti pilką galvelę.

Virš tvenkinio skraidė žuvėdros. Viena žuvėdra nuskrido, o kita ilgai gaudė savo atvaizdą vandenyje, laikydama jį žuvimi ir tarsi bandydama su juo sutapti. Jai nepavyko ir ji nuskrido prekybos centro link. O tada tvenkinio kamputyje, įbridusią į žalią šlapią žolę, sutiko mažytę kielę baltąją. Patinėlį. Kielės mėgsta vandens artumą. Taip rašo. Ir apie jų pamėgimą judinti aukštyn-žemyn uodegėlė Mo irgi perskaitė. Mo moka skaityti. O tada kielė pakilo ir ji išgirdo jos neypatingą „ciept ciept“, na, tokį gana viščiukišką garsą, nors rašoma, kad turėtų sakyti „civlit“, „cirli“, „citi“. Mo yra tikra, galbūt tai dėl mažos jos patirties, kad paukščių garsų užrašyti neįmanoma, jai atrodo, kad kiekvienas juos truputį girdi skirtingai, bet gal tik jos neįgudusiai ausiai taip atrodo. Nors tarp garsų „citi” „citi” ir „ciept” „ciept” esama neginčijamo panašumo: yra ir c, ir i, ir t.

Jau visai netoli namų virš Mo galvos praskrido paukštis rusva krūtinėle. Įsitaisė netoliese esančiame medyje. Paukščio beveik neįžiūrėjo. Paukštis sučiulbo. Tai buvo giesmė „črrrrr cipt cipt“ „črrrr cipt cipt“, na, maždaug taip, reiškia, ištisinis čirpimas, o paskui keletas kapotų paukštiškų cyptelėjimų. Tai irgi buvo giesmė, bet kitokia nei ana melodijia. Ji vyko vienoj linijoj. Jeigu žinočiau, kas yra tonacija, ką nors parašyčiau apie ją, jeigu šita vieta būtų tinkama ką nors parašyti apie tonaciją.

O kai Mo grįžo ir visi nuėjo miegoti, ji įsijungė metronomą. Jis ciksėjo ir ciksėjo nepakeliamai vienodu tobulu ritmu, kuriam Mo turėjo įtikti. Ledai. Vieni ledai. Ir nežinau, ar kielės, liaudyje ledspiromis vadinamos, juos išspardys.

Pabaigoje dar vienu dideliu ir nepakeliamu širdies skausmu su jumis norėčiau pasidalyti, broliai ir seserys. Kikilis – dažniausiai Lietuvoje sutinkamas paukštis, kielė – dažniausiai Lietuvoje sutinkamas paukštis, varnėnas – dažniausiai Lietuvoje sutinkamas paukštis. Dideliai supratingi supranta apie ką aš. Kantrybės, sesut, kantrybės. Viskas su laiku. Pradedam nuo mažų dalykų ir einam prie didesnių. Viskas teisinga, viskas vyksta pasiutusiai teisingai Baltųjų kielių mieste.

Jaunųjų kūrybos konkursas

Jaunųjų kūrybos konkursas

Nerijus Cibulskas

* * *
Aukų laukas pavasarį sumažėjo iki žvyrkelio,
bet karas ir toliau išlieka vienodo masto, plinta.
Guli dulkėse gal keturi žaliųjų kūnai, tų pačių,
kurias matėm šylančio ežero pakrantėj.

Dabar – suplotos švino išnaros, buvusio
šokio veiksmas virtęs nejudriu, išsiskėtusiu
daiktavardžiu.

Atsivėręs vėjuotos dienos kiaušas, atsilupus
šio tąsaus, miškingo peizažo žievė, pro kurios tarpus
sunkias sunki ramybės sula.

Nedaug tavęs belieka, kuomet tvirtai apsisprendi
ir migruoji į kitą kelio pusę, kur žolė, rodos,
vešlesnė nei kadaise apgenėta beprotybė.

Vienintelė, kuria pasikliovei dulkėtame fronte,
žinai, kaip ji atrodo. Galėtume pamojuoti
baltomis priekinių šviesų vėliavomis, kai naktį
važiuojam iš prekybos centro.

