Andrius Laurutis

Andrius Laurutis


Bluescreen


Įkelti save jpg formatu
formatuoti tai ką jau esu įkėlęs
Ar tikrai norite išsaugoti pakeitimus?
Taip/NE/Uždaryti
Uždaryti langą, pro kurį eina šviežias oras
Per daug atidarytų langų
Nepavelka, stabdo, not responding
End task.
pridėti dar RAM’ų
pridėti dar RAM’ų vakarą 
atidaryti naują langą
Jūsų naršyklei reikia atnaujinimo
Demo versija 70 metų
Nusipirkite Online pilną versiją?
Dievas succesfully installed
would you like to open it now?
not yet
Kad pamatytumėte pakeitimus
jums reikia perkrauti sistemą
Sistema automatiškai persikraus
kai jūs iš nuovargio smigsite ant klaviatūros
Atnaujinimai sėkmingai įdiegti
naujas fono paveikslėlis
select your nickname
new profile is created
delete out of date data
pasirinkite gimimo datą
ERROR negalima pasirinkti šiandien
Error Negalima pasirinkti šiandien
Unexpected threat occured
failed to complete action
Negalima pasirinkti šiandien
Error 404
Negalima pasirinkti šiandien
Blue scree

Pasaulio atminties galerija


Nauja pradžia
niekuomet nebūna nauja
Baltas popieriaus lapas gali būti
baltas tik vieną kartą
tik pirmą kartą
po to seka tušinuku įspaustos įtakos
vienos gilesnės kitos tik paviršiuje,
kažkas kažkada galbūt ėmė spalvinti tavo
lapą juodai
bet laiku pastebėjęs atėmei išvengdamas
didesnės žalos

Atsitrauki kiek toliau nuo savo lapo
kad galėtumei įvertinti kiek spalvų yra
kurias iš jų pažįsti, o kurių paaiškinti negali
Kaip tikras statybininkas apskaičiuoji
kiek baltos spalvos reikės
o tada jau tepliojimai

Galiausiai nusišluostai prakaitą nuo kaktos
ir stovi didžiuodamasis savo kūriniu
atlieki testą – pridedi savo lapą
prie ką tik iškritusio pirmojo sniego

Ir apsiniauki – matydamas kad tebesi tas pats
tušinuku subraižytas
nederančiomis spalvomis nutepliotas lapas

Išvedi formulę, dar kartą skaičiuoji proporcijas
kokiu santykiu dažus atskiesti ir pan.
kol netekęs kantrybės imi glamžyti tai
ką visą gyvenimą kūrei

tau ima skaudėti glamžomus kaulus
ir tada nusišypsai
suprasdamas kad viskas ko reikia
ne balta spalva
o jungtys, nauji įspaudai ir spalvos,
kurias deriniesi su jau esančiomis.

Visas suglamžytas, neaiškiomis spalvomis
išteptas
pasižiūri į veidrodį ir
dar kartą nusišypsai
galvodamas koks šedevras
kažkada kabės
pasaulio atminties galerijoj!

Emilija Daknevičiūtė

Emilija Daknevičiūtė


Ežeras

Sonata, I judesys
Pratinimasis


 Tik tam apvalūs alksnio lapai,
kad gaudyt šviesą slystančią paviršiais,
išlieti apsivertus nuo pilnatvės.
Tik taip akvamarino mėlyna įšildoma.
Tuoj atsispyrę mašalai – nusklis dalintis,
pašventinimui laukuose melodiją išpilstyti.
Įskiepijant ir pakilimą ar tik įsitikinimą –
net žiogų šuoliai – ti cit ti cit – natos,
cantabile kryptim ir mintys bando pratintis.
 
II judesys 
Nusivylimas


Bet visumos dalim jauties tiktai purslelis
ir stuobrių lajos – pasinėręs atvaizdas
žemumose, vis tiek Edeno pusėn išskalavo,
o čia mes esame tokie kaip esame – negražūs.
Drąsiau, tvirčiau tik atviliojo
įvairiaspalviai kėkštai – klystžvakės pilveliuose
Dabar toksai sunkumas – paskutinis pasirodymas
tam spinduly. Palinksta svirtys ir vėl keliasi,
dėl svirplio šuolių. Nebejaukus tas laukas ūžesių pripiltas,
neperžengsi talentingiau, todėl dainingai
molto allegro bėk, skambėki,
kol netgi pašaipos, kad toks bevertis nebebus aplinkui.

 III judesys
Tik gėrį norisi matyti

Ir vėl toks atvirkščias šiemet kerpėjimas,
baltai net ant geležties, šalto pakabuko,
traški plutelė dengia želdynėlius,
vabzdžiai lediniame paviršiuje neklups.
Metas iškelti galvas iš dangaus.
Jei kreidos ratas šiąnakt būtų išvalytas debesiu,
kaip parkeliauti, kad ir iš nuovargio nė nesinori –
gijimas po sunkios ligos ar lepinimasis.
Juk nedera sau leisti per ilgai žiemoti.
Įdirbsi sniegą tegu žėri –
vienintelis nusikaltimas bus kvailystė –
apgaubęs stiklas apšarmojantis.
Ir tebijosi  naujo pralaimėjimo
nė nepražystant
vyšnių skonis skleidžiasi burnoj.
Bet žuvys bus išnirusios įsižiūrėti,
kur būdavo rytai švelnūs – šilkiniai.
Ir  šiluma į drėgmę gulės gęstanti,
į tolį prakilniai romumas  verpėsi,
ir Dievas pamestų daiktų vėl buvo rastas
į baltą audeklą it siūlas įsiterpęs.

Vėjo moteris


Lapai švelniai šiurenami.
Dvelksmas išsineša spalvas –
beveik matau tą vėjo moterį,
besėdinčią viršūnėj medžio.
Švytėdama ištirpsta žaluma,
kas daro Ją chartreuse*.
 
