Praktika – lėlių namuose Pra ncūzijos viduryje

Praktika – lėlių namuose Pra ncūzijos viduryje

Su jokia ligšioline patirtimi nesulyginama profesinė praktika, sąlytis su unikalia lėlininkystės meno tradicija ir tipiško Prancūzijos provincijos miestelio žavesys: Klaipėdos universiteto (KU) Menų fakulteto Režisūros katedros lėlių ir objektų teatro režisūros ir vaidybos antrakursėms vasara pažėrė neišdildomų įspūdžių.

Valerija Lebedeva

Sulaukusios kvietimo pagal stažuočių programą vykti į Prancūzijoje, Hurielio miestelyje, gyvenančios lėlių kūrėjos Genevieve’os Pavaly namus, merginos svarstė apie poros savaičių viešnagę. Tačiau būsimoji jų praktikos vadovė paprotino, kad šis laikotarpis – per trumpas rimtam planui įgyvendinti. Galiausiai Prancūzijoje praleisti trys mėnesiai, anot dalyvių, prilygo mažam gyvenimui, nes juose tilpo daugybė įdomybių.

Tapo įvykiu visai apylinkei

Miestelio centre šalia pilies bei merijos pastato esančiame XII amžiaus name iš Lietuvos atvykusį ketvertuką priėmusi šeimininkė – lėlininkų bendruomenėje žinoma asmenybė. Įvairių tipų ir dydžių teatro lėles kurianti moteris jas gamina pagal teatrų bei privačius užsakymus – pavyzdžiui, gali sukurti personažą pagal užsakovo nuotrauką… Suruošusi lėlių atsargas, reguliariai keliauja į lėlininkių meka vadinamą Šarlevilio-Mezjero lėlių teatro festivalį.

62-ejų moters įdirbis siekia kelis dešimtmečius. Pernai gruodį ji neteko vyro – gyvenimo draugo, bendražygio, o kartais ir konkurento – dirbdami dviese, jie dažnai varžydavosi, kuris sukurs įdomesnę, sudėtingesnę lėlę.

Šeimininkė pareiškė ketinanti išdėstyti savo meistrystės technologiją knygoje. „Kadangi turite daug klausimų, man bendravimas su jumis yra puiki praktika, nes ruošiuosi išleisti knygą apie lėlių gamybos technologiją“, – džiaugėsi ji.

Lietuvių lėlių ir objektų teatro studenčių viešnagė tapo įvykiu visai apylinkei – reportažą apie šį bendradarbiavimą parengė nacionalinė spauda ir televizija.

Įtraukė į profesijos virtuvę

Būsimosioms lėlininkėms – Aušrai Bakanaitei, Rūtai Jankevičiūtei, Gintarei Damanskytei ir Monikai Mikalauskaitei trimestro trukmės viešnagė turiniu ir intensyvumu prilygo visiems mokslo metams. Manote, kad ketvertukas linksmai leido laiką mėgaudamasis vietos gardėsiais ir gyvenimo būdu? Per visą laikotarpį kompanija turėjo vos vieną oficialią laisvą dieną – liepos 14-ąją, per Bastilijos užėmimo šventę, kuri triukšmingai minima visoje šalyje.

„Vos atvykusios, pradėjome nuo šimto darbų, – juokėsi merginos. – Per pirmąsias tris dienas nuveikėme tiek, jog atrodė, kad viešime jau mėnesį!“

Pirmaisiais studijų metais merginos mokėsi dramos teatro režisūros ir aktorinio meistriškumo pagrindų. Tad praktika Prancūzijoje tapo tikrąja pažintimi su būsimosios profesijos virtuve.

Viskas prasidėjo nuo pažinties su siuvimo mašina. „Siuvome daug daug rankovių, nes, kaip paaiškėjo, iškarpoms svarbu kiekvienas milimetras. Kelios nedidelės paklaidos – ir marionetė tampa nevaldoma. Siūti iš akies čia netinka“, – sakė G.Damanskytė.

Toliau – darbas pjūkliuku pjaustant reikiamas būsimosios lėlės detales: rankas, kojas, galvas… Prancūzė lėlininkė iškėlė tikslą: kiekviena studentė turėjo sukurti po dvi lėles, pirštininę ir tradicinę marionetę. Mokytoja nepratino studenčių prie staklių – žinodama, kad Lietuvoje jų neturės, ragino gaminti lėlę prieinamiausiu rankiniu būdu.

