„Ekskursantė“ – ilga, bet neprailgstanti kelionė

„Ekskursantė“ – ilga, bet neprailgstanti kelionė

„Ekskursantė“ – pirmasis po Gyčio Lukšo „Duburio“ lietuviškas filmas, kurį ne gėda žiūrėti ir kitiems parodyti.

Aivaras Dočkus

Pasirinkta istorija – unikali

Ši juosta puikiausiai gali suktis įvairiausiuose festivaliuose, kur neabejotinai deramai atstovautų mūsų kino pramonei. Paskutiniuoju metu ji ne juokais „užsisuko“, lietuviški filmai kepami kaip bandelės. Tik tokia netikėta gausa dar nereiškia kokybės. Štai po biografinio falsifikato „Laiškai Sofijai“ publika ne itin noriai rinkosi į „Ekskursantę“. Prisipažinsiu, aš jau nuo pirmųjų kadrų buvau piktokai įjungęs akis, įtariai spoksojau į ekraną, tikėdamasis eilinio susimovimo ir apmovimo. Nors reklaminis „treileris“ paliko intriguojantį įspūdį.

„Ekskursantės“ istorija savaime unikali. Teko skaityti, jog Audriaus Juzėno filmo siužetas nėra iš piršto laužtas. Nors juostos kūrėjai titruose nepristatinėja „pagal tikrą istoriją“. Pasakojimas apie iš tremtin keliavusio traukinio iššokusią mergaitę, kuri pasiryžo grįžti namo, gali taikyti net į „Oskaro“ ambicijas. Tokių emocingų istorijų nėra daug, kiekviena nors kiek kiną kurianti šalis stengiasi atrasti tokius siužetus kaip aukso grynuolius. Realūs įvykiai ir tikri faktai veikia kaip magiški burtažodžiai. O mums tai dar ir neapsakomai gilios bei skaudžios praeities žaizdos.

Verti aukščiausių balų

Taigi turime istoriją, kuriai reikia talentingo scenaristo. Tokio, kuris tvarkingai sudėliotų viską į lentynas pagal visus standartus. Įdėtų herojams į lūpas tikroviškus tekstus. Nutapytų žmogiškus personažus. Panardintų juos į veiksmo, kuriame jie atsiskleistų, erdvę. Leistų plėtotis ir augti. Keltų įtampą, užuojautą, pyktį. Išdėliotų įvykių grandinę taip, kad scena liptų prie scenos. Kad mes nepamestume saitų ir tikėjimo, jog taip galėjo būti iš tikrųjų. Ir kad įmestų ką nors įsimintinai originalaus. Čia jau – aukščiausias lygis.

Scenaristas Pranas Morkus savo titanišką misiją įvykdė beveik 100 procentų. Personažai įdomūs ir skirtingi. Istorija jaudinanti, įtampos ir dramos netrūksta. Niekur neužklumpa žiovulys, nes mergaitės likimas nepalieka abejingų. Įsimintiniausias epizodas? Bėgančiai mergaitei už nugaros krintantys lavonai. Meistriška scena, nuvilnijanti šiurpuliu per nugarą. Ir šiaip scenarijaus proporcijos labai teisingos. Vidines dramas keičia įtemptos veiksmo minutės.

A.Juzėno režisūra klasikinė, nesiblaškanti, susikoncentruojanti ties personažais ir jų veiksmais. Solidus darbas. Taip pat vertas aukščiausių balų.

Kad turime gerą operatorių – Ramūną Greičių, žinome ne tik mes, bet ir rusai.

Aktoriai… Pagrindinė herojė Anastasija Marčenkaitė – neabejotinai tobulas pasirinkimas. Ji tampa filmo centru, aplink kurį kaip planetos sukasi kiti personažai. Šalutinių nėra, kiekvienas mergaitės kelyje į Lietuvą sutiktas žmogus yra svarbus. Kiekvienas personažas įspaudžia savo ryškų pėdsaką. Čia vėl stebina rusų aktorių profesionalumas. Jokių nuolaidų, absoliutus šuolis į herojų gelmes. Todėl „Ekskursantė“ ir „važiuoja“, stebindama įdomiais posūkiais ir situacijomis.

Pristigo tikrojo epiškumo

Apie silpnąsias filmo puses… Kažkodėl vietomis erzino „epiniai“ miškų vaizdai iš viršaus. Jų vaidmuo aiškus – paryškinti kelionės didingumą. Bet jie man atrodė pernelyg „vadovėliniai“. O tikrojo epiškumo „Ekskursantei“ pristigo. Tie tūkstančiai kilometrų liko už kadro, tarsi savaime suprantami.

Lietuvių aktoriai… Nelė Savičenko, kaip visada, vaidina puikiai. Kas kartą matant ją filmuose, sukinėjasi ta pati mintis – neįtikėtinai kinematografiška aktorė. Europoje ar Holivude neatsigintų pasiūlymų.

Kiti mūsiškiai silpnoki. Net geriausieji krenta keliais lygiais žemiau rusų aktorių. Bet turime, ką turime.

Kelios „Ekskursantės“ scenos neatsargiai nuslysta į banalų vaizdavimą, o ne į buvimą. Juntama, kad kažkur pritrūko laiko. Laimė, tokių epizodų mažai.

Ir… filmo pabaiga. Jos tiesiog nebuvo. Ji neįvyko ir nesuveikė. O buvo tipiškai poetiškai lietuviškas finalas su gremėzdiškai dirbtina fraze, kuri neprilipo. Tikrą istoriją privaloma tikroviškai ir užbaigti. Įtikinamai. O dabar – gal buvo tokia istorija, o gal tik galėjo būti. O gal surinkome iš visų į vieną. Ne, tokia istorija turi būti tikra ir išskirtinė. Kaip visos tautos istorija.

Naujas filmas

Pavadinimas: „Ekskursantė“.

Šalis: Lietuva.

Premjera Lietuvoje: 2013 m. rugsėjo 27 d. kino centruose „Forum Cinemas”.

Žanras: Drama.

Trukmė: 90 min.

Režisierius: Audrius Juzėnas.

Prodiuseris: Algirdas Šemeškevičius.

Aktoriai: Anastasija Marčenkaitė, Margarita Žiemelytė, Nelė Savičenko, Sergejus Garmašas, Raisa Riazanova, Ksenja Rapaport.

Scenaristas: Pranas Morkus.

Operatorius: Ramūnas Greičius.

Kompanija: „Cinemark“.

Amžiaus cenzas: žiūrovams nuo 7 m.

Siužetas: filmas sukurtas pagal tikrą 11-metės mergaitės iš Lietuvos istoriją. Pabėgusi iš krovininio traukinio, kartu su šimtais tremtinių vežusio ją ir jos šeimą į Sibirą, ji įveikė 6 tūkst. km ilgą ir pilną pavojų bei nuotykių kelią namo – į Lietuvą.

Langas

MENO LEIDINYS Nr. 10 (220)
www.durys.daily.lt
Redaktorė Rita Bočiulytė
r.bociulyte@kl.lt

 

Langas

Klaipėdos dailė vieši Vilniuje

Vakar Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) galerijoje „Arka“ Vilniuje pristatyta Klaipėdos dailininkų kūrinių paroda „40 kūrybos metų“, veiksianti iki gruodžio 2-osios.

Per 70 autorių subūrusi jubiliejinė dailės apžvalga skirta LDS Klaipėdos skyriaus 40-mečiui ir Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 90-mečiui, suteikia progą sostinės gyventojams ir svečiams įvertinti pastarųjų metų klaipėdiečių kūrinius bei regiono dailės savitumą.

Čia galima pamatyti nuolatos kuriančių ir parodose dalyvaujančių dailininkų darbus, tik šiemet įstojusiųjų į LDS kūrybą ir jau anapilin išėjusiųjų kūrybinį palikimą.

Šia paroda siekiama atspindėti visus dailės žanrus: tapybą (V.Viningas, L.J.Jankus, E.Malinauskas, R.Jusionytė, A.Banytė, A.Taurinskas ir kt.), grafiką (D.Žalnieriūtė, A.V.Burba, L.Gedvilaitė, L.Skačkauskaitė-Kuklienė ir kt.), skulptūrą (A.Sakalauskas, G.Jonkus, S.Plotnikovas ir kt.), taikomuosius menus – keramiką (I.Baroti, D.Ložytė, V.Petravičius ir kt.) ), skulptūrinę metalo ir medžio plastiką (D.Drulys, V.Juzėnas, R.Inčirauskas, P.Gintalas ir kt.), juvelyriką (V.Bizauskas, N.Poškutė, V.Sitalo ir kt.), tekstilę (A.Adomavičienė, A.Damijonaitis, Z.Inčirauskienė ir kt.).

Parodoje dalyvauja į LDS šiemet įstoję menininkai R.Petrovas, L.Mačiulaitienė, E.Bernotas ir kiti.

Taip pat eksponuojami jau išėjusių amžinybėn pajūrio dailininkų A.Jusionio (1954–2003), A.Kliševičiaus (1950–2008), P.Gaidamavičiaus (1957–2009), V.Pinkevičiaus (1949–2012), V.Kalninio (1952–2013), A.Mėčiaus (1965–2013) kūriniai.

Kolekcija suformuota iš retrospektyvinės Klaipėdos dailės parodos, šiąvasar vykusios uostamiesčio Parodų rūmuose. Ekspoziciją Vilniuje keli dailininkai papildė naujais kūriniais.

Skambėjo Mažeikių festivalyje

VII tarptautiniame meno festivalyje „Mažeikiai – 2013“ surengtas klaipėdiečio kompozitoriaus Remigijaus Šileikos autorinis koncertas.

Mažeikų kultūros centre rugsėjo 29-ąją skambėjo per pastarąjį dešimtmetį sukurti Klaipėdos universiteto Menų fakulteto prof. R.Šileikos kūriniai.

Juos atliko obojininkas Robertas Beinaris, pianistė prof. Tatjana Romaškina, solistė prof. Valentina Vadoklienė (sopranas), koncertmeisterė Renata Krikščiūnaitė-Barcevičienė, Šiaulių mokytojų akordeonų kvintetas „Mozaika“: Linas Onaitis, Daiva Vasauskienė, Zita Bružienė, Jūratė Trimailovienė, Janina Mažonaitė, solistė Judita Butkytė (sopranas) ir instrumentinis ansamblis: Aušra Kuraitė (fleita), Auksė Kaziukaitienė (altas), Vaiva Purlytė (klavesinas), Klaipėdos kamerinis orkestras (meno vadovas – Mindaugas Bačkus), pianistas prof. Petras Geniušas (fortepijonas), dirigentas prof. Saulius Sondeckis, Klaipėdos mišrus choras „Aukuras“ (meno vadovas – Alfonsas Vildžiūnas) ir pianistas prof. Saulius Šiaučiulis.

Koncertą vedė muzikologė prof. dr. Daiva Kšanienė.

Gausiai susirinkusi publika šiltai sutiko uostamiesčio kompozitoriaus muziką ir jos atlikėjus.

Šį meno festivalį organizuoja Mažeikų rajono savivaldybės Kultūros skyrius, renginio meno vadovas – prof. S.Sondeckis, pavaduotojas – Mažeikių Vytauto Klovos muzikos mokyklos direktorius Ričardas Grušas.

Šiemetis Mažeikių meno festivalis vyko rugsėjo 14 – spalio 26 d.

Be minėtų atlikėjų, jame koncertavo Lietuvos valstybinis simfoninis ir Šv. Kristoforo kamerinis orkestrai, Armonų trio, saksofonininkas Petras Vyšniauskas su grupe, choras „Vilnius“, ansambliai „Lietuva“ ir „Regnum Musicale“.

Koncertai vyko Mažeikių kultūros centre, Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje, Renavo bei Dautarų dvaruose.

„Žuvies akis“ pasirodys Berlyne

Klaipėdiečių menininkų grupė „Žuvies akis“ lapkritį Berlyne (Vokietija) atstovaus Lietuvos šiuolaikiniam šokiui.

Lapkričio 3–17 d. Berlyne jau antrą kartą rengiama Lietuvos šiuolaikinio šokio pristatymo programa.