Daug prilašnojo saulės.
Gelsva po kojom – nenudžiūvo
 žiedadulkių takeliai.
Jeigu aš būčiau klevas  –
žaismingai atsišauktų
paukščiai ir šiurenimas –
galbūt aš iki šiol norėjau draugo.
__________________________
*Chartreuse – žalsvai geltona

Apie zyles

Zylės lyg niekur nieko įsibrauna
pro mažą angą – paliktą vėdinimui –
smalsumui pavaldesnės. Lesa saulę,
nors paberiu ir duonos kiek patrupinus.
Tuoj pat pabėga kaip neprijaukinamos,
o kai nusisuku, lyg niekur nieko – daug nekviestųjų
žaidžia ant puodelių šviesos kupinos.

Buvau vaikigalis

Buvau vaikigalis… nepameni? Tas žaliaakis vaikas.
O apie mano vyzdžius geltonavusios vėdrynų galvos
drugelių vaikėsi – galbūt atsispindėjo pievos vaizdas.
 
Dažnai kalbėjau garsiai (su savim) tarsi su debesim,
kuris užstoti šviesą ruošėsi – spėliodavau praeis ar nepraeis.
Vaizduodavausi esanti bendra su kalvomis,
Linguodama su svindrėmis ir nardančiais čiurliais.
 
Dar prisipindavau saulyčių ar ramunių į kasas,
nes pienės buvo uždraustos. Dažnai nesiekiau žemės,
užsimiršdavau… Ir erzinau šunis įsivaizduota uodega,
kad nepasiektų – širdyje buvau mažytė lapė…
Kolei nuvirsdavau siūbuojant ant kėdės,
ne tik nusiritendavau nuo medžių…
„…Man rodos tau seniai reikia katės“.

Sekant nemirtingumą

Koks šimtas geltonpilvių zylių,
atrodo, kad ne lapai krenta
šitaip  pavasariškai.
Taip atsieta nuo laiko, aš jau pasidaviau kvailystei  –
kiekvienas suspurdėjimas, pripildytas aplodismentų.
Žaviai juoduoja netgi žemė subyrėjusi grumsteliais
tarytum krūmai gervuogių prisirpusių.
Nereikia ateities, kol gyvastis įsidaiginusi į sąmonę –
galbūt netyčia vis iš Letės atsigerdavau, tai užsimiršta
net ir tikslai, daugiau nenusivilsianti.
Kvailystė daro mus truputį tauresnius –
kaip išsitiesia paskui šilumą žiedynai nusilenkę.
Nemirtingumas čia, kur atgaivos
trumpam lašais ant medžių telkiasi,
svyruoja ir susigeria žievėn, kad tik neišsipiltų.
Tik prisilietus persiunčiu tau savo lemtį –
pasiekti sėkmei.
Bent vienas mūsų… Aš tiktai stebėtoja:
palaiminimui sninga baltomis puokštelėmis,
bet tik briaunom  nuslysta smailių skėčių,
begalvėm nugarom,
o mano džiugesys gyvuoja su pavasariu suderintas.

Žemuogė

Tris skiautes susiuvo į vieną žaliuojantį lopą,
Kaip sopantį kelį pridengs, kad nė neįtartum
Gėlelės išblyškusios, nedidelės ir tylios.
 
Saugus šiltas būstas – tik voras sūpuojasi –
Pilvelio kryželis – lyg raktui ertmė įsiterpti.
Neleis paragauti tiktai šiurpulys ant odos.
 
Palaukėms suvirpus, išėjo lietus pasivaikščioti,
Iš tos pagarbos nusiėmęs kepurę nusilenkė –
Ir vargšas – išpylė, taip pat mandagiai pabarbendamas.
 
Niekaip nesusemsi, kai jau susigėrė į kelkraštį.
Nekukliai nugelto slėptoji – vikšrams bus žibintas…
Tik šypsosi, šypsosi, linksi ir linksi, bet kaip išsigandusi
 
Vis auga viršūne į kairę – dažnai žvelgdama pro tarpelį,
Nuraudo tyli, nukapsėjo –  –  –
tik tvinksnis.

Įprasta, (ne)įprasta „Baltija 2013“…

LITERATŪRA ŠIANDIEN
www.durys.daily.lt
Sudarytojas Gintaras Grajauskas
grajauskas@gmail.com

 

Įprasta, (ne)įprasta „Baltija 2013“…

Sigita Bartkutė

Jau tikrai esu įgijusi girtuoklio kumelės sindromą sustoti prie kiekvienos pakelės karčemos… Taigi kad tik šis folkloriškai drastiškas posakis iš „Baltijoje 2013“ skelbiamos septynių dešimčių metų sukaktį birželio pabaigoje paminėjusio Aloyzo Každailio knygos „Smagios sunkios dienos 2“ ištraukos (p. 48) ir gali paaiškinti tą paradoksą, kodėl net kelintam iš šių almanachų pakliuvus į mano rankas vis „kritiškai“ prie jų palinkstu… Juk „Baltijai“, kaip ir tikrajai Baltijai (šis sugretinimas atsirado vien iš aptariamame almanache Bronei Liniauskienei ir Kostui Kaukui, šiemet paminėjusiems ypač svarias savo sukaktis, suformuluotų klausimų) aš buvus nebuvus… Tačiau vis tiek traukia mane abi jos, kad ir kokios pažįstamos būtų…