Iš po ratų spėja pasprukti dezertyras ežys.
Smulki, savo pilka maskuote pasitikinti mėsa.
Taip trumpam pamatom apkasuose šliaužiančią 
realybę, spygliais išsivertusią išorėn.

Pragaro virtuvė


Sėdžiu prastai įklijuotas į šį sudriskusį virtuvinį koliažą,
įsivaizduoju įsivaizduojamus pusryčius. Kai pabandau
susekti, kur lubomis nuropos alkanas, išdžiūvęs saulės
spindulys, esu apkaltinamas. Nėr ko kištis

į asmeninius eilinio spindulio reikalus, kol sėdi apmusijusioj
valgykloj, prisimindamas dar pigesnes pajūrio užkandines,
bespalvius maltinius, obuolinio feiri skonio
kompotą ar šventosios namelį, kuriame dūkdavo
du paaugliai, nemėgstantys klaidžioti paplūdimiu.

Visos viešosios valgymo įstaigos, netektys, kurias
sukimšdavai lyg desertą, visi tie tavo miesto
sovietiniai restoranai, kuriuose tuščiais pilvais
švęsdavom šermenis (aš iki šiol nežinau, kaip
laiptais pasiekti drakoną).

Tokios vietos galiausiai išsitrina, kaip ir amžini
pirmieji skoniai – neužkonservuojami, neišsaugomi.

Gal todėl geriausi buitiniai konfliktai dabar vyksta
mano tuščioje virtuvėj. Pasiimu atbukusį peilį
ir repetuoju su obuoliu, tik vis įnirtingiau,
vis giliau sau į dūšią smeigdamas.

* * *
Virtuvė jungiasi su kambariu, bet šiandien
vis tiek neužtenka šios apgaulingos erdvės.
Matyt, jai priešingai – manęs jau gerokai per daug.
 
Pastaruoju metu mudu tartum seni sutuoktiniai –
nebeatspėjam grubių viens kito išmatavimų.

Nesu piktybinis lunatikas, nors paryčiais ropščiuosi
tai vienai stiklinei drungno vandens, alkūnėmis
iriuosi skystoje prieblandoje.

Dviejų dalių veidrodis prisega prie savęs šaltomis
smalsumo sąvaržėlėmis. Išgirstu, kaip

į neužduotą klausimą atsako naktinėjančio kaimyno
kosulys, šokuojantis anapusinio kambario sienomis.

Vienais apatiniais, šiurpdamas vėl užkliudau
ir jos suglebusias formas, kurios minkštai pripildė
aštuoniolika mums neskirtų kvadratų.

Ji lyg sapnuodama purtosi, norėdama išsviesti
iš savęs. Mažytė erdvė, kuriai nuo manęs
neabejotinai tapo ankšta.

* * *
Ir taip kas kartą, kai grįžtam į spalį, kuris mums
tik pirmasis. Kaip ir aš, dabar esantis čia, jau antrąsyk
sugrįžęs į savo medžioklės valdas, plieno geležėlė,
seniai įkritus į tavo begalinių išmatavimų rankinę,

kurioj vis dar atsiranda vietos. Bet vietos laiku priešaky
taip ir neiškyla pažįstamo kiemo kontūrai, nors puikiai žinau,
kad dažniausiai uždelsdavau tik pusvalandį, visuomet
praeidavau pro tą pačią stotelę prie Liubarto tilto.

Šįryt skersai ir išilgai perbridau tamsų rūką, drabužiai tapo
sunkūs nuo drėgmės. Tiltas po kojomis grėsmingai
siūbavo. Klausiau, ar čia man vienam taip.
Iš pradžių rodės, kad pagirios kaltos.

Tai pasakoju: vėl sapnavosi, kad traukiu virvę, išaugusią
tiesiai iš sienos, komandos nariai užnugary skandavo nepasiduoti.
Traukiau įsispyręs, nebeatpažindamas, ar čia mano kūnas
įjungtas į tokią įtampą, ar mano prakaitas kalasi lauk.