Pernai Lietuvos kultūros atašė Vokietijoje Gabrielės Žaidytės ir šokio kritikės Ingridos Gerbutavičiūtės dėka startavusi iniciatyva šiemet pristatys net penkis šiuolaikinio šokio spektaklius iš didžiausių Lietuvos miestų.

Vilniui atstovaus šokio teatras „Dansema“, rodysiantis spektaklius vaikams, Kaunui – šokio teatras „Aura“ su vasarą uostamiestyje viešėjusiu spektakliu „Ar aš esu tas, kas aš esu?“, o Klaipėdai – menininkų grupė „Žuvies akis“ su dviem brandžiausiais savo darbais.

Klaipėdiečiai užbaigs šokio programą Berlyne, lapkričio 16 ir 17 d. menų centre „Künstlerhaus Bethanien“ pristatydami daugiausiai tarptautinėje arenoje gastroliuojantį projektą – šokio operą „Dykra“ (choreografė Agnija Šeiko, kompozitorius Jonas Sakalauskas) ir duetą „Aikštelėje laisvų vietų nėra“, už kurį jo kūrėja A.Šeiko šiemet buvo apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi.

Į taikomojo meno šou JAV

Filadelfijos (JAV) meno muziejus Pensilvanijos konferencijų centre lapkričio 7–10 d. organizuoja 37-ąjį šiuolaikinio taikomojo meno renginį „Craft show“. Jame dalyvaus ir dvi klaipėdietės dailininkės.

„Craft show“ atstovauja profesijai ir rankų darbo meistrystei. Šiemet šioje grandiozinėje parodoje-mugėje dalyvaus 195 JAV menininkai – taikomojo meno atstovai ir šalies – renginio viešnios šios srities profesionalų grupė. Kasmet „Craft show“ vieši vis kita šalis. Šiais metais pakviesta Lietuva. Ji pirmoji iš Baltijos šalių, pelniusi šią garbę. Bene tik Vokietija iš artimesnių mūsų kaimynių yra prisistačiusi JAV „Craft show“.

Lietuvai atstovaus 23 dailininkai bei kūrybinės grupės, atrankos būdu patekę į šį renginį. Lietuvos dailininkų sąjungos Kultūros projektų centras atranką buvo paskelbęs kone prieš dvejus metus. Su savo kūriniais į lietuvių menininkų delegaciją patekusi klaipėdietė Daiva Ložytė prasitarė, kad buvo atrinkta iš 200 keramikų. Ne mažesnė konkurencija buvo ir odos bei medžio menininkei Virginijai Giniotytei – kitai klaipėdietei, sėkmingai praėjusiai atranką.

V.Giniotytė, ruošdamasi „Craft show“, sukūrė specialią 200 darbų kolekciją, kuri, dailininkės žodžiais, susumuoja tai, ką ji iki šiol veikė. Joje – ir objektai-vaisiai su slaptais stalčiukais, balansuojantys tarp grynojo ir taikomojo meno, ir subtilūs kaklo papuošalai iš odos, odinės bei kailinės apyrankės, keletas originalių rankinių. Kiek į visa tai įdėta kruopštaus darbo, žino tik ji pati.

Laivu į JAV jau išplaukė ir keramikės D.Ložytės kolekcija – dvi skulptūrėlės iš „Monų“ ciklo ir 70 nedidelių figūrinių indų. Visa tai padaryta per pastaruosius penkis mėnesius.

Klaipėdietės į JAV išskris artimiausiomis dienomis, o iš ten grįš tik lapkričio pabaigoje. Abi ketina ne tik pristatyti savo kūrinius parodoje, bet ir aplankyti Niujorką.

Su batikos paroda – Plungėje

Buvusioje Mykolo Oginskio dvaro laikrodinėje įsikūrusioje Plungės viešojoje bibliotekoje spalio 12-ąją atidaryta klaipėdietės dailininkės Audronės Adomavičienės darbų paroda „Sutikti pakeliui“.

Joje iki lapkričio 7-osios eksponuojami autorės kelių pastarųjų metų kūriniai, kuriuose skleidžiasi jos mėgstamiausia ir profesionaliai įvaldyta kūrybos sritis – batika. A.Adomavičienės tekstilinių kompozicijų erdvė – tai nesibaigiantis svajonių pasaulis, kuriame menininkės „sutiktieji pakeliui“ niekada nėra tiesmuka kopija ar „objektyvi realybė“, jie visada turi simbolinę reikšmę ir šlakelį subtilios ironijos.

„Kūryba man kaip žaidimas. Sukuri vieną darbą, o mintyse jau ryškėja būsimojo piešinys, koloritas. Ranka siekia teptuko, ant elektrinės plytelės kaista vaškas… Ir taip jau tris dešimtis metų“, – šypsojosi dailininkė.

„Pernelyg nenutoldama nuo tikrovės vaizdų ir motyvų, ji lieka ištikima stilizuotai, apibendrinančiai piešinio kalbai, simboliais bylojantiems gamtos vaizdams, subalansuotiems spalvų deriniams, savitai detalių ir fono žaismei – tam, ką vadintume nekintančiomis estetiškumo kategorijomis“, – teigė parodos kuratorė menotyrininkė Rūta Jakštonienė.

A.Adomavičienė 1979 m. baigė dizaino studijas Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos vizualinio dizaino katedroje, nuo 1980 m. dalyvauja parodose, yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Jos darbai eksponuoti bendrose ir personalinėse parodose Lietuvoje bei kitose šalyse – Vokietijoje, Lenkijoje, Olandijoje, Rusijoje, JAV. Dirba dailininke Lietuvos jūrų muziejuje.

„Durų“ inf.

„Permainų muzika 2013“: nežinomos muzikos link

„Permainų muzika 2013“: nežinomos muzikos link

 

Gera vadyba, įdomi programa, profesionalus turinys, virtuoziški atlikėjai, taiklūs ir gražūs koncertų pavadinimai – štai pirmosios mintys, kilusios pagalvojus apie ką tik rugsėjo–spalio mėnesiais uostamiestyje nuskambėjusį šiuolaikinės muzikos festivalį „Permainų muzika“.

Danguolė Vilidaitė

Festivalio veidas, nors ir šiek tiek kitaip „nugrimuotas“, ir šiais metais lengvai atpažįstamas – ir vėl tiesiami nauji keliai, statomi tiltai, atskleidžiami nežinomi muzikos puslapiai. Išliko švietėjiška „Permainų muzikos“ misija, siekimas supažindinti klaipėdiečius su moderniausiomis akademinėmis muzikos formomis, geriausiais jų pavyzdžiais.

Šiųmetėje programoje, sudarytoje iš keturių tradicinių koncertų, susitikimo videoklube, netikėto projekto traukinių stotyje, vyravo lietuviškai amerikietiškos (JAV, Kanada) nuotaikos. Būtent šių kraštų kompozitorių kūryba ir sudarė didžiąją programos dalį.

Taip pat žengtas naujas, mano nuomone, labai svarbus žingsnis šiuolaikinio meno populiarinimo link – patys įdomiausi renginiai moksleiviams buvo nemokami, sugalvota, kaip vaikus prisikviesti į prieškoncertinius susitikimus.

Dabar keli įspūdžiai festivalio tema, svarbesni momentai.

Amerikietiški kalneliai

Amerikietišką kryptį nurodė jau pats pirmasis koncertas „Amerikos muzika: patikti ir šokiruoti“. Išgirdome mažai mums žinomų, bet JAV kultūrai, jos muzikinei raidai svarbių autorių (Lou Harrisono, Osvaldo Golijovo, Davido S. Lefkowitzo, Michaelo Daugherty) kūrybos, kurią atliko Klaipėdos kamerinis orkestras (vadovas Mindaugas Bačkus) ir solistai (Andrius Žiūra – klarnetas, Linas Valickas – smuikas). Skirtingi autoriai, atstovaujantys skirtingoms tradicijoms, daug gražios muzikos, labiau patinkančios nei šokiruojančios.

Ne šokiravo, o stebino polistilistinis margumynas pačiose kompozicijose, intonaciniu lygmeniu. Taip pat stebino svečių iš JAV – dirigento Nealo Stulbergo ir kompozitoriaus D.S.Lefkowitzo džiaugsmingas, impulsyvus geranoriškumas, jų sugebėjimas paprastai bendrauti su publika, mokėjimas ją sužavėti, patraukti tarsi nieko ypatingo nepasakant – tos nuostabios, mūsų kritikuojamos amerikietiškos šypsenos…

Klaipėdos kamerinis, vadovaujamas N.Stulbergo, tą vakarą suskambo kaip niekad darniai, minkštai ir išraiškingai. Ypač įtaigiai pagrotas Aarono Coplando koncertas klarnetui ir orkestrui, pirmoji jo dalis. Plataus alsavimo orkestro štrichai it begalinės erdvės ir rami klarneto kantilena, kurioje kiekvienas „žingsnelis“ svarbus, pamatuotas, kūrė kažkokią stebuklingą, sunkiai žodžiais apibūdinamą nuotaiką. Efektingai atlikta ir bisui paruošta George’o Gershwino „Lopšinė“.

Amerikietišką liniją vėliau festivalyje iš dalies pratęsė saksofonų kvartetas iš Kanados „Quasar“ (Marie Chantal Leclair – sopraninis saksofonas, Mathieu Leclair – altinis saksofonas, André Leroux – tenorinis saksofonas, Jean Marc Bouchard – baritoninis saksofonas), pristatęs kelis savo kraštiečių kūrinius (Jean François Laporte, Jimmie LeBlanc), bei styginių kvartetas „Chordos“ (Ieva Sipaitė – I smuikas, Vaida Paukštienė – II smuikas, Robertas Bliškevičius – altas, Vita Šiugždinienė – violončelė), atlikęs dviejų minimalizmo grandų Terry’o Riley ir Steve’o Reicho populiariąsias kompozicijas ir taip tarsi užpildęs pirmojo koncerto stilistinę spragą.

O finale, turbūt simboliška ir kiek keista, festivalis užbaigtas Eddie Sautero džiazinio charakterio opusu – jį meistriškai pagrojo saksofonininkas Liudas Mockūnas ir Klaipėdos kamerinis orkestras (dirigentas Martynas Staškus).

Netikėtu kampu

Tarptautinės muzikos dienos paminėjimas Klaipėdos traukinių stoties laukiamajame tapo labiausiai intriguojančia „Permainų muzikos“ dalimi. Netikėtos erdvės pasirinkimą organizatoriams padiktavo S.Reicho „Different Trains“ / „Skirtingi traukiniai“ pavadinimas.

Smalsu buvo pamatyti ir išgirsti, kaip šis kūrinys dera su realiais vaizdais, pravažiuojančių traukinių bėgių dundėjimu (gaila, kad jų buvo nedaug, trūko traukinių sirenų garso). Įspūdį paantrino Deivido Pinkevičiaus ir Leono Žukausko vaizdo montažas.

Styginių kvartetas „Chordos“ – pirmasis lietuvių kolektyvas, ėmęsis atlikti šią nelengvą kultinę kompoziciją, ir ją jau kartą pagrojęs 2006-ųjų festivalyje. Lygindamas abi interpretacijas, negalėtumei nė vienai iš jų teikti pirmenybės. Pirmoje – preciziškas kiekvienos intonacijos pajutimas, pulsuojančios begalybės įspūdžio taiklus perteikimas. Antroje – kūrinys apgaubtas žmonių balsų šurmulio, skambėjo tarsi šone, tarsi kasdienio gyvenimo dalis, šalia kažkokių kitų įvykių įvykėlių, nerimstančių vaikų, akimis pagaunamų stoties detalių. Jokios filosofijos, bet įdomu.

Kitas ne mažiau sėkmingas Klaipėdos publikos dėmesį patraukęs projektas buvo susitikimas su britų režisieriaus Roberto Mullano filmo „Laiškai Sofijai“ pagrindinio vaid-

mens atlikėju pianistu Roku Zubovu. Šis filmas, ką tik kino salėse pademonstruotas, kad ir kiek visų kritikuotas, tikrai, manyčiau, rado atgarsį žiūrovų širdysi. Tai liudijo ir gausios susirinkusiųjų gretos, tas juntamas neramus, sujaudintas susitikimo laukimas.