„Įprasta, įprasta…“ – kaip rožinį kalbėdama „meditavau“ pasiėmusi „Baltiją 2013“. Ta pati viršelių popieriaus faktūra – kaip ir pernai, ir užpernai… Juk leidėjai tie patys – Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyrius ir spaustuvė „Druka“… Ta pati kaip ir „Baltijos 2012“ apipavidalinimo ir šriftų parinkimo maniera, nes ta pati ir dizainerė – Aida Zybartė. Na ir kas, kad almanacho viršeliai šiemet tapo ne tik sniego baltumo, bet ir iliustruoti kitaip – juk tai pasikeitė vien dėl jo proginių paskyrimų: „Baltija 2013“ be sparčiai artėjančio Kristijono Donelaičio jubiliejaus akivaizdžiai paskirta ne tik poeto Stasio Jonausko 65-erių metų sukakčiai, bet ir dailininko Augustino Virgilijaus Burbos, kurio darbai puošia šį almanachą, septyniasdešimtmečiui. Todėl ir šio leidinio viršelių atlankose, lyginant jas su pernykštėmis, rodos, pakinta tik asmenybių portretai. Ir vis dėlto ne vien jie. Šiemet nuo „Kalbėjimo balta ir juoda“ (p. 156) stiliumi tiek viršeliuose, tiek ir jų atlankose pereita jau prie spalvų… Tačiau taip pasielgta tik čia. Viso almanacho vizualinė struktūra vos ne kaip du vandens lašai sutampa su „Baltija 2012“, bet toks „konservatyvumas“ man labai mielas. Tik šiemet pasigedau ir daugumos autorių nuotraukų – pernykštis almanachas šiuo aspektu kur kas pranašesnis. Tačiau visa kita apie „Baltijų“ grafinę estetiką jau turėtų pasakyti vien dailėtyrininkai. Mano „kompetencijos“ juk privalo remtis visai kuo kitu…

„Įprasta, įprasta…“ – bandžiau „poteriauti“ ir atsivertusi „Baltijos 2013“ „Turinį“, nors čia pat ir sustojau, nes vietoj itin racionalaus „Sudarytojo žodžio“ čia pasinaudota metaforiniu laiko apmąstymu vien per S.Jonausko eilėraštį… Ir taip iš karto priverčiama pasiduoti vieno iš šio almanacho sudarytojų – Marijaus Šidlausko – estetinei įtaigai. Visgi bijau net ir aprioriškai spręsti, kur prasideda ar baigiasi jau Juozo Šikšnelio kompetencijos, bet akivaizdu, kad aptariamojoje „Baltijoje“ tekstų kokybę visgi labiausiai lėmė (tą šiemet ypač drąsiai teigiu) M.Šidlausko išmanymo, skonio ir asmeninių ryšių prioritetai. Juk šiųmetinis almanachas be K.Donelaičio, Stasio Jonausko ir Leonido Donskio jau akivaizdžiai orientuojasi ir į tris šio literatūrologo intelektualines „mūzas“ – profesorę Viktoriją Daujotytę (sudarytojo disertacijos vadovė), Nidą Gaidauskienę ir Gabrielę Labanauskaitę. Dvi pastarosios – ne vien M.Šidlausko studentės, bet gana ryškiai kultūriniu aspektu net ir tarptautinėje erdvėje dabar užsirekomendavusios asmenybės… Neapeiti, žinoma, ir kiti su Klaipėdos universitetu susiję literatūrinio vyksmo dalyviai – pvz., per straipsnį apie Sergejaus Isajevo į rusų kalbą išverstus Kristijono Donelaičio „Metus“ ar ne pirmą kartą (nors gal ir klystu) „Baltijoje“ pristatoma literatūrologė Žavinta Sidabraitė. Beje, ar tik ne iš šioje aukštojoje mokykloje vykusios konferencijos yra atkeliavęs ir Alinos Kuzborskos straipsnis „Kristijonas Donelaitis ir lietuvių literatūros raida“? Vis dėlto kas daugiau „Baltijoje 2013“ galėtų „priklausyti“ vien M.Šidlauskui, jau tikrai nesiimu spręsti (vien įkyriai kartoju, kad esant porai ar daugiau autorių bet kurio leidinio metrikoje būtina apibrėžti ir jų atsakomybės ribas), nes apskritai šio almanacho „geopolitikoje“ ne taip daug kas ir pakito.

„Įprasta, įprasta…“ – bambu sau toliau, kadangi, lyginant „Baltiją 2013“ bent su pora ankstesnių almanachų, ir jos skyrių pavadinimai apibūdintini gal vien pagal posakį „kaip pavadinsi, taip nepagadinsi“… Ar „Pamaina“ („Baltija 2011“) ir „Istorija“ („Baltija 2012“), ar „Jaunųjų balsai“ ir „Iš praeities“ (jau šiųmetinė „Baltija“) – almanachų esmė nuo to nesikeičia. Na ir kas, jog atsisakyta „Baltiją 2013“ skirstyti žanriniu (literatūros rūšių) principu – vis tiek su įvairiais autoriais pristatoma tiek ir poezija, tiek ir proza, tiek ir dramaturgija etc. Na ir kas, kad atsirado ir kelios naujos rubrikos: pvz., „Iš toli ir iš arti“, „Kristijono Donelaičio jubiliejui artėjant“ ar „Jūros druska“ – juk tai, kas aktualu dėl garsių vardų ar vien dėl konkrečių situacijų, „Baltijoms“ niekad nebuvo svetima. Visgi maloniai nustebino, kad pirmąkart šiame almanache yra pasiryžta pristatyti ir naujus LRS Klaipėdos skyriaus narius – šiemet taip pagerbta Dalia Bielskytė. Beje, būtų begal gražu, kad ši „Baltijos 2013“ iniciatyva būtų puoselėjama ir ateityje – kaip kad šiemet, pristatant I.Simonaitytės premijos laureatus Algį Kuklį ir S. Isajevą, itin sėkmingai pratęstas ir „Baltijos 2012“ „atradimas“. Juk tai, kas pernai dar buvo visai nauja/neįprasta, šiemet jau tiesiog fundamentalu. Turėti „tvirtą stuburą“ ir almanachams svarbu. Juk visa kita jau savaime pakinta vien per tekstus.

