LITERATŪRA ŠIANDIEN
www.durys.daily.lt
Sudarytojas Gintaras Grajauskas
grajauskas@gmail.com
Moteriškumo degustacija
Aistė Kisarauskaitė. 39 salto mortale. Noveletės.
Apostrofa, Vilnius, 2013, 192 p.
Dainius Vanagas
Gyvenimas mieste, grubiai, kone vadovėliškai tariant, yra specifinis buvimo pasaulyje būdas, pasižymintis nuolatiniu srauto, masiškumo pojūčiu, skuba ir pulsuojančiu ritmu, galimybių ir dirgiklių daugiu, galiausiai intensyvia veiklos, supančių žmonių ir informacijos cirkuliacija. Šie elementai, sumišdami su individualiais parametrais, sudaro įvairias jautrumo ir abejingumo kombinacijas, pradedant liguistu, paralyžiuojančiu opumu, baigiant visišku empatijos nunykimu, komunikacijos neįmanomybe.
Būtent jautrumo ir abejingumo sampyna yra dominuojanti tema debiutinėje žinomos menininkės Aistės Kisarauskaitės novelečių knygoje „39 salte mortale“: fragmentiškų, intymų moters gyvenimą skrodžiančių pasakojimų herojės (kone visos vardu Ana, nors siužeto lygmeniu rišlumo tarp tekstų nėra arba jis geriausiu atveju konceptualus) blaškosi po Vilnių, besiilgėdamos draugų ir mylimųjų, tačiau beveik niekada – dėl skirtingų kalbų ir lūkesčių, dėl netolygaus, visa ką niveliuojančio nuovargio, o gal tiesiog dėl neperkalbamos santykių logikos – prie jų nepriartėdamos. Ir tuomet nelieka nieko kito, kaip tik džiaugtis aplink plytinčiu įvairiaspalviu medžiagiškumu (uogos pamiškėje brėkštant rytui, dailios prekės, kava, sniegas), sąmonės užuovėjomis (atmintis, mistiniai tikrovės ekskursai), ramiai, neatsiduodant aistroms suvedinėti sąskaitas ir be perstojo mokytis atsisveikinimo, neprisirišimo meno. Mat pabaigos, trūkio, išsiskyrimo nuojauta A.Kisarauskaitės tekstuose juntama labai aiškiai: to, kas buvo – jau nėra, to, kas yra – greitai neliks. Šis nuolatinio kismo teroras, pastangų išlaikyti net menkiausią status quo bergždumas sukuria rezignacija, pralaimėjimu dvelkiančią atmosferą. Tiesa, knygos pavadinimas tarsi suponuoja kiek pretenzingesnį, aštresnį niuansą: salto mortale (liet. mirtina kilpa, pavojingas, drąsus žingsnis) – tai nuoroda į ribines situacijas, o tokių tekste išties nemažai – ligos, išsiskyrimai, praradimai, kiti radikalūs pokyčiai, tačiau visa tai pateikiama be įtampos ir intrigos, tarsi iš anksto žinant pabaigą, tarsi kitokia pabaiga nė negalima, tarsi kitaip nė nebūna. O knygos pavadinime figūruojantis skaičius „39“ (rinkinyje novelečių yra 34), autorės žodžiais, apskritai nieko nereiškia: „Tai tiesiog gražus skaičius. Gali gi kažkas būti tiesiog be jokios prasmės“.
Knygos struktūrą sudaro šeši skyriai, grupuojantys noveletes pagal tematiką, išraiškos priemones ir žiūros prizmę, pavyzdžiui, skyriuje „Drabužių spinta“ moterų jausenos, jų santykiai su priešingos lyties atstovais formuojami pasitelkiant audinių ir jų gaminių figūras – džinsus, pėdkelnes, fraką, patalynę ir t.t. Patys tekstai, autorės žodžiais tariant, „sulipdyti iš trupinių, kuriuos mes lengva ranka nušluojame nuo savo kasdienybės stalo, – parodų anotacijų, matematikos uždavinių, vynų apibūdinimų, piešimo terminų, pokalbių nuotrupų…“ (p. 9) Nors sumanymas gana žaismingas ir kai kuriais atvejais netgi pasiteisina („Ana matematikos pasaulyje“), dažniausiai įvairūs intertekstai noveletėse naudojami pernelyg mechaniškai, nemotyvuotai, taip sudarkydami tekstų rišlumą. Antai tekste „Someljė kursai“ naudojami 2010 metų geriausių vynų trisdešimtuko aprašai, kuriais apibūdinamos įvairios patirtys, pavyzdžiui, miegas ar seksas: „Pietų miegas buvo svaigus kaip pernokęs melionas, vyšnios, figos, medus, šokoladas [kursyvas – A.Kisarauskaitės] – pro pirštus teka lipnios saldžios sultys, atpjauta riekė tirpsta burnoje. Seksas buvo kaip gvazdikėlių, saldžių kepinių, trešnių ir džiovintų slyvų natos“ (p. 75).