Jo metu M.K.Čiurlionio proanūkis paaiškino kai kuriuos juostos siužeto ir kompozitoriaus gyvenimo faktų neatitikimus, kalbėjo apie galimus kitus garso takelio įgarsinimo variantus, tikrai logiškesnius ir geresnius.

Lietuviška gaida

Lietuviškų tradicijų puoselėjimas – dar vienas svarbus „Permainų muzikos“ bruožas. Džiugu, kad į festivalio repertuarą buvo įtraukti ne tik viduriniosios ir jaunosios kartų kūrėjų (Ričardo Kabelio, Ryčio Mažulio, Nomedos Valančiūtės, Ramintos Šerkšnytės) darbai, bet ir kelios kataloginės praėjusio šimtmečio kompozicijos. Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro koncerte (dirigentas Juozas Domarkas) „Kalnų sonata“ išgirdome Eduardo Balsio „Dramatines freskas“ smuikui (Ingrida Armonaitė), fortepijonui (Indrė Baikštytė) ir orkestrui bei Osvaldo Balakausko „Kalnų sonatą“ fortepijonui (Petras Geniušas) ir orkestrui.

Man šie kūriniai labai prasmingi, subrandinti, svarbūs savojo meto ženklai. Dabar galime tik spėlioti, kiek menininkui tais sovietiniais laikais reikėjo iškentėti, sukaupti neišsakytų minčių, kad išsilietų taip giliai, gausiai ir sukrečiamai kaip minėtame E.Balsio kūrinyje.

Įdomus atrodė ir tame pačiame koncerte atliktas R.Kabelio „Monopolis“ trombonui (Mike Svoboda, Vokietija–Šveicarija) ir orkestrui. Solisto partija, čia tarsi suaugusi su orkestru, jo kintančiomis faktūromis, negali „ištrūkti“. Gana paprasto ritmo, motoriškas ir intensyvus judėjimas, kuriantis šių laikų perpetuum mobile.

Nepriekaištinga interpretacija, dinamiška, turtinga orkestrinėmis spalvomis, gerai pajausta ir perteikta kūrinių forma – tai J.Domarko dirigavimo braižas. Maestro, šiais metais šventęs savo 77 metų sukaktį, čia ne vienam dirigentui galėtų būti pavydėtinu pavyzdžiu.

Subjektyvu, bet po šio vakaro man nublanko visi ankstesni (bei vėlesni) festivalio amerikietiški žaidimai ir žavesys.

Bet…

Kaip kiekvienais metais, „Permainų muzikoje“ pasigedau Klaipėdos kompozitorių darbų, šiais metais neišgirdome nė vieno festivalio organizatorės Loretos Narvilaitės opuso. To priežastys, suprantama, gali būti labai įvairios. Nesigilinu, tik konstatuoju liūdną faktą.

Prioritetine festivalio persona tapo Raminta Šerkšnytė. Atliktos net keturios šios autorės kompozicijos. Pasirinkimas logiškas. Tai viena gabiausių šių dienų jaunosios kartos kompozitorių, ne kartą įvertinta įvairiais apdovanojimais, kad ir Auksiniu scenos kryžiumi, Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.

Jos darbai skirtingos stilistikos, paveikti skirtingo tikslo ir vidinių inspiracijų, atskleidžiantys turtingą menininkės vidinį pasaulį. Labiau įsiminė studijų metais sukurtas „De Profundis“ (Klaipėdos kamerinis orkestras) ir „Kalnai migloje“ simfoniniam orkestrui (Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras) – kūrinys, kviečiantis įsigilinti į įvairius orkestrinės faktūros pasikeitimus, emocinės skalės virsmą iš plaukiančios ramybės ekspresyvios egzaltacijos link.

Kultūros istorijos puslapiai: senosios Klaipėdos gyventojų gyvenimo būdas ir pomėgiai (2)

Kultūros istorijos puslapiai: senosios Klaipėdos gyventojų gyvenimo būdas ir pomėgiai (2)

Norėdami geriau suprasti klaipėdiečių gyvenimo būdą, turime būtinai užsukti į jų mėgtą turgų. Kiekvieno Prūsijos miesto turgus savo lankytojų širdis priversdavo plakti smarkiau, todėl iškalbingiausias miesto paveikslas buvo kuriamas būtent čia, turguje. O kur dar jaunimo pomėgis šokti!.. Šis jaunųjų malonumas – charakteringas senojo miesto gyvenimo vaizdelis.

Jovita Saulėnienė

Turgus – kaip veidrodis

Senųjų klaipėdiečių gyvenimo būdą geriau pažinsime nukakę į anų laikų turgų – į tą, laikytą stilingiausiu, spalvingiausiu, margiausiu turgumi ne tik „senojoje, gerojoje, gražiojoje Klaipėdoje“, bet ir visuose Rytprūsiuose. Beje, Klaipėdos turgų buvo pamėgusi ir Prūsijos karališkoji šeima. Karalienė Luizė paskutiniaisiais gyvenimo metais Klaipėdoje vos ne kasdien čia lankydavosi ir juokavusi, jog turgaus žmonių knibždėlyne „net malonu, kai tau nuolat užmina ant kojos“.

Žvilgtelkime į turguje virusį gyvenimą ir įsitikinsime, jog kartais, anot Aristotelio, už dalyvius turguje „stebėtojas yra prakilnesnis“.

Anuomet turgaus diena būdavo savotiškai šventa, pilna ritualų, šurmulinga ir linksma. Šiandien pirmiausia mus nustebins ne tik buvusi turgų įvairovė (malkų, šieno, žuvų, Friedricho ir kt.), bet ir juose sukrauti kalnai gėrybių: sviesto, kiaušinių, sūrių, vištų, žąsų, kurių, anot amžininkų, „riebalais geltonuojančių pasturgalių garbei himnus galėjai giedoti…“ O kur dar daugybės mėsininkų siūloma kvapnioji produkcija, gardžioji Rygos plikyta duona, populiarioji Palangos duona, auksinis bičių medus, daržovės. Šalia jų – žuvų pardavėjai, siūlantys ešerius, lynus, kuojas, vėgėles, plekšnes, menkes, lašišas, perpeles. Kiek tolėliau – silkių „valdovės“… Visa buvo iškraunama ant prekystalių 5.30 val. ryto, o jau 6 val. pasirodydavo pirmosios pirkėjos. Ir užvirdavo prekybinis bruzdesys, išryškinantis, anot Heinricho A.Kurschato, „įvairialypius komercinius ir žmogiškuosius santykius“. Kiek istorijų, būtų ir nebūtų, klegesio, juokavimų ir net pyktelėjimų tose pirkimo–pardavimo derybose atsiskleisdavo!.. Tą žmonių skruzdėlyno šurmulį nebent galima atkurti prisėdus prie senųjų klaipėdiečių pamėgtų stipriųjų „vandenų“…

Mugė vykdavo savaitę

Įdomiausias turgaus personažas – „kritiškai nusiteikusi Klaipėdos namų šeimininkė, nepaliaujamai ieškanti žemiausios kainos ir geriausios kokybės, visa širdimi atsidavusi nekintantiems turgaus lankymo ritualams…“ Čia sueidavo ne tik miestiečiai, bet ir suvažiuodavo apie pusė tūkstančio valstiečių iš Klaipėdos, Šilutės apylinkių, lietuviai ūkininkai nuo Palangos, Kretingos ir Gargždų. Išsirikiuodavo gatvėse didžiulis „vežimų paradas“.

Tą nepakartojamą turgaus charakterį kūrė žmonės. Pasak H.A.Kurschato, Klaipėdos turguje „dominavo Klaipėdos krašto valstietės namie austais klostuotais sijonais ir daugybe apatinių sijonų, po smakru pasirišusios tamsią skarelę. Nuo jų aiškiai skyrėsi žemaitės, kurios savo baltą ar gėlėtą medvilninę skarelę mazgu rišdavo ant sprando. Be vargo galėjai atskirti ir Kuršių nerijos kaimų augalotas žvejų moteris, kurios baltas skareles dėvėjo surišusios po smakru. Taip ir žveją nuo ūkininko galėjai atskirti jau iš eisenos, nekalbant apie žvejiškos aprangos ypatumus“.

Turgus baigdavosi 12 val. Ūkininkai, gurkšnodami grogą, moterys – Hofmano lašus (eterio ir spirito mišinys) ir skanaudami „Napoleono riekeles“ ar „Amerikiečių pyragaičius“, užeigose triukšmingai aplaistydavo prekybinius sandėrius.

O kiek įdomybių suteikdavo anksčiau jomarkais vadintos mugės! Štai birželį jos vykdavo visą savaitę. Čia – tikrasis šurmulys. O linksmybėms būta visko: sūpynės, karuselės, ringo kovotojų palapinės, špagų rijikai, „laimės ratai“, „senmergių malūnai“, riedantys vamzdžiai, linksmieji kalneliai, „rusiškas ratas“… Palei turgaus halę iki pakeliamo tiltelio ir Papendiko užeigos driekėsi vadinamoji lenktynių trasa: „Konfeti lietus grindinį dengė kelių centimetrų storio sluoksniu. Ore skriejo popierinės gyvatės… O muzika – visko po truputį – iki vidurnakčio skambėjo ausyse. Aidėjo įvairiausi šlageriai“. Už turgaus halės kampo „greitų nuotraukų“ fotografas objektyvu gaudydavo guvias kaimo mergaites. Priešais turgaus halę keletą metų iš eilės duris atverdavo didžioji saldumynų būdelė. Ten buvo prekiaujama nuostabiais skrudintais migdolais…

Veiklaus ir praktiško gyvenimo būdą mėgstantiems klaipėdiečiams pramogų būta iki soties.

Jaunimo šokių vakarai

Senojo miesto jaunimas vakarus mėgo praleisti šokdamas. Šokdavo polką, reinlandietį, tiroliškąjį, papiljoną, mazurką, kotiljoną, kadrilį. Šokių „vakaro karalius“ – valsas, skambant J.Strausso muzikai ar populiarioms Linkės melodijoms. „Koks kupinas žavesio ir švelnumo buvo šis skriejimas, slydimas salės grindimis!.. Du kartus apsukę ratą, savo damą mandagiai nuvesdavome į jos vietą“, – prisiminė vienas iš buvusių šokėjų.

Buvo šokama restoranuose, ypač pamėgtame „Sanssouci“ restorane, buvusiame Liepojos gatvėje priešais dabartinę Klaipėdos apskrities I.Simonaitytės viešąją biblioteką. Ta proga vaikinai dėvėdavo ilgą, iki kelių juodą švarką, o merginos puošdavosi plačiomis ir kukliomis suknelėmis iki kulkšnelių. Į šokius jas atlydėdavo „pagarbą įkvepiančios motinos juodomis šilkinėmis sukniomis“.

Patys populiariausi šokių vakarai vykdavo Šaulių namuose. Čia mėgo šokti, galima sakyti, vos ne visi klaipėdiečiai. Čia buvo ir nusistovėjusios šokių vakarų tradicijos. Savo tvarka išsiskyrė kariškiai, kurių šokių vaizdelį nupiešė amžininkai: „Jų metu du stotingi veteranai prižiūrėjo drausmę, padorumą ir geras manieras: baltos pirštinės, šokant neišsukti iš eilės, ne per stipriai spausti ranką… Tai, kad paskutinysis draudimas gali turėti ypatingo žavesio, mums, jaunimui, tuo metu buvo nesuprantama. Nekantraujančios šokti jaunos merginos sėdėdavo ant ilga eile sustatytų kėdžių palei kolonas, už jų – motinos, tetos ir kitas „balastas“. Baliaus tvarkdarys duodavo ženklą kviesti merginas šokio, ir kaip kulkos iš pistoleto mes, jauni vyrukai, šaudavome arba greičiau nušliuoždavome parketu prie gražuolių būrio. Protingesni iš anksto specialioje knygutėje rezervuodavo šokį su savo mylimiausiąja“…

Apie šokius užteks. Kitąsyk pakeliausime senųjų klaipėdiečių pamėgtais miesto ir užmiesčio takais.