O šiuo aspektu „Baltija 2013“ pirmiausia yra begal sava, nes čia ypač daug klaipėdiečių vardų – jei ne tiesiogiai pristatomų, tai bent prisistatančių per vertimus. Ir apskritai dauguma įvykių čia įdomiai sukasi tiek apie Vakarų Lietuvą, tiek apie Donelaičio žemę, tiek ir apie kaimynines valstybes, prisiglaudusias prie Baltijos (pristatoma po pora lenkų ir rusų autorių). Be to, paskaičius vien „2012 m. Klaipėdos kultūrinio gyvenimo kroniką“ (ją tradiciškai sudarė Ingrida Pocienė), kuri apima beveik 21 puslapį (sic! – „Baltijoje 2012“ ji užėmė bent perpus mažiau), mane užplūdo tikrai nemenkas pasididžiavimo jausmas, jog gyvenu mūsų uostamiestyje. O juk „Baltija 2013“ iki pat paskutinio puslapio yra ir itin chronologiška, ir neabejotinai turininga dvasiniu požiūriu. Nors paskutinį ką tik užrašytos frazės teiginį jau gali patvirtinti arba paneigti tik kiti „Baltijos 2013“ skaitytojai. Man asmeniškai pats netikėčiausias ir gražiausias atradimas joje buvo Agnes Gober laiškai (tik gaila, jog šiame leidinyje nepažymėta, kas juos atrinko spaudai)… Taip pat savitai „papirko“ ir šio almanacho neįprastai mielas lengvumas – net specialiai atkreipiau dėmesį į praėjusių ir šių metų „Baltijų“ puslapių skaičių – tas pats… Štai ką gali vien subtiliau parinktas popierius (ar jis buvo vien pigesnis?)… Tačiau redagavimo riktų ir joje neišvengta – bent Indrės Bručkutės tekste kalba galėjo būti kur kas atidžiau pakoreguota… Nesupratau ir kaip su svečio Boriso Bartfeldo tekstais yra susijusi J.Šikšnelio informacija: „Gegužės mėnesį mūsų bibliotekos Saulės laikrodžio kiemelyje atidengtas paminklas užmirštiems lietuviškiems žodžiams.“ (p. 93), kuri lyg ir labiau tiktų skyriui „Įvykiai“, nors šiame jau yra informacija „Paminklas kalbai“… Ar tai vien B.Bartfeldo pasirinktas epigrafas? Bet tuomet jau grafiniu požiūriu jis itin netinkamai prie šio poeto eilėraščio įterptas. „Baltijos 2013“ leidybinė grupė tikrai galėjo „nepamiršti“ ir puslapių išnašose įrašyti almanacho datos, nes informaciniu požiūriu tai itin nemalonus riktas – juolab kad dėl jo ir pernykščiam almanachui jau replikavau (bet „šuns balsas į dangų neina“?). Gan nemaloniai net keliolikos puslapių išnašose suskamba ir derinys „BALTIJA „Baltijos“ svečiai“ – kam čia tas „sviestas sviestuotas“?.. Be to, nelabai supratau ir skyriaus „Mūsų jubiliatai“ komponavimo principų: kodėl tik porai sukaktuvininkų – jau minėtiems K.Kaukui ir B.Liniauskienei – pateiktas klausimynas?.. Štai S.Jonauską pristato literatūrologė V.Daujotytė, o A.Každailis su savo rašiniu ir apskritai prisistato vien pats… Beje, dar du jubiliatai, jeigu, žinoma, tą per šio almanacho pristatymą gerai išgirdau, „Baltijos 2013“ apskritai buvo nutylėti. Įtariu, kad vienas jų – Marijus Šidlauskas, gegužės 1-ąją šventęs savo 60-metį. Suprantant itin keblią almanacho sudarytojo padėtį tokiu atveju, o ir itin kuklų šio literatūrologo būdą, toks „pamiršimas“ gal ir „pateisinamas“… Bet tuomet vis tiek kyla klausimas, o kas tas antrasis jubiliatas – kodėl jis „tapo nevertas“ „Baltijos 2013“?..

Na o visa kita… Taigi kad ne vien mūsų Baltija, bet, laimė, ir „Baltija“ yra vien tokia: ji kaskart ta pati, bet kiekvienąkart ir kita… Tik net ir iš jūros juk ne viską vienodai kiekvienas mes priimam… Vadinasi, ir „Baltija 2013“ kitiems gal pasiūlys visai ne tą, ką čia aš parašiau…

Būti čia ir dabar – Ievos iš Galudienių pamoka

Būti čia ir dabar – Ievos iš Galudienių pamoka

Elena Karnauskaitė, Ievos laiškai iš Galudienių miesto. Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012.

Dainora Kaniavienė

„Praėjusią savaitę gavau laiškus. Ievos. Iš Galudienių miesto. Seni jie. Praėjusių metų. Bet vis tiek skaičiau. Juk negali tiesiog imti ir palikti jųjų likimo valiai. Juolab beveik metus keliavusių“, – taip norėtųsi pradėti pasakoti apie Elenos Karnauskaitės 2012 metais išleistą knygą „Ievos laiškai iš Galudienių miesto“. Tiesiog imti ir patikėti, kad tai, kas oficialiai yra pavadinta esė, tai tik Ievos laiškai, kurie ilgesni ar trumpesni, bet visada pasakojantys apie moters patirtis, gyvenančios ten, Galudieniuose, ir su lengvu šypsniu lūpose atskleidžiančios savo gyvenimo traktuotes, matymo kampą. Juolab to įtikinamai paprašo ir pati Elena Karnauskaitė: „Gal pasidavėte pagundai tapatinti knygos autorę ir jos kuriamą personažą? Iš tiesų Ieva kartais panaši į autorę, vis dėlto tai pramanyta būtybė“. (p. 171) Ir visai nenuostabu dėl tokios pastabos, nes esė yra itin įasmenintos: atpažįstamos vietos, žmonės, kurie tampa knygos personažais, tad sunku viską priimti it pramaną kokį.

Knyga turi aiškias temines kryptis: Ieva ir josios pirmosios patirtys, laiškai, reflektuojantys gyvenimą, ir Galudieniai. Trys centrai aplink kuriuos sukasi pasakojimas ir vienas pasirinktas būdas tikrovei atskleisti – demitologizacija. Dabar literatūroje šis būdas itin populiarus. Visi kažką demitologizuoja, perkuria mitus, istorijas, ir pasakoja savo matymo trajektoriją, ką nors ima ir „nukarūnuoja“. Iš naujo persvarsto būties pamatus, vertybių stiprumą. K.Amstrong „Trumpoje mito istorijoje“ bando įminti tokio reiškinio priežastis pasaulinėje literatūroje: „Šiuolaikiniame pasaulyje žmonėms mitai vis dar yra reikalingi, nes jie padeda susidoroti su sunkiai išvaromomis baimėmis, troškimais ir neurozėmis. Tai yra etinės ir dvasingumu pagrįstos mitologijos užduotis“ (p. 166). Manau, ne išimtis šiame kontekste ir E. Karnauskaitė.

