Kazachas

Kazachas

Algis Kuklys

Tuo metu dirbau redakcijoje, kai vieną rytą mane pakvietė redaktorius, atkišo moters skundą, kurį nedelsiant turėjau išaiškinti ir paruošti straipsnį.

Kadangi redakcijoje dirbau neseniai, tai redaktorius į mane pakėlė akinius ir abejingai paklausė, ar sugebėsiu iš to ką padaryti, o aš nemokėjau jam atsakyti, tad linktelėjau galvą, lyg būčiau koks penktokas.

Na, žiūrėk, sumurmėjo redaktorius, kuriam niekaip neįtikdavau: tai nuotraukas sumaišydavau, pavardes arba skaičius, o kartą vietoj eilutės „informacinė programa „LAIKAS“, įrašiau „informacinė laida „UŽDAINUOKIME, DRAUGAI!“ Tuomet pamėlusiu veidu jis mane įspėjo – tu, Jonai, man uždainuosi…

Taigi buvau tikras „šubertas“. Tuosyk, susipažinęs su anuo moters skundu, pasiryžau išaiškinti tą sukčių, kuris, turėdamas korespondento pažymėjimą, atėjo į moters butą. Ten paslaptingai ištarė, kad jos vaikas pateko į policijos nemalonę, bet jis, jeigu moteris užmokės, apie tai nerašys į laikraštį. Ji išsigandusi davė „korespondentui“ šimtą litų, o paskui suabejojo, ar kalbėjo būtent su korespondentu, nes ant tarnybinio pažymėjimo nematė nuotraukos, o pats vyriškis atrodė tamsaus gymio, siauromis akimis, tad labiau panašus į kokį uzbeką, toks liesas, ilgomis kojomis, o eidamas nelankstė dešinės kojos.

Todėl ji atnešė skundą redakcijai, kad iš redaktoriaus lūpų sužinotų, ar čia dirba toks „korespondentas“.

Redaktorius išsprogino akis, tačiau tuoj nuramino moterį žadėdamas išsiaiškinti, o man teko būti Šerloku Holmsu, tuo garsiuoju sekliu dėl to, kad redakcijos veteranas Petras susirgo, o kiti buvo užsiėmę savo kasdieniais darbeliais. Tai dabar korespondentai turi specializacijas : vieni rašo teisėsaugos klausimais, kiti – kultūros, o tuomet rašėme apie viską – nuo transporto iki aborto. Todėl geri žurnalistai niekada nesimėtė, jie buvo universalūs.

Ką gi, išslinkau iš redakcijos susirūpinęs ir, kol suradau tos moters namus, prakeikiau save, jog pasirinkau tokią idiotišką specialybę, lyg nebūtų ramesnių darbų.

Moteris atidžiai apžiūrėjo mano tarnybinį pažymėjimą, o paskui pasiteiravo, ką aš gersiu – arbatą ar kavą? Nesvarbu, atsainiai atsakiau, nes mieliau būčiau išgėręs penkiasdešimt gramų konjako, kad nusiraminčiau.

Ją pakalbinęs ir užsirašęs pastabas, vėl atsidūriau lauke keikdamas save paskutiniais žodžiais ir svarstydamas kur eiti. Ir staiga pagalvojau: jeigu tas sukčius toks drąsus, vadinasi, tai – ne mėgėjas, bet profesionalas, o tokius pažįsta kiti profesionalai – policininkai.

Policijos komisaras, labai panašus į boksininką Šociką, tiesiai pasakė, jog šitą „veikėją“ žino, jis esąs itin gudrus ir puikiai išmano Baudžiamąjį kodeksą. Paskui padavė jo bylą, kurią varčiau komisaro akivaizdoje. Ir ko čia tik nebuvo…

Žmonės jį vadino „Kazachu“, nes jo veido bruožai atrodė egzotiški.

Šitas sukčius, pavogęs vienos bobutės baltą ožką, ją nudažė juodai ir pardavė tai pačiai moterėlei.