(Tęsinys. Pradžia – DURYS 2013 09 26)

 

Žuvų turguje

Jaunystėje mes, progai pasitaikius, eidavome pavaikštinėti po žuvų turgų ir apsimesdavome ieškantys pirkti žuvų. Žinoma, visada rasdavome prie ko prikibti. Iš pradžių viskas vykdavo sklandžiai: „Jauni ponaičiai, tik pažiūrėkit į krepšį. Pats šviežumas. Ką tik ištraukta iš jūros“. Kai mes tuo suabejodavome, buvo pats laikas dėti į kojas, nes vikri moteriška ranka čiupdavo išaugusį ungurį ir užsimodavo padoriam smūgiui. Tada kildavo tikra erzelynė ir persimesdavo nuo vieno prekystalio iki kito. „Bepročiai vaikigaliai“ buvo kukliausias titulas, kuriuo mus apdovanodavo žvejienės. Tik kartą joms kažkas užčiaupė burną taip, kad trumpam virto nebylėmis. Žmonės kalba, tai pavyko vienam profesoriui. Kai žvejienė turguje šitaip įsivažiavo šūkalioti, jis ėmė pamažu vardyti graikų alfabetą, labai iš lėto. Moteriai tai buvo per daug, per keista ir baugu. Niekada nepažinti garsai sklido iš priešais stovinčiojo lūpų, ir žvejienė visiškai susitraukė.

Bruno le Coutre

M.Gavrano teatras – kurį mėgsta milijonai

M.Gavrano teatras – kurį mėgsta milijonai

Valerija Lebedeva

Kantrybė, dėmesingumas, inteligentiškumas. Ir humoro jausmas, kuris tokioje kaimynystėje negali būti kitoks nei humaniškas. Sakytume, šiandien ne patys populiariausi dalykai, tiesa? Tačiau rugsėjį Klaipėdą aplankiusio kroatų rašytojo, dramaturgo Miro Gavrano, kuriam jie būdingi, kūrybinės biografijos faktai daro įspūdį, be kita ko, ir formaliąja išraiška – vertimų, leidimų, premjerų įvairiausiose pasaulio šalyse ir jas pamačiusių žiūrovų skaičiais.

Kūrybinės veiklos pradžioje mielai imdavęsis politinės bei socialinės tematikos, totalitarizmo aspektų, itin didelės sėkmės M.Gavranas sulaukė savo kūriniuose skyręs dėmesio vyrų ir moterų santykiams. Jo personažų gyvenimo peripetijos, narpliojamos patraukliai, bet nestokojant jautrumo, pagarbos bei nuoširdaus žmogiško susidomėjimo jų likimu, įdomios ir Sarajevo, ir Niujorko publikai.

Klaipėdos valstybinis dramos teatras taip pat neprašovė pasirinkęs kantrybę, dėmesingumą, inteligentiškumą ir humanišką humorą, suprantamą kiekvienam, bet nežeidžiantį nė vieno. Beveik prieš dešimtmetį pastatęs pirmąjį savo repertuare spektaklį pagal M.Gavrano pjesę „Viskas apie moteris“ (rež. Dalia Tamulevičiūtė, 2004), po kelerių metų subalansavo ciklą antruoju pastatymu – „Viskas apie vyrus“ (rež. Arvydas Lebeliūnas, 2007), o šiemet užbaigė trilogiją „Poromis“ (rež. Ramunė Kudzmanaitė), kurias jau spėjo pristatyti ir sostinės publikai.

Kreipusis į autorių, sulaukta susidomėjimo ir vizito. „Likau sužavėtas klaipėdiečių profesionalumu – puikūs aktoriniai darbai, išskirtinai sėkminga režisūros ir scenografijos jungtis, jautri muzika. Žiūrėdamas spektaklį jutau, kiek čia įdėta širdies“, – po premjeros uostamiestyje sakė M.Gavranas.

Neužtenka gerai parašyti

– Ar dažnai pasitaiko užmegzti draugišką tęstinį bendradarbiavimą su kitos šalies teatru? – teiravomės svečio jo apsilankymo Klaipėdoje metu.

– Iš esmės taip, tik gaila, kad negaliu nuvykti visur, kur yra statomos mano pjesės, nes turiu skirti laiko ir rašymui. Gyvas susitikimas visada sutvirtina santykius. Yra režisierių, kurie pastatė po septynias aštuonias mano pjeses. Jeigu režisierius vis grįžta prie mano kūrybos, vadinasi, mūsų požiūriai kai kur sutampa. Nemažai teatrų yra pastatę po keletą mano kūrinių – manau, tai normalu; jeigu kuris nors spektaklis pagal mano pjesę būna sėkmingas, tai dingstis išmėginti ir kitas.

Pjesė „Poros“ – naujas tekstas, parašytas prieš pusantrų metų. Prieš pusmetį įvyko spektaklio pagal šią pjesę premjera Makedonijoje. Pjesė „Viskas apie moteris“, parašyta 2000-aisiais, pasaulyje buvo pastatyta 37 kartus. „Viskas apie vyrus“ pirmąkart pastatyta 2006-aisiais Slovakijoje, o iš viso pasaulyje pastatyta 12 kartų. Spalį ji pristatoma San Paule Brazilijoje, o vėliau – Rygoje.

– Gavrano teatro, jūsų įkurto Zagrebe, repertuare – spektakliai pagal jo įkūrėjo pjeses?

– 11 metų statėme tik mano pjeses, premjera vykdavo kartą per metus. Šiemet norėjome pastatyti vieną airių pjesę. Tačiau negavę aktorių, kurių norėjome, šio sumanymo atsisakėme.

– Esate aktorių teatro šalininkas – vertinate jų kūrybinį indėlį į spektaklius, statomus pagal jūsų pjeses. Ar dažnai tiesiogiai bendraujate su jūsų pjesių herojus įkūnijančiais aktoriais?

– Jeigu viskas vyksta Kroatijoje, tai ne problema – visada dirbu tiek su aktoriais, tiek su režisieriumi. Todėl mano teatras Zagrebe yra tarsi dirbtuvės, kuriose užbaigiu savo tekstus. Mat, prieš padėdamas galutinį tašką, noriu išgirsti tiek režisieriaus, tiek aktorių pastabas. Su kūrybinėmis grupėmis kitose valstybėse palaikome ryšius per internetą, susirašinėjame. Be abejo, visada palieku režisieriui ir aktoriams laisvę interpretuoti mano tekstą.

Buvo maždaug 20 atvejų, kai pastatymai pranoko visus mano lūkesčius. Bet buvo ir tokių, iš kurių norėjau pabėgti… Buvo ir taip, jog vieno miesto teatre spektaklis labai patiko, tad iki ryto švenčiau su aktoriais, o kitą vakarą kitame mieste spektaklis buvo tragiškas, – juokiasi. – Tai nutiko, kai buvau labai jaunas. Tada suvokiau, kad neužtenka parašyti labai gerą tekstą – spektaklis yra ir režisieriaus, ir aktoriaus darbas, jų indėlis – labai svarbus.

Laisvas menininkas

– Kadangi esate ne tik dramaturgas, bet ir prozos suaugusiesiems ir vaikams autorius, – kieno indėlis svarbus rašytojui?

– Iš esmės svarbūs, žinoma, leidėjai. Bet man asmeniškai svarbiausi artimi skaitytojai. Prieš leisdamas kūrinį, duodu jį perskaityti žmonai ir septyniems aštuoniems artimiems draugams, kurie pateikia pastabų. Pjesės atveju žmogus, kuris padeda tašką, yra režisierius.

– Jūsų užimtumas yra labai didelis. Kaip sekasi paskirstyti laiką rašymui, kitiems darbams, kelionėms? Čia turbūt reikia ne tik įkvėpimo, bet ir planavimo?

– Esu disciplinuotas žmogus, kaimo mokytojų vaikas, pripratęs daug ir kryptingai dirbti dėl sėkmės. Vasarą ir žiemą po porą mėnesių praleidžiu prie jūros – šis laikas skirtas rašymui. Ruduo ir pavasaris – kelionių metas. Kai pradedu rašyti, geriausiai sekasi dirbant 10–12 valandų per parą.

– Prieš du dešimtmečius tapote nepriklausomu rašytoju. Kas paskatino šį apsisprendimą ir kiek tuo metu jis buvo sudėtingas?

– Tai buvo didelės drąsos reikalas. Paskatos? Daug dalykų, kuriuos norėjau parašyti ir nebūčiau parašęs, jeigu nebūčiau apsisprendęs eiti laisvo menininko keliu. Niekada nesigailėjau šitaip pasirinkęs. Rašau nuo 16-os. Tai – svarbiausias mano gyvenimo dalykas.

– Ar daug Kroatijos rašytojų gyvena iš rašymo?

– Ne, daugiau tokių kaip pats nepažįstu. Kroatai rašytojai dažniausiai yra ir dėstytojai, žurnalistai arba užsiima dramaturgija. Esame tik keturi milijonai – maža rinka.

– Prieš šešerius metus viename interviu esate sakęs, kad Kroatijos teatras yra tarsi tūkstantis žydinčių gėlių. Ar per šį laikotarpį situacija pasikeitė?

– Ir dabar pasakyčiau tą patį. Kroatijos teatras – labai įvairus. Kaip skaitytojas ir žiūrovas labai vertinu šią įvairovę: manau, jog pagal tą patį kurpalį daromas menas praranda savo vertę.

Labiausiai įkvepia žmona

– Kroatija šiemet tapo Europos Sąjungos nare. Esate apolitiškas, bet būtų įdomu sužinoti jūsų vertinimą.

– Esu apolitiškas du dešimtmečius, anksčiau rašiau ir socialinėmis temoms, o dabar – tik apie vyrų ir moterų santykius. Bet buvau už įstojimą į ES, nes manau, kad jos sudėtyje Kroatijos laukia geresnė ateitis. Manau, kad tai teigiamai atsilieps ir kultūrai, jos raidai – svarbu, kad bus sudaryta daugiau sąlygų abipusiems mainams su kitomis valstybėmis. Kroatija šiuo požiūriu ir anksčiau nebuvo uždara, tačiau viliuosi, kad ši kultūrinė apytaka dar labiau suaktyvės.

– Ar, rašant apie vyrų ir moterų santykius, jums užtenka gyvenimiškos patirties?

– Jeigu būčiau pasitelkęs vien savo patirtį, būtų buvę kur kas mažiau tekstų, – juokiasi. – Tad praverčia aplinkinių patirtis bei mano fantazija. Labiausiai mane įkvepia mano žmona, su kuria esame vedę 26 metus. Mladena yra aktorė. Jai esu parašęs per 20 vaidmenų. Kiti aktoriai kartais sako: „Tavo žmonos dėka ir mes gavome vaidmenų!“ Ji kartu su manimi atvyko į Klaipėdą – mėgstame drauge pamatyti pjesių pastatymus. Kroatijoje Mladena vaidino spektaklyje „Viskas apie moteris“ ir pastatė pjesę „Viskas apie vyrus“. Todėl buvo ypač įdomu pažiūrėti juos abu Klaipėdoje. Mano žmona yra pirmoji mano pjesių, kurias dažniausiai tikslinu keturis kartus, skaitytoja. Dramaturgui didelis pranašumas turėti artimą žmogų, ypač aktorių, kuris gali perskaityti kūrinius, atkreipdamas dėmesį ir į tokius dalykus, kaip teksto artikuliacija. O prieš porą mėnesių aktorystės studijas baigė mano sūnus Jakovas. Tad namuose turiu visą teatrą.

Vi­zi­ti­nė kor­te­lė

M.Gavranas gimė 1961 m. Gornja Travoje (Kroatija).

Baigė studijas Zagrebo teatro, kino ir televizijos akademijoje.

Debiutinis kūrinys – drama politinių manipuliacijų tema „Kreono Antigonė“ (1983 m.).

Po studijų dirbo Zagrebo ITD teatro dramaturgu bei režisieriumi. Nuo 1993 m. – nepriklausomas rašytojas.

Yra parašęs daugiau kaip 40 pjesių, devynis romanus, vieną apsakymų rinkinį, aštuonias knygas vaikams ir jaunimui.

Jo knygos bei dramaturgijos kūriniai išversti į 35 pasaulio kalbas; knygos sulaukė 150 leidimų visame pasaulyje; pjeses pastatė daugiau kaip 200 teatrų, jas pamatė daugiau kaip 2 mln. žiūrovų.