Esė, kur minima kelionė, greit prisimenamas vienas iš antikinių tekstų herojų – Odisėjas. Ir Penelopė, aišku. Tik šįkart sužaidžiama. Pamėginama įsivaizduoti, kokie nuotykiai, kokios būsenos apimtų antikinius herojus: „Jei Odisėjas gyventų dabar jam būtų tikrai nekas. Tikrai nepavyktų vaikinui ramiai keletui metų „nusėsti“ kokios Kirkės „oloje“. Penelopė jam skambintų mobiliuoju, rašytų elektroninius laiškus, įtariu, kad pasiteisinimai iš serijos „išsikrovė mobilusis“, „toje saloje prastas interneto ryšys“, „nepūtė palankus vėjas“ vargiai suveiktų. Greičiausiai kuklus dvidešimties metų kruizas sutrumpėtų iki poros dienų, o gal net dviejų valandų išvykėlės“. (p. 12) Griūva visas antikinis herojiškumas. Vakar dienos taisyklės netinka šiandienai.

Keliaujanti Ieva atsimena kultūros, literatūros faktus, kurie turėtų būti artimi josios patirčiai, taigi bent teoriškai galėtų atitikti būseną, tad nieko nuostabaus, kad senojo mito atmintis reflektuojama šiandienos tekste. Bet ji aiškiai suvokia, kad vakar niekada nebebus šiandien. Keičiasi socialinė santvarka, gyvenamosios realijos, tad vertybės, kurios yra teigiamos ankstesnės tradicijos, šiandienai nebetinka: „Apskritai, kuo daugiau galvoju apie istoriją, tuo didesnį įtarimą kelia visi veikiantys tipažai. […] Mieloji Penelopė (mokykloje mus mokė maždaug tokio standarto – „meilės, ištikimybės ir moteriškumo simbolis“), atrodo, irgi elgiasi mažų mažiausiai keistai ir ne visada racionaliai“. (p. 12) Atsiranda priešprieša. Antikos pasaulis – tai jausmų, iracionalios, protu nepaaiškinamos heroikos laikas, dabartis – aiški, apskaičiuota, racionali, logiška. Tačiau galiausiai suabejojama savo pačios ironija ir racionalumu: „Žvelgiu pro laivo iliuminatorių į tamsėjantį jūros paviršių ir girdžiu tylius sirenų balsus. Gal ne viskas taip paprasta toje „Odisėjoje“…“ (p.15)

Tačiau Ieva ne visada keliauja mitiniais, kultūriniais kodais tūkstantmetį ar daugiau atgal. Būti čia ir dabar. Nelaukti šviesaus rytojaus, o žavėtis esaties akimirka. Būtent už šių būties siūlų užsikabinusi bando tvirtai laikytis Ieva iš Galudienių. Vakarykštis, net jei bus identiškas, vis tiek bus tik vakarykštis. Čia kažkuo tą upę iš Herakleito „Fragmentų“ primena, kai, rodos, teka ta pati, toje pačioje vietoje, bet vandenys – kiti, tad ir nebeįbrisi iš to paties taško nė labiausiai norėdamas ton pačion upėn. Ievos „upė“ – tai gyvenimas, o konkrečiau, žmonės, sąlytis su jais, kultūros, literatūros reiškiniais. Upė – tai, kad vyksta aplink, o „vandenys“ – tai josios individualiosios patirtys. Čia ir atsiranda visas žavumas: reiškinys gali būti tapatus, bet sąlytis su būtimi – skirtingas, priklausomai nuo sukauptos patirties: „Praeities ir dabarties gramatika susikerta, nėra lengva išmokti būti čia ir dabar, nėra lengva išmokti būti namie.“ (p. 53) Praeitis – neišvengiamybė, dabarties šešėlis, tačiau šiandien – nieko neturi be šito laiko, kuris yra čia ir dabar. Ieva tai aiškiai suvokia. Ir bando mokytis išgyventi akimirką.

Ievos patirtys tai josios pirmi kartai. Pirmoji išvyka į menininkų stovyklą Vokietijoje, pirmasis skrydis Dublinan skaityti eilių pavasarį, kai Lietuvoje apmiršta visa, kas myli poeziją, ir suklūsta pavasarinės paukštės giesmei. Ir Galudieniai, toji Palanga, kaip sakė pirmasis jos burmistras Šliūpas, „Svieto pabenga“. Palanga su pabaiga asocijuojas kažkodėl daug kam, kas čia… negyvena. Ir priežasčių toli ieškoti nereikia. Jas Ieva įvardija jau pirmuose puslapiuose esančioje esė „Diagnozė – pasaulio krašto sindromas“, kur aptaria šios klišės gyvastį palaikančius faktorius. Na ir paskutinėje, žinoma. Nors, sumeluočiau, jei sakyčiau, kad neaptaria jo vienaip ar kitaip kiekviename laiške, tik ne visur taip ryškiai, kaip mano minėtuose.