Vėliau nieko neįtardamas pakeičiau šlapius patalus,
gūžčiojau pečiais, nes turbūt ir šiąnakt ne tuo adresu sapnavau.
Ir taip kas kartą, kai užtrunku ilgiau nei derėtų. Kiekvieną
sykį, kai į nerašymą įspraudžiu daugiau negu rašosi.

Dar šešios žiemos. Antras

Varvekliai, taip ir nepaliesti tylos akordai,
užpildo griežtas pastogių penklines.

Tiek turbūt niekada nesugrosi.

Visa kita – įprastas šurmulys,
užgožiantis tobulą ramybės orkestrą.
2010 01

Imperija


Ir iš čia regėti, kaip giliam, sutemusiam slėnyje liejasi
skystas, daugiaspalvis neonas, kurio tėkmėj brenda
abejingi miegamieji kvartalai. Kol niekas nepastebi,

upės krantinė ilgais pirštais remia artėjantį skliautą.
Horizonto ranka, neišlaikanti marmuro skydo
(šis krenta ant tylinčio miesto). Dabar užspausta

nakties arterija, sulėtėjęs transporto plakimas.
Su niekuo nepalyginama drėgmė, kurią
mėnesių mėnesiais matuojasi kaulai.

Jau nuo saulėtekio laikų mėginu tilpti tarp šių
atšiaurių gynybinių sienų. Rodos, galiausiai pavyko.
Tačiau ką daryti, kai nebeturiu nuo ko gintis.

Žiemos kūnas pridengia aiškumu, apniaukiančiu
atmintį. Ir tuomet nugirstu, kad po šio rūsio grindimis
glūdi kitas rūsys. Kol mes čia, viršuje, švenčiam

savo karingo laiko pergales. Bet greit nebeliks
ką švęsti. Istorija rašys klaviatūra, o ne varno
plunksna. Naujos raidės byrės į bokštų pamatus.

Prie vartų liekanų, kur kiekviena sutrupėjusi plyta
bus verta bevardės katedros, išsirikiuosim suklastotais
veidais į sieną, laukdami vienintelio šūvio – užmaršties.

Lyg spragtelėjus pirštais


Dabar laukinė upė sustos, o tu bandysi
įgarsinti jos tėkmę. Ir dar – tą sulaužytą,
vėtros nugesintą paukštį, kuris trūkčioja
ledėjančioj srovėj, kažkur tebeskrieja.

Iš atsiminimų išgriebsi aptriušusią varną,
kurią aptikote prie nendryno, pusdienį
žaidėte šiuo šaltu daiktu ir beveik girdėjai,
kaip ritmingai suplaka, kaip stingsta vanduo.

Štai laukinė užmiega. Bet dabar trauki
iš rezervų nupjautą kriaušmedį, kurį sausio
naktimis aplipdydavai pulsuojančiu sniegu.
Močiutė kažkaip atsirasdavo prie žemo lango –

vėl gerai nepasislėpei – švelniai gėdindama,
nes prilipinau tam medžiui baltas krūtis.
Jeigu galėčiau įgarsinti ir jos slopų balsą,
kol šis yra, kol ir šiandien tebeplaka.

Nes upė dar čia. Dar liko išbadėjusi zylė,
tu ir sesė laikote ją kartono dėžėj. Paleisi –
prieš akis praskris pusė gyvenimo,
juk vasara įšoks į greitaeigį ir nebesugrįš.

Trumpam ir jos išeina į kitus gyvenimus.
Atrodo, kad toliau. Atrodo, kad ne į tavo.
Juk ir taip rašei praeitą žiemą, o dabar
viskas mėlynai pildosi, stoja į savo vietas.

Bet turi paleist upę, jos nuogi vandenys
gremžia boluojantį tavo proto sidabrą.
Pasilik sau bent kiek tylos, kol ši dar yra.
Net jeigu vos plaka, jeigu nebeplaka.

Ankšto pasaulio ypatumai

LITERATŪRA ŠIANDIEN
www.durys.daily.lt
Sudarytojas Gintaras Grajauskas
grajauskas@gmail.com

 

Ankšto pasaulio ypatumai

Magdalena Tulli. Yda. Romanas. Iš lenkų kalbos vertė Vytautas Dekšnys. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2013, 174 p.