Tekstuose dominuojanti juslė – rega. Sakiniai slysta daiktais, jų paviršiais, formomis, spalvomis, atspindžiais, vyrauja atrodymo, pasirodymo, žvilgsnio – kaip būdo skaityti pasaulį – diskursai. Turint omenyje, kad A.Kisarauskaitė
yra fotografė ir tapytoja, tokios perspektyvos pasirinkimas daugiau nei suprantamas. Palyginimai („nekokybiška kaip pikseliuota fotografija“ ir pan.), metaforos dažniausiai taip pat vizualinių menų kilmės, o tai ilgainiui įgrįsta, mat ima kartotis.
Bene ryškiausias motyvas, besikartojantis daugelyje novelečių, yra vyro-moters sąlytis ir sąveika. Prielankumas, konfrontacija ir įtampa tekstuose konstruojami asketiškai, tarsi punktyru, praleidžiant akivaizdybes. Tačiau pastarųjų tekstuose vis tiek per daug, kadangi situacijos perdėm trafaretinės, kasdieniškos ir tiek bendražmogiškos, kad prisiliesti, kaip dar neliesta, be galo sunku. Be to, tekstuose neretai stinga personažų įvairovės (moterų ir vyrų tipai, išskyrus kelias išimtis, be saiko kartojasi), perkeičiančio judesio, minties, rakurso šviežumo, apsiribojama pasyviu, kone dokumentiniu (tapybišku?) būsenų fiksavimu, kuris, tiesa, stilistiškai atrodo gana gerai, tačiau skurdokas reikšmės lygmenimis („Kava į lovą“, „Rusiškas žuvies sūdymo receptas“).
Vis dėlto retkarčiais A.Kisaraus-kaitei pavyksta rasti autentišką, išties paveikų skambesį, šokčiojančią kalbą ir ritmiką. Pavyzdžiui, tekste „Vienu lietimu“ pulsuoja nervingumas, nekantra, socialinis staccato, laiko persidengimai, aštrios dialogų nuotrupos; noveletėje „Naktinis dialogas“ ryškus lėkimas strimgalviais, situacijos savaimingumas, išslystanti kontrolė; „Viza“ išsiskiria poetiniu ritmu, laužytu, banguojančiu, pagaviu sakiniu; tekste „Kalėdų seneli…“ pirmą ir, galima sakyti, paskutinį sykį sutinkame išskirtinių (rinkinio kontekste) charakteristikų veikėją – trumparegę, kupiną pagiežos ir valdingumo savanaudę, kurios elgsenoje sumyšta vaiko nuoširdumas su žiaurumu. Tačiau autentiško santykio paieškos ne visada baigiasi sėkmingai, tarkime, tekste „Ana ir kambarys“ mistiškas gyvybės ir mirties persiklojimas (o galiausiai netgi sutaikymas) paremtas banalia, įvairiuose kultūros gaminiuose jau nuzulinta kliše apie negimusiojo (arba mirusiojo) specifinį buvimą (trukdymo režimu) tarp gyvųjų.
Moteris A.Kisarauskaitės knygoje „39 salte mortale“ nėra laiminga. Grumdamasi su praeities šleifais, ji ieško pastogių, užuovėjų, užmaršties akimirkų, būdų užsimerkti, kad stotų tamsa. Bet ji, tamsa, nesirodo: įvairūs šviesos pavidalai raižo akis, verčia reaguoti, kvėpuoti, vėl ir vėl keltis ir eiti. Ši knyga – tai laimės kapinės, sugriuvę jos miestai žmonėms, kurie patys šį bei tą čia pat yra palaidoję. Nes tuščia jų, laimingų žmonių, „jie nebeturi savo gyvenimo“ (p. 183), jie jau viską užmiršę. Pasisekė žalčiams.