O Palanga turi daug mitų. Gražių. Išraiškingų. Ir gana solidžiai palaikomų spaudoje, literatūroje. Ir štai atsiranda Ieva, kuri šypsodamasi tuos mitus gliaudo kaip voverė riešutus: „Gyvenu Palangoje, mieste prie jūros, tas miestelis žiemą vos vos kvėpuoja, užtat vasarą, jei geri orai, išsipučia iki neįmanomo dydžio, jei blogesni – traukiasi tarsi senstantis balionas“. (p. 7) Taigi Palanga kvėpuoja ir žiemą. Na ir kas, kad „vos vos“. Tad ten gyvenanti Ieva pasirenka reprezentuoti tą kvėpavimą apskritus metus. Kartais jis paprastas kaip ir bet kurio mažo miesteliuko, o kartais neproporcingai dažnas: „Galų gale tauta sulaukė trijų laisvų dienų iš eilės. Mano miestelio gyventoja tai proga net savo kalendorių išsileido: vasario 14 – Meilės diena, vasario 15 – Stintų diena, vasario 16 – Tėvynės. Paprasta ir aišku.“ (p. 61). Ir dingsta užsnūdusios žiemojančios Palangos mitas, nes miestelis visas ruošiasi ilgajam savaitgaliui: kas stintas gaudo, kas čirškina jas, kad dekoraciją piešia, kas kostiumą siuvasi, o būta ir tokių, kur širdeles namuose kepa Valentindieniui. Apie viską Elena Karnauskaitė Ievos lūpomis šmaikščiai papasakoja. Net apie Ghost House. Netyli. Galudieniai arba kitaip – Palanga – reprezentuojami ištisus metus aptariant kultūros, literatūros reiškinius, kurie vienąkart susiję su asmenine Ievos patirtimi ir ieškojimais, kitąkart, atrodo, juose atpažįsti save.

Užteks apie Palangą. Ieva ir išvažiuoja iš josios. Čia ir prasideda tai, kas aktualu ne tik galudieniškiams. Įdomiausioji man dalis buvo toji, kurioje ji reflektuoja literatūros funkcionavimą, knygos faktą gyvenime ar reflektuoja kuriančio žmogaus patirtis. Čia Ieva stebisi: „Kartais ne knyga padaro didžiausią įspūdį, o vienas eilėraštis, viena tiksliai laiku ir vietoje pasakyta frazė“. (p. 59) Čia Ieva svarsto: „Savo eilėraštį brangiausiai esu pardavusi už penkiasdešimt litų. Ką padarysi, matyt, esu ne kažin kokia vadybininkė. Bet turbūt svarbiausia priežastis, kodėl „vizualai“ pragyvena, sugeba pragyventi iš savo darbų rašytojai – sunkiai, o sunkiai – žmogiškoji prigimtis“. (p. 26) Čia ji tampa akyla. Čia – ji yra čia ir dabar. Aiškiai ne kitur. Patiria.

Norėtųsi sušukti: „Karalius nuogas!“ – kaip tam vaikui iš pasakos. Sveika ironija, net sakyčiau saviironija, nekart priverčia supratingai palinkčioti galvą: „K.Navakas stengėsi ir buvo žavus, netgi, sakyčiau, „popsinis“, pavyzdžiui, jis sakė, kad „vyną lakdamas nieko gero neparašysi“. Aš tai žinau, bet ar Navakas tai žino, ar tik sako, suabejojau. Neįtikinai manęs, Kęstuti, o juk aš, Ieva, potenciali skaitytoja, gal būčiau ir įsigijusi kokį „lagaminą sniego“, bet kažkodėl apsigalvojau. Et, tie gyvieji klasikai!“ (p. 63–64) – dalijasi patirtimi iš „Knygų mugės“ Elena, o gal Ieva, ir atsimenu Tai.

Drąsu rašyti apie šiandieną, šiandienos žmones, patirtis, jausenas, kad ir personažo lūpomis prabilti. O Elena tai daro. Nukarūnuoja arba demitologizuoja. Atskleidžia savo sampratą ir matymą. Manau tai ir yra įdomioji knygos pusė. Liks ateičiai. Rašančios moters patirtys, gyvenančios Galudieniuose, mokymasis būti čia ir dabar. Išjuokiančios puikybę, stabus, mitus, bet nevengiančios pašiepti ir savęs, tačiau mylinčios savo aplinką, laiką, kuriame gyvena. Intertekstualumas – neišvengiamybė E.Karnauskaitės esė. Tai nėra uždaras tekstas. Jame gyvena ir kiti tekstai. Postmodernu. Skaitydama E.Karnauskaitės „Ievos laiškus iš Galudienių“ prisiminiau V. Miliūną, Nidos metraštininką, kuris įprasmino literatūroje nidiečių būtį, buitį, žvejišką kultūrą. Sako, kad ir ten personažuose atpažindavo save vietos žmonės. Būti čia ir dabar – Ievos, o gal Elenos, patirčių pamokos.

Eilėraščiai – nelyginant vabalai

Eilėraščiai – nelyginant vabalai

Dalia Tamošauskaitė. Vabalai. Vilnius, Versus Aureus, 2013.

Justinas Kubilius

Nespėsi apsižiūrėti, o jie jau ropoja, čaižiai krebžda tuščiuose popieriaus lapuose, bjauriai ištykšta į visu greičiu lekiančio automobilio priekinį stiklą – tai mūsų iliuzijos į kietą ir rupią egzistencijos sieną!.. Arba tarsi tarakonai pradingsta plyšyje tarp viryklės ir kriauklės, vos tik įžiebus šviesą: ak kad mirtis taip išsigąstų, kai mus pamatys. Eilėraščiu tarsi smilga galima prasiurbinti skylę į amžinąjį gyvenimą, bet ją apspjauna kažkoks baisiai įsiutęs vabzdys; o štai eilėraštis – tasai „Rudenėjantis uodas – / Tarytum druido vėlė – / Dzyravo dzyravo / Man apie prigimtį… / Kol išsiurbė visą / Moterišką kantrybę. / Priplojau tą niekšą!.. / Bet kas atlikta – atlikta: / Dabar aš biseksuali.“ Ir moderni. Tų vabalų rašymas leidžia suprasti, kad „Beprasmiška / Plėšyt / Sparnus arba / Traukyti / Kojas – / Geriausia / Atimti / Viltį.“ Tegu galų gale suvokia menką savąją prasmę. Sizifo prasmę. Tačiau bjauriausia yra tai, kad eilėraščiai vabalai turi saugius namus, kur gali daugintis bei nekliudomi veistis. Tai modernioji sąmonė ir traukianti į pirmykštį būvį pasąmonė. Ir nėra jie, tie vabalai, visiškai prieš Dievą ir žmones nekalti: būdami, kaip jiems ir dera, virtualūs ir biseksualūs, jie graužia pačius dvasinės būties pagrindus, estetiškai ardo ne tik smegenis, bet ir egzistencinį audinį – gyvenimą, sukeldami radikalią abejonę viskuo, naikindami dvasios pertvaras lyg kokios kinivarpos. Egzistuodami be galo maži, nauji ir standūs, jie nuožmiai puola tai, kas ilga, pasvirę ir sena – tradiciją.