Dainius Vanagas

Lietuvos literatūros vertėjų sąjungai 2013-uosius paskelbus lenkų literatūros metais, į knygynų lentynas sutūpė būrys lig šiol į lietuvių kalbą neverstų kaimyninės šalies autorių. Vienas išradingiausių, originaliausių šiais metais pasirodžiusių kūrinių – garsios lenkų rašytojos Magdalenos Tulli (g. 1955) romanas „Yda“, įtraukiantis skaitytoją į žvarbius schemų, trafaretų, absurdiškų dėsnių ir fantasmagorijų labirintus.

Nors romanas primena painų metaforų ir daugiareikšmių ženklų raizginį, nesunku išskirti du pagrindinius lygmenis, kuriais remiasi teksto struktūra. Tai – fikcijos ir metafikcijos plotmės. Fikcijos atveju susiduriama su gana nuoseklia, priežasties ir pasekmės ryšio valdoma pasakojimo linija: kažkur nepasiekiamoje nežinomybėje bevardę šalį sukrečia politinis perversmas ir bevardžio miesto pagrindinėje aikštėje ima griūti visa, kuo pasitikėtina ir kas žinota apie pasaulį dar iki rytą pramerkiant akis. Infliacija, maisto produktų stygius, pabėgėlių antplūdis, kontrolės aparatų reorganizacija, grumtynės dėl valdžios, abejingumas, netgi priešiškumas Kitam, teisingo sprendimo neįmanomybė – kitaip tariant, maksimali suirutės pagava.

Metafikcijos erdvėje skaitytojas patenka į siužeto, erdvės, laiko ir veikėjų konstravimo virtuvę. Visažinis ir tūkstančiais galimybių žongliruojantis pasakotojas, perimantis vis naują tapatybę („Jei esu generolas… Jei esu tramvajaus vairuotojas… Jei esu notaro tarnaitė…“), priveda literatūrinį pasaulį prie jo ribų, demonstruoja dekoratyvinę, fasadinę (t.y. vienintelę) jo pusę. Erdvės ir laiko tėra tiek, kiek reikalauja pasakojimo medžiaga, toliau – tik pasaulio iliuzijomis ištapyta siena: „Tramvajaus vairuotojas mėgino paėjėti iš aikštės atsišakojančiomis gatvėmis. Ant jų grindinio neišeina atremti kojos. Kiekvienas žingsnis bergždžias, kad ir kur žengtum. Gali tik spirti į išdažytą plokštę, ir atsilieps dusliu dundesiu. Ši giluma – gryniausia regimybė, fanera ir dažai, daugiau nieko. Vietos čia išties maža. Galbūt kitos istorijos talpina daugiau erdvės, bet vis tiek kiekvienoje galiausiai atsiremi į sieną, kakta trenkiesi į plokštę, kurioje neva atsiveria tolima erdvė“ (125 p.). Lygiai taip pat abejingai funkcionuoja ir veikėjų cirkuliacija, pavyzdžiui, pirminės svarbos veikėjai akimirksniu tampa antriniais ir atvirkščiai: „Ryte atrodė, kad pakaktų tvirčiau suveržti studento istorijos giją, kad ji išlaikytų kartu visas kitas. Tačiau dabar, apipešiota, nutrūkusi per vidurį, ji niekam nebepadės. Jei tik galėtų, studentas pats išplėštų ją iš pagrindo, šveistų ant žemės ir įtūžęs su panieka sutryptų“ (142 p.).

Romane „Yda“ metafikcinės, į kūrybos procesą, atsitiktinumą ar net kūrėjo kaprizingumą apeliuojančios nuorodos it skalpelis raižo pasakojimo vienovę, atskleidžia fikcinio vaizdinio seklumą, paviršutiniškumą – tėra vien tai, kas pasakyta ir reikalinga kūrinio konstrukcijai. Sakykime, jei personažui X tenka pasivaikščioti vos viena didžiulio miesto gatve (mat pasakotojas nusprendė, kad vedžioti po kitas nėra jokio reikalo), ši gatvė ir yra visas miestas – nė lašo daugiau. Žinoma, tai – anokia naujiena: bet koks žmogaus dirbinys yra ribojamas formos, suvokiamos kaip kūrinio tąsos pabaiga. Tačiau romanas „Yda“ ypatingas tuo, kad leidžia personažams X atpažinti ir grumtis su šia pabaiga, suteikia progą pralaužti, išplėsti erdvę – kad ir į literatūrinę nebūtį, kai veikėjas palieka savo „gimtąją“ istoriją ir pradeda klaidžioti neužrašyto kosmoso juodumoje.