Kita liudininkė rašė, kad nuvykusi į Druskininkus, Kazachą pamatė su gydytojo chalatu, kuris, neva, savo privačiame kabinete priiminėjo moteris, nes vaizdavo akušerį.

Kadangi moteris atpažino „akušerį“, tai šiam teko skubiai uždaryti savo kabinetą ir nešdintis iš Druskininkų.

Ir kokių tik istorijų jis nesugalvojo. Tikras genijus…

Kai bylą atidaviau komisarui, šis nusistebėjo, kodėl anoji nuskriausta moteris neatėjo su skundu į komisariatą. Gal nepasitiki jūsų įstaiga, pagalvojau, bet, nieko jam nesakęs, uždariau kabineto duris neužmiršdamas padėkoti už suteiktą informaciją.

Tą pačią dieną sukurpiau skystą straipsnelį ir jį padėjau ant redaktoriaus stalo.

Jis šnypštė, paskui nosine ilgai valė akinių stiklus ir, paėmęs plunksnakotį, mano straipsnio pabaigoje įrašė sakinį, kad žmonės, susidūrę su minėtu „korespondentu“, nedelsdami praneštų policijai.

Gerai, atsiduso redaktorius ir tai buvo pirmas pagyrimas, kurį išgirdau iš jo lūpų.

Pakylėta nuotaika išmoviau iš kabineto ir nežinojau ką daryti – sugrįžti prie savo rašomojo stalo ar paskambinti bičiuliui, kuris dirbo netoli redakcijos, kad užsuktume į kavinę.

Taip ir atsitiko : aš ir mano bičiulis Justas gėrėme kavą, klausėmės muzikos ir dairėmės į dailesnes merginas.

Būtume jas pakvietę atsisėsti, bet abu gyvenome iš kuklių uždarbių, todėl „erelių“ nevaidinome.

Justas prasitarė, kad iš vieno tipo nusipirko šūdiną mobilųjį telefoną, kurį mielai sudaužytų į sieną.

O kaip tas vyrukas atrodė, atsainiai jo paklausiau.

Na, toks aukštas, liesas, nevaldantis dešinės kojos, man paliko savo vizitinę, suvapėjo bičiulis.

Ant vizitinės išvydau vardą, pavardę bei mobiliojo telefono numerį, tačiau, kai jį surinkau, niekas neatsiliepė.

Tuomet nenoromis šyptelėjau sakydamas Justui, kad ir jį apšovė Kazachas.

Iš pradžių jis nepatikėjo mano pasakojimu, bet vėliau išvydau bičiulio akyse tylų pritarimą.

Po mano publikacijos laikraštyje policija bei redakcija gavo ne vieną skundą apie Kazacho žygdarbius.

Bet, paaiškėjo, kad laikraštį skaitė ir anas veikėjas, nes kurį laiką dingo iš mūsų miesto ir daugiau apie jo darbus nieko negirdėjau.

Aišku, Kazachas nepoilsiavo, o darbavosi kitur, lyg būtų koks revoliucionierius.

Aš taip pat nemaniau, kad vėliau pamatysiu Kazacho figūrą mūsų miesto gatvėse.

*

Tą vasaros šeštadienį atostogavau: pasiėmiau sulčių, kavos ir, atsisėdęs lauke prie staliuko, lėtai sklaidžiau laikraštį, ieškodamas ko nors pikantiško.

Ką rašo spauda, staiga išgirdau klausimą ir, kai pakėliau akis, išvydau Kazachą su balta jūrininko kepuraite, šviesiais marškinėliais.

Jis oriai sėdėjo su išvaizdžia jauna moterimi.

Aš taip sutrikau, kad vos neišpyliau kavos. Galop sugalvojau sakinį ir tuoj pat pasiteiravau, girdi, ką veikia jūreivis nuobodžiame provincijos mieste?..

Jūreivis visur yra jūreivis, net ir nuobodžioje provincijoje, mano ausis pasiekė jo atsakymas, po to jis atsisuko į moterį, klausė, ką jai užsakyti.

Paskui jis atsistojo ir nužingsniavo į kavinę, o iš jos sugrįžo su ledais.