To negana. Per savo mažumą jie ima sklisti ir skleistis, visą užimdami erdvę, – kaip tos Baudelaire’o „Kačių“ akys, sugėrusios žvaigždynus ir kosminį šaltį. „Aš / Nieko / Nesakau. Bet / Kiti / Girdi / Tylą / Manyje. Ir / Apkursta.“

Autorė norėtų likti incognito. Tad skaitytojui tikrai nėra būtina žinoti, kad gimė Mosėdyje ir kad magistrė, kad vakarais rašo ilgus žemaitiškus eilėraščius ir kad laureatė, kad neįmanoma vienu kartu atrodyti ir būti. Bus sunku išlikti nežinomai, mat „Vabalai“ jau visur ropoja, jau išduoda Autorę ir užima savo teritoriją – dvasią. Jau kėsinasi į ramią skaitytojo gyvenseną ir sąmonę.

Nauja knyga – su dedikacijomis

Nauja knyga – su dedikacijomis

Kristijono Donelaičio 300-osioms gimimo metinėms Klaipėdos universiteto leidykla ką tik išleido Alfonso Jono Navicko knygą „Donelaičio kelyje“.

Knygoje skaitytojai ras eilėraščių „Ciklą apie Kristijoną Donelaitį 1714–2014“ lietuvių, rusų ir lenkų kalbomis, taip pat rašytojo dedikacijas poetams ir Klaipėdai, publikaciją „Susiglaudę užrašai“, straipsnį „Iš Klaipėdos krašto literatūros istorijos“, daug literatūrinio gyvenimo nuotraukų, autobiografinių žinių apie knygos autorių.

A.J.Navickas (g. 1936) – poetas, vertėjas, publicistas. Nuo 1954 m. gyvena ir kuria Klaipėdoje. Lietuvos rašytojų sąjungos narys nuo 1998 m. Išleido devynias eilėraščių knygas vaikams ir suaugusiesiems.

GL inf.

Jaunųjų kūrybos konkursas

Jaunųjų kūrybos konkursas

 

Kaip trys su puse veikėjo apkeliavo tris su puse pastraipos istorijos

Paulius Aušra

Vieną ankstų rytą gyveno Rojus1, kuris išvarė save iš namų. Rojų mes geriau suprasime, jei turėsime omenyje, kad visus kitus iš namų jis jau buvo išvaręs, tad nieko kito jam nebeliko. „Ką gi…“ – lengvai mirktelėjo Rojus savo atspindžiui veidrodėlyje. – „Save tai save“, – ir, palikęs šaldytuve raštelį „Neliesti mano pusryčių, nes nežinau, kada grįšiu“ ir, užrakinęs namus tris su puse karto, išėjo. Eidamas gailėjosi, kad nepasiėmė pusryčių su savimi, bet po trijų su puse kilometro diskusijos apie tai su kairiosios rankos mažuoju piršteliu sau atleido.

Kaip tik ten, ant „3,5 km nuo namų“ žymos, jo laukė šios istorijos priešininkas – Egidijus2. Beje, labai mielas fazaniukas, kai nebūdavo kažkieno skaitomas šioje ar kitoje istorijoje. „Aš tavęs čia laukiu jau tris su puse kilometro!..“ – stodamasis iš indiškos meditacijos pozos ir rąžydamasis nusižiovulino3. Išskleidė nepaprastai gražią uodegą, suskleidė, pakartojo tai kelis kartus vis greičiau, bet pamatė, kad ne ta esmė, ir toliau kalbėjo. „Dabar mes kausimės!“ – pranešė mankštindamas žandikaulius prie kelio augančiomis mėlynėmis. „Nori?“ – kilstelėjo antakį Rojui. „Ačiukas3,5“, – pasivaišino uoga šis ir, Rojus dviem devintosiomis sotesniu, bet vis dar gurgiančiu pilvu (čia Egidijus pasiūlė Rojui dar vieną uogą, tačiau šis atsisakė argumentuodamas tuo, kad namie jo laukia pusryčiai; po šio žodžių mūšio psichologinę persvarą kovoje įgijo Rojus), o Egidijus, šiaip sotus meditacija, stojo į madingiausias kovines pozas, kokias buvo matę per netoliese veikiančio „Aikido4“ klubo langus. „Ką gi… – lengvai mirktelėjo Rojus savo atspindžiui Egidijaus vis dar vienu antakiu pakeltose akyse. – Kaip matau, tu irgi naktimis dirstai pro „Aikido“ langus.“ Vienai akimirkai Egidijui taip pat viskas tapo labai aišku, ir jo antakis elegantiškai, kaip visų treniruotų jogų, nusileido, o tada taip pat elegantiškai pakilo, nes buvo pratęs viena akim žiūrėti į viską klausiančiai, o kita – atsakančiai. Sujudintas tokių pokyčių šios istorijos gamtovaizdis įvykdė šimto aštuoniasdešimt laipsnių posūkį, ir rytinę saulę pakeitė naktinis mėnulis su naktiniais ir kitais kovos scenai netinkančiais aksesuarais, kaip antai akinukais knygos „Apie dienos pasaulį mėnuliškai5“ skaitymui. Pasijutusios nejaukiai priešininkų akys susižvalgė, pasijuto dar nejaukiau ir gerą pusvalandį be trijų su puse minutės žvalgėsi po mėlynių laukus, tikėdamosios išvysti kur nors besisukiojantį jaukumą.