Bene ryškiausia nuostata, kuria remdamasi M.Tulli formuoja socialinius veikėjų santykius, tiksliai išreiškiama šiuo klasikiniu, dar Prancūzijos revoliucijos laikais išpopuliarėjusiu paradoksu: „Silp-nesnis turi pakelti daugiau. Silp-niausias laiko visą naštą“ (p. 30). Galios piramidė romane „Yda“ negailestinga: nieko neturintis moka didžiausią kainą, o viskuo aptekęs dovanose skęsta. Schematiški, vos keliais štrichais apipavidalinti bevardžiai knygos personažai – kepėjas, fotografas, notaras, jo tarnaitė ir žmona, lakūnai, studentas, policininkas, vaikai iš našlaičių prieglaudos, kepėjas, vaistininkas, padavėjas ir kiti – sukasi nenurimstančiuose pergalės ir pralaimėjimo verpetuose: skirtingų verčių ir motyvų susidūrimai, svetimumo, liguistai jautrios savisaugos elementai, revoliucinis reliatyvizmas, statusų destabilizacija, Naujojo Pasaulio aušra su išbalinta, kruopščiai išskalbta atmintimi. Visa tai – krinkančio pasaulio nuojauta, ribinių situacijų miražai, betarpiška įtampa. Autorė taupiu, griežtu, į spekuliatyvumą linkusiu mąstymo ir rašymo stiliumi išryškina žmogaus priklausomybę nuo jį formuojančių sąlygų. Apie aklą determinizmą čia, žinoma, nekalbama, vien apie rutinines sociumo praktikas, komunikacinius kodus.

Dar viena įdomi detalė: svarbiausias romano „Yda“ personažų tapatybę konstruojantis elementas yra jų apranga (kaip ir fikcinio lygmens ribų atveju, vėlgi dominuoja fasadiniai aspektai). Po paviršiuje plūduriuojančia kūno/aprangos priešybe tūno giluminė buvimo/atrodymo problematika. Kūnas būna, apranga atrodo. Tačiau kūnai M.Tulli kūrinyje vienodi, tai – viso labo minkomas molis, statybinė medžiaga, galinti pasitarnauti bet kokiam įvaizdžiui. Savo ruožtu apranga yra simbolinis kapitalas su fiksuotu privilegijų, teisių, pažeminimų ir išnaudojimų paketu: „Kokia dar aplinkybė gali suteikti kūnui prasmę ir nustatyti jo galimybes, jei ne ta svarbiausia – medžiagos rūšis ir sukirpimas? <…> Tai apdaras sukuria veikėją, jam jis priklauso, ir niekada nebūna atvirkščiai“ (30, 97 p.). Tad nenuostabu, kad mechaninė žmonių komunikacija, karštligiškas patogumo geismas ir paniška baimė jo netekti romane funkcionuoja kaip drabužių, o ne personažų santykiai. Generolo munduras bendrauja su padavėjo fraku, tarnaitės prijuostė – su notaro žmonos suknele, čiabuvio apranga – su neįprastais, nežinia iš kur atkeliavusiais rūbais. Akivaizdu: autentiško sąlyčio šiame literatūriniame vaizdinyje jau seniai nebelikę.