Pelnė daugiau kaip 20 literatūros apdovanojimų Kroatijoje bei kitose šalyse, tarp jų – „Central European Time“, kasmet teikiamą Vidurio Europos rašytojams už kūrybinę veiklą, bei „European Circle“, teikiamą už Europos vertybių sklaidą kūryboje.

Vienintelis šių dienų Europos dramaturgas, kuriam dedikuotas už jo tėvynės ribų rengiamas festivalis, nuo 2003 m. Slovakijoje vykstantis „Gavranfest“. Jame pristatomi pagal jo pjeses sukurti spektakliai.

Žmona Mladena ir sūnus Jakovas – aktoriai.

Keturios dešimtys kūrybos metų (3)

Keturios dešimtys kūrybos metų (3)

Petras Šmitas

Šiemet uostamiesčio dailininkai mini savo skyriaus Lietuvos dailininkų sąjungoje (LDS) įkūrimo 40-metį. Apžvelgę šios menininkų organizacijos atsiradimo aplinkybes, pasižvalgykime, kaip gi klostėsi jos veikla, kas buvo jos lyderiai ir kas turėjo įtakos Klaipėdos dailės situacijai.

Dailininkų traukos objektai

1973 m. birželio 1 d. pirmą kartą Klaipėdos miesto istorijoje atidaryta Paveikslų galerija. Pradžioje ji tilpo nedideliame buvusiame gyvenamajame name (M.Gorkio – dabar Liepų g. 35). 1978 m. Klaipėdos paveikslų galerija buvo rekonstruota ir kelis kartus išplėsta (dabartinis adresas – Liepų g. 33). Ji tapo reikšmingu kultūros židiniu ne tik mieste, bet ir visame pajūrio krašte. Pirmuoju Klaipėdos paveikslų galerijos vedėju buvo menotyrininkas Jonas Tatoris. Nuo 2004 m. galerijai suteiktas dailininko Prano Domšaičio vardas. Dabar Prano Domšaičio galerijai vadovauja menotyrininkė Kristina Jokubavičienė.

Paveikslų galerijos įkūrimas padėjo dailės mėgėjams susipažinti su įvairia Lietuvos, užsienio šalių bei Klaipėdos dailininkų kūryba. Tai buvo vieta, kur burdavosi ir miesto menotyrininkai.

Reikšminga dailininkų traukos vieta tapo 1974 m. Lietuvos (TSR) valstybinės konservatorijos (dabar Muzikos ir teatro akademija) Klaipėdos fakultetuose įsteigtas Dailės skyrius, kuris 1980 m. perduotas Lietuvos (TSR) valstybiniam dailės institutui (nuo 1990 m. – Vilniaus dailės akademija). Klaipėdos dailės katedra ne kartą keitė savo pavadinimą, o šiemet Vilniaus dailės akademijos (VDA) Klaipėdos Vizualinio dizaino katedra reorganizuota į fakultetą. Šioje katedroje nuo jos įkūrimo dirbo veiklus, kūrybingas dailininkas grafikas, kaligrafijos meistras ir pirmasis katedros vedėjas bei ilgametis dėstytojas profesorius Algis Kliševičius (1950–2008). Nuo 1988 m. katedros vedėju buvo architektas dizaineris prof. dr. Vytautas Jonas Kasputis, nuo 2010 m. – dizaineris prof. Alvydas Klimas, kuris dabar vadovauja ir VDA Klaipėdos fakultetui.

Čia dirbo ir dirba kūrybingi, įvairių dailės sričių dailininkai: Vytautas Jakštys, Saulius Bertulis, Vakaris Bernotas, Lidija Kuklienė, Mindaugas Petrulis, Arūnas Sakalauskas, Danutė Žalnieriūtė, Augustinas Virgilijus Burba, Virginijus Bizauskas, Adomas Skiezgelas, menotyrininkės K.Jokubavičienė, Goda Giedraitytė.

Nemažas dailininkų būrys, iš kurių vieni daugiau kuria, kiti – kiek mažiau, dirba pedagoginį darbą Eduardo Balsio menų gimnazijos Dailės skyriuje, įkurtame 1985 m. 1986–1987 m. jam vadovavo tekstilininkas Romualdas Terleckas, 1989–1996 m. – keramikas Laisvūnas Kavaliauskas, nuo 1997 m. – keramikė Jūratė Kavaliauskienė. Čia dirbo ir dirba dailininkai sąjungos nariai: Danius Drulys, Violeta Skirgailaitė, Felicija Pinkevičienė, Valdas Pumputis, Aurimas Anusas, Rytis Martinionis, Emilija Pumputienė, Irena Kačenauskaitė, Gintautas Jonkus, Evaldas Bernotas.

Buvo laikai, kai į Klaipėdą gyventi ir dirbti atvykdavo per metus po šešis, o 1976 m. – net 12 jaunų Lietuvos dailės instituto absolventų. 1970–1980 m. kasmet vidutiniškai uostamiestyje apsigyvendavo po penkis įvairių specializacijų dailininkus.

1977 m. Klaipėdoje buvo tik 17 dailininkų sąjungos narių, o jau 1987 m. šis skaičius išaugo iki 50. 1990 m. LDS Klaipėdos skyrius jungė per 150 dailininkų, tarp jų – ir ne sąjungos narius. Klaipėdos dailininkų organizacija susiskirstė į atskiras sekcijas pagal dailės šakas: tapytojų, grafikų, skulptorių, taikomosios dailės, dizaino. Kurį laiką, nuo 1975 iki 1990 m., į sekciją buvo susijungę ir Klaipėdos menotyrininkai. Menotyrininkų sekcijai vadovavo Jovita Skolevičienė, Veronika Taurinskienė, Jonas Tatoris, šių eilučių autorius. Šiuo metu Lietuvos dailininkų sąjungai priklauso keturi uostamiesčio menotyrininkai.

Parodinė ir kita veikla

Nuo 1973 iki 1986 m. Klaipėdoje balandžio mėnesį būdavo organizuojamos Dailės dienos, kurių metu vykdavo dailės kūrinių mugės, įvairiose miesto įmonėse, įstaigose dailininkai ruošdavo savo kūrybos parodas, susitikdavo su ten dirbančiais žmonėmis, mokyklų mokiniais.

Nuo 1972 m. uostamiestyje pradėtos ruošti bendros vasaros dailės parodos, skirtos Jūros dienai ir žvejų šventei. Neretai tose parodose dalyvaudavo ir svečiai dailininkai iš Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Šiaulių, Rygos, Liepojos. 1973 m. Lietuvos gamybinė žuvies pramonės valdyba įsteigė specialias pinigines premijas, kuriomis buvo skatinama kurti daugiau kūrinių jūros, žvejų gyvenimo ir jų darbo temomis. Tokias premijas gavo tapytojai Algirdas Taurinskas, Juozas Vosylius, Vydas Pinkevičius, Edvardas Malinauskas, Renatė Lūšis, grafikai Vytautas Jakštys, Irena Kačenauskaitė, skulptoriai Elena Augaitytė, Albina Vertulienė, Dmitrijus Jefremovas, tekstilininkė Vida Gabrielaitienė.

Dailininkų ilgai laukti, 1983 m. duris atvėrė Klaipėdos parodų rūmai, kurie mieste pagyvino parodinę veiklą: kas mėnesį ar kiek rečiau būdavo atidaromos individualios, grupinės, jubiliejinės vietinės, respublikinės, užsienio dailininkų kūrybos parodos.

Nuo 1977 iki 1992 m. kas vasarą maždaug mėnesį ar kiek ilgiau Smiltynėje vykdavo kūrybinės skulptorių stovyklos, dažnai vadintos simpoziumais. Juose kūrė uostamiesčio, šalies ir užsienio skulptoriai. Stovyklų metu sukurtos dekoratyvinės lauko skulptūros išeksponuotos Skulptūrų parke (buvusiose senosiose miesto kapinėse), kai kurios prie Danės upės bei Smiltynėje. Skulptūrų temos – įvairios, jų meninis lygis – taip pat.

Uostamiesčio dailininkai monumentalistai savo kūriniais papuošė įvairius visuomeninius bei privačius interjerus. Klaipėdos dailininkų skulptūrų, paveikslų, grafikos raižinių, taikomosios dekoratyvinės dailės darbų yra įsigijusios Lietuvos bei užsienio dailės galerijos, muziejai, įvairūs privatūs asmenys, meno kolekcininkai. Uostamiesčio skulptoriai savo sukurtomis skulptūromis papuošė net tik savojo miesto, bet ir kitų Lietuvos bei kai kurių užsienio miestų skverus, didesnes ar mažesnes aikštes, suteikdami toms erdvėms išskirtinius meninius akcentus.

Vyresnės Klaipėdos dailininkų kartos kūryba remiasi aukštosiose dailės mokyklose (dauguma yra baigę Lietuvos valstybinį dailės institutą, dabar – Vilniaus dailės akademija; vienas kitas – Estijos dailės institutą, dabar – Talino akademija) suformuotu realistiniu kūrybos metodu. Kartu jų kūryboje išryškėjo saviti meninio braižo ieškojimai bei kūrybinio modernumo siekiai. Nemažą įtaką dailininkų kūrybai turi ilga bei sudėtinga uostamiesčio istorija, jo architektūra, artimas miesto ryšys su jūra, laivais – šio krašto romantiškoji dvasia. Lietuvos vakarų krašto savitumai daugiau ar mažiau atsispindėjo ir atsispindi tapyboje, grafikoje, skulptūroje, taikomosios dekoratyvinės dailės bei dizaino kūriniuose. Tie keturi kūrybos dešimtmečiai padėjo suformuoti gana išskirtinį šio miesto dailės kūrybinį kontekstą.

Vykstant kartų kaitai

Vykstant menininkų kartų kaitai, kinta ir kūrybos bei tarpusavio bendravimo tradicijos. Dabartinis jaunimas į tradiciškumą žvelgia kiek pašaipiai. Vyresniosios kartos dailininkai labai nenoriai pripažįsta jaunatvišką maksimalizmą, popsinį darkymąsi ar kūrybinį avantiūrizmą. Laikui bėgant ir kintant dailininkų amžiui, jie, kaip jau įprasta, skirstosi į atskiras grupes, o tos vienybės, to buvusio bendro šurmulio, kuris gyvavo nuo uostamiesčio dailininkų skyriaus, tiksliau, nuo sekcijos įkūrimo beveik iki 1990 m., jau niekada nebebus.

Vyresni uostamiesčio dailininkai jau tapo profesoriais, respublikinių ar tarptautinių premijų laureatais, istorinėmis asmenybėmis. Ne vienas jų ir amžinojo atilsio išėjo.

Jaunieji dailininkai dar ne visai „apsiplunksnavę“, sunkų menininko kelią pradėję. Jų kūrybai įtakos turi įvairiausios naujovės, patrauklios šiuolaikinės avantiūristinės ar konceptualizmo idėjos, ne/meninės intrigos. Jie supami internetinės informacijos srauto, neretai ir fix idėjų supainiojami, vis dar yra kūrybinės savasties ieškojimų kelyje… Žinoma, kad meno istorijoje išlieka tik gabiausi ir ištvermingiausi…

1986 m. keitėsi LDS Klaipėdos skyriaus vadovybė. Ataskaitinis rinkimų susirinkimas naujai kadencijai vietoj V.Skirgailaitės nauju pirmininku išrinko grafiką A.Kliševičių. Kažkiek pasikeitė ir skyriaus darbo stilius. Nuo 1989 m. pradžios pirmininko pareigas kurį laiką ėjo menotyrininkas J.Tatoris. Jam atsisakius, 1989 04 21 skyriaus pirmininku išrinktas skulptorius A.Sakalauskas. 1992 27 08 A.Sakalauskas šias pareigas perdavė skulptoriui Regimantui Midvikiui. Susirgus R.Midvikiui, 1994 m. kovą uostamiesčio dailininkai pirmininku išsirinko grafiką M.Petrulį. Jis šias pareigas ėjo iki 1996 m. Nuo tol iki mirties (2003 08 14) į šias pareigas buvo renkamas tapytojas Algimantas Jusionis. Vėliau tuometis LDS pirmininkas Vaclovas Krūtinis laikinai skyriaus pirmininko pareigas pavedė eiti skulptoriui A.Sakalauskui, kurį uostamiesčio dailininkų bendrija 2004 m. birželio 26 d. išrinko skyriaus pirmininku. Šias pareigas jis eina iki šiol.