Aš, veidą prisidengęs laikraščiu, neišmaniau į ką spoksoti: į jį, originalų artistą, ar į jo dailią moterį, kuriai jis pusbalsiu kažką malonaus pasakojo.

Velniai rautų, kaip tapo įdomu gyventi Lietuvoje, pagalvojau ir pasiryžau juos sekti nors ir visą parą, kiek turėsiu jėgų.

Kazacho akis dengė akiniai nuo saulės ir jis iš tiesų atrodė panašus į jūreivį, net keletą kartų pasakė specifinių jūrininkų žodelių, o ji, naivuolė, nė kiek neabejojo, kad kalbasi su patyrusiu jūros „vilku“, apiplaukusiu visą pasaulį.

Na, o ką jis padarys šiai gražuolei, svarsčiau, kai jie pakilo nuo kėdžių ir neskubėdami pasuko nuošalesnėmis gatvėmis.

Kazachas buvo taip susidomėjęs savo drauge, kad nepastebėjo, jog aš juos sekiau iki jo namų – mažo medinio namo su senomis obelimis.

Deja, kai užsivėrė durys, man sekimas tapo betikslis.

Džiaugiausi, kad nesimatė šuns, kuris mane iš karto būtų išdavęs, tai atsirėmiau į medinę sieną ir įsitempęs klausiausi.

Bet kiek išstovėsi prigėręs kavos, tai netrukus nuslinkau krūmų link, nes tualeto nemačiau. Po to vėl atsistojau prie medinės sienos.

Jau leidosi saulė, kai staiga už sienos išgirdau moters aimanas, kurių neįmanoma apsakyti, nes tos aimanos tuoj pavirto į klyksmą. „Tikras bel kanto“, pasakytų bičiulis Justas, nes jis domėjosi klasikine muzika.

Galop išgirdau ir Kazacho kriokimą, kurį taip pat sunku apibūdinti. O po to įsivyravo tyla, lyg tame namelyje nieko nebūtų.

Aš nusispjoviau ir nei šioks, nei toks patraukiau į namus.

Tą pačią dieną būčiau pranešęs policijai, kur įsikūręs Kazachas, bet nenorėjau padaryti nepatogumų anai gražuolei. Pagaliau ir sukčius Kazachas, kaip neįgalus, tepasidžiaugia gyvenimu. Ar gaila? Dėl šventos ramybės apie tai neporinau ir Justui.

Mano atostogos greitai išgaravo ir vėl prasidėjo ta pati „muzikėlė“: redaktoriaus pamokslai, naujų ir svarbių temų paieškos, mano klaidos.

Jau pirmąją darbo savaitę užmyniau ant „kakulio“, todėl redaktorius man pakišo jį po nosimi liepdamas skaityti. „Bliacha mucha“, dingtelėjo svaigstančioje galvoje, vėl praleidau korektūros klaidą ir norėjau, kad po mano kojomis tuoj prasivertų grindys.

Rašyk pareiškimą, bet iš pradžių susirask kitą darbą, vėliau ištarė jis sodriu, grėsmingu balsu.

Tačiau išeiti iš darbo nereikėjo, nes redaktorius atsigulė į ligoninę, iš kur dėl širdies ligos į redakciją nesugrįžo. Amžina jam ramybė…

Su kitu redaktoriumi sutariau. Ir staiga, skaitinėdamas laikraščio kriminalinę kroniką, aptikau sakinį, kad buvo rastas žinomo aferisto, vadinamo „Kazachu“, lavonas, jog policija tiria šį įvykį.

Apsilankęs policijoje iš komisaro sužinojau, kad Kazachas buvo nunuodytas, bet kol kas neaišku, kas tai padarė, nes priešų jam netrūko.

Tik po metų netyčia išaiškėjo, kad artistą pasiuntė Anapilin moteris, pavyduliavusi jo kitoms, nes Kazachas mėgo moteris, o kai kurios jį maitino, suteikdavo nakvynę ir šelpdavo.

Na, nėra teisybės pasaulyje, arba aš nesuprantu moterų, po šimts…

by admin