M.Tulli romanas „Yda“ – stingdantis pasivaikščiojimas žmogaus patirčių paribiais. Lyg kafkiškoje prieblandoje nematyti, kas diriguoja šiam klaikiam pasaulio paradui. Kas tai bebūtų, pėdas mėto taip, kad nė sekti neverta. O pabarstyti vilties trupiniai tik dar labiau apkartina laiką: „Jau ėmė sklandyti gandai apie taksi, kurie už mokestį veža norinčius į kokią nors geresnę vietą. Ta geresnė vieta neva buvo Amerika. <…> Neviltis turi pamažu tarpti protuose ir širdyse tarsi klastinga liga ir pasiekti galutinę, atvirą stadiją ne anksčiau negu tada, kai jau bus aišku, kad jokie taksi neišnirs iš šoninių gatvių, kur čia pat už pirmos sankryžos baigiasi grindinys, o juo labiau niekur iš čia neišvažiuos. Visiškai bergždžia dairytis į tolius“ (89–90 p.).

Stilingas, įtaigus, intelektualus ir išradingas kūrinys, tai – puiki proga užmegzti arba atnaujinti pažintį su lenkų literatūra.

Skatina vaikiškos literatūros kūrimą

Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“ paskelbė kasmetį konkursą vaikiškos literatūros kūrėjams, kurio prizinį fondą sudaro net 21 tūkst. litų.

Tokia fondo misija

Neseniai veiklą pradėjęs labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, kurio steigėjai yra Andrius Mamontovas ir Ramūnas Karbauskis, įgyvendina kompleksinį vaikų švietimo projektą. Fondas, siekdamas įgyvendinti savo misiją – aprūpinti Lietuvos bibliotekas, mokyklas, darželius geriausiomis lietuvių autorių knygomis vaikams, bendradarbiaudamas su Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriumi ir Lietuvos rašytojų sąjunga (LRS), paskelbė vaikų literatūros konkursą rašytojams ir dailininkams.

Paklaustas, kodėl taip svarbu skatinti skaityti vaikus, A.Mamontovas tvirtino: „Jeigu norite, kad jūsų vaikai užaugę gyventų gerai, laimingai ir turtingai, išmokykite juos skaityti knygas“.

Kitas fondo steigėjas R.Kar-bauskis, remiantis daugybę projektų, skirtų vaikų edukacijai, teigė: „Gera knyga yra raktas į vaiko sielą, mažiesiems būtinos naujos, įdomios knygos, žadinančios norą pažinti pasaulį, vertybes, kuriomis jie galėtų vadovautis visą gyvenimą. Lietuva turi puikių rašytojų, dailininkų, tad šis prizinis fondas – mažas paskatinimas kūrėjams ugdant vaikų talentus“.

Aktualus ir laiku

„Vaikystė ir knyga daugelio žmonijos kartų sąmonėje yra įsitvirtinusios kaip neatsiejamos sąvokos. Visi mes augome su savo mėgstamų knygų herojais, jų padedami mokėmės pažinti pasaulį ir sąmoningai bei prasmingai būti jame. Pirmosios vaikystės knygos ir po daugelio metų išlieka įsirėžusios į atmintį greta kitų svarbiausių gyvenimo patirčių. Kiekvienas galime išvardyti dešimtis mylimų vaikystės herojų, tebelydinčių mus ir šiandieną. Būtų džiugu, jei tokie herojai atklystų ne tik iš klasikos lobyno, bet ir rastųsi greta, iš mūsų kasdienybės. Turbūt reikėtų sutikti, kad tokių – patrauklių ir išmintingų, žaismingų ir išmoningų,

pamokančių ir nuskaidrinančių – kūrinių šiandien dažnai pasigendame, todėl skelbiamas vaikų literatūros konkursas itin svarbus, aktualus ir laiku. Labai norisi tikėti, kad jis sužadins mūsų rašto darbininkų – ir pradedančiųjų, ir įžymių meistrų – kūrybines bei pilietines ambicijas, paskatins imtis paties svarbiausio – pokalbio su mažuoju Žmogumi. Galų gale ir pačių rašytojų amato, ir visos lietuvių literatūros ateitis priklausys nuo to, ar įstengsime patraukti ir sudominti knyga mažąjį mūsų pilietį. Nauja knyga, gražia ir protinga“, – dalijosi mintimis LRS pirmininkas Antanas A.Jonynas.