Visa tai jau daugybę kartų mačiusi ir dabar tik norinti išsklaidyti nejaukumą šiose eilutėse, prie kelio mėlynes renkanti solidaus amžiaus, o kartu ir, naujausiais duomenimis, tarp vieno ir trijų su puse karto kartais už visus išmintingesnė Sabina6 staiga nusprendė tapti trečiąja ir pagrindine istorijos veikėja, kuri sudėtų visus kablelius prieš pasikartojančius „ir“, vietoj to, kad kaip visą laiką leistų pasireikšti savo jaunam, tvirtam, kovos scenų asų asui proanūkiui, kurio vardo dabar nesužinosime, nes rinkdami faktus šiai istorijai mūsų reporteriai be labai vienišo neandartaliečio mėlynių laukuose daugiau nieko neįžiūrėjo. Tokia pretenzija buvo labiau nei įžūliai išmintinga, tačiau aš jai leidau. „Taigi“, – kabindama auskarus su mėlynėmis Rojui ir Egidijui ant ausų išdėstė Sabina, – „Visi žinome, kam čia esu ir ką dabar pasakysiu.“ Ir visi tai sužinojo. „Taigi, kaip jau sakiau“, – būdama aistringa žaidimo „Memory7“ žaidėja atminties lavinimo dėlei nutarė pasikartoti Sabina, – „Egidijau, ar jautiesi taip, kaip ir manau, kad jautiesi, tik taip ir ne kitaip, nors mirtis tave išskirs su kūnu, ko lauki jau septyniolika fazaniškų indiškos meditacijos metų?“ – klaustelėjo norėdama paįvairinti pokalbį Sokrato metodu8. „Ne, tik šiaip nejauku“, – atsakė šis, dėl visa ko paneigęs žodžių kratinį, į kurį norėdamas atsakyti būtų meditavęs dar tris su puse karto tiek, ir vien nuo tos minties pasijuto nejaukiai. „Rojau, o ar tu, mūsų mažasis didysis istorijos herojau, jautiesi taip, kaip manau, tik taip ir ne kitaip, nors ir nežinau, ar žinai, kiek yra septyniolika?“ – perdėtai susirūpinusiai paintonavo, įvairindama Sokrato metodą. „Mmm… Ne, man irgi nejauku!“ – manydamas, kad toks yra teisingas atsakymas, sušuko Rojus. Jį jis įžvelgė kiek pažvilgčiojęs į Egidijų ir logiškai suvedęs, kad kol kas kova vyko lygiai, taigi ir jausmas turėtų būti tas pats. „Taip ir maniau“, – niekieno nuostabai, nes visi jau žinojo, ką ji pasakys, patvirtino Sabina. „Taip ir maniau, taip ir maniau, taip ir maniau, taip i“, – tris su puse karto apsikartojo ji ir net pati nenustebo.

„Dabar bus taip ir taip ir bus“, – tarstelėjo, ir buvo taip, kaip ir taip buvo: Egidijus prisėdo „3,5 km nuo namų“ žymę, suvalgė vieną mėlynę nuo ausies, žymė dingo, Egidijus užmeditavo – ir tai buvo egidijiška; Rojus pasisuko ant dešinio kulno, trumpam nikstelėjo koją, suvalgė mėlynę nuo kitos Egidijaus ausies (iš kovos parsineštų suvenyrų atžvilgiu laimėjo kovą rezultatu 2:0), po trijų su puse kilometro, pusryčių metu nežinia kada grįžo namo ir ištaisė savo pusryčius vedyboms. Istorija nutyli, tačiau iš patikimų šaltinių teko girdėti, kaip po to kiekvieną rytą Rojus vedė savo pusryčius pasivaikščioti plonąja žarna, kurios ilgis pas jį, sako, po šiai dienai dalijasi iš trijų su puse be liekanos – ir tai buvo Rojiška; o Sabina ir toliau rinko mėlynes, ir apie ją niekas daugiau jokiame pasakojime negirdėjo, nes visada leisdavo pasireikšti savo proanūkiui Herukliui9, kurio vardą dabar žinosime. Jis buvo neįžiūrimas.

Išnašos

1. Rojus – keltų kilmės vardas, reiškiantis „Raudonplaukis“. Populiarus Amerikoje taip, kaip Lietuvoje Tomas. Angliškai rašomas „Roy“, tariamas „Roi“ ir neturi nieko bendro su krikščionišku rojumi, kuris angliškai rašomas „heaven“ ir tariamas „hevn“.

2. Egidijus – graikų kilmės vardas, reiškiantis „Dzeuso skydo laikytojas“. Sutrumpintai Egis, Edis arba Gedas, Gedis.

3. Nusižiovulino – skaniai nusižiovavo.

3,5. Ačiukas – žodis „ačiū“, įspraustas į mažybinę formą.

4. Aikido – japonų kovos menas, tiek mergaičių, tiek berniukų kovojamas su sijonais. Gali būti ir plytas, ledus ar naktinius klubus gaminančios įmonės pavadinimas.

5. Apie dienos pasaulį mėnuliškai – išgalvotos knygos, vis dar laukiančios savo autoriaus, pavadinimas.

6. Sabina – lotynų kilmės vardas, reiškiantis sabinų (italikų genties) moterį. Lietuvoje nepopuliarus.

7. Memory – viso pasaulio kilmės žaidimas, kai iš daugybės kortelių atverčiamos dvi ir jų paveiksliukai turi sutapti. Jei nesutampa – kortelės užverčiamos ir verčia kitas žaidėjas. Laimi tas, kas atverčia daugiausiai kortelių porų.

8. Sokrato metodas – kai mokytojas moko mokinį klausinėdamas jo klausimų ir taip vesdamas prie tiesos.

9. Heruklis – vardas, gimęs šiame pasakojime, susidedantis iš vokiško žodžio „Herr“ – ponas, angliško dviejų žodžių trumpinio „U.K.“ – United Kingdom (Jungtinė Karalystė) ir lietuviško žodžio „lyja“ būsimojo laiko formos. Visas vardas reiškia „Pone, Jungtinėje Karalystėje lis“.