Palyginti vykęs „ramių“ bendrų ir individualių dailės parodų rengimas, tarpusavio dailininkų bendravimas buvo pradėtas „jaukti“ maždaug 1986 m. Kiti du dešimtmečiai LDS Klaipėdos skyriui, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, buvo savotiški atsinaujinimo ir įvairių išbandymų metai. Kurį laiką LDS, kaip kūrybinis susivienijimas, prarado savo autoritetą ir reikšmę. Dailininkai būrėsi į nedideles kūrybines grupes, rengė įvairias temines, atskirų dailės šakų ir kitas savo kūrybos parodas (taikomosios dekoratyvinės dailės, metalo plastikos, „Prarastosios kartos“, „Dizainas, Klaipėda – 5“ ir kt.). 1989 m. suruošta konceptualiojo meno paroda, kuria autoriai labai jautriai, patriotiškai atsiliepė į tuo metu vykusius aštrius politinius ir visuomeninius pokyčius SSRS ir Lietuvoje. 1989 m. vasarą Vilniuje, Parodų rūmuose (dabar ŠMC), buvo atidaryta išsami ataskaitinė LDS Klaipėdos skyriaus – pajūrio krašto dailininkų – kūrinių paroda.

Atgavus Lietuvai nepriklausomybę, Klaipėdos dailininkai, ypač jaunieji, kaip ir visos šalies menininkai, savo kūryboje pradėjo daugiau eksperimentuoti, drąsiau reikšti mintis šiuolaikine plastine dailės kalba. Jaunieji uostamiesčio dailininkai ieško būdų, kaip savo kūryba integruotis į Europos ar net pasaulio kūrybinį dailės kontekstą.

Maždaug 1996–2003 m., LDS Klaipėdos skyriui vadovaujant A.Jusioniui bei perėmus skyriaus pirmininko pareigas A.Sakalauskui, vėl stabilizavosi Klaipėdos dailininkų parodinė veikla. LDS atgavo savo autoritetą, ir dabar jaunieji ir ne tik jaunieji dailininkai vėl stoja į šią kūrybinę organizaciją. Jos Klaipėdos skyriuje šiuo metu yra 129 nariai. Jie noriai, nors ir ne visi, dalyvauja parodinėje veikloje. O kaip gi kitaip. Dailininkas, norėdamas būti žinomas, juolab pripažintas, privalo eksponuoti savo kūrinius bendrose dailės parodose ar rengti individualias kūrybos parodas. Kito kelio nėra, jeigu jis nori supažindinti visuomenę su savo kūrybine individualybe.

(Pabaiga. Pradžia – DURYS 2013 08 29, 2013 09 26)

A.Erminas: mąstyti ir abejoti

A.Erminas: mąstyti ir abejoti

Šiuolaikinio meno parodų šuoras, šį rudenį siautęs po uostamiesčio parodų sales, impulsyviai nusviedė į šiąvasar senamiestyje atidarytą nedidukę galeriją „si:said“, kur veikė skulptoriaus Andriaus Ermino paroda. Ir privertė stabtelėti.

Rita Bočiulytė

Mąsli, asociatyvi, kvepianti

Gal todėl, kad ten paroda buvo ne jungtinė, o autorinė, kad jos autorius – ne koks arogantiškas užsienietis, o savas, artimas pasaulėžiūra iš šių kraštų kilęs menininkas. O gal todėl, kad jo instaliacijos „Žmogiškasis faktorius. Dėžė“ ekspozicija buvo ne šiaip konceptuali, o mąsli, jaudinančiai asociatyvi. Kvepianti bičių vašku ir medumi, ji priviliojo ir daugiau lankytojų.

Ja skulptorius A.Erminas tęsė ankstesnių parodų „Žmogiškasis faktorius“ temą, 2011-aisiais pradėtą gvildenti kartu su bendraautoriais Nerijumi Erminu ir Rimantu Milkintu. Darbų ciklų ašis – žmogiškasis matmuo individe, objekte, skulptūroje. Asmens sėkmingai-nesėkmingai pasirinkti ėjimai gyvenimo lentoje glaudžiai susiję su meno kūriniais. Menininkai apmąsto individualumo, autorystės koncepcijas.

Proga pasiklausti savęs

A.Ermino autorinėje parodoje „Žmogiškasis faktorius. Dėžė“ pavieniai objektai organiškai jungėsi į visumą – į daugiaprasmę instaliaciją. Jungiamuoju elementu tapo dėžė. Dėžė – daiktas kam nors sudėti ar laikyti. Jos išorinis apipavidalinimas bei ženklinimas suteikia ribotą informaciją apie turinį. Eksponuojami objektai buvo tik nuoroda į galimai dėžėje esantį, buvusį, būsiantį daiktą, nenurodant formos, paskirties ar kitos informacijos. Tai lyg žaidimas: matomas-nematomas, vidinis-išorinis. „Tarsi tatuiruotė ant kūno, kuri esti kaip užuomina apie žmogaus būdo savybes. Niekada nežinai, kas iš tikrųjų yra viduje. Kol neatidarai dėžės“, – šypsojosi parodos autorius.

Toji dėžė jo instaliacijoje įgavo pačias įvairiausias formas. Štai – tikro bičių avilio išklotinė, primenanti išsiskleidusį gėlės žiedą, pro galerijos langą pašvietus saulei, vis dar skleidžianti vaško ir medaus kvapą. Smalsu pažvelgti į avilio (o gal žmogaus?) vidų. „Kiekvieno viduje yra tas avilys. Bet ar mes mokame išsiskleisti? Proga pasiklausti savęs…“ – mestelėjo užuominą autorius.

Anot jo, tereikia atsipalaiduoti ir išeiti iš savo siauro mąstymo, pažvelgti plačiau – iš jausmo pozicijos. „Tiesa slypi mumyse. Nebūtinai kiekvienoje dėžėje – lietsargis. Nebijokime mąstyti, abejoti. Dėžėje gali būti visko. Dėžė – argumentas, jei ne forma, tai medžiaga“, – kalbėjo dailininkas.

Dėžėje gali būti visko

Jo instaliacijoje dėžė yra ir milžiniškas medaus šaukštas, išpjautas iš skylėto presuoto kartono, ir veidrodis, ir durys su akute, ir valtis su irklais pritvirtintu dangčiu, suponuojanti mintis apie amžinybės vandenis, ir kaip paveikslas įrėminta fosilija – trapios kriauklelės atspaudas. Sako, visa tai daręs, kad žmonės žiūrėdami leistų sau pamąstyti.

O ką mąstė jis, iš to paties kartono, supresuoto iš tuščių kartotinių dėžių, pjaustydamas „Rūpintojėlį“?

„Ar kada esi drožęs sau Dievą? Sau – savyje? – atsakė klausimu į klausimą. – Kiauras yra. Gal jo ir nėra – pažiūrėkite, kaip vaikšto šviesa per tą mano „Rūpintojėlį“. Greta palyginimui – autentiškas. Nes šiuolaikiniai žmonės nebemoka drožti rūpintojėlių. Nes jie nebesirūpina…“

Ir tos durys su išdeginta akute, ir tavo paties atspindys veidrodyje – kažkas žiūri į tave? Galbūt iš anos pusės?.. A.Ermino instaliacijos objektai primena, kad vidinių abejonių turi kiekvienas žmogus. Akistata su jomis padeda geriau pažinti save – išmatuoti asmeninės „dėžės“ gylį ir perkratyti turinį.

Vi­zi­ti­nė kor­te­lė

A.Erminas gimė 1971 m. ir užaugo Plikių kaime Klaipėdos rajone.

Baigė Vilniaus dailės akademijos skulptūros magistro studijas.

Aktyviai rengia personalines parodas ir dalyvauja jungtiniuose meno projektuose.

2010 m. parodoje „Metų skulptūra’09“ Šv. Jono gatvės galerijoje (Vilnius) pelnė diplomą „Už ryškiausią 2009 metų objektą“.

2009 ir 2010 m. kasmetėje popieriaus meno parodoje Sofijos galerijoje „Amateras“ (Bulgarija) apdovanotas „Už inovacijas“.

Šiuo metu gyvena ir kuria Vilniuje.

Valsas užsimerkus

Valsas užsimerkus

 

Apeiti kasdienybės realijas ir laiko ženklus ar preparuoti aktualijas, džiuginant publiką atpažįstamais dalykais? Teatro lauke kiekvienas režisierius sprendžia pats. Diskutuojant šia tema sutariama, ko gero, tik dėl to, kad žiūrovai po spektaklio turėtų išeiti iškedentais jausmais bei mintimis. Meilės tema – viena iš tų, kurios visuomet vienodai aktualios ir realios, patirtos ir patiriamos.

Valerija Lebedeva

Minčių piruetais

Tema, kuria prabilęs neprašausi užkabindamas žiūrovų emocijas, bet kažin ar pasakysi ką naujo. Tiesa, svarbu ne vien ką, bet ir kaip. Baigiantis rugpjūčiui, po ilgos pertraukos su premjera „Šokis“ sugrįžęs Klaipėdos Laisvasis teatras entuziastingai žengia savo teatrinės kalbos kūrimo keliu, dėmesingai dėliodamas psichologiškumą, jaunatvišką dėmesį gyvenimo keistybėms ir minimalizmą į vientisą abėcėlę.

Taigi. Spektaklis pagal jaunos danų dramaturgės Marie Markvard Andersen pjesę – apie meilę, džiuginusią tik palyginti trumpai, kol užleido vietą herojės bemiegėms naktims.

Liūdna, bet Jis iš jųdviejų šokio pasitraukė nepateikdamas išplėstinio komentaro. Spektaklio metu šviesa Leifą (vaid. Ričardas Bartašius) pagauna įsitaisiusį tarp žiūrovų, – vykusiai pritaikyta žaisminga priemonė, kuri ypač efektingai atrodytų gana talpioje teatro salėje. Pasipiktinęs demaskavimu, šis nerišliai paaiškina nemiręs, nepamiršęs, negalįs daugiau nieko pasakyti ir sprunka pro salės duris… Rosetta (vaid. Aina Norgilaitė) vėl lieka viena.

Tiksliau, savo minčių draugijoje. Šių piruetus žavingai darniam šiuolaikinio šokio artistų Dovilės Binkauskaitės ir Dariaus Berulio duetui sekasi atkurti labai įtikinamai, tiesa, kaip pažymėjo Klaipėdos universiteto (KU) Menų fakulteto režisūros specialybės patriarchas Gediminas Šimkus, vertėtų pagalvoti ne tik apie šokio vizualumą, bet ir apie dramaturgiją, suteikiant choreografiniams intarpams daugiau reikšminio svorio, kuris nurodytų jų vaidmenį.

Rosetta mėgina suvaldyti save, tačiau, regis, jaučiasi ir elgiasi lyg būtų kapsulėje – intonacijomis ir pozomis aktorė atskleidžia sutrikusios moters, bergždžiai ieškančios atramos savyje, būseną. Toks koncentravimasis į save sunkiais gyvenimo laikotarpiais retai yra naudingas. Pernakt jos ausyse skamba griežtos ir aiškios šokių mokytojo-psichoanalitiko instrukcijos. Tačiau nepaisant metodiško kartojimo, nepaisant nė Leifo spjūvio į veidą – nemalonaus, bet blaivaus, jos dvasia įskyla, kol galų gale herojė sutrauko likusias sąsajas su realybe.

Apie kontekstus

Minimalistinėmis priemonėmis apipavidalintas Nerijaus Gedmino spektaklis, rodytas Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Choreografijos katedros prof. Juozo Gudavičiaus salėje, scenoje operuoja vos keliomis spalvomis (baltos grindys, juodi kostiumai, raudoni siūlai), kurios skoningai papildo viena kitą.

Kai kuriais momentais būtų norėjęsi didesnio mastelio (pavyzdžiui, erdvesnio ekrano projekcijai demonstruoti). Tačiau šis, žinoma, tiesiogiai proporcingas finansinėms galimybėms. Tikslingumo klausimą kelia vaizdo projekcijos, primenančios privačią fotosesiją ir nevykusiai kontrastuojančios su Rosettos iškalba bei taupiai, vos keliomis buitinėmis detalėmis nupasakotu jos kasdienybės kontekstu, panaudojimas.