Anot konkurso iniciatorių, vaikiškai lietuvių autorių literatūrai tenka antraplanis vaidmuo Lietuvos knygų įvairovėje. Nemažai knygelių vaikams atkeliauja išverstos iš užsienio kalbų, tie leidiniai, deja, būna abejotinos meninės vertės. „Lietuvių vaikų literatūros raidos procesas pastaruoju metu tapo vangus, negalime džiaugtis naujų talentingų kūrinių gausa. Tačiau nėra pagrindo manyti, jog noras rašyti vaikams Lietuvoje visiškai išblėsęs. Jauni, į šią sritį norintys įžengti kūrėjai skundžiasi dėl per didelio leidyklų atsargumo, abejingumo. Vaikų literatūros baruose jau pasirodžiusieji ir net įsitvirtinusieji apgailestauja dėl menko jų darbo vertinimo – tiek moralinio, tiek materialinio. Skelbiamas konkursas – labai ryžtingas atsakas į minėtus apgailestavimus“, – mano IBBY Lietuvos skyriaus pirmininkas Kęstutis Urba.

Laukia kelios premijos

Norėdami paskatinti vaikiškos literatūros kūrėjus, labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“ inicijavo šį konkursą ir kviečia jame dalyvauti tiek žinomus, tiek debiutuojančius rašytojus bei knygoms iliustracijas kuriančius dailininkus. Autoriai raginami pateikti savo kūrinių rankraščius iki lapkričio 1-osios el. paštu info@svieskimevaikus.lt

(tel. pasiteirauti – 8 615 57 853). Nugalėtojai bus paskelbti 2014 m. kovo 11-ąją, premijos bus įteiktos Jaunųjų knygos bičiulių festivalyje Naisiuose.

Kaip aiškino labdaros ir paramos fondo „Švieskime vaikus“ direktorė Jolanta Zigmantienė, konkurso apdovanojimų fonde – 21 tūkst. Lt. Pirmosios premijos laimėtojui bus įteikta 10 tūkst. Lt, antrosios – 5 tūkst. Lt, trečiosios – 3 tūkst. Lt. Geriausiam pirmosios vaikiškos knygos autoriui (debiutantui) numatyta 3 tūkst. Lt premija. Pirmąją premiją pelnęs kūrinys bus leidžiamas dideliu tiražu (preliminariai – 10 tūkst. egz.) ir atsidurs fondo įsteigtoje vaikų knygų bibliotekėlėje, bus dovanojamas šalies viešosioms bibliotekoms ir jų filialams, mokyklų, darželių, vaikų ligoninių, bendruomenių bibliotekoms. Kitų konkursui pateiktų kūrinių leidybos klausimą komisija ir organizatoriai svarstys atskirai.

GL inf.

Ir vėl – „Atokios stotys“

Ir vėl – „Atokios stotys“

Uteniškis poetas ir leidėjas Vytautas Kaziela paruošė ir išleido trečiąjį aukštaičių ir žemaičių kūrybos almanachą „Atokios stotys“.

Jame publikuojama 31 poeto kūryba – per 300 eilėraščių. Pamario kraštui atstovauja Stasys Jonauskas, Alfonsas Jonas Navickas, Danielius Milašauskas ir Dainius Sobeckis.

Žinomas poetas Robertas Keturakis, pasirodžius antrajam „Atokių stočių“ leidiniui, rašė: „Šiame eilėraščių pasaulyje nesutikau nė vieno kūrinio, kuriuo būčiau nusivylęs ar suabejojęs jo būtinybe byloti amžinus dalykus neamžinam žmogui“.

Ir ką gali žinoti. Galbūt šitoks poetų būrys ateityje taps savotišku poetiniu sąjūdžiu, puoselėjančiu lietuvių poetikos tradiciją. Juolab kad dauguma autorių – gerai žinomi ne tik savo miestuose ar miesteliuose, o almanacho sudarytojas meninio lygio kartelę laiko aukštai iškėlęs.

Trečiasis almanachas rugsėjo 14-ąją džiaugsmingai sutiktas Utenoje. Leidėjas bei autoriai ruošiasi jį pristatyti ir Žemaitijoje bei Klaipėdoje.

GL inf.