Įkvėpimą ir entuziazmą žadino išskirtinė dviejų aukštų namo su palėpe, kuriame šeimininkė ir dirba, ir gyvena, atmosfera. „Pradžioje buvo šiurpoka visuose kampuose matyti lėles arba jų dalis. Už sienos gyveno didžiulis Pinokis, kurį lėlininkė vežasi į Šarlevilį kaip reklamą. Kitur išdėliotos miniatiūrinės lėlytės. Apsčiai įvairiausių detalių, daugybė stalčiukų ir dėžučių skirta įvairiausioms medžiagoms – audinių skiautėms, sagoms, kepurytėms, batams, nėriniams, kaspinams, perukams ir t. t. Pavyzdžiui, dėžutėje su užrašu „Princesė“ randi viską, ko gali prireikti kuriant atitinkamą lėlę“, – pasakojo R.Jankevičiūtė.

Grįžo ne tuščiomis

Nepaisant intensyvaus darbo, merginos greitai ir lengvai įsitraukė į miestelio gyvenimą. Kadangi šeimininkė yra įsigijusi šalia namų esančią kavinę, čia jos surengė pirmuosius savo lėlių vaidinimus, susibičiuliavo su miestelio gyventojais. Anot lėlininkių, sužavėjo jų tradicijos, nuoširdumas, svetingumas.

Prancūzai – bendrauti linkę žmonės, tačiau darbas turėjo būti padarytas. Tad neretai merginos dirbtuvėse užsibūdavo iki vėlyvos nakties. Tačiau į Lietuvą iš tiesų grįžo su naujutėlėmis, pagal tradicines technologijas pagamintomis lėlėmis.

Jų sukurtos pirštininės lėlės – tradicinio prancūzų lėlių teatro, gvildenusio įvairias kasdienes aktualijas, personažai. O štai virvelėmis judinamos marionetės – įvairesnės: Šerlokas Holmsas, lanksti rytietiškų šokių šokėja ir kt. Sudėtingiausia, anot merginų, sureguliuoti virvelinę marionetę taip, kad ji būtų lengvai ir efektyviai valdoma.

„Dabar kur kas geriau įsivaizduoju, koks yra lėlių teatro kūrėjo darbas, kiek laiko reikia lėlėms sukurti“, – įspūdžius apibendrino G.Damanskytė.

Prancūzų filologijos ir vertimo studijas baigusi pakruojiškė dirbo vertimų biure. Atradusi lėlių teatrą savanoriaudama Pietų Prancūzijoje, pažintį su lėlėmis tęsia KU MF Režisūros katedroje. G.Damanskytė – viena iš penkių būsimųjų lėlininkių, šiuo metu studijuojančių Jūratės Januškevičiūtės vadovaujamame kurse, surinktame po aštuonerių metų pertraukos.

Anot A.Bakanaitės, į Klaipėdą ją atvedė likimas: stojamiesiems egzaminams kaunietės gaminta papjė mašė lėlė pernakt ištižo, ir mergina manė stosianti tik į dramos režisūrą Vilniuje.

Sulaukusi kvietimo pamėginti stoti į KU su etiudu, kuriame pasitelkė pirštines, rankas ir vaizduotę, džiugiai sutiko ir nemano prašovusi. „Kuo toliau, tuo man labiau patinka, tuo esu laimingesnė“, – sakė A.Bakanaitė.

Panevėžio Juozo Miltinio gimnaziją baigusi R.Jankevičiūtė norėjo susieti dailę ir teatrą. „Tokį variantą ir radau Klaipėdoje šiose studijose“, – šypsojosi pokalbininkė.

Plungiškė M.Mikalauskaitė teigė visada svajojusi apie teatrą ir ateitį siejusi su Klaipėda.

„Likimas tarsi pats atvedė į teatro pasaulį, – sakė mergina. – Sužinojusi, kad bus renkamas lėlininkų kursas, nustebau ir labai apsidžiaugiau – man tai atrodė neatrasta, stebuklinga erdvė, kurioje yra kuriamas naujas pasaulis.“