Kalbant apie kontekstus, aktorių atranka atlikta lyg kinematografui – skandinaviško tipažo jaunuoliai puikiai atitinka jiems dramaturgės suteiktus vardus.

Beje, dar apie kinematografiškumą: atskirai paminėtina spektaklio muzika – XX a. vengrų kompozitoriaus György Ligeti opuso „Musica Ricercata“ ištraukos. Nerimo, paslapties nuojautos kupina melodija, pažįstama iš Stanley Kubricko kino šedevro „Plačiai užmerktos akys“, – lyg užuomina į romantinių santykių „dvigubą dugną“. Meilė yra kur kas labiau nenuspėjama nei atrodo. Mes patys esame kur kas labiau nenuspėjami, nei atrodome sau ir kitiems. Šiame atradimų kelyje Laisvajam teatrui norisi linkėti sėkmės ir stiprybės, kas ypač reikalinga nesiginantiems komercine paskirtimi, noru „leisti žiūrovui atsikvėpti nuo kasdienybės“ ir kitokiomis praktiškomis banalybėmis.

Komentarai

 

 

Gediminas Šimkus

KU Režisūros katedros docentas

Kolega N.Gedminas – jaunas, bet labai giliai mąstantis, ieškantis režisierius. Jo kryptis – nebijoti skaudžių temų ir per jas atrasti asmeniškai rūpimą medžiagą. Tad jo statomos dramaturgijos spektre – šių dienų autoriai iš įvairių šalių, gvildenantys aktualią socialinę, psichologinę problematiką, ribinio elgesio ištakas. Būdamas ne vien režisierius, bet ir gabus pedagogas, jis išgauna iš jaunų aktorių sceninę tiesą bendravimu, susikalbėjimu. Pasirinkimas jungti šokį ir dramą man atrodo prasmingas ir perspektyvus. Džiugu, kad režisierius nesusižavi dirbtinėmis priemonėmis. Tačiau pastebėčiau, kad nežinant istorijos, o spektaklis ir yra istorija, šokėjų dalyvavimas pradžioje yra neaiškus – nesupranti, kas jie yra, kokioje neapibrėžtoje erdvėje funkcionuoja? Norėtųsi matyti jų santykį, veidus, aiškesnį įėjimą į dramos aktorės monodalį. Čia būtų sveikintina stipresnė intriga.

 

 

Violeta Milvydienė

KU Choreografijos katedros vedėja, docentė

Simpatiškai… Subtiliai… Jausmingai… Jautriai… Tokie epitetai iškilo mintyse, stebint naujausią Laisvojo teatro kūrinį. M.Markvard Andersen pjesės interpretacijos – nepriklausomo teatro vadovo režisieriaus N.Gedmino sukomponuoto spektaklio „Šokis” visuma atrodė itin vienalytė, kur šokiu minimalus tekstas ne vien papildomas. Drįsčiau teigti – judesys, jo raiška čia nėra antraeilis dalykas, net atvirkščiai – dominuojantis veiksnys, pagrindinis veiksmo variklis. Neįmantrūs, tačiau nuosekliai organiškai sujungti šiuolaikinio šokio stilistikos elementai, jų deriniai su pakėlimais bei šuoliais, kuriuos individualiai ar duete užtikrintai plastiškai atlieka D.Binkauskaitė ir D.Berulis. Viename epizode svajingai sukamasi pas valse ritmu, kitame – iliustruojant balso „už kadro” (aktoriaus Igorio Reklaičio dėstomą „mokymo metodiką”) – akivaizdžiai demonstruojami pramoginio šokio pradmenys, ypač išskiriant artimo „kontakto” prasmę. Šokama natūraliai lengvai, be ypatingo teatrališkumo ar pompastikos, dažniausiai – antrame plane, prieblandoje, tarsi per rūką ar lietingoje atmosferoje, kad tai neužgožtų spektaklio herojės Rosettos vaidybos, netrikdytų vienišumu persmelkto jos monologo. Beje, pati A.Norgilaitė, įsijungusi į „parterinės“ technikos fragmentą, pasirodė kaip gana lanksti natūra, gebanti darniai prisitaikyti dinamiškame šokio „trio“. Žaidime su ryškiai raudonais siūlų kamuoliais kažkaip nejučia, visiškai nematomai jų gijomis apraizgomos aktorės galūnės, tam tikrą – aktyvesnę, judresnę, emocingesnę – būseną vis garsėjančiai tariamoms frazėms suteikia jos palaidų plaukų „judėjimo” trajektorijos. Galbūt tą netiesmukai pateiktą finalinę scenelę labiau įprasmintų intensyvesnė kūno kalba? Betgi… ir šiaip prasmė nenukentėjo.

Muzikinės mikroistorijos pasaulinėje kultūrų sąveikoje

Muzikinės mikroistorijos pasaulinėje kultūrų sąveikoje

Danutė Petrauskaitė

Rudens pradžioje Vilniuje vyko tarptautinė muzikologų konferencija „Sociokultūrinės kryžkelės ir ribos: muzikinės mikroistorijos“, kurią organizavo Lietuvos muzikos ir teatro akademija (LMTA), pažyminti savo 80 metų jubiliejų, bei Kompozitorių sąjunga. Tai buvo išties nepaprastas mokslinis renginys, sutraukęs daugybę pranešėjų ir klausytojų. Prie jo rengimo prisidėjo Estijos ir Latvijos muzikos akademijos, Tarptautinė muzikologų draugija (IMS) bei kitos organizacijos.

Pranešėjai – iš viso pasaulio

Kaip teigiama LMTA informaciniame puslapyje, trijų kaimyninių regionų – Baltijos kraštų, Centrinės ir Rytų Europos bei Rusijos – muzikologų inicijuota tarptautinė tarpregioninė muzikologų konferencija buvo sumanyta kaip kultūrinių sąveikų ir atoveiksmių kritinė peržvalga iš mikroistorijos perspektyvos.

Tad jos tematinės ir geokultūrinės įvairovės būta labai plačios – pradedant lietuviška muzika ir baigiant japonų požiūriu į F.Chopino kūrybą. Buvo dalijamasi ir po šaltojo karo pabaigos naujai atsivėrusių šaltinių bei duomenų tyrinėjimų – „archyvų revoliucijos“ – rezultatais. Rugsėjo 4–7 d. vykusioje konferencijoje dalyvavo maždaug 80 pranešėjų iš 22 šalių – Austrijos, Danijos, Estijos, Italijos, Jungtinių Arabų Emiratų, JAV, Jungtinės Karalystės, Kanados, Kroatijos, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Norvegijos, Olandijos, Prancūzijos, Rusijos, Serbijos, Slovėnijos, Suomijos, Šveicarijos, Vengrijos ir Vokietijos.

Vienu metu veikė kelios sesijos, tad išklausyti visų pranešimų nepavyko. Tačiau išspausdintos tezės leido susidaryti aiškų vaizdą apie jų turinį. Sesijos buvo skirtos kuriai nors vienai temai. Pvz., „I.Stravinskis tarp Rytų ir Vakarų“, „Kultūrinės sankirtos ir muzikinės migracijos“, „Muzika prie Habsburgų imperijos sienų“, „Prieš ir po nusileidžiant geležinei uždangai“, „Intertekstualumas, globalizmas ir modernizmas“, „Pokarinis internacionalizmas ir avangardas“, „Muzikos kūrimas privačioje ir viešoje erdvėje“, „Mikroistorijos ir mikrogeografijos kultūrinėje muzikos atmintyje“, „Pats ir kiti“, „Šostakovičius ir jo epocha: amžininkai, kultūra, valstybė“, „Transkultūriniai vaizdai ir atminties muzikinės erdvės“, „Baltijos istoriografija ir muzikos politika“. Pastarojoje pranešimą apie muzikologų pasiekimus Estijoje per paskutiniuosius du dešimtmečius skaitė Urve Lipus. Apie modernizmo adaptaciją sovietmečiu latvių kompozitorių kūryboje kalbėjo Janis Kudinšas. Kamilė Rupeikaitė pateikė plačią XX a. antrosios pusės Lietuvos žydų kultūrinę panoramą, o tik ką pradėjusi darbuotis Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Muzikologijos institute Vita Gruodytė perskaitė pranešimą „Nacionalinė muzika versus muzikinis nacionalizmas: sovietinės ideologijos spraga“. Su savo tyrimų rezultatais klausytojus supažindino ir kiti lietuvių muzikologai – B.Baublinskienė, J.Bruveris, G.Daunoravičienė, L.Ligeikaitė, L.Navickaitė-Martinelli, Ž.Stonytė, E.Šeduikytė-Korienė, J.Vilimas, A.Žiūraitytė. Ypač gausus muzikologų būrys atvyko iš Rusijos, tačiau jie daugiau buvo susikoncentravę į savo kompozitorių – I.Stravinskio bei D.Šostakovičiaus – gyvenimo ir kūrybos analizę.

Apie praeitį – dabarties žvilgsniu

Ypač įdomūs pranešimai buvo skaitomi plenarinių posėdžių metu.

Filosofė Lydia Goehr (Kolumbijos universitetas, Niujorkas) pažvelgė į R.Wagnerį kitų akimis bei demonstravo jo operų parodijas. Literatūrologas, semiotikas Borisas Gasparovas iš to paties universiteto kalbėjo apie dvi futurizmo kryptis muzikoje, Stefanas Weissas (Hanoverio muzikos, dramos ir medijų universitetas) – apie rusų muziką XX a. trečiajame dešimtmetyje. Ypač visų dėmesį prikaustė Marinos Frolovos-Walker iš Kembridžo universiteto pranešimas apie Stalino premijų laureatus. Pasitelkusi įdomią archyvinę medžiagą – dokumentus su Stalino ranka padarytais įrašais, ji atskleidė politinius užkulisius, kuriuose buvo sprendžiamas menininkų likimas. Tatjana Markovič iš Belgrado menų universiteto, šiuo metu dirbanti Vienoje, pasakojo apie muzikines mikroistorijas įvairiausiomis tautomis apgyvendintoje Balkanų žemėje, konkrečiai – autonominėje Vojvodinos provincijoje.

Italo IMS prezidento Dinko Fabriso paskaita apie baroko epochos Neapolio operą buvo surengta Valdovų rūmuose. Šių dienų muzikantai apie tuos laikus kalba su didele nostalgija. Mat XVII a. pradžios Neapolyje, kuriame gyveno pusė milijono žmonių, stovėjo maždaug 500 bažnyčių. Todėl muzikanto profesija buvo labai paklausi ir gerai apmokama, o ir darbą susirasti buvo galima nesunkiai – bažnyčioms, rūmams ir teatrams reikėjo vargonininkų, dainininkų, įvairių rūšių instrumentalistų…

Garbinga, bet įnoringa viešnia

Visų dalyvių dėmesį patraukė konferencijoje apsilankiusi kompozitoriaus D.Šostakovičiaus žmona Irina. Daug kam kirbėjo mintis – kaip čia gali būti, juk kompozitorius mirė 1975 m. Taip, nuo jo mirties prabėgo beveik keturi dešimtmečiai, bet Irina, 28 metais jaunesnė už savo vyrą, iki šiol yra itin energinga. Pagrindinis jos veiklos tikslas – D.Šostakovičiaus kūrybinio palikimo tvarkymas, leidimas ir jo autorinių teisių saugojimas. Paryžiuje ji yra įkūrusi tarptautinę asociaciją „Dmitrijus Šostakovičius“, Maskvoje – leidyklą „DSCH“, o į Vilnių atvyko siekdama ir čia platinti kompozitoriaus muziką. Konferencijos metu viešnia pristatė naujausią baleto pagal D.Šostakovičiaus muziką pastatymą Niujorko Metropoliteno operoje, V.Kasiulio muziejuje dalyvavo susitikime su muzikine visuomene. Daug kas šiuo susitikimu nusivylė. Klausytojai, tikėjęsi daugiau sužinoti apie kompozitorių, jo gyvenimą bei iš arti stebėtą kūrybos procesą, išgirdo tik sausus skaičius ir išvardytus leidinius. Nelengva užduotis teko muzikologei Jūratei Katinaitei, ketinusiai išsamiai pristatyti viešnią, tačiau ši po pirmųjų žodžių ją pertraukė, sakydama – „čia ne lyrika, čia verslas“. Susitikimo pabaigoje Armonų trio pagriežė dvi dalis iš D.Šostakovičiaus Fortepijoninio trio Nr. 2. Klausytojai aplodismentais dėkojo atlikėjams ir atsistoję pagerbė viešnią, tačiau ši į publiką taip ir neatsisuko. Ir kitiems ne ką lengviau sekėsi bendrauti su I.Šostakovič, tik ją globojusiam prof. S.Sondeckiui savo autoriteto dėka pavyko užmegzti lygiavertį pokalbį.

Išskirtiniai konferencijos akcentai

Jau pirmąjį vakarą konferencijos organizatoriai pakvietė svečius pasiklausyti ir pažiūrėti 2007 m. sukurtos, bet sostinėje dar nematytos vilnietės Justės Janulytės ir klaipėdiečio Dovydo Klimavičiaus audiovizualinės instaliacijos „Kvėpuojanti muzika“ styginių kvartetui, elektronikai ir oro skulptūroms, kuri buvo demonstruojama požeminiuose LMTA garažuose. (Klaipėdoje šis kūrinys buvo atliktas 2008-aisiais per festivalį „Permainų muzika“.) Melsvai apšviestuose plastikiniuose „oro burbuluose“ kūrinį gyvai atliko styginių kvartetas „Chordos“, o šalia „burbulų“ į dumples panašius įrenginius mynė ir lankstė kiti instaliacijos dalyviai, sukeldami žmogaus kvėpavimo, vargonų mechanizmo, planetos alsavimo įvaizdžius. Kaip teigė pati kompozitorė, jos pasirenkamas kompozicijos plėtojimo metodas primena bandymą apžiūrėti tą patį objektą iš įvairių pusių. Panašu, kad ji visą laiką kuria vieną didelę daugiadalę kompoziciją, kaskart keisdama žiūros kampą.

Konferencijos pabaigoje nuskambėjo įdomus M.K.Čiurlionio ir kitų lietuvių kompozitorių muzikos įkvėptas pianisto Petro Geniušo ir saksofonininko Liudo Mockūno polistilistinis projektas „Jūra miške“. Panaudojant žinomų kūrinių motyvus ir juos apipynus džiazine harmonija, be to, muzikai pritaikius netradicinį M.K.Čiurlionio paveikslų skaidrių demonstravimą, atsivėrė lietuviškas vaizdų ir garsų pasaulis, kuris užsieniečiams buvo mažai žinomas arba visiškai nepažįstamas.

Kartu su konferencija vyko pirmasis tarptautinis jaunųjų muzikologų konkursas, skirtas tarpdalykiškumo sklaidai, kurį inicijavo Sankt Peterburgo naujų meno technologijų centras „Art-parkING“. Jame dalyvavo aštuoni muzikologai iš įvairių šalių. Užduotis jie atliko ir raštu, ir žodžiu. Finaliniame ture jie diskutavo apie I.Stravinskio baleto „Šventasis pavasaris“ premjerą, įvykusią 1913 m. Paryžiuje. Atspirties tašku kiekvienam tapo ištrauktas „bilietas“, kuriame buvo įrašyta viena ar kita citata iš įvairių kritinių straipsnių, pasirodžiusių spaudoje po premjeros. Pirmąsias vietas iškovojo Joris de Henau iš Jungtinės Karalystės ir Edvardas Šumila iš Lietuvos. Kiti pasidalijo antrąsias ir trečiąsias bei prizines vietas.

Konferencija baigėsi aukštų svečių padėka jos rengėjams. Dalyviai liko patenkinti atradę Lietuvoje seniai puoselėjamas muzikologines tradicijas. Net buvo pasiūlyta pagalvoti, ar nevertėtų ateityje Vilniuje surengti pasaulinį IMS kongresą.

Praktika – lėlių namuose Pra ncūzijos viduryje

Praktika – lėlių namuose Pra ncūzijos viduryje

Su jokia ligšioline patirtimi nesulyginama profesinė praktika, sąlytis su unikalia lėlininkystės meno tradicija ir tipiško Prancūzijos provincijos miestelio žavesys: Klaipėdos universiteto (KU) Menų fakulteto Režisūros katedros lėlių ir objektų teatro režisūros ir vaidybos antrakursėms vasara pažėrė neišdildomų įspūdžių.

Valerija Lebedeva

Sulaukusios kvietimo pagal stažuočių programą vykti į Prancūzijoje, Hurielio miestelyje, gyvenančios lėlių kūrėjos Genevieve’os Pavaly namus, merginos svarstė apie poros savaičių viešnagę. Tačiau būsimoji jų praktikos vadovė paprotino, kad šis laikotarpis – per trumpas rimtam planui įgyvendinti. Galiausiai Prancūzijoje praleisti trys mėnesiai, anot dalyvių, prilygo mažam gyvenimui, nes juose tilpo daugybė įdomybių.

Tapo įvykiu visai apylinkei

Miestelio centre šalia pilies bei merijos pastato esančiame XII amžiaus name iš Lietuvos atvykusį ketvertuką priėmusi šeimininkė – lėlininkų bendruomenėje žinoma asmenybė. Įvairių tipų ir dydžių teatro lėles kurianti moteris jas gamina pagal teatrų bei privačius užsakymus – pavyzdžiui, gali sukurti personažą pagal užsakovo nuotrauką… Suruošusi lėlių atsargas, reguliariai keliauja į lėlininkių meka vadinamą Šarlevilio-Mezjero lėlių teatro festivalį.

62-ejų moters įdirbis siekia kelis dešimtmečius. Pernai gruodį ji neteko vyro – gyvenimo draugo, bendražygio, o kartais ir konkurento – dirbdami dviese, jie dažnai varžydavosi, kuris sukurs įdomesnę, sudėtingesnę lėlę.

Šeimininkė pareiškė ketinanti išdėstyti savo meistrystės technologiją knygoje. „Kadangi turite daug klausimų, man bendravimas su jumis yra puiki praktika, nes ruošiuosi išleisti knygą apie lėlių gamybos technologiją“, – džiaugėsi ji.

Lietuvių lėlių ir objektų teatro studenčių viešnagė tapo įvykiu visai apylinkei – reportažą apie šį bendradarbiavimą parengė nacionalinė spauda ir televizija.

Įtraukė į profesijos virtuvę

Būsimosioms lėlininkėms – Aušrai Bakanaitei, Rūtai Jankevičiūtei, Gintarei Damanskytei ir Monikai Mikalauskaitei trimestro trukmės viešnagė turiniu ir intensyvumu prilygo visiems mokslo metams. Manote, kad ketvertukas linksmai leido laiką mėgaudamasis vietos gardėsiais ir gyvenimo būdu? Per visą laikotarpį kompanija turėjo vos vieną oficialią laisvą dieną – liepos 14-ąją, per Bastilijos užėmimo šventę, kuri triukšmingai minima visoje šalyje.

„Vos atvykusios, pradėjome nuo šimto darbų, – juokėsi merginos. – Per pirmąsias tris dienas nuveikėme tiek, jog atrodė, kad viešime jau mėnesį!“

Pirmaisiais studijų metais merginos mokėsi dramos teatro režisūros ir aktorinio meistriškumo pagrindų. Tad praktika Prancūzijoje tapo tikrąja pažintimi su būsimosios profesijos virtuve.

Viskas prasidėjo nuo pažinties su siuvimo mašina. „Siuvome daug daug rankovių, nes, kaip paaiškėjo, iškarpoms svarbu kiekvienas milimetras. Kelios nedidelės paklaidos – ir marionetė tampa nevaldoma. Siūti iš akies čia netinka“, – sakė G.Damanskytė.

Toliau – darbas pjūkliuku pjaustant reikiamas būsimosios lėlės detales: rankas, kojas, galvas… Prancūzė lėlininkė iškėlė tikslą: kiekviena studentė turėjo sukurti po dvi lėles, pirštininę ir tradicinę marionetę. Mokytoja nepratino studenčių prie staklių – žinodama, kad Lietuvoje jų neturės, ragino gaminti lėlę prieinamiausiu rankiniu būdu.

Įkvėpimą ir entuziazmą žadino išskirtinė dviejų aukštų namo su palėpe, kuriame šeimininkė ir dirba, ir gyvena, atmosfera. „Pradžioje buvo šiurpoka visuose kampuose matyti lėles arba jų dalis. Už sienos gyveno didžiulis Pinokis, kurį lėlininkė vežasi į Šarlevilį kaip reklamą. Kitur išdėliotos miniatiūrinės lėlytės. Apsčiai įvairiausių detalių, daugybė stalčiukų ir dėžučių skirta įvairiausioms medžiagoms – audinių skiautėms, sagoms, kepurytėms, batams, nėriniams, kaspinams, perukams ir t. t. Pavyzdžiui, dėžutėje su užrašu „Princesė“ randi viską, ko gali prireikti kuriant atitinkamą lėlę“, – pasakojo R.Jankevičiūtė.

Grįžo ne tuščiomis

Nepaisant intensyvaus darbo, merginos greitai ir lengvai įsitraukė į miestelio gyvenimą. Kadangi šeimininkė yra įsigijusi šalia namų esančią kavinę, čia jos surengė pirmuosius savo lėlių vaidinimus, susibičiuliavo su miestelio gyventojais. Anot lėlininkių, sužavėjo jų tradicijos, nuoširdumas, svetingumas.

Prancūzai – bendrauti linkę žmonės, tačiau darbas turėjo būti padarytas. Tad neretai merginos dirbtuvėse užsibūdavo iki vėlyvos nakties. Tačiau į Lietuvą iš tiesų grįžo su naujutėlėmis, pagal tradicines technologijas pagamintomis lėlėmis.

Jų sukurtos pirštininės lėlės – tradicinio prancūzų lėlių teatro, gvildenusio įvairias kasdienes aktualijas, personažai. O štai virvelėmis judinamos marionetės – įvairesnės: Šerlokas Holmsas, lanksti rytietiškų šokių šokėja ir kt. Sudėtingiausia, anot merginų, sureguliuoti virvelinę marionetę taip, kad ji būtų lengvai ir efektyviai valdoma.

„Dabar kur kas geriau įsivaizduoju, koks yra lėlių teatro kūrėjo darbas, kiek laiko reikia lėlėms sukurti“, – įspūdžius apibendrino G.Damanskytė.

Prancūzų filologijos ir vertimo studijas baigusi pakruojiškė dirbo vertimų biure. Atradusi lėlių teatrą savanoriaudama Pietų Prancūzijoje, pažintį su lėlėmis tęsia KU MF Režisūros katedroje. G.Damanskytė – viena iš penkių būsimųjų lėlininkių, šiuo metu studijuojančių Jūratės Januškevičiūtės vadovaujamame kurse, surinktame po aštuonerių metų pertraukos.

Anot A.Bakanaitės, į Klaipėdą ją atvedė likimas: stojamiesiems egzaminams kaunietės gaminta papjė mašė lėlė pernakt ištižo, ir mergina manė stosianti tik į dramos režisūrą Vilniuje.

Sulaukusi kvietimo pamėginti stoti į KU su etiudu, kuriame pasitelkė pirštines, rankas ir vaizduotę, džiugiai sutiko ir nemano prašovusi. „Kuo toliau, tuo man labiau patinka, tuo esu laimingesnė“, – sakė A.Bakanaitė.

Panevėžio Juozo Miltinio gimnaziją baigusi R.Jankevičiūtė norėjo susieti dailę ir teatrą. „Tokį variantą ir radau Klaipėdoje šiose studijose“, – šypsojosi pokalbininkė.

Plungiškė M.Mikalauskaitė teigė visada svajojusi apie teatrą ir ateitį siejusi su Klaipėda.

„Likimas tarsi pats atvedė į teatro pasaulį, – sakė mergina. – Sužinojusi, kad bus renkamas lėlininkų kursas, nustebau ir labai apsidžiaugiau – man tai atrodė neatrasta, stebuklinga erdvė, kurioje yra kuriamas naujas pasaulis.“